urbasius

Prie progos galima išgerti ir nebūtina gerti 6 litrėmis tonomis. Gali atsigerti truputi, gali išvis negerti. Tavo teisė rinktis. Tie draugai, kurie juokiasi nėra tikri draugai, jie viso labo žmonės, kurie tenkina savo alkoholinius poreikius. Galiu papasakoti prie progos paprastą, gyvenimišką istoriją, kuri nutiko prieš keletą metų.

Turėjau keletą klasiokų, kurie susibūrė į gaują. Jų buvo apie 6~. Visur juos pamatysi kartu. Beveik (gay) grupė. Prasidėjus vasarai ta pati grupelė sumanė pagirtauti prie ežeriuko. Taip ir prasidėjo. Metai po metų. Laikėsi it granitas, vis gėrė, gėrė. Kaip geras klasiokas ir aš prisijungdavau. Atsigerdavau, gi koks aš bachūras, jeigu negersiu. Suveikdavo tas prastas mentalitetas. Reikia nepasišiukšlinti, tai ir gerdavom.

Pamažu supratau, kad man su jais ne pakeliui, tai mūsų keliai ir nutrūko. O jie ir toliau linksminosi. Gi kieti vyrai, kietą alų geria. Ir atsitiko, ko seniai reikėjo tikėtis. Po triukšmingų vakarėlių ir nesibaigiančių pagirių ciklo chebra pavirto alkoholikais. Jiems po 22~ o jau reikia kreiptis į specialistus ir važiuoti koduotis. O prisimenu kokie jie buvo kieti, tik deja alkoholis kietesnis, tai dabar jiems ne pyragai.

Šita istorija nenoriu sakyti, kad gerti blogai, viskas yra blogai, jeigu be saiko daroma. Jeigu draugai šaiposi, vadinasi keisk draugus, o visa kita jau kita medalio pusė. Tavo teisė rinktis.

Šalta balandžio naktis. Aplink kur be pažvelgtum vien miškai ir pelkės. Nors šalia savęs neturiu termometro, tačiau jaučiu, kad dabar kokie -2 laipsniai šalčio. Gerai, kad mano budėjimo laikas baigėsi, tad nieko nelaukęs nusimetu savo kariškus batus, bei kitelį ir kelnes. Tarsi žuvis įsliuogiu į miegmaišį su pašiltinimu. Jaučiu mane užplūstančia šilumą. Ech, gera žinoti, kad dabar galėsiu miegoti iki paryčių!

Miške dislokuota visa kuopa, tad padalinus ir paskaičiavus laiką, kiekvienam kareiviui išeina budėti po gerą pusvalandį. Budi po du karius. Turbūt nėra tokio kario, kuriam patiktų naktį praleisti spaudžiant šaltukui, kai vos už kelių metrų tavęs laukia šiltas guolis. Kareiviai kenčia dantis sukandę. Kai kurie bando šokinėti, kiti trina rankas ir visa tai tam, kad bent kiek sušiltum.

Aš tuo tarpu vis labiau grimztų į miego karalystę. Šalia manęs kareiviška kuprinė, kuri naudojama tarsi pagalvė, galvai pasiremti. Po mano nugara tie patys kariški batai, kuriuos bandau išdžiovinti. Rūbus ir kitą šlamštą palikau prie palapinės. Joje ir taip nėra vietos. Ji ankšta. Miegame dviese.

Miegmaišyje laikau savo geriausią draugą - automatą. Šis žaisliukas turi būti visada šalia kareivio, nes niekada nežinai, ko galima tikėtis, o ir pačiam ramiau žinanti, kad esi pasiruošęs.

Būčiau sau ramiai miegojęs, jei ne tas trakštelėjimas, kuris sukėlė įtarimą. Mano kolega saldžiai miegojo, tad nusprendžiau jo nežadyti. Stipriau suspaudžiau savo automato buožę. Prasisegiau miegmaišį, kad galėčiau laisviau judėti tuo atveju, jei mus užpultų. Labai nustebau, kadangi buvo justi artėjantys žingsniai, tačiau mūsų budintys nieko nedarė, tarsi nieko negirdėtų.

Ir staiga kažkas labai stipriai griebė mano automatą, tarsi norėdamas jį atimti. Laikiau savo automatą it vaiką. Darykit, ką norit, bet aš jo nepaleisiu. Šis keista situacija mane suglumino, kadangi užpuoliko veido nebuvo matyti.

Ir staiga į danga pakilo raketos. Visa mūsų stovyklavietė nušvito tarsi naujųjų metų naktį. Pasigirdo riksmai. Supratau, kad vyksta kažkas neįprasto. Taip pat pamačiau kas buvo tas šunsnukis, kuris panoro įsigyti mano automatą nemokamai. Tai tebuvo viso labo instruktorius, kuris panoro išbandyti mano budrumą.

Deja, nebuvo laiko kalbėti su tuo instruktoriumi. Kuopai buvo duotas įsakymas keisti dislokacijos vietą. Vyko masinis palapinių ardymas ir daiktų pakavimas. Į savo karišką kuprinę mečiau viską bet kaip, kadangi reikėjo labai skubėti. Jau po 5 minučių mūsų būrys paliko tą prakeiktą stovyklavietę.

Mes nežygiavome, mes tiesiog bėgom. Niekas nežinojo kur tiksliai mes judam. Aplink tamsu, nors į akį durk. Vienintelis orientyras, kad mes bėgome keliu. Per tą chaosą pamečiau savo komandos draugą. Užmaskuoti veidai nerodė jokių ženklų, tad tiesiog judėjau į priekį tikėdamasis, kad viskas turėtų paaiškėti pasiekus galutinį sustojimo tašką.

Netrukus sustojome. Instruktoriai mums pasakė, kad tai tebuvo viso labo mokymų dalis. Mes turime būti pasiruošę ir aš su juo sutinku. Geriau būti pasiruošus netikėtumams, negu būti užkluptiems stovyklose. Aišku, tą naktį budėjusiems kareiviams buvo įsakytą nereaguoti į tą cirką, kurį man iškrėtė instruktorius, tačiau tikrame kare taip nebūtų atsitikę. Mums būtų buvę pranešta.

Likusią nakties dalį mes saldžiai miegojome. Instruktoriai dar neprarado žmogiškumo, tad jokių netikėtų atakų nebuvo planuota. Ryte turėjo prasidėti kitas žygio etapas - orientacinis žygis.

Šių žygių tikslas išmokyti karį gerai orientuotis vietovėje. Jums duodamas žemėlapis ir porininkas. Pirmą ką padarome, tai žemėlapyje nustatome savo buvimo vietą. Instruktorius duoda pirmo taško koordinates. Nusistatai jas žemėlapyje. Jeigu esi labai stropus, gali nustatyti atstumą nuo savo vietos iki pirmo taško. Tada žygiuoji skaičiuodamas savo žingsniu poras. Sakykim 100 metrų yra 60 žingsnių porų. Pasiskirstai kas veda, kas skaičiuoja atstumą. Paprasta, bet labai efektyvu!

Pabudau šeštą valandą. Čiupau savo sausą davinį. Jame radau šokolado, riešutų ir specialiai pagamintos duonelės. Sušlamščiau viską tarsi nebūčiau valgęs kelias dienas. Negaišdamas laiko susirinkau savo daiktus. Būnant miške būtina akylai saugoti savo daiktus, nes kitaip jie gali atsidurti pas instruktorių, o tada teks daryti labai daug atsispaudimų norint juos išpirkti.

Sustojome ant kelio. Susirikiavome kaip pridera tikriems kareiviams. Gavome koordinates ir pradėjome žygiuoti. Kareivių būrys išsiblaškė po mišką.

Kuprinė sunki. Ją teks nešioti dar keturias valandas, tad palinkiu sau stiprybės ir žygiuoju toliau. Su porininku kalbamės apie nereikšmingus dalykus. Čiulba paukščiai. Jaučiu artėjantį pavasarį, o ir saulė vis dažniau palepina.

Ir štai pirmas mūsų taškas. Kabo čia pat. Medyje. Rodos eičiau ir ranka pasiekčiau, tik deja viskas ne taip lengva, kaip atrodo. Iki pusės smengu į žemę. Kuprinės svoris mane gramzdina gilyn, tarsi būčiau patekęs į liūną. Kolegos laiku ištiesta ranka mane gelbėja nuo dar baisesnio likimo. Šiaip ne taip išsikabaroju iš purvyno ir tvirčiau suspaudžiu naujų koordinačių lapelį.

Patikrinu žemėlapį, o tašką rodo kažkokiame upelyje. Ech, teks ir vėl šlapti. Tokia ta kareivio dalia. Orientaciniai žygiai dažniausiai ir pasibaigdavo būtent visapusiu sušlapimu. Ne kartą teko plotis į purvą su veidu. Atrodydavau kaip Afrikos juodčkis. Būdavo ir juoko ir pykčio, kadangi kol atsikeli, kol susitvarkai reikia kantrybės.

Gerai jeigu žygis praeidavo ramiai, bet kartais būdavo, kad tau skirdavo nuobauda ir prie papildomo kuprinės svorio prisidėdavo dar keletą plytų. Instruktoriai už pamestus daiktus miške liepdavo daryti atsispaudimus. Juokinga, jei nebūtų graudu. Pavargęs po nakties pratybų dar minkai papildomus atsispaudimus, nes per savo užmaršumą ir skubėjimą sugebėjai pamesti ginklo dėtuvę ar atotampą.

Fizinis skausmas moko karį suprasti, kad už viską reikia būti atsakingam. Jau iki gyvo kaulo įgrisęs, bet teisingas posakis. "Jeigu nedirba galva, dirba raumenys". Paprasta, bet efektyvu.

Be orientacijos ir tiesiog paprastų žygių miške dar dalyvavome ir įvairiuose pasalose, bei reiduose. Galėjai pasijusti it šiuolaikinis veiksmo filmų herojus. Aplink sproginėja bombos, skrenda malūnsparniai, girdėti įvairūs riksmai. Chaosas, kurio civiliniame gyvenime nepatarsi.

Buvo dienų, kai į mišką ne norėjosi eiti. Atsikeli ryte, o nuotaika prasta ir už lango lyja. Rodos gulėtum kuopoje ir nieko neveiktum, tačiau karinė pareiga išlieka. Susidedi daiktus ir jau stovi koridoriuje laukdamas komandos išžygiuoti.

Miško žygiai taip išsekina, kad nebesinori nieko. Grįžti į kuopą. Susitvarkai daiktus. Tada pietūs, o po jų prasideda kita dienos fazė. Paskaitos, kuriose tiesiog miegi. Miškuose mus privesdavo prie mūsų galimybių ribų. Neleisdami miegoti jie ugdė mūsų ištvermę.

Pripažinsiu, man miške patiko. Nežinau kaip jūsų gyvenimai, tačiau man trūko to adrenalino, tos dinamikos, kurią civiliniame gyvenime gausi nebent žaisdamas dažasvydį. Aišku ne viskas rožėmis klota, tačiau vertinanti procentine išraiška sakyčiau, kad 70 procentų laiko praleisto miške buvo nauda man.

Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai

Į mano uždarbio žinučių gaviklį pradėjo plaukti pavienių asmenų klausimai, kurie dažniausiai prasideda taip. “Labas, ar man verta eiti į Lietuvos kariuomenę?” Nežinau kokią įtaką padarė mano straipsniai jums, tačiau aš nebūsiu ta propagandos mašina, kuri sakys, kad jūs būtinai turėtumėte ten eiti. Kiekvienas mąsto savo galvą, tad iš mano sukurptų straipsnių bandykite susidaryti savo nuomonę. Jūsų teismui atiduodu dar vieną, šviežiai iškeptą, straipsnį apie buitį ir gyvenimą kariuomenėje!

Kareivis irgi žmogus! Šitą posakį reikėtų užkabinti ant kiekvienų kareivinių durų. Mums nesvetimas skausmas, baimė ir ašaros. Netgi mes turime laisvalaikį ir elementarią buitį. Kad ir kaip mus Rukloje “drožė”, savaitgaliais mūsų laukdavo užtarnautas poilsis.

Šeštadienį keldavomės vieną valandą vėliau. Pasigirsdavo komanda “Kuopa kelk”, tačiau skirtingai nei šiokiadieniais, mes čiupdavome ne sportinį kostiumą, bet savo pagalvę ir užklotą. Jau tapo tradicija, kad savaitgaliais vykdavo patalynių purtymas. Dešimt minučių įnirtingai stengdavausi atsikratyti dulkių erkučių.

Man ta veikla patiko, kadangi nereikėjo atlikinėti tu įgrisusių mankštos pratimų, o ir kūnas atsigaudavo, bei pailsėdavo. Jeigu civiliai būtų mus matę, ko gero labai kvatotų, nes iš šalies atrodėm labai juokingai. Patalynė ir pagalvė, bei žaliūkas kareivis intensyviai purtantis jas. Ko gero ne kasdien pamatysi tokį vaizdą?

Po sėkmingai įvykdytos dulkių erkučių naikinimo operacijos, eidavome praustis. Tam skirdavo gerą pusvalandį. Savaitgalio nuotaiką tvyrodavo ore, kadangi nebūdavo intensyvaus raginimo skubėti. Tada ir barzdą nusiskusdavau be didesnio įpjovų skaičiaus ir dantys labiau blizgėdavo.

Valgydavome neskubėdami, su pasimėgavimu. Porcija mažoka - viena lėkštė košės ir puodelis kakavos. Nuo stalo pakildavai ne itin privalgęs, tekdavo tikėtis, kad pietūs atsipirks su kaupu.

Nuo devintos iki vienuoliktos valandos tvarkydavome kuopą. Vykdavo intensyvūs valymo darbai. Visa kuopa paskęsdavo putose. Ne veltui toks valymas buvo pramintas “putų švente”. Putoms paruošti reikėjo nei daug, nei mažai, tik vieno kibiro karšto vandens, saujos muilo drožlių, bei keleto gerų rankos pasukimų.

Vienas žmogus tarsi sėjos metu ant plytelių berdavo putas, tuo tarpu kitas iš karto imdavosi intensyvaus plytelių trynimo, trečias asmuo viską nusausindavo. Su tokia meile ir atsidavimu valant gaudavosi stulbinamas rezultatas, tarsi iš valiklio reklamos. Plytelės blizgėdavo!

Po švaros darbų šiek tiek pasimokydavome. Tos paskaitos būdavo labai paprastos, nors programoje rašydavo, kad jus truks iki vakaro, dažniausiai iki pietų jau būdavome nuveikę didžiuosius dienos darbus. Gavus komanda “laisvalaikis” prasidėdavo tikrasis poilsis.

Nuo čia prasideda kitas gyvenimas. Pagaliau gali nusivilkti tą seniai įgrisusi karišką kitelį ir tuos susmirdusius batus. Iš to didelio džiaugsmo nereikėtų pamiršti, kad karinis statutas ir kariškos taisyklės vis dar galioja. Kitelį reikia tvarkingai sulankstyti ir padėti ant lovos. Kariški batai turi būti nešami į džiovyklą. Šiuos darbus reikėtų atlikti kruopščiai, nes kitaip budintis tos dienos kariškis gali sugadinti tavo laisvalaikį.

Pagrindiniai laisvalaikio užsiėmimai - knygų skaitymas, televizoriaus žiūrėjimas, naudojimasis telefonu, laišku rašymas, bendravimas su draugais.

Televizorių iškarto atmečiau kaip nereikalingą laiko gaišimo priemonę. Man nepatinka tai ką jame rodo, o ypač nervina tos ilgos ir laiką gaišinančios reklamos, tad stengiausi vengti televizijos, nors mano draugai su didžiausiu pasimėgavimu žiūrėjo senus filmus, kuriuos visi jau matėm N-tajį kartą. Taip jau atsitinka, kad nuo bukinančios aplinkos ieškai bet kokio gelbėjimosi rato.

Knygų pirmą mėnesį neturėjau, tad teko naudotis telefonu, bei rašyti laiškus. Statute nepasakyta, kad būtina rašyti tik laiškus, aš rašydavau savo dienoraštį. Telefonas pasitaikė išmanusis, todėl didelio vargo neturėjau. Kiekvieną kartą sužinodavau ką nors naujo.

Pirmą mėnesį Rukloje gyvenome kaip kalėjime. Tarp tų keturių sienų pasijauti toks izoliuotas, o ir tie laisvalaikio užsiėmimai palaipsniui pabosta. Jauti tokia tuštumą aplink, bei didelį norą ištrūkti namo.

Nuo antro mėnesio mus slėgę varžtai po truputį atsileido, tad karts nuo karto mus išleisdavo į lauką. Pagrindiniai lauko užsiėmimai būdavo futbolas arba krepšinis. Prie kliūčių ruožo neprileisdavo, kadangi buvo bijoma, kad mes patirsime traumas. Futbolą ir krepšinį žaisdavome ne tik tam, kad žaistumėme, bet ir varžydavomės iš karinių užduočių. Sakykim laimėjęs skyrius nevalo tą vakarą kuopos. Būdavo įdomu, kadangi varžymasis suteikia visai kitą prasmę.

Dažnas kareivis laisvalaikiu pasinaudodavo kariškos ekipuotės tvarkymuisi, galvos skutimui. Šiokiadieniais gali neužtekti laiko, tad savaitgaliais plaudavomės kelnes, marškinėlius, kitelius, batus. Skirtingai nei seržantai, kurie naudojosi skalbimo mašinomis, mes tenkinomės ranku darbu. Nuo ūkiško muilo, man pradėjo lupinėtis oda, tačiau tai buvo tik menka bėda, kurios visiškai nesureikšminau. Iš pradžių galvojau, kad neleisdami naudotis skalbimo mašinomis jie mus žemina, bet pagalvojau, kad gerai darė, kadangi rankomis plauti iš tiesų žymiai geriau!

Bendravimas karinės tarnybos metu buvo svarbiausias visų Bazinių Karinių Mokymų akcentas. Galėjai atsiriboti nuo grupės žiūrėdamas televizorių, skaitydamas knygą ar tvarkydamasis savo daiktus, tačiau anksčiau ar vėliau tekdavo grįžti į savo kambarį, kuriame tavęs laukdavo apie 7~ žmonės. Kiekviename kambaryje būdavo daugmaž po tiek.

Man bendrauti sekėsi gerai. Karinės tarnybos metu teko sutikti įvairių žmonių. Reikia nepamiršti, kad į Ruklą suvažiavo iš visų Lietuvos kampų. Savo kuopoje turėjom net vieną latvį, kuris turėdamas Lietuvos pilietybę įgijo teisę atlikti karinę tarnybą Rukloje.

Mano kambaryje esantys žmonės buvo ramūs. Nei labai pasikėlę, nei rodo kokius nors agresijos požymius. Visi buvo lygūs, tačiau kartais išlysdavo kai kurių kolegų noras pasidemonstruoti. Vienas su manim tarnavęs asmuo buvo atvykęs iš Vilniaus. Jo brolis tarnauja patrulių būrį.

Ištisas laisvo laiko valandas tekdavo klausyti jo liaupsių savo broliui ir kitos nereikalingos informacijos. Pirmą mėnesį jis dar buvo ramus, tačiau laikui bėgant prasidėdavo ištisos serijos noro pasidemonstruoti. Jis viską žinojo, viską suprato. Bėgdamas imitaciniu mūšio lauku norėdavau trinktelėti jam su buože, nes jis paprasčiausiai užknisdavo. Žinot, devyniais iš dešimties atveju jis susimaudavo. Nuo to didelio rašto, išeidavo iš krašto. Su skyriaus draugais jį praminėme "Nato" kariu.

Mūsų tarnybos metu instruktoriai taip pavadino tuos, kurie mistiniu būdų sugebėdavo išeiti iš konteksto ribų. Daryk ką nors ne taip ir tave vadins "Nato" kariu. Susimovei orientacinio žygio metu? Neatlikai užduoties iki galo? Viskas, tu "Nato" karys!

Man patiko ši sarkazmo formą. Instruktoriai mus matė kaip nuluptus. Jie suprasdavo kokios nuotaikos vyrauja skyriuose, todėl nieko nėra geriau, kai stovinti kuopai blogiečiai gauna į skudurus. Jaučiausi gerai žinodamas, kad mes turime "stogą" viršuje.

Per tris mėnesius, kuriuos praleidau Rukloje, nebuvo didesnių muštynių. Pirmas incidentas kilo pirmą savaitę, kai du kareiviai nepasidalino duonos rieke, o antras incidentas kilo po gero mėnesio, kai du kariai apsimėtė akmenimis, o tada paleido į darbą kumščius. Abiem atvejais viskas baigėsi taikiai.

Mums nebuvo prasmės dažnai muštis, kadangi, kad ir kaip vienas kito nekęstumėme, mes buvome komanda. Išeidavome į tuos naktinius žygius su tais pačiais žmonėmis, su kuriais ryte apsižodžiavom. Reikėjo pasitikėti vienas kitu, tad tą ir darėm.

Ta trijų mėnesiu buitinė gyvenimo dalis parodė kokie gali būti žmonės. Nebuvo taip, kad visi tiesiog entuziastingai kibtų į valymo ir tvarkymo darbus. Buvo tinginių, kurie vengdavo atsakomybės ir nusiplaudavo nuo bet kokios užduoties, buvo ir tų, kurie uoliai viską darė, tačiau dažniausiai tokiais ir naudodavosi gudresni.

Kiekvienas naudojo tą banalų posakį: "Jeigu jis nedaro, nedarysiu ir aš!" Mūsų skyrius dažnai būtent todėl ir susipykdavo vakarais, kai reikėdavo valyti kuopą. Niekas nenorėjo valyti tualetų. Būdavo sunku nuspręsti ir pasiskirstyti užduotis. Komandinis darbas kartais užknisdavo ir viskas ko tą naktį norėdavai - bilieto namo.

Tarnaudamas Rukloje pamiršau saldėsius. Nors valgykloje buvo tas užkandžių aparatas, kurį karininkai vadindavo bankomatu, tačiau jo nepakako. Kolegos organizuodavo ištisą kontrabandos tinklą, kurio pagalba mūsų spintelėse atsirasdavo įvairių skanėstų. Valgydavome iki soties ir labai džiaugiamės pergudravę sistemą.

Per tuos tris mėnesius viskas spėjo atsibosti. Pamažu viskas tapo monotonija. Tas pats vaizdas per langą, tie patys žmonės, tos pačios užduotis. Stebina tai, kad visi atlaikė be didesnių komplikacijų. Esu girdėjęs ne vieną istoriją, kurioje pasakojama apie tai, kad žmonės tiesiog "nupušo" nuo tokio kariško gyvenimo. Tada dar buvo privalomoji karinė tarnyba.

Kai rašau naują straipsnį visada savęs klausiu ar buvo verta? Kam man šito reikėjo? Sunku atsakyti, tačiau žinau, kad kiekvienas dalykas žmogų gyvenime grūdina. Nesvarbu kas tai būtų, darbas užsienyje, savanorystė, kelionės. Mes visi tobulėjame, svarbiausia tai priimti ir judėti į priekį. Visų keliai ankščiau ar vėliau pasieks galutinį tašką, bet kol ta diena neatėjo, tiesiog džiaukitės kelione ir semkite bet kokią patirtį.

Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Turėjau nuostatą - Lietuvos kariuomenę minėsiu tik geru žodžiu, tačiau skaitytojos Meilutės komentaras mane tarsi pažadino iš letargo miego. Atgijo prisiminimai, kurie nebuvo itin geri. Taip jau žmogus sukurtas, kad blogus prisiminimus nugramzdintų kažkur giliai, į pasąmonės užkaborius. Taigi, jūsų teismui tai, kas liko už kadro...

Pradedu nuo didžiausios blogybės - Instruktorių. Mūsų kuopą sudarė šeši skyriai. Šeši žmonės ir vyr. grandis ėmėsi mus mokyti "karinių gyvenimo pagrindų". Aš suprantu, kad taip vadinamas "duchinimas" yra programos dalis, tačiau karts nuo karto mūsų vadai viršydavo savo įgaliojimus, o tada prasidėdavo įvairios nesąmonės, prasilenkiančios su paprasčiausia logika.

Man ypač nepatikdavo toks vienas instruktorius, kuriam labai knietėjo pakalbėti. Išrikiuos kuopą antrą valandą nakties ir šnekės gerą pusvalandį. Per naktį keltis tekdavo net keletą kartų. Miego trūkumas garantuotas!

Dar būtų visai nieko jeigu šis kalbėtų apie įdomios dalykus, tačiau jo pagrindines temas sudarė žemės ūkis, bei darbas jame. Žmogaus būtą didelio flegmatiko, tad kiekvienas žodis iš jo burnos išsiridendavo tarsi ilgai lauktas vištos kiaušinis.

Pasitaikydavo tokių drąsuolių, kurie jį pasiųsdavo ant trijų raidžių. Galite įsivaizduoti komišką vaizdą. Stovi rikiuotė, kurią sudaro 44 asmenys. Jis kalba, o iš rikiuotės sklinda trijų raidžių siuntinukai. Tas instruktorius neturėjo autoriteto, tad niekas į jį nekreipė dėmesio.

Paskutinę karinės tarnybos dieną, neapsikentęs, kad mes išvažiuojame, paliepė valyti tualetus. Nežinau kas apdirbo tą tualetą, tačiau sukandę dantis, mes šiaip ne taip juos išvalėme. Tas instruktorius išsišiepęs į mus žiūrėjo kaip mes dirbame. Pripažinsiu, labai nemaloni patirtis. Su tavimi elgiasi tarsi su visišku šūdu.

Aprašiau tik vieno instruktoriaus elgesį, tačiau jeigu imtumėm bendrai, išryškėja tos pačios tendencijos - Labai didelis susireikšminimas, nepagarba žemesnio laipsnio asmenimis, etikos normų nebuvimas.

Pirmą mėnesį ne vienam kareiviui teko išgirsti įvairių epitetų jo atžvilgiu. Pavyzdžiui, man buvo pasakyta, kad aš esu didelis kaip kaminas, durnas kaip avinas. Mano kolegai visada būdavo primenama tai, kad šis atvažiavęs iš Kuršėnų. Jūs dar prisimenate tą legendinį klausimą - "Kas į Kuršėnus?"

Tokie pasišaipymai pasak instruktorių tėra nekalti juokeliai, tačiau man tai pasirodė žemo lygio kolūkiečių elgesys. Ir taip buvo elgiamasi visus tris mėnesius!

Nereikėtų kaltinti visų instruktorių. Kariuomenėje pasitaikė ir gerų žmonių, tačiau jų tebuvo tik trisdešimt procentų iš šimto. Dažniausiai mes pakliūdavome būtent į tų blogiukų rankas.

Kariuomenėje vyrauja konkurencijos atmosfera. Kiekvienas instruktorius ir žemo lygio vadukas nori įrodyti savo pranašumą. Šioje terpėje ir atsiranda įvairios nesąmonės, ko pasekoje kenčiame mes.

Kartais galvodavau kaip elgčiausi sutikęs vieną iš tų blogesnių instruktorių? Stuktelėčiau vieną į galvą, kad šis atsipeikėtų nuo savo galios ar visgi praeičiau pro šalį apsimesdamas, kad jo nepažįstų? Faktas - Jiems būtina kažkaip aplaužyti ragus, nes nuo galios dominavimo vyrams susisuko smegenys!

Dar vienas itin blogas dalykas Lietuvos kariuomenėje - Bukumo atmosfera. Čia ir vėl išlenda noras pasipuikuoti prieš paprastus kareivius. Esi priverstas jaustis tarsi visiškas nulis, statistinis vienetas, kurio nuomonė mažiausiai kam nors rūpi. Su mumis buvo elgiamasi tarsi su didžiausiais bukapročiais.

Vieną kartą valgykloje kažkas pasiėmė per daug duonos riekučių. Seržantas labai supyko ir puse valandos mums vedė paskaitą apie duonos ir batono dalybą. Jautėmės tarsi beždžionės, kurioms rodomas bananas. Ir panašių situacijų pasikartodavo ne kartą...

Man labiausiai įsiminusi istorija nutiko tada, kai valiau tualetus. Kiekvienas skyrius, kiekvieną vakarą turėdavo valyti kareivines. Taip ugdomas mūsų tvarkos pojūtis ir disciplina. Valiau sau niūniuodamas man patinkančią dainą, kai į prausyklą įėjo tos paros budėtojas. Kažkokiu mistiniu būdu šis pamatė skruzdėlių. Ar galite įsivaizduoti? Antrame aukšte yra skruzdėlių.

Šis nieko nelaukęs man paliepė surasti skruzdėlių židinį, o pats išėjo žaisti savo strateginių žaidimų. Sudėjau ir galvojau, kas per velniava? Čia bajeris ar tikra karinė užduotis? Nusprendžiau jo įsakymo neklausyti ir nuėjau prie jo stalo. Sakau jam tai, kad mes ne specialistai, tad tegu paskambina atsakingiems specialistams ir tegu jie tvarkosi su tomis skruzdėmis, bala jų nematė!

Jo veidą iškreipė pikta grimasa. Jis man ir sako, kaip tu šunie neklausai mano įsakymų? Greit daryk trisdešimt atsispaudimų. Su panieka veide atsiguliau į atsispaudimų padėtį ir pradėjau daryti atsispaudimus. Skaičiavau taip garsiai, kad kitas kuopos galas girdėjo mano skaičiavimą. Atlikęs bausmę paprašiau leidimo atsistoti. Šis leido, o aš nieko nelaukęs puoliau jo klausti, kokias liguistų fantazijų užduotis mes atliekame? Šimtaprocentinis bukumas. Nieko nepridursi.

Aš niekad nepamiršiu tos dienos, kai iš mūsų buvo atimtos saldumynų atsargos. Pagal vidaus tvarką, jų negalima laikyti kuopoje. Kareiviai irgi žmonės, tad ne paslaptis, kad jie apeidavo šią taisyklę.

Vieną dieną buvo atliktos kratos, po kurių visos mūsų saldumynų atsargos atsidūrė koridoriuje. Skyrių vadukai subėgo tarsi būtų akyse neregėję saldumynų. Kiekvienas iš jų grobė tai ką norėjo. Mūsų kuopa tuo metu buvo išrikiuota koridoriuje. Ne koks vaizdas, kai tavo atsargas ima kas netingi. Jeigu tektų paskaičiuoti pagal vidurkį, tai tą dieną daugelis kareivių atsisveikino su trisdešimt litų.

Kratos kareivinėse pasitaikydavo ne kartą. Per laiką tampi gudresnis, tad savo gėrybes įsigudrinome slėpti ventiliacijos šachtose, po lova. Šios priemonės pasiteisino, tad mūsų vadams atitekdavo maža dalis gėrybių. Kartais protestuodavome ir ne tik, kad jiems neatiduodavome saldumynų, tačiau juos ir išmesdavome į šiukšlinę. Norėsit - Pasiimsit!

Dar daug kas lieka už kadro. Aš papasakojau tik mažą dalį to, kas ten dėjosi. Bus laiko, papasakosiu daugiau. Kaip visada noriu pasaugoti jūsų akis, todėl rašau mažais teksto gabaliukais. Būkit kantrūs, prižadu, kad sulauksite dar daugiau įdomesnių straipsnių iš mano tarnybos. Prisegu tą žadėtą nuotrauką, kurioje bus galima pamatyti karinį treningą. Kažkam berods buvau pažadėjęs parodyti jį.

Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba trys mėnesiai drastiškų pokyčių