Tranzuoti

Sveiki, noriu pasidalinti draugo vieno va tokį tekstą. Labai įtraukė ir smagiai susiskaitė, gal ir jums patiks :)

Gaivus tekstas pučiantis savo vėsa į jūsų smegenis

Tranzuoti

Džiugu, kad pagaliau turiu vairuotojo pažymėjimą. Žinoma, po švenčių vežti namo girtus giminaičius dabar yra mano pareiga, tačiau lėkti per greitkelį visiškai vienam, garsiai grojant muzikai, rūkyti į saulę ir vėją, o svarbiausia - jausti artėjantį kelionės tikslą – neįkainojamas jausmas.

Tačiau šis pasivažinėjimas ne toks.

Pradėkime nuo to, kad gana vėsu, net automobilyje. Naktis, sninga – prastas matomumas. Ir dar ta nemiga, tas nuovargis. Riedu per greitkelį išsiraičiusį kažkokiame miške. Greitkelis miręs, labai nedaug vairuotojų renkasi šią atkarpą, neaišku kodėl.

Miškas supantis šį kelią iš abiejų pusių gana kraupus. Esu girdėjęs ir skaitęs apie tokius miškus, kur profesionalūs samdomi žudikai užkasa savo aukas. Kai žmogus dingęs be žinios, jausmas kurį jaučia artimieji yra rūpestis ir įtampa, žinoti kad artimasis buvo nužudytas – kur kas blogiau.

Labai juokinga klausyti žmonių, kuriems neva važiuojant keliu naktį vaidenasi šmėklos. Ant kelio stovintys ar per kelią einantys žmonės, gyvūnai, kuriuos nutrenkus nejauti smūgio, nerandi jų niekur aplink. Liudininkai sako, kad netgi yra paėmę tranzuotojų-šmėklų. Jie apsirengę baltai, išbalę, jiems įlipus į automobilį pasidaro siaubingai šalta ir jie dingsta be žinios ar pėdsakų. Juokinga. Tiesiog juokinga. Gal dar ir automobilį vaiduokliai patys pradeda vairuoti? I dar - kur jie važiuoja? Į kapines?

Tokių kvailų minčių blaškomas riedu per greitkelį, šią pilną snaigių naktį, per šį kraupų tamsų mišką.

Kai pamačiau merginą stovinčią ant kelio ir tranzuojančią iš kart nepatikėjau. O kątik kalbėjau apie kelius, kuriuose vaidenasi – kaip ironiška. Man jos pagailo – aš važiuoju į tą pusę, esu vienas, lauke tikrai ne vidurvasaris, be to – ji moteris, mano stereotipiniu požiūriu - gležna ir silpna būtybė. Kodėl turėčiau jos nepaimti?

Ir iš tiesų tikriausiai, kad per daug mąsčiau apie šmėklas. Ji neatrodė esanti šio pasaulio būtybė. Išbalusi oda, apsnigti, balti, balti plaukai, apdriskusi pilkšva suknelė. Niekada nemačiau deimantų, bet atrodo, kad radau jų blizgėsį šios merginos akyse – spalvos negaliu nusakyti geresniu žodžiu nei azure – gilios ir blizgios, kaip žvaigždės juodą naktį kaip ši (jeigu nesnigtų, žinoma). Gal net ne žvaigždės. Kuo ilgiau į jas žiūrėjau, tuo labiau jos man priminė pilnatį.

Ji buvo siaubingai sulysusi, jos akys įdubusios į duobutes, paakiai juodavo ir kažkodėl dama nedevėjo batų. Tai ir buvo pirmas dalykas kurio paklausiau:

-Jūs basa?

-Basa... - atsakė būtybė švelniai ir droviai.

-Kur važiuosite?

-Tiesiai...

Keista moteris.

Aš nesu labai kalbus žmogus, greičiau aš – mąstus žmogus, tas, kuris daugiau mąsto nei šneka. Bet šis keistas radinys mane labai suglumino. Tikiuosi, kad ji nėra smalsumas, o aš nesu katė.

-Atsiprašau, bet ką jūs veikiate naktį, kelyje ir viena? Juk tai labai nesaugu ir nesveika – juk dabar žiema, o jūs net batų nedėvite.

-Tranzuoju... - nežinau, ar jos drovumas toks vėsus, ar netyčia pradėjau nebe šildyti, o šaldyti automobilį.

-O kodėl jūs viena? Ar nebijote? - klausimai su neaiškumas užtvindė mano mintis.

-Mano vyras...

-Taip?!

-Mano vyras vairavo sunkvežimį. Jis buvo girtokas. Važiavome keliu, jis nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į stulpą. Mirė vietoje. Aš išėjau ieškotis pagalbos. Mes buvome kątik susituokę...

Keista, kad ji nepravirko. Jos balse apskritai neskamba jokie jausmai.

-Aš nežinau ką pasakyti... Už keliolikos kilometrų yra motelis... - pastebėjau, kad man šnekant iš burnos eina garai. Išties prakeiktai šalta. Atsukau šildymą visu pajėgumu.

-Ačiū... - vos ištarė ji.

Labai keista pašnekovė. Daugiau nebeklausiau nieko. Susikaupiau ties vairavimu, vis užmesdamas akį į galinį veidrodėlį. Ši mergina labai, labai keista.

Po minutės kitos ji pradėjo dainuoti. Angelišku plonu balseliu, droviai ir labai tyliai. Ją beveik užgožė variklio gausmas kuris kėlė keistai per daug triukšmo.

Daina buvo graži, man negirdėta. Tačiau skambėjo kraupiai.

Ne dėl to, kad mano keleivė nemokėtų dainuoti. Ji dainavo nepriekaištingai. Tiesiog kažkas buvo ne taip. Atrodo, kad mano vidus, mano kraujas, mano pojūčiai ir jausmai – viskas mano viduje pradėjo vėsti. Ne gana to mašina nė kiek nesušilo ir aš pradėjau drebėti. Neaišku, ar nuo šalčio, ar apėmusios panikos. Gilus ir spartus kvėpavimas. O ta daina...

Atrodo kad mano neuronai spiegė iš skausmo. 100 milijonų ląstelių kaukiančių iš agonijos, šio, atrodytų, tyro grožio, tačiau vėsaus kaip pirštai, panašu, kad pačios žiemos.

Ji nesustojo, jos dainavimas darėsi garsesnis ir garsesnis, pasirodė, kad ji pradėjo klykti savo dainą, pasirodė, kad daina mane apsėdo ir vaidenasi. Pajutau, kaip atvėso mano kraujas, pojūčiai, jausmai ir išmušus lediniam prakaitui mane pasitiko juoda, šalta baimė.

-Sustokite čia... - daina nutilo.

Pažiūrėjau per veidrodėlį – jos jau nebebuvo. Suvokiau, kad automobilis taip pat stovi, neužvestas, tik šviesos skrodė įsismarkavusią pūgą ir naktį savo šviesos spinduliais.

Išlipau. Apsižiūrėjau. Jos nėra. Niekur.

Užsukau langą, kurį, atrodo mano keleivė buvo pradariusi. Štai dėl ko variklis taip garsiai gaudė. Štai dėl ko darėsi šalta.

Atsisėdau už vairo ir dar kartą pamąsčiau apie tai, kas ką tik nutiko. Mikromiegas- tikriausiai sustojau, ir užmigau keliolikai sekundžių, ji išlipo ir nuėjo kaži kur, atgal į naktį ir į mišką, todėl ir nepastebėjau. Nuovargis. Nemiga. Viskas logiška.

Tačiau jausmas kurį pajaučiau šiai krištolinei statulėlei įlipus pas mane į automobilį toli gražu nebuvo logiškas. Ir kur ji nuėjo? Motelis dar gana toli.

Nesąmonė – pagalvojau sau užvedęs automobilį ir nuriedėjau namo.

Įtikino geras skaitalas

Labai gerai parašytas, tikrai gaiviai skaitosi :)

Cia jo fb, siaip imeta tokiu ir daugiau, tai follow ar panasiai :D https://www.facebook.com/mama.as.nescia?fref=ts