suvalgysiu

Sveiki forumiečiai, pasidalinsiu su Jumis dar keliomis mintimis apie verslo idėjas ir kelią link jų realizavimo. Tai bus savotiška mano pirmojo straipsnio „Tobula idėja arba Beždžionės teorema“ antroji dalis.
 
Paskutiniu metu forume (ir ne tik) šnekama tik apie vieną – verslo idėjas.. kaip rasti tą stebuklingą nišą, kuri sukraus turtus? Kaip įkurti naująjį „facebook‘ą“, kaip tapti antruoju Steve Jobs'u arba Ilja Laurs‘u? Tačiau dažniausiai viskas baigiasi tuo pačiu scenarijumi:
 
1. pateikiama verslo idėja
2. autoriui pateikiamos (elementariausios) kliūtys, kurios atsiras ją įgyvendinant: įstatymai, konkurentai, kapitalas – dažniausios iš jų.
3. verslo idėja palaidoma.
 
Neseniai mačiau interviu ištrauką su visiems gerai žinomu verslininku I. Laurs‘u. Jis užsiminė, jog vidutiniškai lietuviai, palyginus su amerikiečiais, turi labai daug verslo idėjų, tačiau neturi nė žalio supratimo, kaip jas įgyvendinti. Gali susidaryti toks įspūdis, kad užtenka vien sugalvoti kažką įspūdingo, o visi kiti darbai atliks save patys. Deje, išlindę iš savo sąsiuvinio ir susidūrę su tikruoju pasauliu, pamatome, kad viskas nėra taip paprasta. Tad nuo ko pradėti?
 
Dažniausios kliūtys ir yra jau anksčiau minėti - įstatymai, konkurentai bei kapitalas. Vėliau paliesiu dar kelias, mano manymu galbūt net ir svarbesnes kliūtis, tačiau apie jas šiek tiek vėliau.
 

http://images.moneysavingexpert.com/images/MonopolyHouses.jpg

 
Pradėkime nuo konkurentų. Geriausia, kuomet jų nėra, taip? Žinoma, tačiau to tikėtis yra praktiškai neįmanoma. Jeigu konkurentų nėra, tai galbūt todėl, kad niekam ši niša neįdomi? Nebijokite konkurentų – mokykitės iš jų, aplenkite juos. Pagalvokite, kuo Jūsų projektas bus kitoks, kuo jis bus geresnis už kitus. Sakysite: bet kaip aš galiu kažką aplenkti, jie tai juk turi milžiniškus kapitalus, žinomumą..? Čia ir susiduriame su tomis kitomis, paslėptomis kliūtimis, apie kurias naujokai dažniausiai nepagalvoja.
 
Pagalvokime, kodėl klęsti prekybos tinklas IKI, jeigu aiškus rinkos lyderis yra Maxima? Kodėl žmonės pardavinėja daiktus per iOffer.com, jeigu tam yra eBay? Kodėl egzistuoja kitos internetinės piniginės, jeigu populiariausia yra PayPal? Kodėl kiti skambina į pagalbos telefonus, jeigu galima pasinaudoti Google?
 
Mano atsakymas į tai būtų paprastas – reikia žinoti savo tikslinę auditoriją. Į ką bus taikomas Jūsų projektas – kas bus Jūsų klientas? Visi? Taip nebūna. Žmonės turi skirtingus poreikius, gyvena skirtingose vietose, yra skirtingo amžiaus, turi skirtingus interesus..
 
Įdomumo dėlei, pažvelkime į tam tikrus skirtumus tarp IKI ir Maximos: Maxima turi rinkos giganto įvaizdį, kur apstu įvairiausių prekių mažiausiomis kainomis. Milžiniška erdvė patalpose, logotipo spalvos bei tarptautinis pavadinimas, kuria masyvų, patikimą, tačiau šiek tiek šaltoką įvazdį. Tad ką daro IKI? Jų parduotuvės mažesnės, nėra jokių Hyper-IKI ar IKI-bazių, patalpos – mažesnės, pavadinimas – dažnai lietuvių kalboje naudojamas žodis, logotipo spalvos žalia geltona primena gamtos spalvas, vietoje kepami produktai bei kulinarinės laidos sukuria šviežesnį, šiltesnį įvaizdį.
 
Turbūt visiems aišku, kad parduodami produktai tiek IKI, tiek Maximoje, yra vienodi. Pienas perkamas iš tų pačių ūkininkų, obuoliai vežami iš tos pačios Lenkijos, viskas laikoma tokiuose pačiuose sandėliuose. Tačiau įvaizdis kitoks, o tuo pačiu kiti ir ten besilankantys žmonės.
 
Taigi, štai tokios smulkios detalės gali lemti Jūsų projekto pasisekimą arba nuopuolį. Šiais laikais eiliniam vartotojui viskas turėtų būti pateikta ant lėkštutės,- netgi registracijos procesai tapo varginančia veikla. Viskas turėtų būti kuo patogiau, paprasčiau. Tai galioja tiek funkcijoms, tiek dizainui, tiek ir kitoms detalėms.
 

http://4.bp.blogspot.com/_4mZoHhehxr0/SqerTnTciMI/AAAAAAAAAG4/qobrrxfmwcM/s200/Monopoly+man+broke.jpg

 
Antra didžioji kliūtis – kapitalas. Dažniausiai mes jo tiesiog neturime, tad viską nusprendžiame daryti patys. Bet čia reikia sustoti ir paklausti savęs, ar aš mokėsiu tai padaryti gerai? Jeigu ne, ar verta to mokytis? Versle galioja posakis: laikas – pinigai. Deje, daugelis tai pamiršta, manydami, kad neturi kito pasirinkimo, nes samdyti profesionalams neturi lėšų. O iš tiesų juk visą tą laiką, kurį praleidote mokindamiesi nupiešti baisų logotipą, ar sukoduoti klaidomis besispjaudantį puslapį, galėjote susirasti paprasčiausią darbelį, ir išleisti uždirbtus pinigus samdant profesionalą, kuris darbą atliks iki galo. Taip pat vertėtų atsiminti, jog jeigu paslaugą pirksite pigiai – rezultatas pigiai ir atrodys..
 
Ir taip prieiname prie antrosios paslėptosios kliūties – investicijų baimės. Reikėtų suprasti, kad greičiausiai nepavyks sulaukti sėkmės pernakt. Norint užauginti vaisių – reikės pasodinti daigus. Kurį laiką tikrai būsite nuostolyje. Sukūrę temą, jog ieškote verslo partnerių, greičiausiai nesulauksit jokio atsakymo, tik kelis pašiepiančius komentarus – nes dauguma toje skiltyje tik tam ir lankosi. Paleidę savo projektą, tik po kiek laiko pastebėsite paliktas spragas, reikės grįžti jų taisyti, būsite kritikuojami.
 

http://drstudios.co.uk/wp-content/uploads/2009/07/MonoPlans.jpg

 
Įstatymai – visi suprantame, kad jeigu savo veiklos nelegalizuosime, karučiais vežamų į banką pinigų nuslėpti nuo valstybės nepavyks. Jeigu nesate pasiruošę susidurti su įstatymų, legalizavimų pinklėmis – galbūt dar ir nesate pasiruošę kurti didelį projektą? Tai bus trečioji paslėptoji kliūtis – nerealūs planai. Sukurkite savo projekto plėtros planą, viską užrašykite ant lapo. Pagalvokite, kaip projektas atrodys prieš paleidimą, porą mėnesių po paleidimo, vėliau. Kaip kis nuostolis/pelnas, klientų kiekis, ir t.t. Kada planuojate pagaliau išlipti iš nuostolio? Kaip pritrauksite pirmuosius klientus? Pasistenkite apgalvoti kuo įvairesnes detales ir suprasti, kodėl viskas turėtų vykti būtent taip, o ne kitaip. Žinoma, greičiausiai nuo pradinio plano bus greitai nukrypta – tuomet atlikite tyrimus iš naujo ir kurkite naują planą. Svarbiausia yra ne pats planas, o nuoseklus savo veiksmų apgalvojimas, spragų aptikimas, susieti ir patobulinti esamas detales, taip pat ir praplėsti savo žinias.
 

http://realtybiznews.com/wp-content/uploads/2011/03/dream-vs-reality.jpg

 
Apibendrinant pasikartosiu, apie ką reikėtų pirmiausia pagalvoti, kuriant savo projektą. Tai yra:
 
Kapitalas
Investicijos
Konkurentai
Tikslinė auditorija
Įstatymai
Plėtros planas
 
Apgalvoję šiuos dalykus jau turėsite tam tikrus pamatus savo projektui vystyti ir galėsite pagaliau išlysti iš svajonių (idėjų) pasaulio ir užsiimti realia veikla.
 
Sėkmės. :)

Pastaruoju metu forume atsirado žmonių, tikinčių, kad įmanoma rasti būdą nugalėti bene populiariausią kazino žaidimą - ruletę.
 
Šiuo pranešimu pabandysiu paaiškinti, kodėl tai yra neįmanoma, ir kodėl tiek daug žmonių, susižavėję iš pirmos pažiūros lengvais pinigais, vėliau praranda milžiniškas sumas, o kartais ir visą savo bei savo artimųjų gyvenimą.
 
Ruletės statymo laukas yra sudarytas iš 18 raudonų, 18 juodų ir 1 žalio laukelio (Amerikietiškoj ruletėj žali laukeliai yra 2).
 
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/b/b9/European_roulette.svg/650px-European_roulette.svg.png
 
Būtent šis žalias laukelis ir yra kazino pranašumas prieš žaidėją. Jeigu ruletėje nebūtų žalio laukelio, žaidėjai turėtų 50/50 šansą laimėti ir vidutiniškai paėmus viskas stovėtų vietoje, tačiau 1 kartą iš 37-ių iškritus žaliai spalvai, kazino susižeria visus statymus už spalvas, tuzinus, eilutes, lyginius/nelyginius (kadangi 0 nėra nei lyginis, nei nelyginis) ir t.t.
 
Tikimybės ir longrun
 
Daugelis žmonių, kuriems pasisekė šiek tiek išlošti, kažkodėl įsivaizduoja, sugebėję nugalėti kazino. Vienintelis būdas nugalėti kazino, tai būti pliuse per "longrun" (ilgąjį laikotarpį). Longrun nėra nei vakaras, nei savaitė, nei mėnuo, nei metai - tai yra begalybė. Būti pliuse "longrun'e" - tai yra matematiškai palenkti tikimybes savo naudai. Kol nerasi tikimybių formulės, dėl kurios tavo sistema turi didesnį EV (matematinę viltiį) negu kazino, tol ruletės nugalėjęs nebūsi.
 
Variacija
 
Taigi, kodėl kai kurie žmonės laimi, o kiti pralaimi? Liaudiškai tai vadinama sėkme, matematiškai - variacija. Variacija, tai skirtingos tikimybių baigtys, per tam tikrą laiko tarpą. Paprastai šnekant, niekas negali garantuoti, jog sekantis kamuoliukas bus juodas, paskui raudonas, kad skaičius trys neiškris penkis kartus iš eilės, ir t.t. Tai lemia sėkmė, variacija. O jos kontroliuoti niekas negali. Variacija neturi atminties, neturi draugų ar priešų. Variacija nėra asmuo (pvz. Dievas), tai tėra atsitiktinių praeities įvykių virtinė.
 
Statymai
 
Populiariausia yra statyti už spalvas. Kadangi tiek raudonų, tiek juodų skaičių yra po 18-ą, o ruletėje yra viso 37 skaičiai, šansas laimėti 18/37 arba 48,6% - taigi kazino turi maždaug 51,4/48,6 pranašumą prieš žaidėją.
 
Dar vienas populiarus statymas - statyti už du tuzinus. Pacituosiu savo pranešimą apie šią sistemą:
Viskas paremta tuo, kad rizikuoji 2 unitais, bandydamas laimėti tris. Kadangi statai ant dviejų tuzinų (24 skaičių), tai laimėsi vidutiniškai 24 kartus iš 37.
Pralaimėsi vidutiniškai 13 kartų iš 37 (palikti skaičiai), tik šį kartą prarasi ne 1 unitą (kurį gauni laimėjimo atveju), o prarasi 2.
 
Taigi, visumoj išeina: 1 unitas * 24/37 (laimėjimas) + (-2) unitai * 13/37 (pralaimėjimas) = 24/37 - 26/37 = -2/37
Kaip matai, laimėjimas neatperka pralaimėjimo ir rezultate gaunam minusą. Taigi, kiekvienu statymu, vidutiniškai prarandi 2/37 unito, arba 5.4 cento nuo $1. (Kaip ir buvo rašyta mano ankstesniame pranešime).
 
Kaip matom visumoj neženkliai eini į minusą, o kadangi 1 unitą laimi beveik 2 kartus dažniau negu praloši 2, tai sukuria įspūdį, jog sistema veiksminga.
 
 
Tai tik du populiariausi statymai, tačiau bet kokio statymo tikimybes galima apskaičiuoti matematiškai ir pamatyti, jog kazino prieš mus visada turi pranašumą. Iš tiesų, kad ir kokį statymą atliktume ruletėje, mūsų šansas laimėti bus toks pat - 48,6%, o nuo kiekvieno pastatyto lito, vidutiniškai pralošime 5,4 cento (plačiau šaltinyje apie ruletę).
 
Sistemos
 
Kadangi pagal tikimybių teoriją neįmanoma rasti statymo, kuris žaidėjui atneštų pranašumą prieš kazino, visos ruletės "sistemos" vadovaujasi psichologiniu faktoriumi, vadinamu Lošėjo Argumentu. Lošėjo argumentas, tai manymas, jog praeities įvykiai daro įtaką ateities įvykiams, kurie iš tiesų tarpusavyje nėra susiję. Pvz.: jeigu praeitą kartą ruletėje iškrito juodas kamuoliukas, tai šansas, kad sekantis kamuoliukas bus juodas nepakinta, jis išlieka toks pats kaip ir pirmą kartą (18/37), kadangi lentoje vis dar yra 18-a juodų skaičių, 18-a raudonų ir 1 žalias.
 
Populiarūs lošėjo argumento pavyzdžiai ruletėje:
- statymo dvigubinimas pralošus
- statymo mažinimas laimėjus
- statymas už priešingą spalvą, kuri iškrito praeitą kartą
- statymas už spalvą, kuri dabar yra 'ant bangos'
- statymas už skaičių, kuris seniai neiškrito
 
ir t.t.
 
Plačiau galite pasiskaityti:
http://en.wikipedia.org/wiki/Roulette - čia rasite ir lentelę su tikimybėmis bei vidutiniu pralošimu per kiekvieną statymą.
http://en.wikipedia.org/wiki/Gambler%27s_fallacy
 
 
Jeigu šis pranešimas išgelbės bent 1-ą gyvenimą, manau buvo verta jį rašyti. Sėkmės ir žaiskite atsakingai :)

Nuo €10 iki $88 nemokamai (no deposit bonus) į daugelį pokerio kambarių

 
REGISTRACIJA
 
Sėkmės žaidžiant :)
 
http://www.pokerstrategy.com/media/tellafriend/en/Homepage/02-ISOxISO.gif?referrer=suvalgysiu
 
Kuris pokerio kambarys geriausias?
 
PokerStars, FullTilt Poker, Titan Poker... pasirinkimas didelis.
 
Tačiau kiti siūlomi kambariai taip pat nėra prasti. Juose galbūt nebus tiek daug žaidėjų, programinė įranga neturės tiek daug funkcijų palengvinti žaidimą per daug stalų - tačiau pradedantieji žaisti internetinį pokerį to net nepastebės, o ir žaidėjų lygis tuose kambariuose būna ženkliai žemesnis.
 
 
Dėmesio: No deposit bonus'ą galima gauti tik į tą pokerio kambarį, kuriame dar neturėjote atsidaręs saskaitos.
 
 
Svarbu žinoti:
 
BANKROLL MANAGEMENT
 
Pinigų valdymas. Daugelis naujokų (ir ne tik) daro fatališką klaidą sėsdami prie stalo su visais ar puse savo pinigų. Pokeris - matematinių tikimybių žaidimas - tai reiškia, jog anksčiau ar vėliau, Jūsų tūzai praloš silpnesnei kombinacijai. Tad prie stalo patariama sėsti su ne daugiau kaip 3% visu savo turimų pinigų, skirtų pokeriui. Tuomet po kelių nesėkmingų partijų neteks išvysti savo saskaitoje apvalios sumelės - nulio.
 
ID CHECK
 
No deposit bonusai vilioja visus ir visuomet atsiranda tokių, kurie bando apeiti taisykles. Dęl žmoniu, kurie sukčiavo imdami $50 pradinį kapitalą po keletą kartu, nuo šiol yra tikrinamos užsiregistravusiųjų tapatybės. Tai yra paskutinis žingsnis prieš gaunant $50 pradinį kapitala. Dažnai tapatybė yra patikrinama telefono skambučių. Taip pat Jums gali būti atsiųstas e-laiškas, kuriame bus prašoma atsiųsti savo vairuotojo pažymėjimo ar ID kortelės fotokopijas. Suprantama, kad nesinori bet kam dalinti savo asmeninių daiktu kopijas, tai Jūsų reikalas, tačiau jau virš 4 milijonų žmonių yra PokerStrategy nariai ir dar nebuvo kilę jokių skandalų dėl netinkamo fotokopijų panaudojimo. Tai patikima įmonė.
 
Ar galima pasiimti bonusą kelis kartus?
 
Bonusas duodamas 1 asmeniui, 1 kartą. Tam pačiam asmeniui 2 kartą no deposit bonuso gauti nepavyks, nepadės nei cookies ištrynimas, nei pc restartinimas, nei originalus naujas nick'as :) :)
 
Tačiau, iš to paties PC / IP yra galima gauti bonusa kelis kartus, tačiau tik skirtingiems asmenims (broliui, tėčiui ir t.t. - galima).
 
Taip pat kartais yra pasiūlomas antras no deposit bonusas tam pačiam asmeniui, tačiau reikia sulaukti jų pasiūlymo.
 
 
Užpildžiau duomenis, patvirtinau savo tapatybę, per kiek laiko gausiu pinigus?
 
Paprastai pradinis kapitalas pervedamas per 2-3 darbo dienas.
 
 
Kiti pokerio kambariai:
 
888poker: $88 no deposit bonus.
Betfair: $20 no deposit bonus.
NetBet: €20 no deposit bonus.
PKR: €10 no deposit bonus.
Unibet: €10 no deposit bonus.
Everest poker: €10 no deposit bonus.
 
http://www.pokerstrategy.com/media/tellafriend/en/Homepage/02-ISOxISO.gif?referrer=suvalgysiu
 
Sėkmės žaidžiant! :)
 
REGISTRACIJA

Atsakymas paprastas, vietoj to, kad pasižadėtum sau NUO RYTOJ (arba po poros valandų) kažką daryt, tai daryt iš karto, tą pačią sekundę.

Sveiki, šiandien gal jau kas matėt, bet kas nematėt, galėtumėt paskaityti, kaip Darbo partija internete (soc. tinkle) daro kažkokią taktiką (net nesuprantu kas tai per taktika) ir sakyčiau viskas labai taikliai apgalvota. Bet štai kažkas nepatingėjo skirti laiko ir sujungė visus taškus, dabar viskas atrodo labai juokingai, o gal neilgam? :)
 
Pristatau straipsnį, kuris privers nusišypsoti :) http://rzaloga.blogspot.co.uk/2014/03/didziausia-meile-darbo-partijai-jaucia.html
 
Jūsų nuomonės?

Jau savaitė laiko, kaip esu Australijoje. Esu Melburne ir atvykau čia grynai darbo reikalais (tiksliau komandiruotė) - būsiu iki beveik kovo vidurio.
 
Tai iš karto galiu paneigti faktą, kurį kažkas minėjo šioje temoje, kad kainos vienos mažiausių pasaulyje. Jos čia tikrai gana nemažos. Esu buvęs ir JAV, tai galėčiau pasakyti, kad jos čia kažkur 2-3 kartus didesnės nei JAV. Tačiau atlyginimai, kiek susidarė įspūdis, irgi gana nemaži. Negaliu dar tiksliai pasakyti kokio dydžio jie čia daugmaž, tačiau net ir čia dirbantiems lietuviams kainos jau atrodo nebedidelės ir jie komforto dėl jų nebejaučia (priešingai nei man) :)
 
Dėl patekimo čia, tai galiu pasakyti, bent jau man viskas gerokai paprasčiau buvo nei keliaujant į JAV. Prie muitinės eilėje užtrukau maždaug apie 40 min, tačiau priėjęs prie langelio užtrukau ne daugiau nei 2 minutes. Tiesiog pateikiau pasą su deklaracija, sutikrino duomenis, pažiūrėjo foto ir palinkėjo gero laiko Australijoje. Tiesa, atvykau čia su Business Visitor viza, tai be abejo, dėl to buvo gerokai paprasčiau. Tačiau vykstant į JAV, pamenu, procedūros prie muitinės būdavo gerokai sudėtingesnės, nes imdavo pirštų antspaudus, klausinėdavo įvairiausių klausimų ir pan.
 
Kadangi šiuo metu Australijoje vasara, tai ir oras čia taip pat vasariškas. Tik jis čia gali labai greitai keistis. Štai vakar čia, Melburne, buvo +40 laipsnių šilumos, o šiandien jau apsiniaukę ir temperatūra nukritusi tik iki +18.
 
Iš tikrųjų, gana stipriai kimba saulė čia. Aš pats, šiaip neesu iš tų kur oda labai bijotų saulės. Lietuvoje galėdavau net ir karštą dieną būti ant saulės be jokių kremų, nes vis vien degdavau iš kart rudai. O štai čia praeitą savaitgalį nuvariau keletai valandų pasivaikščioti po centrą - gryžau su raudona kakta, rankomis ir kaklu. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad pasivaikščiojus keletą valandų mieste, būtų galima taip nudegti. Negana to, dabar dar ir pirmą sykį gyvenime pradėjo luptis oda nuo kaktos, tai atrodau tikrai taip įdomiau :)
 
Šiaip pastebėjau, kad australai, jei šiltesnė diena ir žada ilgesnį laikotarpį būti lauke, tai be kremo niekur neina. Į paplūdimį išvis praktiškai savižudybė yra eiti be jo.
 
Kalbant apie žmones, tai jie čia velniškai draugiški. Pavyzdžiui JAV, nepaisant to, kad žmonės gerokai mandagesni atrodo nei Lietuvoje, tačiau ten yra ir gana nemažai taip agresyviai nusiteikusių žmonių ar tokių, kurie norės tave apgauti. Australijoje nėra taip paprastą sutikti piktą australą.
 
Aišku labai įdomiai atrodo ir vietinė gyvūnija. Daug labai netradicinių gyvūnų, o man keisčiausiai tai galbūt atrodo tai, kad tiesiog mieste gali sutikti skraidančių įvairių rūšių papūgų. Anąsyk, ofise net prie lango buvo viena atskridus. Gaila nespėjau nusifotografuoti.
 
Tiek, tikriausiai, įspūdžių iš mano pusės kol kas :) Ateityje gal dar papildysiu.
 
Beje, kadangi ofise sėdžiu priešais langą, tai kiekvieną dieną matau štai tokį vaizdą:
 

Nu sorry, žmogau, bet tikrai neįtikinai, kad "Respublika: yra tas laikraštis, kurį reikėtų visiems skaityti.
 
Permečiau dabar pirmus 10 puslapių politikos kategorijoje. Tai objektyvumo tikrai labai pasigęsta yra. Purvas į vienus vartus pilamas.
 
Štai kas kokios antraštės dominuoja apie konservatorius:
 
A.Butkevičius: konservatorių valstybingumo sunaikinimo strategija;
E.Bičkauskas: Neduokdie, konservatorių dokumentas materializuosis;
Šviesuomenė: Konservatoriai - valstybės griovėjai
A.Sekmokas elektros išlydžius keičia dujų proveržiu
Kai Briuselis atiminėjo, konservatoriai pratylėjo
Atominės konsultacijos panašios į aferą
Gera būti A.Kubiliumi Lietuvoje, o ne Ukrainoje
V.Landsbergis išvaiko Tautai dirbantį Sąjūdį
A.Kubiliaus mintis okupavo rusai
 
Šiek tiek apie socialdemokratus:
L.Linkevičius lietuvių ieškos pas papu asus
ES R.Šadžiui visai susuko protą
R.Šadžius leisis į makaronų kabinimo kelionę
L.Linkevičius iš tautų padarytų mišrainę
 
O štai čia prasideda geriausiai:
 
Seimo pirmininkė: Konstitucinis Teismas yra politinis įrankis
Seimo pirmininkė: nėra tikslo dėl referendumo kreiptis į KT
Seimo pirmininkė pasveikino naują Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininką
Seimo pirmininkė domėjosi Šilutės rajono problemomis
L.Graužinienė: Lietuvos ir Lenkijos santykiai turi stiprėti
 
Nu jau šaunuolė, tai nors prie širdies dėk :)
 
Dar šiek tiek:
V.Uspaskichas nenori sėsti į kalėjimą (atnaujinta 11:34)
Ne angliškai reikia ministrus egzaminuoti (tikriausiai nereikia priminti, kam dėl to daugiausiai problemų buvo)
 
Sakyčiau geras laikraštis turėtų būti tas, kuris sugeba pateikti objektyvias naujienas. O čia objektyvumo, tai laaaaabai stipriai pasigęsta yra. Visiškas smegenų plovimas, o dar ir susimoki pats už tai :)
 
Jeigu peržiūrėsit politikos kategorijos antraštes ir šiek tiek užmesit akį į pačius straipsnius tai tendencijos dominuoja maždaug tokios: Konservatoriai gaidžiai, socialdemokratai irgi. Europs Sąjunga velnio pasiųstas blogis. Paksas ir Graužinienė šaunuoliai, o Uspakichas su visa darbo partija tikrai nėra jau tokie blogi, kaip juos visi čia vaizduoja :)
Keep going.... Trūksta tik popkornų :)

Perkėliau straipsnį į forumą:
 
Esu rusas, man - 48-eri, gimiau Kaliningrade, į Lietuvą iš Maskvos atvykau 2004-aisiais. Persikėliau į Lietuvą dėl kelių priežasčių. Pagrindinė priežastis – su verslu susijusios problemos, o būtent – mano verslo „apsaugininkai“ milicininkai ir konkurentai – specialiųjų tarnybų veteranai, įsigalėję po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią, pradėję aktyvų rinkos dalijimąsi.
 
Papildomos tokio mano sprendimo priežastys yra kelios. Viena iš jų - galimybių save įprasminti profesinėje plotmėje stoka. Esu aukštos kvalifikacijos inžinierius, daugybės išradimų, įdomių patobulinimų autorius, buvau užmezgęs ryšius su daug potencialių klientų iš viso pasaulio, tačiau nesugebėjau rasti prieigos prie finansavimo šaltinių, gamybos kaštai Rusijoje – tiesiog kosminiai, oficialiai gauti lėšų neįmanoma, išvežti prekes į užsienį gali tik kontrabandos būdu. Kažkuriuo metu aš tiesiog suvokiau, kad iš inžinieriaus virstu paprasčiausiu administratoriumi-perpardavėju
 
Kita priežastis emigruoti - korupcija. Be galo slėgė, kėlė įtampą kyšių davimas, mokėjimai „apsaugininkams“, pinigų gryninimas, atsiskaitymai už prekes per Nauru salos bankų sąskaitas, nemigo naktys, suvokimas, kad esu lyg pagautas ant kabliuko (kaip ir dauguma kitų to laikotarpio verslo žmonių).
 
Trečiasis paskatinimas – padėtis dukros mokykloje. Ji mokėsi puikioje mokykloje, joje mokėsi Jelcino anūkas, Alekperovo sūnus ir kitų įtakingų žmonių vaikai. Jau 4-5-oje klasėje prasidėjo ryškus vaikų susiskirstymas pagal automobilių, kuriais juos atveža į mokyklą, markes, ir pagal tai, ar juos lydi apsaugininkai. Į mokyklą metro vykstantys vaikai paprasčiausiai buvo žeminami. Dukra nenorėjo eiti į mokyklą, nepaisant to, kad ji pagal „hierarchiją“ ji buvo maždaug viduryje.
 
Įkūrus įmonę Lietuvoje ir pradėjus dirbti man buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Nebuvo lengva, lietuvių kalbos nemokėjau, nesusigaudžiau kaip mokėti mokesčius, nežinojau rinkos specifikos, neturėjau į ką kreiptis pagalbos. Tačiau aiškiai supratau, kad reikia dirbti, dirbti ir dirbti, nes aš buvau atsakingas už šeimą, savo dukters ateitį.
 
Kartais būdavo išties nelengva, o ypač sunku buvo krizės metais, kai būtinai reikėjo išlaikyti įmonę, nes nuo to priklausė, ar bus pratęstas mano leidimas gyventi Lietuvoje. Kai tik man buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, savo verslą pardaviau ir įsidarbinau Lietuvoje veikiančiame Vokietijos bendrovės padalinyje. Toliau pateiksiu kai kuriuos įdomius pastebėjimus iš mano emigravimo į Lietuvą istorijos.
 
Ksenofobija ir rusų engimas Baltijos šalyse
 
Ksenofobijos apraiškų Lietuvoje aš nepastebėjau. Čia gyvenu nuo 2004-ųjų, ir nė karto man neteko susidurti su kokiomis nors problemomis, susijusiomis su tuo, kad esu rusas, juo labiau, atvykęs į Lietuvą iš Maskvos. „Nupiešiu“ keletas vaizdelių iš gyvenimo.
 
2004-ieji, gyvenu Lietuvoje jau antrą mėnesį, lietuviškai temoku „laba diena“ ir „ačiū“. Išeinu iš namo laiptinės, ant šaligatvio stovi automobilis, šalia jo keli 20-22 metų amžiaus vaikinai, kas rūko, kas geria alų. Automobilis trukdo moteriai pravažiuoti vaikišku vėžimėliu. Rusiškai mandagiai vaikinų paprašau, kad patrauktų automobilį nuo šaligatvio, nes jis trukdo pėstiesiems. Vaikinai man labai prasta rusų kalba, vienas kitam pasakinėdami rusiškus žodžius, siūlo eiti savais keliais, nes automobilis niekam netrukdo.
 
Aš gi, šaunuolis-narsuolis, ką tik atvykęs iš Maskvos, iškart griebiu jautį už ragų, pradedu keiktis, aiškinu, kad „jei atvažiavot iš kaimo, tai žinokit, kad čia sostinė, tad savo juodnugarių įpročius pamirškit“ (Maskvoje paprastai būčiau pasakęs „jei nusileidot iš kalnų“). Atsakyta man buvo be akcento ištartais rusiškais keiksmais, po kurių automobilis vis dėlto buvo pastatytas taip, kad moteris vaikišką vėžimėlį galėtų stumti be jokių kliūčių. Aš nueinu pažadėdamas kitą kartą išleisti iš padangų orą, o man prasta rusų kalba pažadama iškaršti kailį. Įsivaizduoju, kas atsitiktų Maskvoje, jei azerbaidžanietis savo gimtąją kalba dėl ko nors papriekaištautų paaugliams.
 
2005-ieji, pradėjome dirbti. Šalia darbovietės veikė kavinė. Joje kasdien pietaudavo daug žmonių, ten pradėjome pietauti ir mes. Eilė žmonių, priekyje mūsų – vyras, kažką greitai pasako lietuviškai, susimoka, sėda prie stalo. Mes su žmona (dar vis nepamiršti maskvietiški įpročiai) renkamės iš meniu, kuriame prabangios salotos, kažkoks patiekalas Burgundijos vyno, trumų ir Parmezano padaže. Susimokame, sėdame prie stalo.
 
Prieš mus eilėje buvusiam vyrui valgį pateikia po 5 minučių, mums – po 20-ies. Žmona pyksta - „na, va, mus tyčia ilgai aptarnauja, nes kalbame rusiškai, o va, jį aptarnavo iškart, jis, gi, kalbėjosi su jais lietuviškai, aš čia daugiau nebesilankysiu“. Po metų, kai pramokau lietuvių kalbą, supratau, kad kavinė klientams siūlė specialų nedidelį dienos meniu, iš kurio galima negaištant pasirinkti valgį ir papietauti. Visus kitus patiekalus galima užsisakyti iš pagrindinio meniu, bet reikės luktelti, kol jie bus paruošti. Štai taip ir formuojami stereotipai.
 
Šiek tiek įtemptas bendravimas su rusakalbiais, gyvenančiais čia nuo SSRS laikų. Gan dažnai jie vis dūsauja, kad viskas čia blogai, ir nėra to ar ano. Mano nuomonė kai kuriais klausimais yra visiškai kitokia, bet nesu linkęs įsitraukti į diskusijas. Rusų, o ir lietuvių ar lenkų kilmės jaunimas yra tolerantiškesnis, ir jiems, iš esmės, problemų dėl tautybės neegzistuoja. Kadaise labai dažnai pasisakydavau rusiškajame DELFI, nes lietuviškojo nesupratau, o viduje kaupėsi emocijos, norėjau jomis pasidalinti. Bet tai truko neilgai, nes turiningos, protingos diskusijos nevyko, rusams buvo nepriimtinas teigiamas požiūris į Lietuvą, iškart pasipildavo įžeidimai.
 
Lietuviškajame DELFI, o ir DELFI RU, labai aktyviai buvo diskutuojama apie vasario 16-osios / kovo 11-osios eitynes „Lietuva – lietuviams“. Mano nuomone, ir Lietuvai, ir man, gyvenančiam Lietuvoje, bus tik geriau nuo to, kad šalyje gyvena patriotiškai nusiteikęs jaunimas, o ne alkoholio vienijami draugeliai, svajojantys traukti Norvegijon skrosti lašišų. Lozungų maksimalizmą vertinu kaip jaunystės išraišką, mane taip pat, būnant 20-ies, valdė radikalios pažiūros, su amžiumi tapau išmintingesnis.
 
Labai svarbu mokytis kalbos. Kalba – pats svarbiausias dalykas. Kalbėsi lietuviškai (nors ir prastai, įveldamas klaidų) – aplinkinių požiūris į tave visiškai pakis. Esu žingeidus žmogus, man viskas įdomu, Lietuvos istorija, moku daug lietuviškų priežodžių ir patarlių, mėgstu R. Cicino, „Mango“, Selo, V. Katunskytės dainas, ir dažnai pastebiu, kad kalbėdamiesi su manimi lietuviai tiesiog netenka žado, kai ką nors pasakau grynai lietuviškai.
 
Atvykau į Lietuvą 39-erių (kaip tai buvo seniai, ir koks aš jaunas buvau), lietuvių kalbos visiškai nemokėjau. Lietuviškai pradėjau kalbėti po 6 mėnesių. Tuos šešis mėnesius mokiausi tiesiog iš radijo, televizijos, bendraudamas su žmonėmis darbe, internetu. Vėliau 2 mėnesius lankiau kalbos kursus. Dabar mano žodynas gana platus, ypač profesinėje srityje, kalbu greitakalbe, nors žodžius linksniuoju dar nepakankamai gerai. Nejaučiu įtampos, visur kalbu lietuviškai, net ir renginiuose, kai galima bendrauti rusų ar anglų kalbomis. Tik dar sunku rašyti, o ypač vartoti nosines.
 
Švogeriai (svainiai)
 
Tai viena mylimiausių nevykėlių Lietuvoje temų. Nieko negali pasiekti, jei neturi pažįstamų, giminių, blato. Paprastai po to seka išvada, kad nėra reikalo ir stengtis, nes švogerio juk neturi. Aš atvykau į kitą šalį nemokėdamas jos kalbos, neturėdamas pažįstamų, giminių. Per 10 metų nuo žemiausiojo verslo hierarchijos laiptelio pakilau iki stambaus tarptautinio koncerno, kurio metinė apyvarta siekia dešimtis milijonų litų, Baltijos šalių padalinio vadovo.
 
Niekas man nepadėjo, tai pasiekiau aš pats, nes neverkšlenau, neieškojau pasiteisinimų, ir dirbau ilgiau nei iki 17 val. Visus tuos metus aš dirbau ir mokiausi – kalbos, gilinausi į naujas technologijas, plėčiau verslo žinias. Taigi, pasaka apie švogerius aš netikiu. O dar paprasčiausia logika: jei švogeris į darbą priima kvailą giminaitį, tai tokia įmonė dirbs prastai ir bankrutuos. Bet jei švogeris į darbą priima giminaitį ir įmonė klesti – vadinasi, giminaitis ne toks jau ir kvailas.
 
Emigracijos klausimas
 
Tai labai populiari lietuviškoje žiniasklaidoje ir isteriška tema. Savo kasdieniniame gyvenime su ja man susidurti netenka. Darbe mane supa įdomų darbą dirbantys žmonės, atliekantys darbą puikiai, ir uždirbantys gerą atlyginimą, leidžiantį jiems Lietuvoje turėti viską, kas yra reikalinga normaliam gyvenimui. Jei tavo atlyginimas siekia 1000 litų, pirmiausia klausk savęs, ar esi vertas 3000 litų? Ar tavo darbas duoda tokią naudą, ar yra toks našus, kad tau būtų mokama daugiau?
 
Darbo užmokestis lietuviškai reiškia užmokestį už darbą, o ne už tai, kad štai toks puikus gyvuoji šioje žemėje. Jei manai, kad esi vertas daugiau, įrodyk tai savo darbu ir vadovui pasakyk - „aš padariau/atlikau/sukūriau štai tą ir aną, manau, kad esu vertas daugiau“.
 
Ieškojau AutoCAD įvaldžiusio inžinieriaus. Patikrinau 20 kandidatų, savo anketose nurodžiusių pageidaujamą atlyginimą nuo 1500 litų iki 2000 eurų, suteikiant ir tarnybinį automobilį. Nei vienas kandidatas nesugebėjo išspręsti paprasčiausio medžiagų atsparumo pradinio kurso uždavinio. Į darbą priėmiau pirmąjį, sugebėjusį teisingai išspręsti tą uždavinį, ir esu labai patenkintas tuo darbuotoju. Regiu jo profesinį tobulėjimą, kartu kyla ir jo darbo užmokesčio dydis.
 
Mane pribloškė epizodas iš Artūro pasakojimo, kad jam dirbant automechaniku buvo mokamas 800 litų atlyginimas. Jei jis būtų buvęs puikus mechanikas, uždirbtų kelis tūkstančius litų. Vadovai nėra idiotai, jie puikiai mato, kas kompanijai uždirba pinigus, ir kaip svarbu yra išsaugoti tokius darbuotojus. Vadinasi, Artūras ir tebuvo vertas tų 800 litų.
 
Netikiu pasakomis ir apie tai, kad „štai aš, toks grynuolis, brangakmenis, bet Lietuvoje esu išnaudojamas, mano gabumai nėra vertinami. Va, išvykau į Angliją ir įvyko stebuklas, dabar aš vilkiu ir dėviu „Adidas“, esu laimingas ir viskuo patenkintas“. Kalbėkime iš esmės – tu nieko nedarei/nedirbai už 800 litų, ir dabar nieko nedarai/nedirbi Londone už 800 svarų. Tavo visuomeninė padėtis nepakito – priklausei žemiausiam sluoksniui, taip yra ir dabar, tik pakeitei savo gyvenamąją vietą/šalį, kurioje gyveni.
 
Ypač nemalonu girdėti kalbas - „niekada negrįšiu į Lietuvą; pamiršau ją kaip slogų sapną; laimingas iš čia ištrūkęs“. Tokios kalbos man sukelia tik gailestį. Tėvynė – juk viena. Labiausiai man patinka Dž. Kenedžio citata – „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti“. Manau pasakysiu griežtai, labai griežtai, bet Lietuvai tapo lengviau, kad tokie žmonės kaip Artūras išvažiavo iš šalies.
 
Vidinė nacionalinė orientacija
 
Tėvynė tėra tik viena. Mano Tėvynė – Kaliningradas, kur gimiau ir augau. Niekada Tėvyne nepavadinsiu Lietuvos, kaip ir nekeisiu savo pavardės, prie jos pridėdamas galūnę -as. Tačiau čia yra mano namai, ir galbūt per anksti ir pernelyg pompastiškai pasakysiu, kad aš noriu būti palaidotas čia. Aš visada būsiu rusas, švęsiu gegužės 9-ąją, branginsiu savo vertybes.
 
Neseniai pamačiau automobilį su valstybiniu numeriu RUSSIA1, ir pamaniau, na, ir kvailys, už tuos 4000 litų verčiau būtum nupirkęs rusiškų istorijos vadovėlių ir išdalinęs rusų mokyklų vyresniųjų klasių moksleiviams. Nemėgstu „Bosco“ marškinėlių, ant kurių žodis „Rusija“ užrašytas ne rusiškai, nekenčiu „tagilo“ ten, kur poilsiauju. Labai stengiuosi paremti, padėti rusų bendruomenei Lietuvoje, daugiausia finansiškai, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra savo pavyzdžiu lietuviams byloti, kad rusai – normalūs žmonės. Savo darbuotojus išsiunčiau į Kaliningradą pasimokyti rusų kalbos, jiems patiems buvo malonu pažinti Rusiją ir rusus, o kursus organizavę darbuotojai lietuvių jaunimą gyrė kaip labai kultūringus ir inteligentiškus žmones.
 
Man Lietuva suteikė galimybę viską pradėti iš naujo. Aš to šanso neiššvaisčiau, pasinaudojau juo šimtu procentų, ir dabar gražinu Lietuvai skolą. Man malonu, kad po kelių nuostolingų metų akcininkams vokiečiams sugebėjau sugražinti viltį, kad plėtoti pelningą komercinę veiklą Lietuvoje įmanoma. Malonu, kad moku didelius mokesčius į šalies biudžetą. Malonu, kad su manimi dirba keturi jauni lietuviai ir, kad emigracija nesulaužys jų likimo. Bet iki šiol keista girdėti, kai vokiečiai/estai/latviai/suomiai man sako „kokie, jūs, lietuviai, esat šaunuoliai!“. Aš juk rusas. Kartais būna labai apmaudu, kad mano žinių, patirties neprireikė mano gimtajai šaliai.
 
Buvo momentų, kai aš nusipelniau, kad man pasakytų – „atvykai į svečius, o elgiesi kaip savo namuose“, bet man niekas niekada Lietuvoje nėra tokių žodžių pasakęs. Aš tai labai vertinu. Pats geriausias mano gyvenimo momentas buvo tas, kai mano dukra valstybinį lietuvių kalbos egzaminą išlaikė 89 balais. Mes su ja esame kosmopolitai gerąja prasme. Kitais metais įgysiu teisę siekti Lietuvos pilietybės, teks atsisakyti Rusijos pilietybės. Ką pasirinkti – nedvejoju. Aš priėmiau svarbų sprendimą 2004-aiais, ir po 10 metų aš suprantu, kaip teisingai aš pasielgiau. Lietuvos pilietybė man suteiks daugiau galimybių, mažiau rusas dėl to juk netapsiu.
 
Maskva manęs dabar jau nebesuviliosite. Buvau gavęs pasiūlymą dirbti Rusijoje, bet atsisakiau jo iš karto. Branginu gyvenimo ritmą Vilniuje, kelionė į darbą tetrunka 15 minučių, jokio streso nejusti parduotuvėse, gatvėje, versle. Upė, miškas, ekologiški produktai, moku mokesčius, ramiai miegu, jaučiu, kad mane gerbia.
 
Mano pasakojimo išvada – „jei gyveni blogai, tai, greičiausiai, dėl to pats esi kaltas“. Keisk gyvenimą, mokykis, skaityk, šypsokis aplinkiniams, būk pozityviai nusiteikęs, neverkšlenk, brangink šeimos ir artimųjų paramą, mažiau gerk ir nerūkyk, sportuok – ir viskas tau pavyks!

Komentarai yra labai ziaurus dalykas. O dar tos pliusu sistemos. Faktas vienas, internetinius portalus skaito vos ne visa Lietuva. Naturalu, kad zmones skaitydami komentarus, isivaizduoja, kad tai yra daugumos nuomone, nu nes toks principas, rasyti gali kas nori, tad jeigu nuomone krypsta i viena puse, reiskias, tai daugumos nuomone. As pastebiu, beveik visi zymus zmones yra snekeje apie internetinius komentarus. Tai yra visuotinis reiskinys. Ten uztenka keliasdesimt balsu ir komentarai buna topuose. Uztenka keliu etatiniu zmoniu ir nuomone gali buti suformuota ant visos Lietuvos. Kaip jau psichologai yra irode, komentarus raso, ypac labai neigiamus komentarus raso psichiniai zmones, kurie tu komentaru gali prirasyti begalybe. O teigiami zmones, kurie parasytu teigiama komentara, jie isviso neskaito jokiu komentaru ir nieko neraso dazniausiai.
Taip ir gaunasi, kad komentaruose formuoti visiskai klaidinga nuomone yra pigiausias ir lengviausias budas, nes juos paskaito visi, o raso 90% komentaru psichiniai ligoniai arba neissilavine chamai. Realybej tokie zmones net neziuretu vienas i kita :lol: O internete gaunasi, kad visa Lietuva skaito komentarus, o komentarus raso tik paskutiniai idiotai.

Tai gal naują puslapį susikūrė ir prašo įvertinti :D O ne pačią įmonę.
 

Perkėliau straipsnį į forumą:
 
Esu rusas, man - 48-eri, gimiau Kaliningrade, į Lietuvą iš Maskvos atvykau 2004-aisiais. Persikėliau į Lietuvą dėl kelių priežasčių. Pagrindinė priežastis – su verslu susijusios problemos, o būtent – mano verslo „apsaugininkai“ milicininkai ir konkurentai – specialiųjų tarnybų veteranai, įsigalėję po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią, pradėję aktyvų rinkos dalijimąsi.
 
Papildomos tokio mano sprendimo priežastys yra kelios. Viena iš jų - galimybių save įprasminti profesinėje plotmėje stoka. Esu aukštos kvalifikacijos inžinierius, daugybės išradimų, įdomių patobulinimų autorius, buvau užmezgęs ryšius su daug potencialių klientų iš viso pasaulio, tačiau nesugebėjau rasti prieigos prie finansavimo šaltinių, gamybos kaštai Rusijoje – tiesiog kosminiai, oficialiai gauti lėšų neįmanoma, išvežti prekes į užsienį gali tik kontrabandos būdu. Kažkuriuo metu aš tiesiog suvokiau, kad iš inžinieriaus virstu paprasčiausiu administratoriumi-perpardavėju
 
Kita priežastis emigruoti - korupcija. Be galo slėgė, kėlė įtampą kyšių davimas, mokėjimai „apsaugininkams“, pinigų gryninimas, atsiskaitymai už prekes per Nauru salos bankų sąskaitas, nemigo naktys, suvokimas, kad esu lyg pagautas ant kabliuko (kaip ir dauguma kitų to laikotarpio verslo žmonių).
 
Trečiasis paskatinimas – padėtis dukros mokykloje. Ji mokėsi puikioje mokykloje, joje mokėsi Jelcino anūkas, Alekperovo sūnus ir kitų įtakingų žmonių vaikai. Jau 4-5-oje klasėje prasidėjo ryškus vaikų susiskirstymas pagal automobilių, kuriais juos atveža į mokyklą, markes, ir pagal tai, ar juos lydi apsaugininkai. Į mokyklą metro vykstantys vaikai paprasčiausiai buvo žeminami. Dukra nenorėjo eiti į mokyklą, nepaisant to, kad ji pagal „hierarchiją“ ji buvo maždaug viduryje.
 
Įkūrus įmonę Lietuvoje ir pradėjus dirbti man buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Nebuvo lengva, lietuvių kalbos nemokėjau, nesusigaudžiau kaip mokėti mokesčius, nežinojau rinkos specifikos, neturėjau į ką kreiptis pagalbos. Tačiau aiškiai supratau, kad reikia dirbti, dirbti ir dirbti, nes aš buvau atsakingas už šeimą, savo dukters ateitį.
 
Kartais būdavo išties nelengva, o ypač sunku buvo krizės metais, kai būtinai reikėjo išlaikyti įmonę, nes nuo to priklausė, ar bus pratęstas mano leidimas gyventi Lietuvoje. Kai tik man buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, savo verslą pardaviau ir įsidarbinau Lietuvoje veikiančiame Vokietijos bendrovės padalinyje. Toliau pateiksiu kai kuriuos įdomius pastebėjimus iš mano emigravimo į Lietuvą istorijos.
 
Ksenofobija ir rusų engimas Baltijos šalyse
 
Ksenofobijos apraiškų Lietuvoje aš nepastebėjau. Čia gyvenu nuo 2004-ųjų, ir nė karto man neteko susidurti su kokiomis nors problemomis, susijusiomis su tuo, kad esu rusas, juo labiau, atvykęs į Lietuvą iš Maskvos. „Nupiešiu“ keletas vaizdelių iš gyvenimo.
 
2004-ieji, gyvenu Lietuvoje jau antrą mėnesį, lietuviškai temoku „laba diena“ ir „ačiū“. Išeinu iš namo laiptinės, ant šaligatvio stovi automobilis, šalia jo keli 20-22 metų amžiaus vaikinai, kas rūko, kas geria alų. Automobilis trukdo moteriai pravažiuoti vaikišku vėžimėliu. Rusiškai mandagiai vaikinų paprašau, kad patrauktų automobilį nuo šaligatvio, nes jis trukdo pėstiesiems. Vaikinai man labai prasta rusų kalba, vienas kitam pasakinėdami rusiškus žodžius, siūlo eiti savais keliais, nes automobilis niekam netrukdo.
 
Aš gi, šaunuolis-narsuolis, ką tik atvykęs iš Maskvos, iškart griebiu jautį už ragų, pradedu keiktis, aiškinu, kad „jei atvažiavot iš kaimo, tai žinokit, kad čia sostinė, tad savo juodnugarių įpročius pamirškit“ (Maskvoje paprastai būčiau pasakęs „jei nusileidot iš kalnų“). Atsakyta man buvo be akcento ištartais rusiškais keiksmais, po kurių automobilis vis dėlto buvo pastatytas taip, kad moteris vaikišką vėžimėlį galėtų stumti be jokių kliūčių. Aš nueinu pažadėdamas kitą kartą išleisti iš padangų orą, o man prasta rusų kalba pažadama iškaršti kailį. Įsivaizduoju, kas atsitiktų Maskvoje, jei azerbaidžanietis savo gimtąją kalba dėl ko nors papriekaištautų paaugliams.
 
2005-ieji, pradėjome dirbti. Šalia darbovietės veikė kavinė. Joje kasdien pietaudavo daug žmonių, ten pradėjome pietauti ir mes. Eilė žmonių, priekyje mūsų – vyras, kažką greitai pasako lietuviškai, susimoka, sėda prie stalo. Mes su žmona (dar vis nepamiršti maskvietiški įpročiai) renkamės iš meniu, kuriame prabangios salotos, kažkoks patiekalas Burgundijos vyno, trumų ir Parmezano padaže. Susimokame, sėdame prie stalo.
 
Prieš mus eilėje buvusiam vyrui valgį pateikia po 5 minučių, mums – po 20-ies. Žmona pyksta - „na, va, mus tyčia ilgai aptarnauja, nes kalbame rusiškai, o va, jį aptarnavo iškart, jis, gi, kalbėjosi su jais lietuviškai, aš čia daugiau nebesilankysiu“. Po metų, kai pramokau lietuvių kalbą, supratau, kad kavinė klientams siūlė specialų nedidelį dienos meniu, iš kurio galima negaištant pasirinkti valgį ir papietauti. Visus kitus patiekalus galima užsisakyti iš pagrindinio meniu, bet reikės luktelti, kol jie bus paruošti. Štai taip ir formuojami stereotipai.
 
Šiek tiek įtemptas bendravimas su rusakalbiais, gyvenančiais čia nuo SSRS laikų. Gan dažnai jie vis dūsauja, kad viskas čia blogai, ir nėra to ar ano. Mano nuomonė kai kuriais klausimais yra visiškai kitokia, bet nesu linkęs įsitraukti į diskusijas. Rusų, o ir lietuvių ar lenkų kilmės jaunimas yra tolerantiškesnis, ir jiems, iš esmės, problemų dėl tautybės neegzistuoja. Kadaise labai dažnai pasisakydavau rusiškajame DELFI, nes lietuviškojo nesupratau, o viduje kaupėsi emocijos, norėjau jomis pasidalinti. Bet tai truko neilgai, nes turiningos, protingos diskusijos nevyko, rusams buvo nepriimtinas teigiamas požiūris į Lietuvą, iškart pasipildavo įžeidimai.
 
Lietuviškajame DELFI, o ir DELFI RU, labai aktyviai buvo diskutuojama apie vasario 16-osios / kovo 11-osios eitynes „Lietuva – lietuviams“. Mano nuomone, ir Lietuvai, ir man, gyvenančiam Lietuvoje, bus tik geriau nuo to, kad šalyje gyvena patriotiškai nusiteikęs jaunimas, o ne alkoholio vienijami draugeliai, svajojantys traukti Norvegijon skrosti lašišų. Lozungų maksimalizmą vertinu kaip jaunystės išraišką, mane taip pat, būnant 20-ies, valdė radikalios pažiūros, su amžiumi tapau išmintingesnis.
 
Labai svarbu mokytis kalbos. Kalba – pats svarbiausias dalykas. Kalbėsi lietuviškai (nors ir prastai, įveldamas klaidų) – aplinkinių požiūris į tave visiškai pakis. Esu žingeidus žmogus, man viskas įdomu, Lietuvos istorija, moku daug lietuviškų priežodžių ir patarlių, mėgstu R. Cicino, „Mango“, Selo, V. Katunskytės dainas, ir dažnai pastebiu, kad kalbėdamiesi su manimi lietuviai tiesiog netenka žado, kai ką nors pasakau grynai lietuviškai.
 
Atvykau į Lietuvą 39-erių (kaip tai buvo seniai, ir koks aš jaunas buvau), lietuvių kalbos visiškai nemokėjau. Lietuviškai pradėjau kalbėti po 6 mėnesių. Tuos šešis mėnesius mokiausi tiesiog iš radijo, televizijos, bendraudamas su žmonėmis darbe, internetu. Vėliau 2 mėnesius lankiau kalbos kursus. Dabar mano žodynas gana platus, ypač profesinėje srityje, kalbu greitakalbe, nors žodžius linksniuoju dar nepakankamai gerai. Nejaučiu įtampos, visur kalbu lietuviškai, net ir renginiuose, kai galima bendrauti rusų ar anglų kalbomis. Tik dar sunku rašyti, o ypač vartoti nosines.
 
Švogeriai (svainiai)
 
Tai viena mylimiausių nevykėlių Lietuvoje temų. Nieko negali pasiekti, jei neturi pažįstamų, giminių, blato. Paprastai po to seka išvada, kad nėra reikalo ir stengtis, nes švogerio juk neturi. Aš atvykau į kitą šalį nemokėdamas jos kalbos, neturėdamas pažįstamų, giminių. Per 10 metų nuo žemiausiojo verslo hierarchijos laiptelio pakilau iki stambaus tarptautinio koncerno, kurio metinė apyvarta siekia dešimtis milijonų litų, Baltijos šalių padalinio vadovo.
 
Niekas man nepadėjo, tai pasiekiau aš pats, nes neverkšlenau, neieškojau pasiteisinimų, ir dirbau ilgiau nei iki 17 val. Visus tuos metus aš dirbau ir mokiausi – kalbos, gilinausi į naujas technologijas, plėčiau verslo žinias. Taigi, pasaka apie švogerius aš netikiu. O dar paprasčiausia logika: jei švogeris į darbą priima kvailą giminaitį, tai tokia įmonė dirbs prastai ir bankrutuos. Bet jei švogeris į darbą priima giminaitį ir įmonė klesti – vadinasi, giminaitis ne toks jau ir kvailas.
 
Emigracijos klausimas
 
Tai labai populiari lietuviškoje žiniasklaidoje ir isteriška tema. Savo kasdieniniame gyvenime su ja man susidurti netenka. Darbe mane supa įdomų darbą dirbantys žmonės, atliekantys darbą puikiai, ir uždirbantys gerą atlyginimą, leidžiantį jiems Lietuvoje turėti viską, kas yra reikalinga normaliam gyvenimui. Jei tavo atlyginimas siekia 1000 litų, pirmiausia klausk savęs, ar esi vertas 3000 litų? Ar tavo darbas duoda tokią naudą, ar yra toks našus, kad tau būtų mokama daugiau?
 
Darbo užmokestis lietuviškai reiškia užmokestį už darbą, o ne už tai, kad štai toks puikus gyvuoji šioje žemėje. Jei manai, kad esi vertas daugiau, įrodyk tai savo darbu ir vadovui pasakyk - „aš padariau/atlikau/sukūriau štai tą ir aną, manau, kad esu vertas daugiau“.
 
Ieškojau AutoCAD įvaldžiusio inžinieriaus. Patikrinau 20 kandidatų, savo anketose nurodžiusių pageidaujamą atlyginimą nuo 1500 litų iki 2000 eurų, suteikiant ir tarnybinį automobilį. Nei vienas kandidatas nesugebėjo išspręsti paprasčiausio medžiagų atsparumo pradinio kurso uždavinio. Į darbą priėmiau pirmąjį, sugebėjusį teisingai išspręsti tą uždavinį, ir esu labai patenkintas tuo darbuotoju. Regiu jo profesinį tobulėjimą, kartu kyla ir jo darbo užmokesčio dydis.
 
Mane pribloškė epizodas iš Artūro pasakojimo, kad jam dirbant automechaniku buvo mokamas 800 litų atlyginimas. Jei jis būtų buvęs puikus mechanikas, uždirbtų kelis tūkstančius litų. Vadovai nėra idiotai, jie puikiai mato, kas kompanijai uždirba pinigus, ir kaip svarbu yra išsaugoti tokius darbuotojus. Vadinasi, Artūras ir tebuvo vertas tų 800 litų.
 
Netikiu pasakomis ir apie tai, kad „štai aš, toks grynuolis, brangakmenis, bet Lietuvoje esu išnaudojamas, mano gabumai nėra vertinami. Va, išvykau į Angliją ir įvyko stebuklas, dabar aš vilkiu ir dėviu „Adidas“, esu laimingas ir viskuo patenkintas“. Kalbėkime iš esmės – tu nieko nedarei/nedirbai už 800 litų, ir dabar nieko nedarai/nedirbi Londone už 800 svarų. Tavo visuomeninė padėtis nepakito – priklausei žemiausiam sluoksniui, taip yra ir dabar, tik pakeitei savo gyvenamąją vietą/šalį, kurioje gyveni.
 
Ypač nemalonu girdėti kalbas - „niekada negrįšiu į Lietuvą; pamiršau ją kaip slogų sapną; laimingas iš čia ištrūkęs“. Tokios kalbos man sukelia tik gailestį. Tėvynė – juk viena. Labiausiai man patinka Dž. Kenedžio citata – „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti“. Manau pasakysiu griežtai, labai griežtai, bet Lietuvai tapo lengviau, kad tokie žmonės kaip Artūras išvažiavo iš šalies.
 
Vidinė nacionalinė orientacija
 
Tėvynė tėra tik viena. Mano Tėvynė – Kaliningradas, kur gimiau ir augau. Niekada Tėvyne nepavadinsiu Lietuvos, kaip ir nekeisiu savo pavardės, prie jos pridėdamas galūnę -as. Tačiau čia yra mano namai, ir galbūt per anksti ir pernelyg pompastiškai pasakysiu, kad aš noriu būti palaidotas čia. Aš visada būsiu rusas, švęsiu gegužės 9-ąją, branginsiu savo vertybes.
 
Neseniai pamačiau automobilį su valstybiniu numeriu RUSSIA1, ir pamaniau, na, ir kvailys, už tuos 4000 litų verčiau būtum nupirkęs rusiškų istorijos vadovėlių ir išdalinęs rusų mokyklų vyresniųjų klasių moksleiviams. Nemėgstu „Bosco“ marškinėlių, ant kurių žodis „Rusija“ užrašytas ne rusiškai, nekenčiu „tagilo“ ten, kur poilsiauju. Labai stengiuosi paremti, padėti rusų bendruomenei Lietuvoje, daugiausia finansiškai, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra savo pavyzdžiu lietuviams byloti, kad rusai – normalūs žmonės. Savo darbuotojus išsiunčiau į Kaliningradą pasimokyti rusų kalbos, jiems patiems buvo malonu pažinti Rusiją ir rusus, o kursus organizavę darbuotojai lietuvių jaunimą gyrė kaip labai kultūringus ir inteligentiškus žmones.
 
Man Lietuva suteikė galimybę viską pradėti iš naujo. Aš to šanso neiššvaisčiau, pasinaudojau juo šimtu procentų, ir dabar gražinu Lietuvai skolą. Man malonu, kad po kelių nuostolingų metų akcininkams vokiečiams sugebėjau sugražinti viltį, kad plėtoti pelningą komercinę veiklą Lietuvoje įmanoma. Malonu, kad moku didelius mokesčius į šalies biudžetą. Malonu, kad su manimi dirba keturi jauni lietuviai ir, kad emigracija nesulaužys jų likimo. Bet iki šiol keista girdėti, kai vokiečiai/estai/latviai/suomiai man sako „kokie, jūs, lietuviai, esat šaunuoliai!“. Aš juk rusas. Kartais būna labai apmaudu, kad mano žinių, patirties neprireikė mano gimtajai šaliai.
 
Buvo momentų, kai aš nusipelniau, kad man pasakytų – „atvykai į svečius, o elgiesi kaip savo namuose“, bet man niekas niekada Lietuvoje nėra tokių žodžių pasakęs. Aš tai labai vertinu. Pats geriausias mano gyvenimo momentas buvo tas, kai mano dukra valstybinį lietuvių kalbos egzaminą išlaikė 89 balais. Mes su ja esame kosmopolitai gerąja prasme. Kitais metais įgysiu teisę siekti Lietuvos pilietybės, teks atsisakyti Rusijos pilietybės. Ką pasirinkti – nedvejoju. Aš priėmiau svarbų sprendimą 2004-aiais, ir po 10 metų aš suprantu, kaip teisingai aš pasielgiau. Lietuvos pilietybė man suteiks daugiau galimybių, mažiau rusas dėl to juk netapsiu.
 
Maskva manęs dabar jau nebesuviliosite. Buvau gavęs pasiūlymą dirbti Rusijoje, bet atsisakiau jo iš karto. Branginu gyvenimo ritmą Vilniuje, kelionė į darbą tetrunka 15 minučių, jokio streso nejusti parduotuvėse, gatvėje, versle. Upė, miškas, ekologiški produktai, moku mokesčius, ramiai miegu, jaučiu, kad mane gerbia.
 
Mano pasakojimo išvada – „jei gyveni blogai, tai, greičiausiai, dėl to pats esi kaltas“. Keisk gyvenimą, mokykis, skaityk, šypsokis aplinkiniams, būk pozityviai nusiteikęs, neverkšlenk, brangink šeimos ir artimųjų paramą, mažiau gerk ir nerūkyk, sportuok – ir viskas tau pavyks!

Toks įdomesnis straipsnis, kuriuo norėčiau pasidalinti su visais.
 
Nuoroda: http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/i-vilniu-emigraves-rusas-lietuvai-lengviau-kai-isvaziuoja-800-litu-verti-darbuotojai.d?id=64131188
 
Pačio straipsnio nekeliu čia, dėl sudėtingo formatavimo nukopijavus jį.
 
Smagaus skaitymo :)

Artėja lietuvių kalbos egzaminas ir tikriausiai daugelis dvyliktokų dabar susiėmę už galvos bando suprasti, kaip rašomi samprotavimo rašiniai. Galiu papasakoti apie save - rašinius rašyti man visada patiko, tačiau niekada nesilaikydavau samprotavimo rašinio struktūros, naudodavau daug metaforų..; gerai, kad turėjau gerą lietuvių kalbos mokytoją, tai ji man rašydavo 6 už rašinį + 10 už kūrybingumą, bet nuolat kartojo, kad "per egzaminą kūrybingi nukentės".
 
Likus kažkur dviems mėnesiams iki egzamino susigriebiau, susiradau samprotavimo rašinio struktūrą, taisykles, triukus, kaip rašyti, ir iš egzamino gavau 96. Dabar šiomis taisyklėmis pasidalinsiu ir su jumis :)
 
Visų pirma, samprotavimo rašinio dalys:
 
1. Įžanga
 
2. Trys (arba daugiau)
3. dėstymo
4. pastraipos
 
5. Užsklanda
 
Pasiimk juodraščio lapą.
 
Sužinojęs pavadinimą, užsirašyk rašinio temą ir problemą.
 
Pasidaryk lenteles (ar kaip tau patogiau) UŽ ir PRIEŠ. Čia surašyk argumentus kodėl pritari arba nepritari duotai temai.
 
Prie kiekvieno argumento pasirašyk galimą kontekstą. Kontekstai imami iš perskaitytų knygų arba istorinio/socialinio pasaulio. Stipriausi kontekstai yra Biblija bei Antika, juos praverstų žinoti. Dedant kontekstą reikia nurodyti, kur taip buvo pasakyta, iš kur tai paimta, o ne netikėtai numesti veikėjo vardą ir ką jis padarė ir tikėtis, kad visi supras, apie ką jūs šnekat. Taip pat kontekstas turi būti susijęs su ta knyga, o ne numesta pavienė situacija, kuri su bendra knygos esme neturi nieko bendra.
 
Tuomet išsirink ar būsi UŽ ar PRIEŠ.
 
Sugalvok, kurioj pastraipoj kokį argumentą pateiksi. Pastraipos turi būti atskiros, bet tarpusavy susiję.
 
Pirmiausia parašyk ne įžangą ar pastraipas, o užsklandą, nes ją parašyti lengviausia. Užsklanda turi būti viso rašinio apibendrinimas, čia negalima pateikti jokių naujų idėjų.
 
Tada parašyk pastraipas. Pradėk nuo tos, kuriai turi daugiausiai argumentų. Rašydamas pastraipas dar jų nejunk tarpusavy. Paprastai pirma pastraipa būna stipri, antra - silpniausia, trečia - stipriausia, bandoma paveikti skaitytoją emociškai.
 
Tuomet rašoma įžanga. Įžangos pirmas sakinys turėtų kažkaip sudominti skaitytoją. Svarbiausias įžangos sakinys paskutinis - čia reikia konkrečiai parodyti savo poziciją.
 
Pirmi dėstymo pastraipų sakiniai turi pagrįsti tavo poziciją. Paėmus rašinį ir perskaičius tik paskutinį įžangos sakinį ir pirmus dėstymo pastraipų sakinius, išeis maždaug toks sakinys: <MANO POZICIJA TOKIA> (mintyse: nes) <1-os DĖSTYMO PASTRAIPOS SAKINYS>, (nes) <2-os DĖSTYMO PASTRAIPOS SAKINYS>, (nes) <3-os DĖSTYMO PASTRAIPOS SAKINYS>.
 
Dėstymo pastraipoje turi būti teiginys (pirmas sakinys, pagrindžiantis pozicija), teiginį taip pat reikia pagrįsti. Tam naudojami kontekstai.
 
Galiausiai, kai turėsi visas pastraipas juodraštyje, galėsi išrinkti, kuri iš dėstymo pastraipu bus pirma/antra/trečia ir jas sujungti tarpusavy, ir turėsi savo rašinį ;)
 
Pridėjau failą, kuriame parodyta, kaip rašoma esė. Tą planą sukūriau ne aš, o kažkas iš mano mokyklos, bet jis man labai pravertė ;)
 
Aišku yra dar daug kitokių taisyklių/patarimų, rašant pačias pastraipas, bet tai, ką aš dabar parašiau yra pagrindai, ir turėtų labai praversti tiems, kurie to nežinojo ir atisėdę pasiimdavo švarraštį ir spontaniškai rašydavo viską iš eilės.
Rasinio_juodrastis.rar

Tai, kai tu kalbi nesąmones, tai ir po to pačiam atrodo, kad kiti šneka tą patį.
 
Niekas nėra prieš referendumų organizavimą. Reikėtų tą sau įsikalti į galvą. Referendumas, kaip idėja, yra gerai. Tačiau klausimas kam ir kaip jis naudojamas. O tu čia vėl viską suplaki į vieną ir bandai įpiršti, kad referendumo dėl draudimo parduoti žemę priešininkai neva yra išvis prieš referendumus ir už diktatūrą. Vaikiški tavo argumentai ir tiek.
 
P.S. Kad liktum supratęs, kai baigsi skaityt postą... tu turbūt esi už tautos teismą, visišką tautos valdžios įsigalėjimą, ane? Juk tauta viską gali nuspręsti: kas bus teisėju, ką ir kaip nuteisti, kokią bausmę skirti, kokį atlyginimą SAU išsimokėti, kokius mokesčius nusistatyti.

Man patiko Nerijaus Mačiulio citata:
 

Nusprendžiau su Uždarbio auditorija pasidalinti savo straipsniu (originalas čia) apie efektyvų bendravimą su klientais. Pats esu tinklalapių kūrėjas, bet manau, kad šios tiesos gali būti pritaikomos daugeliui freelance tipo profesijų.
 
* * * * *
 
Bendravimas yra neatsiejamas bet kokio projekto procesas – dažnai ne mažiau svarbus, negu realus techninis darbas. Tad šiandien nusprendžiau pasidalinti patarimais ta tema – bet ne šiaip “ką reikia daryti”, o ką pats asmeniškai darau, kad bendravimas tarp manęs (programuotojo) ir kliento vyktų kuo sklandžiau. Taigi, mano paties darbo principai:
 
1. Filtruoju klientus
 
Straipsnio pavadinime minimi “normalūs klientai” – ką tai reiškia? Dažnai manoma, kad reikia dėti visas pastangas, kad gautum užsakymą. Nė velnio – kai kurie užsakovai atneš tik nuostolių ir nervų karą. Kaip tokius atpažinti – atskiro straipsnio klausimas, bet bendrai tai tikri specialistai renkasi užsakovus net labiau, nei pastarieji juos.
 
Mano praktikoje, atkrenta apie 2/3 visų klientų, kurie kreipiasi. Priežastys įvairios, bet kokia pusė iš jų tiesiog “nepraeina atrankos”. Gali pasirodyti, kad aš pasikėlęs ir arogantiškas, bet iš tikro tai tie klientai tada nueina pas mažiau kvalifikuotus žmones, kurie pasiruošę dirbti jų sąlygomis. Win-win.
 
2. Bandau giliau suprasti klientą
 
Niekada nepuolu rašyti kodo ar diegti kokios TVS iškart: pirmas tikslas yra suprasti klientą. Iš verslo tikslų pusės – suprasti, ne kokios spalvos logotipo jis nori, o kokie jo tikslai ir lūkesčiai projektui, ką jis laikytų sėkme.
 
Būtent nuo to atsispiriu viso darbo eigoje, ir šiame etape aš pasiūlau klientui techninius sprendimų variantus, kurie padės pasiekti tikslų. Ir, kas galbūt dar svarbiau, siūlau atsisakyti kai kurių funkcijų, jei jos neveda prie tikslo.
 
3. Užduotis – tik raštu
 
Dažnas užsakovas patingi skirti laiko ir detaliai surašyti užduotį bei visas funkcijas. Maždaug, eigoje bus matyti. Kai kurie iš tokių jau iškart gauna atsisakymą dirbti, bet kai kuriuos kitus galima priversti padirbėti.
 
Mano dažna frazė: “Ar jūs turite detaliai aprašytą užduotį? Jums to reikės, nepriklausomai nuo to, ar samdysite mane, ar kitą programuotoją/įmonę”. Veikia 100%.
 
Taip pat bandau atpratinti klientus siųsti užduotį dalimis el. paštu. Viename laiške penki punktai, po to “o pala, dar prisiminiau” penki punktai, ir tada be galo. Turi būti centralizuota vieta, kur saugoma pilna užduotis – pats tam naudoju Asana, bet iš esmės priklauso nuo kliento, svarstau pagal žmogų, ar papildomas projektų valdymo įrankis neapsunkins proceso.
 
4. Užduotis ir planas – du skirtingi dalykai
 
Vienas iš pirmųjų dalykų, kurį reikia padaryti, gavus užduotį iš užsakovo – paversti ją realiu planu. Sakote – kur skirtumas? Mano praktikoje yra taip: užduotis nusako ką reikia padaryti, o planas – tai konkrečių darbų/etapų sąrašas su tarpiniais laiko terminais, kas ir kada bus užbaigta ir kas nuo ko priklauso.
 
Pradėti dirbti be chronologinio plano yra lengva, bet po to eigoje labai nepatogu sekti, kas padaryta, o taip pat galima ir pražiopsoti, kad kažkokią dalį reikėjo daryti anksčiau nei kitą dalį, nes tarp jų yra priklausomybė.
 
5. Aptariu sąlygas iš anksto, kad nekiltų klausimų
 
Galiu pasakyti drąsiai: didžiausia visų projektų visų problemų priežastis – nesusikalbėjimas tarp šalių. Projekto eigoje/viduryje/pabaigoje dėl to po to kyla nesklandumų, nepagrįstų kaltinimų ir t.t. Dėl to, kaip sakoma, dėl visko kiek įmanoma reikia susitarti “dar ant kranto”, prieš plaukiant kartu valtyje.
 
Ką būtinai-būtinai reikia aptarti (ir aprašyti):
- Darbo etapai ir jų atlikimo terminai
- Apmokėjimas: jo formos, jo dalys, avansas, delspinigiai ir kt.
- Visi projekte dalyvaujantys žmonės ir jų svarba: kas ką sprendžia
- Galimi papildomi darbai ir jų galima kaina
- Palaikymas po projekto pridavimo – ar už jį bus mokama ir kokiomis sąlygomis
- Jei pasitaikys klaidų ar smulkių patobulinimų – kiek laiko truks garantija
 
Turiu vieną strategiją, kad apsisaugočiau nuo mokėti nenorinčių užsakovų – laikau visus projektus savo serveryje, ir perkeliu juos pas užsakovą tik po pilno apmokėjimo (su sąlyga, kad pats projektas veikia ir jį belieka tik fiziškai perkelti).
 
6. Dažnai bendrauju su klientu
 
Šiuolaikinis madingas “agile” principas ir jo “sprintai” gali būti pritaikyti daug kur – kažkiek tos filosofijos taikau ir savo darbe. Klientams darbo rezultatus pateikiu porcijomis, kur bent po kažkiek naujovių atsiranda nuolat – taip vyksta aktyvus bendravimas, aptarimas, nuomonių apsikeitimai. Taip nesklandumai pastebimi anksčiau, o ne tada kai jau per vėlu/brangu perdarinėti visą darbą.
 
Tas dažnas bendravimas turi dar kelis šalutinius poveikius. Vienas iš tokių – “šiltesnių” santykių su klientu užmezgimas, kas reiškia kad teoriškai didesnė tikimybė, kad mane prisimins labiau, kai kas nors iš kliento draugų ieškos programuotojo. Nes su manimi N kartų susirašinėjo ir atsiminė.
 
Kitas dalykas – dažni pokalbiai verčia ir patį užsakovą pasitempti, nuolat stebėti projekto eigą, ruošti reikalingą informaciją iš anksto, analizuoti projekto būklę ir šiaip aktyviau dalyvauti.
 
7. Darbai laiku, jei įmanoma – anksčiau
 
Čia kaip ir savaime suprantamas dalykas, ar ne? Kad jeigu reikia darbą ar jo dalį padaryti iki dienos X, tai stengiamasi spėti iki dienos X. Bet aš stengiuos suspėti iki kokios (X-2) dienos – iš dalies, kad būtų laiko visokiems smulkiems pataisymams, o tuo pačiu kad maloniai nustebinčiau klientą – jie, patikėkite, to nepamiršta.
 
Kitas dalykas – iššūkis pačiam sau: ar įmanoma padaryti darbą greičiau negu yra sutarta, tai priduoda papildomos motyvacijos.
 
Tiesa, reikia pridurti, kad tai nereiškia, jog dirbu belekaip, kad tik suspėčiau greičiau. Kokybė turi išlikti. Kita vertus, čia kartais taikau “lean” principą – kuo anksčiau užsakovui parodyti bent kažkokį pusiau veikiantį variantą ir tada jau daryti tobulinimų iteracijas.
 
Dar vienas momentas – jeigu jau matau, kad niekaip nesigauna tilpti į laiko terminus, apie tai pats pranešu užsakovui, nedelsiu iki to momento kai manęs ieškos su klausimu “kur dingęs”. Geriau nuoširdžiai prisipažinti ir išlaikyti gerus santykius, tuo pačiu informuojant kitą pusę, kad ji savo ruožtu planuotų savo veiksmus atitinkamai.
 
8. Šalutinis tikslas – rekomendacija
 
Jei dirbu su žmogumi ar įmone pirmą kartą, tikslas nėra tik šis konkretus projektas ir sutarti pinigai. Aš žiūriu plačiau – jei kita pusė liks patenkinta, tada tikėtina, jog sugrįš dar ar bent jau rekomenduos mane, jei kažkam iš aplinkos prireiks programuotojo pagalbos.
 
Dėl to daryti “belekaip, kad tik veiktų, o užsakovas gal nepastebės” – nepateisinamas variantas. Nes vėliau gali išlysti visokių netikslumų ir nesklandumų, ir už kiekvieną iš jų gausite vis mažiau karmos taškų užsakovo akyse.
 
* * *
 
Čia yra tik dalis principų, kurių stengiuosi laikytis, kurdamas projektus kitiems. Bendrai visus juos galima apibūdinti taip – kad tam laikui tas projektas tampa ir jūsų kūdikiu, reikia žiūrėti taip tarsi kurtumėte jį sau ir bandyti parodyti rezultatą. Tada užsakovai tai vertins ir sugrįš.
 
O gal jūs turite kažkokių tips’ų, kaip efektyviau bendrauti ir dirbti su užsakovais?

Sveiki forumiečiai, pasidalinsiu su Jumis dar keliomis mintimis apie verslo idėjas ir kelią link jų realizavimo. Tai bus savotiška mano pirmojo straipsnio „Tobula idėja arba Beždžionės teorema“ antroji dalis.
 
Paskutiniu metu forume (ir ne tik) šnekama tik apie vieną – verslo idėjas.. kaip rasti tą stebuklingą nišą, kuri sukraus turtus? Kaip įkurti naująjį „facebook‘ą“, kaip tapti antruoju Steve Jobs'u arba Ilja Laurs‘u? Tačiau dažniausiai viskas baigiasi tuo pačiu scenarijumi:
 
1. pateikiama verslo idėja
2. autoriui pateikiamos (elementariausios) kliūtys, kurios atsiras ją įgyvendinant: įstatymai, konkurentai, kapitalas – dažniausios iš jų.
3. verslo idėja palaidoma.
 
Neseniai mačiau interviu ištrauką su visiems gerai žinomu verslininku I. Laurs‘u. Jis užsiminė, jog vidutiniškai lietuviai, palyginus su amerikiečiais, turi labai daug verslo idėjų, tačiau neturi nė žalio supratimo, kaip jas įgyvendinti. Gali susidaryti toks įspūdis, kad užtenka vien sugalvoti kažką įspūdingo, o visi kiti darbai atliks save patys. Deje, išlindę iš savo sąsiuvinio ir susidūrę su tikruoju pasauliu, pamatome, kad viskas nėra taip paprasta. Tad nuo ko pradėti?
 
Dažniausios kliūtys ir yra jau anksčiau minėti - įstatymai, konkurentai bei kapitalas. Vėliau paliesiu dar kelias, mano manymu galbūt net ir svarbesnes kliūtis, tačiau apie jas šiek tiek vėliau.
 

http://images.moneysavingexpert.com/images/MonopolyHouses.jpg

 
Pradėkime nuo konkurentų. Geriausia, kuomet jų nėra, taip? Žinoma, tačiau to tikėtis yra praktiškai neįmanoma. Jeigu konkurentų nėra, tai galbūt todėl, kad niekam ši niša neįdomi? Nebijokite konkurentų – mokykitės iš jų, aplenkite juos. Pagalvokite, kuo Jūsų projektas bus kitoks, kuo jis bus geresnis už kitus. Sakysite: bet kaip aš galiu kažką aplenkti, jie tai juk turi milžiniškus kapitalus, žinomumą..? Čia ir susiduriame su tomis kitomis, paslėptomis kliūtimis, apie kurias naujokai dažniausiai nepagalvoja.
 
Pagalvokime, kodėl klęsti prekybos tinklas IKI, jeigu aiškus rinkos lyderis yra Maxima? Kodėl žmonės pardavinėja daiktus per iOffer.com, jeigu tam yra eBay? Kodėl egzistuoja kitos internetinės piniginės, jeigu populiariausia yra PayPal? Kodėl kiti skambina į pagalbos telefonus, jeigu galima pasinaudoti Google?
 
Mano atsakymas į tai būtų paprastas – reikia žinoti savo tikslinę auditoriją. Į ką bus taikomas Jūsų projektas – kas bus Jūsų klientas? Visi? Taip nebūna. Žmonės turi skirtingus poreikius, gyvena skirtingose vietose, yra skirtingo amžiaus, turi skirtingus interesus..
 
Įdomumo dėlei, pažvelkime į tam tikrus skirtumus tarp IKI ir Maximos: Maxima turi rinkos giganto įvaizdį, kur apstu įvairiausių prekių mažiausiomis kainomis. Milžiniška erdvė patalpose, logotipo spalvos bei tarptautinis pavadinimas, kuria masyvų, patikimą, tačiau šiek tiek šaltoką įvazdį. Tad ką daro IKI? Jų parduotuvės mažesnės, nėra jokių Hyper-IKI ar IKI-bazių, patalpos – mažesnės, pavadinimas – dažnai lietuvių kalboje naudojamas žodis, logotipo spalvos žalia geltona primena gamtos spalvas, vietoje kepami produktai bei kulinarinės laidos sukuria šviežesnį, šiltesnį įvaizdį.
 
Turbūt visiems aišku, kad parduodami produktai tiek IKI, tiek Maximoje, yra vienodi. Pienas perkamas iš tų pačių ūkininkų, obuoliai vežami iš tos pačios Lenkijos, viskas laikoma tokiuose pačiuose sandėliuose. Tačiau įvaizdis kitoks, o tuo pačiu kiti ir ten besilankantys žmonės.
 
Taigi, štai tokios smulkios detalės gali lemti Jūsų projekto pasisekimą arba nuopuolį. Šiais laikais eiliniam vartotojui viskas turėtų būti pateikta ant lėkštutės,- netgi registracijos procesai tapo varginančia veikla. Viskas turėtų būti kuo patogiau, paprasčiau. Tai galioja tiek funkcijoms, tiek dizainui, tiek ir kitoms detalėms.
 

http://4.bp.blogspot.com/_4mZoHhehxr0/SqerTnTciMI/AAAAAAAAAG4/qobrrxfmwcM/s200/Monopoly+man+broke.jpg

 
Antra didžioji kliūtis – kapitalas. Dažniausiai mes jo tiesiog neturime, tad viską nusprendžiame daryti patys. Bet čia reikia sustoti ir paklausti savęs, ar aš mokėsiu tai padaryti gerai? Jeigu ne, ar verta to mokytis? Versle galioja posakis: laikas – pinigai. Deje, daugelis tai pamiršta, manydami, kad neturi kito pasirinkimo, nes samdyti profesionalams neturi lėšų. O iš tiesų juk visą tą laiką, kurį praleidote mokindamiesi nupiešti baisų logotipą, ar sukoduoti klaidomis besispjaudantį puslapį, galėjote susirasti paprasčiausią darbelį, ir išleisti uždirbtus pinigus samdant profesionalą, kuris darbą atliks iki galo. Taip pat vertėtų atsiminti, jog jeigu paslaugą pirksite pigiai – rezultatas pigiai ir atrodys..
 
Ir taip prieiname prie antrosios paslėptosios kliūties – investicijų baimės. Reikėtų suprasti, kad greičiausiai nepavyks sulaukti sėkmės pernakt. Norint užauginti vaisių – reikės pasodinti daigus. Kurį laiką tikrai būsite nuostolyje. Sukūrę temą, jog ieškote verslo partnerių, greičiausiai nesulauksit jokio atsakymo, tik kelis pašiepiančius komentarus – nes dauguma toje skiltyje tik tam ir lankosi. Paleidę savo projektą, tik po kiek laiko pastebėsite paliktas spragas, reikės grįžti jų taisyti, būsite kritikuojami.
 

http://drstudios.co.uk/wp-content/uploads/2009/07/MonoPlans.jpg

 
Įstatymai – visi suprantame, kad jeigu savo veiklos nelegalizuosime, karučiais vežamų į banką pinigų nuslėpti nuo valstybės nepavyks. Jeigu nesate pasiruošę susidurti su įstatymų, legalizavimų pinklėmis – galbūt dar ir nesate pasiruošę kurti didelį projektą? Tai bus trečioji paslėptoji kliūtis – nerealūs planai. Sukurkite savo projekto plėtros planą, viską užrašykite ant lapo. Pagalvokite, kaip projektas atrodys prieš paleidimą, porą mėnesių po paleidimo, vėliau. Kaip kis nuostolis/pelnas, klientų kiekis, ir t.t. Kada planuojate pagaliau išlipti iš nuostolio? Kaip pritrauksite pirmuosius klientus? Pasistenkite apgalvoti kuo įvairesnes detales ir suprasti, kodėl viskas turėtų vykti būtent taip, o ne kitaip. Žinoma, greičiausiai nuo pradinio plano bus greitai nukrypta – tuomet atlikite tyrimus iš naujo ir kurkite naują planą. Svarbiausia yra ne pats planas, o nuoseklus savo veiksmų apgalvojimas, spragų aptikimas, susieti ir patobulinti esamas detales, taip pat ir praplėsti savo žinias.
 

http://realtybiznews.com/wp-content/uploads/2011/03/dream-vs-reality.jpg

 
Apibendrinant pasikartosiu, apie ką reikėtų pirmiausia pagalvoti, kuriant savo projektą. Tai yra:
 
Kapitalas
Investicijos
Konkurentai
Tikslinė auditorija
Įstatymai
Plėtros planas
 
Apgalvoję šiuos dalykus jau turėsite tam tikrus pamatus savo projektui vystyti ir galėsite pagaliau išlysti iš svajonių (idėjų) pasaulio ir užsiimti realia veikla.
 
Sėkmės. :)

Sveiki, rašau šį tekstą, nes pasiilgau minčių dalinimosi forume, savęs reiškimo. Ne tik iš kitų, bet ir iš savęs – būna, kad atsidarau temą ir noriu atrašyti autoriui kažką, padėti, bet po kelių minučių ištrinu tekstą, išjungiu langą – nusprendžiu „negaišti laiko“ šnekant apie tai, kas man neatneš asmeninės naudos. Tačiau tikiuosi tai pakeisti. Manau, jeigu kiekvienas nuo savęs pradėsime daugiau dalintis mintimis, tai grįš mums atgal su kaupu.
 
Grįžkime prie temos pavadinimo, taip, šnekėsiu apie (verslo) idėjas, tikiuosi šiek tiek kitokiu kampu, negu tikėjotės – nes tik taip galima įžvelgti kažką nauja už dėžutės ribos. Na taip, tai nebus kažkoks sėkmės receptas – tokių nebūna. Iš tiesų prisipažinsiu, iš pradžių parašęs šį tekstą labai išsiplėčiau ir visiškai nukrypau nuo minties, tad teko rašyti iš naujo. Tebūnie tai bus pirmoji, įžanginė dalis, o vėliau paskelbsime ir antrąją.
 
 
Turbūt ne paslaptis, kad šiame forume renkasi daug jaunų žmonių, kurie svajoja uždirbti galbūt netgi pirmuosius savo pinigus. Paskaitę kitų sėkmės istorijas užsidegame ir patys.. kaip rasti tą stebuklingą nišą, kuri sukraus turtus? Informacinės Technologijos mums suteikia galimybę pasiekti visą pasaulį ir sulaukti milžiniško pasisekimo pernakt. Kaip įkurti naująjį „facebook‘ą“, kaip gyventi kaip S. Jobs‘ui, kaip tapti antruoju Ilja Laurs‘u? Kaip sukurti tai, apie ką niekas dar nepagalvojo?
 
Skaitant tokias temas galima susidaryti įspūdį, jog šis forumas populiarus ne tik tarp verslininkų, bet ir tarp išradėjų. Tačiau kaip visi žinome, vien gera idėja nieko nereiškia, ją reikia realizuoti. Tuomet ir prasideda visi galvos skausmai.
 
 
Mano manymu, jauniems ir dar tik pradedantiems kurti asmenims reikėtų atsižvelgti į šiuos du punktus:
 
1. Asmeninis suinteresuotumas. Ar ši idėja man išties patinka ir esu pasiryžęs už ją kovoti? Ar aš to imuosi tik dėl to, jog manau, kad tai prives prie lengvų pinigų? Ar susidūręs su pirmosiomis kliūtimis neužmesiu šios idėjos ir neimsiu ieškoti naujos?
 
Tobula idėja – tai ir yra asmeninis suinteresuotumas. Nesitikėkite atrasti kažką visiškai nauja. Pagalvokite apie tai, kuo jau dabar nuoširdžiai domitės ir kaip tai būtų galima patobulinti – nors ir šiek tiek. Dirbdami prie projekto, kuris Jus iš tiesų domina, taip pat įdėsite ir daugiau pastangų kovodami dėl jo sėkmės, ir neužmesite visko suklupę ties pirmuoju barjeru. Negaiškite laiko šokinėdami nuo vienos srities prie kitos, kitaip dažnai galite rasti save atsiduriantį naujoko vietoje ir teks viską pradėti iš naujo. Žvelgiant tolimesnėmis perspektyvomis, pamažu kaupiamas žinias galėsite panaudoti ir vėliau - sekantį projektą galėsite susieti su pirmu, o kas žino, galbūt su laiku pasiseks ir pastarąjį taip išplėtoti, kad nebereikės ieškoti nieko nauja.
 
2. Paprastumas. Ar aš sugebėsiu tai įgyvendinti? Ar tai nebus per daug žinių bei kapitalo reikalaujantis projektas, kurio aš nesugebėsiu apčiuopti? Ar susidūręs su pirmosiomis kliūtimis neužmesiu šios idėjos ir neimsiu ieškoti naujos?
 
Paprastumas – tai beždžionės teorema. Nešokite sau virš bambos, pradėkite nuo kažko paprasto, smulkaus, galbūt net nelabai originalaus – pakopijuokite kitus, pamatysite, kad viskas nėra taip lengva, susidursite su techniniais savo projekto aspektais. Vienu metu susitelkite ties vienu uždaviniu, žingsnis po žingsnio artėkite prie savo tikslo. Apsipraskite su tuo, kaip viskas vyksta, įgaukite šiek tiek patirties ir po truputį plėskitės pirmyn.
 

http://fellowshipofminds.files.wordpress.com/2011/03/monkey-see-monkey-do.jpg

 
Tiek pirmo, tiek antro punkto ignoravimas gali privesti prie idėjos palaidojimo, tad į nieką nevertėtų žvelgti pro pirštus. Tobulos idėjos ieškome visi, tačiau iki masyvių projektų reikia užaugti, o kol kas pabandykime atsakymo ieškoti vadovaudamiesi beždžionių teorema.
 
Sėkmės.

Sveiki forumiečiai, pasidalinsiu su Jumis dar keliomis mintimis apie verslo idėjas ir kelią link jų realizavimo. Tai bus savotiška mano pirmojo straipsnio „Tobula idėja arba Beždžionės teorema“ antroji dalis.
 
Paskutiniu metu forume (ir ne tik) šnekama tik apie vieną – verslo idėjas.. kaip rasti tą stebuklingą nišą, kuri sukraus turtus? Kaip įkurti naująjį „facebook‘ą“, kaip tapti antruoju Steve Jobs'u arba Ilja Laurs‘u? Tačiau dažniausiai viskas baigiasi tuo pačiu scenarijumi:
 
1. pateikiama verslo idėja
2. autoriui pateikiamos (elementariausios) kliūtys, kurios atsiras ją įgyvendinant: įstatymai, konkurentai, kapitalas – dažniausios iš jų.
3. verslo idėja palaidoma.
 
Neseniai mačiau interviu ištrauką su visiems gerai žinomu verslininku I. Laurs‘u. Jis užsiminė, jog vidutiniškai lietuviai, palyginus su amerikiečiais, turi labai daug verslo idėjų, tačiau neturi nė žalio supratimo, kaip jas įgyvendinti. Gali susidaryti toks įspūdis, kad užtenka vien sugalvoti kažką įspūdingo, o visi kiti darbai atliks save patys. Deje, išlindę iš savo sąsiuvinio ir susidūrę su tikruoju pasauliu, pamatome, kad viskas nėra taip paprasta. Tad nuo ko pradėti?
 
Dažniausios kliūtys ir yra jau anksčiau minėti - įstatymai, konkurentai bei kapitalas. Vėliau paliesiu dar kelias, mano manymu galbūt net ir svarbesnes kliūtis, tačiau apie jas šiek tiek vėliau.
 

http://images.moneysavingexpert.com/images/MonopolyHouses.jpg

 
Pradėkime nuo konkurentų. Geriausia, kuomet jų nėra, taip? Žinoma, tačiau to tikėtis yra praktiškai neįmanoma. Jeigu konkurentų nėra, tai galbūt todėl, kad niekam ši niša neįdomi? Nebijokite konkurentų – mokykitės iš jų, aplenkite juos. Pagalvokite, kuo Jūsų projektas bus kitoks, kuo jis bus geresnis už kitus. Sakysite: bet kaip aš galiu kažką aplenkti, jie tai juk turi milžiniškus kapitalus, žinomumą..? Čia ir susiduriame su tomis kitomis, paslėptomis kliūtimis, apie kurias naujokai dažniausiai nepagalvoja.
 
Pagalvokime, kodėl klęsti prekybos tinklas IKI, jeigu aiškus rinkos lyderis yra Maxima? Kodėl žmonės pardavinėja daiktus per iOffer.com, jeigu tam yra eBay? Kodėl egzistuoja kitos internetinės piniginės, jeigu populiariausia yra PayPal? Kodėl kiti skambina į pagalbos telefonus, jeigu galima pasinaudoti Google?
 
Mano atsakymas į tai būtų paprastas – reikia žinoti savo tikslinę auditoriją. Į ką bus taikomas Jūsų projektas – kas bus Jūsų klientas? Visi? Taip nebūna. Žmonės turi skirtingus poreikius, gyvena skirtingose vietose, yra skirtingo amžiaus, turi skirtingus interesus..
 
Įdomumo dėlei, pažvelkime į tam tikrus skirtumus tarp IKI ir Maximos: Maxima turi rinkos giganto įvaizdį, kur apstu įvairiausių prekių mažiausiomis kainomis. Milžiniška erdvė patalpose, logotipo spalvos bei tarptautinis pavadinimas, kuria masyvų, patikimą, tačiau šiek tiek šaltoką įvazdį. Tad ką daro IKI? Jų parduotuvės mažesnės, nėra jokių Hyper-IKI ar IKI-bazių, patalpos – mažesnės, pavadinimas – dažnai lietuvių kalboje naudojamas žodis, logotipo spalvos žalia geltona primena gamtos spalvas, vietoje kepami produktai bei kulinarinės laidos sukuria šviežesnį, šiltesnį įvaizdį.
 
Turbūt visiems aišku, kad parduodami produktai tiek IKI, tiek Maximoje, yra vienodi. Pienas perkamas iš tų pačių ūkininkų, obuoliai vežami iš tos pačios Lenkijos, viskas laikoma tokiuose pačiuose sandėliuose. Tačiau įvaizdis kitoks, o tuo pačiu kiti ir ten besilankantys žmonės.
 
Taigi, štai tokios smulkios detalės gali lemti Jūsų projekto pasisekimą arba nuopuolį. Šiais laikais eiliniam vartotojui viskas turėtų būti pateikta ant lėkštutės,- netgi registracijos procesai tapo varginančia veikla. Viskas turėtų būti kuo patogiau, paprasčiau. Tai galioja tiek funkcijoms, tiek dizainui, tiek ir kitoms detalėms.
 

http://4.bp.blogspot.com/_4mZoHhehxr0/SqerTnTciMI/AAAAAAAAAG4/qobrrxfmwcM/s200/Monopoly+man+broke.jpg

 
Antra didžioji kliūtis – kapitalas. Dažniausiai mes jo tiesiog neturime, tad viską nusprendžiame daryti patys. Bet čia reikia sustoti ir paklausti savęs, ar aš mokėsiu tai padaryti gerai? Jeigu ne, ar verta to mokytis? Versle galioja posakis: laikas – pinigai. Deje, daugelis tai pamiršta, manydami, kad neturi kito pasirinkimo, nes samdyti profesionalams neturi lėšų. O iš tiesų juk visą tą laiką, kurį praleidote mokindamiesi nupiešti baisų logotipą, ar sukoduoti klaidomis besispjaudantį puslapį, galėjote susirasti paprasčiausią darbelį, ir išleisti uždirbtus pinigus samdant profesionalą, kuris darbą atliks iki galo. Taip pat vertėtų atsiminti, jog jeigu paslaugą pirksite pigiai – rezultatas pigiai ir atrodys..
 
Ir taip prieiname prie antrosios paslėptosios kliūties – investicijų baimės. Reikėtų suprasti, kad greičiausiai nepavyks sulaukti sėkmės pernakt. Norint užauginti vaisių – reikės pasodinti daigus. Kurį laiką tikrai būsite nuostolyje. Sukūrę temą, jog ieškote verslo partnerių, greičiausiai nesulauksit jokio atsakymo, tik kelis pašiepiančius komentarus – nes dauguma toje skiltyje tik tam ir lankosi. Paleidę savo projektą, tik po kiek laiko pastebėsite paliktas spragas, reikės grįžti jų taisyti, būsite kritikuojami.
 

http://drstudios.co.uk/wp-content/uploads/2009/07/MonoPlans.jpg

 
Įstatymai – visi suprantame, kad jeigu savo veiklos nelegalizuosime, karučiais vežamų į banką pinigų nuslėpti nuo valstybės nepavyks. Jeigu nesate pasiruošę susidurti su įstatymų, legalizavimų pinklėmis – galbūt dar ir nesate pasiruošę kurti didelį projektą? Tai bus trečioji paslėptoji kliūtis – nerealūs planai. Sukurkite savo projekto plėtros planą, viską užrašykite ant lapo. Pagalvokite, kaip projektas atrodys prieš paleidimą, porą mėnesių po paleidimo, vėliau. Kaip kis nuostolis/pelnas, klientų kiekis, ir t.t. Kada planuojate pagaliau išlipti iš nuostolio? Kaip pritrauksite pirmuosius klientus? Pasistenkite apgalvoti kuo įvairesnes detales ir suprasti, kodėl viskas turėtų vykti būtent taip, o ne kitaip. Žinoma, greičiausiai nuo pradinio plano bus greitai nukrypta – tuomet atlikite tyrimus iš naujo ir kurkite naują planą. Svarbiausia yra ne pats planas, o nuoseklus savo veiksmų apgalvojimas, spragų aptikimas, susieti ir patobulinti esamas detales, taip pat ir praplėsti savo žinias.
 

http://realtybiznews.com/wp-content/uploads/2011/03/dream-vs-reality.jpg

 
Apibendrinant pasikartosiu, apie ką reikėtų pirmiausia pagalvoti, kuriant savo projektą. Tai yra:
 
Kapitalas
Investicijos
Konkurentai
Tikslinė auditorija
Įstatymai
Plėtros planas
 
Apgalvoję šiuos dalykus jau turėsite tam tikrus pamatus savo projektui vystyti ir galėsite pagaliau išlysti iš svajonių (idėjų) pasaulio ir užsiimti realia veikla.
 
Sėkmės. :)

Nežinau ar tikrai čia pataikiau, bet niekur kitur vietos neradau :)
 
360 baldo apsukimas
 
esu ir daugiauką padaręs - bet daugiausia interjerai, baldai ir pan... Kartas nuo karto įkelsiu naujausius darbus

Verta pastebėti keletą neteisingų faktų tavo poste.
 
Pirma, išmokos Lietuvos ūkininkams iki šiol buvo 2-3 kartus mažesnės už daugiausia gaunančius kitų šalių ūkininkus. Tačiau tas skirtumas buvo visose šalyse. Nebuvo taip, jog visos vakarų šalys gavo 3 kartus didesnes išmokas, o Baltijos šalys - ne. Nepaisant to, išmokos mūsų ūkininkams buvo mažiau negu du kartus mažesnės, negu ES vidurkis. Bet vėl gi - taip buvo praėjusio laikotarpio biudžete. Dabar yra priimtas naujas biudžetas.
 
Kitas dalykas, pardavus žemę ji ir toliau lieka teisinėje Lietuvos jurisdikcijoje ir apie kažkokius teritorijos vientisumo ar pan. praradimus galima pamiršti. Kadangi absoliučiai visam NT turtui galioja Lietuvos teisė - tas turtas gali būti ir nacionalizuojamas pagal dabar esamas sąlygas. Kitą vertus, nebus draudžiama ir tos žemės įsigyti kam nors kitam. Suprantama, kad mūsų ūkininkai galbūt nesugebės to padaryt, jeigu kainos padidės. Bet vėl, turint omenyje kiek dabar yra žemės privačiose rankose, negalima tikėtis, kad užsienio investuotojams pavyks įsigyti didžiulis jos plotus. Ypač, kadangi jau dabar galioja tam tikri saugikliai.
 
Kad seniai išdiskutuota - aišku. Tačiau argumentų diskusijoje mažiau negu mažai. Daugiausia tai - emocijomis ir garsiu šūkavimu paremti teiginiai, kylantys iš nieko daugiau, kaip tik noro pasipriešinti kažkam. Skaičių, statistikos ar pan. faktų - beveik nėra.

Sveiki forumiečiai, pasidalinsiu su Jumis dar keliomis mintimis apie verslo idėjas ir kelią link jų realizavimo. Tai bus savotiška mano pirmojo straipsnio „Tobula idėja arba Beždžionės teorema“ antroji dalis.
 
Paskutiniu metu forume (ir ne tik) šnekama tik apie vieną – verslo idėjas.. kaip rasti tą stebuklingą nišą, kuri sukraus turtus? Kaip įkurti naująjį „facebook‘ą“, kaip tapti antruoju Steve Jobs'u arba Ilja Laurs‘u? Tačiau dažniausiai viskas baigiasi tuo pačiu scenarijumi:
 
1. pateikiama verslo idėja
2. autoriui pateikiamos (elementariausios) kliūtys, kurios atsiras ją įgyvendinant: įstatymai, konkurentai, kapitalas – dažniausios iš jų.
3. verslo idėja palaidoma.
 
Neseniai mačiau interviu ištrauką su visiems gerai žinomu verslininku I. Laurs‘u. Jis užsiminė, jog vidutiniškai lietuviai, palyginus su amerikiečiais, turi labai daug verslo idėjų, tačiau neturi nė žalio supratimo, kaip jas įgyvendinti. Gali susidaryti toks įspūdis, kad užtenka vien sugalvoti kažką įspūdingo, o visi kiti darbai atliks save patys. Deje, išlindę iš savo sąsiuvinio ir susidūrę su tikruoju pasauliu, pamatome, kad viskas nėra taip paprasta. Tad nuo ko pradėti?
 
Dažniausios kliūtys ir yra jau anksčiau minėti - įstatymai, konkurentai bei kapitalas. Vėliau paliesiu dar kelias, mano manymu galbūt net ir svarbesnes kliūtis, tačiau apie jas šiek tiek vėliau.
 

http://images.moneysavingexpert.com/images/MonopolyHouses.jpg

 
Pradėkime nuo konkurentų. Geriausia, kuomet jų nėra, taip? Žinoma, tačiau to tikėtis yra praktiškai neįmanoma. Jeigu konkurentų nėra, tai galbūt todėl, kad niekam ši niša neįdomi? Nebijokite konkurentų – mokykitės iš jų, aplenkite juos. Pagalvokite, kuo Jūsų projektas bus kitoks, kuo jis bus geresnis už kitus. Sakysite: bet kaip aš galiu kažką aplenkti, jie tai juk turi milžiniškus kapitalus, žinomumą..? Čia ir susiduriame su tomis kitomis, paslėptomis kliūtimis, apie kurias naujokai dažniausiai nepagalvoja.
 
Pagalvokime, kodėl klęsti prekybos tinklas IKI, jeigu aiškus rinkos lyderis yra Maxima? Kodėl žmonės pardavinėja daiktus per iOffer.com, jeigu tam yra eBay? Kodėl egzistuoja kitos internetinės piniginės, jeigu populiariausia yra PayPal? Kodėl kiti skambina į pagalbos telefonus, jeigu galima pasinaudoti Google?
 
Mano atsakymas į tai būtų paprastas – reikia žinoti savo tikslinę auditoriją. Į ką bus taikomas Jūsų projektas – kas bus Jūsų klientas? Visi? Taip nebūna. Žmonės turi skirtingus poreikius, gyvena skirtingose vietose, yra skirtingo amžiaus, turi skirtingus interesus..
 
Įdomumo dėlei, pažvelkime į tam tikrus skirtumus tarp IKI ir Maximos: Maxima turi rinkos giganto įvaizdį, kur apstu įvairiausių prekių mažiausiomis kainomis. Milžiniška erdvė patalpose, logotipo spalvos bei tarptautinis pavadinimas, kuria masyvų, patikimą, tačiau šiek tiek šaltoką įvazdį. Tad ką daro IKI? Jų parduotuvės mažesnės, nėra jokių Hyper-IKI ar IKI-bazių, patalpos – mažesnės, pavadinimas – dažnai lietuvių kalboje naudojamas žodis, logotipo spalvos žalia geltona primena gamtos spalvas, vietoje kepami produktai bei kulinarinės laidos sukuria šviežesnį, šiltesnį įvaizdį.
 
Turbūt visiems aišku, kad parduodami produktai tiek IKI, tiek Maximoje, yra vienodi. Pienas perkamas iš tų pačių ūkininkų, obuoliai vežami iš tos pačios Lenkijos, viskas laikoma tokiuose pačiuose sandėliuose. Tačiau įvaizdis kitoks, o tuo pačiu kiti ir ten besilankantys žmonės.
 
Taigi, štai tokios smulkios detalės gali lemti Jūsų projekto pasisekimą arba nuopuolį. Šiais laikais eiliniam vartotojui viskas turėtų būti pateikta ant lėkštutės,- netgi registracijos procesai tapo varginančia veikla. Viskas turėtų būti kuo patogiau, paprasčiau. Tai galioja tiek funkcijoms, tiek dizainui, tiek ir kitoms detalėms.
 

http://4.bp.blogspot.com/_4mZoHhehxr0/SqerTnTciMI/AAAAAAAAAG4/qobrrxfmwcM/s200/Monopoly+man+broke.jpg

 
Antra didžioji kliūtis – kapitalas. Dažniausiai mes jo tiesiog neturime, tad viską nusprendžiame daryti patys. Bet čia reikia sustoti ir paklausti savęs, ar aš mokėsiu tai padaryti gerai? Jeigu ne, ar verta to mokytis? Versle galioja posakis: laikas – pinigai. Deje, daugelis tai pamiršta, manydami, kad neturi kito pasirinkimo, nes samdyti profesionalams neturi lėšų. O iš tiesų juk visą tą laiką, kurį praleidote mokindamiesi nupiešti baisų logotipą, ar sukoduoti klaidomis besispjaudantį puslapį, galėjote susirasti paprasčiausią darbelį, ir išleisti uždirbtus pinigus samdant profesionalą, kuris darbą atliks iki galo. Taip pat vertėtų atsiminti, jog jeigu paslaugą pirksite pigiai – rezultatas pigiai ir atrodys..
 
Ir taip prieiname prie antrosios paslėptosios kliūties – investicijų baimės. Reikėtų suprasti, kad greičiausiai nepavyks sulaukti sėkmės pernakt. Norint užauginti vaisių – reikės pasodinti daigus. Kurį laiką tikrai būsite nuostolyje. Sukūrę temą, jog ieškote verslo partnerių, greičiausiai nesulauksit jokio atsakymo, tik kelis pašiepiančius komentarus – nes dauguma toje skiltyje tik tam ir lankosi. Paleidę savo projektą, tik po kiek laiko pastebėsite paliktas spragas, reikės grįžti jų taisyti, būsite kritikuojami.
 

http://drstudios.co.uk/wp-content/uploads/2009/07/MonoPlans.jpg

 
Įstatymai – visi suprantame, kad jeigu savo veiklos nelegalizuosime, karučiais vežamų į banką pinigų nuslėpti nuo valstybės nepavyks. Jeigu nesate pasiruošę susidurti su įstatymų, legalizavimų pinklėmis – galbūt dar ir nesate pasiruošę kurti didelį projektą? Tai bus trečioji paslėptoji kliūtis – nerealūs planai. Sukurkite savo projekto plėtros planą, viską užrašykite ant lapo. Pagalvokite, kaip projektas atrodys prieš paleidimą, porą mėnesių po paleidimo, vėliau. Kaip kis nuostolis/pelnas, klientų kiekis, ir t.t. Kada planuojate pagaliau išlipti iš nuostolio? Kaip pritrauksite pirmuosius klientus? Pasistenkite apgalvoti kuo įvairesnes detales ir suprasti, kodėl viskas turėtų vykti būtent taip, o ne kitaip. Žinoma, greičiausiai nuo pradinio plano bus greitai nukrypta – tuomet atlikite tyrimus iš naujo ir kurkite naują planą. Svarbiausia yra ne pats planas, o nuoseklus savo veiksmų apgalvojimas, spragų aptikimas, susieti ir patobulinti esamas detales, taip pat ir praplėsti savo žinias.
 

http://realtybiznews.com/wp-content/uploads/2011/03/dream-vs-reality.jpg

 
Apibendrinant pasikartosiu, apie ką reikėtų pirmiausia pagalvoti, kuriant savo projektą. Tai yra:
 
Kapitalas
Investicijos
Konkurentai
Tikslinė auditorija
Įstatymai
Plėtros planas
 
Apgalvoję šiuos dalykus jau turėsite tam tikrus pamatus savo projektui vystyti ir galėsite pagaliau išlysti iš svajonių (idėjų) pasaulio ir užsiimti realia veikla.
 
Sėkmės. :)

Lygiai prieš 10 metų grupelė paauglių be didelių žinių ir įgūdžių, bet su beribiu smalsumu ir noru užsidirbti internete, susibūrė į bendruomenę, kuri kaip jokia kita ilgainiui pradėjo jungti visiškai skirtingus žmones, nuolatos sau keliančius naujus tikslus – ir siekiančius jų kartu.
 
Per dešimtmetį kartu su tais paaugliais subrendo ir forumas: šiandien Uždarbis.lt – didžiausia verslo ir technologijų bendruomenė Lietuvoje, vienijanti daugiau nei 70 tūkst. narių ir per savaitę bent po kartą aplankoma kas penkiolikto žmogaus mūsų šalyje. Turbūt mažai kas 2004-tųjų sausį būtų patikėjęs, jog prieš save mato kūdikį, kuris užaugęs taps geriausiu forumu Lietuvoje.
 
Šįkart nesileisiu į ilgas kalbas – apie tai, kaip mes visi to pasiekėme, pasakojau pernai, o pirmuosius tris Uždarbis.lt istorijos metus apžvelgiau, kai forumui suėjo treji.
 
Visų pirma, negaliu neišvardinti žmonių, kurie skirtingais forumo gyvavimo laikotarpiais tapo didžiuliais jo ramsčiais, skirdami savo laisvą laiką ir mintis. Jų pastangų palaikant tvarką ir daugybės idėjų, kurias pavyko įgyvendinti, dėka mes niekada nesustojom judėti į priekį.
 
Tai – buvę ir esami administratoriai ir moderatoriai: NuPagady, Augustinas, MeXiukas, Tadas, twea, Mykolas, Arvydas, Rimas, Ernestas, okiro, falco, Omas, ennio, Medinukas, L33T, techno, Leader, chakalasz, dealeris, Slashas, xdvx, Karolis, Elitas, suvalgysiu, Vytenis_, DjiXas, reject, Marius, Artūras, Aurimas, Mėgstu, kde, Skorpionas, diablom, euro, NickasLT, BOSS ir dar daug nuostabių žmonių, kuriuos visus šią minutę sunku beprisiminti.
 
Dalį tų "pirmųjų paauglių" šiandien galite rasti tarp VIP narių, o dabartinei Uždarbis.lt komandai – kurios sudėtis nesikeičia ilgiausią laiką per forumo istoriją – neabejoju, kad padėką jaučia ne vienas. Per praėjusius metus iš viso ji atliko 22 tūkst. (!) moderavimo veiksmų, iš kurių 45% – vienas žmogus, antrą kartą patekęs į Metų forumiečio finalą ir (po 2011-tais užimtos antrosios vietos) šiemet galiausiai juo tapęs – Mykolas.
 
Metų naudingiausieji
 
Tradiciškai kiekvienam nariui, kuris per 2013-uosius parašė bent 5 mėgstamus (surinkusius daugiau nei 10 reputacijos taškų) pranešimus priklauso Uždarbis.lt marškinėliai, kurie šiemet kitokie nei ankstesniais metais. Jei radote savo slapyvardį tarp pirmųjų 54 šio sąrašo pozicijų ir per paskutinį pusmetį dar nesate gavę Uždarbis.lt marškinėlių, rašykite asmeninę žinutę administratoriui Tadui tema "MARŠKINĖLIAI", kurioje nurodykite: lytį; marškinėlių dydį (S, M, L, XL); marškinėlių modelį (standartiniai arba slim fit – prigludę); ir gavėjo (savo) vardą, pavardę ir adresą Lietuvoje (kartu su pašto kodu, kurį galite sužinoti iš post.lt).
 
Marškinėliai visiems bus išsiųsti registruotu paštu iki vasario pradžios.
 
Tavo istorija?
 
Šiemet norėčiau čia ir sustoti bei žodį perduoti jums. Nėra geresnės progos nei bendruomenės dešimtmetis kiekvienam pasidalinti savo istorija.
 
Ar kas būtų tavo gyvenime kitaip, jei niekada nebūtum atradęs Uždarbis.lt?
Man pačiam Uždarbis.lt leido pažinti daugybę nuostabių žmonių, kurių dalis tapo gerais draugais ne tik virtualiame, bet ir realiame gyvenime. Turbūt visam laikui išliks atmintyje pirmieji gyvi susitikimai Kaune ir Vilniuje 2006-2007 metais, kai pirmąsyk išvydau tuos, su kuriais forume diskutavome nuo pat jo įkūrimo.
 
Nuo to laiko kiekvieną kartą nuėjęs į narių susitikimą išgirstu vis naujų – netikėčiausių – gyvenimo istorijų iš žmonių, kurių dalies forume niekada nebuvau pastebėjęs. Kartais todėl, kad jie niekada ir nenorėjo būti pastebimi, – diskusijas dažniau sekdami nei jose dalyvaudami.
 
Ir vis dėlto yra dar toks vienas neapsakomai malonus jausmas, kai vis dažniau atsidaręs kokį naujienų portalą pamatai jame jauno besišypsančio žmogaus nuotrauką ir perskaitęs pirmus sėkmės istorijos žodžius staiga pats nejučia pradedi šypsotis: "Aš juk jį žinau – jis iš Uždarbis.lt!".
 
Pabaigai: Mėgstamiausi visų laikų Uždarbis.lt pranešimai :)

Kodėl ji seime? Va todėl, kad "nieko tas mano balsas nereiškia, nebalsuoju". Tada degradai ir pastato va ką į seimo pirmininko kėdę.

tai tie runkeliai ir balsuoja uz darbo partijas visokias ir jiem sitos kalbos manau atrodo visai ok, is serijos: "va grauzinienie tai uz paprastus zmones eina, va kokia saunuole, atlyginimus pakels". Nuosirdziai gaila tu zmoniu, o dar labiau gaila grauzinienes, dar vienas politinis minedas.