Kaip rašyti ilgus tekstus (straipsnius, rašinius, kt.)?

Spalio 17, 2010

Sveiki, tikriausiai, kad kiekvienas iš mūsų, nuo pat pirmųjų klasių mokykloje iki pat aukštųjų mokslų, kuriame įvairius ilgesnius tekstus, tokius kaip rašiniai, straipsniai, interpretacijos ir t.t. Tačiau toli gražu ne kiekvienas turi idėjų, sugeba protingai, rišliai dėstyti savo mintis 400 žodžių ar didesnės apimties tekstuose, o tarp tokių esu ir aš pats.

Anksčiau dėl to didelių problemų nepatirdavau, tačiau kuo toliau, tuo rašymo temos tampa sudėtingesnės ir pastebiu, kad vis daugiau laiko praleidžiu prie balto lapo (t.y. net nesugebu žmogiškai suformuluoti pirmųjų teksto eilučių, įžangos).

Manau, kad ne man vienam praverstų patarimai, kaip galima išlavinti savo teksto kūrimo, sakinių formulavimo įgūdžius. Girdėjau, jog tam labai padeda knygų skaitymas, tačiau turiu nemažai pažįstamų, kurie jų apskritai neskaito, o ilgiausius tekstus rašo be problemų ir gauna geriausius įvertinimus. Be to, neužilgo laukia lietuvių gimtosios kalbos valstybinis egzaminas, kuriame yra ir teksto kūrimo užduotis.

Spalio 17, 2010

Sveikas, Tadai.

Asmeniškai didžiają dalį savo pelno gaunu iš straipsnių rašymo bei vertimo, todėl galiu duoti keletą patarimų, kaip pats sugebu rašyti savo tema ir kaip tu sakai neužsibūti prie tuščio lapo:

Dažniausiai ieškau problemos, kurią galiu iškelti pats sau rašinio tema. Tada samprotauju mintyse arba užsirašau, o paskui pakeičiu samprotavimą į pasakojimą arba aprašymą. Žinoma didelis skirtumas yra apie teksto arba temos suvokimą. Jeigu turi parašyti rašinį tema, kurios neišmanai - turėtum nukeliauti į google ir paskaitinėti straipsnių, o juose iškelti problemą, kurią išspręndęs popieriaus lape jau turėtum rašinį ar interpretaciją.

Nežinau ar teisingai supratau ko pasigendi, bet bus džiugu jeigu padėjau.

Linkiu sėkmės ir nesustoti tobulėti :)

Redagavo Spalio 17, 2010 MartynasJ

Spalio 17, 2010

Skaityk knygas ir viskas.Kai perskaitysi į dieną po 50 - 200 puslapiukų ir taip kokius metus ir nekils bėdų.

Spalio 17, 2010

Man padeda planas. Susirašau punktais - ką noriu aprašyti, po kelis sakinius pasirašau, o paskui plėtoju (ar "plėtoju" vartotinas žodis?). Tiesa ne visada taip darau, bet ilgesnius tekstus rašant tikrai praverčia, kadangi nepamirštu apie ką dar ketinau parašyti, įsigilinusi į kitą punktą :) Mano bėda atvirkštinė - dažniausiai nemoku koncentruotai rašyti, labai išsiplečiu, mintis veja mintį, nebespėju užrašinėti...

Įžangą ir pabaigą dažnai būna sudėtingiau parašyti nei patį turinį - kartais šiuos dalykus pabaigai ir pasilieku, nes pabaigusi rašinį (straipsnį) jau žinau link ko turi vesti įžanga, ir kaip tekstą geriausiai reziumuoti galėtų pabaiga. Bet čia visiškas mano "išmislas", gali būti kad taip rašyti neteisinga...

P.S. manau kad knygos labai padeda, bet ne visiems. Čia, ko gero, dar susiję ir su tuo ar esi ekstravertas, ar introvertas - ekstravertai plepalai, mąsto kalbėdami - jiems ir rašyti sklandžiau sekasi, o introvertai mąstytojai, pasveria kiekvieną žodį ir tik tada pasako (parašo).

Na ir šiaip, yra humanitarai ir tiksliukai - natūralu kad loginį mąstymą turintiems žmonėms gali būti sunku regzti ilgiausius tekstus, o štai humanitarui vietoj lygčių sprendimo geriau duokit parašyti ilgą ir jausmingą rašinį...

Redagavo Spalio 17, 2010 twea

Spalio 18, 2010

Tadai, labai gera tema ir iš to, kaip ją pristatei, niekaip nepasakyčiau, jog turi problemų su nuosekliu minčių dėstymu.

Kaip supratau, didžiausia problema: ką pasakyti? apie ką rašyti?

Aš niekada neskaičiau daug knygų ir (nežinau, ar dėl to) mokyklos suole patirdavau didžiules kančias, bandydamas parašyti ilgesnį rašinį duota tema - dažniausiai, niekada neparašydavau, visada dvigubai mažiau nei reikėdavo (ir negu parašydavo klasiokai) - dėl to iš karto gaudavau minus du balus, bet kažkaip nesijaudinau (nors gal ir turėjau) - tiesiog sakydavau sau: kodėl aš turėčiau turėti ką pasakyti bet kokia tema, kurią man kas nors duoda?

Baigęs mokyklą aš greitai pamiršau, kad išvis turėjau tokią problemą dėl trumpų tekstų - tiesiog rašydavau tada, kai kyla mintys, o ne kai kas nors liepia.

Vis dėlto įstojus į universitetą susidūriau su esė ir negalėjau patikėti, kokio lygio tai buvo reikalavimai: per pirmosios sesijos egzaminą reikėjo per 2 valandas parašyti 3 esė po 3-4 puslapius (anglų kalba) temomis, kurios nebuvo žinomos iš anksto: ateini, nuskamba gongas, apverti lapą, randi temas - griebi tušinuką ir rašai dvi valandas be sustojimo iki gongo, skelbiančio egzamino pabaigą - tuomet belieka suskaičiuoti, kiek puslapių parašei, ir juos atiduoti.

Pirmą sykį išgirdęs, koks egzaminas manęs laukia, prisiminęs mokyklą maniau, kad neturiu jokių šansu jo išlaikyti. Bet išlaikiau ir gana neblogai. Tas egzaminas mane išmokė, ką reiškia būti pasiruošus diskutuoti bet kokiu klausimu. To egzamino esmė buvo nepalikti laiko galvojimui - sėdėjimui ir žiūrėjimui į popieriaus lapą. Taip pat nepalikti laiko skaitymui to, ką parašei, - tarsi gyva kalba, turi sklandžiai dėstyti mintis iš karto, nes neturėsi laiko prie to sakinio grįžti vėliau.

Taigi kaip pasiruošti rašymui, kad nuėjęs galėtum tiesiog atsisėsti ir parašyti?

Aš turiu vieną taisyklę, kurios visada stengiuosi laikytis - nesvarbu ar tai pranešimus forume, ar valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, ar blogas, ar 5 puslapių esė universitetui: turėk istoriją, kurią galėtum papasakoti. Gali net ne vieną.

Rašytojui visada lengviau rašyti, o skaitytojui - skaityti - kai tekste kažkas yra pasakojama - yra kažkoks siužetas - kažkas, ką perskaitęs vėliau atsimeni ir galėtum perpasakoti draugui, o ne pamiršti iš karto ir galvoti: o ką aš ką tik skaičiau?

Tiesa, niekam nereikia tik istorijų. Svarbiausia yra tie keli sakiniai, kuriuos parašai istoriją pasakojęs - tavo išvados, esmė, priežastis, kodėl ji atsirado tavo tekste.

Šis mano pranešimas puikus to pavyzdys - jis prasidėjo nuo istorijos ir tai, ką dabar dėstau, yra jos moralas (nemėgstu šito žodžio, tiesą sakant).

Taip, internete tu gali pasakoti savo istorijas, bet nei mokykloje, nei universitete jos niekam neįdomios. Esminis skirtumas - tu turi pasakoti nebe savo, o kažkieno kito istoriją. Norėdamas ją papasakoti, turi pirmiausia sužinoti - jog sužinotum - domėtis. Temos, kuriomis teks rašyti, dažniausiai nėra paslaptis (net jei nežinai tikslių potemių). Dauguma žmonių bando ieškoti kokių nors apibrėžimų enciklopedijose ir tai laiko pasiruošimu rašiniui arba esė - o nuėję ir pradėję rašyti sustoja įsmeigę akis į baltą popieriaus lapą, nes netrukus nebeturi ką pasakyti. Nebeturi, nes neturi istorijos, kurią galėtų papasakoti. Tavo istorijos pasakojimas gali užimti labai didelę bet kokio esė ar rašinio dalį ir tave išlaisvinti nuo teksto apimties problemų - svarbiausia, kad pabaigęs pasakoti savo argumentais neleistum žmogui suabejoti, jog tau būtinai reikėjo tą istoriją aprašyti.

Būtent pasakodamas istorijas aš "išsigelbėjau" rašydamas tuos tris esė per dvi valandas. Kiekviename esė turėjau po 2-3 temą atitinkančius pavyzdžius (plačiai aprašytas pavyzdys = istorija).

Lengviausias būdas sukaupti bagažą istorijų yra skaityti. Valstybiniam lietuvių kalbos rašiniui tu gali skaityti naujienų portalus ir sekti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje - neįsivaizduoji, kaip nesunku nustebinti rašinio vertintoją savo plačia pasaulėžiūra ir erudicija aprašius tai, ko mokytojai nepasako per pamokas - nesvarbu, kad tu tai radai delfyje - tai parodo, jog tu domiesi, ieškai informacijos, pagauni tai, kas yra įdomu / svarbu ir - pats svarbiausias dalykas - iš to, ką perskaitai, padarai savo (labai protingas) išvadas / analyzę, kurią gali pateikti rašinyje (esė) atpasakojęs istoriją. Tu tiesiog parodai, jog tave tai iš tikrųjų domina - kad nesi eilinis "kalikas", kuris rašo dėl to, jog reikia.

Mokyklos laikais aš visąlaik buvau įsikibęs į meno temą ir per valstybinį egzaminą viena savo esė istorijų pasirinkau "Vilniaus Europos kultūros sostinė" organizuojamus renginius ir jų teikiamą naudą / trūkumus / savo idėjas - o pasiruošimas buvo paprastas: vakarą prieš egzaminą panaršyti projektui skirtą svetainę, susirasti kelis skirtingų kritikų straipsnius ir susidaryti savo paties nuomonę - kuri jau formavosi kurį laiką - tiesiog sekant naujienas.

Kaip bebūtų, skaityti nėra vienintelis būdas sukaupti žinios. Viename iš savo universiteto egzamino esė, kurio tema buvo "laiko sąvoka" (dabar pagalvok: ką apie tai parašytum per 3 puslapius?) aš pasakojau apie tris žiūrėtus dokumentinius filmus: vieną apie praeitį, kitą apie dabartį ir trečią apie ateitį - jie visi buvo šaunūs, su giliomis mintimis, todėl man nebuvo sunku perteikti savo rašinyje tai, ką tie filmai norėjo pasakyti. Ir vien tos trys žinutės - kokią laiko sampratą bandė perteikti kiekvienas iš tų filmų - man leido parašyti neblogą esė. Nesvarbu, jog didelė dalis turinio buvo tiesiog atpasakojimas - neabejoju, jog kiekvienam žmogui įdomias istorijas įdomu skaityti - tau belieka parodyti, jog mąstai aprašydamas tai, kaip viską supranti, - ir tau niekas nieko negalės prikišti - bet kuriam vertintojui tai bus žymiai įdomiau nei teorijų prigrūstas rašinys ar pilstymas iš tuščio į kiaurą.

Reziumuojant:

Pasirink kelias temas, kurios tau arčiausiai širdies (tegunie - viena pagrindinė, kita atsarginė)
Domėkis viskuo, kas vyksta aplinkui. Jei tai abstraktus dalykas, ieškok to, kas geriausia buvo sukurta iki šiol (knygos, filmai)
Sugebėk filtruoti tai, kas įdomu. Jei tu perskaitei vieną straipsnį, nereiškia, jog jis turi istoriją, vertą patekti į tavo rašinį. Įdomu - tada, kai apie tai norėtum papasakoti draugui ar tapačia tema besidominčiam žmogui
Niekada nepasikliauk viena nuomone. Rašinys (esė) turi pateikti skirtingas nuomones - net jeigu tu nepritari kitai pusei, žinok, ką ji sako, surink jos argumentus ir papildyk jais savo tekstą - galiausiai, tai padės suformuluoti tavo paties asmeninį požiūrį ta tema (nebegalėsi skųstis, kad neturi ką pasakyti): dažnai būna taip, kad pritari daliai vienos pusės argumentų ir daliai kitos - esė yra puiki proga tau išreikšti save - jei dėstysi, kodėl sutinki su vienais, ir kodėl su kitais - vertintojas suvoks, jog skaito darbą žmogaus, mąstančio savo galva, o ne atpasakojančio kokio vieno vienpusiško kritiko mintis
Perskaitęs bet kokį straipsnį, knygą; pažiūrėjęs filmą paklausk savęs: ką jis norėjo pasakyti? Kokia jo mintis? Ar aš sutinku, jei ne - kodėl? Sužinok, ką apie tai mano kiti (paprasčiausia Google paieška gali surasti jei ne profesionalių kritikų, tai blogerių įrašus) - galbūt praleidai ką nors svarbaus, apie ką nors nepagalvojai

Taigi norėdamas parašyti gerą esė turi užkimšti savo galvą žiniomis, nuomonėmis, argumentais. Jei neturi apie ką rašyti - reiškia, neturi ir ko pasakyti. Kiekvienas žmogus turi nuolatos tobulėti domėdamasis skirtingomis temomis. Geriausias būdas tobulėti - ieškoti tų, kurie žino daugiau už tave. Nuostabu yra tai, jog tu pats gali sužinoti daugiau nei žino mokytojai - ypač, jei tai kažkas naujo. Lygiuokis į geriausius - jei tai knyga, filmas ar straipsnis - tegunie jie būna geriausių tos srities specialistų. Tiesiog - kas dieną ieškok ir kaupk informaciją. Judėdamas teisinga kryptimi pajausi, jog galvoje yra per daug minčių - ir pačiam norėsis jas užrašyti (kaip dabar atsitiko man).

To visiems ir linkiu - jog informacija spaustų galvą taip, kad norėtųsi rašyti savaime.

Gruodžio 7, 2012

Ar jums yra taip buvę, kad noriedavote parašyti ilgą straipsnį, bet ne pavykdavo nežinote, kaip kuo daugiau parašyti, tas pats tikriausiai ir su šnekėjimu yra. Kaip išmokti aiškiai dėstyti mintis, rašyti ilgus straipsnius? Kas jums tai padėjo?

Redagavo Gruodžio 25, 2012 Tadas
Sujungtos dvi panašios temos, todėl gali būti nukentėjęs diskusijų tęstinumas.

Gruodžio 7, 2012

Visiškai nenoriu įžeisti, bet jums reikėtų pradėti apskritai nuo taisyklingos kalbos mokymosi. Niekam nereikalingi net ir trumpi straipsniai, kuriuose akis bado gramatikos, stiliaus ar skyrybos klaidos.

Ar jums yra taip buvę, kad noriedavote parašyti ilgą straipsnį, bet ne pavykdavo nežinote, kaip kuo daugiau parašyti, tas pats tikriausiai ir su šnekėjimu yra. Kaip išmokti aiškiai dėstyti mintis, rašyti ilgus straipsnius? Kas jums tai padėjo?

Gruodžio 7, 2012

o tai ką jei žmonės nemoka parašyti be klaidų išvis jiems nerašyti? Ir ar tu neturi ką veikti, kad tikrini kitų klaidas?

Gruodžio 7, 2012

Taip, išvis nerašyti, o pirmiausia išmokti taisyklingą kalbą (čia mano nuomonė). Rašytojas, rašantis su klaidomis, yra prastas rašytojas (jei man reikėtų rašymo paslaugų, tikrai tokiu nesinaudočiau). O dėl klaidų... kitų klaidos man akis bado, jei taip galima pasakyti. Tiesiog „profesinė liga“. :) Ir nėra ko įsižeisti.

o tai ką jei žmonės nemoka parašyti be klaidų išvis jiems nerašyti? Ir ar tu neturi ką veikti, kad tikrini kitų klaidas?

Gruodžio 7, 2012

Reikėtų sutikti su Marta ir pasakyti, kad pirmiausia turėtum išlieti pamatus, o tada po truputį formuoti karkasą. O galbūt tai ne tavo sritis?

Gruodžio 7, 2012

Aš galvoju visi turėtu mokėti gerai dėstyti mintis, rašyti ilgus straipsnius, rašyti be klaidų :)

Gruodžio 7, 2012

O kodėl turi visi mokėti rašyti ilgus straipsnius? Kiekvienas turi dirbti tai, ką moka ir sugeba geriausiai. Beje, ne visi gabūs raiškiai dėstyti savo mintis. Iškalbos galima pramokti (beje, milžinišku darbu ir didelėmis pastangomis, nes tam reikia ne vieną knygą perskaityti ir ne vieną rašinį sukurpti), bet iš esmės tai yra talentas, kurį atsineši gimdamas.

Sunkiai įsivaizduoju automobilių variklių remontininką, kuris puikiai išmano varžtelių ir straigtelių meną, palinkusį prie popieriaus lapo (šiuo atveju – prie kompiuterio monitoriaus) ir rašantį ilgus straipsnius (kad ir apie tuos pačius automobilių variklius). Beje, kaip ir gabus programuotojas nebūtinai turi talentingai rašyti.

Aš galvoju visi turėtu mokėti gerai dėstyti mintis, rašyti ilgus straipsnius, rašyti be klaidų :)

Redagavo Gruodžio 7, 2012 Metaxa_lt

Gruodžio 7, 2012

Jei nori tobulėti, pabandyk nuo paprasčiau skambančių skaičių - 200-250 ž. Jei tiesiog reikia parašyti rašinį, žinok, kad jis susideda iš paprastų dalių, kurių visumą galima pavadinti formule.

Įžanga --- Dėstymas --- Dėstymas --- Dėstymas --- Išvada

x y y y z

O kodėl turi visi mokėti rašyti ilgus straipsnius? Kiekvienas turi dirbti tai, ką moka ir sugeba geriausiai. Beje, ne visi gabūs raiškiai dėstyti savo mintis. Iškalbos galima pramokti (beje, milžinišku darbu ir didelėmis pastangomis, nes tam reikia ne vieną knygą perskaityti ir ne vieną rašinį sukurpti), bet iš esmės tai yra talentas, kuri atsineši gimdamas.

Sunkiai įsivaizduoju automobilių variklių remontininką, kuris puikiai išmano varžtelių ir straigtelių meną, palinkusį prie popieriaus lapo (šiuo atveju – prie kompiuterio monitoriaus) ir rašantį ilgus straipsnius (kad ir apie tuos pačius automobilių variklius). Beje, kaip ir gabus programuotojas nebūtinai turi talentingai rašyti.

Gryna teisybė. ;)

Mano nuoroda Paskaityk, gal pravers.

Redagavo Gruodžio 7, 2012 ZzZ1

Rugpjūčio 22, 2014

O kodėl turi visi mokėti rašyti ilgus straipsnius? Kiekvienas turi dirbti tai, ką moka ir sugeba geriausiai. Beje, ne visi gabūs raiškiai dėstyti savo mintis. Iškalbos galima pramokti (beje, milžinišku darbu ir didelėmis pastangomis, nes tam reikia ne vieną knygą perskaityti ir ne vieną rašinį sukurpti), bet iš esmės tai yra talentas, kurį atsineši gimdamas.

Sunkiai įsivaizduoju automobilių variklių remontininką, kuris puikiai išmano varžtelių ir straigtelių meną, palinkusį prie popieriaus lapo (šiuo atveju – prie kompiuterio monitoriaus) ir rašantį ilgus straipsnius (kad ir apie tuos pačius automobilių variklius). Beje, kaip ir gabus programuotojas nebūtinai turi talentingai rašyti.

Taip drąsiai aš tavo vietoje neteikčiau, nes tikrai galiu drąsiai nesutinkti. Toks dalykas, kaip atsiradimas "dirbk tai, ką moki" jei atvirai - iš oro neatsiranda. Ir apskritai, žodis "turi", skamba labai jau prievoliškai. Kaip p.s. ką tik gimęs vaikas, patikėk manimi - tiktrai nemoka remontuoti mašinos ir pan.

Dažniausiai viskas prasideda tik nuo žinių ir įgūdžių, o tada atsiranda ir išsvajotasis - talentas.

Žinoma, sutinku, kad ne visi "gabūs" viską iš eilės daryti, bet tai nereiškia, kad negali ar nesugeba. Tik vieni tam tikroje srityje reiškiasi stipriau, o kiti silpniau. Visi galime, žinių ir įgūdžių pagalba, dirbti įvairius darbus, tik vieni reiškiasi geriau vienoje srityje, o kiti kitoje.

O kartais, net automibilių vairuotojas gali gebėti rašyti - netgi knygą, nes galbūt, kaip dauguma Lietuvos žmonių dirba, nes reikia. Galbūt jis užkietėjęs rašytojas, bet šiuo metu jis negali atsiduoti vien tik rašytojo darbui.

Mano nuomone - viskas įmanoma, jei tik yra noro ir dedama daug pastangų!

Ir čia visiškai nieko asmeniško, tiesiog nesutikau su tavo nuomone ;)

Redagavo Rugpjūčio 22, 2014 kaamila

Prisijungti

Kaip rašyti ilgus tekstus (straipsnius, rašinius, kt.)?

Rekomenduojami pranešimai

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Nuoroda į pranešimą

Dalintis kituose puslapiuose

Prisijunkite prie diskusijos

Dabar naršo 0 narių

Prisijunk prie bendruomenės dabar!

Naujausios temos

Karštos temos