Parazite

Gana čia skleisti bullshit'ą. Mano draugas su MBE į vf net du kartus įstojo. Ir dar ne betkur - į VU. Nereikia tikėtis su MBE įstoti į humanitarinius/socialinius, bet technologijų mokslai, menai ir gal dar kurie kiti dalykai laisvai pasiekiami.

Čia bus viso labo mano subjektyvi nuomonė. Man atrodo jos ir klausei :) Na ir - ji bus gan kategoriška, nes kitaip ji išvis nebūtų nuomonė, o būtų nieko nesakantis pliurzalėlis, bet čia aš taip galvoju :)
 
Gerai būtų, deja neretai duodama kaip tik - tai kas visai nereikalinga. Net dieninėse studijose žmonės pasigenda reikalingų žinių, o apie ištęstines - gali tik spėlioti kas kokiam dėstytojui "susišvies", ir ar nebus taip, kad mokysiesi visiškai nereikalingus dalykus, o apie aktualius nei nesužinosi.
 
Ar neprasilenkia su logika šios mintys? Nenoriu brūžinti suolų - bet noriu kuo greičiau pradėti rimtai žiūrėti į gyvenimą, užsidirbti savų pinigų? Daugiau laiko sau? Ir toks pats diplomas kaip dieninukų?
Jei nenori investuoti į ateitį, bet nori rimto gyvenimo, su darbu, pinigais, laisvu laiku - iš kur visa tai atsiras? Nemanau, kad pasaulis veikia tokiu būdu - jis veikia labiau tokiu: kiek įdedi pastangų - maždaug tiek pat gali tikėtis rezultato. Ir tai neiškart, pradžioj reikia daug daug pastangų, o tik gerokai vėliau viskas pamažu pradeda "atsipirkt". Vėliau tos proporcijos keičiasi, bet iki to reikia užaugt. O dabar - panašu, kad tikiesi sutaupyti visko: laiko, energijos, pastangų, bet visiškai nieko neprarasti - tai man atrodo neįmanoma.
 
Nežinau kaip geriau paaiškinti, bet - tarkime kalbam ne apie kažkokias studijas, o būtent apie mokymąsi groti gitara.
Tarkime aš lankau dienines gitaros paskaitas, groju gamas, skaitau natas, mokausi muzikos teorijos, solfedžio ir kas ten tik susiję - ir groju, bei gilinuosi į visa tai 4 metus, ar kiek priklauso, beveik kiekvieną dieną - tiek paskaitose, tiek po jų, nes nuolat užduodami namų darbai.
Mano draugė nusprendžia išmokt grot gitara neakivaizdiniu būdu: grubiai tariant - paprašo dėstytojų greitų tutorialų, atsispausdina kelių gabalų tab'us, visko iš to, ką mokausi aš - po trupinėlį, ir eina atsiskaityti. Ji groja kelias savaites per metus - prieš sesiją, kai laikas prispaudžia.
 
Klausimas - ar tikrai manai, kad aš ir draugė būsime vienodo lygio?
Kitas klausimas - koks Tavo tikslas? Įgyti žinių, tapti profesionale, ar kuo greičiau pabaigti studijas?
 
Kiek neakivaizdininkų pažinojau - beveik visi ėjo studijuoti taip tik todėl, kad neturi laiko, bet reikia diplomo, ir tikrai visi sakė, kad nespėjo žmoniškai įsigilinti į nei vieną dėstomą dalyką - daugelis net gailėjosi, kad norėjo išmokti geriau, bet negalėjo - tiesiog ne tokios studijos. Visi taip pat sakė, kad juos daug lengviau praleidžia, nei dieninių studijų studentus - tai ir pati paminėjai, ir tai akivaizdžiai iliustruoja studijų kokybę vienoje ir kitoje studijų formoje. Manai apie tai nežinos darbdaviai (čia apie vienodus "popieriukus")?
 
Asmeniškai nesuprantu tokio studijavimo, jei nėra ypatingų aplinkybių - pavyzdžiui: esi pagyvenęs žmogus, kurio karjerai trukdo laipsnio nebuvimas, nors turi gerą darbą; arba - visiškai neturi artimųjų palaikymo, nors esi gabus - turi ieškoti darbo visai dienai, nespėji lankyti paskaitų; arba - čia jau antras/kažkelintas tavo diplomas, kurio kažkodėl norisi/reikia, bet jis nėra pagrindinis.
 
Linkiu sėkmės, bet siūlau gerai pagalvoti apie šį sprendimą. Nesakau, kad neįmanoma studijuoti neakivaizdžiai - tiesiog, kaip jau sakiau - tikslai ir aplinkybės daug ką lemia. Girdėti argumentai man neatrodo svarūs, stebuklai iš oro nevyksta - sutaupiusi studijų laiką vėliau gali prarasti dar gerokai daugiau, ieškodama rimto, gerai apmokamo darbo.

Klysti.
 
Jei surinksi 93% taškų tai ir gausi 100 balų į atestatą.

Į brandos atestatą rašomi yra ne X ašyje nurodyti duomenys, o Y (balai). Tam jis ir vadinasi "kriterinis" vertinimas. Taip pat galima matyti, jog sistema ta pati kaip ir praeitais metais, o pasižiūrėjus i NEC pateiktus egzaminų rezultatus matome, jog rašomi yra balai, o ne procentai.

Reikėtų pirmiau apsibrėžt, ką reiškia žodis "pajusime". Aš tai ir dabar jaučiu ir daugelis kitų žmonių jaučia, nespręskim pagal savo individualų pavyzdį ar savo asmeninę aplinką, tam yra nacionalinė statistika, kuri rodo objektyvų bendrą vaizdą.
 
Turbūt vienas iš aktualiausių rodiklių "paprastam žmogui" yra perkamoji galia. Perkamoji galia, nuliūdinsiu, tikrai nepasikeis staiga, tai - ilgalaikis uždavinys, kurį įmanoma pasiekti tik valdžioje turint atsakingus ir atitinkamai į tą pačią ilgalaikę perspektyvą orientuotus asmenis, kurie dirbtų galvodami kaip pasiekti, kad Lietuvoje būtų gerai ateityje, o ne kaip įgyti aukštus asmeninius reitingus šiandien. Ir kitaip būti negali. Bet koks progresas, kuris yra tvarus ir subalansuotas, dažniausiai yra pasiekiamas tik ilgalaikėmis priemonėmis.
 
Bet aš nematau jokio poreikio mums, lietuviams, skųstis. Pasižiūrėkit į Lietuvą prieš 20 metų ir dabar. Ekonomine ir pragyvenimo lygio prasme - tai dvi skirtingos šalys. Čia panašiai kaip ir su žmogum. Kai matai save kiekvieną rytą veidrodyje, tai tau atrodo, kad tu nesikeiti. Bet kai tavo tolimas giminaitis aplanko tave po 10 metų, jis mato aiškius pokyčius.
 
Tad gal ir jūs pamėginkit pagalvot, ne kaip gyvenot vakar ir šiandien, o kaip gyvenot paauglystėj ir kaip gyvenat dabar. Kaip gyvenot jūs savo vaikystėj ir kaip gyvens jūsų vaikai. Jei nematote progreso, tai tuomet nesiorientuojate aplinkoje.
 
Iš čia ir išplaukia atsakymas. Dar po kokių 20 metų mes vėl galėsime pažvelgti atgal ir užfiksuoti naują mūsų progreso etapą. O, jei valstybei vadovaus atsakingi ir sąžiningi žmonės, tai įvyks greičiau ir sklandžiau. Jei rinksimės populistus, korumpuotus asmenis, kurie netrukus po patekimo į valdžią gauna 4 metus kalėjimo, arba asmenis, kurie priešinasi valstybei strateginę reikšmę turintiems, pvz., energetinės nepriklausomybės projektams, tai patys suprantat, kad tik apsisunkinsim. Lietuvos perspektyvos tokios geros, kad mūsų progresas vis tiek nesustos. Bet rinkdamiesi teisingai mes galim pasiekti daugiau, greičiau, o tai, ką pasieksim, nukreipti į stiprios viduriniosios klasės visuomenėje auginimą, o ne oligarchų ar dar nuo sovietinių laikų įtaką išlaikiusios nomenklatūros rankas.

Ne. Neišlaikius žurnalistikos stojamojo iš vis nedalyvauji konkurse.

Visų pirma tai nežiūrėkit taip siaurai į viską - baigtos istorijos studijos pirmiausia yra išsilavinimas, ne specialybė. Kaip ir bet kokios kitos universitetinės studijos. Baigus istoriją nebūtina dirbti mokytoju ar gidu muziejuj - mano pažįstami istorikai dirba vertėjais ir žurnalistais, dėstytojais ir mokslininkais ir dar velnias žino kuo. Dirba ir uždirba. Sakot, ne visiems taip pasiseka ir ne visi tam sutverti? Tai žinoma. Pasiseka geriausiems, likę paslepia savo diplomą stalčiuje ir eina dirbti į Maximą.
 
Bet jei galvojate, kad taip yra tik socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, tai klystat. Kiekvienais metais atsiranda ir bedarbių informatikų (čia iš tų, kurie iš vis baigia, nes trust me, dalis įstojusių su savo 15 KB labai greitai atkrenta - jiems paprasčiausiai per sunku mokytis) - niekam nereikia beviltiškai blogų specialistų, kurie į informatiką stojo be mažiausio supratimo kas tai yra, nes taigi tokia perspektyvi specialybė. Taip kad svarbiausia yra realiai įvertint savo sugebėjimus ir jei jau stoti, tai stoti ten, kur jaučiate, kad galite būti geriausiais - jei būsit aktyvūs ir sugebėsit patys sau susikurti galimybes, tai ir studijos bus įdomios, ir darbų jas baigus tikrai netruks.

Jei abi rankos kairios, tai ir legalūs Win nepadės tau

Visų pirma tai nežiūrėkit taip siaurai į viską - baigtos istorijos studijos pirmiausia yra išsilavinimas, ne specialybė. Kaip ir bet kokios kitos universitetinės studijos. Baigus istoriją nebūtina dirbti mokytoju ar gidu muziejuj - mano pažįstami istorikai dirba vertėjais ir žurnalistais, dėstytojais ir mokslininkais ir dar velnias žino kuo. Dirba ir uždirba. Sakot, ne visiems taip pasiseka ir ne visi tam sutverti? Tai žinoma. Pasiseka geriausiems, likę paslepia savo diplomą stalčiuje ir eina dirbti į Maximą.
 
Bet jei galvojate, kad taip yra tik socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, tai klystat. Kiekvienais metais atsiranda ir bedarbių informatikų (čia iš tų, kurie iš vis baigia, nes trust me, dalis įstojusių su savo 15 KB labai greitai atkrenta - jiems paprasčiausiai per sunku mokytis) - niekam nereikia beviltiškai blogų specialistų, kurie į informatiką stojo be mažiausio supratimo kas tai yra, nes taigi tokia perspektyvi specialybė. Taip kad svarbiausia yra realiai įvertint savo sugebėjimus ir jei jau stoti, tai stoti ten, kur jaučiate, kad galite būti geriausiais - jei būsit aktyvūs ir sugebėsit patys sau susikurti galimybes, tai ir studijos bus įdomios, ir darbų jas baigus tikrai netruks.

Su tokia logika tai..........

Gavęs vf vietą pirmame etape, sutartį gali pasirašyti nuo 2013-07-29 iki 2013-08-02, kitaip ją prarasi. Taigi negalėsi jos daugiau panaudoti (bent aš taip suprantu).

Visų pirma tai nežiūrėkit taip siaurai į viską - baigtos istorijos studijos pirmiausia yra išsilavinimas, ne specialybė. Kaip ir bet kokios kitos universitetinės studijos. Baigus istoriją nebūtina dirbti mokytoju ar gidu muziejuj - mano pažįstami istorikai dirba vertėjais ir žurnalistais, dėstytojais ir mokslininkais ir dar velnias žino kuo. Dirba ir uždirba. Sakot, ne visiems taip pasiseka ir ne visi tam sutverti? Tai žinoma. Pasiseka geriausiems, likę paslepia savo diplomą stalčiuje ir eina dirbti į Maximą.
 
Bet jei galvojate, kad taip yra tik socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, tai klystat. Kiekvienais metais atsiranda ir bedarbių informatikų (čia iš tų, kurie iš vis baigia, nes trust me, dalis įstojusių su savo 15 KB labai greitai atkrenta - jiems paprasčiausiai per sunku mokytis) - niekam nereikia beviltiškai blogų specialistų, kurie į informatiką stojo be mažiausio supratimo kas tai yra, nes taigi tokia perspektyvi specialybė. Taip kad svarbiausia yra realiai įvertint savo sugebėjimus ir jei jau stoti, tai stoti ten, kur jaučiate, kad galite būti geriausiais - jei būsit aktyvūs ir sugebėsit patys sau susikurti galimybes, tai ir studijos bus įdomios, ir darbų jas baigus tikrai netruks.

Visų pirma tai nežiūrėkit taip siaurai į viską - baigtos istorijos studijos pirmiausia yra išsilavinimas, ne specialybė. Kaip ir bet kokios kitos universitetinės studijos. Baigus istoriją nebūtina dirbti mokytoju ar gidu muziejuj - mano pažįstami istorikai dirba vertėjais ir žurnalistais, dėstytojais ir mokslininkais ir dar velnias žino kuo. Dirba ir uždirba. Sakot, ne visiems taip pasiseka ir ne visi tam sutverti? Tai žinoma. Pasiseka geriausiems, likę paslepia savo diplomą stalčiuje ir eina dirbti į Maximą.
 
Bet jei galvojate, kad taip yra tik socialiniuose ir humanitariniuose moksluose, tai klystat. Kiekvienais metais atsiranda ir bedarbių informatikų (čia iš tų, kurie iš vis baigia, nes trust me, dalis įstojusių su savo 15 KB labai greitai atkrenta - jiems paprasčiausiai per sunku mokytis) - niekam nereikia beviltiškai blogų specialistų, kurie į informatiką stojo be mažiausio supratimo kas tai yra, nes taigi tokia perspektyvi specialybė. Taip kad svarbiausia yra realiai įvertint savo sugebėjimus ir jei jau stoti, tai stoti ten, kur jaučiate, kad galite būti geriausiais - jei būsit aktyvūs ir sugebėsit patys sau susikurti galimybes, tai ir studijos bus įdomios, ir darbų jas baigus tikrai netruks.