twea

Raktas i sekminga versla - originali ideja, kokybiska preke, aki traukiantis profesionalus firminis stilius ir daug reklamos. Nekalbu apie vienadienius projektus, be jokios originalios idejos, kurie daromi tik tam, kad butu padaryta. Tuomet uztenka piesinuko uz 50 lt.
Keletas pavyzdziu apie firminio stiliaus kurimo procesa. Cia dalyvauja daug zmoniu, bet freelancerio procesas irgi panasus.
http://www.movingbrands.com/?category_name=cx-work
http://www.movingbrands.com/?category_name=coyote-work
http://www.movingbrands.com/?category_name=swisscom-work
http://www.youtube.com/watch?v=f9_EYK1BHrg&feature=player_embedded
firminis stlius kainuoja daug netodel, kad ji sukurti uzima daug laiko, bet todel, kad idejos turi didziausia verte.
Norint pasiekti sekmes versle, reikia keisti savo poziuri ..ivaizdis yra labai svarbus.
Konkursai yra blogis, kurie formuoja klaidinga nuomone.

Jei pavogei vieną kartą kažką - tai gali ir toliau vogt? Manyčiau kad ne, juolab kad jei vagystės prieitų iki teismų - už kiekvieną baustų atskirai. :rolleyes:
 
Faktiškai yra, kaip Arnas jau minėjo - mokami ir nemokami resursai.
Nemokami dar skirstosi į tuos, kuriuos leidžiama naudoti tik nekomerciniams tikslams (savo tinklalaraščio dizainui, fotomanipuliacijai, kurią darai pasipraktikavimui ar pan.), tačiau komerciniams neleidžiama - parduoti darbo, kurį kurdamas panaudojai resursą negali, negana to - negali naudoti net ir savo tinklalapyje ar tinklaraštyje, jei šis yra komercinio pobūdžio. Čia atsiranda slidumai, kuriuos ne iki galo išmanau, bet tarkime mano asmeninis tinklaraštis, kaip suprantu yra nekomercinis tol, kol aš iš jo neužsidirbu pinigų, vadinasi vos įdėsiu vieną reklaminį skydelį - jau nebegaliu naudoti nekomercinių resursų. Ar ne?
 
Kitas dalykas - kai kurie resursų autoriai nurodo ir daugiau sąlygų - vieni prašo kad susisiektum ir paklaustum ar gali naudoti elementą, kiti - kad praneštum kur panaudojai ir t.t. Kiekvienu atveju reikia skaityti licensiją.
 
Geriausia mano supratimu dizaineriui pačiam fotografuoti, ir naudoti kiek įmanoma dažniau savo medžiagą. Jeigu nesi tikras dėl resurso panaudojimo - visada susisiek su jo autorium, paprastai jie labai geranoriški, ir viską išsiaiškinsit. Dar galima pirkti resursus, tada būsi tikras kad juos naudoti gali kaip nori - tačiau paprastai jie nepigūs - tarkim iStock'e yra ir tokių nuotraukų, kurių viena gali kainuoti 50 dolerių... Aišku yra ir pigesnių, Shutterstock'as skaitosi pigesnis fotobankas.
 
Aš naudoju svetimus resursus komerciniams darbams minimaliai. Praktiškai viską nusipiešiu pati, o kai reikia fotografijų - perkam iš fotobankų, kartais užsakovas turi kažką savo. Fotomanipuliacijoms perkam visas nuotraukas, kurias naudojam. Kiekvienas turi pasirinkimo laisvę, ir jeigu fotomanipuliacijoje ketina panaudoti kažkokį nereikšmingą fotografijos elementą - teoriškai gali paimt, atsisiųst nekomerciniams tikslams skirtą fotografiją ir išsikirpt iš jos, tikėdamasis kad niekas nesužinos. Tačiau realiai tai yra autorinių teisių pažeidimas.
 
Reklamos agentūros neretai turi nusipirkusios fotografijų ir vektorių katalogus, taip pat aktyviai naudojasi fotobankų paslaugomis, kartais turi ir savo fotografus su fotostudija, kad galėtų nusifotografuoti kažką patys, arba prireikus samdo fotografą iš šalies.
 
Tik naujokėliai ima bet ką iš google vaizdų ir naudoja savo darbuose - jie paprastai dar nežino kas yra autorinės teisės, ir kaip galima stipriai nusvilti nagus, be to - kol nieko gero nesukuria patys, nesupranta kad reikia gerbti kito kūrybą...
Be to - įpratę naudoti ant lėkštutės patiektais stock'ais jie sunkiai išmoksta piešti, generuoti idėjas - nedaug tobulėja. Tuo tarpu kai pieši pats - kaskart laviniesi, ir kaupi savo asmeninius resursus, ilgainiui turėsi visą kolekciją įvairios grafikos. Kai ko žinoma antrą kartą naudoti nebegalėsi dėl to, kad turtines teises pardavei kartu su darbu, bet tau bus juoko darbas nusipiešt dar vieną panašų objektą, kai būsi pripiešęs ne vieną šimtą įvairių darbų :) Practice makes perfect, kaip sakoma ;)

Na taip, vakar šiek tiek "įsijaučiau", ir gal mano postas skamba pernelyg kategoriškai. Tačiau būtent tokią susidariau nuomonę, per visus tuos metus, kai pirmą kartą mama atvedė mane su vos vos pablogėjusiu regėjimu, ir nuo tada kasmet tik stipresnių ir stipresnių akinių reikėjo. Ir beje, jau esu kažkur rašiusi, kad vienu momentu nenešiojau akinių nors tu ką. Užsidėdavau tik į lentą žiūrėti, ar filmą - vaikščiojau be akinių. Tuo metu mano regėjimo silpimo progresavimas buvo stipriai sulėtėjęs, ir aš neabejoju kad tam padėjo būtent akinių nenešiojimas. Deja vėliau man buvo kategoriškai pasakyta, kad įsivarysiu kokią migreną šitaip "pertempdama akis" ir ant nosies vėl išdygo šis protezas, be kurio dabar negaliu gyvent. Tikrai neabejoju, kad jei tada, kai devynerių metukų būdama nustojau matyt porą apatinių eilučių (iki tol turėjau tą vadinamą jūreivio regėjimą - mačiau visą lentelę ir iš dvigubai toliau, nei daugelis) - man būtų padėję Beitso pratimai. Nes esmė buvo labai paprasta - aš visą dieną spoksodavau į knygą - tad man reikėjo mankštinti sustabarėjusius, vienodai įsitempusius skersinius akies raumenis. Todėl dabar man pikta - ir ant tų medikų, kurie jei ir žino, Tavo teigimu apie akies treniravimą - tačiau nepasivargina apie tai papasakot vaikui, ar jo mamai.
Nu kur jau :D Pats pagalvok, kaip žmogus su akiniais žiūri į šoną? Taigi pasuka galvą, nes pasukdamas akis jis pamatys akinių rėmą, ar dar toliau - išsiliejusį vaizdą už akinių. Tas pats galioja ir žiūrėjimui apačion, viršun. Vadinasi dalis akies raumenų praktiškai visai netreniruojami, Ždanovas klipuose pasakoja kad dalis žmonių, pranešiojusių akinius keletą dešimtmečių tiesiog fiziškai nebegali pakelt akių aukštyn, arba stipriai pasukt į šoną - jų raumenys praktiškai atrofavęsi...
O aš nenorėčiau tikėti, kad viskas prarasta. Kodėl mes kasdien valomės dantis, prausiamės duše, rūpinamės savo kūnu? Kodėl mes niekaip nesirūpiname savo akimis? Neabejoju, kad jei skirtumėm joms reikalingo dėmesio - jos būtų stipresnės ir geresnės. Reikia tik žinoti kokio dėmesio joms reikia, o apie tai gali papasakot Norbekovas, Ždanovas (dėsto Beitso teoriją). Bet kol Tu nepasidomėsi Beitsu - bus sunku diskutuoti, nes tai, ką dėstai apie lęšiuką - yra visai kita teorija, kurios mokomi mūsų oftalmologai, ir kuri iš tiesų sugalvota taip, kad regos pagerinti neįmanoma - reikia akinių visam gyvenimui ir taškas. Tiksliau - ji sugalvota tikintis kad padės, tačiau kadangi yra neteisinga - todėl ir nepadeda. Beitsas pats mokėsi pagal ją, tačiau vėliau pamatė kad žmonės, grįžę iš atostogų kalnuose, kur sudaužė akinius ir praleido kelis mėnesius be jų - mato geriau! Tada jis ir ėmėsi tyrimų, trukusių metų metus, tačiau kurių dėka, teigiama jog atstatė regėjimą dešimtims žmonių. Galima nusispjaut ir toliau nekreipt dėmesio, o galima imt ir pasidomėt, bei pabandyt, ką aš ir darau.
Bet juk akis turim? Nesam akli? Tai gal anksti protezams? Ar taip jau save nurašot, kaip luošius? Na čia kiekvieno pasirinkimo reikalas, bet aš linkusi nepatingėti, ir padirbti su savimi, tikėdamasi atsikratyt protezų.
Jei tie pratimai būtų išsamesni - jie galėtų ir didelį pakenkimą atstatyti. Dabar tai - kastruota versija, neišsami ir padedanti tik retais atvejais, deja...
Beitso teigimu žmogaus akis turi stebuklingą vietelę, kurios pagalba gali matyt kone kaip erelis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Geltonoji_d%C4%97m%C4%97
Dėl šito negarantuoju, esu turėjusi tik jūreivio regėjimą, erelio - ne. :)
Aš tai kol kas matau tikrai, kad oftalmologų propaguojamas metodas nėra veiksmingas. Keista, kad ir patys oftalmologai nešioja akinius. :) Todėl ir ryžausi pabandyti kitą teoriją - pakenkti nepakenks, o va jei padės! Tada skalambysiu dar ne taip visais varpais, kad visi trumparegiai/toliaregiai/astigmatikai/žvairuojantys galėtų išmest savo akinius. :)
Astigmatikai yra praktiškai visi trumparegiai ir toliaregiai. Taip yra todėl, kad vienas iš lygiagrečių raumenų įsitempęs šiek tiek netolygiai, ir akis gaunasi deformuota. Aš, klausydama Ždanovo seminaro, susiradau savo astigmatinį tašką. Jį švelniai paspaudus regėjimas tampa geresnis.
Nežinau kuo skiriasi genetiškai paveldima trumparegystė, nuo paprastos, bet mano logika kužda kad ir vienu ir kitu atveju rezultatas lygus.
 
Apskritai tai visai nenoriu ginčytis, ir kol nepasitaisiau regėjimo - tai skamba daugmaž vienodai tuščiai. Tačiau tikėjausi pritraukti daugiau žmonių, kurie pasidomės ir užsiims savimi. Mano tikslas visai nėra įrodyt kad mūsų medikai kvailiai, ar kad Norbekovas dievas. Tikslas - parodyt kad dabartinė sistema neveikia, tačiau yra kitų sistemų, kurių neišbandžius save nurašyti anksti. Bent jau mano tokia logika. Ir aš tikiu kad yra šansų. Jei man vis dėlto nepasiseks - žinosiu kad išbandžiau viską. O akims tie pratimai ir masažai tikrai nepakenks, net jei jie ir nepagerins regėjimo - pagerins kraujo apytaką, pailsins akis nuo kompiuterio - tai bet kokiu atveju yra sveika ir naudinga.
 
Tad nebesipykim, ir kviečiu visus, net ir didžiausius skeptikus, bent viena akim pasidomėt tomis teorijomis - o gal? :)
Rusiškai suprantantiems puikus įvadas gali būti šis prof. Ždanovo video (pagal Beitsą):
http://video.google.de/videoplay?docid=3838183743861092057#
Kas neskaitė temos nuo pradžių - rekomenduojama literatūra:
Mirzakarimas Norbekovas "Kvailio patirtis arba kelias į praregėjimą. Kaip atsikratyti akinių"
William Horates Bates "Beitso metodas regėjimui pagerinti be akinių"
 
Dalinuosi šituo tikrai ne blogo, likimo broliams silpnaregiams, linkėdama. Tačiau noriu pabrėžti, kad renkasi kiekvienas - pats. Aš akinius jau turiu, tad noriu pabandyt kai ką kito.

Sveiki,
 
kadangi esu šimtą kartų bandęs dėstyt savo mintis raštu ir šimtą kartų visai nepavyko, nusprendžiau pabandyt savo mintis papasakot prieš kamerą:
 

 
Update 19/05/2012
 
Po pirmo vlog'o sulaukiau daugybės klausimų apie studijas užsieny, kaip pats stojau, ar patinka ar nepatinka. Nusprendžiau padaryt apie tai savo antrą vlog'ą.
 
Pamatęs galutinį rezultatą supratau, kad pats sau energijos prieš kamerą kalbėt pritrūkau ir... nors labai stengiausi karpyt daug daug dar visokių minčių iš vlogo, vistiek gavosi žiauriai ilgas. Na, bet džiaugsiuos, jei bent kam nors tos miglotos UK studijos pasidarys bent šiek tiek aiškesnės :)
 

 
Update 26/05/2012
 
http://www.youtube.com/watch?v=NqVvJiwHMbA
 
Štai jau trečiasis video blog'as, šį kartą pasimokęs iš ankstesnių klaidų nusprendžiau lakoniškai nušviesti jaunimą apie marketingą ir kodėl tai svarbi kasdienio gyvenimo dalis :)

Pasipūtimas, manymas jog esi geresnis už kitus, kartojimas, jog esi "laiptu aukščiau" - NEREIŠKIA, kad toks ir esi. Sakyčiau reiškia kaip tik atvirkščiai - kad esi už daugelį blogesnis, nes nevertini, negerbi kitų žmonių, esi garbėtroška ir egocentrikas, materialistas, pilnas tuštybės - tai nėra teigiami asmenybės bruožai. Jei nepakeisi požiūrio - neabejoju, kad gyvenimas privers pakeist.
 
Dvasingas žmogus (o tik tokį galima būtų pavadint esantį laipteliu aukščiau už mus visus, jei apskritai galima taip sakyti) NIEKADA nesipūs ir nesikels aukščiau už kitus, gerbs ir priims visus, nes kiekvienas yra nuostabus savaip. Kad ir ko būtum pasiekęs (nesigilinu perdedi ar neperdedi) - man nublanksta tie pasiekimai dėl tokio požiūrio į save ir kitus. Aš žmonėmis tikiu, o ne karjerizmu ir arogancija.

Patarimas is mano puses - NIEKADA nesakyk kad turi dar daug gyvenimo arba dar gyvenimas ilgas. Nezinai koks gyvenimas tau/man/jam/jai/jiem yra likes nugyventi. Cia butu pirmas dalykas manau nuo ko turetum pradeti. Paskui eina tai kas tave domina arba kas tau patinka ir tada ziuri. As save isivaizduoju po 20 metu firmoje sedint aukstai del to pradejau eiti ta specialybe (Firmu atidarymas, valdymas, skaiciavimai ir panasus dalykai) nesakau kad labai patinka, bet zinau kad to reikes. Jugi mokykloje ismokstame "nuobodziu" pagrindu tiktai o su gyvenimu einame toliau ir mokinames viska daryti padaryti. :) Duodu 101% kad rasi greitu metu ka nors kas tave domina.P.s. man irgi 16 metu tiktai negyvenu Lietuvoje o taves irgi tenai niekas nelaiko. Nepatinka tenai? Pabaik mokslus sulauk 18 metu ir bek pas draugus i uzsieni arba kur tik nori, laisvas pasaulis.
 
Dabar i tema - Esu laimingas tuom kad turiu didele seimyna aplinkui ir salia kaip man jos reikia. Laimingas kad turiu kelis draugus kuriem "visa" gyvenima galiu ispasakot. Laimingas kad einu i mokykla ir neturiu joje problema su mokslais. Laimingas kad galiu uzsiimti tuom kuom noriu ir tai kas man patinka ir kaip as noriu. Taigi manau 80% laimingas savo gyvenimu. :) Yra keletas smulkmenu, bet viskas isgyvenama ir praeinama.

Tavo laimei, tau dar tik 16-a. Nestok į socialinius mokslus, rinkis ką nors iš technologijų srities (pvz., IT), vietoj FB skaityk knygas ir tave tampys už rankų ;) Kalbant apie IT, konkrečiau, apie programavimą, C# ir Java programuotojai jau dabar yra paklausūs, numatomas jų trūkumas ateityje, Lietuvoje IT absolventų iki 2014 bus 25% mažiau, o iki 2020 - 50%. Tačiau numatomas paklausos augimas. Turime situaciją, kur pasiūla mažėja, o paklausa auga. Visa tai aiškiai sako, jog sritis perspektyvi. Aišku, ne kiekvienam tinka būti programuotoju :) Bet galėtume rasti ir daugiau perspektyvių specialybių pavyzdžių.
 
Žmonės sako nėra darbo, panašiai. Darbą, savu laiku, t.y., kai jo ieškojau, aš gavau per dvi dienas išsiuntęs iš viso vieną CV vienai pasirinktai kompanijai. Sutinku, kad LT darbo rinka nėra ypatingai palanki darbuotojui, bet tikrai labai daug kas priklauso nuo paties žmogaus, to, koks jis yra, ar investuoja į save, kokius sprendimus priėmė praeityje.

Taip, bet ne šypsenomis laimingumą skaičiuoju :) Gyvenimas gražus toks koks yra - čia ir dabar.

Taip, esu laimingas. Net kai nesiseka nenustoju šypsotis ir būnu pozityvus, ir galiausiai, tai, kas atrodė nelaimė virsta sėkme, pamoka ateičiai, todėl kodėl gi nenusišypsojus. :)
Patarimas visiems: šypsokitės, nes, kai jūs nusišypsosit, gyvenimas jums irgi nusišypsos ;)

Jau ne kartą sakiau, ir dar kartą pasakysiu - tiems, kurie tingi mokytis, tobulėti, neužsiima saviugda - ir nori visko ant lėkštutės patiekto - taip nebuvo ir nebus. Jokioj pasaulio šaly. Jei ir pasiseks - vienam tinginiui iš šimtų tūkstančių.
 
Likusieji skaičiuos "skurdo ribą" ten , neįvertindami tos šalies pragyvenimo lygio, mokesčių, sumų, kurias emigrantas išleistų būtinoms kelionėms namo, svajos apie dovanojamus namus, mokesčius, nuo kurių atleidžia, pašalpas, kurias moka šiaip sau - na, kaip tame straipsnyje ir rašė - bus teletabiai. Ars kaip visiški juodadarbiai, paaukos kvalifikacijas, iššvaistys brangiausius jaunystės metus, susigadins sveikatą, dalis - praras šeimas, ir - daugiausiai pinigų uždirbs ne sau, o darbdaviui.
 
Man kelia siaubą tai, kad kai kurie žmonės, baigę mokslus (šiuo atveju nesvarbu kiek mokslų, ir kokių), susiformuoja nuomonę "aš savo jau atsimokiau." Nepykit, bet tokie žmonės pataikė ne ton eron, jiems išvis šiame informaciniame laikotarpyje vietos nėra, jiems reikėjo gyventi fabrikų laikais - kai išmoko tave kažkokią funkciją atlikti, ir varai kaip robotas iki pat pensijos... Taigi - tai, kad "savo atsimokę" žmogeliai, užsispyrę daugiau laiko jokiai saviugdai nešvaistyti, ilgainiui būna išstumti, neberanda darbo, lieka nereikalingi - natūrali atranka. Jeigu nenori prisitaikyti prie dabartinio pasaulio - pasaulis prie tavęs, nepyk, nesitaikys.
 
Kaip ir seniau - manau kad tie, kurie netingi - gali pasiekti, ir pasiekia Lietuvoje savo tikslų. Bėda ta, kad didžioji dalis tingi, garsiai šūkauja, daug reikalauja, bet iš tiesų patys neturi ką pasiūlyti ir nesiima nieko, kad turėtų. Elementarios savikritikos - štai ko stokojam - visi jaučiasi stebuklingi, nors realiai - "na, tai ką sugebi, kuo tu ypatingas?" - tyla... Visi greiti tik garsiai kitų pinigus skaičiuoti - kiek kas ten uždirba, o šitiek - ten - neįvertindami net elementariausių ekonominių sąlygų, svaičioja, kaip teletabiai, ir tiek :)
 
Be to - buvo forume gretima tema - ką darbdavys priimtų į darbą. Neims niekas grįžusio penkis metus britų "kalafiorus ravėjusio" ekonomisto į darbą. Kitaip tariant - jei esi ekonomistas, ir varai svetur "užsidirbt" - įlindęs į tą ratą, ir jame užsibuvęs, grubiai tariant, iškeiti savo specialybę, kvalifikaciją ir perspektyvumą į tuos tugrikus, kuriuos sugebėsi sutaupyt po to, kai sumokėsi už brangų būstą, maistą, transportą, gydymą ir t.t. Kam tada išvis reikėjo studijuot? "Kalafiorų ravėjimui" aukštasis juk nebūtinas ;)

Nepykit, bet neprotingai skamba visi tie "stoviu prie sugriuvusio tilto", "subyrėjo mano svajonės", "nebegaliu turėt to, ko iš tiesų trokštu"...
 
Tiltui sugriuvus visada atsiranda naujos galimybės, atsiveria naujos durys. Bet žinoma, jei stovėsit ir žiūrėsit į bedugnę - to nepamatysit. Ir tikrai niekur nepajudėsit - pirmyn kelio juk nebėra? Tai kokia prasmė stypsot ir kvaršint sau galvą - suprantu, kad skamba žiaurokai, bet jei yra nepaneigiamas faktas (pvz. šiuo metu nėra galimybių studijuoti, ar trūksta pinigų, ar nesvarbu kas dar) - vadinasi reikia priimti tą faktą, susitaikyti su juo, ir eiti ieškoti kitų durų. Jos, kaip sakiau - yra visada.
 
Žmogus nėra pakankamai protingas, kad žinotų, ar naujos durys nenuves jo dar geresniu keliu. O gal nuves ten pat, kur vedė tiltas, tik aplinkui. O gal... Mes mąstom vos kelis žingsnius į priekį, esam visiški trumparegiai, kalbant apie gyvenimą - todėl dažniausiai visiškai be reikalo gedim tų "sugriuvusių tiltų".
 
Tad visiems linkiu mesti tuos kvailus užsiciklinimus "man reikia ten ir tik ten", "noriu to ir be to negaliu", ir pradėti gyventi. Gyventi su kuo mažiau išankstinių nusistatymų, kuo mažiau iliuzinių pilių, ir kuo mažiau rėmų bei dėžučių (taip pat ir smulkmeniško planavimo - paskui va taip ir būna - "griūva tiltai"). Visas šias problemas mes patys susikuriam - reikalas tame, kad iš tiesų jų praktiškai nėra, ar bent jau - jos šimtus kartų mažesnės, nei mums atrodo, mintyse nuolat eskaluojant tą patį per tą patį.
Marš į gyvenimą, jis gražus, nenuspėjamas, kupinas nuotykių ir nuostabių patirčių!
 
P.S. aš nesakau, kad nereikia atkaklumo ir darbo. Žinoma reikia, dar ir kiek! Bet atkaklumas neturi bendro su trypimu vienoj vietoj. Kai žmogų išmeta iš darbo, jis juk neina ten kasdien vėl ir vėl (būtų kvaila, ar ne?) - eina ieškoti kito darbo, ieško išeities atkakliai ir kūrybingai.

Nepykit, bet neprotingai skamba visi tie "stoviu prie sugriuvusio tilto", "subyrėjo mano svajonės", "nebegaliu turėt to, ko iš tiesų trokštu"...
 
Tiltui sugriuvus visada atsiranda naujos galimybės, atsiveria naujos durys. Bet žinoma, jei stovėsit ir žiūrėsit į bedugnę - to nepamatysit. Ir tikrai niekur nepajudėsit - pirmyn kelio juk nebėra? Tai kokia prasmė stypsot ir kvaršint sau galvą - suprantu, kad skamba žiaurokai, bet jei yra nepaneigiamas faktas (pvz. šiuo metu nėra galimybių studijuoti, ar trūksta pinigų, ar nesvarbu kas dar) - vadinasi reikia priimti tą faktą, susitaikyti su juo, ir eiti ieškoti kitų durų. Jos, kaip sakiau - yra visada.
 
Žmogus nėra pakankamai protingas, kad žinotų, ar naujos durys nenuves jo dar geresniu keliu. O gal nuves ten pat, kur vedė tiltas, tik aplinkui. O gal... Mes mąstom vos kelis žingsnius į priekį, esam visiški trumparegiai, kalbant apie gyvenimą - todėl dažniausiai visiškai be reikalo gedim tų "sugriuvusių tiltų".
 
Tad visiems linkiu mesti tuos kvailus užsiciklinimus "man reikia ten ir tik ten", "noriu to ir be to negaliu", ir pradėti gyventi. Gyventi su kuo mažiau išankstinių nusistatymų, kuo mažiau iliuzinių pilių, ir kuo mažiau rėmų bei dėžučių (taip pat ir smulkmeniško planavimo - paskui va taip ir būna - "griūva tiltai"). Visas šias problemas mes patys susikuriam - reikalas tame, kad iš tiesų jų praktiškai nėra, ar bent jau - jos šimtus kartų mažesnės, nei mums atrodo, mintyse nuolat eskaluojant tą patį per tą patį.
Marš į gyvenimą, jis gražus, nenuspėjamas, kupinas nuotykių ir nuostabių patirčių!
 
P.S. aš nesakau, kad nereikia atkaklumo ir darbo. Žinoma reikia, dar ir kiek! Bet atkaklumas neturi bendro su trypimu vienoj vietoj. Kai žmogų išmeta iš darbo, jis juk neina ten kasdien vėl ir vėl (būtų kvaila, ar ne?) - eina ieškoti kito darbo, ieško išeities atkakliai ir kūrybingai.

Suprantu, kad vieno "op" neužteks. Reikia daug daugiau pastangų. Tiesiog manau, kad vien tabletyčių taip pat neužteks, reikia ir pačiam turėti noro pasveikti.
Ne, bėgiot su skaudančia koja aš nesiūlau, pernelyg tiesiogiai supranti mano žodžius. Rašiau apie tai, kad svarbiausia - pamiršti užsiciklinimus, kurie ir įstūmė depresijon. Liautis galvoti apie tai, apie ką galvojat ištisai, nors tai yra visiškai beprasmiška - ir ne tik nepadeda, bet gilina problemą ir ligą. Čia buvo kertinis dalykas mano pranešime, o jį kaip tik ir praleidai pro akis :) (gal nesąmoningai, nes jau pripratai prie savo būsenos - kas yra visai nieko gero, reikia mesti tą įprotį, o ne leisti jam įsišaknyt).
Fizinė trauma su depresija tikrai neturi nieko bendro. Depresijos nebūtų, jei žmonės mokėtų gyventi atsipalaidavę, ir netrokštų liguistai visko kontroliuoti. Taip pat - jei mažiau galvotų, kurtų iliuzijas ir eskaluotų visas, net nedideles problemas - taip be paliovos vargindami savo protą ir sielą. Jei išmoktų "paleisti" problemas, kurios neišsprendžiamos, o išsprendžiamomis ryžtingai užsiimtų, bet negalvotų apie jas nuo ryto iki vakaro po 500 kartų per dieną (tas galvojimas nieko nekeičia, bet ilgainiui tikrai gali susargdinti arba jau sergant - trukdyti pasveikt).
 
Ir dar - vienas psichologas sakė, kad žmonės - baisūs tinginiai, jie greit susitaiko su beveik bet kokia liga, ir nebededa pastangų sveikimui - tikisi, kad tabletės viską išgydys. Tai bailumo ir tingumo mišinys. Joks gydytojas nenugalės ligos (jei ji rimtesnė nei peršalimas) vienas - be paciento pagalbos, troškimo pasveikt, atkaklumo.
Neturiu teisės kritikuoti, ar sakyti "nedaryk šitaip - daryk anaip" - sprendimus dėl savo gyvenimų turim priimti patys, bet pamąstykit apie tai, išmokit atpažint tinginį ar baimę - tada jei norėsit - galėsit juos ir kontroliuot.
 
Taip, man nebuvo diagnozuota depresija, todėl kai ką man sunku ar net neįmanoma suprasti. Bet turėjau ilgalaikių stresų, nerimo, išvargindavau savo protą iki visiškų krizių - o dabar matau, kaip tai buvo neprotinga, ir kaip žalojau pati save.
Tiesą pasakius, dabar, kai jau tai suprantu - atrodo taip paprasta gyventi, kaip niekada. Tarsi peržengiau nematomą ribą, kur pasaulis gražesnis ir spalvingesnis - nors iš tiesų tiesiog akivaizdžiai suvokiau, kad aš pati save terorizuoju, nusprendžiau, kad to daryti nenoriu, ir nusiteikiau pabandyti gyventi pozityviai nusiteikusi. Dabar tai tapo mano įpročiu - liūdna, bet sergantys depresija dažniausiai turi susiformavę priešingą įprotį... Nerašau apie tai, norėdama pasigirti - rašau, nes noriu pranešti, kad yra ne tik nelaimingas ir niūrus pasaulis, kuriame kai kurie esate nenorom užstrigę - yra ir puikus, pilnas geros nuotaikos, smagų žaidimą primenantis jo variantas, kuris laukia jūsų.
 
Todėl visiems linkiu:
atrasti vidinę ramybę, liautis kamavus save ir sau priekaištavus, pažvelgti į gyvenimą su humoru, o į save - su šypsena ir meile, ir pamiršus nesėkmes ieškoti kur pasiseks. Sėkmės ir sergantiems, ir nesergantiems.

Gaila neturiu su savim bloknoto, kuriame užsirašiau tiksliau, bet bandau pacituoti savo mėgstamiausias:
 
"Pasaulyje yra tik du neišmatuojami dalykai - žmogaus kvailumas, ir visata. Nors dėl pastarojo aš nesu tikras" A. Einšteinas Ot humoro jausmą turėjo Albertas Einšteinas! :)
 
"Neverta trumpinti kelio ten, kur iš tiesų verta eiti" - Autoriaus nepamenu, bet mane asmeniškai tiesiog sukrėtė ši citata.
Gal europietiškas požiūris kaltas, bet iš tiesų - jeigu turi tikslą - nėra kur skubėti - svarbu ne tik galutinis taškas, bet visas procesas, kurio dažnai norime išvengti, arba sutrumpinti kiek tik įmanoma... Rytuose visai kitaip suvokiamas tobulėjimas, nei pas mus. Standartinė situacija - esi paauglys, kažką darai, rezultatas neteisingas - mąstai: "oi, klaida, šis kelias netinkamas." apsisuki ir eini visai kita kryptim. Rytiečiai mąsto priešingai: "o, padariau klaidą! esu vienu žingsniu arčiau teisingo sprendimo." - kelio keisti nereikia, per klaidas mokomės. Žinoma nereikia traktuoti to tiesiogiai, čia ne absoliuti tiesa, o filosofija - pirmiausia - aiškus tikslas, o tik tada - kelias, kurio duobes reikia mokėti priimti pozityviai.
 
"Kam loti, jei gali kąsti" - autoriaus nežinau, bet šią citatą galėčiau pavadinti savo credo. Aš ne peštukė, jeigu ką - citatą suprantu kitaip. :)

Kas yra logotipas, koks jis turi būti?
Logotipas – svarbiausias bet kurios įmonės firminis elementas. Tai įmonės veidas ir simbolis, perteiktas grafiškai.
 
Nereikia manyti kad logotipas – viso labo nedidelis paveikslėlis, kadangi geras logotipas yra kur kas daugiau nei tiesiog iliustracija. Geras logotipas yra konceptualus, stilizuotas, išmąstytas, originalus, įsimintinas, įskaitomas, turintis teisingą emocinį krūvį ir t.t.
 
Profesionalaus logotipo kūrimo procesas turi panašumų su šiuo kinų anekdotu:
„Dailininkai, europietis ir kinas, gavo užduotį - per tris dienas nupiešti antį. Europietis nuėjo prie ežero ir dvi dienas piešė vienos anties eskizus, kol pagaliau trečią dieną nutapė detalų jos portretą. Kinas pusantros dienos sėdėjo ant suolelio prie ežero ir stebėjo jame plaukiojančias antis. Po to jis sugrįžo į studiją ir per likusį laiką nutapė savo paveikslą, kuriame pavaizdavo tai, kaip jis pajautė visų stebėtų ančių „chi" energiją.”
Taip yra todėl, kad geras logotipas pirmiausia turi būti išmąstytas, tik po to – sukurtas.
 
Klausimai, kurių negalima neužduoti klientui
Dizaineris, imdamasis kurti naują įmonės veidą – jos firmos stilių, pirmiausia užduos užsakovui klausimų, kurie padės suprasti:
- kas yra įmonė,
- kokios yra jos klientų tikslinės grupės,
- kaip įmonė nori save pozicionuoti,
- kokia savybė ar emocija yra svarbiausia ir t.t.
Logotipas gali būti solidus arba jaunatviškas, simbolizuojantis stabilumą, patikimumą, arba inovatyvumą, veržlumą, konservatyvus arba šiuolaikiškas – ir tai tik keletas pavyzdžių.
 
Dar apie gerą ir blogą logotipus
Be abejo, labai svarbus dalykas yra originalumas. Kaip žmogus pasijunta nejaukiai, susitikęs lygiai taip pat apsirengusį kitą žmogų – taip tik dar stipriau nejaukiai galima pasijusti atradus, kad tokių logotipų koks puikuojasi ant jūsų vizitinių kortelių – yra daugybė. Geras logotipas – unikalus logotipas – atspindintis būtent Jūsų įmonės vertybes, stiprybes ir stilių.
 
Egzistuoja daugybė niuansų, kurie labai svarbūs logotipo kūrimo procese, nes sukuria emocinį krūvį, nuotaiką, kurie vienodai veikia žmones visame pasaulyje. Logotipas gali būti „griūnantis, krentantis, nestabilus“ – jeigu jo kompozicinis sprendimas neteisingas, o tai, savaime suprantama, kels neigiamas emocijas, nors paprastas žmogus negalės pasakyti kodėl taip yra. Būtent todėl logotipą turėtų kurti profesionalas, gerai išmanantis kompoziciją ir logotipų kūrimo meną.
 
Spalvos yra dar vienas, bet ne mažiau svarbus dalykas. Kiekviena spalva turi savo prasmę, kuri gali skirtis skirtingose šalyse. Geras dizaineris išmano spalvotyrą, žino kurios spalvos tarpusavyje dera, o kurios – nedera, bei žino tų spalvų simboliką ir prasmę. Jeigu jums reikalingas jaunatviškas, veržlus ir inovatyvus logotipas – geras dizaineris niekada nepasiūlys jo mėlynos ar violetinės spalvos – nes jų reikšmė priešinga – stabilumas, pasitikėjimas, ištikimybė, saugumas, dvasingumas.
 
Visas logotipas – šriftas, grafinis ženklas, kompozicija, spalva – turi būti sustyguota ir suderinta. Jokių atsitiktinumų, kaip „mėgstamiausia mano spalva oranžinė“ profesionaliame logotipe nebus – viskas prasminga ir logiška, o kartu – kūrybinga ir originalu.
 
Taigi kuriant logotipą svarbiausias vertinimo kriterijus negali būti laikas. Svarbiau yra dizainerio „know how“, jo kūrybiškumas, sugebėjimas įsiklausyti, analizuoti ir galiausiai – jo gebėjimas naudotis dizainerio įrankiais – pradedant pieštuku, ir baigiant kompiuterinėmis programomis.
 
Kaip aš kuriu logotipą
Po to, kai jau išsiaiškinu kaip įmonė nori save pozicionuoti, kokiai tikslinei grupei taikomas ženklas, kokį emocinį krūvį jis turi sukelti:
 
1. Atlieku „analogų analizę“ – apžiūriu panašia veikla užsiimančių įmonių logotipus, analizuoju – kurie vykę, kurie – nevykę ir kodėl jie tokie.
2. Kai analogų labai daug, visų apžiūrėti nebūtina, svarbu susidaryti įspūdį apie įmonės konkurentus.
3. Sekantis etapas – idėjos generavimas. Kokia forma, gyvūnas, objektas tinkamiausiai atspindėtų šios įmonės veiklą, tikslus?
4. Kartais 3 punkto nereikia, nes klientas labai konkrečiai pasako, kad nori matyti logotipe, pavyzdžiui, dramblį. Apžiūriu dramblio nuotraukas, piešinius – kartais internete, rečiau – knygose.
5. Objekto stilizacija – kartais tiesiog eskizuoju ant popieriaus lapo, kartais – iškart kompiuteryje. Dramblys neturi būti pernelyg detalus ir smulkus, tačiau turi atspindėti pagrindines dramblio savybes, kad vis dar būtų dramblys. Straublys svarbiau už kojas. Be to – dramblys drambliui nelygus, pagal įmonės aprašymą bei tikslinę grupę tai gali būti solidus, rimtas dramblys, arba mažas linksmas animacinis drambliukas.
6. Pasirinktos stilizacijos (dažniausiai kelių) tobulinimas, šrifto derinimas.
7. Spalvų įvedimas – nepamirštam spalvotyros ir įmonės aprašymo! Mėlyna gali gražiai atrodyti, bet jeigu prašoma energingo ir jaunatviško ženklo – ji netinka.
8. Pradinių versijų siuntimas klientui, derinimas, korekcijos, pardavimas.
 
Sėkmės!
© twea. 2010
 
P.S. tai mano nuomone ir patirtimi paremtas straipsnis, kitas dizaineris gali turėti savo pastabų, naudingų patarimų, todėl papildymai yra laukiami ir sveikintini. :)

Šiame forume nusikaltėliai, sąžiningus žmones laikantys kvailais, nepageidaujami, viso gero.

Ne soriukas, o eik ir atnaujink seno acc slaptažodį. Šis bus išmestas, o anas gaus įspėjimą.

Šaunūs patarimai, sutinku praktiškai su viskuo, jei laikome pavyzdį reliatyviu - ne visiems netalentingiems sekasi, o talentingiems - nesiseka. :)
 
Man užkliuvo vieta, kurią pacitavau. Pati, būdama laisvai samdoma dizainere jau ne vienerius metus, pastebėjau, kad visada būti pasiekiama - ne išeitis. Bent jau - ne mano atveju. Kažkada būtent taip, kaip rašai ir elgiausi - vos gaunu e-meilą - puolu dirbt, nesvarbu ar šeštadienis, ar vienuolikta valanda vakaro - maniau kad tai sustiprins pasitikėjimą manimi, kad taip elgtis teisinga ir profesionalu. Anaiptol - užsakovui tai dažnai nėra mirtinai būtina, o kitą dieną, parašius kitam užsakovui, nebegalėsiu pasakyti kad esu neišsimiegojusi, nes vakar naktį dirbau iki trečios valandos su kitu klientu - teisintis juk negalima. :)
Reikia protingai apskaičiuoti savo darbo grafiką, pasiliekant laiko poilsiui, ir tas grafikas turi būti gana griežtas, keičiamas tik esant neišvengiamai būtinybei, papildomam užmokesčiui. Pavyzdžiui aš nedirbu savaitgaliais, o paprastomis dienomis dirbu iki tam tikros valandos. Mano klientai žino mano darbo grafiką, ir gerbia mano teisę į poilsį - neturiu jokių problemų, kiek žinau visi patenkinti. Žinoma, tai nėra visiškai absoliutu, kartais sutinku imtis degančio projekto, ir dirbu ties juo savaitę po 16 valandų per dieną - bet tai jau priklauso nuo atskiro susitarimo. Kartais užsisėdžiu prie kompiuterio ilgiau - tuomet neignoruoju "per vėlai" parašiusio kliento - jei darbelis nedidelis - atlieku, jei didesnis - parašau kada galėsiu atlikti, pasiteirauju ar tinka mano terminas.
 
Reziumė - manau būtina turėti konkretų darbo grafiką (bent jau tiems freelanceriams, kurie turi darbų pastoviai), kitaip nebepavyks visko sukontroliuoti, atsiras ir tokių klientų kurie tiesiog užlips ant galvos - pamatę kad esi pasiekiamas kiaurą parą, išsisemsi, prarasi motyvaciją, nuvilsi kitus klientus (kurie be viso kito galbūt būtų buvę geresni, nes gerbė Tavo laiką nuo pat pradžių). :)
 
Žinoma tai, kad dizaineris turi darbo grafiką nereiškia kad jis gali būti nepareigingas. Pati laikausi principo - padaryti viską, kad kiekvienas darbas būtų atliktas kiek įmanoma geriau, ir kiek įmanoma greičiau. Laikytis žodžio privaloma visuomet, o jei dėl kažkokiu force major'ų neįmanoma - reikia nedelsiant informuoti apie tai klientą, kaip dealeris rašė, pasiūlant sprendimą.
 
Dar vienas dalykėlis - taip, kiekvienas klientas yra svarbus, bet kiekvieno užsakymo neaprėpsi. Reikia mokėti rinktis, ir ne tik pagal užsakymo dydį, projekto kainą, termino ilgumą - dar ir pagal patį klientą. Esu turėjusi užsakovą, kuris mokėdavo nedaug, bet nuolat reikalaudavo kad viską mesčiau, spausdavo, terorizavo visomis prasmėmis. Maniau - pakentėsiu šiek tiek, jis pradės mokėti geriau, būsim susidirbę... Kur tau :)
 
Džiaugiuosi, kad dabar dirbu su žmonėmis, kurie moka maloniai bendrauti, gerbia mane, stengiasi derinti laiką iš anksto, įvertindami faktą, kad galiu turėti ir kitų užsakymų, ir apskritai - ne patys spręsdami kiek laiko užtruks sukurti vieną ar kitą darbą, bet tardamiesi kiek laiko tam dizainui atlikti reikės. Žodžiu manau kad dirbti su žmonėmis kurie vargina tiek protiškai, tiek fiziškai - neverta. Net jei jie moka neblogai (nors kiek man teko sutikti - būtent tokie ir nemoka daug).
 
Yra daugybė fainų žmonių, su kuriais dirbt bus vienas malonumas, tiesiog jų niekada nesutiksi, o jei ir sutiksi - atsisakysi jų užsakymo, jei ant galvos turėsi vieną ar kelis klientus-teroristus, su besikartojančiomis frazėmis: "tu dabar prie kompiuterio? Man reikia už valandos čia tokio logotipo, padaryk. Ir būtų gerai kad padarytum vardan ateities mūsų bendradarbiavimo - nemokamai... Na gerai, šimtą litų sumokėsiu".
 
Pabaigai pridurti galėčiau tiek, kad viskas susiveda į vieną vienintelę tiesą - Tau turi patikti tai, kuo užsiimi. Tada Tu dirbsi "kaip sau" ir darbai bus kokybiški, tada neatidėliosi, nes dirbsi su malonumu, užsidegęs, tada - pastoviai tobulėsi, augsi, būsi kasdien profesionalesnis ir t.t. Raskite mėgstamą darbą, ir nei vienos dienos nebereikės dirbti - gaila nepamenu kieno ši citata, bet ji tobula.

Pasaulis tikrai nuostabus, turiu padėkoti, kad tai priminei :) Nes šiandien Tu esi stebuklas man, ir neabejoju, kad ne man vienai. :)
 
Stebuklas iš septyniolikmečio girdėti tokius paprastus, ir kartu tokius išmintingus žodžius - apie tai - koks nuostabus gyvenimas, apie tai - koks jis laimingas, apie tai - koks drąsus ir gerai nusiteikęs.
 
Stebuklingas pasaulis, kuriame gyvename - tu, jis, ji, mes, aš. Todėl, kad vieni kitus kasdien galima užgauti, o galime - įkvėpti, galim supykti, o galim - priversti nusišypsoti, nusišypsodami patys. Taip paprastai, o kartu - taip stebuklingai. Nes nuo kiekvieno mažo žingsnelio, nedidelio veiksmo, kelių veido mimikų priklauso tiek daug - kad net sunku suvokti.
 
Noriu nusilenkti Tau, už tai, kad nepasilikai to sau. Pasakei - paprastai, lietuviškai - pasaulis nuostabus. Aš tai lyg ir žinau, bet dabar žinosiu dar labiau. Nes kas gali būti nuostabesnio, už suvokimą, kad septyniolikmetis gali būti žmones įkvepiančiu dvasiniu mokytoju? :)

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...
Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.
 
Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.
Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...
Sėkmės :)

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...
Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.
 
Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.
Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...
Sėkmės :)

Pasaulis tikrai nuostabus, turiu padėkoti, kad tai priminei :) Nes šiandien Tu esi stebuklas man, ir neabejoju, kad ne man vienai. :)
 
Stebuklas iš septyniolikmečio girdėti tokius paprastus, ir kartu tokius išmintingus žodžius - apie tai - koks nuostabus gyvenimas, apie tai - koks jis laimingas, apie tai - koks drąsus ir gerai nusiteikęs.
 
Stebuklingas pasaulis, kuriame gyvename - tu, jis, ji, mes, aš. Todėl, kad vieni kitus kasdien galima užgauti, o galime - įkvėpti, galim supykti, o galim - priversti nusišypsoti, nusišypsodami patys. Taip paprastai, o kartu - taip stebuklingai. Nes nuo kiekvieno mažo žingsnelio, nedidelio veiksmo, kelių veido mimikų priklauso tiek daug - kad net sunku suvokti.
 
Noriu nusilenkti Tau, už tai, kad nepasilikai to sau. Pasakei - paprastai, lietuviškai - pasaulis nuostabus. Aš tai lyg ir žinau, bet dabar žinosiu dar labiau. Nes kas gali būti nuostabesnio, už suvokimą, kad septyniolikmetis gali būti žmones įkvepiančiu dvasiniu mokytoju? :)

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...
Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.
 
Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.
Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...
Sėkmės :)

Bet jūs kai kurie ir žiaurūs...
Suprantu, kad vaikinai mažiau emocingi, nei merginos, kad forumas nevisai įprasta vieta tokioms atviroms istorijoms, bet jei žmogus atveria savo širdį, pasakoja apie sunkius vaikystės išgyvenimus - tai jei nenorit paguost ar šilto žodžio tart - bent nesišaipyt galėtumėt.
 
Ievai palinkėsiu dar daugiau stiprybės, tu gali susitvarkyti gyvenimą ir rasti savo laimę. Kiekvienas žmogus yra ypatingas ir reikalingas, labai gaila, kad kai kurios mamos to nesupranta, nemyli savo pačių vaikų.
Tačiau tikriausiai tai tave užgrūdino, padėjo susiformuoti tokioms savybėms, kurių kitaip nebūtum išsiugdžiusi, ir kas žino - gal būtent tos savybės bus labai naudingos ateityje, padės gyvenant, siekiant karjeros, auginant savo pačios vaikus...
Sėkmės :)

Pasaulis tikrai nuostabus, turiu padėkoti, kad tai priminei :) Nes šiandien Tu esi stebuklas man, ir neabejoju, kad ne man vienai. :)
 
Stebuklas iš septyniolikmečio girdėti tokius paprastus, ir kartu tokius išmintingus žodžius - apie tai - koks nuostabus gyvenimas, apie tai - koks jis laimingas, apie tai - koks drąsus ir gerai nusiteikęs.
 
Stebuklingas pasaulis, kuriame gyvename - tu, jis, ji, mes, aš. Todėl, kad vieni kitus kasdien galima užgauti, o galime - įkvėpti, galim supykti, o galim - priversti nusišypsoti, nusišypsodami patys. Taip paprastai, o kartu - taip stebuklingai. Nes nuo kiekvieno mažo žingsnelio, nedidelio veiksmo, kelių veido mimikų priklauso tiek daug - kad net sunku suvokti.
 
Noriu nusilenkti Tau, už tai, kad nepasilikai to sau. Pasakei - paprastai, lietuviškai - pasaulis nuostabus. Aš tai lyg ir žinau, bet dabar žinosiu dar labiau. Nes kas gali būti nuostabesnio, už suvokimą, kad septyniolikmetis gali būti žmones įkvepiančiu dvasiniu mokytoju? :)