zawe

PR jau seniai nėra viskas. Apie tai jau visi metai kalbama, nuo paskutinio PR updeito.
Kas dar negirdėjo apie PA, DA, Moz minimaliai susipažinti galima čia: https://uzdarbis.lt/t297207/seo-tinklalapio-vertinimo-parametrai/

Pradėkime nuo vienos elementarios taisyklės: „nemokamai nieko nebūna“. Visur, visada ir viskam yra kaina. Ir net tais momentais, kai Jums atrodo akivaizdu, kad tai, kas Jums siūloma (ar ką gaunate) yra nemokama – prekė esate Jūs patys (Jūsų duomenys). Tačiau yra sritis, kurioje pastebiu tendencijas/norą gauti nemokamas specialistų/ekspertų konsultacijas – darbo rinka. Tai retai galima pritaikyti personalo atrankos bendrovėms, bet net ir pokalbio su jais metu, darbo ieškantis kandidatas nėra apsaugotas nuo konsultacijos suteikimo mainais į tuščius pažadus.
 
Manau, kad dauguma žmonių yra susidūrę su situacijomis, kai, darbo pokalbio metu, klausimai užduodami ne apie istorinius pasiekimus (t. y. – darbo patirtį ir veiksmus vienu ar kitu atveju), o daugiau apie „ką darytumėte tokioje situacijoje„, „kaip spręstumėte tokią problemą„, ar (vienas iš mano „mėgstamiausių“) – „o kaip plėstumėte mūsų verslą, kokių konkrečiai veiksmų imtumėtės?„. Įprastai, kai gaunami atsakymai į tokius klausimus, darbo vietos yra užimamos jau įmonėje dirbančių žmonių („valio, mane pakėlė pareigose! Na ir kas, kad už tą patį atlyginimą…„), o samdomi mažiausią atlyginimą gaunantys „žemiausios grandies“ darbuotojai į atsilaisvinusią vietą. Tai galima pastebėti, kai įmonės, ieškojusios aukščiausio lygio vadovų, po trumpo laiko tarpo pradeda ieškoti paprastų vadybininkų. pardavėjų ir pan.
Esu susidūręs ir su dar įdomesniais scenarijais. Vien iš pagarbos konfidencialumui – neminėsiu įmonių pavadinimų, tačiau viena iš jų neseniai paprašė: „gal galėtum sudaryti veiksmų planą, kuriame konkrečiai nurodytum, ką žadi veikti sekantį pusmetį, kokių konkrečiai veiksmų imtumeisi„… Rimtai?! Už tai ir mokamas atlyginimas – už planą ir jo įgyvendinimą. Daugumoje atvejų – būtent už to plano įgyvendinimą, tačiau yra nemažai veiklos sričių, kur užtenka pamatyti kaip galvoja potencialus kandidatas (o jeigu jis dar ir ekspertas!) ir… veiksmai aiškūs, o kandidatas – nereikalingas.
 
Jeigu ieškote darbo – atkreipkite dėmesį į Jums užduodamus klausimus. Įprastame darbo pokalbyje klausimai turėtų prasidėti „prašome pateikti pavyzdį, kaip Jūs…“ arba „ar galite papasakoti, ar susidūrėte su kokiais konkrečiais sunkumais susidūrėte savo praktikoje ir kaip juos išsprendėte„. Tokie klausimai yra pilnai suprantami, laukiami ir teisingi. Kalbama apie kandidato praeitį, patirtį, galbūt – charakterį. Tokių klausimų (ir atsakymų į juos) dėka, potencialus darbdavys stengiasi suprasti, koks žmogus sėdi priešais jį, kokią jis turi patirtį ir kaip elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje.
 
Posūkis nuo darbo pokalbio link nemokamos konsultacijos atliekamas “o kaip Jūs išspręstumėte…” ar “ką darytumėte, jeigu…” klausimų dėka. Šio tipo klausimai (dar vadinami „scenariniais„) veda kandidatą „problemos sprendimo“ keliu, jais siekiama įžvelgti kūrybiškumą (asmeniškai aš – kūrybiškumą vertinu klausimais „kuris būtų parduodamas geriau: drabužių vyrams linija, sukurta Victoria’s Secret ar drabužių dėmių valymo priemonė, sukurta Johnnie Walker?“ ir panašiai) ir, greičiausiai, rasti greitą/nemokamą sprendimą jau esamai problemai. Jeigu darbo pokalbyje dominuoja klausimai „kaip darytumėte„, o ne „kaip darėte“ – Jūs teikiate konsultaciją, o ne kandidatuojate darbo vietai užimti.
 
Šis straipsnis rašomas tik todėl, kad pastebiu kintančias darbo rinkos tendencijas, augantį piktnaudžiavimą kandidatų žiniomis ir patirtimi. Jeigu esate darbdaviai – paskaitykite straipsnį apie pasitikėjimą. Fiziniai asmenys, manau, ir taip rado kokių žinių pasisemti.
 
Noriu pasakyti, kad darbo pokalbis turi atnešti abipusę naudą jame dalyvaujančiomis šalims: darbdaviui – kandidato ir jo patirties pažinimą; kandidatui – darbdavio ir jo veiklos pažinimą. Galbūt Jūs, kaip darbdavys, to žmogaus nepasamdysite (o gal kaip tik – pasiūlysite jam kitokį darbą, nei tą, į kurį jis kandidatavo), tačiau jis gali tapti Jūsų klientu. Kaip kandidatas – gal ir nebuvote tinkamas šiam darbui, tačiau turite draugą (-ę), kuriam toks darbas būtų „kaip tik“.
 
Visuomet tinkamai ir rimtai įvertinkite darbo pokalbį. Tik šį kartą – turėsite dar vieną vertinimo kriterijų: ar tai buvo darbo pokalbis, ar, visgi, siekis gauti nemokamą konsultaciją?
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru portalo.

PR jau seniai nėra viskas. Apie tai jau visi metai kalbama, nuo paskutinio PR updeito.
Kas dar negirdėjo apie PA, DA, Moz minimaliai susipažinti galima čia: https://uzdarbis.lt/t297207/seo-tinklalapio-vertinimo-parametrai/

Paieškos sistemoms sueis tiek vienas sakinys, tiek visas mokslinis darbas. Rašyk taip, kad žmogui būtų įdomus skaityti.
 
Šiaip 300-400 žodžių tekstai yra laikomi optimaliais, žmogus nepavargsta tiek skaitydamas ir teksto ilgis negazdina pradėti skaitymo.
 
O paieškos sistemoms svarbu unikalus turinys ir aišku, jei tavo tinklalapis apie batus, tai nepradėk rašyti apie ratus ;)

Paieškos sistemoms sueis tiek vienas sakinys, tiek visas mokslinis darbas. Rašyk taip, kad žmogui būtų įdomus skaityti.
 
Šiaip 300-400 žodžių tekstai yra laikomi optimaliais, žmogus nepavargsta tiek skaitydamas ir teksto ilgis negazdina pradėti skaitymo.
 
O paieškos sistemoms svarbu unikalus turinys ir aišku, jei tavo tinklalapis apie batus, tai nepradėk rašyti apie ratus ;)

puls.lt | pr: 6
bpt.lt | pr: 5
ifmk.lt | pr: 5
rover.lt | pr: 5
superadmin.lt | pr: 5
kaf.lt | pr: 4
kub.lt | pr: 4
dlpk.lt | pr: 4
ries.lt | pr: 4
sisi.lt | pr: 4
firmy.lt | pr: 4
sutas.lt | pr: 4
amnesty.lt | pr: 4
uzuojauta.lt | pr: 4
bambagysle.lt | pr: 4
diagnostic.lt | pr: 4
marketnews.lt | pr: 4
mikciojimas.lt | pr: 4
procesorius.lt | pr: 4
cgk.lt | pr: 3
agan.lt | pr: 3
bete.lt | pr: 3
elna.lt | pr: 3
trmp.lt | pr: 3
yogi.lt | pr: 3
lizard.lt | pr: 3
motyvas.lt | pr: 3
starters.lt | pr: 3
receptura.lt | pr: 3
apskaitininkas.lt | pr: 3
iba.lt | pr: 2
vgs.lt | pr: 2
zgc.lt | pr: 2
ambr.lt | pr: 2
pstr.lt | pr: 2
goweb.lt | pr: 2
wakka.lt | pr: 2
aukstyn.lt | pr: 2
ceramic.lt | pr: 2
generator.lt | pr: 2
pilietiskas.lt | pr: 2
mda.lt | pr: 1
tbo.lt | pr: 1
bony.lt | pr: 1
ezoo.lt | pr: 1
fehn.lt | pr: 1
fyfa.lt | pr: 1
reja.lt | pr: 1
tkap.lt | pr: 1
jonuciai.lt | pr: 1
tiesioginis.lt | pr: 1
fs.lt | pr: 0
yd.lt | pr: 0
acn.lt | pr: 0
aer.lt | pr: 0
alr.lt | pr: 0
asi.lt | pr: 0
atn.lt | pr: 0
aud.lt | pr: 0
bai.lt | pr: 0
bik.lt | pr: 0
cfd.lt | pr: 0
cnt.lt | pr: 0
cpr.lt | pr: 0
deb.lt | pr: 0
dll.lt | pr: 0
dzi.lt | pr: 0
ede.lt | pr: 0
elu.lt | pr: 0
epv.lt | pr: 0
etm.lt | pr: 0
etp.lt | pr: 0
feg.lt | pr: 0
fru.lt | pr: 0
fuc.lt | pr: 0
gai.lt | pr: 0
gdf.lt | pr: 0
gma.lt | pr: 0
gmg.lt | pr: 0
gxp.lt | pr: 0
jog.lt | pr: 0
kdd.lt | pr: 0
llk.lt | pr: 0
lok.lt | pr: 0
lpv.lt | pr: 0
mer.lt | pr: 0
nrl.lt | pr: 0
owl.lt | pr: 0
pbd.lt | pr: 0
pgi.lt | pr: 0
prf.lt | pr: 0
qub.lt | pr: 0
tad.lt | pr: 0
tep.lt | pr: 0
uka.lt | pr: 0
ums.lt | pr: 0
von.lt | pr: 0
vop.lt | pr: 0
wpk.lt | pr: 0
wpt.lt | pr: 0
xdd.lt | pr: 0
xmc.lt | pr: 0
yea.lt | pr: 0
zuz.lt | pr: 0
avtc.lt | pr: 0
awai.lt | pr: 0
bajo.lt | pr: 0
bdoc.lt | pr: 0
bera.lt | pr: 0
boot.lt | pr: 0
bpvg.lt | pr: 0
bssb.lt | pr: 0
cevl.lt | pr: 0
chck.lt | pr: 0
cpss.lt | pr: 0
cred.lt | pr: 0
crpg.lt | pr: 0
csex.lt | pr: 0
dzem.lt | pr: 0
elan.lt | pr: 0
elsg.lt | pr: 0
elsk.lt | pr: 0
elts.lt | pr: 0
enya.lt | pr: 0
fcdn.lt | pr: 0
ffri.lt | pr: 0
frog.lt | pr: 0
fuxi.lt | pr: 0
glam.lt | pr: 0
gosu.lt | pr: 0
grep.lt | pr: 0
ipse.lt | pr: 0
ison.lt | pr: 0
jili.lt | pr: 0
jkpa.lt | pr: 0
jpeg.lt | pr: 0
jtpv.lt | pr: 0
juko.lt | pr: 0
kucu.lt | pr: 0
kuro.lt | pr: 0
kyky.lt | pr: 0
laks.lt | pr: 0
laza.lt | pr: 0
litd.lt | pr: 0
liuc.lt | pr: 0
lpbl.lt | pr: 0
ltsm.lt | pr: 0
lutz.lt | pr: 0
maam.lt | pr: 0
madd.lt | pr: 0
mamb.lt | pr: 0
mmpg.lt | pr: 0
naos.lt | pr: 0
nipa.lt | pr: 0
nomi.lt | pr: 0
nope.lt | pr: 0
oleg.lt | pr: 0
omax.lt | pr: 0
ovio.lt | pr: 0
pulp.lt | pr: 0
push.lt | pr: 0
rabb.lt | pr: 0
rant.lt | pr: 0
ravi.lt | pr: 0
rckf.lt | pr: 0
rgcs.lt | pr: 0
rndl.lt | pr: 0
rsal.lt | pr: 0
rudi.lt | pr: 0
seju.lt | pr: 0
sftg.lt | pr: 0
sipi.lt | pr: 0
skpp.lt | pr: 0
sljr.lt | pr: 0
smsr.lt | pr: 0
soci.lt | pr: 0
spir.lt | pr: 0
summ.lt | pr: 0
tkmc.lt | pr: 0
tore.lt | pr: 0
tpru.lt | pr: 0
ttma.lt | pr: 0
udev.lt | pr: 0
unum.lt | pr: 0
updn.lt | pr: 0
vrex.lt | pr: 0
vulk.lt | pr: 0
wega.lt | pr: 0
wgmn.lt | pr: 0
youp.lt | pr: 0
zile.lt | pr: 0
zuza.lt | pr: 0
aaron.lt | pr: 0
autor.lt | pr: 0
cheat.lt | pr: 0
earth.lt | pr: 0
ecomm.lt | pr: 0
equus.lt | pr: 0
filtr.lt | pr: 0
grace.lt | pr: 0
happy.lt | pr: 0
icare.lt | pr: 0
karma.lt | pr: 0
pulse.lt | pr: 0
simas.lt | pr: 0
tiksi.lt | pr: 0
troll.lt | pr: 0
wraps.lt | pr: 0
anonim.lt | pr: 0
compas.lt | pr: 0
cyprus.lt | pr: 0
diseno.lt | pr: 0
ejimas.lt | pr: 0
future.lt | pr: 0
garlic.lt | pr: 0
gibson.lt | pr: 0
girnos.lt | pr: 0
goshop.lt | pr: 0
humour.lt | pr: 0
indian.lt | pr: 0
ismoke.lt | pr: 0
klinik.lt | pr: 0
melage.lt | pr: 0
mydays.lt | pr: 0
mynews.lt | pr: 0
mytrip.lt | pr: 0
nicole.lt | pr: 0
niekis.lt | pr: 0
petesa.lt | pr: 0
pirate.lt | pr: 0
runner.lt | pr: 0
sarzas.lt | pr: 0
sluota.lt | pr: 0
solved.lt | pr: 0
tienda.lt | pr: 0
vaskai.lt | pr: 0
Verbos.lt | pr: 0
voices.lt | pr: 0
zaisme.lt | pr: 0
zodiac.lt | pr: 0
account.lt | pr: 0
baltina.lt | pr: 0
buvimas.lt | pr: 0
defense.lt | pr: 0
dilemos.lt | pr: 0
findout.lt | pr: 0
grandai.lt | pr: 0
katrina.lt | pr: 0
krienas.lt | pr: 0
kurenas.lt | pr: 0
listing.lt | pr: 0
loading.lt | pr: 0
lobynas.lt | pr: 0
negerai.lt | pr: 0
nulinis.lt | pr: 0
oksidas.lt | pr: 0
papirko.lt | pr: 0
pirstas.lt | pr: 0
potepis.lt | pr: 0
problem.lt | pr: 0
prognoz.lt | pr: 0
rauduve.lt | pr: 0
seafood.lt | pr: 0
sokejas.lt | pr: 0
sunfire.lt | pr: 0
thebest.lt | pr: 0
trijule.lt | pr: 0
vagyste.lt | pr: 0
vanilla.lt | pr: 0
zvakele.lt | pr: 0
aguonele.lt | pr: 0
apyvarta.lt | pr: 0
aurelija.lt | pr: 0
bumbulas.lt | pr: 0
castello.lt | pr: 0
columbia.lt | pr: 0
docentas.lt | pr: 0
esupport.lt | pr: 0
feedback.lt | pr: 0
freechat.lt | pr: 0
freeship.lt | pr: 0
gamenews.lt | pr: 0
geidulys.lt | pr: 0
infolist.lt | pr: 0
insomnia.lt | pr: 0
interior.lt | pr: 0
junkyard.lt | pr: 0
kailinis.lt | pr: 0
krantine.lt | pr: 0
monopoly.lt | pr: 0
newmedia.lt | pr: 0
proforma.lt | pr: 0
shoplist.lt | pr: 0
slifuoti.lt | pr: 0
snarglys.lt | pr: 0
sorrento.lt | pr: 0
svastika.lt | pr: 0
vertikas.lt | pr: 0
vygandas.lt | pr: 0
webtopay.lt | pr: 0
zygintas.lt | pr: 0
agronomas.lt | pr: 0
aistringa.lt | pr: 0
alternate.lt | pr: 0
dachshund.lt | pr: 0
daydreams.lt | pr: 0
different.lt | pr: 0
gamecards.lt | pr: 0
isnuomoja.lt | pr: 0
laisvunas.lt | pr: 0
marijuana.lt | pr: 0
naturalus.lt | pr: 0
paskelbti.lt | pr: 0
pelikanas.lt | pr: 0
pilietybe.lt | pr: 0
plagiatas.lt | pr: 0
realmedia.lt | pr: 0
zygaiciai.lt | pr: 0
atsakomybe.lt | pr: 0
kombinatas.lt | pr: 0
kompleksas.lt | pr: 0
livingroom.lt | pr: 0
mediastore.lt | pr: 0
pasnekesys.lt | pr: 0
silhouette.lt | pr: 0
sprinteris.lt | pr: 0
sviesmetis.lt | pr: 0
autohandler.lt | pr: 0
brotherhood.lt | pr: 0
filantropas.lt | pr: 0
gamtotvarka.lt | pr: 0
immigration.lt | pr: 0
localsearch.lt | pr: 0
mailinglist.lt | pr: 0
montecristo.lt | pr: 0
positioning.lt | pr: 0
skandinavas.lt | pr: 0
socialmedia.lt | pr: 0
specialiste.lt | pr: 0
travelguide.lt | pr: 0
underarmour.lt | pr: 0
conditioners.lt | pr: 0
nuotaikingai.lt | pr: 0
photogallery.lt | pr: 0
poilsiaviete.lt | pr: 0
westinghouse.lt | pr: 0
incorporation.lt | pr: 0
prakaitavimas.lt | pr: 0
communications.lt | pr: 0
dataprotection.lt | pr: 0

Neveikia mygtukas "Siųsti info sms" - meta klaidą 404.
 
Ar apsimokėjo daryti atskirą versiją, o ne tiesiog responsive?
 
Ir tie lengvai prieinami emailai... nu taip knieti pasiimti siurbliuką ir nusisiurbti visus kaip ant lėkštutės pateiktus emailus. Nederėtų bent jau dėl akių pabandyti juos padaryti ne taip lengvai pavagiamus?

mokymosi trukmė – 48 val., 6 savaitės
kurso pradžia 2014 m. spalio 31 d. (tačiau dar dabar galima registruotis ir pasivyti)
kurso pabaiga 2014 m. gruodžio 18 d.
Registracija http://open.ktu.lt/
 
Iš el.laiško patvirtinus registraciją:
 

Berods 24val.

Pakalbėjo uždarbiečiai, jog PR mirė, tačiau praėjo diena kita ir vėl prie daugelio skelbimų, aptarimų akcentuojamas tas pats vienas kriterijus - Page Rank. Susidaro įspūdis, jog niekaip negalime nutrūkti nuo PR „pavadėlio“. O reikėtų!
 
(Suprantu, jog prisidengus aukštu PR lengva apgaudinėti vaikus, bet atleiskite...)
 
Kodėl negalima pasitikėti vien tik PR?
 
Itin retai atnaujinamas. Tarp paskutinių dviejų atnaujinimų buvo 10 mėnesių pauzė, kai tuo tarpu 2012 ar 2011 metais buvo po 4-5 atnaujinimus per metus. Toks retas atnaujinimas išties iškreipia realią situaciją, jei žiūrime tik į PR. Sėdi administratorius patenkintas žiūrėdamas į PR5, pardavinėja atgalines nuorodas už didelius pinigus, o ten jau seniai kaip nieko vertas tinklalapis, tik niekas to nežino, nes visi tik į PR žiūri. Arba atvirkščiai – naujas tinklalapis niekinamas, nes PR N/A, o po PR update paaiškėja, jog jis tapo PR5.
 
Su tinklalapiais dirbama nuolat, keičiasi turinys, kilta nuorodų skaičius, pasidalinimas socialiniuose tinkluose, vieni tinklalapiai „išbujoja“, kiti „nuvysta“ ir tai yra natūralu. Tačiau kuomet skaitine išraiška, šiuo atveju PR rezultatus matome retai, negalime tinkamai vertinti tinklalapio būklės. Todėl parametras, kuris atnaujinamas taip retai, kaip šiuo metu atnaujinamas Page Rank, negali būti laikomas vienu ir vieninteliu į kurį sutelkiamas visas dėmesys.
 
Nesakau, jog jį reikia ignoruoti, taip jis puikus orientyras. Tačiau tik tuomet, kai į jį žvelgiama kitų parametrų kontekste.
 
Į kokius kitus parametrus reikėtų atkreipti dėmesį?
 
DA(Domain Authority) – Adreso(domeno) autoritetas.
DA yra Seomoz pateiktas parametras, kuris vertina patį domeną skalėje nuo 0 iki 100. Tai parametras, kuris analizuoja atgalinių nuorodų skaičių iš root domenų, bendrą atgalinių nuorodų skaičių, MozRank, MozTrust, domeno amžių ir pan. Dažnai įvardijama, jog pagrindiniai faktoriai lemiantys DA įvertinimą yra domeno amžius, populiarumas ir tinklalapio dydis(subdomenų ir puslapių kiekis).
 
Pasitikrinti savo DA galite čia.
 
PA (Page Authority) – tinklalapio autoritetas.
Kitaip, nei DA, kuris visam tinklalapiui (domenui yra vienas), PA kiekvienam puslapiui ar subdomenui gali būti skirtingai, nes vertinamas kiekvienas url atskirai. Visų url visuma lemia Domain Authority įvertinimą. PA apibrėžia kaip gerai kiekvienas individualus puslapis bus indeksuojamas Google paieškos sistemoje.
 
Pasitikrinti savo PA galite čia.
 
MozRank
MozRank daugelis vadina PR alternatyva. Įvertinimas nuo 0 iki 9.99(aukščiausias įvertinimas) priklauso nuo atgalinių nuorodų kiekio ir tinklalapių, kuriuose yra jūsų nuoroda, kokybės.
 
Pasitikrinti savo MozRank galite čia.
 
Kuomet visi parametrai yra stabiliai augantys ir panašūs, tuomet galima būti ramiems, jog viskas su tinklalapiu yra gerai. Tačiau jei matote kažką panašaus į PA1, DA1, PR5, MozRank 0 – vertėtų pasidomėti kas Jums daro SEO optimizaciją...

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:
 
Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.
 
O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.
 
Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.
 
Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.
 
Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.
 
Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.
 
Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.
 
Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).
 
Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.
 
Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.
 
Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.
 
Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:
 
Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.
 
O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.
 
Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.
 
Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.
 
Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.
 
Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.
 
Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.
 
Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).
 
Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.
 
Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.
 
Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.
 
Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.

Žmogus nusipirko ratus (templeitą) dabar ieško meistro kuris juos užmautu ant mašiniuko (TVS), nes pačiam nesigavo.
Kadangi KAUNE visi spekuliantai ir sukčiai (tikrai nevisi), tai turbūt sunkiai ras tokį meistrelį, kuris netingėtų po darbo geroje firmoje knistis su jo mašiniuku.
Kadangi aš negyvenu Kaune, tai padėti negalėsiu, be to po darbo ilsiuosi.

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:
 
Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.
 
O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.
 
Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.
 
Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.
 
Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.
 
Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.
 
Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.
 
Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).
 
Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.
 
Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.
 
Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.
 
Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.

Visi vienu ar kitu gyvenimo periodu esame sprendę asmenybės testus ir žinome tas keturias raides, kurios apibūdina mūsų asmenybę. Aš – INFJ. O šiandien noriu pakalbėti apie tą pirmąją raidę – I, kuri nurodo, jog žmogus yra INTRAVERTAS.
 
Peržvelgiau uždarbio temas, tačiau neradau nė vienos, kuri būtų būtent apie intravertus. Nors, anot mokslininkų, intravertų pasaulyje yra kas trečias ar net kas antras žmogus, taigi ir čia pilna tokių. Žinoma, ne visi tai suvokia, įvardina ir tik skundžiasi nesuprasdami kodėl gyvenimas jiems toks sunkus.
 
Visai neseniai užsienio forume prie video apie intravertus buvo parašytas delfi lygio komentaras: „intravertai yra ir jie man nemaišo, tačiau jie psichiškai nesveiki“. Galima būtų ignoruoti, jei ne tai, kad išties yra daugybė manančių, jog intravertas yra ligonis, jam reikalinga pagalba, jam reikia padėti tapti... ekstravertu! Kodėl? Todėl, kad mūsų visuomenėje ekstravertas yra siekiamybė. Ekstraverto bruožai yra išvardinti prie lyderio, geriausio vadovo, geriausio pardavimo vadybininko ir t.t. bruožų. Ir šiame forume pilna motyvuojančių temų, kur siekiamybė – ekstravertiškumas.
 
Rašydama šias eilutes, nukopijavau citatą „intravertai yra ir jie man nemaišo, tačiau jie psichiškai nesveiki“ ir išsiunčiau keliems skype nemiegantiems kontaktams su prašymu negalvojant parašyti ar jų nuomone citata yra teisinga. Keisčiausia, jog tarp visų atsakymų buvo keli nustebinę. Pati sulaukiau sulaukti klausimo, o kas yra „intravertas“? Ir šį klausimą uždavė išsilavinę, aukštas pareigas užimantys žmonės. Tai ne mokslinis tyrimas, tačiau galime daryti išvadą, jog kol tai nepaliečia asmeniškai, kol nepasineriame į savęs paieškas, tol frazė intravertas yra kažkas nesuprantamo parašyta kažkur žodyne.
 
Tad natūraliai kyla klausimas, ar dabar skaitant šį įrašą įvedėte žodį į intravertas į Google ir ieškojote apibrėžimo (sąmoningai nepateikiau apibrėžimo šioje temoje) ar jis jau buvo jums žinomas ir suprantamas?
 
Ar esate intravertas, ekstravertas ar per viduriuką? O gal nežinote kas esate?
 
Tiesiog įdomu kokios mintys kyla, kokią nuomonę turite apie intravertus?
 
O aš rytoj pabandysiu susikaupti ir parašyti savo istoriją, kaip supratau, jog esu intravertė ir kaip mano gyvenimas pasikeitė pripažinus, jog vaidinti ekstravertę man yra beviltiška :)
 
Ir pabaigai, norėčiau pasidalinti keliais įdomiais šaltiniais apie intravertus. Pradėkime nuo straipsnio apie tai ką gyvenime mėgsta ir nemėgsta intravertai. Jei skaitydami linguosit galvą „taip, tai apie mane!“ – jūs intravertas ;)
 
Toliau, įdomiai parašyta intrukcija kaip elgtis su intravertu . Čia labai tinka paskaityti ir ekstravertams. Straipsnis originalo kalba čia.
 
Toliau
Susan Cain: The power of intraverts. Verta skirti 20 min. Šios autorės knygą dabar pradėjau skaityti, tad įdomias mintis galėsiu pacituoti.  
Ir interviu su ta pačia Susan Cain apie tai kaip mokomi vaikai ir kaip nuo mažų dienų intravertai yra vertinami pagal ekstravertams sukurtus kriterijus. Tiems kas turi vaikų – privaloma paskaityti.
 
Ir pabaigai. Jei netyčia atsirastų tokių delfi komentatorių, kurie pasakys, jog intravertai yra psichiškai nesveiki, čia žymiausių pasaulyje intravertų sąrašo pradžia: kompozitorius F. Chopinas, mokslininkai Ch.Darwinas, A.Einsteinas, fizikas I. Newtonas, Steve Wozniak, Markas Zuckerbergas ir kt.

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:
 
Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.
 
O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.
 
Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.
 
Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.
 
Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.
 
Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.
 
Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.
 
Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).
 
Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.
 
Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.
 
Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.
 
Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.

Žvilgtelėk į šią temą, gal sueis: https://uzdarbis.lt/t320534/

Visi vienu ar kitu gyvenimo periodu esame sprendę asmenybės testus ir žinome tas keturias raides, kurios apibūdina mūsų asmenybę. Aš – INFJ. O šiandien noriu pakalbėti apie tą pirmąją raidę – I, kuri nurodo, jog žmogus yra INTRAVERTAS.
 
Peržvelgiau uždarbio temas, tačiau neradau nė vienos, kuri būtų būtent apie intravertus. Nors, anot mokslininkų, intravertų pasaulyje yra kas trečias ar net kas antras žmogus, taigi ir čia pilna tokių. Žinoma, ne visi tai suvokia, įvardina ir tik skundžiasi nesuprasdami kodėl gyvenimas jiems toks sunkus.
 
Visai neseniai užsienio forume prie video apie intravertus buvo parašytas delfi lygio komentaras: „intravertai yra ir jie man nemaišo, tačiau jie psichiškai nesveiki“. Galima būtų ignoruoti, jei ne tai, kad išties yra daugybė manančių, jog intravertas yra ligonis, jam reikalinga pagalba, jam reikia padėti tapti... ekstravertu! Kodėl? Todėl, kad mūsų visuomenėje ekstravertas yra siekiamybė. Ekstraverto bruožai yra išvardinti prie lyderio, geriausio vadovo, geriausio pardavimo vadybininko ir t.t. bruožų. Ir šiame forume pilna motyvuojančių temų, kur siekiamybė – ekstravertiškumas.
 
Rašydama šias eilutes, nukopijavau citatą „intravertai yra ir jie man nemaišo, tačiau jie psichiškai nesveiki“ ir išsiunčiau keliems skype nemiegantiems kontaktams su prašymu negalvojant parašyti ar jų nuomone citata yra teisinga. Keisčiausia, jog tarp visų atsakymų buvo keli nustebinę. Pati sulaukiau sulaukti klausimo, o kas yra „intravertas“? Ir šį klausimą uždavė išsilavinę, aukštas pareigas užimantys žmonės. Tai ne mokslinis tyrimas, tačiau galime daryti išvadą, jog kol tai nepaliečia asmeniškai, kol nepasineriame į savęs paieškas, tol frazė intravertas yra kažkas nesuprantamo parašyta kažkur žodyne.
 
Tad natūraliai kyla klausimas, ar dabar skaitant šį įrašą įvedėte žodį į intravertas į Google ir ieškojote apibrėžimo (sąmoningai nepateikiau apibrėžimo šioje temoje) ar jis jau buvo jums žinomas ir suprantamas?
 
Ar esate intravertas, ekstravertas ar per viduriuką? O gal nežinote kas esate?
 
Tiesiog įdomu kokios mintys kyla, kokią nuomonę turite apie intravertus?
 
O aš rytoj pabandysiu susikaupti ir parašyti savo istoriją, kaip supratau, jog esu intravertė ir kaip mano gyvenimas pasikeitė pripažinus, jog vaidinti ekstravertę man yra beviltiška :)
 
Ir pabaigai, norėčiau pasidalinti keliais įdomiais šaltiniais apie intravertus. Pradėkime nuo straipsnio apie tai ką gyvenime mėgsta ir nemėgsta intravertai. Jei skaitydami linguosit galvą „taip, tai apie mane!“ – jūs intravertas ;)
 
Toliau, įdomiai parašyta intrukcija kaip elgtis su intravertu . Čia labai tinka paskaityti ir ekstravertams. Straipsnis originalo kalba čia.
 
Toliau
Susan Cain: The power of intraverts. Verta skirti 20 min. Šios autorės knygą dabar pradėjau skaityti, tad įdomias mintis galėsiu pacituoti.  
Ir interviu su ta pačia Susan Cain apie tai kaip mokomi vaikai ir kaip nuo mažų dienų intravertai yra vertinami pagal ekstravertams sukurtus kriterijus. Tiems kas turi vaikų – privaloma paskaityti.
 
Ir pabaigai. Jei netyčia atsirastų tokių delfi komentatorių, kurie pasakys, jog intravertai yra psichiškai nesveiki, čia žymiausių pasaulyje intravertų sąrašo pradžia: kompozitorius F. Chopinas, mokslininkai Ch.Darwinas, A.Einsteinas, fizikas I. Newtonas, Steve Wozniak, Markas Zuckerbergas ir kt.

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:
 
Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.
 
O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.
 
Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.
 
Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.
 
Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.
 
Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.
 
Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.
 
Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).
 
Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.
 
Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.
 
Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.
 
Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.

Jei introvertiškumas trukdo, tai reikia tiesiog suprasti, kad esi toks, koks esi ir savęs nepakeisi. Nereikia daryti to, ko nenori. Reikia mėgautis gyvenimu tokiu, koks jis yra :) Kaip matai zawe tą ir daro. Vieną dieną pasieki dugną ir supranti, kad reikia gyventi sau, o ne kitiems.

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:
 
Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.
 
O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.
 
Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.
 
Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.
 
Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.
 
Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.
 
Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.
 
Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).
 
Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.
 
Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.
 
Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.
 
Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:
 
Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.
 
O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.
 
Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.
 
Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.
 
Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.
 
Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.
 
Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.
 
Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).
 
Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.
 
Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.
 
Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.
 
Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:
 
Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.
 
O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.
 
Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.
 
Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.
 
Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.
 
Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.
 
Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.
 
Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).
 
Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.
 
Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.
 
Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.
 
Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.

Iš dalies tiesa. Gal ne kiek tiesiogiai skriaudžiami ekstravertų, kiek tiesiog toks gyvenimas.
 
Intravertai pasikrauna jėgų būdami vieni, o daug bendraudami išsenka. Tuo tarpu ekstravertai atvirkščiai - jiems reikia dėmesio, draugijos.
Mokyklose, universitetuose, darbe grupiniai projektai, užduotys, kalbėjimas auditorijai ir pan - tai ekstravertų "arkliukai", tačiau pagal tą patį vertinami ir intravertai.
 
Kita vertus - individualus darbas yra intravertų privalumas.
 
Ir nė vienas nėra geresnis ar blogesnis. Manau tiesiog reikia suvokimo, jog žmonės yra skirtingi bei tolerancijos.

Visi vienu ar kitu gyvenimo periodu esame sprendę asmenybės testus ir žinome tas keturias raides, kurios apibūdina mūsų asmenybę. Aš – INFJ. O šiandien noriu pakalbėti apie tą pirmąją raidę – I, kuri nurodo, jog žmogus yra INTRAVERTAS.
 
Peržvelgiau uždarbio temas, tačiau neradau nė vienos, kuri būtų būtent apie intravertus. Nors, anot mokslininkų, intravertų pasaulyje yra kas trečias ar net kas antras žmogus, taigi ir čia pilna tokių. Žinoma, ne visi tai suvokia, įvardina ir tik skundžiasi nesuprasdami kodėl gyvenimas jiems toks sunkus.
 
Visai neseniai užsienio forume prie video apie intravertus buvo parašytas delfi lygio komentaras: „intravertai yra ir jie man nemaišo, tačiau jie psichiškai nesveiki“. Galima būtų ignoruoti, jei ne tai, kad išties yra daugybė manančių, jog intravertas yra ligonis, jam reikalinga pagalba, jam reikia padėti tapti... ekstravertu! Kodėl? Todėl, kad mūsų visuomenėje ekstravertas yra siekiamybė. Ekstraverto bruožai yra išvardinti prie lyderio, geriausio vadovo, geriausio pardavimo vadybininko ir t.t. bruožų. Ir šiame forume pilna motyvuojančių temų, kur siekiamybė – ekstravertiškumas.
 
Rašydama šias eilutes, nukopijavau citatą „intravertai yra ir jie man nemaišo, tačiau jie psichiškai nesveiki“ ir išsiunčiau keliems skype nemiegantiems kontaktams su prašymu negalvojant parašyti ar jų nuomone citata yra teisinga. Keisčiausia, jog tarp visų atsakymų buvo keli nustebinę. Pati sulaukiau sulaukti klausimo, o kas yra „intravertas“? Ir šį klausimą uždavė išsilavinę, aukštas pareigas užimantys žmonės. Tai ne mokslinis tyrimas, tačiau galime daryti išvadą, jog kol tai nepaliečia asmeniškai, kol nepasineriame į savęs paieškas, tol frazė intravertas yra kažkas nesuprantamo parašyta kažkur žodyne.
 
Tad natūraliai kyla klausimas, ar dabar skaitant šį įrašą įvedėte žodį į intravertas į Google ir ieškojote apibrėžimo (sąmoningai nepateikiau apibrėžimo šioje temoje) ar jis jau buvo jums žinomas ir suprantamas?
 
Ar esate intravertas, ekstravertas ar per viduriuką? O gal nežinote kas esate?
 
Tiesiog įdomu kokios mintys kyla, kokią nuomonę turite apie intravertus?
 
O aš rytoj pabandysiu susikaupti ir parašyti savo istoriją, kaip supratau, jog esu intravertė ir kaip mano gyvenimas pasikeitė pripažinus, jog vaidinti ekstravertę man yra beviltiška :)
 
Ir pabaigai, norėčiau pasidalinti keliais įdomiais šaltiniais apie intravertus. Pradėkime nuo straipsnio apie tai ką gyvenime mėgsta ir nemėgsta intravertai. Jei skaitydami linguosit galvą „taip, tai apie mane!“ – jūs intravertas ;)
 
Toliau, įdomiai parašyta intrukcija kaip elgtis su intravertu . Čia labai tinka paskaityti ir ekstravertams. Straipsnis originalo kalba čia.
 
Toliau
Susan Cain: The power of intraverts. Verta skirti 20 min. Šios autorės knygą dabar pradėjau skaityti, tad įdomias mintis galėsiu pacituoti.  
Ir interviu su ta pačia Susan Cain apie tai kaip mokomi vaikai ir kaip nuo mažų dienų intravertai yra vertinami pagal ekstravertams sukurtus kriterijus. Tiems kas turi vaikų – privaloma paskaityti.
 
Ir pabaigai. Jei netyčia atsirastų tokių delfi komentatorių, kurie pasakys, jog intravertai yra psichiškai nesveiki, čia žymiausių pasaulyje intravertų sąrašo pradžia: kompozitorius F. Chopinas, mokslininkai Ch.Darwinas, A.Einsteinas, fizikas I. Newtonas, Steve Wozniak, Markas Zuckerbergas ir kt.