noblistas

Kai darysi darbą paskutinę naktį, visada kartok, kad kitą darbą iš anksto padarysi ir taip kol baigsi mokslus.

Priežastis paprasta - alkoholis man nėra skanus, tai kodėl jį turėčiau gerti? Dėl ko? Atsipalaidavimo? Sugebu atsipalaiduoti ir be jo. Man nereikia gerti "ant drąsos", kad būčiau linksma, sugebėčiau bendrauti ar šokti, bet kaip ir daugeliui lietuvių tau, matyt, šventė be alkoholio - ne šventė ar ne? :) Mano tėvai negeriantys, vyras negeriantis, jo tėvai, seneliai abstinentai. Na ir nesijaučia labai nuskriausti ar prarandantys gyvenimo džiaugsmą. Sutinku, kad mūsų šventės gal ir nėra tipinės lietuvių skoniui, kai kurie išviso akis išpūtę žiūri: "o tai ką jūs per naujus negeriat??? o tai ką veikiat?" :D Lygiai taip pat galėčiau pasakyti dešimt metų gyvenu nevalgydama krevečių, nes man jos neskanios, bet aišku tu gali išvedžioti, kad priežastis ta, jog "noriu pasirodyti GERESNĖ už kitus", todėl jų nevalgau. Aš nenurodinėju kitiems kaip gyventi, atėjusi į kito žmogaus šventę jį gerbiu ir neprimetu savo idėjų, neaiškinu, jog "žinai, gal tu švęsk savo balių be alko, nes aš taip švenčiu", bet suprantu toks gyvenimo būdas nėra nei populiarus, nei suprantamas daugumai, todėl nesistebiu ir tam tikra tavo išreikšta panieka.

Negeriu alkoholio apie 10 metų, pakeičiau į vandenį :D Kas dieną po du litrus :huh:

Apie trečius metus čia
 
Tema nusprendžiau parašyti tam, kad žmonės daugiau sužinotu apie KTU studijų programa "Informatikos inžineriją". Pats šiuo metu esu baigęs du kursus šitos studijų programos ir noriu šiek tiek pasidalinti įspūdžiais ir visa kita.
 
Bet viskas nuo pat pradžių. Kodėl pasirinkau "Informatikos inžineriją"? Baigęs mokyklą, ilgai mąsčiau, kas būtent mane traukia. Dar būdamas mokykloj lankiau papildomos užsiėmimus susijusius su programavimu. Galvoje mąsčiau ir apie paprastą informatika (apie programų sistemas negalvojau), nes ji tokia platesnė yra, tačiau egzaminai lėmė (lietuvių mokyklinis 7, matematika 10, informatika 85), kad teko pirmu numeriu rašytis "Informatikos inžineriją" VF vietą ir ko gero, pats supratau, kad geležis mane labiau traukia, kas atrodė, kad siūlo būtent "Informatikos inžineriją".
 
Pirmi metai
Nepasakyčiau, kad buvo sunkūs labai, tačiau teko prie daug ko priprasti, ypač išsidėti paskaitose 1.30 val.(!). Po paskaitų laisvo laiko yra, ir nemažai (penktadieniais man net paskaitų nebūdavo) Šiek tiek apie kiekvieną modulį studijuotą tais metais
Matematika 1 - Ko gero vienas sunkesniu dalykų. Mokykloj buvo visai kas kitka, o čia kaip sakė dėstytoja "Univero lygis" ir išties, buvo gan sunku, bet įdomu be galo, pradžioje mokino matricas, jų savybes, kaip jas dauginti, sudėti ir pnš. Pirmas atsiskaitymas buvo, kaip davė lapukus su užduotimis, jas reikėjo išspręsti ir atnešti gerai išspręstus (jei būdavo klaida tekdavo perspręsti) tik tuomet leisdavo daryti "gynimą", tai tiesiog paprastas kontrolinis (parodyt ar tikrai išmokau šitą temą) kurį reikia išspręsti, rodos buvo duotos 5 užduotis (jei neklystų) ir duota visa paskaitas (1.30 val). Po matricų (kaip atsiskaitėm)mokino vektorius ir nebepamenu ką dar :D
Komunikavimo pagrindai - Ko gero vienas įdomesniu studijų programų, toks atrodė visiškai ne į temą, tačiau labai naudingas dalykas, pirmoji pamenu užduotis buvo komandinis darbas, grupėse (maždaug po 5-7) rasti problema ir ją išpręsti ir pristatyti (skaidres, video ir pnš) po to buvo kalbėjimas prieš auditoriją, ko gero vienas baisiausiu dalykų kokį teko patirti :D reikėjo pristatyti savo temą, prieš visą grupę (praktinės paskaitos būdavo mūsų 2 grupės) bet visi atsiskaitėm ir buvo begalo įdomu ir nerealu (neteko dar niekad kalbėt prieš tokia auditoriją žmonių) :) . Po to buvo CV gaminimas ir tobulinimas, tai tiesiog gaminom gerą CV.
Skaitmeninės logikos pradmenys - UH :D pirma mintis buvo "kosmosas" po pirmos paskaitos :D manau, kad daug kas vien dėl jos įšėjo iš universiteto. Kas ta skaitmenine logika? Bent jau aš galiu pasakyti, kad schemų jungimas ir tikrinimas :D išties pradžia be galo sunki, nes reikia naudoji dvejetainę skaičiavimo sistema, o ir perprasti nėra labai lengva ją (kaip be skaičiuotuvo pasiversti iš dešimtainės į dvejetainę, būlio algebra ir t.t.), tačiau jei perkandi atrodo nesudėtingas dalykas Pridedu pirmo laboro ataskaita, kad maždaug suprasti kas tai per daiktas :D Nuoroda
Informacinės technologijos - Daug neišiplėsiu, tiesiog mokino su wordu dirbti, matchcad programa, sukurti svetainę (duos nemokamą KTU hostingą :D) ir dar kažką.
Programavimo įvadas - Na čia jau įdomesnis dalykas bent jau man. Bet kadangi aš jau atėjau mokėdamas nemažai apie programavimą, tai pirmas paskaitas nuobodžiavau, tačiau po to jau po mažu priėjom prie objektinio programavimo ir tęsėm visą semestrą. Programavom su C++ su Visual C++ programa.
 
Na ir atėjus žiemai prasidėjo pirmoji sesiją (vyksta visą sausio mėnesį). Galbūt apie ją daug nesiplėsiu, nes išties turiu daug apie ją pasakyti. Tiesiog buvo 5 egzaminai (kiekvieno dalyko) ir kai kurie prašė gauti teigiamą įvertinimą (KTU teigiamas įvertinimas yra 5), o kiti tiesiog pridėdavo kiek gaudavai, nes esmė yra tokia, kad kiekvienas dalykas turi procentus, pvz programavimo egzaminas sudaro 30% įvertinimo galutinio, po to laboratoriniai sudaro kokius 50%, o du kontroliniai po 10% ir jie sumuojasi į bendrą pažymį. Tai jei iš laborų visų (5) bendras įšėjo 8, tai aš jau turiu 0.5 * 8 = 4 galutinio įvertinimo. Laborus reikia daryti ir atsiskaityti (kartu ir su kontroliniais), kad gautum įskaita ir prileistu prie egzo laikymo (na šitą manau, kad Čeponis (tikiuosi :D) dar pasakos jum)
 
Ką gi po sesijos atėjo kitas semestras (studijų modulius mokinames pusę metų beveik).
Kompiuterinė grafika - Vienas įdomesniu moduliu. Teko dirbti su Autocad programa ir braižyti brėžinius (nuo 2d iki 3d). Pridedu, kaip atrodo mano darytas 7 laboratorinis darbas Nuoroda. Taip pat 8 labore reikėjo šiek tiek programuoti su autolisp kalba.
Fizika 1 - Didysis siaubas :D modulis išties gan sunkus, labai daug teorijos (ypač per kolokviumą ir egzaminą). Labiausiai patiko tai fizikos laboratoriniai, jos teko patiem darytis (skaičiuoti, žiūrėti kaip vyksta ir pnš)
Matematika 2 - Dar didesnis siaubas :D, Daug nepasakosiu, tiesiog man rodos, kad visą laiką mokino diferencijavimą (galbūt ir klystu, gal dar kažka mokino, tiesiog nebepamenu).
Objektinis programavimas - Jau šįkart buvo rimčiau daug viskas, pradžioj mokino dirbti su dinamine atmintim, o po to mokino gaminti GUI (vartotojo sąsaja), kad skaičiuotu tavo sukurtam lange, o ne konsolėj.
Filosofija - Ohh, kiek apie ją teko girdėti daug ir visko, atrodė, kad mokslas apie nieką, pilstymas iš tuščio į kiaurą, gal ir taip yra, tačiau galbūt informatikam buvo duota tik maža dalis, mus labiau mokino apie istoriją filosofijos, žymius filosofus (pačius pirmus ir pnš). Na aišku įstrigo vienas filosfinis dėstytojo klausimas, kaip ateiviui paaiškinti kas yra tai per daiktas stalas :lol:
Na ir po kiekvieno išmokto dalyko, sesija. Tęsiasi visą birželį.
 
Taip ir prabėgo pirmi metai, kupini nerealiu įspūdžiu, tiek daug naujo sužinojau per tuos metus. Kaip pastebėjote pirmais metais labai daug įvairių dalykų moko, bet čia visur taip yra. Ir visą šitą ką mokiausi, mokosi visi informatikos pirmakursiai, nesvarbu, ką studijuoji ar programų sistemas ar paprastą informatiką, visiems tai priklauso. Ai tiesa dar yra S lygis kai kurių dalykų (sustiprintas) apie juos nieko negaliu pasakyti, kadangi neteko nei vienam dalyke nesimokyt sustiprintai.
 
Antri metai
Fizika 2 - fizika 1 pratęsimas :D (kiek žinau dabar tai juos sujungė, tai tebus tik fizika). Čia jau mokomosi optikos, branduolio teorijos (fiziką 1 buvo Čia skaidres, visos mokytos temos).
Diskrečiosios struktūros - Aibių teorija, grafų teorija, kombinatorika (egzaminas susideda iš kriptografijos).
Taikomoji matematika - Ir vėl matematika... :D išties, iš pradžių atrodė, gan sudėtinga pati teorija, tačiau prasilaužti įmanoma. Mokino skaičių, funkcijų eilutes (daugiau nepamenu).
Duomenų struktūros - JAVA programavimas ir tiek. Tiesa geriau supažindina, kaip reikia taisyklingai programuoti (testų sudarymas ir pnš.) taip pat išmokina daugiau apie objektinį programavimą (extend klasių, interface'ai klasių)
Anglų kalba (C1 lygiu) - Taip, anglų kalba... Tik čia labiau mokinama apie specialybe susijusius dalykus (technika ir pnš), visokie terminai ir pnš.
 
Sesija... :D Tačiau šįkart teko laikyti tik 3 egzus, nes javos nebuvo privalomas, o taikomosios matkės, net nebuvo apskritai tokio dalyko, kaip egzas.
 
Naujam semestre (antru metu pavasrį) buvo vienas dalykas kitoks, kad kiekvieniems (informatikam, programų sistemos, multimedam) vienas modulis buvo visiems skirtingas. Informatikos inžinerijoje mokoma:
Elektros grandinių teorijos pagrindai - iš pradžių atrodė, kad bus ragai su šituo dalyku, tačiau teko mum (dviem inžinierių grupėm) gan geras dėstytojas. Čia mokomosi piešti schemas, apskaičiuotu jų varžas, įtampas, sroves. Na po to mokina sinusines sroves, pereinamuosius procesus (skamba sudėtingai, bet tikrai tai nėra), bent jau pradžia bus žinoma iš mokyklos fizikos (kaip apskaičiuoti varžą).
Na o po to visi moduliai kurie visiem priklausė
Tikimybių teorija ir statistika - Vienas didžiausiu galvos skausmų, nes visiškai nemokėjau tikimybių, tačiau šiaip ne taip gavau 5 galutiniam įvertinime ir buvau labai laimingas :D
Duomenų bazės ir informacinės sistemos - Na čia jau šiek tiek įdomesnis dalykas buvo, bent jau man pačiam dirbančiam su web svetainėm dažnai susiduriu su duomenų bazėm, tai nebuvo baisus dalykas, o mokina viską nuo pagrindų, kas yra duomenų bazę, kam jos skirtos (laboruose dirbama su MS Access), mokina SQL užklausas (nuo paprastų iki sudėtingų)
Kompiuterių architektūra - Skaitmenines logikos, vos ne pratęsimas :D čia jau mokina apie visą kompo struktūrą (nuo procesorių iki ramų), tenka programuoti VHDL kalba, taip pat čia susidursim su asembleriu, C# (jeigu neklystu) ir virtualizacija
Operacinės sistemos - Uhhh, galvos skausmas :D mokina kaip veikia OS sistema, kam ji skirta ir pnš. Pirmosiose laboruose tenka dirbti su linux komandine eilute, sekančiuose laboruose teks programuoti su C kalba. Teorija gan sunki ir gan reiklios dėstytojos, tad labai daug perašinėjimų būna (gal kažkas pasikeis ateinančiai metais).
 
Tai, tiek apie pirmų metų modulius. Dar daug ko nepaminėjau, bet tiesiog rašyti nėra jėgų, daug lengviau pasakoti :D
Ai tiesa, antrais metais (apie kovą kažkur) reikės rinktis, ką norėsim mokytis toliau (bus galima rinktis iš dviejų specilizacijų). Kadangi "atstovauju" informatikos inžineriją, tai čia yra tos dvi specilizacijos (pirmoji (informacinės technologijos), net sunku pasakyti apie ką konkrečiai (nu joo, nežinau kaip paaiškinti ką pasirinkau :D) antroji yra labiau susijus su robotu programavimu, kaip pačiam puslapyje nurodyta protingo namo projektavimas ir pnš(maždaug galima susidaryti nuomonę)).
 
Tai tiek, atsiprašau už klaidas ir kokias nors kvailas ar nesuprantamas mintis, niekad nemokėjau dėstyt minčių (ačiū dievui univere to nebereikia :D). Jaučiu dar daug ko nepasakęs, tad jei yra klausimų klauskit pasistengsiu atsakyti :)

Vedu su draugeliu ir aš tokius konspektus trumpus, turiu šiek tiek autorių, nėra tobula, bet gal kam pravers. :)
Konspektai

Na štai mieli kolegos ir draugai, puslapio lankytojai, greitu metu vėl parašysiu apie gyvenimą "Palink".

Skaitant Jūsų postus-komentarus įstrigo šis. Tikrai neesu iš tų žmonių,kuriam viskas tinka ir patinka. Pats dirbau pardavimų vadybininku, mečiau darbą po 2 savaičių, kitą darbą siuntų rušiuotojo-duomenų operatoriaus mečiau po mėnesio, nes juose,nesugebėjau įžvelgti ir surasti įvairovės darbe. Lygiai taip pat ir šiame kasininko darbe buvo rašyta, kad iš pradžių buvo nuobodu ir tipiška, bent jau pirmas mėnesis. Tik antrojo dalis "Pradėjau savo darbe ieškoti įvairovės" parodo,ką aš padariau,kad man pats darbas patiktų, nebūčiau to daręs, didelė tikimybė,kad ir šį darbą būčiau metęs.Tiesiog pats pasidariau įdomų darbą.

Tai nelygink :) Gale darbo nuima kasą, eini į apsaugą susiskaičuoji, parodai sumą kiek susiskaičiavai grynų pinigų. Čekyje tau parodo, kokia sumaiš tikrųjų turi būti grynais (kad lengviau suprasti iš savo patirties:2013. 12.01 d. susiskaičiuoju kasos apyvartą grynais 7552 litus, paduoda man čekį kiek iš tikro kompas rodo, o jis rodo,kad mano kasos grynų pinigų apyvarta 7555.05 centai t..y. 3,05 lito minusas. kažkam perdaviau per daug grąžos ir turiu atiduoti iš savo kišenės 3 litus), jeigu, pliusas tai pliusas, jis tau į kišenę neeina, tiesiog kai pliusas nereikia ilgą laiką jokių trūkumų atidavinėti nes sumuojama yra, jei minusas tai minusas ir pats moki iš savo kišenės.
Dėlko dauguma kasininikų ilgai neištveria, nes alga tik minimumas, dar pridaro didelių trukūmų, ir viskas baigta.

Saunuolis, kad stengiesi, maloniai bendrauji ir t.t., bet man cia viskas labai perspausta atrodo. Kai paskaitai, tai vos ne svajoniu darbas, bet tikrai taip nera. Tos kasininkes surugusios ne be pagrindo, ir as ju nesmerkiu. Toki darba zmones dirba tam, kad pragyventu, ir jokio skirtumo, kaip ten stengsiesi, vistiek daugiau neuzdirbsi. Tas bendravimas, sypsojimasis nieko nekeicia, nes nuo to pardavimai nepadides. Mano nuomone, dirbdamas kasininku tik svaistai savo potenciala. Tau tiktu dirbti pardavimu vadybininku kokioje nors specifineje srityje, kur tikrai reikia psichologiniu ziniu, mokejimo bendrauti, itikinti zmones. Ir uzdirbtum daugiau, nes gautum kazkoki prieda nuo pardavimu, ir idomiau butu dirbti (bendravimas, kliento sudominimas ir t.t.), ir turetum kazkokias perspektyvas. O prekybos centre kasininku dirbti gali bet kas, tik ismoksti greitai skaiciuoti pinigus ir varai kaip robotukas.

Žvelgiam į kasininko darbą kitu kampu.
 
Kodėl nuėjau dirbti kasininku?
 
Pasirinkau kasininko darbą kiek netikėtai, ir nelauktai. Situacija buvo paprasta, kad šių metų vasarą teko vėl ieškotis naujo darbo, bet visgi niekaip nesugalvojau, kur norėčiau įsidarbinti, kad pats darbas man patiktų, galėčiau stabiliai išdirbti, ir nereikėtų vėl grįžti į darbo paieškas. Besidomint naujo darbo paieška, įstrigo vieno žmogaus pasakyti žodžiai: „Tegul tik neeina dirbti į kasininkus“. Kadangi dar niekada nebuvau dirbęs kasininku, kaip tik norėjosi išbandyti naują darbą, įgyti naujos patirties. Tuo labiau, jog pats asmeniškai žinojau maždaug, kokia situacija Lietuvoje su kasininko darbu. Žinoma buvo, kad kasininkai vienoje darbovietėje-parduotuvėje ilgai neišbūna, alga tik minimumas, o „arti“ reikia daug, taigi norėjosi pasižiūrėti kaip seksis man pačiam. Tuo labiau, kai pats vaikščiodavau į parduotuvę apsipirkti tikrai neįsivaizdavau savęs dirbant kasininku.
Tokiu būdu kiek netikėtai mano gyvenimas pasisuko kita linkme:susiradau IKI parduotuvę, kuri ieškojo pardavėjo-kasininko, ir mane priėmė į savo kasininkų gretas. Tiesa, darbo vietą pasirinkau šiek tiek apgalvotai dar: t.y. tame pačiame rajone, kur gyvenu, kad man nekainuotų, kelionė į darbą/ iš darbo, pietauti galėčiau grįžti į namus. Pradžia buvo tikrai sunkoka, pats darbas atrodė gana nuobodus ir niekuom neišsiskiriantis nuo to kaip jį ir įsivaizdavau.
 
Pradėjau ieškoti savo darbe įvairovės
 
Norėjau vienintelio dalyko, kad darbas man iš tikro netaptų nuobodus ir netektų ieškotis naujo darbo, pradėjau galvoti kaip paįvairinti patį kasininko darbą. Taigi, aptarnavimą pradėjau derinti su bendravimu.
Svarbu tapo ne tik dirbti įprastai, kaip daro dauguma kasininkų: skubėti skaičiuoti pinigus,atiduoti grąžą, nesisveikinti, visada būti surūgusiam, visiškai stengtis nekontaktuoti su klientu daugiau, nei privaloma ir galvoti kaip tik atsedėti darbo valandas, ir skubėti namo. Galvojant, kaip šis darbas galėtų patikti reikia pradėti galvoti nuo kitų dalykų: Svarbus yra bendravimas, reikia atrasti laiko bendravimui, tuo pačiu sudominti klientą, išklausyti jį, pasikalbėti su juo nepamirštant ir aptarnavimo. Juk tu esi kasininkas-pardavėjas.
Pradėjau ne tik įprastai sveikintis su klientais, tačiau klausytis jų pokalbių, pasitelkiau stebėjimo metodą, stebėjau klientų elgesį, patį bendravimą su manimi. Stebėdavau žmonių poras, kaip jos atsiskaitinėja, moka pinigus, jų bendravimą, ginčus tarpusavyje, nes tai iš dalies galima jau šiektiek pasakyti apie dviejų žmonių santykių tvirtumą. Pasimatė tiek žmonių socialinė padėtis, materialinė padėtis, tapo aišku kokias prekes žmonės perka dažniausiai, galėjau suvokti paprasčiau kiek jie uždirba, ir kiek jie išleidžia. Tapo daug aiškesnė situacija apie alkoholizmo situaciją Lietuvoje.
Po kažkiek laiko stebėjimo pradėjau galvoti apie tai kaip įdomiai užkalbinti savo klientus, kokia svarbi yra balso tono reikšmė, ką reikia daryti, kad kaip nors išsiskirti iš kitų kasininkų ir patikti savo klientams, palikti teigiamą įspūdį, kad pamatę mane gatvėje, ar parduotuvėje ne darbo metu jie nebijotų su manimi pasisveikinti, nebijotų manęs užkalbinti. Visa tai padėjo, privalomi dalykai savo darbe,tiksliau privalomi klausimai: „Ar turite IKI nuolaidų kortelę, ar renkate lipdukus, mokėsite kortele ar grynais?“ Pradėjau nuo nuolatinių klientų: bandžiau įsiminti klientus, ir atsiminti kas atsiskaitinėja banko kortele, kas turi IKI korteles, o kas ne, kas rūko kokias cigaretes, kas perka kokius loterijos bilietus, bandžiau prisiminti, kas renka lipdukus. Net tokie dalykai tapo reikšmingi. Tos papildomos akcijos vykstančios parduotuvėse. t.y. lipdukų rinkimas, dovanų kortelių klausimas kaip tik pagelbėjo aptarnaujant klientus. Tokiu būdu norėjosi tada klientus užkalbinti neįprastai, kuo nors sužavėti. Tai tapo labai svarbu, kad mano darbas netaptų monotoniškas, o būtų įdomus.
 
 
 
Asmeninis tobulėjimas
 
Kita svarbi pusė tapo pats tobulėjimas klientų aptarnavime: Norėjau viską sužinoti apie aptarnavimo kokybę. Čia pasitelkiau šiektiek ir stebėjimo, ir psichologijos žinių: Vaikščiojau po kitas parduotuves, tiek ir į savo tinklo parduotuves, tiek pas savo konkurentus. Vaikščiojau ir kavines, restoranus, picerijas, netgi prekybos centrus. Stebėjau klientų aptarnavimo ypatybes. Stebėjau kaip dirba kiti kasininkai-pardavėjai: kaip jie bendrauja su savo klientais, kaip sveikinasi, stebėjau jų nuotaikas, šypsenas, elgesį ir būseną. Jau iš tikro pats padirbęs kasinink ir nuėjęs į kitas parduotuves apsipirkti galėjau pastebėti, kam kasininko darbas nors kiek patinka, o kam tai yra tikras pragaras. Bandžiau įžvelgti skirtumus, kas dirba įprastai, o kas savo darbą paįvairina bent šiek tiek.
Sprendimų priėmimas. Man dirbant iškilo dar vienas aktualus aspektas mano darbe: tinkamų sprendimų priėmimas. Kaip greitai reaguoti į situaciją ir priimti teisingą sprendimą klientui paklausus: dėl prekės kainos, atsisakius prekės, ir norint ją grąžinti, kuriame skyriuje rasti tam tikrą prekes, ar Jūsų parduotuvėje yra tokia ir tokia prekė. Kaip mokėti tinkamai atsakyti į bet kokį kliento klausimą? (Netgi tokius kaip: kur Jūsų pastate yra WC, gėlių, drabužių parduotuvė). Kaip įdomiai atsakyti į kliento klausimus. Teko domėtis ne tik pačia parduotuve, o visu pastatu, kuriame dirbu. Svarbu žinoti:Kaip savo darbe bendraujant su klientais išlaikyti etiketą, neįžeisti klientų, kaip išlaikyti gerus santykius su kolegomis? Visa tai lemia komunikacijos, žinių ir psichologijos žinios.Taip savo žinias bandžiau pritaikyti praktikoje- savo darbe.
Dar aktualu tapo patys pardavimai- kadangi turėjau šiek tiek pardavimų vadybininko patirties, tobulinausi ir pardavimų srityje, norėjau kuo daugiau sužinoti apie parduodamas prekes parduotuvėje, tekdavo net pasiklausti kai kurių klientų, kaip pavyzdžiui, tas vynas, ar alus kokybiškas ir skanus, ir panašiai. Svarbu tapo kaip vienų klientų grąžintas prekes prie kasos parduoti kitiems klientams, remiantis savo bendravimo įgūdžiais. Teko net stebėti ar kas nors pirks tokią pačią prekę, kuri buvo grąžinta prieš tai, kaip paveikti klientą remiantis psichologijos žiniomis, o svarbiausia kaip įgauti klientų pasitikėjimą ir jo neprarasti.
Pagundos darbe. Taigi vienas iš tų dalykų, kur sunku atsispirti.Norisi išbandyti darbe naujus produktus, naujas prekes ir t.t. Visgi, aš dirbu pardutuovėje, kur prekių gausa ir pasiūla yra labai didelė, ir kai pamatai,kad klientas perką prekę,kuri ir tave užkabino, norisi nedelsiant ją ir nusipirkti. Kuo ilgiau dirbi, tuo labiau viską norisi nusipirkti iš savo parduotuvės.
Tokiu būdu aš darbe jaučiuosi laisvas, bendraudamas su klientais, matydamas jau pažįstamus, draugus ( šiame darbe jau susipažinau net su trimis užsieniečiais iš gana retų šalių) ir žinodamas, kad mano darbas yra įdomus, tačiau tuo pačiu nepamiršdamas, kad esu kasininkas- pardavėjas. Tokiu būdu pati parduotuvė tapo kaip antrieji namai.
Taigi jau beveik po keturių mėnėsių patirties dirbant kasininku-pardavėju, aš sakau:“Aš esu patenkintas, ten kur dabar dirbu. Galbūt taip atsitiko, jog aš neįžvelgiu pirmoje vietoje blogųjų dalykų, kuriuos mato dauguma, kasininko darbą matau kitu kampu, dėlto galvoju kaip man darbe yra gera ir faina.“
Visų pirma, visiems kitiems nesvarbu, kur jie ir kokį darbą dirbtų patarčiau neįžvelgti visur vien tik blogio ir neigiamų dalykų, nes susidaro toks jau įspūdis, kad gyvenime esam dideli pesimistai. Žmogus, kuriam nepatinka kasininko pardavėjo darbas, jis dirbs per prievartą- niekada nebus geras kasininkas-pardavėjas. Reikia daryti, tai, kas patinka. Būk kuo nori būti. Dirbu IKI.

Sveiki, ieškojau Uždarbyje informacijos apie studijas Australijoje. Pasirodo, kad jos čia labai nedaug, o kadangi domėjausi studijomis AU, tai bendraudamas su įvairiais žmonėm iš ten ir skaitydamas įvairius forumus bei straipsnius nemažai sužinojau. Pabandysiu viską ir aprašyti. Gal kam pravers.
 
Nemažai informacijos surinkta iš įvairių tinklalapių apie Australiją (tarp jų buvo ir lietuviškų, tad atsiprašau, kad nenurodysiu šaltinių. Visa info jau susimaišius). Taip pat, atsiprašau, jei informacija kai kur šiek tiek kartosis. Iš karto pasakau, kad Australija - brangi šalis. Pradžiai, pagal forumus, reikėtų turėti apie ~20 tūkst. litų.
 
Tai pradedam :)
 
http://rememberingletters.files.wordpress.com/2012/07/australia-map.jpg?w=535&h=371
 
Visas įmanomas studijas AU galima rasti čia http://www.studyinaustralia.gov.au
 
Kas yra būtina?
1. Pasas (turigalioti ilgesnį laiko tarpą nei trunka studijos)
2. Sveikatos pažymėjimas (neskubėkite eiti į polikliniką)
3. Sveikatos draudimas studijų laikotarpiui(OSHC)
4. Anglų kalbosmokėjimą įrodantis dokumentas (arba laikomas lengvas egzaminas)
 
Kuomet mokslai pasirinkti, bei dokumentai paruošti galima kreiptis dėl vizos.
Iki šio žingsnio jūs turėsite sumokėti už:
1. Studijas ir stojimo mokestį (grąžintinas)
2. Sveikatos draudimą (grąžintinas)
3. Sveikatos patikrinimą
4. Vizos mokestį
 
Pagrindiniai vizos reikalavimai yra tokie:
1. Turėti galiojantį pasą, kurio mažiausia galiojimo trukmė yra jūsų studijų laikas + 6 mėnesiai.
2. Sveikatos patikrinimas, kuris atliekamas Lietuvoje tik clinic.lt medicinos įstaigos.
3. Sveikatos draudimas visam studijų laikotarpiui. Nuo aplikavimo dienos + keletas mėnesių po studijų pabaigos.
4. Finansiniai įsipareigojimai. Lietuva yra assesment level 1, kuris mūsų nereikalauja pateikti finansinių įsipareigojimų, tačiau kartas nuo karto Australijos Imigracijos tarnyba užklausia parodyti juos.
 
Oficialiai viza yra tvarkoma 30 dienų (pagal Australijos ambasados duomenis) nuo paskutinio dokumento pridavimo, bet yra rekomenduojama pradėtis tvarkytis vizą prieš 2 mėnesius, kadangi visada būna vėlavimų.
Draudimo kainos priklauso nuo to kiek laiko jūs būsite Australijoje. Kainos svyruoja nuo 42$ per mėnesį.
 
Koledžai dažniausiai aukštų reikalavimų nekelia ir čia dažniausia nėra jokių stojamųjų egzaminų ir nereikia rodyti kokiais pažymiais baigei mokyklą. Čia turite išmanyti bei susikalbėti anglų kalba, todėl vienas iš reikalavimų yra išspręsti anglų kalbos testą. Dauguma norinčių studijuoti susitvarko be problemų.
 
Anglų kalbos kursai.
Anglų kalbos kursai ne tik praturtins jūsų anglų kalbos žinias, padės susirasti pirmus draugus (galbūt net ir darbą), bet ir pasimokius 2 mėnesius, jūs gausite papildomus 2 mėnesius atostogų, kuriuos galėsite panaudoti pramogoms, kelionėms ar darbui pilną savaitę. Anglų kalbos mokymai yra mokami kas savaitę, kainos svyruoja nuo 200 iki 300 dolerių per savaitę.
 
Studijos koledžuose būna suskirstytos į 4 arba 2 semestrus, mokama už vieną semestrą į priekį. Studijos Universitetuose dažniausia skirstomos į 2 semestrus. Susimokėti už anglų kalbos studijas dažniausia prašoma pusę sumos, pvz. jeigu studijuojate 8 savaites, reikės sumokėti už 4 į priekį. Pasibaigus 4 savaitei turėsite sumokėti už likusią dalį.
Koledže dažniausia prašoma sumokėti už vieną semestrą į priekį.
 
Studijų pranašumas.
Studijos Australijoje jums suteiks didelį pranašumą, tiek ieškant darbo Australijoje, Lietuvoje ar kur kitur. Jūsų išsilavinimas bus pripažintas visame pasaulyje, todėl kur jus norai nuves, ten galėsite rasti darbą pagal specialybę. Australijoje įgytas išsilavinimas bus puikus pagrindas jūsų tolimesnei karjerai. Pabaigus studijas galėsite aplikuoti Temporary Graduate Visa, kuri leis jums dirbti ir įgyti patirties pagal profesiją (jos trukmė gali būti iki 4 metų), pasibaigus šiai vizai ir atitikus visus reikalavimus galima aplikuoti skilled migration vizai, kuri suteiks jums neribotas galimbes dirbti bei likti Australijoje. Vėliau laukia ilgai išsvajotas PR – permanent resident ir pilietybė.
 
Studentų gyvenimas.
Studentai Australijoje dažniausia gyvena nuomojamuose butuose, kuriuose gyvena po 1,2,3 ar daugiau žmonių kambaryje, priklausomai kiek privatumo ir pinigų norite į tai investuoti.
 
Sidnėjuje vieno kambario kaina, vienam žmogui gali svyruoti nuo 150 iki $400 per savaitę. Melbourne nuo 140 iki $380, Brisbane nuo 110 iki $300.
 
Vidutiniškai studentai moka $150 per savaitę nuo vieno asmens.
 
Dažnai nuomojantis butą yra paprašomas 2-4 savaičių užstatas (bond), taip pat 1 savaitės mokestis į priekį. Vėlavimai čia nėra priimti, bet viskas priklauso nuo nuomotojo. Jeigu nuomojatės iš agentūros, gausite sms, arba skambučius su priminimu susimokėti. Jeigu numositės iš privačių asmenų, jūsų paprašys tiesiog išsikraustyti, jeigu tuo piktnaudžiausite.
 
Patarčiau turėti visus darbo sertifikatus, kuriuos įgyjote ir, kurie gali turėti vertės ieškantis darbo Australijoje. Geriausia būtų pasitarti prieš atliekant dokumentų vertimus į anglų kalbą, tam kad nebūtų išleisti jūsų pinigai veltui.
 
Imigrantai ir studentai yra susitelkę didžiuosiuose miestuose: Sydney, Melbourne, Brisbane, Gold Coast, Adelaide.
Šiuose miestuose gyvena daugiausia žmonių, tad ir darbų pasiūla yra didelė.
 
 
Sydney – yra linksmybių sostinė, čia taipogi yra geriausi koledžai bei universitetai. Šis miestas yra vienas brangiausių pragyventi pasaulyje, bet jeigu turi darbą, gali leisti sau tikrai nemažai. Vasaros čia karštos iki 40 laipsnių, o žiemos drėgnos ir vėsios iki 6 laipsnių šilumos.
 
Melbourne – yra kultūros sostinė Australijoje. Čia yra daugiausia meno renginių, meno centrų ir pan. Melbournas yra žinomas kaip "4 seasons city" čia oras gali pasikeisti kelis kartus per dieną, o čia gyvenantys prie to jau visiškai pripratę. Oro temperatūra yra kiek vėsesnė, pragyvenimo lygis taip pat aukštas kaip ir Sydney.
 
 
Studijuojant koledže jūsų darbo valandos bus apribotos iki 40 valandų per 2 savaites. Atostogų metu, jūs galėsite dirbti kiek tik jėgos leis.
 
Ką turite pasiruošti prieš pradėdami ieškoti darbo:
1. Mokesčių mokėtojo numerį (Tax File Number - TFN)
2. Sąskaitą banke
3. Gyvenimo aprašymą (CV)
 
 
Jūsų darbas labai daug priklauso nuo anglų kalbos lygio. Dažniausiai naujai atvykę pradeda dirbti šiose srityse:
 
Pareigos Vid. atlyginimas per valandą
Padavėjas 15 - 18 aud (+arbatpinigiai)
Barmenas 18 - 25 aud (+arbatpinigiai)
Virtuvės padėjėjas 15 - 17 aud
Valymo paslaugos 16 - 20 aud
Darbas statybose 20 - 30 aud
Reklaminės medžiagos platinimas 9 - 10 aud
Auklė 15 - 20 aud
 
 
 
Domėjausi IT studijomis koledže. Laišką cituoju.
 
 
Kitas laiškas:

 
 
Miestai:
 
Sidnėjus.
Šilčiau nei Melburne
Vasarą temperatūra - 28 laipsniai celsijaus.
Yra daugiau ką pamatyti (nei kad Melburne)
Yra paplūdimių.
Sidnėjuje brangesnis pragyvenimas (alyginimai šiek tiek didesni)
Daugiau laisvalaikio praleidimo būdų lauke.
http://www.statsoc.org.au/wp-content/uploads/2013/12/Sydney.jpg
 
 
Melburnas
"4 metų laikai" - oras, dieną, labai sparčiai keičiasi.
Vasarą apie 26 laipsnius šilumos.
Pigesnė būstų nuoma nei Sidnėjuj.
Apsipirkinėjimas - geresnis nei Sidnėjuj.
Geresni cafe/bar (indoor)
Draugiškesni žmonės (?)
http://blogs.crikey.com.au/theurbanist/files/2013/06/Melbourne-future-skyline.jpg

Klausimų iškėlimas nėra tas pats kas atsakymas. :) Kaip ir nelabai atsakei į tai, ko klausiau. Aš puikiai su tavim sutinku, kad interesai nebūtinai yra tokie geri (demokratija) kaip, kad galima yra iš tikrųjų (nafta). Bet man labiau įdomus principas. Hipotetiškai, jei JAV padaro invaziją dėl naftos, bet tuo pačiu sumažina terorizmo įtaką ir įveda funkcionuojančią demokratiją - ar tai vistiek blogai?
 
Terorizmas? Na aš nesu ekspertas Afganistano invazijos, bet ar Afganistanas nebuvo teroristų prieglobstis? Ar nebuvo ta šalis, kurioje buvo teroristų mokymų (ar kažko panašaus) bazės? Na, o ginklai ir sunkvežimiai, tai sakyčiau, kad kažkas juos finansuoja, nelabai suprantu tavo minties, o jei suprantu, tai tu apie konspiracijas? :)
 
O kodėl demokratijos ten nereikia? Na apskritai, kada tau atrodo demokratijos reikia, o kada ne? Ar tas faktas, kad pusė Afganistano populacijos (skaityk - moterys) yra žvėriškoj priespaudoj Islamo ekstremistų valdomoj šaly nesako, kad demokratija kaip ir būtų geresnis variantas, bent jau jų atžvilgiu? Ar tokia šalis, tavo nuomone, skaitosi "brandesnė ir labiau išsivysčiusi" už vakarų šalis? :)
 
Jei rasi gerą minutėlę, tai atrašyk argumentuotai, nes numesti kelis klausimus kaip argumentą nėra labai įdomu ir produktyvu. :)

Senokai čia nerašiau. Iš emės, daugiau ar mažiau, pritariu tavo pozicijai, bet diskusijos dėlei: nemanai, kad, tarkim, terorizmo prieglobsčio suteikimas (jo kurstymas?) bei žmonių teisių pažeidimai yra pakankama priežastis ivazijai ir bandymui įvesti demokratiją? Ar tu manai, kad šalies suverenitetas yra nepažeidžiama teisė, nesvarbu kas dedasi toje šalyje?
 
Ir manau, kad perdedi su mokymu gyventi, brolių šaudymai ir t.t. Taip, demokratijos įvedimas yra problematiškas, bet ar principiniam lygy negalima bandyti jos įvesti (mokyti gyventi) jei alternatyva yra blogesnė? Ir sutinku, kad JAV ir visi kiti kariai padarė daug ką, ko nereikėjo daryti jokiom aplinkybėm (pvz. civilių šaudymas), bet ar vien tai yra priežastis pasmerkti bet kokią invaziją?

Bandymas užmigti miške ir netikėtas instruktoriaus poelgis

Šalta balandžio naktis. Aplink kur be pažvelgtum vien miškai ir pelkės. Nors šalia savęs neturiu termometro, tačiau jaučiu, kad dabar kokie -2 laipsniai šalčio. Gerai, kad mano budėjimo laikas baigėsi, tad nieko nelaukęs nusimetu savo kariškus batus, bei kitelį ir kelnes. Tarsi žuvis įsliuogiu į miegmaišį su pašiltinimu. Jaučiu mane užplūstančia šilumą. Ech, gera žinoti, kad dabar galėsiu miegoti iki paryčių!
 
Miške dislokuota visa kuopa, tad padalinus ir paskaičiavus laiką, kiekvienam kareiviui išeina budėti po gerą pusvalandį. Budi po du karius. Turbūt nėra tokio kario, kuriam patiktų naktį praleisti spaudžiant šaltukui, kai vos už kelių metrų tavęs laukia šiltas guolis. Kareiviai kenčia dantis sukandę. Kai kurie bando šokinėti, kiti trina rankas ir visa tai tam, kad bent kiek sušiltum.
 
Aš tuo tarpu vis labiau grimztų į miego karalystę. Šalia manęs kareiviška kuprinė, kuri naudojama tarsi pagalvė, galvai pasiremti. Po mano nugara tie patys kariški batai, kuriuos bandau išdžiovinti. Rūbus ir kitą šlamštą palikau prie palapinės. Joje ir taip nėra vietos. Ji ankšta. Miegame dviese.
 
Miegmaišyje laikau savo geriausią draugą - automatą. Šis žaisliukas turi būti visada šalia kareivio, nes niekada nežinai, ko galima tikėtis, o ir pačiam ramiau žinanti, kad esi pasiruošęs.
 
Būčiau sau ramiai miegojęs, jei ne tas trakštelėjimas, kuris sukėlė įtarimą. Mano kolega saldžiai miegojo, tad nusprendžiau jo nežadyti. Stipriau suspaudžiau savo automato buožę. Prasisegiau miegmaišį, kad galėčiau laisviau judėti tuo atveju, jei mus užpultų. Labai nustebau, kadangi buvo justi artėjantys žingsniai, tačiau mūsų budintys nieko nedarė, tarsi nieko negirdėtų.
 
Ir staiga kažkas labai stipriai griebė mano automatą, tarsi norėdamas jį atimti. Laikiau savo automatą it vaiką. Darykit, ką norit, bet aš jo nepaleisiu. Šis keista situacija mane suglumino, kadangi užpuoliko veido nebuvo matyti.
 
Ir staiga į danga pakilo raketos. Visa mūsų stovyklavietė nušvito tarsi naujųjų metų naktį. Pasigirdo riksmai. Supratau, kad vyksta kažkas neįprasto. Taip pat pamačiau kas buvo tas šunsnukis, kuris panoro įsigyti mano automatą nemokamai. Tai tebuvo viso labo instruktorius, kuris panoro išbandyti mano budrumą.
 
Deja, nebuvo laiko kalbėti su tuo instruktoriumi. Kuopai buvo duotas įsakymas keisti dislokacijos vietą. Vyko masinis palapinių ardymas ir daiktų pakavimas. Į savo karišką kuprinę mečiau viską bet kaip, kadangi reikėjo labai skubėti. Jau po 5 minučių mūsų būrys paliko tą prakeiktą stovyklavietę.
 
Mes nežygiavome, mes tiesiog bėgom. Niekas nežinojo kur tiksliai mes judam. Aplink tamsu, nors į akį durk. Vienintelis orientyras, kad mes bėgome keliu. Per tą chaosą pamečiau savo komandos draugą. Užmaskuoti veidai nerodė jokių ženklų, tad tiesiog judėjau į priekį tikėdamasis, kad viskas turėtų paaiškėti pasiekus galutinį sustojimo tašką.
 
Netrukus sustojome. Instruktoriai mums pasakė, kad tai tebuvo viso labo mokymų dalis. Mes turime būti pasiruošę ir aš su juo sutinku. Geriau būti pasiruošus netikėtumams, negu būti užkluptiems stovyklose. Aišku, tą naktį budėjusiems kareiviams buvo įsakytą nereaguoti į tą cirką, kurį man iškrėtė instruktorius, tačiau tikrame kare taip nebūtų atsitikę. Mums būtų buvę pranešta.
 
Orientacinis žygis arba 5 valandos klampojimo pelkynuose


Likusią nakties dalį mes saldžiai miegojome. Instruktoriai dar neprarado žmogiškumo, tad jokių netikėtų atakų nebuvo planuota. Ryte turėjo prasidėti kitas žygio etapas - orientacinis žygis.
 
Šių žygių tikslas išmokyti karį gerai orientuotis vietovėje. Jums duodamas žemėlapis ir porininkas. Pirmą ką padarome, tai žemėlapyje nustatome savo buvimo vietą. Instruktorius duoda pirmo taško koordinates. Nusistatai jas žemėlapyje. Jeigu esi labai stropus, gali nustatyti atstumą nuo savo vietos iki pirmo taško. Tada žygiuoji skaičiuodamas savo žingsniu poras. Sakykim 100 metrų yra 60 žingsnių porų. Pasiskirstai kas veda, kas skaičiuoja atstumą. Paprasta, bet labai efektyvu!
 
Pabudau šeštą valandą. Čiupau savo sausą davinį. Jame radau šokolado, riešutų ir specialiai pagamintos duonelės. Sušlamščiau viską tarsi nebūčiau valgęs kelias dienas. Negaišdamas laiko susirinkau savo daiktus. Būnant miške būtina akylai saugoti savo daiktus, nes kitaip jie gali atsidurti pas instruktorių, o tada teks daryti labai daug atsispaudimų norint juos išpirkti.
 
Sustojome ant kelio. Susirikiavome kaip pridera tikriems kareiviams. Gavome koordinates ir pradėjome žygiuoti. Kareivių būrys išsiblaškė po mišką.
 
Kuprinė sunki. Ją teks nešioti dar keturias valandas, tad palinkiu sau stiprybės ir žygiuoju toliau. Su porininku kalbamės apie nereikšmingus dalykus. Čiulba paukščiai. Jaučiu artėjantį pavasarį, o ir saulė vis dažniau palepina.
 
Ir štai pirmas mūsų taškas. Kabo čia pat. Medyje. Rodos eičiau ir ranka pasiekčiau, tik deja viskas ne taip lengva, kaip atrodo. Iki pusės smengu į žemę. Kuprinės svoris mane gramzdina gilyn, tarsi būčiau patekęs į liūną. Kolegos laiku ištiesta ranka mane gelbėja nuo dar baisesnio likimo. Šiaip ne taip išsikabaroju iš purvyno ir tvirčiau suspaudžiu naujų koordinačių lapelį.
 
Patikrinu žemėlapį, o tašką rodo kažkokiame upelyje. Ech, teks ir vėl šlapti. Tokia ta kareivio dalia. Orientaciniai žygiai dažniausiai ir pasibaigdavo būtent visapusiu sušlapimu. Ne kartą teko plotis į purvą su veidu. Atrodydavau kaip Afrikos juodčkis. Būdavo ir juoko ir pykčio, kadangi kol atsikeli, kol susitvarkai reikia kantrybės.
 
Gerai jeigu žygis praeidavo ramiai, bet kartais būdavo, kad tau skirdavo nuobauda ir prie papildomo kuprinės svorio prisidėdavo dar keletą plytų. Instruktoriai už pamestus daiktus miške liepdavo daryti atsispaudimus. Juokinga, jei nebūtų graudu. Pavargęs po nakties pratybų dar minkai papildomus atsispaudimus, nes per savo užmaršumą ir skubėjimą sugebėjai pamesti ginklo dėtuvę ar atotampą.
 
Fizinis skausmas moko karį suprasti, kad už viską reikia būti atsakingam. Jau iki gyvo kaulo įgrisęs, bet teisingas posakis. "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Paprasta, bet efektyvu.
Dar šis tas


Be orientacijos ir tiesiog paprastų žygių miške dar dalyvavome ir įvairiuose pasalose, bei reiduose. Galėjai pasijusti it šiuolaikinis veiksmo filmų herojus. Aplink sproginėja bombos, skrenda malūnsparniai, girdėti įvairūs riksmai. Chaosas, kurio civiliniame gyvenime nepatarsi.
 
Buvo dienų, kai į mišką ne norėjosi eiti. Atsikeli ryte, o nuotaika prasta ir už lango lyja. Rodos gulėtum kuopoje ir nieko neveiktum, tačiau karinė pareiga išlieka. Susidedi daiktus ir jau stovi koridoriuje laukdamas komandos išžygiuoti.
 
Miško žygiai taip išsekina, kad nebesinori nieko. Grįžti į kuopą. Susitvarkai daiktus. Tada pietūs, o po jų prasideda kita dienos fazė. Paskaitos, kuriose tiesiog miegi. Miškuose mus privesdavo prie mūsų galimybių ribų. Neleisdami miegoti jie ugdė mūsų ištvermę.
 
Pripažinsiu, man miške patiko. Nežinau kaip jūsų gyvenimai, tačiau man trūko to adrenalino, tos dinamikos, kurią civiliniame gyvenime gausi nebent žaisdamas dažasvydį. Aišku ne viskas rožėmis klota, tačiau vertinanti procentine išraiška sakyčiau, kad 70 procentų laiko praleisto miške buvo nauda man.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai

Pradžios žodis


Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Kaip viskas prasidėjo?


Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
 
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
 
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Atvykimas į Ruklą


Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
 
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
 

Didysis žaidimas


Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
 
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
 
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
 
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.
(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
 
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
 
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
 
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Dar šis tas


Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
 
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Pabaigos žodis


Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Į mano uždarbio žinučių gaviklį pradėjo plaukti pavienių asmenų klausimai, kurie dažniausiai prasideda taip. “Labas, ar man verta eiti į Lietuvos kariuomenę?” Nežinau kokią įtaką padarė mano straipsniai jums, tačiau aš nebūsiu ta propagandos mašina, kuri sakys, kad jūs būtinai turėtumėte ten eiti. Kiekvienas mąsto savo galvą, tad iš mano sukurptų straipsnių bandykite susidaryti savo nuomonę. Jūsų teismui atiduodu dar vieną, šviežiai iškeptą, straipsnį apie buitį ir gyvenimą kariuomenėje!

Laisvalaikis prasideda savaitgalį


Kareivis irgi žmogus! Šitą posakį reikėtų užkabinti ant kiekvienų kareivinių durų. Mums nesvetimas skausmas, baimė ir ašaros. Netgi mes turime laisvalaikį ir elementarią buitį. Kad ir kaip mus Rukloje “drožė”, savaitgaliais mūsų laukdavo užtarnautas poilsis.
 
Šeštadienį keldavomės vieną valandą vėliau. Pasigirsdavo komanda “Kuopa kelk”, tačiau skirtingai nei šiokiadieniais, mes čiupdavome ne sportinį kostiumą, bet savo pagalvę ir užklotą. Jau tapo tradicija, kad savaitgaliais vykdavo patalynių purtymas. Dešimt minučių įnirtingai stengdavausi atsikratyti dulkių erkučių.
 
Man ta veikla patiko, kadangi nereikėjo atlikinėti tu įgrisusių mankštos pratimų, o ir kūnas atsigaudavo, bei pailsėdavo. Jeigu civiliai būtų mus matę, ko gero labai kvatotų, nes iš šalies atrodėm labai juokingai. Patalynė ir pagalvė, bei žaliūkas kareivis intensyviai purtantis jas. Ko gero ne kasdien pamatysi tokį vaizdą?
 
Po sėkmingai įvykdytos dulkių erkučių naikinimo operacijos, eidavome praustis. Tam skirdavo gerą pusvalandį. Savaitgalio nuotaiką tvyrodavo ore, kadangi nebūdavo intensyvaus raginimo skubėti. Tada ir barzdą nusiskusdavau be didesnio įpjovų skaičiaus ir dantys labiau blizgėdavo.
 
Valgydavome neskubėdami, su pasimėgavimu. Porcija mažoka - viena lėkštė košės ir puodelis kakavos. Nuo stalo pakildavai ne itin privalgęs, tekdavo tikėtis, kad pietūs atsipirks su kaupu.
 
Nuo devintos iki vienuoliktos valandos tvarkydavome kuopą. Vykdavo intensyvūs valymo darbai. Visa kuopa paskęsdavo putose. Ne veltui toks valymas buvo pramintas “putų švente”. Putoms paruošti reikėjo nei daug, nei mažai, tik vieno kibiro karšto vandens, saujos muilo drožlių, bei keleto gerų rankos pasukimų.
 
Vienas žmogus tarsi sėjos metu ant plytelių berdavo putas, tuo tarpu kitas iš karto imdavosi intensyvaus plytelių trynimo, trečias asmuo viską nusausindavo. Su tokia meile ir atsidavimu valant gaudavosi stulbinamas rezultatas, tarsi iš valiklio reklamos. Plytelės blizgėdavo!
 
Po švaros darbų šiek tiek pasimokydavome. Tos paskaitos būdavo labai paprastos, nors programoje rašydavo, kad jus truks iki vakaro, dažniausiai iki pietų jau būdavome nuveikę didžiuosius dienos darbus. Gavus komanda “laisvalaikis” prasidėdavo tikrasis poilsis.

Poilsis ir truputėlis išorinio pasaulio malonumų


Nuo čia prasideda kitas gyvenimas. Pagaliau gali nusivilkti tą seniai įgrisusi karišką kitelį ir tuos susmirdusius batus. Iš to didelio džiaugsmo nereikėtų pamiršti, kad karinis statutas ir kariškos taisyklės vis dar galioja. Kitelį reikia tvarkingai sulankstyti ir padėti ant lovos. Kariški batai turi būti nešami į džiovyklą. Šiuos darbus reikėtų atlikti kruopščiai, nes kitaip budintis tos dienos kariškis gali sugadinti tavo laisvalaikį.
 
Pagrindiniai laisvalaikio užsiėmimai - knygų skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, naudojimasis telefonu, laišku rašymas, bendravimas su draugais.
 
Televizorių iškarto atmečiau kaip nereikalingą laiko gaišimo priemonę. Man nepatinka tai ką jame rodo, o ypač nervina tos ilgos ir laiką gaišinančios reklamos, tad stengiausi vengti televizijos, nors mano draugai su didžiausiu pasimėgavimu žiūrėjo senus filmus, kuriuos visi jau matėm N-tajį kartą. Taip jau atsitinka, kad nuo bukinančios aplinkos ieškai bet kokio gelbėjimosi rato.
 
Knygų pirmą mėnesį neturėjau, tad teko naudotis telefonu, bei rašyti laiškus. Statute nepasakyta, kad būtina rašyti tik laiškus, aš rašydavau savo dienoraštį. Telefonas pasitaikė išmanusis, todėl didelio vargo neturėjau. Kiekvieną kartą sužinodavau ką nors naujo.
 
Pirmą mėnesį Rukloje gyvenome kaip kalėjime. Tarp tų keturių sienų pasijauti toks izoliuotas, o ir tie laisvalaikio užsiėmimai palaipsniui pabosta. Jauti tokia tuštumą aplink, bei didelį norą ištrūkti namo.
 
Nuo antro mėnesio mus slėgę varžtai po truputį atsileido, tad karts nuo karto mus išleisdavo į lauką. Pagrindiniai lauko užsiėmimai būdavo futbolas arba krepšinis. Prie kliūčių ruožo neprileisdavo, kadangi buvo bijoma, kad mes patirsime traumas. Futbolą ir krepšinį žaisdavome ne tik tam, kad žaistumėme, bet ir varžydavomės iš karinių užduočių. Sakykim laimėjęs skyrius nevalo tą vakarą kuopos. Būdavo įdomu, kadangi varžymasis suteikia visai kitą prasmę.
 
Dažnas kareivis laisvalaikiu pasinaudodavo kariškos ekipuotės tvarkymuisi, galvos skutimui. Šiokiadieniais gali neužtekti laiko, tad savaitgaliais plaudavomės kelnes, marškinėlius, kitelius, batus. Skirtingai nei seržantai, kurie naudojosi skalbimo mašinomis, mes tenkinomės ranku darbu. Nuo ūkiško muilo, man pradėjo lupinėtis oda, tačiau tai buvo tik menka bėda, kurios visiškai nesureikšminau. Iš pradžių galvojau, kad neleisdami naudotis skalbimo mašinomis jie mus žemina, bet pagalvojau, kad gerai darė, kadangi rankomis plauti iš tiesų žymiai geriau!

Bendravimas - Geros tarnybos garantas


Bendravimas karinės tarnybos metu buvo svarbiausias visų Bazinių Karinių Mokymų akcentas. Galėjai atsiriboti nuo grupės žiūrėdamas televizorių, skaitydamas knygą ar tvarkydamasis savo daiktus, tačiau anksčiau ar vėliau tekdavo grįžti į savo kambarį, kuriame tavęs laukdavo apie 7~ žmonės. Kiekviename kambaryje būdavo daugmaž po tiek.
 
Man bendrauti sekėsi gerai. Karinės tarnybos metu teko sutikti įvairių žmonių. Reikia nepamiršti, kad į Ruklą suvažiavo iš visų Lietuvos kampų. Savo kuopoje turėjom net vieną latvį, kuris turėdamas Lietuvos pilietybę įgijo teisę atlikti karinę tarnybą Rukloje.
 
Mano kambaryje esantys žmonės buvo ramūs. Nei labai pasikėlę, nei rodo kokius nors agresijos požymius. Visi buvo lygūs, tačiau kartais išlysdavo kai kurių kolegų noras pasidemonstruoti. Vienas su manim tarnavęs asmuo buvo atvykęs iš Vilniaus. Jo brolis tarnauja patrulių būrį.
 
Ištisas laisvo laiko valandas tekdavo klausyti jo liaupsių savo broliui ir kitos nereikalingos informacijos. Pirmą mėnesį jis dar buvo ramus, tačiau laikui bėgant prasidėdavo ištisos serijos noro pasidemonstruoti. Jis viską žinojo, viską suprato. Bėgdamas imitaciniu mūšio lauku norėdavau trinktelėti jam su buože, nes jis paprasčiausiai užknisdavo. Žinot, devyniais iš dešimties atveju jis susimaudavo. Nuo to didelio rašto, išeidavo iš krašto. Su skyriaus draugais jį praminėme "Nato" kariu.
 
Mūsų tarnybos metu instruktoriai taip pavadino tuos, kurie mistiniu būdų sugebėdavo išeiti iš konteksto ribų. Daryk ką nors ne taip ir tave vadins "Nato" kariu. Susimovei orientacinio žygio metu? Neatlikai užduoties iki galo? Viskas, tu "Nato" karys!
 
Man patiko ši sarkazmo formą. Instruktoriai mus matė kaip nuluptus. Jie suprasdavo kokios nuotaikos vyrauja skyriuose, todėl nieko nėra geriau, kai stovinti kuopai blogiečiai gauna į skudurus. Jaučiausi gerai žinodamas, kad mes turime "stogą" viršuje.
 
Per tris mėnesius, kuriuos praleidau Rukloje, nebuvo didesnių muštynių. Pirmas incidentas kilo pirmą savaitę, kai du kareiviai nepasidalino duonos rieke, o antras incidentas kilo po gero mėnesio, kai du kariai apsimėtė akmenimis, o tada paleido į darbą kumščius. Abiem atvejais viskas baigėsi taikiai.
 
Mums nebuvo prasmės dažnai muštis, kadangi, kad ir kaip vienas kito nekęstumėme, mes buvome komanda. Išeidavome į tuos naktinius žygius su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ryte apsižodžiavom. Reikėjo pasitikėti vienas kitu, tad tą ir darėm.
 
Ta trijų mėnesiu buitinė gyvenimo dalis parodė kokie gali būti žmonės. Nebuvo taip, kad visi tiesiog entuziastingai kibtų į valymo ir tvarkymo darbus. Buvo tinginių, kurie vengdavo atsakomybės ir nusiplaudavo nuo bet kokios užduoties, buvo ir tų, kurie uoliai viską darė, tačiau dažniausiai tokiais ir naudodavosi gudresni.
 
Kiekvienas naudojo tą banalų posakį: "Jeigu jis nedaro, nedarysiu ir aš!" Mūsų skyrius dažnai būtent todėl ir susipykdavo vakarais, kai reikėdavo valyti kuopą. Niekas nenorėjo valyti tualetų. Būdavo sunku nuspręsti ir pasiskirstyti užduotis. Komandinis darbas kartais užknisdavo ir viskas ko tą naktį norėdavai - bilieto namo.

Saldumynų troškimas. Karinės tarnybos prasmė.


Tarnaudamas Rukloje pamiršau saldėsius. Nors valgykloje buvo tas užkandžių aparatas, kurį karininkai vadindavo bankomatu, tačiau jo nepakako. Kolegos organizuodavo ištisą kontrabandos tinklą, kurio pagalba mūsų spintelėse atsirasdavo įvairių skanėstų. Valgydavome iki soties ir labai džiaugiamės pergudravę sistemą.
 
Per tuos tris mėnesius viskas spėjo atsibosti. Pamažu viskas tapo monotonija. Tas pats vaizdas per langą, tie patys žmonės, tos pačios užduotis. Stebina tai, kad visi atlaikė be didesnių komplikacijų. Esu girdėjęs ne vieną istoriją, kurioje pasakojama apie tai, kad žmonės tiesiog "nupušo" nuo tokio kariško gyvenimo. Tada dar buvo privalomoji karinė tarnyba.
 
Kai rašau naują straipsnį visada savęs klausiu ar buvo verta? Kam man šito reikėjo? Sunku atsakyti, tačiau žinau, kad kiekvienas dalykas žmogų gyvenime grūdina. Nesvarbu kas tai būtų, darbas užsienyje, savanorystė, kelionės. Mes visi tobulėjame, svarbiausia tai priimti ir judėti į priekį. Visų keliai ankščiau ar vėliau pasieks galutinį tašką, bet kol ta diena neatėjo, tiesiog džiaukitės kelione ir semkite bet kokią patirtį.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Viskas normalu čia su tomis užduotimis ir "najezdais", psichologiškai tikrina ar įgalūs kareiviai ar lodariai.
 
Nes mūšio metu lieps koks vadukas kalvą šturmuoti - atrodys lygiai tokia pati nesamonė, kaip ir skruzdžių vadavietės ieškoti ir ką tada sakysite, kad gal kokius specialistus išsikvieskime, o patys geriau šiltai ir saugiai ant sofkutės pasėdėkime? ^_^ Reikia į viską žiūrėti globaliai, viskas turi kažkokį pagrindą, kad ir tos pačios saldainių "slėpynės", galvojate, kad jie nežino kur juos slapstote? Čia gi treniruotė, jei paims į nelaisvę kur peilį pabėgimui slėpsite ir iš kur tam paslėpimui įgūdžiai atsiras, a? Toliau dėl miego trūkumo - jis kareivio palydovas, kaip išmoksi neužmigti prie kulkosvaidžio pasaloje? Tualeto valymas - žiūri discipliną, komandinį darbą. Per karą lieps išdarkytus priešo lavonus palaidoti, kad ligos neįsimestų, jau patirtis su šūdu yra, bus lengviau ir su žarnokais :rolleyes:
 
taip, kad čia ne blogumai, o ištisi privalumai, mokė jus išgyvenimo konfortinėmis salygomis.
 
Reikėjo tiesiog priimti žaidimo taisykles ir prisidėti. Tarkim pribėgęs prie to budėtojo raportuotum, kad skruzdžių štabo aptikti nepavyko, žvalgai suimami pasipriešino, teko atidengti ugnį, po aktyvaus susišaudymo, priešas nukautas, dokumentų ir kitų vertingų daiktų neaptikta, priešo tankų ir aviacijos nesimato, kuopa šią naktį gali ramiai miegoti, iš operacijos sugrįžome visi sveiki ir be nuostolių :D

Turėjau nuostatą - Lietuvos kariuomenę minėsiu tik geru žodžiu, tačiau skaitytojos Meilutės komentaras mane tarsi pažadino iš letargo miego. Atgijo prisiminimai, kurie nebuvo itin geri. Taip jau žmogus sukurtas, kad blogus prisiminimus nugramzdintų kažkur giliai, į pasąmonės užkaborius. Taigi, jūsų teismui tai, kas liko už kadro...

Tie blogi instruktoriai


Pradedu nuo didžiausios blogybės - Instruktorių. Mūsų kuopą sudarė šeši skyriai. Šeši žmonės ir vyr. grandis ėmėsi mus mokyti "karinių gyvenimo pagrindų". Aš suprantu, kad taip vadinamas "duchinimas" yra programos dalis, tačiau karts nuo karto mūsų vadai viršydavo savo įgaliojimus, o tada prasidėdavo įvairios nesąmonės, prasilenkiančios su paprasčiausia logika.
 
Man ypač nepatikdavo toks vienas instruktorius, kuriam labai knietėjo pakalbėti. Išrikiuos kuopą antrą valandą nakties ir šnekės gerą pusvalandį. Per naktį keltis tekdavo net keletą kartų. Miego trūkumas garantuotas!
 
Dar būtų visai nieko jeigu šis kalbėtų apie įdomios dalykus, tačiau jo pagrindines temas sudarė žemės ūkis, bei darbas jame. Žmogaus būtą didelio flegmatiko, tad kiekvienas žodis iš jo burnos išsiridendavo tarsi ilgai lauktas vištos kiaušinis.
 
Pasitaikydavo tokių drąsuolių, kurie jį pasiųsdavo ant trijų raidžių. Galite įsivaizduoti komišką vaizdą. Stovi rikiuotė, kurią sudaro 44 asmenys. Jis kalba, o iš rikiuotės sklinda trijų raidžių siuntinukai. Tas instruktorius neturėjo autoriteto, tad niekas į jį nekreipė dėmesio.
 
Paskutinę karinės tarnybos dieną, neapsikentęs, kad mes išvažiuojame, paliepė valyti tualetus. Nežinau kas apdirbo tą tualetą, tačiau sukandę dantis, mes šiaip ne taip juos išvalėme. Tas instruktorius išsišiepęs į mus žiūrėjo kaip mes dirbame. Pripažinsiu, labai nemaloni patirtis. Su tavimi elgiasi tarsi su visišku šūdu.
 
Aprašiau tik vieno instruktoriaus elgesį, tačiau jeigu imtumėm bendrai, išryškėja tos pačios tendencijos - Labai didelis susireikšminimas, nepagarba žemesnio laipsnio asmenimis, etikos normų nebuvimas.
 
Pirmą mėnesį ne vienam kareiviui teko išgirsti įvairių epitetų jo atžvilgiu. Pavyzdžiui, man buvo pasakyta, kad aš esu didelis kaip kaminas, durnas kaip avinas. Mano kolegai visada būdavo primenama tai, kad šis atvažiavęs iš Kuršėnų. Jūs dar prisimenate tą legendinį klausimą - "Kas į Kuršėnus?"
 
Tokie pasišaipymai pasak instruktorių tėra nekalti juokeliai, tačiau man tai pasirodė žemo lygio kolūkiečių elgesys. Ir taip buvo elgiamasi visus tris mėnesius!
 
Nereikėtų kaltinti visų instruktorių. Kariuomenėje pasitaikė ir gerų žmonių, tačiau jų tebuvo tik trisdešimt procentų iš šimto. Dažniausiai mes pakliūdavome būtent į tų blogiukų rankas.
 
Kariuomenėje vyrauja konkurencijos atmosfera. Kiekvienas instruktorius ir žemo lygio vadukas nori įrodyti savo pranašumą. Šioje terpėje ir atsiranda įvairios nesąmonės, ko pasekoje kenčiame mes.
 
Kartais galvodavau kaip elgčiausi sutikęs vieną iš tų blogesnių instruktorių? Stuktelėčiau vieną į galvą, kad šis atsipeikėtų nuo savo galios ar visgi praeičiau pro šalį apsimesdamas, kad jo nepažįstų? Faktas - Jiems būtina kažkaip aplaužyti ragus, nes nuo galios dominavimo vyrams susisuko smegenys!

Kariuomenei ypač būdinga bukumo atsmofera


Dar vienas itin blogas dalykas Lietuvos kariuomenėje - Bukumo atmosfera. Čia ir vėl išlenda noras pasipuikuoti prieš paprastus kareivius. Esi priverstas jaustis tarsi visiškas nulis, statistinis vienetas, kurio nuomonė mažiausiai kam nors rūpi. Su mumis buvo elgiamasi tarsi su didžiausiais bukapročiais.
 
Vieną kartą valgykloje kažkas pasiėmė per daug duonos riekučių. Seržantas labai supyko ir puse valandos mums vedė paskaitą apie duonos ir batono dalybą. Jautėmės tarsi beždžionės, kurioms rodomas bananas. Ir panašių situacijų pasikartodavo ne kartą...
 
Man labiausiai įsiminusi istorija nutiko tada, kai valiau tualetus. Kiekvienas skyrius, kiekvieną vakarą turėdavo valyti kareivines. Taip ugdomas mūsų tvarkos pojūtis ir disciplina. Valiau sau niūniuodamas man patinkančią dainą, kai į prausyklą įėjo tos paros budėtojas. Kažkokiu mistiniu būdu šis pamatė skruzdėlių. Ar galite įsivaizduoti? Antrame aukšte yra skruzdėlių.
 
Šis nieko nelaukęs man paliepė surasti skruzdėlių židinį, o pats išėjo žaisti savo strateginių žaidimų. Sudėjau ir galvojau, kas per velniava? Čia bajeris ar tikra karinė užduotis? Nusprendžiau jo įsakymo neklausyti ir nuėjau prie jo stalo. Sakau jam tai, kad mes ne specialistai, tad tegu paskambina atsakingiems specialistams ir tegu jie tvarkosi su tomis skruzdėmis, bala jų nematė!
 
Jo veidą iškreipė pikta grimasa. Jis man ir sako, kaip tu šunie neklausai mano įsakymų? Greit daryk trisdešimt atsispaudimų. Su panieka veide atsiguliau į atsispaudimų padėtį ir pradėjau daryti atsispaudimus. Skaičiavau taip garsiai, kad kitas kuopos galas girdėjo mano skaičiavimą. Atlikęs bausmę paprašiau leidimo atsistoti. Šis leido, o aš nieko nelaukęs puoliau jo klausti, kokias liguistų fantazijų užduotis mes atliekame? Šimtaprocentinis bukumas. Nieko nepridursi.

Atimtos saldumynų atsargos


Aš niekad nepamiršiu tos dienos, kai iš mūsų buvo atimtos saldumynų atsargos. Pagal vidaus tvarką, jų negalima laikyti kuopoje. Kareiviai irgi žmonės, tad ne paslaptis, kad jie apeidavo šią taisyklę.
 
Vieną dieną buvo atliktos kratos, po kurių visos mūsų saldumynų atsargos atsidūrė koridoriuje. Skyrių vadukai subėgo tarsi būtų akyse neregėję saldumynų. Kiekvienas iš jų grobė tai ką norėjo. Mūsų kuopa tuo metu buvo išrikiuota koridoriuje. Ne koks vaizdas, kai tavo atsargas ima kas netingi. Jeigu tektų paskaičiuoti pagal vidurkį, tai tą dieną daugelis kareivių atsisveikino su trisdešimt litų.
 
Kratos kareivinėse pasitaikydavo ne kartą. Per laiką tampi gudresnis, tad savo gėrybes įsigudrinome slėpti ventiliacijos šachtose, po lova. Šios priemonės pasiteisino, tad mūsų vadams atitekdavo maža dalis gėrybių. Kartais protestuodavome ir ne tik, kad jiems neatiduodavome saldumynų, tačiau juos ir išmesdavome į šiukšlinę. Norėsit - Pasiimsit!
 
Dar daug kas lieka už kadro. Aš papasakojau tik mažą dalį to, kas ten dėjosi. Bus laiko, papasakosiu daugiau. Kaip visada noriu pasaugoti jūsų akis, todėl rašau mažais teksto gabaliukais. Būkit kantrūs, prižadu, kad sulauksite dar daugiau įdomesnių straipsnių iš mano tarnybos. Prisegu tą žadėtą nuotrauką, kurioje bus galima pamatyti karinį treningą. Kažkam berods buvau pažadėjęs parodyti jį.
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Padėka Uždarbiečiams

Nuoširdžiai dėkoju visiems uždarbio nariams, kurie nepatingėjo perskaityti ir įvertinti mano ankstesnių straipsnių. Man tai labai daug ką reiškia. Gal ir nesu geras rašytojas, tačiau vis dažniau pastebiu, kad man patinka rašyti. Dar geriau yra tada, kai aprašai tokius įvykius, kuriuos teko pačiam patirti. Tekstas patampa gyvas, o ne vien tik sausos informacijos kratinys.

Įžanga


Nuo padėkų pereikime prie darbų. Šiandien ketinu papasakoti apie tai, ką jums gali suteikti kariuomenė. Turbūt girdėjote, kad dažnas vaikinas, grįžęs iš kariuomenės, būna pasikeitęs. Apie šiuos pokyčius ir kalbėsiu savo straipsnyje.
 
Atsiribokime nuo išankstinių nuostatų, kurios teigia, kad kariuomenė ruošia viso labo profesionalius budelius ir nieko daugiau. Aš manau, kad kiekviena terpė suteikia šansą žmogui tobulėti. Kariuomenėje žmogus tobulėja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Savo pasakojimą pradėsiu nuo fizinio tobulėjimo.
 
Į Ruklą suvažiavo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo jaunuoliai. Jie dar nežinojo, kas jų laukė. Ore buvo justi lengvas virpulys. Pakibę tarp civilinio ir karinio gyvenimo, jie laukė. Po biurokratinių procedūrų prasidėjo mūsų transformacija. Nuskustos galvos - tarsi budistų vienuoliai. Įvilkti į karines uniformas jautėmės labai keistai. Tarnyba Lietuvos kariuomenėje prasidėjo!

Atsispaudimai - gera būdas mokyti karius


Baziniuose Kariniuose Mokymuose pagrindinis prioritetas - kario fizinė parengtis. Net 70 procentų programos - įvairūs veiksniai, leidžiantis paruošti fiziškai tvirtą karį.
 
Pripažinsiu, tarnyba kariuomenėje aš nebuvau pasiruošęs. Į sportą labai rimtai nežiūrėjau, tačiau atsidūręs Rukloje supratau, kad sportuoti reikėjo.
 
Dešimt atsispaudimų už tai, kad neatidaviau pagarbos savo seržantui. Dvidešimt atsispaudimų už tai, kad netinkamai paklojau lovą. Dar trisdešimt atsispaudimų, nes šiandien seržanto gimtadienis.
 
Pirmą savaitę sportuodavau dažnai. Ir tai dariau ne tik aš, bet ir didelė dalis mano kolegų. Gal būt jums kyla natūralus klausimas, kodėl tiek daug atsispaudimų?
 
Tai būtina. Karys už klaidas moka savo raumenų sąskaita. Kaip kažkada mūsų seržantas pasakė: "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Gavęs taip vadinama nuobaudą, karys patampa motyvuotas nesuklysti ir nedaryti tos pačios klaidos antrą kartą.
 
Mano paminėti atsispaudimai tebuvo skatinamoji priemonė. Be to, kiekvieną rytą mums teko atlikti rytinę mankšta + dar dvi valandos papildomo sporto. Per savaitę fiziniai tobulėjimui būdavo skiriama apie penkiolika valandų. Pridėkime papildomas karines užduotis, bei nuobaudas ir gausime nei daug, nei mažai - dvidešimt valandų. Savaitgaliais sportuoti nereikėdavo.
 
Pirmą savaitę mums teko laikyti fizinių normatyvų testą. Tuo pačiu buvo nustatytas kiekvieno kario fizinis pajėgumas. Aš fizinio testo neišlaikiau. Reikėjo padaryti 42 atsispaudimus, 56 atsilenkimus, bei nubėgti 3 kilometrus per 15 minučių. Mano rezultatai buvo prasti. 20 atsispaudimų, 40 atsilenkimų ir atbėgau per 14.02 minučių. Buvau įrašytas į 3 fizinio pajėgumo grupę. Visi "silpnakūniai" pateko būtent ten.

Fiziniai pokyčiai


Ranką prie širdies pridėsiu ir pasakysiu, kad fiziniai pokyčiai buvo juntami jau po savaitės. Nebeskaudėdavo rankų raumenų, kai įpykęs seržantas mus suguldydavo į atsispaudimų padėtį. Galėdavau padaryti daugiau atsispaudimų. Pokyčiai vyko, tereikėjo trupučio kantrybės.
 
Taip jau sutapo, kad prieš miškus mane perrašė į 1 pajėgumo grupę. Kariuomenės metodika dar kartą pasitvirtino. Miškams buvau pasiruošęs.
 
Čia ir vėl prasideda kitas fizinio paruošimo etapas. Per daug nenorėdamas atskleisti visų miško linksmybių, kurias teko patirti, pasakysiu tik tiek, kad miške buvau bemiegių naktų, rastų ir plytų. Su kuprinėmis klampodavome ištisas valandas, ieškodami reikiamo taško žemėlapyje. Buvo sunku, tačiau su kiekvienu nauju mišku būdavo lengviau. kadangi kūnas, patirdamas vis didesnį krūvį - prisitaikydavo.
 
Aš dažnai savęs klausdavau, kam visa tai? Kokių šių veiksmų prasmė? Pajutęs fizinius pokyčius supratau, kad tai buvo būtina. Mes nebūtumėme ištvėrę tu šaltų balandžio naktų.
 
Jau po pirmo mėnesio numečiau net 7 kg. Atrodžiau labai liesas. Sutvirtėjo visi kūno raumenys. Jausdamas sutvirtėjusį kūną aš ir pats pradėjau jaustis labiau pasitikinčiu savimi. Kažkas yra gerai pasakęs: "Stiprus kūnas kuria stiprias mintis".
 
Tie trys mėnesiai, praleisti Rukloje, išėjo man į naudą. Dar ir dabar bėgioju. Įprotis sportuoti neišblėsta, tačiau kartais neišeina pabėgio, nes dirbu. Stengiuosi daug vaikščioti, kadangi tai irgi savotiškas sportas.

Dar šis tas


Tie, kurie ketina eiti į kariuomenę, nebijokite! Net jeigu nesate gerai pasiruošęs fiziškai, kariuomenė taip sudėta, kad iš bet ko padarys karį, svarbiausia norėti ir pasiryžti pokyčiams. Bus sunku, norėsis viską męsti, tačiau parklupę ir vėl stositės naujiems iššūkiams.
 
Apie psichologinį tobulėjimą papasakosiu kitame straipsnyje. Stengiuosi rašyti taip, kad neprailgtų skaitymas. Saugau jūsų akis, nes jūsų dar laukia krūvos naujų straipsnių. Iki greito pasimatymo!
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Na, kiek man teko susidurt, tai tokiais būdais moko kuklumo. Pavyzdžiui, pas mus į treniruotes prieš pusę metų atėjo karininkas. Jo fizinis pasiruošimas yra nesveikas, bet tyliai sėdi, nešokinėja ir nebando demonstruotis, tai ir treneris jį gerbia. Iš kitos pusės, ateina pacanai, pusę metų pasitreniruoja ir jau iškarto iki lubų pasikelia, tai tokiems ir bando apkarpyt sparnus, kad išmoktų jaust pagarbą ir suvoktų, kad kuklumas - dorybė.

siaip tai sako butent todel, kad suprastum jog esi sudzius ir joks ne Rembo ar Terminatorius :) Nes per tokius Rembo veliau gali zuti visas tavo burys. Kodel kariuomenej visi vaiksto vienodom uniformom? Kodel visi buna nuskutami plikai? Kodel visi vaiksto rikiuoteje o ne kiekvienas atskirai? Kodel vienam kariui prasizengus, atsispaudimus pumpuoja visas burys? Tam kad isugdyti Rembo? Ne, tam kad isnyktu bet kokios individualybes ir visas burys veiktu kaip vienas organizmas su savo funkcijom. Turejom kurse mes toki Rembo. Teko kenteti nemazai per ji. Visi bega rikiuoteje, ji pastato i prieki ir vadai ima ji spausti begti greiciau ir greiciau. Vadina shudzium, klausia ar tokiu greiciu tepabega, liepia vytis juos ir t.t. O jis, budamas besmegenis ir lekia akis isdeges. Nesupranta kad rikiuotes gale kai kuriuos karius jau praktiskai nesti reikia, kad isardoma visa rikiuote, kad stato i pavoju draugus. Kai vadas tau i akis sako kad esi shudzius, turi nereaguoti niekaip. Nes bunant rikiuoteje nera tokio asmens kaip AS. Ir kai virsila uzrinka "BB jums i #####!", burys choru linksmai atsako "kad kelnes nesmuktu!". Va tada gal ir yra jau sio to vertas :)

Tokie straipsniai,mano manymu, yra perenelyg sutirštinti, "rėkiantys" ir slepiantys vienintelę potekstę: "visi kalti tik ne aš", o gal tik man taip pasitaikė, jog teko sutikti vos porą nekokių pedagogų, visi kiti buvo fantastiški. Žmonės ir specialistai iš didžiosios raidės. Lietuvių kalbos mokytoja tikriausiai ir liks didžiausiu autoritetu iki gyvenimo galo. Sako dabartinė sistema tokia, kad įspraudžia mokinį/studentą į rėmus. Kai aš mokiausi, bent jau mokykloje, buvo labai daug vietos savirealizacijai, mokytojai visuomet skatindavo save atskleisti, ieškoti naujų būdų, kaip mokyti ir mokytis. Universitete disciplina griežtesnė, bet vėlgi erdvės saviraišai daug, nors mokiausi čia Lietuvoje, kurios aukštosios mokymo įstaigos taip dažnai peikiamos. Baigiau bakalaurą, magistrantūrą - vėlgi pasitaikė tik keli nepatikę dėstytojai, visi kiti buvo įdomus, kompetetingi, nuoširdžiai dirbantys, nors girdėdavau daug kalbų iš kitų, kokie tie mokytojai/dėstytojai tragiški, nusenę, nieko neišmanantys. Savi mokslai pabaigti, dabar pati vedu sūnų į darželį ir vis tenka išgirsti iš kitų moteriškių, kokios bjaurios, baisios, vaikus traumuojančios tos dabartinės auklėtojos. Keista, nes man ir vaikui visos atrodo nuostabios + įdedančios daug daugiau pastangų ir širdies nei joms už tai atlyginama. Manau, viskas priklauso nuo požiūro. Pasiskųsti, žinoma, visada lengviau.