Boulevard

Na, aš būdamas su draugais pastaruoju metu irgi stengiuosi kuo mažiau kalbėti. Nes anksčiau kalbėdavau neužsičiaupdamas, visiems būna juokinga ir t.t. tačiau man atsibodo "juokinti publiką". Dabar kalbu tik tada, kada turiu KĄ pasakyt ir KAM. "Tylėk, protingiau atrodysi".

Kažkada pats buvau labai silpnas, bailus, nedrąsus, kartais vengdavau bendrauti su žmonėmis, bet staiga viskas pasikeitė. Visiškai pakeičiau aplinką, pasikeitė visi draugai, pradėjau rimtai sportuoti, susiradau rimtą draugę, pakeičiau požiūrį į tokius dalykus kaip alkoholis, tabakas, narkotikai. Gal čia nuskambės lyg bandau kažką pareklamuoti, bet nemažai požiūrį pakeitė Žako Fresko paskaitos ir pora Zeitgeist filmų.
Dabar esu visiškai kitas žmogus, kita asmenybė. Kol vieni vakarus praleidžia atsipalaiduodami su buteliu alaus, aš tuo tarpu vakarus leidžiu sportuodamas. Kol vienų tikslai savaitgalį susiversti begalę nuodų į save, mano tikslai pailsėti su drauge žiūrint filmus, geriant arbatėlę, vaikštant parkuose, sėdint kavinėje, bendraujant su šeima ir kitais atrodančiais neįspūdingais dalykais, bet padarančiais gyvenimą daug geresniu. Nors ir aname gyvenime buvau mėgėjas susirinkti su draugais prie buteliuko, mėgėjas pašėlti diskotekose, bet dabar to nebėra, nes visiškai tam nejaučiu poreikio.
Ir koks aš dabar? Dabar esu daug laimingesnis nei buvau, jaučiu, kad savo gyvenimą leidžiu daug prasmingiau, jau kuris laikas nebesijaučiu nei dėl kažko liūdnas, nei vienišas, nei nuskriaustas ir taip toliau, koks būdavau prieš tai.
Padariau tokias išvadą, kad norint padaryti gyvenimą geresniu, užtenka atsisakyti kai kurių dalykų, be kurių atrodo, jog net neišgyventum. Bet kartais, nors ir atrodantys nekalti, kai kurie dalykai tempia į dugną.
Kad ir kaip žiauriai skambėtų, bet pirmiausia reikėtų pabandyti pakeisti draugus. Tada bandyk po truputį atsisakyti žalingų įpročių, šėlionių ir kitų kvailionių. Patikėk, žmogui tokių dalykų tikrai nereikia. Antras dalykas, turėtum nustoti skaityti tokį šlamštą kaip alfavyras ir kitus beverčius informacijos šaltinius. Kas jie tokie, kad diktuotų koks turi būti žmogus? Trečia, kad ir kaip būtų sunku, susirask antrą pusę. Dažnai tokie dalykai pakeičia žmogų į gerąją pusę. Jeigu sunku tai padaryti gyvai - naudokis naujausiomis technologijomis. Trumposios žinutės, telefono skambučiai, internetiniai susirašinėjimai gali būti puiki pradžia užsimegzti tikriems santykiams. Jeigu turėsi žmogų, kuriam gali būti visu šimtu procentų atviras, visu šimtu procentų pasitikėti ir galėsi būti savimi, tada problemos po truputį išnyks.
Sėkmės.

Iš kur trauki kad kažkas šnipinėja? Ar pas mus yra ką šnipinėti? Kokią informaciją gali nušnipinti amerikonas ar rusas? apie tai kad viskas brangu ir nėra ką valgyti? :D

Rusai niekada nesižemins ir savo klaidų jie nepripažins. Čia Lietuva turi prie jų tapatintis, o ne jie prie mūsų. Mums jie labiau reikalingi, nei mes jiems. Esame maža šalis ir tiek. Buvome, esame, ir būsime priklausomi nuo rusų. Nieko čia nepadarysi.

Gaila būna tik ryte.

Labai puikus tutorialas kaip įveikti ko gero sunkiausią pasaulio ligą - depresija. Realiai, duobių kasimas, sunkus darbas fabrike tik dar labiau tave nuvargina. Grįžęs į savo būstą, paskaičiavęs kiek algos gausi tai į dar didesne depresija paskęsi.

Labai puikus tutorialas kaip įveikti ko gero sunkiausią pasaulio ligą - depresija. Realiai, duobių kasimas, sunkus darbas fabrike tik dar labiau tave nuvargina. Grįžęs į savo būstą, paskaičiavęs kiek algos gausi tai į dar didesne depresija paskęsi.

Autoriui dar toli iki to paskutinio skambucio.. Cia tokias temas ir kuria pagrinde 14 metu vaikai.

Tai taip. Facebook pvz, kas nėra drauguose, tie nematys nieko. (bent jau taip nustatyti galima) bet gi ten, draugų sąraše būna keli šimtai žmonių, kartais ir tūkstančiai. Kurių visų tikrai nepažįsti, nes kiti kviečia beleką, kiti priema beleką ir t.t. Niekaip neapsisaugosi, nebent draugus turėsi tik tuos, kuriuos pažįsti ir su kuriais bendrauji, pasitiki galu gale.

Visų pirma, tu turi būti sau psichologoas. Psichologas tik privers tave pasakyti sprendimo būdą, jis tau nieko nepatars. Gi tu pats žinai, kas tau padėtų, tik neįsivaizduoji ar tu tai gali padaryt. Na, aš psichologais nelabai tikiu, tavo reikalas ir tai tik mano nuomonė. Beje, gražus gyvenimas nėra vien tik seksas ir permiegojimas su daug merginų. Būk savimi. Nebūk pilkoji masė. Kaip sakoma, kas patinka masėms, tas yra blogis. Domėkis tais dalykais, kuriai TAU patinka. Užsiimk ta veikla, kurią TU mėgsti. Klausykis muzikos kuri TAVE veža. Nekreipk dėmesio į kitų piktas kalbas, apkalbas.
 
Į tuos puslapius kaip alfavyras ar koks ten, ar "koks turi būti vyras" išvis nekreipk dėmesio. Tai yra žmonių bukinimo mašinos. Aš ten keletą kartų žiūrėjau irgi neviltį pradeda po truputį varyt. Aš realiai nežinau ką patarti. Tiesiog bendrais bruožais nusakau, kaip reikėtų elgtis. Apie savižudybę tai net negalvok. Pagalvok apie žmones, kurius tu myli, kurie myli tave. Negyvenk kitų žmonių lūkesčiais, siek savo tikslų, savo svajonių. Pačiam man šitie metai yra labai sudėtingi pscihologine prasme tiek dvasine.
 
Išsisukinėju nuo susitikimų, visi pažįstami, draugai išėję kieman tik gerią alų, daugiau nieko. Todėl gan neretai būnu tiesiog vienas. Važinėju miškais, žaidžiu krepšinį. Kartais prie kokios vaikinų grupės prisijungiu, pažaidžiu futbolą. Nes aš nenoriu vien pliurpti niekus ir gerti alkoholį. Suprantu, kad ko gero prarandu draugus ši taip vengdamas susitikti su jais, bet kai pasakau, kad nenoriu gerti, jie pradeda šypsotis. Na, bet rimtai.. Nejaugi nėra kitokios veiklos. Siūliau ne vienam varyti žvejoti, niekas nenori, tingi ir pan. Krepšinio, futbolo išvis niekas žaisti nemoka. Gerai, dar kartais į kokį pulą nueinam ir tiek.
 
žodžiu ir pats galvodavau apie savižudybę (čia rimtai) tačiau tuo pačiu ir mane tai atbaidydavau, nes gyvenime dar turiu daug ko siekti, apie daug ką pagalvoti. O dabar tiesiog toks amžius ir viskas tikiuosi susitvarkys. Jaučiuosi dažnai vienišas, bet tuo pačiu nenoriu būti su niekuo. Iš tikro viskas prasidėjo tada, kada išsiskyriau su mergina. Kažkaip nuo tada pasidariau kitoks. Esu dažnai ne nuotaikoje, nors su aplinkiniais stengiuosi būti linksmas ir pan. Tai tik kaukė. Esu irzlus, mokykloje negaliu niekaip susikaupti, mintys vaikšto visai kitur. Apskritai, kairė nežino ką veikia dešinė. Buvo labai sunku pačioje pradžioje, dabar jau kiek apsitvarkę, gal išvyksiu į užsienį bent trumpam pabūti, gal Lietuvoje rasiu darbelį kokį, turėsiu užsiemimą ir pan.
 
Žodžiu, kaip matai, ne tu vienas toks likimo neapdovanotas žmogus. :rolleyes: bet svarbiausia - nenusimink. Visiems būna juodų, baltų dienų. Aš skaitau, jeigu šiandien sunku, rytoj bus lengva. Parašyk, jeigu norėsi į PM. Galėsim pašnekėt. Ir taip čia per daug išsiterpiau, bet tiesiog gal bus lengviau jeigu išsiliesiu čia. Nesinori artimiesiems užkrauti, o čia.. Vėjas prablaškys ir visi pamirš. <_<
 
 
Sėkmės ir BŪK SAVIMI!!!

Taigi per tiek laiko, Uždarbis.lt forume, sugebėjau parašyti tik apie keliavimą. Šis straipsnis bus kažkas kito. Pasistengsiu parašyti kelis svarbiausius gyvenimo dalykus, kas manyčiau šiam forumui labai tinka, kaip asmeniniui tobulėjimui.
 
 
Mes einame per gyvenimą...
 
Mes visi einame per gyvenimą skirtingai. Kai kurie iš mūsų renkasi padaryti tiek mažai kiek įmanoma, o kiti gyvena pilnu ritmu. Ką mes visi turim bendro, tai kad mes leidžiame savo laiką kažką darydami. Tai kas man įdomu, lemia, kaip aš leisiu savo laiką. Pamėginkite padaryti tokį paprastą eksperimentą su savim. Paklauskite savęs šių klausimų:
 
1. Kaip aš leidžiu savo laiką?
2. Kokie 5 veiksmai, kuriuos darydamas, praleidžiu daugiausiai savo laiko?
3. Kokia pagrindinė priežastis, kodėl aš leidžiu savo laiką būtent taip?
 
Prireiks šiek tiek laiko, kol atsakysit į šiuos klausimus ir aš rekomenduoju, gerai apmąstyti apie tai, kaip leidžiate savo laiką. Yra daugybė kitų klausimų, kuriuos galėtumėte savęs paklausti, kaip "Ką aš darau skirtingose gyvenimo situacijose, ir kodėl, tai darau?". Tokio tipo klausimai didins mūsų supratimą, kaip mes ėjome, dabar einame per gyvenimą.
 
...Bet ar mes žinome, kur mes einame?
 
Priežastis, kodėl tie klausimai buvo vertingi, kad tiesiog ėjimas, nereiškia, kad mes judame būtent ta linkme, kuri mums yra gera. Paklauskite savęs šių klausimų, kad pamatytumėte, ar ir jūs randate tiesos tame:
 
 
1. Ar aš žinau, ko aš noriu iš gyvenimo ir jei taip, tai ko?
2. Ar aš kartais jaučiu, kad aš neturiu laiko tam, ką aš iš tikrųjų noriu daryti?
3. Ar aš kartais darau dalykus, ne dėl to, kad to noriu, o dėl to, kad kiti to iš manęs tikisi, arba dėl to, kad pritapčiau?
4. Ar aš išgyvenau vidurinio amžiaus krizę, arba žinau, kas tai išgyveno?
5. Ar aš kada nors tęsiau bendravimą su žmogum, nors žinojau, kad tai nėra man gerai?
6. Ar aš kada nors praleidau daugybę laiko dirbdamas, ar darydamas ką nors kitą, kas paskui pasirodė, kad nėra taip svarbu MAN pačiam?
 
Esmė ką aš norėjau pasakyti, nėra tai, kad mes visada žinome, ar galime žinoti, kas teisinga būtent MUMS ir būti tikriems, kuria kryptimi mes einame. Tai neimanoma, mano manymu. Tai ką aš sakau, tiesiog ėjimas, nereiškia, kad mes nukreipti teisinga linkme. Mes niekada negalime žinoti, koks yra tas teisingas kelias, kuriam mes turėtumėm skirti kuo daugiau savo laiko, bandydami suprasti save ir ko mes norime iš šio savo gyvenimo. Turbūt mes turėtumem paklausti savęs KLAUSIMŲ KLAUSIMO:
 
Kokie yra svarbiausi dalykai gyvenime?
 
 
Patys svarbiausi dalykai gyvenime yra...

Šis medis Namibijoje, galėtų būti gyvenimo medis. Jis beveik 10 metrų pločio!
 
Žemiau aš aprašysiu dalykus, kurie mano manymu yra patys svarbiausi, beveik kiekvienam gyvam žmogui šioje žemėje. Taip, mes esam visi skirtingi, bet kaip mums visiem reikia vandens ir oro, yra dalykų kurių mum taip pat visiem reikia.
 
Prieš apžvelgiat kelis svarbiausius dalykus gyvenime, reikia apibrėžti žodį "gyvenimas" ir pateikti pagrindinę prielaidą, ant kokio požiūrio aš pastačiau savo gyvenimą.
 
Aš apibrėžiu gyvenimą gana paprastai:
"Gyvenimas yra galimybė ir laikas kurį mes turime, bendrauti su pasauliu."
 
Pagrindinė prielaida, mano gyvenimo požiūris yra paremtas:
"Gyventi gerą gyvenimą reiškia bendrauti su pasauliu taip kad, tai duotų mum prasmę ir pozityvių emocijų, nesukeliant žalos."
 
Turint tai omenyje, čia mano lentelė, keturių svarbiausių dalykų gyvenime:
 

 
 
Kaip jūs matote iš lentelės, aš manau, kad sveikata, santykiai, vertybės ir svajonės ir pozityvus požiūris į save yra keturi patys svarbiausi dalykai gyvenime.
 
Rūpintis savo sveikata
"Sveikata yra gyvenimas. Rūpinkis ja, taip kaip rūpintumeis ką tik gimusiu savo vaiku."
 
Prasta sveikata sumažins tavo turimą laiką šiame pasaulyje ir tavo galimybes gyventi gyvenimą tokį kokį nori gyventi. Todėl, jei mes norim gyventi ilgą gyvenimą su savo mintim ir kūnu, kurie mus gali nuvesti bet kur, kur mes tik norime, mes privalome rūpintis savo sveikata. Aš nesakau, kad gyvenimas negali būti geras, jei mes sergame, esame neįgalūs ar turime kitų sveikatos problemų. Aš sakau, mano tyrimai rodo, kad žmonės norėtų jaustis galintys gyventi tokiu būdu, kuriuo jie yra vertingi ir gyventi taip ilgai, kaip įmanoma. Sveikata, vadinasi yra absoliučiai svarbi.
 
Gaila, bet dauguma iš mūsų supranta, kokia svarbi yra sveikata tik tada, kai jos nebėra. Tai didelė gėda. Geras dalykas yra tai, kad mes galim paveikti savo sveikatą lengviau, nei dauguma žmonių galvoja.
 
Dėti pastangas į santykius
"Praleisk naudingą laiką su žmonėm kuriuos myli ir santykiai augs, stiprės ir gilinsis. Nedaryk to ir jie po biškį užges."
 
Kai kalbama apie gyvenimą, esame įpratę girdėti save ir kitus sakant, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra šeima ir draugai. Sunku nesutinkti su tuo, nes įrodymų, patvirtinančių tai yra labai daug. Kas nėra visiškai suprantama ar diskutuojama, tačiau yra svarbu dėti pastangas į santykius, kad jie gebėtų augti ir klestėti. Kalbant atvirai, daugelis iš mūsų turi mažai žinių, ką reiškia "dėti pastangas".
Aukščiau yra greičiausiai viena iš priežasčių, kodėl mes matome tiek daug skyrybų, kodėl mūsų praleidžiamas laikas su draugais nuolat mažėja, nes mes "suaugom", ir kodėl daugelis iš mūsų leidžia daugybę laiko prie televizoriaus ar kompiuterio, nei leisdami jį su savo vaikais, šeima. Asmeniškai, aš nemanau, kad tai įvyksta todėl, kad mes to norim. Aš manau, kad tai įvyksta todėl, mes neleidžiame sau pagalvoti apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu ir mes nevisiškai suprantame, kokios yra pasekmės, tų menkų sprendimų priimamų diena iš dienos savo santykiuose. Siekiant turėti gerus santykius, aš manau, kad turime praleisti tam tikrą laiko "kiekį", su žmonėmis, kuriuos mylime.
 
Gyventi savo vertybėmis ir siekti svajonių
"Mąstydami apie, tai koks žmogus tu norėtum būti ir ko tu nori iš savo gyvenimo, padidins jūsų supratimą apie save. Gyvenimas pagal šį supratimą suteiks jums tikslą, pasitenkinimo ir ramybės pojūtį"
 
Būti sveikam, turėti pozityvų požiūrį į save ir turėti puikius santykius yra nuostabu, bet kas esi žodyje "TU" iš tikrųjų tu? Kas tave daro kitokiu nei kiti? Kokie yra dalykai, kurie tau suteikia energijos? Kokie yra dalykai, kurie tau suteikia prasmę, gyvenimo džiaugsmą ir nupiešia tavo veide šypseną, kuri sako: "Aš šokinėju iš laimės"?
 
Mąstydami apie tai, kas esame ir kas svarbu mums, leis padidinti mūsų supratimą apie save, ir tai ką norime daryti su savo gyvenimais. Kuo anksčiau pradėsime apie tai mąstyti, tuo geriau mes suprasim kas mums yra teisinga, kuo mes vertingi ir kokių svajonių siekti.
 

Spitzkoppe Namibijoje, vieta, kur gimsta svajonės
 
Įdiegti pozityvų požiūrį į save
"Kaip mes žiūrėsime į save yra pagrindas, iš kurio mūsų gyvenimas yra pastatytas. Pastatyk stiprius pamatus."
 
Kai mes neturime pozityvaus požiūrio į save, dažniausiai mes save lyginam save su kitais žmonem, jaučiamės nepasitikintys savimi ir per stipriai reaguojam į kitų nuomonę. Mes taip pat linkę daryti sprendimus pagal kitų žmonių lūkesčius, o ne daryti tai, ką tikrai jaučiam, kad mes turim daryti. Turėdami pozityvų požiūrį į save, kita vertus reiškia priimti save tokį koks esi ir kuo pats tiki. Tai reiškia turėti drąsos pačiam priimti sprendimus ir gyventi gyvenimą tokį, koks jis mums atrodo teisingas. Asmeniškai, aš supratau, ne taip seniai, kad aš gyvenau didžiąją dalį savo gyvenimo, be stipraus požiūrio į save. Tik per pastaruosius kelerius metus aš sugebėjau suprasti ir priimti tai, kad aš labai retai jaučiuosi "žemiau" kažko, ar nepasakyti to kuo aš stipriai tikiu dėl kitų žmonių nuomonės. Aš vis dar, aišku, turiu kur save tobulinti, ypač su blogai priimtų sprendimų pasekmėmis.
 
Keturi svarbiausi dalykai gyvenime yra glaudžiai susiję
 
Sveikata. Santykiai. Vertybės ir svajonės. Savęs požiūris. Visi jie įtakoja vienas kitą. Pavyzdžiui, kaip sveikata paveikia jūsų energiją, kurią galėtumėt skirti kitiems trims faktoriams. Jūsų požiūris į save įtakoja jūsų psichinę sveikatą, kaip jums bendrauti su žmonėmis ir kiek jūs sau galite "leisti" savo asmeninį svajonių gyvenimą ir taip toliau. Tobulėjimas bet kurioje iš šių sričių, turės poveikį ne tik BŪTENT toje srityje, bet ir kitose taip pat.
 
 
Ačiū, kad skaitėte, bei tobulėkite kiek tik galite daugiau :).
 
 
 
Uždarbis.lt ---cnqq---

Nepykit, kulturistai. Bet man tai juokingai čia skamba tokios "pamokos" kaip tapti kulturistu, o gal labiau marozu. Rimta roža, treningas ir kieta eisena. Juokinga tiesiog.

Manau reiketu kalbeti faktais:
Iki 22 savaites, vaisius esantis gimdoje nelaikomas zmogumi, nes neturi susiformavusios nervu sistemos. Taigi atlikus aborta, nieko nenuzudome kaip cia daug kas teigia. Sakai kad su laiku is vaisiaus issivystis asmenybe? Taip, tai logiska, taciau galime tada taip pat galvoti, kai kiekviena karta ispurski sekla, arba kai moteris pasalina savo kiausineli, tai taip pat sugadinama galimybe issivystyti gyvybei.
 
As asmeniskai dirbu sitam reikale. Tai is gyvenimiskos patirties galiu pasakyti, nieks is gero gyvenimo nesidaro to aborto.
 
O jei sakyti taip ar ne, as esu uz.
 
Keli pavyzdziai:
Nestumas 15-meciu poroje. Kas is to gausis? Ir siaip, besilaukianciosios motina nusprendzia toki reikala.
Padarai testa del igimtu chromosominiu anomaliju, matai rimta susirgima. Sitoj situacijoja beveik garantuota, kad moteris pagimdziusi nesveika vaika, bus palikta vyro likimo valioj, pati kankinsis nuo x iki xx metu ir vistiek pamatys vaiko mirti.
Besilaukiancioji atlieka ZIV testa iki 12 savaites ir jis teigiamas. Kas tada? Iki gimdymo pabaigos sunkiai iseis sureguliuoti ir ZIV virusa numusti iki nulio. Rizikuosit, kad vaikas gims positive?
 
Cia tik keli pavyzdziai, galeciau sugalvoti dar n ju.
 
Bet kokiu atveju peace :)

Labas. Dar viena tema su rinkodariniu pavadinimu, tam, kad pritrauktų jus. Nežinau ar šiame forume diskutuota apie abortus ir jų įtaką socialiniam gyvenimui.
Norėčiau su jumis labai paprastai padiskutuoti. Abortai: už ar prieš? Daryčiau vien tik apklausą, tačiau jos nenaudosiu, nes noriu argumentuotų atsakymų, ne tik 1 žodžio.
Mano manymu, kalbėdami apie abortą ir žmogiškumą mes turėtume panirti į filosofiją. Kas yra žmogaus būtis? Tai gyvybė, gyvenimas. Kada prasideda toji būtis? Kai užsimezga būtybė. Ar mes turime teisę atimti gyvybę individo, kuris pats negali už save atsakyti ir nuspręsti? Ar aborto darymas prasilenkia su žmogiškumu? Šiuos klausimus palieku jūsų teismui.

Kiekvienas sveikas žmogus yra pagalvojęs nors kartą apie savižudybę. Kas nori, tas ir taip ir padarys. Niekas neįkalbės ir neperkalbės. Didžioji dalis tokių "savižudžių" labiau tik nori atkreipti dėmesį į save, nori dėmesio ir t.t. Gal gailesčio net.

Autoriui - spaudžiu dešinę. Puiki, įdomi ir labai plati tema.
 
Nenoriu "išsitempti", bet pasakysiu, kad žemas gyvenimo lygis yra viena iš priežasčių dėl pesimizmo. Lietuvoje sunku, kiekvienas tą akcentuoja. Žmonės pavydi kitiems, užsienyje esantiems Lietuviams, ar kitataučiams svetur, nes ten jie daugiau uždirba, gyvena solidesnį gyvenimą, gali išvažiuoti atostogauti ir pan. Viskas remiasi į finansus. Todėl Lietuva yra ir pesimistė, ji pirmauja pagal savižudybių skaičių ir t.t. Aš pats augau iš tikrųjų keistoje aplinkoje. Be abejo, turėjiau mylintį, bet to nenorinti parodyti tėvą, brolius, seserį. Kadangi buvau jauniausias, likau su tėvu. Įprastai, šeima yra svarbiausias dalykas gyvenime, ji tave palaiko, neturi, o privalo padėti ir t.t. Tačiau mane nuolatos nuteikia, kad esu nevykėlis, kad aš nieko niekada nepasieksiu ir nieko neturėsiu. Iš tikrųjų žiauru tai girdėti ir tuo labiau čia sakyti, tačiau taip jau yra. Kadangi man tokios kalbos jau seniai manęs nepaveikia, tad ir į galvą tokių dalykų nekišu ir žinau, kad savo vaikams aš taip niekada nekalbėčiau tokių žodžių, kokius teko man išgirsti. Taip, gyvenimas nelengvas, būna blogų dienų užeina, būna geriau. Kaip ir daugeliui iš tikrųjų. Aš nesu pesimistas, nesu optimistas, aš labiau esu realistas, kuris į viską žiūri įžvelgdamas realybę. Aš dabar žinau, kad nieko ypatingo aš nepasiekiau, nes man tik 18 m. Vis dar mokausi, ieškau darbo ir t.t. Pagalvoju, kad jeigu būtų buvus kita aplinka, būtų nuteikinėję mane, kad viskas bus gerai, čia padarysi tą, padarysi aną. To nebuvo, ir kas dieną klausytis tokių dalykų buvo skaudu, tačiau su laiku supratau, kad kalbos ir liks kalbos ir, kad tai mane tik stums į kalną ir yra kaip ir papildomas stimulas stengtis ir įrodyti tai, ko iš tavęs nesitiki ir t.t. Daugiau, visi broliai, sesuo mane palaiko, nekalba nesamonių, kad nieko nepasieksiu ir nieko aš vertas. Tai ir tas prisideda prie to, kad į tėvo kalbas aš nekreipiu dėmesio, o galbūt, po daugelio metų aš jam tik padėkosiu už tai, kad savo pesimistiškomis kalbomis jis tik mane užstūmė į kalną ir tiek. :)
 
Na, o daugelis žmonių, kuriuos pažįstu manau, kad yra optimistai ir realistai. Kažkaip neteko bendrauti su labai pesimistišku žmogumi. Nors... gal žmonės net ir būdami su draugais, šeimos nariais, dėvi kaukes ir apsimeta laimingais ir į gyvenimą tuo metu žiūri optimistiškai, o likę vieni jau galvoja priešingai.

Autoriui - spaudžiu dešinę. Puiki, įdomi ir labai plati tema.
 
Nenoriu "išsitempti", bet pasakysiu, kad žemas gyvenimo lygis yra viena iš priežasčių dėl pesimizmo. Lietuvoje sunku, kiekvienas tą akcentuoja. Žmonės pavydi kitiems, užsienyje esantiems Lietuviams, ar kitataučiams svetur, nes ten jie daugiau uždirba, gyvena solidesnį gyvenimą, gali išvažiuoti atostogauti ir pan. Viskas remiasi į finansus. Todėl Lietuva yra ir pesimistė, ji pirmauja pagal savižudybių skaičių ir t.t. Aš pats augau iš tikrųjų keistoje aplinkoje. Be abejo, turėjiau mylintį, bet to nenorinti parodyti tėvą, brolius, seserį. Kadangi buvau jauniausias, likau su tėvu. Įprastai, šeima yra svarbiausias dalykas gyvenime, ji tave palaiko, neturi, o privalo padėti ir t.t. Tačiau mane nuolatos nuteikia, kad esu nevykėlis, kad aš nieko niekada nepasieksiu ir nieko neturėsiu. Iš tikrųjų žiauru tai girdėti ir tuo labiau čia sakyti, tačiau taip jau yra. Kadangi man tokios kalbos jau seniai manęs nepaveikia, tad ir į galvą tokių dalykų nekišu ir žinau, kad savo vaikams aš taip niekada nekalbėčiau tokių žodžių, kokius teko man išgirsti. Taip, gyvenimas nelengvas, būna blogų dienų užeina, būna geriau. Kaip ir daugeliui iš tikrųjų. Aš nesu pesimistas, nesu optimistas, aš labiau esu realistas, kuris į viską žiūri įžvelgdamas realybę. Aš dabar žinau, kad nieko ypatingo aš nepasiekiau, nes man tik 18 m. Vis dar mokausi, ieškau darbo ir t.t. Pagalvoju, kad jeigu būtų buvus kita aplinka, būtų nuteikinėję mane, kad viskas bus gerai, čia padarysi tą, padarysi aną. To nebuvo, ir kas dieną klausytis tokių dalykų buvo skaudu, tačiau su laiku supratau, kad kalbos ir liks kalbos ir, kad tai mane tik stums į kalną ir yra kaip ir papildomas stimulas stengtis ir įrodyti tai, ko iš tavęs nesitiki ir t.t. Daugiau, visi broliai, sesuo mane palaiko, nekalba nesamonių, kad nieko nepasieksiu ir nieko aš vertas. Tai ir tas prisideda prie to, kad į tėvo kalbas aš nekreipiu dėmesio, o galbūt, po daugelio metų aš jam tik padėkosiu už tai, kad savo pesimistiškomis kalbomis jis tik mane užstūmė į kalną ir tiek. :)
 
Na, o daugelis žmonių, kuriuos pažįstu manau, kad yra optimistai ir realistai. Kažkaip neteko bendrauti su labai pesimistišku žmogumi. Nors... gal žmonės net ir būdami su draugais, šeimos nariais, dėvi kaukes ir apsimeta laimingais ir į gyvenimą tuo metu žiūri optimistiškai, o likę vieni jau galvoja priešingai.

Autoriui - spaudžiu dešinę. Puiki, įdomi ir labai plati tema.
 
Nenoriu "išsitempti", bet pasakysiu, kad žemas gyvenimo lygis yra viena iš priežasčių dėl pesimizmo. Lietuvoje sunku, kiekvienas tą akcentuoja. Žmonės pavydi kitiems, užsienyje esantiems Lietuviams, ar kitataučiams svetur, nes ten jie daugiau uždirba, gyvena solidesnį gyvenimą, gali išvažiuoti atostogauti ir pan. Viskas remiasi į finansus. Todėl Lietuva yra ir pesimistė, ji pirmauja pagal savižudybių skaičių ir t.t. Aš pats augau iš tikrųjų keistoje aplinkoje. Be abejo, turėjiau mylintį, bet to nenorinti parodyti tėvą, brolius, seserį. Kadangi buvau jauniausias, likau su tėvu. Įprastai, šeima yra svarbiausias dalykas gyvenime, ji tave palaiko, neturi, o privalo padėti ir t.t. Tačiau mane nuolatos nuteikia, kad esu nevykėlis, kad aš nieko niekada nepasieksiu ir nieko neturėsiu. Iš tikrųjų žiauru tai girdėti ir tuo labiau čia sakyti, tačiau taip jau yra. Kadangi man tokios kalbos jau seniai manęs nepaveikia, tad ir į galvą tokių dalykų nekišu ir žinau, kad savo vaikams aš taip niekada nekalbėčiau tokių žodžių, kokius teko man išgirsti. Taip, gyvenimas nelengvas, būna blogų dienų užeina, būna geriau. Kaip ir daugeliui iš tikrųjų. Aš nesu pesimistas, nesu optimistas, aš labiau esu realistas, kuris į viską žiūri įžvelgdamas realybę. Aš dabar žinau, kad nieko ypatingo aš nepasiekiau, nes man tik 18 m. Vis dar mokausi, ieškau darbo ir t.t. Pagalvoju, kad jeigu būtų buvus kita aplinka, būtų nuteikinėję mane, kad viskas bus gerai, čia padarysi tą, padarysi aną. To nebuvo, ir kas dieną klausytis tokių dalykų buvo skaudu, tačiau su laiku supratau, kad kalbos ir liks kalbos ir, kad tai mane tik stums į kalną ir yra kaip ir papildomas stimulas stengtis ir įrodyti tai, ko iš tavęs nesitiki ir t.t. Daugiau, visi broliai, sesuo mane palaiko, nekalba nesamonių, kad nieko nepasieksiu ir nieko aš vertas. Tai ir tas prisideda prie to, kad į tėvo kalbas aš nekreipiu dėmesio, o galbūt, po daugelio metų aš jam tik padėkosiu už tai, kad savo pesimistiškomis kalbomis jis tik mane užstūmė į kalną ir tiek. :)
 
Na, o daugelis žmonių, kuriuos pažįstu manau, kad yra optimistai ir realistai. Kažkaip neteko bendrauti su labai pesimistišku žmogumi. Nors... gal žmonės net ir būdami su draugais, šeimos nariais, dėvi kaukes ir apsimeta laimingais ir į gyvenimą tuo metu žiūri optimistiškai, o likę vieni jau galvoja priešingai.

Tik jau ne šiame :)