Problema su itampa pries egzus

Taigi greit egzaminai, tai gana rimtas dalykas, taciau kai nezinau ka veiksiu po 12 klasiu, tai man jie visai nebaisus. Absoliuciai nejauciu kazkokios itampos, baimes ir nezinau ka daryt. Noriu jausti, jei jauti reiskias gyvas, bet kman visa tai kazkaip vienodai. Nerisu savo ateities su lietuva, taciau ir uzsienyje pastumdeliu nenoriu but. Esme kad nezinau kuo noriu ir tai mane labiausiai kankina bei gasdina. Tevas sako mokykis ir viskas, taciau kai neturi tikslo kuris skatintu nora mokytis, tai padaryti labai sunku, daznai tinginys paiima. Stengiuosi mokytis, bet kuo toliau tuo labiau prisitingi. Gal kam taip yra ir norit pasidalinti patarimais, kaip spresti sita problem? Nes jauciuosi kazkoks netoks, dauguma zino ko nori, o as ne. WTF? :D

Gap year pasiimk , su laiku suprasi kuom noretum buti.

Geriau jau palaukti nei stoti bet kur.

Iki egzaminu liko mažiau nei mėnuo. Egzaminus jau esi pasirinkęs, tai mokykis tuos dalykus kuriuos pasirinkai ir viskas.

Pačiam tokios problemos kad nežinočiau kur stoti nebuvo. Tačiau kartais pasvarstydavau ar tikrai to noriu siekti, galiausiai supratau, kad tikrai noriu, nes tai jau nuo vaikystės buvo mano svajonė :)

O Tau galiu patarti, ką pasirinko mano buvusi klasiokė.

Ji taip pat neapsisprendė kur stoti, pasirinko egzaminus kurių dažniausiai reikia stojant (Lietuvių, matematika, istorija, anglų) išsilaikė egzaminus, ir niekur nestojo vasarą atidirbo Palangoj, užsidirbo kažkiek pinigų, tėvai irgi pinigų kišenėse neieškojo, tai kažkiek prisidėjo ir ji pusę metų keliavo aplink Europą, aplankė kelias šalis apsistojo Anglijoje, ten pradėjo dirbti dabar Anglijoj dirba ir studijuoja Ekonomiką.

Kaip tik gerai, kad nestresuoji prieš egzaminą, tad mano patarimas išsilaikyk tuos egzaminus ir jei neapsispręsi kur stoti pasiimk metams atostogų, aišku po tų metų gali būti sunki pradėti vėl studijuoti, bet bent jau per tuos laisvus metus turėtum susivokti kur nori studijuoti ar kuo būti.

Tikrai nepatariu studijuoti to kas tau nepatinka, nes paprasčiausiai tai bus bevertis laiko švaistymas. Jau geriau maximos kasoj sėdėt, nei studijuoti tai kas nepatinka nes ar maximoi ar studijuodamas laiką švaistytum laiką ;)

Būk laimingas!

Nesuprantu tokių žmonių kaip tu. Kaip galima neturėti gyvenime tikslų ir nežinoti ko tu nori? Pavyzdžiui aš noriu dirbti ofise, eiti į darbą eiti i darba apsivilkus kostiumą, nes mane tai žavi, man užtektų vidutinės mašinos, vidutinio buto arba namo. Atlyginimo užtektų 3-4 tūkstančių, bent jau pradžiai. Man reikia geros žmonos kurį mane suprastų ir jai patiktų mano charakteris, kuris yra, aš manau savotiškai unikalus. Ateityje noriu kurti savo verslą, beveik žinau koki,tačiau niekam apie tai nesakau. Atrodo kiek monotoniška, bet čia taip tik atrodo. Ateityje noriu daug keliauti, nes man tai patinka, noriu pažinti naujas vietas. Tos vietos būtinai turi buti šiltos, nes man patinka šiluma, labai norėčiau nukeliauti i Tailandą. Labai mėgstu iššūkius, todėl ateityje nesėdėsių rankų sudėjęs, o kažką veiksių nuolatos.

Pats esu irgi dvyliktokas į univerą einu tik todėl, kad niekas proto neknistų ir specialiai stosių į kitą miestą, kad galėčiau pagyventi atskirai nuo tėvų. Ko gero studijuosiu informatiką, nes ten labiausiai traukia. Nepatiks — mesiu studijas.

Dažniausiai žmonės bijo elementarių dalykų ir per daug nervinasi. Nepamiršk, kad mūsų tėvų karta labai daug galvoja apie įvaizdį. Jų laikais visada buvo privaloma kažkur eiti po mokyklos, nes taip visi darė.

P.S. o 3-4 tūkstančių atlyginimą netgi Lietuvoje nesunku gauti. Kas nori ir galvoja — tas ir gauna.

Rimtas atrodo dabar :) nieko, greitai praeis - bus rimtesnių dalykų.

Vajei, man irgi egzaminai ant nosies, o galvos nesuku VISIŠKAI. Stosiu į vieną dalyką, jeigu neįstosiu, imsiu Gap year ir įgyvendinsiu savo planus, o kitais metais stosiu į užsienį. :)

Patariu visiškai nesijaudinti ir tik nestoti, kur nenori, ar nesi įsitikinęs, ar nori. Prieš kelias dienas kalbėjau su draugu, kuris mokosi turizmą ir viešbučių administravimą, tai sakė pasimokęs metus perstos. Išvada - iššvaistyti metai ir pinigai.

Tai va, jeigu nenori, tai ir nesuk galvos dėl egzaminų. Kartais net baisu pasidaro, kaip žmonės kankinasi dėl jų, praleidžia gražiausias dienas namie tik tam, kad pasimokyt ir gaut keliais taškeliais daugiau.

O šiaip, kiek girdėjau, pats Gap year yra vertinamas užsienio universitetuose. Jeigu praleidai po mokyklos metus ir nuveikei kažką naudingo (savanoriavai, atlikai praktiką savo srityje), universitetas žiūrės į tave kaip į subrendusį žmogų, kuris žino, ko nori ir žino, kaip tai pasiekti. Todėl, mano nuomone, nežinai, kuri nori stoti - nestok.

Būk laimingas!

 

Nesuprantu tokių žmonių kaip tu. Kaip galima neturėti gyvenime tikslų ir nežinoti ko tu nori? Pavyzdžiui aš noriu dirbti ofise, eiti į darbą su kostiumu, nes mane tai žavi, man užtektų vidutinės mašinos, vidutinio buto arba namo. Atlyginimo užtektų 3-4 tūkstančių, bent jau pradžiai. Man reikia geros žmonos kurį mane suprastų ir jai patiktų mano charakteris, kuris yra, aš manau savotiškai unikalus. Ateityje noriu kurti savo verslą, beveik žinau koki,tačiau niekam apie tai nesakau. Atrodo kiek monotoniška, bet čia taip tik atrodo. Ateityje noriu daug keliauti, nes man tai patinka, noriu pažinti naujas vietas. Tos vietos būtinai turi buti šiltos, nes man patinka šiluma, labainorėčiau nukeliauti i Tailandą. Labai mėgstu iššūkius, todėl ateityje nesėdėsių rankų sudėjęs, o kažką veiksių nuolatos.

 

Pats esu irgi dvyliktokas į univerą einu tik todėl, kad niekas proto neknistų ir specialiai stosių į kitą miestą, kad galėčiau pagyventi atskirai nuo tėvų. Ko gero studijuosiu informatiką, nes ten labiausiai traukia. Nepatiks — mesiu studijas.

 

Dažniausiai žmonės bijo elementarių dalykų ir per daug nervinasi. Nepamiršk, kad mūsų tėvų karta labai daug galvoja apie įvaizdį. Jų laikais visada buvo privaloma kažkur eiti po mokyklos, nes taip visi darė.

 

P.S. o 3-4 tūkstančių atlyginimą netgi Lietuvoje nesunku gauti. Kas nori ir galvoja — tas ir gauna.

++ Tau :)

Temos autoriui, viskas susiklostys savaime, laikai ne cariniai, gali imt gap year, jei nori stoji, matai kad ne čia, meti ir vėl stoji, nebenori studijuot varai dirbt. Pagyvensi pamatysi, ko nori, gyvenimas parodys :) Sėkmės. :)

baik, zmogau. Man diplominis kita penktadieni, o as tik pradejau rasyti ji. Nera tie mokslai tokie baisus, svarbu tik nesikti i kelnes.

Nusiramink ir ramiai ruoškis likusias dienas. Kas atsitiks blogiausiu atveju? Išlakysi prastai egzaminus, įstosi bet kur, kur priims ir galvosi per metus, ką tu ten veiki. Gi ne mirties nuosprendis :D

Tai čia blogiausias variantas. Geriausias variantas, jei nežinai, ko nori, metus pasiimti laisvus, bet per juos mokytis nepamiršk. Pakeliauk, jei nori. Pabandyk kelias sritis, įsprašyk kur nors net nemokamai padirbti, bet tegu tau parodo, ką tas darbas reiškia. Žinok yra tokių žmonių, kurie dešimt metų mediciną atsimoko, o po to tampa kunigų, arba nesenai naujasis arkivyskūpas Grušas, kuris buvo inžinierium, tapo kunigu :}

Kiekvienas turim labirintą pereiti ir svarbiausia savybė nepalūžti yra nebijoti klysti. Neik su banda, kuri irgi nežino, ko tiksliai nori. Bet patarimas irgi yra didelis: planuok ką veiksi kiekvieną dieną per gap year, nes truputį gaila būtų, jei praleistum bereikalingai tinginiaudamas :}

Taigi greit egzaminai, tai gana rimtas dalykas, taciau kai nezinau ka veiksiu po 12 klasiu, tai man jie visai nebaisus. Absoliuciai nejauciu kazkokios itampos, baimes ir nezinau ka daryt. Noriu jausti, jei jauti reiskias gyvas, bet kman visa tai kazkaip vienodai. Nerisu savo ateities su lietuva, taciau ir uzsienyje pastumdeliu nenoriu but. Esme kad nezinau kuo noriu ir tai mane labiausiai kankina bei gasdina. Tevas sako mokykis ir viskas, taciau kai neturi tikslo kuris skatintu nora mokytis, tai padaryti labai sunku, daznai tinginys paiima. Stengiuosi mokytis, bet kuo toliau tuo labiau prisitingi. Gal kam taip yra ir norit pasidalinti patarimais, kaip spresti sita problem? Nes jauciuosi kazkoks netoks, dauguma zino ko nori, o as ne. WTF? :D

Nežinojimas normalu. Nesijaudinti prieš egzaminus - taip pat nieko labai keisto.

Aš patarčiau, jei tik sugebėsi įstot į vf vietą, stok (kur? Tai tavo pasirinkimas, net jei iš vis nežinai, ko nori, vis tiek kažkas traukia daugiau, kažkas mažiau). Nepatiks - išeisi, turėsi ne visus gap year, o tik pusę ar dalį (aš taip pat padariau ir esu patenkintas viskuo kol kas). Per tą laiką gali dirbti, savanoriauti, keliauti ir pan.

Kažkur stoti, mano nuomone, naudingiau nei apskritai nestoti. Nes visų pirma, nepabandęs nesužinosi, ar tau tai patinka, o, jei nepatiks, liks vienu pasirinkimu mažiau ateičiai. :)

Ech, baltas pavydas dėl tokio atsipalaidavimo :) Man atvirkščiai - jau pradeda imti panika, kuri vis didėja. Žinoma, nemanau, kad tai bus iki tokio lygio, jog visiškai savęs nesutvardysiu, tačiau man šiaip sunkiai sekasi susidoroti su stresu, rankos pasiutusiai dreba, nelengva susikoncentruoti ir bijau, jog tai gali pakišti koją, nors dabar, prieš pat egzaminus, bandau vis save pozityviai nuteikti, vakarais einu pabėgioti. Dar reguliariai kiekvieną dieną atsilenkimai, per virvutę pašokinėju ir pastebiu, kad sportas neblogai nuteikia, galvą "pravėdina", tai tikiuosi kaip nors suimsiu save į rankas egzaminų dieną :huh:

Aš pats irgi praeitais metais nerimavau nemažai, tačiau kai pagalvoji ir palygini dabar antro semestro pabaigą ir tuos baigiamuosius mokyklos egzaminus tai... Ten visiškai nėra ko nerimaut.