tomuex

tikrai geras filmukas,kuris taip pat labai stipriai privercia susimastyti,kad mes neivertinam to ka turim,matom aplinkui....

tikrai geras filmukas,kuris taip pat labai stipriai privercia susimastyti,kad mes neivertinam to ka turim,matom aplinkui....

tikrai geras filmukas,kuris taip pat labai stipriai privercia susimastyti,kad mes neivertinam to ka turim,matom aplinkui....

tikrai geras filmukas,kuris taip pat labai stipriai privercia susimastyti,kad mes neivertinam to ka turim,matom aplinkui....

nezinau kaip jum-bet man net asara isspaude. savo tevus tikrai gerbiu,juos myliu,taciau po tokiu filmuku tikrai dar labiau susimastai-jiem tikrai nereik nieko gailet,kadangi jie del musu nieko negaili,nei savo pinigu,nei laiko,nei sveikatos...

Paziurekit visi tikrai verciantis susimastyti video :) dar sitas geras video,bet siek tiek kitokia tema :
 
 

nezinau kaip jum-bet man net asara isspaude. savo tevus tikrai gerbiu,juos myliu,taciau po tokiu filmuku tikrai dar labiau susimastai-jiem tikrai nereik nieko gailet,kadangi jie del musu nieko negaili,nei savo pinigu,nei laiko,nei sveikatos...

Peržiūrėkime, susimąstykime.
http://www.youtube.com/watch?v=OlIYWhshr1c

Prieš kelias savaites išsiviriau kavos ir su rytiniu laikraščiu rankoje prisėdau paklausyti radijo. Sukinėjau bangų paieškos rankenėlę ten ir šen, kol staiga mano dėmesį patraukė aksominis vieno senio balsas. Jis kalbėjo kažką apie 1000 kamuoliukų. Aš susidomėjau, pagarsinau radiją ir patogiai atsilošiau krėsle.
 
- Gerai, – ištarė senis, – galiu lažintis, kad esate labai užimti darbe. Taip buvo vakar, taip yra šiandien, taip bus rytoj. Tegu atlyginimas ir geras, bet už šiuos pinigus jie perka jūsų gyvenimą. Pagalvokite, visą tą laiką jūs nematote savo artimų ir mylimų žmonių. Nė už ką nenoriu tikėti, kad šitiek laiko jums reikia dirbti, kad suvestumėte galą su galu. Jūs dirbate, kad patenkintumėte savo norus. Bet žinokite, jog tai uždaras ratas – kuo daugiau pinigų uždirbate, tuo daugiau norisi ir tuo daugiau jūs dirbate, kad gautumėte dar daugiau. Vienu momentu reikia sugebėti stabtelėti ir savęs paklausti: „O ar tikrai man reikalinga dar viena palaidinė ar mašina?“. Ar dėl to jūs pasiruošę praleisti pirmą savo dukters šokių pasirodymą ar pirmąsias sūnaus sporto varžybas? Leiskite man jums kai ką papasakoti, kas išties padėjo atminti ir išsaugoti dalykus, kurie yra svarbiausiu mano gyvenime.
 
Tada jis pradėjo pasakoti savo „1000 kamuoliukų“ teoriją:
- Žiūrėkite, vieną gražią dieną aš sėdau ir suskaičiavau. Vidutiniškai žmogus gyvena 75 metus. Žinau, vieni gyvena trumpiau, kiti ilgiau… Na bet apytiksliai, gyvename apie 75 metus. Dabar 75 aš padauginu iš 52 (sekmadienių skaičius per metus) ir gaunasi 3900 – tiek sekmadienių jūsų gyvenime. Kai aš apie tai susimąsčiau, man buvo penkiasdešimt penkeri metai. Tai reiškė, kad aš pragyvenau, apytiksliai, jau 2900 sekmadienių ir man jų liko apie 1000. Nuėjęs į žaislų parduotuvę nusipirkau 1000 nedidelių plastmasinių kamuoliukų ir subėriau juos visus į permatomą stiklinį indą. Po to, kiekvieną sekmadienį, aš ištraukdavau iš ten po kamuoliuką…
 
Pastebėjau, kad matydamas, kaip kamuoliukų kiekis mažėja, aš ėmiau kreipti dėmesį į tikrąsias savo gyvenimo vertybes. Nėra stipresnės priemonės, kaip kad žiūrėti į mažėjantį tau skirtų dienų skaičių! Dabar paklausykite paskutinės mano minties, kuria su jumis pasidalinsiu, prieš apkabindamas savo mylimą žmoną ir išeidamas su ja pasivaikščioti. Šiandien ryte aš ištraukiau paskutinį kamuoliuką iš savo indo… Todėl, kiekviena sekanti diena, man yra dovana. Aš priimu ją su dėkingumu, dovanodamas savo mylimiems ir artimiesiems šilumą bei džiaugsmą. Žinote, manau, kad tai geriausias būdas nugyventi gyvenimą. Aš dėl nieko nesigailiu. Buvo malonu su jumis pasikalbėti, bet jau turiu skubėti pas savo šeimą. Tikiuosi iki susigirdėjimo!
 
saltinis: http://psichika.eu/blog/1000-kamuoliuku/
 
pagal sia 'ideja' galima tikrai issikelti tikslu tarkim iki to laikotarpio, kaip as ir padariau.
Straipsnis man patiko, pasidalinau. ;)

Sveiki,
 
sėkmingai paleidau jau 3 video blog'us, ankščiau jų nebuvau daręs, tačiau pasirodė, kad mintys dėstomos žodžiais susilaukė kur kas daugiau dėmesio nei raštu. Nors jei kas nors manęs klaustų kiek susiję video blogai ir paprasti blogai, atsakyčiau, kad tai absoliučiai skirtingi dalykai. Bent jau mano nuomone.
 
Šiaip ar taip, šį kartą nusprendžiau su kamera pasikalbėti apie tai, kodėl žmonės po studijų neranda darbo. Didžiausiu įkvėpimo šaltiniu tapo mėnesio atostogos Lietuvoj ir pokalbiai su daugeliu buvusių bendraklasių/bendrakursių (kadangi pats keletą pirmų mėnesių studijavau Lietuvoje).
 
100x daugiau kritikos galėčiau pasakyti UK studentams, bet man jie nerūpi, o štai savo ateitį sieju su Lietuva, todėl norėčiau, kad čia kurtųsi kuo daugiau darbščių jaunuolių :)
 
Laukiu visokios kritikos, kaip galėčiau vlog'us dar pagerint :)
 
http://www.youtube.com/watch?v=plejHLP0R1c

O nafik uztusavai viska? kad niekas kitas nebenusipirktu? :DDD
O siaip tai tu prisipirkai sd korteliu :) (Aiskiai raso SD CARD. O KITUR CAR DVR + SD)
Nes pacioje apacioje yra Car DVR + SD
 
O tu tik sd pirkai manau

Ir seip, kaip galima negert, jeigu alus pigesnis negu sultys, ar cola? :unsure:

- Visom keturiom už

Uždarbis.lt – IT ir verslo bendruomenė,matyt del to cia apie tai ir kalbama :)

Jei negeria ne laso vadinas:
1) arba uzsikodaves buves alkoholikas
2) arba kazkas su galva negerai
3) arba gert negalima jau, kai isgeres isgalabyt visa svieta nori
asmeniskai vengiu ir bijau visu triju variantu :ph34r:
 
:D :D :D

Bandymas užmigti miške ir netikėtas instruktoriaus poelgis

Šalta balandžio naktis. Aplink kur be pažvelgtum vien miškai ir pelkės. Nors šalia savęs neturiu termometro, tačiau jaučiu, kad dabar kokie -2 laipsniai šalčio. Gerai, kad mano budėjimo laikas baigėsi, tad nieko nelaukęs nusimetu savo kariškus batus, bei kitelį ir kelnes. Tarsi žuvis įsliuogiu į miegmaišį su pašiltinimu. Jaučiu mane užplūstančia šilumą. Ech, gera žinoti, kad dabar galėsiu miegoti iki paryčių!
 
Miške dislokuota visa kuopa, tad padalinus ir paskaičiavus laiką, kiekvienam kareiviui išeina budėti po gerą pusvalandį. Budi po du karius. Turbūt nėra tokio kario, kuriam patiktų naktį praleisti spaudžiant šaltukui, kai vos už kelių metrų tavęs laukia šiltas guolis. Kareiviai kenčia dantis sukandę. Kai kurie bando šokinėti, kiti trina rankas ir visa tai tam, kad bent kiek sušiltum.
 
Aš tuo tarpu vis labiau grimztų į miego karalystę. Šalia manęs kareiviška kuprinė, kuri naudojama tarsi pagalvė, galvai pasiremti. Po mano nugara tie patys kariški batai, kuriuos bandau išdžiovinti. Rūbus ir kitą šlamštą palikau prie palapinės. Joje ir taip nėra vietos. Ji ankšta. Miegame dviese.
 
Miegmaišyje laikau savo geriausią draugą - automatą. Šis žaisliukas turi būti visada šalia kareivio, nes niekada nežinai, ko galima tikėtis, o ir pačiam ramiau žinanti, kad esi pasiruošęs.
 
Būčiau sau ramiai miegojęs, jei ne tas trakštelėjimas, kuris sukėlė įtarimą. Mano kolega saldžiai miegojo, tad nusprendžiau jo nežadyti. Stipriau suspaudžiau savo automato buožę. Prasisegiau miegmaišį, kad galėčiau laisviau judėti tuo atveju, jei mus užpultų. Labai nustebau, kadangi buvo justi artėjantys žingsniai, tačiau mūsų budintys nieko nedarė, tarsi nieko negirdėtų.
 
Ir staiga kažkas labai stipriai griebė mano automatą, tarsi norėdamas jį atimti. Laikiau savo automatą it vaiką. Darykit, ką norit, bet aš jo nepaleisiu. Šis keista situacija mane suglumino, kadangi užpuoliko veido nebuvo matyti.
 
Ir staiga į danga pakilo raketos. Visa mūsų stovyklavietė nušvito tarsi naujųjų metų naktį. Pasigirdo riksmai. Supratau, kad vyksta kažkas neįprasto. Taip pat pamačiau kas buvo tas šunsnukis, kuris panoro įsigyti mano automatą nemokamai. Tai tebuvo viso labo instruktorius, kuris panoro išbandyti mano budrumą.
 
Deja, nebuvo laiko kalbėti su tuo instruktoriumi. Kuopai buvo duotas įsakymas keisti dislokacijos vietą. Vyko masinis palapinių ardymas ir daiktų pakavimas. Į savo karišką kuprinę mečiau viską bet kaip, kadangi reikėjo labai skubėti. Jau po 5 minučių mūsų būrys paliko tą prakeiktą stovyklavietę.
 
Mes nežygiavome, mes tiesiog bėgom. Niekas nežinojo kur tiksliai mes judam. Aplink tamsu, nors į akį durk. Vienintelis orientyras, kad mes bėgome keliu. Per tą chaosą pamečiau savo komandos draugą. Užmaskuoti veidai nerodė jokių ženklų, tad tiesiog judėjau į priekį tikėdamasis, kad viskas turėtų paaiškėti pasiekus galutinį sustojimo tašką.
 
Netrukus sustojome. Instruktoriai mums pasakė, kad tai tebuvo viso labo mokymų dalis. Mes turime būti pasiruošę ir aš su juo sutinku. Geriau būti pasiruošus netikėtumams, negu būti užkluptiems stovyklose. Aišku, tą naktį budėjusiems kareiviams buvo įsakytą nereaguoti į tą cirką, kurį man iškrėtė instruktorius, tačiau tikrame kare taip nebūtų atsitikę. Mums būtų buvę pranešta.
 
Orientacinis žygis arba 5 valandos klampojimo pelkynuose


Likusią nakties dalį mes saldžiai miegojome. Instruktoriai dar neprarado žmogiškumo, tad jokių netikėtų atakų nebuvo planuota. Ryte turėjo prasidėti kitas žygio etapas - orientacinis žygis.
 
Šių žygių tikslas išmokyti karį gerai orientuotis vietovėje. Jums duodamas žemėlapis ir porininkas. Pirmą ką padarome, tai žemėlapyje nustatome savo buvimo vietą. Instruktorius duoda pirmo taško koordinates. Nusistatai jas žemėlapyje. Jeigu esi labai stropus, gali nustatyti atstumą nuo savo vietos iki pirmo taško. Tada žygiuoji skaičiuodamas savo žingsniu poras. Sakykim 100 metrų yra 60 žingsnių porų. Pasiskirstai kas veda, kas skaičiuoja atstumą. Paprasta, bet labai efektyvu!
 
Pabudau šeštą valandą. Čiupau savo sausą davinį. Jame radau šokolado, riešutų ir specialiai pagamintos duonelės. Sušlamščiau viską tarsi nebūčiau valgęs kelias dienas. Negaišdamas laiko susirinkau savo daiktus. Būnant miške būtina akylai saugoti savo daiktus, nes kitaip jie gali atsidurti pas instruktorių, o tada teks daryti labai daug atsispaudimų norint juos išpirkti.
 
Sustojome ant kelio. Susirikiavome kaip pridera tikriems kareiviams. Gavome koordinates ir pradėjome žygiuoti. Kareivių būrys išsiblaškė po mišką.
 
Kuprinė sunki. Ją teks nešioti dar keturias valandas, tad palinkiu sau stiprybės ir žygiuoju toliau. Su porininku kalbamės apie nereikšmingus dalykus. Čiulba paukščiai. Jaučiu artėjantį pavasarį, o ir saulė vis dažniau palepina.
 
Ir štai pirmas mūsų taškas. Kabo čia pat. Medyje. Rodos eičiau ir ranka pasiekčiau, tik deja viskas ne taip lengva, kaip atrodo. Iki pusės smengu į žemę. Kuprinės svoris mane gramzdina gilyn, tarsi būčiau patekęs į liūną. Kolegos laiku ištiesta ranka mane gelbėja nuo dar baisesnio likimo. Šiaip ne taip išsikabaroju iš purvyno ir tvirčiau suspaudžiu naujų koordinačių lapelį.
 
Patikrinu žemėlapį, o tašką rodo kažkokiame upelyje. Ech, teks ir vėl šlapti. Tokia ta kareivio dalia. Orientaciniai žygiai dažniausiai ir pasibaigdavo būtent visapusiu sušlapimu. Ne kartą teko plotis į purvą su veidu. Atrodydavau kaip Afrikos juodčkis. Būdavo ir juoko ir pykčio, kadangi kol atsikeli, kol susitvarkai reikia kantrybės.
 
Gerai jeigu žygis praeidavo ramiai, bet kartais būdavo, kad tau skirdavo nuobauda ir prie papildomo kuprinės svorio prisidėdavo dar keletą plytų. Instruktoriai už pamestus daiktus miške liepdavo daryti atsispaudimus. Juokinga, jei nebūtų graudu. Pavargęs po nakties pratybų dar minkai papildomus atsispaudimus, nes per savo užmaršumą ir skubėjimą sugebėjai pamesti ginklo dėtuvę ar atotampą.
 
Fizinis skausmas moko karį suprasti, kad už viską reikia būti atsakingam. Jau iki gyvo kaulo įgrisęs, bet teisingas posakis. "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Paprasta, bet efektyvu.
Dar šis tas


Be orientacijos ir tiesiog paprastų žygių miške dar dalyvavome ir įvairiuose pasalose, bei reiduose. Galėjai pasijusti it šiuolaikinis veiksmo filmų herojus. Aplink sproginėja bombos, skrenda malūnsparniai, girdėti įvairūs riksmai. Chaosas, kurio civiliniame gyvenime nepatarsi.
 
Buvo dienų, kai į mišką ne norėjosi eiti. Atsikeli ryte, o nuotaika prasta ir už lango lyja. Rodos gulėtum kuopoje ir nieko neveiktum, tačiau karinė pareiga išlieka. Susidedi daiktus ir jau stovi koridoriuje laukdamas komandos išžygiuoti.
 
Miško žygiai taip išsekina, kad nebesinori nieko. Grįžti į kuopą. Susitvarkai daiktus. Tada pietūs, o po jų prasideda kita dienos fazė. Paskaitos, kuriose tiesiog miegi. Miškuose mus privesdavo prie mūsų galimybių ribų. Neleisdami miegoti jie ugdė mūsų ištvermę.
 
Pripažinsiu, man miške patiko. Nežinau kaip jūsų gyvenimai, tačiau man trūko to adrenalino, tos dinamikos, kurią civiliniame gyvenime gausi nebent žaisdamas dažasvydį. Aišku ne viskas rožėmis klota, tačiau vertinanti procentine išraiška sakyčiau, kad 70 procentų laiko praleisto miške buvo nauda man.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai

Greiciau tuos rezultatus skelbtu........

Į mano uždarbio žinučių gaviklį pradėjo plaukti pavienių asmenų klausimai, kurie dažniausiai prasideda taip. “Labas, ar man verta eiti į Lietuvos kariuomenę?” Nežinau kokią įtaką padarė mano straipsniai jums, tačiau aš nebūsiu ta propagandos mašina, kuri sakys, kad jūs būtinai turėtumėte ten eiti. Kiekvienas mąsto savo galvą, tad iš mano sukurptų straipsnių bandykite susidaryti savo nuomonę. Jūsų teismui atiduodu dar vieną, šviežiai iškeptą, straipsnį apie buitį ir gyvenimą kariuomenėje!

Laisvalaikis prasideda savaitgalį


Kareivis irgi žmogus! Šitą posakį reikėtų užkabinti ant kiekvienų kareivinių durų. Mums nesvetimas skausmas, baimė ir ašaros. Netgi mes turime laisvalaikį ir elementarią buitį. Kad ir kaip mus Rukloje “drožė”, savaitgaliais mūsų laukdavo užtarnautas poilsis.
 
Šeštadienį keldavomės vieną valandą vėliau. Pasigirsdavo komanda “Kuopa kelk”, tačiau skirtingai nei šiokiadieniais, mes čiupdavome ne sportinį kostiumą, bet savo pagalvę ir užklotą. Jau tapo tradicija, kad savaitgaliais vykdavo patalynių purtymas. Dešimt minučių įnirtingai stengdavausi atsikratyti dulkių erkučių.
 
Man ta veikla patiko, kadangi nereikėjo atlikinėti tu įgrisusių mankštos pratimų, o ir kūnas atsigaudavo, bei pailsėdavo. Jeigu civiliai būtų mus matę, ko gero labai kvatotų, nes iš šalies atrodėm labai juokingai. Patalynė ir pagalvė, bei žaliūkas kareivis intensyviai purtantis jas. Ko gero ne kasdien pamatysi tokį vaizdą?
 
Po sėkmingai įvykdytos dulkių erkučių naikinimo operacijos, eidavome praustis. Tam skirdavo gerą pusvalandį. Savaitgalio nuotaiką tvyrodavo ore, kadangi nebūdavo intensyvaus raginimo skubėti. Tada ir barzdą nusiskusdavau be didesnio įpjovų skaičiaus ir dantys labiau blizgėdavo.
 
Valgydavome neskubėdami, su pasimėgavimu. Porcija mažoka - viena lėkštė košės ir puodelis kakavos. Nuo stalo pakildavai ne itin privalgęs, tekdavo tikėtis, kad pietūs atsipirks su kaupu.
 
Nuo devintos iki vienuoliktos valandos tvarkydavome kuopą. Vykdavo intensyvūs valymo darbai. Visa kuopa paskęsdavo putose. Ne veltui toks valymas buvo pramintas “putų švente”. Putoms paruošti reikėjo nei daug, nei mažai, tik vieno kibiro karšto vandens, saujos muilo drožlių, bei keleto gerų rankos pasukimų.
 
Vienas žmogus tarsi sėjos metu ant plytelių berdavo putas, tuo tarpu kitas iš karto imdavosi intensyvaus plytelių trynimo, trečias asmuo viską nusausindavo. Su tokia meile ir atsidavimu valant gaudavosi stulbinamas rezultatas, tarsi iš valiklio reklamos. Plytelės blizgėdavo!
 
Po švaros darbų šiek tiek pasimokydavome. Tos paskaitos būdavo labai paprastos, nors programoje rašydavo, kad jus truks iki vakaro, dažniausiai iki pietų jau būdavome nuveikę didžiuosius dienos darbus. Gavus komanda “laisvalaikis” prasidėdavo tikrasis poilsis.

Poilsis ir truputėlis išorinio pasaulio malonumų


Nuo čia prasideda kitas gyvenimas. Pagaliau gali nusivilkti tą seniai įgrisusi karišką kitelį ir tuos susmirdusius batus. Iš to didelio džiaugsmo nereikėtų pamiršti, kad karinis statutas ir kariškos taisyklės vis dar galioja. Kitelį reikia tvarkingai sulankstyti ir padėti ant lovos. Kariški batai turi būti nešami į džiovyklą. Šiuos darbus reikėtų atlikti kruopščiai, nes kitaip budintis tos dienos kariškis gali sugadinti tavo laisvalaikį.
 
Pagrindiniai laisvalaikio užsiėmimai - knygų skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, naudojimasis telefonu, laišku rašymas, bendravimas su draugais.
 
Televizorių iškarto atmečiau kaip nereikalingą laiko gaišimo priemonę. Man nepatinka tai ką jame rodo, o ypač nervina tos ilgos ir laiką gaišinančios reklamos, tad stengiausi vengti televizijos, nors mano draugai su didžiausiu pasimėgavimu žiūrėjo senus filmus, kuriuos visi jau matėm N-tajį kartą. Taip jau atsitinka, kad nuo bukinančios aplinkos ieškai bet kokio gelbėjimosi rato.
 
Knygų pirmą mėnesį neturėjau, tad teko naudotis telefonu, bei rašyti laiškus. Statute nepasakyta, kad būtina rašyti tik laiškus, aš rašydavau savo dienoraštį. Telefonas pasitaikė išmanusis, todėl didelio vargo neturėjau. Kiekvieną kartą sužinodavau ką nors naujo.
 
Pirmą mėnesį Rukloje gyvenome kaip kalėjime. Tarp tų keturių sienų pasijauti toks izoliuotas, o ir tie laisvalaikio užsiėmimai palaipsniui pabosta. Jauti tokia tuštumą aplink, bei didelį norą ištrūkti namo.
 
Nuo antro mėnesio mus slėgę varžtai po truputį atsileido, tad karts nuo karto mus išleisdavo į lauką. Pagrindiniai lauko užsiėmimai būdavo futbolas arba krepšinis. Prie kliūčių ruožo neprileisdavo, kadangi buvo bijoma, kad mes patirsime traumas. Futbolą ir krepšinį žaisdavome ne tik tam, kad žaistumėme, bet ir varžydavomės iš karinių užduočių. Sakykim laimėjęs skyrius nevalo tą vakarą kuopos. Būdavo įdomu, kadangi varžymasis suteikia visai kitą prasmę.
 
Dažnas kareivis laisvalaikiu pasinaudodavo kariškos ekipuotės tvarkymuisi, galvos skutimui. Šiokiadieniais gali neužtekti laiko, tad savaitgaliais plaudavomės kelnes, marškinėlius, kitelius, batus. Skirtingai nei seržantai, kurie naudojosi skalbimo mašinomis, mes tenkinomės ranku darbu. Nuo ūkiško muilo, man pradėjo lupinėtis oda, tačiau tai buvo tik menka bėda, kurios visiškai nesureikšminau. Iš pradžių galvojau, kad neleisdami naudotis skalbimo mašinomis jie mus žemina, bet pagalvojau, kad gerai darė, kadangi rankomis plauti iš tiesų žymiai geriau!

Bendravimas - Geros tarnybos garantas


Bendravimas karinės tarnybos metu buvo svarbiausias visų Bazinių Karinių Mokymų akcentas. Galėjai atsiriboti nuo grupės žiūrėdamas televizorių, skaitydamas knygą ar tvarkydamasis savo daiktus, tačiau anksčiau ar vėliau tekdavo grįžti į savo kambarį, kuriame tavęs laukdavo apie 7~ žmonės. Kiekviename kambaryje būdavo daugmaž po tiek.
 
Man bendrauti sekėsi gerai. Karinės tarnybos metu teko sutikti įvairių žmonių. Reikia nepamiršti, kad į Ruklą suvažiavo iš visų Lietuvos kampų. Savo kuopoje turėjom net vieną latvį, kuris turėdamas Lietuvos pilietybę įgijo teisę atlikti karinę tarnybą Rukloje.
 
Mano kambaryje esantys žmonės buvo ramūs. Nei labai pasikėlę, nei rodo kokius nors agresijos požymius. Visi buvo lygūs, tačiau kartais išlysdavo kai kurių kolegų noras pasidemonstruoti. Vienas su manim tarnavęs asmuo buvo atvykęs iš Vilniaus. Jo brolis tarnauja patrulių būrį.
 
Ištisas laisvo laiko valandas tekdavo klausyti jo liaupsių savo broliui ir kitos nereikalingos informacijos. Pirmą mėnesį jis dar buvo ramus, tačiau laikui bėgant prasidėdavo ištisos serijos noro pasidemonstruoti. Jis viską žinojo, viską suprato. Bėgdamas imitaciniu mūšio lauku norėdavau trinktelėti jam su buože, nes jis paprasčiausiai užknisdavo. Žinot, devyniais iš dešimties atveju jis susimaudavo. Nuo to didelio rašto, išeidavo iš krašto. Su skyriaus draugais jį praminėme "Nato" kariu.
 
Mūsų tarnybos metu instruktoriai taip pavadino tuos, kurie mistiniu būdų sugebėdavo išeiti iš konteksto ribų. Daryk ką nors ne taip ir tave vadins "Nato" kariu. Susimovei orientacinio žygio metu? Neatlikai užduoties iki galo? Viskas, tu "Nato" karys!
 
Man patiko ši sarkazmo formą. Instruktoriai mus matė kaip nuluptus. Jie suprasdavo kokios nuotaikos vyrauja skyriuose, todėl nieko nėra geriau, kai stovinti kuopai blogiečiai gauna į skudurus. Jaučiausi gerai žinodamas, kad mes turime "stogą" viršuje.
 
Per tris mėnesius, kuriuos praleidau Rukloje, nebuvo didesnių muštynių. Pirmas incidentas kilo pirmą savaitę, kai du kareiviai nepasidalino duonos rieke, o antras incidentas kilo po gero mėnesio, kai du kariai apsimėtė akmenimis, o tada paleido į darbą kumščius. Abiem atvejais viskas baigėsi taikiai.
 
Mums nebuvo prasmės dažnai muštis, kadangi, kad ir kaip vienas kito nekęstumėme, mes buvome komanda. Išeidavome į tuos naktinius žygius su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ryte apsižodžiavom. Reikėjo pasitikėti vienas kitu, tad tą ir darėm.
 
Ta trijų mėnesiu buitinė gyvenimo dalis parodė kokie gali būti žmonės. Nebuvo taip, kad visi tiesiog entuziastingai kibtų į valymo ir tvarkymo darbus. Buvo tinginių, kurie vengdavo atsakomybės ir nusiplaudavo nuo bet kokios užduoties, buvo ir tų, kurie uoliai viską darė, tačiau dažniausiai tokiais ir naudodavosi gudresni.
 
Kiekvienas naudojo tą banalų posakį: "Jeigu jis nedaro, nedarysiu ir aš!" Mūsų skyrius dažnai būtent todėl ir susipykdavo vakarais, kai reikėdavo valyti kuopą. Niekas nenorėjo valyti tualetų. Būdavo sunku nuspręsti ir pasiskirstyti užduotis. Komandinis darbas kartais užknisdavo ir viskas ko tą naktį norėdavai - bilieto namo.

Saldumynų troškimas. Karinės tarnybos prasmė.


Tarnaudamas Rukloje pamiršau saldėsius. Nors valgykloje buvo tas užkandžių aparatas, kurį karininkai vadindavo bankomatu, tačiau jo nepakako. Kolegos organizuodavo ištisą kontrabandos tinklą, kurio pagalba mūsų spintelėse atsirasdavo įvairių skanėstų. Valgydavome iki soties ir labai džiaugiamės pergudravę sistemą.
 
Per tuos tris mėnesius viskas spėjo atsibosti. Pamažu viskas tapo monotonija. Tas pats vaizdas per langą, tie patys žmonės, tos pačios užduotis. Stebina tai, kad visi atlaikė be didesnių komplikacijų. Esu girdėjęs ne vieną istoriją, kurioje pasakojama apie tai, kad žmonės tiesiog "nupušo" nuo tokio kariško gyvenimo. Tada dar buvo privalomoji karinė tarnyba.
 
Kai rašau naują straipsnį visada savęs klausiu ar buvo verta? Kam man šito reikėjo? Sunku atsakyti, tačiau žinau, kad kiekvienas dalykas žmogų gyvenime grūdina. Nesvarbu kas tai būtų, darbas užsienyje, savanorystė, kelionės. Mes visi tobulėjame, svarbiausia tai priimti ir judėti į priekį. Visų keliai ankščiau ar vėliau pasieks galutinį tašką, bet kol ta diena neatėjo, tiesiog džiaukitės kelione ir semkite bet kokią patirtį.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Man vienam vidurius susuko? :D

dabar 2012, o ne 2011 :D

Padėka Uždarbiečiams

Nuoširdžiai dėkoju visiems uždarbio nariams, kurie nepatingėjo perskaityti ir įvertinti mano ankstesnių straipsnių. Man tai labai daug ką reiškia. Gal ir nesu geras rašytojas, tačiau vis dažniau pastebiu, kad man patinka rašyti. Dar geriau yra tada, kai aprašai tokius įvykius, kuriuos teko pačiam patirti. Tekstas patampa gyvas, o ne vien tik sausos informacijos kratinys.

Įžanga


Nuo padėkų pereikime prie darbų. Šiandien ketinu papasakoti apie tai, ką jums gali suteikti kariuomenė. Turbūt girdėjote, kad dažnas vaikinas, grįžęs iš kariuomenės, būna pasikeitęs. Apie šiuos pokyčius ir kalbėsiu savo straipsnyje.
 
Atsiribokime nuo išankstinių nuostatų, kurios teigia, kad kariuomenė ruošia viso labo profesionalius budelius ir nieko daugiau. Aš manau, kad kiekviena terpė suteikia šansą žmogui tobulėti. Kariuomenėje žmogus tobulėja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Savo pasakojimą pradėsiu nuo fizinio tobulėjimo.
 
Į Ruklą suvažiavo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo jaunuoliai. Jie dar nežinojo, kas jų laukė. Ore buvo justi lengvas virpulys. Pakibę tarp civilinio ir karinio gyvenimo, jie laukė. Po biurokratinių procedūrų prasidėjo mūsų transformacija. Nuskustos galvos - tarsi budistų vienuoliai. Įvilkti į karines uniformas jautėmės labai keistai. Tarnyba Lietuvos kariuomenėje prasidėjo!

Atsispaudimai - gera būdas mokyti karius


Baziniuose Kariniuose Mokymuose pagrindinis prioritetas - kario fizinė parengtis. Net 70 procentų programos - įvairūs veiksniai, leidžiantis paruošti fiziškai tvirtą karį.
 
Pripažinsiu, tarnyba kariuomenėje aš nebuvau pasiruošęs. Į sportą labai rimtai nežiūrėjau, tačiau atsidūręs Rukloje supratau, kad sportuoti reikėjo.
 
Dešimt atsispaudimų už tai, kad neatidaviau pagarbos savo seržantui. Dvidešimt atsispaudimų už tai, kad netinkamai paklojau lovą. Dar trisdešimt atsispaudimų, nes šiandien seržanto gimtadienis.
 
Pirmą savaitę sportuodavau dažnai. Ir tai dariau ne tik aš, bet ir didelė dalis mano kolegų. Gal būt jums kyla natūralus klausimas, kodėl tiek daug atsispaudimų?
 
Tai būtina. Karys už klaidas moka savo raumenų sąskaita. Kaip kažkada mūsų seržantas pasakė: "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Gavęs taip vadinama nuobaudą, karys patampa motyvuotas nesuklysti ir nedaryti tos pačios klaidos antrą kartą.
 
Mano paminėti atsispaudimai tebuvo skatinamoji priemonė. Be to, kiekvieną rytą mums teko atlikti rytinę mankšta + dar dvi valandos papildomo sporto. Per savaitę fiziniai tobulėjimui būdavo skiriama apie penkiolika valandų. Pridėkime papildomas karines užduotis, bei nuobaudas ir gausime nei daug, nei mažai - dvidešimt valandų. Savaitgaliais sportuoti nereikėdavo.
 
Pirmą savaitę mums teko laikyti fizinių normatyvų testą. Tuo pačiu buvo nustatytas kiekvieno kario fizinis pajėgumas. Aš fizinio testo neišlaikiau. Reikėjo padaryti 42 atsispaudimus, 56 atsilenkimus, bei nubėgti 3 kilometrus per 15 minučių. Mano rezultatai buvo prasti. 20 atsispaudimų, 40 atsilenkimų ir atbėgau per 14.02 minučių. Buvau įrašytas į 3 fizinio pajėgumo grupę. Visi "silpnakūniai" pateko būtent ten.

Fiziniai pokyčiai


Ranką prie širdies pridėsiu ir pasakysiu, kad fiziniai pokyčiai buvo juntami jau po savaitės. Nebeskaudėdavo rankų raumenų, kai įpykęs seržantas mus suguldydavo į atsispaudimų padėtį. Galėdavau padaryti daugiau atsispaudimų. Pokyčiai vyko, tereikėjo trupučio kantrybės.
 
Taip jau sutapo, kad prieš miškus mane perrašė į 1 pajėgumo grupę. Kariuomenės metodika dar kartą pasitvirtino. Miškams buvau pasiruošęs.
 
Čia ir vėl prasideda kitas fizinio paruošimo etapas. Per daug nenorėdamas atskleisti visų miško linksmybių, kurias teko patirti, pasakysiu tik tiek, kad miške buvau bemiegių naktų, rastų ir plytų. Su kuprinėmis klampodavome ištisas valandas, ieškodami reikiamo taško žemėlapyje. Buvo sunku, tačiau su kiekvienu nauju mišku būdavo lengviau. kadangi kūnas, patirdamas vis didesnį krūvį - prisitaikydavo.
 
Aš dažnai savęs klausdavau, kam visa tai? Kokių šių veiksmų prasmė? Pajutęs fizinius pokyčius supratau, kad tai buvo būtina. Mes nebūtumėme ištvėrę tu šaltų balandžio naktų.
 
Jau po pirmo mėnesio numečiau net 7 kg. Atrodžiau labai liesas. Sutvirtėjo visi kūno raumenys. Jausdamas sutvirtėjusį kūną aš ir pats pradėjau jaustis labiau pasitikinčiu savimi. Kažkas yra gerai pasakęs: "Stiprus kūnas kuria stiprias mintis".
 
Tie trys mėnesiai, praleisti Rukloje, išėjo man į naudą. Dar ir dabar bėgioju. Įprotis sportuoti neišblėsta, tačiau kartais neišeina pabėgio, nes dirbu. Stengiuosi daug vaikščioti, kadangi tai irgi savotiškas sportas.

Dar šis tas


Tie, kurie ketina eiti į kariuomenę, nebijokite! Net jeigu nesate gerai pasiruošęs fiziškai, kariuomenė taip sudėta, kad iš bet ko padarys karį, svarbiausia norėti ir pasiryžti pokyčiams. Bus sunku, norėsis viską męsti, tačiau parklupę ir vėl stositės naujiems iššūkiams.
 
Apie psichologinį tobulėjimą papasakosiu kitame straipsnyje. Stengiuosi rašyti taip, kad neprailgtų skaitymas. Saugau jūsų akis, nes jūsų dar laukia krūvos naujų straipsnių. Iki greito pasimatymo!
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

kazkas panasaus ir Lietuvoje
 
Irgi geros nuolaidos,taciau vistiek rinkciaus atostogas uzsienyje :)

Pačių pradžia


Tobulėjimui ribų nėra! - Tariau sau ir iš piniginės išsitraukiau tris šimtus litų. Rankoje buvo matyti krūva įvairių nominalų, kai kurie iš jų apiplyšę, tačiau svarbiausia, kad aš turėjau reikiamą sumą. Deja, privalėjau su jais atsisveikinti. Atidaviau šiuos pinigus pagyvenusiai buhalterei, o pats nukėblinau ieškotis sau vietos auditorijoje.
 
Šiais veiksmais į savo gyvenimą įnešiau naujų spalvų. Dvidešimt ketvirtą, du tūkstančiai dvyliktų metų savaitę pradėjau pasiryžęs gauti apsaugos darbuotojo pažymėjimą.
 
Gal ši profesija ir nėra pati geriausia, tačiau grįžęs iš kariuomenės nusprendžiau į Jungtinę Karalystę nebevažiuoti, todėl įsidarbinau į vieną žinomesnių apsaugos bendrovių - "G4S". Supratau, kad reikia pradėti formuoti kažkokius gyvenimo pagrindus, nes aš dar niekad oficialiai nedirbau Lietuvoje. Ką būčiau įrašęs į savo gyvenimo aprašymą?

Apsaugos darbuotojo kursai prasideda


Tik pradėjus dirbti, man buvo užsiminta apie policijos akademijoje organizuojamus kursus. Aš už tobulėjimą, žinių bagažo plėtimą ir nesvarbu kas tu, bankininkas ar santechnikas, visi privalo tobulėti!
 
Ta savaitė, praleista mokantis apsaugos pagrindus, taip patiko, kad panorau pasidalinti naudinga informacija su uždarbio bendruomene. Dalinuosi tuo, ką išmokau.
 
Paskaitą apie objektų apsaugą vedęs dėstytojas mums uždavė labai paprastą klausimą. "Kaip manote, per kurią namo dalį vagys dažniausiais patenka, idant įvykdytų apiplėšimą?" - paklausė jis. Auditorijoje kapų tyla. Visi laukė to grandiozinio atsakymo. Dėstytojas atsako - "per pagrindines duris". Mano veidą išmušė nuostaba.
 
Pasinaudodamas projektoriumi, dėstytojas parodė tipinio namo analizę. Ties kiekviena namo dalimi parodyti procentai, kurie rodo kaip dažnai vagys laužiasi pro tą vietą. Ties pagrindiniu įėjimu nurodyta net 40 procentų. Kyla paprastas klausimas, kaip galima taip rizikuoti? Vėliau supratau, vagys eina pro ten, kur žmonės nesitiki!
 
Objektų apsauga buvo pirmoji paskaita iš didelio paskaitų ciklo, kurios mūsų dar tik laukė šią savaitę. Dėstytojas tris valandas kalbėjo apie įvairius niuansus, liečiančius objekto apsaugą.
Truputis pavyzdžių

Ypač įsiminė vaizdinė medžiaga, kurioje rodoma kaip išlaužiamos įvairių durų spynos. Ir tam nereikia specialių įrankių. Užtenka paprasta atsuktuvo. Ar žinojote, kad mažas vaikas, rankoje turėdamas paprastą šprotų atidarytuvą, gali išdraskyti šarvuotas duris? Pasinaudojus tuo pačiu įrankiu galima gražiai išimti spyną. Žiūrėjau ir stebėjausi kaip viskas paprasta!
 
Iš keleto filmukų supratau, kad šarvuotų durų nepirkčiau. Daugelis mano kaimynų yra susidėję būtent tokias duris, gal man reikėtų pasitreniruoti?
 
Jeigu galvojate, kad turėdami namuose šunį galite jaustis saugūs, jūs labai klystate. Rinkoje dabar yra tokių prietaisų, kurių pagalba jūsų šunelis ne tik nelos, tačiau ir pabėgs jus palikdamas akistatoje su vagimis. Ką tokiu atveju daryti? Įsigykite katę!
 
Skamba juokingai, kadangi katė neloja, tačiau praktika rodo, kad katė reaguoja agresyviai į neprašytus svečius. Ir tai nėra kažkokie svaičiojimai. Į policiją buvo pristatyta keletas beviltiškų vagišių, kuriu veidus sudraskė mažieji padarėliai. Gerbkite savo numylėtinius, kada nors jūs už tai jiems padėkosite!

Dar šis tas


Galėčiau papasakoti apie signalizacijų rūšis, jutiklius, grotas ir kitus inžinerinius sprendimus, tačiau suprantu, kad tai labai nuobodi informacija, todėl pabandykime užbaigti šį straipsnį su dar keliomis įdomybėmis.
 
Ar žinot, kad narkomanams nusispjauti į automobilines signalizacijas? Stovėjo sau žmogus devinto aukšto balkone. Mėgavosi cigarečių dūmais it senas hipis, kol nepamatė šalia jo automobilio šlitinėjančios žmogystos.
 
Ta žmogysta suko ratus aplink jo automobilį it maitvanagis, bet staiga, suradęs akmenį, išmušė automobilio langą. Pasigirdo šaižus automobilinės signalizacijos klyksmas. Žmogysta įlindo į saloną ir nieko nelaukęs griebė magnetolą. Galit įsiviazduoti to vyruko iš devinto aukšto balkono nuostabą. Jam tai buvo tarsi filmas, tik deja, čia nebuvo laimingos pabaigos - žmogysta pabėgo!
 
Pastate sukaukė signalizacija. Sargas čiupo prožektorių, lazdą ir dujų balionėlį - standartiniai apsaugos darbuotojo komponentai. Bėgte pasileido į įvykio vietą. Signalizacijos garsas sklido iš vienos auditorijos. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai netikras aliarmas. Užrakinęs auditorijos duris, sargas išėjo. Kad būtų žinojęs, už suolų slėpėsi vagis. Pasinaudojęs darbuotojo aplaidumu, vagis išnešė "Apple Mac Book Pro".

Pabaiga


Pirmą straipsnį nusprendžiau užbaigti. Užteks! Galėčiau papasakoti ir daugiau, tačiau jums gali ir atsibosti. Ryt manęs laukia nauja paskaita, kupina naujų potyrių ir įspūdžių. Būtinai pasidalinsiu jais su jumis!

Prisegu fizikos formulių paaiškinimus, nors pats dar nespėjau apžiūrėt. Gal kam prireiks.
038_Fizikos_formuliu_paaiskinimai.pdf

Visi žinome, kad grupinių apsipirkimų portalai vartotojams pateikia ribotą laiką galiojančius pasiūlymus su didelėmis nuolaidomis: vieną dieną galite sulaukti pasiūlymo apsipirkti su 50 proc. nuolaida, kitą dieną jums praneš apie 70 proc. nuolaidą .
 
Įsigytą kuponą tereikia išsispausdinti ir pateikti jį norint pasinaudoti konkrečia paslauga su nuolaida.
 
Karts nuo karto atrandu begalę, protu nesuvokiamų grupinių apipirkimų pasiūlymų.
Aš pats nei karto nebandžiau pasinaudoti vakarietiškais grupinio apsipirkimo kuponais, todėl būtų malonu sulaukti informacijos iš tų kas bandė ir kokiu principu viskas vyksta?
 
Taip pat būtų malonu, kad visi talpintų nuorodas su surastais akivazdžiai pigiais variantais.
Mano surasti keli akibrokštai :
Poilsis Italijoje, Sardinijos saloje (iš savo patirties žinau, kad ten labai brangūs viešbučai, tai pačių Italų poilsio rojaus kampelis) kaina 4 žmonėms ,savaitė Costa Paradiso apartamentuose tik 95 svarai (420 litukų) košmaras kažkos. Sardinija reto grožio sala lengvai pasiekiama su RyanAir (Cagliari kryptis). Tuo labiau rašoma kad turi pats užzisakyti viešbutį tiesiogiai tik nuorodyti kupono kodą.
 
Ar Android tabletė su 3G už 79 svarus. Taip pat kaina viliojanti.