urbasius

Nuoširdžiai dėkoju visiems uždarbio nariams, kurie nepatingėjo perskaityti ir įvertinti mano ankstesnių straipsnių. Man tai labai daug ką reiškia. Gal ir nesu geras rašytojas, tačiau vis dažniau pastebiu, kad man patinka rašyti. Dar geriau yra tada, kai aprašai tokius įvykius, kuriuos teko pačiam patirti. Tekstas patampa gyvas, o ne vien tik sausos informacijos kratinys.

Nuo padėkų pereikime prie darbų. Šiandien ketinu papasakoti apie tai, ką jums gali suteikti kariuomenė. Turbūt girdėjote, kad dažnas vaikinas, grįžęs iš kariuomenės, būna pasikeitęs. Apie šiuos pokyčius ir kalbėsiu savo straipsnyje.

Atsiribokime nuo išankstinių nuostatų, kurios teigia, kad kariuomenė ruošia viso labo profesionalius budelius ir nieko daugiau. Aš manau, kad kiekviena terpė suteikia šansą žmogui tobulėti. Kariuomenėje žmogus tobulėja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Savo pasakojimą pradėsiu nuo fizinio tobulėjimo.

Į Ruklą suvažiavo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo jaunuoliai. Jie dar nežinojo, kas jų laukė. Ore buvo justi lengvas virpulys. Pakibę tarp civilinio ir karinio gyvenimo, jie laukė. Po biurokratinių procedūrų prasidėjo mūsų transformacija. Nuskustos galvos - tarsi budistų vienuoliai. Įvilkti į karines uniformas jautėmės labai keistai. Tarnyba Lietuvos kariuomenėje prasidėjo!

Baziniuose Kariniuose Mokymuose pagrindinis prioritetas - kario fizinė parengtis. Net 70 procentų programos - įvairūs veiksniai, leidžiantis paruošti fiziškai tvirtą karį.

Pripažinsiu, tarnyba kariuomenėje aš nebuvau pasiruošęs. Į sportą labai rimtai nežiūrėjau, tačiau atsidūręs Rukloje supratau, kad sportuoti reikėjo.

Dešimt atsispaudimų už tai, kad neatidaviau pagarbos savo seržantui. Dvidešimt atsispaudimų už tai, kad netinkamai paklojau lovą. Dar trisdešimt atsispaudimų, nes šiandien seržanto gimtadienis.

Pirmą savaitę sportuodavau dažnai. Ir tai dariau ne tik aš, bet ir didelė dalis mano kolegų. Gal būt jums kyla natūralus klausimas, kodėl tiek daug atsispaudimų?

Tai būtina. Karys už klaidas moka savo raumenų sąskaita. Kaip kažkada mūsų seržantas pasakė: "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Gavęs taip vadinama nuobaudą, karys patampa motyvuotas nesuklysti ir nedaryti tos pačios klaidos antrą kartą.

Mano paminėti atsispaudimai tebuvo skatinamoji priemonė. Be to, kiekvieną rytą mums teko atlikti rytinę mankšta + dar dvi valandos papildomo sporto. Per savaitę fiziniai tobulėjimui būdavo skiriama apie penkiolika valandų. Pridėkime papildomas karines užduotis, bei nuobaudas ir gausime nei daug, nei mažai - dvidešimt valandų. Savaitgaliais sportuoti nereikėdavo.

Pirmą savaitę mums teko laikyti fizinių normatyvų testą. Tuo pačiu buvo nustatytas kiekvieno kario fizinis pajėgumas. Aš fizinio testo neišlaikiau. Reikėjo padaryti 42 atsispaudimus, 56 atsilenkimus, bei nubėgti 3 kilometrus per 15 minučių. Mano rezultatai buvo prasti. 20 atsispaudimų, 40 atsilenkimų ir atbėgau per 14.02 minučių. Buvau įrašytas į 3 fizinio pajėgumo grupę. Visi "silpnakūniai" pateko būtent ten.

Ranką prie širdies pridėsiu ir pasakysiu, kad fiziniai pokyčiai buvo juntami jau po savaitės. Nebeskaudėdavo rankų raumenų, kai įpykęs seržantas mus suguldydavo į atsispaudimų padėtį. Galėdavau padaryti daugiau atsispaudimų. Pokyčiai vyko, tereikėjo trupučio kantrybės.

Taip jau sutapo, kad prieš miškus mane perrašė į 1 pajėgumo grupę. Kariuomenės metodika dar kartą pasitvirtino. Miškams buvau pasiruošęs.

Čia ir vėl prasideda kitas fizinio paruošimo etapas. Per daug nenorėdamas atskleisti visų miško linksmybių, kurias teko patirti, pasakysiu tik tiek, kad miške buvau bemiegių naktų, rastų ir plytų. Su kuprinėmis klampodavome ištisas valandas, ieškodami reikiamo taško žemėlapyje. Buvo sunku, tačiau su kiekvienu nauju mišku būdavo lengviau. kadangi kūnas, patirdamas vis didesnį krūvį - prisitaikydavo.

Aš dažnai savęs klausdavau, kam visa tai? Kokių šių veiksmų prasmė? Pajutęs fizinius pokyčius supratau, kad tai buvo būtina. Mes nebūtumėme ištvėrę tu šaltų balandžio naktų.

Jau po pirmo mėnesio numečiau net 7 kg. Atrodžiau labai liesas. Sutvirtėjo visi kūno raumenys. Jausdamas sutvirtėjusį kūną aš ir pats pradėjau jaustis labiau pasitikinčiu savimi. Kažkas yra gerai pasakęs: "Stiprus kūnas kuria stiprias mintis".

Tie trys mėnesiai, praleisti Rukloje, išėjo man į naudą. Dar ir dabar bėgioju. Įprotis sportuoti neišblėsta, tačiau kartais neišeina pabėgio, nes dirbu. Stengiuosi daug vaikščioti, kadangi tai irgi savotiškas sportas.

Tie, kurie ketina eiti į kariuomenę, nebijokite! Net jeigu nesate gerai pasiruošęs fiziškai, kariuomenė taip sudėta, kad iš bet ko padarys karį, svarbiausia norėti ir pasiryžti pokyčiams. Bus sunku, norėsis viską męsti, tačiau parklupę ir vėl stositės naujiems iššūkiams.

Apie psichologinį tobulėjimą papasakosiu kitame straipsnyje. Stengiuosi rašyti taip, kad neprailgtų skaitymas. Saugau jūsų akis, nes jūsų dar laukia krūvos naujų straipsnių. Iki greito pasimatymo!

Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Tobulėjimui ribų nėra! - Tariau sau ir iš piniginės išsitraukiau tris šimtus litų. Rankoje buvo matyti krūva įvairių nominalų, kai kurie iš jų apiplyšę, tačiau svarbiausia, kad aš turėjau reikiamą sumą. Deja, privalėjau su jais atsisveikinti. Atidaviau šiuos pinigus pagyvenusiai buhalterei, o pats nukėblinau ieškotis sau vietos auditorijoje.

Šiais veiksmais į savo gyvenimą įnešiau naujų spalvų. Dvidešimt ketvirtą, du tūkstančiai dvyliktų metų savaitę pradėjau pasiryžęs gauti apsaugos darbuotojo pažymėjimą.

Gal ši profesija ir nėra pati geriausia, tačiau grįžęs iš kariuomenės nusprendžiau į Jungtinę Karalystę nebevažiuoti, todėl įsidarbinau į vieną žinomesnių apsaugos bendrovių - "G4S". Supratau, kad reikia pradėti formuoti kažkokius gyvenimo pagrindus, nes aš dar niekad oficialiai nedirbau Lietuvoje. Ką būčiau įrašęs į savo gyvenimo aprašymą?

Tik pradėjus dirbti, man buvo užsiminta apie policijos akademijoje organizuojamus kursus. Aš už tobulėjimą, žinių bagažo plėtimą ir nesvarbu kas tu, bankininkas ar santechnikas, visi privalo tobulėti!

Ta savaitė, praleista mokantis apsaugos pagrindus, taip patiko, kad panorau pasidalinti naudinga informacija su uždarbio bendruomene. Dalinuosi tuo, ką išmokau.

Paskaitą apie objektų apsaugą vedęs dėstytojas mums uždavė labai paprastą klausimą. "Kaip manote, per kurią namo dalį vagys dažniausiais patenka, idant įvykdytų apiplėšimą?" - paklausė jis. Auditorijoje kapų tyla. Visi laukė to grandiozinio atsakymo. Dėstytojas atsako - "per pagrindines duris". Mano veidą išmušė nuostaba.

Pasinaudodamas projektoriumi, dėstytojas parodė tipinio namo analizę. Ties kiekviena namo dalimi parodyti procentai, kurie rodo kaip dažnai vagys laužiasi pro tą vietą. Ties pagrindiniu įėjimu nurodyta net 40 procentų. Kyla paprastas klausimas, kaip galima taip rizikuoti? Vėliau supratau, vagys eina pro ten, kur žmonės nesitiki!

Objektų apsauga buvo pirmoji paskaita iš didelio paskaitų ciklo, kurios mūsų dar tik laukė šią savaitę. Dėstytojas tris valandas kalbėjo apie įvairius niuansus, liečiančius objekto apsaugą.

Ypač įsiminė vaizdinė medžiaga, kurioje rodoma kaip išlaužiamos įvairių durų spynos. Ir tam nereikia specialių įrankių. Užtenka paprasta atsuktuvo. Ar žinojote, kad mažas vaikas, rankoje turėdamas paprastą šprotų atidarytuvą, gali išdraskyti šarvuotas duris? Pasinaudojus tuo pačiu įrankiu galima gražiai išimti spyną. Žiūrėjau ir stebėjausi kaip viskas paprasta!

Iš keleto filmukų supratau, kad šarvuotų durų nepirkčiau. Daugelis mano kaimynų yra susidėję būtent tokias duris, gal man reikėtų pasitreniruoti?

Jeigu galvojate, kad turėdami namuose šunį galite jaustis saugūs, jūs labai klystate. Rinkoje dabar yra tokių prietaisų, kurių pagalba jūsų šunelis ne tik nelos, tačiau ir pabėgs jus palikdamas akistatoje su vagimis. Ką tokiu atveju daryti? Įsigykite katę!

Skamba juokingai, kadangi katė neloja, tačiau praktika rodo, kad katė reaguoja agresyviai į neprašytus svečius. Ir tai nėra kažkokie svaičiojimai. Į policiją buvo pristatyta keletas beviltiškų vagišių, kuriu veidus sudraskė mažieji padarėliai. Gerbkite savo numylėtinius, kada nors jūs už tai jiems padėkosite!

Galėčiau papasakoti apie signalizacijų rūšis, jutiklius, grotas ir kitus inžinerinius sprendimus, tačiau suprantu, kad tai labai nuobodi informacija, todėl pabandykime užbaigti šį straipsnį su dar keliomis įdomybėmis.

Ar žinot, kad narkomanams nusispjauti į automobilines signalizacijas? Stovėjo sau žmogus devinto aukšto balkone. Mėgavosi cigarečių dūmais it senas hipis, kol nepamatė šalia jo automobilio šlitinėjančios žmogystos.

Ta žmogysta suko ratus aplink jo automobilį it maitvanagis, bet staiga, suradęs akmenį, išmušė automobilio langą. Pasigirdo šaižus automobilinės signalizacijos klyksmas. Žmogysta įlindo į saloną ir nieko nelaukęs griebė magnetolą. Galit įsiviazduoti to vyruko iš devinto aukšto balkono nuostabą. Jam tai buvo tarsi filmas, tik deja, čia nebuvo laimingos pabaigos - žmogysta pabėgo!

Pastate sukaukė signalizacija. Sargas čiupo prožektorių, lazdą ir dujų balionėlį - standartiniai apsaugos darbuotojo komponentai. Bėgte pasileido į įvykio vietą. Signalizacijos garsas sklido iš vienos auditorijos. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai netikras aliarmas. Užrakinęs auditorijos duris, sargas išėjo. Kad būtų žinojęs, už suolų slėpėsi vagis. Pasinaudojęs darbuotojo aplaidumu, vagis išnešė "Apple Mac Book Pro".

Pirmą straipsnį nusprendžiau užbaigti. Užteks! Galėčiau papasakoti ir daugiau, tačiau jums gali ir atsibosti. Ryt manęs laukia nauja paskaita, kupina naujų potyrių ir įspūdžių. Būtinai pasidalinsiu jais su jumis!

Pamenu Tavo praeitą temą, skundeisi gyvenimu ir berods būtent tu užsiiminei apie mintis apie savižudybę. Šis tavo rašinys tik atspindi vieną dalyką - žmogus, kuris neturi savo komposo yra visiškai bevertis. Ar tu pagalvojai, kas bus, kai pabaigsi savo tarnybą?

 

Tu neturėsi mokslo, ir gausi po 200 litų į mėnesį už tarnybą, ir tada gyvenime, tikrai bus taip:

 

 

 

Galbūt tie, kur pasitraukė,nėra tokie kvaili?

Keisti tavo išvedžiojimai. Viskas su gyvenimu gerai. Karinė tarnybą buvo vienas naujas gyvenimo lapas, kuris tarkim restartavo mane. Susiradau darbą, kitais metais ketinu stoti į universitetą. Mano nuomonę viskas gerai. O mintys apie savižudybę ir gyvenimo skundus buvo laikinas nonsensas, kurį reikėtų pamiršti. Visiem būna žemų periodų ar ne taip?

Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.

Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.

Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!

Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!

Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.

Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.

Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.

Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.

(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).

Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.

Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.

Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.

Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.

Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške