Dainylo

juokdariai :)
 
yra taip, studinu teise (tiksliau teise ir valdyma) MRU. kolkas visiskai nesigailiu, yra geru destytoju, idomiai praveda seminarus ir paskaitas (aisku yra ir lievu). perspektyvos? sakot ju nera? kodel jus visi tautieciai isivaizduojat, kad teisininkas yra tik teisejas, advokatas, prokuroras? pasidomekit kuom galima dirbt baigus teise, po to skiestkit nesamones. teise yra viena is perspektyviausiu specialybiu. aisku jeigu taikotes i prokurorus, tai gal ir teks pirma kokiu padejeju dirbt, iskart juk netapsi geru prokuroru.
 
geru, darbsciu, protingu specialistu sioj sferoj visada truko ir truks. kad darbo nera verkia tik tie, kurie diplomus nusipirke arba per klaida pabaige. arba nemokamntys darbo ieskot.
 
pilna tu konkursu darbo vietom (aisku yra konkursu, kuriuose laimetojai aiskus iskarto.... bet tikrai ne visu)

O tu dabar isivaizduok, ateina zmogus, kuris turi kazkoki versla ir sugalvojo ji plest internete. Jis visiskai zalias ir zino tik kad puslapis ir internetas yra :) Aplamai sugalvojo versla plest internete tik del to kad va uzsarbis.lt prisiskaite visokiu kosmosu, kaip cia visi milijonieriai is eshopu.
Paraso vienam kitam, kad va noriu eshopo kiek man jis gali kainuot? Ir gauna atsakyma nuo 500 iki milijono :D nu tai ka jis dar gali sakyt? I toki klausima reiktu atrasyt, kokias funkcijas nori kad atliktu tavo eshopas, o ne kaina... nes su tokiu atrasymu apie milijonus tai parodo programuotojas savo neprofesionaluma, o tada verkia, kad pradingo klientas

Dauguma profesijų, kurios buvo paklausios prieš dešimt, dvidešimt ar net trisdešimt metų, dingo amžiams, nes šiuolaikinės technologijos tiesiog jas išstumė. Kai kurios iš šių profesijų buvo pavojingos gyvybei ir sveikatai, kitos naudojo vaikų darbą.
 

Šaltinis:
www.rašo.meDalinkites http://jpeg.lt/paveiksleliai/1395779164_Facebook-icon.png http://jpeg.lt/paveiksleliai/1395779312_Google-plus-icon.png http://jpeg.lt/paveiksleliai/1395779349_Twitter-icon.png
Fotografijos iš fresher.ru


 
Ar tikrai visos šios profesijos dingo?
Be abejones ne. Kai kurios sutinkamos po šiai dienai. Tarkim, ledo pjovėjai šiais laikais pjauna ledą skulptūrų drožėjams. Skaitytojai kaip ne keista būtų (juk XXI amžius už lango), paplite Lotynų Amerikoje, o Sielių plukdytojai iki šiol sutinkami sibire. Tam tikri Turkijos sluoksniai, vis dar naudojasi žmonių-žadintuvų paslaugomis. Bet manau gan šauniai šiais laikais žiūrėtusi eilutė CV lape – Lavonų grobikas.
 
Jūsų dėmesiui 10 profesijų, kurios dingo. Arba kaip išsiaiškinom, tolimuose kraštuose vis dar yra paklausios, nepaisant vakarų civilizacijos pastangų.
 
 
 
Berniukas – pinspotter’is
Pinspotter’iai praėjusio amžiaus 20-aisiai metais, buvo berniukai dirbę boulingo take. Jie statydavo kėglius ir paduodavo baulingo kamuolius.
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/1.jpg
Berniukų – pinspotter’ių darbas kėglių takuose
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/2.jpg
Berniukai – pinspotter’iai
 
 
 
Žmogus-žadintuvas
Ši profesija atsirado Anglijoje ir Airijoje, o tokiems darbuotojams užduotis buvo žadinti žmones darbui. Signalui į langą ar duris buvo naudojamos lazdos arba smulkus akmenys.
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/3.jpg
Su lazda per langą
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/4.jpg
O čia matyt, spjaudo akmenim
 
 
 
Ledo pjovėjai
Šie žmonės užsiiminėjo tuo, kad pjaustydavo ledą ant užšalusių ežerų ir pristatydavo jį savo klientams, vyno rūsiams ir šaldymo kameroms. Toks darbas buvo laikomas pavojingų ir dažniausiai atliekamas ekstremaliomis sąlygomis.
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/5.jpg
Ledo pjovėjai pjauna ledą
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/6.jpg
Ledo pjovėjai
 
 
 
Žmogus-radaras
Anksčiau kariuomenėje buvo naudojami akustiniai veidrodžiai ir garso klausymosi prietaisai, tam, kad identifikuoti artėjančių priešų orlaivius, pagal variklių garsą.
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/7.jpg
Žmogus-radaras įdėmiai klausosi
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/8.jpg
Žmogus-radaras
 
 
 
Žiurkių gaudytojas
Europoje šios profesijos žmonės kontroliuodavo žiurkių populiaciją, taip padėdami išvengti pavojingų infekcinių ligų plitimą.
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/9.jpg
Žiurkių gaudytojai
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/10.jpg
Žiurkių gaudytojai kažką dirbą
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/11.jpg
Žiurkių gaudytojas demonstruoja savo vakarienę
 
 
 
Žibintininkas
Prieš elektros lempų atsiradimą, žibintininkai naudojo ilgus polius, su kuriais jie uždegdavo, gesindavo ir papildydavo degalais gatvių šviestuvus.
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/12.jpg
Žibintininkas
 
 
 
Miško plukdytojai (Sielių plukdymas)
Senovėje, šiuolaikines technologijas ir sunkvežimius pakeisdavo stiprūs vyrai, kurie savo rankomis upėmis plukdydavo rastus iš kirtaviečių į medžio apdirbimo vietas.
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/14.jpg
Miško plukdytojai
 
 
 
Komutatoriaus operatoriai
Ryšio operatoriai buvo neatsiejama telefono stoties dalis: jie sujungdavo tarpmiestinius pokalbius ir atlikdavo kitas pareigas, kurios šiuo metu įgyvendinamos skaitmeniniu būdu.
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/15.jpg
Ryšio operatorės
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/16.jpg
O čia visas jų pulkas
 
 
 
Lavonų grobikas
Vadinamieji Kūno grobikai 19-ajame amžiuje buvo samdomi darbuotojai, kurie iškasdavo lavonus tam, kad vėliau juos atiduoti į medicinos universitetus. Teisiškai gauti lavoną studentų tyrimams buvo sunku, todėl mokslo įstaigoms tektado naudotis pagrobėjų paslaugomis.
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/17.jpg
Lavonų grobikai
 
 
 
Skaitytojas
Skaitytojus samdydavo fabrikai, darbuotojų sąskaita, siekiant juos linksminti monotoniško darbo metu.
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/18.jpg
Skaitytojas
http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/19.jpg
Skaitytojas

110% prieš
 
Geriau suorganizuokit konkursa verslo ideju ir geriausiai idejai sumeskit pradini kapitalą.

žieminės padangos, rabarbarai, dantų pasta, odiniai krepšinio kamuoliai, plastikiniai langai

Nesmagu girdėti, tačiau mano patirtis yra kiek kitokia :)
 
Su skytech turiu reikalų jau daugiau nei pusantrų metų ( žinoma su Šiaulių filialu ). Jiem galiu pasakyti tik pagirtinus žodžius, nes sugedus kam nors ar gavus brokuotą prekę ji labai greit išsiunčiama :) Neturėjau jokio vargo net atgaunant pinigus už veikiančią elektronikos prekę, kuri mano kompiuteriui netiko ( windows 8 nepriimė ). Buvau prieš mėnesį gavęs brokuotą monitorių - nunešiau atgal, patvirtino per savaitę broką ir nusiuntė tvarkyti ( taip, tvarkė 3 savaites ), tačiau tas laikas neprailgo, nes žinojau, kad visur tas pats :) Jei tau nepatinka ilgesnis aptarnavimas - pirk vardinius daiktus ir mokėk kelis tūkstančius, nes tavo situacija tiktų ir tiem patiem mobili linija, kurie man telefoną tvarkė beveik du mėnesius, tačiau rado problemą ir įteikė aktą, kurio pagalba atgavau mokėtus pinigus už telefoną iš euronics.
 
Kas liečia jų bendravimą - nė kart nenusivyliau Šiauliuose esančiu salonu. Ateini ir bet kada gali pasiteirauti bet kokiu klausimu - nesvarbu jiem ar jis kvailas ar ne, nes vistiek tau padės ir liksi laimingas ;) Tokią pat patirtį turi ir keletas draugų, kurie dar nė kart nebuvo nusivylę ;)
 
Taigi manau viskas priklauso ne nuo skytech.lt, o nuo darbuotojų, kurie ten dirba :) Jei patenki pas tokį, kuriam svarbu gauti pinigus, o ne padėti - tai jau jo bėda, o ne viso tinklo ( žinoma, jis turėtų į tai reaguoti ).
 
 
ps. Garantinis aptarnavimas / tvarkymas, kuris trunka apie mėnesį mano manymu yra normalu, nes visų dalių prie vietos neturėsi, o kartais jie remontuoja, o ne keičia į naują. Tai ir sudaro didžiąją lako dalį, nes transporto paslaugos nevažinės su viena detale tarp šalių :)

Kodėl už sugeduse preke tau iškarto turi gražinti pinigus jeigu ja galima sutaisyti?

NUO 1993 IKI 2014
14615 žuvo pėsčiųjų 130601 sužeista pėsčiųjų

 
"Nebūk briedis" yra unikalus saugaus eismo projektas, skirtas sumažinti eismo nelaimių Lietuvos keliuose, kuriose žūsta ar yra sužalojami pėstieji ir dviratininkai tamsiu paros metu, skaičių.
Projekto pagrindas - vieno langelio principu ir E-sprendimais pagrįsta atšvaitų platinimo sistema, kuri turi užtikrinti efektyvų atšvaitų platinimo būdą ir vystyti jų nešiojimo kultūrą.
 
Nemokamas atšvaitas
 
Pats pasiėmiau sau vieną atšvaitą, rašo jog po 10savaičių bus.
 
PS. vaikai ir gobšuoliai, pasiimkit po vieną ar du atšvaitus ir gana palikit ir kitiems :)

Radau tokią instrukciją Mac'ui, gal padės:
On a Mac:
1. *Note: The drive comes pre-formatted out of the box as NTFS, a file system that is read-only on a MAC. You will need to erase the drive in the Disk Utility on the MAC as a MAC OS Extended (Journaled) drive in order to use it. To format the drive for use on the MAC please follow: “How to format my Touro drive for Mac only (HFS+)?”
2. Now that the drive has been erased, the Touro software has also been erased. To get a copy of the software after a format please contact Technical support and an agent can send you instructions on how to download the software.
3. Double click on the mpkg file that has been downloaded and the installation will launch, Click Continue at the Welcome window.
4. Select your computer hard drive and click Continue.
5. Click Install.
6. Enter your system password and click OK.

Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
 

 
Pradžia
 
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
 
 
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
 
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!



 

Darbas
 
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
 
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.





Darbo ypatumai
 

Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
 
Laisvalaikis
 
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
 
 

 
 
 
Naktinis gyvenimas
 
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
 
Buitis ir kaimynai
 
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
 
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
 
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
 
 

 
 
Oras, žmonės, šalis.
 
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
 
 







 
 
Lietuviškas maistas
 
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
 
 
 

 
 
Radiniai
 
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
 
 



Nuotykiai
 
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
 
Pabaiga
 
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas kavinėje
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube

2009 vasarą su broliu dirbome vienoj privačioje firmoje (man buvo 15, broliui 16). Tėvas buvo prie viršūnėlių, tai dėl įsidarbinimo problemų nebuvo (tiesą sakant, pats ir pasiūlė). Buvome įforminti kaip pagalbiniai darbininkai, tačiau darėme beveik viską, ką ir paprasti. Išmokau tikrai daug - betonuoti, trinkeles kloti, vamdžius tiesti ir t.t Dirbau nuo Joninių iki Žolinės. Per nepilnus 2 mėnėsius gavau ~2k į rankas. Kaip nepilnamečiui ir už tokį trumpą laiką, tikrai labai neblogai. Vienas minusas, kad objektas buvo visiškai kitame miesto gale nei gyvenome (pervažiuoti visą miestą, kad į darbą ateiti 7h, tikrai nėra paprasta užduotis). Darbas išmokė kitaip žiūrėti į žmones, išugdė pagarbą vyresniems (ko tik neprikalbėdavau ten...) ir savarankiškumo bei atsakingumo jausmus.
 
2011 vasarą dirbau Europos Parke. Pradėjau nuo birželio 1, baigiau, taipogi, per Žolinę. Algos skaičiavimas paprastas: pradirbtos dienos*30lt. Į mėnėsį realaii gaudavosi 700 litukų. Įsidarbinau paprastų darbininku, ir tirkai nesiskundžiau. Darbas buvo nuo 9 iki 17,30, su pusvaldanžio (13,00-13,30) pietų pertrauka. Darėm viską - valėm miška, pjovėm žolę, tvarkėm skulptūras, lipdėm naują skulptūrą, tvarkėm sales - buvome vieniteliai (berods, 7) žmonės, kurie rūpinosi Parku, kaip darbininkai. Kolektyvas buvo tikrai draugiškas, nors kartais pasitaikydavo šiokių tokių pykčių. Gyvenau apie 25minutės kelio dviračiu nuo Europos Parko, tad sunkumų, kaip pirmame darbe, nebuvo. Išmokau pjauti medžius su benzo pjūklu, statyti pastolius, šienauti su trimeriu bei dalgiu. Patirtis tikrai labai naudinga, ir tikiuosi, kad pravers ateityje.

Vasario viduryje, iš karto po šimtadienio šventės mokykloje turėjau progą išvykti į Vokietijos sostinę Berlyną. Kažko įspūdingo ir žavinčio nesitikėjau, nes tai turėjo būti ketvirtas kartas, kai aš aplankau šį miestą. Bilietus pirkome pusę metų į priekį, todėl viskas susiklostė kiek kitaip nei buvo iš pradžių planuota. Autobuso bilietus nusipirkome po 10 litų, visas 5 vietas, bet iš 5 turėjusių keliauti, likome tik trise, o dar vienas žmogus prisijungė galima sakyti paskutinę minutę.
 
Kelionė autobusu truko ~17 valandų, tad labai džiaugiuosi, jog bent kažkokią kelionės dalį pavyko užmigti. Apsistojome hostelyje, kuris įsikūręs tame pačiame name kaip ir Holiday Inn viešbutis, pačiame miesto centre, vos keli šimtai metrų nuo AlexanderPlatz. Keliaujantiems į Berlyną tikrai rekomenduoju šį hostelį – ONE80° hostels Berlin. Tiek vieta, tiek kaina, tiek aptarnavimas – superinis! Už 2 naktis keturviečiame kambaryje sumokėjome po ~88 litus.
 
Na, o dabar apie pačią kelionę. Detaliai visko nepasakosiu, pasistengsiu neišsiplėsti ir paminėti tik įdomius faktus, iliustruodamas juos nuotraukomis.
 
Skaitykite daugiau: http://juozapas.lt/keliu-dienu-kelione-i-berlyna/

Jei pinigai laimes neatnesa, tai reikia lyginti milijonieriu su ubagu. Dauguma cia susirinkusiu studentu postringauja, kaip baigs univera susiras darba ir vazines su senu trantu is nuomojamo buto i darba... Tik dar reiktu paskaiciuot, kad vidutinis lietuvis uzdirbdamas 1500LT niekada gyvenime netures nuosavo buto ir naujesnes masinos :) arba jei ir tures, tai tas gyvenimas jam 30-40 metu bus gyvenimas del budos, kuria reikia ispirkt is banko.
Jei pinigai taip neatnesa laimes, tai kodel visi ima kreditus budai isigyti, perka lizingines masinas, savaitgaliais varo i barus/klubus ir "svencia" savaitgali? Vedasi panas i restoranus, vaziuoja su taxi, o ne autobusu ar pieskom... Aisku yra ir tokiu, kur nevaro i klubus, bet draugu rate pucia, niuxina ir leidziasi.. ir visa tai greiciausiai daro be pinigu?:D
 
Studentai ir moksleiviai greiciau supraskit tiesa: nesvarbu koks tavo statusas mokykloj/univere ir kaip gerai gyvena tavo teveliai - viskas priklauso nuo taves, tavo poziurio ir kaip stipriai sieksi savo tikslu. PVZ. Dauguma mano mokyklos ereliu, verchu ir net turtingu tevu vaikeliu dabar yra gyvenimo L O X A I. Dirba visokius s.udinus darbus, vazineja su senais lauzais arba sedi lageriuose... O mokyklos L O X U tarpe yra tokiu, kurie bent jau vizualiai gyvena geriau :) Geras pvz, galetu buti vaikis su Ferari Kaune, sulei buvo "loxas", o dabar vazineja su ferariu... ir greiciausiai ji del to grauzia sazine :D Pinigai yra svarbiausias faktorius siekiant asmenines laisves ir laimes, kaip ju gauti yra simtai budu tiek svariu tiek nesvariu, bet teikti, kad pinigai neatnesa laimes, gali tik vidutines klases naivuolis, kuris slopina savo poreikius ir apsimeta laimingu... Zinoma, tau nereikia pinigu jei tu neturi svajoniu, gyveni kaime(tevu palikime) ir augini sau maista.
 
Nėra nieko ko negalima nupirkti už pinigus tik nereikia įsivaizduoti pažodžiui. Meilė, sveikata, gyvybė... wtf?
Jei as turiu pakankamai pinigu, kad galiu nedirbti, tai galiu skirti ta laika rodyti demesi ir meile betkokiai moteriai, kuri man patinka... jei turiu pakankamai pinigu, galiu skirti daug laiko sveikai gyvensenai=sveikatai (valgyti laiku ir gera maista reikia ir laiko ir pinigu), givybe tam tikra prasme irgi perkama, gali tureti saugesne masina ir neuzsimust papuoles i avarija, gali naktim nevaiksciot rajone ir nebut uzverstas girtu d.ebilu uz cigareciu pakeli, kurio neturi...
Nera vienos teisybes, bet visada yra nesamone, kad pinigai laimes neatnesa

Sveiki, uždarbiečiai. Net nežinau nuo ko pradėti, žinoma tai bus kažkiek ir reklama, atsižvelgiant į tai, kad mano tėvas yra būtent tas žmogus kuris importuoja "Švyturio" alų į Kanadą (šiuo metu, tiksliau, prasidės prekyba Albertoje).
 
Tai viena iš nedaugelio lietuviškų prekių (jeigu jų išvis yra), kuri pradės parsidavinėti Albertoje. Skaitau tai kaip ir savotišką Lietuvos garsinimą, populiarinimą, galbūt bent iš atvežamų prekių kanadiečiai sužinos apie Lietuvą, nes dabar retas paklaustas žino, kad išvis yra tokia šalis.
 
Kodėl iš viso čia tai rašau? Tikiuosi, kad galbūt atsiras uždarbyje žmonių, gyvenančių Kanadoje ir pasiilgusių lietuviško alaus. :)
Taip pat, jeigu turit pažįstamų, draugų ar giminių Kanadoje, praneškite ir jiems apie tai, nes kolkas visi lietuviai gyvenantys ten, sužinoję begalo apsidžiaugia.
 
Žinoma, laukiam minčių, kaip dar labiau būtų galima populiarinti šią lietuvišką prekę.
 
Visas naujienas apie "Švyturio" alų Kanadoje galite sekti Facebook puslapyje.
ATNAUJINTA: Kam įdomu, alus jau parduotuvėse, sėkmingai pardavinėjamas. Nemažai žmonių juo susidomėjo, skonis patinka. :)

Čia toks nedidelis grafikas apie įšorinių diskų patikimumą:

Taigi sprendžian iš jo, reikia rinktis (kainų grupėje iki 250Lt) Hitachi TOURO MOBILE PRO 1TB 7200rpm USB3.

Sarkazmas ir ironija - šių dalykų mokykloje nemoko, bet tau praverstų juos išmokti.
 
Tai tipo aš ožys, jei pamatau netvarką forume, pažeidinėjamas forumo taisykles ir apie tai pranešu administracijai? Tai kodėl tu nevadini ožiu to, kuris tvarko gatves, surenka šiukšles, kurias numeti ant gatvės? Kuo internetinės šiukšlės blogesnės nei tos, kurios voliojasi mieste?

Šiek tiek užvėlavau, bet pridedu ir sutvarkau visus straipsnius į atskiras temas.
Pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia
 
Kaip ir minėjau, vasaros pabaigoje išvažiavau į Škotiją savaitei. Tuo metu jau žinojau kad nelabai pavyko su universitetu - įstojau ne į dienines studijas, o neakivaizdines. Kadangi mokslai truko tik spalį, o gruodį-sausį buvo sesija, nusprendžiau susirasti darbelį. Buvo minčių grįžti į senąjį darbą, tačiau kaip ir minėjau, išėjau su trenksmais. Kadangi tuo metu (vasaros pabaigoje) keitėsi restorano filialo administratorės, tai su viena sutaręs buvau, kad grįžęs po atostogų grįšiu dirbti virėjo padėjėju. Tiesa, prieš man išvažiuojant, bandė apmokyti mane pickepiu (kaip jau esu minėjęs, mūsų pickepys irgi išėjo iš darbo), tačiau man nelabai gavosi (mokytoja buvo psichė, kuri rėkdavo dėl to, kad man kas nors nesigaudavo, kai paprašydavau paaiškinti, kodėl darau blogai, ir kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ji padarydavo viską už mane, ir vėl likdavau nesupratęs.). Mokė mane gal 2 dienas (labiau buvau jos padėjėjas, nei ji mano mokytoja - atnešti lėkščių, pavalyti tą, papjaustyti tą, ir etc) ir sutarėm, kad kai grįšiu, pasakysiu ar noriu būti pickepiu, ar virėjo padėjėju. Vis dėl to supratau, kad ten dirbti pickepiu nenoriu. Todėl grįžęs ruošiausi tą pasakyti, tačiau sužinojau, kad pasikeitė administratorė. Aišku, viską perdaviau naujai adminei, tačiau ji man pradėjo aiškinti, kad esą mes sutarę esame, jog grįžęs aš iškarto eisiu dirbti pickepiu į dar kitą filialą. Kadangi mes nebuvo sutarę su senąja admine, tai pasakiau sorry, ir išėjau. Taip ir baigėsi mano darbas įmonėje A. Taigi grįžtant prie pradžios, nusprendžiau vėl ieškotis darbo maitinimo įstaigoje, tačiau šį kartą padavėjo arba padavėjo-barmeno, kadangi alga ta pati, darbo valandos tos pačios, tik buvo galimybė gauti arbatpinigius. Pradėjau vaikščioti, siūlyti visur save, tačiau kažkodėl niekam nereikėjo nieko.Kol galop pasiūlė darbą viena iš Vičiūnų įmonių grupės kavinių. Jau buvau besutinkąs, tačiau į darbo pokalbį pakvietė B kavinė, kuri pasiūlė geresnes sąlygas, darbą arčiau namų, ir dėl šių priežasčių sutikau. Taigi pradėjau dirbti rugsėjo pradžioje. Nustebsit - pickepiu.
 
Apmokymai
 
Iš pradžių mane apmokė, viską paaiškino, ir leido dirbti kartu. Šį kart darbas netgi patiko, nes kepėja turėjo gabumų mokyti, ir jai sekėsi tai visai neblogai. iš pradžių pasakė, ką ir kaip reikia daryti, tada parodė praktiškai, davė paskaitinėti knygutę, kurioje buvo surašyti visų produktų kiekiai, kiek ko dėti ir pnš. Vėliau davė namo meniu, liepė išmokti visų picų receptus (daugmaž, pagrinde tik dažniausiai užsakomų) ir kitą dieną "atsisakityti" ir tik tada gavau galimybę stoti prie pečiaus ir stalo.
Ateidavau į darbą šiek tiek prieš 11, persirengdavau, ir pradėdavau dirbti. Vyr. pickepėja darbe būdavo nuo 8 iki 6, o aš nuo 11 iki 10. Taigi nuo 6 iki 10, 4 valandas dirbdavau vienas. Ir taip nuo pirmos dienos. Ačiū Dievui kol nelabai ką mokėjau vakarais daug darbo nebūdavo, tad spėdavau suktis. Taigi pats darbas buvo gan paprastas - klientas užsako picą, padavėja įmuša ją į kasą, pas mane išlenda čekiukas, kuriame parašyta kokia pica ir aš ją darau. Viskas būdavo paprasta, kol užsakymų nebuvo daug. Kažkada vienu metu, per 5 minutes išlindo apie 10 užsakymų. Viskas būtų žymiai paprasčiau, jei picos būtų vienodos, bet deja.. Vyr pickepėja paprastai paruošdavo visus produktus, tarkuodavo sūrį, maišydavo tešlą, pjaustydavo daržoves, mėsas ir etc. Taigi, pagrinde aš kepdavau picas, o ji darydavo pagalbinius darbus. Žinoma, kai ateidavo daug užsakymų, kviesdavau ją, ir ji sukdavo picas, o aš tik traukiau jas iš pečiau, paruošdavau, supjaustydavau ir padėdavau ant baro. Taip viskas būdavo iki 6. Vėliau likdavau vienas, ir viską turėdavau daryti vienas - pasiruošti produktus, kepti picas, užsakytas salėje, ir picas užsakytas į namus. Pirmenybė visada būdavo picoms į namus, nepaisant to, kad jų daug, o į salę reikia iškepti tik vieną picą. Prie viso to, prisidėdavo ir dėžučių lankstymas - kadangi kartais išlankstytos pasibaigdavo, tekdavo darytis kelis darbus vienu metu - kepti picas, lankstyti dėžutes, žiūrėti, kad produktų netrūktų ir dar nesudeginti picų, esančių pečiuje. Po darbo reikėdavo viską idealiai sutvarkyti - nuvalyti miltuotus indelius, švariai išvalyti pečių, nepalikti nė kiek miltų ant stalo, išplauti grindis.. Kartais tai trukdavo apie valandą, kartais daugiau.
 

 
Kolektyvas
 
21 žmogus, 19 moteriškių, 2 vaikinai. Dirbom 2 pamainom - 2 kepėjai, 2 vyr. kepėjai, 5 padavėjos, 2 administratoriai, virėja, vyr. virėja, 2 salotininkės, barmenė, restorano vadovė, dispečerė, 2 plovėjos. Tragedija. Galvojau dirbti įmonėje A buvo sunku bėl per didelio moteriškių kiekio, bet čia košmaras. Laimė buvo vienas vaikinukas, administratorius. Nedaug mes su juo kalbėjom iš pradžių, tik persimetėm keliais žodžiais, kadangi buvo pamainos viršininkas mano, ir kažkurią dieną išėjo anksčiau iš darbo į koncertą. Paklausiau ką gero žiūrės, sako: grosiu. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kad nors ir vienas vaikinukas tarp 20 moterų, bet nors didžėjus, neliūdna bus. Deja. Pasirodo bahūras groja smuiku kažkokiam orkestre. Negana to, išgirdau gandus, kad jis ne toks, kaip mes visi. Nu, tipo, "rožinis flamingas pilkų gandrų tarpe". Kažkaip nekreipiau į tai dėmesio, nes manęs tai asmeniškai nelietė. Po kolkas. Vieną vakarą bedirbant, ir lakstant iš vienos vietos į kitą, kadangi buvo daug užsakymų, pajaučiau kad kažkas stovi už manęs. Ir staiga kažkas uždėjo ranką ant juosmens, ir išgirdau vyrišką balsą į ausį: "Dainiau, zuikuti, paskubėk, žmonės laukia savo picų". Čiut nepamečiau ližės su pica... Normaliomis sąlygomis būčiau priėmęs tai kaip pokštą, bet kadangi buvau girdėjęs atitinkamų gandų, atsisukau į jį ir perspėjau, kad jei dar kartą pasakys kažką panašaus, jo dantų sąstatas pajudės iš vietos. Nežinau ar jis neišgirdo, ar kaip, bet perklausė: "Ką?". Atšoviau "ką girdėjai, antrą kartą nekartosiu" ir nuėjau dirbti. Vėliau teko susitaikyti, kad dirbu ne be su 19, bet su 20 žmonių, kuriems patinka vyrai. Na ką gi..
 
Kodėl stengiuosi vengti picerijų..?
 
Ne be priežasties, padirbęs šioje picerijoje, stengiuosi čia nebeužeiti, ar bent nevalgyti picų jose. Kodėl? - Pirmiausia - kokybė. Tie, kas galvoja, kad produktų kokybė ten yra gera, labai labai klysta. Dirbdamas kavinėje A, galvojau kad nevalgysiu ten, nes malta mėsa 8lt/kg nežada nieko gero. Deja, klydau. Ten ją atveždavo mėsos pavidalu, tuo tarpu į piceriją veždavo kažkokį užšaldytą daiktą, kurį reikėdavo tirpdyti, ir tik tada jis pradėdavo panašėti į mėsą. karta tarkuojant sūrį, išgirdau picerijos reklamą "Mūsų picos pačios skaniausios, nes į jas dedame tik patį geriausią sūrį.." Ir stoviu aš, laikydamas rankose sūrio produkto pakuotę vienoje rankoje, o "geriausią sūrį" kitoje. Kumpis - antros rūšies (pagal kokybės skalę), tad mėsos ten nelabai daug, greičiausiai yra. Labai daug šaldytų produktų - pradedant sriubomis ir pyragais, baigiant bulviniais blynais. Vienintelė dienos sriuba būna verdama iš ryto, todėl nėra šaldyta. Bent tiek gerai. Taupumas. Taupoma viskas ir visur - nesvarbu reikia ar nereikia. Pamenu, ruošiausi daryti picą, ir imant iš šaldytuvo gabalą tešlos, šis iškrito man iš rankų, ir nukrito ant žemės. Aš automatiškai jį pakėliau, ir išmečiau į šiukšlinę. Ir tada girdžiu balsą už savęs - ką čia darai? Nustembu biški, pakeliu akis, ir matau kreivai žiūrinčią mano restorano vadovę, kuri žiūri tai į mane, tai į šiukšlinę. Klausiu: kas negerai?. O ji man klausia atgal, kodėl aš išmečiau tešlą į šiukšlių dėžę. Paaiškinu, kad ėmiau iš šaldytuvo, ji man iškrito iš rankų, nukrito ant žemės, todėl ir išmečiau. O ji sako: taigi grindys nėra purvinos, nesimatytų nieko ant tos tešlos, plius, niekas nematė, kad ji tau iškrito.... Taip pat reikalaujama dėti mažiau produktų ant picų ir juos taupyti. Tai yra, jei ant šeimyninės picos reikia dėti 200 gramų sūrio, tai mums liepdavo dėti tik tiek, kad matytųsi ir jaustųsi, kad ant picos sūrio uždėta, ir klientas nesiskųstų. Taigi, vietoj žadėto 200 gramų, klientas gaudavo apie 100, kartais dar mažiau. Ir taip su viskuo, išskyrus žalią mėsą. Padažo ant šeimyninės picos reikia 150 gramų? Pamozojam tiek, kad kraštuose matytųsi, kad padažo yra, ir būtų raudona žymė, kad centre padažo tik buvo, bet jo nebėra..
Pietūs: Pietus statė pati picerija, ir galėjome rinktis iš geresnių picų, daugiau produktų turinčių picų, bet leisdavo tik mažytes picas darytis (20cm) arba prastesnių picų, ant kurių būdavo 2-3 produktai, bet dydis būdavo pakenčiamas (25cm). Tačiau aš šiek tiek savivaliaudavau, ir išsirinkęs 20cm picą, ją pasidarydavau didelę, prisidėdavau gausiai produktų (gausiau negu leidžia kalkuliacinės lentelės) ir pavalgydavau. Sočiai, skaniai ir slapstydamasis. Nelabai gerai, bet kaip sakoma - nesisuksi-negyvensi. Kažkurią dieną, kai jau buvo atsibodusios picos, klausė manęs ką valgysiu. Kadangi buvo galima pasirinkti bulvinius blynus, pagalvojau, kad visai smagu būtų suvalgyti bent porą karštų, ką tik iškeptų bulvinių blynų. Po 2 minučių, eidamas pro virtuvę, pamačiau, kaip iš fritiūrinės ištraukia riebalais varvančius mano blynus... Kitus kartus valgiau tik picas.
 
Pabaiga
 
Kadangi po pirmos sesijos pavyko perstoti į dieninį, tai teko darbą mesti. Algos stengiausi neleisti belekur, tad ji buvo vienas iš svarbiausių faktorių, kuris leido nusipirkti mašiną iš savo pinigų, ir piltis kurą, tvarkyti ją taip pat už savo pinigus.
 
Tai tiek, klausimai laukiami apačioje :)

Kiti straipsniai:

Darbas kavinėje
 
Darbas naktiniame klube
 
Darbas Edinburgo faktoriuje

Šiek tiek užvėlavau, bet pridedu ir sutvarkau visus straipsnius į atskiras temas.
Pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia
 
Kaip ir minėjau, vasaros pabaigoje išvažiavau į Škotiją savaitei. Tuo metu jau žinojau kad nelabai pavyko su universitetu - įstojau ne į dienines studijas, o neakivaizdines. Kadangi mokslai truko tik spalį, o gruodį-sausį buvo sesija, nusprendžiau susirasti darbelį. Buvo minčių grįžti į senąjį darbą, tačiau kaip ir minėjau, išėjau su trenksmais. Kadangi tuo metu (vasaros pabaigoje) keitėsi restorano filialo administratorės, tai su viena sutaręs buvau, kad grįžęs po atostogų grįšiu dirbti virėjo padėjėju. Tiesa, prieš man išvažiuojant, bandė apmokyti mane pickepiu (kaip jau esu minėjęs, mūsų pickepys irgi išėjo iš darbo), tačiau man nelabai gavosi (mokytoja buvo psichė, kuri rėkdavo dėl to, kad man kas nors nesigaudavo, kai paprašydavau paaiškinti, kodėl darau blogai, ir kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ji padarydavo viską už mane, ir vėl likdavau nesupratęs.). Mokė mane gal 2 dienas (labiau buvau jos padėjėjas, nei ji mano mokytoja - atnešti lėkščių, pavalyti tą, papjaustyti tą, ir etc) ir sutarėm, kad kai grįšiu, pasakysiu ar noriu būti pickepiu, ar virėjo padėjėju. Vis dėl to supratau, kad ten dirbti pickepiu nenoriu. Todėl grįžęs ruošiausi tą pasakyti, tačiau sužinojau, kad pasikeitė administratorė. Aišku, viską perdaviau naujai adminei, tačiau ji man pradėjo aiškinti, kad esą mes sutarę esame, jog grįžęs aš iškarto eisiu dirbti pickepiu į dar kitą filialą. Kadangi mes nebuvo sutarę su senąja admine, tai pasakiau sorry, ir išėjau. Taip ir baigėsi mano darbas įmonėje A. Taigi grįžtant prie pradžios, nusprendžiau vėl ieškotis darbo maitinimo įstaigoje, tačiau šį kartą padavėjo arba padavėjo-barmeno, kadangi alga ta pati, darbo valandos tos pačios, tik buvo galimybė gauti arbatpinigius. Pradėjau vaikščioti, siūlyti visur save, tačiau kažkodėl niekam nereikėjo nieko.Kol galop pasiūlė darbą viena iš Vičiūnų įmonių grupės kavinių. Jau buvau besutinkąs, tačiau į darbo pokalbį pakvietė B kavinė, kuri pasiūlė geresnes sąlygas, darbą arčiau namų, ir dėl šių priežasčių sutikau. Taigi pradėjau dirbti rugsėjo pradžioje. Nustebsit - pickepiu.
 
Apmokymai
 
Iš pradžių mane apmokė, viską paaiškino, ir leido dirbti kartu. Šį kart darbas netgi patiko, nes kepėja turėjo gabumų mokyti, ir jai sekėsi tai visai neblogai. iš pradžių pasakė, ką ir kaip reikia daryti, tada parodė praktiškai, davė paskaitinėti knygutę, kurioje buvo surašyti visų produktų kiekiai, kiek ko dėti ir pnš. Vėliau davė namo meniu, liepė išmokti visų picų receptus (daugmaž, pagrinde tik dažniausiai užsakomų) ir kitą dieną "atsisakityti" ir tik tada gavau galimybę stoti prie pečiaus ir stalo.
Ateidavau į darbą šiek tiek prieš 11, persirengdavau, ir pradėdavau dirbti. Vyr. pickepėja darbe būdavo nuo 8 iki 6, o aš nuo 11 iki 10. Taigi nuo 6 iki 10, 4 valandas dirbdavau vienas. Ir taip nuo pirmos dienos. Ačiū Dievui kol nelabai ką mokėjau vakarais daug darbo nebūdavo, tad spėdavau suktis. Taigi pats darbas buvo gan paprastas - klientas užsako picą, padavėja įmuša ją į kasą, pas mane išlenda čekiukas, kuriame parašyta kokia pica ir aš ją darau. Viskas būdavo paprasta, kol užsakymų nebuvo daug. Kažkada vienu metu, per 5 minutes išlindo apie 10 užsakymų. Viskas būtų žymiai paprasčiau, jei picos būtų vienodos, bet deja.. Vyr pickepėja paprastai paruošdavo visus produktus, tarkuodavo sūrį, maišydavo tešlą, pjaustydavo daržoves, mėsas ir etc. Taigi, pagrinde aš kepdavau picas, o ji darydavo pagalbinius darbus. Žinoma, kai ateidavo daug užsakymų, kviesdavau ją, ir ji sukdavo picas, o aš tik traukiau jas iš pečiau, paruošdavau, supjaustydavau ir padėdavau ant baro. Taip viskas būdavo iki 6. Vėliau likdavau vienas, ir viską turėdavau daryti vienas - pasiruošti produktus, kepti picas, užsakytas salėje, ir picas užsakytas į namus. Pirmenybė visada būdavo picoms į namus, nepaisant to, kad jų daug, o į salę reikia iškepti tik vieną picą. Prie viso to, prisidėdavo ir dėžučių lankstymas - kadangi kartais išlankstytos pasibaigdavo, tekdavo darytis kelis darbus vienu metu - kepti picas, lankstyti dėžutes, žiūrėti, kad produktų netrūktų ir dar nesudeginti picų, esančių pečiuje. Po darbo reikėdavo viską idealiai sutvarkyti - nuvalyti miltuotus indelius, švariai išvalyti pečių, nepalikti nė kiek miltų ant stalo, išplauti grindis.. Kartais tai trukdavo apie valandą, kartais daugiau.
 

 
Kolektyvas
 
21 žmogus, 19 moteriškių, 2 vaikinai. Dirbom 2 pamainom - 2 kepėjai, 2 vyr. kepėjai, 5 padavėjos, 2 administratoriai, virėja, vyr. virėja, 2 salotininkės, barmenė, restorano vadovė, dispečerė, 2 plovėjos. Tragedija. Galvojau dirbti įmonėje A buvo sunku bėl per didelio moteriškių kiekio, bet čia košmaras. Laimė buvo vienas vaikinukas, administratorius. Nedaug mes su juo kalbėjom iš pradžių, tik persimetėm keliais žodžiais, kadangi buvo pamainos viršininkas mano, ir kažkurią dieną išėjo anksčiau iš darbo į koncertą. Paklausiau ką gero žiūrės, sako: grosiu. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kad nors ir vienas vaikinukas tarp 20 moterų, bet nors didžėjus, neliūdna bus. Deja. Pasirodo bahūras groja smuiku kažkokiam orkestre. Negana to, išgirdau gandus, kad jis ne toks, kaip mes visi. Nu, tipo, "rožinis flamingas pilkų gandrų tarpe". Kažkaip nekreipiau į tai dėmesio, nes manęs tai asmeniškai nelietė. Po kolkas. Vieną vakarą bedirbant, ir lakstant iš vienos vietos į kitą, kadangi buvo daug užsakymų, pajaučiau kad kažkas stovi už manęs. Ir staiga kažkas uždėjo ranką ant juosmens, ir išgirdau vyrišką balsą į ausį: "Dainiau, zuikuti, paskubėk, žmonės laukia savo picų". Čiut nepamečiau ližės su pica... Normaliomis sąlygomis būčiau priėmęs tai kaip pokštą, bet kadangi buvau girdėjęs atitinkamų gandų, atsisukau į jį ir perspėjau, kad jei dar kartą pasakys kažką panašaus, jo dantų sąstatas pajudės iš vietos. Nežinau ar jis neišgirdo, ar kaip, bet perklausė: "Ką?". Atšoviau "ką girdėjai, antrą kartą nekartosiu" ir nuėjau dirbti. Vėliau teko susitaikyti, kad dirbu ne be su 19, bet su 20 žmonių, kuriems patinka vyrai. Na ką gi..
 
Kodėl stengiuosi vengti picerijų..?
 
Ne be priežasties, padirbęs šioje picerijoje, stengiuosi čia nebeužeiti, ar bent nevalgyti picų jose. Kodėl? - Pirmiausia - kokybė. Tie, kas galvoja, kad produktų kokybė ten yra gera, labai labai klysta. Dirbdamas kavinėje A, galvojau kad nevalgysiu ten, nes malta mėsa 8lt/kg nežada nieko gero. Deja, klydau. Ten ją atveždavo mėsos pavidalu, tuo tarpu į piceriją veždavo kažkokį užšaldytą daiktą, kurį reikėdavo tirpdyti, ir tik tada jis pradėdavo panašėti į mėsą. karta tarkuojant sūrį, išgirdau picerijos reklamą "Mūsų picos pačios skaniausios, nes į jas dedame tik patį geriausią sūrį.." Ir stoviu aš, laikydamas rankose sūrio produkto pakuotę vienoje rankoje, o "geriausią sūrį" kitoje. Kumpis - antros rūšies (pagal kokybės skalę), tad mėsos ten nelabai daug, greičiausiai yra. Labai daug šaldytų produktų - pradedant sriubomis ir pyragais, baigiant bulviniais blynais. Vienintelė dienos sriuba būna verdama iš ryto, todėl nėra šaldyta. Bent tiek gerai. Taupumas. Taupoma viskas ir visur - nesvarbu reikia ar nereikia. Pamenu, ruošiausi daryti picą, ir imant iš šaldytuvo gabalą tešlos, šis iškrito man iš rankų, ir nukrito ant žemės. Aš automatiškai jį pakėliau, ir išmečiau į šiukšlinę. Ir tada girdžiu balsą už savęs - ką čia darai? Nustembu biški, pakeliu akis, ir matau kreivai žiūrinčią mano restorano vadovę, kuri žiūri tai į mane, tai į šiukšlinę. Klausiu: kas negerai?. O ji man klausia atgal, kodėl aš išmečiau tešlą į šiukšlių dėžę. Paaiškinu, kad ėmiau iš šaldytuvo, ji man iškrito iš rankų, nukrito ant žemės, todėl ir išmečiau. O ji sako: taigi grindys nėra purvinos, nesimatytų nieko ant tos tešlos, plius, niekas nematė, kad ji tau iškrito.... Taip pat reikalaujama dėti mažiau produktų ant picų ir juos taupyti. Tai yra, jei ant šeimyninės picos reikia dėti 200 gramų sūrio, tai mums liepdavo dėti tik tiek, kad matytųsi ir jaustųsi, kad ant picos sūrio uždėta, ir klientas nesiskųstų. Taigi, vietoj žadėto 200 gramų, klientas gaudavo apie 100, kartais dar mažiau. Ir taip su viskuo, išskyrus žalią mėsą. Padažo ant šeimyninės picos reikia 150 gramų? Pamozojam tiek, kad kraštuose matytųsi, kad padažo yra, ir būtų raudona žymė, kad centre padažo tik buvo, bet jo nebėra..
Pietūs: Pietus statė pati picerija, ir galėjome rinktis iš geresnių picų, daugiau produktų turinčių picų, bet leisdavo tik mažytes picas darytis (20cm) arba prastesnių picų, ant kurių būdavo 2-3 produktai, bet dydis būdavo pakenčiamas (25cm). Tačiau aš šiek tiek savivaliaudavau, ir išsirinkęs 20cm picą, ją pasidarydavau didelę, prisidėdavau gausiai produktų (gausiau negu leidžia kalkuliacinės lentelės) ir pavalgydavau. Sočiai, skaniai ir slapstydamasis. Nelabai gerai, bet kaip sakoma - nesisuksi-negyvensi. Kažkurią dieną, kai jau buvo atsibodusios picos, klausė manęs ką valgysiu. Kadangi buvo galima pasirinkti bulvinius blynus, pagalvojau, kad visai smagu būtų suvalgyti bent porą karštų, ką tik iškeptų bulvinių blynų. Po 2 minučių, eidamas pro virtuvę, pamačiau, kaip iš fritiūrinės ištraukia riebalais varvančius mano blynus... Kitus kartus valgiau tik picas.
 
Pabaiga
 
Kadangi po pirmos sesijos pavyko perstoti į dieninį, tai teko darbą mesti. Algos stengiausi neleisti belekur, tad ji buvo vienas iš svarbiausių faktorių, kuris leido nusipirkti mašiną iš savo pinigų, ir piltis kurą, tvarkyti ją taip pat už savo pinigus.
 
Tai tiek, klausimai laukiami apačioje :)

Kiti straipsniai:

Darbas kavinėje
 
Darbas naktiniame klube
 
Darbas Edinburgo faktoriuje

Bonus:
Konfliktai:
 
Tiek pirmame klube, tiek antrame nebuvo apsieita be konfliktų. Pirmame buvo viskas gan ramu, nes per visą klubą buvo gal 10 apsauginių, tad ant kiekvieno kampo buvau daug maž smagu. Tačiau dirbant prie vieno VIP staliuko, prie kurio sėdėjo du rusakalbiai vyriškiai turintys amžiaus bagažą, ir rinkantys man į tėvus, ir taškė 4 JD butelį. Nėra ko slėpti - buvo nusigėrę, todėl dažnai ateidinėjau, pavalydavau, išnešdavau tuščius kolos buteliukus ir pnš, tikėdamasis dosnių arbatpinigių. Eilinį kartą jiems išėjus parūkyti, pavaliau staliuką , nurinkau tuščius kolos butelius ir pasiemiau metalinį bliūdą, kuriame buvo ištirpę ledukai ir plūduriavo tuščias JD butelys.. Viską nunešęs į plovyklą, po kelių minučių grįžau į salę, ir jie mane pasikvietė. Na, galvojau paliks arbatos, ir judės namo. Bet pasirodo ne! <<Aš rusiškai nelabai suprantu, bet kai kalba girtas žmogus, ir dar skambant garsiai muzikai, tai jopapa..>> Nu ir pradėjo jis man kažką sakyti, o aš arba neišgirstu per garsią muziką, arba nesuprantu dėl savo rusų kalbos nemokėjimo gero. Galop po kokių 5 minučių jis sugebėjo man paaiškinti, kad aš nunešiau pusę JD butelio. Pasakiau, kad netiesa, nes butelys buvo tuščias ir plūduriavo apverstas. Jis su manimi kategoriškai nesutiko, ir išvadinęs mane vagimi, liepė nueiti į ofisą, atsisukti kameras, pažiūrėti kaip aš išnešu pusę butelio gėrimo ir nupirkus jiems pilną butelį atsiprašyti dar. Kadangi buvau 100% tikras, kad butelys buvo tuščias, kurį laiką to staliuko vengiau. Vis gi po kokių 20 minučių teko prieiti ir vėl gavau klausimą, tokį patį: atsisuk kameras, atsiprašyk, atnešk butelį. Pagalvojau, kad nėr ko man čia vargti dėl jų, tad nuėjau prie apsauginio, pasakiau situaciją, kad agresyviai elgiasi, ir po kelių minučių girtas ruselis su savo koelga jau judėjo iš klubo už parankių.
Antrame klube, dirbdamas rūbinėj pirmą dieną irgi apturėjau konfliktą-teisinę diskusiją. Atėjęs girtas klientas reikalavo paduoti jo striukę. Žetono neturėjo, tačiau puikiai atsiminė, kad atėjo prieš 2 valandas su 3 draugais ir striukes pakabino kartu. Paprašiau žetono. Sako: neturiu, bet mano striukė raudona, mes atėjom prieš porą h su keliais draugais. Iš tiesų man yra visiškai neįdomu, kada klientas atėjo, kokią striukę vilkėjo, tol, kol jis man neduoda žetono, aš jam neduodu striukės. Neturi žetono - susimoki. Kai atsisakiau paduoti striukę be žetono, jis pareikalavo įleisti į vidų, arba jis parašys pareiškimą. Pasiūliau parašyti pareiškimą, nes buvo smalsu, ką jame parašys gero. Paskui pakeitė savo nuomonę, ir paklausė manęs, koks UAB'o pavadinimas, nes skambins policijai. Gražiai paklausiau, ar nežino į kokią vietą atėjo. Pradėjo nervintis, ir dar kartą paklausę, koks UAB'o pavadinimas. Pasiūliau pasižiūrėti Juridinių Asmenų Registre, kadangi informacija yra vieša ir visiems prieinama. pradėjo garsiai piktintis, kad mandarvoju labai, grąsino, kad aš nebedirbsiu čia. Pasiūliau pasikviesti apsaugą, kad mane išprašytų, jei aš taip nemandagaii elgiuosi. Atėjo su apsauginiu, ir nupiešęs situaciją, kad "jo nuosavybė yra sulaikyta, todėl jis skambins policijai" vėl reikalavo kad atiduočiau jo striukę. Apsauginis vėl pasiūlė duoti žetoną. Klientas pažadėjo, kad ir apsauginis čia nebedirbs. Po minutės kliento nebebuvo, o apsauginis grįžo į savo darbo vietą, išvedęs jį laukan.

Šiek tiek užvėlavau, bet pridedu ir sutvarkau visus straipsnius į atskiras temas.
Pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia
 
Kaip ir minėjau, vasaros pabaigoje išvažiavau į Škotiją savaitei. Tuo metu jau žinojau kad nelabai pavyko su universitetu - įstojau ne į dienines studijas, o neakivaizdines. Kadangi mokslai truko tik spalį, o gruodį-sausį buvo sesija, nusprendžiau susirasti darbelį. Buvo minčių grįžti į senąjį darbą, tačiau kaip ir minėjau, išėjau su trenksmais. Kadangi tuo metu (vasaros pabaigoje) keitėsi restorano filialo administratorės, tai su viena sutaręs buvau, kad grįžęs po atostogų grįšiu dirbti virėjo padėjėju. Tiesa, prieš man išvažiuojant, bandė apmokyti mane pickepiu (kaip jau esu minėjęs, mūsų pickepys irgi išėjo iš darbo), tačiau man nelabai gavosi (mokytoja buvo psichė, kuri rėkdavo dėl to, kad man kas nors nesigaudavo, kai paprašydavau paaiškinti, kodėl darau blogai, ir kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ji padarydavo viską už mane, ir vėl likdavau nesupratęs.). Mokė mane gal 2 dienas (labiau buvau jos padėjėjas, nei ji mano mokytoja - atnešti lėkščių, pavalyti tą, papjaustyti tą, ir etc) ir sutarėm, kad kai grįšiu, pasakysiu ar noriu būti pickepiu, ar virėjo padėjėju. Vis dėl to supratau, kad ten dirbti pickepiu nenoriu. Todėl grįžęs ruošiausi tą pasakyti, tačiau sužinojau, kad pasikeitė administratorė. Aišku, viską perdaviau naujai adminei, tačiau ji man pradėjo aiškinti, kad esą mes sutarę esame, jog grįžęs aš iškarto eisiu dirbti pickepiu į dar kitą filialą. Kadangi mes nebuvo sutarę su senąja admine, tai pasakiau sorry, ir išėjau. Taip ir baigėsi mano darbas įmonėje A. Taigi grįžtant prie pradžios, nusprendžiau vėl ieškotis darbo maitinimo įstaigoje, tačiau šį kartą padavėjo arba padavėjo-barmeno, kadangi alga ta pati, darbo valandos tos pačios, tik buvo galimybė gauti arbatpinigius. Pradėjau vaikščioti, siūlyti visur save, tačiau kažkodėl niekam nereikėjo nieko.Kol galop pasiūlė darbą viena iš Vičiūnų įmonių grupės kavinių. Jau buvau besutinkąs, tačiau į darbo pokalbį pakvietė B kavinė, kuri pasiūlė geresnes sąlygas, darbą arčiau namų, ir dėl šių priežasčių sutikau. Taigi pradėjau dirbti rugsėjo pradžioje. Nustebsit - pickepiu.
 
Apmokymai
 
Iš pradžių mane apmokė, viską paaiškino, ir leido dirbti kartu. Šį kart darbas netgi patiko, nes kepėja turėjo gabumų mokyti, ir jai sekėsi tai visai neblogai. iš pradžių pasakė, ką ir kaip reikia daryti, tada parodė praktiškai, davė paskaitinėti knygutę, kurioje buvo surašyti visų produktų kiekiai, kiek ko dėti ir pnš. Vėliau davė namo meniu, liepė išmokti visų picų receptus (daugmaž, pagrinde tik dažniausiai užsakomų) ir kitą dieną "atsisakityti" ir tik tada gavau galimybę stoti prie pečiaus ir stalo.
Ateidavau į darbą šiek tiek prieš 11, persirengdavau, ir pradėdavau dirbti. Vyr. pickepėja darbe būdavo nuo 8 iki 6, o aš nuo 11 iki 10. Taigi nuo 6 iki 10, 4 valandas dirbdavau vienas. Ir taip nuo pirmos dienos. Ačiū Dievui kol nelabai ką mokėjau vakarais daug darbo nebūdavo, tad spėdavau suktis. Taigi pats darbas buvo gan paprastas - klientas užsako picą, padavėja įmuša ją į kasą, pas mane išlenda čekiukas, kuriame parašyta kokia pica ir aš ją darau. Viskas būdavo paprasta, kol užsakymų nebuvo daug. Kažkada vienu metu, per 5 minutes išlindo apie 10 užsakymų. Viskas būtų žymiai paprasčiau, jei picos būtų vienodos, bet deja.. Vyr pickepėja paprastai paruošdavo visus produktus, tarkuodavo sūrį, maišydavo tešlą, pjaustydavo daržoves, mėsas ir etc. Taigi, pagrinde aš kepdavau picas, o ji darydavo pagalbinius darbus. Žinoma, kai ateidavo daug užsakymų, kviesdavau ją, ir ji sukdavo picas, o aš tik traukiau jas iš pečiau, paruošdavau, supjaustydavau ir padėdavau ant baro. Taip viskas būdavo iki 6. Vėliau likdavau vienas, ir viską turėdavau daryti vienas - pasiruošti produktus, kepti picas, užsakytas salėje, ir picas užsakytas į namus. Pirmenybė visada būdavo picoms į namus, nepaisant to, kad jų daug, o į salę reikia iškepti tik vieną picą. Prie viso to, prisidėdavo ir dėžučių lankstymas - kadangi kartais išlankstytos pasibaigdavo, tekdavo darytis kelis darbus vienu metu - kepti picas, lankstyti dėžutes, žiūrėti, kad produktų netrūktų ir dar nesudeginti picų, esančių pečiuje. Po darbo reikėdavo viską idealiai sutvarkyti - nuvalyti miltuotus indelius, švariai išvalyti pečių, nepalikti nė kiek miltų ant stalo, išplauti grindis.. Kartais tai trukdavo apie valandą, kartais daugiau.
 

 
Kolektyvas
 
21 žmogus, 19 moteriškių, 2 vaikinai. Dirbom 2 pamainom - 2 kepėjai, 2 vyr. kepėjai, 5 padavėjos, 2 administratoriai, virėja, vyr. virėja, 2 salotininkės, barmenė, restorano vadovė, dispečerė, 2 plovėjos. Tragedija. Galvojau dirbti įmonėje A buvo sunku bėl per didelio moteriškių kiekio, bet čia košmaras. Laimė buvo vienas vaikinukas, administratorius. Nedaug mes su juo kalbėjom iš pradžių, tik persimetėm keliais žodžiais, kadangi buvo pamainos viršininkas mano, ir kažkurią dieną išėjo anksčiau iš darbo į koncertą. Paklausiau ką gero žiūrės, sako: grosiu. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kad nors ir vienas vaikinukas tarp 20 moterų, bet nors didžėjus, neliūdna bus. Deja. Pasirodo bahūras groja smuiku kažkokiam orkestre. Negana to, išgirdau gandus, kad jis ne toks, kaip mes visi. Nu, tipo, "rožinis flamingas pilkų gandrų tarpe". Kažkaip nekreipiau į tai dėmesio, nes manęs tai asmeniškai nelietė. Po kolkas. Vieną vakarą bedirbant, ir lakstant iš vienos vietos į kitą, kadangi buvo daug užsakymų, pajaučiau kad kažkas stovi už manęs. Ir staiga kažkas uždėjo ranką ant juosmens, ir išgirdau vyrišką balsą į ausį: "Dainiau, zuikuti, paskubėk, žmonės laukia savo picų". Čiut nepamečiau ližės su pica... Normaliomis sąlygomis būčiau priėmęs tai kaip pokštą, bet kadangi buvau girdėjęs atitinkamų gandų, atsisukau į jį ir perspėjau, kad jei dar kartą pasakys kažką panašaus, jo dantų sąstatas pajudės iš vietos. Nežinau ar jis neišgirdo, ar kaip, bet perklausė: "Ką?". Atšoviau "ką girdėjai, antrą kartą nekartosiu" ir nuėjau dirbti. Vėliau teko susitaikyti, kad dirbu ne be su 19, bet su 20 žmonių, kuriems patinka vyrai. Na ką gi..
 
Kodėl stengiuosi vengti picerijų..?
 
Ne be priežasties, padirbęs šioje picerijoje, stengiuosi čia nebeužeiti, ar bent nevalgyti picų jose. Kodėl? - Pirmiausia - kokybė. Tie, kas galvoja, kad produktų kokybė ten yra gera, labai labai klysta. Dirbdamas kavinėje A, galvojau kad nevalgysiu ten, nes malta mėsa 8lt/kg nežada nieko gero. Deja, klydau. Ten ją atveždavo mėsos pavidalu, tuo tarpu į piceriją veždavo kažkokį užšaldytą daiktą, kurį reikėdavo tirpdyti, ir tik tada jis pradėdavo panašėti į mėsą. karta tarkuojant sūrį, išgirdau picerijos reklamą "Mūsų picos pačios skaniausios, nes į jas dedame tik patį geriausią sūrį.." Ir stoviu aš, laikydamas rankose sūrio produkto pakuotę vienoje rankoje, o "geriausią sūrį" kitoje. Kumpis - antros rūšies (pagal kokybės skalę), tad mėsos ten nelabai daug, greičiausiai yra. Labai daug šaldytų produktų - pradedant sriubomis ir pyragais, baigiant bulviniais blynais. Vienintelė dienos sriuba būna verdama iš ryto, todėl nėra šaldyta. Bent tiek gerai. Taupumas. Taupoma viskas ir visur - nesvarbu reikia ar nereikia. Pamenu, ruošiausi daryti picą, ir imant iš šaldytuvo gabalą tešlos, šis iškrito man iš rankų, ir nukrito ant žemės. Aš automatiškai jį pakėliau, ir išmečiau į šiukšlinę. Ir tada girdžiu balsą už savęs - ką čia darai? Nustembu biški, pakeliu akis, ir matau kreivai žiūrinčią mano restorano vadovę, kuri žiūri tai į mane, tai į šiukšlinę. Klausiu: kas negerai?. O ji man klausia atgal, kodėl aš išmečiau tešlą į šiukšlių dėžę. Paaiškinu, kad ėmiau iš šaldytuvo, ji man iškrito iš rankų, nukrito ant žemės, todėl ir išmečiau. O ji sako: taigi grindys nėra purvinos, nesimatytų nieko ant tos tešlos, plius, niekas nematė, kad ji tau iškrito.... Taip pat reikalaujama dėti mažiau produktų ant picų ir juos taupyti. Tai yra, jei ant šeimyninės picos reikia dėti 200 gramų sūrio, tai mums liepdavo dėti tik tiek, kad matytųsi ir jaustųsi, kad ant picos sūrio uždėta, ir klientas nesiskųstų. Taigi, vietoj žadėto 200 gramų, klientas gaudavo apie 100, kartais dar mažiau. Ir taip su viskuo, išskyrus žalią mėsą. Padažo ant šeimyninės picos reikia 150 gramų? Pamozojam tiek, kad kraštuose matytųsi, kad padažo yra, ir būtų raudona žymė, kad centre padažo tik buvo, bet jo nebėra..
Pietūs: Pietus statė pati picerija, ir galėjome rinktis iš geresnių picų, daugiau produktų turinčių picų, bet leisdavo tik mažytes picas darytis (20cm) arba prastesnių picų, ant kurių būdavo 2-3 produktai, bet dydis būdavo pakenčiamas (25cm). Tačiau aš šiek tiek savivaliaudavau, ir išsirinkęs 20cm picą, ją pasidarydavau didelę, prisidėdavau gausiai produktų (gausiau negu leidžia kalkuliacinės lentelės) ir pavalgydavau. Sočiai, skaniai ir slapstydamasis. Nelabai gerai, bet kaip sakoma - nesisuksi-negyvensi. Kažkurią dieną, kai jau buvo atsibodusios picos, klausė manęs ką valgysiu. Kadangi buvo galima pasirinkti bulvinius blynus, pagalvojau, kad visai smagu būtų suvalgyti bent porą karštų, ką tik iškeptų bulvinių blynų. Po 2 minučių, eidamas pro virtuvę, pamačiau, kaip iš fritiūrinės ištraukia riebalais varvančius mano blynus... Kitus kartus valgiau tik picas.
 
Pabaiga
 
Kadangi po pirmos sesijos pavyko perstoti į dieninį, tai teko darbą mesti. Algos stengiausi neleisti belekur, tad ji buvo vienas iš svarbiausių faktorių, kuris leido nusipirkti mašiną iš savo pinigų, ir piltis kurą, tvarkyti ją taip pat už savo pinigus.
 
Tai tiek, klausimai laukiami apačioje :)

Kiti straipsniai:

Darbas kavinėje
 
Darbas naktiniame klube
 
Darbas Edinburgo faktoriuje

Sausio mėnesio savaitgalį, sėdint namuose prie kompiuterio, akys netikėtai užkliūna už kelionių agentūros reklamos: Egiptas, Hurgada Sausio 14d. 590Lt žmogui! 7dienos, viešbutis su pusryčiai ir vakariene, bei pervežimas. Kadangi iki kelionės likusios mažiau nei 3dienos, skambinu draugams ir klausinėju, kas norėtų bei galėtų vykti kartu. Po 30minučių kelionės draugo paieškų, aš jau ieškau kur užsakinėti kelionę. Kadangi konkurencija, kainų atžvilgiu, tarp kelionių agenturų lietuvoje yra lygi apsoliučiam 0 (visos kelionių agentūros parduoda kelionių paketus nustatyta kaina) nusprendžiu jog kelionę užsisakinėsiu iš tos agentūros, kurios reklamą pamačiau socialiniame tinkle. Tokiu būdu bent šiektiek kompensuosiu jų išlaidas reklamai. Kadangi vykstame į Egiptą tiesiog pabėgti iš Lietuviškos žiemos, o ne „persiėsti“ ir „persigerti“ pasirenkame patį pigiausia viešbutį Hurgadoje, spaudžiame pirkti ir pirmoji „dovana“ nuo kelionių organizatoriaus. Vizos mokestis- 80Lt žmogui? Pasigooglinu internete ir pamatau jog Egipto vizos kaina ~38litai. Kadangi vienu lėktuvu skrendančiu į Hurgadą dalinasi du kelionių organizatoriai, mūsų kelionių organizatorius, parduodamas Egipto vizas vienu reisu uždirba ~3600Lt?! Kadangi už kelionę mokame ne tiek ir daug, sumokame papildomai po 80litų už vizą. Taigi, sulaukiu pirmadienio, gaunu rezervacijos patvirtinimą, bei kaip mažas vaikas laukiu nesulaukiu kada pagaliau išvyksiu į „Lietuvių turistų rojų“. Nežinau kaip jūs, bet aš vis dar iš vaikystės pamenu, kaip šaltais žiemomos vakarais lietuvoje žiūrėdavau orų prognozes, bei ekrane pamatęs „Hurgada- 23 šilumos ir saulėta“ mintyse pagalvodavau- kaip ten turėtu būti gera gyventi! Tad pasižadėjau, kad ir aš ten kažkada nuvyksiu.
http://images51.fotki.com/v303/photos/8/534268/11757717/DSC_1229-vi.jpg
Antradienio ankstyvas rytas, sumetu kelis daiktus į lagaminą, pasiemu 80dolerių (200litų) bei laukiu atvažiuojančio draugo. Oro uoste atsirandame dar geros pora valandų prieš skrydi, tad mane išleidęs oro uoste su lagaminais, draugas važiuoja „numesti“ automobilio šalia oro uosto, kad nereikėtų mokėti už parkingą (sutaupyti 144 litai). Priduodame lagaminus, bei praėję patikrą laukiame savo skrydžio. Pakylame į orą, stiuardesės pradeda pardavinėti užkandžius bei gėrimus. Tikriausiai jau nieko nebestebina, kai lietuviai vyrai savo dieną 7.00val. pradeda nuo alaus bokalo. Butų gerai jei vieno alaus užtektų, bet vėliau atidaromas „duty free“ pirktas alkoholis ir vaišės prasideda. Žinoma, yra pateisinama priežastis- jug atostogos! (kažkodėl net neabejoju, jog sekančias 7 ar dar daugiau dienų jie pradėdavo identiškai). Nusileidžiame, pasiemame savo lagaminus, mus pasitinka kelionių organizatorių atstovai, kaip viščiukus, būreliu nuveda prie autobusų, kurie mus išmėtys po viešbučius. Mūsų viešbutis „Dahar“ (miesto senamiestis) rajone, tad mus paleidžia vienus paskutiniūjų. Užsiregistruojame bei iškart tampame draugais su registratūros darbuotoju. Paklausus kiek žmonių šiuo metu yra viešbutyje- nusišypso ir pasako, kad be mūsų šiuo metu yra dar du svečiai. Kita dieną turime susitikimą su mūsų agentūros atstove, trumpai pasikalbame apie Egiptą, bei visi iškart suprantame jog ekskursijų iš kelionių organizatoriaus tikrai nepirksime. Pasirašome kažkokias formas rusų kalba ir atsisveikiname (Nors keliones į Egiptą iš Lietuvos organizuoja jau daugiau nei 10metų, laiko du lapus išversti į lietuvių kalbą neatrado). Kadangi mano kelionės tikslas buvo gulėjimas prie jūros ir knygų skaitymas (tikriausiai daug kas pasakys- jog kvaila vyksti į Egipta ir gulėti prie jūros, bet po praėjusių metų kelionių maratono, būtent tokios kelionės ir norėjosi) su draugu nusprenžiame, jog pramogų rasime ir vietoje. Vartant kelionių organizatoriaus ekskursijų kainoraštį, akys užkliūna už nardymo. Dienos išvyka su dviem nėrimais bei pietumis 55doleriai (139litai). (Sena mano svajonė, kurios iki tol neturėjau progos įgyvendinti) Nusišypsome pamatę kainą, bei patraukiame į miestą ieškoti vietinių ekskursijų pardavėjų. Paklausinėjus kainų gal 5vietose, išsiaiškiname realias kainas, užsisakome nardyma pradedantiesiams su dviem nėrimais bei pietumus vos už 20dolerių (50 litų). Laukiame kitos dienos ryto, bei progos pirmą kartą pamatyti povandeninį pasaulį. Gauname trumpą apmokymą kaip elgtis po vandeniu jau plaukiant į nardymo vietą, tad atplaukus į vietą belieka tik pats nėrimas kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesudėtingai. Kartu su instruktoriumi šokame į vandenį, pasiruošiame nerti ir pamirštu viską ko mus mokė instruktorius prieš nėrimą. Vos panėrus, nardymo akiniuose pribėga vandens, burnoje pilna vandens, tad po poros minučių iškylame į viršų. Dar kartą paaiškina, ką daryti tokiais atvėjais ir pats netrukus nustembu kaip viskas paprasta. Nors pirmu nėrimu turėjau daugiau streso nei įspudžių, antrasis kartas buvo daug geresnis. Tad su draugu nusprenžiame- norėsime dar kartą vykti nardyti! Su laivo „viršiniku“ sutariame, jog atvyksime už dviejų dienų, bei vėl kartų vyksime nardyti. Kaina susitarus vietoje- 15dolerių (38litai).
http://images107.fotki.com/v70/photos/8/534268/11757717/DSC_1330-vi.jpg
Likusias dienas leidžiame mieste arba prie jūros. Kai lietuvoje tuo metu -20laipsnių šalčio, Hurgadoje įsidienojus sušyldavo iki 23laipsnių šilumos. Tikriausiai visi žinome, ko dauguma vyresnių moterų vyksta į Egiptą? Bet tik nuvykus ten, galima suprasti vyrų „prostitucijos“ mastą. Kai gulėdamas papludimyje matai tik vietinius vyrus ir senyvas turistes iš užsienio. Vieną dieną gulit prie jūros, nenoromis nugirdau ir tokių paslaugų kaina- 500Lt, tiek senyva vokiete pažadėjo sumokėti vietiniam vaikinui už mėnesį buvimo kartu.
Kiek teko kalbėtis su vietiniais, turizmas Hurgadoje šiuo metu išgyvena tikrai ne pačius geriausius laikus. Tam daugiausiai įtakos turėjo neramumai Egipte. Visi Egiptiečiai tikisi, jog išrinkus naują prezidentą, turistai vėl sugryš į Egiptą. Daugiau turistų galima pamatyti tik Sakaloje (viešbučių rajonas). Turistų rajonas su daugybė prekeivių kišančių savo prekes, bei rusų turistai su apyrankėmis „viskas įskaičiuota“.
Paskutiniuoju metu kelionių organizatoriai perka straipsnius spaudoje ir bando įtikinti žmones atostogas planuoti pusę metų į priekį ar net daugiau, o paskutinės minutės pasiūlymų išvis nebeliks. Netikėkite tuo, kas rašoma užsakamuosiuose straipsniuose, jog atostogas reikia planuoti pusę metų į priekį! Perkant kelionę pusė metų į priekį, JŪS užtikrinate lengvesnį gyvenimą kelionių agentūroms, o ne sau patiems! Kodėl kelionių organizatoriai nori padaryti galą paskutinės minutės pasiulymams? Todėl, kad jiems tai yra nepelninga. Šiuo metu kelionių organizatoriai lietuvoje geriau niekam neparduos likusių laisvų vietų, nei kad parduos pusvelčiui. Nes žino jog visuomet suras tokių, kurie pirkdami keliones pusė metų į priekį, sumokės ir už tas likusias tuščias vietas.
http://images51.fotki.com/v278/photos/8/534268/11757717/DSC_1335-vi.jpg
http://images9.fotki.com/v131/photos/8/534268/11757717/2014011513_14_41-vi.jpg
 
 
 
Kelionės išlaidos:
Kelionė 590Lt
Viza:80Lt
Išlaidos Egipte: 200Lt
Viso- 870Lt

Šiek tiek užvėlavau, bet pridedu ir sutvarkau visus straipsnius į atskiras temas.
Pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia
 
Kaip ir minėjau, vasaros pabaigoje išvažiavau į Škotiją savaitei. Tuo metu jau žinojau kad nelabai pavyko su universitetu - įstojau ne į dienines studijas, o neakivaizdines. Kadangi mokslai truko tik spalį, o gruodį-sausį buvo sesija, nusprendžiau susirasti darbelį. Buvo minčių grįžti į senąjį darbą, tačiau kaip ir minėjau, išėjau su trenksmais. Kadangi tuo metu (vasaros pabaigoje) keitėsi restorano filialo administratorės, tai su viena sutaręs buvau, kad grįžęs po atostogų grįšiu dirbti virėjo padėjėju. Tiesa, prieš man išvažiuojant, bandė apmokyti mane pickepiu (kaip jau esu minėjęs, mūsų pickepys irgi išėjo iš darbo), tačiau man nelabai gavosi (mokytoja buvo psichė, kuri rėkdavo dėl to, kad man kas nors nesigaudavo, kai paprašydavau paaiškinti, kodėl darau blogai, ir kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ji padarydavo viską už mane, ir vėl likdavau nesupratęs.). Mokė mane gal 2 dienas (labiau buvau jos padėjėjas, nei ji mano mokytoja - atnešti lėkščių, pavalyti tą, papjaustyti tą, ir etc) ir sutarėm, kad kai grįšiu, pasakysiu ar noriu būti pickepiu, ar virėjo padėjėju. Vis dėl to supratau, kad ten dirbti pickepiu nenoriu. Todėl grįžęs ruošiausi tą pasakyti, tačiau sužinojau, kad pasikeitė administratorė. Aišku, viską perdaviau naujai adminei, tačiau ji man pradėjo aiškinti, kad esą mes sutarę esame, jog grįžęs aš iškarto eisiu dirbti pickepiu į dar kitą filialą. Kadangi mes nebuvo sutarę su senąja admine, tai pasakiau sorry, ir išėjau. Taip ir baigėsi mano darbas įmonėje A. Taigi grįžtant prie pradžios, nusprendžiau vėl ieškotis darbo maitinimo įstaigoje, tačiau šį kartą padavėjo arba padavėjo-barmeno, kadangi alga ta pati, darbo valandos tos pačios, tik buvo galimybė gauti arbatpinigius. Pradėjau vaikščioti, siūlyti visur save, tačiau kažkodėl niekam nereikėjo nieko.Kol galop pasiūlė darbą viena iš Vičiūnų įmonių grupės kavinių. Jau buvau besutinkąs, tačiau į darbo pokalbį pakvietė B kavinė, kuri pasiūlė geresnes sąlygas, darbą arčiau namų, ir dėl šių priežasčių sutikau. Taigi pradėjau dirbti rugsėjo pradžioje. Nustebsit - pickepiu.
 
Apmokymai
 
Iš pradžių mane apmokė, viską paaiškino, ir leido dirbti kartu. Šį kart darbas netgi patiko, nes kepėja turėjo gabumų mokyti, ir jai sekėsi tai visai neblogai. iš pradžių pasakė, ką ir kaip reikia daryti, tada parodė praktiškai, davė paskaitinėti knygutę, kurioje buvo surašyti visų produktų kiekiai, kiek ko dėti ir pnš. Vėliau davė namo meniu, liepė išmokti visų picų receptus (daugmaž, pagrinde tik dažniausiai užsakomų) ir kitą dieną "atsisakityti" ir tik tada gavau galimybę stoti prie pečiaus ir stalo.
Ateidavau į darbą šiek tiek prieš 11, persirengdavau, ir pradėdavau dirbti. Vyr. pickepėja darbe būdavo nuo 8 iki 6, o aš nuo 11 iki 10. Taigi nuo 6 iki 10, 4 valandas dirbdavau vienas. Ir taip nuo pirmos dienos. Ačiū Dievui kol nelabai ką mokėjau vakarais daug darbo nebūdavo, tad spėdavau suktis. Taigi pats darbas buvo gan paprastas - klientas užsako picą, padavėja įmuša ją į kasą, pas mane išlenda čekiukas, kuriame parašyta kokia pica ir aš ją darau. Viskas būdavo paprasta, kol užsakymų nebuvo daug. Kažkada vienu metu, per 5 minutes išlindo apie 10 užsakymų. Viskas būtų žymiai paprasčiau, jei picos būtų vienodos, bet deja.. Vyr pickepėja paprastai paruošdavo visus produktus, tarkuodavo sūrį, maišydavo tešlą, pjaustydavo daržoves, mėsas ir etc. Taigi, pagrinde aš kepdavau picas, o ji darydavo pagalbinius darbus. Žinoma, kai ateidavo daug užsakymų, kviesdavau ją, ir ji sukdavo picas, o aš tik traukiau jas iš pečiau, paruošdavau, supjaustydavau ir padėdavau ant baro. Taip viskas būdavo iki 6. Vėliau likdavau vienas, ir viską turėdavau daryti vienas - pasiruošti produktus, kepti picas, užsakytas salėje, ir picas užsakytas į namus. Pirmenybė visada būdavo picoms į namus, nepaisant to, kad jų daug, o į salę reikia iškepti tik vieną picą. Prie viso to, prisidėdavo ir dėžučių lankstymas - kadangi kartais išlankstytos pasibaigdavo, tekdavo darytis kelis darbus vienu metu - kepti picas, lankstyti dėžutes, žiūrėti, kad produktų netrūktų ir dar nesudeginti picų, esančių pečiuje. Po darbo reikėdavo viską idealiai sutvarkyti - nuvalyti miltuotus indelius, švariai išvalyti pečių, nepalikti nė kiek miltų ant stalo, išplauti grindis.. Kartais tai trukdavo apie valandą, kartais daugiau.
 

 
Kolektyvas
 
21 žmogus, 19 moteriškių, 2 vaikinai. Dirbom 2 pamainom - 2 kepėjai, 2 vyr. kepėjai, 5 padavėjos, 2 administratoriai, virėja, vyr. virėja, 2 salotininkės, barmenė, restorano vadovė, dispečerė, 2 plovėjos. Tragedija. Galvojau dirbti įmonėje A buvo sunku bėl per didelio moteriškių kiekio, bet čia košmaras. Laimė buvo vienas vaikinukas, administratorius. Nedaug mes su juo kalbėjom iš pradžių, tik persimetėm keliais žodžiais, kadangi buvo pamainos viršininkas mano, ir kažkurią dieną išėjo anksčiau iš darbo į koncertą. Paklausiau ką gero žiūrės, sako: grosiu. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kad nors ir vienas vaikinukas tarp 20 moterų, bet nors didžėjus, neliūdna bus. Deja. Pasirodo bahūras groja smuiku kažkokiam orkestre. Negana to, išgirdau gandus, kad jis ne toks, kaip mes visi. Nu, tipo, "rožinis flamingas pilkų gandrų tarpe". Kažkaip nekreipiau į tai dėmesio, nes manęs tai asmeniškai nelietė. Po kolkas. Vieną vakarą bedirbant, ir lakstant iš vienos vietos į kitą, kadangi buvo daug užsakymų, pajaučiau kad kažkas stovi už manęs. Ir staiga kažkas uždėjo ranką ant juosmens, ir išgirdau vyrišką balsą į ausį: "Dainiau, zuikuti, paskubėk, žmonės laukia savo picų". Čiut nepamečiau ližės su pica... Normaliomis sąlygomis būčiau priėmęs tai kaip pokštą, bet kadangi buvau girdėjęs atitinkamų gandų, atsisukau į jį ir perspėjau, kad jei dar kartą pasakys kažką panašaus, jo dantų sąstatas pajudės iš vietos. Nežinau ar jis neišgirdo, ar kaip, bet perklausė: "Ką?". Atšoviau "ką girdėjai, antrą kartą nekartosiu" ir nuėjau dirbti. Vėliau teko susitaikyti, kad dirbu ne be su 19, bet su 20 žmonių, kuriems patinka vyrai. Na ką gi..
 
Kodėl stengiuosi vengti picerijų..?
 
Ne be priežasties, padirbęs šioje picerijoje, stengiuosi čia nebeužeiti, ar bent nevalgyti picų jose. Kodėl? - Pirmiausia - kokybė. Tie, kas galvoja, kad produktų kokybė ten yra gera, labai labai klysta. Dirbdamas kavinėje A, galvojau kad nevalgysiu ten, nes malta mėsa 8lt/kg nežada nieko gero. Deja, klydau. Ten ją atveždavo mėsos pavidalu, tuo tarpu į piceriją veždavo kažkokį užšaldytą daiktą, kurį reikėdavo tirpdyti, ir tik tada jis pradėdavo panašėti į mėsą. karta tarkuojant sūrį, išgirdau picerijos reklamą "Mūsų picos pačios skaniausios, nes į jas dedame tik patį geriausią sūrį.." Ir stoviu aš, laikydamas rankose sūrio produkto pakuotę vienoje rankoje, o "geriausią sūrį" kitoje. Kumpis - antros rūšies (pagal kokybės skalę), tad mėsos ten nelabai daug, greičiausiai yra. Labai daug šaldytų produktų - pradedant sriubomis ir pyragais, baigiant bulviniais blynais. Vienintelė dienos sriuba būna verdama iš ryto, todėl nėra šaldyta. Bent tiek gerai. Taupumas. Taupoma viskas ir visur - nesvarbu reikia ar nereikia. Pamenu, ruošiausi daryti picą, ir imant iš šaldytuvo gabalą tešlos, šis iškrito man iš rankų, ir nukrito ant žemės. Aš automatiškai jį pakėliau, ir išmečiau į šiukšlinę. Ir tada girdžiu balsą už savęs - ką čia darai? Nustembu biški, pakeliu akis, ir matau kreivai žiūrinčią mano restorano vadovę, kuri žiūri tai į mane, tai į šiukšlinę. Klausiu: kas negerai?. O ji man klausia atgal, kodėl aš išmečiau tešlą į šiukšlių dėžę. Paaiškinu, kad ėmiau iš šaldytuvo, ji man iškrito iš rankų, nukrito ant žemės, todėl ir išmečiau. O ji sako: taigi grindys nėra purvinos, nesimatytų nieko ant tos tešlos, plius, niekas nematė, kad ji tau iškrito.... Taip pat reikalaujama dėti mažiau produktų ant picų ir juos taupyti. Tai yra, jei ant šeimyninės picos reikia dėti 200 gramų sūrio, tai mums liepdavo dėti tik tiek, kad matytųsi ir jaustųsi, kad ant picos sūrio uždėta, ir klientas nesiskųstų. Taigi, vietoj žadėto 200 gramų, klientas gaudavo apie 100, kartais dar mažiau. Ir taip su viskuo, išskyrus žalią mėsą. Padažo ant šeimyninės picos reikia 150 gramų? Pamozojam tiek, kad kraštuose matytųsi, kad padažo yra, ir būtų raudona žymė, kad centre padažo tik buvo, bet jo nebėra..
Pietūs: Pietus statė pati picerija, ir galėjome rinktis iš geresnių picų, daugiau produktų turinčių picų, bet leisdavo tik mažytes picas darytis (20cm) arba prastesnių picų, ant kurių būdavo 2-3 produktai, bet dydis būdavo pakenčiamas (25cm). Tačiau aš šiek tiek savivaliaudavau, ir išsirinkęs 20cm picą, ją pasidarydavau didelę, prisidėdavau gausiai produktų (gausiau negu leidžia kalkuliacinės lentelės) ir pavalgydavau. Sočiai, skaniai ir slapstydamasis. Nelabai gerai, bet kaip sakoma - nesisuksi-negyvensi. Kažkurią dieną, kai jau buvo atsibodusios picos, klausė manęs ką valgysiu. Kadangi buvo galima pasirinkti bulvinius blynus, pagalvojau, kad visai smagu būtų suvalgyti bent porą karštų, ką tik iškeptų bulvinių blynų. Po 2 minučių, eidamas pro virtuvę, pamačiau, kaip iš fritiūrinės ištraukia riebalais varvančius mano blynus... Kitus kartus valgiau tik picas.
 
Pabaiga
 
Kadangi po pirmos sesijos pavyko perstoti į dieninį, tai teko darbą mesti. Algos stengiausi neleisti belekur, tad ji buvo vienas iš svarbiausių faktorių, kuris leido nusipirkti mašiną iš savo pinigų, ir piltis kurą, tvarkyti ją taip pat už savo pinigus.
 
Tai tiek, klausimai laukiami apačioje :)

Kiti straipsniai:

Darbas kavinėje
 
Darbas naktiniame klube
 
Darbas Edinburgo faktoriuje

Šiek tiek užvėlavau, bet pridedu ir sutvarkau visus straipsnius į atskiras temas.
Pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia
 
Kaip ir minėjau, vasaros pabaigoje išvažiavau į Škotiją savaitei. Tuo metu jau žinojau kad nelabai pavyko su universitetu - įstojau ne į dienines studijas, o neakivaizdines. Kadangi mokslai truko tik spalį, o gruodį-sausį buvo sesija, nusprendžiau susirasti darbelį. Buvo minčių grįžti į senąjį darbą, tačiau kaip ir minėjau, išėjau su trenksmais. Kadangi tuo metu (vasaros pabaigoje) keitėsi restorano filialo administratorės, tai su viena sutaręs buvau, kad grįžęs po atostogų grįšiu dirbti virėjo padėjėju. Tiesa, prieš man išvažiuojant, bandė apmokyti mane pickepiu (kaip jau esu minėjęs, mūsų pickepys irgi išėjo iš darbo), tačiau man nelabai gavosi (mokytoja buvo psichė, kuri rėkdavo dėl to, kad man kas nors nesigaudavo, kai paprašydavau paaiškinti, kodėl darau blogai, ir kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ji padarydavo viską už mane, ir vėl likdavau nesupratęs.). Mokė mane gal 2 dienas (labiau buvau jos padėjėjas, nei ji mano mokytoja - atnešti lėkščių, pavalyti tą, papjaustyti tą, ir etc) ir sutarėm, kad kai grįšiu, pasakysiu ar noriu būti pickepiu, ar virėjo padėjėju. Vis dėl to supratau, kad ten dirbti pickepiu nenoriu. Todėl grįžęs ruošiausi tą pasakyti, tačiau sužinojau, kad pasikeitė administratorė. Aišku, viską perdaviau naujai adminei, tačiau ji man pradėjo aiškinti, kad esą mes sutarę esame, jog grįžęs aš iškarto eisiu dirbti pickepiu į dar kitą filialą. Kadangi mes nebuvo sutarę su senąja admine, tai pasakiau sorry, ir išėjau. Taip ir baigėsi mano darbas įmonėje A. Taigi grįžtant prie pradžios, nusprendžiau vėl ieškotis darbo maitinimo įstaigoje, tačiau šį kartą padavėjo arba padavėjo-barmeno, kadangi alga ta pati, darbo valandos tos pačios, tik buvo galimybė gauti arbatpinigius. Pradėjau vaikščioti, siūlyti visur save, tačiau kažkodėl niekam nereikėjo nieko.Kol galop pasiūlė darbą viena iš Vičiūnų įmonių grupės kavinių. Jau buvau besutinkąs, tačiau į darbo pokalbį pakvietė B kavinė, kuri pasiūlė geresnes sąlygas, darbą arčiau namų, ir dėl šių priežasčių sutikau. Taigi pradėjau dirbti rugsėjo pradžioje. Nustebsit - pickepiu.
 
Apmokymai
 
Iš pradžių mane apmokė, viską paaiškino, ir leido dirbti kartu. Šį kart darbas netgi patiko, nes kepėja turėjo gabumų mokyti, ir jai sekėsi tai visai neblogai. iš pradžių pasakė, ką ir kaip reikia daryti, tada parodė praktiškai, davė paskaitinėti knygutę, kurioje buvo surašyti visų produktų kiekiai, kiek ko dėti ir pnš. Vėliau davė namo meniu, liepė išmokti visų picų receptus (daugmaž, pagrinde tik dažniausiai užsakomų) ir kitą dieną "atsisakityti" ir tik tada gavau galimybę stoti prie pečiaus ir stalo.
Ateidavau į darbą šiek tiek prieš 11, persirengdavau, ir pradėdavau dirbti. Vyr. pickepėja darbe būdavo nuo 8 iki 6, o aš nuo 11 iki 10. Taigi nuo 6 iki 10, 4 valandas dirbdavau vienas. Ir taip nuo pirmos dienos. Ačiū Dievui kol nelabai ką mokėjau vakarais daug darbo nebūdavo, tad spėdavau suktis. Taigi pats darbas buvo gan paprastas - klientas užsako picą, padavėja įmuša ją į kasą, pas mane išlenda čekiukas, kuriame parašyta kokia pica ir aš ją darau. Viskas būdavo paprasta, kol užsakymų nebuvo daug. Kažkada vienu metu, per 5 minutes išlindo apie 10 užsakymų. Viskas būtų žymiai paprasčiau, jei picos būtų vienodos, bet deja.. Vyr pickepėja paprastai paruošdavo visus produktus, tarkuodavo sūrį, maišydavo tešlą, pjaustydavo daržoves, mėsas ir etc. Taigi, pagrinde aš kepdavau picas, o ji darydavo pagalbinius darbus. Žinoma, kai ateidavo daug užsakymų, kviesdavau ją, ir ji sukdavo picas, o aš tik traukiau jas iš pečiau, paruošdavau, supjaustydavau ir padėdavau ant baro. Taip viskas būdavo iki 6. Vėliau likdavau vienas, ir viską turėdavau daryti vienas - pasiruošti produktus, kepti picas, užsakytas salėje, ir picas užsakytas į namus. Pirmenybė visada būdavo picoms į namus, nepaisant to, kad jų daug, o į salę reikia iškepti tik vieną picą. Prie viso to, prisidėdavo ir dėžučių lankstymas - kadangi kartais išlankstytos pasibaigdavo, tekdavo darytis kelis darbus vienu metu - kepti picas, lankstyti dėžutes, žiūrėti, kad produktų netrūktų ir dar nesudeginti picų, esančių pečiuje. Po darbo reikėdavo viską idealiai sutvarkyti - nuvalyti miltuotus indelius, švariai išvalyti pečių, nepalikti nė kiek miltų ant stalo, išplauti grindis.. Kartais tai trukdavo apie valandą, kartais daugiau.
 

 
Kolektyvas
 
21 žmogus, 19 moteriškių, 2 vaikinai. Dirbom 2 pamainom - 2 kepėjai, 2 vyr. kepėjai, 5 padavėjos, 2 administratoriai, virėja, vyr. virėja, 2 salotininkės, barmenė, restorano vadovė, dispečerė, 2 plovėjos. Tragedija. Galvojau dirbti įmonėje A buvo sunku bėl per didelio moteriškių kiekio, bet čia košmaras. Laimė buvo vienas vaikinukas, administratorius. Nedaug mes su juo kalbėjom iš pradžių, tik persimetėm keliais žodžiais, kadangi buvo pamainos viršininkas mano, ir kažkurią dieną išėjo anksčiau iš darbo į koncertą. Paklausiau ką gero žiūrės, sako: grosiu. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kad nors ir vienas vaikinukas tarp 20 moterų, bet nors didžėjus, neliūdna bus. Deja. Pasirodo bahūras groja smuiku kažkokiam orkestre. Negana to, išgirdau gandus, kad jis ne toks, kaip mes visi. Nu, tipo, "rožinis flamingas pilkų gandrų tarpe". Kažkaip nekreipiau į tai dėmesio, nes manęs tai asmeniškai nelietė. Po kolkas. Vieną vakarą bedirbant, ir lakstant iš vienos vietos į kitą, kadangi buvo daug užsakymų, pajaučiau kad kažkas stovi už manęs. Ir staiga kažkas uždėjo ranką ant juosmens, ir išgirdau vyrišką balsą į ausį: "Dainiau, zuikuti, paskubėk, žmonės laukia savo picų". Čiut nepamečiau ližės su pica... Normaliomis sąlygomis būčiau priėmęs tai kaip pokštą, bet kadangi buvau girdėjęs atitinkamų gandų, atsisukau į jį ir perspėjau, kad jei dar kartą pasakys kažką panašaus, jo dantų sąstatas pajudės iš vietos. Nežinau ar jis neišgirdo, ar kaip, bet perklausė: "Ką?". Atšoviau "ką girdėjai, antrą kartą nekartosiu" ir nuėjau dirbti. Vėliau teko susitaikyti, kad dirbu ne be su 19, bet su 20 žmonių, kuriems patinka vyrai. Na ką gi..
 
Kodėl stengiuosi vengti picerijų..?
 
Ne be priežasties, padirbęs šioje picerijoje, stengiuosi čia nebeužeiti, ar bent nevalgyti picų jose. Kodėl? - Pirmiausia - kokybė. Tie, kas galvoja, kad produktų kokybė ten yra gera, labai labai klysta. Dirbdamas kavinėje A, galvojau kad nevalgysiu ten, nes malta mėsa 8lt/kg nežada nieko gero. Deja, klydau. Ten ją atveždavo mėsos pavidalu, tuo tarpu į piceriją veždavo kažkokį užšaldytą daiktą, kurį reikėdavo tirpdyti, ir tik tada jis pradėdavo panašėti į mėsą. karta tarkuojant sūrį, išgirdau picerijos reklamą "Mūsų picos pačios skaniausios, nes į jas dedame tik patį geriausią sūrį.." Ir stoviu aš, laikydamas rankose sūrio produkto pakuotę vienoje rankoje, o "geriausią sūrį" kitoje. Kumpis - antros rūšies (pagal kokybės skalę), tad mėsos ten nelabai daug, greičiausiai yra. Labai daug šaldytų produktų - pradedant sriubomis ir pyragais, baigiant bulviniais blynais. Vienintelė dienos sriuba būna verdama iš ryto, todėl nėra šaldyta. Bent tiek gerai. Taupumas. Taupoma viskas ir visur - nesvarbu reikia ar nereikia. Pamenu, ruošiausi daryti picą, ir imant iš šaldytuvo gabalą tešlos, šis iškrito man iš rankų, ir nukrito ant žemės. Aš automatiškai jį pakėliau, ir išmečiau į šiukšlinę. Ir tada girdžiu balsą už savęs - ką čia darai? Nustembu biški, pakeliu akis, ir matau kreivai žiūrinčią mano restorano vadovę, kuri žiūri tai į mane, tai į šiukšlinę. Klausiu: kas negerai?. O ji man klausia atgal, kodėl aš išmečiau tešlą į šiukšlių dėžę. Paaiškinu, kad ėmiau iš šaldytuvo, ji man iškrito iš rankų, nukrito ant žemės, todėl ir išmečiau. O ji sako: taigi grindys nėra purvinos, nesimatytų nieko ant tos tešlos, plius, niekas nematė, kad ji tau iškrito.... Taip pat reikalaujama dėti mažiau produktų ant picų ir juos taupyti. Tai yra, jei ant šeimyninės picos reikia dėti 200 gramų sūrio, tai mums liepdavo dėti tik tiek, kad matytųsi ir jaustųsi, kad ant picos sūrio uždėta, ir klientas nesiskųstų. Taigi, vietoj žadėto 200 gramų, klientas gaudavo apie 100, kartais dar mažiau. Ir taip su viskuo, išskyrus žalią mėsą. Padažo ant šeimyninės picos reikia 150 gramų? Pamozojam tiek, kad kraštuose matytųsi, kad padažo yra, ir būtų raudona žymė, kad centre padažo tik buvo, bet jo nebėra..
Pietūs: Pietus statė pati picerija, ir galėjome rinktis iš geresnių picų, daugiau produktų turinčių picų, bet leisdavo tik mažytes picas darytis (20cm) arba prastesnių picų, ant kurių būdavo 2-3 produktai, bet dydis būdavo pakenčiamas (25cm). Tačiau aš šiek tiek savivaliaudavau, ir išsirinkęs 20cm picą, ją pasidarydavau didelę, prisidėdavau gausiai produktų (gausiau negu leidžia kalkuliacinės lentelės) ir pavalgydavau. Sočiai, skaniai ir slapstydamasis. Nelabai gerai, bet kaip sakoma - nesisuksi-negyvensi. Kažkurią dieną, kai jau buvo atsibodusios picos, klausė manęs ką valgysiu. Kadangi buvo galima pasirinkti bulvinius blynus, pagalvojau, kad visai smagu būtų suvalgyti bent porą karštų, ką tik iškeptų bulvinių blynų. Po 2 minučių, eidamas pro virtuvę, pamačiau, kaip iš fritiūrinės ištraukia riebalais varvančius mano blynus... Kitus kartus valgiau tik picas.
 
Pabaiga
 
Kadangi po pirmos sesijos pavyko perstoti į dieninį, tai teko darbą mesti. Algos stengiausi neleisti belekur, tad ji buvo vienas iš svarbiausių faktorių, kuris leido nusipirkti mašiną iš savo pinigų, ir piltis kurą, tvarkyti ją taip pat už savo pinigus.
 
Tai tiek, klausimai laukiami apačioje :)

Kiti straipsniai:

Darbas kavinėje
 
Darbas naktiniame klube
 
Darbas Edinburgo faktoriuje

Šiek tiek užvėlavau, bet pridedu ir sutvarkau visus straipsnius į atskiras temas.
Pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia
 
Kaip ir minėjau, vasaros pabaigoje išvažiavau į Škotiją savaitei. Tuo metu jau žinojau kad nelabai pavyko su universitetu - įstojau ne į dienines studijas, o neakivaizdines. Kadangi mokslai truko tik spalį, o gruodį-sausį buvo sesija, nusprendžiau susirasti darbelį. Buvo minčių grįžti į senąjį darbą, tačiau kaip ir minėjau, išėjau su trenksmais. Kadangi tuo metu (vasaros pabaigoje) keitėsi restorano filialo administratorės, tai su viena sutaręs buvau, kad grįžęs po atostogų grįšiu dirbti virėjo padėjėju. Tiesa, prieš man išvažiuojant, bandė apmokyti mane pickepiu (kaip jau esu minėjęs, mūsų pickepys irgi išėjo iš darbo), tačiau man nelabai gavosi (mokytoja buvo psichė, kuri rėkdavo dėl to, kad man kas nors nesigaudavo, kai paprašydavau paaiškinti, kodėl darau blogai, ir kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ji padarydavo viską už mane, ir vėl likdavau nesupratęs.). Mokė mane gal 2 dienas (labiau buvau jos padėjėjas, nei ji mano mokytoja - atnešti lėkščių, pavalyti tą, papjaustyti tą, ir etc) ir sutarėm, kad kai grįšiu, pasakysiu ar noriu būti pickepiu, ar virėjo padėjėju. Vis dėl to supratau, kad ten dirbti pickepiu nenoriu. Todėl grįžęs ruošiausi tą pasakyti, tačiau sužinojau, kad pasikeitė administratorė. Aišku, viską perdaviau naujai adminei, tačiau ji man pradėjo aiškinti, kad esą mes sutarę esame, jog grįžęs aš iškarto eisiu dirbti pickepiu į dar kitą filialą. Kadangi mes nebuvo sutarę su senąja admine, tai pasakiau sorry, ir išėjau. Taip ir baigėsi mano darbas įmonėje A. Taigi grįžtant prie pradžios, nusprendžiau vėl ieškotis darbo maitinimo įstaigoje, tačiau šį kartą padavėjo arba padavėjo-barmeno, kadangi alga ta pati, darbo valandos tos pačios, tik buvo galimybė gauti arbatpinigius. Pradėjau vaikščioti, siūlyti visur save, tačiau kažkodėl niekam nereikėjo nieko.Kol galop pasiūlė darbą viena iš Vičiūnų įmonių grupės kavinių. Jau buvau besutinkąs, tačiau į darbo pokalbį pakvietė B kavinė, kuri pasiūlė geresnes sąlygas, darbą arčiau namų, ir dėl šių priežasčių sutikau. Taigi pradėjau dirbti rugsėjo pradžioje. Nustebsit - pickepiu.
 
Apmokymai
 
Iš pradžių mane apmokė, viską paaiškino, ir leido dirbti kartu. Šį kart darbas netgi patiko, nes kepėja turėjo gabumų mokyti, ir jai sekėsi tai visai neblogai. iš pradžių pasakė, ką ir kaip reikia daryti, tada parodė praktiškai, davė paskaitinėti knygutę, kurioje buvo surašyti visų produktų kiekiai, kiek ko dėti ir pnš. Vėliau davė namo meniu, liepė išmokti visų picų receptus (daugmaž, pagrinde tik dažniausiai užsakomų) ir kitą dieną "atsisakityti" ir tik tada gavau galimybę stoti prie pečiaus ir stalo.
Ateidavau į darbą šiek tiek prieš 11, persirengdavau, ir pradėdavau dirbti. Vyr. pickepėja darbe būdavo nuo 8 iki 6, o aš nuo 11 iki 10. Taigi nuo 6 iki 10, 4 valandas dirbdavau vienas. Ir taip nuo pirmos dienos. Ačiū Dievui kol nelabai ką mokėjau vakarais daug darbo nebūdavo, tad spėdavau suktis. Taigi pats darbas buvo gan paprastas - klientas užsako picą, padavėja įmuša ją į kasą, pas mane išlenda čekiukas, kuriame parašyta kokia pica ir aš ją darau. Viskas būdavo paprasta, kol užsakymų nebuvo daug. Kažkada vienu metu, per 5 minutes išlindo apie 10 užsakymų. Viskas būtų žymiai paprasčiau, jei picos būtų vienodos, bet deja.. Vyr pickepėja paprastai paruošdavo visus produktus, tarkuodavo sūrį, maišydavo tešlą, pjaustydavo daržoves, mėsas ir etc. Taigi, pagrinde aš kepdavau picas, o ji darydavo pagalbinius darbus. Žinoma, kai ateidavo daug užsakymų, kviesdavau ją, ir ji sukdavo picas, o aš tik traukiau jas iš pečiau, paruošdavau, supjaustydavau ir padėdavau ant baro. Taip viskas būdavo iki 6. Vėliau likdavau vienas, ir viską turėdavau daryti vienas - pasiruošti produktus, kepti picas, užsakytas salėje, ir picas užsakytas į namus. Pirmenybė visada būdavo picoms į namus, nepaisant to, kad jų daug, o į salę reikia iškepti tik vieną picą. Prie viso to, prisidėdavo ir dėžučių lankstymas - kadangi kartais išlankstytos pasibaigdavo, tekdavo darytis kelis darbus vienu metu - kepti picas, lankstyti dėžutes, žiūrėti, kad produktų netrūktų ir dar nesudeginti picų, esančių pečiuje. Po darbo reikėdavo viską idealiai sutvarkyti - nuvalyti miltuotus indelius, švariai išvalyti pečių, nepalikti nė kiek miltų ant stalo, išplauti grindis.. Kartais tai trukdavo apie valandą, kartais daugiau.
 

 
Kolektyvas
 
21 žmogus, 19 moteriškių, 2 vaikinai. Dirbom 2 pamainom - 2 kepėjai, 2 vyr. kepėjai, 5 padavėjos, 2 administratoriai, virėja, vyr. virėja, 2 salotininkės, barmenė, restorano vadovė, dispečerė, 2 plovėjos. Tragedija. Galvojau dirbti įmonėje A buvo sunku bėl per didelio moteriškių kiekio, bet čia košmaras. Laimė buvo vienas vaikinukas, administratorius. Nedaug mes su juo kalbėjom iš pradžių, tik persimetėm keliais žodžiais, kadangi buvo pamainos viršininkas mano, ir kažkurią dieną išėjo anksčiau iš darbo į koncertą. Paklausiau ką gero žiūrės, sako: grosiu. Apsidžiaugiau, pagalvojau, kad nors ir vienas vaikinukas tarp 20 moterų, bet nors didžėjus, neliūdna bus. Deja. Pasirodo bahūras groja smuiku kažkokiam orkestre. Negana to, išgirdau gandus, kad jis ne toks, kaip mes visi. Nu, tipo, "rožinis flamingas pilkų gandrų tarpe". Kažkaip nekreipiau į tai dėmesio, nes manęs tai asmeniškai nelietė. Po kolkas. Vieną vakarą bedirbant, ir lakstant iš vienos vietos į kitą, kadangi buvo daug užsakymų, pajaučiau kad kažkas stovi už manęs. Ir staiga kažkas uždėjo ranką ant juosmens, ir išgirdau vyrišką balsą į ausį: "Dainiau, zuikuti, paskubėk, žmonės laukia savo picų". Čiut nepamečiau ližės su pica... Normaliomis sąlygomis būčiau priėmęs tai kaip pokštą, bet kadangi buvau girdėjęs atitinkamų gandų, atsisukau į jį ir perspėjau, kad jei dar kartą pasakys kažką panašaus, jo dantų sąstatas pajudės iš vietos. Nežinau ar jis neišgirdo, ar kaip, bet perklausė: "Ką?". Atšoviau "ką girdėjai, antrą kartą nekartosiu" ir nuėjau dirbti. Vėliau teko susitaikyti, kad dirbu ne be su 19, bet su 20 žmonių, kuriems patinka vyrai. Na ką gi..
 
Kodėl stengiuosi vengti picerijų..?
 
Ne be priežasties, padirbęs šioje picerijoje, stengiuosi čia nebeužeiti, ar bent nevalgyti picų jose. Kodėl? - Pirmiausia - kokybė. Tie, kas galvoja, kad produktų kokybė ten yra gera, labai labai klysta. Dirbdamas kavinėje A, galvojau kad nevalgysiu ten, nes malta mėsa 8lt/kg nežada nieko gero. Deja, klydau. Ten ją atveždavo mėsos pavidalu, tuo tarpu į piceriją veždavo kažkokį užšaldytą daiktą, kurį reikėdavo tirpdyti, ir tik tada jis pradėdavo panašėti į mėsą. karta tarkuojant sūrį, išgirdau picerijos reklamą "Mūsų picos pačios skaniausios, nes į jas dedame tik patį geriausią sūrį.." Ir stoviu aš, laikydamas rankose sūrio produkto pakuotę vienoje rankoje, o "geriausią sūrį" kitoje. Kumpis - antros rūšies (pagal kokybės skalę), tad mėsos ten nelabai daug, greičiausiai yra. Labai daug šaldytų produktų - pradedant sriubomis ir pyragais, baigiant bulviniais blynais. Vienintelė dienos sriuba būna verdama iš ryto, todėl nėra šaldyta. Bent tiek gerai. Taupumas. Taupoma viskas ir visur - nesvarbu reikia ar nereikia. Pamenu, ruošiausi daryti picą, ir imant iš šaldytuvo gabalą tešlos, šis iškrito man iš rankų, ir nukrito ant žemės. Aš automatiškai jį pakėliau, ir išmečiau į šiukšlinę. Ir tada girdžiu balsą už savęs - ką čia darai? Nustembu biški, pakeliu akis, ir matau kreivai žiūrinčią mano restorano vadovę, kuri žiūri tai į mane, tai į šiukšlinę. Klausiu: kas negerai?. O ji man klausia atgal, kodėl aš išmečiau tešlą į šiukšlių dėžę. Paaiškinu, kad ėmiau iš šaldytuvo, ji man iškrito iš rankų, nukrito ant žemės, todėl ir išmečiau. O ji sako: taigi grindys nėra purvinos, nesimatytų nieko ant tos tešlos, plius, niekas nematė, kad ji tau iškrito.... Taip pat reikalaujama dėti mažiau produktų ant picų ir juos taupyti. Tai yra, jei ant šeimyninės picos reikia dėti 200 gramų sūrio, tai mums liepdavo dėti tik tiek, kad matytųsi ir jaustųsi, kad ant picos sūrio uždėta, ir klientas nesiskųstų. Taigi, vietoj žadėto 200 gramų, klientas gaudavo apie 100, kartais dar mažiau. Ir taip su viskuo, išskyrus žalią mėsą. Padažo ant šeimyninės picos reikia 150 gramų? Pamozojam tiek, kad kraštuose matytųsi, kad padažo yra, ir būtų raudona žymė, kad centre padažo tik buvo, bet jo nebėra..
Pietūs: Pietus statė pati picerija, ir galėjome rinktis iš geresnių picų, daugiau produktų turinčių picų, bet leisdavo tik mažytes picas darytis (20cm) arba prastesnių picų, ant kurių būdavo 2-3 produktai, bet dydis būdavo pakenčiamas (25cm). Tačiau aš šiek tiek savivaliaudavau, ir išsirinkęs 20cm picą, ją pasidarydavau didelę, prisidėdavau gausiai produktų (gausiau negu leidžia kalkuliacinės lentelės) ir pavalgydavau. Sočiai, skaniai ir slapstydamasis. Nelabai gerai, bet kaip sakoma - nesisuksi-negyvensi. Kažkurią dieną, kai jau buvo atsibodusios picos, klausė manęs ką valgysiu. Kadangi buvo galima pasirinkti bulvinius blynus, pagalvojau, kad visai smagu būtų suvalgyti bent porą karštų, ką tik iškeptų bulvinių blynų. Po 2 minučių, eidamas pro virtuvę, pamačiau, kaip iš fritiūrinės ištraukia riebalais varvančius mano blynus... Kitus kartus valgiau tik picas.
 
Pabaiga
 
Kadangi po pirmos sesijos pavyko perstoti į dieninį, tai teko darbą mesti. Algos stengiausi neleisti belekur, tad ji buvo vienas iš svarbiausių faktorių, kuris leido nusipirkti mašiną iš savo pinigų, ir piltis kurą, tvarkyti ją taip pat už savo pinigus.
 
Tai tiek, klausimai laukiami apačioje :)

Kiti straipsniai:

Darbas kavinėje
 
Darbas naktiniame klube
 
Darbas Edinburgo faktoriuje

Pagal Tavo logiką, užsieniečiui (tarkim, ispanui) nusipirkus žemės sklypą Lietuvoje, tas žemės sklypas tampa Ispanijos Karalystės nuosavybe? Gal puodelį logikos? :)