xmatas

Mane jau užkniso kai kiekvieną dieną atsiranda po kelias temas kurios ragina balsuot už jų žiurkėnus, peles ar paneles, o tuo labiau, kad tas temas kuria vartotoją tik šiam reikalui susikūrę asmenys.

1000 Direktorijų listas i kurias galite talpinti tinklalapius ,nuoroda :rolleyes:

visi lietuviski (na kazkieno kopijos) renginiai tikrai geri buna is pradziu, bet kai prasideda ten juokeliai apie antra gala, ar kazkoks algio greitai "humoras" kur neisgeres nesuprasi.. taip ir praranda savo zavesi...

Offtopicp bet jaučiasi kad užėjo labaiilgusunkiaisuprantamudomenumada.com

Jeigu taip rašysi tai ir neatrašys. " ZDAROF DUCHAZZXXX LOPAS NUIMI BANA #####! ARBA TAU PZDC. "

Netiks, nes čia iš viso iš oro tie skaičiai, o durniai, kurie dirba tame portaliuke nei iš šio nei iš to nusikopijavo lievą straipsnį.
 
Jei nori tikslesnio vaizdo, geriau paskaityk http://willvideoforfood.com/2010/01/05/exclusive-how-much-money-youtube-partners-make/ viskas daug aiškiau.
 
------
 
GPsite, tau reklamas rodo ne todėl, kad tu iš jų uždirbtum, o todėl, kad tavo video neoriginalus. Jei uploadini kokį pasikartojantį video, ar dainą ar pan., tuomet atsiranda youtube reklamos.
 
Jei nori iš reklamų uždirbti, turėsi gerai paplušėti. Reikia originalaus turinio ir t.t. Ir šiaip ten su youtube dirbti ne taip lengva, kaip atrodo. Yra keletas didelių "banginių", kurie pasidaro normalius pinigus. Atėjęs į rinką ir pradėjęs nuo nulio pradžioje vargiai ką ir gausi.
 
Jei nori vis dėl to pradėti, tai reikės nemažai įdomių ir originalių video, prisirinkti subscriberių, kurie garantuotų šiokį tokį pastovų žiūrimumą. Jei koks video patiks žmonėms ir taps virusiniu, tuomet jau galima laukti staigaus šuolio, susidomėjimo tavo kanalu ir galbūt pasiūlymo bendradarbiauti.
 
--------
 
Beje, su tokiu video, kurio pavadinimas "prikolas" tai tau tikrai niekas nepasiūlys tapti partneriu :D Iš viso net ir su gerais originaliais video Lietuvos rinkai neprasimuši. reikia angliškos auditorijos.

domaineriai!! jau yra e-senukai, e-maxima, skubekit registruot e-pica, e-norfa, e-rimi, e-maistoprekes, e-silticeburekaisaltasalus, e-ledaialusceburekaikebabai! :)

Ant humoro klubo tai nevaryk, normaliai ten jie suskeldavo bajerių.

Ant humoro klubo tai nevaryk, normaliai ten jie suskeldavo bajerių.

Ant humoro klubo tai nevaryk, normaliai ten jie suskeldavo bajerių.

Ant humoro klubo tai nevaryk, normaliai ten jie suskeldavo bajerių.

Na kai komentatorius ex.Sedas parašo, tai visad toks jausmas kad kinietis su google translate'orium išsivertęs bando postint lietuviškam forume... :lol: va šitą pvz. postą galėtų mokytojai duoti trečios klasės mokiniams mokyklose su užduotimi surasti/ištaisyti mažiausiai 20 rašybos/gramatikos klaidų.. O vyresnių klasių mokiniams-spręsti loginį uždavinį ką čia žmogus bandė pasakyti ir "išvelti" su savo "sąmokslo" teorija...

Tadai, labai gera tema ir iš to, kaip ją pristatei, niekaip nepasakyčiau, jog turi problemų su nuosekliu minčių dėstymu.
 
Kaip supratau, didžiausia problema: ką pasakyti? apie ką rašyti?
 
Aš niekada neskaičiau daug knygų ir (nežinau, ar dėl to) mokyklos suole patirdavau didžiules kančias, bandydamas parašyti ilgesnį rašinį duota tema - dažniausiai, niekada neparašydavau, visada dvigubai mažiau nei reikėdavo (ir negu parašydavo klasiokai) - dėl to iš karto gaudavau minus du balus, bet kažkaip nesijaudinau (nors gal ir turėjau) - tiesiog sakydavau sau: kodėl aš turėčiau turėti ką pasakyti bet kokia tema, kurią man kas nors duoda?
 
Baigęs mokyklą aš greitai pamiršau, kad išvis turėjau tokią problemą dėl trumpų tekstų - tiesiog rašydavau tada, kai kyla mintys, o ne kai kas nors liepia.
 
Vis dėlto įstojus į universitetą susidūriau su esė ir negalėjau patikėti, kokio lygio tai buvo reikalavimai: per pirmosios sesijos egzaminą reikėjo per 2 valandas parašyti 3 esė po 3-4 puslapius (anglų kalba) temomis, kurios nebuvo žinomos iš anksto: ateini, nuskamba gongas, apverti lapą, randi temas - griebi tušinuką ir rašai dvi valandas be sustojimo iki gongo, skelbiančio egzamino pabaigą - tuomet belieka suskaičiuoti, kiek puslapių parašei, ir juos atiduoti.
 
Pirmą sykį išgirdęs, koks egzaminas manęs laukia, prisiminęs mokyklą maniau, kad neturiu jokių šansu jo išlaikyti. Bet išlaikiau ir gana neblogai. Tas egzaminas mane išmokė, ką reiškia būti pasiruošus diskutuoti bet kokiu klausimu. To egzamino esmė buvo nepalikti laiko galvojimui - sėdėjimui ir žiūrėjimui į popieriaus lapą. Taip pat nepalikti laiko skaitymui to, ką parašei, - tarsi gyva kalba, turi sklandžiai dėstyti mintis iš karto, nes neturėsi laiko prie to sakinio grįžti vėliau.
 
Taigi kaip pasiruošti rašymui, kad nuėjęs galėtum tiesiog atsisėsti ir parašyti?
 
Aš turiu vieną taisyklę, kurios visada stengiuosi laikytis - nesvarbu ar tai pranešimus forume, ar valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, ar blogas, ar 5 puslapių esė universitetui: turėk istoriją, kurią galėtum papasakoti. Gali net ne vieną.
 
Rašytojui visada lengviau rašyti, o skaitytojui - skaityti - kai tekste kažkas yra pasakojama - yra kažkoks siužetas - kažkas, ką perskaitęs vėliau atsimeni ir galėtum perpasakoti draugui, o ne pamiršti iš karto ir galvoti: o ką aš ką tik skaičiau?
 
Tiesa, niekam nereikia tik istorijų. Svarbiausia yra tie keli sakiniai, kuriuos parašai istoriją pasakojęs - tavo išvados, esmė, priežastis, kodėl ji atsirado tavo tekste.
 
Šis mano pranešimas puikus to pavyzdys - jis prasidėjo nuo istorijos ir tai, ką dabar dėstau, yra jos moralas (nemėgstu šito žodžio, tiesą sakant).
 
Taip, internete tu gali pasakoti savo istorijas, bet nei mokykloje, nei universitete jos niekam neįdomios. Esminis skirtumas - tu turi pasakoti nebe savo, o kažkieno kito istoriją. Norėdamas ją papasakoti, turi pirmiausia sužinoti - jog sužinotum - domėtis. Temos, kuriomis teks rašyti, dažniausiai nėra paslaptis (net jei nežinai tikslių potemių). Dauguma žmonių bando ieškoti kokių nors apibrėžimų enciklopedijose ir tai laiko pasiruošimu rašiniui arba esė - o nuėję ir pradėję rašyti sustoja įsmeigę akis į baltą popieriaus lapą, nes netrukus nebeturi ką pasakyti. Nebeturi, nes neturi istorijos, kurią galėtų papasakoti. Tavo istorijos pasakojimas gali užimti labai didelę bet kokio esė ar rašinio dalį ir tave išlaisvinti nuo teksto apimties problemų - svarbiausia, kad pabaigęs pasakoti savo argumentais neleistum žmogui suabejoti, jog tau būtinai reikėjo tą istoriją aprašyti.
 
Būtent pasakodamas istorijas aš "išsigelbėjau" rašydamas tuos tris esė per dvi valandas. Kiekviename esė turėjau po 2-3 temą atitinkančius pavyzdžius (plačiai aprašytas pavyzdys = istorija).
 
Lengviausias būdas sukaupti bagažą istorijų yra skaityti. Valstybiniam lietuvių kalbos rašiniui tu gali skaityti naujienų portalus ir sekti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje - neįsivaizduoji, kaip nesunku nustebinti rašinio vertintoją savo plačia pasaulėžiūra ir erudicija aprašius tai, ko mokytojai nepasako per pamokas - nesvarbu, kad tu tai radai delfyje - tai parodo, jog tu domiesi, ieškai informacijos, pagauni tai, kas yra įdomu / svarbu ir - pats svarbiausias dalykas - iš to, ką perskaitai, padarai savo (labai protingas) išvadas / analyzę, kurią gali pateikti rašinyje (esė) atpasakojęs istoriją. Tu tiesiog parodai, jog tave tai iš tikrųjų domina - kad nesi eilinis "kalikas", kuris rašo dėl to, jog reikia.
 
Mokyklos laikais aš visąlaik buvau įsikibęs į meno temą ir per valstybinį egzaminą viena savo esė istorijų pasirinkau "Vilniaus Europos kultūros sostinė" organizuojamus renginius ir jų teikiamą naudą / trūkumus / savo idėjas - o pasiruošimas buvo paprastas: vakarą prieš egzaminą panaršyti projektui skirtą svetainę, susirasti kelis skirtingų kritikų straipsnius ir susidaryti savo paties nuomonę - kuri jau formavosi kurį laiką - tiesiog sekant naujienas.
 
Kaip bebūtų, skaityti nėra vienintelis būdas sukaupti žinios. Viename iš savo universiteto egzamino esė, kurio tema buvo "laiko sąvoka" (dabar pagalvok: ką apie tai parašytum per 3 puslapius?) aš pasakojau apie tris žiūrėtus dokumentinius filmus: vieną apie praeitį, kitą apie dabartį ir trečią apie ateitį - jie visi buvo šaunūs, su giliomis mintimis, todėl man nebuvo sunku perteikti savo rašinyje tai, ką tie filmai norėjo pasakyti. Ir vien tos trys žinutės - kokią laiko sampratą bandė perteikti kiekvienas iš tų filmų - man leido parašyti neblogą esė. Nesvarbu, jog didelė dalis turinio buvo tiesiog atpasakojimas - neabejoju, jog kiekvienam žmogui įdomias istorijas įdomu skaityti - tau belieka parodyti, jog mąstai aprašydamas tai, kaip viską supranti, - ir tau niekas nieko negalės prikišti - bet kuriam vertintojui tai bus žymiai įdomiau nei teorijų prigrūstas rašinys ar pilstymas iš tuščio į kiaurą.
 
Reziumuojant:

Pasirink kelias temas, kurios tau arčiausiai širdies (tegunie - viena pagrindinė, kita atsarginė) Domėkis viskuo, kas vyksta aplinkui. Jei tai abstraktus dalykas, ieškok to, kas geriausia buvo sukurta iki šiol (knygos, filmai) Sugebėk filtruoti tai, kas įdomu. Jei tu perskaitei vieną straipsnį, nereiškia, jog jis turi istoriją, vertą patekti į tavo rašinį. Įdomu - tada, kai apie tai norėtum papasakoti draugui ar tapačia tema besidominčiam žmogui Niekada nepasikliauk viena nuomone. Rašinys (esė) turi pateikti skirtingas nuomones - net jeigu tu nepritari kitai pusei, žinok, ką ji sako, surink jos argumentus ir papildyk jais savo tekstą - galiausiai, tai padės suformuluoti tavo paties asmeninį požiūrį ta tema (nebegalėsi skųstis, kad neturi ką pasakyti): dažnai būna taip, kad pritari daliai vienos pusės argumentų ir daliai kitos - esė yra puiki proga tau išreikšti save - jei dėstysi, kodėl sutinki su vienais, ir kodėl su kitais - vertintojas suvoks, jog skaito darbą žmogaus, mąstančio savo galva, o ne atpasakojančio kokio vieno vienpusiško kritiko mintis Perskaitęs bet kokį straipsnį, knygą; pažiūrėjęs filmą paklausk savęs: ką jis norėjo pasakyti? Kokia jo mintis? Ar aš sutinku, jei ne - kodėl? Sužinok, ką apie tai mano kiti (paprasčiausia Google paieška gali surasti jei ne profesionalių kritikų, tai blogerių įrašus) - galbūt praleidai ką nors svarbaus, apie ką nors nepagalvojai
Taigi norėdamas parašyti gerą esė turi užkimšti savo galvą žiniomis, nuomonėmis, argumentais. Jei neturi apie ką rašyti - reiškia, neturi ir ko pasakyti. Kiekvienas žmogus turi nuolatos tobulėti domėdamasis skirtingomis temomis. Geriausias būdas tobulėti - ieškoti tų, kurie žino daugiau už tave. Nuostabu yra tai, jog tu pats gali sužinoti daugiau nei žino mokytojai - ypač, jei tai kažkas naujo. Lygiuokis į geriausius - jei tai knyga, filmas ar straipsnis - tegunie jie būna geriausių tos srities specialistų. Tiesiog - kas dieną ieškok ir kaupk informaciją. Judėdamas teisinga kryptimi pajausi, jog galvoje yra per daug minčių - ir pačiam norėsis jas užrašyti (kaip dabar atsitiko man).
 
To visiems ir linkiu - jog informacija spaustų galvą taip, kad norėtųsi rašyti savaime.

Jeigu esi skolingas artimiesiems, ir taip išgyveni dėl to, kad negali rytoj gražinti skolos - pagalvok kaip nesąžininga jų atžvilgiu bus jei visai negražinsi! Esi skolingas jiems, ir būtent dėl to privalai būti stiprus, gyventi, dirbti, užsidirbti - kad nenuviltum jų.
 
Kad bus gėda, sunku, prarasi gerą vardą - čia tavo problema, su kuria turi susitaikyti, nes taip jau nutiko, kur kas svarbiau šiuo metu - sugebėti atsilyginti žmonėms, kurie tavimi tikėjo ir pasitikėjo, kad jų pasitikėjimas nebūtų veltui. O paskui, jeigu sugebėsi su jais atsiskaityti - savaime susigrąžinsi ir gerą vardą, pasitikėjimą ir kitką.
 
Nebūk egoistas - egoistiška būtų pabėgti nuo problemų. Būk toks, kad jie nesigailėtų paskolinę tau pinigų, parėmę, padėję, palaikę tave - būk sąžiningas, prisiimk kaltę, ir padaryk viską ką įmanoma padaryti kad atsilygintum jiems.
 
Sėkmės. Susikaupk, nusiteik, ir susitvarkyk - tu gali!

Zmogelis jauciu ant Samanes vos surinka , o cia dar bauda , ir samanes ner...

Kodėl oras? Elementari paslaugą, jeigu už dyką darai tu teoriškai eini į bačką pats, todėl, kad kainuoją SMS siuntimas užsisakiusiajam, domeno trackinimas taipogi kainuoją pinigus. Beto domenai dažniausiai verslui, norit pagalbos verslui (pinigams uždirbti) už dyką. Čia yra naglumas.

nepatariu šito naudoti. Jie logina užklausas ir jei randa gerą domeną, užregistruoja. Teko su tuo jau susidurti :/
Patariu geriau naudoti http://reg.lt ;)

"Recent Posts" manau nereikia dviej, viena panaikink, keisk dizaina (kaip jau tu minijai) Issimk "Subscribe" nes nepades tau jisai nieko, gadina tiktai vaizda, skaitliuka ir apacios y virsu pasikelk, o toliau tai reikia keisti dizaina ir ziureti kur dar jame klaidu, bet manau dar prie jo reikia gerai pasedeti nes nepilnas dar tiktai projektas. Cia gal tik pati pradzia.

Ne visus hostingus juk žinau... sudėjau visus kiek žinau ir kiek per google pirmus puslapius radau.

Stai didelis wordpress templates pasirinkimas: http://wordpressthemesbase.com/
Manau rasi ka nors sau.

http://www.wptmp.com/browse/category/funny/
 
http://www.wpthemeswizard.com/wordpress/funny/
 
Issirink, nes nezinia, ar pas tave web bus anekdotai, ar paveikleliai juokingi, ar dar kas nors... taigi su tiek mazai informacijos sunku ir surasti ko reikia tau.

Jūs galite pridėti savo dienoraštį ar svetainę i 140 + paieškos sistemų visame pasaulyje.Nereikalaujama jokių registracijų .norint pasiekti geresnių rezultatų rekomenduojama po 3-4 savaičių pakartoti .BET pabrežiu nedėkite savo tikrojo e-mailo nes gali prasidėti spaminimas.
 
nuoroda cia

Gyveno kartą karalius savo pilyje, ant aukšto kalno... Jis buvo toks populiarus, kad gyventojai jam dažnai siūsdavo dovanas, o jo gimtadienį šventė visa karalystė. Žmonės jį mylėjo ir gerbė už pagarsėjusią išmintį bei puikius sprendimus.
 
Vieną dieną kaimą užklupo tragedija. Visi vandens šaltiniai buvo užteršti, o to pasekoje, kiekvienas kaimo gyventojas išprotėjo. Tik karalius, kuris turėjo atskirą vandens fontanėlį, išliko sveikas.
 
Greitai, visi kaimo gyventojai pradėjo kalbėti apie keistą karaliaus elgesį, prastus sprendimus bei simuliuotą išmintį. Kiti jį net vadino bepročiu. Žmonės jam nustojo siūsti dovanas, o jo populiarumas krito.
 
Vienišas karalius nusprendė nusileisti nuo kalno ir aplankyti savo karalystę. Karštą vasaros dieną, vaikščiodamas po kaimą, jis ištroško ir atsigėrė iš vieno vandens fontanėlio.
 
Tą naktį šventė visa karalystė. Žmonės džiaugėsi, jog karalius vėl pradėjo blaiviai mastyti ir susigražino savo keistai išgaravusią išmintį.

Labai žinomas dėstytojas pradėjo seminarą laikydamas rankoje 500$. 200 žmonių auditorijoje jis paklausė: “Kas norėtu gauti šiuos pinigus?”.
 
Salėje pradėjo kilti rankos. Jis sako: “Aš kam nors iš jūsų atiduosiu juos, bet pirmiausia padarysiu su jais kai ką.” Jis truputį paglamžė juos ir paklausė: “Kas vis dar jų nori?” Rankos vis dar buvo iškeltos.
 
Na, – pasakė jis,- o jeigu aš padarysiu taip… Ir padėjęs ant grindų pinigus pradėjo juos trypti su kojom. Jis pakėlė juos nuo žemės suglamžytus ir purvinus. “Taigi, kas vis dar jų nori?” Rankos ir toliau liko iškeltos ore. “Mano draugai, jūs visi dabar gaunate labai vertingą pamoką. Nesvarbu, ką aš bedaryčiau su pinigais, jūs vis tiek jų norite, todėl, kad jų vertė vis tiek išlieka tokia pati. Jie vis dar yra verti 500$. Daugelį kartų gyvenime mes esame mėtomi, glamžomi, voliojami purve…ir tada mes jaučiamės beverčiai. Bet nesvarbu kas vyksta, ar kas įvyks, jūs vis tiek niekada neprarasite savo vertes. Jūs esate ypatingi! Nepamirškite to.