Dažnai žmonės skundžiasi, kad FB fanų puslapių pasiekiamumas krenta. Vieną iš to priežasčių yra fake accountų kuriamas turinys. Facebook, jį tiesiog paskirsto visiems. Taigi jeigu Jūs perkate facebook like'us Jūs išleidžiate pinigus arba susirenkate visus fanus iš savo puslapio, o kiti tiesiog prisikviečia draugų ir taip gauna viską nemokamai. Vyresni žmonės nesupranta skirtumo tarp facebook puslapio palaikinimo ir priėmimo į draugus. Tačiau Jūs galite tą šiek tiek sustabdyti - tiesiog pranešdami facebook apie netikrus account'us.
Užeinate į profilį > spaudžiate daugtaškį "..." (prie cover photo) > spaudžiate Report > Report this account > This profile represents a business or organisation > Submit to Facebook for Review > Done.
Atrinkau šiek tiek accountų, kurie tikrai įkyriai spamin'ą, todėl visi draugiškai juos galime pranešti ir tikėtis jog FB juos ištrins:
Pats dar nebandžiau nieko daryt, tik radau. dabar bandysiu kažką įkelt, bus matyt, kas gausis. tik žinau, kad kai kurie atsiučia laišką į paštą, ir reikia patvirtint, kad priimtų www http://www.activesearchresults.com/ https://www.acoon.de/ http://web.amfibi.com/ http://www.amidalla.de/ https://www.anoox.com/?user_id=0 http://www.boitho.com/ http://www.exalead.com/search/ http://www.fybersearch.com/ http://www.ghetosearch.com/ http://www.infotiger.com/ https://www.replaz.com/ http://www.scrubtheweb.com/ http://www.secretsearchenginelabs.com/ http://www.sentenceseek.com/ http://www.sonicrun.com/ http://www.spiffysearch.com/
Tegul neša į namus tada registruotus laiškus jei jau kažką brangis. Nes man jų atmazas kad Dainavos rajone Kaune paštininkai neturi mašinu ir laiškų nenešioją jau nebetikiną.
Reikia suprasti, kad pinigų turėjimas pats savaime nėra tinkama aplinkybė investuoti: daugelis padoriai uždirbančių ar bobulės butą pardavusių asmenų turi finansinių pajėgumų investicinės veiklos pradžiai, tačiau tai nereiškia, kad reikia tuo užsiimti.
Racionalus investavimas siejasi su rizika ir gebėjimu ją valdyti: jei neturi idėjų prekėms ar paslaugoms, jei neturi patirties ir gebėjimų spekuliuoti biržose, reiškia dedi terminuotą indėlį ir gauni grašius (o šiandien jie juoką kelia) su minimalia rizika - tai geriausias sprendimas paprastam žmogeliui, kadangi nusipirkęs kebabinę ar alaus kioską nežinosi, ką su tuo daryti. Investavimas į bet kokį verslą visada pasižymi didele rizika, kadangi viskas gali sugriūti ir iš norimos ROI liks 0 Lt 0 ct.
Jei ateini į forumą ir klausi tokių formulių kaip 30 000 Lt * 0.15 kas mėnesį su 100% garantija = gražus pinigėlis, tai reiškia, kad arba ieškai žmogaus, kuris užuot kėlęs litus pats juos mielai ir visai dykai pakels kitam, arba žadi pasitikėti tais, kurie patys niekuo netiki, tik rašo, kas į galvą šauna. Abu atvejai gana keisti, ar ne? Aš turiu tau pasiūlymą: investuok į auksą, ir kas iš to? Tu tuoj pat manęs klausi, kokia garantija, kad po metų jo kaina nebus mažesnė, nei dabar.
Taigi nusipirk geriau vyno bonkelę, paragauk jos ir ilgai ilgai galvok savo galva, gal ką nors ten surasi :)
Šaunu, kad sulaukiau tokio didelio dalyvių skaičiaus, bet labai gaila, kad žinutes eina išsiųsti tik kas 2 minutes, todėl nesu 100% garantuotas, kad visi gausite kodus, nes 10 valandų prie kompiuterio sėdėti nesiruošiu vien, kad išsiuntinėčiau kodus visiems :) Tikrai pažadu, kad stengsiuosi, kad kodus gautu visi kurie dalyvavo! Sėkmės visiems ir gerų likusių švenčių!
Sveiki, visą šį šventinį laikotarpį nemokamai dalinu skype premium 1 metų kodus.
http://i.imgur.com/YasqmGH.png
Reikalavimai:
1. Būti uždarbyje užsiregistravus anksčiau negu prieš savaitę 2. Parašyti temoje, kad norite skype premium :)
Taip pat jeigu norite galite nusipirkti kompiuterinių žaidimų pigiomis kainomis čia: http://uzdarbis.lt/t304070/parduodami-steamorigin-zaidimai/page__p__2534894__fromsearch__1#entry2534894 :)
Kodai visiems bus išsiųsti privačia žinute :) and don't forget, sharing is caring! B-)
Sveiki, rasau trumpai ir aiskiai, ir su klaidomis(kurias visi nuolat pamini). Gal yra zmoniu kurie noretu emigruoti, bet svarsto vien del nepasitikejimo ivairiomis agenturomis ar del per mazu finansiniu galimybiu, galeciau manau ne vienam padeti. Pinigai man nera tas stimulas del kurio bandau padeti. Tiesiog pats zinau kaip kartais buna sunku ir niekas nepadeda...
Taigi, as esu Anglijoje ir viska zinau apie isidarbinima ir visa pradzia. Visa informacija galiu pateikti i az. Kalbos mokejimas nera privalumas, taciau atvykus gali uztrukti kol gausite darba(tai dazniausiai iki savaites laiko), ir alga gaunama dar tik sekancia savaite nuo pradirbtos.
Pats padesiu susitvarkyti national insuranse numeri, sekmingai pradziai. Rasau tiesog vien del to , kad norejau kad ir man taip kazkas, kazkada parasytu. Taciau to nebuvo ir turejau pats bandyti ieskoti laimes. Ir dabar suprantu kiek dar daug zmoniu tokiu kaip as yra. Jeigu turite ka nors paklausti, papasakosiu placiau AZ.
P.S. Ratas ir kiti pasityčiojimo ištroškę žmonės. Ne visada galima iš savos kišenės, taip pat, praktika parodė prieš dešimtmetį, kad sutendų tokių renginių rėmimas yra pakankamai efektyvus. Tuo labiau, už 100lt būtų pakankamai didelė reklama.
Dauguma profesijų, kurios buvo paklausios prieš dešimt, dvidešimt ar net trisdešimt metų, dingo amžiams, nes šiuolaikinės technologijos tiesiog jas išstumė. Kai kurios iš šių profesijų buvo pavojingos gyvybei ir sveikatai, kitos naudojo vaikų darbą.
Šaltinis: www.rašo.meDalinkites http://jpeg.lt/paveiksleliai/1395779164_Facebook-icon.png http://jpeg.lt/paveiksleliai/1395779312_Google-plus-icon.png http://jpeg.lt/paveiksleliai/1395779349_Twitter-icon.png Fotografijos iš fresher.ru
Ar tikrai visos šios profesijos dingo? Be abejones ne. Kai kurios sutinkamos po šiai dienai. Tarkim, ledo pjovėjai šiais laikais pjauna ledą skulptūrų drožėjams. Skaitytojai kaip ne keista būtų (juk XXI amžius už lango), paplite Lotynų Amerikoje, o Sielių plukdytojai iki šiol sutinkami sibire. Tam tikri Turkijos sluoksniai, vis dar naudojasi žmonių-žadintuvų paslaugomis. Bet manau gan šauniai šiais laikais žiūrėtusi eilutė CV lape – Lavonų grobikas.
Jūsų dėmesiui 10 profesijų, kurios dingo. Arba kaip išsiaiškinom, tolimuose kraštuose vis dar yra paklausios, nepaisant vakarų civilizacijos pastangų.
Berniukas – pinspotter’is Pinspotter’iai praėjusio amžiaus 20-aisiai metais, buvo berniukai dirbę boulingo take. Jie statydavo kėglius ir paduodavo baulingo kamuolius. http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/1.jpg Berniukų – pinspotter’ių darbas kėglių takuose http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/2.jpg Berniukai – pinspotter’iai
Žmogus-žadintuvas Ši profesija atsirado Anglijoje ir Airijoje, o tokiems darbuotojams užduotis buvo žadinti žmones darbui. Signalui į langą ar duris buvo naudojamos lazdos arba smulkus akmenys. http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/3.jpg Su lazda per langą http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/4.jpg O čia matyt, spjaudo akmenim
Ledo pjovėjai Šie žmonės užsiiminėjo tuo, kad pjaustydavo ledą ant užšalusių ežerų ir pristatydavo jį savo klientams, vyno rūsiams ir šaldymo kameroms. Toks darbas buvo laikomas pavojingų ir dažniausiai atliekamas ekstremaliomis sąlygomis. http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/5.jpg Ledo pjovėjai pjauna ledą http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/6.jpg Ledo pjovėjai
Žmogus-radaras Anksčiau kariuomenėje buvo naudojami akustiniai veidrodžiai ir garso klausymosi prietaisai, tam, kad identifikuoti artėjančių priešų orlaivius, pagal variklių garsą. http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/7.jpg Žmogus-radaras įdėmiai klausosi http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/8.jpg Žmogus-radaras
Žiurkių gaudytojas Europoje šios profesijos žmonės kontroliuodavo žiurkių populiaciją, taip padėdami išvengti pavojingų infekcinių ligų plitimą. http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/9.jpg Žiurkių gaudytojai http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/10.jpg Žiurkių gaudytojai kažką dirbą http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/11.jpg Žiurkių gaudytojas demonstruoja savo vakarienę
Žibintininkas Prieš elektros lempų atsiradimą, žibintininkai naudojo ilgus polius, su kuriais jie uždegdavo, gesindavo ir papildydavo degalais gatvių šviestuvus. http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/12.jpg Žibintininkas
Miško plukdytojai (Sielių plukdymas) Senovėje, šiuolaikines technologijas ir sunkvežimius pakeisdavo stiprūs vyrai, kurie savo rankomis upėmis plukdydavo rastus iš kirtaviečių į medžio apdirbimo vietas. http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/14.jpg Miško plukdytojai
Komutatoriaus operatoriai Ryšio operatoriai buvo neatsiejama telefono stoties dalis: jie sujungdavo tarpmiestinius pokalbius ir atlikdavo kitas pareigas, kurios šiuo metu įgyvendinamos skaitmeniniu būdu. http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/15.jpg Ryšio operatorės http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/16.jpg O čia visas jų pulkas
Lavonų grobikas Vadinamieji Kūno grobikai 19-ajame amžiuje buvo samdomi darbuotojai, kurie iškasdavo lavonus tam, kad vėliau juos atiduoti į medicinos universitetus. Teisiškai gauti lavoną studentų tyrimams buvo sunku, todėl mokslo įstaigoms tektado naudotis pagrobėjų paslaugomis. http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/17.jpg Lavonų grobikai
Skaitytojas Skaitytojus samdydavo fabrikai, darbuotojų sąskaita, siekiant juos linksminti monotoniško darbo metu. http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/18.jpg Skaitytojas http://www.fresher.ru/manager_content/images2/professii-kotorye-navsegda-ushli-v-proshloe/19.jpg Skaitytojas
Šiaip ten vaikų namuose jie daiktų tai turi. Ten pagrindinė bėda dėmėsio trūkumas. Tai pvz padaryt išvyką į boulingą ar dar kur. manau būtų jiems daug įdomiau.
Sveiki, taigi prieš šias Kalėdas kai vyko išsipildymo akcijos kilo tokia mintis kodėl gi uždarbis.lt forumo nariams nepadaryti ir savo išsipildymo akcijos. Per šias Kalėdas jau buvo per vėlu ką nors organizuoti, bet dabar galima padiskutuoti ir šiais metais bendromis jėgomis kokia įvykdyti. Tarkim iki Kalėdų likus kokiam mėnesiui surinkti pinigų ir aplankyti kokius vaikų globos namus ir suteikti šiek tiek džiaugsmo vaikams nors per šventes ( nebūtinai tik per šventes ). Na čia galėtų vykti koks balsavimas, ar geriau paaukoti tuos pinigus kokiam sergančiam vaikui ar nupirkti dovanų ir patiems kas galės ir norės į vaikų globos namus kokius nuvažiuot. Mūsų bendruomenė tikrai didelė ir manau tikrai dauguma prisijungtu.
( Na taip dauguma sakys juk galim paaukoti sms'ais, bet kai mokiausi profesinėje darydavome rankdarbius vykdavo mugė parduodavom savo rankdarbius, ir viskas ką surinkdavome paaukodavome Lentvario berods vaikų namams, tikrai manau labai gražus poelgis. )
Buvo ankstesniam kažkuriam poste parodyti jo kiti skundai apie Omnitel, Bitę. :D Tai čia darosi akivaizdu, kad tiesiog kažkas užsako šmeižtą :) Nes taip girt Tele2 ir varyt ant Omnitel, Bitės, kai jų ryšys tikrai geresnis, tai nežinau nežinau... Juokinga darosi, čia irgi taip šmeižt Skytech, kai viskas su jais gerai, keistokas žmogus.
Nesiekiu nieko įžeisti ar pažeminti, tačiau susidariau įspūdį, kad Skytech parduotuvė niekuo nesiskiria nuo eilinių prekybos šarlatanų, kurių šiuo metu gausu interneto platybėse. Tiems, kas vertina savo laiką ir saugo nervus, iš karto patarčiau su šita firma neturėti jokių reikalų. Minėta bendrovė internete reklamuojasi kaip draugiškiausias Lietuvoje kompiuterinės ir skaitmeninės technikos prekybos tinklas, save jie vadina tikrais savo darbo ekspertais, tačiau reali situacija yra gerokai prastesnė.
Ne taip seniai, Skytech.lt parduotuvėje pirkau telefoną – planšetę, dar kitaip vadinamą „phablet“, tačiau pirkiniu džiaugiausi neilgai - po kelių mėnesių įrenginys sugedo. Nusipirkti kokybišką prekę šalies rinkoje yra didelė problema, bet tai jau atskira tema. Taigi, nors įrenginio modelis man patiko, norėjau pakeisti į naują, būčiau ir toliau naudojęsis, bet, kaip tuo metu pareiškė pardavėjo atstovė, jokių prekės keitimo galimybių nebuvo. Kaip ir priklauso tokiu atveju, nekokybišką prekę pristačiau pardavėjui ir, kad procesas vyktų greičiau, pateikiau prašymą grąžinti pinigus. Viskas dar būtų buvę pakenčiama, jei tik vėliau nebūtų prasidėjusios problemos. Nesileisiu į smulkmenas, necituosiu UAB „Skytech.lt“ atstovų laiškų ir pokalbių telefonu, tik pateiksiu patį faktą - praėjo beveik pusantro mėnesio, tačiau pinigų už nekokybišką prekę neatgavau. Praradau nemažai laiko ir patyriau daug neigiamų emocijų. Susidariau tokį įspūdį, kad pardavėjas siekė kaip įmanoma ilgiau vilkinti procesą. Tam buvo randama įvairiausių priežasčių: tai tiekėjai blogai dirbo, tai sistema buvo kalta, net buvo prašoma pakartotinai pateikti informaciją, kurią ankščiau pardavėjui jau buvau pateikęs. Čia labai tiktų populiarus posakis, kad blogam šokėjui ir kojos trukdo. Gal taip ir su šita firma, kaip su tuo šokėju?
Žvelgiant iš mano, kaip pirkėjo pozicijų, UAB „Skytech.lt“ interneto parduotuvėje skelbiama reklama, kad tai yra draugiškiausiais prekybos tinklas, švelniai vertinant, neatitinka tikrovės. Pasidomėjęs bendrovės reputacija viešojoje erdvėje, neradau beveik nieko draugiško, kas galėtų pozityviai nuteikti. Paaiškėjo, kad bendrovė pirkėjų atžvilgiu taiko nesąžiningas pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygas, tai nustatė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kai kuriuose interneto portaluose iki šiol mirga dešimtys nepatenkintų vartotojų skundų dėl UAB „Skytech.lt“ veiklos, kai kurie skundai buvo nagrinėti net teismuose. Beje, atkreipiau dėmesį, kad žmonės dažniausiai skundėsi dėl blogo garantinio aptarnavimo ir prastos aptarnavimo kokybės šioje bendrovėje. Štai tau ir „darbo ekspertai“!
Teisės normose yra daug dviprasmybių, todėl, pardavėjams suteikiamos ypač plačios galimybės tyčiotis iš pirkėjų ir neretai tai daroma labai noriai. Atseit, jei nesutinkate su pardavėjo sąlygomis, jei turite daug laiko ir pinigų, tai kreipkitės į teismą arba į valstybės institucijas, kurios tariamai turėtų ginti jūsų interesus, gal ką ir pasieksite. Kaip manote, ar valstybės biurokratų veikla, tokia, kokia yra dabar, kada nors bus efektyvi, jeigu jau du dešimtmečius tos pačios įstaigos nesugeba sureguliuoti elementariausių teisės aktų? Kuo gali padėti teismas, jei teisės aktai niekam tikę?
Būkite pasirengę tam, kad sugedus nekokybiškam įrenginiui, pardavėjo „ekspertai“ visaip ieškos jūsų kaltės ir naudosis sau palankia padėtimi. Procesas gali užtrukti net mėnesį (jei pardavėjas užsimanys, tai ir dar ilgiau). Jei jums nusišypsos laimė, pateksite tarp laimingųjų ir būsite „nekaltas“, tai dar po kokio mėnesio gal atgausite pinigus, bet gal ir neatgausite. Nieko pakeisti negalėsite, nes viskas priklausys nuo pardavėjo valios ir malonės. Kaip norės, per tiek laiko ir grąžins jums pinigus. Susidaro įspūdis, kad šalies įstatymai gina ne pirkėjus, bet pardavėjus, t.y. realiai ginami stipresniojo interesai.
Ką gi daryti, kad neatsidurtumėte tokioje situacijoje? Kaip elgtis, kad nenukentėtumėte? Štai jums keletas paprastų patarimų iš mano asmeninės patirties:
- Visų pirma, jei nesate milijonierius, žinokite, kad internete reklamuojama prekė ne visuomet būna pigiausia! Lyginkite kainas, nevenkite apsilankyti prekybos centruose, stebėkite akcijas. Niekur neskubėkite, skirkite šiek tiek laiko ir sutaupysite ne vieną šimtą litų.
- Toliau, patarčiau ypač vengti internetinės prekybos šarlatanų! Pardavėją rinkitės kruopščiai, informacijos ieškokite internete, skaitykite kitų pirkėjų skundus, gerai apgalvokite savo sprendimą. Pagalvokite, ar keli sutaupyti litai vėliau neatims jūsų laiko ir nekels streso?
- Atidžiai susipažinkite su pardavėjo taisyklėmis ir prekių garantijos sąlygomis. Tai, kad pirkimo metu yra pateikiama formali informacija, tai dar nereiškia, jog ir ateityje viskas bus gerai. Reikalaukite, kad pardavėjas nurodytų realius paslaugų terminus, pvz. kiek laiko užtruks prekes pristatymas, per kiek laiko jums bus grąžinti pinigai už nekokybišką prekę, kiek truks garantinis remontas ar prekės keitimas. Visos minėtos sąlygos turi būti pateikiamos raštu. Jei pardavėjas už nieką neatsako, tai pagalvokite, ar vėliau neturėsite papildomų rūpesčių?
- Rinkitės tuos prekybininkus, kurie bendradarbiauja su sertifikuotais garantinio aptarnavimo servisais. Netingėkite pasidomėti ir pačiu servisu, su kurio turėsite reikalų, nes servisas servisui nelygu. Beje, kaip apie pardavėją, taip ir apie servisą, informacijos galite rasti viešojoje erdvėje.
- Jei su pardavėju nesusikalbate ir kilo ginčas, pardavėjui pateikite prašymą kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos dėl prekės kokybės įvertinimo. Jei prašymą jau turėsite su savimi, tai sutaupysite laiko. Gavęs raštišką pirkėjo prašymą, į minėtą įstaigą pardavėjas privalo kreiptis ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Neleiskite pardavėjui diktuoti jums sąlygų ir kilus ginčui, tuo atveju, jei padėtis jūsų netenkins, pateikite jau paruoštą prašymą. Pardavėjas privalo jį priimti. Beje, vieną prašymo egzempliorių, su įteikimo žyma, nepamirškite pasilikti sau. Tik norėčiau atkreipti dėmesį, kad maisto produktams galioja kitokia tvarka.
- Tuo atveju, kai pardavėjo personalas elgiasi kaip stručiai (kai galva slepiama žemėje, bet uodega lieka viršuje), dokumentus pardavėjui išsiųskite registruotu paštu. Jei nežinote kaip elgtis konkrečioje situacijoje, kreipkitės tiesiogiai į valstybines institucijas, išdėstykite problemą, pasitarkite. Jei ir iš ten pagalbos nesulauksite, beliks tik apgailestauti dėl savo patiklumo. Kita vertus, gausite geros patirties, kuria galėsite pasidalinti internete.
- Ir dar. Nevenkite pirkti prekes pas patikimus užsienio pardavėjus, tik nepamirškite suskaičiuoti papildomas išlaidas (pvz. siuntimas, muitai ar pan.). Tačiau, aš pats buvau nustebęs, nepaisant persiuntimo ir kitų išlaidų, užsienyje įsigytų prekių kainos neretai yra žemesnės, nei perkant pas vietinius. Nereikėtų baimintis ir dėl garantinio aptarnavimo, nes įrenginio remontas užsienyje, įskaitant persiuntimą, užtrunka panašiai tiek, kiek ir pas vietinius pardavėjus be persiuntimo.
Vidurnakčio link kilo man klausimas, ar nešvariai uždirbti pinigai atneša laimę? Ar močiutes apgavę vagišiai jaučia laimę juos leisdami? Juk visi gimstame su sąžinės jausmu, bet galima jį nuslopinti. Tai jūsų manymu, švarūs ar ne, visi pinigai ,,vienodi"? Internete tu veido nematai, nukalei nuo vaiko mamos kreditinės baksus, ir gyveni toliau. Bet jei matai vos pagyvenantį žmogų, į akis jam meluoji, ar vėliau geriant prabangujį mochito, pagalvoji, jog tam žmogui,iš kurio vogei, viso gyvenimo santaupos dingo? Ar vokdamas iš visų : kaimynų,giminių, šalies, gali nejausti kartumo kartėlio? Kas gali būti kaltas? Tėvai, aplinka, genai?
Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
Pradžia
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!
Darbas
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.
Darbo ypatumai
Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
Laisvalaikis
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
Naktinis gyvenimas
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
Buitis ir kaimynai
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
Oras, žmonės, šalis.
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
Lietuviškas maistas
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
Radiniai
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
Nuotykiai
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
Pabaiga
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
Jei esi studentas, tai mana, bėdų neturėtų būti. Va, dabar išsimiegojau po šeštadienio nakties, atsikėliau neseniai, ir visą naktį nemiegosiu, bandysiu mokytis. FB tuščias, niekas neblaškys - net geriau man. Grūzo nebuvo, nes muzika girdisi garsiai, o eidamas per sale gali laisvai pajudėti, ir niekas nesakys nieko, nes visas personalas draugiškas, ir kartais net barmenai išjuda iš už baro pašokti ;)
Pirmam klube kai dirbau, tai su anksčiau minėtų support'ų, su kuriuo gerai sutariam, žaisdavau tokį žaidimą - vienas parodydavo merginą, kitas daugmaž per minutę turėdavo gauti jos numerį. Buvo visiškai nesvarbu ką sakysi, bet esmė buvo gauti. (Stengdavomės nedaryti tokio prikolo, kad tipo "čia mes su draugu žaidžiam tokį žaidimą, man reikia surinkti daug numerių. gal duosi savo?". Kalbindavom, plepėdavom, ir kartais pavykdavo, kartais ne. Mėgstamiausia, ir geriausia mano eilutė būdavo, pasiūlymas pažasti "socialinį žaidimą". Prieini prie merginos, paklausi, ar norėtų pažaisti trumpą žaidimuką, ir jai sutikus (beveik visos sutikdavo) spėji apie ją tris dalykus - amžių, ką studijuoja, ir jos hobį. Vėliau, leidi jai spėti apie save. Labai puikaii prasilaužia ledais, ir numeriukai tiesiog žaibu greičiu atsidurdavo mano rankose. Aišku, iš pradžių strikdavo viskas, bet po kelių vakarų idealiai eidavo ;)
Didžiausias pasaulyje socialinis tinklas „Facebook“ susitarė dėl mobiliųjų pranešimų bendrovės „WhatsApp“ įsigijimo ir už ją yra pasirengęs sumokėti 19 mlrd. JAV dolerių akcijomis ir grynaisiais, skelbia naujienų agentūra „Bloomberg“.
Invite sureagavo į anon Jūsų FB puslapių pasiekiamumas krenta?
Invite gavo reakciją nuo Qtas Kur patogiausia livebetint?