2021

Ką ginti ? Galima ginti sesę,mamą,draugą,pagaliau kaimyną...ar tu nori ginti parkus,miškus ,ežerus ,prie kurių kabo privatizuotos turto lentelės ,"toliau eisi tau bus piz..iec"
Tą kurio privačią nuosavybę tu ginsi ir kuris pasinaudos tavim teisiškai ,o pats išvežes save ir savo šeimą ,kur nors į Šveicariją,pagal visus laukinio kapitalizmo teisinius aspektus,dar pateiks tau sąskaitą, kodėl tu jo negynei ir nevykdei LT konstitucijos , ir nevykdei prievolės besąlygiškai laikytis duotos kario priesaikos.
Aš buvau ten prie bokšto su tėveliu,dar labai vaikas .Žinai kas mus tada "vežė" ,ta mintis ,kad mes ne CCCP ,o Lietuva ,kažkas tokio didingo,mistinio ir pasakiško.Po to ,atsimenu prasidėjo krepšinis,dar vienas laimės harmonas.Mes buvom ne Žalgiris vs CSKA,bet buvom Lietuva vs SNG ( kažkaip taip vadinosi naujoji sąjunga) ir tada mes visi pajutom bendrumo jausmą ,mes LT .Po to buvo žalias pasas ,tada aš pradėjau didžiuotis savo Valstybe.Tiesiog drugeliai skraidė po visą kuną.Dvasia tada buvo daug svarbiau už materiją.
O vėliau Lietuva pradėjo dalintis...lietuvos žmonės ,visuomenė ,pradėjo skirstytis į "runkelius "ir "elitą"... kažkas panašaus į baudžiavą.Gal čia kaltas "LT" mentalitetas išugdytas prie lenko, buvusieji " panais" ir " "cholopais", musų lietuvaičiai genetiškai užsikodavo visi norintis buti "aukščiau", ir reinkarnuotis į "panus" todėl ir graužia savo artimą ,skaldydamivisuomenę.
Atvirai pasakius ,iliuzijos sudužo,nėra ką ginti,apart savo artimųjų.O jei pradėt kapstyt istoriškai ir geografiškai ,tai mes visi išlindę iš Etiopijos ir šiaip reikėtų ginti "etiopus" ,bet sorry pas juos naftos nėra ir geopolitiškai jie neproduktyvus.

Tokiu zmoniu yra pilna ir Norvegijoj ir Danijoj ir Svedijoj. Genai tokie, ir aisku tevu bruozai, kurie persiduoda per pirmus gyvenimo metus, tevai nesugebejo savo vaikui net issilavinimo mokyklinio duoti ir koks gali buti atsidavimas sportui, kai tu is 5 auksto iskrites, nebent aisku rezultatai tikrai geri ir tavimi rupinasi, finansuoja. Ir koks turi buti treneris atsilupes, kad treniruotu vaika, kuris i mokykla neina. Sportas ir treneriai paaugliams ir yra tam skirti, kad jie su blogais genais ir blogais tevais neitu dauzyt zmoniu, o ypac savo draugu, kad baigtu mokyklas ir kad istotu kur nors, nes kai istoji i univiera ir esi socialiai remtinas, tai vien uz tai kad sedi kokiam univiere, kuriame mokytis gali bet koks tinginys, tu gauni bendrabuti ir mazdaug apie 1000 litu pasalpu ir taip kokius 5 metus galima tempti. Kiek tokiu yra, isnaudoja valstybe, o nesimoko ne velnio.
 
O temos kurejui tai galiu patart tik viena dalyka, geriau buk bomzas, nei daryk nusikaltimus, nes budamas bomzas geriau jausies nei nusikaltelis. Ir turbut vienintele iseitis, susirasti toki darba, kuris tau patiktu. Nes be darbo, zmogus yra niekas, kaip ir jautiesi dabar, niekuo. Pilna yra zmoniu, kurie gauna milziniskus atlyginimus, bet jiems daug svarbiau ju darbas, nei kad alga. Kadangi galva tuscia, tai turi kabintis i bet ka ir ieskoti. Svarbiausia nestovet vietoj, o kaska daryt. Ir susitaikyk bent su vienu tevu, juk jie tevai, jie atleidzia net ir tuomet, kai tu jam visa gyvenima sugadini.
 
Jeigu tu i visus ziuri skersai, tik niezti i snuki duoti uz nieka, tai tavo ateitis aiski. Tokiu zmoniu nemegsta visas pasaulis turbut labiausiai. Nieko nera blogiau uz pikta maroza, nesvarbu kad jam reikia pagalbos, kad jo tevai blogi, kad valstybe nesirupina. Pilna tokiu ir juos norisi suvaryt i garda ir suspardyt, nesvarbu kad po to, jie taps dar ziauresni. Va todel norvegai ir siuncia zudikus visokius i sanatorijas, o ne kalejimus.

Leisk paklaust, o kuo tu, kietuolis, geresnis nei tas akiniuotis, kuris baigs mokslus, susiras gerą darbą ir sukurs šeimą be vargo?
 
Nesuvoki, kad su savo tokiu mąstymu niekur dar nenuėjai? Kas tau iš to, kad "apsigynei"? Gavai teistumą. Mokslų nebaigi jokių. Antros pusės neturi. Atsiprašant verkšleni į forumą koks tavo gyvenimas ##### ir prašai pagalbos gyvenime. Tu manai, kad tą akiniuotį sumušus jį mylimoji paliks? Pabusk. Žmogau, kad tu visą armiją iššaudysi ar išdaužysi gyvenime tau pliuso neduoda. Kaip ir TAU nedavė. Kas iš to kad tu ten lankei ir išmokai? Ogi nieko. Jau geriau būtum knygas skaitęs per tą laiką ir nesusipisęs gyvenimo kaip esi susipisęs ir buvęs tas akiniuotis.
 
Ir ne jie yra mėsos gabalai, o TU esi mėsos gabalas. Nieko verta asmenybe, kurios perspektyvos yra nulinės. Nors ne, netgi minusinės. Tai gal tu geriau patylėk apie akiniuočius ir neaiškink, kad jie mėsos gabalai ir nieko verti.

Norint sulaukti pagalbos, turi pirma nusipelnyti, o po to gausi ta pagalba su kaupu. Kalejimas tam ir yra, ka nusipelnei ta ir gavai, davei i snuki be reikalo, nusipelnei kalejimo, padarei gera darba ir neapvylei aplinkiniu, nusipelnai pagalbos. Toks gyvenimas, pats priimineji sprendimus, o is to jau seka kas su tavim bus.
Jeigu tu manai, kad prisigeres duosi i snuki bet kam, tai jeigu tau kas nors ir pagelbes, tai jis darys meskos paslauga, nes tavo vieta kelejime. Kai nebemanysi, kad dauzysi ateity snukius, va tada galima sneketi.

Pavyzdys mano ne netikęs, o apie temos autorių. Jis daužo nepatinkantiems žmonėms snukius, sumuša draugus, kurie ne taip pagalvojo ar ne taip pažiūrėjo. Vairuoja prigėręs rizikuodamas visų aplinkinių gyvybėm. O pastarųjų žmonių aš jokiais atvejais nepateisinu.
Taip, jis ateina pasiguosti į šitą temą, o po to nueina prisigerti į barą ir grįžta visas kruvinas.
 
Na neesu geroji samarietė, mieliau sau padėsiu, neleisdama savęs ir sau artimų žmonių artyn prie tokių žmonių kaip temos autorius.
 
O tokie žmonės, kaip temos autorius anksčiau ar vėliau atsiduria ten, kur jiems ir vieta. Gali prieštaraut, bet esu netekusi artimo žmogaus, dėl tokių žmonių, kaip temos autorius. O kiek žmonių netekusių artimųjų dėl erelių, kurie laksto prisigėrę? Bet ne, mums vis tiek gaila temos autoriaus ir mes norim jam padėti. :D

Na tu bent įsiskaityk ką jis rašo... Tai taip, reikia padėti visiems, kurie kalėjimuose sėdi, reikia padėti Norvegijos žudikuj, reikia padėti visiems, kurie gatvėje nepatinkantiems žmonėms snukius daužo, reikia padėti žmonėms, kurie savo draugus sumuša už pasakytą blogą žodį, reikia padėti tiems, kurie belekaip prigėrę sėda prie vairo (ačiū Dievui, kad tik patys apsiverčia kitų žmonių nenužudydami). Reikia padėti!

ir t.t.
 
Tipinis http://mano.zebra.lt/profile/fotosclubs/587/801/587823057_80174357diary_459cd4917948f.jpg dienoraštis.
 
Padėti jam? Ką padėti? Nebent palinkėčiau gatvėje tokį pamačius apeiti pusė kilometro spinduliu.

Nereikėjo mokykloj š malt, tai ir nerautų.

Esu Justas, man 19 metų. Trumpai papasakosiu savo požiūrį į gyvenimą, kuris man padėjo pasiekti tikrai daug, nepaisant mano amžiaus ir kitų galimybių. Noriu tiesiog pasidalinti tuo su jumis. Galbūt kažkam tai suteiks didelės motyvacijos. Tikiuosi... Visi pesimistai, tikintys, kad judėjimas prieš visuomenės standartus yra blogis, verskite kitą puslapį.
 
 
ĮVADAS
Mano sritis yra kompiuteriai. Galbūt galėčiau tai vadinti ir IT, tačiau nesispecializuoju labai plačiai. Kompiuteriais pradėjau domėtis 11 metų. Pirmieji žingsniai buvo žaidimai. Esu laimingas, kad tai truko neilgai. Pažaidęs gerą pusmetį ir sulaukęs 12 metų išgirdau šią frazę: "užaugęs galėtum dirbti kompiuterių administratoriumi" (tuo metu padėjau sutvarkyti kažkokią problemą). Nuo to laiko ši frazė mane užkabino ir lig šiol ji gyvena mano širdyje. Būdamas 13 metų pradėjau rimtai žvelgti į kompiuteris ir skyriau jiems daug praktikos. Pirmosios svetainės, pirmieji programavimo darbai, pirmieji remonto darbai. 15 metų jau orientavausi šioje srityje, sekiau pasaulio naujienas, pradėjau teikti NEMOKAMAS svetainių kūrimo/administravimo paslaugas (kurios man tikrai padėjo tobulėti), taip pat pradėjau teikti kompiuterių remonto paslaugas pažįstamiems žmonėms (nelegaliai, nes tai man tada nebuvo svarbiausia). 17 metų padėjau tašką vaikiškose istorijose ir su giminaičio pagalba įkūrėme bendrovę (tai buvo 18-ojo gimtadienio dovana). Pagrindinė specializacija: kompiuterių remontas mūsų mieste. Praėjus pusantrų metų mes stipriai išsiplėtėme ir savo paslaugas teikiame Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio regionuose, o dukterinius partnerius, kurie plėtoja mūsų projektus, turime 18 pasaulio šalių. Taip pat papildėme savo teikiamų paslaugų asortimentą programavimo paslaugomis, verslo konsultacijomis, tekstų vertimu ir kita.
 
 
PRINCIPAI, APLINKOS DĖSNIŲ NEPAISYMAS BEI NEAPSAKOMAS UŽSISPYRIMAS IR MOTYVACIJA
Tai, ką aprašiau įvade, tėra paprastas ir nedetalus "history".
Kompiuterius aš myliu. Tai gali nuskambėti klaikiai, tačiau taip nėra. Ateitį su kompiuteriais pasirinkau todėl, kad aš su jais užaugau ir jie man "įėjo" į kraują. Domėjimasis, bandymas atrasti kažką naujo, problemų sprendimas - šie dalykai neleidžia stovėti vietoje ir verčia nuolat tobulėti.
Iki kokių 16 metų visada sulaukdavau priekaištų, kad neva per daug laiko praleidžiu prie kompiuterio. Sulaukdavau pasiūlymų išeiti į lauką, išgerti alaus, kažkur išvykti. Esu laimingas, nes to atsisakiau. Lauke būdavau tik vasaros vakarais, kuomet jusdavau labai gryną orą ir pasisemdavau ramybės bei įkvėpimo. Išvykų taip pat vengdavau, nes kelionės man nebuvo prie širdies. Pasilepindavau tik išvykomis prie jūros keletą kartų per metus. Apie "draugus", kurie būtų padarę daugiau žalos nei naudos, net nekalbu. Net bjauru klausytis iš 15-18mečių tokius žodžius: "einam gerti", "statai" ir pan. Nors draugų rate ne visi buvo tokie. Tiesiog vengdavau plataus komunikavimo, nes tai saldžių vaisių neduodavo. Neužkibau už alkoholio, cigarečių, narkotikų lyno ir tuo džiaugiuosi. Kad ir koks savanaudis atrodyčiau, tačiau dabar džiaugiuosi, kad esu vienu laipteliu aukščiau už tuos, kurie pasirinko kelią su sidro buteliu rankoje. Na, o tų žmonių, kurie eina pagal "visuomenės standartus" nesuprantu ir negerbiu.
Savo kelyje atradau daug principų. Daugelis žmonių mano, kad principai yra blogai. Paprieštarausiu. Mano asmeniniai principai ir nusistatymas, kategoriškumas, pasikėlimas bei užsispyrimas leido man išlaikyti pusiausvyrą sunkiausiais periodais. Pateiksiu vieną pavyzdį. Turiu įgimtą nusistatymą prieš kaip sakoma "tūsus". Mano aplinkoje dauguma "tūsinasi", į savo verpetą bandė įtraukti ir mane. Iškėlęs galvą rodžiau, jog man tai yra tiesiogine prasme nusispjauti. Suprantu, kad reti "tūsai" nėra blogai, bet kalbu apie "tūsus" keletą kartų per savaitę. Gaila man tokių žmonių - tai amplitudė žemyn. Turiu savotišką relakso būdą: tai gaivus oras, pasivaikščiojimai, džiazo koncertai, operos teatrai, restoranai, meditacinė joga. Galų gale - taurelė vyno rankoje vasaros naktį stovint lauke ir žvelgiant į žvaigždėtą dangų.
Atsiribojęs nuo visuomenės ir pasinėręs į darbus prie kompiuterio jausdavau ne tik malonumą, bet ir neapsakomą norą tapti kažkuo "tuo", į "ką" žmonės galėtų žiūrėti ne kaip į eilinį tipą, o kaip į garbingą žmogų. Dabar aš toks esu. Pastebimas gatvėje, žinomas (nors supratau, kad man nepriimtina savybė), ir svarbiausia - gerbiamas. Nieko nėra malonesnio negu išgirsti šiuos žodžius parduotuvėje: "ponas, gal rašom sąskaitą su nuolaidėle? :)" arba turėti savų žmonių ratą, kurie pagalbos kreipiasi į mane, nes žino, kad aš tai galiu. O galiu todėl, nes aš tai įrodžiau nesišvaistydamas gatvėje, o dirbdamas ir mokydamasis.
 
 
MYLĖK SAVO SRITĮ IR JI MYLĖS TAVE
Dauguma žmonių pasirenka profesiją tokią, kad ji suteiktų jiems daug pinigų. Šiame punkte žmonės "susimėto". Rinktis profesiją pagal išskaičiavimą arba pagal: "Petras, Jonas, Antanas ir dar 40 žmonių pasirinko buhalterio darbą, tiks ir man" yra tiesiog KVAILA. Esu be galo dėkingas savo giminaičiui Tadui D., kuris padovanojo man kompiuterį, ir tik to žmogaus dėka dabar esu tuo, kuo esu.
Grįžtant prie temos, šioje dalyje norėjau pasakyti, kad svarbu yra IEŠKOTI savo srities, o ne SPĖLIOTI. Kadangi pats užkibau ties kompiuteriais būdamas būdamas paaugliu, tai suprantu, kad tas laikotarpis man padėjo "prisitaikyti" prie kompiuterių ir juos pamilti. Svarbu yra gerbti ir mylėti savo sritį. Tik tokiu atveju visada būsi skaidrios nuotaikos, nebus vidury darbo jokių "WTF, kas čia per š..." ir svarbiausia, būsi tikras savo srities specialistas - ne tu ieškosi žmonių, o jie ieškos tavęs.
 
 
SAVI NIUANSAI
Visada buvau tokios nuomonės, kad turiu pažinti savo sritį taip gerai, kaip pažįstu savo penkis pirštus (nors tiesą sakant jų pavadinimų nežinau). To pasekoje "dėjau" ant švietimo sistemos, mokykloje pradėjau mokytis minimaliai. Visą save atidaviau savo sričiai. Kas mėnesį pirkdavau naujų knygų, jas skaitydavau, konspektuodavau, analizuodavau. Net nepastebėjau, kaip į mano galvą be jokių mokymosi atmintinai įaugo keli šimtai sąvokų (nuo kas yra kompiuteris iki kas yra 2x AES). Prie mokymosi medžiagos sėdėdavau net laisvesnių pamokų metu. Tuo esu laimingas - prizinės vietos įvairiuose konkursuose, laimėtas microsoft konkursas (atvėręs daug galimybių įsidarbinti kompiuterių srityje), bendradarbiavimas su apple mokymosi tikslais. Mokydamasis mokykloje pagal standartinę švietimo sistemą to tikrai nebūčiau pasiekęs, TIKRAI.
Dabar esu dvyliktokas, besiruošiantis egzaminams (pagrinde tik matematikos ir lietuvių k.), nes informatikai ruoštis nereikia (tiesiog suprantu šį dalyką labai gerai). Kokia paseka to, kad nesimokiau anksčiau? Jokia. Prastesni pažymiai - ne kelio pabaiga. Ruošiuosi egzaminams su tam tikrų žmonių pagalba turbūt dar geriau, negu kad būčiau kažką išmokęs seniau, o dabar viską atkartojęs. Sutaupiau ir laiko ir nervų.
Tiesa, mokykloje vis tik problemų turiu. Keista yra tai, kad jos susijusios ne su mokslu, o labiau su elgesiu. Kadangi turiu įmonę, tuo pačiu turiu begalę svarbių reikalų. Per pamoką vidutiniškai sulaukiu 5 skambučių į kiekvieną telefoną (jų yra 3), į dalį tenka atsiliepti. Kreivi mokytojų žvilgsniai - tikrai erzina. Na bet jau pripratę visi, nes supranta, kad tai kuo užsiimu nėra kažkokios paistalynės ir kai kurie netgi rodo pagarbą tam - leidžia nelankyti pamokų ir pan.
 
 
IŠ DABARTIES
Gyvenimo ramstis - rimtumas ir susikaupimas. Susidariau naują įvaizdį - solidų ir išdidų. Dabartis nepalyginama su praeitimi. Dabar tenka daug keliauti, o prie kompiuterio sėdėti - minimaliai. Tiesa, mokymąsi (iš knygų) palaikau ir dabar. Kodėl nepalaikyti, jeigu man tai patinka? Per mėnesį tenka sudalyvauti ~5 konferencijose. Vasarą praktiškai vienos kelionės po užsienį. Esu vidutinės klasės fizinio pasirengimo žmogus. Nesportuoju štanginėse (nors seniau tai dariau, kol pasikeitė norai), neužsiiminėju komandiniu sportu (nepatinka). Retu metu kartas nuo karto palakstau su krepšinio kamuoliu - susirenkame nevykėliai, nemokantys žaisti krepšinio ir bandome kažką "išplėšti".
Savotiškas mano sportas yra meditacija. Tai vidinės ramybės ir stiprumo palaikymas. Meditacija yra gyvybiškai svarbi, be jos nebūčiau toks aktyvus ir neturėčiau tiek daug fizinių ir protinių jėgų. Į meditaciją integruoju vakarinius pasivaikščiojimus lauke (deja, bet ne kiekvieną vakarą pavyksta tą padaryti). Na, o finišas yra mityba. Jau antrą mėnesį vartoju lengvą maistą (pagrinde salotos su tunu, retkarčiais jautiena, vištiena). Kaip gėrimą impregnuoju arbatą bei mineralinį vandenį. Ramunėlių arba melisos arbatos puodelis prieš miegą yra NUOSTABU. Kam tokia mityba? Tai vėlgi mano principas. Toks maistas yra labai sveikas, jame gausu vitaminų, kurie labai padeda tokiu įtemptu gyvenimo ritmu. Beje, arbata didina darbingumą.
 
 
SAVI ATRADIMAI
Norint kažko pasiekti reikia pilnai pažinti save. Darbo efektyvumui atradau savo laiką. Daugiausia jėgų turiu bei didžiausią kiekį darbų galiu atlikti nuo ~12h dienos iki ~19h vakaro.
Nepaminėjau, esu ankstyvas paukštis. 5h ryto - jau būnu atsikėlęs. Jeigu tai įprasta diena, iki mokyklos 3h laiko - atlieku daug darbų, tačiau gaila, bet ne visu pajėgumu. Miegoti tenka eiti anksti - dažniausiai 23h jau miegu. Toks kasdieninis balansas yra gerai, o jeigu išsibalansuoju kokį kartą - pasekmės būna: mieguistumas ir ne nuotaika visą dieną. Taigi, pakartosiu, kad geras gyvenimo būdas - yra NUOSTABU.
Dar vienas atradimas - savęs išnaudojimo galimybės. Čia norėčiau įterpti citatą: "Vieninteliai apribojimai yra tie, kuriuos nusistatome sau patys - Robin Sharma". Plėčiau savo žinių profilį savarankiškai. Užsienio kalbų pagrindus išmokau mokykloje, tęsiau - savarankiškai. Dalį dalykų, kurių neišmokau mokykloje išmokau savarankiškai. Bendravimo etiketą bei viską, kas man tikrai pravertė išmokau savarankiškai, nes to mokykloje niekada nemokė ir vargu ar kada mokys. Didžiąją dalį dalykų savų gyvenime atlieku savarankiškai. Nuo to jaučiuosi tik geriau. Savarankiškumas išugdė mane tokį, koks esu. Galbūt vieniems atrodau kvailas, o kitiems keistas, tretiems protingas, o ketvirtiems įdomus, tačiau svarbiausia yra pasitikėjimas savimi.
 
 
TIKRASIS VEIDAS
Iš perskaityto teksto galėjote suprasti, kad esu pasikėlęs. Taip, aš toks esu. Pasikėlimas man suteikia jėgų ir stiprybės, ištvermės. Tačiau skirtingai nei daugelis kitų išdidžių žmonių, visada padedu žmonėms kurie turi bėdų. Tuo pačiu šiek tiek pasireklamuosiu. Jeigu kas nors turite asmeninių problemų (psichologinės problemos, pinigų trūkumas ar kitos bėdos), rašykite. Tiems, kam tikrai sunki situacija, galiu įdarbinti lengvam darbui. Tiems kam trūksta pinigų, galiu paskolinti jų (xxxLT) be jokių procentų. Na, o jei yra psichologinių problemų, drąsiai galite kreiptis. Psichologiją išmanau, nes mano gyvenimas šiek tiek susijęs su psichologinėmis problemomis ir padėsiu kiek galėsiu.
 
 
 
 
Taigi, kiekvienas iš mūsų gali pasiekti tiek, kiek pats to nori. Nekreipkite dėmesio į visuomenės standartus, stereotipus. Kurkite juos patys! Neklausykite aplinkinių žmonių, kurie nori jus matyti tokiais ar anokiais - tik jūs patys žinote, kuo norite būti. Ribų nėra. Visas ribas užsibrėžiame patys. Nors yra sakoma: "mokytis ar kažką daryti niekada nevėlu", aš pakoreguosiu ir pataisysiu: "mokytis niekada nevėlu, tačiau kuo anksčiau pradėsi ir atrasi savyje tai, ko tau reikia, tuo bus geriau". Laužykime standartus, nebūkime vientisa masė.
 
Apie save, kaip teksto autorių, nelabai noriu šnekėti, nes tai ką parašiau yra mano asmeninis gyvenimas, todėl nelabai noriu identifikuotis.
 
Ačiū už skaitymą, labai viliuosi, kad ką nors iš jūsų šis tekstas bent maža dalele motyvuos. Nepykite už stiliaus klaidas, kurių šiame tekste daug - tekstą rašiau dvi valandas ir labai nebeturiu noro šiuo metu jį koreguoti. Su laiku jį ištaisysiu. Na ir galiausiai būčiau dėkingas, kad kritikos būtų kuo mažiau. Tai ką parašiau yra mano asmeninis gyvenimas, už kurį esu atsakingas aš pats. Kiekvienas mes esame savo likimo kalvis.
 
Baisiausias netikėjimas yra netikėjimas savimi - T. Karlailis

Keistas jausmas - atrodo, kad šią temą jau skaičiau prieš metus ar panašiai :)
 
Grayser, neturiu kaip tau padėti tiesiogine prasme, bet papasakosiu šį tą... Turiu vaikystės draugą. Jo tėvas kone visą gyvenimą girtavo, o mama mirė kai vyrukui buvo 14. Nuo to laiko jo gyvenimas buvo labai nelengvas - jie su tėčiu pakeitė gyvenamą vietą, nauja mokykla, baisūs išgyvenimai dėl mamos netekties, periodiškai užgeriantis tėvas... Be viso kito - vaikinukas stipriai mikčiojo. Taip ir nenuėjo mokyklon - pirmiausia galvojo, kad reikia metų, jog atsigautų, paskui dar kažkas - galiausiai išsikėlė į kaimą, ir dirbo fizinius darbus kartu su tėvu.
 
Vėliau grįžo į Vilnių, jau pilnametis - vienas, be tėvo, ir be jokio išsilavinimo - šiaip taip susirado oficialų darbą (žinoma vėl fizinį), lankė vakarinę mokyklą. Taip jau išėjo, kad prarado darbą prieš pat prasidedant krizei, dar įsitaisė nugaros išvaržą, turėjo žinoma ir paskolų pasiėmęs - kompiuteriui, internetui, televizijai... Naujo darbo rasti nebepavyko, o darbo birža mokėjo pašalpą tik kurį laiką. Taip ir liko jis vienas, be jokių pajamų, su skolom ir prievole mokėti už būstą, komunalines, ir be cento net maistui. Nežinau kiek laiko šitaip jis gyveno - bet labai ilgai, ne kelis mėnesius, o kelis metus - tai draugai duodavo šimtą-kitą, tai tiesiog maišą maisto nupirkdavom, tai pas mus kelioms dienoms atvažiuodavo - pamaitindavom, paglobodavom... Biržoj įgijo naują specialybę, kartkartėmis šiokią tokią chaltūrėlę gaudavo. Ir dabar taip tebegyvena - nuo vieno darbelio iki kito.
 
Bet žinai - jis niekada neverkė, kad taip yra. Visada mačiau jį psichologiškai stiprų - dievaži, nežinau iš kur jame tiek vidinės ramybės, kaip jis nepalūžta... Jis optimistas, nepaisant sunkios padėties - tiki, kad viskas susitvarkys, stengiasi tobulėti, nuolat kažką mokytis, skaityti. Susidomi beveik bet kokiu jam pasiūlytu darbu, jam atsiduoda visą save - jei tai fasadų apdaila - tai jis viską sužino apie tai, jei miško auklėjimas - vėl taip pat... Sakyčiau auksines rankas žmogus turi, moka dirbti su tokia meile, kad gražu žiūrėti, kaip jis malkas kapoja, ar žolę pjauna - susikaupęs, su šypsena veide - tiesiog švyti. Žmonės tai jaučia, todėl kviečia jį - kas pasiūlo darbelio savaitgaliui, kas - savaitei, kas bent pusdieniui pasikviečia, ir jei ne pinigais - tai šašlykais atsilygina.
 
Jis negali dirbti aptarnavimo sferoje dėl mikčiojimo, gali dirbti ne bet kokį fizinį darbą dėl stuburo išvaržos, kaip ir tu neturi teisių - todėl jam svarbus atstumas iki darbovietės ir grafikas, nes tenka naudotis viešuoju transportu. Turi daugybę skolų, bet niekada nepaskambins ir nepaprašys pagalbos, kol neišbandys visko, kas įmanoma - nors žino, kad visada jam padėsiu - nori susitvarkyti pats. Ir jis tikrai moka džiaugtis gyvenimu, nors kartais ir pilvas gurgia.
 
Linkiu ir tau rasti savyje ir savo gyvenime kažką gero - to gero neabejotinai yra, tik mes linkę sureikšminti problemas, ir nebepastebėti to, ką turim. Iš temos mažų mažiausia supratau, kad turi gerą sveikatą, puikų treniruotą kūną, išmanai kovos menus, esi savarankiškas. Gali pradėti vertinti tai - patikėk, yra žmonių, kurie visus turtus atiduotų už gerą sveikatą ir stiprų jauną kūną - o tu juk tai turi!

Nepersistenk. Turbūt visiem seniai aišku, kad dažnai tą patį darbą (tas pačias pareigas užimantiems) dirbantiems vyrams moka daugiau nei moterims. Tokia statistika. Moterų nepriims dirbti, ten kur reikia fizinės jėgos. O tokių darbų pasirinkimas yra labai labai platus. O kokių darbų negali dirbti vyrai?
 
Manęs nežemini, žemini visas moteris. Labai puiki priežastis: visos moterys darbą gauna per lovą, o vyrai vargšai nuskriausti, darbą rasti jiems be šansų.
 
Dar pabaigai pateiksiu pavyzdį: viena draugė skyrėsi su vyru. Jie turėjo bendrą vaiką. Žinoma, vaikas liko gyventi pas mamą. Vyras oficialiai uždirbo minimumą. Teismo metu kai teisėsi alimentus, priteisė 400lt (tai yra minimali galima suma) ir vyrui pradėjus verkti, kaip jis išgyvens tiek alimentų sumokėjęs jam atsakė, kad yra jaunas, fiziškai įgalus vyras, turi visas galimybes susirasti normaliai apmokamą darbą ir tik jo bėdos, kad to padaryti nesugeba.

Sorry, bet požiūris Tavo tai žiaurus...
 
Gausi pdf formatu popierių

Paskaičius keletą žinučių per vidurį man pasidarė gaila, o perskaičius viską man pasidarė be galo pikta. Visame pasaulyje yra gausybė žmonių, kurie ne dėl jų pačių kaltės patyrė sunkumus. Manau, kad tokių yra ir šiame forume, tik jie nuolankiai tyli ir patys bando pergyventi visus sunkumus. Tavo situacijoj, deja, aš matau daugiau verkimo, nei analizės kodėl taip iš tiesų atsitiko. Nerašei nieko apie savo išsilavimą, bet galima suprasti, kad dabar niekur nesimokai. Galbūt esi jau pabaigęs ir niekur nestojai, arba dar esi dvyliktoj klasėj. bet kuriuo atveju, priežastis, dėl kurios tu nerandi darbo esi tu pats. Galbūt tavęs tėvai neišmokė to, bet be išsilavinimo apie normalų darbą gali tik svajoti. Tu nesi ypatingas, tu niekuo nesiskiri nuo kitų žmonių, tad gali savęs neapgaudinėti, kad kiti neįvertina tavo slaptų sugebėjimų ir tavo talento. Tavęs neįdarbina dėl to, kad tu paprasčiausiai nusileidi kitiems potencialiems darbininkams. Tiek savo išsilavinimu, tiek savo erudicija, tiek savo mąstymu. Jeigu tikiesi "išeit į žmones", tai pirmas dalykas yra mokslas. Jeigu esi dvyliktoj klasėj - susikaupk paskutiniam semestrui, išsilaikyk egzaminus ir stok į universitetą, o jei jau esi pabaigęs, bet kuriuo atveju tęsk mokslus ten, kur pavyks. Tu nesi vienas, kuris gyvena už minimumą. Pusė studentų Lietuvoj ir už dar mažiau gyvena, valgo makaronus ir stengiasi vien dėl to, kad gautų diplomą ir galėtų visą likusį gyvenimą gyvent normaliai. Tad patariu ir tau sukąst dantis, ne tik pabait mokslus, bet ir pačiam domėtis viskuo, ir tada jau galėsi tikėtis tokio gyvenimo, kokio esi vertas. Patikėk, NĖRA JOKIO KITO DALYKO, kuris pakeistų status quo - tik mokslas. Tau net nebūtina pabaigt universiteto/kolegijos, gali ir pats mokytis. Tereikia įdėti daug nuoširdaus darbo ir įgyti specialybę.
 
Galiu pasakyt atvirai - gyvenimas yra sunkus. Spėju, girdėjai iš visur sėkmės istorijas, kaip visi staigiai ir nežinia iš kur praturtėja, galbūt ir iš šono viskas atrodo lengva. Bet realybė yra tokia - life's a bitch. Gyvenimas yra žiauriai sunkus, nes turi stengtis. Jeigu nesistengi, atsiduri tokioj situacijoj kaip tu dabar. Visi tie žmonės, kuriais tu nori būt - jie stengiasi. Gera naujiena yra ta, kad tau dar tik 19 metų. Gali nuo šiandien pradėt stengtis ir jau 25 metų gali tapti BET KUO. Planas paprastas - kiekvieną darbo dieną skiri po 8h mokslui, ir jau būdamas 25 metų galėsi rinktis kuriai kompanijai nori vadovaut. To ir noriu palinkėt - daugiau darbo.
 
Ir galų gale, jeigu nori, galiu mėnesio bėgyje peržvelgt tavo CV bei motyvaciją ir sutvarkyt nemokamai. :)

tai ka? vos ne kiekviena tauta turi savo dieva ir tiki, garbina. didziaujas savo tikejimu...manau cia daug apsurdiskiau nes mastai zymiai didesni, nei keleta juokaujanciu studentu.

Kazkaip tavo postas avataro neatitinka..

Žinoma, dėl tavo prasto gyvenimo Qbilius kaltas. Gal Lietuvoj atrasim naują Breiviką?

Tai tu apsispręsk išpradžių, ko tu sieki, rašydamas čia forume? Psichologui atsiverti negali, išsipasakoti - nepadės, tai kam tu rašai čia forume?
 
Man irgi atrodo absurdiškai. Eini ir susirandi kitą darbą, kame problemos? Ar už tave mums dabar surasti tau darbą? Gal dar ir eiti dirbti už tave, o tau tik algą pervesti? Išeitys dvi: sėdi ir verki arba eini ir darai. Rinktis tau.

http://www.youtube.com/watch?v=4mIfXgtJRNQ

Vienas iš svarbiausių mano tikslų 2012 metais - išmokti planuoti laiką. Visus darbus pasilieku paskutinei minutei, ir delto tenka pasedėti ilgai pasedėti naktimis... Kartais pagalvoju, kodėl negaliu pasidaryti viską iškarto grįžęs namo, o turiu pasilikti viską vakarui...
 
Ar jūs mokate planuoti laiką? Jeigu taip, tai kaip tai darote? Ar jums tai pasiteisino?
 
Ačiū už atsakymus.
 
P.S Siūlau paskaityti šiuos straipsnius:
http://120proc.blogas.lt/laiko-planavimas-kai-is-gyvenimo-dingsta-chaosas-304.html
http://tadas.white-hat.eu/archives/8

Supaprastintai kalbant, profesinė mokykla ruošia žemesnės klasės darbininką. Kolegija - aukštesnės klasės darbininką - specialistą. Universiteto tikslas yra ne tik suteikti specialybę, bet ir išsilavinimą. T.y ugdyti intelektualinį visuomenės elitą.
 
Nereikėtų į Lietuvą žiūrėti kaip į pavyzdį. Pas mus stipriai situacija išsikreipusi. Universitetuose turėtų studijuoti santykinai nedidelė visuomenės dalis. Ne bet kam universitetinis išsilavinimas yra įkandamas ir ne visi turėtų jo siekti.
 
Trumpai apie pačia švietimo kokybę. Bet kokios švietimo institucijos mokslo kokybė labai stipriai priklauso nuo jos studentų. Kodėl Harvardo, Jeilio, Oksfordo universitetai tokie geri? Žinoma, viena priežastis ta, kad ten yra puikios tradicijos, nuostabūs dėstytojai, šimtametė patirtis. Tačiau ne mažiau svarbūs ir patys studentai. Perkelk į Harvardą visus Vilniaus Pedagoginio (edukologijos universistetas ar kaip dabar vadinasi?) studentus ir Harvardas bus ne ką geresnis už tokį pedagoginį, koks jis dabar yra. Norėdamas pasiekti aukštą švietimo lygį privalai turėti gerą „medžiagą“ - gabų, imlų, motyvuotą studentą. Žmonės mokosi nevienodais tempais. Vienokius mokymosi įgūdžius ir gebėjimus turi Kembridžo pirmūnas, visai kitokius vidutinis Romerio studentas.
 
Aukštinti kolegijas ir į šuns dienas dėti universitetus yra labai jau proletariškas požiūris. Tą patį galima pasakyti apie tuos, kurie niekina kolegijas ir aukština universitetą. Šių institucijų funkcijos, tikslai ir jose studijuojantys yra visiškai skirtingi. Nėra prasmes vertinti vieną pagal kitos kriterijus.

Šiaip tai viskas priklauso nuo specialybės. Visų pirma reikia išsirinkti ją, o tada galvoti universitetas ar kolegija. Esu ketvirtakursis Vilniaus universitete, tai galiu pasakyti tiek, kad gavau daugiau bendro ir šiek tiek aukštesnio išsilavinimo žinių, nei tų specialybinių žinių, kurias galėčiau iškart po baigimo deklaruoti darbdaviui. Ir taip yra su didžiaja dalimi humanitarinių, socialinių mokslų.
Tačiau negalima sakyti, kad tai vien blogai ar vien gerai. Universitetas pakeitė mano mąstymą, požiūrį ir tai jau duoda rezultatų, jei žvelgsim šiek tiek plačiau. Ar visiem to reikia? Nežinau, bet aš laimingas gavęs tas žinias. Žodžiu, savi pliusai, savi minusai.
 
Viskas priklauso nuo poreikių žmogaus. Jei nori tiesiog įgyti profesiją ir po baigimo sėkmingai darbuotis - rinkis kolegiją. Jei domina platesnės žinios ne tik apie specialybę, bet praplečiančios akiratį ir t.t. ir pan., tuomet universitetas tai suteiks. Bet, kaip minėjau, viskas priklauso nuo specialybės. Čia nėra jokios universalios formulės. O mano išsakyti teiginiai pagrinde tinka ne techniniams mokslams universitete.
 
O tiems kas sako, kad nesvarbu ką baigsi, visvien būsi bedarbis... tai ką galima pasakyti - sėkmės renkant braškes. Su tokiu požiūriu toli neisi, jei jau iš anksto nusprendei, kad tau nesiseks.

Na siaip manau, kad tu cia parasiai teorija, kaip kas issideste ir kaip kas turetu buti. Bet realybej viskas yra visiskai kitaip ir lietuvoj tos piramides nepritaikysi. Tiesiog lyginant su uzsieniu lietuvoj universitetas prilygsta zemo lygio kolegijai uzsieny, o kolegijos prilygsta proftekams. Kalbu ne apie destyma ar mokslo kokybe, o apie studentus. Jei saly daug bukagalviu, tai ir issikreipia sistema. Aisku universitetai nori uzdirbt, ima bet ka, bet jei imtu tik protingus, tai lietuvoj net vieno universiteto butu per daug.
Zodziu, nemanau, jog sitas straipsnis sumazins klausimu is busimu studentu, nes realybe yra visiskai kitokia ir tiesiog reik taikytis prie jos.
As asmeniskai nesiulau zmonems stoti i lietuvos kolegijas, nes pabaigti LT univera yra ziaaaauriai lengva, o diplomas visvien siek tiek vertingesnis. Ziurint i dabartine darbo situacija lietuvoje.
 
O siaip ka labiausiai noreciau pakritikuoti, tai jog valstybe visiskai neskatina studentu rinktis techninius mokslus. Juk IT specialistu siuo metu reikia ypatingai daug, o vadybininku ir advokatu kaip prisikta. Juk galetu technologiju mokslams padaryti palankesnes salygas, stipendijas pakelti ir siaip ivairiais budais skatinti studentus rinktis technologijas. Del to paskui ir verkia zmones, jog baiges universiteta vat dirba maximos kasininku. Bet tai gal pries studijuojant reiktu pamastyt ar ta specialybe yra reikalinga lietuvos rinkai?

Arba galit įgyt išsilavinimą, iš pradžių padirbėt už "grašius", bet ugdyt kompetenciją, su ja augint ir atlyginimą, tapti savo srities specialistu bei gyvenime kažko pasiekt ;)
 
Aišku, rinktis jums.

1. Mesti rūkyti
 
2. Nebemalti š*do
 
3. Pasipiršti savo merginai