Visi savotiškai teisūs. Užsakovas vedamas intuicijos gali turėti įdomią viziją, drąsią idėją, kiekvienas kūrėjas turi stilių, braižą, seka tendencijas ir gali sukurti eilę sėkmingų logotipų. Žinau didelę dalį vidurinės kartos dizainerių; stipriausieji turi daugiau sėkmingų darbų, bet būna netikėtumų. Visi girdėjome apie tendencija vertės svertų svyravimai - greitai reikės ekspertų, kurie vertins specialistus, o kas vertins ekspertus nežinia. Agentūrose dirba dizaino kūrėjų fabrikai, o kiek prigaminama nesamonių, konkursai rodo išmoningus rezultatus - kultūros sostinės amebą ar šalies identiteto rebusus. Visi mes žmonės. Už didelius pinigus pučiame didelius debesis. Bet viskas sudėtingėja, skalbimo mašinos patys nebetaisysime, ženklų nekursime irgi. Didelė problema, kad kūrėjo statusą nurungė programuotojai savamoksliai visose srityse. JAV vyksta diskusija tarp specialistų, kad laikas psiaudo dizainerius nusiųsti į mokyklą pasimokyti piešti, rinka persisotino besikartojančių, vienas kitą antrinančių projektų. Vadinasi, ne tik Lietuvoje daug "žalio" darbo. Sutikime, ženklą ir logotipą specialistai dažnai patys prieštaringai vertina. Simbolių kalba viena sudėtingiausių ir seniausių. Paveldo tyrėjai, filosofai ir istorikai teigia, kad stiprūs ženklai leido laimėti mūšius, sukurti imperijas. Ar kas gali pralenkti Gediminaičių stulpų ženklą? Ir ką reiškia frazė - pasenę ženklai? Kurie? Logotipai mažiau atsparūs, nes šriftas "pavargsta". Vilnius logotipas (įvažiavimo į miestą riboženklis) savo tarybiniu TIESOS stiliumi seniai erzina vilniečius, bet pasenusiu nuo gimimo jį vadina tik vyresni nei 30-mečiai tautiečiai.
Perskaiciau visa tema nuo pradzios iki galo ir apsalau... Jums leidus, parasysiu savo nuomone, kuriai, manau, pritars ir kiti uzsakovai.
Noreciau paklausti temos autores, kas Jums suteike teise manyti, kad Jus zinote geriau, ko reikia uzsakovui? Taip, ne visi uzsakovai "pasikauste" grafikos srityje, bet jie savo versla sugalvojo, jie ji pletoja ir tik jie turi pilna vizija, koks ju verslas bus ateityje ir koki savo verslo veida jie noretu matyti. Kad nepradedumete kaip pavyzdzius kaisioti zinomu firmu vardu ir sekmes istoriju, apsidrausdamas iskart sakau, kad sneku apie smulku ir vidutini versla, taip pat bet kokio verslo pradzia. Atsakykite man prasau, ar Jus tikrai manote, kad verslo pradzioje isleisti dideli pinigai branding´ui atnes finansine sekme imonei? Mano nuomone - ne.
As manau, kad logotipas yra svarbu, bet pazistu nemazai sekmes pasiekusiu zmoniu, kuriu imoniu logotipai, net man, grafikoje nenusimananciam veikejui, atrodo apgailetinai. Bet... Tie verslininkai yra susitelke i tai, ka jie daro, o ne i tai, kaip jie atrodo. Tai atsakykit man i dar viena klausima - ar Jus manote, kad dabar, uzsisakius brangiai kainuojancias paslaugas ir gavus "tobula" logotipa, ju verslas pradetu kilti dar sparciau? Bendrauju su daug zmoniu, klientu, ir dar nesutikau nei vieno, kuris pirktu mano siulomas paslaugas ar prekes del grauzaus logotipo. Atidumas ir pagarba klientui, savo pazadu vykdymas ir kokybiskos prekes ar paslaugos - stai kas yra verslo sekme.
Jusu netenkina mokama kaina? Rinkos desniai galioja visur. Kazkuriame komentare perskaiciau minti, kad didele kaina yra normalu vien del to, kad negaunama daug uzsakymu. Tokios nesamones niekad nesu girdejes. Atsistokite kliento vietoje ir viskas atrodys kitaip. As noreciau pamatyti Jusu nustebusiu akiu dydi ir isgirsti pasipiktinimo klyksma, jei staiga kokioje kaimo parduotuveje uz pieno litra is Jusu paprasytu 300 lt., o pardavejos pasiteisinimas del dideles kainos butu "elementarus" - "Supraskite, mes turime is kazko gyventi, o pieno parduodame 100 kartu maziau, negu didmiescio parduotuve" Juokinga, ar verkti norisi? ( ir tik prasau nepradekite komentuoti, kad "kaip galima lyginti piena su menu". Galima, mes snekam apie uzdarbi )
Brangus dizaineriai, neuzmirskite, kad jusu sukurta "sedevra", koks jis bebutu tobulas, dar reikia ispopuliarinti, o prie zenklo populiarinimo labiausiai prisideda teikiamu paslaugu kokybe, o ne grazus sriftas. Pavyzdys - Nike logotipa sukure studente uz 35$. Daug? Manau, kad ne. Dabar uzmirskite, kas tas Nike ir paziurekite tik i logotipa. Jis ka nors reiskia? Ne. Jei vis dar galvojate, kad logotipas atnesa sekme imonei, isivaizduokite, kad Nike logotipas buvo sukurtas ne sportinei industrijai, o pvz. kokiam nors "barsukuforumas.com" Vis dar tikite, kad tas "barsuku forumas" siandien butu aukstumoj vien del "tobulo" zenklo?
Reziume: kadangi butu galima rasyti ir rasyti, truputi apibendrinsiu - nusiimkite rozinius akinius ir suvokite, kad visi darbai yra vienodi, kad Jus nesat pateptieji vien delto, kad turite menininko gyslele. Is 1000 Jusu aukstumu pasieks tik 1, geriausiu atveju 2 zmones, kaip ir bet kuriame versle. Norite buti vienas is tu 2 - gerbkite savo klientus, nebrukite jiems savo nuomones ir negalvokite, kad galite patarti zmogui, kuris jau yra daugiau uz jus pasiekes ( bent jau finansineje srityje ). Arogancija nei vienam verslo vystymui nepadejo.
Temos autorei - norint mokyti zmones apie teisingo logotipo pasirinkima, mano nuomone, reiketu savo portfolio tureti bent jau truputeli daugiau darbu. Aureole avatare taip pat nesukelia noro mokytis is tokio zmogaus, nors... gal ta aureole ir yra leidimas mokyti kitus?..... :)
Jos yra dviejų rūšių: mažieji kreditai, galima gauti iki 350 tūkst.Lt. (teikia Šiaulių bankas, Ūkio bankas, Medicinos bankas, Citadele bankas) ir verslumo skatinimo, galima gauti iki 86 tūkst. Lt. (teikia kredito unijos)
Paskolos neteikiamos: transporto įmonėms, imančioms paskolas krovininėms transporto priemonėms, skirtoms kroviniams vežti sausumos keliais, įsigyti; projektams dėl veiklos, susijusios su EB steigimo sutarties 1 priede išvardytų produktų gamyba, pirminiu apdorojimu ir pardavimu (t. y. projektams iš žemės ūkio, žuvininkystės, akvakultūros sektorių).
Norintys gauti šias paskolas turi atitikti šias sąlygas:
Mažo kredito gavėjas privalo būti Lietuvos teritorijoje veikianti ir Lietuvoje įregistruota įmonė, atitinkanti labai mažos, mažos ar vidutinės įmonės apibrėžimą pagal SVV įstatymą. Šios įmonės privalės pateikti bankui SVV subjekto statuso deklaraciją.
Verslo skatinimo paskolos gavėjas labai mažos, mažos įmonės bei verslininkai (fiziniai asmenys, dirbantys pagal individualią veiklą arba verslo liudijimą), kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, registruoti ir veikiantys ne ilgiau nei vienerius metus; Tam, kad būtų tuo įsitikinta, projekto vykdytojas turi deklaruoti statusą – užpildyti Smulkiojo ir vidutinio verslo subjekto statuso deklaraciją.
Paskolų terminai nuo 1 iki 5 metų.
Dabar veiksmas pačiame banke ar kredito unijoje: 1. Kredito unijoje turėsite tapti jos nariu, t.y. įmokėti pajų. Tai būna nuo 70 iki 5000 Lt. Kiekviena unija turi savo tvarką. 2. Tiek banke tiek kredito unijoje gausite verslo plano formas, kurį reikės parengti. Pateikti įmonės finansinę atskaitomybę, parengti prognozinius balansus visasm paskolos terminui. 3. Banko arba unijos darbuotojai įvertins jūsų parengtą verslo planą, prognozes ir įmonės finansinę atskaitomybę. 4. Teigiamai įvertinus bus rengiami dokumentai garantijos gavimui: parastai kalbant turto įkeitimui. Tiks tik nekilnojamas turtas iš tikrųjų rinkoje turinti realią vertę, bus prašome įkeisti ir savo asmeninį turtą. 5. Jei visa tai turėsite bus pasirašoma paskolos sutartis. Ji turės būti naudojama tik verslo plane numatytai veiklai. 6. Kiekvieną ketvirtį turėsite teikti kredito unijai ar bankui įmonės finansines ataskaitas. 7. Laiku nedengiant paskolos bus taikomos sankcijos: turto areštas, piniginių lėšų areštas, sekančių paskolos mokėjimo dalių stabdymas ir pan.
Gerai, idomu koki versla tu kursi baiges tik vidurine? Is lempos tai juk nepradesi kazkokio verslo, juk turi buti kazkokia sritis, kuria tu gerai ismanai. O ka tu gali gerai ismanyti, jei vos baigei 12 klasiu? Man kazkodel tokie verslininkai asocijuojasi su Gariunais arba devetu masinu pardavinejimu. Nemanau, kad tokie verslininkai labai apsiskaite, o ir pats verslas nelabai skaidrus. Jei tu rimtai vertini zmones pagal pinigus, tai tau patiktu toks verslas, tada gal ir nebutinas tas universitetas.
Tik vieno nesuprantu, kodel visi vos sugebantys baigti mokykla, taip priesiskai nusiteike pries universiteta? Galbut del to, kad nelabai yra sansu i ji istoti? :lol: :lol: Nu rimtai, ant tiek nusikalbat, kad vos ne "nori buti nevykelis ir nieko nepasiekti - stok i univera". Nenorit nestokit, bet nekliedekit nesamoniu.
Taigi perskaitęs šia temą: http://uzdarbis.lt/t247867/mokytis-o-gal-nesimokyti/page__st__20 Pamaniau, kad dali viso to esu jau perejęs ir galiu kažką papasakoti iš savo perspektyvos.
Atsiprašau, bet viskas labai padrika. Pirmas mano toks ilgas rasinys, po egzamino :D
Trumpai apie mano gyvenima
Man Spali suejo 19 metų. Tėvai išsiskyrė kai man buvo galbut 8 metai. Tiksliai net nebepamenu, tik žinau jog nusprendžiau pasilikti su tevu.
Kadaise buvau BMX'eris, patikdavo važinetis, leisti laiką su draugais, trintis visa dieną po miestą. (12-14metų) Tačiau kadangi tevai buvo išsiskyrę teko daug padėti tevui, nes stateme namą, o mano tevas toks žmogus kuris mėgsta daryti viską pats. T.y. nemegsta samdyti žmoniu dėl to, ką gali padaryti pats.
To pasekoje patekau į tikrą lažą. Pradžioje buvo labai sunku, nes norėdavau greiciau sprukti iš namo statybų ir važiuoti į butą, mieste laukdavo draugai. Bet Tevo taktika suveike nepriekaistingai, kuo daugiau zyziau, kad noriu namo, tuo daugiau darbo gaudavau :) Vieną diena suvokiau, kad tevo taip nepaskubinsiu, ir isigilinau į savo darbą, ir jis man pradejo patikti.
Su laikui naujai pastatytame name net elektros instaliacija atlikau, nes fizika sekesi neblogai (15-16 metu) Jau buvau gana neblogai išugdytas :) Labai džiaugiuosi, kad tevas išugdė tokia savybę daiktus taisyti pačiam. Kažkam sulūžus nebegyu i parduotuve pirkti naujio daikto, o pirmiausia bandau ji sutvarkyti :)
Butas mieste man buvo padovanotas tevo kai man buvo gal 10 metu. Laikui begant bute dažnai budavau vienas, nes tevas daugiau laiko leidzia naujame name. Kas keisčiausia, kad iš jo pusės neturėjau jokios kontrolės. T.Y. Galėjau daryti tusus, fiestas ar dar ka tik norėjau. Tačiau, savo butą vertinau, ir niekam neleidau teplioti sienu :) - todel tusu nedarydavau, draugu nekviesdavau
Šitu laikotarpiu susidomejau IT, web kurimu, dizainu :)Klasiokas pasiule sudalyvauti logotipo konkurse (Uždarbyje), nes apie pinigus is piesimo net neturejau minčių. Buvo labai keista kai per 10 minučiu nupiestas logotipas atnese 70litu pelną. Tuo metu man buvo gana dideli pinigai. Taip ir pasisuko mano gyvenimas į IT puse, nes supratau, kad is to kas man patinka, galiu ir uzdirbti.
Niekados nedarydavau namų darbų (Nebent budavo labai riesta iš mokytoju puses). Viskas ką darydavau, stengdavausi klausiti ką šneka mokytojai per pamokas, nes žinojau, kad grižus turiu savos veiklos su IT. O mokykloje pagrindinis mano tikslas budavo pirkti-parduoti.
Pirkdamas - parduodamas, buavu nekartą nudegęs, nes ganetinai sunku visada numatyti viską, tačiau ranku nenuleisdavau, ko pasekoje pavyko išsiugdyti šioki toki verslumą :)
Mokykloje visuomet buvau komunikabilus su mokytojais, kas man padejo išnešti kaili su geresniais pažymiais :) Mokėjau bendrauti su mokytojais, ir nevaidinau "didvyrio" kuriam mokslai dzin.
Visuomet turedavau daug darbo užsakymu iš uždarbiečiu, todėl net pamokas taip deliodavausi, kad liktu kuo daugiau langu, kad galeciau daugiau nudirbti. 11 klaseje mokytojos net išleisdavo is nesvarbiu pamoku, nes joms parodydavau prie kokiu projektu dirbu :) Budavau atviras ir nemeluodavau.
Anglu kalbos beveik nesimokiau, bet su mokytoja sutariau gerai, dvyliktoje klaseje nunešiau deže saldainiu, kad nebereiktu eiti i pamokas, nes reikejo daugiau laiko darbams.
Jau 11-toje klaseje žinojau, kad niekur nestosiu, todel 12-toje egzaminus pasirinkau tokius kurie man patinka. Fizika, Istorija (Lietuviu buvo privalomas) Pavaduotoja pasake, kad su tokia kombinacija nerasiu normalios specialybes, deja as specialybes niekada ir nenorejau.
Mokykla pabaigiau gana neblogais pažymiais. Ironiška, kad iš fizikos turejau 8, o iš matematikos 6. (Daug ką reiškia ir mokytojai) Pabaigus mokyklą:
Padėtis susikloste taip, kad susiradau draugę kuri istojo į Lancaster Universitetą Anglijoje. Taigi teko rintis daiktus ir važiuoti drauge. Išukiai man patinka.
Atvykęs i UK nieko nelaukiau ir pradejau ieškoti darbo, pasirašiau labai skurdu CV :) Tačiau i pokalbi buvau pakviestas po pirmo CV palikimo vienoje SEO/WEB kompanijoje.
Manau nebučiau priimtas jeigu nebučiau palikes savo portfolio, kuri galite pamatyti: www.lizard.lt - sitame portfolio mano piesti dizainai, tačiau nevisi puslapiai koduoti mano, todėl kaikurie realus puslapiai atrodo tikrai nekaip.
Į darbo pokalbi ejau su drauge, nes pats su darbdaviu beveik nesusikalbejau :D Buvo ironiška, tačiau draugei isvertus mano laužytą anglu kalbą darbdaviui, buvau priimtas :)
Dabar UK esu jau 5 menesius, anglu kalba pagerejo 10 kartu, kolektyve susikalbu gana neblogai. Uždirbu taipogi visai nemazai :) Nors kaiptik zadejo pakelti atlyginimą, nes nuo wordpres developerio perejau prie E-commerce.
Labai patinka tai, kad daug ką išmokau naujame kolektyve, pagylinau visas savo turetas žinias, pamačiau kaip dirba firma iš vidaus, dabar mano tikslas išmokti anglu kalbą, ir ikurti savo web kurimo imone.
Reziume: Mano istorija skamba tikrai neblogai, man tik 19, o dirbu ofise, viskas einasi gana neblogai.
Tačiau nebūkit naivuoliai, manydami, kad va, jis nebaige univero, taciau kyla karjeros laiptais visai neblogiau uz baigusius.
Mano gyvenimas nebuvo rožem klotas, teko daug ką išmokti, daug ką suvokti, kol draugai tusino, as dirbau. Todėl nemanykit, kad tai yra taip lengvai pasiekiama.
Betkokiu atveju reikia mokytis, ir stengtis viska suvokti, nes mokykla isugdo logini mastymą. As puse fizikos formuliu jau užmiršau, nors nepraejo metai po mokyklos baigimo, taciau ne formulese esme, esmė sprendime.
Mokėsi spresti fiziką, mokėsi spręsti gyvenimą :)
P.S. nepagalvokit, kad beraštis aš visiškas, tiesiog labai skubejau.
Šaunuolis, palaikau autorių. Geros ir sau tikros mintys.
Pritariu ir dėl stojimo. Man pačiam mokykloj ankšta buvo, mokytoju nekompetencija, standartai, po standartų. Viskas sudėliota pagal tvarką, geriausius pažymius gauna ne mąstytojai, o tie kurie tik kala viską į galvą. Pasako prieš savaitę kad kontrolinis, išmoksta, gauna dešimt ir viskas. Realiam gyvenime taip nebūna. Būna čia ir dabar. Tada ir pasirodo, kurie buvo mąstantys o kurie kaip didžioji sustyguotų kitų gyvenimų žmonės.
Aukštojoj jau kitaip, čia pasitaiko ir tikrai nuostabių žmonių, su kuriais galima ir padiskutuoti ir apsikeisti nuomonėmis. Jie taip pat sugeba pateikti tikro gyvenimo pavyzdžių, o ne tik atgrasyt nuo įvairausių įdomybių. Koks nuostabus dalykas chemija, fizika. O mokykloj taip skurdžiai ir taip "sausai" apie juos moko...
Tie visi kur su mersais važinėja baigę 10 klasių, savo verslus sukūrė, ar bent jau pamatus padėjo, žlugus Sovietų Sąjungai (tarpe tarp 1990-1996), kai tikrai ne protu buvo sukaupiamas kapitalas.
Jei atvirai, tai nusišneki juodai. Pateiki 1% žmonių, kaip taisyklę, nors tai yra paprasčiausia išimtis. Bet aišku, tu juk ir esi išimtis, kaip ir pusė forumiečių, kurie nesugeba padaryti 11 klasės matematikos, tačiau yra prigimtiniai genijai. Pasaulis tik ir laukia, kol jie pasidalins savo nuostabiais gabumais ir savo idėjomis pakeis pasaulį. Aš irgi lygiai taip pat mąsčiau, kai buvau 17-18 metų. Well, guess what - aš esu nulis, tu esi nulis, 99% forumiečių yra nuliai, ir kai tai suprasi, ateis ir suvokimas kiek darbo reikia nudirbti, kad taptum kažkuo:).
Nesimokyk, tiems kas mokosi bus lengviau. :) Sugalvoti ka kurti galima, taciau kai pereisi prie konstravimo viskas tuo ir baigsis, su desimties klasiu isprusimu. Kalbu ne apie veiklos organizavima, o apie daiktus kuriuos galima apciuopti. Juolab, kad tavo idejos be loginio mastymo ir iprastu ziniu bus skyletos. Zmones kurie be issilavinimo tampa turtingi yra genialus is prigimties - tokiu vienetai, o kadangi tu net nesugebi pats rasti racionalaus atsakymo i toki klausima kaip "ar verta mokytis?", tai nesimokyk, visvien nerasi kur tas zinias tinkamai panaudoti. Ir tai, tie genijai be issilavinimo dazniausiai buna savamoksliai praktikantai, taigi is esmes tai irgi mokslas.
Visą gyvenimą buvau pelėda - einantis vėlai miegot ir keliantis kuo įmanoma vėliau. Būdavo įprasta atsikelti 12 valandą dienos ir kol diena įsivažiuodavo, ateidavo 5 ar 6, o mano produktyvus laikas tuomet prasidėdavo dar po kokių 4 valandų. Taigi, 9-10 valandą vakaro nuolat būdavau produktyviausias. Natūralu, kad per savo produktyviausią laiką miegot neisiu, taigi buvau maždaug uždarytas šitam rate be galo.
Tiesa, ne visada buvau tuo patenkintas. Kažkada net išbandžiau tokius ekstremalumus kaip kėlymąsi 5 ryto. Pavyko gal kokias 3 ar 4 dienas, poto vėl grįžau.
Šiaip ar taip, dabar įpratau gana anksti keltis kiekvieną dieną. Na, sąlyginai anksti (7, retkarčiais 6 ryto), aš prisitaikiau tai savo gyvenimo būdui, todėl pasidalinsiu patarimais, nuoširdžiais patarimais, ką daryt, kad ir jūs galėtumėt atsikelti RYTE ir visus dienos privalumus išnaudot savo naudai.
Pirmiausia, turiu įspėt - praktiškai nėra jokių stebūklingų būdų, kad iš pelėdos taptumėt vadinamu vyturiu. Geriausia, ką pasieksit tai 3-4 ankstyvus rytus, o poto arba grįšit į savo normalų, mėgstamą rėžimą arba tapsit angry bird - kur vėlai gulasi ir poto anksti keliasi per prievartą.
Studijuoju psichologiją. Įdomių dalykų kartais primoko. Nors kartais aiškina, atrodytų, akivaizdžius dalykus. Šiaip ar taip, žvilktelkim į mūsų elgiasį ir į jame slypinčias priežastis:
1) Mums reikia tam tikro skaičiaus miego. Mano atveju tai 8, kartais 9 valandos. Neklausykit tų, kas aiškins, kad jums būtinai reikia miegot 7 valandas arba 5,5. Turi miegot tiek, kiek Tau reikia. Turi jaustis pailsėjęs. Taigi, jei mums reikia 9 valandų miego, miegot nuėjus 3 nakties, atsikelt teks maždaug 12-ą, kad poreikis būtų patenkintas. Lygiai tas pats principas galioja ir jei mes miegot nueisim 10 valandą - išsimiegam 9 valandas, atsikeliam 7 ryto. Kodėl taip paprasta nebūna gyvenime?
2) Čia slypi kita mūsų elgesio priežastis. Labai dažnai vakare turim daug įdomesnės veiklos nei ryte. Aš asmeniškai žiūrėdavau filmus arba kalbėdavau su kuo nors arba paskutinės minutės darbus darydavau. Žinojau, kad ryte anksti reikės keltis, kartojo visi, kad mano galva ne tokia šviežia vakare ir dar daug visokių nemalonių dalykų, bet man tiesiog patikdavo ilgai nemiegot ir viskas. Čia kaip rūkančiam tuos vežininkų paveikslėlius rodyt - nu nusišikt jiem, malonu ir viskas, tai smegenys visus neigiamus argumentus tiesiog ignoruos.
Taigi, pagal šią idėją mes 1) visi galim atsikelt anksti ryte, kadangi ne kėlimosi laike esmė, o pramiegotų valandų kieky. Na taip, yra ten smulkmenų visokių apie gerą nakties miegą, visokias mankštas ir dar gausybė smulkių detalių, bet likim prie esmės - detalių aptarinėjimą palikim tiem, kas nori paskaityt straipsnį, palinksėt ir toliau nieko nedaryt.
2) Kad mūsų noras atsikelt anksti ryte išsipildytų turim ryte turėt malonesnės veiklos nei vakare. Būtent dėl to taip durnai kartais skamba tie visi anksti besikeliančių svaičiojimai - kaip gera ryte atsikelt pamedituot, prasimankštint, paukštelių čiulbėjimo pasiklausyt. Ką žinau, man tokie dalykai atsikelt nepadeda, aš mieliau dar pusvalandį pasnausčiau, nei paukštelių klausyčiausi. Čia teks kiekvienam rast savo priežastis. Jei jų nebus - ryte neatsikelsi. Taškas.
Man asmeniškai labai padeda, kad mano draugė ryte anksti keltis į darbą turi. Jai tai pakankamai svari priežastis. Žinau, kad ji irgi mėgsta pamiegot, todėl greičiausiai nespės pasigamint sau pusryčių. Štai priežastis atsikelt man...ta meilė :) O ką daryt savaitgaliais, kai draugei į darbą nereikia? Čia vėl tenka ieškot sprendimų - šeštadieniais ryte vyksta sporto treniruotė į kurią užsirašiau. Jei ją praleisiu - visą savaitę greičiausiai liksiu nesportavęs. O su sekmadieniais dar kol kas dirbu. Kartais atsikeliu anksti, kartais ne. Jei nebūna jokios priežasties keltis, tada garantuotai pučiu į akį.
Straipsnio bonus'as:
Ką gero galima veikt ryte, kad norėtųsi atsikelti?
*Mokytis naujos kalbos. Neįtikėtinai praverčia pačiais keisčiausiais momentais. *Skaityti įdomią knygą. Geriausiu atveju - kažką susijusio su profesija. Blogiausiu - Harį Poterį, jei neskaitėt. *Padaryt kokį nors vieną svarbų darbą siekiant savo tikslo. Tikslą pasieksit greičiau nei svajodami. *Mokytis programuot. Galėsit uždirbt pinigų sunkiais laikais *Padaryt tempimo pratimų. Šitam įkvėpė taekwondo mokytojas - 70+ metų, bet juda lengviau nei aš. *Išmokt
. Kai pamatau ką nors žongliruojant vis sakau, kad ir man reikėtų taip išmokt, bet niekaip neatrandu laiko.*Mokytis ar daryt bet ką, kam paprastai nėra laiko. Naktis man patikdavo tuo, kad tada būna neįprastai ramu - daugelis žmonių jau miega, niekas neskambina, netrukdo. Ryte, pasirodo, būna dar ramiau, nes žmonių, kurie sugeba anksti keltis yra kur kas mažiau nei sugebančių ilgai nemiegot.
Taigi, jei nei viena iš šių idėjų jums ryte atsikelt nepadės ir savo vertų atsikelt užsiėmimų neturėsit, galiu drąsiai teigt, kad ir anksti ryte jūs neatsikelsit, kad ir kiek svajosit. Todėl arba ieškokit gerų priežaščių arba... saldaus miego :)
Pirmas automobilis Audi A4 1.8T Quattro 2003m automatas. Amerikoniškas variantas. Svajojau apie šią auto ilgai jau būdamas 10 klasėje, kalbėjau su draugais, kad tokia pirksiu ir t.t niekas netikėjo :D Ieškojau būtent tokio modelio ilgai važinėjom po visą Lietuva ir nupirkau ja iš moters, nusipirkau per pat savo aštonioliktaji gimtadieni, dar teisiu net neturėjau :D. Mašina praturėjau virš pusę metu. Apturėjau daug malonumu su ją, ji man labai patiko. Mieste ryjo nuo 15 iki 18 litrų benzino, pardaviau per pat pirkimo buma, iškeliavo į Kazachtana, dar pavyko uždirbti. Mokėjau 23000 Lt pinigus užsidirbau pats, tėvai nei cento nedavė.
Dabar turiu VW Passat B6 1.9TDI 2008m, bet jau noriu VW Phaetono :)
Jūsų prašymu, pagaliau susiruošiau padaryti tai, kas jau seniai sukosi mano galvoje, bet vis nerasdavau laiko – įskaitoma forma įamžinti mano didžiausios kol kas buvusios gyvenimo aferos – Eurotrip‘o – įspūdžius.
[FORUME RASITE KELETĄ FOTO, KURIAS MAN ŠIAIP NE TAIP PAVYKO ĮKELTI] TRUMPAI: Eurotripas ,,Kaunas - Marokas (per Kroatiją) - Vilnius" :) apie 10 000km, 43dienos 70 automobilių, 1500litų, 1 traukinys, 1 autobusas (iš Rijekos į Krk salą), 2 viešojo transporto padargai (zuikiu), 2 keltai, 2 paverkimai, 2 mintys, ,,va dabat tai Mirsiu" 1lėktuvas iš vokietijos Dortmun'o (nes kitaip būtų 2 plaučių uždegimai)
Nerašysiu tranzavimo apibrėžimo, nes viską jūs jau žinote. Jūs ne kokie italai, portugalai ar akis išvertę marokiečiai, kurie niekaip nesupranta, ką, , tie žmonės veikia ant kelio, o Italijoj net ir baudžia už tai (net degalinėse!).
PRADŽIA
Pabudau vieną rytą (kas čia keisto? Juk pasitaiko, m?) su mintimi, kad toks gyvenimas, kokį dabar gyvenu, visiškai manęs nedžiugina. Baigiau aukštojo mokslo studijas, bet turiu darbą, kuris manęs nedžiugina, kuris yra laikinas, be perspektyvų, be savaitgalių. Gyvenu miesto centre, nuomuojame bute ir didžiąją dalį uždarbio skiriu jo išlaikymui. Už tai, kas man lieka, galiu įpirkti naują sunkelė ar batelius ir nueiti į tas pačias pabodusias vietas, kur geriu tą patį pabodusį alų, klausau tas pačias pabodusias dainas ir matau tuos pačius veidus.
METAS PERMAINOMS
Neturiu nieko, ką būtų gaila palikti – draugai supras (ne pirmas kartas, kada aš juos palieku (studijavau Slovėnijoj, atlikau praktiką Portugalijoje). Mano šeima taip pat labai tolerantiška. Turiu sesę, kuri bastosi po visą Lietuvą... Žodžiu, ar taip ar taip vaikų niekada nebūna namuose. Tėvai moka naudotis skaipu ir rašyti nuostabius laiškus. Be to, tėtis yra sakęs, kad jei būtų jaunesnis, taip pat tranzuotų po pasaulį.
Taip jau viskas susiklostė, kad tuo pat metu mano geriausio draugo, kurį vadinu broliu, gyvenime susiklostė labai panašios aplinkybės: jį paliko mergina, užkniso darbas, dingo įkvėpimas muzikai.
Pamenu mus sėdinčius jaukios itališkos vyninės terasoj (,,Buon Giorno Trattorijoj“ – mano buvusiame darbe), geriančius kavą iš vieno puodelio ir galvojančius apie permainas. Varom? – Varom! Išėjom iš darbų, aš išsikrausčiau iš savo buto, kurį 1,5metų vadinau namais. Grįžau pas tėvus, išsikroviau daiktus, susikroviau kuprinę, susipirkau viską, ko mano nuomone reikėjo ir iškeliavom. Beje, kelionės kryptį pasiūliau aš likus mažiau nei savaitei iki išvažiuojant. ,,- Varom iki Slovėnijos, noriu pamatyti savo mylimiausią bendrabutį Rožna Dolinoje (Gėlių slėnis). - Gerai, bet jei aš nepastatysiu savo kojos ant AFRIKOS žemės, ši kelionė bus niekam tikusi. Deal? – Deal!“ Liepos pabaigoje pradėjom savo kelionę, be jokių labai konkrečių planų ar laiko apribojimų.
24/7 SU VIENU ŽMOGUMI
Kur kas svarbiau, nei kuprinės svoris ar patogūs batai yra žmogus, kurį jūs pasirinksite keliauti su jumis. Ar pažįstate žmogų, kuriuo jūs visiškai pasitikite, kuris NIEKUO negalėtų jūsų nustebinti?Taip? Tada tai TAS žmogus, su kuriuo jums reikia leistis į kelionę.
Nežinau, ką sakyti tiems žmonėms, kurie galvoja keliauti į kelionę su savo antra puse. Sakau TAIP, jei tai būtų paskutinis išbandymas prieš vedybas ir sakau NE, jei jūs pažįstate vienas kitą mažiau nei metus. Taip pat svarbu (bent jau man) yra aiškiai apibrėžti jūsų santykiai (jei keliaujate su priešingos lyties atstovu).
Aš ir Martynas (mano „brolis") esam draugai jau 5 metus ir prieš kelionę vis tiek buvo tokių klausimų: ,,Martynai, tu nebijai su manim keliauti? O kas bus, jei mane koks isterijos priepuolis ištiks in the middle of nowhere, m? Ką tada tu darysi?“. ,,O tu su manim nebijai keliauti?“ :)
Visą mūsų kelionę lydėjo vien juokas. Nei karto nebuvome susipykę ir išsiskyrę ilgiau nei 30 min. Labai keista, bet ,,erdvės sau“ mums netrūko. Reikia pasirinkti žmogų, su kuriuo tyla būna jauki.
Kelionėje pasimato viskas, tad nieko neapgausite, nebent patys save
Net nepastebėjom, kaip išnyko ribos ir kompleksai. Pabandykite išbūti graži, susišukavusi, pasitempusi, eidama 10km su 18kg ant nugaros kepinant kaitriai Ispanijos saulei dulkančiais kalnuotais keliukais. Arba kodėl nesimaudyti nuogai naktį tarakonais nusėtame Nicos paplūdimy, po 6 valandas trukusios kelionės iš Italijos?Šlapi drabužiai gali būti didesnis galvos skausmas, nei mintis, kad tave galbūt stebi nepažįstami žmonės (kurie tau visai nerūpi), ar žmogus, kuriuo tu visiškai pasitiki. Savęs gėdinimasis ir kažkokie kompleksai yra paskutinėje vietoje, apie ką tokias atvejais galvoji. Kur kas svarbiau būna švara, patogumas, gera savijauta. (Tokioj kelionėj kultinė frazė iš filmuko ,,Mauglis“ tampa labai reali: ,,Mes vieno kraujo - tu ir aš“.) Šioje kelionėj mes tapome belytėmis būtybėmis. Iškeliavome ieškoti nuotyklių, o ne megzti romano :)
DAIKTAI
Pirmiausia banko kortelė su pinigais (pagal galimybes) ir sveikas protas jų neišleisti visokiems šūdniekiams (na, čia galit su manimi ginčytis dėl pastarosios sąvokos, bet jei jus domina ,,Laukinis“ tranzavimas, pasižymintis kuo mažesniais kaštais ir orientuotas į naujas aplankytas vietas, o ne į patogią lovą, tuomet požiūris turėtų būti būtent toks). Toliau tradiciškai – patogi avalynė, maikutės, kojinės, šiltas megztinis, prožektorius, žemėlapis.... bla bla bla... JOKIŲ daiktų, kuriuos būtų gaila išmesti. Pasiimkite drabužius, kurie greitai džiūsta ir yra „ant ribos“ (labiau džiaugsitės atsikratę kokių išbandymų neatlaikiusių marškinėlių, nei atsisveikindami su savo klasikiniu ,,Zara“ sijonu : )).
Džiaugiuosi, kad jums patinka. GAL TURITE KLAUSIMŲ? Ką jums būtų labiausiai įdomu sužinoti? :)
…viskas yra kur kas paprasčiau, nei jums visiems atrodo. Pagalvokite, KAS tokio gali jums nutikti tranzuojant? Auksinė taisyklė – geri žmonės traukia gerus žmonės, tuo viskas pasakyta. Be to, užsienyje tranzuojama degalinėse, o tai reiškia, kad Jūs renkatės žmogų, kurio vairavimo įgūdžiams jūs patikite savo gyvybę. Jo automobilis, bet pasirinkimas vis tik yra JŪSŲ.
Jei sugalvosite pasimosikuoti plakatu visose kitose vietose, jus labai greitai sulauksite svečių su uniformomis, kurie jūsų paprašys nešdintis nuo greikelio, o jums apsimetus kvaileliais, išraiškingai ištars žodį ,,PENALTY” [bauda]. Kai dabar pagalvoju, keliones pradžioje mes jau turėjome susirinkti jų labai DAUG. Ką daryti, jei tave paleidžia kažkur – niekur, o judėti toliau juk reikia? Galima sakyti,kad mums paprasčiausiai sekėsi. Mašiniukai sustodavo pačiose neįtikėčiausiose vietose (atsiprašau, ponas pareigūne, nėra čia kuo džiaugtis) :) Bet taip buvo.
Laikas ir kilometrai tirpsta nejučia. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad nepilnai per tris paras įmanoma atsidurti už 1500km Budapešte ir valgyti žiauriai kaloringa, bet be proto skanų Langos’ą :) Nereikia nei skrydžių, nei bilietų, tik kuo lengvesnės kuprinės ir gero draugo šalia.
Jūsų klausimai... :)
Mano kuprinės talpa – 60l. Nėra ji didelė, taip neatrodė. Iš pradžių atrodo, kad tau prireiks VISO, ką susikrauni ant grindų šalia kuprinės, bet patikėkit manimi, taip tikrai nėra. Nejučiomis pradedi atsikratinėti visokiais muilais, šampūnais, net rankšluostį palikau Las Negras miestelyje (Ispanija). Auksinė taisyklė – JŪSŲ DAIKTAI ANKSČIAU AR VĖLIAU TAPS JŪSŲ PRAKEIKIMU :)
...apie sausainukus ir alų... :) Maistą perki ir iškart suvalgai + įvertini realias galimybes ir laiką pasiekti kitą parduotuvę. Būtiniausias daiktas – vanduo. Gurgiantis pilvukas (kas labai retai pasitaikydavo) ne pats baigiausias reikalas, kai pasiklysti Ispanijos kalnuose, kur buvo filmuojami vesternai :)
Skirtis teko. Bet maždaug 100km, buvo diena ir jau grįžinėjom iš Maroko per Madridą. Aš pasirinkau geresnį variantą – ispaną, juvelyrą, kuris šiaip yra Argentinietis ir puikiai šneka angliškai :D Martynas važiavo su jo kolega visiškoje tyloje. Dėl miestų... Didmiesčiai yra blogis, NES a) iš jų sunku išrtrūkti, b) nesaugu statytis palapines (nėra kur ir t.t.), c) į juos labiau apsimoka skristi lėktuvu kruopščiai viską susiplanavus. Kada sugalvotumėte aplankyti tokius Prancūžijos miestelius kaip Antibes ar Aix en Provence? O Barseloną? Jūsų daiktai jums ant nugaros gadina jums visą sight seeing žavesį. Didmiesčius su dideliu skausmu širdyje, mes aplenkdavome. Jei žinočiau, kaip prie temos prisegti nuotrauką, pamatytumėt visą mūsų maršrutą. Būtų kur kas iškalbingiau.
Sunkumo akimirkos,kai sėdi ir galvoji: ,,Aš turiu savo NAMUS, savo LOVĄ... KĄ, , AŠ ČIA VEIKIU????" pasitaiko. Bet ar jūs nervuositės atsisėdę priešais teliką, žiūrėdami 20 min trunkančias reklamas, ar ant suolelio Nicoje? :) O kitą dieną tokiu pat metu mėnulio šviesoje žiūrėsite į dūžtančias bangas, valgysite pelėsinį sūrį už 1 eurą ir gersite vyną arba sangriją už 1.3euro nuostabaus grožio Carboneras paplūdimyje (Ispanija).
Lektuva ėmėm dėl kelių priežasčių: a) Maroke išmainėm savo sunkiausius - šilčiausius drabužius į prieskonius ir kitokius gerus dalykus ir keliaujant atgal jau nebebuvo taip šilta (rugpjūčio pabaiga, lietinga Prancuzija plius ta nelemta, normalios autostrados neturinti Lenkija...)(Reikia keliauti iš miestelio į miestelį ir kaskart ieškoti vietos, kur jau galima pradėti tranzuoti. Tai labai apsunkina nesibaigiantys kelio remonto darbai) b) radom skrydžius iš Dortmundo (Vokietija) į Vilnių už 20 eurų...
,,Mintys, kurioms subręsti prireikė 10 000km ir 43dienų... Nors viskas atrodo taip elementaru..."
Sėdžiu palėpeje, tusčiuose namuose… Labai keistas jausmas – po tokios ilgos ir įdomios keliones aš pagaliau esu savo NAMUOSE. Nežinau ar liūdėti ar džiaugtis, kad pagaliau ir vėl turiu tą pastovumą, nuo kurio bėgau. Keista, nes nereikia nei į darbą, nei į mokslus. Po penkių metų skubėjimo ir lėkimo man niekur nereikia eiti! Lauke geras oras, matau vakarykštę tėčio nupjautą žolę apačioje ir siūbuojančius lazdynus, kurie savotiškai hipnotizuoja... Pagaliau esu viena. Nereikia lipti per save, eiti prie nepažįstamų žmonių, laužyta prancūzų ar ispanų kalba klausti, kur jie važiuoja, rodyti žemėlapio ir tikėtis, kad jie paims mus kartu. Nereikia stengtis save parduoti kaip gerą bendrakeleivę, daug šypsotis... Žinau, kur dabar aš esu, ir kur būsiu artimiausiu metu, žinau, kur miegosiu šiąnakt ir netgi ką valgysiu. DAUGIAU JOKIŲ BATONŲ!
Ilsiuosi nuo šurmulio, nuo skubėjimo ir benzino kvapo. Geriu šlykščią žalią arbatą be cukraus ir atrodo, kad daugiau nieko ir nereikia. Pagaliau atsiradau atskaitos taške, kuris ir buvo mano keliones tikslas – visiškas nulis – visko pradžia. Taip, net ne Marokas, ne Afrikos žemynas, o teisingumo akimirka prieš pačią save. Visai kaip Paulo Coelho knygoje ,,Alchemikas“ J Labai labai įdomu, kiek laiko aš sau liesiu nieko neveikti, kada pradėsiu ieškotis darbo ir išsipakuoti daiktus, kurie po iššikraustymo iš miesto vis dar laukia sukrauti čia pat, palėpės kampe. Žiūriu į juos ir šypsausi, nes reikia jiems surasti naują vietą... Kaip sunku turėti tiek daug daiktų...
Labai keista, nes atrodo, kad jei šią minutę išvažiuočiau į kitą kelionę, jausčiausi labiau namuose nei jaučiuosi dabar. Atrodo, kad mano namai slepiasi kažkur mano purvinoje kuprinėje, kuri ilsisi kitoje palėpėje. Jau spėjau pasiilgti jos ir to svorio ant pečių. Žinot kodėl? Todėl, kad tada tau nereikia nieko galvoti ir nieko planuoti, nes beveik niekas nepriklauso nuo tavęs. Visa atsakomybė tenka pakeleivingoms mašinoms ir jas vairuojantiems žmonėms. Viskas, ko reikia Tau yra tik teisingas kelias (Autoroute, autovia, autopista, highway or whatever) ir kokia nors pakenčiama degalinė šalia. Degalinė, kuri tau atstoja vonios kambarį, virtuvę ir kupiną vilties atskaitos tašką, kur tu pradėsi/pratęsi savo kelionę. Galbūt vieną dieną, kažkas mestels tave 5km, galbūt 400 ar 700km, bet tai nebus svarbu. Svarbiausia bus tai, kad tu judėsi ne atgal, o pirmyn...
Padrikos mano mintys. Jaučiu, kad metas pusryčiauti. Kaip keista bus atsidaryti savo didelį mėlyną šaldytuvą ir RINKTIS, ką šiandien valgyti. Jūs net neįsivaizduojate, kokia tai prabanga... Linkiu visiems gražios dienos. Noriu, kad žinotumėt, kad labai visų pasiilgau ir labai jus visus myliu. Grįžau kitokia, galbūt gerokai tylesne, nei buvau prieš tai. Nenoriu pasirodyti susireikšminusi, nepadariau jokio žygdarbio ir nepamaitinau Afrikoj vaikų, kurie, beje, yra gerokai laimingesni nei sterilūs ir visko pertekę europiečių vaikeliai. Bet čia jau kita tema, kurią būtų labai smagu aptarti prie kito arbatos puodelio
Nežinau, kur turėčiau pratęsti pasakojimą apie mūsų kelionę. Man kiekviena detalė atrodo svarbi, nes viską išgyvenau pati ir vienas įvykių siužetas kertasi su kitu ir viskas atrodo labai svarbu (jums pasisekė, kad aš rašau, o ne pasakoju, kadangi kitu atveju gautųsi žodžių kratinys ir niekas nieko nesupratų :)
[nežinau, ką turėčiau labiau akcentuoti, ar kraštovaizdį ir keliavimo tempus, ar visus tuos spalvingus žmonės, kurie musm padėjo judėti pirmym]. Galbūt būtų teisingiausia paminėti visko po truputį.
Labai keista, tačiau pirmą mašiniuką pagavome ne ant kelio (kaip įprasta Lietuvije), bet degalinėje (kaip įprasta daugumoje Europos šalių Mus pametėjo vos kelis kilomentrus degalinėje užkalbintas vyriškis. Toliau važiavome per audrą, pro mažo krovininio autobusiuko langus stebėdami, kaip akyse temsta dangus ir stiprus vėjas varto medžius. Džiaugėmės šiltai sėdėdami ir gerdami apelsinų skonio limonadą – mus prigriebusio lenko dovaną. Tačiau tai buvo pranašiškas ženklas – šiandien tikrai gausime lietaus. Neklydome. Gavome :) Temstant, vidury laukų sušlapome iki paskutinio siūlo, išsidžiovinome artimiausioje degalinėje, pasijuokėme iš savo apgailėtinų lietpalčių (beje, prieš tai mus pavežė toks vyrukas lenkas, kuris yra lenkas ir kalba tik lenkiškai [šiuos žodžius jis ištarė su didžiuliu pasididžiavimu]. Laimei, tai buvo pirmas ir paskutinis rimtas lietus mūsų kelionėje (be Amsterdamo, kur lietus yra toks pats įprastas reiškinys kaip... Londone) :)
,,Va dabar tai bus šakės. Kas mus tokius šlapius ims?“ Sustojo, bėgam, važiuojam Latvijoje gyvenannčio azarbaidžianiečio – Shumacherio pasekėjo autobusiuke. Daug cigarečių dūmų, skani degalinės kava, sumuštiniai ir egzotiška muzika. Keliaujam ne tik pavojingais Lenkijos keliais, bet ir žmogaus gyvenimo vingiais, istorija, vaikų nuotraukomis, patarimais. ,,Ačiū, viso gero!” NUOSTABU – esame vidury miestelio, einam nurodyta kryptimi „teisingo kelio“ link. Kur miegosime? Variantas A – kožkokių senų pastatų kompleksas (lyg fermos or so), B – kapinės ar kažkas labai panašaus į tai. Aš renkuosi dar kokius kelis kilometrus kelio pirmyn, noRs akys jau merkiasi ir skauda pečius. Vuolia! Tobuli krūmynai! Prabrendam žolių jūrą, pratrypiam skuzdėlynus, pasistatom palapinę, kažką užkremtam. 5min miegam. Rytas. Iki ko mes „dasigyvenom“? :D Nufilmuojam savo pirmąjį „reportažą“ artimiesiams ir traukiam toliau. Brendant per krūmynus susiplėšau naujas kelnes ,,Geras ženklas“ – pagalvoju.
Lenkija...Lenkija, nesibaigiantys miesteliai, tradicinė karvių skrandžių sriuba (ne fui, o skanu!) milžiniškas kotletas, gera nuotaika ir [juoda skylė mano atmintyje] :) Viskas susilieja, norime greičiau pasiekti Varšuvą, daug einame pesčiomis. Pagailime poros zlotų ir einame toliau. Pagaliau viešojo transporo stotelė. ,,mes zuikiai, mes zuikiai! Lina panikuoja, Martynas ją ramina. Varšuvos autobusų – traukinių bardakas. Nieko nesuprantam, net bilietus pardavinėjančios kasininkės. Gerai, kad yra gerų vietinių žmonių, kurie sugeba po ilgai trunkančių aiiškinimųsi surasti kryptį ir peroną, iš kurio važiuoja mūsų šaunusis traukinukas į legendinį Pruškow miestelį. Tiesa, gauname ir 20zlotų, kadangi pinigų keitykla ,,is under construction“, o mums laiko liko labai nedaug. 20 zlotų ir du bilietai, kainuojantys 5,4 zloto. Mums sekasi :)
Pruškow... Važiuodami ten džiaugiamės labiau nei du maži vaikai pakeliui į „Disneilendą“ :) Daug juokiamės ir iš Martyno miegmaišio – termoso gimsta mūsų naujas draugas – Pruškus.(foto: http://www.78.lt/image.php?id=981A_4F0EAA87&jpg )
- Hi, do you speak English? - Yes. - Could you please tell me, where we could find this road? - [ilgai galvoja] Get into the car.
Pirmą kartą taip džiaugiausi, kad kažkas nekalba angliškai!
Tranzuojam, po truputį temsta. Jaučiuosi kaip kokia „kelių plaštakė“ šalia tos varganos autobusų stotelės. Tanzuojam panmainomis, pavargom. Staiga prie manęs prieina vyriškis ir paklausia, ar mes važiuojame į ..[pamiršau pavadinimą] KATOWICE? Taip! Trupmas paaiškinimas. Važiavo sau žmogus, pamatė mūsų užrašą, sustojo, pasistatė mašiniuką leidžiamoje vietoje ir atėjo mūsų pasiimti. Šaunus buvo vyrukas. 4 valandas stovėdami kamštyje dėl kelio remonto darbų juokėmės iš Lenkijos „autostrados“. Daug sužinojome ir apie Lenkiją, ir apie Lenkus. Labai ironiška, tačiau atsisveikindama padovanojau jam magnetuką su Vilniaus katedros aikšte. Jis niekada nėra buvęs Vilniuje... :) Pasiekiame degalinę, paprašome karšto vandens, užsiplikome savo palastmasiodines siubas ir džiaugiames gyvenimu. Welcome home! Nuo šiol degalinių tualetai bus jūsų prausykla, skalbyklą, plovykta, vandens oazė... Kas tik norit, kol degalinės operatoriai nepradeda kreivai šnairuoti :)
Naktis. Miegu kniupsčia ant kelių ant kietų akmenukų. Taip sušalusi dar nebuvau gyvenime... ,,Dear Spain, wait for me, I‘ am comming!“ :)
Mažoje užrašų knygelėje rašėmės visus mus pavežėjusius žmonės, tačiau dabar bandau juos natūraliai prisiminti ir nepavyksta. Vieni buvo labai spalvingos asmenybės, kiti tik šiaip žmonės, norintys kažkam padaryti gerą, bet neturintys ką papasakoti.
Atmintis atgija Bratislavoj, kai mums jau beieškant vietos miegui, degalinėje sustoja autobusiukas, iš kurio išlipa apsnūdęs romų gymio vyriškis. Pamatęs mūsų užrašą ,,Budapest. To see my mama“ (nekaltas melas) jis pasako, kad važiuoja ta kryptimi ir paveš mus, kai išgers kavos ir ką nors užkąs Apsidžiaugiam, susirenkam kuprines ir už poros minučių jau stovim su žemėlapiu prie jo automobilio. Jis nekalba nei angliškai, nei rusiškai, nei ispaniškai, nei prancūziškai. Tik vokiškai. Bėda bėda... sako, lipkit į mašiną, aš skubu, pakalbėsim pakeliui (net nepamenu, kokia kalba tai surezgė) (Budapešte mes turim nemažai draugų, kurie mus pasiims, tik reikia nurodyti tikslią vietą). Išsiaiškinam,kad jis paleis mus kažkur 30km iki Budapešto, bet jokio tikslaus pavadinimo nepasako.
Mes nevažiuojam, mes skrendam 160km/h greičiu. Tamsu, lyja, mašinoje žiauriai karšta ir tai atpalaiduoja, miegas pirmauja (negalima užmigti!). Tas vyras nervuojasi ir vis keiksnoja mašinas, kurias aplenkdamas išvažiuoja į priešpriešino eismo juostą. Aš sėdžiu gale, o Matynas priekyje. Vyras mažais gurkšneliais geria kažkokį neaiškų skystį ir jo atsigėręs nusipurto. Tai ne arbata, ne limonadas, NEŽINAU KAS, bet mašinoje tvyro vaistų kvapas. Išsiaiškinam, kad jis jau 5 parą važiuoja be miego iš Portugalijos ir jo kažkas kažkur laukia. Jis medikas. Jam nepatinka, kad mes kalbamės lietuviškai (aš Marčiui sakau: ,,Martynai, nebandyk užmigti, nes mes mirsim“).
Pagal kelionės laiką, mums jau būtų laikas kažkur išlipti. Aplink matosi tik tamsūs šlaitai, jokios civilizacijos požymių. ,,Va dabar tai bus“ galvoju sau tyliai ir meldžiuosi, kad greičiau pasitaikytų kokia degalinė ar miestelis. KAS NORS, kur būtų galima sustoti, padėkoti ir trinktelti durelėmis. Tranzavimo dievai išgirdo mano maldas. Degalinė su viešbučiu ir daug žmonių aplink, 5 dienio vakaras. Išlipam, pasiimam savo kuprines iš bagažinės. Vyras paduoda mums daiktus ir (!) didžiausią maišą sausainių, vytintų dešrelių, pomidorų, vandens,duonos kepalą, kurį valgėmė kokias tris dienas, paspaudžia mums rankas ir atsisveikinęs išvažiuoja. Belaukdami atvažiuojančių draugų, nusiperkam ,,Radler“ alučio ir gerai įkauštam nuo vieno 3,5% stiprumo alaus kokteilio. 20 valandų be miego. ,,Check Point Charlie“ grupės studijos grindys svetingai priglaudžia mūsų galvas... Mes išgyvenom.
Budapeštas – mano melancholijos įsikūnijimas, Myliu ir nekenčiu jo. Kažkaip pasitaiko, kad kaskart atvykstu ten rudenį ir iškart paskęstu prisiminimų jūroje. Bet paliksiu tai savo dienoraščiui. Nemanau, kad jums bus įdomu klausytis apie iš didžiulės širdgėlos užgimusį kelioninį romaną, sujaukusį tris mano trumpo gyvenimo metus. Įdomu? Ne jūsų reikalas :P
http://www.78.lt/image.php?id=1F58_4F0F1601&jpg
Pasisvečiavom pas draugus, papietavom vaikų žaidimų aikštelėje ir iškeliavome ratais kvadratais į mano antrus namus – Slovėniją. Senyva pora prabangia mašina, Balatono ežeras, mano pojų užhipnotizuota porelė ir mes jau Slovėnijos – Vengrijos pasienyje. Vakarienė prekybos cento pašonėje, paskutinis bandymas judėti toliau ir dovana – pirmą kartą mums sustojo „fūra“ (jų vairuotojai negali imti dviejų pakeleivių. ,,Ne jūsų reikalas, gausiu aš baudą ar ne“. Toks vairuotojo atsakymas mus džiugina, šiąnakt aš miegosiu nuostabiausiam bendrabuty Rožna Dolinoje.
Liublianos priemiestis. Esu tokia laiminga, kad net nejaučiu maudžiančių pečių. Toks jausmas, kad einu namo. Staiga sustoja panelė, kurios mes net nestabdėme. Ji pamatė dvi kuprines, kurios jai ne svetimos. Ji pati neseniai grįžo iš kelionės po Vokietiją. Nespėju net mirktelti, o jau stoviu prie savo bendrabučio durų. Mano aukšte kaip visada šurmulys, mūsų laukia. „Jaunavedžių apartamentai“ – juokiasi Martynas, gerdamas LAŠKO alų (Lašo ir Union alus Slovėnijoje, tai tas pats, kas ,,Žalgiris“ ir ,,Lietuvos rytas“ Lietuvoje. ,,Geri Union – sisioji Laško“ :P)
Miegas, dušas, skalbimas, naminis maistas – atostogos. ,,Novi Shanghai“ kinų restoranas ir mano tikslas jau pasiektas – sLOVEnia :) Kitas taškas – Krk sala, Kroatija.
Taigi susiruošėme į šalį, į kurią dar nebuvome įkėlę kojos. Žinojau tik tiek, kad reikia pasų, nes vieną kartą jau teko gauti skaudžią pamoką – pusmetį gyventi visai prie pat, tačiau būti apribotai nuo kelionių pasibaigusios paso galiojimo datos dėka. ID irgi variantas, bet viskas priklauso nuo pasieniečio nuotaikos, o strigti „ant sienos“ nesinorėjo.
Sovėnai – nuostabūs žmonės. Seniai tai žinojau, tačiau dar labiau tuo įsitikinau, kai mums sustojo dvi merginos ir pavežė mus kur kas toliau, nei joms reikėjo nuvažiuoti. ,,Lėktumė su jumis išsimaudyti į Kroatiją, bet neturime su savimi pasų...“ Jos, beje, taip pat tranzuotojų duonos jau ragavusios keliauninkės. Pasidalinome įspūdžiais, atsisveikinome ir po keliolikos minučių, prisikimšę kišenes pakelėje "sutiktų" obuolių, jau stovėjome trasoj, o netrukus, jau sėdėjome vaikinuko kroato automobilyje. Stebėjau nuostabų kraštovaizdį ir šiurpau nuo minties, kad NIEKUR nematau normalių vietų tranzuoti tuo atveju, jei mus paleistų tiesiog ČIA :) Laimei, jis mus pavežė iki pat stoties, kur turėjome sėsti į autobusą ir judėti į paslaptingą Krk salą.
,,10eurų?! Gal jie išprotėjo? – pyksta Martynas, nenumanydamas, kad mūsų kelionė truks ne 10 minučių (kaip mes įsivaizdavome), o gerą valandą. ,,Po eurą už daiktus bagažinėje?! Jooo... kroatai „tręšia” už viską, už ką tik įmanoma“ – nenustojome stebėtis. Mūsų pasipiktinimą sustiprino ir tai, kad jau buvome perspėti nustiteikti didesnėms kainoms, kitai valiutai ir kurortinių miestelių rėžimui.
Važiuojame jau beveik valandą. Martynas miega, o aš tyliai panikuoju. Nežinau, kur mes važiuojame, nežinau, KUR mums reikia išlipti ir kaip turi atrodyti paskutinė mūsų stotelė. Žmonių autobuse lieka vis mažiau ir mažiau, akmenuotą dykynę keičia miškai. Norėjot nuotykių? Tai sėdėkit ir tylėkit :) Nusprenžiame važiuoti iki paskutinės stotelės[mintyse iš nevilties jau nejučia piešiu vaizdą, kaip velku malkas pro tuos nelemtus krūmynus, kaip mums baigiasi vanduo ir kaip bus "smagu". Jė :)] Neapsirinkame. Išlipame prie pat žydros jūros su šiaudiniais stogeliais smėlyje, norintiems atsikvėpti nuo kaitrios saulės. Mūsų akių vyzdžiai dar labiau išsiplėčia kai pamatome palapinių miestelį čia pat, ant jūros kranto. Negalim patikėti, kad viskas tiesiog TAIP. Pasiteiraujame potencialių naujųjų kaimynų, ar čia galima statytis palapines. Sulaukiame teigiamo atsakymo. Martynas maudosi, o aš lieku prižiūrėti daiktus. Pojų sukimo magija dar nei karto manęs nenuvylė – po keliolikos minučių jau sėdžiu šalia naujų kaimynų, maža mergaitė tąso po žemę mano pojus, o aš geriu ,,gaiviuosius alkoholinius gerimus“ – nuostabų vyną, degustuoju damoms pagamintą vyšnių likerį :) Slovėnų šeimyna Kroatijoj. Labai džiaugiuosi, kad be akcento moku suregzti kelis slovėniškus sakinius :)
Gaminu Žuvienę (jie nežino, kas tau yra) Rebeč'ų šeimai http://www.78.lt/image.php?id=741D_4F0EAE80&jpg
Per kelias dienas patapome „įdomias“ taisykles turinnčio kepmingo aukomis, nuskausminusio mus po 22eurus už 2 dienas ir naujais slovėnų šeimos nariais, didele pramoga jau kelis metus iš eilės su tėvais atostogaujantiems bendraamžiams jų vaikams.,, My – boy – holiday – friend“ [Martynas], ,,she-uncle [,,teta“ angliškai]“ ir dar daug kitų naujadarų primins mums laužytą Bostjan anglų kalbą ir tas puikias atostogas, pasibaigusias Bostjan ir Tiašos namuose, „plote“ švenčiant pašėlusį Bostjano gimtadienį. Ar galite įsivaizduoti 20mečio vaikino gimtadienį su armonika, tradicinėm, tautinėm dainom apie tai, kaip bitutės neša medų, keistais šokias ir ‚,čebabčiči“ kepsniukais? Ne? O mes galim :) Buvo kažkas TOKIO :) Tačiau visi geri dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi... Užsibuvom per ilgai, jau norisi keliauti toliau. Metas aplankyti mano viešai slaptą simpatiją Nejc ir pasveikinti jį su artėjančiomis vestuvėmis... :)
Ajdovščina miestelis, apsuptas aukštų kalvų, apšepusių po truputį rudenėjančiais medžais. Džiaugiuosi vėl matydama tas rudas spindinčias akis ir vėjyje besiplaikstančius poilgius garbanotus plaukus. Nesimatėme jau gerus tris metus, bet niekas per daug nepasikeitė. ,, – Hi, good looking! – Hi sugar! :) How are you? It’s been a long time since I saw you the last time :)”. Dar visai neseniai mėtėme senus monitorius iš 6 bendrabučio aukšto, o dabar valgome ledus jo pusseserės ledainėje. Kitą akimirką jau geraime ,,Welcome drink“ vyną jaukiame hostelio kieme.,,Oj, kaip gaila... Mes nebeturime vietos jūsų palapinei mūsų kieme, bet galbūt jūs sutiktumėte apsistoti mūsų PALĖPĖJE?“ :) Mano galvoje skamba ,,Odė džiaugsmui". Mano svajonės pildosi – galiu paskleisti visus turimus savo daiktus, kuriuos taip kruopščiai lankstydavau, kad jie užimtų kuo mažiau vietos trijų metrų spinduliu ant sausų medinių grindų, galiu juos išmėtyti į visus keturis palėpės kampus! Laisvė papūgoms! :D Ša! Reikia neužsisvajoti ir nesusivėlinti, vakare važiuojame gerti su Nejc‘u vyno koplytėlės, kuriame jis tuoksis, papėdėje.
Gitara, tolimoje blyksčiojantys žaibai, baltas sausas, namų gamybos vynas ir puiki kompanija... Ryt, lydimi “gido“ Nejco, judėsime link Venecijos, pakeliui lankydami mažus jaukius Slovėnijos miestelius. [Kaip smagu atsisveikinant gauti butelį mano mylimiausio vyno, pagaminto iš vynuogių, kurių pavadinimo kakažkas kažkurią sekundės dalį kažkodėl negali atsiminti... :)]
Venecija. Nežinau ar džiaugiuosi ar ne bandydama susitaikyti su mintimi, kad mes ten važiuosime. Jau esu ten buvusi keturis kartus daugiau nei Mažeikiuose, Biržuose ar Visagine, kur iš vis nesu buvusi. Žinau, kad ten labai daug turistų, labai didelės kainos ir labai mažai vilties susirasti kokią saugią vietelę mūsų “neperšlampančiai“ palapinei. Bet, anyway, Venecija yra gerai ir dabar ne ruduo, ne žiema, o vasara. Kelios valandos tylaus slovėnų “fūristo“ kabinoje ir mes jau dedame savo kuprines ant įkaitusio itališko asfalto. Tada dar nežinojome, tuoj pat po abiejų kojų pastatymo ant šios žemės sulauksime pranašiško ženklo, kad pirmieji mūsų sutikti italai bus mūsų prakeiksmas šioj ,,picų žemėj“. Policija. Šmėsteli mintis, kad baus mūsų geraširdį vairuotoją, tačiau juos domina ne jis, o mes. Stabteli prie mūsų, praveria langą, kurį laiką pagalvoja ir išlemena nerišlų žodžių junginį ,,NO AUTOSTOP!“. Taip, taip, jus taip pat labai smagu matyti! Welcome to Italy!
Išsidrėbiam ant pievelės ir valgom savo tradicinius pietus – ilgas batonas su tunu. Kaip skanu :) Martynas atnaujina savo pleistriukų pamainą ant nuospaudų, kylam ir einam į trasą – išvažiavimą iš degalinės. ,,Jei sutranzuosim ką nors, tai tikrai bus ne italas“ pagalvoju aš ir nei truputį neapsirinku. Sustoja juodos spalvos automobilis, kuriame sėdi vaikinas iš Nigerijos, kuris gyvena Suomijoj, studijuoja Italijoj, kalba 8 užsienio kalbom (!) (tai jau antrasis mūsų sutiktas žmogus ir Nigerijos. Pirmasis reikalauja atskiros istorijos). Paplepam apie arogantiškus italus ir Italiją, atsisveikinam, susirandam reikiamą stotelę ir maisto parduotuvę. Už pusvalandžio jau kemšam sausainius, užsigerdami brangesniu, bet šaltu pienu. Važiuojam autobusu ir vis dar valgom tuos prakeiktus sausainius. Žmonės į mus keistai žiūri, bet tai mūsų nei truputį netrikdo, mes jau pripratę prie daugybės smalsių akių, tokia ta keliautojų duona.
Venecija. Išlipam ir iškart prisėdam atsikvėpti ant suoliuko mažame parkelyje su daug daug nieko gero nežadančiais balandžiais virš mūsų galvų. Pasidedam kuprines ir vėl pradedam logikos neturinčius pasakojimus apie mūsų daiktus. Mano kuprinės vardas buvo Džiuzepė, o Martyno - Antuaneta. Staiga pastebime, kad porelė šalia kikena. Bando tai paslėpti, bet labai puikiai matom, kaip jie purtosi bandydami sutvardyti juoką. Ką tik gavome Welcome “shot‘ą“ nuo balandžių tiesiai į Martyno kepurę! Kai sekasi, tai sekasi! Aš beveik klykiu iš juoko, kol jis tuo tarpu gremžia tą “gėrį“ nuo savo kuprinės raištelio, kuris tuo metu svečiavosi jo kepurėje. [Man labai patinka Italija.Tikriausiai tai būtų pati geriausia šalis, jei nebūtų kitų pačių geriausių šalių].
Apie Veneciją daug nepasakosiu. Neturiu jokio talento aprašant kraštovaizdžius ir architektūrinius paminklus. Pasakysiu tik tiek, kad ten tikrai verta nuvykti ir maloniai pasiklysti visoj toj kanalų ir tiltelių raizgalynėj (tik be kuprinių tai būtų kur kas maloniau).
Esame pavargę. Tiek nuo kuprinių svorio, tiek nuo įkyrios minties, kad mūsų draugai jau baigėsi. Prasideda ,,laukinis“ tranzavimas. Martynas miega (jis turėjo tokį nepaprastą talentą, kurio aš jam žiauriai pavydėjau. Jis galėjo užsnūsti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis). Gaunu žinutę, kad mano sąskaita papildyta 40Litų. Ačiū, tėti:)
http://www.78.lt/image.php?id=FDBC_4F0EAE80&jpg
Vakaras, temsta. Einam pakrante stebėdami didžiulius laivus (ne tokius krovininius, kaip mūsų Klaipėdoj), tokius, kurių niekada neįpirks paprastas mirtingasis. Verda diskusija apie pinigus, tikrąsias vertybes... ir mes einam į parką, į mūsų naują prabangų“miegamąjį“ pačiame Venecijos centre.
Kiaurai išilgai išnarstom visus krūmynus, kurie mums atrodo labai dėkingi. Mūsų reikalavimai nedideli – kuo mažiau perdirbtų „antrinių žaliavų“ ir bent minimalus privatumas. Suvokiame, kad savo mini palapinės nepastebėti čia tikrai nepasistatysime. Oras geras, miegosim po atviru dangumi.
Esam prabanga tviskančioj Venecijoj ,o miegosim parke – reikia atšvęsti! Pasiimam Nejc dovanotą prabangaus bato saldaus ir šilto vyno butelį, susisukam jį į rankšluostį, atsisėdam ant molo šalia vandens ir žiūrim į laimingas “bekuprių“ turistų šeimas ir tolumoje šviečiantį San Marco aukštės bokštą. Užplūsta labai dviprasmiškas jausmas. Jau antra savaitė esame toli nuo namų, esam Venecijoj ir geriam baltą vyną šalia benamio namų, tiksliau sėdim ant tų namų „slenksčio“. Plastmasinė kėdė, “lova“, kažkokie skudurai ir kiaurai mus veriantis žvilgsnis. Jo šuo atbėga su mumis pasisveikinti, tačiau jis yra vienintelis tos “erdvės“ gyventojas, kuris džiaugiasi mus matydamas. Nesijaudinkit, mes tuoj eisim į savuosius “apartamentus“ :D
Negali būti! Kažkas kalba lietuvių kalba! Na, kas dar gali gerti vyną vidury gatvės jei ne lietuviai!? :) Sutinkam tris paneles iš lietuvos – pirmąją galimybę pasilkalbėti lietuviškai ne su savimi ir ne su tuo kitu lietuviu :)
[Miegame kaip kūdykiai, atrodome kaip bomžai, o keliamės kaip vyturiai] _________________________________________________________
Bandymas išrūkti iš Venecijos (ir visos sumautos Italijos) man toks pats skausmingas prisiminimas, kaip ir pirmojo mano katino - Lopo mirtis, kai man buvo šešeri.
Einame gatvėmis, kurios mums nieko nesako. Jos tyli lygiai taip pat, kaip ir mūsų užkalbinti žmonės (tik jos niekada neturėjo progos mokintis anglų kalbos mokyklose (iki šiol nesuprantu, ką visi tie žmonės, mano bendraamžiai ir jaunesni, veikė per anglų kalbos pamokas?). Autobusų stotelės taip pat nepasižymi informatyvumu. Matome kažkokias raizgalynes, kurios turėtų būti interpretuojamos kaip viešojo transporto schema, ir jaučiamės labai nelaukiami užsieniečiai (visiška priešingybė Madridui, kur iki pilnos laimės užtenka metro ir miesto žemėlapių)
Pasivažinėjame autobusu ir išlipame ten, kur mums atrodo, kad tai turėtų būti TEN.
Einame vilties teikiančio kelio pakraščiu, kol prieiname kažkokias dirbtuves. Nutariame pasiklausti kelio. Nežinau, kaip mums tai pavyko, bet susikalbėjome ir važiuojame kažkur, kur to žmogaus supratimu, mes galėtume pratęsti kelionę (noriu pasakyti, kad italai iš vis neturi žalio supratimo apie tanzavimą. Atsiprašau, jei tokia mano pozicija atrodo per daug kategoriška, bet maždaug už 5 centimetrų teksto suprasite, kodėl aš taip manau).
Esame degalinėje, kuri yra kelio, kurio tikriausiai mums reikia, pašonėje. Žiauriai karšta. Saulė tiesiog svilina mūsų ne itin žvalias galvas. Aplink įtartinai daug policijos mašinų. Jos tai atvažiuoja, tai vėl išvažiuoja. Juokiamės ir strakaliojam reklamuodami savo „prekinį“ ženklą – plakatą, kuris nurodo 4 mums tinkančias kryptis. Karšta. Vis pasikeičiame, nes abiems stovėti tokiam pragare nėra tikslo. Aš ne iš tų mergaičių, kurios paaukos sveikatą lygaus įdegio vardan.
Martynas vėl miega pavėsyje. O aš tuo tarpu pričiumpu save vienoje tų retų būsenų, kada man darosi pasiutusiai liūdna. Matau žmones, bet jie manęs nemato. Atrodo, kad manęs iš vis ten nėra, kad aš esu tik dvi nutrintos basutės su nuo jūros vandens surūdijusiu užsegimu. Keista. Visose kitose šalyse žmonės bendrauja su tavimi: jie būna pikti arba linksmi, jie pamojuoja, nusišypso, papypsina ar parodo, jog nusuks kita kryptimi. Nepadeda met pojai, kurie yra mano meditacijos, šokio mišinys, nusiraminimo šaltinis Kažkas čia ne taip. [Tikriausiai reikėjo važiuoti su tais 4 perkreiptais veidais pasipuošusiais vaikinais mažame ankštame automobilyje, turinčiais tik VIENĄ vietą ]
Praėjo jau nemažai laiko, tačiau niekas nepasikeitė. Aš vis dar stoviu čia pat, tik nuotaikos judrumo ir optimizmo jau gerokai mažiau... ,,ŽINAU! Čia juk Italija, mados sostinė! Tikriausiai aš “lėvai” atrodau! Lina... Lina [toks mano vardas], kaip tu anksčiau nesusiprotėjai?!“
Palikau Martyną su plakatu, o pati išrūkau į degalinės tualetą persirengti. ,,Va, dabar jau panašiau į merginą, o ne į tą perkarusią žmogystą su merškinėliais ir aptemptomis aršių Lenkijos bruzgynų sugadintomis kelnėmis." Visa "išsičiusčiusi" patenkinta einu atgal.
Kaip aš klydau... Niekas nesikeičia. Aš vis dar nematoma. Tikriausiai būtų lygiai tas pats, jei užsidėčiau bulvinį maišą ir šokčiau ,,Makareną“...
Pagaliau nenoriai suprantu, kad problema slypi NE MANYJE, o visų italų požiūryje į tranzuojančius žmones. Toks įspūdis, kad mes esame galvažudžiai, plėšikai ar šiaip visuomenės atmatos.
Martynas tranzuoja, kol aš pirmą kartą per mūsų kelionę tyliai paverkiu ir pakūkčiojusi užsnūstu čia pat pavėsyje, ant šiukšlėmis išdabintos žemės, padėjusi galvą ant savo kuprinės... Su savo dailia purpurine suknele.
Nebejuokinga. Mes čia jau 5valandas! Rekordas, tačiau kažkodėl mes visai nesidžiaugiame... Lyg to būtų negana, prisistato policija ir pareiškia, kad mums čia negalima tranzuoti. ,,Bet juk čia DEGALINĖ, čia ne greitkelis!“ - ,,Nesvarbu, nes čia degalinė ANT greitkelio“.
Užverda kraujas (jei būčiau animacinio filmuko personažas, tai šiuo metu iš mano ausų veržtųsi juodos spalvos dūmai). Nekenčiu visų italų ir visos Italijos, visų picų, makaronų, Venecijos karnavalo, VISKO! Man jau nebesvarbu, kur važiuoti, važiuočiau bet kur!
Kažkas važiuoja į Austriją, bet vis tiek mūsų nepaima. Tarybos susirinkimas. Analizuojame žemėlapį kaip Molotovas ir Ribentropas, reikia priimti svarbų sprendimą.
[einu namo] Laukite tęsinio!
--- ---- ----- ----- ---- ------
Sprendimą priimti lengva, bet jį įgyvendinti sunku. Abu sąmoningai suvokiame, kad bet kuriuo atveju reikia nešdintis iš šios užkeiktos degalinės. Aptariame net pačius nepalankiausius variantus, t.y, visai apvažiuoti Italiją, kad mums visai nepakeliui (akivaizdu!). Jaučiam, kad degalinės operatoriams mes taip pat neimponuojam. Reikia iš čia dingt!Dingti DABAR!
Staiga į degalinę įsuka mažas baltas autobusiukas. Pagyvenusių vyrų žvilgsniai smalsiai skanuoja mūsų “plakatą“. Jie važiuoja i Padovą, mažą miestelį apie 30km nuo tos vietos, kur mes esame. Man jau yra tekę ten pabuvoti, tad būčiau visai nieko prieš ten apsilankyti dar kartą. Susitariam, kad jie mus mestels iki pirmos pasitaikiusios degalinės. Sumetam savo kuprines į tą darbinio „kabrioleto“ bagažinę , prispaudžiam lentomis ir po kelių minučių jau išsišiepę lekiame pirmyn (be jokios nostalgijos).
Betranzuodami naujam „taške“ sutinkame dar vieną tranzuotoją – maždaug trisdešimties metų moterį iš Latvijos. Ji važiuoja į Romą. Ji mums pasako, kad mums geriau būtų nukakti iki kito kelio, kadangi ten didesnis mašinų srautas į Parncūziją. Padarom sandėrį – susivienijam, t.y, susistabdžius mašiniuką pasiteiraujam ne tik apie savo užpakaliukus, bet ir apie kainymės galimybę keliauti kartu. Po geros valandos sustoja didelė prabangi mašina. Mūsų kolegė prieina pirma ir paklausia, kur ši važiuoja. ,,Čia jums. Ji važiuoja į Prancūziją.“ Prancūziją? PRANCŪZIJĄ! Ar Jūs taip pat girdite akardiono muziką šiame žodyje? Jei ne, tada aš jums trumpai paaiškinsiu: MES PASKIPINAM VISĄ LIKUSIĄ ITALIJĄ!
Mūsų naujoji draugė kroatė. Ji keliauja į Nicą pas savo sužadėtinį (apie 700km!) ir guodžiasi, kad jos draugų tarpe neatsirado nieko, kas sutiktų palaikyti jai kompaniją ,,all included“ savaitgaliui (aha, mums taip pat sunku tuo patikėti). Ji paklausia mūsų, ar mes nieko prieš, jei ji trumpam užsuks į ,,Ikea“, kadangi važiuodama namo nori kažką įsigyti savo būstui. Ikėjos greito maisto kavinukėje valgome pačią skaniausią picą už 1.5 euro kokią man teko kada nors ragauti (tikrai!). Prisikraunam ant jos visokių kečiupų, majonezų, garstyčių... labai riebu, bet laaaaabai skanu (suprantu, kad labiau nei šeimos ir draugų aš vis tik pasiilgau visų tų nesveikų E reikalų). Skanu nuodytis.
Už gero pusvalandžio pajudam į dar 5 valandas truksiančią kelionę ir autostrados pradžioje užfiksuojame nematytą kelio ženklą – užbrauktą nykštį (tranzuoti draudžiantį ženklą). Hell Yeah! Tą akimirką viskas pasidaro aišku.
Aš sėdžiu priekyje, Martynas patogiai snūduriuoja ant minkštos galinės sėdynės. Pro langą matau besikeičiantį Italijos kraštovaizdį ir galvoju, kad jei kada nors aš čia sugrįšiu, tai tik su savo automobiliu, draugais ir mariom laiko. Tikrai yra ką pamatyti, bet vis dar esu tokia pikta, kad nuveju visas tas mintis šalin ir bandau snūstelti. Negaliu. Nemoku ir jaučiu pareigą būti naudingai – kalbinti mūsų ,,Shumacherio pasekėją“, kad ji neužsnūstų ir mes neišsitėkštume į kokią nors netikėtai pasitaikiusią kliūtį (iš galvos neišeina mintis, kad už kelių dienų baigiasi mano socialinio draudimo galiojimas).
Šokoladas, greitis, Milanas. Mūsų draugė dainuoja tradicines Kroatų dainas ir užleidžia vieną iš trijų kompaktų, kur mes galime ją išgirsti. Žaviuosi šia moterimi – drąsi, turtinga, nepriklausoma ir įsimylėjusi... Kertame Prancūzijos sieną ir nuridename Puntuką nuo širdies.
Į Nicą atvykome vėlai vakare. Jau buvio gerokai sutemę ir apie apžvalginius blūdijimus po miestą nebuvo jokios kalbos. Mūsų draugė pasiūlė mums nakvoti Nicos paplūdimyje, esančiame netoli oro uosto. Ji taip pat atsiprašė, kad negali pasiimti mūsų kartu, kadangi mūsų nebuvo jos ankstesniuose planuose. Bet mes nei kiek nepykome. Po viso to, ką ji dėl mūsų padarė (mažų mažiausiai priėmė spontanišką sprendimą spustelti stabdžio pedalą) tai būtų tiesiog mažų mažiausiai nepadoru.
Išsiimu iš bagažinės kuprinę ir pritrūkstu padėkos žodžių... Esu tokia dėkinga, kad net nežinau, kaip visa tai išreikšti. Apsikabinam, palinkim viena kitai visko, kas gražiausia šioje Žemėje, ji pataria jai paskambinti, jei atsidursim kokioje bėdoje ir išsiskiriame. Einam į paplūdimį. Ne bet kokį, o Nicos – Mėlynosios pakrantės (Cote d‘Azur) sostinės PAPLŪDIMĮ.
Eidami žvalgome apylinkes, mūsų akys automatiškai skanuoja kiekvieną saugesnį žolės plotelį, į kurį galėtume įparkuoti savo palapinę. Automatiniai pievelių laistytuvai gadina visą romantiką – viskas šlapia ir labai neprognozuojama.
Girdime Viduržemio jūros ošimą ir matome labai nemažai pakelėse miegančių „pavargusių“ žmonių. ,,Turime nemažai bendraminčių“ – tyliai pagalvoju.
Penktadienio vakaras, pajūryje vyksta veiksmas. Girdisi juokas ir pramogaujančių kompanijų klegesys. Atsisėdu ant akmenukais nuklotos žemės, o Martynas išeina į žvalgybą.
Po tokios karštos, emocionalios ir įtemtos dienos jaučiuosi daugiau nei nešvari. Labai norisi išsimaudyti, ypač matant tiek daug vandens ir paplūdymio dušą (!). Taip, taip... Jis skirtas sūriam jūros vandeniui nuplauti, o ne mano švaros misijai. Bet šią akimirką ekologija yra paskutinis dalykas apie ką aš galvoju. Planetos užterštumas ir ozono skylės man dabar visai nerūpi. Esu pavargusi ir manau, kad truputis muilo ir lašelis šampūno tikrai nebus baisiau už tas šiukšles, kurias pavalgė čia pat paliko ta jaunimėlio kompanija. Kas bus, tas.
Išsirengiu ir įsivaizduoju, kad esu namuose, savo vonios kambaryje. Mintimis atsitveriu abėjingumo aplinkai užiuolaida. Gana vėsu ir šalta, bet labai gera. Aplink yra žmonių, bet man, tiesą pasakius, nelabai rūpi. Tiksliau – jie man nerūpi visai. Aš juos matau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, tegul galvoja ką sau nori. [Čia buvo pirmasis „perlipimas“ per save, pirmasis akibrokštas prieš žmonių sukurtas ir susikurtas padorumo normas, taisykles. Kas yra padorumas? Kodėl turėčau gėdytis..?]
Jaučuosi lyg naujai gimusi ir jau įdėmiai klausau Martyno nuomonės apie nakvojimo čia galimybes. - Viskas būtų lyg ir neblogai... Ten yra tokia vietelė prie to krūmo aukščiau... jei ne tie tarakonai... - Kokie tarakonai? - Čia jų pilna. Na tarkim tas, kur ant tavo bato (apšviečia su prozektoriu mano koją, ant kurios jau ropoja didžiulis juodas TARAKONAS!
Pradedu cypti ir bėgioti kaip pamišusi. Pirmą kartą gyvenime pamačiau tarakoną! Viskas aišku, mes čia nemiegosime. Kylam ir einam iš miesto.
Staiga prisimenu, kad kroatės draugas gyvena prie oro uosto. ORO UOSTAS! Ne kartą ir ne du man teko glaustis ant „patogių“ oruo uostų kėdžių ar grindų. Šis variantas tobulas – stogas virš galvos, budinti apsauga, šiluma... Apsimeskime, kad mūsų skrydis 6ryto ir nebesukime galvos dėl vietos.
Taip ir padarėm. Išsiplovėm dantukus, pritildėm nuošaliame laukiamąjame esantį televizorių ir užmigom.
Ryte mus maloniai prižadino oro uosto apsauga (tikrai labai jaukiai, be jokios paniekos ar įžeidimų). Taip prasidėjo nauja kelionės diena.
Dabar, jums leidus, padarysiu tokį nedidelį lyrinį nukrypimą.
Dar nepapasakojau pamatinės kelionės idėjos, kuri buvo tokia pat svarbi, kaip ir pati kelionė. Tai buvo mūsų stiprybės ir optimizmo šaltinis, kuriuo vadovavomės ir tikėjome visos kelionės metu.
Ją man papasakojo geras mano draugas, likus galbūt net mažiau nei savaitei iki išvykimo, kurianant laužą prie upės šiltą vasaros naktį.Tą vakarą gavau net dvi simbolines dovanas, kurios man suteikė dar daugiau tikėjimo savo jėgomis, šviesos tomis juodomis akimirkomis, kai jau norėjau pasiduoti ir suktis atgal.
,, There are twin boys of five or six. Mom was worried that the boys had developed extreme personalities -- one was a total pessimist, the other a total optimist -- their parents took them to a psychiatrist.
First the psychiatrist treated the pessimist. Trying to brighten his outlook, the psychiatrist took him to a room piled to the ceiling with brand-new toys. But instead of yelping with delight, the little boy burst into tears. "What's the matter?" the psychiatrist asked, baffled. "Don't you want to play with any of the toys?" "Yes," the little boy bawled, "but if I did I'd only break them."
Next the psychiatrist treated the optimist. Trying to dampen his out look, the psychiatrist took him to a room piled to the ceiling with horse manure {shit}. But instead of wrinkling his nose in disgust, the optimist emitted just the yelp of delight the psychiatrist had been hoping to hear from his brother, the pessimist. Then he clambered to the top of the pile, dropped to his knees, and began gleefully digging out scoop after scoop with his bare hands. "What do you think you're doing?" the psychiatrist asked, just as baffled by the optimist as he had been by the pessimist. "With all this manure," the little boy replied, beaming, "there must be a pony in here somewhere"
Words to live by“
Mes sakydavom trumpiau: ,,With this pill of shit, there must be a pony somewhere!"
Norit tikėkit, norit ne, bet tų ponių vis atsirasdavo. Jie išdygdavo tiesiog iš niekur tomis akimirkomis, kai temstant užsidedi akinius nuo saulės, kad Martynas nepastebėtų, kaip tavo akyse pamažu tvenkiasi ašaros, kai pėdini 7 kilometrus į kalną, iėškodamas kelio, kur galėtum pratęsti kelionę, o tą kelią prižiūrintys pareigūnai ramiu tonu tau liepia suktis ir eiti atgal. Kai sėdi ant „bardiūro“ užsiėmęs už galvos, nes paprasčiausiai nebežinai, ką dar galėtum padaryti, kad pajudėtum pirmyn, kai nežinai, kur nakvosi ir pasislėpsi nuo didžiulio debesies... and so on. VISUR IR VISADA ATSIRANDA PONIS. Tik reikia nestresuoti ir jo sulaukti [turi būti toks pats stiprus, kantrus, ištvermingas ir tvirtas, kaip tas plieninis žiedas, kurį vis dar nešioju ant kairės rankos nykščio].
Nemėgstu pamokslauti, tačiau jums patiems spręsti, ką norite matyti savo gyvenime, kokius iššūkius priimti. Aplink mus ganosi daugybė ponių, tik reikia mokėti juos atpažinti.
Taip pat, naudodamasi proga, noriu padėkoti mano bendražygiui Martynui, mano "butiokui" (ne kambariokui, nes dalinames vienu butu, ne kambariu) kuris tapo mano "poniu" mums grįžus iš kelionės. Martynai, tavo dėka aš esu ten, kur dabar esu - kur gyvenu naują gyvenimą, kur dirbu mylimą darbą, turiu nuostabius draugus, kur panašu, kad man pradeda sektis :)
,,Tranzavimas uždraustas visuose Italijos keliuose, ar tik greitkeliuose? Ką žmonės sakė, kai klausdavot, kodėl paėmė pavežt jus? Iš geros valios, dėl noro pabendraut, ar dar ko nors? Kur labiau patiko nakvoti - miestuose, parkuose, ar kur ramiau, nuošaliau ir mažiau žmonių?
- Apie tranzavimą Italijoj žinau nedaug. Klausinėjau visų sutiktų tranzuotojų, bet jų nuomonės labai prieštaringos buvo. Čia sėkmės reikalas. Juk gali visą Italiją kirsti su Kroate moterimi, tiesa? Tokiu atveju, Italijoj lengva ar nelengva tranzuoti? Nežinau, kaip būtų pasibaigę, jei ne ji. Tranzuojant TEN susidaro toks įspūdis, kad patys italai kažko bijo. Jų logika tokia: jei jau tu stabdai mašinas, tai neturi pinigų bilietui ir būtinai mane apvogsi ar šiaip ką negero padarysi.
- greitkeliuose draudžiama (ar mažų mažiausiai nepatartina)tranzuoti visoj EUROPOJ. Geriausia, lengviausia ir paprasčiausia yra kalbinti žmones degalinėse. Ten saugu, yra vanduo, maisto, tualetas, geras pabaigos ir pradžios taškas + turi galimybę užmegzti gyvą kontaktą su žmogumi. Aišku, nėra lengva eiti ir klausti. Turi save "pardavinėti". Prancūzijoj (sur l'autorute) yra kameros, kurių pagalba tave labai greitai užfiksuoja. Kai tranzavom pro Slovakiją, mus irgi kažkas užmatė. Turim net tokį įtarimą, kad kažkas paskundė.
- labai įdomu, nes didžioji dauguma žmonių, kurie mus paėmė, turėjo kažką bendra su tranzavimu: seniau tranzavo patys, tranzuoja jų vaikai, yra bandę tranzuoti, bet neišlaukdavo ir t.t. Trumpai tariant, tranzavimas jiems nesvetimas. Fūristai imdavo dėl kompanijos (bet būdavo taip, kad mes tiesiog pramiegodavome visą kelią, ar nekalbėdavom jų kalba (daugiausiai Ispanijoj) Viena istorija ypač įdomi, bet apie ją vėliau, kai persikelsim į Ispanijos dykynes.
- apie nakvynes. Miegoti gera visur, kur saugu. Ar tai uostas, ar oro uostas, ar nuošalus parkas. Miestų reikia vengti, nes ten palapinės jau nebepasistatysi (gali gauti baudą) ir šiaip aplink sukiojasi neaiškūs žmonės. Dėl šios ir daugybės kitų priežasčių didžiuosiuose miestuose mes neužsibūdavome (nukeliausiu ten, kai pasensiu pirmos klasės skrydžiu ir gyvensiu 5 žvaigždučių viešbutyje : )
,,1. Tranzavimas naktį - ar ką nors naudojote? Šviesos šaltiniai, atšvaitai, liemenės, stovėjimai po šviestuvais, ar tiesiog eidavot miegot? O kas, jei tinkamos vietos prigulti nėra? (Pvz. prie pasieinio eit miegot ne vien neramu, bet ir triukšminga) 2. Kaip supratau, ilgiausiai nemiegojot 20h? Kokie įspūdžiai „pardavinėjant“ save, kai pats nebetiki, jog atrodai tinkamos būklės? 3. „Low“ momentai. Taikydavotės, verkdavot, ilsėdavotės? 4. Ar turėjot tranzavimo patirties prieš išvykstant į šią kelionę?
1. Kaip jau minėjau, tranzuodavome TIK DEGALINĖSE, kur visada yra šviesa. Procesas paprastas: prie kokio konteinerio susirandi kartono, arba jo turi iš anksčiau, tada užsirašai kryptis (miestus, šalis, magistralė ar dar ką, kas tuo metu būna aktualu). Atsistoji priešais degalinės vitrinas ir taip pasitinki žmones). Liemenes turėjom, bet jų beveik nenaudojom. Užsidėdavome tik tais atvejais, stigdavome kažkur ir, neturėdami kitos išeities, eidavome greitkelių pakraščiais (kas dažnai sukelia vairuotojų pasipiktinimą. Tai jei jau darom nusižengimą, tai bent truputi pagal taisykles); ) 2. Nemiegojom ir ilgiau, visai kaip tu. Bet apie tai aš dar parašysiu. Visada tiki savimi ir tai, kad ,, ne kaip atrodai" kitose šalyse yra ne trūkumas, o privalumas (pvz, Maroke)
3. ,,Low moments" tokių optimistų tarpe pasitaiko ne dažnai. Bet jei taip nutinka,tada supranti, kaip gera šalia turėti TIKRĄ draugą, kuris ir pats ne kaip jaučiasi, bet to neparodo, ir dar bando ištraukti tave iš tos emocinės duobės. Tokiais atvejais aš tiesiog prisėdu ir paverkiu (nes tada man palengvėja. Perspėju Martyną, kad ,,TAIP REIKIA" ir man bus viskas gerai už poros minučių :)
4. Martynui tai nebuvo naujas reiškinys, o aš buvau tranzavusi tik Lietuvoje ir labai nedaug :) ____________________________________________________ ________________________________________ ______________________
2012 m. sausis 16 d.
Nuotykiai Mėlynojoje pakrantėje.
Atsieliame oruo uoste, nusiprausiame iš išsiruošiam keliauti toliau. Nežinau kodėl, bet grįžti į pačią Nicą minčių nekilo. Galbūt tai įtakojo kiek apniukęs oras ir mintis, kad turime keliauti toliau, kad esame naujoje šalyje ir dar nežinome, kaip mums čia seksis, kas mūsų laukia.
Einame tarpmiestinio kelio pakrasčiu. Niekas nepypsina, greičiausiai galime čia eiti. Stengiames laikytis trasos, besijuosiančio Viduržemio jūros pakrante. Neprašauname.
Netrukus prieiname paplūdimį ir nutariame jame išsimaudyti. Aplink blankioje saulėje deginasi senyvos prancūzų poros. Numetame daiktus po didele čia pat augančia palme, pavalgome kuklius pusryčius ir lekiame pliuškentis.
Netenku žado, kai man įbridus į vandenį, matau link manęs plaukiančių gyvių stuburus. Jie plaukia būriais ir be jokios sąžinės graužaties pradeda sukiotis aplink mano kojas ir kramsnoti pirštus. Laimei, tai ne piranojos, tai didžiulės žuvys, kurias vietiniai gyventojai įpratino tokiu būdu išsireikalauti maisto. Netrukus šį procesą – paprotį išvystu savomis akimis.
Kad geriau viską suprastumėte, padarysiu trumpą lyrinį nukrypimą. Ne paslaptis, kad prancūzai turi gana stiprią duonos kultūrą. Tikriausiai visi esate girdėję žodį ,,Boulangerie“ (nesu įsitikinusi, ar tikrai teisingai parašiau, bet tai turėtų eikšti ,,kepyklą“). Prancūzijoje jau kultūros dalimi yra tapęs rytinis ritualas eiti į kepyklą šviežios, dar šiltos duonos pusryčiams. Adekvatus ir kitas reiškinys – tos pačios duonos antrą dieną (o jau, Gink Dieve, trečią!) jau nebegalima valgyti, patiekti žmonėms. O kadangi visa pakrantė nusėta būtent tokiais restoranėliais ir kepyklėlėmis... Tai tos kilograminės žuvys ir sukasi aplink mano kojas : ) Netrikus pasirodo padavėjas, apsijuosęs balta prijuoste ir nešinas pilna dėže bandelių.
Užverda tikra pramoga visiems poilsiautojams. Imi tas bandeles ir šeri tas didžiules besotes žuvis, kurios lyg paršiukai valgo iš tavo rankų. Tikrai kažkas TOKIO Net nufilmavau visa tai, kad galėčiau parodyti artimiesiams, nes pamaniau, kad tuo niekas nepatikės (mano tėtis „užkietėjęs“ žvejys). Kol dar nepuolėt stebėtis, kad jų ten jų iš vis YRA, esant tokioms žvejojimo rankomis sąlygomis, pasakysiu, kad paplūdimy kabo ženklas, draudžiantis jas gaudyti (na, bet atėjus ten naktį ir vieną kitą įsimetus į kišenę, nebūtų jokio dideliausio nusikaltimo. Manau : )
Bet tą akimirką musų galvose sukosi mintys ne apie žuvienės ir ne žudies kotletus. Kaip tikri lietuviai pasiėmėm bandelių į kelionę (kurių viena „nauja“ kainuotų mažų mažiausiai 30 – 40 euro centų). Jas valgėmė gal tris dienas ir nieko blogo mums nenutiko (neišdygo pelekai ir žvynais mes neapsaugome = vis tik subalansuota žmonėms, ne žuvims). Buvo puiki proga pasipraktikuoti kalbėti prancūziškai, bet šiuo metu tų žuvų pavadinimo vis tiek nepamenu. Bet atrodo jos kaip 1 – 2kg karšiai.
Kalbant apie kainas... Labai skaudi tema Už vieną paprastutį obuolį tame kurortiniame miestelyje man teko palikti 1eurą. Galit sutikti, galit ne, bet tai nėra pigu (tuo vėliau įsitikinau nuvykusi į MAROKĄ ir už tą pačią sumą... : ) ) Papasakosiu vėliau ).
Tiesą pasakius, tiksliai nepamenu, kur paskui mes patekome, ką veikėme. Visa ta pakrantė nusėta mažais miesteliais, kurie labai panašūs. Atrodo esi viename, paeini porą kilometrų pakrante ir, žiūrėk, jau kitas pavadinimas.
Perkam du bananus, arbūzą (prieš tai gan aršiai padiskutuojam apie arbūzo svorį ir tualetų (skysčių išvadavimo reikmemis prieinamumą) raikom arbūzą peiliu ir šaukštais, po to graibom iš nuostabaus fontano šiukšles (negalėjom to nepadaryti, rankos tiesiog pačios tiesėsi, norėdamos sutvarkyti tą betvarkę) ir randam ,,Kinder bueno“ šokoladuką, dalinamės ir keliaujam link Kanų. _______________________________________________________
2012.01.18
Ši kelio atkarpa buvo gana blanki. Buvom išsigandė didelių kainų ir pilni nerimo, kad mums niekas nestos. Labai džiaugiuosi, kad mes klydome. Prancūzijos pietūs gana palanki vieta tranzuoti. Žmonės ten gerai nsuiteikę, draugiški ir paslaugūs (net patys prancūzai tai pripažįsta). Nepaisant to, yra ne tik tranzavimas. Kelionė susideda ir iš tokių dalykų kaip nuolatinis teisingo kelio ieškojimas, poilsis, komunikacija ir paties sunkiausio - nakvynės paieškos. Su jomis dažnai siejasi nerimas, nervai, bėjėgiškumo jausmas, namų ilgesys... Nėra paprasta vaikščioti kurortinio miestelio gatvėmis ir ieškoti vietos, kur galima būtų „pakristi“, saldaus miego paragauti.
Vienas tokių ryškiausių momentų buvo Antibes miestelyje, tiek ir tiek kilometrų nuo Nicos. Į jį mus atvežė labai daili mergina, kuri buvo gerokai vyresnė, nei mes manėme, bet whatever. Pakeliui prisiklausėme daugybės istorijų apie to miestelio grožį, lankytinus objektus ir bla bla bla
Taigi žygiuojame siauromis Antibes miestelio gatvėmis ir svajojame apie kokį nors normalesnį šiltą maistą ir KAVĄ (Prieš iškeliaujant aš dirbau Itališkam restoranėly, kur pardavinėdavome pačią skaniausią KAVĄ... = ) Dėja, dėja... Kava kavinėse kainuoja apie 2,7euro už puodelį (beveik tiek pat Maroke mes mokėdavome už... Vėliau papasakosiu ; ) )
Pavaikštinėjam po miestelį, pagulinėjam vietiniame pleže ir štai valgom sausus pusryčius su pienu (nežinau, kas mums darėse, bet gėrėme labai daug pieno, kuris, beje, nebuvo labai pigus. Už litrą pieno mokėdavome 1,7 euro, o jei norite šalto pieno – 2,2euro (pirkau aš jį ir galvojau, kad Lietuvos močiutės, pamatę tokias kainas (7lt už 1l), su savo Žalmargėm nedelsdamos leistųsi į piligriminio pobūdžio kelionę į Šiltus kraštus... Pieno kainos čia beveik 10 kartų didesnės, nei joms siūlo pieną superkančios pieninės). Pavalgėm, nusipirkom keletą atvirukų ir pirmyn į pakrantę ieškoti vietos nakvynei, jau po truputį temsta.
Tas juodas debesis, pakibęs virš miestelio, visai manęs neguodžia. Neguodžia ir ta mintis, jog dabar yra savaitgalis ir visur šmirinėja žmonės. Einam pajūriu ir matome dideles žmonių kompanijas, kurios čia pat susinešę stalus vakarieniauja, iš prabangių taurių geria vyną... Kaip aš jiems pavydžiu...
Apžiūrinėjame visas mažiausias kerteles, visas pasuoles, VISKĄ, kur tik galėtume prisiglausti nakčiai. Staiga pajaučiu labai ašrų žvilgsnį, sekantį mums įkandin. Atsisuku ir matau jauną aukštą vyrą poilgiais plaukais ir bintu ar pleistru (nesuprantu) apvyniota nosimi. Jis stovi ir žiūri į mus nueinančius. Atsisuku – o jis žiūri. Vėl atsisuku, o jis vis dar žiūri. Nueiname kokius 200metrų, O JIS VIS DAR ŽIŪRI! Man šiaušiasi plaukai ir darosi LABAI nejauku. Galiausiai baigiasi paplūdimys ir mes ištirpstame prietemoje.
Prieiname kažkokią apžvalgos aikštelę. Aš prisėdu ant suoliuko ir niekur nebenoriu iš ten eiti.
[Tai buvo antra psichologinė duobė po Italijos, kai man buvo taip sunku].
Atsisuku į Martyną ir konstatuoju faktą, kad man reikia paverkti ir kad po to man bus kur kas geriau, ir galėsime eiti. Taip pat jį perspėju, kad manęs neguostų, nes tada bus tik blogiau. Sėdim ant suoliuko, aš verkiu. Martynas lyg tarp kitko pasako, kad jam irgi sunku, bet ar aš verksiu sėdėdama namuose ir nieko neveikdama, ar aš verksiu čia, aš vis tiek verksiu... Ir čia verkti yra geriau, nei namuose : )
Nors labai skauda pečius, o kojos jau visai atsisako eiti, nusprendžiame leistis į gyvenamūjų namų kvartaliuką, besidiekiantį palei jūrą. Galbūt čia rasime kokį nors prieglobstį? Kopiame į kalvą siauru keliuku, vedančiu į prabangių namų kiemus. Dar kelios minutės ai aš jau tempiu palmės „šakas“, kurios užima tobulą maždaug 2 x 2m plotą po palme ir labai badosi. Martynui ši vieta ne itin patinka (ta palmė auga prie didelio prancūziško davarelio tvoros) ir jis eina žvalgytis toliau. Netrukus grįžta ir ragina keisti lokaciją. Jis rado kažkokį apleistą parkelį, atitvertą vielos tvora... Man mintis kraustytis ne itin patinka, bet susirenku daiktus ir seku paskui.
Kai reikia perlipti tvorą, aš pradedu pykti. Nei čia parkas, nei čia miškas ir dar reikia lipti per aukštą tvorą. Kas čia, , per vieta. Neguodžia ir tai, jog ten jau stovi viena nemaža palapinė. Nuostabu! Puolu į nedidelę isteriją. Tiesiog tobulas vakars ir tobula vieta nakvynei. Žiauriai nejauku. Tamsu, miškas – parkas, status šlaitas, aplink akmenys, o šalia palapinė žmonių, kurie taip pat nelegaliai ieško vietos nakvynei. O jei ten TAS PATS auštas vyras apsigyvenęs? Truputi susipykstam su Martynu (pirmą kartą per visą kelionę, bet tai trunka labai trumpai. Nei aš nei jis nemokame pykti ir pyktis).
Pasistatom palapinę, išsirenkam visus tuos prakeiktus akmenis mums iš po nugaros ir užuodžiam labai nemalonų kvapą. Toks jausmas, kad patupdėm savo palapinę... arba įmynėm į.... „Š“. Tąsom tą palapinę iš vienos vietos į kitą, apsižiūrim batus, bet niekas nesikeičia. Tada priimam tokią išvadą, kuri vėliau tampa vos ne anegdotu: ,,O š*du smirdi dėl to, kad pri*ikta! ; ))))
Apsiraminam, pasidalinam paskutines iš žuvyčiu atimtas bandeles ir saldžiai užmiegam....
Ryte mus pažadina ne manos kepamų blynų kvapas ir net ne kavos aromatas. Girdim gėsmingus virš mūsų pakibusio debesies grasinimus. Staigiai šokam iš palapinės ir viską pakuojamės. Laiko turim nedaug – tuojau pradės lyti. Jei sušlaps palapinė, kartu su mūsų daiktais, stigsim čia neaišku kuriam laikui. Nieko nėra blogiau už šlapius sunkius daiktus, kurių nėra kur išsidžiovinti.
Visą susikraunam akimirksiu, užsidedam savo lietpalčius ir nusiteikiam sušlapti. Ilgai laukti netenka. Einam tuščiomis kurortinio miestelio gatvėmis ir dairomės kokios nors pastogės. Štai stovi vienas vyrukas stotelėje, toks pats, kaip ir mes – su kuprine ir viltimi, kad tuojau nustos lyti. Susimojuojame ir einame toliau. Nežinau, ar tikrai dangus šviesėja, ar tik aš beprotiškai noriu, kad taip būtų.
Glaudžiamės po kažkokios drabužių parduotuvės pastoge. Mūsų kuprinės saugios, bebesušlapsime ir mes. Sekmadienio rytas. Ramu. Turime laiko, nes lietus dar nesiliauja. Martynas daro mankštą, aš išsitraukiu iš kuprinės pojus ir bandau parodyti kaimynystėje esančios kavinės personalui, t.y. dviem vyresnio mažiaus vyrams, kurie įtariai mus nužiūrinėja, kad mes ne valkatos ir ne elgetos ir šiaip visai įdomūs žmonės.
Po to seka antras šio “pasirodymo” etapas. Reikia išgeri kokio šilto gėrimo. Abu suprantam, kad kavos ar arbatos čia mes neįpirksim – geriau už tokius pinigus kiek atokiau nusipirksim visai neprastus pietus. Sėdžiu ir bandau prisiminti tai, ką mokiausi 5 metus mokykloje – parcūzų kalbą. (norėčiau padėkoti savo prancūzų kalbos mokytojai, kad nors ir neprisimenu šios kalbos gramatikos subtilybių, tačiau susikalbėti galiu). Kelis kartus pasitreniruoju tekstą, pasiimu mūsų aptrintus puodukus – virduliukus ir keliauju pas kaimynus. ,,Bonjour, est - ce que je peut achete d’aqua chaude?” [laba diena, ar aš galiu nusipirkti šilto vandens?]. Vyras paima mūsų varganus puodelius ir pila vandenį. Tuo tarpu pasakau, kad me sesame turistai iš Lietuvos ir keliaujame į Maroką. Jis plačiai nusišypso, paduoda mano vandenį ir palinki sėkmės [pinigų, kaip aš ir tikėjausi, neima ir neprašo – kur čia apiplėšinėsi tokius sustirusus maksimalistus].
Vuolia! Dar viena maža pergalė. Į vieną puodelį susipilam plastmasoidines sriubas, į kitą – arbatas (kurių į šią kelionę pasiimiau tikrai daug), pusryčiaujam : )
Kuprinės ant pečių, keliaujam toliau. Nelabai žinau, kur tiksliai mes einam, bet miestelis gražus, su daugybe nuorodų (ne taip, kaip Italijoj). Susirandame autobuso stotelę, iš kurios galime nuvykti į Kanus. Dar vienas didelis miestas. Tikėtina brangus. Nors labia norėčiau jį pamatyti, bet gal kitą kartą. Nusprendžiame jį aplenkti. Keliaujame į kitą autobuso stotelę, pakalbinm du angliškai nešnekančius, bet mus mano prancūzų kalbą suprantančius vietinius jaunuolius ir jau riedame viešuoju transportu iš šios kurortiniais miesteliais nusėtos pakrantės. Mums reikia tikamo kelio. Martynas vėl miega. Pavydu ; )
Išlipam vidury kažkokių miškų. Pagaliau! Galbūt turėsime galimybę pastovyklauti gamtoje (visai kaip filme ,,Into the Wild“, kurį pažiūrėjau tik vakar ir neturėjau žalio supratimo, kad būtent jis įkvėpė Martyną leistis į šią kelionę). Paradoksalu, tiesa? Tiems, kas yra jį matę, pasakysiu, kad mūsų kelionėje buvo nemažai panašumų (hippių bendruomenė, išmintingi žmonės, nuostabi gamta), tačiau mūsų kelionė buvo spalvingesnė, dinamiškesnė. Tačiau su viena paskutinių filmo tezių, dogmų (kaip pavadinsiu taip) aš visiškai sutinku - ,,Hapiness is when you share“. Tai supratau dar gyvendama Portugalijoj ir man nereikėjo mirti, kad padaryčiau tokią išvalgą).
...išlipam vidury miškų, tačiau nusprendžiam, kad čia neužsibūsim (neturim pakankamai vandens atsargų), judėsim pirmyn. Sutranzuojam pagyvenusią porą, su kuria kažkokiu būdu vėl susikalbu ir jie mus paveža arčiau A1 kelio, kurio mums dabar labiausiai reikia. Štai jis! Tačiau nepaisant minties, kad esame ten, kur reikia, vaizdas mūsų nedžiugina – esame tame kelių mokesčių surinkimo punkte, kurio plotis kaip trys mūsų autostrados... Kur stoti? Kur galime tranzuoti? Už 150m matome tualetą. Mašinų čia sustoja nedaug, tačiau vis šis tas. Štai – vyrukas automobilyje. Paklausiame ar pametėtų mus iki degalinės. Jis paaiškina, kad jo automobilis sugedęs ir toliau kalbasi telefonu. Po kurio laiko išvažiuoja... : )
Štai dar vieni žmonės, stebintys prabangų mersedesą – juodą, tamsintais langais. ,,Ne, mes nevažiuojame link Kanų... tik pažiūrėkit, kokia mašina. Norėtumėt tokia pavažiuoti, m?“ Jūs irgi jaučiate arbatinį šaukštelį arogancijos, tiesa? Tokia pati tiesa kaip ir tai, jog nuseku to automobilio vairuotoją iki tualeto ir išeinantį užkalbinu [prancūziškai]. Jis suraukęs antakius bando suprasti, ką aš jam bandau pasakyti, kol neišsikentęs paklausia, ar aš kalbu angliškai: ) Cha! Žinoma, kad kalbu ir tai darau kur kas geriau nei prancūziškai! Mes važiuojame link Kanųųųų!
Susimetam kuprines į "kosminio laivo" bagažinę, kuri yra gal tik šiek tiek mažesnė už mūsų palapinę. Automobilyje jaukiai vėsu, skamba egzotiška muzika, akį traukia priešais esančiame sėdynės atloše įmontuotas mini tv ekranas.
Vyras ne prancūzas. Jis iš Azarbaidžiano (berods), bet jau dešintį metų gyvena Paryžiuje, kur turi savo verslą. Kietas diedukas, nors šiaip labai paprastas (su brangiais melsvais marškiniais, kurie matosi pro langą ir su pležiniais šortais ir tokiom pat ,,pležankėm“ (juk labai karšta!) ; )
Jis mums papasakoja apie savo gimtinę, muziką, kuri lepina mūsų ausis, ir priežastis, paskatinusias ją palikti. Taip pat paantrina nuomonei, kad Paryžiuje žmonės labai arogantiški, tačiau ten palankios sąlygos pradėti savo verslą... ir kad tai yra be proto gražus miesas. Mes jį aplankysime. Bet ne šį kartą.
Taip smagiai išsišnekam, kad jis nusprendžia neužsukti į Kanus ir pavežti mus dar toliau. Mes žinoma neprieštaraujam ir mėgaujamės malonia kompanija.
Mus išleidžia nuostabioj degalinėj (patikėkite, būna ir tokių): didelis eismas, žmonių srautas, maistas ir DUŠAS (už 1,7 euro + mano automobilio rakteliai (cha cha) arba ID kortelė). Nuostabu - oras geras, didelės degalinės aplylinkės ir pietų metas. Esame pavargę, labai norisi poilsio. Nusiperkam kus kus‘o „patiekalą“, pieno ir plastmasės skonio bandelių. Pavalgom ir nusprendžiam pachillinti – išsiskalbti drabužius, patinginiauti. Mes to nusipelnėme – pagaliau ištrūkome į normalų kelią, be jokių miestelių miesteliukų, pagaliau įgausime normalų pagreitį judėti toliau.
Stop stop stop! : )
ČIA prasidėjo viena didžiausių mūsų kelionės aferų - pažintis su viena spalvingiausių visos kelionės metu sutiktų asmenybių – Pinčiuku (atleiskite, bet nepamenu jo vardo). Tai va, išsiskalbiau savo drabužius, viską susidžioviau ant čia pat susikonstruotos „džiovyklės“ ir išrūkau maudytis (nieko nėra geriau už dušą tokią karštą dieną ir NERIBOTĄ karšto vandens kiekį).
Keliauju atgal ir matau, kad Martynas su kažkuo kalbasi. Pirmiausiai pamaniau, kad tai koks nors žmogus, kuris mus paveš ir jie dabar derinasi laiką, arba laukia manęs. Jie atsisveikina kaip geri bičiuliai ir Martynas man papasakoja idėją – planą chuliganą : ) Situacija tokia – tas vyrukas turi automobilį, bet neturi degalų. Jis nori, kad mes pasiimtume iš jo plastmasinius bakelius, eitume prie žmonių ir pasakotume graudžią istoriją, kad va mes važiavom važiavom ir mums pasibaigė degalai, ir pinigai.... Mūsų prancūzų kalba silpna (Martynas iš vis nešneka prancūziškai), tad musų pagailės ir duos arba pinigų arba kuro, o jei kažkas bus piktas ir mus aprėks, tai mes vis tiek nesuprasim ir nepasiginčysim. Dar tabai įtaigu tai, kad mūsų veideliai tokie grietiški, mes tikrai nepanašūs į apgavikus.
Ši mintis suintriguoja Martyną, bet ne mane. Aš negaliu ir nemoku meluoti + man labai sunku kažko prašyti + aš suprantu prancūzų kalbą, negaliu apgaudinėti žmonių ir dar jų namuose! Pasiūlau Martynui tokį variantą: tu eini prašinėti, aš einu tranzuoti. Kas pirmas „pelnys taškų“ tas ir laimės. Bet kuriuo atveju judėsim pirmyn. Bet kuriuo atveju, naudos bus.
Abu jaučiam trečio žmogaus spaudimą. Martynas suverčia visą kaltę man (aš dėl to nei kiek nesupykstu, nes jis teisus : )) ir atsisako šio plano. Atsisveikinam ir stojam į trasą.
Ilgai laukti netenka ir mes jau važiuojam jauno vaikinuko –studenčioko automobiliu link Monteplier. [Mylių tą french – english akcentą. Toks jaukiai „apvalus“. Su jokiu kitu akcentu jo neįmanoma sumaišyti[. Tas bernužėlis važiuoja į Aix en Provence miestelį aplankyti savo draugus. Nuostabu, važiuojame kartu. Prieš tai pasiklausome apie nežmoniškas maisto ir gėrimų kainas ir pasijuokiame, kad pas mus už 6 eurus galima būtų nusipirkti mažiausiai tris bokalus tikro, skanaus lietuviško alaus. Apsikeičiame kontaktais ir keliaujame į paštą (reikia išsiųsti laiškus draugams).
Slampinėjam mažo miestelio gatvėmis, ieškome interneto svetainės. Jau seniai mūsų namiškiai nieko apie mus negirdėjo. Reikia pranešti, kad musm viskas geri, kad mes sveiki ir gyvi. Netrukus maigome tas juokingas prancūziškas klaviatūras ir jaučiam, kaip begėdiškai jos ryja mūsų tikrai brangų laiką. Whatever, taip smagu prisijungti online ; )
Toliau seka parduotuvės paieškos. Surandam mažutę, dar dirbančia krautuvėlę. Mūsų vakarienė jau tradiciška – šaltas pienas ir dribsniai. Nusprendžiu palaukti Martyno lauke ir pastebiu šalia stoviniuojančių vaikinų būrelį (jie turi gitarą! Laaabai geras ženklas). Kažkoks girtas vyriškis jiems kažką sako nueidamas. Visi juokiasi. Paklausiu, ką jis jiems pasakė. ,,Kažką apie rūpestį ir meilę“ – atsako vienas jų ir užmezgam pokalbį apie mus, apie juos ir apie atrimiausią parką, kur būtų saugu numigti. Prisijungia Martynas. Nekaltas melas – pristatau jį kaip savo brolį : )) Tada asiranda vienas vaikinukas, kuris pasisiūlo mus palydėti, mat jis eina ta pačia kryptimi, kur mums reikia. Suskamba jo telefonas. Tai jo draugai. Keičiasi planai – mes esame kviečiami į mažą išleistuvių vakarėlį vieno jų namuose. Puiku!
[Moralas toks - niekada neprašausi pro šalį, užkalbinęs žmogų su gitara].
Taigi, nedrąsiai įžengiame į naujųjų draugų namus, kur vyrauja, toks švelniai taraint bardakas : ) Visi vyrukai tuoj pat puola tvarkytis – gražu žiūrėti. Visi kaip gerai organiziota skuzdėlių kompanija akimirksiu sutvarko namus. Užuodžiame šilto, naminio maisto aromatą.
Pasirodo, visai atsitiktinai atsiduriame muzikantų – pamišusių tranzuotojų namuose. Visi jie turi didžiules tranzavimo patirtis ir mūsų didydis ,,Eurotrip‘as“ netrukus atrodo tas pats, kas kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą. Negalime atsistebėti vieno jų maksimalizmu, kada jis bando parodyti visas kelionių kryptis ant čia pat, ant sienos, kabančio žemėlapio.
Ne mažiau žavi ir tai, kad visi jie groja ne vienu ir ne dviem instrumentais, visi yra labai LABAI gabūs muzikantai, turintys savo grupę. Netrukus susirenka visi vakaro svečiai, prasideda vyruko, kitą dieną iškeliaujančio į Indiją, išleistuvės. Vyras, bugnai, muzika, alus ir ,,mažasis Amsterdamas“ (O_o) mažame prancūžiškame butelyje, mažame jaukiame prancūzijos miestelyje. Liekame nakvoti čia. Turiu tikrą pagalvę! : ))))
Kitą rytą (na, galbūt labiau tiktų kitas gražus lietuviškas žodis,, popietę“), atsikėlėme, išsimaudėme, atsigėrėme kavos (!), pasižvalgėme pro saulės apšvietus langus į jaukias miestelio gatveles, nufilmavome mini reportažą namiškiams, atsisveikinone su mūsų atsitiktiniais „host‘ais“ (nerandu lietuviško atitikmens šiam angliškam žodžiui... gal tiktų ,,Priglaudėjais“) ir ratais kvadratais patraukėme trasos link. Pakeliui užsukome į paštą, išmetėm laiškus, nusipirkom brangių obiuolių, užlipome į kalną, nulipome žemyn ir radome vietą tranzavimui, kur DAR suradome lietuviškus rašmenis ant kelio atitvaro.
Tranzuoti lengva nebuvo. Nors vieta buvo gana patogi, praleidome ten kokias 2 – 3 valandas. Na, bet buvo linksma. Parncūzai puikiai įvaldę neverbalinę kalbą.
Pagaliau atsiranda vyrukas, kuris važiuodamas iš darbo mums sustoja. Važiuosime neilgai ir netoli – apie 30km, bet neužilgo jau būsime trasoje ir galėsime judėti Montpellier link Labai graži degalinė, puikus oras, judėjimas ne pats didžiausias, bet visai nesupykčiau, jei tektų čia nakvoti ir viena akimi ieškome vietos palapinei. Tiesa, sutinkame pirmąjį lietuvių fūristą! Labai smagu pasikalbėti!
...Irrrrrrrrrrrrr… NEPATIKĖSIT! : )) Iš niekur nieko išdygsta mūsų PINČIUKAS! : )))) Koks mažas tas pasaulis. Pasisveikinam, pasikuokiam ir vėl sulaukiam tokio paties pasiūlymo. Sąlygos toks pačios.: imat bakelius, prašot kuro ir važiuojam. Mano nuomonė nesikeičia, sąlygos taip pat, bet Martynas sutinka pabandyti... ir žinot ką? Jam labai neprastai sekasi! : )))
Pirmiausiai kreipiamės į tautietį, prašydami kelių litrų „saliarkos“ pagalbos, bet paskui nusprendžiame, kad apsieisime ir be to. Anyway, čia labiau Martyno rūpestis. Aš tuo tarpu dominu vidutio amžiau vyrus, kurie siūlosi mane pavežti (net iki Pepigan‘o, kuris yra Ispanijos pašonėje), bet kai aš pasakau, kad aš ne viena, jei kažkodėl labai greitai persigalvoja ir niekaip neatgumentuodami nuvažiuoja. Įdomu, kodėl? ) Martynas vis pasitikrina, ar aš vis dar esu ten, kur esu. Netrukus nusprendžiu prisijungti prie Martyno ir pati įsitikinu, kokie dosnūs gali būti visai nepažįstami žmonės. Beje, paskutinioji užkalbinta pora - ne prancūzai, Marčius puikiai su jais susikalba rusiškai ir gauna visus smulkius pinigėlius iš jų kišenių (apie 6 – 7 eurus!) Chapeaux! (pagarba) : ))
Netrukus susipakuojam į baltą pinčiuko „kibirėlį“ (taip vadinu visas mažas, ekonomiškas mašinytes). Vietos čia ne per daugiausiai, nes be mūsų kartu keliauja ir visas Pinčiuko „gyvenimas“ – mikrobangų krosnelė, pripučiamas baseinas, ir dar DAUG visokių daiktų.
Mūsų Pinčiukui 34 metai. Bendraujame su juo pusiau angliškai pusiau prancūziškai (jis angliškai kalba taip pat puikiai, kaip aš prancūziškai). Jis nevedęs, nei žmonos, nei vaikų neturi. Turi giminaičius, su kuriais mažai bendrauja ir jau apie 10 metų gyvena „ant ratų“: keliauja iš vienos vietos į kitą, prašydamas maisto, cigarečių, pinigų, kuro... Jis nedirba, tad sukasi kaip išmano – turi puikią ,,verslumo gyslelę“, kurios buvimu mes puikiai įsitikinome.
Susirandame labai charizmatišką naują draugą ir patys to nežinodami patampane savotiškais jo įkaitais.
Su Pinčiukus man siejasi pačios kontaversiškiausios emocijos. Ir pyktis, ir juokas, įniršis, bevitiškumo jausmas, pasimetimas, baimė, adrenalinas.Bet apie tai nuo pradžių. Pamažu judėjome Mėlyjąja pakrante, aplenkdami didžiausius miestus. Daug kalbėjom apie tokį neįprastą Pinčiuo gyvenimo būdą, apie jo šeimą, draugus, apie mūsų kelionę, apie Prancūziją ir Maroką. Man jis pasirodė susidvejinusi asmenybė, nes jo nuomonė keisdavosi taip pat greitai kaip ir kraštovaizdis pro langą. Vieną akimirką jis sako, kad Prancūzija yra nuostabi šalis, o kitą jau tvirtina, kad tai blogiausia šalis pasaulyje (na, gal Marokas kiek blogesnis, nes ten baisiai pavojinga ir mus ten nužudys kas nors, na, trumpai tariant, mes bepročiai). Visą kelią sėdėjau gale, kLausiausi prancūziškai – angliško pokalbio, jei reikėdavo pavertėjaudavau, bet per daug stengiausi nesikišti. Mūsų naujasis draugas iš pradžių ne itin mane mėgo (jei ne aš, jau seniai būtume kartu keliavę, juk mums (Martynui)taip puikiai sekasi prašinėti), o aš į drauges taip pat per daug nesisiūliau, nepasitikėjau juo, tad tylėjau, snaudžiau ir stebėjau, kaip pamažu mezgasi Martyno ir Pinčiuko draugystė.
Tau temo. Mūsų pilvukai gurgė, norėjome valgyti. Privažiavome kažkokį keistą miestelį, kurio gatvėmis vaikščiovo vyrai baltais chalatais (nei kiek nejuokauju!). Man buvo tikrai labai labai baisu, nes niekada nieko panašaus nebuvau mačiusi. Pinčiukas jau buvo seniau čia buvęs ir tikino, kad čia saugu ir tuojau rasime maisto. Važinėjome aplink prekybos centrų šiukšliadėžes, prie kurių mūsų draugas paprastai rasdavo kokio nors maisto (dėžėse). Buvau apie tai girdėjusi, buvo labai įdomu. Tačiau tądien buvo ne ta diena. Radome tik kažkokį perdžiūvusį batoną ir porą supuvusių vaisių. Mūsų draugas pyksta, nors jis neseniai pavalgė – gavo šitą kebabą ir fri bulvyčių (tiesiog nuėjo pas ten dirbusį žmogų, pasakė, kad labai nori valgyti ir gavo. Tiesiog taip). Pasiūlė pasivaišinti ir mums, bet mes atsisakėme (dar prieš tai trumpai pasipykome dėl to su Martynu. Aš tikrai norėjau valgyti, ir buvau UŽ tokį pasiūlymą, o Martynui atrodė negarbinga dalintis su tuo žmogumi jo grobiu. Bet juk mes buvome bendralekeiviai! Aš į jį (Pinčiuką) žvelgiau kaip į nieko gyvenime neveikiantį laisvamanį, kurio gyvenimo būdas tą akimirką buvo panašus į mūsų, juk visi kartu sukinėjamės aplink tuos konteinerius, o Martynui jo buvo gaila.... Mūsų požiūriai skyrėsi).
Važiuodami iš to miestelio pamatėme šalikelėje stovinčia skalbyklę. Ji atrodė dar visai neprastai, bet neturėjome kur jos dėti ir Pinčiukas pasižadėjo jos dar sugrįžti (ir paskui veikiausiai prastumti kokiame nors turgelyje ar karkur... Whatever.. : )))
Pinčiukas prisimena VYNUOGYNUS : )) Klajojame jau kito mažo miestelio gatvelėmis, keliukais ir ieškome vynuogynų. Tai jau nebe kelionė, tai panašu į misiją - ,,Maistas“. Labai linksma. Sėdžiu mašinoj ir laukiu, kol vyručiai tuo tarpu krauna į politeleninius maišelius mūsų vakarienę – dar ne visai prinokusias vynuoges (taip greitai ir šventvagiškai - net nepasikuklinę išjungti ilgąsias automobiliuko šviesas!) Kaip skanuuuu! BET tai dar ne viskas! Čia dar kažkur yra obuolių ir persikų laukai! Taip, taip, Jūs išgirdote ir pagalvojote ir viską supratote teisingai! Dar daugiau adrenalino ir pusžalių vaisių mūsų pilvukuose : )) Pilnuose pilvukuose. Čia jau nebe Nica, už tą obuolį mums nebereikia mokėti – 1 – 2 eurų.... O vaisių taip pasiutusiai norisi...
Pakeliui sustojame prie kažkokios degalinės (nebeveikiančios), kur yra elekta ir susiglaudę miega bomžai (ši savoka mūsų kelionės kontekste skeistokai skamba, nes mūsų ir jų namai šiuo atveju yra vienodi – nei mes nei jie jų neturime : ))) Pinčiukas išsitraukia iš savo mašiniuko seną kavos aparatą. Kava nesigauna.
Pagaliau privažiavome Monteplleir miestą. Klausiame Pinčiuko, kur jis planuoja mus paleisti. Jis pasako, kad iki artimiausios degalinės apie 10km ir mums šiandien jau nebeužteks degalų (l’essance) iki jos nuvažiuoti... BEEET tai sakydamas jis mus veža į miesto gilumą. ,,Aš noriu jums parodyti šį nuostabų miestą”.
Jaučiu, kaip iš pykčio ir nevilties man ima virpėti rankos ir akyse po truputį kaupiasi ašaros. Tyliai verkiu, nes šią akimirką visa širdimi nekenčiu šio žmogaus. Miesto centras ir naktis – blogiausia įmanoma kombinacija. Nenoriu matyti to miesto...įsivaizduoju save miegančią ank kokio nors ofiso laiptelių... Jokių parkų čia nėra. Tada mes atsakome, kad nenorime matyti miesto, mes esame pavargę ir norime miegoti. Paklausiame ar aplink yra koks nors kempingas. Tačiau netruksu įsitikiname, kad jis ne taip mus suprato. Panašu, kas jis mūsų išvis nesupranta... Galbūt tik numano, kad norime mauti kuo toliau nuo jo. Mums jau nebesvarbu, kur miegoti. Norime skirtis nuo jo. Jis pasako, kad žino puikią vietą, kur mes galėsime saugiai numigti...
...netrukus sukiojamės kažkokio pramoninio miestelio aikštelėse (vaizdas panašus, kaip ištuštėjusios ,,Megos” prieigos). Betonas betonas betonas... ir kriaurai mus košiantis vėjas. Apsirengiame visus šiltus drabužius ir sėdime ant autobuso stotelės suoliuko. Labai šalta. Nebepanenu kaip, tačiau vėl važiuojame su Pinčiuku. Matome keistą neužrakintą ”namuką” su plastikinės plėvelės užuolaidomis. Čia šilta ir saugu. Galbūt ryte mus kas nors pažadins, bet kol kas tai yra geriausia, ką tokioje vietoje galima rasti. Beveik tobula.
Nusileidžiam užuolaidas, šniūru užsivyniojam (užsirakiname) duris. Pinčiukas mūsų nepelieka, jis kaip sargybinis šuo miega visai čia pat, savo automobilyje kitapus durų... (Komentaruose rasite mūsų namo foto) Aš esu tas "kirminėlis" žaliame miegmaišyje : )))
2012.02.02 (lygiai už mėnesio ir 1dienos mano gimtadienis! :)))
Pabundame labai anksti, nors niekas mūsų nežadina (o aš to tikėjausi, nes miegojome kavinės, kioskelio ar kažkokios parduotuvėlės prieigose). Šviečia saulė, Martynas jau atsikėlęs. Mūsų draugas taip pat. Reikia kažkaip judėti toliau, nors neturiu žalio supratimo apie tai, kur mes esame. Susipakuojam, sėdam į mašiniuką ir leidžiamės į naujas kuro paieškas. ,,L‘essance... L‘essance“ (degalai) kaip malda sukasi mano galvoje ir skamba mūsų draugo – vairotojo lūpose. Privažiuojame degalinę. Metas „dirbti“.
Sėdžiu mašinoje ir šiek tiek nejaukiai jaučiuosi stebėdama, kaip Martynas ir Pinčiukas prašo degalų. Negaliu. Negaliu perlipti per save ir eiti prašyti tų žmonių degalų. Ne toks buvo mano kelionės tikslas, ne toie būdai ir priemonės, tokia kaina man ir mano įsitikinimams yra per didelė.
Dar rytas, tad ir žmonių nėra labai daug. Staiga matau labai įdomų vaizdą – mūsų Pinčiukas aršiai ginčyjasi su vieno automobilio vairuotoju. Jam tai nėra naujiena ir priežastis labai paprasta – žmonės tiesiog nesupranta, kodėl jie turi padėti šiam žmogui, tautiečiui, kuris turi tiek pat kojų, tiek pat rankų kaip ir jie, kuris yra sveikas, gali dirbti ir užsidirbti. Nesuveikia net mes ir mūsų buvimas. Pinčiukas susierzina, važiuojam į kitą degalinę.
Norime kavos ar arbatos – nesvarbu, kokio nors šilto gerimo, kurį įprastai rytais geria koks 90% visų normalių žmonių,. Turime kavos, kavos aparatą ar kažką panašaus, net cukraus, bet neturime vandens. Kadangi aš nieko neveikiu, tik retkarčiais nutaisau liūdną miną, kai Pinčiukas rodo į mus pirštu (kad mes užsieniečiai, keliaujame po Europą ir neturime pinigų), einu ieškoti vandens.
Pasirenku mažą ofisą kitoje gatvės pusėje , pasiimu buteliukus ir einu prašyti vandens. Nesunkiai susišneku su darbuotojais, kurie gana normaliai sureaguoja į keistą mano prašymą ir grįžtu su vandeniu. Viską paaukojame kavai, tad grįžtu ten dar kartą.
Pagaliau judame tolyn, nors įtikinti Pinčiuką mus vežti į trasą nebuvo labai lengva. ,,Dar pusvalandį... dar 10minučių“. Labai keista, tačiau jaučiu nedidelį liūdesį, kai mums reikia atsisveikinti ir ištrūkti iš savotiškų pinklių. Jis vėl liks vienui vienas.
Stovime ant kelio, kuris suka į autostradą, kuria mes turime judėti toliau. Niekas nestoja. Valgome obuolius, persikus ir vakarykštes vynuoges [pusryčiai].
Prabėga valanda, pusantros, o mes vis dar ten pat. Nusprendžiame keisti vietą, sukame į miestelį. Nusiprausiame ir apsiperkame dideliame prekybos centre (labai skaniai pavalgome. Įtikinu Martyną nusipirkti mažą keptą viščiuką. Jis netiki, kad sugebėsiu įveikti pusę šio žvėries ir jis teisus : ) Šokoladas, bandelės, pyragėliai tiesiog tirpsta burnoje, prietaujant, bet viščiuko krūtinėlė supakuojama ir paslėpiama mano kuprinėje. Martynas juokasi ir pyksta, bet mielai padeda man įveiktį tą mėsytę priešpiečių metu. Randame degalinę, tačiau niekas nevažiuoja ten, kur mums reikia. Optimizmo nesuteikia ir kitas sutiktas tranzuojantis vaikinas. Jam taip pat niekas nestoja. Nusprendžiame eiti tolyn, nors mūsų žemėlapis nežymi jokio aiškaus kelio. Rintis nelabai yra iš ko, kadangi autostrada (autoroute) mes eiti negalime, einame tiesiog ta kyptimi šalia jos (išsiaiškiname, kad joks autobusas ta kryptimi mūsų nepaveš. Iki artimiausios degalinės apie 8 – 10 km...)
Laukai, grioviai, arimai, tvoros, miesteliai... Žinutė mamai... Kuprinė maudžia pečius, labai karšta. Prieiname vietą tų vietų, kur renkamas mokestis už kelius. Pats eismo judėjimas labai primena pasienio postą. Sutinkame vieną tranzuojantį Čeką, geriantį alų pakelėje. Kažką pasišnekam, nors iš to pokalbio mums mažai naudos. Stojame į trasą ir netrukus jau judame pirmyn mažame,a nkštame furgonėlyje. Stambus juodaodis vaikinas nėra labai kalbus ir klauso ne mūsų mėgiamą muziką (repas-šnepas) : )
Valanda kelio, degalinė, ačiū : )
Esame jau visai netoli Ispanijos sienos. Tikimės, kad jau šiandien vakare būsime ten. Ir neapsirinkame. Nepatikėsite, bet mums sustoja ne kas kiti, kaip ITALAI! : ) (Juokiuosi iš savęs ir savo pykčio. Gyvenimas mane moko, kad negalima turėti jokių išankstinių nusistatymų).
Tai jauna studentų kompanija, kurie važiuoja į kurortinį Ispanijos miestelį (Lioret de Mar). Paatostogauti. Jis nedidelis, bet jame labai daug (DAUG) veiksmo: klubai, jaunimas, rusų tautybės žmonės (tikriausiai kas antras sutiktas) ir, žinoma, narkotikų prekiautojai, pardavinėjantys visokius mažmašžius (rožančius, žybsinčius niekučius, kokainą, marichuaną).
Sėdime paplūdimy ir džiaugiamės dekingomis Ispanijos kainomis. Valgome šparagines pupeles, kažkokį paštetą, batoną (!) ir geriame pigią sangriją. Laikas keliauti tolyn iš miestelio. Jau vėlu, reikia ieškoti vietos nakvynei.
Apžvalgos aikštelė, uolos, neblaivi linksmų rusų kompanija, nepatvirtintas pakvietimas nakvoti pas juos, tvora, miškelis, kaktusai, saugumas, palapinė, miegas.
Atsibudome kažkokio kalno viršuje, kažkokiame patvory ir pasisveiinome su pro palapinės „duris“ į mus žvelgiančiais kaktusais, kurie mums priminė, kad pagaliau mes esame Ispanijoje. Labai gera nuotaika, tad netgi sugalvojame jiems vardus, kurių dabar taip greitai nepsisiminsiu.
Oras buvo puikus: giedras dangus, švietė saulė. Kalno papėdėje girdėjome žmonių balsus ir pastebėjome nedidelę trobelę, kuri savo prabanga per daug neišsiskyrė nuo mūsų palapinės. Keista, bet nejučia užpavydėjau tam žmogeliui: gyvena sau ramiai nedidelėje trobelėje, rytais geria kavą ir švelgia į čia pat tyvuliuojančią jūrą... (minties apie čia pat virš jo esančiame pušyne apsinakvyndinusius neaiškius prašalaičius, girtus rusus „pavojaus“ galimybę tą akimirką nepaliečiau).
Pusryčiams suvartojame paskutinį turėtą maistą: dar nespėjusisu prinokti vogtus (skolintus!) persikus ir obuolius ir patraukiame kalno papėde žemyn, kur pūpso prabangi kavinė – svečių namai Gavome leidimą pasinaudoti tualetu (tuo pačiu atlikome visus rytinius ritualus) persirengėme ir nuėjome maudytis į labai uolėtą „paplūdimį“. Daiktus palikome čia pat, ant uolų besideginančių žmonių ir šuns priežiūrai.. (įkelsiu kelias foto).
Gaivu ir gera, tik baisiai karšta + neturim žalio supratimo, kaip iškeliauti iš šio turistų pamėgto sex, drugs&Rock&Roll tipo miestelio. Rytas, gatvės pilnos saulės kamuojamų apygirčių paauglių, kurie kemša geriausią maistą – vaistą – picas ir visokį kitokį šlamštą. Akivaizdu, kad sveikas maistas jiems šiuo metu nelabai rūpi, nes viskas jau senokai prasilenkė su sveiku protu (susidaro įspūdis, kad kai kurie lig šiol nesupranta, kur jie yra ir ką veikia).
Užsukam į prekybos centrą, nusiperkam pieno, dribsnių, vafliukų ir kitokių gėrybių, susirandam pavėsį ir prisėdam šalia jaunimėlio iš vokietijos, kurie čia pat valgo didžiulius savadarbius sumuštinius. Iš kitos pusės sėdi senyvi ispanai, kurie geria alų ir klausosi plerpiančios radijūškos. Vienas jų kalba angliškai. Tai išsiaiškiname paklausę kelio iš miestelio. Martynas kažką pašneka su jais, papasakoja mūsų kelionės eigą ir marštrutą (jis visuomet kalbėdavo su tais žmonėmis, su kuriias aš tikriausiai nesivelčiau į dialogą. Šaunuolis).
Kas vyko toliau pamenu miglotai, tarsi nuotraukomis. Pamenu tą degalinę, kurioje mus išleido ispanai ir piktą jos operatorių, kuomet „pasiskolinę“ čia pat kabantį plakatą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo dar buvo naudingas (galiojantis), gavome velnių. Atsiprašėme ir pabrukę uodegas patraukėme tolyn. Tą diena ėjome daug. LABAI daug : ))) Džiuginome visus pravažiuojančius savo neispaniška išvaizda, visiems buvome labai įdomūs, bet niekas kažkodėl nestojo ir tai mane baugino (sesė buvo pasakojusi, kad Ispanijoje labai sunku tranzuoti). Na, bet ne taip jau ir prastai. Netrukus sugriuvo dar vienas mano stereotipinis įsitikinimas – mums sustojo ,,picho“ (ispaniškas slengas, apibūdinantis berniukus – klubinukus). Kalbėjome nedaug, nes visi pietiečiai su anglų kalba per daug nedraugauja (tuo aš įsitikinau dar gyvendama Portugalijoje).
Jis mus paleidžia šalia to kelio, kurame turime būti. Kelio ženklai mūsų nedžiugina – iki artimiausios degalinės apie 8km kelio automagistralės kelkraščiu. Puikumėlis! Tikėkimės, kad su pareigūnais mums neteks pabendrauti. Skubame. Vairuotojams mes nepatinkame, jie mums ikyriai pypsina. Karšta, jau po truputį leidžiasi saulę. Degalinė. Tikriname visų fūristų numerius. Matome ir lietuviškus. Kalbame su stambiu vyriškiu iš Lietuvos, kuris turi didelį randą ant veido. Esame pasiilgę lietuvių kalbos, bet, dėja, lietuviai lietuvių per atri neprisileidžia ir nesvarbu, kad ateini pas juos tik su gerais ketinimais...
Nueiname į krautuvėlę ir užsimanome „burbuliukų“ : )) Kadangi Cola ir Sprite mums atrodo per didelė prabanga (kainos atžvilgiu), nusiperkam litriuką alučio ir čia pat ant žolytės jį susiverčiam Mes jo nusipelnome, jaučiamės padarę didžiulį darbą – esame degalinėje ant gero kelio, šalia daug vietos nakvynei, turim vandens, oras puikus. Mums šiandien daugiau nieko nereikia! : )) Tačiau vis tiek ant “pavogto” plakato rašome ,,BARCELONA“ ir linksmučiai tranzuojam. Tuomet prie mūsų prieina dvi nedrąsios merginos ir pasako, kad jos kaip tik ten ir važiuoja! Puikiau nei puiku!
Sėdžiu gale ir leidžiu Martynui pasidžiaugti moteriška kompanija. Jos daug mūsų klausinėja, kadangi ir pačios planuoja pakeliauti po Europą autostopu. Laikas neprailgsta. Atsirandame apie 3km iki Barselonos. Turime galvos skausmą – kaip mums ją aplenkti?
------------------------------------------------------------- MAN NEBELEIDŽIA TOLIAU RAŠYTI....!!!! Kursiu naują temą : ))
Ar žinote, kokia yra viena populiariausių skilčių šiame forume? Nusiskundimai. Daugiau negu 50 temų joje sukuriama kiekvieną mėnesį, o šimtai narių nukenčia nuo apgavysčių. Kuo toliau, tuo daugiau įvairių sukčiavimo būdų atranda vaikai: nuo apsimetinėjimo kitais nariais per Skype iki forumo paskyrų pirkimo iš senų forumo narių, sukaupusių daug teigiamų atsiliepimų.
Uždarbis.lt turbūt yra viena iš nedaugelio vietų lietuviškame internete, kur įvyksta tiek vagysčių. Šią problemą visi matome jau seniai ir buvo ne vienas pasiūlymas: neleisti naujų registracijų, apriboti amžių, kaupti visų narių asmeninius duomenis ar pildyti sukčių duomenų bazę. Vis dėlto visos šios idėjos turėjo daugybę akivaizdžių trūkumų.
Uždarbis.lt niekada nebuvo kuriamas kaip skelbimų portalas - ta forumo dalis išsivystė natūraliai - juk neišvengiamai ten, kur susirenka daug verslių žmonių, prasideda pirkimai ir pardavimai. Kaip bebūtų, būtent šie dalykai ir pritraukė į forumą sukčius - ne diskusijos, o skelbimai.
Uždarbis.lt per artimiausius metus turi tapti protingų, verslių, kuriančių žmonių susibūrimo vieta (plačiau) - ne Skelbiu.lt konkurentu (ką turiu omenyje?). Skelbimai šiai svetainei neturi jokios ilgalaikės naudos - priešingai nei diskusijų temas, juos atsivertęs po metų nieko naudingo nesužinosi.
Vis dėlto panaikinti skelbimus čia, kur renkasi tiek kuriantys, tiek verslu užsiimantys žmonės, būtų klaida. Reikėjo ieškoti kompromiso - kaip išvalyti bendruomenę nuo apgavikų, neatimant galimybės sąžiningiems nariams užsidirbti perkant ir parduodant prekes ir paslaugas.
Apie į galvą šovusį sprendimą - tapatybės patvirtinimo sistemą - forume buvau užsiminęs dar metų pradžioje. Tuomet tai sulaukė nemažai palaikymo ir labai naudingų pastabų, į kurių daugumą stengiausi atsižvelgti. Dar daugiau nuomonių ir patarimų pasiekė prieš gerą mėnesį plačiau idėją pristačius VIP narių forume, kuriame buvo išspręsti likę klausimai, - ir, atrodo, nei vieno prieštaraujančio šiai būsimai forumo naujovei tuomet neatsirado.
Jeigu trumpai - nuo šiol forume skelbimus galės rašyti (ir į juos atsakyti) tik savo tapatybę patvirtinę žmonės. Tiek paprasti nariai, tiek forumo svečiai, tiek Google ir toliau matys visus skelbimus - visus, išskyrus esančius Pinigų keitimų ir Paskolų skiltyse, kurių temas galės peržiūrėti tik patvirtinti nariai. Logiška, kad ir atsiliepimų sistema galės naudotis tik patvirtinti nariai, - daugiau jokių asmenų, kurie užsiregistruoja 10 slapyvardžių ir visus vieną per kitą apdalija teigiamais atsiliepimais.
Kadangi tapatybės patvirtinimas yra mokamas, nesinori, jog save patvirtinęs narys jaustųsi tuos pinigus išmetęs "niekur". Taigi jums automatiškai priklauso temos išryškinimas (prisegimas) už tą pačią sumą, kurį galėsite išnaudoti kada norėsite - nesvarbu, savo ar draugo temai (rekomenduoju pasilikti momentui, kai ką nors reikės skubiai pirkti arba parduoti ir norėsite, kad per trumpą laiką jūsų skelbimą pamatytų visi toje skiltyje apsilankę žmonės).
Tiems, kurie nuspręs nepatvirtinti savo tapatybės, skirtos artimiausios septynios dienos - iki spalio 12 d. - kai dar galima atsakyti į jau sukurtas temas (jeigu, pavyzdžiui, esate įdėję skelbimą ar dalyvaujate dizaino konkurse), tas pats galioja ir Pinigų keitimų ir Paskolų skilčių atvirumui. Naujų temų paprasti nariai nebegali kurti nuo šios akimirkos.
Tiesa, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į šią forumo taisyklę:
Kodėl svarbu, jog to būtų laikomasi?
Pirmiausiai, forumo skelbimai nepatenka į naujo turinio srautą, nes jie yra neskirti diskusijoms (netgi atvirkščiai - diskusijos juose draudžiamos: nerašyk, jei neketini pirkti). Anksčiau tai buvo didelė problema, nes skelbimai užgoždavo įdomias temas. Taigi, jei matote skelbimą tarp naujų temų, - reiškia, jis sukurtas ne ten ir jo autorius pažeidė taisykles. Antra priežastis, kodėl skelbimus reikia skelbti jiems skirtoje vietoje, - tik ten galioja temos kėlimo ir išryškinimo funkcijos, tik ten išjungta reputacijos sistema.
Baigiant šį informacijos srautą turbūt turėčiau nepraleisti ir vieno svarbesnių dalykų, kuris jau kurį laiką vyksta "šešėlyje": paskutiniu laikotarpiu visas dėmesys buvo skirtas išvalyti forumą nuo nepatikimų žmonių - tapatybės patvirtinimas yra tarsi šių pastangų kulminacija.
Neseniai buvo sukurta sistema, kuri seka visas naujas registracijas - lygina narių IP adresus, ieško galimų proxy, atkreipia dėmesį į įtartinas registracijas iš užsienio. Šios sistemos dėka per paskutines dvi savaites buvo susekta ir užblokuota daugiau nei 150 slapyvardžių ir keliasdešimt IP adresų žmonių, kurių kai kurie forume buvo užsiregistravę net po 20 ir daugiau kartų.
Viso to tikslas - kad būti išmestam iš Uždarbis.lt reikštų rimtą problemą norint sugrįžti.
Galiausiai dabar kiekvieno forumo nario paskyra turi savo vertę - su savo reputacijos taškais, atsiliepimais ir tapatybės patvirtinimu - jums tai gali praversti jei ne dabar, tai ateityje, - ir joks ką tik užsiregistravęs žmogus negalės tam prilygti - pagarbą (reputacijos taškus) ir patikimumą (atsiliepimus) sunku užsitarnauti ir lengva prarasti, o paryškintas slapyvardis narių sąraše (už tapatybės patvirtinimą) rodo, juk jūs čia užsukote ne trumpam.
Klausimas: Ar nebijote, kad sumažės forumo populiarumas ir naujų temų (skelbimų) skaičius? Atsakymas: Neabejotinai sumažės - bent jau iš pradžių - bet to tikrai nebijome. Bus mažiau skelbimų, bet išaugs kokybė, kai juos skelbs tik žmonės, kurie rimtai užsiima savo veikla - pakankamai rimtai, jog investuotų į savo tapatybės patvirtinimą.
Klausimas: O kodėl aš turiu mokėti? Atsakymas: Diskusijos forume visada buvo ir bus nevaržomos - be jokių mokesčių. Tapatybės patvirtinimo sistema pirmiausia skirta žmonėms, norintiems šioje svetainėje pirkti arba parduoti - o kitaip sakant - uždirbantiems šio forumo dėka. Dėl šios priežasties mažas vienkartinis mokestis atrodo pagrįstas ir logiškas.
Klausimas: O kam jums tie pinigai? Atsakymas: Skaičiais: pirmojo Uždarbis.lt žurnalo išleidimas ir platinimas atsiėjo daugiau nei 10 000 Lt (visa laimė, kad tai spėjome padaryti prieš ekonominę krizę) - jei bandytume išleisti antrąjį numerį vien iš to reklaminio skydelio puslapio viršuje uždirbamų lėšų - laukti reikėtų iki kitos vasaros. O idėjų, kurias norėtųsi įgyvendinti, turime dar gerokai daugiau.
Klausimas: O jeigu aš nepilnametis ir neturiu savo banko sąskaitos? Atsakymas: Puiki proga ją atsidaryti: http://zoom.lt/
Suprantu, kad daliai žmonių šis atnaujinimas gali nepatikti (kaip buvo ir su neigiamos reputacijos panaikinimu), bet, manau, kad mes judame teisinga linkme - ir tai rodo paskutinėmis savaitėmis kelis kartus išaugęs naujų registracijų skaičius per dieną: prie mūsų jungiasi patyrę ir įdomūs žmonės su savo siekiais. Lietuviškame internete pilna skelbimų portalų, daugybė forumų "apie viską", bet nėra vietos ateities žmonėms. Uždarbis.lt ja taps. Tik prieš tai turime išsivalyti nuo to, kas mums trukdo.
Tapatybės patvirtinimo puslapis (visa informacija ir procedūra)
Papildyta:
Kodėl patvirtinimo kaina yra tokia (o ne kitokia) Uždarbis.lt taip tik bando užsidirbti - tai verslas ir nieko daugiau Sprendimas per griežtas ir administratoriai per mažai klauso narių Nauji nariai tikrai nematys prasmės savęs patvirtinti Kodėl gerai, jog forume atsiliepimų negalės rašyti nepatvirtinti nariai? Kodėl gerai, jog forume skelbimų negalės rašyti nepatvirtinti nariai?
Tavo argumentas visiškai netinka. Dalykas tame, kad yra labai daug alternatyvių kompanijų, kurios taip pat sekmingai moka jau daug metų, daugeliui šalių pvz. Copeac, MaxBounty, NeverblueAds ir t.t. Dar geriau nueiti į http://offervault.com/ ir ten pamatysit daug geą reputaciją turiničų kompanijų.
Kam mokėti mcdonaldui norint atidaryti mcdondą? Nes nemokamų alternatyvų nėra :) Nebent pats sukursi savo hamburgerių verslą.
P.S. Mano pateiktos kompanijos yra šiek tiek kitokios nei šita. Tik dabar pažiūrėjęs jų video supratau, kad čia eilinė piramidė :) Sumoki $99, pakvieti dar 3 žmonės, gauni nuo jų $70, kai tie kiti žmonės pakviečia dar po kažkiek žmonių, tau dar procentų ateina ir t.t.
Kadangi pagaliau atsirado mano jau seniai laukta forumo skiltis, iš karto kilo noras šią skiltį papildyti įdomia informacija. Taigi, pabandysiu panagrinėti kažką įdomesnio ir neįprasto. Kaip jau supratote iš temos pavadinimo, bandysiu šiek tiek pakalbėti apie spalvas – kam tai reikalinga, kokia jų reikšmė versle bei pateiksiu keletą patarimų kaip būtų galima tai panaudoti ir ko reikėtų vengti.
Straipsnį norėtųsi pradėti šūkiu, kuriuo remiasi Spalvų Marketingo Grupė (The Color Marketing Group): „Spalvos parduoda, o tinkamai parinktos spalvos parduoda geriau“.
Taigi, ar kada pagalvojate, kokias spalvas renkatės savo marketingo žinutei, internetiniam puslapiui ar paprasčiausiai vizitinei kortelei? Dėl kokių priežasčių Jūs pasirinkote būtent tokias spalvas? Taip pasirinkote todėl, kad Jums pačiam patiko tokios spalvos, ar pasirinkote dėl marketingo žinutės pobūdžio? Nors gražus žinutės vizualinis apipavidalinimas yra labai svarbu, tačiau būtina žinoti, jog skirtingos spalvos skatina skirtingas žmonių, kurie mato jūsų žinutę, reakcijas. Taigi, ar Jūs esate tikri kokią informaciją Jūsų žinutė perduoda?
Dažnai būna sunku patikėti, kad spalvos gali turėti kokią nors įtaką mūsų kūnui ir protui. Tačiau mokslininkai žino, kad spalvos gali įtakoti mūsų kūno fiziologiją bei protinę būseną. Wohlfarth and Sam atliko eksperimentą su 14 neįgalių vaikų. Jie buvo apgyvendinami skirtingų spalvų aplinkose. Pastebėta, kad skirtingose aplinkose užfiksuotas gana ryškūs kraujospūdžio pasikeitimai bei agresyvaus elgesio kaita. Iš šio tyrimo buvo nustatyta, kad spalvos stimuliuoja mūsų nervinę sistemą ir iššaukia įvairias emocines būsenas.
Marketingo tyrimai rodo, kad daugiau nei 80% vizualios informacijos yra susieta su spalvomis. Kitaip sakant, spalvos perduoda reikiamą informaciją. Pavyzdžiui, ar pastebėjote, jog dauguma greito maisto restoranų naudoja ryškiai raudoną ir oranžinę spalvą? Ir tai yra daroma visiškai neatsitiktinai, nes tyrimai parodė, kad šios spalvos skatina žmones greitai pavalgyti ir išeiti – o šito kaip tik ir trokšta visi greito maisto restoranai. Taip pat nenuostabu, kad suaugusiųjų puslapiuose vyrauja raudona ir juoda spalvos. Manoma, jog šios spalvos turi seksualinį potraukį.
Taigi, prieš pradedant kurti kažkokią marketingo žinutę, labai protinga būtų pasidomėti spalvų psichologija. Nesvarbu ar tai vizitinė kortelė, lankstinukas, internetinis puslapis, plakatas ar kažkas kita. Spalvos jūsų siūlomai medžiagai suteikia ne tik išvaizdą, bet įtakoja ir mūsų visų elgesį. Todėl būtina žinoti kokią įtaką parinktos spalvos gali turėti tikslinei auditorijai.
Virtualioje aplinkoje spalvos turi dar didesnę reikšmę. Kadangi internete beveik nėra galimybės bendrauti su klientu "akis į akį“, viskas vykstą per vizualinę terpę. Žodžiai naudojami jūsų internetiniame puslapyje turi didžiausią reikšmę jūsų klientams. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad spalvos taip pat yra labai svarbu. Jūsų svetainės fonas, teksto spalva, antraštės ir pan. gali turėti rimtos psichologinės įtakos jūsų svetainės lankytojams. Suprasdamas spalvų psichologiją puslapio savininkas savo svetainę gali padaryti dar patrauklesnę akiai bei sukurti įsimintiną prekinį ženklą. Tinkamos spalvos pasiunčia tinkamas žinutes klientui ir patraukia dėmesį ten kur reikia.
Yra atlikta daug įvairių tyrimų siekiant išsiaiškinti spalvų poveikį žmogui. Štai keletas faktų iš kai kurių tyrimų:
• Seulo tarptautinėje COLOR EXPO 2004 parodoje atliktas tyrimas parodė, kad 92,6% apklaustųjų daugiausia dėmesio skiria produkto išvaizdai, 5,6% - lietimo pojūčiui ir tik 0,9% - klausai ir uoslei. Vėliau apklausus kokią įtaką renkantis produktą turi spalva, net 84,7% apklaustųjų teigė, kad spalva turi didžiausią įtaką. • CCICOLOR nustatė, kad žmogus pasąmonėje susidaro įspūdi apie kitą žmogų, aplinką ar produktą pamatęs jį per pirmas 90s. O nuo 62% iki 90% šių įvertinimų buvo remiantis vien spalva. • Loyola universitetas nustatė, kad tinkamų spalvų parinkimas padidina prekinio ženklo žinomumą iki 80%. • Psichologai nustatė, kad spalvos skatina smegenų darbą ir padeda geriau įsiminti matomus dalykus. Spalvotas vaizdas žymiai lengviau įsimenamas, nei toks pat vaizdas, tačiau juodos ir baltos spalvos. • Spalvos pagerina skaitomumą – 40%, išmokstamumą – nuo 55% iki 78%, o supratimą – 73%.
Taigi, kokią reikšmę vis dėlto turi tos spalvos? Žemiau pateikiamos keletas pagrindinių spalvų aprašymų, nors jų yra daug daugiau. Taip pat reiktų žinot, kad visos spalvos yra skirstomos į 3 grupes: neutralios, šiltos ir šaltos.
Neutralios spalvos:
• Juoda. Ši spalva asocijuojasi su valdžia ir galia, stabilumu bei jėga. Taip pat ši spalva siejasi su intelektu, elegancija, rafinuotumu, gundimu. Juodi drabužiai žmones lieknina. Kartais ši spalva siejama su blogiu bei mistika. Juoda – yra labai rimta spalva, kuri iššaukia stiprias emocijas; per daug juodos spalvos gali sukrėsti žmogų.
Patartina šios spalvos naudoti nedaug, tik mažuose plotuose, nes tai gali sietis su depresija. Ši spalva tinkama taikant į aukštuomenės rinką arba siekiant sudominti jaunimą, pasitelkiant mistiniu įvaizdžiu. Taip pat patartina kartu naudotis dar vieną, kokią „stiprią“ spalvą, tam kad klientui sukelti teigiamus jausmus.
• Balta. Daugumai ši spalva asocijuojasi su tyrumu, nekaltybe (vestuvių suknelė), jaunyste, švarumu (daktarai su baltais chalatais), saugumu. Taip pat ši spalva simbolizuoja neutralumą arba spalvų nebuvimą. Rytinėje pasaulio dalyje daug kur balta siejasi su rytu. Taip pat kai kuriuose rytų šalyse ji siejama su mirtimi.
Patartina šią spalvą naudoti kaip foną, nes išryškina kitas spalvas. Balta spalva atspindi šviesą ir dauginasi, taip sukurdama įvaizdi, jog aplinka atrodo didesnė, nei iš tiesų yra. Balta spalva kaip ir neturi jokio neigiamo poveikio internetiniam puslapiui, nebent beveik visa svetainė būtų baltos spalvos.
• Pilka. Ši spalva asocijuojasi su praktiškumu, amžinybe, solidžiais dalykais gyvenime, konservatyvumu, saugumu, branda. Per daug pilkos nekelia jokių jausmų, tačiau panaudojus ją protingai produktui prideda solidumo. Pilki atspalviai ar šešėliai siejasi su senatve, mirtimi, depresija, niūrumu.
Patartina šią spalvą naudoti taupiai. Tai suteikia pasitikėjimo bei paryškina kitas spalvas.
• Ruda. Ši spalva dažniausiai siejama su patikimumu, stabilumu bei draugyste. Tai yra žemės spalva ir asocijuojasi su natūralumu bei organiškumu. Tačiau Indijoje ši spalva reiškia gedulą.
Šią spalvą patartina naudoti siekiant sudaryti patikimo ir sąžiningo įvaizdį.
Šiltos spalvos:
• Raudona. Jei norite atkreipti dėmesį naudokite šią spalvą. Raudona yra energinga spalva. Ji siejasi su judesiu bei susijaudinimu. Žmonių, apsuptų šia spalva, širdis plaka vos vos smarkiau bei šiek tiek užgniaužia kvapą. Ši spalva visiškai netinka vaikų kambariui, kad sujaudintų žmones. Vilkint raudonus drabužius, jūs būsite labiau pastebimas. Ši spalva simbolizuoja gyvenimą, todėl nuotakos Kinijoje vilki tokios spalvos rūbus. Taip pat raudona yra siejama su aistra, seksu, greičiu, pavojumi.
Šią spalvą nepatartina naudoti per daug, nes gali erzinti lankytoją. Tačiau parinkus tinkamą vietą šiai spalvai, gali duoti labai daug naudos. Raudoni objektai stimuliuoja žmonės imtis tam tikrų veiksmų.
• Rožinė. Tai yra tikroji meilės spalva. Tai labiausiai raminanti spalva iš visų. Dauguma nusikaltėlių yra pasodinami į kalėjimus, kur vyrauja šita spalva, nes tyrimai rodo, jog rožinė spalva sekina bei užgniaužia agresiją. Ši spalva siejasi su romantika, lengvumu, švelniais jausmais.
Patartina naudoti, kai norite apeliuoti į kliento rūpestingumą bei jo romantiškąją pusę.
• Geltona. Tai linksma saulės spalva, kuri siejasi su juoku, džiaugsmu bei geru laiku. Žmogus apsuptas šia spalva jaučiasi optimistiškai, nes smegenys tada išskiria daugiau serotonino, dėl kurio žmogus ima jaustis geriau. Ši spalva pagreitina metabolizmą bei sukelia kūrybingų minčių.
Patartina naudoti, norint, kad puslapis atrodytų šviesesnis bei ryškesnis. Geltona taip pat paryškina kitas spalvas.
• Oranžinė. Ši spalva susijusi su laimingais laikais, linksmomis bei aktyviomis dienomis, šiltais bei organiniais produktais. Taip pat oranžinė siejama su ambicijomis ir visiškai nieko neturi bendro su ramybe.
Ši spalva tinka svetainėms apie maistą. Ji skatina žaismingumą, todėl tinka puslapiams susijusiems su įvairia aktyvia veikla. Taip pat labai tinka puslapiams skirtiems vaikams.
Šaltos spalvos:
• Mėlyna. Ši spalva yra viena mėgstamiausių didžiajai daliai žmonių. Ši spalva sudaro nemažą dalį mus supančio pasaulio (dangus, jūros, vandenynai..). Mėlyna spalva žmogų ramina, tačiau tai daro ne visi atspalviai. Dažnai miegamuosiuose vyrauja ši spalva, nes ji asocijuojasi su ramybe bei poilsiu. Per daugybę amžių mėlyna susieta su tvirtybe, patikimumu, išmintimi, lojalumu. Darbuotojų produktyvumas dažnai būna geresni, kai jie dirba supant mėlynai spalvai. Kai kurie tyrimai rodo, kad sunkumų kilnotojas mėlynoje sporto salėje gali iškelti didesnį svorį nei tai daro paprastai. Tai galioja visoms sporto šakoms.
Ši spalva internetiniam puslapiui suteikia formalumą. Protingai parinkta mėlyna spalva suteikia pasitikėjimą jūsų verslu. Tačiau panaudojus jos per daug klientui gali kilti daug dvejonių.
• Žalia. Ši spalva siejasi su augimu, gamta bei pinigais. Raminanti spalva, kuri suteikia teigiamas emocijas. Ligoninės dažnai naudoja šviesiai žalią spalvą, nes ji ramina pacientus. Ji taip pat siejasi su pavydu, sėkme, dosnumu bei vaisingumu. Tradiciškai ši spalva simbolizuoja taiką, harmoniją, palaikymą bei subalansuotą energiją.
Ši spalva tinka internetinėms svetainėms apie pinigus, finansus. Taip pat tinka puslapiams susijusiems su kokiu nors augimu. Patartina šią spalvą naudoti, norint paskatinti lankytoją paspausti ant nuorodos ar nupirkti siūlomą produktą.
• Violetinė. Ši spalva siejama su turtais, gerove, rafinuotumu, mistika. Ji stimuliuoja tas smegenų dalis kurios padeda problemų sprendimui. Ši spalva labai populiari tarp jaunų paauglių merginų.
Kuriant internetinius puslapius dažniausiai yra taikomi 3 pagrindiniai spalvų parinkimo būdai:
• Monochrominė spalvų schema – kai naudojama viena spalva ir skirtingi jos atspalviai. Taip svetainė atrodo tvarkinga ir gana įdomi. Tokia svetainė yra raminanti bei traukiantį akį, ypač kai naudojami mėlynas ar žalias atspalviai. • Papildomos spalvos schema – kai naudojamos dvi visiškai priešingos spalvos (pvz, rožinė ir žalia). Taip šilta spalva susimaišo su šalta, todėl dažnai tampa labai patrauklus dizainas klientui. • Triguba spalvų schema – kai naudojamos trys spalvos vienodai nutolusios viena nuo kitos spalvų rate. Ši schema dažnai būna populiari tarp internetinių puslapių dizainerių nes taip parinktos spalvos yra harmoningos.
Norint sėkmingai parinkti tam tikras spalvas ruošiamam projektui, būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Toliau pateiksiu keletą pagrindinių patarimų, kurie gali labai pasitarnauti Jums, siekiant parinkti tinkamas spalvas:
• Pažinkite savo rinką. Ar tai azijiečiai (tinkamiausia spalva raudona)? Ar tai olandai (tinkamiausia oranžinė spalva)? Ar tai jauna auditorija? Koks amžius? Aukštos ar žemos pajamos? Vyriška ar moteriška auditorija? Afroamerikiečiai ar baltaodžiai? Privalote kalbėti jų kalba, jei norite užmegzti kontaktą. • Ištirkite rinką. Jei tikrai norite padidinti savo produkto patrauklumą, būtinai išanalizuokite rinką. Padarykite keletą skirtingų dizaino versijų ir išbandykite jas, ir stebėkite kuris variantas yra patrauklesnis. • Stebėkite mašinų pramonę. Automobilių gamintojai išleidžia milijonus, tiriant, kurios spalvos yra patraukliausios. Visiems naujausiems ir perkamiausiems modeliams yra parinktos spalvos, atliekant sudėtingus tyrimus. Labiausiai jautri spalvai yra „Lexus“. • Naudokite „saugias“ spalvas. Jei neturite reikalų su labai stipriu prekiniu ženklu, likite prie „saugių“ spalvų. Violetinė ir oranžinė spalvos niekados neturės tokį teigiamą poveikį kaip mėlyna ar žalia.
Kągi, tikiuosi šis straipsnis bus naudingas šio forumo nariams ir atsiras tokių žmonių, kurie sužinos kažką naujo.
Jei norite šį straipsnį patalpinti kur nors kitur būtinai susisiekite su manimi.
Sveiki, Neseniai teko daryti darbeli apie Uzdarosios Akcines Bendroves steigima, kadangi tai gana aktuali tema, ir sis steigimas yra gana painus, nusprendziau patalpinti visus zingsnius, kuriuos reikia atlikti registrujant:
UAB Steigimas
Norint verstis veikla, susijusia su didesne ūkine rizika, geriau pasirinkti ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį - akcinę bendrovę (AB) arba uždarąją akcinę bendrovę (UAB), t.y. tas teisinių formų (rūšių) įmones, kurios už savo prievoles atsako tik savo (bendrovės) turtu. Bendrovės akcininkas, nepasisekus sumanytam verslui, rizikuoja tik tuo turtu, kurį įneša į bendrovę. Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas. Akcinių bendrovių įstatymas nustato AB ir UAB bendrus ir skiriamuosius požymius - steigimo ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams ir akcininkams, valdymo ir kontrolės organus. Bendrovės steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Steigiant AB ir UAB, asmenys sujungia savo lėšas (kapitalą) bendrai veiklai. UAB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 tūkst. litų. UAB akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai. Akcinių bendrovių įstatymas nustato, kad, steigiant bendrovę, pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas mokami tik pinigais į kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą. Šioje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik po jos įregistravimo. Bendrovės akcininkais gali būti Lietuvos Respublikos ar kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi įsigiję bent po vieną bendrovės akciją. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. UAB privalomi valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir administracijos vadovas. Uždarosiose akcinėse bendrovėse auditas privalo būti atliekamas, jei jos tenkina ne mažiau kaip dvi iš šių sąlygų: pardavimų pajamos viršija 10 mln. litų per ataskaitinius finansinius metus; vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius finansinius metus yra ne mažesnis kaip 50; balanse pateikta turto suma viršija 5 mln. litų.
UAB registravimas
Steigiamos įmonės steigėjas prašymą įregistruoti juridinį asmenį ar jo padalinį ir įmonės steigimo dokumentus pirmiausia turi pateikti notarui, kuris tvirtins duomenų tikrumą ir steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams. Labai svarbu yra tinkamai pasirengti įmonės įregistravimui. Taigi žingsniai koks maždaug turėtų būti eiliškumas: 1. Pirmiausia bendrovės steigėjai turi sudaryti steigimo sutartį.(Pvz.: Steigimo sutartis). Sudarę steigimo sutartį ją būtina pristatyti notarui, kad šį dokumentą patikrintų ar jis teisiškai tvarkingas ir jį patvirtintų; 2. Po to su šia steigimo sutartimi reikia eiti į banką ir atsidaryti bendrovės kaupiamąją sąskaitą, kurioje bus kaupiamas pradinis kapitalas; 3. Tadai visi būsimi akcininkai turi įnešti savo dalį pinigų į kaupiamąją sąskaitą ir pasidaryti banko pažymą apie kaupiamojoje sąskaitoje įmokėtus pradinius įnašus; 4. Susigalvoti UAB pavadinimą ir jį užregistruoti Valstybiniame Patentų Biure. 5. Tada atlikus šiuos žingsnius reikia parengti visus su tam tikros teisinės formos įmonės steigimu susijusius dokumentus: • Prašymas registruoti juridinių asmenų registre (JAR-1); • Paruošti įstatus(3 egzemplioriai; Pvz.: UAB istatai); • Savininko sutikimas suteikti patalpas juridinio asmens buveinei. Patalpų savininkui, pačiam steigiančiam juridinį asmenį, pažyma apie patalpų suteikimą nereikalinga, tačiau būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius jo nuosavybės teises į šias patalpas. • Steigiamojo susirinkimo protokolas ir jo priedas; • Dokumentai, patvirtinantys duomenis apie steigėjus, išrinktus (paskirtus) valdymo ir priežiūros organų narius, asmenis, galinčius sudaryti sandorius juridinio asmens vardu, jų teisių ribas. • Dokumentas, patvirtinantis, kad akcinės bendrovės akcijos yra registruotos Vertybinių popierių komisijoje. • Banko pažyma apie kaupiamojoje sąskaitoje įmokėtus pradinius įnašus • Kai kuriuos dokumentus, jei reikalauja Lietuvos valstybės įstatymai: a) Licencija (leidimas), jei pagal įstatymus licencija (leidimas) turi būti išduota iki juridinio asmens įsteigimo. b ) Konkurencijos tarybos leidimas, jeigu jis turi būti išduodamas Konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka. c) Turto vertinimo ataskaita, jeigu steigėjas akcijas iš dalies apmoka nepiniginiu įnašu. d) Jeigu pavadinime vartojamas Lietuvos Respublikos oficialusis ar tradicinis (trumpasis) valstybės pavadinimas – teisingumo ministro leidimas vartoti valstybės pavadinimą. e) Jeigu pavadinime vartojamas žodis „katalikų“ – rašytinis Katalikų bažnyčios vadovybės (vyskupo) sutikimas. f) Kiti dokumentai, patvirtinantys, kad įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės ir akcinę bendrovę įregistruoti galima.
Užpildžius visus reikiamus dokumentus, reikia eiti pas notarą, kad visus dokumentus patikrintų ar jie teisiškai yra tvarkingi ir kad tuos dokumentus patvirtintų. Notarui patvirtinus visus dokumentus, su jais reikia eiti į Registrų centrą. Be šių dokumentų, Registrų centre steigėjai privalo užpildyti dar šias formas: • Vienasmenio valdymo organo formą(JAR-V-OV); • Taisykles, pagal kurią asmenys veikia juridinio asmens vardu(JAR-T); • Asmens, turinčio teisę sudaryti sandorius, parašo pavyzdžio(JAR-PP) Pateikius kvituką, kad sumokėta suma už UAB registravimą, jusų bendrovė yra įregistruojama. Kol įmonė bus įregistruota reikia laukti maždaug savaitę. Iš Registrų centro gavus įmonės pažymejimą, reikia eiti į antspaudus gaminančią firmą ir pasigaminti savo bendrovės antspaudą. Kai antspaudas jau irgi pagamintas, tada su visais registravimo dokumentais ir su antspaudu reikia eiti į banką ir ten savo einamąją, sąskaitą kurioje yra pradinis kapitalas reikia pakeisti į bendrovės kaupiamąją. Tada įmonė yra įregistruota ir jau gali pradėti savo veiklą.
Be pradinio kapitalo, dar jums reikės sumokėti šias sumas registravimo paslaugas: • Firmos pavadinimo užregistravimas – 80LT; • Firmos pavadinimo patikrinimas ar tokio nėra duomenų bazėje – 40LT; • Notaro paslaugos – 350-450LT; • Mokestis registrų centrui – 120LT; • Antspaudo darymas – 60-90LT.
Už 156 USD kainą išeina amžina DLE licenzija. Normalų dizainą galima gauti už dyka ar užsakyti už ~ 100-150 Lt Runete. Kaip ir įsipaišom į 500 Lt + visos darbui reikalingos funkcijos iškart vietoj.
Taigi šiek tiek užtrukę po dviejų metų pertraukos pristatome naują Uždarbis.lt veidą :)
Pats atnaujinimas dar toli gražu nėra baigtas (ir tai nesunku pastebėti), bet nenorėjome daugiau stabdyti diskusijų. Artimiausiomis dienomis taisysime nebaigtus elementus, bet forumo veiklos tai daugiau neturėtų nutraukti. Dėl visų pasitaikančių klaidų tikimės jūsų kantrybės ir supratimo - daugumą dalykų matome patys, tiesiog reikia laiko tam sutvarkyti. Jei susidūrėte su kritine problema (negalite atlikti tam tikrų veiksmų forume), praneškite man arba NuPagady.
Naujoves patyrinėję jūs atrasite patys, tad paminėsiu tik svarbiausius dalykus.
Reputacijos sistema. Ne vieną kartą mūsų klausėte, kokia nauda iš tų "pliusų ir minusų". Dabar kiekvienas galite atsidaryti savo profilį ir pamatyti visų savo pranešimų įvertinimų sumą. Nuo šiol tavo pranešimų skaičius forume nieko nebereiškia - svarbiausia jų kokybė - ir tai rodo reputacijos taškai. Noriu paskatinti naudotis šia sistema aktyviai - jei jums perskaitytas pranešimas buvo naudingas - atsidėkokite paspausdami pliusą jo dešiniajame kampe. Be to, nepagailėti pliuso, net jei žmogus tik sukūrė temą užduodamas klausimą - bet gerą klausimą, kuris jums taip pat yra aktualus - nesvarbu, jog jis pats informacija negalėjo pasidalinti, bet galbūt jo dėka pasidalins kiti. Greičiausias būdas pasikelti reputaciją forume yra parašyti gerą straipsnį.
Reputacijos sistema gali praversti ateityje. Pavyzdžiui, galėtume rimtesnėse diskusijų kategorijose neleisti rašyti nariams, pasiekusiems tam tikrą reputacijos balą.
Kaip pastebėjote, visiškai pasikeitė pirmasis forumo puslapis. Norėjome atsisakyti to ilgo kategorijų sąrašo ir viską suskirstyti taip, kad pirmąsyk Uždarbis.lt apsilankęs žmogus nesunkiai susigaudytų, kur kokiomis temomis yra diskutuojama. Jeigu jums šis išdėstymas nėra patogus, alternatyvą galite rasti čia, o geriausia tiesiog atsidaryti kategoriją, kuri domina, ir matyti pilną jos vaizdą - pavyzdžiui, Informacinės technologijos.
Tiesa, privačios žinutės dar nėra perkeltos. Jūs galite rašyti naujas, o senos atsiras kelių dienų bėgyje. Vis dėlto mąstome palikti tik paskutinio laikotarpio žinutes, nes per ne vienerius metus jų susikaupė daugiau nei milijonas. Konvertuojant atsiliepimų sistemą buvo ištrinti visi tie, kurie pažeidė taisykles, - nebuvo nurodyta vieša tema forume, kaip sandorio įrodymas. Tokių atsiliepimų buvo apie 10%. Negalėjome jų palikti, nes nauja atsiliepimų sistema, kurią įdiegėme, reikalauja, jog prie atsiliepimo palikta nuoroda vestų į konkrečią temą forume ir ne bet kur kitur.
Beje, tai dar ne visos naujovės. Tapatybės patvirtinimo sistema bus pristatyta kitą savaitę, kai pabaigsime tvarkyti forumo varikliuko, dizaino ir vertimo trūkumus :)
nezinau ar buvo pamineta, bet atsidarius atsiliepimus labai sunku susigaudyti tarp ju, nesuprasi kuris zmogus kuri atsiliepima parase, nes nesulygiuota, o ismetyta belekaip.
Per pirmą pusdienį atnaujinus forumą galiausiai nutarėme priimti insaider pasiūlymą dėl neigiamų įvertinimų panaikinimo.
Turbūt nemažai kas gali nesuprasti šio "nuomonės laisvės suvaržymo" priežasčių, tad pamėginsiu paaiškinti, kodėl taip nusprendėme.
Nemaža dalis narių vertina kitų žinutes neobjektyviai. Dalis deda minusą pranešimui tik todėl, jog, pavyzdžiui, jo autorius buvo kažkada jį sukritikavęs. Kiti šiandien tiesiog neturi nuotaikos ir atsidarę temą deda minusus visiems pranešimams joje iš eilės (teko tai ne kartą pastebėti). Normalu, jog kiekvieną žmogų minusai veikia neigiamai, o jeigu tu dar gauni juos už nieką, tai gali apskritai numušti norą diskutuoti forume. Be to, ko tada verta reputacijos sistema, jei vos parašęs: "Man nepatinka šis forumo dizainas" žmogus netenka beveik 30 savo reputacijos taškų? Galiausiai, esant ir pliusams, ir minusams tu nematai, kiek žmonių iš tikrųjų tave palaiko: kartais pranešimo įvertinimas būna -1, o už jo iš tikrųjų slepiasi 10 teigiamų įvertinimų (ir 11 neigiamų, žinoma), apie kuriuos tu net neįtari.
Ką tuomet daryti, jei nesutinki su perskaitytu pranešimu? Skaityk temą toliau, ir duok pliusą žmogui, kuris išreiškė tai, ką tu galvoji. Jeigu tokio nėra - pats argumentuotai išdėstyk savo nuomonę, kodėl nesutinki su tuo pranešimu. Viskas. Galbūt žmogus, parašęs kvailą žinutę, gaus 3 savo bendraminčių pliusus, bet tas, kuris paaiškins jam, kodėl jo žinutė kvaila, sulauks kelis kartus didesnio palaikymo - ir pranešimo autoriui bus aišku, jog dauguma su juo nesutinka. Tokiu būdu neigiami vertinimai gali būti pakeisti į teigiamą formą ir tuo pačiu skatinti argumentuotas diskusijas, o ne minusiukų spaudymą. Galiausiai - tiesiog suteikti daugiau pozityvumo, daugiau geros nuotaikos (tai ir yra priežastis, kodėl Facebook turi tik "Like" mygtuką).
Reputacijos sistema nuo to visiškai nenukentės. Taip, nariai nebegalės gauti neigiamų taškų, bet, jei tu neparašai nieko protingo, - liksi su nuliu. Lygiai taip atsiradus poreikiui reikalavimas patekti į rimtesnius forumus galės būti keli šimtai reputacijos taškų. Be to, reputacijos taškai galės būti vienas iš kriterijų plečiant VIP narių grupę.
Palikimas tik teigiamų atsiliepimų leidžia įjungti papildomą funkciją - nuo šiol galėsite matyti tuos, kas vertino pranešimus, paspaudę ant įvertinimų skaičiaus. Anksčiau duotų neigiamų įvertinimų autoriai nebus rodomi.
Dar papildyta: į naujai perskaičiuotą reputacijos balą neįtraukti neigiami pranešimų įvertinimai, todėl jis išaugo, bet dėsningumo neiškreipė (top10 beveik nepasikeitė).
Taigi tiesiog šiek tiek daugiau pozityvumo forume :)
Atsirado daug naudingų dalykų pvz.: reputacija, bet pradžioje kažkaip nejauku... reikia priprasti.Pradžioje atrodė, kad ne į tą forumą pataikiau. Labai jau pasikeitė :)
kija sureagavo į AJAZZ Kodėl logotipas neturėtų kainuoti 150 Lt?