Apie intravertus

Sudomino, kas tie intravertai yra :) tai nuėjau ir paskaičiau ir... tai kad man viskas tinka :D Ai bet px, koks man skirtumas, ar aš intravertas, ar ekstraventas, man tai netrukdo, o ir tas žinojimas man nei šilta, nei šalta, esu toks, koks esu :)

Neveikia buzzfeed linkas :/ page not found :)

Neveikia buzzfeed linkas :/ page not found :)

Dėkui, pataisiau :)

Sudomino, kas tie intravertai yra :) tai nuėjau ir paskaičiau ir... tai kad man viskas tinka :D Ai bet px, koks man skirtumas, ar aš intravertas, ar ekstraventas, man tai netrukdo, o ir tas žinojimas man nei šilta, nei šalta, esu toks, koks esu :)

Dzin kol niekas irgi nekreipia i tai demesio. :) Bet kai zino ir isivaizduoja, kad gali kazka pakeist ir pradeda lyst ir klausinet "Kas nutiko? Kas yra?", tai baisiai nervina. O ypac atsakymas "nieko" reiskia jiem, kad kazkas tikrai nutiko. Kai visiskai nieko nenutiko ir tik noriu pabut ramiai :D

Dzin kol niekas irgi nekreipia i tai demesio. :) Bet kai zino ir isivaizduoja, kad gali kazka pakeist ir pradeda lyst ir klausinet "Kas nutiko? Kas yra?", tai baisiai nervina. O ypac atsakymas "nieko" reiskia jiem, kad kazkas tikrai nutiko. Kai visiskai nieko nenutiko ir tik noriu pabut ramiai :D

Na, aš jau savo aplinkos žmones prie to pripratinau, tai problemų ir nekyla :)

Visada galvojau, kad nei vieni, nei kiti nera pranasesni, tieisog skirtumas, kad vieni labiau megsta bendrauti, kiti megsta ramybe. Kvailyste manyti, kad kazkas negerai su intravertais, o galvoti, kad jie nesveiki isvis kazkoks debilizmas butu.

Kas nustebino - kad intravertai jauciasi "skriaudziami" ekstravertu, remiantis pilypas.lt nuoroda.

Kas nustebino - kad intravertai jauciasi "skriaudziami" ekstravertu, remiantis pilypas.lt nuoroda.

Dalinai su tuo galiu sutikti, o gyvenime tokių pavyzdžių mačiau labai daug ( esu kažkiek ir pats patyręs, bet ir taip per akis prisižiūręs kitų žmonių atvejų) :) deja, bet jau tokia ta mūsų visuomenė, visada mažesnės grupės yra engiamos ( netikiu, kad intravertų tiek daug, 25-35% max)

Kas nustebino - kad intravertai jauciasi "skriaudziami" ekstravertu, remiantis pilypas.lt nuoroda.

Iš dalies tiesa. Gal ne kiek tiesiogiai skriaudžiami ekstravertų, kiek tiesiog toks gyvenimas.

Intravertai pasikrauna jėgų būdami vieni, o daug bendraudami išsenka. Tuo tarpu ekstravertai atvirkščiai - jiems reikia dėmesio, draugijos.

Mokyklose, universitetuose, darbe grupiniai projektai, užduotys, kalbėjimas auditorijai ir pan - tai ekstravertų "arkliukai", tačiau pagal tą patį vertinami ir intravertai.

Kita vertus - individualus darbas yra intravertų privalumas.

Ir nė vienas nėra geresnis ar blogesnis. Manau tiesiog reikia suvokimo, jog žmonės yra skirtingi bei tolerancijos.

Ar tikrai tiek daug intravertų? Nežinau statistikos, bet manau max ~20%. Na bent jau tokį vaizdą susidaręs esu. Aš - INTJ, jei neklystu nes testą prieš porą metų dariau. Nelaikau intravertų nesveikais, ligoniais ar dar kažkokiais, tiesiog tai kitokie žmonės ir tiek. Čia panašiai kaip kad kairiarankius ar raudonplaukius laikyti išsigimusiais :D (No offence). Tiesiog visi esam skirtingi ir tiek :)

O ką reiškia pasakymas- esi "normalus"? Ogi tai, jog nesiskiria nuo kitų, kurie sudaro visuomenės daugumą. Taigi tai labai sąlyginis apibūdinimas, kuriuo lengva manipuliuoti, tad kažin ar ir verta tęsti diskusija šia linkme :) Geriau palaukime, kol Zawe parašys savo įstoriją, kuri turėtų būt įdomi, nes juk intravertai geriau atsiskleidžia rašydami, nei šnekėdami :)

Na ką galiu pasakyti, perskaičiau kas yra tas intravertas, ir sužinojau, jog aš būtent toks ir esu. Niekada nežinojau, kodėl man esant universitete esant tarp žmonių ir dirbant protinį darbą kažkaip viršų pradeda imti nuovargis, norint išspręsti problemą reikia įdėti daugiau darbo nei įprastai esant namie. Namuose studijuojant pasidaro visiškai paprasta suprasti tai kas nebuvo aišku dirbant grupėje :D Na ką, dabar sužinojau kame čia šuo pakastas.

Niekada per daug netikėjau tais asmenybės testais. Visada galvojau, kad tai, kas tinka vienam, gali netikti kitam. Tačiau metams bėgant pradedu suprasti, kad tikrai nemėgstu vakarėlių, šurmulio ir didelių susibūrimų, kuriuose lankosi daugelis žmonių. Vakarus leidžiu ne bare, klube, o namuose su keliais gerais draugais. Ko gero aš irgi introvertas, tačiau manęs tai visiškai negąsdina. O buvo laikas, kai dėl jaučiausi labai prastai. Galvojau, kas su manimi kažkas blogai. Augi, bręsti ir į tokius dalykus pradedi nebekreipti dėmesio.

Šiuo metu studijuoju Danijoje, kurioje vakarėliai ir komandinis darbas yra labai svarbūs. Mūsų klasė padalinta į komandas, kurioje kiekviena dieną vyksta koks nors darbas. Vakar mes "statėme namą", todėl reikėjo parengti projekto aprašymą. Prisipažinsiu, man labai sunku susikaupti, kai aplink šurmulys ir girdi raginimus kažką rašyti. Tą dieną taip nieko ir neparašiau gero, tačiau grįžęs namo, įsijungęs džiazą, aš sugebėjau pabaigti užduotį. Tereikėjo trupučio tylumos... Ko gero tai introverto bruožas.

Be to, tie, kurie neina į vakarėlius yra keistuoliai :) Žmonės nesupranta, kad kai kuriems šurmulys nepatinka. Čia kyla nesusipratimų, o tereikėtų trupučio supratimo.

Aš jau susitaikiau su tuo, koks esu, todėl man nebesunku. Neraginu Jūsų atsisakyti "social activities", tiesiog nereikia apsimetinėti ir jei ko nors nenori daryti, nedaryk :) Sėkmės introvertams!

Aš kaip tik matau kad visi sako jog yra intravertai ir mano jog tai kažkokia privilegija :D Pats esu gan asocialus, bet savam "kaime" nemanau kad susirasčiau daug draugų, kadangi pasirinkimas mažas.

Na ką galiu pasakyti, perskaičiau kas yra tas intravertas, ir sužinojau, jog aš būtent toks ir esu. Niekada nežinojau, kodėl man esant universitete esant tarp žmonių ir dirbant protinį darbą kažkaip viršų pradeda imti nuovargis, norint išspręsti problemą reikia įdėti daugiau darbo nei įprastai esant namie. Namuose studijuojant pasidaro visiškai paprasta suprasti tai kas nebuvo aišku dirbant grupėje :D Na ką, dabar sužinojau kame čia šuo pakastas.

Būtent! Dažnai pastebiu, kad žmonės skundžiasi kaip pavargsta darbe, kaip sunku susikaupti atliekant kokią nors veiklą, bet nežino kodėl. Aš pati universitete ar darbe plaukdavau pasroviui, o namuose viena susikaupusi atlikdavau visą darbą. Esu dirbusi vadinamuose kubikuose, kur dideliame kabinete bazuojasi apie 20 žmonių. Mirtis kaktusuose...

Ir pagalvokime taip - 8 val darbe, dar kokios 4 val namie atliekant darbą kurį turėjai atlikti darbe. Kas lieka? Miegas ir jokio gyvenimo. Nuovargis, stresas, nepasitikėjimas savimi. Galvojimas kad esi nevykėlis, nes nesugebi visko atlikti laiku ir vietoje. O problema? Tai, kad žmonės aplink sekina, kaip vampyrai siurbia energiją. Gautum atskirą, kad ir nediduką kabinetą, ir darbai eitų kaip sviestu patepta. :)

 

Be to, tie, kurie neina į vakarėlius yra keistuoliai :) Žmonės nesupranta, kad kai kuriems šurmulys nepatinka. Čia kyla nesusipratimų, o tereikėtų trupučio supratimo.

 

Aš jau susitaikiau su tuo, koks esu, todėl man nebesunku. Neraginu Jūsų atsisakyti "social activities", tiesiog nereikia apsimetinėti ir jei ko nors nenori daryti, nedaryk :) Sėkmės introvertams!

Labai sunku tokiose vietose kaip universitetas, kur visi trykštantys jaunatvišku entuziazmu tapti tuo keistuoliu, kuris nesilanko vakarėliuose. Tačiau dar sunkiau, kai tie patys žmonės po kelių atsisakytų kvietimų nebekviečia ir ten kur tu tikrai pritaptum - kokį ramų pasisėdėjimą žiūrint 3 filmus per naktį ar arbatos.

Iš vieno tokio beveik stratupinio projekto išėjau po to, kai vaikinai pradėjo darbinius reikalus spręsti penktadienio vakarais bare. Kaip tik pirmadienis - taip naujiena. O man tokie šurmulingi pasisedėjimai nepriimtina buvo apskritai, o čia dar jie su darbu susieja. Žodžiu :)

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:

…šie žmonės gali būti labai išrankūs, rinkdamiesi savo draugus. Draugystė jiems – ryšys, kurio negalima apsakyti paprastais žodžiais.

Lengvas ir malonus bendravimas dažnai gali suklaidinti pašalinį stebėtoją, jam INFJ palaikius ekstravertu – vis dėlto, INFJ yra vieni iš „tikriausių“ intravertų, galinčių būti emociškai susijusiais tik su nedideliu sau itin artimų žmonių ratu.

INFJ itin rūpinasi kitų žmonių jausmais ir stengiasi nieko neįžeisti ir neįskaudinti. Jie yra labai jautrūs bet kokiems konfliktams ir negali jų lengvai pakelti.

Gali pasitaikyti ir tokių situacijų, kuomet INFJ staigiai atsitrauks „į save“, imdami ignoruoti net ir artimiausius žmones – šis veiksmas, iš pirmo žvilgsnio dažnai laikomas nesuprantamu paradoksu, yra būtinas INFJ savisaugos įrankis, leidžiantis jiems atkurti išeikvotas jėgas (I tipai pavargsta ir „išsikrauna“, bendraudami su kitais žmonėmis; E tipai – atvirkščiai) ir išvengti emocinio „perkaitimo“. Tai yra bene neįprasčiausias mįslingo INFJ charakterio bruožas, dažnai nustebinantis pašalinius žmones, paprastai turinčius mažai patirties bendraujant su šio itin reto charakterio tipo žmonėmis.

Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.

O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.

Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.

Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.

Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.

Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.

Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.

Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).

Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.

Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.

Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.

Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.

Aš irgi intravertė, darbe vienintelė moteris, visi kiti solidūs, rimti vyrai - fizikai, tad jokio triukšmo, pletkų ir didelio garso. Kitokiam darbe tikriausiai neištverčiau...

O kad būtų taip paprasta, sužinai, kad esi intravertas ir gyveni toliau laimingai :D . Puiki psichologinė gudrybė :)

O kad būtų taip paprasta, sužinai, kad esi intravertas ir gyveni toliau laimingai :D . Puiki psichologinė gudrybė :)

Jei introvertiškumas trukdo, tai reikia tiesiog suprasti, kad esi toks, koks esi ir savęs nepakeisi. Nereikia daryti to, ko nenori. Reikia mėgautis gyvenimu tokiu, koks jis yra :) Kaip matai zawe tą ir daro. Vieną dieną pasieki dugną ir supranti, kad reikia gyventi sau, o ne kitiems.

Jei introvertiškumas trukdo, tai reikia tiesiog suprasti, kad esi toks, koks esi ir savęs nepakeisi. Nereikia daryti to, ko nenori. Reikia mėgautis gyvenimu tokiu, koks jis yra :) Kaip matai zawe tą ir daro. Vieną dieną pasieki dugną ir supranti, kad reikia gyventi sau, o ne kitiems.

Ir poto visą gyvenimą kankintis būnant tarp žmonių. Netikiu, kad žmogus gimsta būdamas intravertu/ekstravertu.

Ir poto visą gyvenimą kankintis būnant tarp žmonių. Netikiu, kad žmogus gimsta būdamas intravertu/ekstravertu.

Netiki, kad žmonės gimdami atsineša savo charakterį, kuris paskui tik yra sąlygojamas auklėjimo bei aplinkos? Mano bernas dabar eina į darželį, visur dalyvauja, aktyvistas, energija per kraštus liejasi, namie irgi ramiai nenusėdi, iš kiemo be nubrozdintų kelių, suplėšytos maikės negrįžta, kiti vaikai atvirkščiai - ramesni, tylesni, geriau geba susikaupti, susikoncentruoti, kiekvieno asmenybė skirtinga, kokį atsinešame būdą, tokį turime.

5. When you can email or IM a company for customer service instead of calling.

BAN PHONES.

BAN

BAN

BAN

19. Writing.

Because it’s so much easier for you to process your thoughts by writing them down than by speaking them.

Šitie 2 man ypač tinka ir patinka :D

Šiaip jau senokai pastebėjau, kad esu introvertas, ankščiau dėl to parinausi, bet dabar man tai patinka, patinka toks gyvenimas. Patinka atsisėst vienam kieme ir pagalvot apie gyvenimą, paskaityt knygą, vienas jaučiuosi daug geriau nei grupėj žmonių :)

Gaila, kad nepavyksta rast darbo kur galėčiau dirbt vienas be jokių pašalinių..

O šiaip gera tema, įdomu paskaityt apie savo asmenybę, sužinot kažką naujo ir pan :)

....

Gaila, kad nepavyksta rast darbo kur galėčiau dirbt vienas be jokių pašalinių..

...

Va va, aš ir galvoju ar iš vis toks darbas egzistuoja :) Pats ieškaus kažkokio panašaus darbo, bet net neįsivaizduoju kaip jis turi atrodyti. Kitaip tariant ieškau pats nežinau ko :D

Tai va. Anksčiau visada galvodavau, kad esu intravertas (iš dalies tai tiesa, nes kartais tikrai būnu intravertas), bet šįmet, intensyviai mąstydamas supratau, kad esu ekstravertas. Man patinka būti grupėse žmonių, patinka bendrauti, bet kai būnu vienas, tuo mėgaujuosi. Žiauriai mėgstu vienas vaikščiot lauke ir mąstyt apie gyvenimą, dažnai pasirenku vaikščiojimą vienam negu buvimą su žmonėm, bet čia jau priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis tenka būti, kartais mėgstu savo pamąstymus užrašyt ir t. t. Taigi, vien tai, jog esate ekstravertas ar intravertas keičia visai nedaug. Iš prigimties žmogus yra ekstravertas ir intravertas viename. Reikia tik savo smegenis šiek tiek paskatinti, kad įjungtų vieną ar kitą režimą ir tiek.