Mano rašliavos.

Taigi, akis užkliuvo už vieno uždarbiečio random minčių. Prisiminiau, o tiesą sakant geriau paieškojus kompe radau ir aš saviškes, tik rašytas prieš 3 metus. Tuomet sakykim buvo įdomus laikotarpis gyvenime. Gal kam taip yra buvę.. Guli ar sėdi ar kažką darai ir tiesiog "pareina" minčių srautas tik spėk užrašyt. Taip gime "part I" ir kitos keturios dalys. Iš viso 5 part'ai ;) Miniatiūros apie nieką, kartu apie viską. Redaguota minimaliai. Vėliau įkelsiu daugiau.

Part I

Jum ir taip būna? Būna, kad vienintelis dalykas kurio norit, tai sėdėti ant pasaulio krašto ir rūkyti cigaretę, arba prisigerti taip, kad kitą dieną būtum nauju žmogum ? Būna, kad nenorit nieko ir kartu norit visko? Vieną dieną atsikėlus iš lovos (nesvarbu kuria koja) jūs norit užkariaut pasaulį, o kitą, sėdėt susigūžus kur nors kampe (jau ne ant pasaulio krašto) ir žiūrėt į vieną tašką. Ir niekas niekas negali to jausmo išmušti. Pyktis kuris gniaužia gerklę atsiradęs tiesiog iš niekur, ir jautrumas, kurio niekada nebuvo skverbiasi per kiaušius (atsiprašau merginų)...

Sėdžiu dabar prie savo laptop'o. Groja kažkokia liūdna daina. Kas nušove tylą. Nuotaika? Ne ji nėra gera. Manau jos išvis nėra. Nei geros, nei blogos. Tik vienintelis dalykas ko dabar norisi, tai įsidėti tą baltą apvalų popieriuką su tabaku į dantis, uždegti degtuką ir kiek tik galima giliau įtraukti į plaučius. Jaučiat? Palengvėjimas. Nikotinas užlieja smegenis. Tiršti dūmai. Širdis ima truputį greičiau tvinkčioti. Palaima. Trunkanti keletą minučių. Atsipalaidavimas. Bėdų nėra? Toli gražu. Jos neišejo su dūmais. Jos liko ten pat. Smegenyse. Noras užsirūkyti antrą tokį patį magiška popieriuką didėja. Skamba kaip narkomano užrašai? Neatspėjot. Narkomanai savo bėdų nesupranta. Jie su jom nekovoja. Čia tik mažytė nikotino dozė, kuri problemos neišspręs, tačiau jos ir ne pablogins. Kaltinsit? Nereikia. Sugadinsit ir taip mažą kiekį savo nervų ląstelių. O jų dar prireiks. Patikėkit. Užjausit? Nepadės. Nes yra pasaulyje dalykai, kurie įvyks ir be jūsų. Norit jūs to ar ne. Vienas iš jų - šita rašliava. Gal ji bevertė, gal tuščia, bet ir pimpalą antroje klasėje sąsiuvinyje nupiešus juk taip gera būdavo. O kam visa tai ir dėl ko - sunku pasakyt. Gal kad mes iš prigimties anonistai. Ir tai yra aukščiau visko? Gal..O trečiasis popieriukas jau dantyse..

Part II

Išjungiau laptop’ą. Atsiguliau. Dešimt minučių gyvenimo pagalvėje. Ramybė. Neilgam. Galvoje avilys. Mintys apie viską ir kartu apie nieką. Bandymas suprasti save, savo veiksmus, poelgius ir tai, ko aš noriu šitam gyvenime. Atsikeliu. Geriau nuo to nepasidaro. Nueinu iki virtuvės. Žiauriai užsinorėjau mandarino. Juk greit Kalėdos. Suprantu tik vieną. Rašymas, tai ne privilegija, ne noras ir toli gražu ne galimybė. Tai jausmas. Jis žino kada tu silpnas. Jis žino, kada ateiti, kad rastų ir užkluptų tave nepasiruošusį. Žino kada įlysti į galvą ir iš jos padaryti dūzgiantį avily. O ką tu? Tu beatodairiškai jo klausai, nors, paradoksas, nemėgsti, kai tau kas vadovauja. Tu tampi jo bejausme nuolankia kale. O gal ne tik jo?

Yra dvi nuodėmės. Two sins. Kad geriau skambėtų... Jausmas ir Noras. Kuriam labiau pataikaujat spręskit patys. Kuo labiau mąstysit, tuo labiau jus valdys Jausmas. Kuo labiau stengsitės tą mąstymą nutraukti, tuo labiau jus dulkins Noras. Ir kas absurdiškiausia jums tai patiks. Šypsotės? Be reikalo. Nesu matęs, kad išprievartautieji šypsotųsi. Aš žiaurus? Spręsti jums...

Grįžau į lovą. Mintis ant kelių pasidėti kiekvieno studento džiaugsmą laptop’ą po mandarinu atrodė vis realesne. Taip ir padariau. Keista, niekada nemėgau konvejerių ir štampų. Gal kad teko prie pirmųjų dirbti. Klakt, klakt, klakt. Monotonija. Tik užmerk akis ir sujauksi visą tvarką. Čia kaip visada pagelbėti pasiruošęs Jausmas. Dėjau ant tokios pagalbos. Ji man trukdo gyvent. Deja, tik man.

Sakysi man taip nėra buvę! Prieštarauju! Kas čia per nesąmonės! Patylėk. Palauk ir Pamatysi. Nusiprausk po šaltu vandeniu. Pažvelk į veidrodį. į tuos du taškiukus, į tuos du guzikėlius, kurie gilesni nei įsivaizduoji. Ne, tai ne papai. Aukščiau. Įsižiūrėk į tas akis ir pasakyk paprastą dalyką: Ar ne mes gyvenam dulkinami norų? Atsakymą pasilaikyk sau.

Visada sakiau “ Gyvenimas ne tikslas, o kelionė”. Šita sušiktą posakį kišdavau visur, kur tik galėdavau, į mokyklinius rašinius taip pat. Kodėl sušiktą? Suprasit. Nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis. Tai ką myli, vėliau atsiradus galimybei vemdamas nekęsi. Tas posakis buvo mano a la credo. Tikslas nėra taip svarbu, kelione - geriau. Prisikeliavau, o gal reiktų sakyti prisikeliavom. Juk nepaneigsit, jog siekti panelės/vaikino yra smagiau nei jį turėti jau šalia. O žiemos vasaros laukimas? O kas būna kai ji ateina? Sulaukus ilgai lauktos žiemos ir tik paspaudus šaltukui pirmi žodžiai būna “O tu kr*va kaip šalta greičiau vasara”. Kalėdų rytas nublanksta tik gavus dovanas. O koks buvo tų Kalėdų laukimas: kvepiantis mandarinais, vaikišku jauduliu “ O ką gi čia padovanoti? “ , ir noru nustebinti mylimus žmones. Siekiant mylimo žmogaus palankumo, mūsų neatpažindavo net patys artimiausi žmones. Mes švytėdavom. Netgi arbatinuko užvirimo laukiam labiau, nei jau užkaistos arbatos. Štai jum ir Noras. Noras mėgautis kelione. Žinot kuo tai baigiasi? Susiradus vaikiną/merginą kyla dvejonės ar teisingai pasielgėm, ar čia tas žmogus. Atėjus Kalėdom visas tas laukimas sueina i virškinamąjį traktą. O užvirus arbatinukui suprantam, kad ne velnio tos arbatos nenorim. Tos sušiktos kelionės džiaugsmas privedė prie to, kad tapom nepastovūs. Noras pavojingas. Jis gali išsipildyt. Norėkit atsargiai.

Part III

Lėtas šeštadienis. Taip būtų galima pavadinti dieną, kurios pabaigos nematyti. Totali vegetacija. Egzistavimas. Kur tai veda? Ogi niekur. Visiškai. Filmas. Juokingiausia tai, kad žiūrėdamas jį, matai savo gyvenimą. Būtų graudu, jei nebūtų juokinga. Permąstau dar kartą. Bandau įžvelgti teigiamus bruožus. Visgi įdomu savo gyvenimą matyti iš šalies. Tos pačios situacijos. Tos pačios klaidos. Tokie patys norai ir tokie patys nusivylimai. Tai sukelia šypsena. Perkreiptą, bet šypseną.

Šiandien bedirbant akis užkliuvo už voro. Gyvis lakstė nežinodamas kur dėtis. Ieškojo užuovėjos ir ramybės. Atradau paralelių. Turbūt visi būtų atradę. Ne. Teisintis nemėginu. Šiaip vorai be kita ko, yra sakoma, laimę neša. Toks vaizdas, kad visus juos jau bučiau sutrypęs. O tie kurie gyvi – bijo ir pažiūrėti į šitą pusę. Reiks ieškoti naujų laimę nešančių padarų.

Part IV

Vėl naktis. Keista. Beveik kaip toj dainoj. „ Aš rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi...“ Iš tiesų. Niekada turbūt nesusimąstome, kodėl būtent naktimis atsiranda stebėtinas atvirumas, įsigilinimas į save ir mums nebūdingas nuoširdumas. Pastebėkit, kad naktimis (vakarais) vyksta atviriausi pašnekesiai, „širdies išliejimas“ ir nesuklysiu sakydamas, jog žmogus vakare būna pats natūraliausias. Gal viskas taip todėl, kad vakare permąstome visą dieną, padarome atitinkamas išvadas ir po visko tampame tuo, kuo esame. O gal ir nuovargis padaro savo.. Taip sakant išgrynina žmogų.

Naktį kiti jausmai, kiti pojūčiai...Bet žmogus tas pats. Taip, jis dažnai kiek pyktelėjęs, bet jis moka atleisti, o jei reikia ir neparodyti pykstąs. Dėl ko? Bala žino.. Pats ant savęs, gal kiek ant situacijos (ji irgi beje priklauso nuo jo). O gal ant likimo? Tas padla moka ir mėgsta papokštauti. Neee, šį kartą jis čia niekuo dėtas. Tas minčių raizginys neduoda ramybės jau kuris laikas, o lapas (nors ir virtualus), yra šiokia tokia paguoda ir savotiškas morfijus. Tam kartui nuramina, o vėliau ir vėl prisireikia. Dabar mintys sukasi ties dviem problemom: Žmogum ir Jausmais. Taaaip taaip, kaip visada filosofiškai. Kitaip aš negaliu. Atsibodo tas popsizmas. Jis bukina, alina, išsunkia ir galų gale vemt verčia. Juo persigėrę viskas kas tik įmanoma. Mūsų žodžiai, veiksmai, jausmai, mintys.. Bala nematė tų veiksmų. Paaukočiau juos, jei atiduotų jausmus. Taip juos. Romantikas grįžo, jau galit plot katučių. Juk viskas, ką jaučiame, o vėliau ir darome yra apgaubta netikrumo skraiste. Skraiste, kurios nuplėšti jau niekas nenori, o gal jau ir negali. Robotizmas. Mes juk viską mėgstame, mums viskas patinka, mes visus mylime, gerbiame ir saugome. O tikrovė? Visko nekenčiame, nieko nenorime, ir nudėtume, jei galėtume patys savom rankom. Žmonės bijo savo tikrųjų jausmų. Jų paprasčiausiai ne-be-li-ko. O jei liko, tai tik negyvose formose. Pripažinkit. Bijome pasakyti, ką iš tikro galvojame. Norime būti geresniais nei esame. Ir tai masiška. O mes žinome, kiek yra pilkų, vegetuojančių ir masėms paklūstančių robotukų?! Dauguma. Tačiau remiantis vėlgi ta pačia visiems žinoma daina popsas turi savų pliusų. Įkalina tūkstančius, išlaisvina vienetus.

O žmogus. Kodėl jis vienu metu gali traukti ir stumti? Kodėl norėdami jį nustebinti arba sužavėti pereitume pragarą, o siekdami atleidimo nesugebame ištarti paprasto atsiprašau? Baigėsi parakas? Kaip visada ne laiku... Kodėl žmogaus fizinė galybė turi atsvarą – jausminę negalią? Kad būtų įdomiau gyventi? Ar todėl, kad viskas šiame pasaulyje turi in ir jan? Priešingybių balansas sukuriantis harmonija. Tiesiog dieviška. Nuostabu. Pasakiška. Ir kartu taip sušiktai žmogiška. Savo keverzones baigsiu viena mintim. Pamačiau, perskaičiau, patiko. Ji visai iš kitos temos. Ji nedera šitoj raizgalynei, bet.. Jei už kiekvieną mergina, tokią kaip tu, aš gaučiau 5 centus, turėčiau... 5 centus.

Part V

Guliu. Niekaip negaliu užmigti. Mintyse bėga veidai, vaizdiniai iš gyvenimo. Tų žmonių aš nepažįstu, o vaizdiniams prisiminti minčių srautas per greitas. Įdomi naktelė. Pagalvojau, gal sąžinė prabilo ir nori man ką nors pasakyti? Bet vėliau tik tyliai nusijuokiau iš savo tokio klausimo. Juk kvaila būtų ieškoti žibučių žiemą. Bet stebuklų būna, neneigsiu. Taip ir man su sąžine.

O jums irgi taip būna, kad atsigulus į lovą jaučiatės mirtinai pavargę, o tą minutę, kai galva paliečia pagalvę, ima rastis baimė. Baimė užmigti. Miegas išgaruoja. Lieki tik tu ir tamsa. Ir gink dieve, apie akių sumerkimą jau negali būti jokios kalbos. Ima plūsti įvairios mintys. Vieniem egzistencinės, kitiem labiau žemiškos. Tu negali jų kontroliuot. Negali sustabdyt, išvyt,ištrint, išmest. Jos taip giliai, kad tu gali tik laukti ir melstis, kad tai netruks visą amžinybę. Taigi vienu metu apturi garbę turėti dvi baimes: Viena baimė sudėt bluostą, kita, kad mintys, kurios tave terorizuoja nesitęs amžinai. Atsikeliu. Kelias į virtuvę painus. Ar dėl minčių, ar dėl tamsos, nežinau. Nusiprausiu veidą, atsigeriu ir grįžtu atgal. Velniava. Negeriau. Sėdėdamas ant lovos krašto imu skaityti senus sms‘us. Nuo galo, po vieną. Kantriai ir meistriškai atkurdamas dialogus bei situacijas. Po kiek laiko susivokiau. O velniam man to reikia? Kodėl man turi rūpėt žmonės, kurių galbūt nemačiau ir santykiai, kurie neegzistavo? Tai tarsi matrica. Mano kitas pasaulis. Klampi, užburianti, juoda masė, į kurią pasinėrę tampame savo pačių įpročių vergais. Ne, aš to daugiau nenoriu. Delete all. Die bitches. Nebenoriu jūsų matyt, prisimint juo labiau. Tai ir yra tai, kas vėliau grįžta srautais, kas atsispindi kaip vardų ir vaizdinių mišrainė. Ir kas sukelia baimę užmigti. O jums, ar taip būna...?