twea

Jei jau pastebėjai šią problemą - tai pirmas žingsnis sprendimo link padarytas ;)
 
Kelios rekomendacijos (pati neseniai atradau kai kuriuos dalykus ir savo kailiu patyriau, kaip kinta mano darbingumas ir susikaupimas, juos pritaikius):
1. Turėk užrašų knygutę, kurion susirašyk visus darbus, reikalus - ką kada turi padaryti. Kitaip tie dalykai nuolat suksis galvoje, ir "vogs" susikaupimą, blaškys. O kai turėsi sąrašą, papildomai apie tai galvoti nebereiks, dirbsi vienu metu su vienu darbu;
2. Nesiblaškyk tarp kelių darbų vienu metu. Stenkis dėliotis prioritetus (jau minėtas sąrašiukas), jei labai nesiseka tuo metu susikaupti tieks kažkuriuo darbu - atidėk jį, ir imkis sekančio, bet apie jokius kitus reikalus negalvok;
3. Išjunk internetą (o jei jo reikia - pasilik tik tą langą, kuris reikalingas darbui). Skype, Facebook, forumai ar kas kitas susikaupti tikrai nepadės - kaip tik nuolat blaškys, pats nepastebėdamas užstrigsi tai vienur, tai kitur, ir prarasi ne tik tą laiką, kurį praleidai skaitydamas kažką konkretaus, bet plius papildomą laiką - kol iš naujo susikaupsi ties darbais. Sako, kad vidutiniškai žmogui, kurį kažkas užkalbino kol jis buvo susikaupęs, grįžti prie ankstesnio susikaupimo lygio reikia 5-10 min. Kai kam daugiau, kai kam - mažiau, bet geriau to tiesiog išvengti;
4. Televizija, muzika - taip pat nepadės susikaupti. Gal dirbant kažkokius labai nerimtus darbelius tai gali netrukdyti, bet jei kurį laiką padirbsi visai be muzikos, pastebėsi, jog ją įsijungus ji trukdo. Manau kad iš tiesų ji trukdo visada, tik mes priprantame prie to ir "toleruojame" :) Bet kartais vis tiek užsigalvojame ar užsiniūniuojame, ir tas laikas nuplaukia kitur...
5. Turėk bent apytikslį grafiką ne tik darbams, bet ir visą dienotvarkę. Poilsis nemažiau svarbus už darbą, kitaip jei ne šiandien, tai rytoj/poryt tavo darbingumas bus mažesnis. Jei nori likti darbingas visą savaitę - visą savaitę kasdien turi ir dirbti, ir ilsėtis, ir laiku pavalgyti bei išsimiegoti. Tai siūlau nusibrėžti ribą, po kurios darbas baigiasi, ir keliauji pailsėti - taip, kaip mėgsti: skaityti, pažiūrėti filmą, klausytis muzikos, pabūti su draugais, sportuoti ir t.t.
 
Be to - jei žinosi, kad pabaigęs darbus galėsi imtis mėgstamos veiklos - ir vidinė motyvacija, nuotaika bus geresnė. ;)
 
Dabar savo dienotvarkėje turiu ir laiko interneto naršymui, naujienų, sekamų blogų apžvalgai - ir spėju nudirbti visus darbus, ir lieka laiko kokybiškam poilsiui. Seniau kartais būdavo taip, kad atrodo dirbu visą dieną, tuoj vidurnaktis, ir dar nespėjau visko, ką ketinau nuveikti... Jau nekalbant apie kažkokį rimtesnį poilsį. :) Ir taip būdavo būtent tomis dienomis, kai dirbdavau ir priešokiais skaitydavau tai tą, tai aną internete, dar kokį video pažiūrėdavau, žiūrėk ir atsakyti į kažkokį komentarą reikėdavo - susumavus nepastebimai prarasdavau ištisas valandas darbo ir poilsio laiko. Sėkmės!

Jei jau pastebėjai šią problemą - tai pirmas žingsnis sprendimo link padarytas ;)
 
Kelios rekomendacijos (pati neseniai atradau kai kuriuos dalykus ir savo kailiu patyriau, kaip kinta mano darbingumas ir susikaupimas, juos pritaikius):
1. Turėk užrašų knygutę, kurion susirašyk visus darbus, reikalus - ką kada turi padaryti. Kitaip tie dalykai nuolat suksis galvoje, ir "vogs" susikaupimą, blaškys. O kai turėsi sąrašą, papildomai apie tai galvoti nebereiks, dirbsi vienu metu su vienu darbu;
2. Nesiblaškyk tarp kelių darbų vienu metu. Stenkis dėliotis prioritetus (jau minėtas sąrašiukas), jei labai nesiseka tuo metu susikaupti tieks kažkuriuo darbu - atidėk jį, ir imkis sekančio, bet apie jokius kitus reikalus negalvok;
3. Išjunk internetą (o jei jo reikia - pasilik tik tą langą, kuris reikalingas darbui). Skype, Facebook, forumai ar kas kitas susikaupti tikrai nepadės - kaip tik nuolat blaškys, pats nepastebėdamas užstrigsi tai vienur, tai kitur, ir prarasi ne tik tą laiką, kurį praleidai skaitydamas kažką konkretaus, bet plius papildomą laiką - kol iš naujo susikaupsi ties darbais. Sako, kad vidutiniškai žmogui, kurį kažkas užkalbino kol jis buvo susikaupęs, grįžti prie ankstesnio susikaupimo lygio reikia 5-10 min. Kai kam daugiau, kai kam - mažiau, bet geriau to tiesiog išvengti;
4. Televizija, muzika - taip pat nepadės susikaupti. Gal dirbant kažkokius labai nerimtus darbelius tai gali netrukdyti, bet jei kurį laiką padirbsi visai be muzikos, pastebėsi, jog ją įsijungus ji trukdo. Manau kad iš tiesų ji trukdo visada, tik mes priprantame prie to ir "toleruojame" :) Bet kartais vis tiek užsigalvojame ar užsiniūniuojame, ir tas laikas nuplaukia kitur...
5. Turėk bent apytikslį grafiką ne tik darbams, bet ir visą dienotvarkę. Poilsis nemažiau svarbus už darbą, kitaip jei ne šiandien, tai rytoj/poryt tavo darbingumas bus mažesnis. Jei nori likti darbingas visą savaitę - visą savaitę kasdien turi ir dirbti, ir ilsėtis, ir laiku pavalgyti bei išsimiegoti. Tai siūlau nusibrėžti ribą, po kurios darbas baigiasi, ir keliauji pailsėti - taip, kaip mėgsti: skaityti, pažiūrėti filmą, klausytis muzikos, pabūti su draugais, sportuoti ir t.t.
 
Be to - jei žinosi, kad pabaigęs darbus galėsi imtis mėgstamos veiklos - ir vidinė motyvacija, nuotaika bus geresnė. ;)
 
Dabar savo dienotvarkėje turiu ir laiko interneto naršymui, naujienų, sekamų blogų apžvalgai - ir spėju nudirbti visus darbus, ir lieka laiko kokybiškam poilsiui. Seniau kartais būdavo taip, kad atrodo dirbu visą dieną, tuoj vidurnaktis, ir dar nespėjau visko, ką ketinau nuveikti... Jau nekalbant apie kažkokį rimtesnį poilsį. :) Ir taip būdavo būtent tomis dienomis, kai dirbdavau ir priešokiais skaitydavau tai tą, tai aną internete, dar kokį video pažiūrėdavau, žiūrėk ir atsakyti į kažkokį komentarą reikėdavo - susumavus nepastebimai prarasdavau ištisas valandas darbo ir poilsio laiko. Sėkmės!

Jei jau pastebėjai šią problemą - tai pirmas žingsnis sprendimo link padarytas ;)
 
Kelios rekomendacijos (pati neseniai atradau kai kuriuos dalykus ir savo kailiu patyriau, kaip kinta mano darbingumas ir susikaupimas, juos pritaikius):
1. Turėk užrašų knygutę, kurion susirašyk visus darbus, reikalus - ką kada turi padaryti. Kitaip tie dalykai nuolat suksis galvoje, ir "vogs" susikaupimą, blaškys. O kai turėsi sąrašą, papildomai apie tai galvoti nebereiks, dirbsi vienu metu su vienu darbu;
2. Nesiblaškyk tarp kelių darbų vienu metu. Stenkis dėliotis prioritetus (jau minėtas sąrašiukas), jei labai nesiseka tuo metu susikaupti tieks kažkuriuo darbu - atidėk jį, ir imkis sekančio, bet apie jokius kitus reikalus negalvok;
3. Išjunk internetą (o jei jo reikia - pasilik tik tą langą, kuris reikalingas darbui). Skype, Facebook, forumai ar kas kitas susikaupti tikrai nepadės - kaip tik nuolat blaškys, pats nepastebėdamas užstrigsi tai vienur, tai kitur, ir prarasi ne tik tą laiką, kurį praleidai skaitydamas kažką konkretaus, bet plius papildomą laiką - kol iš naujo susikaupsi ties darbais. Sako, kad vidutiniškai žmogui, kurį kažkas užkalbino kol jis buvo susikaupęs, grįžti prie ankstesnio susikaupimo lygio reikia 5-10 min. Kai kam daugiau, kai kam - mažiau, bet geriau to tiesiog išvengti;
4. Televizija, muzika - taip pat nepadės susikaupti. Gal dirbant kažkokius labai nerimtus darbelius tai gali netrukdyti, bet jei kurį laiką padirbsi visai be muzikos, pastebėsi, jog ją įsijungus ji trukdo. Manau kad iš tiesų ji trukdo visada, tik mes priprantame prie to ir "toleruojame" :) Bet kartais vis tiek užsigalvojame ar užsiniūniuojame, ir tas laikas nuplaukia kitur...
5. Turėk bent apytikslį grafiką ne tik darbams, bet ir visą dienotvarkę. Poilsis nemažiau svarbus už darbą, kitaip jei ne šiandien, tai rytoj/poryt tavo darbingumas bus mažesnis. Jei nori likti darbingas visą savaitę - visą savaitę kasdien turi ir dirbti, ir ilsėtis, ir laiku pavalgyti bei išsimiegoti. Tai siūlau nusibrėžti ribą, po kurios darbas baigiasi, ir keliauji pailsėti - taip, kaip mėgsti: skaityti, pažiūrėti filmą, klausytis muzikos, pabūti su draugais, sportuoti ir t.t.
 
Be to - jei žinosi, kad pabaigęs darbus galėsi imtis mėgstamos veiklos - ir vidinė motyvacija, nuotaika bus geresnė. ;)
 
Dabar savo dienotvarkėje turiu ir laiko interneto naršymui, naujienų, sekamų blogų apžvalgai - ir spėju nudirbti visus darbus, ir lieka laiko kokybiškam poilsiui. Seniau kartais būdavo taip, kad atrodo dirbu visą dieną, tuoj vidurnaktis, ir dar nespėjau visko, ką ketinau nuveikti... Jau nekalbant apie kažkokį rimtesnį poilsį. :) Ir taip būdavo būtent tomis dienomis, kai dirbdavau ir priešokiais skaitydavau tai tą, tai aną internete, dar kokį video pažiūrėdavau, žiūrėk ir atsakyti į kažkokį komentarą reikėdavo - susumavus nepastebimai prarasdavau ištisas valandas darbo ir poilsio laiko. Sėkmės!

Kerniau, gimei būti oratorium ;) Užuodžiu Tavo charizmą nepaisant kilometrų, skiriančių mus.
 
Sakoma - kad žmogui sektųsi, jis turi nenusižengti gamtos dėsniams, o kad nenusižengtų gamtos dėsniams - jis turi būti vienu metu savanaudiškas, ir padedantis kitiems. Giliau pagalvojus - labai paprasta, juk jeigu neturi siekio, kad būtų geriau tau - tikrai neįdėsi tiek pastangų ir meilės, kiek įdėtum, jeigu būtum tiesiogiai suinteresuotas. O pakeliui padėsi ir kitiems, nebent būtum tikrai tiek unikalus, kad tai kas svarbu tau - nebūtų svarbu niekam kitam...
 
Tęsiant temą apie idėjas - kaip ir visiems, man jos kyla ne tada, kai noriu kad kiltų. Daugiausia idėja žmogui kyla tuomet, kai jis yra labiausiai atsipalaidavęs, todėl jau šioje temoje matom tendenciją - nevienam geriausios mintys kyla tualete - tai nenaujiena, rimtų reklamos agentūrų work shop'uose uždavus šį klausimą populiariausi atsakymai būna tokie: "tualete", "prieš užmiegant"; "rūkant", "vonioje", "geriant kavą" ir pan. :)
 
Tik klausimas turėtų būti ne: "ką turėčiau daryti, kad būčiau kūrybingesnis?", o "koks aš būnu tuomet, kai esu kūrybingiausias, ir kaip tokiu tapti?". Jei suprantate, apie ką aš kalbu. O kalbu apie žmogaus sugebėjimą atsipalaiduoti, sugebėjimą atsikratyti nereikalingų minčių, sugebėjimą valdyti smegenų pusrutulius (nes turime loginį, ir kūrybinį pusrutulį neveltui), bei dar daugiau - sugebėjimą valdyti smegenų veikimo dažnį, ko realiai matyt nevaldome nei vienas - tik kartais instinktyviai tai nutinka, ir tada pasijuntame genijais... Taip, kaip galim per penkias minutes susapnuoti mėnesį - panašiai galėtumėm išmokti ir mąstyti, bet to nevaldom, todėl tik retsykiais nutinka kažkoks nušvitimas, kuris išverčia iš klumpių mus pačius :)
 
Žinot tą fenomeną, kuomet "užkrenta" kažkoks žodis, ar pavardė? Kuo labiau stengiesi jį atsiminti, tuo mažesnė tikimybė, kad prisiminsi. Paprastai prisimeni praėjus dienai ar net kelioms, kai apskritai būni pamiršęs kad apie tai galvojai - lyg niekur nieko atmintis "išspjauna" tą žodį :D Taip yra ir su kūrybingumu - prievarta jo neišgausi, kuo labiau save forsuosi, tuo labiau užsiblokuosi, todėl pirmiausia reikia išmokti atsipalaiduoti, giliai kvėpuoti, klausytis savęs, mažiau save spausti, atsiminti sapnus, užuosti arbatos aromatą ryte, jausti kaip vasario saulutė šildo skruostą, pastebėti zylutės pėdutes sniege...
 
Papildau: nuklydau filosofijon, bet... Tikiu kad egzistuoja informacinis laukas - ne viskas, ką sugalvojame, gimsta tik mūsų galvose - mus stipriai įtakoja aplinkinis pasaulis, ir tam, kad būtumėm maksimaliai kūrybingi - tiesiog turime būti pasaulio dalimi, negalim užsiciklinti ties savimi ir nereaguoti į aplinką - tai būtų kvaila. Kas tas vienas žmogus, prieš visą pasaulį? Ko reikia - išmokti rasti pusiausvyrą, Ying Yang tarp savo poreikių, troškimų, svajonių, ir aplinkos, pasaulio - o ją radus ir viską suderinus - sėkmė neaplenks.

Atsiminiau dar vieną didelį įspūdį palikusią knygą! Jurgis Kunčinas "Tūla". Kūrinys laikomas geriausiu Jurgio Kunčino parašytu, už šį romaną J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą
 
Vietomis knyga labai sudėtinga, niūri, slegianti. Bet perskaičius viską - tai sukrečiantis romanas apie gyvenimą, sovietinį Vilnių, Užupį, ir stebuklingą, trapią, nepamirštamą meilę tarp girtuoklio valkatos ir paprastos merginos. Skaičiau ir verkiau - nesvarbu kas esi, kiek tau metų, ar turtingas tu, ar vargeta - kiekvienas turi rasti ir išsaugoti savo Tūlą, kuriai (kuriam) jausi tokius jausmus, kokių nepajutęs nesugebėtum parašyti taip:
Rekomenduoju tiems, kam įdomu paskaityti apie senąjį Vilnių, sovietines realijas, alkoholikų kalėjimą, psichiatrines, Zaporožę, girtuokliavimą, ir svarbiausia - nežmoniškai stiprią, viską užgožiančią ir nubraukiančią meilę... Man tai viena geriausių lietuvių autorių knygų.

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Turbūt daugelis čia esančių žmonių labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio, todėl turėti sveikas akis yra labai svarbu – kitaip nukentės ir darbo produktyvumas, juk dirbti su paraudusiomis, ašarojančiomis akimis tikrai nemalonu...
 
Straipsnis skirtas ne tik silpnaregiams – keturi iš penkių skyrių tinka visiems, net turintiems puikias akis - tai tiesiog bendri patarimai kaip palaikyti sveikas akis, neleisti joms pervargti, kokių vitaminų ir maisto papildų galima profilaktiškai vartoti akių stiprinimui.
 
Tik penktas skyrius skirtas regos problemų jau turintiems – tačiau gali būti įdomus ir puikiai matantiems žmonėms – penktas skyrius apie tai, kaip atsiranda regos sutrikimai, kas juos sukelia, ir kaip su jais kovoti – kaip atstatyti regėjimą ar bent jį pagerinti.
 
Turbūt esate girdėję, kad rega būna ne tik 100%, bet ir 200% ar net 500% - kai žmogus mato visą lentelę pas okulistą iš gerokai didesnio atstumo nei įprasta. Tad turbūt kiekvienas turi erdvės akių stiprinimui – net jei dabar mato puikiai kaip žmogus, jis gali matyti puikiai kaip erelis B-)
 
1. Geras apšvietimas.
Tai labai svarbu, ir nors visi apie tai žinome, ne visada pasirūpiname. Akims nėra sveika, jei kambarys skendi prieblandoje, o pats sėdi įbedęs žvilgsnį į monitorių (ar televizorių). Stalinė lempa ir bent nedidelė lempelė bendram kambario apšvietimui tikrai nepakenks - nebus didelio kontrasto po to, kai nuo ryškiai šviečiančio monitoriaus nusisuksite kad pasižiūrėtumėte ką ten kampe išdarinėja katė. Keli patarimai apie teisingą apšvietimą darbo vietoje, (ištrauka iš Valstybinės Darbo inspekcijos parengtos Darbo saugos):
 
Plačiau apie ergonomišką darbo vietą skaitykite čia:
Darbas prie kompiuterio. Darbo sauga ir sveikata.
 
2. Pertraukėlės – duokit akims pailsėti.
Pagal higienos normą, dirbant 8 val. per dieną, po vienos darbo valandos turi būti daromos 5 (10) min. pertraukos, o dirbant 12 val. per dieną, pradedant devinta darbo valanda - 15 min. pertraukos.Pertraukų metu ir po darbo rekomenduojama atlikti akių ir fizinius pratimus. 10-15 minučių skirdami arbatos ar kavos puodelio išsivirimui, persimetimui keliais žodžiais su kolegomis tikrai nenukentėsite, o akys per tą laiką spės pailsėti.
 
Kitas pertraukėlės variantas: 10x10x10 taisyklė - kas 10 minučių darbo 10 sekundžių pažiūrėkit į objektą, nutolusį ne mažiau kaip 10 metrų.
 
3. Pratimai akims.
Pratimai atliekami sėdint, galvą laikant tiesiai. Kiekvienas pratimas kartojamas 4–5 kartus.
 
Pirmas variantas
1. Plačiai atmerkite akis ir nukreipkite žvilgsnį į tolį. Užmerkite akis, stipriai įtempkite akių raumenis. Po to atsipalaiduokite.
2. Nepasukdami galvos nukreipkite žvilgsnį į dešinę. Po to nukreipkite žvilgsnį į kairę.
3. Užmerkite dešinę akį ir plačiai atmerkite kairę. Ir priešingai.
4. Iškelkite rodomąjį pirštą tiesiai prieš nosį ir nukreipkite žvilgsnį į jį. Po to nukreipkite žvilgsnį į tolį.
5. Suraukite kaktą, žiūrėkite piktai. Po to užmerkite akis ir atsipalaiduokite.
 
Antras variantas
1. Neįtempdami akių raumenų užsimerkite. Po to plačiai atsimerkite ir nukreipkite žvilgsnį į tolį.
2. Nukreipkite žvilgsnį į nosies galiuką. Po to nukreipkite žvilgsnį į tolį.
3. Nepasukdami galvos lėtai atlikite akimis sukamuosius judesius: į viršų – į dešinę – į apačią – į kairę ir pakartokite į priešingą pusę. Po to nukreipkite žvilgsnį į tolį.
4. Nepasukdami galvos nukreipkite žvilgsnį į viršų, po to tiesiai. Analogiškai: į apačią ir tiesiai, į dešinę ir tiesiai, į kairę ir tiesiai.
 
Trečias variantas
1. Galvą laikykite tiesiai neįtempdami akių raumenų pamirksėkite.
2. Nepasukdami galvos, užsimerkite ir pasukite akis pažiūrėkite į dešinę, po to į kairę ir tiesiai. Pakelkite akis į viršų, nuleiskite žemyn ir pažiūrėkite tiesiai.
3. Nukreipkite žvilgsnį į nosies galiuką, po to į tolį.
4. Vidutiniu tempu atlikite 3–4 sukamuosius akių judesius į dešinę, po to į kairę, atpalaidavę akių raumenis nukreipkite žvilgsnį į tolį.
 
(Dėkojame http://imunitetas.lt/ už leidimą pacituoti akių pratimus iš jų puslapio)
 
4. Vitaminai ir mikroelementai akims (morkos, mėlynės ir kita)
Svarbiausi vitaminai akims: A, C ir E. Šių vitaminų galima rasti įvairiuose vaisiuose, daržovėse.
 
Neseniai nustatyta, kad akių sveikatai svarbūs ir karotinoidai liuteinas ir zeaksantinas. Jie taip pat randami daržovėse ir vaisiuose. Akių sveikatai svarbūs ir mikroelementai selenas, cinkas bei varis.
 
Vaistinėse galima rasti daugybės rūšių vitaminų ir mikroelementų akims, pasikonsultuokite su vaistininke.
Neblogas straipsnelis: kaip išsirinkti vitaminus akims
 
5. Akių gerinimo programos silpnaregiams. Akiniai mūsų priešas, o ne padėjėjas.
Silpnaregiai dažniausiai susitaiko su mintimi, kad gyventi teks su akiniais (ar kontaktiniais lęšiais). Gal ir teks, bet ar atsisakytumėte galimybės pagerinti akis? Nors puse dioptrijos? Žinoma stebuklų nebūna, todėl reikalingas ne tik noras, bet ir valia, o akių gerinimo programų egzistuoja, ir net ne viena.
 
Žmogaus akis turi 6 raumenis. Trumparegystė, toliaregystė, žvairumas, astigmatizmas – problemos, kylančios iš to, kad tam tikri raumenys nusilpsta, ir akies obuolys neįgauna reikalingos formos. Trumparegių akys visada yra pailgos formos – išsitempusios į priekį, todėl jie mato iš arti, bet nemato iš toli. Tam kad matytum iš toli turi atpalaiduoti raumenis, ir leisti akies obuoliui grįžti į apvalią padėtį. Tuo tarpu toliaregių bėda atvirkštinė – jų akys visada apvalios formos, ir jiems reikia išlavinti raumenis kurie ištempia akis į priekį, kad galėtų matyti iš arti.
 
Akiniai ir kontaktiniai lęšiai ne tik nepadeda, bet ir kenkia – užsidėjęs akinius žmogus užfiksuoja savo akį tokioje formoje, kokioje ji yra, ir nebelavina akies raumenų visai, tokiu būdu ilgainiui regėjimas prastėja, akių raumenys silpsta vis labiau. Apie tai labai gerai paaiškino profesorius Vladimir Ždanov (Жданов) šiame video klipe (rusų kalba), remdamasis Beitso metodu:
 
Vladimir Ždanov (Жданов)
Pratimai akims video (pagal Beitso metodą) rusų kalba
Rekomenduoju pažiūrėti suprantantiems rusiškai – labai konkrečiai paaiškina silpnaregiškumo problemą, ir ką daro akiniai (kodėl jie nepadeda, o kenkia).
 
Mirzakarimas Norbekovas "Kvailio patirtis arba kelias į praregėjimą. Kaip atsikratyti akinių"
 
Šis autorius aprašė alternatyvią gydymo sistemą, kurią tarptautinė nepriklausomų ekspertų asociacija 1998 m. iš visų žinomų sistemų pripažino esant efektyviausia.
 
Yra net keli šios knygos leidimai, išleido leidykla Alma Littera, knygos kaina ~30LTL. Autorius yra psichologijos daktaras, pedagogikos daktaras, medicinos filosofijos daktaras, profesorius, be to karate kyokushin 3 dano ir sam cion do devintojo dano sporto meistras.
Šis žmogus kartais važinėja po Europą ir rengia seminarus – nemėgstantiems skaityti verta pasidomėti jais. O čia galite paskaityti atsiliepimų apie knygą:
atsiliepimai
 
Norbekovo video klipas rusų kalba:
Pratimai akims
 
William Horates Bates "Beitso metodas regėjimui pagerinti be akinių", Narbuto leidykla, 1996 Šiauliai. Šiuo metodu remiasi prof. Vladimiras Ždanovas, nuoroda į jo video klipą pateikiau aukščiau.
 
S. M. Beresford, D. W. Muris, M. J. Allen, F. A. Young "Kaip gerinti regėjimą be akinių ir kontaktinių lęšių". Knygą išleido leidykla Alma littera.
 
Šioje, kaip ir M.Norbekovo knygoje, pateikiami praktiniai patarimai, pratimai akių gerinimui.
Plačiau apie knygos turinį
 
6. Pabaiga
Jeigu turite daugiau patarimų, ar žinote autorių, kurių nepaminėjau, ir kurie yra parašę efektyvių akių gerinimo programų - būtinai parašykite. Nesu nei akių gydytoja, nei apskritai medikė, aprašiau tai ką perskaičiau, radau, sužinojau pati, tikiuosi kad bent dalis patarimų bus naudingi, o gal kažkas pasiryš ir išbandys akių atstatymo programą - būtų labai įdomu išgirsti tikrų atsiliepimų kaip tai veikia - iš laimingo žmogaus kuriam jau nebereikia akinių.
Skeptikus taip pat suprantu, bet prašau gerbti kitų žmonių nuomonę, ir neteigti nieko kategoriškai, kol bent nepažiūrėjote Ždanovo video klipo (manau jis labiausiai tinka skeptikams, kadangi ten nerasite jokių filosofijų - tik logiški faktai, anatomija - jokių pasakų).
 
Ačiū už dėmesį, tikiuosi straipsnio ilgis neatbaidys visų - glausčiau nesugebėjau - viskas atrodė svarbu, nieko nesinorėjo išmesti... :rolleyes:
 
© twea.2010

Haha :D Amerikoj lyg ir naudoja jas odontologai. Matyt mažiau duoda, nei čia bičai pauostė - pacientas sėdi išsiviepęs, bet nežvengia kaip beprotis. :D
 
O gal kas žinot kur gaut iš šito klipuko antrų dujų?

Haha :D Amerikoj lyg ir naudoja jas odontologai. Matyt mažiau duoda, nei čia bičai pauostė - pacientas sėdi išsiviepęs, bet nežvengia kaip beprotis. :D
 
O gal kas žinot kur gaut iš šito klipuko antrų dujų?

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Turėjo šitaip pasielgti, neturėjo - pasielgė. Laiko atgal neatsuksi, sukti sau galvą "jis taip neturėjo padaryt" beprasmiška. Reikia gyvent toliau, ir nešvaistyt energijos tokiems atvejams, kurie nepriklauso nuo tavo valios - tai tiesiog juodosios skylės.
Tau tikrai nuo to nebus geriau - bus tik dar blogiau, nes dar ir išeikvosi nervus ir energiją pykčiams, siutui, kvailoms mintims apie kerštą ir t.t. Kerštas juolabiau nieko neišspręs, tik dar ir pats išsitepsi, ir turėsi ne tik jau įvykusią situaciją su mergina ir broliu, bet dar ir savo poelgių pasekmes, sąžinę, ir naujus stresus.
 
Pažvelk iš kitos pusės - taip turėjo atsitikti. Tau reikėjo šitos pamokos, nors kol kas neaišku, ko iš to turėjai pasimokyti: sugebėjimo atleisti, paleisti, pamiršti, suprasti, sumažinti savo ego (nes būtent jis čia siunta - kaip gi taip, MANE brolis APGAVO). Ta mergina nėra, ir niekada nebuvo tavo nuosavybė, tad kad ir kaip savotiškai tai skamba - brolis į ją turėjo tokią pačią teisę, kaip ir tu, juolab, kad buvote išsiskyrę. Ir visai nesvarbu kas ką suvedžiojo, ir kokiais tikslais tai nutiko, gailisi jie, ar nesigaili - taip atsitiko ir viskas, o tau telieka susitaikyti su tuo pasirinktu būdu, ir tęsti gyvenimą su broliu ar be jo, su ta mergina, ar be jos. Jei tikrai nesugebi "paleist" to savo užsiklykusio ego - gal tiesiai šviesiai išdrėbk broliui, ką apie tai manai, ar net pasiūlyk jam į snukį, užuot šitaip ėdęs save, ir smerkęs visus, tik ne save. Lengva gailėtis savęs, ir smerkt aplinkinius, o kur kas drąsiau būtų sugebėt pažvelgt plačiau, ir suvokt, kad pasaulis nesisuka tik aplink tave, ir kad neabejotinai tas įvykis nutiko visai ne tam, kad tave įskaudintų.

Aš turėjau omeny fanatizmą - kai idealas sudievinamas, juo aklai tikima, jis garbinamas. :) Protingas būdas - matyti geras žmonių savybes, pasiekimus, semtis iš jų įkvėpimo, bet nepersistengiant. Aš iš tiesų turiu kone kiekvienai sričiai po žmogų ar kelis, kuriuos labai gerbiu - jei kalbėsim apie gitaristą - tai Slash, jei apie dvasingą žmogų (ne religine prasme) - Dalai Lama, jei apie mokantį patyčias paversti juokais - Meat Loaf (Mėsos Gabalas - taip jį vaikystėj pravardžiavo vaikai, o dabar tai jo sceninis vardas, žinomas visame pasaulyje. Mes bėgam nuo blogų vardų, o jis sąmoningai jį pasirinko - "paleido" savo neapykantą) ir t.t. Tačiau nenoriu būti panaši nei į vieną iš jų - tiesiog turiu ko iš jų pasimokyti.
 
Tikiu, kad po dešimties metų, o gal ir anksčiau, kai kurie iš dabar paminėtų žmonių nebebus mano "idealai" - nes išmoksiu, to ko norėjau, ir turėsiu eiti toliau. Todėl niekaip nesu prie jų prisirišusi, tiesiog elementariai - gerbiu juos, už tam tikrus jų talentus, pasiekimus, savybes.
 
Jokio fanatiško idealizavimo, kaip Bieber-fever ar panašūs reiškiniai neišgyvenau niekada, ir tokie dalykai man nuoširdžiai kelia siaubą... Manau kad mes visi esame superherojai savuose gyvenimuose, kad ir kaip komiškai tai skamba, tad klykti kito žmogaus vardą, žadėti jam amžiną meilę, savo kūną ir sielą, prarasti savastį (kas iš tiesų vyksta, kliedint dėl svetimo žmogaus) yra absurdas iš didžiosios raidės. Niekas nėra už nieką pranašesnis, geresnis, vertingesnis - kiekvienas žaidžiam savo žaidimą, valdom savo gyvenimą, priimam savo sprendimus. Mylėti, gerbti, priimti turim pirmiausia patys save. Stabmeldystės laikai baigėsi seniai. :)

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Aš turėjau omeny fanatizmą - kai idealas sudievinamas, juo aklai tikima, jis garbinamas. :) Protingas būdas - matyti geras žmonių savybes, pasiekimus, semtis iš jų įkvėpimo, bet nepersistengiant. Aš iš tiesų turiu kone kiekvienai sričiai po žmogų ar kelis, kuriuos labai gerbiu - jei kalbėsim apie gitaristą - tai Slash, jei apie dvasingą žmogų (ne religine prasme) - Dalai Lama, jei apie mokantį patyčias paversti juokais - Meat Loaf (Mėsos Gabalas - taip jį vaikystėj pravardžiavo vaikai, o dabar tai jo sceninis vardas, žinomas visame pasaulyje. Mes bėgam nuo blogų vardų, o jis sąmoningai jį pasirinko - "paleido" savo neapykantą) ir t.t. Tačiau nenoriu būti panaši nei į vieną iš jų - tiesiog turiu ko iš jų pasimokyti.
 
Tikiu, kad po dešimties metų, o gal ir anksčiau, kai kurie iš dabar paminėtų žmonių nebebus mano "idealai" - nes išmoksiu, to ko norėjau, ir turėsiu eiti toliau. Todėl niekaip nesu prie jų prisirišusi, tiesiog elementariai - gerbiu juos, už tam tikrus jų talentus, pasiekimus, savybes.
 
Jokio fanatiško idealizavimo, kaip Bieber-fever ar panašūs reiškiniai neišgyvenau niekada, ir tokie dalykai man nuoširdžiai kelia siaubą... Manau kad mes visi esame superherojai savuose gyvenimuose, kad ir kaip komiškai tai skamba, tad klykti kito žmogaus vardą, žadėti jam amžiną meilę, savo kūną ir sielą, prarasti savastį (kas iš tiesų vyksta, kliedint dėl svetimo žmogaus) yra absurdas iš didžiosios raidės. Niekas nėra už nieką pranašesnis, geresnis, vertingesnis - kiekvienas žaidžiam savo žaidimą, valdom savo gyvenimą, priimam savo sprendimus. Mylėti, gerbti, priimti turim pirmiausia patys save. Stabmeldystės laikai baigėsi seniai. :)

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Aš turėjau omeny fanatizmą - kai idealas sudievinamas, juo aklai tikima, jis garbinamas. :) Protingas būdas - matyti geras žmonių savybes, pasiekimus, semtis iš jų įkvėpimo, bet nepersistengiant. Aš iš tiesų turiu kone kiekvienai sričiai po žmogų ar kelis, kuriuos labai gerbiu - jei kalbėsim apie gitaristą - tai Slash, jei apie dvasingą žmogų (ne religine prasme) - Dalai Lama, jei apie mokantį patyčias paversti juokais - Meat Loaf (Mėsos Gabalas - taip jį vaikystėj pravardžiavo vaikai, o dabar tai jo sceninis vardas, žinomas visame pasaulyje. Mes bėgam nuo blogų vardų, o jis sąmoningai jį pasirinko - "paleido" savo neapykantą) ir t.t. Tačiau nenoriu būti panaši nei į vieną iš jų - tiesiog turiu ko iš jų pasimokyti.
 
Tikiu, kad po dešimties metų, o gal ir anksčiau, kai kurie iš dabar paminėtų žmonių nebebus mano "idealai" - nes išmoksiu, to ko norėjau, ir turėsiu eiti toliau. Todėl niekaip nesu prie jų prisirišusi, tiesiog elementariai - gerbiu juos, už tam tikrus jų talentus, pasiekimus, savybes.
 
Jokio fanatiško idealizavimo, kaip Bieber-fever ar panašūs reiškiniai neišgyvenau niekada, ir tokie dalykai man nuoširdžiai kelia siaubą... Manau kad mes visi esame superherojai savuose gyvenimuose, kad ir kaip komiškai tai skamba, tad klykti kito žmogaus vardą, žadėti jam amžiną meilę, savo kūną ir sielą, prarasti savastį (kas iš tiesų vyksta, kliedint dėl svetimo žmogaus) yra absurdas iš didžiosios raidės. Niekas nėra už nieką pranašesnis, geresnis, vertingesnis - kiekvienas žaidžiam savo žaidimą, valdom savo gyvenimą, priimam savo sprendimus. Mylėti, gerbti, priimti turim pirmiausia patys save. Stabmeldystės laikai baigėsi seniai. :)

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Turėjo šitaip pasielgti, neturėjo - pasielgė. Laiko atgal neatsuksi, sukti sau galvą "jis taip neturėjo padaryt" beprasmiška. Reikia gyvent toliau, ir nešvaistyt energijos tokiems atvejams, kurie nepriklauso nuo tavo valios - tai tiesiog juodosios skylės.
Tau tikrai nuo to nebus geriau - bus tik dar blogiau, nes dar ir išeikvosi nervus ir energiją pykčiams, siutui, kvailoms mintims apie kerštą ir t.t. Kerštas juolabiau nieko neišspręs, tik dar ir pats išsitepsi, ir turėsi ne tik jau įvykusią situaciją su mergina ir broliu, bet dar ir savo poelgių pasekmes, sąžinę, ir naujus stresus.
 
Pažvelk iš kitos pusės - taip turėjo atsitikti. Tau reikėjo šitos pamokos, nors kol kas neaišku, ko iš to turėjai pasimokyti: sugebėjimo atleisti, paleisti, pamiršti, suprasti, sumažinti savo ego (nes būtent jis čia siunta - kaip gi taip, MANE brolis APGAVO). Ta mergina nėra, ir niekada nebuvo tavo nuosavybė, tad kad ir kaip savotiškai tai skamba - brolis į ją turėjo tokią pačią teisę, kaip ir tu, juolab, kad buvote išsiskyrę. Ir visai nesvarbu kas ką suvedžiojo, ir kokiais tikslais tai nutiko, gailisi jie, ar nesigaili - taip atsitiko ir viskas, o tau telieka susitaikyti su tuo pasirinktu būdu, ir tęsti gyvenimą su broliu ar be jo, su ta mergina, ar be jos. Jei tikrai nesugebi "paleist" to savo užsiklykusio ego - gal tiesiai šviesiai išdrėbk broliui, ką apie tai manai, ar net pasiūlyk jam į snukį, užuot šitaip ėdęs save, ir smerkęs visus, tik ne save. Lengva gailėtis savęs, ir smerkt aplinkinius, o kur kas drąsiau būtų sugebėt pažvelgt plačiau, ir suvokt, kad pasaulis nesisuka tik aplink tave, ir kad neabejotinai tas įvykis nutiko visai ne tam, kad tave įskaudintų.

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason

Turėjo šitaip pasielgti, neturėjo - pasielgė. Laiko atgal neatsuksi, sukti sau galvą "jis taip neturėjo padaryt" beprasmiška. Reikia gyvent toliau, ir nešvaistyt energijos tokiems atvejams, kurie nepriklauso nuo tavo valios - tai tiesiog juodosios skylės.
Tau tikrai nuo to nebus geriau - bus tik dar blogiau, nes dar ir išeikvosi nervus ir energiją pykčiams, siutui, kvailoms mintims apie kerštą ir t.t. Kerštas juolabiau nieko neišspręs, tik dar ir pats išsitepsi, ir turėsi ne tik jau įvykusią situaciją su mergina ir broliu, bet dar ir savo poelgių pasekmes, sąžinę, ir naujus stresus.
 
Pažvelk iš kitos pusės - taip turėjo atsitikti. Tau reikėjo šitos pamokos, nors kol kas neaišku, ko iš to turėjai pasimokyti: sugebėjimo atleisti, paleisti, pamiršti, suprasti, sumažinti savo ego (nes būtent jis čia siunta - kaip gi taip, MANE brolis APGAVO). Ta mergina nėra, ir niekada nebuvo tavo nuosavybė, tad kad ir kaip savotiškai tai skamba - brolis į ją turėjo tokią pačią teisę, kaip ir tu, juolab, kad buvote išsiskyrę. Ir visai nesvarbu kas ką suvedžiojo, ir kokiais tikslais tai nutiko, gailisi jie, ar nesigaili - taip atsitiko ir viskas, o tau telieka susitaikyti su tuo pasirinktu būdu, ir tęsti gyvenimą su broliu ar be jo, su ta mergina, ar be jos. Jei tikrai nesugebi "paleist" to savo užsiklykusio ego - gal tiesiai šviesiai išdrėbk broliui, ką apie tai manai, ar net pasiūlyk jam į snukį, užuot šitaip ėdęs save, ir smerkęs visus, tik ne save. Lengva gailėtis savęs, ir smerkt aplinkinius, o kur kas drąsiau būtų sugebėt pažvelgt plačiau, ir suvokt, kad pasaulis nesisuka tik aplink tave, ir kad neabejotinai tas įvykis nutiko visai ne tam, kad tave įskaudintų.

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason