AudriusRa

Vajargau, reikia tikėtis, kad dabar išsišėlsit ir prieš kitus egzaminus taip neblūdysit.

Aš tikiuosi tu juokauji apie telefono turėjimą :|

Nerealu, kadangi gyvenam akmens amžiuje tokių deimantų niekad neregėjom. AČIŪ TAU LABAI.

https://www.dropbox.com/s/vb87sxbi0cwm5e9/2013-05-24%2018.36.01.jpg
https://www.dropbox.com/s/m7q5a5171ubu0m1/2013-05-24%2018.33.54.jpg

Geriau būtų opinion essay, bet bus kaip bus :D

Dar gali reikt letter of application, letter of complaint, invitation, advertisement, formal letter rašyti vietoj laiško arba literary essay, reasoning essay ir panašiai. :)
//sarcasm off
 
Žmonės, kalbėta jau 10 kartų, kad bus informal letter (nes ši dalis skirta B1 lygiui), o kita dalis gali būti Pros and cons, Opinion arba Providing solutions. Bet manau, kad bus opinion (nes pastaruosius metu tik jis ir buvo)

Tema, ir tekstas, kurį matysite žemiau, yra apie jauną vaikinuką, verslų, ambicingą, verslo kelias prasideda kaip dažniausiai ir būna, viskas labai gražiai, tačiau tai, kas gražiai ir greitai prasideda, labai greitai ir baigės, šis atvėjis yra ne išimtis.
 
 
Asmuo, kurį toliau vadinsim AAA
Nuo 14 metų AAA pradėjo uždirbinėti pinigus, aišku iš pat pradžių mažai, tik ant ledų, tačiau su laiku pelnas augo, ir tai buvo gana lengvi pinigai, nes AAA buvo itin verslus,
Dėja tačiau 2012 pavasarį po 3 metų pagrindinis " versliukas " iš kurio buvo gaunamos pajamos žlugo, gyveno šis vaikinas iš santaupų, ir kaupė įvairias įdėjas, sumanymus kaip uždirbinėti pinigus toliau.
Santaupos aišku greitai baigėsi, visgi tokio amžiaus jaunuoliui norų nemažai, o mastyti apie tai kad santaupos baigsis, net nesusimastė.
Tą patį 2012 pavasarį po nesėkmių su verslu, AAA tėvas netikėtai paliko šeimą, dukra, motiną, ir patį AAA, Tėvas šeimą paliko su savo skolom, tad motinai teko išlaikyti visą šeimą, kaip žinia, gyvenant čia Lietuvoje, už 1200 susimokėti mokesčius, ir normaliai pragyventi yra gana kėblu.
Hmm, reikia kažkaip padėti mamai, mama aišku nieko nežinojo apie tai, kad sunaus verslas nebeveikia,nes sūnus mažai šnekėjo apie verslus, sumanymus, ir savo pinigus,
AAA pasiskolindavo pinigus iš nelabai " švarių ", jei taip galima žmonių, ir juos duodavo mamai, taip norėdamas padėti jai, pats tikėdamasis, kad greitai viskas susitvarkys, kas liečia finansinę pusę, ir skolas sėkmingai atiduos.
 
2012 vasarą: naujų įdėjų metas, yra įdėja, atrodo yra ir galimybės, tačiau reikia pinigų, o jų, kaip žinia nėra.
Sumanė AAA pasiskolinti dar šiek tiek, ir iš tų pinigų išsukti verslą, aišku tokia įdėja nėra labai gera, turint omenį, kad jis visiškai be pastovių pajamų, dėja, tačiau jaunatviškas optimizmas daro savo.
Kaip jau turbūt ir numatėt, verslas nepavyko, investicijos prarastos, situacija nelabai kokia.
Tokia situacija kartojosi kelis kartus, aišku po viso to, dingsta visi optimizmai, idėjos, AAA po viso to krito į depresija, iš kurios aišku ištrūkti sunku.
Vaikis, bandė ieškoti, kas galėtu paskolinti reikiama sumą skolų refinansavimui, tačiau dėja nesėkmingai
 
Šiuo metu situacija tokia, AAA jau 17 metų, vasarą bus 18, įstojo mokytis ten kur norėjo, mokosi, dirba
Mama išvyko į užsienį,
Skolos vis dar liko , nebe tiek ir daug, tačiau liko.
Skola nėra tokia ir didelė, 3000LT iš 10 000LT, tačiau aišku, ir tuos 3000 turbūt būt kažkam skolingam nėra labai smagu.
Darbas, kurį dirba šiuo metu AAA, yra vos puse etato, o kito, dėja surasti neįšėjo, nes kaip jau minėjau ankščiau, mokosi, tad sunku suderinti su mokslais...
 
 
Kodėl aš parašiau šią temą ? tam kad įsivaizduotumėte save AAA vietoje, ir vietoj AAA įrašytumėte savo vardą pavardę, pastatytumėte save į jo vietą, ką jūs darytumėte ?
Kaip ieškotumėte išeičių ?
 
Tiesiog padiskutuokime šią temą, tik apseikime be patyčių, trolinimų ir kitų nesamonių, manau tai yra gana dažna problema, tiek jaunuoliams, tiek suagusiems, gal kiti pamatę šią tema, diskusijas, šiek tiek rimčiau pažiūrės į verslą, galimybęs, riziką.
Nuoširdžiai tikiu, kad šiame forume yra daug žmonių, kurie turi savo verslus, kurie patyrę daug nesekmių, tačiau toliau juda, kol galiausiai pasiseka, tad pasidalinkite ir savo patirtimi.
 
Atleiskit už gramatines klaidas, ar nerišlų tekstą, nesu lituanistas, tai pogi jau ir vėlyvas vakaras.

Nepyk, bet tavo komentaras žemiau kritikos ribų.

Labas. Nebijau šios temos. Turiu joje patirties tiek iš savo, tiek iš kitų žmonių pusės. Šių metų sausį iš gyvenimo pasitraukė žmogus, labai brangus žmogus. Atrodo, viskas buvo gerai, jokių problemų gyvenime. Tačiau aš klystu. Nėra žmogaus, kuris neturėtų problemų. Problemų nebuvimas reiškia neegzistavimą. Tačiau kaip iškęsti tas problemas?
 
Daugelis paauglių, kuriems visas gyvenimas dar prieš akis, galvoja apie savižudybę. Tai parodo ir žiniasklaida ( http://www.delfi.lt/news/daily/health/specialistai-kiekvienoje-klaseje-sedi-po-2-3-vaikus-kurie-kuria-planus-apie-savizudybe.d?id=61302861 ). Mano manymu, žiniasklaida ne tik informuoja mus apie nelaimes, tačiau ir augina savotišką, jaunąją savižudžių kartą.
 
Kaip žinome, paauglys - sudėtinga asmenybė. Labai. Jam reikia dėmesio. Kas antras paauglys turi dėmesio sutrikimo sindromą - jam reikia daugiau dėmesio, jis nori išsiskirti. Tai veda prie įvairių neapgalvotų kalbų, galiausiai veiksmų.
 
Dabar tau pateiksiu straipsnius, kuriuose rašoma apie savižudybes. Štai du.
1) http://www.diena.lt/naujienos/uzsienis/nusizude-patyciu-internete-neatlaikiusi-paaugle-454197
2) http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/nelaimes/jonavos-rajone-paaugle-palauze-nelaiminga-meile.htm
 
Ką aš darau? Juk pats minėjau, jog tokie straipsniai yra blogis! Tačiau mielieji, kokiu būdu žmonės kovoje prieš tamsos, aukščio, skrydžio lėktuvu baime ir pan.? Tik praktika! Dabar aš jums paaiškinsiu šių straipsnių tematikos reikšmę mūsų gyvenime, apibūdinsiu svarbiausius dalykus.
 
1) Patyčios - aktuali tema. 3/4 mokinių yra jautę patyčias. Tai žiauru. Iš tavęs šaiposi ir tu prieš tai esi bejėgis. STOP. Tu bejėgis? Kurioje vietoje bejėgis? Galbūt bejėgiai šiuo atveju yra besišaipančiųjų tėvai, nesugebėję užauginti doro ir tolerantiško vaiko?
Pirmas dalykas, kuomet esi niekinamas, reketuojamas ir pan. - netylėjimas. Atmink vieną dalyką - pavojingiausias yra ne tas, kuris kalba, o tas kuris veikia. Taip, tave gali mušti, kankinti ir daryti kitokius cirkus. Tai dar viena priežastis netylėti.
Pirmiausia apie savo problemą reikia informuoti artimiausius žmones. Artima aplinka - ne pušynas ar eglynas, o tavo šeima, galiausiai apskritai giminės. Už savo vaiką gali kovoti kiekvienas.
Sekantis dalykas - veiksmas. Tokioje situacijoje tu turi viską apversti aukštyn kojom. Kaltininkai turi būti pažeminti dvigubai labiau, nei buvai pažemintas tu. Teisėsauga šiuo atveju sudoroja visus išsišokėlius piemenėlius. Išimtis būna su rimtais žulikais, kurie šaipymais, reketais neužsiiminėja. Jie veikia aukštesniame lygmenyje, apie ką aš dabar nekalbu.
Teisėsauga yra ne visada geriausia išeitis. Kartais užtenka tiesiog rimtai ir vyriškai pakalbėti su skriaudiku. BE FIZINIO SMURTO. Skriaudikas turi patirti tokį patį pshichologinį spaudimą, kokį patyrei tu, galbūt sumokėti tam tikrą kompensaciją ir pan. Kaip sakoma - akis už akį, dantis už dantį. Tačiau dar kartą pakartosiu. Svarbiausia - teisėsauga. Jeigu turi giminių ar pažįstamų teisėsaugoje, skriaudikai gali atsiimti su kaupu - nebekiltų jiems noras gyvenime tyčiotis ar skriausti, reketuoti.
Savojo EGO iškėlimas momentais, kai esi ties savižudybės riba - geriausias. Kodėl skriaudikas gali jausti malonumą žemindamas tave, o tu negali? Tu turi dvigubai didesnę teisę tai daryti, kadangi jis dėl to kaltas (paveikė tavo nervų sistemą ir pan.). Turi džiaugtis matydamas, kaip provokantas kenčia.
 
2) Ir vėl ta meilė. Mano žinios meilėje yra nedidelės, bijau šia tema plačiai diskutuoti, tačiau pasakysiu paprastą dalyką. Neverta gyvenime prisirišti prie žmonių ir kitų dalykų - kurie ateina ir išeina. Taip mums patiems bus lengviau. Džiaukimės šia sekunde, gailėkime praeities, tačiau nepasiduokime.
Gyvenimas kaip karuselė (dainuojama dainoje). Gyventi reiškia dalyvauti joje. Tarkime, jog karuselė šiuo atveju - apžvalgos ratas. Tu juo sukiesi 8 kartus. 1 ratas atitinka 10 gyvenimo metų (80 metų - nei daug, kad mirti natūralia mirtimi, nei mažai). Kiekviename naujame apsisukime prie tavęs atsisėda naujas žmogus, jis su tavimi išbūna vieną kartą, kol apsisuks ratas (10 metų), vėliau jis išlipa... Ir įsėda kitas. Per visą savo kelionę apžvalgos tu sutinki 8 žmones. 1 galbūt šiurkštokas, kitas galbūt meilokas, trečias galbūt keistuolis ir pan. Tačiau tu juos pažįsti. Tu su jais bendrauji. Tavo pasaulėžiūra nėra tokia skurdi - esi kultūringas, gebantis bendrauti. Ir tu man pasakyk, ar tie žmonės nedaro tau įtakos?
 
Gerai. Iš tiesų. Nafik gyventi? Griebkime peiliuką į rankas ir žudykime save. STOP. Gyvenimas ar mirtis? Būti ar nebūti? Kuo tu būsi gyvas, o kuo būsi miręs? Gyvas būsi žmogumi, apie kurį kalbės, domėsis, būsi mylimas ir gerbiamas. Kuo tu būsi miręs - tu būsi tik atminimas, gulintis 3 metrus po žeme, nors jau ir atkasus palaikus iš tavęs būtų tik susmirdę griaučiai. O juk tu mėgsti būti kvepiantis. Kokius kvepalus mėgsti? Armani, gabana, ar kokius santo de parscha? Jų tau niekas po žeme nepripurkš. O ką tu gali daryti būdamas gyvas? Išpurkšti pusę buteliuko ir kvepėti visą dieną alinančiu kvapu, kad visi suprastų, jog tu esi kietas.
Taip, gal ir nusišnekėjau. Tačiau kas to nedaro? Ar tu niekada nenusišneki? Ar nelaikai minčių apie savižudybę nusišnekėjimu? Aš tik rodau, jog gyvenimas yra LAISVAS. Laisvė žmogui - špyga darbdaviams. Laisvė žmogui - špyga mokslams. Laisvė pochuizmui! Ir tai ne utopija. Kuomet tu pajausi laisvės skonį, įkvėpsi tyro ir raminančio oro, pradėsi gerbti ir darbdavį, ir mokslus ir visą kitą. Na, nebent tu esi laisvas kaip vėjas ir tau tai nerūpi. Tačiau kad ir koks tu bebūtum, kol esi ne nusikaltėlis, tol aš džiaugiuosi dėl tavęs.
 
Vis dėlto gyvenime ne viskas rožėmis klota. Turbūt nėra žmogaus, kuriam kada nors nebūtų nutikę kažkas blogo su nervais. Atmink, jog nervai tave gadina ir varo į dugną. Dugną, iš kurio pakilti labai sunku. Ir jeigu jau manai, kad esi tame dugne, tu privalai kovoti. Kovoti, kad įkvėptum to paties gyvenimo pochuizmo. Laisvė!
Nebūk uždaras, atvirauk savo nuomone, kad ir kokia ji bebūtų. Jeigu jautiesi prastai, pildyk savo, kad ir blogąjį, EGO. Kai viskas atsistatys į savo vietas, tavasis EGO savaime nuslūgs ir tapsi tokiu, kokio nori pasaulis. Tačiau kartais būna iš tiesų labai blogai. Tad iš karto pasakau: žmonės yra tam, kad vienas kitam padėtų. Tokių žmonių yra daug. Kartą su matęs, kaip Vilniaus centre staiga pradėjo merdėti jaunas vyriškis. Prie jo supuolė gausi minia ir kad ir kiek iš jų buvo pesimistų ir piktadarių, neabejingų tikrai atsirado. Buvo iškviesta greitoji med. pagalba, o iki kol ji atvyks, žmogui teikiama pirminė pagalba. Niekas nenori prarasti žmonių. Žmonės - viena šaika. Nesvarbu, ar negras ar baltas, ar žydas ar vokietis, ar minedas ar bieberis. Visi mes esame žmonės ir mūsų tikslas - išsilaikyti. Tai mūsų instinktas.
Grįžtant prie temos, noriu pasakyti, jog visada yra žmonių, kurie tau gali padėti sunkiomis akimirkomis. Tėvai, draugai, giminaičiai. Yra ir speciali, kvalifikuota pagalba, kuria naudojasi ne kokie asocialūs žmonės, o ir rimti, daug pasiekę. Nustebtum sužinojęs, kiek garsių žmonių lankosi pas psichologus ir pan. Diktuoju tau tai, kas gali praversti:
 
1) Jaunimo linija. Dirba visada. Tel.nr. 8 800 28888.
2) Vaikų linija. Dirba kiekvieną dieną nuo 11 iki 21 val. Tel.nr. 116 111
3) Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba). Dirba darbo dienomis, nuo 16 iki 20 val. Tel.nr. 8 800 77277
4) Pagalba moterims. Dirba kiekvieną dieną nuo 10 iki 20 val. Tel.nr. 8 800 66366
5) Vilties linija. Dirba visada. Tel.nr. 116 123
Taip pat www.vaikulinija.lt , http://www.jaunimolinija.lt/internetas , http://paklausk.kpsc.lt/contact.php
 
Atmink, kad geriausia pagalba - reali pagalba.
 
Patariu tai, kas tave gali išgelbėti:
1) Tiesiog žmonės. Apie tai jau kalbėjau.
2) Gydymas, medikamentai. Žinoma, kuomet tam yra būtinybė ir tai pripažįsta specialistai.
3) Alkoholio vengimas. Sakoma, jog alkoholis leidžia pamiršti įvairius dalykus. Taip, tai tiesa. Kol tu geri, pamiršti, tačiau kai išsiblaivai, viskas grįžta su kaupu. Alkoholio turėtum visiškai nevartoti, jeigu turi problemų savyje. Štai aš pats alkoholio nevartoju ir esu laimingas dėl savęs, man nusispjauti, kad kiti jį vartoja ir siūlo. Aš esu aš. Be to, alkoholio vartojimas kenkia ne tik psichologiškai. Ta pati situacija ir su narkotikais, rūkalais ir kitu šlamštu.
4) Vienatvės vengimas. Bendrauti - svarbu. Su kuo bendrauti - tavo reikalas. Tačiau žmogus be bendravimo - ne žmogus.
5) Ilgas miegas. Ne mažesnis kaip 8 valandos. Tai privalumas! Miego metu fizinis kūnas pailsi tik 10 proc, kuomet protas - 90.
6) Gera mityba. Tai labai svarbu! Tačiau neverčiu tavęs atsisakyti traškučių ar dar ko. Geriu jau gyventi ir valgyti nesveiką maistą nei pulti į kapus. Tačiau kas jau kas, tačiau gera mityba gerina tavo savijautą ir nuotaiką. Tai turėtum atsiminti.
7) Tikslų siekimas. Gyvenime labai svarbu kažko siekti. Žmogus, neturintis jokių tikslų, dažniausiai ir prašosi vietos kapuose. Kuo tu nori būti? Mediku, aktoriumi, teroristu, krepšininku, baleto šokėju? O gal psichologiniu gelbėtoju? Geriausias psichologas yra tas, kuris turi skaudžią praeitį, o ne tas, kuris vien tik ir tekalė knygas. O padėti kitam žmogui - mūsų instinktas. Tai darau ir aš, rašydamas šį straipsnį.
 
Jeigu jau tokia situacija, kad pats esi tam tikru momentu psichologas, turi mokėti suprasti žmogų. Ignoravimas, juokimasis iš žmogaus bėdos - ypatingai didelis žingsnis blogiausio link. Įprastai žmogui neužtenka išgirsti užuojautos, jam reikia konkrečios pagalbos. Todėl stenkis būti ne tik psichologas iškalba, bet ir veiksmais. Jeigu žmogui blogai nuo kokių egzaminų ir jis kalba apie save kaip apie neišlaikiusį, bandyk suktis. Ieškok išeities. Egzaminai gali būti nuperkami arba analogiškai ateitis po neišlaikytų egzaminų taip pat gali būti pakoreguota. Juk svarbiau žmogaus gyvybė nei kažkoks kyšis.
Jokiu būdu negalima per prievartą žmogaus atitraukti nuo minčių apie savižudybę, nebent tai būtų jau tuomet, kuomet bandomasi žudytis. Tu esi pagalba, o ne teisėjas. Tu ne viršininkas. Tavo pareiga išsaugoti jį, tačiau prievarta viską tik apsunkina. Blogi žodžiai, kalbėjimas apie savižudžius kaip apie idiotus - visiška beprotybė. Smerkiu žmones, kurie vadina savižudžius idiotais, nes ir jie bet kada gali tapti tokiais pat.
 
80 proc. bandančių nusižudyti tikisi, jog jie sulauks pagalbos ir bus atkalbėti nuo savižudybės. Jie vienaip ar kitaip bando informuoti mus apie galimus savo veiksmus:
1) Tiesiogiai. Tarkime: aš nusižudysiu.
2) Netiesiogiai. Tarkime: norėčiau iškeliauti kur nors, kur nėra žmonių.
 
Atpažinti žmogų-savižudį galima iš pasikeitusio jo charakterio:
1) Jis tapo irzlus, apatiškas.
2) Puolė į depresiją.
3) Tapo mažiau bendraujantis, užsidaręs.
4) Pradėjo keistai elgtis, domėtis mirtimi, kalbėti apie ją.
5) Staiga pradėjo vartoti alkoholį ar kitą šlamštą.
6) Pradėjo nepaisyti pavojaus gyvybei.
Ypač svarbu tai, jog jeigu žmogus jau yra bandęs nusižudyti, neatmetama tikimybė, jog jis bandys tai padaryti ir vėl. Ir vėl. Ir vėl...
 
Kada žmonės palūžta:
1) Vienatvėje
2) Po skyrybų
3) Persikrausčius, pakeitus mokymo įstaigą ar pan. Kitaip tariant - nauja aplinka.
4) Konfliktuojant, stipriai stresuojant. Tai galioja tuomet, kai žmogus yra pernelyg jautrus. Be to, svarbu paminėti, kad jautrūs žmonės yra linkę į savižudybę.
5) Po finansinių problemų.
6) Po agresijos priepuolių. Agresija - priešas numeris 1. Jis žlugdo ne tik tave, bet gali nuskriausti ir aplinkinius.
7) Turint psichinių ar tarkime, piktybinių nepagydomų ligų.
8) Netekus artimų žmonių arba išėjus iš gyvenimo kokiai įžymybei.
 
Pabaigai norėčiau tik dar kartą pasikartoti ir kai ką pridurti. Savižudybė - ne išeitis. Tai savojo AŠ netekimas. Išėjimas į nebūtį. Tai tikriausiai sukeltų didelį skausmą tavo artimiesiems, galbūt kažkas to neatlaikytų ir patrauktų paskui tave. Tai neteisinga! Be to, tai savižudybė sukelia dideles finansines išlaidas šeimai. Tikrai dideles. Nebent nori, jog tavo atminimas būtų įrėmintas šiukšlių dėžėje.
Galiausiai, pats svarbiausias dalykas. Nesižudydamas tu išgelbėji bent dar vieną gyvybę. Apie savižudybę, kaip ir minėjau, mėgėja rašyti spauda. O žmonės lengvai paperkami. Straipsnis, kurio priežastis esi TU, gali paskatinti dar vieną būtybę palikti šį pasaulį. O tai, pasikartosiu, taip pat neteisinga!
 
Šis straipsnis niekuo nesusijęs su skatinimu žudytis, o atvirkščiai. Straipsnyje akcentavau, jog savojo EGO iškėlimas ir nepasidavimas visokiems asilams leidžia nepalūžti šiame, pripažinkime, sunkiame gyvenime. Psichologinis spaudimas skriaudikams nėra nusikaltimas - tai atlygis už tai, ką patyrė auka. Tiesa, su kaupu. Būkime pochuistai tiesiogine to žodžio prasme, tačiau gyvenkime taikiai ir bus gera gyventi visiems. Atsiprašau už keiksmažodžius, bet tikrai nemanau, ar jie gadina kontekstą.

Įžanga: Iškeli problemą, ją aptari.
 
Dėstymas:

Pasiūlai pirmą sprendimą. Parašai pavyzdžių, įrodymų ar priežasčių, kodėl tai būtų tinkama.
Pasiūlai antrą sprendimą. Parašai pavyzdžių, įrodymų ar priežasčių, kodėl tai būtų tinkama.

Pabaiga: Apibendrini savo nuomonę apie sprendimus arba pasirenki ir akcentuoji geriausią sprendimą bei pasakai, kodėl jis geriausias.
 
Čia parašiau labai abstrakčiai, nežinau, ar pasidarys aiškiau. :ph34r:

Man labai patiko šita mintis. Juk iš tiesų, jei būtum įsitikinęs, kad darai kažką svarbaus nekiltų dvejonių.
 
Aš asmeniškai esu ypač prieš MMORPG (massive multiplayer online role playing game), ilgą laiką mačiau kaip draugai žaidė tą wow'ą, ir man išsivystė antipatija, nes jie apie nieką daugiau nekalbėjo, lyg tai būtų labai svarbus, gyvenimiškas dalykas. Daug kartų siūlė prisidėti prie jų, bet visada atsisakydavau. Mačiau kaip jiem nusibosdavo, mesdavo, bet paskui vėl grįždavo.
 
Dabar kaimynas ant šitos "adatos" pasodino mano brolius. Įtikinėjau juos nepradėti žaisti, parodžiau south park'o filmuką apie wow'ą, papasakojau kas atsitiko mano draugam. Bet jie neklausė: "pažaisim biški ir viskas, ko čia parinies". Taigi jie jau žaidžia jį daugiau nei du metus ir negali nulipti. Vienas brolis metė mokslus, negali susirasti darbo (galbūt net neieško) ir visą dieną sėdi prie šito žaidimo. Nei tėvai, nei mes nebegalim su juo normaliai susišnekėt. Jis jau yra ligonis. Ir matau, kad pats supranta, jog yra negerai, bet nebegali tam pasipriešint. Universitetuose dėsto, kad pripratimas prie žaidimų gali būti netgi stipresnis arba panašus kaip prie narkotikų. (Ypač kai tie žaidimai yra kuriami taip, kad skatintų priklausomybę ir negalėtum liautis, visokie atnaujinimai, nesibaigiančios misijos, vis geresni "daiktai" ir pan.)
 
Manau daug kas turit panašių pavyzdžių matę, todėl išvadas darykit patys.

Aš negaliu vertinti, nes gyvenime nesu žaidęs kompiuterinių žaidimų - nei Counter Strike, nei World of Warcraft, nei jokių kitų. Atvirai pasakius, nežinočiau ką ten reikia daryti (šaudyti?), jeigu kas nors mane prie įjungto lango pasodintų.
 
Visi draugai aplinkui žaidė, bet manęs nedomino ir tuo metu mokiausi programuoti - atsakydavau jiems tada, kad programavimas yra protingiausias žaidimas pasaulyje, - ir todėl amžinai įdomus (tau nereikia laukti, kol išeis kokia nauja žaidimo versija, - naujas versijas, aukštesnius lygius susikuri pats tą pačią akimirką, kai į galvą šauna nauja idėja, kurią nori įgyvendinti).
 
Dabar manau, jog tam turėjo įtakos tėvo požiūris. Kai buvau galbūt dešimties ir kompiuterius turėjo anaiptol ne visi, dauguma vaikų žaidė su Sega Mega Drive. Norėjau ir aš, bet kai užsiminiau apie tai tėvams, atsakymas buvo trumpas: "Nežaisk, nes nubuksi". Kažkaip įstrigo tas vienas pasakymas į galvą ir visada jį paauglystėje prisimindavau pagalvojęs apie žaidimus.
 
Iš tikrųjų nemanau, kad visi žaidimai bukina, bet jei jau pačiam kyla toks klausimas - tuo užsiimant - reiškia, pats jauti, kad tai tave bukina, - neduoda naudos ir laikas eina veltui. Be to, nemanau, jog yra toks žaidimas, kuris tikrai būtų vertas žmogaus laiko, - nebent norėdamas gali save tuo įtikinti - visada bus dalykų, kuriais gali užsiimti vietoje žaidimų ir kurie tau suteiktų daugiau realios naudos.
 
Naudą aš matuoju paprastai: pagalvoju, ar tai, ką dabar darau, padės man po dešimt metų būti geresniu žmogumi, ar ne. Nauda - tai žinios, įgūdžiai, patirtis, pasaulėžiūra, suvokimas - jei nors vieną iš jų jaučiu, tai man tampa priežastimi tuo užsiimti. Dėl to neretai sau leidžiu atsisakyti net mokamų darbų (kai jie būna mechaniški, be jokių iššūkių) ir darau dalykus iš idėjos, - jei jaučiu, jog taip tobulėju.
 
Norint nustoti žaisti, reikia atrasti naują pomėgį / aistrą / tikslą / siekį. Pagalvok, kuo nori užsiimti gyvenime, ką veikti ateityje, - juk gali tuo pradėti domėtis savarankiškai. Pavyzdys: jei norėtum kada nors užsiimti verslu, susirask daugiausiai šioje srityje pasiekusių žmonių pavardes, ieškok jų knygų, interviu, kalbų - tas pats galioja bet kuriai sričiai - ar tai būtų literatūra, ar medicina, ar fizika.
 
Tiesiog - kai kyla klausimas, ar laiką leidi prasmingai, - atsakymas visada bus tas pats - NE - nes kitaip toks klausimas nekiltų. Be to, kiekvienam žmogui prasmė gali skirtis: jei trys draugai pasakys, jog jaučia naudą žaisdami žaidimus, nereiškia, jog gauni pakankamą naudą ir tu, - galbūt viduje jauti, kad gali laiką leisti prasmingiau, galbūt kitų tokios mintys nekankina. Visada klausykis savęs - juk todėl Dievas kiekvienam iš mūsų davė po galvą.

Jau lyg ir buvau numetęs šitą straipsnį, bet pasikartosiu: http://www.dialogas.com/laikrastis/2013/19/vbe-rasiniu-vertinimas-su-kriminalo-prieskoniu/
Tai niekas nei pakomentuoti, nei pasidalinti rašiniais nenorit?

Biografinis kontekstas: mokėsi tėvo dvare, vėliau Varšuvoje. Pirmoji europinio išsilavinimo moteris lietuvių literatūroje.
 
Apysaka Sename dvare (naujas požiūris į dvarą: vaizduojamas kaip kultūros ir mokslo židinys, o ne išnaudotojas):
 
Tema: Suaugusios Irutės prisiminimai apie vaikystę ir motiną.
Problematika: prabėgusios vaikystės; dabarties ir praeitis priešprieša.
Idėja: tikėjimas, kad žmogų galima ugdyti gražiai pavyzdžiais.

Būk laimingas!
 
Nesuprantu tokių žmonių kaip tu. Kaip galima neturėti gyvenime tikslų ir nežinoti ko tu nori? Pavyzdžiui aš noriu dirbti ofise, eiti į darbą eiti i darba apsivilkus kostiumą, nes mane tai žavi, man užtektų vidutinės mašinos, vidutinio buto arba namo. Atlyginimo užtektų 3-4 tūkstančių, bent jau pradžiai. Man reikia geros žmonos kurį mane suprastų ir jai patiktų mano charakteris, kuris yra, aš manau savotiškai unikalus. Ateityje noriu kurti savo verslą, beveik žinau koki,tačiau niekam apie tai nesakau. Atrodo kiek monotoniška, bet čia taip tik atrodo. Ateityje noriu daug keliauti, nes man tai patinka, noriu pažinti naujas vietas. Tos vietos būtinai turi buti šiltos, nes man patinka šiluma, labai norėčiau nukeliauti i Tailandą. Labai mėgstu iššūkius, todėl ateityje nesėdėsių rankų sudėjęs, o kažką veiksių nuolatos.
 
Pats esu irgi dvyliktokas į univerą einu tik todėl, kad niekas proto neknistų ir specialiai stosių į kitą miestą, kad galėčiau pagyventi atskirai nuo tėvų. Ko gero studijuosiu informatiką, nes ten labiausiai traukia. Nepatiks — mesiu studijas.
 
Dažniausiai žmonės bijo elementarių dalykų ir per daug nervinasi. Nepamiršk, kad mūsų tėvų karta labai daug galvoja apie įvaizdį. Jų laikais visada buvo privaloma kažkur eiti po mokyklos, nes taip visi darė.
 
P.S. o 3-4 tūkstančių atlyginimą netgi Lietuvoje nesunku gauti. Kas nori ir galvoja — tas ir gauna.

Gap year pasiimk , su laiku suprasi kuom noretum buti.
Geriau jau palaukti nei stoti bet kur.

Aš iš kelių mokytojų girdėjau, jog for and against rašinyje geriau vengti tų asmeniškumų, o savo nuomonę netiesiogiai išreiški sakydmas "people tend to believe that...", "Is is believed, it is supposed" ir pan. tu turi likti šiek tiek nuošalus. Na bent mums nuolat primena šį dalyką :) Bet vėlgi - tai nėra privaloma, tik rekomenduojama. Gal jūsų mokytojos kitaip aiškina.

Būtų neblogai, kad prieš prašydamas kuo nors dalintis, pats kažkuo pasidalintum ;)
 
BTW, gal ką domintų skype pokalbio sukurimas kur visi dalintusi medžiaga, bei padėtų vieni kitiems iškilusiais klausimais? Būtų kažkas panašaus kaip forumas, bet tik su patikimais žmonėm ir daug greičiau.

labai gerai pasakyta - niekas nežino,kaip reikia, o mokytojai moko skirtingai... Kažkoks pasityčiojimas, o ne egzaminas.

Tai rašydamas kitą rašinį, pabandyk mano naudojamą techniką, galbūt šiek tiek lengviau bus. Nes man tai tikrai daaaaug kartų papraščiau samprotavimą parašyti tam tikrai situacijai, nei samprotavimui tam tikrą situaciją. :D Ir, žinoma, stengtis kuo mažiau klaidų prisidaryti, nes muša per balą gana stipriai. :) Kodėl dėl Apučio tikėjimą literatūra praradai? :D Man tai jis mldc čiuvas, jau koks trečias rašinys skirtingom temom ir visur tinka jį įdėt, net mokytoja minėjo, kad Aputis, jos manymu, garantuotai bus tarp tų septynių autorių. Man tai jis toks saugus pasirinkimas, tikrai jeigu tik turėsiu galimybę juo remsiuosi :D

ačiū už taiklius pastebėjimus, įžanga galbūt tikrai šiek tiek kategoriška, sekantį kartą reikėtų stengtis bendriaut aptarti :) Dėl pabaigos, visada mėgstu trumpai aprašyti, o dėl tavo išsakytos nuomonės apie paskutiniąją pastraipą, tai galiu pasakyti tik tiek, kad vertintojas neprivalo sutikti su mano nuomone, čia ir yra smagiausia dalis. Svarbiausia yra pats argumentas ir jo pagrindimas pavyzdžiu, autoriumi. Kiek teko skaityti apie Apučio kūrybą, jis ypatingai pabrėžia nykstantį žmogiškumą ir tai atsispindi jo kūryboje. Rašydamas rašinį, aš nesistengiu parašyti kažko unikalaus, tai, ką rašau rašinyje dažniausiai neatspindi to, ką aš iš tiesų galvoju tuo klausimu, bet tiesiog man daug lengviau sugalvoti autorių, apmąstyti jo kūrybos bruožus, kūrinius, o po to galvoti samprotavimą. :) Galbūt nėra geriausias sprendimas, tačiau stengiuosi parašyti kuo logiškesnį, argumentuota rašinį, kuris nebūtinai turi būt labai vaizdus ir panašiai, tiesiog stengiuosi surinkti kuo daugiau taškų. :D

Pasidalinsiu, mano manymu, savo geriausiu parašytu rašiniu per šiuos metus. :D konstruktyvi kritika ar pastebėjimai būtų puiku. :D
O gal tevynę reikia visą laiką lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyti
Šis rašinys tikrai nėra pavyzdinis ir nereikėtų jo tokiu laikyti, tiesiog, galbūt kam nors pravers. :)
mažas pastebėjimas: pirmoji dėstymo pastraipa nėra labai tiksli. Turėjau sutelkti dėmesį ne į "Postilę", o į "Prakalbą į malonųjį skaitytoją".

Internetas yra labai naudingas dalykas, nereikia nė sakyti, bet gali būti tikrai žalingas ir suvalgyti daug laiko. Ta pati bėda buvo su Facebook. Kadangi ruošiuosi VBE, tad padirbėti reikia nemažai, bet tereikia prisijungti prie Facebook ir prabėga pirma, antra, trečia valanda... Tai vienas draugas parašo, tai kitas. Turėjau tokį įprotį, kad kai jau nežinai kur eiti tiesiog automatiškai surenka rankos adresą (lygiai tas pats su smartphone).
 
Dabar deaktyvavau Facebook jau ~mėnesį ir ką galiu pasakyti - super. Su draugais pakalbam per skype, su artimaisiais per gmail ir tikrai nesijauti atskirtas nuo pasaulio, tik atsiranda daug laiko. Tačiau toks pat laiko vagis yra ir naujienų portalai, forumai ir t.t. - naršai nors tau nieko nereikia. Reiks pamėgint nesėdėt bent iki pirmadienio prie interneto. Žiūrėsim ar pavyks

http://stonedlizard.com/images/2012/08/30/after-5-minutes-without-internet.jpg

hm, o pas mus visad taiso, kaip taip vartoja: ) Reikės paklaust mokytojos,kaip čia tiksliai yra