wi_lius

O tai kokią naudą gauni iš to, kad ta programa pasileis iš naujo? Nes jeigu nauda yra, galima tiesiog įdėti tą programą į startup'ą perkrauti kartu su pačiais Windows'ais... Tada ne tik programa persikraus, bet ir visa OS – dviguba nauda!
 
Programa dažniausiai perkraunama tada, kai pasikeičia dalis jos failų (pavyzdžiui, atnaujinimas) ir juos užkrauti esamoje būsenoje yra tiesiog itin neparanku. Labai abejoju, ar pas MattG būtent tokia problema.

1. Sakyčiau kad ne itin dažnai, nes ne kiekviena kalba palaiko, o ir dauguma operatorių yra susiję su kažkokiais aritmetiniais veiksmais. Gal tik palyginimo operatoriai yra dažnesni. Bet, pavyzdžiui, Java kalboje išsiverčiama ir be operatorių užklojimo.
 
2. Dažniausiai yra pačio pasirinkimas, kaip tu nori, kad tavo kodas atrodytų. Bet yra atvejų, kai tai yra būtina, pavyzdžiui: jeigu nori paduoti savo palyginimo funkciją funkcijai sort(), turi užkloti operatorių „()“.
 
3. Tas operatorių užklojimas niekuo nesiskiria nuo paprastų funcijų. Tiesiog kitokį pavadinimą rašai.
Vietoj

Class sudeti(Class a, Class b){ ... }
rašai

Class operator+(Class a, Class b){ ... }
 
Arba vietoj

Class Class::prideti(Class b){ ... }
rašai

Class Class::operator+(Class b){ ... }
 
Kai kuriems operatoriams galimas tik pastaroji (klasės metodo) užrašymo forma http://www.cplusplus.com/doc/tutorial/templates/ .

Tu skaitai į paprastą statinį masyvą kurio dydis yra 5 (Student::M = 5). Tau reikėtų skaityti ir reikšmes įrašinėti į savo konteinerinę klasę Student.
 

void Read(School & snew){ string school, name, group; Student S; [...] while(!fd.eof()){ [...] while(fd.peek() != '\n' && !fd.eof()){ int d; fd >> d; S.SetMarks(d); } fd.ignore(); } fd.close(); }
 
Ir dar vienas patarimas: kintamųjų vardus pradėk iš mažosios raidės, nes pasvyzdžiui Student S atrodo kaip kažkokia konstanta, o int *Marks atrodo kad Marks būtų klasės pavadinimas.

Kaip atrodo natūralieji skaičiai, mažesni už milijoną? Ogi tai visi skaičiai, kurie turi ne daugiau kaip 6 skaitmenis. Kad būtų paprasčiau, prirašom visiems skaičiams iš kairės tiek nulių, kad kiekvienas skaičius taptų šešiaženklis (pavyzdžiui, 3 tampa 000003; 115 tampa 000115).
 
Kokie skaičiai tinka? Pirmiausia, vienetų eilėje turi būti 0, 7 arba 9, t. y. skaičius turi atrodyti *****(0|7|9) (čia (a|b) reiškia arba a, arba b). Taip pat reikia, kad skaičius būtų tokio formato: ****(0|7|9)*. Taip su šimtų, tūkstančių, dešimčių tūkstančių ir šimtų tūkstančių eilėmis. Taigi, turim 6 pozicijas, kuriose gali būti vienas iš trijų skaitmenų. Tokių skaičių bus 3*3*3*3*3*3 = 36 = 729.
 
Bet yra vienas „bet“. Tarp tų 729 skaičių yra ir skaičius 000000 = 0, kuris akivaizdžiai nėra natūralusis. Todėl tokių naturalių skaičių yra 728.
 
 
Kombinatorika yra matematikos šaka, apimanti derinius, gretinius ir junginius.

Užtat jau masyvas tampa nebe sveikųjų skaičių, o struktūrų masyvas.

Matyt kažkur dinamiškai išskiri atmintį, tik vietoj elementų kiekio paduodi -1. Tau tą -1 verčia į unsigned int ir gauna būtent 4,294,967,295.

Pereidamas matricą žymėkis kiekvieną spalvų grupę atskiru numeriu. Pavyzdžiui, turint tokią kubelių matricą:
 
 
Ir kol kas tusčią ID matricą:
 
 
Pradedam nuo langelio (1; 1) ir plečiamės į visas puses:
 
 
Tada kaip ir turėtume pradėti nuo (1; 2) langelio, bet jis jau užžymėtas (jo reikšmė vienetas), todėl praleidžiame ir šokame į (1, 3).
 
 
Vėlgi tęsiam ciklą, praleisdami langelius (1; 4:6) ir tęsdami su (1; 7).
 
 
Vėl praleisime dalį langelių, kol pasieksime (4; 7)
 
 
Tęsiam...
 
 
Dar ne pabaiga:
 
 
Kadangi visi langeliai jau gavo savo ID, tai šį etapą jau baigėm. Dabar, kad sužinotumėm, koks regionas didžiausias, suskaičiuojam langelius kiekvienam ID:
 

count[1] = 3; count[2] = 8; count[3] = 27; count[4] = 5; count[5] = 5; count[6] = 1;
 
Nesunku pastebėti, kad didžiausiai grupei priklauso ID = 3. Belieka pereiti per visus ID matricos langelius ir jeigu tas langelis turi reikšmę „3“, jo koordinates išsisaugoti.

Čia tai tiesiog truputėlis logikos reiškinio pertvarkymui. Kai x ∈ (-2; 0), tai x bus neigiamas, todėl šiame intervale
|x| = -x.
 
Atitinkamai šiame intervale x + 2 bus teigiamas, todėl
|x + 2| = x + 2.
 
Todėl
|x| + |x + 2| = -x + (x + 2) = 2, kai x ∈ (-2, 0).

Kiekvienas objektas yra saugomas atmintyje (konkrečiau – RAM'uose). Informacija RAM'uose turi savo adresus, todėl taip pat kiekvienas objektas turi savo adresą. Pavyzdžiui:

int a = 5; cout << a << endl; //grąžina objekto vertę cout << &a << endl; //grąžina objekto adresą
 
Taigi operatrius & grąžiną objekto poziciją RAM'uose. Pointer'iai kaip tik saugo tą poziciją:

int a = 5; int* p = &a; cout << p << endl; //grąžina objekto adresą cout << *p << endl; //grąžina objekto vertę
 
Pointer'iai patogūs tuo, kad užima mažai vietos (tiek pat, kiek int), palyginus su kokios didelės klasės objektu. Taip pat jie praverčia, jei tiksliai nežinai, su kokiu kintamuoju teks atlikti operacijas, tarkim:

int a, b, c; <...> priskiriamos reikšmės a, b, c if(a > 0) { a *= 2; a %= 5; <...> veiksmai su a } else if(a < -10) { b *= 2; b %= 5; <...> veiksmai su b } else { c *= 2; c %= 5; <...> veiksmai su c }
galime pakeisti

int a, b, c; <...> priskiriamos reikšmės a, b, c int* p; if(a > 0) { p = &a; } else if(a < -10) { p = &b; } else { p = &c; } *p *= 2; *p %= 5; <...> veiksmai su p
 
Pointer'iui iškart sukurti naują objektą atmintyje naudojamas new operatorius.

int* p = new int(5); double* q = new double(5.0);
 
Pointer'į galimą naudoti kaip masyvą:

int n = 15; int* p = new int[n]; for(int i = 0; i < n; i++) cout << p[i] <<endl;
 
Atitinkamas kodas pasitelkiant ne dinaminį masyvą neveiktų, nes jam sukurti reikia konstantos:

int n = 15; int a[n]; //meta klaidą const int N = 15; int b[N]; //viskas gerai int c[15]; //viskas gerai
Todėl pointer'iai naudojami, kai iš anksto nežinoma, kokio dydžio masyvo reikia.
 
Būtina nepamiršti visada ištrinti objektą iš atminties, kai jis nebereikalingas, jei buvo naudotąsi pointer'iais:

int* p1 = new int(5); delete p1; int* p2 = new int[15];4 delete[] p2;

struct ir class yra beveik tas pats, tik kad struct pagal nutylėjimą (jei pats nenurodai) laukai ir metodai yra public, o class – private. O pagrindinis skirtumas yra semantinis: jei reikia metodų – imi klasę, jei nereikia – struktūrą.
 

struct ir class yra beveik tas pats, tik kad struct pagal nutylėjimą (jei pats nenurodai) laukai ir metodai yra public, o class – private. O pagrindinis skirtumas yra semantinis: jei reikia metodų – imi klasę, jei nereikia – struktūrą.
 

f'(x) = ((x2 - 4)×(2 - x)-1)' =
= (x2 - 4)'×(2 - x)-1 + (x2 - 4)×((2 - x)-1)' =
= 2x×(2 - x)-1 + (x2 - 4)×(-(2 - x)-2 × (-1)) = 2x/(2 - x) + (x2 - 4)/(2 - x)2 =
= (2x × (2 - x) + (x2 - 4))/(2 - x)2 =
= (4x - 2x2 + x2 - 4)/(2 - x)2 =
= (-x2 + 4x - 4)/(2 - x)2 = -(x2 - 4x + 4)/(2 - x)2 =
= -(x - 2)2/(2 - x)2 =
= -(2 - x)2/(2 - x)2 =
= -1
 
Tik labai tikėtina, kad klaidų palikau
 
EDIT: čia tau reikia išspręsti „daugianario ir sandaugos“, arba „daugianario ir dalmens“ būdais. Čia jau parašiau sandaugos.
 
Daugianario būdu reiktų persitvarkyti lygtį iki vienanarių sumos:
 
f(x) = (x - 2)(x + 2)/(2 - x) = -x - 2;
f'(x) = -1;

Galima nebent laiku sustoti. Ilgalaikėj perspektyvoj tu vis tiek eini į minusą, nes visi žaidimai pastatyti ant to, kad šansas, jog kazino laimės (t. y. tu praloši) yra didesnis už 50%. Net ir tas statymas ant spalvos yra tikimybiškai nepelningas, nes be raudonos ir juodos yra ir žalias langelis, kad padaro tiek raudonos, tiek juodos spalvos tikimybę iškristi <50% (t. y. >50%, kad laimės kazino).

Galima nebent laiku sustoti. Ilgalaikėj perspektyvoj tu vis tiek eini į minusą, nes visi žaidimai pastatyti ant to, kad šansas, jog kazino laimės (t. y. tu praloši) yra didesnis už 50%. Net ir tas statymas ant spalvos yra tikimybiškai nepelningas, nes be raudonos ir juodos yra ir žalias langelis, kad padaro tiek raudonos, tiek juodos spalvos tikimybę iškristi <50% (t. y. >50%, kad laimės kazino).

Galima nebent laiku sustoti. Ilgalaikėj perspektyvoj tu vis tiek eini į minusą, nes visi žaidimai pastatyti ant to, kad šansas, jog kazino laimės (t. y. tu praloši) yra didesnis už 50%. Net ir tas statymas ant spalvos yra tikimybiškai nepelningas, nes be raudonos ir juodos yra ir žalias langelis, kad padaro tiek raudonos, tiek juodos spalvos tikimybę iškristi <50% (t. y. >50%, kad laimės kazino).

Pirmą žingsnį jau padarei - susirašei skaitmenis į masyva. Toliau reiktų masyvą surikiuoti (nes skaičius reikia generuoti didėjimo tvarka).
 
Lengviausią būtų viską atlikti su rekursija.
 

void generuoti(int skaitmenys[], bool paimta[], int skaicius[], int gylis, int kiekSkaitmenu) { if (gylis == kiekSkaitmenu) { spausdinti(skaicius); } else { for (int i = 0; i < kiekSkaitmenu; i++) { if (!paimta[i]) { paimta[i] = true; skaicius[gylis] = skaitmenys[i]; generuoti(skaitmenys, paimta, skaicius, gylis + 1, kiekSkaitmenu); paimta[i] = false; } } } }
 
Ir iškvieti:

int skaitmenys[kiekSkaitmenu] = {skaitmenų masyvas}; bool paimta[kiekSkaitmenu] = {visos reikšmės false}; int skaicius[kiekSkaitmenu]; generuoti(skaitmenys, paimta, skaicius, 0, kiekSkaitmenu)
 
Jeigu skaitmenys skaičiuje gali pasikartoti, tada reikia tikrinti, kad dukart tokių pačių skaičių nespausdintum.

Yra du protingi variantai:

Prieš įrašydamas elementą į masyvą pasižiūri, ar jau jame yra elementas su tokiu pavadinimu. Jei yra ir jei naujo elemento kaina didesnė, tai įrašai naująją kainą. Jei nėra, įterpi naują elementą.
Surašai visus elementus į masyvą. Tada masyvą surikiuoji. Elementai su vienodais pavadinimais bus vienas šalia kito. Tada pereini per visą masyvą tikrindamas du gretimus narius ir pasižymėdamas didžiausią kainą. Tiesa, kad masyvas būtų be pasikartojimų, reikės kiekvieną pavadinimą su jo didžiausia kaina perkopijuoti į naują masyvą.

Priklauso. Turiu omeny jūsų tas iliuzijas, kad ten užsieny kažkoks stebuklingas mokslas. Ten taip pat, kaip ir visur kitur, yra prastų universitetų. Bet jei nėra galimybės įstoti į gerą, tai kam iš vis ten važiuoti?

Priklauso. Turiu omeny jūsų tas iliuzijas, kad ten užsieny kažkoks stebuklingas mokslas. Ten taip pat, kaip ir visur kitur, yra prastų universitetų. Bet jei nėra galimybės įstoti į gerą, tai kam iš vis ten važiuoti?

Tai tada sudėk cout'us visose vietose, kur galimai pradingsta duomenys (metoduose Imti, Dėti ir kt.) Pamatysi konkrečiai kurioje vietoje nesklandumai prasideda.
 
EDIT: Eureka! Default konstruktorius implementuotas, o su parametrais — ne:

Obelis(int kiek, int priaug, int koef1, int koef2){}

Kiekvienas objektas yra saugomas atmintyje (konkrečiau – RAM'uose). Informacija RAM'uose turi savo adresus, todėl taip pat kiekvienas objektas turi savo adresą. Pavyzdžiui:

int a = 5; cout << a << endl; //grąžina objekto vertę cout << &a << endl; //grąžina objekto adresą
 
Taigi operatrius & grąžiną objekto poziciją RAM'uose. Pointer'iai kaip tik saugo tą poziciją:

int a = 5; int* p = &a; cout << p << endl; //grąžina objekto adresą cout << *p << endl; //grąžina objekto vertę
 
Pointer'iai patogūs tuo, kad užima mažai vietos (tiek pat, kiek int), palyginus su kokios didelės klasės objektu. Taip pat jie praverčia, jei tiksliai nežinai, su kokiu kintamuoju teks atlikti operacijas, tarkim:

int a, b, c; <...> priskiriamos reikšmės a, b, c if(a > 0) { a *= 2; a %= 5; <...> veiksmai su a } else if(a < -10) { b *= 2; b %= 5; <...> veiksmai su b } else { c *= 2; c %= 5; <...> veiksmai su c }
galime pakeisti

int a, b, c; <...> priskiriamos reikšmės a, b, c int* p; if(a > 0) { p = &a; } else if(a < -10) { p = &b; } else { p = &c; } *p *= 2; *p %= 5; <...> veiksmai su p
 
Pointer'iui iškart sukurti naują objektą atmintyje naudojamas new operatorius.

int* p = new int(5); double* q = new double(5.0);
 
Pointer'į galimą naudoti kaip masyvą:

int n = 15; int* p = new int[n]; for(int i = 0; i < n; i++) cout << p[i] <<endl;
 
Atitinkamas kodas pasitelkiant ne dinaminį masyvą neveiktų, nes jam sukurti reikia konstantos:

int n = 15; int a[n]; //meta klaidą const int N = 15; int b[N]; //viskas gerai int c[15]; //viskas gerai
Todėl pointer'iai naudojami, kai iš anksto nežinoma, kokio dydžio masyvo reikia.
 
Būtina nepamiršti visada ištrinti objektą iš atminties, kai jis nebereikalingas, jei buvo naudotąsi pointer'iais:

int* p1 = new int(5); delete p1; int* p2 = new int[15];4 delete[] p2;

Tolimesnis straipsnelis (o gal greičiau esė) yra mano idėjų rinkinys, kurias jau buvau išsakęs įvairiose temose pranešimų pavidalu. Todėl jei jaučiate deja vu, kad tai jau kažkur girdėjote, neišsigąskite – čia ne Matrica glitch'ina, čia tiesiog aš kartojuosi.
 
 
 
 
Prieš nedaug laiko karts nuo karto vis atsirasdavo temų, kuriose arba buvo diskutuojama apie mokslą, arba jos nejučia nukrypdavo ta linkme. Ir tada galėdavai išvysti LKL visų žvaigždžių dienos scenarijų, kai susikaudavo Ereliai prieš Vilkus. Ir nors aš pagal idėją priklausyčiau Erelių komandai, vis dėl to labiau palaikau Vilkų pusę. Todėl toliau esantis žodžių kratinys, kurį jūs perskaitysite (arba ne), bandys kažkiek užstoti mokyklą, švietimo sistemą ir net patį mokslą.
 
http://www.part.lt/img/2360a820db7b9c47cf62e143b0222fa1223.jpg
 
Turbūt pastebėjote, kad pagrindinis argumentas, kodėl mokykla yra nesąmonė, yra toks: kas nors suranda Facebook'e paveikslėlį, kuriame parašyta „Things I didn't learn at school:“. Iš karto galima suprasti, kad žmogus nepagauna mokyklos esmės. Mokykla nėra ta vieta, kuri gimdo visų galų meistrus. Mokyklos funkcija yra suteikti žmogui sveiką protą (ką angliakalbiai įvardintų kaip common sense) ir paruošti jį spręsti problemas. Mokykla suteikia tau žinių bagažą, kuris gal ir nevisais atvejais bus naudingas, bet padarys tave išprususiu. O jie, matai, pradeda šaukti, kad manęs neišmokė to ar ano.
 
Pakalbėkim apie tai, ko mūsų neišmokė. Mokėti mokesčius? Dar dabar prisimenu, kaip ekonomikos mokytojas pabrėžė, kad atsiskaitymas už komunalines paslaugas nėra mokesčiai. Tai kas iš mokesčių belieka? PVM – sumoki automatiškai paduodamas pinigus kasininkei už prekes. Darbo mokesčiai? Vėlgi, viskuo pasirūpina darbdavys (nebent gauni vokeliais, tai ir ši pareiga nukrenta nuo darbdavio pečių). O jei ir yra koks mokestis, kuris nėra automatiškai įskaičiuojamas, tai dažniausiai gauni nurodymus, kiek, ko ir į kokią sąskaitą pinigų pervesti. Na, bet sutinku, galėtų įtraukti į mokyklos kursą modulį bent vieniems metams „Paying taxes 101“. Kita problema: kaip užvesti mašiną ją stumiant? Įjungi degimą, stumi, įmeti antrą bėgį. Vėlgi, praverstų moduliukas „Jump start a car 101“. Be viso šito, mokykloje niekas neišmoko, kaip pasidaryti namų sąlygom nedidelį branduolinį reaktorių. Visgi būtų pravartu įgauti energetinę nepriklausomybę ne tik nuo Rusijos, bet ir nuo pačios valstybės. „Building nuclear reactor at home 101...“
 
O dabar apžvelkim nereikalingus dalykus, kuriuos išmokome mokykloje. Na, jei nežadi dalyvauti „Šeši nuliai – milijonas“, tai istorija kaip ir nereikalinga. Jeigu nieko negeri ir nevalgai, tai net bazinės chemijos žinios nėra reikalingos. Jei visą laiką drybsai ant sofos ir nė kiek nejudi ir nepriverti kitų objektų judėti, tai kinematika irgi ne tau. Pitagoro teorema? Taigi galima paimti ir tiesiog išmatuoti įžambinę. Net jei ir reiktų išmatuoti stačiakampio ežero įstrižainę, vis tiek patogiau perplaukti visą jį skersai su metru rankoje. (Išvertus šią pastraipą iš sarkazmo kalbos: gal vis dėl to ne mokykla kalta, kad nedagyvenai [atleiskit už „da“, bet kitaip neskamba] tiek, jog išmoktos žinios taptų naudingos.)
 
Kita dažna diskusija: teorija vs. praktika. Vis kas nors teigs, kad vietoj universiteto rinkis kolegiją, ten gausi daug praktikos ir bus viskas labai gerai. Gal kas matėt serialą „Didžiojo sprogimo teorija“. Žinot, kodėl Šeldonas išaukština save likusios trijulės atžvilgiu? Nes jis – teoretinis fizikas, o teorija yra aukščiau už praktiką. Praktika seka iš teorijos, o ne atvirkščiai. Teorija apibendrina praktiką. Pirma būna hipotezė, o tik po to ji išbandoma praktiniais bandymais. Pirma būna teorema, o tik po to ji pritaikoma konkrečiam uždaviniui.
 
Žinoma, nesakau, kad kiekvienam duota suprasti viską. Kai kuriems vis dėl to būtina keliolika kartų viską pritaikyti praktikoje, kol vis sugula į vietas. Bet šioje vietoje noriu pakartoti mintį iš „Daktaro Fausto“, kad kas nesugeba pats – mokosi atmintinai...
 
Kartais galima aptikti tokį paradoksą. Kai kalba eina apie asmeninį išsilavinimą, tai būtinai atsiras tokių žmonių, kurie teigs, jog nori mokytis tik jam patinkančią sritį ir nieko daugiau. Gink dieve, kad tik nenukryptų kur į šoną. Po to vėl tie patys pradeda aiškinti, kad su kai kurių profesijų žmonėmis (ypač kompiuteristais) negalima rasti bendros kalbos (matai, jie tik apie kompus išmano...) Tada belieka jų pasiteirauti nuomonės apie dvigubus standartus...
 
Dar keliems sakiniams nušokime į pasaulio istoriją. Kiek žinote žmonių, kurie buvo pagerbti dėl savo nuopelnų mokslui, dėl ypatingų žinių ar atradimų? O kiek žinote ypatingai gerų, tiesiog tobulų mokesčių mokėtojų?
 
O dabar truputis asmeniškumų. Kaip ir daugelis žmonių, lankiau mokyklą. Kaip ir daugelis žmonių, nemėgau istorijos. Visus tuos metus nuo 6 klasės nesidžiaugdavau, kai reikėdavo mokytis atmintinai datas ir įvykius. Bet dabar dėl to širdies neskauda. Vienintelis dalykas, ko norėčiau, tai kad būtų įmanomas toks žaidimas su laiku: chronologinėje linijoje išdėlioti visus dalykus, ką mano protas mokėjo ir ką sugebėjo tam tikru metu, bei visą šią liniją patraukti atgal laiko atžvilgiu. Kiek tada būčiau visko pasiekęs...
 
O pabaigai norėčiau baigti svetimais žodžiais, nes pats jau ir taip prisišnekėjau. Paspauskit ant
ir pasiklausykit žmogaus, kuris turi ilgiausią pergalių grandinę amerikiečių intelektualiniame žaidime Jeopardy (jei automatiškai to nepadarys, pereikit iki 17:28). 

There are only 10 types of people in the world: Those who understand binary, and those who don't