Mommyme

2013 vasarą praleidau UK, dirbdamas fabrike, grįžęs įsidarbinau klube supportu, deja, neilgam, nes gavau ban'ą iš tėvų, nes kai marsietis buvau paskaitose, po 16h praleistų klube ir be miego. Ką dirbau metų gale, neskaitau darbu, nes tai buvo vienadieniai darbeliai :)
 
 
Bijau sumeluoti, bet kavinėje buvo kažkas panašaus ~40 litų per dieną, picerijoje ~50 litų.
 
------------------------
 
Kas kalba apie nepastovumą: Kaip jūs tikitės, kad studentas išdirbs visą laiką stabiliai ir lojaliai? Jei dirbčiau pagal specialybę, kokioje nors kontoroje, savaime suprantama, kad stengčiausi likti darbe, gal net šiek tiek mokslus aukočiau. Bet jei man kas nors pasakytų, kad darbas picerijoje yra svarbesnis nei mokslai, tik pasukiočiau pirštą prie smilkinio.

Nevisi darbdaviai iziuri tik neigiamas savybes. Bendravimo patirtis, vien is rasinio matosi zmogus moka reiksti mintis, turi gera jumoro jausma, yra pakankamai atsakingas. Vien jau zodis mokslai yra nepastovumas, joks protingas zmogus nemes mokslo del darbo. (nebent labai jau prastai finansiskai). Pries priimdamas i darba jei zinai kad jaunuolis mokosi jau sako kad tai nera pastovu. O darbu keitimas visada turi savu priezasciu.
Vieni keicia darba nes randa kur geriau, kiti kur arciau, treti kur moka daugiau. :) Tikrai niekas manes neitikins kad i picerija isidarbinti reikia konkretaus stabilumo, rimtumo ir 7 metu darbo patirties vienoje kompanijoje.
Saunuolis, kad megini, spaudzdiu letena kad ieskai kazko naujo.

Žinai, reikėtų pažiūrėti į vietas kur dirba :)
 
Asmeniškai aš esu dirbęs jau keletoje įmonių. Visi darbai truko 3 mėnesius. Viskas buvo sudaroma, padaromos tokios sutartys ir ramiai sutariama, kad tiek laiko pas juos dirbu, nes šiaip esu freelanceris, o jiems reikėjo viską įforminti legaliai :)
 
Todėl tikrai patarčiau pasiklausti ir pačio žmogaus, jei jis ten pradės tokiais žodžiais ai, ten biški.. ir panašiai - tada yra bėda, bet jeigu pasakys, kad tai buvo labiau sezoninis darbas arba darbas prie specifinio dalyko, kur bėda?
 
 
Šiaip temos autoriui - pagarba už tai, kad nestovi vietoje, nors ir jo CV neatrodo labai gražiai ;)

žmogus lakstantis po darbo vietas nera patikimas, tokio tikrai neimciau i darba, kuris per metus sugeba 7 darbo vietas pakeist.

Sveiki. Kadangi turiu dar vieną bemiegę naktį, tai pratęsiu savo darbų pasakojimų maratoną. Šį kartą papasakosiu apie darbą kavinėse. Dirbau prieš metus-pusantrų, tad atsiminimai nebus labai švieži, bet bandysiu papasakoti viską kuo smulkiau. Pirmoji vieta kurioje dirbau nedidelė picerija Vilniuje, turinti 5 savo filialus mieste. Vadinsiu ją A - kad tiek man būtų paprasčiau, tiek jūs nesusipainiotumėte. Antroji - viena didžiausiu picerijų Lietuvoje, turinti filialus beveik visuose didžiuosiuose miestuose. (B)
 
Darbo susiradimas
 
Pamenu, buvo paskutinės 2012 metų gegužės dienos. Valstybiniai Brandos Egzaminai (VBE) jau buvo "ant nosies" tačiau nepaisant to, norėjau susirasti darbą, kadangi vasaros pabaigoje planavau važiuoti aplankyti brolio į Škotiją, i kadangi jau turėjau bilietus, reikėjo kaip nors gauti pinigų. Dariau paprastai. Savo vietiniu autobusu privažiavau iki tos Vilniaus dalies, kur buvo galima rast daugiau parduotuvių, kavinių ir etc. Ir pradėjau eiti pro visas įmanomas vietas. Dalinau CV, kalbėjau, siūliausi - man pavyko. Po gerų 3-4h rezultatai buvo tokie: IKI parduotuvė pasiūlė pradėti nuo rytojaus, degalinėje pasakė paskambins vėliau, ir kelios kavinės pasiūlė taip pat prisijungti prie jų kolektyvo. Priminsiu, buvau tik 18 sulaukęs paauglys, neturintis pažinčių ir nieko iš šeimos narių tose darbovietėse. Apsistojau ties picerija A, kadangi jiems reikėjo virėjo padėjėjo, ir netgi paklausė, kada galiu pasibandyti dirbti. Kadangi dirbant viešojo maitinimo įstaigoje mačiau keletą pliusų, sutarėm, kad kitą dieną po pamokų aš būsiu pas juos. Pasibandžiau, man patiko, jiems tikau, ir sutarėm, kad pradedu dirbti pas juos. Kadangi buvo 12 klasė, gegužės pabaigoje mokslų nebuvo daug, iškart pradėjau dirbti.
 
Darbas
 
Darbas nuo 10 iki 10. Ne tik skamba sunkiai, bet ir yra sunku. Tik atėjęs į darbą turėdavau ant produktų suklijuoti galiojimo datas, kas trukdavo apie 15-20 minučių, vėliau pasiruošti darbo dienai - pasiruošti ingridientus salotoms, pasižiūrėti, ar yra paruošta desertinių produktų - nuo pyragų iki ledų. Pyragus kepdavo kitoje tinklo picerijoje, kadangi pas mus buvo ribotas plotas, ir nebūtų tilpę visi prietaisai. Tas pats su picų tešlos maišykle, todėl picų tešlą išmaišydavo kituose padaliniuose, ir šviežią atveždavo mums. Taigi, susipjaustydavau visas daržoves, kurios gulėdavo šaldytuvuke mano, ir būdavau pasiruošęs daryti salotas iš jau paruoštų produktų. Taip pat reikėdavo pasiruošti dienos pietums - pasidaryti garnyrus (salotos, mišrainės, šviežios daržovės, konservuotos daržovės ir etc), pasidaryti šaltas sriubas (šaltibarščiai), pasigaminti padažų (česnakiniai, majoneziniai ir etc). Dienos pietūs prasidėdavo 11h ir baigdavosi apie 15h. Tuomet būdavo gan sunkios valandos, kadangi būdavo karšta, būdavo daug darbo, ir dviese arba trise turėdavome bėgioti mažame plote (išmetus plotą, kurį užėmė šaldytuvai, šaldikliai, stalai, kriauklės, viryklės ir etc gautųsi apie 10-15 kvadratinių metrų, jei ne mažiau). Vėliau apie pietus aprimdavo, ir tik apie 18h suaktyvėdavo, kuomet žmonės grįždavo iš darbų. Kadangi tuo metu vyko ir kažkoks sporto turnyras (bijau sumeluoti, bet berods olimpiada) tai žmonės labai aktyvūs būdavo 19-21 valandomis ir reikėdavo padaryti daug užkandžių. Kadangi paskutinis autobusas namo būdavo arba ~21,45, arba 22,30 su virėju sutardavau, kad išeisiu apie pusę 10, kadangi darbo ir taip nebūdavo daug.
 
Kolektyvas
 
Žmonių buvo nei daug nei mažai - du virėjai, du pickepiai, du virėjo padėjėjai, ir berods 4-5 padavėjos, bei 2 valytojos-indų plovėjos. Dirbdavom kas 2-3 dienas, t. y. 3 dirbi, 3 laisvos ir etc. Per visą kolektyvą buvom 3 vaikinukai - aš, virėjas, ir pickepys. Su pickepiu susibendravau neblogai, kartais susirašom iki šiol. Moteriškės buvo gyvatės. Neperlenkiu - pletkai, pletkai, pletkai. Tik nusisuki, jau girdi kaip apkalba kažką. Tas nervindavo, bet po truputį išmokau nekreipt dėmesio į tai, ir dirbti savo darbą. Pickepė buvo psichė. Tiesiogine to žodžio prasme. Gal p*st negavus 5 metus, kad tokia pikta, gal PMS truko amžinai, bet rėkdavo dėl ne vietoje padėto daikto, dėl sudegusios picos ar dar bala žino dėl ko. Iš pradžių kalbėjau normaliai su ja, vis gi vyresnė už mane moteris buvo, bet vėliau trūko nervai - ji rėkia ant manęs, aš siunčiu ją ant trijų raidžių. Negražu, bet gyventi ir dirbti tai reikia. Virėja - išimtis, patvirtinusi taisyklė. Romi moteris, kuriai irgi kartais trūkdavo kantrybė - pickepė turėdavo kažkokį slaptą talentą užknisti visus. Su pickepiu - atskira istorija, bet kitam skirsnyje.
 
Pickepys
 
Normaliausias žmogus visoj kavinukėj. Nesiparina, nesuko galvos dėl smulkmenų. Kartais elgiasi šiek tiek drastiškai ir radikaliai, tačiau tai niekada nenuvylė jo. Turi darbą, ir jį padaro. Jei kažkas trukdo - pašalina tą kliūtį. Taip sakant - jei kažkas neveikia, daužyk tol, kol pradės veikti. Patikdavo stebėti, kai riedavosi su padavėjom. Kadangi jos tingesnės buvo, bandydavo užkrauti kitiems savo darbus. Jis žmogus paprastas - pasiūsdavo toliau jas, ir dar epitetų nepagailėdavo. O keptį jų užsakymų neskubėdavo. Šiek tiek kraštutinumai, bet atprasdavo su juo taip elgtis.
 
Nuotykiai
 
Norėjau atskirti šią dalį, tačiau nepabėgti nuo pirmosios. Visi nuotykiai darbe buvo tik su juo. Nuo gėrimo darbe, iki maisto karo. Kadangi savaitgaliais valdžios nebūdavo iš šalia esančios parduotuvės nusipirkdavome 3-4 dvilitrinius bambalius alaus, ir stumdavo valandas. Kadangi savaitgaliais klientūros nebūdavo iš pradžių, o tarnybinis įėjimas turėjo prieigą prie kiemelio vidinio, tai laiką leisdavome su alučiu lauke. Stengdavomės nepapulti į kameras su alumi, tad jei tingėdavome eiti į lauką, lysdavome į milžinišką šaldytuvą, ir alų gerdavome ten. Kad alus liktų šaltas, laikydavome jį šaldiklyje. Šaldiklis nebuvo idealus, ir nešaldė taip, kaip turėdavo, tai alus neužšaldavo. Tačiau vieną sekamdienį alų ten pamiršom... Ir pirmadienį atėję į darbą kaip įprasta, pradėjome dirbti. Kol direktorė nepradėjo raustis šaldiklyje, žiūrėdama kokių produktų reikia užsakyti. Nežinau kaip, tačiau tos pūslytės alaus ji nerado.Toliau maisto karas. Tiksliau - kiaušinių. Kadangi kiaušinius veždavo pakuotėm po 30, ir viską laikydavo sandėlyje, ten kur ir persirengdavome mes, kažkurį savaitgalį įkalę alaus sandėliuko sienas apmėtėm kiaušiniais. Kadangi pickepys ruošėsi išeiti iš darbo, tai jam buvo dzin, nes su valdžia buvo apsipykęs (nebepamenu kodėl) Todėl tų kiaušinių nevalėm, o tik užsdengėm kitais produktais. Vėliau aluj lendant į skrandžius, kiaušinių mėtymas peraugo vienas į kitą, virėją, mėtymus per langą.Taip apie pusantros pakuotės (~45) kiaušiniu nuėjo šaibom. Kadangi nurašyti pusantros dėžės kiaušinių taip paprastai negalėjom, tai teko sudaužyti likusius, ir nurašyti dvi dėžes, kadangi jos "nešant sudužo". Tik kaip vėliau paaiškėjo, tas "sudužimas" labai gerai matėsi kamerose..
 
Pabaiga
 
Milijonų neuždirbau, išėjau su trenksmais, bet į škotiją basas nevažiavau. Įgijau daug patirties, supratimo, pažįstamų.
Klausimai laukiami, kaip visada ;)
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube
 
Vasara Edinburgo faktoriuje

Yra nemažai ir tokių, kur po kelerių metų jau išvis aptingsta kur nors stoti ir įgyti profesiją, atitrūksta nuo mokymosi proceso ir nelabai nori vėl zulinti suolus, jaučiasi tam tikra prasme netgi pasenę. Mano dviems klasiokams taip buvo. Antra, pas daugelį dar matau nemažai jaunatviško idealizmo. Kokia tikimybė, kad juodas darbas, kur nors uogų laukuose ar statybose atneš stebuklingą suvokimą, ką nori studijuoti? Na, gal vienas supras, kad jo pašaukimas skinti braškes, kitas, kad tikrai to nenori daryti, bet keista, kad kiti tuos gap year laiko vos ne nušvitimu, kuris aplanko kiekvieną, juos pasirinkusius. Trečia, negi žmogų (kad ir labai jauną 18-19 metų) visiškai visiškai niekas nedomina ir neįsivaizduoja, ką jis nori daryti? Nuo vaikystės mes visi turime vienokius kitokius polinkius, pomėgius. Vieni menams, kiti sportui, treti humanitariniams, gamtos mokslams, ketvirti "juodesniam" darbui yra gabūs. Kažkurie dalykai mokykloje mus sekasi, kažkurių nekenčiame. Liūdna, jei jauną žmogų niekas nedomina ir nei trupučio neįsivaizduoja, kokia veikla norėtų užsiimti. Tokiais atvejais tikėtina, kad ir po tų gap year, vargu, ar labai susipras, ką nori daryti. Be to studijos gi nėra trukdis ieškoti savęs. Galima ir apart jų kažkuo užsiimti, kažkur save realizuoti, tobulinti, keliauti. Reikia tik noro, nes šiais laikais galimybių apstu, ypač jaunam žmogui.

Esu minėjęs straipsnyje Steve Jobs. Jis, kurdamas iPhone, sakė: "vartotojas nežino, ko jam reikia ir mūsų užduotis yra parodyti jam tai". Ir jiems pavyko. Toks verslo modelis itin retai pasiteisina, bet tikrai yra išimčių. Kita vertus - viskas priklauso ir nuo atitinkamo laiko, pateikimo ir daugelio kitų dalykų. Pavyzdžiui - mobilus laikrodis tikrai nebuvo naujiena ir Microsoft buvo jį sukūrę prieš 10 ar 12 metų. Tačiau... Tam nebuvo tinkamas laikas, nebuvo tinkama rinka ir panašiai. Dabar, Apple išleidžia analogišką produktą ir jis yra sėkmingas. Pavyzdžių galima pateikti daug. Kalba daugiau eina apie tai, kaip ir kada imtis savo verslo.

Sveiki,
 
Prieš kurį laiką buvau sukuręs temą apie savo nuotykius Prancūzijoje https://uzdarbis.lt/t339974/mano-keliones-i-prancuzija-istorija/ . Straipsnis forumo lankytojams pasirodė įdomus, kas negalėjo nedžiuginti ir jo autoriaus.
 
Įkvėptas tokiu susidomėjimu, nutariau aprašyti ir savo kelionės į Lenkiją nuotykius. O jų ir vėl netrūko. Šį kartą vėl bus daug teksto, tačiau nuotraukų bus dar daugiau.
Balandžio viduryje užtikau šiame forume temą, kur narys eXPy (dėkui už informaciją) pasidalino ypatingu pasiūlymu. Vienas Lenkijos autobusų vežėjų paskelbė akciją, kurios metu 100 000 kelionių kainavo vos po vieną zlotą + 1 zlotą kainavo registracijos mokestis. Iš karto prisiminiau, jog prieš kurį laiką norėjau aplankyti labai įdomią ir kažkiek bauginančią vietą, kuri randasi Krakuvoje. Kalbu apie koncentracinę stovyklą Auschwitz (Oswięcim). Bet apie tai vėliau.
 
Iš karto puoliau ieškoti bilietų. Žinojau, jog reikia keturių maršrutų: Vilnius – Varšuva, Varšuva – Krokuva, Krokuva – Varšuva bei Varšuva – Vilnius. Deja pigius bilietus pavyko nusipirkti tik trimis kryptimis. Taip, trys kryptis kainavo po du zlotus, o iš Krokuvos į Varšuva “net” 26 zlotus. Bendrai – 32 zlotai. Beje, konvertuoti į eurus labai paprasta. Vienas euras yra lygu keturiems zlotams. Todėl autobusų bilietai kainavo 8 eurus. O čia nei daug, nei mažai, virš 1500 kilometrų kelio.
Vos įsigyjęs bilietus, išsiprašiau porai dienų iš darbo (laimei, dar viena diena prisidėjo, kadangi išpuolė gegužės pirmoji, kuri buvo laisvadieniu). Iki kelionės liko savaitė ir nutariau visą ją skirti pagrindiniam kelionės tikslui, koncentracinės stovyklos analizei. Daug literatūros, nuotraukų, dok. filmų... Paraleliai, žinoma, ieškojau vietos, kur apsistoti Varšuvoje dvi naktis bei tiek pat Krokuvoje.
 
Kai tik pradėjau ieškoti nakvynės Couchsurfing’e, supratau, jog lenkai taip pat švenčia gegužės pirmąją (maža to, pas juos nuo gegužės pirmosios iki trečiosios yra valstybinės šventės) ir tai buvo man prasta žinia. Šitas faktas labai pasunkino nakvynės paiešką. Beveik iš visų žmonių gaudavau atsakymą, jog dėl ilgojo savaitgalio išvyksta arba pas artimuosius arba į kelionę. Todėl radau nakvynę tik Varšuvoje (dviems naktims) ir Krokuvoje (vienai nakčiai). Ir tai man labai pasisekė, kadangi bendrai išsiunčiau apie šimtą užklausų.
 
Ir štai atėjo ta diena. Visų pirmą, labai patiko autobusas, kuriuo teko važiuoti. Tylūs, komfortiški, raudoni, su wi-fi bei įkrovimo lizdais (nežinau, gal čia tik mane nustebino, kadangi neteko dar važiuoti autobusu į kitas šalis). Išvykau, jeigu neklystu, apie 16 Lietuvos laiku. Kelionė truko apie 8 valandas. Labai varginantis dalykas. Ir nesvarbu, jog autobusas geras ir turėjau dvi vietas. Užmigti beveik neįmanoma, todėl gelbėjo tik muzika.
 
Bet pagaliau atvykau. Varšuvoje buvau apie vidurnaktį. Žmogus, kuris turėjo mane priimti, žinojo, jog atvyksiu vėlai vakare. Dar kelionėje rašė man, jog jeigu turėsiu noro, galėsime nueiti į vakarėlį, kad susipažinčiau su dar daugiau vietinių gyventojų. Nusileidau į metro, tačiau neturėjau nė vieno zloto bei banko kortelės. Pasisekė, jog šalia stovėjo lenkas, kuris keliavo į Austriją, todėl iškeičiau eurą į vieną metro bilietą, kurį nupirko pastarasis. Išlipau senamiestyje, kur vietinių merginų paklausiau, kaip nusigauti iki tam tikros gatvės. Paaiškino. Einu. Deja lenkiškos SIM kortelės neturėjau su internetu, todėl telefonas su GPS nelabai kuo galėjo padėti. Ieškojau apie 45 minučių reikiamos gatvės, klausinėjau dar kitų žmonių, bet visi rodydavo vis į skirtingas puses. Tačiau jaučiau, jog po truputį esu vis arčiau. Galiausiai, apie pirmą val. nakties radau reikiamą namą ir sutikau buto savininką. Labai nustebo, jog radau pats. Manė, jog prašysiu jo mane pasitikti.
 
http://puu.sh/iviVs/b1714673b2.png
 
Buvo jau gyli naktis, buvome abudu pavargę (jis taip pat tą pačią dieną grįžo iš kelionės po Gruziją ir nemiegojo), todėl nutarėme, jog vakarėlis atšaukiamas. Apie valandą pabendravome, užkasėm ir nuėjom miegoti. Tarp kitko, puikiai moku lenkų kalbą, todėl jokių kalbos barjerų nebuvo.
 
Ryte neturėjau didelių planų, išskyrus aplankyti vieną namą, kur prieš 10 metų savaitę gyvenau lenkų šeimoje pagal mainų programą. Turėjau tik adresą ir pavardę. Sužinojau, kuris autobusas važiuoja į tą pusę ir iškeliavau. Išlipau paskutinėje stotelėje (tame rajone, kur buvo reikalingas man adresas). Vėl pradėjau klausinėti vietinių kelio, tačiau niekas net nebuvo girdėjęs tokios gatvės. Patarimas buvo tiesiog eiti pagrindine gatve. Galiausiai kelionė pėsčiomis į vieną pusę užtruko kurį laiką, kadangi atstumas – 5 km. Ir čia jau su pagyvenusių vietinių žmonių pagalba radau reikiamą gatvę bei namą. Bet, žinoma kaip dažniausiai būna, šeimininkų nebuvo. Pavyko paskambinti į kaimynų vartus ir paaiškinti situaciją. Nedrąsiai, tačiau įleido mane į savo namus ir liepė palikti savo kontaktus, kuriuos perdėtų man reikalingiems žmonėms.
 
Tą ir padariau. Apsisukau ir pajudėjau link reikiamos stotelės. Staiga prasidėjo lietus ir pradėjau žvalgytis vietos, kur galėčiau nuo jo pasislėpti. Ir čia pastebėjau mokyklą, kurioje prieš 10 metų mokiausi visą savaitę, užplūdo nostalgija, apibėgau aplink visą mokyklą, ir pasislėpiau po stogeliu. Po pusvalandžio pajudėjau toliau, vėl penki kilometrai į vieną pusę.
 
http://puu.sh/iviTf/ebf1022837.png
 
Tarp kitko, kas labai nepatiko Lenkijoje – gausybė reklamos. Visur. Beveik kiekvieno nuosavo namo šeimininkai parduoda plotą ant savo tvoros reklamai.
 
http://puu.sh/iviYc/02f8153156.png
 
http://puu.sh/ivj3k/8c6cde71b2.png
 
Įlipau į autobusą. Turėjau 90 min. trunkantį bilietą. Iki centro nuvykau per pusvalandį, gal kiek daugiau. Tačiau pradėjo vėl lyti ir nutariau nuvažiuoti iki maršruto pabaigos, tuo pačiu pažiūrėsiu kaip atrodo Varšuva atokiau centro. Kažkiek nustebino tai, jog tie atokesni rajonai labai primena musiškius, kaip Naujininkai. Kai kur net gatvės taip pat užvadintos (pvz. Konarskio g.).
 
http://puu.sh/ivj4J/f67a2361e5.png
 
http://puu.sh/ivj6L/0cc8599e6b.png
 
Taip gavosi, kad neliko laiko bilietėlyje visiškai grįšti į centrą, todėl teko išlipti apie 5km nuo centro. Ir žinoma prasidėjo dar stipresnis lietus. Palaukiau 15 minučių stotelėje ir pajudėjau link centro. Dar šiek tiek pasivaikščiojau ir nuvykau link mano laikinųjų namų. Atvykęs ten, manęs jau laukė ne tik buto šeimininkas, bet ir dar du keliautojai (pora). Jie yra iš Krokuvos, todėl sužinoję, jog rytoj ten keliauju, papasakojo ką galima aplankyti. Dar pabendravome ir nuėjom miegoti. Sekančią dieną buto šeimininkas palydėjo mane iki stoties, iš kur buvo mano autobusas į Krokuvą. Atsisveikinom, aš likau laukti autobuso, o naujas draugas nuėjo ruoštis kitų svečių priėmimui (laukė vokiečių, kurie keliavo aplink pasaulį).
 
http://puu.sh/ivj80/93b3085204.png
 
http://puu.sh/ivjep/1840d3e32a.png
 
http://puu.sh/ivjgS/3522366700.png
 
http://puu.sh/ivji6/3dfb010852.png
 
Ir vėl varginanti kelionė į Krokuvą, laimei “vos” apie 4 valandos. Vis galvojau, ką veiksiu, kadangi neturėjau nakvynės. Vos atvykęs į Krokuvą, nužygiavau į vietinį “Akropolį”, kuris yra sujungtas su stotimi. Todėl realiai netoli reikėjo eiti. Išsiunčiau dar keliasdešimt užklausų nakvynei ir palikau viename iš parduotuvių krautis telefoną. Pats nuėjau pasivaikščioti po miestą, link senamiesčio. Buvo apie 21 val. , jau tamsu. Apėjau visą senamiestį ir pastebėjau mano kelyje turistus. Priėjęs arčiau išgirdau, jog tai lietuviai. Susipažinau su merginomis iš pajūrio, pabendravome ir išsiskirstėm. Turėjau skubėti, kadangi PPC dirbo iki 22 val. , o ten dar mano telefonas kraunasi.
 
http://puu.sh/ivjs5/37faff1071.png
 
Pasiėmęs telefoną pamačiau, jog negavau jokio atsakymo, todėl supratau, jog laukia bemiegė naktis. Nuo 22 iki 1val. vaikščiojau po miestą, vėliau pavargęs nutariau nueiti į stotį pasėdėti ir pailsėti bei užkasti. Kaip minėjau, stotis yra sujungta su prekybos ir pramogų centru, todėl viskas yra po stogu.
 
http://puu.sh/ivjuD/2791677100.png
 
http://puu.sh/ivjzO/1a679b44d8.png
 
http://puu.sh/ivkbu/8f2136551f.png
 
http://puu.sh/ivkeN/6d8168e9e5.png
 
http://puu.sh/ivkhP/b1fb0ca2ba.png
 
http://puu.sh/ivklc/206584baf4.png
 
Po kurio laiko priėjo vaikinukas, paklausė ar turiu iPhonui pakrovėją. Atsakiau, jog ne. Dar po pusvalandžio nutariau pasivaikščioti po stotį. Vėl sutikau tą patį vaikiną. Priėjau prie jo ir pradėjom bendrauti.
 
Pasirodo, jog jis yra iš Rusijos, Nižnij Novgorod miesto. Per Lenkiją su draugu keliavo į Čekiją, kur norėjo stebėti ledo ritulio čempionatą ir palaikyti savo šalį. Tačiau vos pora minučių pavėlavo į traukinį, kuris važiavo į Prahą ir liko Krokuvoje. Blogiausia tai, jog draugas nuvažiavo kartu su visais daiktais, įskaitant dokumentus, pinigus bei drabužius. Todėl dar vienas naujas draugas liko tik su išsikrovusiu telefonu, 10 eurų bei marškinėliais. Dar apie valandą smagiai pabendravom ir nutarėme pasivaikščioti po senamiestį, kadangi mane jis sužavėjo ir norėjau, kad tą patį pamatytų ir jis. Lauke buvo 5 laipsniai šilumos, todėl paskolinau jam savo ploną megztinį, pats likau su plonu džemperiu (be marškinėlių).
 
http://puu.sh/ivjB6/454f61689a.png
 
http://puu.sh/ivjCa/c60c34a2da.png
 
Dar po 1.5 val. grįžome į stotį. Dar apie valandą pabendravome ir išsiskyrėm, kadangi manęs 5:32 ryto laukė autobusas į Auschwitz stovyklas (Oswięcim mieste). Sulaukiau autobuso, įlipau. Laukė kelionė apie 35 km į vieną pusę. Kainavo 13 zlotų. Labai jaudinausi. Žinojau, kas tai per vieta, kur važiuoju ir kas manęs ten laukia. Ir pagaliau atvykau. Prie vartų buvau visiškai pirmas, lygiai 7 jau buvau čia. Pats muziejus atsidaro 8-tą. Nieko kito neliko, kaip pasivaikščioti po apylinkes. Tarp kitko kažkiek net norėjau, kad tą dieną būtų prastas oras. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet norėjau, kad atmosfera būtų kuo niūresnė ir sąlygos būtų kuo prastesnės, kad pajusti bent 1% tai, ką jautė žmonės, kurie ten “gyveno” prieš virš 70 metų. Ir dalinai pavyko, bet tik ryte. Buvo gana šalta, ypač kai teko 20 minučių stovėti lauke (kaip minėjau, tada jau buvo apie 10 laipsnių šilumos, aš tik su plonu megztiniu ir džemperiu.
 
http://puu.sh/ivcIU/6778ab1999.png
 
Ir pagaliau įėjau į vidų. Labai nustebino patikra. Kaip oro uoste. Reikia ištraukti visus metalinius daiktus, elektroninius prietaisus, praeito pro “skenuojančius” vartus ir viską atgal paimti. Pagaliau atsiduriau stovyklos teritorijoje. Dabar šiek tiek informacijos apie patį Auschwitz, manau daug kam bus naudinga.
 
http://puu.sh/ivcLN/7575c27d26.png
 
Oswięcim (antro pasaulinio karo metu pavadinimas buvo pakeistas į vokišką Auschwitz) – miestas, kur antro pasaulinio karo metu fašistai buvo įkūrę tris koncentracines stovyklas (viena jų mažai kam žinoma ir neįdomi, todėl apie ją nepasakosiu). Mano kelionės metu aplankiau Auschwitz I bei Auschwitz Birkenau stovyklas. Karo metu jos buvo didžiausios bei baisiausios iš visų esamų. Pagrinde ten patekdavo žydai (virš milijono asmenų), vėliau raudonos armijos kariai (virš 100 000 karių) bei kiti asmenys, politiniai veikėjai, ir panašiai. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos (ypač Birkenau). Nuo ryto iki vakaro reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą. Valgyti gaudavo minimaliai. Dauguma miršdavo nuo išsekimo, tiesiog darbo metu. Iš tikrųjų labai nelengva pasakoti apie viską, kadangi nežinai nuo ko pradėti. Todėl siūlau peržiūrėti nuotraukas su komentarais.
 
http://puu.sh/ivcOQ/acf35ca53b.png
 
Realaus dydžio kalinio maketas.
 
http://puu.sh/ivcXX/b1792e61a2.png
 
Kalinių forma. Ant sienos – jų nuotraukos. Tokių nuotraukų yra labai daug, išmėtytos po visą muziejų.
 
http://puu.sh/ivd2I/0235f6ddef.png
 
“Mirtis Hitlerio okupantams”
 
http://puu.sh/ivd5o/49d5bd3897.png
 
Šioje vietoje kiekvieną rytą rikiavosi kaliniai ir buvo tikrinama, ar visi vietoje. Jeigu bent vieno trūko – visi kiti turėjo stovėti ir laukti, kol neras. Kartais tekdavo stovėti visą dieną, net žiemą. Apie šiltus drabužius nebuvo nė kalbos.
 
http://puu.sh/ive7Q/ef0295fa19.png
 
Vieta, kur buvo kariami kaliniai. Tikrai keistas jausmas stovėti toje vietoje, kur stovi gėlės.
 
http://puu.sh/ivdcw/4d12933a04.png
 
Tokiu nejaukių vietų pastatuose yra labai daug, kur girdisi traukinių garsai, kai kur mažos mergaitės meldžiasi, kai kur jos dainuoja, vietomis tikrai baisoka. Ypač kai esi vienas tame pastate.
 
http://puu.sh/ivdls/8cb46c0a42.png
 
Vienas iš kalinių. Prieš stovyklą ir po jos.
 
Toliau eina “eikskliuzyvinės" nuotraukos. Fotografuoti čia negalima.
 
http://puu.sh/ivdr4/78bd85d3bb.png
 
Gydytojo kabinetas, kur atsivesdavo nesunkiai sergančius kalinius. Su sunkiai sergančiais niekas ten “nežaidė” ir negydė.
 
http://puu.sh/ivehX/e2630d8935.png
 
Kalinių kambarys.
 
http://puu.sh/ivdJQ/5cdb795e03.png
 
Kalinių, kurie prižiūrėjo kitus kalinius, kambarys. Tokie asmenys turėjo tam tikras privilegijas, kaip pvz. erdvesnis kambarys.
 
http://puu.sh/ivdxj/0a5a1504b1.png
 
Karceris
 
http://puu.sh/ivdCz/144dd384b6.png
 
Dar vienas karceris. Tokiuose “kambariukuose”, 1x1m. dydžio turėjo sutilpti keturi kaliniai ir visą nakti stovėjo. Atsisėsti, kaip matote, nebuvo kur. Kai kurie miršdavo tiesiog stovėdami. Kiti, išgyvenę, po tokios nakties iš pat ryto ėjo dirbti fizinį darbą.
 
http://puu.sh/ivelm/01c77f0a9c.png
 
Vieta, kur kaliniai palikdavo savo rūbus prieš sušaudymą.
 
http://puu.sh/ivdRm/9b89d607d5.png
 
Siena, prie kurios buvo sušaudomi kaliniai.
 
http://puu.sh/ivdTK/4bdc39b35e.png
 
Krematoriumas
 
http://puu.sh/ivdVy/a21848ee9d.png
 
Įėjimas į krematoriumą
 
http://puu.sh/iveqH/506cdcc301.png
 
Vieta, kur po to, kai raudonoji armija išlaisvino kalinius 45-ais metais, buvo pakartas stovyklos vadas
 
http://puu.sh/ivdYf/bd7a8c8f33.png
 
Galiausiai vieta, kuri vaizduojama visuose suvenyruose. Užrašas reiškia "Darbas išlaisvina".
 
Kitos nuotraukos be komentarų:
 
http://puu.sh/iveN1/7831d406c3.png
 
http://puu.sh/iveRs/74b4fb2223.png
 
http://puu.sh/iveUt/6c07ccc7ad.png
 
http://puu.sh/iveYm/c974de77cf.png
 
Vos išėjęs iš stovyklos teritorijos supratau, jog teisingai padariau, kad aplankiau tą vietą iš pat ryto, kadangi arčiau pietų armija iš šimtų turistų tapo armija iš poros tūkstančių turistų. Smagu, jog spėjau apeiti visą muziejų dar kai palyginus nebuvo daug žmonių. O kai kur, kaip minėjau, iš viso buvau vienintelis žmogus. Tarp kitko sutikau ir kelis lietuvius.
 
Nuėjau prie parkingo, kur reikėjo laukti nemokamo autobuso į Birkenau. Jis kursuoja kas pusvalandį. Distancija – 3 kilometrai. Ir štai aš jau antroje stovykloje. Šita išgarsėjo dar žiauresnėmis sąlygomis, kur visą parą krematoriumuose buvo deginami kūnai. Dėl to ši stovykla įgavo pavadinimą “Mirties fabrikas”.
Ši stovykla atrodo tiesiog milžiniška. Ženkliai didesnė, nei prieš tai aplankyta.
 
http://puu.sh/ivfwN/65a3f3c9d5.png
 
Ir vėl gi nuotraukos su komentarais.
 
http://puu.sh/ivfFt/d95df1cd15.png
 
Šitais bėgiais traukiniais buvo vežami žydai iš visos Europos. Daugumai jų nesakė, kur jie važiuoja, todėl važiavo su savo brangiausiais daiktais. Dažnai vežė vagonais, kurie buvo skirti vežti gyvūnus. Kartais traukiniai stovėdavo vietoje daug valandų, kartais net parą. Todėl žmonėms buvo arba labai karšta, arba šalta. Nebuvo kuo kvėpuoti. Vėl gi, dažnai žmonės miršdavo tiesiai vagonuose. Čia buvo jų paskutinė stotelė. Kaliniai išlipdavo. Daktaras paskirsdavo visus žmones į dvi dalis. Darbingus į vieną, nėsčius ir nedarbingus į kitą. Pirmieji likdavo stovykloje, antri – iš karto sudeginami.
 
http://puu.sh/ivg6A/95d79db3d9.png
 
Kalinių barakai.
 
http://puu.sh/ivfVR/b7e72c73e6.png
 
Barakai, kur gyveno kaliniai. Dažnai būdavo šalta, todėl kai kas nors naktį miršdavo – baisu, bet kai kuriems tai buvo gera žinia. Reiškia galima paimti to žmogaus rūbus. Kiekvienas gaudavo metalinę lėkštę valgymui.
 
http://puu.sh/ivgot/d796208dd0.png
 
Čia dugne randasi tūkstančių žmonių pelenai.
 
http://puu.sh/ivgFH/a06e43762b.png
 
Asmeniniai kalinių daiktai.
 
Ir kitos nuotraukos be komentarų.
 
http://puu.sh/ivgLL/09a7ad94da.png
 
http://puu.sh/ivgO4/9c1224961b.png
 
http://puu.sh/ivgPy/7afda06eaf.png
 
http://puu.sh/ivgRk/2f4d1f4bae.png
 
http://puu.sh/ivgVO/72dedc83dd.png
 
Labai ne rekomenduoju užsakinėti gido paslaugų. Geriau prieš tai pačiam išstudijuoti viską ir rinktis individualią ekskursiją. Oficialus muziejaus interneto adresas: http://auschwitz.org/ . Visos sąlygos surašytos čia.
 
Apsilankymas nemokamas, tik būtina iš anksto užsiregistruoti. Iš kitų turistų matėsi, jog kelionė su gidu yra labai varginanti. Žinoma gal su jais aš kažką daugiau sužinočiau, tačiau nežinau ar verta.
 
Pabaigai – video. Pastatas, kur buvo vedami atvykę nauji kaliniai. Čia jie palikdavo savo asmeninius daiktus, rūbus, buvo dezinfekuojami, nuskutami ir gaudavo tatuiruotes – numerius. Nuo šiol jie neturėjo vardų. Jie turėjo numerius.
 

 
Po įdomios ir gana sunkios psichologiškai ekskursijos pajudėjau link Krokuvos. Kelionė tiek pat kainavo.
Šį kartą buvo kiek paprasčiau, kadangi žinojau, jog šiąnakt turėsiu nakvynę.
 
Dar kartą susisiekiau su vaikinu, pas kurį turėjau apsistoti, pasitikslinau adresą. Krokuvoje buvau apie pietus. Kadangi vaikinas turėjo atvykti tik vakare, turėjau daug laiko pasivaikščiojimams. Vėl aplankiau senamiestį, vėliau nutariau nueiti duotu adresu, kad žinoti, kur nakvosiu. Radau reikiamą gatvę, tačiau reikiamo namo ieškojau apie valandą. Klausinėjau bene kiekvieno praeivio, tačiau niekas nežinojo, kur randasi reikalingas man namas. Kaip specialiai ir telefonas buvo išsikrovęs eilinį kartą. O vaikino telefono numeris ten liko. Todėl dar po kurio laiko sutikau jauną vaikiną, kuris sutiko priimti mane į savo butą, kur galėjau pasikrauti telefoną, ir šiek tiek pailsėti. Prabuvęs svečiuose apie 20 minučių išėjau į lauką. Po kurio pagaliau pavyko susitikti su vaikinu, kuris mane apgyvendins. Priežastis buvo labai paprasta. Sumaišiau buto numerį su namo. Praėjau n+1 kartą pro reikiamą namą, tačiau buvau tikras, kad man reikalingas kitas numeris.
 
http://puu.sh/ivkmU/ed97a635e8.png
 
Čia buvo šiokia tokia staigmena. Negaliu pasakyti, jog labai maloni. Pasirodo vaikinas gyvena ne vienas, o su dar dviem savo draugais. Bet tiek to, kelio atgal nėra. Be to vaikinai pasirodė labai malonūs ir draugiški. Visi studentai, gyvena apie 500 metrų nuo senamiesčio, dideliame bute senos statybos daugiabutyje (su aukštomis lūbomis). Iki vidurnakčio bendravome, ir kaip priimta, ieškojom panašumų ir skirtumų tarp Lietuvos bei Lenkijos. Nuėjome miegoti.
 
http://puu.sh/ivk5L/42f49ea8cf.png
 
http://puu.sh/ivk7J/2aa3ae5b28.png
 
Ketvirtą ryto atsikėliau, kadangi apie šeštą turėjau autobusą į Varšuvą. Po atvykimo į Vilnių paaiškėjo, kad netyčia pasiėmiau to vaikino iPhone’o pakrovėją. Negražus poelgis, todėl teko nusiųsti pinigus, kiek yra vertas laidas. Pagaliau vėl esu autobuse. Nuotaika ne itin gera, kadangi žinau, jog kelionės pabaiga jau čia pat, be to šiandien laukia virš 11 valandų kelyje, link namų. Pakeliui iš Krokuvos į Vilnių autobusas sustojo dvejuose mažuose miesteliuose. Viename iš jų įlipo įdomi mergina. Todėl bent dalį kelionės iki Varšuvos ji palaikė kompaniją. Išlipęs Varšuvoje, turėjau dar porą valandų, kol atvyks mano autobusas link Vilniaus. Skiriau tą laiką suvenyrų bei skanumynų artimiesiems bei pažįstamiems pirkimui.
 
Po atvykimo į Vilnių iš dalies atsipūčiau. Buvau labai pavargęs. Per tą labai ilgą savaitgalį paskaičiavus praėjau virš 75 kilometrų. Vilniaus stotyje iš autobuso išlipau vidurnaktį. Kadangi manęs pasiimti atvažiavo artimas žmogus, negalėjau nepasiūlyti pasimetusiai lenkaitei, kuri važiavo tuo pačiu autobusu, nuvežti ją iki hostelio prie rotušės, paaiškinęs, jog tokiu laiku prie stoties trintis yra gana pavojinga. Juo labiau ji sunkiai orientavosi, kur randasi. Ji žinoma sutiko. Taip ir baigėsi dar viena kelionė.

tegu paduoda i teisma ir tikiu, kad laimes dar daugiau

Labai puiki idėja. Jau kuris laikas laukiu jos net ir pats buvau mastęs inicijuoti. Patarimai, kurie padės ją padaryti daug populiaresne:
 
Produktas:
 
1. Sukurti atsiliepimų sistemą pvz kaip uždarbyje ar couchsrufing. Tuomet bus lengviau atrasti patikimus narius. Nepaslaptis, kad didžiausia žmonių baimė, kad nežino su kuo važiuos. Ir tikriausiai patys girdėjome liūdna istoriją su mergina, kurią išprievartavo ir nužudė.
 
2. Leisti nariui pasitivrtinti tapatybę pvz vėl gi, kaip per uždarbį banko pavedimu. Esmė, kad jums reikia žinoti nario Vardą, Pavardę ir asmens kodą. Jei netyčia nutiktų kažkam nelaimė, dingtų, pagrobtų ar pan - iškarto artimiesiems ir policijai galėtumėte suteikti informaciją apie vėžėją.
 
3. Bendravimas tarp vartotojų turi vykti per jūsų svetainę. Tai pliusas jums, kad svetaine daugiau naudosis ir dėl saugumo sumetimų policija ar artimieji visada galės matyti, kas buvo tariamasi, jei įvyktų nelaimė. Tai reikėtų ir vartotojams komunikuoti, jog tai dėl jūsų pačių saugumo.
 
4. Kiekvienas maršrutas turi turėti X laisvų vietų, kad nariai galėtų matyti su kuo važiuos. Taip pat nelaimės atveju matytųsi su kuo važiavo.
 
5. Vartotojai turėtų teisę matyti vežančios mašinos numerius ir lengvai patikrinti ar mašina nėra vogta ar dar kitaip pažeista. Gal netgi ir jūs tai galėtumėte tikrinti automatiškai susijungę su policija.
 
Trumpai sakant - esmė yra sugriauti žmonių baimę, dėl kurių jie nesinauotų šia paslauga: jie ir jų artimieji turi jaustis saugiai. Tiek tie, kurie važiuoja, tiek tie, kurie veža.
 
Marketingas/PR:
 
Kai matote, kad produktas pradedamas naudoti vartotojų, turite bent kažkiek atkyvesnių vartotojų - tuomet galima pradėti intensyvesnę reklamą/marketingą/PR'ą.
 
1. Naujienų portalai (delfi.lt, 15min.lt etc) parašo straipsnį, kaip saugu dabar keliauti tokiu būdu su pakeleiviais ir kad tikimybė daug mažesnė, kad atsitiks kažkas blogo.
 
2. FB grupėse Vežu-Važiuoju ir panašiose užpirkti reklamos. Jei turite pinigėlių - nusipirkti jas ir sakyti, kad visa veikla perkeliama į jūsų svetainę - jame saugiau ir daug patogiau.
 
3. Užpirkti FB reklamos targetinant userius, kurie naudojasi grupėmis Vežu-Važiuoju stiliaus ir mokėti už kiekvieną installą.
 
Trumpas mano brainstormas, idėjų turiu daug daugiau :) Tikiuosi padės

O kas tas mln yra? Kiek Lietuvoje laimėjo milijonus loterijose, ir parodyk bent vieną kuris dar turi nors centą iš tų mln? Visi tapo dar didesni vargšai: prasigėrė, išsiskyrė, nusižudė. Žmogus gavęs pinigų, jei jų neuždirbo nežino jų vertės, todėl juos praranda labai greitai.

Jei jau taip nori verslaut ir esi mokinys (kaip suprantu esi) tai įkurk savo mokykloje MMB (mokinių mokomoji bendrovė), pardavinėk bandeles, šviežiai keptas :D Pats tokiu verslu užsiimu, mokykloje apie 300 mokinių ir per savaite dviese galima užsidirbt apie 50lt (kai sekas) atskaičiavus išlaidas, atlyginimą kepėjui ir t.t. per dieną dirbant 2 pertraukas + laikas užimtas tvarkant dokumentus. Aišku, ne milijonai ir ne tūkstančiai, bet pradžiai gerai pasimokyt pačių verslo pagrindų :)

Eini į parduotuvę, prikabini šiukšles, eini su draugais susitiks pirkabini šiukšles, eini į darbą prikabini šiukšles. Joks čia užsiknisimas :D

Kad sunku būtų nunešt šiukšles iki konteinerio... Ant kiek reikia būt lodarium? :D. Čia gal viena bukiausių idėjų kolkas girdėtų šiemet :D

Nesamoninga gal ideja bet pagalvojau idomu butu suzinot ar imanoma tokia igyvendint :D
 
Taigi manau visiems buna sunku nesti siuksles is namu sedi prie kompo mama ieina sako isnesk siuksles ir labai paima nervas, tai krc naujas darbas istaiga ar dar kas nzn kas kurie surinkinetu siuksles nuo buto duru tam tikra valanda pvz paprastom dienom 18:30 savaitgaliai 19:00 tiesiog zmogus padeda siuskles prie duru buto ir ta valanda eina keli buriai ir renka siuksles ir nesa jas i konteinerius. I savaite nuo buto imi po 5lt galetu aisku derint kaina :D IR gera suma susidaro jei vienam name 150butu tai 150*5=750 (I SAVAITE) i menesi butu 4*750 3000LT i menesi, aisku butu ka veikt bet pvz pradziai pasiimt koki viena rajona po to plestis :D Dviese dirbi su kokiu draugeliu po to planuoji kaip palengvint ta dalyka Manau butu zmoniu kas naudotusi tokia paslauga kadangi daug pensininku buna kurie nepajegia isnest ir t.t :D Sakykit ar imanoma ka nors panasaus sukurt butu? :D

Sveiki, uždarbiečiai!
 
Truputį pareklamuosiu savo su kolegomis projektėlį, į kurį įdėjome visą savo širdį, tad prašau labai nesmerkti :) Galbūt bus kažkam naudinga.
 
Paleidome naują tinklapį - https://www.beratu.lt, kurio pagalba lengvai ir greitai galima susirasti su kuo pavažiuoti Lietuvos teritorijoje (iš tų, kas jau važiuoja su mašinomis) arba susirasti sau pakeleivių. Į projektą įdėta labai daug meilės ir pastangų. Viskas atrodo labai paprastai - toks ir buvo tikslas.
 
Šiais laikais panašaus tipo svetainės dygsta lyg grybai po lietaus. Taigi, kuo nuo jų skiriamės:

Paprastumas. Labai minimalistinė paieškos forma, leidžianti sutaupyti laiko paieškose.
Tranzavimo kelionės iš įvairiausių šaltinių, rodomi vienoje vietoje. Skelbimai imami ir rodomi iš tokių šaltinių, kaip viešos Facebook grupės ir kt.
Nereikalinga registracija (nebent Facebook prisijungimas, norint pasinaudoti papildomomis paslaugomis).
Viena iš tokių papildomų paslaugų - kelionių prenumerata. Neradus važiuojančių reikiamu metu, galima užsiprenumeruoti nemokamą SMS žinutę, kuri bus išsiųsta iškart, kai tik atsiras kelionė ieškomu maršrutu pagal nustatytus filtrus.

 
Šiuo metu rodomos kelionės tik Lietuvos teritorijoje, tačiau planuose yra plėstis kiek toliau. Taip pat planuojamos kelios naujos galimybės, kurios dar labiau supaprastins paiešką ir padarys ją ( :) ) patogesnę.
 
Kol kas apie monetizavimą nėra galvojama, todėl nerasite nei vienos reklamos. Tinklapis taip pat pritaikytas mobiliems įrenginiams (kol kas gali veikti nevisai tobulai).
 
Būtų labai malonu išgirsti atsiliepimų (gerų ar blogų, iš vartotojo arba iš techninės pusės), galbūt kažkokių pageidavimų arba pastebėtų klaidų. Facebook grupė.
 
P.S. programuotojams - naudojamas stack'as:

AngularJS
NodeJS
.NET
MySQL, MongoDB, Redis

 
Ačiū už dėmesį ir smagaus naudojimosi!

ieskoti slieku ant asfalto cia Jusu profesija? cia toks tipiskas lietuviskas bruozas pasikabinet..... laisva erdve, rasHau kaip noriu B-)

ieskoti slieku ant asfalto cia Jusu profesija? cia toks tipiskas lietuviskas bruozas pasikabinet..... laisva erdve, rasHau kaip noriu B-)

Nieks neminėjo UK. O ką lietuvoj? Kad milijoną gavęs ir nusipirkęs prabangų automobilį for example, apie tave, kaip šitam kaime įprasta, rašytu visas internetas, o gal net taptum pajuokos objektas kai kiguolis. Žmonės pradėtų pavydėt, apipy*dintų, o gal net 17metis koks užverstų iš pavydo. Lietuvoj nepagyvensi ramiai nei biednas būdamas, nei turtingas. Be to klimatas čiulpia.

o jei zmogus negali istoti i vf vieta? jeigu neduoda paskolos? jei is nepasiturincios seimos, ir neturi bilietui ir keliones islaidom? jei tavo veidas nepatiko ir taves nepraleidzia pasienyje USA ir deportuoja atgal?

varykit i statyba per vasara padirbet. kai patampysit betona kibirais i penkta auksta, rudeni i mokykla kai ant sparnu leksit, islakstys visi nezinojimai ko norit :D
 
jei norit pakeliaut papigiai pasidomekit workaway B-)

Baigti kažką tikrai nėra gerai. Taip, gali nutikti ir taip, kad neatrasi ko nori, nesuprasti savęs ir toliau, tačiau per metus kelionių ir įvairių darbų įvairiose šalyse tikrai gali išmokti daugiau nei per 3-4 metus universiteto ar kolegijos suole skaitydamas vadovėlį ir žiūrėdamas į skaidres.
 
 
Studijuojant sąlygos yra, tačiau jos daug labiau ribotos nei keliaujant pačiam. Jei įstosi ten, kur tau neįdomu, tai ir išvažiavus pagal mainus nebus įdomu, nes tave sups daugiausiai tie žmonės, kuriems įdomi pasirinkta specialybė, reiškia, bendro intereso gali nebūti.
 
 
Mitas, kad Lietuvos diplomas bevertis. Žinoma, mokslo lygis gana žemas, tačiau diplomas dažniausiai iš viso yra bevertis, išskyrus valstybines įstaigas ar tas, kurių vadovai seno kirpimo.
Įdomus variantas ISM studijuoti teise... Ir dar nemokamai (reiškia, geri balai buvo, tad pasirinkt galėjo vos ne bet kurį universitetą). Šiuo metu ISM netgi nematau teisės mokslų. Matyt pats universitetas suprato, kad tai ne jų arkliukas. Bet šiaip nėra tekę girdėt, kad ten kas teisės mokslus būtų krimtęs, gal visgi kokią kitą specialybė to draugo sesė ten įgijo?
Teisės diplomas suteikia daug galimybių (be jo tikrai nebus galima verstis daugeliu veiklų net pagal įstatymą), tačiau konkurencija šioje srityje labai didelė ir norint turėti gerą darbą, susijusį su teisę, reikia nuolat tobulėti (įstatymai kinta vos ne kas dieną...) Kitu atveju geras darbas nešviečia. Apie tai dauguma nepamąsto.
Logistikos srityje mokslas turbūt reikalingas tik tiems, kurie norėtų įgyti specifinių žinių, tačiau ir čia abejoju, matyt kokie kursai vertingesni gali būt, o ir pigesni. Nepažįstama man ši sritis, daug komentuot negalėčiau.
 
50 žmonių grupės? Neteko su tokiom susidurt :) Kursai taip, o grupės tikrai būna mažesnės. Mano grupėj buvo ~20, baigė ~15 studentų. Informatika + mokytojo profesija (o taip, baigiau LEU, tik man dėl to ne gėda). Mokytojais dirbti žadėjo tik keli, jie arba jais jau dirba, arba tęsia studijas (magistrą šiais metais turėtų baigti). Didelė dalis kitų pasirinko ne mokytojo karjerą, tačiau glaudžiai susiję su IT. Yra keli programuotojai, keli įkūrė savo verslus arba kaip aš verčiasi individualia veikla, susijusia su IT. Žinau, kad yra dirbančių sistemų, serverių administratoriais, per 1-2 metus yra pakilusių iki nedidelių padalinių vadovų. Buvo dirbusių Barclay, bet perėjusių į geresnius darbus. Keista, bet iš karto po studijų, be didesnės patirties ar net visai be jos. Bedarbių baigusių grupiokų nežinau, reiktų pasidomėti plačiau, bet iš tų, apie kuriuos ką nors žinau bent 10 iš ~15, nei vieno bedarbio, valytojo ar maximos kasininko nėra.
 
 
Lietuvoje, ypač Vilniuje, situacija su darbais tikrai nėra bloga, reikia tik akis atmerkt. Įdomumo dėlei, darbo neteko ieškoti, o pasiūlymų sulaukiu bent 1-2 kartus per pusmetį. Nors nesu didelis spec'as, gerai žinomas ar pasižymėjęs studentas (buvau vos vos virš vidurkio turbūt).
 
 
Atsakant į temą, o ne tik jos komentarus - palaikau idėją, kad jei nėra minčių kur stoti, vertėtų skirti laiko savęs pažinimui įvairiose srityse, o kelionė aplink Europą bent jau, tikrai nėra blogas pasirinkimas, tačiau tai daryti reikėtų ne iš tėvų kišenės ar santaupų, o ieškant darbų, savonorysčių (savanoriams dažniausiai suteikiamas gyvenamas plotas, maitinimas, kartais apmokamos ir atvykimo / išvykimo išlaidos).

Turėčiau tau paploti už gebėjimą nusinterpretuoti, bet žmogus mato tai, ką nori matyti ;) Pats sakei, jog nestudijavai, tai man ir kilo klausimas, kuo remdamasis teigi, kad neįmanoma žinoti 40ties žmonių vardų? Jei tokiame klausime matai patyčias, tai čia jau tavo problema, matyt, kažkokie pasąmoniai kompleksai :) Šiaip bent paklausti žmogaus vardo, su kuriuo mokaisi 4 metus, yra elementarus mandagumas, o mes visi puikiai sutarėme ir tai nereiškia, kad visas kursas sėdi sulipęs, tačiau didesnis mažesnis ryšys yra su visais bendramoksliais, o jei tau neteko susidurti su bendraujančiais ir šiltais žmonėmis, tuomet užuojauta :)
Tai visada bus tokių, kur aiškins, kaip darbo nėra, koks mėšlas yra studijuoti ir kaip neįmanoma nieko uždirbti. Tokiems "valdžia bloga", visi blogi, tik aš geras. Kai tobulėji savo srityje, nuoširdžiai stengiesi ir nenusiteiki, jog pirmam darbe turi gauti 1000eu į rankas - tai patikėk darbų per akis :)

ir ka kad nestudijaves? :))) kuo blogesnis uz tave? kazkoki defekta turiu, jei neturiu poperiuko? :D asocialus ir atsiskyres :DDDDDDD zinot gali per 4 metus, bet visalaik buna grupeles zmoniu kurie artimiau bendrauja, cia tas pats kaip mokykloje budavo, shustresni atskyrai, moksliukai kampe :))) as irgi pilna tau graziu istoriju galiu prirasyti, bet kaip ir minejau niekad gyvenime nepatikesiu jog, 40 zmoniu dirbs pagal specialybe :) super, jog tau pasiseke, ne visiems taip pasiseka kaip tau :) na va tau pasiseke su darbu, o as nieko nebaiges, sededamas prie pc uzdirbu daugiau, nei kai kurie baige mokslus ir dirba prestizini darba :) bet nesitycioju is taves, kaip tu jog mokslu nebaiges :)

Netikėk, bet noro įpiršti priešingą nuomonę, kai pats suprantu išvis esi nestudijavęs, kiek juokinga ;) Šiaip mūsų kursas labai artimai bendravo, o kaip gali nežinoti kursiokų vardų, kai jų tik 40 - irgi sunkiai suprantu, nebent žmogus visiškai asocialus ir atsiskyręs :) Ir taip tie, kurie liko Lietuvoje, visi turi darbus pagal specialybę, tie kur išvyko svetur užima dar aukštesnes pareigas. Su dviem kursiokais aš pati vienoje darbovietėje dirbu. Jei tau atrodo, kad žali niekam nereikalingi, tai galiu pasakyti, kad aš jau bakalaure praktiką atlikinėdama, gavau pasiūlymą pasilikti dirbti toje kampanijoje :)