Kamile

TRUMPA ĮŽANGA
 
Už akių užkliuvo dar viena tema ir keli pranešimai apie tai, kad lietuvių kalbos egzaminas su tuo prakeiktu rašiniu - misija neįmanoma. Nors ir yra parašyti keli straipsniai apie tai, kaip (gerai) išlaikyti lietuvių egzaminą, rašant samprotaująmą rašinį, visgi jaučiu, kad turiu ką papasakoti ir pati - galbūt ir todėl, nes žinau - uždarbis.lt kažkiek prisidėjo prie to, kad vis dėl to išlaikiau tą egzaminą, neperskaičius nė vienos rimtos privalomos knygos (tik apysakas/apsakymus,eilėraščius). Taigi, jei esi būsimas/esamas abiturientas ir nori (gerai) išlaikyti egzaminą bei ruošiesi rašyti sampr. rašinį, perskaityk ar bent akim permesk straipsnį - tikiuosi, bent kažkuo padėsiu. Gero skaitymo!
 
ĮVADAS
 
Visų pirma, manau, reikėtų paminėti - straipsnyje labiau akcentuosiu tai, kokios struktūros reikėtų laikytis rašant rašinį, kaip išvengti stiliaus klaidų bei kaip "sudominti" vertintoją, kad jis nepastebėtų, kad nebuvai pats uoliausias mokinys ir neperskaitei tų 500 puslapių apie kunigo emocinius išgyvenimus ar n+1 knygos apie tai, kaip sunkiai laukuose dirba žmonės, o kaimo gyvenimas - tai ne tik šokiai ir linksmybės. Vėlgi, jei ieškai patarimų kaip konspektuoti knygas ar nori rasti naudingos medžiagos egzaminui, siūlau aplankyti šią temą ir perskaityti visus pranešimus, nes buvę abiturientai nemokamai (čia parduoda) dalinasi savo sukaupta medžiaga. Taip pat perskaityk visą šiątemą, yra keli mano komentarai apie rašinius/pastraipas (oh well, aš ne mokytoja, tik komentavau, kaip, mano manymu, reikėtų rašyti).Tikiuosi, kas nors pravers.
 
(Taip pat noriu pasakyti, kad čia tik MANO patirtis su lietuvių VBE ir MANO nuomonė, kaip efektyviai reikėtų pasiruošti rašiniui (struktūros atžvilgiu). Jei Tave mokytoja moko, kad reikia rašyti kitaip - tai geriau taip ir daryk ir tikėkis, kad rašinio vertintoja, tikrinanti Tavo darbą, yra tokios pat nuomonės, kaip ir Tave mokanti mokytoja.)
 
BENDRAI
 
Jau turbūt žinai, kad lietuvių kalbos rašinyje reikės parašyti bent 500 žodžių, o remtis bent vienu iš trijų skliausteliuose nurodytu autoriumi. Jei nesiremsi nė vienu iš pateiktų autoriumi, tačiau temą atsakysi idealiai, nepadarysi nė vienos gramatikos klaidos, o stilius tiesiog blizgės - vistiek egzamino neišlaikysi. Taip pat ir su žodžiu skaičiumi - jei neparašysi bent pusės (o tiek tikrai parašysi, jei laikysiesi mano (ir daugumos mokytojų, bet jos, deja, dažniausiai 'normaliai' nepaaiškina) rekomenduojamos struktūros) tiek - egzamino neišlaikysi. Truputį kvaila, bet ką darysi - turbūt čia tokia mini apsauga, kad neateitum su jau parašytu rašiniu bendra tema ir nepritaikytum jo siauresnei temai.
 
NUO KO PRADĖTI?
 
Vieno konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes visiems rašinys rašosi skirtingai. Dalinuosi tik tuo, kaip rašau aš pati.
 
Visų pirmą, perskaitau temą ir pasibraukiu 'raktinius' (svarbiausius) žodžius, iškeliu probleminį klausimą. Tada - sugalvoju teiginius. Jei rašysi trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau sugalvoti 4 teiginius ir silpniausią - išbraukti. Sugalvojus teiginius mąstau, kuo galėčiau remtis: autorius, kūrinys, koks kūrinio parašymo kontekstas? Kai visą tai turiu, pradedu rašyti įžangą.
 
Kiti žmonės daro atvirkščiai - pirmą sugalvojo autorius, kūrinius ir tada pagal tai galvoja teiginius - nežinau, čia priklauso kaip kam patinka ir nuo to,kiek kūrinių esi perskaitęs. Esmė ta, kad siūlau nepradėti rašyti įžangos be aiškių teiginių, tada, manau, nebus minties šuolių ir bus aiškesnis/įtaigesnis perėjimas nuo įžangos prie dėstymo.
 
KAIP REIKIA SUPRASTI, KURIS ŽODIS TEMOJE - RAKTINIS?
 
Kaip ir minėjau aukščiau, tik perskaitęs tema nepradėk rašyti įžangos - visų pirma "susibraukyk"/"susinumeruok" žodžius pagal svarbą - taip turėsi aiškią viziją, į kurią pusę Tavo rašinys turi "eiti", ką svarbiausia paminėti antrame įžangos sakinyje.
 
Pasisekė tiems, kurie turi gabumą iškart pamatyti ko reikalauja tema. Deja, ne visi tai geba, todėl siūlau vadovautis keliomis paprastomis taisyklėmis:
 
1) Jei tema formuluota klausimu, tai gali iškart nubraukti pirmą sakinio/temos žodį ("Ar", "Kodėl", "Kas", "Ką" ir t.t" ), nes jis TIKRAI nebus raktinis žodis
 
2) Dažniausiai (arba greičiausiai visada) svarbiausias raktinis žodis - daiktavardis. Daiktavardis - tai "daiktas", žodis atsako į klausimą "kas tai?". Pavyzdžiui: tėvynė, siela, meilė, maištininkai, pareiga, ištikimybė ir įvairūs šių žodžių linksniai. Bėda yra ta, kad dažniausiai temoje yra daugiau nei vienas daiktavardis (pavyzdžiui, praietų metų tema: "Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?" turi net 3 daiktavardžius: "atlaidumas", "žmogaus" ir "bruožas". Mano supratimu, lengviausias būdas atskirti svarbiausią raktinį žodį, tai įsivaizduoti, kaip skambėtų tema, jei to žodžio išvis nėbūtų - tiesiog skaitant temą jį praleisti ir pagalvoti ar būtų apie ką rašyti, jei toks žodis temoje negzistuotų arba jį pakeitus kitu, tema įgautų visai kitą prasmę. Pavyzdžiui "ar kažkas - silpno žmogaus bruožas" (=Ar neatsakomybė - silpno žmogaus bruožas?). Visiškai pakeičia prasmę, tiesa? Jei išimtumėte "bruožas" ar "žmogaus", vistiek rašinyje reikėtų kalbėti apie atlaidumą, bet jei išimi iš temos "atlaidumas" - jau tema visiškai pasikeičia, TODĖL ŠIS ŽODIS IR YRA RAKTINIS .Kai susirasi pagrindinį raktinį žodį, jį galėsi (ir turėsi) panaudoti ĮŽANGOJE - apie tai, truputį vėliau.
 
3) Kai susirandi svarbiausią daiktavardį, ieškok apibūdinimo, nukreipiančio apie ką reikia kalbėti rašinyje. Dažniausia tas žodis parodo rašinio kryptį, susiauriną temą: "SKIRTINGOS epochos", "SILPNAS žmogus", "vaizdavimo KAITA", "Humaniškumas - ESMINIS žmogaus gyvenimo principas" ir t.t. Kartais tokio žodžio nėra - tai reiškia, kad gali pats nulemti savo rašinio kryptį arba pati tema jau būna susiaurinta. Pavyzdžiui: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?" - juk nekalbėsi, kad pasauliui nereikia maištininkų, nes jie silpni, arogantiški, nes pati tema tau jau nurodo apie ką reikės kalbėti. Šį raktinį žodį dažniausiai reikia panaudoti paskutiniame įžangos sakinyje - probleminiame klausime, bet apie tai taip pat vėliau straipsnyje.
 
4) Nepamirškite pažiūrėti ar temoje nėra "aplinkybių", nurodančių apie ką reikia kalbėti. Pavyzdžiui, žodžių: "šių dienų" ("ar šių dienų žmogus gali būti laimingas?"), "visą laiką" ("kodėl asmuo turi tobulėti visą laiką") ir t.t, nes šie žodžiai, kaip ir minėjo Tomas, tampa labai svarbūs.
 
 
STRUKTŪRA
 
Rekomenduoju rašyti įprastinį penkių (keturių) pastraipų rašinį - taip ir pačiam bus lengviau ir vertintojui priimtiniau, kadangi viskas paprasta ir struktūriška.
 
Taigi, Tavo rašinys turėtų susidėti iš trijų dalių ir penkių (keturių) pastraipų:
 
1. ĮŽANGA
2. DĖSTYMAS - I teiginys,
DĖSTYMAS - II teiginys
DĖSTYMAS - III teiginys (nebūtina, jei manai, kad pakankamai išplėtojai temą ir peržengei 500 žodžių ribą)
3. IŠVADOS/APIBENDRINIMAS
 
Sakoma, kad geriausia dėstymo pastraipas numeruoti tokia tvarka: stipri, silpniausia bei stipriausia (dramblio šeimos principas, ar kaip jis ten vadinasi...), tačiau vėlgi - jei Tau tavo teiginys/pastraipa atrodo stipriausias, nereiškia, kad ir vertintojui jis toks pats bus, juk kiekvieno nuomonė skirtinga, todėl nesiūlau į tai kreipti dėmėsio, nors pati II dėstymo pastraipą dažniausiai rašydavau tokią, kurioje nesiremiu literatūra, o teiginį argumentuoju istorija (dažniausiai), spektakliu ar matytu filmu (retai taip dariau (arba greičiausiai niekad), bet sako, kad irgi geras argumentas). Jei nori remtis tokiu pastraipų išdėstymo principu, SIŪLAU:
 
I dėstymo pastraipa - remiamasi literatūra (autoriumi ar jo biografija, bet NEBŪTINAI 'privalomu' t.y. gali remtis ir užsienio rašytoju, 'neprograminiu' lietuvių rašytoju, "programiniu" lietuvių rašytoju, bet ne iš "skliaustelių" ir tt.
II dėstymo pastraipa - argumentuoji istorija, kultūra (menu), matytu filmu ar savo patirtimi (mažiausiai svarus argumentas)
III dėstymo pastraipa - "stipriausia", todėl joje reikėtų remtis privalomu autoriumi iš skliaustelių.
 
O dabar konkrečiau apie kiekvieną dalį: įžangą, dėstymą ir apibendrinimą....
KAIP RAŠYTI ĮŽANGĄ?
 
Turbūt visiems teko girdėti apie tai, kad darbdavys, pamatęs Tavo CV, jam skiria 30 sekundžių ir iškart nusprendžia: patikai jam ar ne - panašiai yra ir su rašiniu. Pirma rašinio dalis svarbiausia ir tik ji lemia ar darbą skaitys su susidomėjimu, ar todėl, kad reikia. Sakysite, kad mokytojai privalo vertinti objektyviai (ką jie, turbūt, ir daro), bet nepamirškite vieno svarbiausio fakto - žmogiškumo. Juk turbūt sutiksite, kad palankiau atsiliepiate apie knygą/filmą, kuris 'užkabino' nuo pirmų eilučių/minučių. Taip yra ir su rašiniu - privalu įžangoje padaryti gerą įspūdi.
 
Kaip taip padaryti?
1. Aiški, logiška struktūra
2. ĮDOMUS pirmasis sakinys (citata, palyginimas, parodymas, kad žinai daugiau nei Tavęs reikalauja 12 klasės kursas)
3. Kryptingas probleminis klausimas paskutiniame sakinyje.
 
Kaip atrodo įžangos struktūra?
Įsivaizduok, kad įžanga - tai lyg piltuvėlis - pradedi rašyti ne konkrečiai,kalbi apie temą, bet kartu ir apie orą, o įžangos pabaigoje keli probleminį klausimą, kuris glaudžiai susijęs su duotąja tema - žodžiu, iš pradžių viskas plačiai, o link 'galo' siaurėja (žr. paveikslėlį)
http://i58.tinypic.com/v7gpc1.png
 
Pirmasis sakinys - įvadinis, 'paplaukęs', nieko konkrečiai apie duotą temą nepasako, bet kartu įdomus ir negirdėtas. Ką turiu omeny teigdama 'negirdėtas' - jei žinai citatą, istorinį faktą, patarlę, kuri yra bent iš dalies susijusi su tema (pavyzdžiui, darbas, vertybės ir t.t) - panaudok ją kaip gražų įvadą į rašinį.
Pažįstų daug abiturientų, kurie griebasi šiaudo - temoje suranda raktinį žodį ir pirmąjį sakinį rašo maždaug taip:
"Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, "RAKTINIS ŽODIS" apibūdina kaip ......." - galbūt irgi neblogai taip pradėti darbą, ypač turint omenyje, kad galėsite naudotis žodynais, tik atsargiai, kad nenutiktų kaip čia:). Vėlgi, reikia atminti, kad daug žmonių taip daro, todėl nemaža tikimybė (oh, well, gal ir maža), kad vertintoja perskaitys dvi vienodas rašinio pradžias - gerai, jei Tavo perskaitys pirmą, o jei tavo rašinys bus "antras"? Žinoma, jei NIEKO nesugalvoji, tai pasinaudok tuo žodynu ir parašyk - blogiau nebus, tik svarbu, atrink tinkamą raktinį žodį.
 
Antras/trečias įžangos sakinys - privedi prie temos, gali paminėti raktinius žodžius, konkretini (atsimink piltuvėlio struktūrą).
 
Paskutinis įžangos sakinys - PROBLEMINIS KLAUSIMAS! Probleminis klausimas - tai tavo rašinio kryptis, jis parodo, kokie teiginiai bus rašinyje. Probleminio klausimo perrašyti NEGALIMA nuo pavadinimo!!! Tarkime, jei rašinio tema "Ar tėvynė - tai didžiausia vertybė", reikėtų performuluoti ir susiaurinti iki "KODĖL tėvynė yra (nėra) didžiausia vertybė?". Jei rašinio temoje jau yra 'susiaurinta',pavyzdžiui, kaip buvo pernai VBE: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?", reikia tema perfomuluoti savais žodžiais. Tarkime, kelti klausimą taip (ar kitaip, svarbu - nenukrypti nuo temos): "Kodėl gyvenimas be maištininkų - tai tik egzistavimas?/ Kuo svarbūs maištininkai šiam pasauliui? ir tt"
 
Taip pat reikėtų nepamiršti, kad probleminis klausimas - tai "klausimas" kiekvienai dėstymo struktūrai, nes būtent pirmasis visų trijų dėstymo pastraipų teiginys - tai 'atsakymas' į probleminį klausimą. Viskas atrodo maždaug taip:
 
http://i61.tinypic.com/2zxo6ir.png
 
Kad geriau suprastumei įžangos struktūrą, pateikiu kelis savo rašytų įžangų pavyzdžius (žinoma, pavyzdžiai nėra idealūs, bet turbūt aiškiau paaiškins, ką turiu omeny šnekėdama apie įžangos struktūrą). Skirtingomis spalvomis "nuspalvinau" pagal tai, koks sakinys yra koks (žr. aukščiau, kur kalbėjau apie įžangos struktūrą sakiniais:
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
Seniausioje žmonijos knygoje – Biblijoje – teigiama: „Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas, o septintą – ilsėjosi“. Deja, mūsų tėvynė nebuvo sukurta kažkam spragtelėjus pirštais – ištisus šimtmečius protėviai kovojo dėl laisvės, o kiekvienas išlietas kario kraujo lašas priartindavo prie svajonės išsipildymo – nepriklausomos Lietuvos. Atrodytų, kad daugiau mums, šių dienų lietuviams, nieko negali trūkti – turime tą išsvajotąją laisvę. Tačiau ar to užtenka? Manau, ne. Taigi, kodėl nuolat svarbu „kurti ir lipdyti“ tėvynę?
----------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Sakoma, kad gyvenimas – tai lyg ilga kelionė, kuri yra kupina atradimų ir praradimų, kurių dėka žmogus tobulėja dvasiškai. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, Donaldas Trampas, yra pasakęs: „Kartais pralaimėdamas mūšį, žmogus atranda naujų būdų kaip laimėti karą“ – perfrazuodama šią mintį galiu teigti – tik atsisakydami kai kurių dalykų ir taip palikdami savo komforto zoną, galime gyvenime atrasti kažko naujo ir neįprasto. Taigi, ką asmuo gali atrasti ir pažinti tik tada, kai netenka kitų, kartais brangių ir svarbių, dalykų?
 
KAIP RAŠYTI DĖSTYMĄ?
 
Mano supratimu, viena iš sėkmingai išlaikyto egzaminų paslapčių - tai puiki dėstymo struktūra, kuri leidžia skaitytojui nuosekliai perskaityti rašinį. Turbūt nekartą jau teko girdėti apie tokią dėstymo struktūrą, kuri susideda iš septynių/aštuonių sakinių ir atrodo maždaug taip:
 
Teiginys->Samprotavimas pagal teiginį, siejant su šiomis dienomis - > Sakinys - tiltas/perėjimas -> Argumentas -> Kontekstas -> (samprotavimas - nebūtina) -> Dalinė išvada
 
Parašius tokios struktūros pastraipą, nebereikės jaudintis, kaip pasiekti tą 500 žodžių ribą (nes pastraipa susidės mažiausiai iš 120-150 žodžių, tai trys dėstymo pastraipos - jau 400+ žodžių! Taip pat tokia pastraipa yra nuosekli, todėl bus mažiau minties šuolių - stiliaus klaidų.
 
KAIP ATRODO KIEKVIENAS PASTRAIPOS SAKINYS?
TEIGINYS - tai pagrindinė visos pastraipos mintis, svarbiausias akcentas. Jis turi atsakyti į probleminį klausimą (kaip rodžiau iliustracijoje aukščiau). Teiginyje nereikėtų vartoti žodžių/žodžių junginių, tokių kaip "mano nuomone/manau/mano supratimu" ir kitokių, nes jie susilpnina teiginį, parodo neaiškią poziciją. Teiginį geriausia formuluoti kaip vientisinį sakinį (be jokių jungtukų ("nes", "kad", "jog", "o" ir t.t)), nes tai taip pat nepasako aiškiai ir konrekčiai, apie ką bus kalbama pastraipoje. Visą "prijungimą"/"sujungimą" (tai, kas būtų po "nes", "o", "kad", "jog") geriau formuluoti kaip samprotavimą - bus aišku, stilistiškai tvarkinga ir gražiai skaitysis.
 
SAMPROTAVIMAS - neveltui rašinys ir vadinasi samprotavimo, jame reikia atskleisti savo nuomonę, polemizuoti, analizuoti temą. Kaip ir minėjau, parašius teiginį, visas mintis apie tai, ką tuo teiginiu norėjai pasakyti, reikėtų perkelti į "samprotavimo" sakinį (ar sakinius). Šiuose sakiniuose galima (bent kartą rašinyje REIKIA) pavartoti "manau", "mano manymu" ir t.t, kad parodytumei, kad samprotauji. Žinoma, visuose trijuose dėstymo pastraipose, galbūt, to daryti ir nereikėtų, kad nebūtų "sviestas sviestuotas". Sakoma, kad idealu būtų jei savo samprotavimą susietumėte ir su šių dienų aktualijomis, bet jei to padaryti nepavyksta - nieko baisaus, tiesiog gausi mažiau taškų. Dabar pagalvojau, kad jei jau siesi su šiomis dienomis, galbūt pirmą sakinį (ar sakiniod dalį, jei rašysi ne vientisinį) reikėtų samprotauti, o kitą sakinį/dalį sieti su šių dienų aktualijomis. PAVYZDŽIUI:
 
Tema: Ar darbas yra svarbus žmogui?
 
Darbas yra viena iš didžiausių vertybių, padedančių žmogui tobulėti (teiginys). Lietuvių liaudės patarlė byloja: "Darbas žmuogų puošia" - dirbdamas žmogu stiprina ir tvirtina savo vertybių sistemą, nes susiduria su įvairiais išūkiais, priverčiančiais jį tobulėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. (samprotavimas) Deja, bet šių dienų žmogus, darbą suvokia tik kaip pinigų šaltinį ir visiškai pamiršta kitokią jo naudą. (privedimas prie šių dienų)
 
SAKINYS TILTAS - tai sakinys, jungiantis Tavo samprotavimą ir teiginį su argumentu - pasiremimu kūriniu (ar kultūra, Tavo asmenine patirtimi). Jis reikalingas tam, kad nebūtų minties šuolių, viskas skaitytųsi sklandžiai, nebūtų stiliaus klaidos. Pateikiu kelius pavyzdžiuis/šabloną, kaip gali formuluoti savo "sakinį-tiltą":
 
-Apie tokią pat promblemą kalbėjo ir ** amžiaus rašytojas XX (savo) kūrinyje (romane, dramoje, eilėraštyje) "YYY".
 
-Ši problema - tai ne tik šių dienų visuomenės yda, bet ir ** amžiaus žmonių aktualija - ją aptarė ir to meto rašytojas XXX kūrinye "YYY".
 
-TEMOS RAKTINIS ŽODIS buvo plačiai aptarta ir kažkelinto amžiaus rašytojo XXX kūrinyje YYY. (pavyzdžiui: "Socialinės nelygybės tema buvo plačiai aptarta ir XVIII a. rašytojo, Apšvietos epochos atstovo, pirmojo lietuviško grožinio kūrinio autoriaus, Kristijono Donelaičio, peomoje "Metai".)
 
Jei dvi/vieną pastraipą rašysite tokią, kurioje nesiremsite autoriumi, sakinys - tiltas yra vistiek BŪTINAS! Tik siek jį su savo asmenine patirtimi, filmu ar spektakliu.
 
Taip pat, manau, svarbu, kad sakinys - tiltas atskleistų, kad žinai truputį daugiau nei autoriaus amžių, vardą pavardę ir jo kūrinį: galbūt paminėk epochą, literatūrinę srovę/kryptį ("neoromantikas", "realistas" ir t.t.)
 
ARGUMENTAS - tai tavo teiginio pagrindimas, įrodymas, kad Tavo teiginys yra svarus. Čia aš nelabai kuo galiu ir padėti: turi pats būti perskaitęs ir žinoti kūrinius, spektaklius, kino filmus. Svarbiausia - neatpasakoti turinio, o remtis būtent ta vieta, kuri įrodytų Tavo teiginį. Aš pati, kaip ir minėjau, nebuvo pati uoliausia programinių autorių skaitytoja, bet siūlau BŪTINAI perskaityti pagrindines Savickio, Apučio, Biliūno noveles, galbūt dar ką nors trumpo, nes jomis galima remtis beveik betkokia tema (galbūt ne apie tėvynę). Taip pat buvau išmokusi kelias eilėraščių eilutes, nes citavimas - geriausias argumentas ir turinio visiškai neatpasakoji. Jei mokysies citatas, siūlau imti Maironio/Bradžionio eilėraščių apie tėvynę, Marcinkevičiaus "Mažvydo" paskutinės scenos, kur skanduoja "Lie-Tu-Va" pilietiškumo temai, Salomėjos Nėries iš rinkinio "Prie didelio kelio" apie dvasinius išgyvenimus. Vėlgi, svarbu paminėti, kad argumentavime svarbiausias ne pats pasirėmimas, o tavo komentaras, įrodantis, kad būtent tame kūrinyje/filme/socialinėje situacijoje nutiko būtent taip, kaip tu teigi savo teiginyje.
 
KONTEKSTAS - didžiausias dvyliktokų priešas, nes nevisi supranta, kas čia per daiktas. Nereikėtų dėl jo išvis nerimauti, nors jis ir dažnai akcentuojamas, už jį skiria tik trys taškus. Bent vieną tašką, jei paminėi amžių/epochą, kūrinio parašymo aplinkybes - tikrai gausi. Mano supratimu, daugiau taškų gausi tada, kai pritemsi kūrinio parašymo kontekstą prie savo temos, argumentavimo ir samprotavimo. Tarkime, jei rašinys apie žmogaus/tautos nelaisvę, konteksto sakinyje (ar sakiniuose) paminėsi, kad kūrinys buvo būtent sukurtas lietuviško žodžio draudimo metu, Lietuvai būnant carinės Rusijos sudėtyje ir t.t.
 
SAMPROTAVIMAS 2 - aš niekada jo nerašau, nes man visad užtenka žodžių tiek, kiek yra pastraipoje, bet čia turbūt toks kaip mini apibendrinimas, vienas sakinys apie argumentą+temą, greičiausiai.
 
DALINĖ IŠVADA - tai pastraipos mini apibendrinimas, vienas vientisinis sakinys, parodantis, ką norėjai pasakyti visa pastraipa. Dabar jau nepamenu, bet, man rodos, aš tiesiog perfrazuodavau savo teiginį ir jį susiauridnavau. Patariu kiekvieną dalinę išvadą pradėti jungiamaisiais žodeliais "taigi" ar "vadinasi", nes jie parodo, kad apibendrini darbą. Jei rašai trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau, kad labai nesikartotų visur "taigi", rašyti pirmoje pastraipoje "taigi", antroje "vadinasi" ir trečioje - vėl "taigi". Nepamiršk, kad čia įterpinys, todėl skiriamas kableliu.
 
Pridedu kelis savo rašytas pastraipas, kad parodyčiau, kaip visa ši struktūra atrodo "praktikoje". Nežinau kaip jums, bet bent jau man, tikrai, dėl šios struktūros, nesijaučia didelių minties šuolių. Ir vėl nuspalvinau sakinius taip, kokie, pagal paskirtį, jie yra (raudona - teiginys, žalia - samprotavimas, mėlyna - sakinys tiltas, violetinė - argumentas, bordo - kontekstas, rožinė - dalinė išvada):
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
 
Visų pirma, žmogus, prisidėjęs prie tėvynės kūrimo, labiau ją vertina bei gerbia. Patys brangiausi dalykai asmeniui yra tie, į kurių kūrybos procesą buvo įdėta daugiausia pastangų, darbo bei meilės. Ne veltui yra sakoma – sunaikindamas tai, ką sutvėrei – sunaikinsi dalelę savęs. Prie tėvynės kūrimo bei puoselėjimo prisidėjo ir žinomas lietuvių poetas, dramaturgas Justinas Marcinkevičius.Poeto eilėraščių lyrinis „aš“ - jausminga asmenybė, išgyvenanti sunkius pokario laikus, tačiau gerbianti ir sauganti brangiausią turtą – tėvynę, kurią pats kūrė. Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje „Aš savo širdį pasivaikščioti išleisiu“ lyrinis subjektas prašo: „Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies“. Širdis – tai gyvybės pagrindas, todėl ją galima prilyginti gimtajai šaliai – netekę jos, sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą, todėl širdį, kaip ir tėvynę, reikia puoselėti. Savo požiūrį apie niekada nenutrūkstanti šalies kūrimą Just. Marcinkevičius išsakė ne tik savo kūryba, bet ir konkrečiais darbais: būdamas Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio nariu, jis ragino Lietuvos žmones ištrūkti iš SSRS gniaužtų ir „kurti bei lipdyti“ Lietuvą tokią, kurioje visiems būtų gerą gyventi. Taigi, žmonės nėra nemirtingi – atsiranda vis naujos kartos, kurios „lipdo“ tėvynę – taip yra išsaugoma pagarbos ir meilės jausmas gimtajam kraštui.
-------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Visų pirma, žmogus, prarasdamas savo artimus, atranda kitus žmones, kurie tampa ne ką mažiau svarbia jų gyvenimo dalimi. Mano nuomone, kiekvienas sutiktas žmogus mūsų gyvenime palieką gan svarbų pėdsaką ne tik mūsų atmintyje, bet ir formuoja vertybių sistemą, moralines nuostatas bei supratimą apie gyvenimo dorybes bei blogybes. Nenuostabu, kad praradus artimą atrodo – praradai ir dalelę savęs, todėl naujų žmonių ar jau pažįstamų asmenų naujų būdo bruožų pažinimas – tai lyg naujas vėjo gūsis žmogaus gyvenime, padedantis pamiršti prarastų žmonių sukeltas nuoskaudas. Apie tai, ką žmogus atranda prarasdamas, rašė ir XIX a., realizmo atstovas, rašytojas Jonas Biliūnas savo novelėje „Ubagas“. Novelės veikėjas Petras Sabaliūnas, praradęs savo šeimą dėl savanaudiško sūnaus elgesio, sunkiame gyvenimo kelyje atranda tokius žmones kaip kūrinio pasakotojas, kurie net patys savo daug neturėdami, gali pasiūlyti bent „duonos riekę“. J. Biliūno biografija – tai dar vienas pavyzdys, kad žmogus gali atrasti daug net ir tada, kai praranda: negavęs leidimo grįžti mokytis į Tartu universitetą, rašytojas persikėlė į Leipcigą, o vėliau – į Ciurichą, kur ir parašė vieną iš reikšmingiausių savo kūrinių – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Vadinasi, žmogus, prarasdamas artimo palaikymą ir meilę, atranda kitus, kurie mielai ištiesia pagalbos ranka tada, kai jos labiausiai reikia.
 
GALIAUSIAI - KAIP REIKIA PARAŠYTI APIBENDRINIMĄ?
 
Visų pirma, svarbu pasakyti, kad jei įžanga turi būti piltuvėlio formos/struktūros, tai išvada - atvirkščiai, yra "apversto" piltuvėlio formos. Tai reiškia, kad pirmas išvados sakinys siauras, glaudžiai susijęs su tema, o vėlesni sakiniai yra abstraktesniai, labiau apie orą nei apie konkrečią temą.
 
Reikėtų paminėti, kad yra dvi nuomonės, kaip reikėtų parašyti apibendrinimą/pabaigą/išvadą. Aš pamėginsiu trumpai jas apžvelgti, o Tu, žinoma, gali pasiimti tai, kas Tau labiausiai patinka.
 
I VARIANTAS
 
Apibendrinimas, kuriame paminimos ir perfrazuojamos VISOS dalinės išvados. Esmė ta, kad sakoma, kad rašinyje parašytos dalinės išvados PRIVALO būti parašytos ir išvadoje - žinoma, jų perrašyti NEGALIMA, reikia perfrazuoti, parašyti kitais žodžiais.
 
Pavyzdžiui, dalinės išvados buvo tokios:
 
- Taigi, pilietiškas skatinimas, kurio užuomazgų yra XVI a. lietuvių literatūroje, neišsižadėti savosios kalbos, aktualus ir šių dienų žmogui.
 
- Vadinasi, pilietiškumas XVIII a. literatūroje skatina ne tik to meto, bet ir šių laikų žmones neišsižadėti pagrindinių vertybių.
 
- Taigi, meilės tėvynei skatinimas, žmogaus, kaip pilietiškos asmenybės, ugdymas – tai pilietiškumo, sutinkamo XIX – XX a., skiriamieji bruožai
 
O apibendrinimas atrodo taip (raudonai pabraukiau dalines išvadas):
 
Apibendrindama darbą norėčiau remtis Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio aktyvisto, poeto, visuomeninis veikėjo, Marcelijaus Martinaičio žodžiais „Pilietybė, pilietiškumas nėra uniforma, tik kareivius galima perrengti per vieną parą“ – pilietiškumo jausmo per dieną žmogui neįdiegsi, tam reikalingas kruopštus ir ilgas procesas. Galbūt dėl šios priežasties šiandienos žmogus, išgyvenantis pilietiškumo savyje nebuvimo krizę, turėtų atsigręžti į įvairių laikmečių lietuvių literatūrą, nes būtent joje gausu įvairių pilietiškumo raiškos pavyzdžių. XVI lietuvių autorių kūriniuose pilietiškumas ragina neišsižadėti gimtosios kalbos, Apšvietos epochoje pilietiškumas pasireiškia kalbant apie vertybes ir socialinę nelygybę, o XIX amžiaus pabaigos bei XX amžiaus pradžios literatūroje raginimas mylėti gimtąją šalį atskleidžia pilietiškas idėjas. Juk ne veltui yra sakoma, kad būtent literatūra – tai viena iš svarbiausių mokytojų, nes ji atskleidžia žmonijos paslaptis, buvusias praeityje. Pilietiškumo pagrindų mokydamiesi iš įvairių laikotarpių Lietuvos rašytojų literatūros, mes, šių dienų žmonės, galime būti tikri, kad pilietiškumo pamoką išmoksime teisingai.
 
 
II VARIANTAS:
 
Kiti mokytojai teigia, kad to, ką jau minėjai rašinyje, dar kartą kartoti NEREIKIA! Todėl išvada turi būti tiesiog viso rašinio apibendrinimas, pagrindinės minties suformulavimas, gražus užbaigimas, panaudojant citatą ar patarlę.
 
Aš niekada nerašydavau dalinių išvadų, bet jei reikėtų laikyti VBE iš naujo - galbūt ir rašyčiau, nes man, pavyzdžiui, tai atrodo struktūriškai gal netgi tvarkingiau.
 
Be to, svarbu paminėti, kad kai kurie mokytojai teigia, kad išvadoje reikia būtinai cituoti TĄ PATĮ AUTORIŲ, kuriuo rėmeisi ir įžangoje - vien tam, kad sukurtumei rašinio rėmus. Mano supratimu, tai didžiausia nesąmonė, nes riboja kūrybiškumą, todėl aš NIEKADA to nesilaikiau.
 
Taip pat dalinuosi keliomis mintimis, kaip gali pradėti išvados pradžias:
 
-Apibendrindamas/a norėčiau teigti - ....
-Apibendrindama rašinį derėtų pasakyti, jog...
-Apibendridamas rašinį norėčiau perfrazuoti/remtis tokio ir tokio žmogaus žodžiais/lietuvių liaudies patarle
 
DAR KELI PATARIMAI:
 
- Pirmajame sakinyje, kuriame mini autoriaus vardą ir pavardę, jis turi būti pristatytas pilnai, be sutrumpinimų. Pavyzdžiui, jei kalbi apie Martyną Mažvydą, pirmajame sakinyje jį ir turi pristatyti pilnu vardu bei pavarde, vėlesniuose - gali trumpunti t.y. rašyti M. Mažvydas. Taip pat noriu priminti, kad Justinas Marcinkevičius yra Just. Marcinkevičius sutrumpintai, o ne J. Marcinkevičius (bus didelė klaida, nes J. Marcinkevičius yra visai kitas autorius).
 
- Sakiniuose nevartok 'mes' - atsiranda negražus stilius. Asmenį parodo veiksmažodis, todėl įvardis "mes" yra visiškai nereikalingas ir tik gadina stilių.
 
- Norint, kad pastraipos gražiai jungtųsi tarpusavyje, pastraipų pradžioje rašyk jungiamuosius žodžius/žodžių junginius: "Visų pirma", "Be to", "Taip pat svarbu paminėti, jog", "Vis dėlto" (jei rašai poleminį rašinį (prieštarauji pats sau).
 
- Išsistudijuok ko tavęs reikalauja egzaminas ir kokiais kriterijais rementis būsi vertinamas
 
- Turi dar mėnesį laiko - KLAUSK mokytojos, ko nesupranti, aiškinkis ir domėkis. Kvailų klausimų nebūna, o jei mokytoja ragana ir suraukia veidą, vos tik išgirdus klausimą - mažiau kreipk dėmesį, jos toks darbas, ji turi aiškinti, kad nors ir 10001 kartą. Jei negauni iš mokytojos atsakymo ar vistiek nesupranti - konsultuokis su kita mokytoja ar parašyk draugui, ar man čia, temoje bei asmenine žinute. Padėsiu kuo galėsiu
 
- Jeigu jau žiūrėjai vertinimo kriterijus, tai turbūt pastebėjai, kad būsi vertinamas ne tik už tikslų pasirėmimą kūriniu, bet ir teksto raišką - t.y. stilių, leksiką, sintaksę. Jei nori gauti maximumą (9, berods, taškus) - rašyk įvairias sintaksines struktūras, pamiršk "o", "bet", "kad", "jog" - keisk visą tai į bejungtukius sakinius: brūkšnius, dvitaškius. Parodysi, kad žinai daugiau.
 
- Stenkis, kad visos trys dėstymo pastraipos būtų vienodo dydžio ('ilgio'?), o įžanga praporcinga apibendrinimui/pabaigai (negali būti įžanga 150 žodžių, o pabaiga - vienas sakinys), nes tai irgi bus vertinama.
 
- Jei labai jau sunku prisiminti filmą ar dar ką nors 'lengvesnio' būtent duotąja tema, kuo galėtumei pasiremti
sugalvok filmą/knygą (žinoma, UŽSIENIO RAŠYTOJO ir BŪTINAI ne klasiko) pats ir pritemk prie temos:). Mokytojai ne robotai - visų pasaulio knygų ir filmų nėra perskaitę, todėl būkite orginalūs - aš savo dešimtos klasės rašiniuose prigalvojau mokslinių tyrimų, kad man sklandžiai būtų argumentuojamas rašinys:). Žinoma, čia truputį amoralu ir kiekvieno teisė rinktis, bet kaip ten sako: "Kas nerizikuoja - negeria šampano?". Pažįstu vaikiną, kuris gavo 79 iš LVBE (žinoma, ne iš atnaujinto egzamino) sugalvojęs sau tinkančius kūrinius ir autorius... Tik nepamirškite, kad BŪTINA pasiremti bent vienu kūriniu iš 'skliaustelių' - kitaip tiesiog neišlaikysite egzamino.
 
- NEPAMIRŠKITE paraštėje pažymėti 500 žodžių ribos, nes gramatika (o gal net ir stilius, loginės klaidos - tiksliai jau nebepamenu) bus vertinamos tik iki 500 žodžių. Beje, jei kas jau žiūrėjote vertinimo normas, turbūt matėt, kad už 30 neparašytų žodžių minusuoja 1 tašką, tai skaičiuodami žodžius atkreipkite į tai dėmesį. Sakoma, kad vertintojai skaičiuoja žodžius maždaug taip: suskaičiuoja kiek yra žodžių pirmoje (ar antroje, nes pirma - 'toliau nuo krašto') eilutėje ir padaugina iš esamų eilučių skaičiaus ir taip maždaug žino, kiek yra žodžių.
 
- Prisijunkite į šią dievišką FB grupę, kas dar nesate prisijungę - dvyliktokai dalinasi metodine medžiaga NEMOKAMAI - ar gali būti geriau:). Beje, mačiau, kad kalba ne tik apie LVBE, bet ir apie kitus egzaminus. Nepamiršk, kad visada reikia ne tik imti, bet ir duoti - todėl dalinkis ir pats!
 
Jei dar atsiminsiu, kokių nors paprastų patarimų, padėsančių bent jau iš dalies geriau parašyti tą rašinį, tai papildysiu čia.
 
IR PABAIGAI...
 
Dar kartą norėčiau paminėti, kad aprašiau savo patirtį, todėl viso straipsnio nereikėtų priimti už gryną pinigą - jei matai, kad kažkur nusikalbbu, sakau ne taip, kaip turėtų būti - pakomentuok, aš pataisysiu straipsnį ir taip kartu padėsime pasiruošti šių ir kitų metų abiturientams. Taip pat siūlau šioje (ar kitoje, jūsų sukurtoje) temoje dalintis sava patirtimi (savais rašiniais, pastraipomis, įžvalgomis apie egzaminą ir t.t.), nes tik diskusijoje gimsta tiesa. Nereikia jaudintis, kad kiekvienas dvyliktokas yra tavo didžiausias konkurentas: egzaminas kriterinis, o šansai, kad stosite į tą pačią specialybę, yra menki.
 
Taip pat noriu palinkėti didžiausios sėkmės laikant VBE ir patariu labai "nesinervinti", jei negausite rezultatų tokių, apie kokius svajojate ar galvosite, kad egzaminą parašėte ne taip gerai, kaip tikėjotės - kalbu iš savo patirties. Viskas, galiausiai, nutinka netgi geriau nei buvo tikimasi.
 
Taigi, sėkmės ir lauksiu temos, kurioje dalinatės puikiais LVBE rezultatais!

LRT mediatekoje
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/56339

TRUMPA ĮŽANGA
 
Už akių užkliuvo dar viena tema ir keli pranešimai apie tai, kad lietuvių kalbos egzaminas su tuo prakeiktu rašiniu - misija neįmanoma. Nors ir yra parašyti keli straipsniai apie tai, kaip (gerai) išlaikyti lietuvių egzaminą, rašant samprotaująmą rašinį, visgi jaučiu, kad turiu ką papasakoti ir pati - galbūt ir todėl, nes žinau - uždarbis.lt kažkiek prisidėjo prie to, kad vis dėl to išlaikiau tą egzaminą, neperskaičius nė vienos rimtos privalomos knygos (tik apysakas/apsakymus,eilėraščius). Taigi, jei esi būsimas/esamas abiturientas ir nori (gerai) išlaikyti egzaminą bei ruošiesi rašyti sampr. rašinį, perskaityk ar bent akim permesk straipsnį - tikiuosi, bent kažkuo padėsiu. Gero skaitymo!
 
ĮVADAS
 
Visų pirma, manau, reikėtų paminėti - straipsnyje labiau akcentuosiu tai, kokios struktūros reikėtų laikytis rašant rašinį, kaip išvengti stiliaus klaidų bei kaip "sudominti" vertintoją, kad jis nepastebėtų, kad nebuvai pats uoliausias mokinys ir neperskaitei tų 500 puslapių apie kunigo emocinius išgyvenimus ar n+1 knygos apie tai, kaip sunkiai laukuose dirba žmonės, o kaimo gyvenimas - tai ne tik šokiai ir linksmybės. Vėlgi, jei ieškai patarimų kaip konspektuoti knygas ar nori rasti naudingos medžiagos egzaminui, siūlau aplankyti šią temą ir perskaityti visus pranešimus, nes buvę abiturientai nemokamai (čia parduoda) dalinasi savo sukaupta medžiaga. Taip pat perskaityk visą šiątemą, yra keli mano komentarai apie rašinius/pastraipas (oh well, aš ne mokytoja, tik komentavau, kaip, mano manymu, reikėtų rašyti).Tikiuosi, kas nors pravers.
 
(Taip pat noriu pasakyti, kad čia tik MANO patirtis su lietuvių VBE ir MANO nuomonė, kaip efektyviai reikėtų pasiruošti rašiniui (struktūros atžvilgiu). Jei Tave mokytoja moko, kad reikia rašyti kitaip - tai geriau taip ir daryk ir tikėkis, kad rašinio vertintoja, tikrinanti Tavo darbą, yra tokios pat nuomonės, kaip ir Tave mokanti mokytoja.)
 
BENDRAI
 
Jau turbūt žinai, kad lietuvių kalbos rašinyje reikės parašyti bent 500 žodžių, o remtis bent vienu iš trijų skliausteliuose nurodytu autoriumi. Jei nesiremsi nė vienu iš pateiktų autoriumi, tačiau temą atsakysi idealiai, nepadarysi nė vienos gramatikos klaidos, o stilius tiesiog blizgės - vistiek egzamino neišlaikysi. Taip pat ir su žodžiu skaičiumi - jei neparašysi bent pusės (o tiek tikrai parašysi, jei laikysiesi mano (ir daugumos mokytojų, bet jos, deja, dažniausiai 'normaliai' nepaaiškina) rekomenduojamos struktūros) tiek - egzamino neišlaikysi. Truputį kvaila, bet ką darysi - turbūt čia tokia mini apsauga, kad neateitum su jau parašytu rašiniu bendra tema ir nepritaikytum jo siauresnei temai.
 
NUO KO PRADĖTI?
 
Vieno konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes visiems rašinys rašosi skirtingai. Dalinuosi tik tuo, kaip rašau aš pati.
 
Visų pirmą, perskaitau temą ir pasibraukiu 'raktinius' (svarbiausius) žodžius, iškeliu probleminį klausimą. Tada - sugalvoju teiginius. Jei rašysi trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau sugalvoti 4 teiginius ir silpniausią - išbraukti. Sugalvojus teiginius mąstau, kuo galėčiau remtis: autorius, kūrinys, koks kūrinio parašymo kontekstas? Kai visą tai turiu, pradedu rašyti įžangą.
 
Kiti žmonės daro atvirkščiai - pirmą sugalvojo autorius, kūrinius ir tada pagal tai galvoja teiginius - nežinau, čia priklauso kaip kam patinka ir nuo to,kiek kūrinių esi perskaitęs. Esmė ta, kad siūlau nepradėti rašyti įžangos be aiškių teiginių, tada, manau, nebus minties šuolių ir bus aiškesnis/įtaigesnis perėjimas nuo įžangos prie dėstymo.
 
KAIP REIKIA SUPRASTI, KURIS ŽODIS TEMOJE - RAKTINIS?
 
Kaip ir minėjau aukščiau, tik perskaitęs tema nepradėk rašyti įžangos - visų pirma "susibraukyk"/"susinumeruok" žodžius pagal svarbą - taip turėsi aiškią viziją, į kurią pusę Tavo rašinys turi "eiti", ką svarbiausia paminėti antrame įžangos sakinyje.
 
Pasisekė tiems, kurie turi gabumą iškart pamatyti ko reikalauja tema. Deja, ne visi tai geba, todėl siūlau vadovautis keliomis paprastomis taisyklėmis:
 
1) Jei tema formuluota klausimu, tai gali iškart nubraukti pirmą sakinio/temos žodį ("Ar", "Kodėl", "Kas", "Ką" ir t.t" ), nes jis TIKRAI nebus raktinis žodis
 
2) Dažniausiai (arba greičiausiai visada) svarbiausias raktinis žodis - daiktavardis. Daiktavardis - tai "daiktas", žodis atsako į klausimą "kas tai?". Pavyzdžiui: tėvynė, siela, meilė, maištininkai, pareiga, ištikimybė ir įvairūs šių žodžių linksniai. Bėda yra ta, kad dažniausiai temoje yra daugiau nei vienas daiktavardis (pavyzdžiui, praietų metų tema: "Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?" turi net 3 daiktavardžius: "atlaidumas", "žmogaus" ir "bruožas". Mano supratimu, lengviausias būdas atskirti svarbiausią raktinį žodį, tai įsivaizduoti, kaip skambėtų tema, jei to žodžio išvis nėbūtų - tiesiog skaitant temą jį praleisti ir pagalvoti ar būtų apie ką rašyti, jei toks žodis temoje negzistuotų arba jį pakeitus kitu, tema įgautų visai kitą prasmę. Pavyzdžiui "ar kažkas - silpno žmogaus bruožas" (=Ar neatsakomybė - silpno žmogaus bruožas?). Visiškai pakeičia prasmę, tiesa? Jei išimtumėte "bruožas" ar "žmogaus", vistiek rašinyje reikėtų kalbėti apie atlaidumą, bet jei išimi iš temos "atlaidumas" - jau tema visiškai pasikeičia, TODĖL ŠIS ŽODIS IR YRA RAKTINIS .Kai susirasi pagrindinį raktinį žodį, jį galėsi (ir turėsi) panaudoti ĮŽANGOJE - apie tai, truputį vėliau.
 
3) Kai susirandi svarbiausią daiktavardį, ieškok apibūdinimo, nukreipiančio apie ką reikia kalbėti rašinyje. Dažniausia tas žodis parodo rašinio kryptį, susiauriną temą: "SKIRTINGOS epochos", "SILPNAS žmogus", "vaizdavimo KAITA", "Humaniškumas - ESMINIS žmogaus gyvenimo principas" ir t.t. Kartais tokio žodžio nėra - tai reiškia, kad gali pats nulemti savo rašinio kryptį arba pati tema jau būna susiaurinta. Pavyzdžiui: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?" - juk nekalbėsi, kad pasauliui nereikia maištininkų, nes jie silpni, arogantiški, nes pati tema tau jau nurodo apie ką reikės kalbėti. Šį raktinį žodį dažniausiai reikia panaudoti paskutiniame įžangos sakinyje - probleminiame klausime, bet apie tai taip pat vėliau straipsnyje.
 
4) Nepamirškite pažiūrėti ar temoje nėra "aplinkybių", nurodančių apie ką reikia kalbėti. Pavyzdžiui, žodžių: "šių dienų" ("ar šių dienų žmogus gali būti laimingas?"), "visą laiką" ("kodėl asmuo turi tobulėti visą laiką") ir t.t, nes šie žodžiai, kaip ir minėjo Tomas, tampa labai svarbūs.
 
 
STRUKTŪRA
 
Rekomenduoju rašyti įprastinį penkių (keturių) pastraipų rašinį - taip ir pačiam bus lengviau ir vertintojui priimtiniau, kadangi viskas paprasta ir struktūriška.
 
Taigi, Tavo rašinys turėtų susidėti iš trijų dalių ir penkių (keturių) pastraipų:
 
1. ĮŽANGA
2. DĖSTYMAS - I teiginys,
DĖSTYMAS - II teiginys
DĖSTYMAS - III teiginys (nebūtina, jei manai, kad pakankamai išplėtojai temą ir peržengei 500 žodžių ribą)
3. IŠVADOS/APIBENDRINIMAS
 
Sakoma, kad geriausia dėstymo pastraipas numeruoti tokia tvarka: stipri, silpniausia bei stipriausia (dramblio šeimos principas, ar kaip jis ten vadinasi...), tačiau vėlgi - jei Tau tavo teiginys/pastraipa atrodo stipriausias, nereiškia, kad ir vertintojui jis toks pats bus, juk kiekvieno nuomonė skirtinga, todėl nesiūlau į tai kreipti dėmėsio, nors pati II dėstymo pastraipą dažniausiai rašydavau tokią, kurioje nesiremiu literatūra, o teiginį argumentuoju istorija (dažniausiai), spektakliu ar matytu filmu (retai taip dariau (arba greičiausiai niekad), bet sako, kad irgi geras argumentas). Jei nori remtis tokiu pastraipų išdėstymo principu, SIŪLAU:
 
I dėstymo pastraipa - remiamasi literatūra (autoriumi ar jo biografija, bet NEBŪTINAI 'privalomu' t.y. gali remtis ir užsienio rašytoju, 'neprograminiu' lietuvių rašytoju, "programiniu" lietuvių rašytoju, bet ne iš "skliaustelių" ir tt.
II dėstymo pastraipa - argumentuoji istorija, kultūra (menu), matytu filmu ar savo patirtimi (mažiausiai svarus argumentas)
III dėstymo pastraipa - "stipriausia", todėl joje reikėtų remtis privalomu autoriumi iš skliaustelių.
 
O dabar konkrečiau apie kiekvieną dalį: įžangą, dėstymą ir apibendrinimą....
KAIP RAŠYTI ĮŽANGĄ?
 
Turbūt visiems teko girdėti apie tai, kad darbdavys, pamatęs Tavo CV, jam skiria 30 sekundžių ir iškart nusprendžia: patikai jam ar ne - panašiai yra ir su rašiniu. Pirma rašinio dalis svarbiausia ir tik ji lemia ar darbą skaitys su susidomėjimu, ar todėl, kad reikia. Sakysite, kad mokytojai privalo vertinti objektyviai (ką jie, turbūt, ir daro), bet nepamirškite vieno svarbiausio fakto - žmogiškumo. Juk turbūt sutiksite, kad palankiau atsiliepiate apie knygą/filmą, kuris 'užkabino' nuo pirmų eilučių/minučių. Taip yra ir su rašiniu - privalu įžangoje padaryti gerą įspūdi.
 
Kaip taip padaryti?
1. Aiški, logiška struktūra
2. ĮDOMUS pirmasis sakinys (citata, palyginimas, parodymas, kad žinai daugiau nei Tavęs reikalauja 12 klasės kursas)
3. Kryptingas probleminis klausimas paskutiniame sakinyje.
 
Kaip atrodo įžangos struktūra?
Įsivaizduok, kad įžanga - tai lyg piltuvėlis - pradedi rašyti ne konkrečiai,kalbi apie temą, bet kartu ir apie orą, o įžangos pabaigoje keli probleminį klausimą, kuris glaudžiai susijęs su duotąja tema - žodžiu, iš pradžių viskas plačiai, o link 'galo' siaurėja (žr. paveikslėlį)
http://i58.tinypic.com/v7gpc1.png
 
Pirmasis sakinys - įvadinis, 'paplaukęs', nieko konkrečiai apie duotą temą nepasako, bet kartu įdomus ir negirdėtas. Ką turiu omeny teigdama 'negirdėtas' - jei žinai citatą, istorinį faktą, patarlę, kuri yra bent iš dalies susijusi su tema (pavyzdžiui, darbas, vertybės ir t.t) - panaudok ją kaip gražų įvadą į rašinį.
Pažįstų daug abiturientų, kurie griebasi šiaudo - temoje suranda raktinį žodį ir pirmąjį sakinį rašo maždaug taip:
"Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, "RAKTINIS ŽODIS" apibūdina kaip ......." - galbūt irgi neblogai taip pradėti darbą, ypač turint omenyje, kad galėsite naudotis žodynais, tik atsargiai, kad nenutiktų kaip čia:). Vėlgi, reikia atminti, kad daug žmonių taip daro, todėl nemaža tikimybė (oh, well, gal ir maža), kad vertintoja perskaitys dvi vienodas rašinio pradžias - gerai, jei Tavo perskaitys pirmą, o jei tavo rašinys bus "antras"? Žinoma, jei NIEKO nesugalvoji, tai pasinaudok tuo žodynu ir parašyk - blogiau nebus, tik svarbu, atrink tinkamą raktinį žodį.
 
Antras/trečias įžangos sakinys - privedi prie temos, gali paminėti raktinius žodžius, konkretini (atsimink piltuvėlio struktūrą).
 
Paskutinis įžangos sakinys - PROBLEMINIS KLAUSIMAS! Probleminis klausimas - tai tavo rašinio kryptis, jis parodo, kokie teiginiai bus rašinyje. Probleminio klausimo perrašyti NEGALIMA nuo pavadinimo!!! Tarkime, jei rašinio tema "Ar tėvynė - tai didžiausia vertybė", reikėtų performuluoti ir susiaurinti iki "KODĖL tėvynė yra (nėra) didžiausia vertybė?". Jei rašinio temoje jau yra 'susiaurinta',pavyzdžiui, kaip buvo pernai VBE: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?", reikia tema perfomuluoti savais žodžiais. Tarkime, kelti klausimą taip (ar kitaip, svarbu - nenukrypti nuo temos): "Kodėl gyvenimas be maištininkų - tai tik egzistavimas?/ Kuo svarbūs maištininkai šiam pasauliui? ir tt"
 
Taip pat reikėtų nepamiršti, kad probleminis klausimas - tai "klausimas" kiekvienai dėstymo struktūrai, nes būtent pirmasis visų trijų dėstymo pastraipų teiginys - tai 'atsakymas' į probleminį klausimą. Viskas atrodo maždaug taip:
 
http://i61.tinypic.com/2zxo6ir.png
 
Kad geriau suprastumei įžangos struktūrą, pateikiu kelis savo rašytų įžangų pavyzdžius (žinoma, pavyzdžiai nėra idealūs, bet turbūt aiškiau paaiškins, ką turiu omeny šnekėdama apie įžangos struktūrą). Skirtingomis spalvomis "nuspalvinau" pagal tai, koks sakinys yra koks (žr. aukščiau, kur kalbėjau apie įžangos struktūrą sakiniais:
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
Seniausioje žmonijos knygoje – Biblijoje – teigiama: „Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas, o septintą – ilsėjosi“. Deja, mūsų tėvynė nebuvo sukurta kažkam spragtelėjus pirštais – ištisus šimtmečius protėviai kovojo dėl laisvės, o kiekvienas išlietas kario kraujo lašas priartindavo prie svajonės išsipildymo – nepriklausomos Lietuvos. Atrodytų, kad daugiau mums, šių dienų lietuviams, nieko negali trūkti – turime tą išsvajotąją laisvę. Tačiau ar to užtenka? Manau, ne. Taigi, kodėl nuolat svarbu „kurti ir lipdyti“ tėvynę?
----------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Sakoma, kad gyvenimas – tai lyg ilga kelionė, kuri yra kupina atradimų ir praradimų, kurių dėka žmogus tobulėja dvasiškai. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, Donaldas Trampas, yra pasakęs: „Kartais pralaimėdamas mūšį, žmogus atranda naujų būdų kaip laimėti karą“ – perfrazuodama šią mintį galiu teigti – tik atsisakydami kai kurių dalykų ir taip palikdami savo komforto zoną, galime gyvenime atrasti kažko naujo ir neįprasto. Taigi, ką asmuo gali atrasti ir pažinti tik tada, kai netenka kitų, kartais brangių ir svarbių, dalykų?
 
KAIP RAŠYTI DĖSTYMĄ?
 
Mano supratimu, viena iš sėkmingai išlaikyto egzaminų paslapčių - tai puiki dėstymo struktūra, kuri leidžia skaitytojui nuosekliai perskaityti rašinį. Turbūt nekartą jau teko girdėti apie tokią dėstymo struktūrą, kuri susideda iš septynių/aštuonių sakinių ir atrodo maždaug taip:
 
Teiginys->Samprotavimas pagal teiginį, siejant su šiomis dienomis - > Sakinys - tiltas/perėjimas -> Argumentas -> Kontekstas -> (samprotavimas - nebūtina) -> Dalinė išvada
 
Parašius tokios struktūros pastraipą, nebereikės jaudintis, kaip pasiekti tą 500 žodžių ribą (nes pastraipa susidės mažiausiai iš 120-150 žodžių, tai trys dėstymo pastraipos - jau 400+ žodžių! Taip pat tokia pastraipa yra nuosekli, todėl bus mažiau minties šuolių - stiliaus klaidų.
 
KAIP ATRODO KIEKVIENAS PASTRAIPOS SAKINYS?
TEIGINYS - tai pagrindinė visos pastraipos mintis, svarbiausias akcentas. Jis turi atsakyti į probleminį klausimą (kaip rodžiau iliustracijoje aukščiau). Teiginyje nereikėtų vartoti žodžių/žodžių junginių, tokių kaip "mano nuomone/manau/mano supratimu" ir kitokių, nes jie susilpnina teiginį, parodo neaiškią poziciją. Teiginį geriausia formuluoti kaip vientisinį sakinį (be jokių jungtukų ("nes", "kad", "jog", "o" ir t.t)), nes tai taip pat nepasako aiškiai ir konrekčiai, apie ką bus kalbama pastraipoje. Visą "prijungimą"/"sujungimą" (tai, kas būtų po "nes", "o", "kad", "jog") geriau formuluoti kaip samprotavimą - bus aišku, stilistiškai tvarkinga ir gražiai skaitysis.
 
SAMPROTAVIMAS - neveltui rašinys ir vadinasi samprotavimo, jame reikia atskleisti savo nuomonę, polemizuoti, analizuoti temą. Kaip ir minėjau, parašius teiginį, visas mintis apie tai, ką tuo teiginiu norėjai pasakyti, reikėtų perkelti į "samprotavimo" sakinį (ar sakinius). Šiuose sakiniuose galima (bent kartą rašinyje REIKIA) pavartoti "manau", "mano manymu" ir t.t, kad parodytumei, kad samprotauji. Žinoma, visuose trijuose dėstymo pastraipose, galbūt, to daryti ir nereikėtų, kad nebūtų "sviestas sviestuotas". Sakoma, kad idealu būtų jei savo samprotavimą susietumėte ir su šių dienų aktualijomis, bet jei to padaryti nepavyksta - nieko baisaus, tiesiog gausi mažiau taškų. Dabar pagalvojau, kad jei jau siesi su šiomis dienomis, galbūt pirmą sakinį (ar sakiniod dalį, jei rašysi ne vientisinį) reikėtų samprotauti, o kitą sakinį/dalį sieti su šių dienų aktualijomis. PAVYZDŽIUI:
 
Tema: Ar darbas yra svarbus žmogui?
 
Darbas yra viena iš didžiausių vertybių, padedančių žmogui tobulėti (teiginys). Lietuvių liaudės patarlė byloja: "Darbas žmuogų puošia" - dirbdamas žmogu stiprina ir tvirtina savo vertybių sistemą, nes susiduria su įvairiais išūkiais, priverčiančiais jį tobulėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. (samprotavimas) Deja, bet šių dienų žmogus, darbą suvokia tik kaip pinigų šaltinį ir visiškai pamiršta kitokią jo naudą. (privedimas prie šių dienų)
 
SAKINYS TILTAS - tai sakinys, jungiantis Tavo samprotavimą ir teiginį su argumentu - pasiremimu kūriniu (ar kultūra, Tavo asmenine patirtimi). Jis reikalingas tam, kad nebūtų minties šuolių, viskas skaitytųsi sklandžiai, nebūtų stiliaus klaidos. Pateikiu kelius pavyzdžiuis/šabloną, kaip gali formuluoti savo "sakinį-tiltą":
 
-Apie tokią pat promblemą kalbėjo ir ** amžiaus rašytojas XX (savo) kūrinyje (romane, dramoje, eilėraštyje) "YYY".
 
-Ši problema - tai ne tik šių dienų visuomenės yda, bet ir ** amžiaus žmonių aktualija - ją aptarė ir to meto rašytojas XXX kūrinye "YYY".
 
-TEMOS RAKTINIS ŽODIS buvo plačiai aptarta ir kažkelinto amžiaus rašytojo XXX kūrinyje YYY. (pavyzdžiui: "Socialinės nelygybės tema buvo plačiai aptarta ir XVIII a. rašytojo, Apšvietos epochos atstovo, pirmojo lietuviško grožinio kūrinio autoriaus, Kristijono Donelaičio, peomoje "Metai".)
 
Jei dvi/vieną pastraipą rašysite tokią, kurioje nesiremsite autoriumi, sakinys - tiltas yra vistiek BŪTINAS! Tik siek jį su savo asmenine patirtimi, filmu ar spektakliu.
 
Taip pat, manau, svarbu, kad sakinys - tiltas atskleistų, kad žinai truputį daugiau nei autoriaus amžių, vardą pavardę ir jo kūrinį: galbūt paminėk epochą, literatūrinę srovę/kryptį ("neoromantikas", "realistas" ir t.t.)
 
ARGUMENTAS - tai tavo teiginio pagrindimas, įrodymas, kad Tavo teiginys yra svarus. Čia aš nelabai kuo galiu ir padėti: turi pats būti perskaitęs ir žinoti kūrinius, spektaklius, kino filmus. Svarbiausia - neatpasakoti turinio, o remtis būtent ta vieta, kuri įrodytų Tavo teiginį. Aš pati, kaip ir minėjau, nebuvo pati uoliausia programinių autorių skaitytoja, bet siūlau BŪTINAI perskaityti pagrindines Savickio, Apučio, Biliūno noveles, galbūt dar ką nors trumpo, nes jomis galima remtis beveik betkokia tema (galbūt ne apie tėvynę). Taip pat buvau išmokusi kelias eilėraščių eilutes, nes citavimas - geriausias argumentas ir turinio visiškai neatpasakoji. Jei mokysies citatas, siūlau imti Maironio/Bradžionio eilėraščių apie tėvynę, Marcinkevičiaus "Mažvydo" paskutinės scenos, kur skanduoja "Lie-Tu-Va" pilietiškumo temai, Salomėjos Nėries iš rinkinio "Prie didelio kelio" apie dvasinius išgyvenimus. Vėlgi, svarbu paminėti, kad argumentavime svarbiausias ne pats pasirėmimas, o tavo komentaras, įrodantis, kad būtent tame kūrinyje/filme/socialinėje situacijoje nutiko būtent taip, kaip tu teigi savo teiginyje.
 
KONTEKSTAS - didžiausias dvyliktokų priešas, nes nevisi supranta, kas čia per daiktas. Nereikėtų dėl jo išvis nerimauti, nors jis ir dažnai akcentuojamas, už jį skiria tik trys taškus. Bent vieną tašką, jei paminėi amžių/epochą, kūrinio parašymo aplinkybes - tikrai gausi. Mano supratimu, daugiau taškų gausi tada, kai pritemsi kūrinio parašymo kontekstą prie savo temos, argumentavimo ir samprotavimo. Tarkime, jei rašinys apie žmogaus/tautos nelaisvę, konteksto sakinyje (ar sakiniuose) paminėsi, kad kūrinys buvo būtent sukurtas lietuviško žodžio draudimo metu, Lietuvai būnant carinės Rusijos sudėtyje ir t.t.
 
SAMPROTAVIMAS 2 - aš niekada jo nerašau, nes man visad užtenka žodžių tiek, kiek yra pastraipoje, bet čia turbūt toks kaip mini apibendrinimas, vienas sakinys apie argumentą+temą, greičiausiai.
 
DALINĖ IŠVADA - tai pastraipos mini apibendrinimas, vienas vientisinis sakinys, parodantis, ką norėjai pasakyti visa pastraipa. Dabar jau nepamenu, bet, man rodos, aš tiesiog perfrazuodavau savo teiginį ir jį susiauridnavau. Patariu kiekvieną dalinę išvadą pradėti jungiamaisiais žodeliais "taigi" ar "vadinasi", nes jie parodo, kad apibendrini darbą. Jei rašai trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau, kad labai nesikartotų visur "taigi", rašyti pirmoje pastraipoje "taigi", antroje "vadinasi" ir trečioje - vėl "taigi". Nepamiršk, kad čia įterpinys, todėl skiriamas kableliu.
 
Pridedu kelis savo rašytas pastraipas, kad parodyčiau, kaip visa ši struktūra atrodo "praktikoje". Nežinau kaip jums, bet bent jau man, tikrai, dėl šios struktūros, nesijaučia didelių minties šuolių. Ir vėl nuspalvinau sakinius taip, kokie, pagal paskirtį, jie yra (raudona - teiginys, žalia - samprotavimas, mėlyna - sakinys tiltas, violetinė - argumentas, bordo - kontekstas, rožinė - dalinė išvada):
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
 
Visų pirma, žmogus, prisidėjęs prie tėvynės kūrimo, labiau ją vertina bei gerbia. Patys brangiausi dalykai asmeniui yra tie, į kurių kūrybos procesą buvo įdėta daugiausia pastangų, darbo bei meilės. Ne veltui yra sakoma – sunaikindamas tai, ką sutvėrei – sunaikinsi dalelę savęs. Prie tėvynės kūrimo bei puoselėjimo prisidėjo ir žinomas lietuvių poetas, dramaturgas Justinas Marcinkevičius.Poeto eilėraščių lyrinis „aš“ - jausminga asmenybė, išgyvenanti sunkius pokario laikus, tačiau gerbianti ir sauganti brangiausią turtą – tėvynę, kurią pats kūrė. Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje „Aš savo širdį pasivaikščioti išleisiu“ lyrinis subjektas prašo: „Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies“. Širdis – tai gyvybės pagrindas, todėl ją galima prilyginti gimtajai šaliai – netekę jos, sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą, todėl širdį, kaip ir tėvynę, reikia puoselėti. Savo požiūrį apie niekada nenutrūkstanti šalies kūrimą Just. Marcinkevičius išsakė ne tik savo kūryba, bet ir konkrečiais darbais: būdamas Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio nariu, jis ragino Lietuvos žmones ištrūkti iš SSRS gniaužtų ir „kurti bei lipdyti“ Lietuvą tokią, kurioje visiems būtų gerą gyventi. Taigi, žmonės nėra nemirtingi – atsiranda vis naujos kartos, kurios „lipdo“ tėvynę – taip yra išsaugoma pagarbos ir meilės jausmas gimtajam kraštui.
-------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Visų pirma, žmogus, prarasdamas savo artimus, atranda kitus žmones, kurie tampa ne ką mažiau svarbia jų gyvenimo dalimi. Mano nuomone, kiekvienas sutiktas žmogus mūsų gyvenime palieką gan svarbų pėdsaką ne tik mūsų atmintyje, bet ir formuoja vertybių sistemą, moralines nuostatas bei supratimą apie gyvenimo dorybes bei blogybes. Nenuostabu, kad praradus artimą atrodo – praradai ir dalelę savęs, todėl naujų žmonių ar jau pažįstamų asmenų naujų būdo bruožų pažinimas – tai lyg naujas vėjo gūsis žmogaus gyvenime, padedantis pamiršti prarastų žmonių sukeltas nuoskaudas. Apie tai, ką žmogus atranda prarasdamas, rašė ir XIX a., realizmo atstovas, rašytojas Jonas Biliūnas savo novelėje „Ubagas“. Novelės veikėjas Petras Sabaliūnas, praradęs savo šeimą dėl savanaudiško sūnaus elgesio, sunkiame gyvenimo kelyje atranda tokius žmones kaip kūrinio pasakotojas, kurie net patys savo daug neturėdami, gali pasiūlyti bent „duonos riekę“. J. Biliūno biografija – tai dar vienas pavyzdys, kad žmogus gali atrasti daug net ir tada, kai praranda: negavęs leidimo grįžti mokytis į Tartu universitetą, rašytojas persikėlė į Leipcigą, o vėliau – į Ciurichą, kur ir parašė vieną iš reikšmingiausių savo kūrinių – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Vadinasi, žmogus, prarasdamas artimo palaikymą ir meilę, atranda kitus, kurie mielai ištiesia pagalbos ranka tada, kai jos labiausiai reikia.
 
GALIAUSIAI - KAIP REIKIA PARAŠYTI APIBENDRINIMĄ?
 
Visų pirma, svarbu pasakyti, kad jei įžanga turi būti piltuvėlio formos/struktūros, tai išvada - atvirkščiai, yra "apversto" piltuvėlio formos. Tai reiškia, kad pirmas išvados sakinys siauras, glaudžiai susijęs su tema, o vėlesni sakiniai yra abstraktesniai, labiau apie orą nei apie konkrečią temą.
 
Reikėtų paminėti, kad yra dvi nuomonės, kaip reikėtų parašyti apibendrinimą/pabaigą/išvadą. Aš pamėginsiu trumpai jas apžvelgti, o Tu, žinoma, gali pasiimti tai, kas Tau labiausiai patinka.
 
I VARIANTAS
 
Apibendrinimas, kuriame paminimos ir perfrazuojamos VISOS dalinės išvados. Esmė ta, kad sakoma, kad rašinyje parašytos dalinės išvados PRIVALO būti parašytos ir išvadoje - žinoma, jų perrašyti NEGALIMA, reikia perfrazuoti, parašyti kitais žodžiais.
 
Pavyzdžiui, dalinės išvados buvo tokios:
 
- Taigi, pilietiškas skatinimas, kurio užuomazgų yra XVI a. lietuvių literatūroje, neišsižadėti savosios kalbos, aktualus ir šių dienų žmogui.
 
- Vadinasi, pilietiškumas XVIII a. literatūroje skatina ne tik to meto, bet ir šių laikų žmones neišsižadėti pagrindinių vertybių.
 
- Taigi, meilės tėvynei skatinimas, žmogaus, kaip pilietiškos asmenybės, ugdymas – tai pilietiškumo, sutinkamo XIX – XX a., skiriamieji bruožai
 
O apibendrinimas atrodo taip (raudonai pabraukiau dalines išvadas):
 
Apibendrindama darbą norėčiau remtis Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio aktyvisto, poeto, visuomeninis veikėjo, Marcelijaus Martinaičio žodžiais „Pilietybė, pilietiškumas nėra uniforma, tik kareivius galima perrengti per vieną parą“ – pilietiškumo jausmo per dieną žmogui neįdiegsi, tam reikalingas kruopštus ir ilgas procesas. Galbūt dėl šios priežasties šiandienos žmogus, išgyvenantis pilietiškumo savyje nebuvimo krizę, turėtų atsigręžti į įvairių laikmečių lietuvių literatūrą, nes būtent joje gausu įvairių pilietiškumo raiškos pavyzdžių. XVI lietuvių autorių kūriniuose pilietiškumas ragina neišsižadėti gimtosios kalbos, Apšvietos epochoje pilietiškumas pasireiškia kalbant apie vertybes ir socialinę nelygybę, o XIX amžiaus pabaigos bei XX amžiaus pradžios literatūroje raginimas mylėti gimtąją šalį atskleidžia pilietiškas idėjas. Juk ne veltui yra sakoma, kad būtent literatūra – tai viena iš svarbiausių mokytojų, nes ji atskleidžia žmonijos paslaptis, buvusias praeityje. Pilietiškumo pagrindų mokydamiesi iš įvairių laikotarpių Lietuvos rašytojų literatūros, mes, šių dienų žmonės, galime būti tikri, kad pilietiškumo pamoką išmoksime teisingai.
 
 
II VARIANTAS:
 
Kiti mokytojai teigia, kad to, ką jau minėjai rašinyje, dar kartą kartoti NEREIKIA! Todėl išvada turi būti tiesiog viso rašinio apibendrinimas, pagrindinės minties suformulavimas, gražus užbaigimas, panaudojant citatą ar patarlę.
 
Aš niekada nerašydavau dalinių išvadų, bet jei reikėtų laikyti VBE iš naujo - galbūt ir rašyčiau, nes man, pavyzdžiui, tai atrodo struktūriškai gal netgi tvarkingiau.
 
Be to, svarbu paminėti, kad kai kurie mokytojai teigia, kad išvadoje reikia būtinai cituoti TĄ PATĮ AUTORIŲ, kuriuo rėmeisi ir įžangoje - vien tam, kad sukurtumei rašinio rėmus. Mano supratimu, tai didžiausia nesąmonė, nes riboja kūrybiškumą, todėl aš NIEKADA to nesilaikiau.
 
Taip pat dalinuosi keliomis mintimis, kaip gali pradėti išvados pradžias:
 
-Apibendrindamas/a norėčiau teigti - ....
-Apibendrindama rašinį derėtų pasakyti, jog...
-Apibendridamas rašinį norėčiau perfrazuoti/remtis tokio ir tokio žmogaus žodžiais/lietuvių liaudies patarle
 
DAR KELI PATARIMAI:
 
- Pirmajame sakinyje, kuriame mini autoriaus vardą ir pavardę, jis turi būti pristatytas pilnai, be sutrumpinimų. Pavyzdžiui, jei kalbi apie Martyną Mažvydą, pirmajame sakinyje jį ir turi pristatyti pilnu vardu bei pavarde, vėlesniuose - gali trumpunti t.y. rašyti M. Mažvydas. Taip pat noriu priminti, kad Justinas Marcinkevičius yra Just. Marcinkevičius sutrumpintai, o ne J. Marcinkevičius (bus didelė klaida, nes J. Marcinkevičius yra visai kitas autorius).
 
- Sakiniuose nevartok 'mes' - atsiranda negražus stilius. Asmenį parodo veiksmažodis, todėl įvardis "mes" yra visiškai nereikalingas ir tik gadina stilių.
 
- Norint, kad pastraipos gražiai jungtųsi tarpusavyje, pastraipų pradžioje rašyk jungiamuosius žodžius/žodžių junginius: "Visų pirma", "Be to", "Taip pat svarbu paminėti, jog", "Vis dėlto" (jei rašai poleminį rašinį (prieštarauji pats sau).
 
- Išsistudijuok ko tavęs reikalauja egzaminas ir kokiais kriterijais rementis būsi vertinamas
 
- Turi dar mėnesį laiko - KLAUSK mokytojos, ko nesupranti, aiškinkis ir domėkis. Kvailų klausimų nebūna, o jei mokytoja ragana ir suraukia veidą, vos tik išgirdus klausimą - mažiau kreipk dėmesį, jos toks darbas, ji turi aiškinti, kad nors ir 10001 kartą. Jei negauni iš mokytojos atsakymo ar vistiek nesupranti - konsultuokis su kita mokytoja ar parašyk draugui, ar man čia, temoje bei asmenine žinute. Padėsiu kuo galėsiu
 
- Jeigu jau žiūrėjai vertinimo kriterijus, tai turbūt pastebėjai, kad būsi vertinamas ne tik už tikslų pasirėmimą kūriniu, bet ir teksto raišką - t.y. stilių, leksiką, sintaksę. Jei nori gauti maximumą (9, berods, taškus) - rašyk įvairias sintaksines struktūras, pamiršk "o", "bet", "kad", "jog" - keisk visą tai į bejungtukius sakinius: brūkšnius, dvitaškius. Parodysi, kad žinai daugiau.
 
- Stenkis, kad visos trys dėstymo pastraipos būtų vienodo dydžio ('ilgio'?), o įžanga praporcinga apibendrinimui/pabaigai (negali būti įžanga 150 žodžių, o pabaiga - vienas sakinys), nes tai irgi bus vertinama.
 
- Jei labai jau sunku prisiminti filmą ar dar ką nors 'lengvesnio' būtent duotąja tema, kuo galėtumei pasiremti
sugalvok filmą/knygą (žinoma, UŽSIENIO RAŠYTOJO ir BŪTINAI ne klasiko) pats ir pritemk prie temos:). Mokytojai ne robotai - visų pasaulio knygų ir filmų nėra perskaitę, todėl būkite orginalūs - aš savo dešimtos klasės rašiniuose prigalvojau mokslinių tyrimų, kad man sklandžiai būtų argumentuojamas rašinys:). Žinoma, čia truputį amoralu ir kiekvieno teisė rinktis, bet kaip ten sako: "Kas nerizikuoja - negeria šampano?". Pažįstu vaikiną, kuris gavo 79 iš LVBE (žinoma, ne iš atnaujinto egzamino) sugalvojęs sau tinkančius kūrinius ir autorius... Tik nepamirškite, kad BŪTINA pasiremti bent vienu kūriniu iš 'skliaustelių' - kitaip tiesiog neišlaikysite egzamino.
 
- NEPAMIRŠKITE paraštėje pažymėti 500 žodžių ribos, nes gramatika (o gal net ir stilius, loginės klaidos - tiksliai jau nebepamenu) bus vertinamos tik iki 500 žodžių. Beje, jei kas jau žiūrėjote vertinimo normas, turbūt matėt, kad už 30 neparašytų žodžių minusuoja 1 tašką, tai skaičiuodami žodžius atkreipkite į tai dėmesį. Sakoma, kad vertintojai skaičiuoja žodžius maždaug taip: suskaičiuoja kiek yra žodžių pirmoje (ar antroje, nes pirma - 'toliau nuo krašto') eilutėje ir padaugina iš esamų eilučių skaičiaus ir taip maždaug žino, kiek yra žodžių.
 
- Prisijunkite į šią dievišką FB grupę, kas dar nesate prisijungę - dvyliktokai dalinasi metodine medžiaga NEMOKAMAI - ar gali būti geriau:). Beje, mačiau, kad kalba ne tik apie LVBE, bet ir apie kitus egzaminus. Nepamiršk, kad visada reikia ne tik imti, bet ir duoti - todėl dalinkis ir pats!
 
Jei dar atsiminsiu, kokių nors paprastų patarimų, padėsančių bent jau iš dalies geriau parašyti tą rašinį, tai papildysiu čia.
 
IR PABAIGAI...
 
Dar kartą norėčiau paminėti, kad aprašiau savo patirtį, todėl viso straipsnio nereikėtų priimti už gryną pinigą - jei matai, kad kažkur nusikalbbu, sakau ne taip, kaip turėtų būti - pakomentuok, aš pataisysiu straipsnį ir taip kartu padėsime pasiruošti šių ir kitų metų abiturientams. Taip pat siūlau šioje (ar kitoje, jūsų sukurtoje) temoje dalintis sava patirtimi (savais rašiniais, pastraipomis, įžvalgomis apie egzaminą ir t.t.), nes tik diskusijoje gimsta tiesa. Nereikia jaudintis, kad kiekvienas dvyliktokas yra tavo didžiausias konkurentas: egzaminas kriterinis, o šansai, kad stosite į tą pačią specialybę, yra menki.
 
Taip pat noriu palinkėti didžiausios sėkmės laikant VBE ir patariu labai "nesinervinti", jei negausite rezultatų tokių, apie kokius svajojate ar galvosite, kad egzaminą parašėte ne taip gerai, kaip tikėjotės - kalbu iš savo patirties. Viskas, galiausiai, nutinka netgi geriau nei buvo tikimasi.
 
Taigi, sėkmės ir lauksiu temos, kurioje dalinatės puikiais LVBE rezultatais!

Įstojau į Aarhuso universitetą, Chemistry and Biotechnology magistratūrą. Laukiu IELTS rezų, tikiuos viskas ok bus ;)

TRUMPA ĮŽANGA
 
Už akių užkliuvo dar viena tema ir keli pranešimai apie tai, kad lietuvių kalbos egzaminas su tuo prakeiktu rašiniu - misija neįmanoma. Nors ir yra parašyti keli straipsniai apie tai, kaip (gerai) išlaikyti lietuvių egzaminą, rašant samprotaująmą rašinį, visgi jaučiu, kad turiu ką papasakoti ir pati - galbūt ir todėl, nes žinau - uždarbis.lt kažkiek prisidėjo prie to, kad vis dėl to išlaikiau tą egzaminą, neperskaičius nė vienos rimtos privalomos knygos (tik apysakas/apsakymus,eilėraščius). Taigi, jei esi būsimas/esamas abiturientas ir nori (gerai) išlaikyti egzaminą bei ruošiesi rašyti sampr. rašinį, perskaityk ar bent akim permesk straipsnį - tikiuosi, bent kažkuo padėsiu. Gero skaitymo!
 
ĮVADAS
 
Visų pirma, manau, reikėtų paminėti - straipsnyje labiau akcentuosiu tai, kokios struktūros reikėtų laikytis rašant rašinį, kaip išvengti stiliaus klaidų bei kaip "sudominti" vertintoją, kad jis nepastebėtų, kad nebuvai pats uoliausias mokinys ir neperskaitei tų 500 puslapių apie kunigo emocinius išgyvenimus ar n+1 knygos apie tai, kaip sunkiai laukuose dirba žmonės, o kaimo gyvenimas - tai ne tik šokiai ir linksmybės. Vėlgi, jei ieškai patarimų kaip konspektuoti knygas ar nori rasti naudingos medžiagos egzaminui, siūlau aplankyti šią temą ir perskaityti visus pranešimus, nes buvę abiturientai nemokamai (čia parduoda) dalinasi savo sukaupta medžiaga. Taip pat perskaityk visą šiątemą, yra keli mano komentarai apie rašinius/pastraipas (oh well, aš ne mokytoja, tik komentavau, kaip, mano manymu, reikėtų rašyti).Tikiuosi, kas nors pravers.
 
(Taip pat noriu pasakyti, kad čia tik MANO patirtis su lietuvių VBE ir MANO nuomonė, kaip efektyviai reikėtų pasiruošti rašiniui (struktūros atžvilgiu). Jei Tave mokytoja moko, kad reikia rašyti kitaip - tai geriau taip ir daryk ir tikėkis, kad rašinio vertintoja, tikrinanti Tavo darbą, yra tokios pat nuomonės, kaip ir Tave mokanti mokytoja.)
 
BENDRAI
 
Jau turbūt žinai, kad lietuvių kalbos rašinyje reikės parašyti bent 500 žodžių, o remtis bent vienu iš trijų skliausteliuose nurodytu autoriumi. Jei nesiremsi nė vienu iš pateiktų autoriumi, tačiau temą atsakysi idealiai, nepadarysi nė vienos gramatikos klaidos, o stilius tiesiog blizgės - vistiek egzamino neišlaikysi. Taip pat ir su žodžiu skaičiumi - jei neparašysi bent pusės (o tiek tikrai parašysi, jei laikysiesi mano (ir daugumos mokytojų, bet jos, deja, dažniausiai 'normaliai' nepaaiškina) rekomenduojamos struktūros) tiek - egzamino neišlaikysi. Truputį kvaila, bet ką darysi - turbūt čia tokia mini apsauga, kad neateitum su jau parašytu rašiniu bendra tema ir nepritaikytum jo siauresnei temai.
 
NUO KO PRADĖTI?
 
Vieno konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes visiems rašinys rašosi skirtingai. Dalinuosi tik tuo, kaip rašau aš pati.
 
Visų pirmą, perskaitau temą ir pasibraukiu 'raktinius' (svarbiausius) žodžius, iškeliu probleminį klausimą. Tada - sugalvoju teiginius. Jei rašysi trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau sugalvoti 4 teiginius ir silpniausią - išbraukti. Sugalvojus teiginius mąstau, kuo galėčiau remtis: autorius, kūrinys, koks kūrinio parašymo kontekstas? Kai visą tai turiu, pradedu rašyti įžangą.
 
Kiti žmonės daro atvirkščiai - pirmą sugalvojo autorius, kūrinius ir tada pagal tai galvoja teiginius - nežinau, čia priklauso kaip kam patinka ir nuo to,kiek kūrinių esi perskaitęs. Esmė ta, kad siūlau nepradėti rašyti įžangos be aiškių teiginių, tada, manau, nebus minties šuolių ir bus aiškesnis/įtaigesnis perėjimas nuo įžangos prie dėstymo.
 
KAIP REIKIA SUPRASTI, KURIS ŽODIS TEMOJE - RAKTINIS?
 
Kaip ir minėjau aukščiau, tik perskaitęs tema nepradėk rašyti įžangos - visų pirma "susibraukyk"/"susinumeruok" žodžius pagal svarbą - taip turėsi aiškią viziją, į kurią pusę Tavo rašinys turi "eiti", ką svarbiausia paminėti antrame įžangos sakinyje.
 
Pasisekė tiems, kurie turi gabumą iškart pamatyti ko reikalauja tema. Deja, ne visi tai geba, todėl siūlau vadovautis keliomis paprastomis taisyklėmis:
 
1) Jei tema formuluota klausimu, tai gali iškart nubraukti pirmą sakinio/temos žodį ("Ar", "Kodėl", "Kas", "Ką" ir t.t" ), nes jis TIKRAI nebus raktinis žodis
 
2) Dažniausiai (arba greičiausiai visada) svarbiausias raktinis žodis - daiktavardis. Daiktavardis - tai "daiktas", žodis atsako į klausimą "kas tai?". Pavyzdžiui: tėvynė, siela, meilė, maištininkai, pareiga, ištikimybė ir įvairūs šių žodžių linksniai. Bėda yra ta, kad dažniausiai temoje yra daugiau nei vienas daiktavardis (pavyzdžiui, praietų metų tema: "Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?" turi net 3 daiktavardžius: "atlaidumas", "žmogaus" ir "bruožas". Mano supratimu, lengviausias būdas atskirti svarbiausią raktinį žodį, tai įsivaizduoti, kaip skambėtų tema, jei to žodžio išvis nėbūtų - tiesiog skaitant temą jį praleisti ir pagalvoti ar būtų apie ką rašyti, jei toks žodis temoje negzistuotų arba jį pakeitus kitu, tema įgautų visai kitą prasmę. Pavyzdžiui "ar kažkas - silpno žmogaus bruožas" (=Ar neatsakomybė - silpno žmogaus bruožas?). Visiškai pakeičia prasmę, tiesa? Jei išimtumėte "bruožas" ar "žmogaus", vistiek rašinyje reikėtų kalbėti apie atlaidumą, bet jei išimi iš temos "atlaidumas" - jau tema visiškai pasikeičia, TODĖL ŠIS ŽODIS IR YRA RAKTINIS .Kai susirasi pagrindinį raktinį žodį, jį galėsi (ir turėsi) panaudoti ĮŽANGOJE - apie tai, truputį vėliau.
 
3) Kai susirandi svarbiausią daiktavardį, ieškok apibūdinimo, nukreipiančio apie ką reikia kalbėti rašinyje. Dažniausia tas žodis parodo rašinio kryptį, susiauriną temą: "SKIRTINGOS epochos", "SILPNAS žmogus", "vaizdavimo KAITA", "Humaniškumas - ESMINIS žmogaus gyvenimo principas" ir t.t. Kartais tokio žodžio nėra - tai reiškia, kad gali pats nulemti savo rašinio kryptį arba pati tema jau būna susiaurinta. Pavyzdžiui: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?" - juk nekalbėsi, kad pasauliui nereikia maištininkų, nes jie silpni, arogantiški, nes pati tema tau jau nurodo apie ką reikės kalbėti. Šį raktinį žodį dažniausiai reikia panaudoti paskutiniame įžangos sakinyje - probleminiame klausime, bet apie tai taip pat vėliau straipsnyje.
 
4) Nepamirškite pažiūrėti ar temoje nėra "aplinkybių", nurodančių apie ką reikia kalbėti. Pavyzdžiui, žodžių: "šių dienų" ("ar šių dienų žmogus gali būti laimingas?"), "visą laiką" ("kodėl asmuo turi tobulėti visą laiką") ir t.t, nes šie žodžiai, kaip ir minėjo Tomas, tampa labai svarbūs.
 
 
STRUKTŪRA
 
Rekomenduoju rašyti įprastinį penkių (keturių) pastraipų rašinį - taip ir pačiam bus lengviau ir vertintojui priimtiniau, kadangi viskas paprasta ir struktūriška.
 
Taigi, Tavo rašinys turėtų susidėti iš trijų dalių ir penkių (keturių) pastraipų:
 
1. ĮŽANGA
2. DĖSTYMAS - I teiginys,
DĖSTYMAS - II teiginys
DĖSTYMAS - III teiginys (nebūtina, jei manai, kad pakankamai išplėtojai temą ir peržengei 500 žodžių ribą)
3. IŠVADOS/APIBENDRINIMAS
 
Sakoma, kad geriausia dėstymo pastraipas numeruoti tokia tvarka: stipri, silpniausia bei stipriausia (dramblio šeimos principas, ar kaip jis ten vadinasi...), tačiau vėlgi - jei Tau tavo teiginys/pastraipa atrodo stipriausias, nereiškia, kad ir vertintojui jis toks pats bus, juk kiekvieno nuomonė skirtinga, todėl nesiūlau į tai kreipti dėmėsio, nors pati II dėstymo pastraipą dažniausiai rašydavau tokią, kurioje nesiremiu literatūra, o teiginį argumentuoju istorija (dažniausiai), spektakliu ar matytu filmu (retai taip dariau (arba greičiausiai niekad), bet sako, kad irgi geras argumentas). Jei nori remtis tokiu pastraipų išdėstymo principu, SIŪLAU:
 
I dėstymo pastraipa - remiamasi literatūra (autoriumi ar jo biografija, bet NEBŪTINAI 'privalomu' t.y. gali remtis ir užsienio rašytoju, 'neprograminiu' lietuvių rašytoju, "programiniu" lietuvių rašytoju, bet ne iš "skliaustelių" ir tt.
II dėstymo pastraipa - argumentuoji istorija, kultūra (menu), matytu filmu ar savo patirtimi (mažiausiai svarus argumentas)
III dėstymo pastraipa - "stipriausia", todėl joje reikėtų remtis privalomu autoriumi iš skliaustelių.
 
O dabar konkrečiau apie kiekvieną dalį: įžangą, dėstymą ir apibendrinimą....
KAIP RAŠYTI ĮŽANGĄ?
 
Turbūt visiems teko girdėti apie tai, kad darbdavys, pamatęs Tavo CV, jam skiria 30 sekundžių ir iškart nusprendžia: patikai jam ar ne - panašiai yra ir su rašiniu. Pirma rašinio dalis svarbiausia ir tik ji lemia ar darbą skaitys su susidomėjimu, ar todėl, kad reikia. Sakysite, kad mokytojai privalo vertinti objektyviai (ką jie, turbūt, ir daro), bet nepamirškite vieno svarbiausio fakto - žmogiškumo. Juk turbūt sutiksite, kad palankiau atsiliepiate apie knygą/filmą, kuris 'užkabino' nuo pirmų eilučių/minučių. Taip yra ir su rašiniu - privalu įžangoje padaryti gerą įspūdi.
 
Kaip taip padaryti?
1. Aiški, logiška struktūra
2. ĮDOMUS pirmasis sakinys (citata, palyginimas, parodymas, kad žinai daugiau nei Tavęs reikalauja 12 klasės kursas)
3. Kryptingas probleminis klausimas paskutiniame sakinyje.
 
Kaip atrodo įžangos struktūra?
Įsivaizduok, kad įžanga - tai lyg piltuvėlis - pradedi rašyti ne konkrečiai,kalbi apie temą, bet kartu ir apie orą, o įžangos pabaigoje keli probleminį klausimą, kuris glaudžiai susijęs su duotąja tema - žodžiu, iš pradžių viskas plačiai, o link 'galo' siaurėja (žr. paveikslėlį)
http://i58.tinypic.com/v7gpc1.png
 
Pirmasis sakinys - įvadinis, 'paplaukęs', nieko konkrečiai apie duotą temą nepasako, bet kartu įdomus ir negirdėtas. Ką turiu omeny teigdama 'negirdėtas' - jei žinai citatą, istorinį faktą, patarlę, kuri yra bent iš dalies susijusi su tema (pavyzdžiui, darbas, vertybės ir t.t) - panaudok ją kaip gražų įvadą į rašinį.
Pažįstų daug abiturientų, kurie griebasi šiaudo - temoje suranda raktinį žodį ir pirmąjį sakinį rašo maždaug taip:
"Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, "RAKTINIS ŽODIS" apibūdina kaip ......." - galbūt irgi neblogai taip pradėti darbą, ypač turint omenyje, kad galėsite naudotis žodynais, tik atsargiai, kad nenutiktų kaip čia:). Vėlgi, reikia atminti, kad daug žmonių taip daro, todėl nemaža tikimybė (oh, well, gal ir maža), kad vertintoja perskaitys dvi vienodas rašinio pradžias - gerai, jei Tavo perskaitys pirmą, o jei tavo rašinys bus "antras"? Žinoma, jei NIEKO nesugalvoji, tai pasinaudok tuo žodynu ir parašyk - blogiau nebus, tik svarbu, atrink tinkamą raktinį žodį.
 
Antras/trečias įžangos sakinys - privedi prie temos, gali paminėti raktinius žodžius, konkretini (atsimink piltuvėlio struktūrą).
 
Paskutinis įžangos sakinys - PROBLEMINIS KLAUSIMAS! Probleminis klausimas - tai tavo rašinio kryptis, jis parodo, kokie teiginiai bus rašinyje. Probleminio klausimo perrašyti NEGALIMA nuo pavadinimo!!! Tarkime, jei rašinio tema "Ar tėvynė - tai didžiausia vertybė", reikėtų performuluoti ir susiaurinti iki "KODĖL tėvynė yra (nėra) didžiausia vertybė?". Jei rašinio temoje jau yra 'susiaurinta',pavyzdžiui, kaip buvo pernai VBE: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?", reikia tema perfomuluoti savais žodžiais. Tarkime, kelti klausimą taip (ar kitaip, svarbu - nenukrypti nuo temos): "Kodėl gyvenimas be maištininkų - tai tik egzistavimas?/ Kuo svarbūs maištininkai šiam pasauliui? ir tt"
 
Taip pat reikėtų nepamiršti, kad probleminis klausimas - tai "klausimas" kiekvienai dėstymo struktūrai, nes būtent pirmasis visų trijų dėstymo pastraipų teiginys - tai 'atsakymas' į probleminį klausimą. Viskas atrodo maždaug taip:
 
http://i61.tinypic.com/2zxo6ir.png
 
Kad geriau suprastumei įžangos struktūrą, pateikiu kelis savo rašytų įžangų pavyzdžius (žinoma, pavyzdžiai nėra idealūs, bet turbūt aiškiau paaiškins, ką turiu omeny šnekėdama apie įžangos struktūrą). Skirtingomis spalvomis "nuspalvinau" pagal tai, koks sakinys yra koks (žr. aukščiau, kur kalbėjau apie įžangos struktūrą sakiniais:
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
Seniausioje žmonijos knygoje – Biblijoje – teigiama: „Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas, o septintą – ilsėjosi“. Deja, mūsų tėvynė nebuvo sukurta kažkam spragtelėjus pirštais – ištisus šimtmečius protėviai kovojo dėl laisvės, o kiekvienas išlietas kario kraujo lašas priartindavo prie svajonės išsipildymo – nepriklausomos Lietuvos. Atrodytų, kad daugiau mums, šių dienų lietuviams, nieko negali trūkti – turime tą išsvajotąją laisvę. Tačiau ar to užtenka? Manau, ne. Taigi, kodėl nuolat svarbu „kurti ir lipdyti“ tėvynę?
----------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Sakoma, kad gyvenimas – tai lyg ilga kelionė, kuri yra kupina atradimų ir praradimų, kurių dėka žmogus tobulėja dvasiškai. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, Donaldas Trampas, yra pasakęs: „Kartais pralaimėdamas mūšį, žmogus atranda naujų būdų kaip laimėti karą“ – perfrazuodama šią mintį galiu teigti – tik atsisakydami kai kurių dalykų ir taip palikdami savo komforto zoną, galime gyvenime atrasti kažko naujo ir neįprasto. Taigi, ką asmuo gali atrasti ir pažinti tik tada, kai netenka kitų, kartais brangių ir svarbių, dalykų?
 
KAIP RAŠYTI DĖSTYMĄ?
 
Mano supratimu, viena iš sėkmingai išlaikyto egzaminų paslapčių - tai puiki dėstymo struktūra, kuri leidžia skaitytojui nuosekliai perskaityti rašinį. Turbūt nekartą jau teko girdėti apie tokią dėstymo struktūrą, kuri susideda iš septynių/aštuonių sakinių ir atrodo maždaug taip:
 
Teiginys->Samprotavimas pagal teiginį, siejant su šiomis dienomis - > Sakinys - tiltas/perėjimas -> Argumentas -> Kontekstas -> (samprotavimas - nebūtina) -> Dalinė išvada
 
Parašius tokios struktūros pastraipą, nebereikės jaudintis, kaip pasiekti tą 500 žodžių ribą (nes pastraipa susidės mažiausiai iš 120-150 žodžių, tai trys dėstymo pastraipos - jau 400+ žodžių! Taip pat tokia pastraipa yra nuosekli, todėl bus mažiau minties šuolių - stiliaus klaidų.
 
KAIP ATRODO KIEKVIENAS PASTRAIPOS SAKINYS?
TEIGINYS - tai pagrindinė visos pastraipos mintis, svarbiausias akcentas. Jis turi atsakyti į probleminį klausimą (kaip rodžiau iliustracijoje aukščiau). Teiginyje nereikėtų vartoti žodžių/žodžių junginių, tokių kaip "mano nuomone/manau/mano supratimu" ir kitokių, nes jie susilpnina teiginį, parodo neaiškią poziciją. Teiginį geriausia formuluoti kaip vientisinį sakinį (be jokių jungtukų ("nes", "kad", "jog", "o" ir t.t)), nes tai taip pat nepasako aiškiai ir konrekčiai, apie ką bus kalbama pastraipoje. Visą "prijungimą"/"sujungimą" (tai, kas būtų po "nes", "o", "kad", "jog") geriau formuluoti kaip samprotavimą - bus aišku, stilistiškai tvarkinga ir gražiai skaitysis.
 
SAMPROTAVIMAS - neveltui rašinys ir vadinasi samprotavimo, jame reikia atskleisti savo nuomonę, polemizuoti, analizuoti temą. Kaip ir minėjau, parašius teiginį, visas mintis apie tai, ką tuo teiginiu norėjai pasakyti, reikėtų perkelti į "samprotavimo" sakinį (ar sakinius). Šiuose sakiniuose galima (bent kartą rašinyje REIKIA) pavartoti "manau", "mano manymu" ir t.t, kad parodytumei, kad samprotauji. Žinoma, visuose trijuose dėstymo pastraipose, galbūt, to daryti ir nereikėtų, kad nebūtų "sviestas sviestuotas". Sakoma, kad idealu būtų jei savo samprotavimą susietumėte ir su šių dienų aktualijomis, bet jei to padaryti nepavyksta - nieko baisaus, tiesiog gausi mažiau taškų. Dabar pagalvojau, kad jei jau siesi su šiomis dienomis, galbūt pirmą sakinį (ar sakiniod dalį, jei rašysi ne vientisinį) reikėtų samprotauti, o kitą sakinį/dalį sieti su šių dienų aktualijomis. PAVYZDŽIUI:
 
Tema: Ar darbas yra svarbus žmogui?
 
Darbas yra viena iš didžiausių vertybių, padedančių žmogui tobulėti (teiginys). Lietuvių liaudės patarlė byloja: "Darbas žmuogų puošia" - dirbdamas žmogu stiprina ir tvirtina savo vertybių sistemą, nes susiduria su įvairiais išūkiais, priverčiančiais jį tobulėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. (samprotavimas) Deja, bet šių dienų žmogus, darbą suvokia tik kaip pinigų šaltinį ir visiškai pamiršta kitokią jo naudą. (privedimas prie šių dienų)
 
SAKINYS TILTAS - tai sakinys, jungiantis Tavo samprotavimą ir teiginį su argumentu - pasiremimu kūriniu (ar kultūra, Tavo asmenine patirtimi). Jis reikalingas tam, kad nebūtų minties šuolių, viskas skaitytųsi sklandžiai, nebūtų stiliaus klaidos. Pateikiu kelius pavyzdžiuis/šabloną, kaip gali formuluoti savo "sakinį-tiltą":
 
-Apie tokią pat promblemą kalbėjo ir ** amžiaus rašytojas XX (savo) kūrinyje (romane, dramoje, eilėraštyje) "YYY".
 
-Ši problema - tai ne tik šių dienų visuomenės yda, bet ir ** amžiaus žmonių aktualija - ją aptarė ir to meto rašytojas XXX kūrinye "YYY".
 
-TEMOS RAKTINIS ŽODIS buvo plačiai aptarta ir kažkelinto amžiaus rašytojo XXX kūrinyje YYY. (pavyzdžiui: "Socialinės nelygybės tema buvo plačiai aptarta ir XVIII a. rašytojo, Apšvietos epochos atstovo, pirmojo lietuviško grožinio kūrinio autoriaus, Kristijono Donelaičio, peomoje "Metai".)
 
Jei dvi/vieną pastraipą rašysite tokią, kurioje nesiremsite autoriumi, sakinys - tiltas yra vistiek BŪTINAS! Tik siek jį su savo asmenine patirtimi, filmu ar spektakliu.
 
Taip pat, manau, svarbu, kad sakinys - tiltas atskleistų, kad žinai truputį daugiau nei autoriaus amžių, vardą pavardę ir jo kūrinį: galbūt paminėk epochą, literatūrinę srovę/kryptį ("neoromantikas", "realistas" ir t.t.)
 
ARGUMENTAS - tai tavo teiginio pagrindimas, įrodymas, kad Tavo teiginys yra svarus. Čia aš nelabai kuo galiu ir padėti: turi pats būti perskaitęs ir žinoti kūrinius, spektaklius, kino filmus. Svarbiausia - neatpasakoti turinio, o remtis būtent ta vieta, kuri įrodytų Tavo teiginį. Aš pati, kaip ir minėjau, nebuvo pati uoliausia programinių autorių skaitytoja, bet siūlau BŪTINAI perskaityti pagrindines Savickio, Apučio, Biliūno noveles, galbūt dar ką nors trumpo, nes jomis galima remtis beveik betkokia tema (galbūt ne apie tėvynę). Taip pat buvau išmokusi kelias eilėraščių eilutes, nes citavimas - geriausias argumentas ir turinio visiškai neatpasakoji. Jei mokysies citatas, siūlau imti Maironio/Bradžionio eilėraščių apie tėvynę, Marcinkevičiaus "Mažvydo" paskutinės scenos, kur skanduoja "Lie-Tu-Va" pilietiškumo temai, Salomėjos Nėries iš rinkinio "Prie didelio kelio" apie dvasinius išgyvenimus. Vėlgi, svarbu paminėti, kad argumentavime svarbiausias ne pats pasirėmimas, o tavo komentaras, įrodantis, kad būtent tame kūrinyje/filme/socialinėje situacijoje nutiko būtent taip, kaip tu teigi savo teiginyje.
 
KONTEKSTAS - didžiausias dvyliktokų priešas, nes nevisi supranta, kas čia per daiktas. Nereikėtų dėl jo išvis nerimauti, nors jis ir dažnai akcentuojamas, už jį skiria tik trys taškus. Bent vieną tašką, jei paminėi amžių/epochą, kūrinio parašymo aplinkybes - tikrai gausi. Mano supratimu, daugiau taškų gausi tada, kai pritemsi kūrinio parašymo kontekstą prie savo temos, argumentavimo ir samprotavimo. Tarkime, jei rašinys apie žmogaus/tautos nelaisvę, konteksto sakinyje (ar sakiniuose) paminėsi, kad kūrinys buvo būtent sukurtas lietuviško žodžio draudimo metu, Lietuvai būnant carinės Rusijos sudėtyje ir t.t.
 
SAMPROTAVIMAS 2 - aš niekada jo nerašau, nes man visad užtenka žodžių tiek, kiek yra pastraipoje, bet čia turbūt toks kaip mini apibendrinimas, vienas sakinys apie argumentą+temą, greičiausiai.
 
DALINĖ IŠVADA - tai pastraipos mini apibendrinimas, vienas vientisinis sakinys, parodantis, ką norėjai pasakyti visa pastraipa. Dabar jau nepamenu, bet, man rodos, aš tiesiog perfrazuodavau savo teiginį ir jį susiauridnavau. Patariu kiekvieną dalinę išvadą pradėti jungiamaisiais žodeliais "taigi" ar "vadinasi", nes jie parodo, kad apibendrini darbą. Jei rašai trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau, kad labai nesikartotų visur "taigi", rašyti pirmoje pastraipoje "taigi", antroje "vadinasi" ir trečioje - vėl "taigi". Nepamiršk, kad čia įterpinys, todėl skiriamas kableliu.
 
Pridedu kelis savo rašytas pastraipas, kad parodyčiau, kaip visa ši struktūra atrodo "praktikoje". Nežinau kaip jums, bet bent jau man, tikrai, dėl šios struktūros, nesijaučia didelių minties šuolių. Ir vėl nuspalvinau sakinius taip, kokie, pagal paskirtį, jie yra (raudona - teiginys, žalia - samprotavimas, mėlyna - sakinys tiltas, violetinė - argumentas, bordo - kontekstas, rožinė - dalinė išvada):
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
 
Visų pirma, žmogus, prisidėjęs prie tėvynės kūrimo, labiau ją vertina bei gerbia. Patys brangiausi dalykai asmeniui yra tie, į kurių kūrybos procesą buvo įdėta daugiausia pastangų, darbo bei meilės. Ne veltui yra sakoma – sunaikindamas tai, ką sutvėrei – sunaikinsi dalelę savęs. Prie tėvynės kūrimo bei puoselėjimo prisidėjo ir žinomas lietuvių poetas, dramaturgas Justinas Marcinkevičius.Poeto eilėraščių lyrinis „aš“ - jausminga asmenybė, išgyvenanti sunkius pokario laikus, tačiau gerbianti ir sauganti brangiausią turtą – tėvynę, kurią pats kūrė. Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje „Aš savo širdį pasivaikščioti išleisiu“ lyrinis subjektas prašo: „Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies“. Širdis – tai gyvybės pagrindas, todėl ją galima prilyginti gimtajai šaliai – netekę jos, sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą, todėl širdį, kaip ir tėvynę, reikia puoselėti. Savo požiūrį apie niekada nenutrūkstanti šalies kūrimą Just. Marcinkevičius išsakė ne tik savo kūryba, bet ir konkrečiais darbais: būdamas Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio nariu, jis ragino Lietuvos žmones ištrūkti iš SSRS gniaužtų ir „kurti bei lipdyti“ Lietuvą tokią, kurioje visiems būtų gerą gyventi. Taigi, žmonės nėra nemirtingi – atsiranda vis naujos kartos, kurios „lipdo“ tėvynę – taip yra išsaugoma pagarbos ir meilės jausmas gimtajam kraštui.
-------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Visų pirma, žmogus, prarasdamas savo artimus, atranda kitus žmones, kurie tampa ne ką mažiau svarbia jų gyvenimo dalimi. Mano nuomone, kiekvienas sutiktas žmogus mūsų gyvenime palieką gan svarbų pėdsaką ne tik mūsų atmintyje, bet ir formuoja vertybių sistemą, moralines nuostatas bei supratimą apie gyvenimo dorybes bei blogybes. Nenuostabu, kad praradus artimą atrodo – praradai ir dalelę savęs, todėl naujų žmonių ar jau pažįstamų asmenų naujų būdo bruožų pažinimas – tai lyg naujas vėjo gūsis žmogaus gyvenime, padedantis pamiršti prarastų žmonių sukeltas nuoskaudas. Apie tai, ką žmogus atranda prarasdamas, rašė ir XIX a., realizmo atstovas, rašytojas Jonas Biliūnas savo novelėje „Ubagas“. Novelės veikėjas Petras Sabaliūnas, praradęs savo šeimą dėl savanaudiško sūnaus elgesio, sunkiame gyvenimo kelyje atranda tokius žmones kaip kūrinio pasakotojas, kurie net patys savo daug neturėdami, gali pasiūlyti bent „duonos riekę“. J. Biliūno biografija – tai dar vienas pavyzdys, kad žmogus gali atrasti daug net ir tada, kai praranda: negavęs leidimo grįžti mokytis į Tartu universitetą, rašytojas persikėlė į Leipcigą, o vėliau – į Ciurichą, kur ir parašė vieną iš reikšmingiausių savo kūrinių – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Vadinasi, žmogus, prarasdamas artimo palaikymą ir meilę, atranda kitus, kurie mielai ištiesia pagalbos ranka tada, kai jos labiausiai reikia.
 
GALIAUSIAI - KAIP REIKIA PARAŠYTI APIBENDRINIMĄ?
 
Visų pirma, svarbu pasakyti, kad jei įžanga turi būti piltuvėlio formos/struktūros, tai išvada - atvirkščiai, yra "apversto" piltuvėlio formos. Tai reiškia, kad pirmas išvados sakinys siauras, glaudžiai susijęs su tema, o vėlesni sakiniai yra abstraktesniai, labiau apie orą nei apie konkrečią temą.
 
Reikėtų paminėti, kad yra dvi nuomonės, kaip reikėtų parašyti apibendrinimą/pabaigą/išvadą. Aš pamėginsiu trumpai jas apžvelgti, o Tu, žinoma, gali pasiimti tai, kas Tau labiausiai patinka.
 
I VARIANTAS
 
Apibendrinimas, kuriame paminimos ir perfrazuojamos VISOS dalinės išvados. Esmė ta, kad sakoma, kad rašinyje parašytos dalinės išvados PRIVALO būti parašytos ir išvadoje - žinoma, jų perrašyti NEGALIMA, reikia perfrazuoti, parašyti kitais žodžiais.
 
Pavyzdžiui, dalinės išvados buvo tokios:
 
- Taigi, pilietiškas skatinimas, kurio užuomazgų yra XVI a. lietuvių literatūroje, neišsižadėti savosios kalbos, aktualus ir šių dienų žmogui.
 
- Vadinasi, pilietiškumas XVIII a. literatūroje skatina ne tik to meto, bet ir šių laikų žmones neišsižadėti pagrindinių vertybių.
 
- Taigi, meilės tėvynei skatinimas, žmogaus, kaip pilietiškos asmenybės, ugdymas – tai pilietiškumo, sutinkamo XIX – XX a., skiriamieji bruožai
 
O apibendrinimas atrodo taip (raudonai pabraukiau dalines išvadas):
 
Apibendrindama darbą norėčiau remtis Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio aktyvisto, poeto, visuomeninis veikėjo, Marcelijaus Martinaičio žodžiais „Pilietybė, pilietiškumas nėra uniforma, tik kareivius galima perrengti per vieną parą“ – pilietiškumo jausmo per dieną žmogui neįdiegsi, tam reikalingas kruopštus ir ilgas procesas. Galbūt dėl šios priežasties šiandienos žmogus, išgyvenantis pilietiškumo savyje nebuvimo krizę, turėtų atsigręžti į įvairių laikmečių lietuvių literatūrą, nes būtent joje gausu įvairių pilietiškumo raiškos pavyzdžių. XVI lietuvių autorių kūriniuose pilietiškumas ragina neišsižadėti gimtosios kalbos, Apšvietos epochoje pilietiškumas pasireiškia kalbant apie vertybes ir socialinę nelygybę, o XIX amžiaus pabaigos bei XX amžiaus pradžios literatūroje raginimas mylėti gimtąją šalį atskleidžia pilietiškas idėjas. Juk ne veltui yra sakoma, kad būtent literatūra – tai viena iš svarbiausių mokytojų, nes ji atskleidžia žmonijos paslaptis, buvusias praeityje. Pilietiškumo pagrindų mokydamiesi iš įvairių laikotarpių Lietuvos rašytojų literatūros, mes, šių dienų žmonės, galime būti tikri, kad pilietiškumo pamoką išmoksime teisingai.
 
 
II VARIANTAS:
 
Kiti mokytojai teigia, kad to, ką jau minėjai rašinyje, dar kartą kartoti NEREIKIA! Todėl išvada turi būti tiesiog viso rašinio apibendrinimas, pagrindinės minties suformulavimas, gražus užbaigimas, panaudojant citatą ar patarlę.
 
Aš niekada nerašydavau dalinių išvadų, bet jei reikėtų laikyti VBE iš naujo - galbūt ir rašyčiau, nes man, pavyzdžiui, tai atrodo struktūriškai gal netgi tvarkingiau.
 
Be to, svarbu paminėti, kad kai kurie mokytojai teigia, kad išvadoje reikia būtinai cituoti TĄ PATĮ AUTORIŲ, kuriuo rėmeisi ir įžangoje - vien tam, kad sukurtumei rašinio rėmus. Mano supratimu, tai didžiausia nesąmonė, nes riboja kūrybiškumą, todėl aš NIEKADA to nesilaikiau.
 
Taip pat dalinuosi keliomis mintimis, kaip gali pradėti išvados pradžias:
 
-Apibendrindamas/a norėčiau teigti - ....
-Apibendrindama rašinį derėtų pasakyti, jog...
-Apibendridamas rašinį norėčiau perfrazuoti/remtis tokio ir tokio žmogaus žodžiais/lietuvių liaudies patarle
 
DAR KELI PATARIMAI:
 
- Pirmajame sakinyje, kuriame mini autoriaus vardą ir pavardę, jis turi būti pristatytas pilnai, be sutrumpinimų. Pavyzdžiui, jei kalbi apie Martyną Mažvydą, pirmajame sakinyje jį ir turi pristatyti pilnu vardu bei pavarde, vėlesniuose - gali trumpunti t.y. rašyti M. Mažvydas. Taip pat noriu priminti, kad Justinas Marcinkevičius yra Just. Marcinkevičius sutrumpintai, o ne J. Marcinkevičius (bus didelė klaida, nes J. Marcinkevičius yra visai kitas autorius).
 
- Sakiniuose nevartok 'mes' - atsiranda negražus stilius. Asmenį parodo veiksmažodis, todėl įvardis "mes" yra visiškai nereikalingas ir tik gadina stilių.
 
- Norint, kad pastraipos gražiai jungtųsi tarpusavyje, pastraipų pradžioje rašyk jungiamuosius žodžius/žodžių junginius: "Visų pirma", "Be to", "Taip pat svarbu paminėti, jog", "Vis dėlto" (jei rašai poleminį rašinį (prieštarauji pats sau).
 
- Išsistudijuok ko tavęs reikalauja egzaminas ir kokiais kriterijais rementis būsi vertinamas
 
- Turi dar mėnesį laiko - KLAUSK mokytojos, ko nesupranti, aiškinkis ir domėkis. Kvailų klausimų nebūna, o jei mokytoja ragana ir suraukia veidą, vos tik išgirdus klausimą - mažiau kreipk dėmesį, jos toks darbas, ji turi aiškinti, kad nors ir 10001 kartą. Jei negauni iš mokytojos atsakymo ar vistiek nesupranti - konsultuokis su kita mokytoja ar parašyk draugui, ar man čia, temoje bei asmenine žinute. Padėsiu kuo galėsiu
 
- Jeigu jau žiūrėjai vertinimo kriterijus, tai turbūt pastebėjai, kad būsi vertinamas ne tik už tikslų pasirėmimą kūriniu, bet ir teksto raišką - t.y. stilių, leksiką, sintaksę. Jei nori gauti maximumą (9, berods, taškus) - rašyk įvairias sintaksines struktūras, pamiršk "o", "bet", "kad", "jog" - keisk visą tai į bejungtukius sakinius: brūkšnius, dvitaškius. Parodysi, kad žinai daugiau.
 
- Stenkis, kad visos trys dėstymo pastraipos būtų vienodo dydžio ('ilgio'?), o įžanga praporcinga apibendrinimui/pabaigai (negali būti įžanga 150 žodžių, o pabaiga - vienas sakinys), nes tai irgi bus vertinama.
 
- Jei labai jau sunku prisiminti filmą ar dar ką nors 'lengvesnio' būtent duotąja tema, kuo galėtumei pasiremti
sugalvok filmą/knygą (žinoma, UŽSIENIO RAŠYTOJO ir BŪTINAI ne klasiko) pats ir pritemk prie temos:). Mokytojai ne robotai - visų pasaulio knygų ir filmų nėra perskaitę, todėl būkite orginalūs - aš savo dešimtos klasės rašiniuose prigalvojau mokslinių tyrimų, kad man sklandžiai būtų argumentuojamas rašinys:). Žinoma, čia truputį amoralu ir kiekvieno teisė rinktis, bet kaip ten sako: "Kas nerizikuoja - negeria šampano?". Pažįstu vaikiną, kuris gavo 79 iš LVBE (žinoma, ne iš atnaujinto egzamino) sugalvojęs sau tinkančius kūrinius ir autorius... Tik nepamirškite, kad BŪTINA pasiremti bent vienu kūriniu iš 'skliaustelių' - kitaip tiesiog neišlaikysite egzamino.
 
- NEPAMIRŠKITE paraštėje pažymėti 500 žodžių ribos, nes gramatika (o gal net ir stilius, loginės klaidos - tiksliai jau nebepamenu) bus vertinamos tik iki 500 žodžių. Beje, jei kas jau žiūrėjote vertinimo normas, turbūt matėt, kad už 30 neparašytų žodžių minusuoja 1 tašką, tai skaičiuodami žodžius atkreipkite į tai dėmesį. Sakoma, kad vertintojai skaičiuoja žodžius maždaug taip: suskaičiuoja kiek yra žodžių pirmoje (ar antroje, nes pirma - 'toliau nuo krašto') eilutėje ir padaugina iš esamų eilučių skaičiaus ir taip maždaug žino, kiek yra žodžių.
 
- Prisijunkite į šią dievišką FB grupę, kas dar nesate prisijungę - dvyliktokai dalinasi metodine medžiaga NEMOKAMAI - ar gali būti geriau:). Beje, mačiau, kad kalba ne tik apie LVBE, bet ir apie kitus egzaminus. Nepamiršk, kad visada reikia ne tik imti, bet ir duoti - todėl dalinkis ir pats!
 
Jei dar atsiminsiu, kokių nors paprastų patarimų, padėsančių bent jau iš dalies geriau parašyti tą rašinį, tai papildysiu čia.
 
IR PABAIGAI...
 
Dar kartą norėčiau paminėti, kad aprašiau savo patirtį, todėl viso straipsnio nereikėtų priimti už gryną pinigą - jei matai, kad kažkur nusikalbbu, sakau ne taip, kaip turėtų būti - pakomentuok, aš pataisysiu straipsnį ir taip kartu padėsime pasiruošti šių ir kitų metų abiturientams. Taip pat siūlau šioje (ar kitoje, jūsų sukurtoje) temoje dalintis sava patirtimi (savais rašiniais, pastraipomis, įžvalgomis apie egzaminą ir t.t.), nes tik diskusijoje gimsta tiesa. Nereikia jaudintis, kad kiekvienas dvyliktokas yra tavo didžiausias konkurentas: egzaminas kriterinis, o šansai, kad stosite į tą pačią specialybę, yra menki.
 
Taip pat noriu palinkėti didžiausios sėkmės laikant VBE ir patariu labai "nesinervinti", jei negausite rezultatų tokių, apie kokius svajojate ar galvosite, kad egzaminą parašėte ne taip gerai, kaip tikėjotės - kalbu iš savo patirties. Viskas, galiausiai, nutinka netgi geriau nei buvo tikimasi.
 
Taigi, sėkmės ir lauksiu temos, kurioje dalinatės puikiais LVBE rezultatais!

bet ir "in addition" irgi yra formalifrazė, kurios asmeniniam laiške vartoti NEGALIMA, nes sumaišysi stilius:)

Tai kažin kodėl Grybauskaitė per pirmuosius rinkimus sugebėjo nušluoti visus kitus kandidatus jau per pirmąjį turą?
Jai koją dabar kiša tik jos pačios padarytos klaidos, kuriomis konkurentai dabar naudojasi ir pastoviai baksnoja į jas. Bet kaip žinia, neklįsta tik tie, kurie nieko nedaro.
 
O Balčytis? Nu nors ką nors...?

Niekas ir nebandė nuneigti Sovietų Sąjungos indėlio. Bet esmė yra tame, kad dėl Sovietų Sąjungos uždarumo, technologinis progresas čia buvo gerokai lėtesnis nei vakarų šalyse.
 
Ir beje, šis Sovietų Sąjungos indėlis į Lietuvą buvo pasiekitas per 50 okupacijos metų. O mes būdami tik 10 metų ES kiek gavome tiesioginės ES paramos ir investicijų iš kitų ES šalių? Būtų įdomu pasižiūrėti kokiam lygyje mes būsim po 50 metų buvimo ES, palyginus su Rusija, ar ne? :)
 
Beje, dar viena pastaba. Būnant Lietuvai SSRS, visi Lietuvos mokesčiai plaukė į bendrą SSRS biudžetą. Ir tik 20 proc. visų sumokėtų mokesčių (panašiai, kaip dabar yra su savivaldybių sumokėtu GPM) grįždavo atgal Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai (taip SSRS okupacijos laikotarpiu vadinosi Lietuva). Tai reiškia, kad kiti 80 proc. likdavo bendrame SSRS biudžete, kurie būdavo perskirstomi ir iš jų statomos įvairios gamyklos, pramoniniai objektai ir visa kita kas tuo metu būdavo reikalinga SSRS. Tai kažin ar tik nebus Lietuva pati pasistačiusi visas tas atomines elektrines, naftos perdirbimo gamyklas, televizijos bokštus ir pan. iš savo pačios sumokėtų mokesčių. Visgi 50 metų netoks ir trumpas laikotarpis. Įdomu ar ne? :)

Šiaip prie vienų iš didesnių Grybauskaitės pasiekimų galima paminėti ir tai, kad ji sugebėjo išsiderėti netgi didesnę nei prieš tai buvusią ES paramą Lietuvai, kai dėl sumažėjusio ES biudžeto ši parama mažėjo beveik visoms kitoms ES valstybėms :)

OMG, argumentas...
 
Rusija niekada nesukištų į Lietuvą tiek pinigų, kiek dabar kiša Europos Sąjunga.
 
Mes jau kartą buvome po Rusijos sparnu ir ji mums saulės neatnešė. Taip, kad tikrai mes nuo jos ne be reikalo pabėgome.
Be to įvairiais paskaičiavimais yra nustatyta, kad jei mūsų nebūtų okupavusi Rusija, šiuo metu Lietuvos išsivystymas būtų panašus, kaip Suomijos. Taip, kad gal nereikia mums tos atominės dovanos. Ačiū.
 
P.S. Jei Lietuva sugebėtų su partneriais pasistatyti Visagino atominę elektrinę, tai jos pagaminimo savikaina būtų 18 ct/kWh. Bet žinai, kam labai nenaudinga, kad Lietuva ją pasistatytų?

Rusija nesiekia jokios ekonominės naudos užimdama kitas teritorijas. Jai tiesiog reikia imperijos, kad galėtų patenkinti savo asmenines ambicijas. Tiksliau ne Rusijai to reikia, o Kremliui. Rusija ir jos žmonės be Kremliaus galėtų būti visai normali šalis.
 
Ir tu klysti sakydamas, kad Kremliui iš Lietuvos nėra visiškai jokios naudos. Lietuvos teritorija būtų labai puikus koridorius į Kaliningrado sritį, o tai yra tikrai labai rimtas argumentas.
 
Kita vertus, jei Kremliui taip nerūpi Baltijos šalys, kodėl ji vis dar taip stengiasi primesti savo įtaką šiose šalyse?

Nieko ji neturi gerinti. Gali nebent tartis, derėtis, bet nereikia būti mazgote, kaip tu siūlai. O Rusijai reikia tik skudurų, iš kurių galėtų gręžti pinigus ir dar pasišaipyti.

Akivaizdu, kad tik pats Kronkaitis gali išaiškinti susidariusią situaciją.
 
Rasos Juknevičienės vakarykštis postas FB:
 
 
https://www.facebook.com/rasa.jukneviciene/posts/661166377290452
 
Ir prieš 30 min. parašytas:
 
 
https://www.facebook.com/rasa.jukneviciene/posts/662149180525505

Dalios Grybauskaitės spaudos konferencija
 
http://www.youtube.com/watch?v=GcGdYPZhhpQ

Yra tekę bendrauti tiek su juo pačiu, tiek su jo aplinkos žmonėmis, kurie galėčiau pavadinti tokie teisingai kritiški jo atžvilgiu.
 
Jis toks gana didelis idealistas yra, ir tikrai nuoširdžiai tiki, kad galės kažką naudingo Lietuvai padaryti. Labai vertina jaunus žmones, taipogi, kaip pats buvęs emigrantas labai orientuojasi į galimybę sugrąžinti kiek įmanoma daugiau lietuvių iš užsienio į Lietuvą. Pažįstų keletą žmonių, kuriuos jis pats asmeniškai bandė prikalbinti grįžti iš užsienio į Lietuvą :)
 
Ir galiausiai tai yra tikrai labai daug jau davęs Lietuvai žmogus, tad manau jis tikrai kur kas geresnis variantas nei kad asmenys iš lenkų ar nusikaltėlių partijos. O jis, manau, tikrai pakankamai pajėgus tą vietą iš jų atimti :)

Reikia matyti truputį platesnį vaizdą, tada pasidaro aišku, kodėl su Rusija ir Baltarusija neįmanoma palaikyt gerų santykių. YPATINGAI dabartiniame geopolitiniame kontekste.
 
Dujų kainos jau dabar mažės. Galiu priminti tik, kad neseniai vykęs Latvijos Prezidentės vizitas į JAV. Gavo pasiūlymą pirkti dujas iš JAV gerokai mažesnėmis kainomis, negu perka dabar iš Rusijos. Ir tai vienas iš įrodymų, jog terminalas dujų kainas mūsų Lietuvos rinkoje numuš ir tą daro jau dabar (pažiūrėkim kiek nuolaidos Gazprom suteiks artimiausiu metu pasirašius sutartį).
 
 
 
Ne, ne taip mane supratai. Gerai būtų, jeigu būtų socdemai Prezidento poste, o konservatoriai valdžioje. Jeigu būtų, jeigu būtų konservatoriai Prezidento poste, o socdemai valdžioje. Tokiu atveju vyksta sistemos savikontrolė.
 
Pažiūrėkime vieną akivaizdžią situaciją pastarojo meto. Susitarimas su Gazprom. Socdemai jau prieš kelis mėnesius turėjo keletą pasiūlymų iš Gazprom ir jau norėjo pasirašyt, kai Grybauskaitė to neleido padaryt. O neleido dėl labai aiškių priežasčių: sutartys visai nenaudingos Lietuvai, reikalaujančios atsiimti 5 mlrd. Lt ieškinį ir dar galbūt atidėti 3 energetikos paketo įgyvendinimą. Ką dabar matom? Sutartis ko gero bus pasirašyta, tačiau jau Lietuvai iš esmės naudingomis sąlygomis. Tad štai čia ir yra saugiklis, kuris neleidžia socdemams priimti skubotų, neapgalvotų ir galbūt populistinių sprendimų.
 
Be abejo Adamkus daugiau padarė. Jis dvigubai ilgiau buvo Prezidento poste, negu kol kas Grybauskaitė.
 
Užsienio politika... Buvo vos keletas nesusitarimų arba keistų žingsnių. Vienas jų - nevykimas į konferenciją, kurioje būtų susitikusi su JAV Prezidentu. Tačiau po to ji buvo ne kartą su juo susitikusi, šiltai sutikta ir priimta. Tas pats ir su kitomis šalimis. Visu ji yra sutinkama šiltai, Europos Sąjungoje vertinama kaip labai rimta politikė. Ką jau kalbėt apie buvusias kalbas, jog ji galėtų užimti net ES Prezidento vietą.

Prezidentas ir nekelia atlyginimų, Prezidentas neskirsto biudžeto, Prezidentas nekontroliuoja PVM surinkimo, Prezidentas nevykdo investicinių projektų.
 
Natūralu, kad krizės laikotarpiu gyvenimas negalėjo pagerėti.
 
O visi mano išvardinti ir dar daugelis mažesnių darbų yra tik nauda Lietuvai ir jos gyventojams. Taip, gal tau nesvarbu, jog teisėjai skiriami pagal kompetenciją arba kad įrašinėjami posėdžiai. Tačiau kai teks susidurti ir kils kokia problema - tai taps svarbu. Gal tai ir nesvarbu, jog Lietuva turės dujų terminalą arba susijungs su vakarų elektros tinklais, tačiau tau tai taps svarbu, jei Rusija užsuks kranelį. Tau gal dabar nėra svarbu, kad Lietuva yra pripažįstama užsienio šalyse dėl savo politikos krypties, tačiau tau tai taps svarbu, kai reikės išsiderėti geresnes finansavimo sąlygas ar dar kažką.
 
Tai yra sprendimai, kurie galbūt neduoda rezultato jau šiandien, tačiau duos po metų, dviejų ar penkių. Į ilgalaikius tikslus orientuota politika - to Lietuvai šiuo metu trūksta labiausiai. Jeigu dar ir Prezidentas pradėtų atstovauti šiandienai (socdemai), tai Lietuva vėl pradės trypčioti vietoje.

Galima:
- aktyviai rėmė energetinės nepriklausomybės projektus
- įvedė vadovų rotaciją teisėsaugoje
- pateikė daug šilumos ūkio sistemos pataisų
- paskutiniuoju metu kontroliavo socdemus dėl sutarties su Gazpromu, t.y. aktyviai stebėjo, kad nebūtų pasirašyta Lietuvai nenaudinga sutartis
- rėmė nepopuliarius, tačiau būtinus sprendimus ekonomikoje
- pateikė pataisas dėl bylų senaties termino nutolinimo ir bausmių griežtinimo už korupciją bei finansinius nusikaltimus
- rėmė biokuro ir kitų energetinių išteklių biržų atsiradimą
- rėmė partijų finansavimo įstatymą, draudžiantį verslui remti partijas
- pateikė įstatymų pataisas, lėmusias visuomenės įtraukimą į teismų darbą
- puikiai atstovavo Lietuvą užsienio šalyse, laimėjo ne vieną tarptautinį apdovanojimą
- aktyviai dirbo ties stipresne Lietuvos integracija į NATO ir ES
- aktyviai dirbo ir ties ESBO naryste
- rėmė įvairių nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių kūrimąsi ir pripažinimą
 
 
Galima sužinot ką Balčytis gero padarė būdamas EP nariu?

Patiko man Rimvydo Valatkos išsakyta mintis:
 
 
Kaip sakant nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

2.
2.1 Paskutinis skaitmuo 0. Galimybių skaičius: 4*3*2*1 = 24
2.2 Paskutinis skaitmuo 2. Galimybių skaičius: 3*3*2*1 = 18
Ats.: The answer to life, the universe, and everything.

Pradžioj ir aš buvau kažką tokio pridirbęs, tai jau buvau nusiteikęs trint viską lauk (absurdas būtų tokį produktą viešint) ir eit ką nors kito veikt, bet sutvarkiau :) Tai pats naudoju su tuo "miego režimu" ir tik karts nuo karto pamaigant net nerodo prie bateriją naudojančių appsų (mažiau nei 1%).
 
Plius, dar yra ir saugiklis, kad jei likę mažiau 10% - eina miegot ir nesikelia, kol nepakraunamas telefonas.

Sunku atsakyt :) Ji buvo piešta kitam žaidimui, kur norėjau "pamišusios bitės" vaizdo, tai pasirinkau raudonas akis nieko per daug negalvodamas ir tik po to paaiškėjo, ką padariau. Nemažai kam tai labai patinka (heh), tai ir palikau, bet jokių žalingų pomėgių neakcentuoju ir neskatinu :)
 
 
Na, užmesk akį į "battery usage", jeigu ką, bet su "sleep on pause", valandų valandas nežaidžiant - nesodins visiškai (nupiešia paveiksliuką ir neatnaujina jo, kol vartotojas nepatap'ina ekrano, kad pažadintų bitę). Išbandinėjau su Galaxy Tab 7", palikau valandai aktyviai ekrane veikti, tai buvo 5% iš viso baterijos išnaudojimo (aišku, tokiu atveju ekranas pagrinde viską pasiima).
 
Ir FPS dabar sumažintas limitas iki 16 (nelabai gražiai skraidymas atrodo, bet rečiau piešia).

Sveiki,
 
norėčiau pristatyti savo naują mini-projektą skirtą Android telefonams - interaktyvų "live wallpaper" su tamagotchi elementais. Jis vis dar intensyviai kuriamas, taigi kol kas aktyvios tik keturios skirtingos animacijos ir du fonai (dienos ir nakties (lengvesnis akims)). Planuoju pagyvinti ir bendrą vaizdą ir sudėti dar bent 10 skirtingų animacijų (jei turėsiu energijos tiek piešt, tai kad ir 100...). Projektas labiau pasižaidimui ir paeksperimentavimui, taigi nemokamas, be reklamų ir nereikalauja jokios informacijos iš telefono.
 
 
http://i.imgur.com/4oewAOO.gifhttp://i.imgur.com/gZgQSj0.gif
 
 
Kadangi didžiausias nerimas gyvų ekrano fonų vartojime kyla dėl baterijos išeikvojimo, tai yra galimybė pasirinkti "pause on sleep" nustatymą ir ekranvaizdis praradęs matomumą virs statiniu ir neatsigaus, kol nepaspausit kada vėl ekrano ir nepažadinsit bitės.
 
 
Parsisiųsti galima iš Google Play, užima 0.5MB: https://play.google....noutup.beealive
 
Idėjos, nusiskundimai ir komentarai - labai laukiami :)
 
Jeigu dar nebandėt, tai gal ir mano rimtesnis žaidimas sudomintų.
 
-
Aurimas

Nu man viena merginą pavyko užčėsinti iš uždarbis.lt :D

Lietuvos