Gabriellee

Kai vienu pirštu baksnoji į kitą asmenį, likę keturi rodo tiesiai į tave.
 
 
Turtingiausias žmogus yra ne tas, kuris daugiausia turi, o tas, kuriam mažiausiai reikia.
 
Verkiau, kad neturiu batų, kol nepamačiau žmogaus be kojų.
 
Joks poelgis – ar viešai kalbėtum, ar prašytum viršininko tave paaukštinti, ar plaukiotum nušviestame ežere, ar vaikščiotum po paplūdimį mėnesienoje – nėra iš prigimties nei skausmingas. Nei malonus. Tik tavo mąstymas padaro jį tokį arba anokį.
 
 
Tu atimi iš savęs kiekvieną tą akimirką, kurią praleidi svajodamas svetimas svajones.

University of Sheffield

Išvažiavau ir aš į UK. Irgi dirbau valytoju, tik ne tualetų. Irgi nekenčiau savęs už tai. Bet dėl to visiškai dabar nesiparinu. Valgyti/gyventi juk reikėjo už kažkokius pinigus. Aišku, galėjau likti Lietuvoje, nusipirkti universiteto diplomą (nes mokytis LT man buvo žiauriai neįdomu), tėveliai, kurie užima, mano manymu, labai geras pareigas, lengvai galėjo man rasti gerai apmokamą darbą. Net ir pokalbis apie tai buvo: "tu tik baik mokslus, ir darbas pas tave bus". Bet tai wtf, taip neįdomu! Na arba galėjau pas tėvelius "pasiskolinti" pinigų ir gyventi UK tik ieškodamas darbo. Tačiau nusprendžiau pradėti nuo "nulio".
 
Per tuos pusę metų, kada dirbau valytoju, susitvarkiau visus dokumentus, patobulinau savo anglų kalbą - kitaip sakant "apsiuosčiau" ir pradėjau ieškotis "prestižinio" darbo :) Gavau IT supporto darbą vienoje vietinėje firmelėje. Tačiau padirbęs keletą mėnesių, pastebėjau, jog nelabai ten kur kilti yra. Todėl vėl pradėjau ieškoti darbo. Dabar dirbu viename iš didžiausių vietinių bankų - klerku. Turiu tikslą - už darbdavio pinigus pabaigti koledžą, įgauti patirties, jeigu išeis pakilti karjeros laipteliais, o tada greičiausiai grįžti į LT.
 
Ir banke manęs nemėgsta, kaip dauguma čia sakė, laiko "antrarūšiu". Tačiau, ne dėl to, jog aš emigrantas, o emigrantai vagys, pašalpų rijikai ir t.t. O todėl, jog jie žino, jog lietuviai dirba "iš širdies", visas savo jėgas atiduoda darbui. Ir tą darbą padaro trigubai greičiau už vietinį. Ir labai dažnai, netgi kokybiškiau. Ir į visas tas replikas aš nekreipiu jokio dėmesio, nes turiu tikslą, kurį būtinai pasieksiu.
 
 
Beje, mokslų neesu baigęs.

Man jau geriau būt antrarūšiu ir gaut 3-4k LT algos į mėnesį, negu Lietuvoj dirbti ir gaut 900LT. Ir beto negi tokios sąlygos jau tiems lietuviams svetur, kad neįmanoma normalaus darbo rast ? Jei važiuoji į Norvegija kur bambuku kalba šneka pats darbo rast negali (kalbos nemoki) tai faktas, kad pažystami ir neras gero darbo..

1. Airija. Dublinas 2005-2009, o nuo 2010 individuali veikla pardavimai/paslaugos
2. Apsauga, apsaugos ekipažo vairuotojas
3. Pats radau per skelbimą
4. Apsimokėjo, nes galėjau grįžęs nusipirkti butą Vilniuje, vėliau namą kitame mieste bei įkurti savo verslą ir kelti LT ekonomiką :lol:

Sveiki,
 
Taigi norit turėt savo projektą, bet nežinot net nuo kur pradėt? Leiskit trumpai papasakosiu savo istoriją.
 
Sutikau Gediminą šiam uždarbio forume, kai ieškojo pagalbos patobulint ir kažkaip monetizuot jo turėtą, bet jau apleistą projektą "vipblogas". Bandėm bandėm, darėm darėm, bet matėm, kad šūdų krūva gaunasi, pradėjom ieškot kokios nors kitos web puslapio idėjos. Tas vipblogas Gėdiminui ėdęs daugybę laiko ir neatnešęs jokios finansinės naudos, buvo pirmas, o aš, tuo tarpu, be keleto savo kurtų asmeninių tinklaraščių irgi patirtim nepasižymėjau.
 
Bet abu labai norėjom turėti kažką savo. Gedas pasiūlė, o kodėl gi nepabandžius sukurti viktorinos žaidimo - įdomu žaisti, sukūrus pakankamai nedaug administruoti reikėtų, o gal žiūrėk dar ir kapeiką, kitą uždirbtume.
 
Bėda buvo ta, kad nei aš nei jis nebuvom programuotojai ar dizaineriai. Todėl teko ieškot, kas tą žaidimą sukurtų. Tikėjomės, kad viskas kainuos nedaug, tai ieškodami pirmųjų specialistų tikrai stengėmės taupyt.
 
Mano svarbiausia išmokta pamoka dar iki tos vietos - nesistenk kurti visko vienas. Jei ne Gediminas ir jo įdėtas darbas, tas žaidimas tikrai nebūtų dienos šviesos išvydęs, o ir smagumo kurti būtų buvę mažų mažiausiai pusė tiek.
 
Taigi, darbai pradėjo judėti, atsirado pirmieji žaidimo dizainai, o mes džiaugėmės kaip vaikai, svajojom, kaip žaidėjų neatsiginsim ir visas pasaulis tiesiog kris po kojom. Na gerai, ne visai taip buvo, bet jausmas matyti savo mintis tampant kažkokia materialia realybe buvo neapsakomas.
 
Paskui radom programuotoją, jis visus dizainus pavertė žaidimu. Šitam etape išmokau antrą savo didžiąją pamoką - Negailėti Laiko Planavimui. Beprogramuojant kilo vis naujų idėjų ir žaidimą kartas nuo karto tekdavo gerokai pakoreguoti, o tai ne tik tolino atidarymod datą, bet ir stipriai kėlė visų darbų kainą.
 
Galiausiai, paleidom pirmąją versiją. Tikrai džiaugėmės nuveiktu darbu, neskaitant jau paminėtų pamokų šiaip įgavom patirties, o svarbiausia - pajautėm ką reiškia materealizuoti savo mintis. Tai įkvepia labiau nei bet kas kitas.
 
Štai taip atrodė pirmasis žaidimo variantas:
http://img593.imageshack.us/img593/3875/6zaidimas.png
 
Tačiau po paleidimo rezultatai šiek tiek nuvylė: ketinom pagrindines pajamas gauti iš mokamų sms, jų šiek tiek pardavėm, bet mokėjimai.lt pasiimdavo daugiau nei pusę sumos nuo kiekvieno iš jų, tad nelabai kas belikdavo. Gautos pajamos nepadengė nė dešimtadalio to, ką išleidom, todėl mintis apie pelną greit teko palaidot, nes sėdėjom minuse.
 
Bet nuleist rankų neketinom. Sulaukėm nemažai patarimų, kritikos ir idėjų, kaip viską patobulint. Pasimokėm iš klaidų ir dirbom toliau - pergalvojom visą žaidimo eigą, pažiūrėjom į tai, kas vartotojams patiko, kas nepatiko ir darėm išvadas. Nusprendėm susirasti rimtą dizainerį, netyčia susidūrėm su nebula44 dizaineriu ir nors jo įkainiai buvo didesni, nusprendėm nebeužlipt ant to grėblio du kartus ir padaryt viską normaliai. Trečioji pamoka - Skūpas TIKRAI moka du kartus.
Pataupėm pirmą kartą su dizainu, programavimu, todėl dabar teko dar labiau kratyt kišenes. Tačiau nesuklydom, dizaineris pasirodė esąs nuostabus savo srities žinovas, ne tik viską atliko greit ir labai kokybiškai, bet dar ir daugybę patarimų žaidimo patobulinimams bei marketingui davė. Taip pat pasiūlė ir web bei žaidimo programuotojus, kurie savo darbą irgi atliko be priekaištų.
 
Atsirado daugybė idėjų atnaujinimui: kad būtų smagiau žaisti nusprendėm rodyt teisingą atsakymą, skaičiuot taškus už kiekvieną gerai atsakytą klausimą (nes pamatėm, kad žiauriai užknisa, kai neatsakai 3 ar 4, bet ne 5 iš eilės, kad taškai išsisaugotų ir taip lieki be jokių taškų - tada iš karto pirma mintis "JUNKT LAUK ŠITĄ NESĄMONĘ!!") bei daugybė daugybė kitų minčių, kurių niekaip nebūtume sugalvoję ir atradę, jei ne pirmas visai neskėmingas bandymas. Čia atėjo ketvirtoji pamoka - geriau padaryti ######nai, negu visai nedaryti. Daug kas nepradeda ar dar blogiau - neužbaigia savo projektų ir idėjų dėl to, kad atrodo, jog dar ne tobula, dar ne, dar ne, dar ne... ir lieka išviso be nieko, nes bijo "pasidaryt gėdos" ir sulaukt daug kritkos.
 
Ir štai taip atrodo šviežiai paleista versija:
http://img513.imageshack.us/img513/4723/iminiusatnaujintas.png
 
Taigi taip iš paprastos idėjos, neturėdami jokios ankstesnės patirties ėmėm ir sukūrėm savo pirmąjį žaidimą. Sakysit, anokie jūs čia kūrėjai, pinigus sumokėjot ir tipo kažką čia padarėt. Na, taip - visi tie, kurie dirbo mums buvo lygiai tokie patys kūrėjai, tačiau programuotojai, dizaineriai ir kiti specialistai ateina ir išeina, o mes, kurie patikėjom ta idėja, kurią nešiojom ir tebenešiojam galvose kiekvieną dieną, liksim su ja. Nežinau, kur nuves antroji versija, galbūt prie dar vieno atnaujinimo reikalaujančio dar didesnių išlaidų, bet mes ja tikim ir trauktis nebėra kur.
 
O tiem, kas klausiat iš kur pinigų paimt tiem projektam, atsakau - dirbt. Kai žinai, kad atiduodi savo prieš tai fiziniu darbu uždirbtus pinigus, visai kitoks įkvėpimas kažką daryti.
 
Todėl kurkit ir neklauskit kitų nuomonės tol, kol neturėsit ką parodyt. Kiti pasakys kokia idėja yra šlamštas ir kokia ne, kai galės kažką pačiupinėt. Iki tol - visos idėjos vienodai geros ir visos vienodai nieko vertos.
 
Sėkmės,
 
Justinas

Per vakar vykusį Login 2012 uždarymo vakarą buvo įteikti Lietuvos interneto apdovanojimai.
 
Rinkimų pirmajame etape balsuoti galėjo visi internautai, o antrajame savo lemiamą žodį atrinkdama nugalėtojus tarė komisija. Jos nuomonė kai kuriose kategorijose smarkiai skyrėsi nuo internautų (statulėles gavo ne tie, kurie pirmavo savo kategorijose po viešo balsavimo), bet džiugu, kad "Geriausio forumo" nominacijoje tiek internautų, tiek komisijos vertinimai sutapo:
 

 
Atsiimdamas statulėlę sakiau, kad jei Login yra didžiausia technologijų konferencija Lietuvoje, tai Uždarbis.lt yra didžiausia technologijų bendruomenė Lietuvoje, – ir šis apdovanojimas skirtas visiems 50 000 mūsų narių.
http://g4.delfi.lt/images/pix/file58841831_bc70bff3.jpg
 
Pačius apdovanojimus galima vertinti įvairiai, bet faktas, kad Lietuvoje šiuo metu yra maždaug 100 populiarių interneto forumų, kurie turi tūkstančius narių, ir Uždarbis.lt buvo išskirtas iš visų, yra tikrai malonus.
 
Tai pirmas rimtesnis Uždarbis.lt pripažinimas nuo pat 2004 metų, kai šis forumas buvo sukurtas.
 
Ačiū visiems, kad esate :)

http://www.youtube.com/watch?v=TsHWTOLSHD4

Radau vieną šaltinį, padėsiantį samprotauti gyvenimo prasmės temomis. Mano nuoroda

Čia puikiai tinka ši citata:
 
 
- Ką jūs galvojate apie gyvenimą? - klausiu jį.
Vilkė nustoja kramtęs.
- Rytais galvoju kitaip negu vakarais, žiemą kitaip negu vasarą, prieš valgį kitaip negu pavalgęs, o jaunystėje, ko gero, kitaip negu senatvėje.

Iš tikro esu skaitęs vos kelias knygas (ir tai priverstinai mokykloje), bet beabejonės didžiausią įspūdį padarė "Vakarų fronte nieko naujo" tiesiog mėgavausi skaitymu, galvoju ir dar kartą perskaityti ;]

5lt per 3-5 sekundes.
 
Ėjau namo, žiūriu 5lt mėtosi. Tada aš juos pasiėmiau.

Eat problems, shit success :)

I situos zodzius telpa labai daug (beje neseniai perskaiciau):
"Gali tureti dideli ego arba daug pinigu saskaitoje, bet neimanoma tureti abieju dalyku vienu metu" - Nezinomas autorius
Kartais kaip pagalvoji kaip tos visos zvaigsdes krenta zemyn del to kad per nelyg turi didely ego ir praranda
10's milijonu nors ir per diena vien del to kad ego yra labai didelis, kiek dideliu klaidu pridaro ir pan.
 
 
Zig Ziglar auksiniai zodziai:
 
"Gali gyvenime tureti viska ko nori, jei pakankamai padesi kitiems pasiekti tai ko jie nori" - Zig Ziglar (vienas itakingiausiu pasaulyje tinkliniam marketinge)
 
"As niekad nebusiu tobulas, bet visada busiu unikalus" - nezinomas autorius
 
"geras zmogus ne specialybe, geras specialistas yra geras zmogus"
 
"visada stenkis buti nemokama paslauga tiems kurie tai tikrai ivertins"
 
"nesistenk visiems patinkti, stenkis visada nugaleti"
 
"visu draugas - niekieno draugas"
 
"I bloga kritika nekreipk visai demesio arba iskratyk kaip smeli i batu" -
Robert Kyosaki
 
Ir dar ne vienas ne frazes bet siaip pamokymas kokiu reikia buti gyvenime:
"Paima vireja svoguna, pauosto ir sako O sitas geras,
pauosto kita svoguna - jokio kvapo ir ismeta i siuksliu deze"
 
pamokymas tame kad kiekvienas turi tureti "savo kvapa" kad butu
kam nors tinkamas, o ne ismestas i siuksliu deze kaip sugedes
svogunas, kuris neskleidzia jokio kvapo ir nera niekam tinkamas.
 
Ir dar viena noreciau pridurti kuri gyrdejau vienam filme su
De Niro "Sometimes life is more funny than shit" :D
 
Tadas

"The saddest thing in life is wasted talent, and the choices that you make will shape your life forever." Calogero 'C' Anello, "A Bronx Tale".

"Today is the first day of the rest of your life"? Well, that's true of every day but one - the day you die. American Beauty.

O as galima sakyt visus 2011 dedu pamatus todel tikiuos 2012 man bus labai sekmingi metai nes prasideda naujas gyvenimo etapas. Gruodzio 30 vestuves, Vasario pabaigoj man gims sunus, Sausio pradzioj startuos pora mano nauju projektu/verslu :) Zodziu metai prasides su trenksmu, ziuresim ar galesiu kitu metu pabaigoje kazkuo pasigirt :)

abu puslapius? :o

Spausdintuvo surinkimo instrukcija :lol:

Ai nieko... Prigerem, isvemiau gulesa ir einu gult. :D Reik pirmadieni zvaliam i teisma atsikelt. :D

O tu permiegok su jos broliu ir atkersik

Manau uždarbyje nereikia tokių straipsnių, net ir šalia temų apie viską.
Skaitant pradžią pasirodė, kad skaitomas koks eilinis "bobiškas" žurnalas.
Nežinau kaip kitus bet manęs neveikia išgalvotos istorijos su muilo operų prieskoniais.

Geras straipsnis, paimtas is http://www.skyrybucentras.lt/pasvarstykime.php?id=33 :)
Tik nelabai supratau tos dalies, kad sunui 10¬ metu, bet laiko egzaminus? :|

Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…
 
Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
_______________
 
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!
 
Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.
 
 
Taigi brangieji.. :) Didziausios gyvenimo krizes nutinka tiem zmonem, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sekmes jie buvo. Tegul si istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ka turime, kol to nepraradome. Laimingos jums santuokos, melieji.

Anūką :D