kloppy

Sustabdyk, arba nutraukt studijas. Dzin tėvai, kad sumokėjo už viską, jeigu labai jau verks, visada gali užsidirbti ir gražinti. Be to, blogai, kada tavo sprendimus lemia kiti žmonės. Čia turiu omeny tai, kad galėjai skirti vasarą darbui užsienyje, bet dėl draugės to nepadarei. Ėjai mokytis tik tam, kad eiti mokytis. Čia yra didžiausia klaida, kurią daro jaunas žmogus. Pats turiu nemažai pažįstamų, kurie po 12 kl. ėjo mokytis tik todėl, nes dabar tai yra "madinga", o praėjus vieniems, ar kitiems metams visi iki vieno gailisi. Žodžiu, norėjau pasakyti, jog negyvenk kitų žmonių lūkesčiais. Realiai, tavo keliami klausimai man taip pat aktualūs, nes man 20, mokausi turizmą, su kelionėm, ir realiai, aš nelabai savęs šioje sferoje matau. Kartais atrodo, jog tai gali būti man, o kartais atrodo, kad visai ne. Ko gero, kad ne savo rogėse sėdžiu. Liko paskutiniai metai, man jau 20 ir aš nė velnio neturiu nė menkiausios idėjos, ką veikti su savo gyvenimu po. Tiek, kad vasarą galbūt atsiras galimybių išvykti į užsieni pas gimines, tai jeigu viskas gerai klosis, greičiausiai grįžti neketinsiu, ko pasekoje ir mokslus atidėsiu, nes manau, kad man dar reikia laiko, jog pačiam suprast, kur aš galėčiau atsiskleisti. Dar tavo tokia kaip bėda manau yra ta, jog tu nenori dirbti nuo 9-17. O kas nori? m? Niekas nenori, bet kartais taip susiklosto aplinkybės, jog reikia ir neturi kur dingti. Esu užtikrintas, kad ir tau teks pro tą patį praeiti ir visai ne todėl, kad didžiajai daliai tenka, bet todėl, nes tu to labai nenori. Kaip ir sakė, gali padirbt barmenu, kad pamatyti viską iš arčiau, kaip kas dirba ir veikia, nors mano galva tai kavinė ar restoranas yra jau nebe ta niša, kur galima investuoti pinigus. Būtų labai sunku rasti ką pasiūlyti geriau, nei gali pasiūlyti dar 100 kavinių/restoranų mieste. Taigi, sunki padėtis, bet, kad mastai ta linkme, galvoji apie tau rūpimus dalykus, tai jau yra gerai. Nežinau, ką dar pridurti, tad palinkėsiu sėkmės, šiuo atveju tose pačiose rogėse esam.

Jo, palaikau, įmanoma, bet yra vienas 'bet' :) T.y. tavęs tarp tų dešimt žmonių, nemanau, kad kasnors norėtų matyti :)

Iliustracija daryta savais tikslais, vieno nelaimingo žmogaus atminimui.
 
https://www.behance.net/gallery/30994845/In-memorian

Naršyklės pačios atnaujina plėtinius automatiškai kas tam tikrą laiko tarpą, tačiau kartais tai tikrai užtrunka, todėl paskatinu atsinaujinti patiems. :)

Kaip galima nerast info tokiu klausimu? N kartų buvo tai aptarta ir didžioji dalis nerekomenduoja kreiptis į visokias ######in agentūras. Gal tik apie Qbis agentūrą esu girdėjęs neblogų atsiliepimų. Ir iš vis, kam mokėti pinigus už tai, ką gali pats kuo puikiausiai pasidaryti. O jeigu jau vienam nesinori, tai kitu atveju gali važiuoti kartu su draugais keliais, arba blogiausiu atveju forume susirasti bendraminčių tam reikalui ir tiek ir tai manau būtų kur kas geresnis sprendimas, nei kreiptis į kokią nors iš agentūrų.

Sėkmė yra tai, kuomet gyvenime pasiseka bent tiek, kad žmogus kasdien nebefilosofuoja beprasmiškų nesąmonių kaip temos autorius.

Parduok, pinigus labdarai paaukok. Arba galima bandyti padovanoti kompiuterį kokiems nors vaikų namams.

Naivu galvoti, jog visą gyvenimą galima nedirbti ir gyventi tik iš lažybų. Galbūt. Tačiau, susikurti gyvenimą tokį, kokį nori, turėti daiktus, kokių reikia, tie patys namai, automobilis, visi kt. dalykai, kad juos turėti, reikia dirbti, ir kaip sakė Jobsas - dirbti reikia ne 12 valandų, o galva.
 
Man lažybos - pramoga, pomėgis ar hobis. Man reikia kartais azarto, reikia kartais padeginti nervų ląsteles, pasinervuoti. Turiu keletą idėjų ir minčių, kaip iš lažybų pasidaryti daugiau pinigų, bet čia reikia investicijų, o su dabartiniais finansais aš sau to leisti negaliu, todėl pastatinėju for fun po keletą eurų ir dažniausiai išlošiu bent ant to, kad kad bare atsigerčiau alaus iš pinigų, kuriuos gaunu užsiimdamas hobiu. Milijonais lažybos nekvepia ir turėk kokią tu nori disciplina, strategijas ir t.t. iš to gyventi padorų, pilnavertį gyvenimą yra atleiskit, bet utopija. Pradedantieji paskęsta lažybose, nes įsivaizduoja, jog lažybų pagalba jie gali susimokėti savo turimas skolas, išspręsti kitus finansinius reikalus ir t.t. tai kaip ir minėjau yra labai naivu ir net gi kvaila ir tai yra didžiausia klaida taip manyti. Aš dievinu sportą, myliu futbolą, žiūriu jį, krepšinį taip pat, seku naujienas, statistikas, prieš kiekvieną statymą visad paanalizuoju situaciją ir t.t. todėl man lažybos visada buvo smagus dalykas. Mano patirtis dar maža palyginus, tik apie du metai, bet jau seniai negalvoju apie tai, jog būtent lažybos gali išspręsti visas mano bėdas, kurios susijusios su finansais. Na, vienu žodžiu, kadangi domiuosi sportu, tai lažybos man - bonusas, bet tik for fun.
P.S. į tokią grupę mielai jungčiausi ir padėčiau rinktis statymus. Bendradarbiavimas visada yra naudingas dalykas, todėl jeigu yra galimybė padėti vieni kitiems išlošti daugiau eurų, kodėl gi ne. Tai sveikintina. Niekada nepirkau ir niekada nepirksiu iš žmonių statymų, tai mažų mažiausiai kvaila.

As siaip pastebejau, kad kartais buna taip, jog i darba ateinu kokia 9 ir iseinu 15 val. Ir padarau panasu kieki darbo kiek padarau dirbdamas nuo 8 iki 17. Aisku pietus vietoj valandos max 15 minuciu, bet 6 darbo valandom nelabai man ju ir reikia. As tai uz darbo dienos trumpinima ir darbo savaites trumpinima.

Labai patiko Isyankar ir Creatium mintys.
 
Čia ta laimė yra skirtingai suprantama, tai labai subjektyvus dalykas, kuris realiai neturi jokio apibrėžtumo ir viską, ką jaučia gali pasakyt tik tam tikras žmogus. Norvydask labai užsiciklino dėl tų visų dalykų, kurie kiekvienam, padoriai ir oriai gyvenančiam žmogui yra norma - tai geras maistas, geri, kokybiški drabužiai, kokybiška avalynė ir visa kt. Taip, tu gali nusipirkti šiltą striukę labai pigiai, kaip ir batus ir ko gero, kai kurie iš čia rašančių savo laiku ir pirkdavo, juk ne visada turėdavot pakankamai vieniem ar kitiem daiktams, kurie kainuodavo daugiau, nei galit sau leisti. Bet kai žmogus atsistoja ant kojų, pasiekia tiek, jog gali sau leisti jau daugiau, jis tikrai per daug neskaičiuos ar striukė kainuoja 50 eurų ar 100 eurų. jam patiks kokybė, patiks prekinis ženklas ir viskas. Aš irgi nesuprantu, kaip kiti gali būti laimingi, kuomet sėdi visiškoje duobėje. Suprantu, kad yra labai puiku neprarasti pozityvo, geros nuotaikos ir pan. bet teigti pasauliui, kad esu vargšas, negaliu sau nieko leisti, bet esu laimingas... Man čia labiau primena kažkokį apsimetinėjimą, o tokių žmonių pažįstu. Turiu du draugus. Pirmasis - studijuoja, tuo pat metu dirba, pajamų turi pakankamai, kad galėtų sau leisti daug dalykų, eiti į kinus, kavines, važinėtų su automobiliu, padėtų tėvams buityje su finansais ir pan. Na, o antrasis - nusidegradavo. Bent mums taip atrodo. Išmetė iš kolegijos (nes nelankė, susirinko skolų ir t.t.) neieško darbo, visiškai neturi pinigų, gyvena su motina, pats turi prisiskolinęs skolų ~500 eurų. tai skolos draugams, pažįstamiems, bet didžioji dalis kreditai. Jo situacijoje aš ko gero nusigraužčiau nagus, raučiausi plaukus ir galvočiau ką man toliau daryt. Tikrai nemanau, kad drįsčiau kažkam ne tai, kad sakyti, bet TEIGTI, jog aš esu laimingas. O šis draugas būtent taip ir daro. Sėdėjom kažkada ir šnekėjomės, aš jam sakiau, jog jam reikėtų pradėti tvarkytis gyvenimą, nes šis kelias niekur neveda, na o jis man ir atrėžė: Taip, aš neturiu nieko, turiu belekiek skolų, neturiu drabužių ir t.t. bet sako aš žymiai laimingesnis už ****, (pirmąjį draugą, kurį minėjau). Aš nežinau, gal jo tokia emocija ir būsena, gal jis neatskleidžia dalykų, kurie jį daro tokiu (laimingu) bet iš šono tai sunkiai eina tikėt. Taigi, moralas žinoma tame, kad būti laimingu ko gero nereikia didelių turtų. penkių mašinų ir vilų, o užtenka gyventi oriai, kad tau, tavo šeimai, tavo namams nieko netrūktų, kad jaustum vidinę ramybę, tą patį finansinį stabilumą ir saugumą. Viskas visada rėmėsi apie pinigus ir nėra čia ko svaigt. "it's not all about money" ko gero sako tik tie, kurie turį belekiek pinigų, tėvų turtingų vaikai, kurie niekada gyvenime nežinojo, kaip kartais yra sunku, kai spaudžia finansiniai sunkumai. Jeigu Norvydask visad prikaišioja, kad esam daiktų vergai, drabužių vergai, maisto vergai ir t.t. tai , visi norime būti laimingi, visi norime gero ir solidaus gyvenimo. Tai ką, mes esame laimės vergai? Gero gyvenimo vergai? O jeigu norėtume gyventi prastai? Tai būtume kas? Prasto gyvenimo vergai? Manau, kad daugiau nesikabinėk prie žmonių, Norvydask, nes pagal tai, ką kalbi, pats tada esi kažkokio tai dalyko vergas.

Tie, kas neturi pinigų, įsivaizduoja, jog laimė yra piniguose. Tie, kas turi pinigų, supranta, jog laimė visai ne tame. Pats galbūt materialia prasme nesu turtingas, bet nesijaučiu dėl to labai blogai. Esu turtingas savo vidinėmis savybėmis, savo vertybėmis, poelgiais ir pan. Na, o pinigai, pinigai ateis savaime.

Bet365 ne visada prašo.
 
Iš vienos temos cituoju:
 

Labai patiko Isyankar ir Creatium mintys.
 
Čia ta laimė yra skirtingai suprantama, tai labai subjektyvus dalykas, kuris realiai neturi jokio apibrėžtumo ir viską, ką jaučia gali pasakyt tik tam tikras žmogus. Norvydask labai užsiciklino dėl tų visų dalykų, kurie kiekvienam, padoriai ir oriai gyvenančiam žmogui yra norma - tai geras maistas, geri, kokybiški drabužiai, kokybiška avalynė ir visa kt. Taip, tu gali nusipirkti šiltą striukę labai pigiai, kaip ir batus ir ko gero, kai kurie iš čia rašančių savo laiku ir pirkdavo, juk ne visada turėdavot pakankamai vieniem ar kitiem daiktams, kurie kainuodavo daugiau, nei galit sau leisti. Bet kai žmogus atsistoja ant kojų, pasiekia tiek, jog gali sau leisti jau daugiau, jis tikrai per daug neskaičiuos ar striukė kainuoja 50 eurų ar 100 eurų. jam patiks kokybė, patiks prekinis ženklas ir viskas. Aš irgi nesuprantu, kaip kiti gali būti laimingi, kuomet sėdi visiškoje duobėje. Suprantu, kad yra labai puiku neprarasti pozityvo, geros nuotaikos ir pan. bet teigti pasauliui, kad esu vargšas, negaliu sau nieko leisti, bet esu laimingas... Man čia labiau primena kažkokį apsimetinėjimą, o tokių žmonių pažįstu. Turiu du draugus. Pirmasis - studijuoja, tuo pat metu dirba, pajamų turi pakankamai, kad galėtų sau leisti daug dalykų, eiti į kinus, kavines, važinėtų su automobiliu, padėtų tėvams buityje su finansais ir pan. Na, o antrasis - nusidegradavo. Bent mums taip atrodo. Išmetė iš kolegijos (nes nelankė, susirinko skolų ir t.t.) neieško darbo, visiškai neturi pinigų, gyvena su motina, pats turi prisiskolinęs skolų ~500 eurų. tai skolos draugams, pažįstamiems, bet didžioji dalis kreditai. Jo situacijoje aš ko gero nusigraužčiau nagus, raučiausi plaukus ir galvočiau ką man toliau daryt. Tikrai nemanau, kad drįsčiau kažkam ne tai, kad sakyti, bet TEIGTI, jog aš esu laimingas. O šis draugas būtent taip ir daro. Sėdėjom kažkada ir šnekėjomės, aš jam sakiau, jog jam reikėtų pradėti tvarkytis gyvenimą, nes šis kelias niekur neveda, na o jis man ir atrėžė: Taip, aš neturiu nieko, turiu belekiek skolų, neturiu drabužių ir t.t. bet sako aš žymiai laimingesnis už ****, (pirmąjį draugą, kurį minėjau). Aš nežinau, gal jo tokia emocija ir būsena, gal jis neatskleidžia dalykų, kurie jį daro tokiu (laimingu) bet iš šono tai sunkiai eina tikėt. Taigi, moralas žinoma tame, kad būti laimingu ko gero nereikia didelių turtų. penkių mašinų ir vilų, o užtenka gyventi oriai, kad tau, tavo šeimai, tavo namams nieko netrūktų, kad jaustum vidinę ramybę, tą patį finansinį stabilumą ir saugumą. Viskas visada rėmėsi apie pinigus ir nėra čia ko svaigt. "it's not all about money" ko gero sako tik tie, kurie turį belekiek pinigų, tėvų turtingų vaikai, kurie niekada gyvenime nežinojo, kaip kartais yra sunku, kai spaudžia finansiniai sunkumai. Jeigu Norvydask visad prikaišioja, kad esam daiktų vergai, drabužių vergai, maisto vergai ir t.t. tai , visi norime būti laimingi, visi norime gero ir solidaus gyvenimo. Tai ką, mes esame laimės vergai? Gero gyvenimo vergai? O jeigu norėtume gyventi prastai? Tai būtume kas? Prasto gyvenimo vergai? Manau, kad daugiau nesikabinėk prie žmonių, Norvydask, nes pagal tai, ką kalbi, pats tada esi kažkokio tai dalyko vergas.

Tie, kas neturi pinigų, įsivaizduoja, jog laimė yra piniguose. Tie, kas turi pinigų, supranta, jog laimė visai ne tame. Pats galbūt materialia prasme nesu turtingas, bet nesijaučiu dėl to labai blogai. Esu turtingas savo vidinėmis savybėmis, savo vertybėmis, poelgiais ir pan. Na, o pinigai, pinigai ateis savaime.

Nusprendžiau ir aš pasidalinti savo pastebėjimais ir patirtimi kaip sekėsi išvažiuoti į Angliją.
Taigi nuo pat studijų baigimo galvojau ir norėjau pabandyti emigranto duonos, bet vis bijojau, kai norėdavau nerasdavau galimybių, vis atidėliojau, buvo trukdžių, draugė kuri nenorėjo važiuoti, po to šiokia tokia karjera ir jau nebloga alga. Draugė pasikeitė, darbas pasidarė nuobodus, nusprendėm, kad su drauge varysim į Angliją. Radome pasiųlymą draugei į virtuvę indų plauti, ir staigiai per 1 savaitę susiradau mikriuką, susitvarkėme viską ir išvarėme. Pasiūlymas į Londoną, nors aš Londono labai nenorėjau, man per didelis, ir brangus miestas atrodo.
Kelionė:
Važiavome autobusiuku, nes tiesiog lėktuvu negali daiktų imti daug, tai prisikrovemė pradžiai gyvenimo 4 tašes ir išvarėme, kelionė buvo man net smagi, ta para autobusiuke tikrai visai normaliai. Vairuotojas buvo geras, tikrai nebuvo baisu važiuoti, nuvežė nuo durų iki durų. Ir pamatyti per autobusiuko langą gali europos kažkiek.
Darbas:
Nuvykom penktadienio dieną, draugė jau šeštadienį ėjo į darbą. Aš tik nuvykęs sužinojau, kad ir man jau surasta vieta kitame restorane indus plauti. Taigi sekmadienį jau ir aš ėjau į darbą. Draugė nuo pat pradžių gavo normaliai valandų, su normaliu grafiku, aš dirbau tik kada reikia. Važiuoti į darbą man reikėjo puse val, draugei valandą. Draugės alga 7 svarai, mano minimumas 6,5 svaro, pradžiai viskas atrodė normaliai. Draugė turėjo pastovų grafiką, aš buvo savaičių, kada dirbau tik po 15 val per savaitę. Tas labai nervino pradžioje, po to darbe pastebėjo, kad dirbu geriau, pradėjo leisti ne tik indus plauti, pradėjau ir maistą gaminti, atsirado ir valandų daugiau ir po 40 valandų per savaitę ir daugiau, darbe vien lietuviai, lenkai, italai. Aišku virtuvė lenkai-lietuviai, padavėjai italai. Darbas nesunkus, tik tiek kad visada ant kojų stačiomis.
Institucijos:
Reikėjo kuo greičiau susitvarkyti visus popierius: NIN, bankas
Su NIN buvo lengva, aš dar neatvykęs buvau užregistruotas pokalbiui, tai jau kitą savaitę ėjau į pokalbį. Pokalbis nesunkus, bet labai kabliukų ieškojo, kodėl būtent Londonas, kodėl ne Paryžius, klausinėjo ką veikiau Lietuvoje, ir dar daugybės klausimų. Mano anglų kalba labai prasta, bet susikalbėti pavyko. Viskas tvarkoje, išdavė laikiną ir sakė lauk laiško mėnesio laikotarpį.
SU banku sunkiau, visi reikalauja adreso patvritinimo, o aš beveik benamis, tai tokio dalyko niekaip. Šitame forume sužinojau, kad Barclay bankui tinka NIN laiškas, taigi variau į Barclay banką, prieš tai turbūt apėjau 15-20 kart visų kitų bankų padalinius bandydamas laimę su darbdavio laiškais ir NIN laišku, nesėkmingai. Barclay bankas atmetė mano prašymą, turbųt mano turimas adresas pagal NIN buvo prisidirbęs. Su banku vargau 1,5 mėn, kol galų gale su vadovo pagalba atsidariau HSBC banke. Atrodo visus popierius turiu, palengvės.
Problemos:
Kai atėjo laikas mokėti algą, darbe prasidėjo problemos, vadybininkai pradėjo šnekėti, ai dar sąskaitos neturi, kai atsidariau sąskaitą, tai dabar reikia sutvarkyti viską kol valdžia patvirtins, pirma algą gavau po mėnesio 300 svarų į ranką, kad turėčiau tipo už ką gyventi, pradėjo ir valandas nusukinėti, dirbi iki 23,50 uzraso 23,00, pietauti neini, nes darbo daug, pamatai vistiek valandą pietų pertrauką išminusuoja ir panašiai. Pradėjo nervinti, dar pradėjo skaudėti dantį nuėjus pas dantistą sužinojau, kad normalus tvarkymas apie 700-1000 svarų, truputį žiauru. Dėl darbo grafikų skritumų ir problemų išsiskyriau su drauge.
Pokyčiai:
Susiradau kitame name kambarį, išsikrausčiau, apsitvarkiau dantį pigiausiu variantu, tik tam laikui iki kol grišiu į Lietuvą. Pradėjau darbe reikšti pretenzijas ir ieškotis kito darbo, radau kitame restorane runerio darbą, kažkas vidurį tarp padavėjo ir virtuvės pagalbinio darbuotojo. Restoranas prabangus, viskas tvarka, ne taip kaip aname, labai norėjau, ir priėmė. Viskas pasitaisė
Darbas:
Šiaip darbą susirasti Londone tikrai lengva, darbo pasiūlymų daug. Mano anglų kalba labai silpna, bet dirbu kur darbe internacionalinė komanda, esame 3 lietuviai, aš realiai virtuvėje, vienas bare ir viena vadybininkė. Darbą susirasti kaip sakiau lengva, jeigu esi ne durnas, darbe taip pat gali kilti karjeros laiptais net be kalbos. Tik rodykite norą ir stenkitės, tikrai nėra taip, kai dauguma sako, kad Anglija jau atgyvenusi ir čia jau darbo rinka perpildyta, darbų tikrai pilna ir galimybių daug, aišku jei norite lengvų pinigų jų ilgai ir daug nebūna niekur.
Lietuviai:
Lietuviai užsienyje turi labai blogą sindromą – bijoti ir vengti kitų lietuvių. Taip čia daug atbukusių Lietuvių, kurie nieko nenori, tik atidirba statybose ir varo linksmintis ir pirktis savo NIKE ir ADIDAS. Bet tas keistas dalykas, kai iš visų normalesnių Lietuvių girdi, kad noneri dirbti su Lietuviais, nenori su jais bendrauti ir jų sutikti. O pvz darbe italai, prancūzai, lenkai, jie tik ir stengiasi vienas kitam padėti, vienas kitą šalia įkišti ir burtis į grupes ir padėti vieni kitiems, nesuprantu kodėl Lietuviai tokie bjaurūs vieni kitiems.
Išvada:
Anglija dar tikrai nėra pergrūsta, ir čia darbo yra, aišku Londonas brangus miestas, nuoma ir transportas tragiškai brangūs. Bet darbo pilna ir galimybių kosmosas. Ir tikrai nėra taip, kad be Anglų kalbos čia nieko negalima padaryti, aišku siekti karjeros ar kažko geresnio, reikia kalbos, bet čia atvykus ją lengviau mokytis. Aišku depresija, išvykus ir išsispyrus iš komforto zonos vis dar yra, ir kartais nervina, bet po kolkas manau, kad viskas bus gerai, ir džiaugsiuosi šiuo savo sprendimu
Tai tiek iš mano 3 mėnesių Londone pastebėjimų. PYPT kiek daug gavosi rašliavos ir kokia padrika, reiks po kurio laiko iš naujo perskaityti ir pataisyti, kad rišlesnė būtų
P.S. spjaukite į visuas įdarbinimo agentūras Lietuvoje, jos tikrai šaraškinų kontoros, o realiai pagalbos reikia minimaliai, kad galėtum išvykti ir pradėti viską pats 
 
Šiaip papildymui, gal apie uždarbį, kokia ir viso forumo šio tema :)
Tai dabar galiu paskaičiuoti Jums iš savo pusės:
Alga minimali 6,5 svaro, jeigu susitvarkai mokesčių kodą, į ranką lieka apie 6, jeigu ne apie 5,2, bet metų gale susigrąžini.
5,2*40*4,5=940 svarų į ranką.
Jeigu normaliai atvykus galima gauti 7 svarus, geru atveju pasisekus, arba jau paiklus karjeroje 8 svarai į valandą.
Su 1000 svarų į ranką gaunasi:
~500 nuoma, jei nenori gyventi mažame kambariuke ar kažkur toli nuo centro. Aš gyvenu vienas dviviečiame kambaryje, geroje vietoje, kur ir prekybos centras ir stotys pasiekiamos pėsčiomis 1 mylios spinduliu.
~100 svarų transporto bilietas
~100 svarų kitos išlaidos, maistas, apranga, kitkas įvairūs
~300 lieka pramogoms ar taupymui
 
Taigi nežinau kaip kažkas gali skųstis, kad Londone neina pragyventi iš minimumo. Aišku jei nori viską Londone išbandyti, pamatyti ir daug linksmintis, čia tai kainuoja daug :D

Mano seimai butiniems poreikiams laisvai pakanka 600 euru. Cia su visais vaiko darzeliais, kokybiskais rubais, kokybisku maistu (darzoves uzsiauginam patys), degalais automobiliui, namas nuosavas nekainuoja. Gyvenam atokioje vietoje pajuryje, taciau turim vos ne pati greiciausia interneta pasaulyje uz kelis centus, net juokas ima :) Kadangi seimos pajamos yra didesnes, lieka ir kelionems, hobiui, pramogoms. Taigi, patenkinami ne tik butiniausi poreikiai. Ir visiskai nesidraskant del pinigu. Atvirai pasakius as isvis darau tik tai, kas patinka, o zmona truputi dirba. Bet tema suskurta ne apie tokius pinigus kalbet. Tema sukurta apie tai, ar verta stengtis uzdirbt daugiau uz kitus. Butent cia esme, uzdirbti ir tureti daugiau uz kitus. Ar cia laime? Ne. O kiek pakanka kokybiskam gyvenimui parasiau.

Bet ant kiek žmonės jau paveikti socialinių tinklų, jog be jų negali nė minutės pabūti. Vos neišėjo prisijungti, iš karto sukuriami straipsniai Delfi ar 15min, forumuose iš karto kuriamos temos ir t.t. iš vienos pusės normalu apie tai informuoti žmones, domėtis, kas vyksta, bet dar iš kitos pusės, tai baisu pagalvot, jeigu toks kaip Facebook staiga iš vis sustabdytų savo veiklą. Tai ką, milijonai žmonių staiga netektų prasmės gyventi...

Labai patiko Isyankar ir Creatium mintys.
 
Čia ta laimė yra skirtingai suprantama, tai labai subjektyvus dalykas, kuris realiai neturi jokio apibrėžtumo ir viską, ką jaučia gali pasakyt tik tam tikras žmogus. Norvydask labai užsiciklino dėl tų visų dalykų, kurie kiekvienam, padoriai ir oriai gyvenančiam žmogui yra norma - tai geras maistas, geri, kokybiški drabužiai, kokybiška avalynė ir visa kt. Taip, tu gali nusipirkti šiltą striukę labai pigiai, kaip ir batus ir ko gero, kai kurie iš čia rašančių savo laiku ir pirkdavo, juk ne visada turėdavot pakankamai vieniem ar kitiem daiktams, kurie kainuodavo daugiau, nei galit sau leisti. Bet kai žmogus atsistoja ant kojų, pasiekia tiek, jog gali sau leisti jau daugiau, jis tikrai per daug neskaičiuos ar striukė kainuoja 50 eurų ar 100 eurų. jam patiks kokybė, patiks prekinis ženklas ir viskas. Aš irgi nesuprantu, kaip kiti gali būti laimingi, kuomet sėdi visiškoje duobėje. Suprantu, kad yra labai puiku neprarasti pozityvo, geros nuotaikos ir pan. bet teigti pasauliui, kad esu vargšas, negaliu sau nieko leisti, bet esu laimingas... Man čia labiau primena kažkokį apsimetinėjimą, o tokių žmonių pažįstu. Turiu du draugus. Pirmasis - studijuoja, tuo pat metu dirba, pajamų turi pakankamai, kad galėtų sau leisti daug dalykų, eiti į kinus, kavines, važinėtų su automobiliu, padėtų tėvams buityje su finansais ir pan. Na, o antrasis - nusidegradavo. Bent mums taip atrodo. Išmetė iš kolegijos (nes nelankė, susirinko skolų ir t.t.) neieško darbo, visiškai neturi pinigų, gyvena su motina, pats turi prisiskolinęs skolų ~500 eurų. tai skolos draugams, pažįstamiems, bet didžioji dalis kreditai. Jo situacijoje aš ko gero nusigraužčiau nagus, raučiausi plaukus ir galvočiau ką man toliau daryt. Tikrai nemanau, kad drįsčiau kažkam ne tai, kad sakyti, bet TEIGTI, jog aš esu laimingas. O šis draugas būtent taip ir daro. Sėdėjom kažkada ir šnekėjomės, aš jam sakiau, jog jam reikėtų pradėti tvarkytis gyvenimą, nes šis kelias niekur neveda, na o jis man ir atrėžė: Taip, aš neturiu nieko, turiu belekiek skolų, neturiu drabužių ir t.t. bet sako aš žymiai laimingesnis už ****, (pirmąjį draugą, kurį minėjau). Aš nežinau, gal jo tokia emocija ir būsena, gal jis neatskleidžia dalykų, kurie jį daro tokiu (laimingu) bet iš šono tai sunkiai eina tikėt. Taigi, moralas žinoma tame, kad būti laimingu ko gero nereikia didelių turtų. penkių mašinų ir vilų, o užtenka gyventi oriai, kad tau, tavo šeimai, tavo namams nieko netrūktų, kad jaustum vidinę ramybę, tą patį finansinį stabilumą ir saugumą. Viskas visada rėmėsi apie pinigus ir nėra čia ko svaigt. "it's not all about money" ko gero sako tik tie, kurie turį belekiek pinigų, tėvų turtingų vaikai, kurie niekada gyvenime nežinojo, kaip kartais yra sunku, kai spaudžia finansiniai sunkumai. Jeigu Norvydask visad prikaišioja, kad esam daiktų vergai, drabužių vergai, maisto vergai ir t.t. tai , visi norime būti laimingi, visi norime gero ir solidaus gyvenimo. Tai ką, mes esame laimės vergai? Gero gyvenimo vergai? O jeigu norėtume gyventi prastai? Tai būtume kas? Prasto gyvenimo vergai? Manau, kad daugiau nesikabinėk prie žmonių, Norvydask, nes pagal tai, ką kalbi, pats tada esi kažkokio tai dalyko vergas.

Labai patiko Isyankar ir Creatium mintys.
 
Čia ta laimė yra skirtingai suprantama, tai labai subjektyvus dalykas, kuris realiai neturi jokio apibrėžtumo ir viską, ką jaučia gali pasakyt tik tam tikras žmogus. Norvydask labai užsiciklino dėl tų visų dalykų, kurie kiekvienam, padoriai ir oriai gyvenančiam žmogui yra norma - tai geras maistas, geri, kokybiški drabužiai, kokybiška avalynė ir visa kt. Taip, tu gali nusipirkti šiltą striukę labai pigiai, kaip ir batus ir ko gero, kai kurie iš čia rašančių savo laiku ir pirkdavo, juk ne visada turėdavot pakankamai vieniem ar kitiem daiktams, kurie kainuodavo daugiau, nei galit sau leisti. Bet kai žmogus atsistoja ant kojų, pasiekia tiek, jog gali sau leisti jau daugiau, jis tikrai per daug neskaičiuos ar striukė kainuoja 50 eurų ar 100 eurų. jam patiks kokybė, patiks prekinis ženklas ir viskas. Aš irgi nesuprantu, kaip kiti gali būti laimingi, kuomet sėdi visiškoje duobėje. Suprantu, kad yra labai puiku neprarasti pozityvo, geros nuotaikos ir pan. bet teigti pasauliui, kad esu vargšas, negaliu sau nieko leisti, bet esu laimingas... Man čia labiau primena kažkokį apsimetinėjimą, o tokių žmonių pažįstu. Turiu du draugus. Pirmasis - studijuoja, tuo pat metu dirba, pajamų turi pakankamai, kad galėtų sau leisti daug dalykų, eiti į kinus, kavines, važinėtų su automobiliu, padėtų tėvams buityje su finansais ir pan. Na, o antrasis - nusidegradavo. Bent mums taip atrodo. Išmetė iš kolegijos (nes nelankė, susirinko skolų ir t.t.) neieško darbo, visiškai neturi pinigų, gyvena su motina, pats turi prisiskolinęs skolų ~500 eurų. tai skolos draugams, pažįstamiems, bet didžioji dalis kreditai. Jo situacijoje aš ko gero nusigraužčiau nagus, raučiausi plaukus ir galvočiau ką man toliau daryt. Tikrai nemanau, kad drįsčiau kažkam ne tai, kad sakyti, bet TEIGTI, jog aš esu laimingas. O šis draugas būtent taip ir daro. Sėdėjom kažkada ir šnekėjomės, aš jam sakiau, jog jam reikėtų pradėti tvarkytis gyvenimą, nes šis kelias niekur neveda, na o jis man ir atrėžė: Taip, aš neturiu nieko, turiu belekiek skolų, neturiu drabužių ir t.t. bet sako aš žymiai laimingesnis už ****, (pirmąjį draugą, kurį minėjau). Aš nežinau, gal jo tokia emocija ir būsena, gal jis neatskleidžia dalykų, kurie jį daro tokiu (laimingu) bet iš šono tai sunkiai eina tikėt. Taigi, moralas žinoma tame, kad būti laimingu ko gero nereikia didelių turtų. penkių mašinų ir vilų, o užtenka gyventi oriai, kad tau, tavo šeimai, tavo namams nieko netrūktų, kad jaustum vidinę ramybę, tą patį finansinį stabilumą ir saugumą. Viskas visada rėmėsi apie pinigus ir nėra čia ko svaigt. "it's not all about money" ko gero sako tik tie, kurie turį belekiek pinigų, tėvų turtingų vaikai, kurie niekada gyvenime nežinojo, kaip kartais yra sunku, kai spaudžia finansiniai sunkumai. Jeigu Norvydask visad prikaišioja, kad esam daiktų vergai, drabužių vergai, maisto vergai ir t.t. tai , visi norime būti laimingi, visi norime gero ir solidaus gyvenimo. Tai ką, mes esame laimės vergai? Gero gyvenimo vergai? O jeigu norėtume gyventi prastai? Tai būtume kas? Prasto gyvenimo vergai? Manau, kad daugiau nesikabinėk prie žmonių, Norvydask, nes pagal tai, ką kalbi, pats tada esi kažkokio tai dalyko vergas.

Iš vienos pusės tai logiška. Tačiau, galbūt galima išmastyti ir kitą medalio pusę. Tarkime, esame laimingi su kokiu nors žmogumi. Na, savo žmona ar vyru. Būdami kartu, gyvendami kartu, kurdami šeimos židinį ir t.t. mes jaučiamės kartu laimingi, jaučiam didelę palaimą, kad gyvenimas mus sujungė ir t.t. galų gale visi mirštam, ir jeigu tie žmonės iki pat mirties išbuvo kartu, išbuvo laimingi, su palaima, po jų mirties to jau niekas nepakeis niekada. Galbūt tai yra amžina. Iš ties.

Labai patiko Isyankar ir Creatium mintys.
 
Čia ta laimė yra skirtingai suprantama, tai labai subjektyvus dalykas, kuris realiai neturi jokio apibrėžtumo ir viską, ką jaučia gali pasakyt tik tam tikras žmogus. Norvydask labai užsiciklino dėl tų visų dalykų, kurie kiekvienam, padoriai ir oriai gyvenančiam žmogui yra norma - tai geras maistas, geri, kokybiški drabužiai, kokybiška avalynė ir visa kt. Taip, tu gali nusipirkti šiltą striukę labai pigiai, kaip ir batus ir ko gero, kai kurie iš čia rašančių savo laiku ir pirkdavo, juk ne visada turėdavot pakankamai vieniem ar kitiem daiktams, kurie kainuodavo daugiau, nei galit sau leisti. Bet kai žmogus atsistoja ant kojų, pasiekia tiek, jog gali sau leisti jau daugiau, jis tikrai per daug neskaičiuos ar striukė kainuoja 50 eurų ar 100 eurų. jam patiks kokybė, patiks prekinis ženklas ir viskas. Aš irgi nesuprantu, kaip kiti gali būti laimingi, kuomet sėdi visiškoje duobėje. Suprantu, kad yra labai puiku neprarasti pozityvo, geros nuotaikos ir pan. bet teigti pasauliui, kad esu vargšas, negaliu sau nieko leisti, bet esu laimingas... Man čia labiau primena kažkokį apsimetinėjimą, o tokių žmonių pažįstu. Turiu du draugus. Pirmasis - studijuoja, tuo pat metu dirba, pajamų turi pakankamai, kad galėtų sau leisti daug dalykų, eiti į kinus, kavines, važinėtų su automobiliu, padėtų tėvams buityje su finansais ir pan. Na, o antrasis - nusidegradavo. Bent mums taip atrodo. Išmetė iš kolegijos (nes nelankė, susirinko skolų ir t.t.) neieško darbo, visiškai neturi pinigų, gyvena su motina, pats turi prisiskolinęs skolų ~500 eurų. tai skolos draugams, pažįstamiems, bet didžioji dalis kreditai. Jo situacijoje aš ko gero nusigraužčiau nagus, raučiausi plaukus ir galvočiau ką man toliau daryt. Tikrai nemanau, kad drįsčiau kažkam ne tai, kad sakyti, bet TEIGTI, jog aš esu laimingas. O šis draugas būtent taip ir daro. Sėdėjom kažkada ir šnekėjomės, aš jam sakiau, jog jam reikėtų pradėti tvarkytis gyvenimą, nes šis kelias niekur neveda, na o jis man ir atrėžė: Taip, aš neturiu nieko, turiu belekiek skolų, neturiu drabužių ir t.t. bet sako aš žymiai laimingesnis už ****, (pirmąjį draugą, kurį minėjau). Aš nežinau, gal jo tokia emocija ir būsena, gal jis neatskleidžia dalykų, kurie jį daro tokiu (laimingu) bet iš šono tai sunkiai eina tikėt. Taigi, moralas žinoma tame, kad būti laimingu ko gero nereikia didelių turtų. penkių mašinų ir vilų, o užtenka gyventi oriai, kad tau, tavo šeimai, tavo namams nieko netrūktų, kad jaustum vidinę ramybę, tą patį finansinį stabilumą ir saugumą. Viskas visada rėmėsi apie pinigus ir nėra čia ko svaigt. "it's not all about money" ko gero sako tik tie, kurie turį belekiek pinigų, tėvų turtingų vaikai, kurie niekada gyvenime nežinojo, kaip kartais yra sunku, kai spaudžia finansiniai sunkumai. Jeigu Norvydask visad prikaišioja, kad esam daiktų vergai, drabužių vergai, maisto vergai ir t.t. tai , visi norime būti laimingi, visi norime gero ir solidaus gyvenimo. Tai ką, mes esame laimės vergai? Gero gyvenimo vergai? O jeigu norėtume gyventi prastai? Tai būtume kas? Prasto gyvenimo vergai? Manau, kad daugiau nesikabinėk prie žmonių, Norvydask, nes pagal tai, ką kalbi, pats tada esi kažkokio tai dalyko vergas.

Bet ant kiek žmonės jau paveikti socialinių tinklų, jog be jų negali nė minutės pabūti. Vos neišėjo prisijungti, iš karto sukuriami straipsniai Delfi ar 15min, forumuose iš karto kuriamos temos ir t.t. iš vienos pusės normalu apie tai informuoti žmones, domėtis, kas vyksta, bet dar iš kitos pusės, tai baisu pagalvot, jeigu toks kaip Facebook staiga iš vis sustabdytų savo veiklą. Tai ką, milijonai žmonių staiga netektų prasmės gyventi...

Bet ant kiek žmonės jau paveikti socialinių tinklų, jog be jų negali nė minutės pabūti. Vos neišėjo prisijungti, iš karto sukuriami straipsniai Delfi ar 15min, forumuose iš karto kuriamos temos ir t.t. iš vienos pusės normalu apie tai informuoti žmones, domėtis, kas vyksta, bet dar iš kitos pusės, tai baisu pagalvot, jeigu toks kaip Facebook staiga iš vis sustabdytų savo veiklą. Tai ką, milijonai žmonių staiga netektų prasmės gyventi...

svarbu sveiko proto užtenkamai turėt ir tam priešintis, žmonėms irgi paskelbs vieną dieną, kad REIKIA, kaip, kad dabar - gyvunams. Nė už ką neleisčiau nieko kišt po oda, kad ir kuom grąsintų.

Kažin, ar būtumėte labai laimingi, jei kiekvieną mėnesį tektų sukti galva, ar užteks komunaliniams susomokėti, turėtumėte vaikščioti su suplyšusiais batais ir pirkti tik akcijinį maistą, o kiekvienas centas būtų aukso vertės :D . Tai ne gyvenimas o egzistavimas. Visi tie filosofiški papilstymai - naiviai skamba. Aplaužo gyvenimas sparnus, kai ant savo užpakalio atsisėdi ir suvoki, kad VISKAS kainuoja ir dar nepigiai. Nesijaučiau laiminga, jei turėčiau gyventi kaip vargo pelė, nes degraduočiau ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Pinigai tikrai suteikia laisvę. Man laisvė yra keliauti po pasaulį, įsigyti tai, ką noriu įsigyti, gyventi ir savo namus kurti taip, kaip noriu, o ne tik "kaip galimybės leidžia". O viskam, kaip žinia, reikia pinigų. Neįmanoma oriai gyventi skurde. Aš taip galvoju. Nekalbu, aišku, apie kraštutinimus, bet materealus stabilumas yra vienas iš svarbiausių niuansų gyvenime. Nebent esate turtingų tėvų vaikai ir jums nuo mažens viskas buvo patiekta ant auksinės lėkštutės - tuomet tikrai galima postringauti ir filosofuoti, o kai viską pats turi susikurti ir užsigyventi, supranti, kaip svarbu turėti finansinį stabilumą.