LTomas

Nesamonė! Tiem kam priimtina elektroniniai skaičukai pas ,,kazka'' tikriausiai nezino pinigu kvapo :D

Tikrai patogiau pvz šiandienos scenarijus vyksta mieste šventė, dienos pradžia įlipi į autobusą ar mikroautobusą neturi grynu tenka eit pėškomis, galvoji o nusipirksiu pavalgyt užkandinėj neturi grynų dar ir nevalges lieki na ka galvoji bent kavos atsigersiu aparatas irgi nepriima korteliu.. Mugėj nieko nenusipirksi kortele, ai tai karuselės dar gi atvažiave na deja irgi teks praleist, panele galvoji palepinsi pavaišinsi ledais ar gėlių nupirksi deja deja vėl nepriima kortele, susinervines eini prie bankomato pasiimti grynūjų kad bent namo nereiktu pėstute eiti ir i parduotuvę pora alaus ant tu nervų.. :D ka nori ta sakyk grynūjų visada reikia turėti maža kas kokia situacija..

Nežinau kodėl visi pritaria tokiam dalykui. Asmeniškai visada stengiuosi tik grynais naudotis, tikrai geriau juos fiziškai turėt, nei virtualiai skaičiukus banke.

JK kaikurie bankai NEIMA mokesčio, ne taip kaip LT. JK apskritai, didžioji dalis bankų gyvena iš paskolų ir mokesčiai yra 0 banko skyriuose - ko nepasakytum apie LT bankus...

Vat tokia pasaka (cia isgalvotas pavyzdys, tokio realybeje nera:): dirba zmogelis darbe visa menesi, o jo alga bosas perveda "treciajam asmeniui". Nori zmogelis kazka nusipirkt, "traciasis" kelis pinigus duoda tik uz papildoma mokesti. Nori zmogelis nusiimti didesne suma - "treciasis" sako: tau si menesi nebepriklauso...
Realiai, tas "treciasis" pasiemes zmogelio pinigus, o jam daves kazkokia plastmasine kortele, uz kuria zmogelis vel gi susimoka metini mokesti, menesini, naudojimo, dar kazka...
Senais gudziais laikais, vienoje, labai norincioje tapti nepriklausoma karalysteje, tai vadinosi reketas...
 
Gerai, kad visa tai tik pasaka, ir demokratineje ralybeje taip nebuna...

Kartais nėra simpsonų serijos apie tai? :D

Kokią šventę? Aš turiu laukti Užgavėnių kad užvalgyti mielinių blynelių su razinomis?
Galvok ką šneki - tai turi būti kasdien veikiantis blynelių fabrikas, pristatantis produkciją masiškai į visus prekybos ir mitybos taškus.
Kalbam apie macDonaldo tipo darbo organizavimą, o ne apie keptuves nusipirkusius balvonus.

Galėtum ir perskaityti... Visgi daugiau laiko reikėjo tai parašyti.

Atostogų sezonas tuoj įgaus didžiausią greitį, todėl noriu pasidalinti savo šviežiausios kelionės įspūdžiais iš šiauriausios/ryčiausios Kanarų salos - Lanzarotės. Gal kas susigundys? :)
 
Visiems įdomiausia - kainos:
Skrydis: Pirktas 2014 lapkričio pradžioje. Kelionė 2015 kovo 10 d. - kovo 19 d. 315€ (1080 LT). Žmogui 157€.
 
Ryga - Frankfurtas (2asm.) (+7€/žmogui Rygos oro uoste :/) 75,46€ (dar neturjom euro tada - 277,56lt)
Frankfurtas - Lanzarotė (2asm.) 46,90€ (172,51lt). Frankfurte palaukėm 2 val, pavalgėm savo sumuštinių. Greitai laikas praėjo.
Lanzarotė - Milanas (2asm.) 114,22€ (420,13lt). Milaną pasiekėm tik prieš pat 00:00. Skrydis - nuo 06:40 ryte. Daugiau stengsiuosi nenakvoti oro uoste grįžtant namo, geriau išvažiuojant tai daryti :) Bergamo oro uostas nėra pats draugiškiausias laukimui.
Milanas - Vilnius (2asm.) 59,14€ (217,53lt). Nusileidom Vilniuj, dar net saulutė švietė :)
 
http://i.imgur.com/k4fLL3N.png
 
 
Automobilis: Škoda Citigo, 4 durys, AC, mechaninė. 102€ už 8 paras. Pasiimti ir grąžinti Oro uoste. Full - Full kuro bakas, jokio Excess (0€), jokių papildomų draudimų padangoms, stiklam, net ir jokio depozito. Tiesiog sumoki 102€ ir važiuok. Grįžti į oro uostą, raktelį po kilimėliu palieki ir gali eit į lėktuvą :) Nuomotasi iš PlusCar. Kuro per 8 dienas šiaip ne taip išvažinėjom 25ltr (lygiai 25€), bet važiavom beveik kasdien per visą salą.
http://i.imgur.com/DK7GXue.png
 
Būstas: Studio tipo 1 kambario "apartamentai" su privačiu kiemeliu, lauko židiniu. Kitchenette, towels, shower gel etc. 192€ už 8 naktis. Puerto del Carmen, ~500m iki paplūdimio (mano manymu :) ). Labai gera vieta už labai gerą kainą :) Nuotraukos ir aprašymas ČIA.
 
Maistas kavinėse (Puerto del Carmen):
English Breakfast with fresh juice - 2.5-3€
Alus - 1.5-3€, česnakinė duona su sūriu 3€
Kepsnys (9-14€)
Jūros gėrybės (nuo 10€),
Picos (5-10€)
Makaronai 7-10€ (PASTAS).
Šiaip maisto tikrai daug ir po vieną ~25cm picą sunkoka suvalgyt. Kepsnio užtenka apsivalgymui. Makaronų iš principo kavinėse nevalgau, tai daug apie juos pasakyt negaliu :D
 
Maistas parduotuvėse: pigiausia maistą pirkti dideliuose prekybos centruose. Pvz. HiperDino, Spar. Jeigu perkate HiperDino Express, kainos kyla bent 10 proc.
Švieži pomidorai ~1.5€/kg,
sviestas 2€,
vynas vietinis nuo 1.5€ už butelį (bet pigus - neskanus, arba blogai ieškojom). Vidutinė vyno butelio kaina - 6€.
Alus - 0.4€ 330ml, Carlsberg - 0.65€ 330ml. 1L butelis San Miguel - 0.9-1.4€ (priklausomai nuo vietos, akcijų).
Balta duona - 1.8€.
Gouda sūris - ~5€/kg,
kumpiai ~4-6€/kg,
Halls ledinukai - 1,15€ (daugoka, bet perpūtė vėjas gerkles) :)
 
Ką ten veikti?
 
Naktinio gyvenimo mėgėjams čia nebus ką veikti :) Tai - pensininkų ir šeimų sala. Tiesa, pensininkai čia atvažiuoja paūžti, kiek tik galima, nes tai jiems kainuoja mažai (bet čia toliau plačiau bus). Visoje saloje - puikūs dviračių takai, puikūs keliai, mandagūs vairuotojai. Visą salą galima apvažiuoti dviračiu: plotis 20km, ilgis - 60km. Keliuose daug dviratininkų, kurie treniruojasi, o vandenyje - daug banglentininkų.
 
Pasyviam laisvalaikui:
 
Aplankyti pačias žinomiausias vietas kainuoja vos 30€ žmogui už 6 bilietus.
1. Timanfaya nacionalinis parkas. Čia atvažiuoti būtina, jeigu lankaisi šitoj saloj. Net ir man, kaip skeptikui tokių ekskursijų - padarė įspūdį. Aktyvus ugnikalnis (galbūt ne visai teisingai išsireiškiau), šiluma jaučiama iš žemės, įrengtos grotelės restorane, kur virš tokios "skylė" kepamas maistas. Karšta :) Po patį parką jūsų vienų niekas neleis, bet į bilieto kainą įskaičiuota 20-30 minučių kelionė autobusu po jį. Visiems nuostabą kėlė siauras keliukas tarp kraterių ir 45 vietų SETRA autobusas su tikrai pakvaišusiu vairuotoju :D
2. Mirador Del Rio - atodanga, kur labai vėjuota ir ramu (emociškai). Gali sau sėdėt ir vėpsot visą dieną. Tikras poilsis, tai ne su kokteiliu viešbuty sėdėt :) Norėčiau dar ten atvažiuoti, kai bus šilčiau.
3. Cueva de los Verdes - lavos išgraužtas urvas su apsilydžiusiomis uolienomis. Gidas įskaičiuotas į kainą, vienų čia niekas neleidžia, nes ganėtinai pavojinga (nors ir įrengtos tvorelės). Gidas kalba ispaniškai, vokiškai ir angliškai. Jo tikrai verta paklausyti ir atnaujinti mokykloje gautas žinias gyvai :) Vietos apibūdinimui puikiai tinka: But the cave holds a secret – one that only those who visit can experience. Shocking! - taip, buvom tikrai nustebinti :) P.s. jeigu ten ruošiatės važiuoti, neieškokite nieko apie šį urvą (nes galite netyčia rasti, kas išduos staigmeną).
4. Jardin de Cactus - kaktusų sodai. Nelabai paliko įspūdį, nes tie kaktusai laukuose, kiekvienoj gatvėj ir kieme auga :) tiek, kad jų čia tūkstančiai skirtingų vienoj vietoj.
5. Jameos Del Agua - muziejus su ugnikalnių ir tektonikos ekspozicija bei baltųjų krabų ežeru urve. Gražu ir tiek :) Viskas labai išpuoselėta, tinka fotosesijoms. Yra įrengta labai didelė koncertų salė (urve), mūsų apsilankymo metu niekas nevyko.
6. Tarptautinis modernaus meno muziejus sename forte Arecifės uoste. Čia suklydom, ne mums tokie menai.. Šiaip reikėjo rinktis iš 2 vietų, ir nepataikėm. Tad reikėtų aplankyti Cesar Manrique Foundation.
 
Nemokamai būtina nuvažiuoti į Costa Tequise Sunday Market (to nepadarėm šįkart :(), užsikelti ant aukščiausio Arecifės pastato stogo, daug pasideginti. Šitų dalykų nepavyko padaryti, bet ten dar grįšim :)
 
Ką dar pasyvaus galima nuveikti?
Stebėti kylančius ir besileidžiančius lėktuvus (nusileidimo takas prasideda dar vandenyje, tad galima gulėti paplūdimyje ir virš galvos vis leisis lėktuvai) (KAIP ATRODO TAKAS)
Apvažiuoti visus paplūdimius, visas salos vietas. Itin skirtingi vaizdai, reljefas. Vienur žalia, kitur MARSO scenas filmuot gali, dar kitur - bulvės žydi :)
Užvažiuoti į kalną šalia observatorijos ir ten pasibūti, nes matosi sala į visas puses. O naktį - žvaigždynai.
Akvariumas (nebuvom, brangoka pasirodė 12€ ar 20€ žmogui).
Persikelti be automobilio į Fuerteventuros salą - 35-40€ į abi puses. Verta, bet reikia ilgiau nei 8 dienas kelionėj būt.
 
Aktyvus laisvalaikis:
Nardymas - ant kiekvieno kampo pasiūlymai, kainos - mažos.
Banglentės - šiaurinėje pakrantėje yra keli miesteliai banglentininkų, su mokyklom ir visa įranga. Pigu!
Vandens parkas.
Keturračiai.
Kupranugariai.
Didžiulė kartingų trasa.
Dviračių nuomos punktų daugybė.
 
Kodėl čia daug pensininkų? Teko pakalbėt su škotų porele, kuris į Lanzarotę atvyko sausio mėnesį ir išvažiuos balandį. Jie negeria, nerūko, nėra linkę žaisti kazino. Ką jie veikia? Būna :) sakė, kad atidirbo pakankamai ir nuo šių metų visas žiemas leis čia, nes Škotijoj spės pasibūt likusius 9 mėn. Didžioji dalis pensininkų yra iš Vokietijos, JK - kiek mažiau. Daug ir skandinavų. Jie čia atvažiuoja pašėlti, tad tikrai pamatysite, kaip atrodo jaunystėje daryta tatuiruotė ant 80-ečio kūno. Yra lošimams skirtų vietų, daug barų, šimtai kavinių, daug parkų, muziejų. Aktyvesni "hikina" į kalnus. Kiti nuogi guli paplūdimiuose, kas, beje, čia normalu (yra atskiri nudistų paplūdimiai, bet ir šiaip kur ne kur pusnuogės moterys). Senyvam vakarų europiečiui čia - ROJUS :) nuoma 1000€/mėn (per agentūras), maistas - 500€/mėn/žmogui, jeigu valgo tik kavinėse. Žinoma, jeigu nori išgerti, 'pagamblinti' - susimokėsi daugiau :)
 
Beeet, mūsų tėvai ten nevažiuos, pensijos užtektų pusei mėnesio maisto.
 
****
 
Salos minusai:
Aglijos jaunimas, vokietijos vyrai. Ir tos, ir anie girti. Siaubas :/
Angliškai kalba maža dalis žmonių - teks ispaniškai mokytis arba vokiškai :D
 
Salos pliusai:
Švari ir tvarkinga, puikiai pritaikyta turistams. Nuo oro uosto iki Puerto del Carmen pabaigos - ilga gatvė apie kurią sukasi diena/naktis.
Dutyfree statusą turinti sala. Parfumerija - pigiausia, kokią esu matęs. Tiesa, daug padirbinių (kvepalų, EDT, Nike, Gucci, Samsung), bet kur jų nėra :) Rūkaliams - cigaretės irgi pigios (bet kainos nežinau).
Lauktuvėms galima parvežti kaktusų uogienės, tinkamo dydžio indukai, bet 8€ už 3x100ml :) arba kvepalų. Net nežinau, kas pigiau :)
 
Išvados:
♦Nebevažiuoti į tokias salas neįsitikinus, koks bus oras. Mūsų viešnagės metu buvo 16-18C naktį ir 20-22 dieną (pavėsyje). Ant saulės - gal 100C :) bet vėjas toks, kad nei su paltu būt, nei su maikute :) Rinkitės gegužę, birželį, spalį ar lapkritį. Tuomet ta sala normaliausios temperatūros. Kovo mėnesį sala palyginus žaliuoja.
♦Būstą užsisakyti anksčiau, nei 1.5mėn iki kelionės. Būčiau sutaupęs dar bent 50€.
♦Atgalinį skrydį planuoti kuo greitesniu maršrutu, nes po atostogų norisi nebepervargti.
♦Kitą kartą taip pat nesivežti jokio Check-in bagažo. Nėra nieko geriau, kaip išlipus iš lėktuvo pradėti atostogas :)
♦Peršalom, bet likom labai patenkinti atostogomis. Ir tikrai pailsėjom, nes važiavom be tikslaus veiklos plano :)
 
Nuotraukos? :) Yra keletas pridėta :)
1. Puerto del Carmen prie pat mūsų būsto.
2. Ten pat, tik į kitą pusę :)
3. El Golfo įlanka. Must see :)
4. Ten pat.
5. Vakarinė salos dalis.
6. Druskos kasykla. Garinama iš vandens, kuris imamas iš ežero šalia.
7. Mirador del Rio - labai privaloma pamatyt ir pabūt. Čia matosi tik mažas kampelis to gėrio.
8. Agavos lyg ir :) gamina iš jų ten viską. Ir iš kaktusų.
9. Timanfaya nacionalinis parkas su aktyviais požemiais (darbuotojas įpila vandens ir jį išpučia garų pavidalu)
10.Kalnas šalia observatorijos. Kiek suprantu, aukščiausioj vietoj, salos vidury. Ilgai važiavom čia :)
11. Take a lot of potatoes :D

galesi tankistas but, nereik nieko daug matyt, gaza iki dugno ir varyk tiesiai px :D

Juokinga :D 3k karių? Prieš Rusiją? WTF.. Suprantu "patriotizmas" ir t.t. Bet tai ką LT davė jauniem žmonėm? Mažiausias algas, didžiausius mokesčius, dingę milijonai pastoviai, teisiami valdžios nariai? Už lietuva tikrai galvos nedėčiau.

Pipirmetė - neįsižeisk, bet nei tu kariuomenėj buvai, nei tau apie ją šnekėt. Man juokinga kai daugelis, ypač moterys sako "va, atitarnaus kariuomenėje - taps vyru". Absurdas. Taip buvo gal prieš 30 ir daugiau metų, ir tai dar klausimas. Dabar šauktinių kariuomenė nuo kalėjimo nedaug kuo skiriasi, nes pagrindinis kontingentas ten narkomanai ir kiti asocialūs asmenys. Daug pažįstamų prieš kariuomenę buvo emociškai stiprūs, turintys gyvenimo tikslą, planus, kūrybiškai mąstantys. O atitarnavę grįžo visiškais degradais, nulinės asmenybės, iki šiol pasimetę gyvenime, negali jokio normalaus darbo rasti apart fizinio. Kai kurie ten net ant narkotikų užsėdo.
Visiškai kitaip su savanoriais, visai kitas principas, kitos sąlygos, kitas žmonių mąstymas. Keli draugai vaikšto ten - visiškai normalūs žmonės.

Ne stiprint profesionale kariuomene, o saukti sauktinius... Hibridinis karas, a? Lietuvai su tokiais patriotiskuno rodikliais, zengti toki zingsni, ganetinai kvaila. Ne nuo to galo pradedama...

gal zoologijos sode buvai, ne parduotuvėje? kažkaip per visą gyvenimą nieko panašaus nepasitaikė

Manes niekas dar jokioj prekybvietej nebuvo uzpuoles. Cia jau reiketu susirupint ir atitinkamom institucijom pranest. Pabandyk kreiptis kurnors, negalima taip tiesiog ranka numot.

Miegi namie, dirbi namie, visas prekes priimi i namus, o laisvalaikiu kontaktuoji su visu pasauliu... budamas namie. Juk zmonems patinka ir i lauka islist. As, nors ir moku kelias kalbas, ir internete zinau, kaip ir kas veikia, nedaznai apsipirkineju online. Ir tam nera jokios reiksmingos priezasties, tiesiog islendu kazkur: ar tai vietine parduotuve kitapus gatves, ar tai tas pats Kauno akropolis. Savotiska socializacija, kuomet buni tarp kitu zmoniu. Man atrodo, kad ir ateityje isliks savotiska riba tarp interneto ir realaus pasaulio: net jei kazkam ir patogiau sedet namie ir viska gaut i rankas, kazkas to paties feirio eis i uz kilometro esancia parduotuve, nes jam tai savotiskas atsipalaidavimas nuo to, ka jis veike. Na, bet cia tik tokia nuomone. Niekada negalvojau apie tai, ar geriau maxima uz lango, ar maxima internete.

Nebūkime DELFI'nai, nėra čia nei vieno teiginio. Yra statistika, atspindi respondentų nuomonių vidurkius. Turbūt nėra nei vieno, kuris anketoje pateikė visus skaičius būtent tokius, kokie jie čia yra. Ir gaila, kad vidurkius. Kažkodėl labai retai naudojami kiti rodikliai, kaip pavyzdžiui moda ar mediana, kurie ir šiuo atveju daug geriau atspindėtų žmonių nuomonę.
 
Mano amžiaus ribos prie daugelio punktų irgi būtų kitos. O dėl gyvybės draudimo - vieni atmeta negalvodami, kiti galvodami, kai kurie net ir paskaičiuoti netingi, kas padėtų apsispręsti. Kiekvienas turi savo toleruojamos rizikos lygį, ir galvoja ar verta rizikuoti dėl galimai kažko geresnio ateityje, ar ne. Bet, įtariu, retas konkrečiai pasiskaičiuoja ką iš to gauna ir ką praranda. Draudimas - baubas, paskola - nesąmonė, investavimas išvis nesusipratimas. Linkiu mažiau emocijų, daugiau skaičių, ir tada vertinti, ar rizikos/atlygio santykis tenkina ar ne.

Gal galėčiau sužinoti keletą "rimtų" forumų? Galima ir AŽ.
 
 
Gaila, bet narys galės tau atsakyti tik minimum po savaitės.

JAV informacinių technologijų gigantas „Google“ įsteigė įmonę Lietuvoje „Google Lithuania“.
 
Registrų centro duomenimis, bendrovei vadovauja „Google“ finansų direktorius Europos, Vidurio Rytų ir Afrikos regionui Grahamas Law, jos įstatinis kapitalas – 100 tūkst. eurų.
 
http://www.delfi.lt/mokslas/technologijos/google-isteige-imone-lietuvoje.d?id=67417908#ixzz3UG00meGj

Ką tik supratau, kad aš prabudau prieš kelias savaites. Pradėjau pastebėti žmonių melą ir supratau, kad gyvenu kitų žmonių sukurtomis iliuzijomis, kurios turėtų formuoti mano nuobodų tolimesnį gyvenimą. Supratau, kad nereikia kreipti į kitų žmonių nuomones ir tiesiog daryti gyvenime tai kas tau geriausiai sekasi. Seniau atrodydavo, kad laimė yra turėti gerai apmokamą darbą, namą ir kitas nesąmones, kurios kažkokiu būdu man buvo įbruktos į pasąmonę. Dabar galvoju, kad tiesiog reikia daryti viską kitaip nei visi daro, nes tik taip kažko pasieksi.

2012.05.25
 
Išlipam mažo miestelio degalinėje. Pasiutusiai karšta. Sėdime ant bortelio ir labai stebimės, kad čia nuolat visi atvažiuoja pirkti ilgų batonų (juos čia pat skrudina/kepa/nežinau, bet visiems jie ryškiai labai patinka :)
 
Susigundome ir mes vieną tokį įsigyti, suplojame 1,6euro, ir išsvajotai uogienei mūsų pietų biudžeto jau nebe užtenka... O kaip norėtųsi... Anyway, tunas irgi labai neblogai :)
 
Esame ramūs ir nei kiek nepanikuojam. Palyginus su dviem paskutinėm dienom, šiandien mums pasiutusiai sekasi.
 
Mūsų dėmesį patraukia du šešiasdešimtmečiai senukai (labai netradicinės išvaizdos - labai linksmi ir stilingi). Mes jiems taip pat pasirodom įdomūs. Jie tariasi.
Mes įsijungiam į pokalbį. Nepatikėsit, bet jie važiuoja link Madrido! Važiuoja dviem atskiromis mašinomis ir nesugalvoja, kuris mus pasiims ir ar iš vis pasiims (puppy dog's eyes] ir mes jau važiuojame apdulkėjusiame blondino mašiniukyje. Nuotaika puiki, kraštovaizdis taip pat [kažkas panašaus į visus tuos muzikinius klipus, kai jaunimas sėda/pavogia/pasiskolina kokį tais automobilį ir karštą vasaros dieną važiuoja kažkur-belekur
 
Sustojame pasiusioti, mes sugalvojame nupirkti melioną ir visi kartu pasivaišinti. Tėvukai pasišauna mokėti, bet aš pirma paduodu du eurus. Jie prieštarauja, bet aš nepasiduodu. Tada jie sugalvoja įkalti alučio ir tie mano du eurai padvigubėja (jų sąskaita).
 
Alus šaaaltas ir be proto gardus, melionas tirpsta burnoje (suvalgome jį visą) ir tęsiame kelionę.
 
Tai buvo viena tų ilgesnių atkarpų. 4valandos kelio nėra taip jau mažai ir jos ypač pailgsta, kai važiuoji su nepažįstamu žmogumi nemokėdamas jo kalbos.
 
Jis mus paleis apie 80km iki Madrido, tad skambiname savo draugui ir pasakome, kad mes jau visai netoli (tiesa, anas veikėjas jau anksčiau norėjo mus pasiimti, bet mes nusprendėme, kad 500km kelio į vieną pusę yra per daug ir neleidome jam to padaryt.
 
80km iki Madrido. Mano širdis džiūgauja. Šiandien vakare mes turėsim namus (ir stogą virš galvos, ir lovą, ir karštą vandenį, ir visus kitus patogumus, būdingus tik namams :)).
 
Nusiperkam Melviną, bet apie jį kitą kartą :)
(visiems linkiu gero savaitgalio!)
----------------------------------
-----------
2012.05.28.
 
Taigi apie Melviną :)
 
Melvinas - tai meliono, pirkto iš marokiečio degalinėje už paskutinius marokietiškus pinigus, vardas. Kodėl Melvinas ir kodėl melionas buvo personifikuotas?
 
- Melvinu tą melioną pavadino Martynas, piešdamas jam akis, nosį ir burną.
- Sužmoginom tą lauktuvėm pirktą daiktą, nes buvome labai laimingi, kad per vieną dieną nuvažiavome apie 500 - 600km. Buvo sunku tuo patikėti, bet taip buvo ir negana to, mes pirkome LAUKTUVES namams, kurių svečiais tą vakarą ruošėmės būti. N-A-M-A-M-S :) Turėjome tiek džiaugsmo, kad dviese juo dalintis atrodė šventvagiška [labai maloniai nučiuožė stogas].
 
Stovėjome toje degalinėje ir strakinėjome iš laimės. Pūtė stiprus vėjas iš virš mūsų pakibusio debesies, bet tai nei kiek mūsų nebaugino, nes jei per valandą ar dvi mes nieko nesutranzuojame, skambiname Tatai ir važiuojame į už Madrido esančią jo rezidenciją.
 
Beet spėkit, kas nutiko :) Mums sustojo ispanų šeima - mama ir tėtis, kurie savaitgalį lankė savo vaikus, gyvenančius už 400km nuo Madrido. Mes buvome jų vaikų amžiaus, tad širdis suspurdėjo pamačius tokius mielus vaikučius su Melvinu, kuris pietų metu buvo su didžiu liūdesiu papjautas, rankose :)
 
Matyti tirpstančius kilometrus kelio nuorodų ženklinime kartais būna net smagiau nei tirpstančius kilogramus svarstyklėse (čia bandžiau kažkaip labai mandrai/nebanaliai pasakyti, kad buvo žiauriai faina važiuoti Madrido link tik nežinau ar man tai pavyko0 Žodžiu - laimės buvo pilnos kelnės. Vos viena valanda ir mes jau stovime vienoje iš daugelio Madrido metro stotelių ir slepiamės nuo lietaus. Nedidukas nerimas kutena širdį, labai tikimės, kad mūsų draugas mus suras sėkmingai.
 
Nepatikėsite, bet kaip tik taip ir nutinka. Nepaisant visų ant kelio virstančių medžių ir grybauti linkusios navigacijos, mūsų draugas su kitu ne ką prastesniu draugu jau ČIA :) Nespėjom nei normaliai įsipatoginti baltame "kabluke", o mums jau buvo paserviruotas alutis - gardutis - lietuviško svetingumo ir relax'o simbolis. Šios dienos vargai vargeliai jau baigėsi, mes važiuojam namo. Tiesa, kur tie namai mes nežinojom, žinojom tik tiek, kad mūsų jau laukia šaltibarščiai ir kotletukai.
---------------------------------------------------------
2012.07.16
 
Sveiki visi ištvermingiausi nekantruoliai :)
Man labai gėda, kad taip ilgai nerašiau. Visko labai daug vyksta paskutiniu metu ir geriau nerašyti visai, nei rašyti bet kaip, tiesa? :)
 
 
Tagi. 12 metų ispanijoje gyvenančiai lietuvių šeimai mes buvome tokia pati dovana kaip ir jie mums. Gera kalbeti lietuviškai, jaustis laisvai ir saugiai. Neturėjome jokio plano ar įsivaizdavimo, kiek mes pas juos užtruksime, bet niekas lauk mūsų nevijo ir mes nebuvome labai prieš, mėgaudamiesi lietuvišku jų svetingumu. Tarpusavyje jie kalbėdavosi ispanų lietuvių kalbos mišiniu. Puikiai suprantu tą būseną, kai po kurio laiko, ilgiau pagyvenus užsienyje, lengviau tampa tam tikrus iššireiškimus pasakyti svetima kalba, nei sava.
Tiesa, turėjo jie 13metų dukrą, kuri jau senokai nebuvo lankiusi tėvynės ir jau kalbėjo su labai stipriu ispanišku akcentu, tad tam tikra prasme jaučiau pareigą kuo daugiau su ja bendrauti, kad ji perimtų taisyklingą lietuvių kalbą. Buvo smagu ir naudinga.
 
Po kelių dienų ekskursijų, sočių pietų, kalno saldumynų ir visų kitų nuostabių dalykų pajutome, kad mums jau laikas. Aš dar turėjau vilčių ir ambicijų suspėti į savo puseserės vestuves, o Martynuo žūtbūt reikėjo suspėti į darbo biržą, nes daugiau atidėlioti jau nebebuvo galima. Tiesa, laiko turėjome ne tiek jau ir daug - apie 10 dienų ir dar laaaaaabai nemažą gabalą Europos prieš akis. Bet kas mums, jauniems maksimalistams? :)
 
 
Iš pat ryto Tatos kabluku pajudėjome degalinės link. Tata buvo labai geras ir pusiau planuotai, pusiau ne mus pavežėjo gerokai už Madrido ir paleido geriausioje tame gelyje esančioje degalinėje. Tada dat nežinojome, kad ši diena bus tikriausiai labiausiai ne pagal planą diena mums pagelbėsiantiems vairuotojams :)
Good for us and not soo good for them :)
 
Buvo gana keista vėl stoti į trasą. Jautėmės pailsėję ir atitrūkę nuo įprastos tranzavimo eigos. Kažkaip keista... eiti, klausti, rodyti žemėlapį... :)
 
Netrukus mūsų žvilgsnį patraukė du keistos išvaizdos ispanai, pietaujantys degalinės papavėsyje. Priėjome, paklausėme, puiku! Bet yra vienas BET - jie važiuoja kartu, bet dviem skirtingais automobiliais, kuriuose turi po vieną laisvą vietą. Pirmą kartą per visą kelionę Martynas ir aš išsiskyrėme. Tiesa, man truputi labiau pasisekė, nes "mano" ispanas kalbėjo angliškai (tiesa, nebuvo jis ispanas, jis buvo senovinius papuošalus gaminantis amatininkas iš Bražilijos berods), o Martyno bendrakeleivis nemokėjo nei žodžio angliškai. Bet kadangi Martynas turėjo nepaprastai nuostabų talentą užmigti bet kur ir bet kada, didelės moralinės žalos jis nepatyrė :)
 
Mus pavežėję draugai buvo sutarę susitikti ir mus kartu vėl suvesti vienoje didelėje degalinėje. Bet kažkas kažko nesuprato, jie tapusavyje nesusišnekėjo ir mane pavežęs vyrukas turėjo padaryti nemažą lanką ir grįžti apie 10 km, nes netyčia pravažiavo degalinę. Na, svarbiausia viskas baigėsi laimingai ir mandagiai atsisveikinę ir gavę dovanų ilgą batoną mes patraukėme ieškoti kitų mus pavežiasiančių geradarių :)
 
Ilgai ieškoti neteko :)
Po kokių 10minučių mes jau sėdėjome tokio gerai pačiuožusio ir ispanišką punk roką klausančio vyriškio automobilyje :) Buvo smagu. Turėjau progą vėl šiek tiek pakalbėti prancūziškai ir nupasakoti, kas mes, iš kur mes keliaujam ir koks mūsų tikslas. Tas vyriškis vašžiavo iki San Sebastian - Baskų krašto ir buvo puikus įrodymas, kad šiandien mes tikrai duosim garo :)
----------------------------------
2012-08-13
 
Garo tą dieną mes tikrai davėm lygiai tiek pat, kie tas vyriškis nusukdamas kokius 15km į priešingą jo tikslui pusę [tokiu būdu geri žmonės tampa dar geresniais papildomų savo kuro sąnaudų dėka ;] Juk nepaleisi dviejų jaunų žmonių kažkur niekur, kur jiems tikrai niekas nesustos. Ačiū jam. Nieko nepadarysi.
 
Jau seniau buvau girdėjusi apie San Sebastian, nes ten studjavo mano Erazmus laikų draugas. Žinojau, kad tai taisi maža šalis didelėje šalyje (visi kelio ženklai, visos nuorodos surašytos dvejomis kalbomis: baskų ir ispanų. Nors baskų kalba yra tarsi ispanų kalbos atmaina, bet manau, kad tenykštis gyventojas būtų stipriai įžeistas, jei pavadintum jį ispanu). Gamta ten taip pat ne itin ispaniška - pakrante nusidriekusios kalvos, apaugusios lapuočių miškais. Smėlio ir raudono dirvožemio spalvas keičia mums artimesnės, įprastesnės spalvos. Jau po truputi jaučiu, kad esame atčiau namų.
 
Užsukam į neidelį parkelį ir suvalgom lauknešėlį, kurį mums ryte įdėjo tata ir jo dukra Regina. Maisto racionas gana neįpratas - virti kiaušiniai su duona :) Džiugesio mūsų veiduose nedaug, nes per tas kelias dienas jau buvom gerokai palepę nuo tatos gaminamo maisto gardumo (tuomet dar kartą įsitikinau, kad vyrai gamina geriau).
Tačiau tuo mūsų pietūs nesibaigia, nes pasilelgiam labai moteriškai - nueinam į prekybos centrą ieškoti markerių (nes neturime kaip užsirašyti naują kryptį) ir prisiperkam visokiausių plastmasinių saldumynų (na nesugebu atsilaikyti prieš įtikinamą Martyno argumentaciją: ,,Dvi bandelės tik už 1 eurą!"). Sėdim, valgom, storėjam akyse. Cukraus kiekis kraujyje pakankamas, einam tolyn.
 
Lipu per aukštą tvorą, skiriančią greitkelį nuo miestelio užribų. Martynas padeda man persikelti kuprinę ir iš minimalios pagarbos vietiniams policijos pareigūnams užsidedam ant kuprinių tas šlykščiai žalias liemenes, nes nelegaliai kiūtinam greitkelio pakraščiu. Šį kartą mums niekas nepypsina, nes galbūt mano, kad mes esame kokie vargšai kelių darbininkai, prisnūdę per pietų pertrauką ir pavėlavę išvažiuoti į kitą "tašką" su kolegomis kelininkais. Šiame kelyje mes netranzuojame ir neerzinam vairuotojų. Matom kelio ženklus, kurie byloja, kad už 8 km turi būti degalinė. Pamažu, bet kantriai žingsniuojame tolyn.
 
Kažkas sustoja už mūsų. Blogas ženklas, - pagalvoju, - tikriausiai neišsisuksime be policijos pareigūnų dėmesio. Laimei, aš klydau ir tą akimirką labai apsidžiaugiau. Mums sustojo kelių darbininkas su puspriekabe. Jis nelabai suprato, ką mes darom ir kur mes einam, bet faktas kaip blynas - tos ryškios liemenės sutaupė mums kokius gerus 5km kelio pėsčiomis (matyt suveikė kelininkų liemenių solidarumo kodas). Martynas sėdi priekyje, o aš kažkokiu būdu sugebu susirangyti UŽ jų dviejų sėdynių esančiame tarpe.
 
Esame DIDELĖJE degalinėje, su DAUG fūrų. Nepasisekti tiesiog negali.
Lipam į lenkų fūristo kabiną, kuri užtikrina mums kelionę į Prancūziją ir
pravardę man, kurios ligi šiol negaliu atsikratyti.
 
,,Ar tau patogu, LENAČKA?" :D
 
--------------------------------------------------------
--------------------------------------------------------
2012-09-10
 
Buvo ir nejauku, ir juokinga klausyti to vidutinio amžiaus vyriškio, kuris
pasinaudodamas Martyno padaryta klaida - pasakymu, kad mes NE PORA - nuolat manęs visko klausinėjo ir siūlė man viską, ką tik galima buvo pasiūlyti. Su juo važiavome ilgai, pro langus smalsiai stebėdami besikeičiantį kraštovaizdį, kuris po truputi išduodavo, kad mes važiuojame namų link :)
 
Taip kikendami ir krizendami privažiavome didelę degalinę, kurioje mūsų draugas turėjo ilsėtis ir saldžiai miegoti. Jau buvo vėlu, truputi krapnojo lietutis, bet nebuvo nejauku - toje vietoje buvome ne vienintėliai tranzuotojai ir tai truputį ramino.
Eidami įsigyti vakarienės, pakeliui peržvelgėme fūrų numerius, bet nieko labai perspektyvaus neaptikę, pradėjome po truputį žvalgytis vietos palapinei ir miegui.
 
Mūsų akis ir ausis patraukė neįprastos išvaizdos fūra angliškais numeriais, kiuris stovėjo prie pat degalinės durų. Tada sutikome Charles :)
Grojo seną gerą popsą (,,Everything but the girl"), seną techno (Robert Miles). Nelabai tikėdamiesi mums palankaus atsakymo vis tik paklausėme, kur jis važiuoja :)
Ir jo atsakymas mus labai nudžiugino. Džiugino ir tai, kad jis kalbėjo nepriekaištinga anglų kalba! :)
 
Jo sunkvežimio kabina buvo tarsi palaiminga oazė: gera MUZIKA, visas maišas burnoje tirpstančių guminukų, kuriuos mums leido visus suvartoti, nes jam jie visai nepatiko.
 
Charles buvo labai fainas žmogus - nutrūkstgalvis vaikis suaugusio žmogaus kostiume, pasiūlantis naktinių klubų apsauginiams išsiaiškinti, kuris yra tikras senukas ir kam negalima ten eiti :) Šį kartą jis vežė obuolius iš Portugalijos - darė draugui paslaugą, tačiau paprastai jo darbas labai stipriai skyrėsi nuo įprastinių - jis buvo sportinių žirgų transportuotojas, kuriam kartais tekdavo pervežti didžiulius pinigus kainuojančius sportinius žirgus iš vieno žirgyno į kitą. Jis labai mėgo savo darbą ir daug mums visko pasakojo: pradedant žirgų charakteriais ir baigiant įvairių tautų žmonių mentaliteto skirtumais.
 
Tiesa! Galiu pasigirti, kad tą naktį aš tapau oficialia fūros vairuotoja! Taip taip, buvau užfiksuota net dokumentuose ir pagal išgalvotą planą nuvairavusi tam tikrą atstumą išlipau kažkur laukuose :) Tikiuosi, jūs nepatikėjote, tačiau pareigūnai turėjo turėti tuo patikėti :)

Dedikuoju šį straipsnį verslininkams, kurie nori greitai praturtėti
 
Vėlyvais 1960-aisiais, Stanfordo universiteto psichologijos profesorius Valteris Misčelas (Walter Mischel) pradėjo labai įdomių eksperimentų seriją, kurių dėka buvo siekiama nustatyti žmogaus galimybes ugdyti savikontrolę ir atsispirti “momentiniam pasitenkinimui”. Vieno iš eksperimentų metu (jų buvo nemažai), 4 metų vaikas atvedamas į tuščią kambarį, kuriame būdavo koks nors skanėstas – zefyras, saldainis, sausainis ir panašiai. Tada, vaikui pasakoma, kad jis bus paliktas kambaryje vienas, o jį atvedęs asmuo išeis 15-kai minučių. Ir jeigu vaikas per tas 15 minučių, kol nebus šalia suaugusiojo, nesuvalgys to skanėsto – grįžęs suaugęs atsineš dar vieną skanėstą ir vaikas galės suvalgyti jau du skanėstus. Žinoma, jeigu vaikas nesulauks grįžtančio suaugusiojo – tuomet antrojo skanėsto jam niekas neduos.
 
Atlikus šį eksperimentą su daugiau kaip šešiais šimtais keturmečių vaikų, Stanfordo mokslininkai nustatė, kad mažiau nei trečdalis vaikų galėjo atsispirti pagundai nepaimti skanėsto, esančio priešais juos, per tas pirmąsias 15-ka minučių. Tai reiškia, kad apie 66% vaikų tą skanėstą visgi paimdavo.
 
Tačiau, įdomiausia dalis yra ne čia. Įdomiausia, kad tyrime dalyvaujantys vaikai buvo surasti po beveik 20-ties metų ir buvo pasidomėta jų gyvenimais. Ir štai čia, mielieji, tyrimo nauda atsiskleidė visu gražumu: pasirodo, kad tie vaikai, kurie atsispyrė pagundai paimti skanėstą prieš 20 metų, išaugo į daugiau gyvenime pasiekusius individus, nei tie, kurie skanėstus paėmė. Tokios išvados buvo prieita įvertinus vaikų mokslo pasiekimus, egzaminų rezultatus ir net kūno masės indeksus (KMI). Tyrimas buvo paskelbtas 1989 m. žurnale “Science”.
 
Zefyrų testu (kaip jis vėliau buvo pavadintas) dabar vadinamas žmogaus sugebėjimas atsispirti “greitam pasitenkinimui”, kas rodo jo emocinę brandą, kadangi tokio noro suvaldymas reikalauja mokėti puikiai kontroliuoti savo impulsus ir valdyti troškimus. Beje, žemiau galite pamatyti vaizdo įrašą, kuriame “zefyrų testas” atliekamas šiomis dienomis su tokiais pačiais 4-mečiais vaikais:
 

http://www.youtube.com/watch?v=QX_oy9614HQ

 
Kaip tai susiję su verslu
 
Labai. Netgi labai labai ir tiesiogiai. Dauguma šiandien veikiančio verslo šiame eksperimente papultų į tuos 66%, kurie čiumpa skanėstą. Tokie verslininkai laikosi požiūrio, kad reikia čiupti klientą iš karto ir išmelžti jį iki paskutinio cento, rašyti jam sąskaitas už kiekvieną judesį, atsikosėjimą ir pirstelėjimą. Sugaišai 3 minutes atsakydamas į esamo kliento klausimą elektroniniu paštu – rašyk sąskaitą.
 
Ir tik likę 33 procentai verslo laikosi požiūrio, kad negalima (ir nereikia) to daryti: klientas, su kuriuo yra demonstruojama kantrybė ir paslaugumas, džiaugsis tokiu aptarnavimu ir visada sugrįš.
 
Taip, aš leidžiu sau sulyginti Jūsų verslą su keturmečio vaiko mentalitetu. Nes kai puolate klientą ir lendate į jo kišenę (kai tikrai galima apsieiti be to) – Jūsų mąstymas yra lygus 66 procentams keturmečių.
 
Kaip suaugti
 
Žinoma, yra verslų, kurie yra laikomi “išimtimis”:
 


 
Pabandykite Amazon.com platformoje įsigyti tą pačią knygą, kokią jau esate pas juos pirkę. Žinote, kas nutiks? Gausite iš Amazon įspėjimą! Amazon vadovai, pasirodo, žino, jog jų ilgalaikis interesas yra nesuryti to zefyro, kurį jiems ką tik pasiūlėte.
Prieš eilę metų, kompanijos Apple klientų aptarnavimo skyrių darbuotojai konsultavo skambinančius ir norinčius įsigyti MacBook kompiuterius bei iPod’us, kad “nereikia skubėti pirkti dabar, nes tuojau pasirodys naujesni ir galingesni modeliai“. Ar Apple iš to pralošė? Kaip galite matyti ekonomistų pasisakymuose – ne.

 
Įvardinčiau čia ir lietuviškų verslų, tačiau tokių, kurie veikia tokiu principu – tiesiog dar nesutikau. Žinoma, stengiuosi po savęs (t.y. po konsultacijų) palikti tokių įmonių žymę Lietuvoje ir nuoširdžiai tikiuosi, kad ne aš vienas taip darau ir manau.
 
Deja, viena iš didžiausių verslo problemų yra trumparegystė. Arba godumas. O gal – keturmečio intelektas?
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru svetainės.

Bet pas mus ir zmones 3 kartus kvailesni. Zmones renka populistu partijas. Bet galutiniam variante vistiek nugali bent siokia tokia logika ir visu populistiniu siekiu partijos neigyvendina, nes zlugtu ekonomika ir opozicija to neleidzia. O juk referendumuose balsuoja tokie patys zmones, tad jie ir referendume balsuotu uz populistines idejas, o iskeltus rimtus referendumus nustelbtu tie patys populistiniai referendumai, tai galu gale istiktu Graikijos likimas, kai zmones referendumais pasidintu algas, pensijas ir suzlugdytu stambesnius verslininkus ir dar mokescius susimazintu. Valdzia nebutu pajegi sureguliuoti tokiu noru, nes referendumas negincytinas.
 
Landsbergis puikiai suvokia tokia visuomene ir ramiai sako tai ka galvoja. O juk eilinis zmogus nesuvokia savo bandos elgesio, nes jis pats tai bandai priklauso.
 
Kiekvienai visuomenei reikia skirtingo valdymo, pasauli yra labai mazai tokiu saliu, kuriose zmoniu banda sugeba spresti teisingai savo likima, neprisidarydami sau bedu ir tai su salyga, kad ju lyderiai ar elitas yra atsidave savo zmonems ir turi kompetencijos.
 
Lietuviai sau net klausimu susiformuluoti nesugeba del savo siekiu. Vienintelis mums kelias yra isgryninti savo elita, kuris mums patarinetu teisingai. Del sio referendumo girdejom daug patarimu, tad tauta ir paklause.