perskaičiau pavadinimą, atsirado noras skaityti turinį. Perskaičiau. Emocijų kažkaip nėra. Parašyta visiems žinoma tiesa, bet neįkvepia kažkaip. Problema yra, kad visi apie tokius dalykus susimasto anksčiau ar vėliau, bet nieko nedaro, nesistengia, nesuranda jėgų keistis ar vystytis. Pats toks esu, žinau ko reikia, žinau kaip, bet rutina mane skandina ir nieko negaliu padaryti. Tiesiog susimastai apie visą situaciją, supranti, kad reik kažką keisti, bet nieko nedarai, nėra jėgų, aplinka smerkia, supranti koks esi vienišas kartu su savo idėjomis ir norisi tiesiog vėl skęsti rutinoje.
Labas vakaras! Norėčiaupristatyti Chrome/Firefox plėtinį, skirtą alternatyvių antraščių siūlymui naujienųportaluose (šiuo metu delfi.lt, lrytas.lt, 15min.lt). Jo pagalba galėsite pakeistineinformatyvią bei buką straipsnio antraštę į savo, o ją savo ruožtu matys visikiti plėtinio naudotojai.
Plėtinį galite parsisiųsti iš http://siulykantraste.lt/ arba https://chrome.googl...ighmjiijopaafde.
Laukiu nuomonės apie įrankį arba pasiūlymų ateičiai.
Prieš kurį laiką buvau sukuręs temą apie savo nuotykius Prancūzijoje https://uzdarbis.lt/t339974/mano-keliones-i-prancuzija-istorija/ . Straipsnis forumo lankytojams pasirodė įdomus, kas negalėjo nedžiuginti ir jo autoriaus.
Įkvėptas tokiu susidomėjimu, nutariau aprašyti ir savo kelionės į Lenkiją nuotykius. O jų ir vėl netrūko. Šį kartą vėl bus daug teksto, tačiau nuotraukų bus dar daugiau. Balandžio viduryje užtikau šiame forume temą, kur narys eXPy (dėkui už informaciją) pasidalino ypatingu pasiūlymu. Vienas Lenkijos autobusų vežėjų paskelbė akciją, kurios metu 100 000 kelionių kainavo vos po vieną zlotą + 1 zlotą kainavo registracijos mokestis. Iš karto prisiminiau, jog prieš kurį laiką norėjau aplankyti labai įdomią ir kažkiek bauginančią vietą, kuri randasi Krakuvoje. Kalbu apie koncentracinę stovyklą Auschwitz (Oswięcim). Bet apie tai vėliau.
Iš karto puoliau ieškoti bilietų. Žinojau, jog reikia keturių maršrutų: Vilnius – Varšuva, Varšuva – Krokuva, Krokuva – Varšuva bei Varšuva – Vilnius. Deja pigius bilietus pavyko nusipirkti tik trimis kryptimis. Taip, trys kryptis kainavo po du zlotus, o iš Krokuvos į Varšuva “net” 26 zlotus. Bendrai – 32 zlotai. Beje, konvertuoti į eurus labai paprasta. Vienas euras yra lygu keturiems zlotams. Todėl autobusų bilietai kainavo 8 eurus. O čia nei daug, nei mažai, virš 1500 kilometrų kelio. Vos įsigyjęs bilietus, išsiprašiau porai dienų iš darbo (laimei, dar viena diena prisidėjo, kadangi išpuolė gegužės pirmoji, kuri buvo laisvadieniu). Iki kelionės liko savaitė ir nutariau visą ją skirti pagrindiniam kelionės tikslui, koncentracinės stovyklos analizei. Daug literatūros, nuotraukų, dok. filmų... Paraleliai, žinoma, ieškojau vietos, kur apsistoti Varšuvoje dvi naktis bei tiek pat Krokuvoje.
Kai tik pradėjau ieškoti nakvynės Couchsurfing’e, supratau, jog lenkai taip pat švenčia gegužės pirmąją (maža to, pas juos nuo gegužės pirmosios iki trečiosios yra valstybinės šventės) ir tai buvo man prasta žinia. Šitas faktas labai pasunkino nakvynės paiešką. Beveik iš visų žmonių gaudavau atsakymą, jog dėl ilgojo savaitgalio išvyksta arba pas artimuosius arba į kelionę. Todėl radau nakvynę tik Varšuvoje (dviems naktims) ir Krokuvoje (vienai nakčiai). Ir tai man labai pasisekė, kadangi bendrai išsiunčiau apie šimtą užklausų.
Ir štai atėjo ta diena. Visų pirmą, labai patiko autobusas, kuriuo teko važiuoti. Tylūs, komfortiški, raudoni, su wi-fi bei įkrovimo lizdais (nežinau, gal čia tik mane nustebino, kadangi neteko dar važiuoti autobusu į kitas šalis). Išvykau, jeigu neklystu, apie 16 Lietuvos laiku. Kelionė truko apie 8 valandas. Labai varginantis dalykas. Ir nesvarbu, jog autobusas geras ir turėjau dvi vietas. Užmigti beveik neįmanoma, todėl gelbėjo tik muzika.
Bet pagaliau atvykau. Varšuvoje buvau apie vidurnaktį. Žmogus, kuris turėjo mane priimti, žinojo, jog atvyksiu vėlai vakare. Dar kelionėje rašė man, jog jeigu turėsiu noro, galėsime nueiti į vakarėlį, kad susipažinčiau su dar daugiau vietinių gyventojų. Nusileidau į metro, tačiau neturėjau nė vieno zloto bei banko kortelės. Pasisekė, jog šalia stovėjo lenkas, kuris keliavo į Austriją, todėl iškeičiau eurą į vieną metro bilietą, kurį nupirko pastarasis. Išlipau senamiestyje, kur vietinių merginų paklausiau, kaip nusigauti iki tam tikros gatvės. Paaiškino. Einu. Deja lenkiškos SIM kortelės neturėjau su internetu, todėl telefonas su GPS nelabai kuo galėjo padėti. Ieškojau apie 45 minučių reikiamos gatvės, klausinėjau dar kitų žmonių, bet visi rodydavo vis į skirtingas puses. Tačiau jaučiau, jog po truputį esu vis arčiau. Galiausiai, apie pirmą val. nakties radau reikiamą namą ir sutikau buto savininką. Labai nustebo, jog radau pats. Manė, jog prašysiu jo mane pasitikti.
http://puu.sh/iviVs/b1714673b2.png
Buvo jau gyli naktis, buvome abudu pavargę (jis taip pat tą pačią dieną grįžo iš kelionės po Gruziją ir nemiegojo), todėl nutarėme, jog vakarėlis atšaukiamas. Apie valandą pabendravome, užkasėm ir nuėjom miegoti. Tarp kitko, puikiai moku lenkų kalbą, todėl jokių kalbos barjerų nebuvo.
Ryte neturėjau didelių planų, išskyrus aplankyti vieną namą, kur prieš 10 metų savaitę gyvenau lenkų šeimoje pagal mainų programą. Turėjau tik adresą ir pavardę. Sužinojau, kuris autobusas važiuoja į tą pusę ir iškeliavau. Išlipau paskutinėje stotelėje (tame rajone, kur buvo reikalingas man adresas). Vėl pradėjau klausinėti vietinių kelio, tačiau niekas net nebuvo girdėjęs tokios gatvės. Patarimas buvo tiesiog eiti pagrindine gatve. Galiausiai kelionė pėsčiomis į vieną pusę užtruko kurį laiką, kadangi atstumas – 5 km. Ir čia jau su pagyvenusių vietinių žmonių pagalba radau reikiamą gatvę bei namą. Bet, žinoma kaip dažniausiai būna, šeimininkų nebuvo. Pavyko paskambinti į kaimynų vartus ir paaiškinti situaciją. Nedrąsiai, tačiau įleido mane į savo namus ir liepė palikti savo kontaktus, kuriuos perdėtų man reikalingiems žmonėms.
Tą ir padariau. Apsisukau ir pajudėjau link reikiamos stotelės. Staiga prasidėjo lietus ir pradėjau žvalgytis vietos, kur galėčiau nuo jo pasislėpti. Ir čia pastebėjau mokyklą, kurioje prieš 10 metų mokiausi visą savaitę, užplūdo nostalgija, apibėgau aplink visą mokyklą, ir pasislėpiau po stogeliu. Po pusvalandžio pajudėjau toliau, vėl penki kilometrai į vieną pusę.
http://puu.sh/iviTf/ebf1022837.png
Tarp kitko, kas labai nepatiko Lenkijoje – gausybė reklamos. Visur. Beveik kiekvieno nuosavo namo šeimininkai parduoda plotą ant savo tvoros reklamai.
http://puu.sh/iviYc/02f8153156.png
http://puu.sh/ivj3k/8c6cde71b2.png
Įlipau į autobusą. Turėjau 90 min. trunkantį bilietą. Iki centro nuvykau per pusvalandį, gal kiek daugiau. Tačiau pradėjo vėl lyti ir nutariau nuvažiuoti iki maršruto pabaigos, tuo pačiu pažiūrėsiu kaip atrodo Varšuva atokiau centro. Kažkiek nustebino tai, jog tie atokesni rajonai labai primena musiškius, kaip Naujininkai. Kai kur net gatvės taip pat užvadintos (pvz. Konarskio g.).
http://puu.sh/ivj4J/f67a2361e5.png
http://puu.sh/ivj6L/0cc8599e6b.png
Taip gavosi, kad neliko laiko bilietėlyje visiškai grįšti į centrą, todėl teko išlipti apie 5km nuo centro. Ir žinoma prasidėjo dar stipresnis lietus. Palaukiau 15 minučių stotelėje ir pajudėjau link centro. Dar šiek tiek pasivaikščiojau ir nuvykau link mano laikinųjų namų. Atvykęs ten, manęs jau laukė ne tik buto šeimininkas, bet ir dar du keliautojai (pora). Jie yra iš Krokuvos, todėl sužinoję, jog rytoj ten keliauju, papasakojo ką galima aplankyti. Dar pabendravome ir nuėjom miegoti. Sekančią dieną buto šeimininkas palydėjo mane iki stoties, iš kur buvo mano autobusas į Krokuvą. Atsisveikinom, aš likau laukti autobuso, o naujas draugas nuėjo ruoštis kitų svečių priėmimui (laukė vokiečių, kurie keliavo aplink pasaulį).
http://puu.sh/ivj80/93b3085204.png
http://puu.sh/ivjep/1840d3e32a.png
http://puu.sh/ivjgS/3522366700.png
http://puu.sh/ivji6/3dfb010852.png
Ir vėl varginanti kelionė į Krokuvą, laimei “vos” apie 4 valandos. Vis galvojau, ką veiksiu, kadangi neturėjau nakvynės. Vos atvykęs į Krokuvą, nužygiavau į vietinį “Akropolį”, kuris yra sujungtas su stotimi. Todėl realiai netoli reikėjo eiti. Išsiunčiau dar keliasdešimt užklausų nakvynei ir palikau viename iš parduotuvių krautis telefoną. Pats nuėjau pasivaikščioti po miestą, link senamiesčio. Buvo apie 21 val. , jau tamsu. Apėjau visą senamiestį ir pastebėjau mano kelyje turistus. Priėjęs arčiau išgirdau, jog tai lietuviai. Susipažinau su merginomis iš pajūrio, pabendravome ir išsiskirstėm. Turėjau skubėti, kadangi PPC dirbo iki 22 val. , o ten dar mano telefonas kraunasi.
http://puu.sh/ivjs5/37faff1071.png
Pasiėmęs telefoną pamačiau, jog negavau jokio atsakymo, todėl supratau, jog laukia bemiegė naktis. Nuo 22 iki 1val. vaikščiojau po miestą, vėliau pavargęs nutariau nueiti į stotį pasėdėti ir pailsėti bei užkasti. Kaip minėjau, stotis yra sujungta su prekybos ir pramogų centru, todėl viskas yra po stogu.
http://puu.sh/ivjuD/2791677100.png
http://puu.sh/ivjzO/1a679b44d8.png
http://puu.sh/ivkbu/8f2136551f.png
http://puu.sh/ivkeN/6d8168e9e5.png
http://puu.sh/ivkhP/b1fb0ca2ba.png
http://puu.sh/ivklc/206584baf4.png
Po kurio laiko priėjo vaikinukas, paklausė ar turiu iPhonui pakrovėją. Atsakiau, jog ne. Dar po pusvalandžio nutariau pasivaikščioti po stotį. Vėl sutikau tą patį vaikiną. Priėjau prie jo ir pradėjom bendrauti.
Pasirodo, jog jis yra iš Rusijos, Nižnij Novgorod miesto. Per Lenkiją su draugu keliavo į Čekiją, kur norėjo stebėti ledo ritulio čempionatą ir palaikyti savo šalį. Tačiau vos pora minučių pavėlavo į traukinį, kuris važiavo į Prahą ir liko Krokuvoje. Blogiausia tai, jog draugas nuvažiavo kartu su visais daiktais, įskaitant dokumentus, pinigus bei drabužius. Todėl dar vienas naujas draugas liko tik su išsikrovusiu telefonu, 10 eurų bei marškinėliais. Dar apie valandą smagiai pabendravom ir nutarėme pasivaikščioti po senamiestį, kadangi mane jis sužavėjo ir norėjau, kad tą patį pamatytų ir jis. Lauke buvo 5 laipsniai šilumos, todėl paskolinau jam savo ploną megztinį, pats likau su plonu džemperiu (be marškinėlių).
http://puu.sh/ivjB6/454f61689a.png
http://puu.sh/ivjCa/c60c34a2da.png
Dar po 1.5 val. grįžome į stotį. Dar apie valandą pabendravome ir išsiskyrėm, kadangi manęs 5:32 ryto laukė autobusas į Auschwitz stovyklas (Oswięcim mieste). Sulaukiau autobuso, įlipau. Laukė kelionė apie 35 km į vieną pusę. Kainavo 13 zlotų. Labai jaudinausi. Žinojau, kas tai per vieta, kur važiuoju ir kas manęs ten laukia. Ir pagaliau atvykau. Prie vartų buvau visiškai pirmas, lygiai 7 jau buvau čia. Pats muziejus atsidaro 8-tą. Nieko kito neliko, kaip pasivaikščioti po apylinkes. Tarp kitko kažkiek net norėjau, kad tą dieną būtų prastas oras. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet norėjau, kad atmosfera būtų kuo niūresnė ir sąlygos būtų kuo prastesnės, kad pajusti bent 1% tai, ką jautė žmonės, kurie ten “gyveno” prieš virš 70 metų. Ir dalinai pavyko, bet tik ryte. Buvo gana šalta, ypač kai teko 20 minučių stovėti lauke (kaip minėjau, tada jau buvo apie 10 laipsnių šilumos, aš tik su plonu megztiniu ir džemperiu.
http://puu.sh/ivcIU/6778ab1999.png
Ir pagaliau įėjau į vidų. Labai nustebino patikra. Kaip oro uoste. Reikia ištraukti visus metalinius daiktus, elektroninius prietaisus, praeito pro “skenuojančius” vartus ir viską atgal paimti. Pagaliau atsiduriau stovyklos teritorijoje. Dabar šiek tiek informacijos apie patį Auschwitz, manau daug kam bus naudinga.
http://puu.sh/ivcLN/7575c27d26.png
Oswięcim (antro pasaulinio karo metu pavadinimas buvo pakeistas į vokišką Auschwitz) – miestas, kur antro pasaulinio karo metu fašistai buvo įkūrę tris koncentracines stovyklas (viena jų mažai kam žinoma ir neįdomi, todėl apie ją nepasakosiu). Mano kelionės metu aplankiau Auschwitz I bei Auschwitz Birkenau stovyklas. Karo metu jos buvo didžiausios bei baisiausios iš visų esamų. Pagrinde ten patekdavo žydai (virš milijono asmenų), vėliau raudonos armijos kariai (virš 100 000 karių) bei kiti asmenys, politiniai veikėjai, ir panašiai. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos (ypač Birkenau). Nuo ryto iki vakaro reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą. Valgyti gaudavo minimaliai. Dauguma miršdavo nuo išsekimo, tiesiog darbo metu. Iš tikrųjų labai nelengva pasakoti apie viską, kadangi nežinai nuo ko pradėti. Todėl siūlau peržiūrėti nuotraukas su komentarais.
http://puu.sh/ivcOQ/acf35ca53b.png
Realaus dydžio kalinio maketas.
http://puu.sh/ivcXX/b1792e61a2.png
Kalinių forma. Ant sienos – jų nuotraukos. Tokių nuotraukų yra labai daug, išmėtytos po visą muziejų.
http://puu.sh/ivd2I/0235f6ddef.png
“Mirtis Hitlerio okupantams”
http://puu.sh/ivd5o/49d5bd3897.png
Šioje vietoje kiekvieną rytą rikiavosi kaliniai ir buvo tikrinama, ar visi vietoje. Jeigu bent vieno trūko – visi kiti turėjo stovėti ir laukti, kol neras. Kartais tekdavo stovėti visą dieną, net žiemą. Apie šiltus drabužius nebuvo nė kalbos.
http://puu.sh/ive7Q/ef0295fa19.png
Vieta, kur buvo kariami kaliniai. Tikrai keistas jausmas stovėti toje vietoje, kur stovi gėlės.
http://puu.sh/ivdcw/4d12933a04.png
Tokiu nejaukių vietų pastatuose yra labai daug, kur girdisi traukinių garsai, kai kur mažos mergaitės meldžiasi, kai kur jos dainuoja, vietomis tikrai baisoka. Ypač kai esi vienas tame pastate.
http://puu.sh/ivdls/8cb46c0a42.png
Vienas iš kalinių. Prieš stovyklą ir po jos.
Toliau eina “eikskliuzyvinės" nuotraukos. Fotografuoti čia negalima.
http://puu.sh/ivdr4/78bd85d3bb.png
Gydytojo kabinetas, kur atsivesdavo nesunkiai sergančius kalinius. Su sunkiai sergančiais niekas ten “nežaidė” ir negydė.
http://puu.sh/ivehX/e2630d8935.png
Kalinių kambarys.
http://puu.sh/ivdJQ/5cdb795e03.png
Kalinių, kurie prižiūrėjo kitus kalinius, kambarys. Tokie asmenys turėjo tam tikras privilegijas, kaip pvz. erdvesnis kambarys.
http://puu.sh/ivdxj/0a5a1504b1.png
Karceris
http://puu.sh/ivdCz/144dd384b6.png
Dar vienas karceris. Tokiuose “kambariukuose”, 1x1m. dydžio turėjo sutilpti keturi kaliniai ir visą nakti stovėjo. Atsisėsti, kaip matote, nebuvo kur. Kai kurie miršdavo tiesiog stovėdami. Kiti, išgyvenę, po tokios nakties iš pat ryto ėjo dirbti fizinį darbą.
http://puu.sh/ivelm/01c77f0a9c.png
Vieta, kur kaliniai palikdavo savo rūbus prieš sušaudymą.
http://puu.sh/ivdRm/9b89d607d5.png
Siena, prie kurios buvo sušaudomi kaliniai.
http://puu.sh/ivdTK/4bdc39b35e.png
Krematoriumas
http://puu.sh/ivdVy/a21848ee9d.png
Įėjimas į krematoriumą
http://puu.sh/iveqH/506cdcc301.png
Vieta, kur po to, kai raudonoji armija išlaisvino kalinius 45-ais metais, buvo pakartas stovyklos vadas
http://puu.sh/ivdYf/bd7a8c8f33.png
Galiausiai vieta, kuri vaizduojama visuose suvenyruose. Užrašas reiškia "Darbas išlaisvina".
Kitos nuotraukos be komentarų:
http://puu.sh/iveN1/7831d406c3.png
http://puu.sh/iveRs/74b4fb2223.png
http://puu.sh/iveUt/6c07ccc7ad.png
http://puu.sh/iveYm/c974de77cf.png
Vos išėjęs iš stovyklos teritorijos supratau, jog teisingai padariau, kad aplankiau tą vietą iš pat ryto, kadangi arčiau pietų armija iš šimtų turistų tapo armija iš poros tūkstančių turistų. Smagu, jog spėjau apeiti visą muziejų dar kai palyginus nebuvo daug žmonių. O kai kur, kaip minėjau, iš viso buvau vienintelis žmogus. Tarp kitko sutikau ir kelis lietuvius.
Nuėjau prie parkingo, kur reikėjo laukti nemokamo autobuso į Birkenau. Jis kursuoja kas pusvalandį. Distancija – 3 kilometrai. Ir štai aš jau antroje stovykloje. Šita išgarsėjo dar žiauresnėmis sąlygomis, kur visą parą krematoriumuose buvo deginami kūnai. Dėl to ši stovykla įgavo pavadinimą “Mirties fabrikas”. Ši stovykla atrodo tiesiog milžiniška. Ženkliai didesnė, nei prieš tai aplankyta.
http://puu.sh/ivfwN/65a3f3c9d5.png
Ir vėl gi nuotraukos su komentarais.
http://puu.sh/ivfFt/d95df1cd15.png
Šitais bėgiais traukiniais buvo vežami žydai iš visos Europos. Daugumai jų nesakė, kur jie važiuoja, todėl važiavo su savo brangiausiais daiktais. Dažnai vežė vagonais, kurie buvo skirti vežti gyvūnus. Kartais traukiniai stovėdavo vietoje daug valandų, kartais net parą. Todėl žmonėms buvo arba labai karšta, arba šalta. Nebuvo kuo kvėpuoti. Vėl gi, dažnai žmonės miršdavo tiesiai vagonuose. Čia buvo jų paskutinė stotelė. Kaliniai išlipdavo. Daktaras paskirsdavo visus žmones į dvi dalis. Darbingus į vieną, nėsčius ir nedarbingus į kitą. Pirmieji likdavo stovykloje, antri – iš karto sudeginami.
http://puu.sh/ivg6A/95d79db3d9.png
Kalinių barakai.
http://puu.sh/ivfVR/b7e72c73e6.png
Barakai, kur gyveno kaliniai. Dažnai būdavo šalta, todėl kai kas nors naktį miršdavo – baisu, bet kai kuriems tai buvo gera žinia. Reiškia galima paimti to žmogaus rūbus. Kiekvienas gaudavo metalinę lėkštę valgymui.
http://puu.sh/ivgot/d796208dd0.png
Čia dugne randasi tūkstančių žmonių pelenai.
http://puu.sh/ivgFH/a06e43762b.png
Asmeniniai kalinių daiktai.
Ir kitos nuotraukos be komentarų.
http://puu.sh/ivgLL/09a7ad94da.png
http://puu.sh/ivgO4/9c1224961b.png
http://puu.sh/ivgPy/7afda06eaf.png
http://puu.sh/ivgRk/2f4d1f4bae.png
http://puu.sh/ivgVO/72dedc83dd.png
Labai ne rekomenduoju užsakinėti gido paslaugų. Geriau prieš tai pačiam išstudijuoti viską ir rinktis individualią ekskursiją. Oficialus muziejaus interneto adresas: http://auschwitz.org/ . Visos sąlygos surašytos čia.
Apsilankymas nemokamas, tik būtina iš anksto užsiregistruoti. Iš kitų turistų matėsi, jog kelionė su gidu yra labai varginanti. Žinoma gal su jais aš kažką daugiau sužinočiau, tačiau nežinau ar verta.
Pabaigai – video. Pastatas, kur buvo vedami atvykę nauji kaliniai. Čia jie palikdavo savo asmeninius daiktus, rūbus, buvo dezinfekuojami, nuskutami ir gaudavo tatuiruotes – numerius. Nuo šiol jie neturėjo vardų. Jie turėjo numerius.
Po įdomios ir gana sunkios psichologiškai ekskursijos pajudėjau link Krokuvos. Kelionė tiek pat kainavo. Šį kartą buvo kiek paprasčiau, kadangi žinojau, jog šiąnakt turėsiu nakvynę.
Dar kartą susisiekiau su vaikinu, pas kurį turėjau apsistoti, pasitikslinau adresą. Krokuvoje buvau apie pietus. Kadangi vaikinas turėjo atvykti tik vakare, turėjau daug laiko pasivaikščiojimams. Vėl aplankiau senamiestį, vėliau nutariau nueiti duotu adresu, kad žinoti, kur nakvosiu. Radau reikiamą gatvę, tačiau reikiamo namo ieškojau apie valandą. Klausinėjau bene kiekvieno praeivio, tačiau niekas nežinojo, kur randasi reikalingas man namas. Kaip specialiai ir telefonas buvo išsikrovęs eilinį kartą. O vaikino telefono numeris ten liko. Todėl dar po kurio laiko sutikau jauną vaikiną, kuris sutiko priimti mane į savo butą, kur galėjau pasikrauti telefoną, ir šiek tiek pailsėti. Prabuvęs svečiuose apie 20 minučių išėjau į lauką. Po kurio pagaliau pavyko susitikti su vaikinu, kuris mane apgyvendins. Priežastis buvo labai paprasta. Sumaišiau buto numerį su namo. Praėjau n+1 kartą pro reikiamą namą, tačiau buvau tikras, kad man reikalingas kitas numeris.
http://puu.sh/ivkmU/ed97a635e8.png
Čia buvo šiokia tokia staigmena. Negaliu pasakyti, jog labai maloni. Pasirodo vaikinas gyvena ne vienas, o su dar dviem savo draugais. Bet tiek to, kelio atgal nėra. Be to vaikinai pasirodė labai malonūs ir draugiški. Visi studentai, gyvena apie 500 metrų nuo senamiesčio, dideliame bute senos statybos daugiabutyje (su aukštomis lūbomis). Iki vidurnakčio bendravome, ir kaip priimta, ieškojom panašumų ir skirtumų tarp Lietuvos bei Lenkijos. Nuėjome miegoti.
http://puu.sh/ivk5L/42f49ea8cf.png
http://puu.sh/ivk7J/2aa3ae5b28.png
Ketvirtą ryto atsikėliau, kadangi apie šeštą turėjau autobusą į Varšuvą. Po atvykimo į Vilnių paaiškėjo, kad netyčia pasiėmiau to vaikino iPhone’o pakrovėją. Negražus poelgis, todėl teko nusiųsti pinigus, kiek yra vertas laidas. Pagaliau vėl esu autobuse. Nuotaika ne itin gera, kadangi žinau, jog kelionės pabaiga jau čia pat, be to šiandien laukia virš 11 valandų kelyje, link namų. Pakeliui iš Krokuvos į Vilnių autobusas sustojo dvejuose mažuose miesteliuose. Viename iš jų įlipo įdomi mergina. Todėl bent dalį kelionės iki Varšuvos ji palaikė kompaniją. Išlipęs Varšuvoje, turėjau dar porą valandų, kol atvyks mano autobusas link Vilniaus. Skiriau tą laiką suvenyrų bei skanumynų artimiesiems bei pažįstamiems pirkimui.
Po atvykimo į Vilnių iš dalies atsipūčiau. Buvau labai pavargęs. Per tą labai ilgą savaitgalį paskaičiavus praėjau virš 75 kilometrų. Vilniaus stotyje iš autobuso išlipau vidurnaktį. Kadangi manęs pasiimti atvažiavo artimas žmogus, negalėjau nepasiūlyti pasimetusiai lenkaitei, kuri važiavo tuo pačiu autobusu, nuvežti ją iki hostelio prie rotušės, paaiškinęs, jog tokiu laiku prie stoties trintis yra gana pavojinga. Juo labiau ji sunkiai orientavosi, kur randasi. Ji žinoma sutiko. Taip ir baigėsi dar viena kelionė.
as ne teisininkas, kas liecia radarus, tai gerai :) bet reidai ir kur policijos masinos, tai tikrai pries :) dabar tie kur buhalina, gnydos ir vaikus prie pereju uzmusineja, isijungs appsa ir matys jog tuo keliu geriau neverta vaziuoti, geriau vaziuojam i na4nika per kita rajona :) kai jaunas buvau, tai buciau viska atidaves uz toki appsa :) dabar kai paskaitai kriminalus baisu darosi, kokie kelyje vazineja :)
Kiek kartų sau tai sakėte? Draugams? Artimiesiems? Pardavėjams? Taip, tikrai egzistuoja dalykai, kurių mes tikrai negalime sau leisti. Pavyzdžiui – negaliu sau leisti daugiau kaip 500,000 LTL kainuojančio Bentley Continental GT. Arba nuosavo namo už porą milijonų litų. Tačiau man tokių dalykų ir nereikia. Gal… Na, Bentley tai tikrai nereikia. Bet noriu.
Tačiau yra du dalykai, į kuriuos galiu ir privalau investuoti – tai į save ir savo verslą. Prieš eilę metų, kai išėjau iš samdomo darbuotojo pozicijos ir pradėjau savo pirmąjį verslą, aš supratau, kad jeigu aš noriu, jog man pavyktų – aš turiu veikti globaliai, o ne apsiriboti tik vietine rinka. Teisybės dėlei, turiu paminėti, kad man nepasisekė. Kaip ir sekančius kelis kartus. Tačiau, per tas klaidas aš išmokau labai svarbias pamokas apie nuosavą verslą (kuriomis ir dalinuosi savo portale). Ir viena iš pagrindinių tokių pamokų – būtina investuoti į save ir savo verslą. Reikia pačiam tobulėti arba samdyti tam tikros srities profesionalus, kad atliktų užduotis taip, kaip kad jos privalo būti atliktos. Svarbiausia šioje vietoje – mokėti paminti savo kvailą principą „niekas už mane to nepadarys geriau„. Padarys, galiu Jus tuo užtikrinti. Ir po tiek metų, mano vartojamoje kalboje atsirado dar vienas išsireiškimas: „jeigu nebūtų geresnių už mane – būčiau pats geriausias„.
Ar galėjau sau leisti investicijas į save ar savo verslą? Absoliučiai ne! Čia kaip tame anekdote: „Orai šnabžda: reikia naujo palto… Atlyginimas atsako: ai, ir taip šilta„.
Reikėjo skolintis, naudotis sutaupytais pinigais, prašyti pinigų pas artimuosius ir daryti viską, kad mano versle būtų priimti teisingi sprendimai. Tačiau aš to nedariau. Neinvestavau, nemaldavau, neturėjau santaupų. Ir vaidinau „pasaulio bambą“ – kad viską moku pats, padarysiu pats ir už mane geresnių nėra. O buvo. Ir tai tapo pirmojo mano bankroto priežastimi.
Investicija į save ir savo verslą yra būtina. Ir ji tikrai bus protinga, jeigu tik suprasite, ko Jums reikia ir ką norite už tuos pinigus (ir laiką) įsigyti. Jeigu jaučiate, kad nieko nesuprantate SEO srityje, tačiau Jūsų verslas priklauso nuo lankytojų skaičiaus Jūsų interneto svetainėje – investuokite pinigus į SEO specialistus. Jeigu Jūsų verslas priklauso nuo pardavimų – investuokite į gerą pardavimų vadybininką, konferencijas (kurių metu gausite taip reikalingas pažintis), naujas pardavimų technologijas ir panašiai.
Ar po to, kai tai supratau ir pradėjau investuoti pinigus į save ir savo verslą, aš atsidūriau ten, kur noriu būti? Ne. Tikrai ne. Tačiau… Esu daug arčiau to, ko noriu (ir kuo noriu būti), nei kad buvau prieš kelis metus. Ir visa tai yra dėka to, kad padariau reikiamas investicijas, kurių negalėjau sau leisti.
Kokios tos investicijos? Pabandysiu paaiškinti.
Kokia yra samdomo darbuotojo vertė?
Visu pirma – pažiūrėkite į tai, kur Jūs esate šiandien. Ar dirbate? Ar darote tai, kas Jums patinka? Ar sukuriate pridėtinę vertę savo (ar kažkieno kito) verslui? Kiek uždirba Jūsų konkurentai? Kiek uždirba žmonės, dirbantys toje pačioje srityje, turintys tokias pačias žinias ir patirtį? Teko matyti kažkokią interneto svetainę, kuri sukurta neva tam, kad pateikti informaciją, kiek uždirba žmonės vienoje ar kitoje pozicijoje, tačiau ji dar tinkamai neveikė. Gal mano skaitytojai komentaruose parašys tos svetainės adresą (jeigu ji veikia) ir galėsite pasinaudoti joje pateikiamais duomenimis.
Duosiu Jums vieną pavyzdį: ar bent įsivaizduojate, kiek yra verta „namuose sėdinti mama„? Dauguma tokių moterų galvoja (arba – šalia jų esantys vyrai taip sako), kad jos „nieko nedaro“. Pabandykime paanalizuoti:
Pastoviai namuose būnanti moteris, auginanti vaikus, atlieka keletą funkcijų ir užduočių, kurias atlieka ir tam tikrų sričių specialistai, kuriuos galime pasamdyti:
Darželio auklėtoja Vadovė Psichologė Virėja Namų tvarkytoja (valymas, skalbimas ir pan.) Vadybininkė Sodininkė Vairuotoja Auklė
ir taip toliau…
Net jeigu moterys atlieka aukščiau išvardintus darbus „tik po kelias valandas per savaitę“ – turite paklausti savęs, kiek kainuotų samdyti tos srities specialistus net ir toms kelioms valandoms, kad atlikti tam tikrus darbus? Asmeniškai man – baisu net ir pagalvoti. Manau, kad mano antroji pusė, jeigu ji neturėtų savo verslo, būtų verta mažiausiai 6-8 tūkstančių litų per mėnesį (bijau gauti per sprandą už tai, kad parašiau taip mažai). O ji man sako, kad „sėdėdama namuose, ji nieko nedaro“.
Turite suprasti, kokia yra Jūsų vertė. Turite tinkamai įvertinti savo laiką, žinias, pastangas, patirtį ir panašiai. Turite žinoti, kas vyksta aplink Jus ir ar Jums verta kažką keisti. Galbūt – Jums reikia investuoti į save kelis šimtus litų, tačiau Jūsų, kaip samdomo darbuotojo, vertė pakils tais pačiais keliais šimtais per mėnesį. Investicija bus vienkartinė, o grąža – ilgalaikė.
Kokia yra verslo savininko vertė?
Jeigu patys esate versle – įprastai viską skaičiuojate (tikiuosi) pagal senai įprastą (ir pasiteisinusią) formulę: viskas dauginama iš trijų:
Pirma dalis – Jūsų uždarbis. Nustatykite, kiek norite gauti pinigų „į rankas“, kad Jūsų poreikiai būtų patenkinti. Jeigu esate moteris – prie šio skaičiaus dar pridėkite papildomus 20% ar net 30%, nes moterys, paprastai, yra linkusios save nuvertinti. Antra dalis – verslo išlaikymo kaštai. Tai – Jūsų biuras, darbuotojai, mokesčiai ir panašiai. Trečia dalis – investicinė dalis. Tai yra pinigai, kuriuos reikia investuoti į save ar savo verslą: reklama, renginia, mokymai, marketingas, viešieji ryšiai ir panašiai.
Investicija ir jos grąža
Kaip jau minėjau anksčiau – jeigu esate samdomas darbuotojas, Jums tereikia paanalizuoti rinką ir sužinoti, kokia yra Jūsų pareigybių vertė toje rinkoje. Ar gaunate tai, ką vidutiniškai gauna tokias pačias pareigas užimantys ir tokius pačius darbus atliekantys žmonės? Ar Jums reikia investuoti į save? Ar investicija į save yra to verta? Paskaičiuokite: jeigu kažkokie kursai/mokymai/seminarai kainuoja X sumą – kiek reikia uždirbti, kad investicija atsipirktų? Ar tie kursai/mokymai/seminarai padės Jums gauti didesnį atlyginimą? O gal jie pakels Jūsų produktyvumą ir taip pasididinsite savo priedus ar komisinius? Per kokį laiko tarpą tai galima pasiekti? Terminus skaičiuoti yra privaloma ir būtina!
Kaip verslo savininkas, Jūs žiūrite į tai panašiai: kokio dydžio investiciją reikia padaryti? Kiek reikia gauti papildomų klientų ar kiek atlikti papildomų pardavimų, kad investicija atsipirktų? Per kiek laiko tai realu pasiekti? Ar realu tai pasiekti? Ar investicijos atneštas rezultatas bus ilgalaikis? Žiūrėkite į tai realistiškai.
Kaip žmogui – ką Jums reikia atlikti ar išmokti, kad pasijaustumėte stipresni, pasitikintys savimi, turintys didesnę savivertę savo ir kitų akyse? Nepaisant to, kas esate gyvenime – jeigu Jūs savęs neįvertinsite pakankamai – niekas kitas to tikrai nepadarys. Galiu drąsiai pasakyti, kad asmeniškai aš – labai jaučiu, kai žmogus pasitiki savimi, kai žino savo vertę, turi tikslus. Su tokiais žmonėmis yra malonu bendrauti, malonu turėti su jais reikalų ir daryti verslą.
Niekada negausite daugiau, jeigu nemanote, kad to nusipelnėte. Negalite derėtis dėl didesnio atlyginimo, jeigu nepasitikite savo sugebėjimais ir savimi. Niekada negausite ir geresnio darbo. Žmonės ir toliau Jus stumdys ir duos Jums daryti tai, ką iš tikro turi, tačiau nenori, padaryti patys.
Todėl, prieš sakydami sau „aš negaliu sau to leisti„, pažiūrėkite į tai, ką galite dėl savęs padaryti. Ir ką leidžiate sau, nors nereikėtų to daryti? Ar Jums tikrai reikia to medžioklinio peilio, neveikiančio Xbox’o ir naujos odinės striukės, kurią gavote dovanų, tačiau ji Jums per maža? Gal geriau visa tai parduoti ir gautus pinigus investuoti į save ar savo verslą?
Jūs esate to verti. Ir Jūs privalote (taip, privalote!) ne tik sau, bet ir likusiam pasauliui pateikti pačią geriausią, naujausią ir moderniausią savo versiją, kokia tik galima tapti. Nes vienintelis dalykas, kuris gali Jus sulaikyti – esate tik Jūs patys.
Turiu pasiūlymą uždrausti naudoti prekės nuotraukas iš google, ar iš kitur jeigu šalia jos neįkeliama, bent viena foto daryta pačio pardavėjo. Suprantu, kad gamintojo nuotraukoje prekė atrodo patrauklesnė ir t.t. Bet nesiūlau jų uždrausti, siūlau ją įkelti kaip papildomą, bet ne kaip pagrindine. Nes dabar daugybė skelbymų kur nėra pateikiama pardavėjo foto, o tik nuotrauka iš kitų šaltinių. Pliusai: 1. Būtų galima suprasti realią prekės būklę. 2. Didesnė tikimybė, kad narys neapgavikas ir prekę tikrai turi. 3. Nepažeidžiamos foto autoriaus teisės.
Minusai: 1. Minusų kaip ir nesuglavojau. Jei jau naudojatės uždarbiu turit kompiuterį, jei turit kompiuterį tai ir telefoną greičiausiai ir camera jame bent 1mpx yra :D
Manes irgi daznai klausia - Tai niekur nedirbi? Dirbu ant saves. Bet vistiek ieškai darbo? Ne, juk negaliu savo veiklos mest. Tai taip ir neieškosi darbo??? Ne. Tai kaip čia taip? Iš ko gyvensi? Negi apie ateitį negalvoji? Ir t.t. 95% žmonių įsitikinę, kad rimtas žmogus turi dirbti firmoj, turėti grafiką, valdžią ir t.t. O jeigu žmogus sukūrė sau uždarbį pats, tai jis jau tinginys, dykaduonis, keistolis ir t.t. Ir čia tarybiniai laikai ne prie ko, taip yra visam pasauly. Nes tai sistema, jei visi būtų verslininkai, tai kas tada šluotų gatves, gamintų maistą ir t.t.?..
O dėl verslininko apibrėžimo, tai "atseit verslininkus" suskirstyčiau į 3 grupes: 1 Amatininkai. Tai tie, kurie dirba ant savęs, bet nesiplečia, planuoja taip dirbt visą laiką. Ir nesvarbu kokia tai veikla, ar batų siuvimas, ar programavimas. 2 Būsimieji verslininkai. Tai tie patys amatininkai, bet planuojantys išsiplėsti ir vietoj savęs nusamdyti darbininkus. 3 Tikri verslininkai. Tai tie kurie jau įkūrė verslą, taip sakant paleido savarankiška mechanizmą, kuris neša, ar bent jau turėtų nešti pasyvias pajamas.
na ir kas kad pilna cia vienintelis kuris yra lietuviskas. zmogus gauna pinigus nuo to bando uzdirbti nepatinka nedirbk pas ji dirbk kur tau patinka. As siuo metu kaip sakoma nedirbu sitame networke nei jame kitokiame iskyrus tai kad cleanfiles is refu uzdarbi gan dideli turiu ir jamu daznai ismokas. + sitas ppd moka i lt bankus kas yra pliusas mum visiem tai kad maziau putok. Nes ir visi zinom kad networku daug ir kiekvienas atsirenka kur dirbti
Golky gavo reakciją nuo Stanley Prekyba automobiliais Lietuvoje
Golky gavo reakciją nuo anon Blogos žinios užsipirkusiems netikrų "like"
Golky gavo reakciją nuo B.T.M. Svajonių verslas