Samick

Na kolegos kokia jūsų nuomonė? Aš tai manau, kad Gražulis tinkamai pasielgė šioje situacijoje.
 
http://tv.lrytas.lt/?id=13371652331335154305

Įspėjimas: Tai tik subjektyvi mano nuomonė. Viskas kas čia surašyta yra iliuzijų ir apsvaigimo nuo psichotropinių medžiagų rezultatas. Bet gal kas nors ras ir sau ką naudingo. Parašyta samonės srauto metodu ( ką mąstau, tą rašau).
 
Atėjo metas ir vėl man parašyti. Prisikaupė daug minčių. O kas svarbiausia - dabar jos trumpos ir aiškios. Genialumas slypi paprastume, ar ne taip Einšteinas sakė?
 
Apie ūkį ir bites
 
Tikriausiai, kaip ir daugelis iš jūsų, esu kamuojamas minties - kaip man sukurti idealų verslą, kaip rasti tą idealią idėją, kurią galėčiau įgyvendinti, nes dabar manau, kad esu pakankamai kompetetingas VYKDYTI veiklą. Manau yra čia žmonių, kurie nori "daryti" verslą. Noro užtenka, įrankiai (materialūs ir ne) yra, kompetencijų kaip ir pakanka pradžiai, bet... Bet nėra tos idėjos. Ji niekaip nešauna į galvą, kad ir kiek bemąstytum, ką bedarytum. Nėra ir viskas. Pažįstama?
 
"Nonsensas"
 
Kas yra "nonsensas"? Nonsensas yra kaimo gyventojai, kurie sugeba užsidirbti iš daržovių (!), nonsensas yra nekilnojamas turtas, kai nedirbi ir pinigus gauni, nonsensas yra suši, nes aš nepadariau tos idėjos, nonsensas yra įvairios kavinės (cofee inn, max coffe, etc), nes aš vėl nepadariau tos idėjos, nonsensas yra appsai, nes rizikuoji, kaip asilas, beto aš nemoku, nonsensas, nonsensas, nonsensas... Visiškas š.ūdas. Arba kažkas pasiima geras idėjas arba jos š.ūdinos. Nonsensas vienu žodžiu.
 
Self-help
 
Skaitau knygas. Self helpo. Kaip tapti milijonierium, kaip uždirbti milijoną, turtingas ir vargšas, kaip dirbti dvi valandas per savaitę, Steve Jobs gyvenimo paslaptys, D.Trumpas sako, kaip parduoti bet ką... Self-help'o knygos - šūdų krūva. Geras marketingas užtat. Note to self: Knygos geras verslas. Parašyk, kaip "padidinti savo produktyvumą", išleisk knygą, take profit. Bet ne, tokių knygų jau daug. O aš nekoks rašytojas. Beto su leidykla daug bėdų, čia daug reikalų, čia sunku ( nors niekada nebandžiau ). Skip...
 
Leidžiamės ant žemės
 
Vieną dieną vaikščiojau Klaipėdos senamiesčiu. Galvojau, sugalvosiu gerą idėją. Viena diena tapo savaite. Mėnesiu. Pusmečiu. Šūdų krūva, mieste yra gerų idėjų, bet jos visos jau įgyvendinamos. O, pramoninkų federacijos pastatas. Įdomu, kaip jiems taip pasisekė? Juk jie irgi nuo kažko pradėjo..
 
Keturios sienos
 
Jau dvi savaitės neišeinu iš kambario. Ta prasme namų. Ta prasme, nebendrauju su žmonėm. Ta prasme guliu ant lovos ir galvoju. Ant stalo guli Donskio pasirašytas "Lietuviškasis liberalizmas".. Juk liberalizmas sako "laissez faire". Gavau aš tą laisvę. Niekas netrukdo. Tik aš pats.. Sau?
 
Enemy within
 
Ir galų galiausiai nušvitimas. Supranti, kad didžiausias stabdis esi tu. Ribas apsibrėži pats sau. Priešas viduje. O pizdy išrašyti aš moku...
 
Ką autorius norėjo pasakyti?
 
Mielas skaitytojau, jeigu tau nesvetima visa, kas čia surašyta, sveikinu - tu toks ne vienas. Jau kuris laikas kamavausi su šitom problemom - niekaip neina sugalvoti idėjos. Pirma kaltinau aplinką, poto kitus, poto pats save. Kol galų gale suvokiau, kad reikia elgtis konstruktyviai. Minčių blokada (kitaip nežinau kaip pavadinti) yra tik pasekmė. Reikia ieškoti priežasties. Aš ją radau. Naujoms idėjoms atsirasti, reikalinga bent viena iš šių 3 sąlygų:
1. Nauji žmonės
2. Nauja aplinka
3. Nauji potyriai
 
Užtrukau nei daug, nei mažai, kol tai suvokiau - 4 metus. Perskaityti aš daug kartų perskaičiau. Nu ir kas? Kas iš to, jeigu skaitai, bet nesupranti, kas iš to, jeigu žiūri, bet nematai, kas iš to, jeigu klausai, bet negirdi? Beveik budizmas...
 
Svarbiausias mano atradimas, kad šios trys sąlygos yra ne tik idėjoms, verslui. Jos - universalios. Bandydamas jas vykdyti, tu tobulėji, kaip žmogus. Daugiau matai, daugiau jauti, daugiau žinai. O kur žinios, ten ir išmintis. Kur išmintis, ten ir idėjos.
 
1 Nauji žmonės. Susipažinkit su naujais žmonėmis. Nesvarbu, kur - ar pas draugą baliuje pirtyje ar gatvėje ar galų galiausiai savo mokslo/darbo įstaigoje. Čia ne tik "labas" ar "kaip sekasi". Susipažinkit kaip priklauso. Klausinėkit apie viską - tegul pasakoja. Religinės pažiūros, politika, ekonomika. Kuo daugiau išgirsit, tuo geriau. Nekritikuokit, klausykit. Ir svarbiausia išgirskit tuos momentus, kai sako "kaip gerai būtų, jeigu". Protingi supras, ką čia galima pasiimti.
 
2. Nauja aplinka. Kadangi nemėgstu šnekėti neargumentuotai, tai padarysiu sau nedovanotiną pramogą - leisiu sau nenurodyti šaltinio. Nes velniškai tingiu jo ieškoti. O jau vėlu. Ir aš tingiu. Anyway, mokslininkai yra įrodę, kad žmogus tobulėja esant įdomiai aplinkai. Buvo daryti bandymai su pradinių klasių vaikais. Vieniems buvo viskas tradiciškai, kitiems kas savaitę būdavo tai stalai perstumdomi, tai dekoracijos, tai spalvos, kitaip tariant viskas keitėsi. Ir ką jūs manot - ketvirtos klasės pabaigoje ta eksperimentinė klasė parodė maždaug 30% geresnius rezultatus negu kontrolinė. Galvojat šitas negalioja mums? Dar ir kaip galioja. Keliaukit. Po naujas vietas. Mieste apsilankykit naujose kavinėse, naujose vietos, ten, kur niekada nebuvot. Jeigu yra galimybė, keliaukit ten, kur apskritai viskas kitaip. Kultūrinis šokas veikia. Ir labai stipriai.
 
3. Nauji potyriai. Aš nežinau, galbūt šneku vėl tą patį, bet tai iš esmės ir yra gyvenimo pagrindas ir prasmė. Kada paskutinį kartą darei kažką naujo? Senai? Tai gal metas judinti subinę ir kažką nuveikti naujo? Patikėkit veikia. Pamatysit, kaip viskas keisis.
 
Nežinau, kartais atrodo, kad kai parašau, tai veltui. Niekas niekada neparašo, kaip jiems pasisekė. Dažniausiai skundžiasi, kaip jiems nepasisekė. Matyt tautinis bruožas... Aš žinau, kad ir kiek čia rašyčiau ar bandyčiau įkvėpti, dauguma Jūsų nieko nedaro. Dalis jūsų depresuojat. Esat nepatenkinti gyvenimu, tačiau nieko nekeičiat. O kaip gali kas nors pasikeisti, jeigu jūs patys nieko naujo nedarote? Gyvenimas, tai fizika. Tos pačios priežastys iššaukia tas pačias pasėkmes. Norint kitų rezultatų, reikia kitų veiksmų. Norėčiau, kad tu, mielas skaitytojau, pradėtum kažką daryti dabar. Aš nežinau, kiek tu sėkmingas ar nelabai, nežinau iš kur tu, ar kiek tau metų. Bet jeigu tu kažką nuveiksi, mano tikslas bus pasiektas. Atsidaryk wordą. Dabar. Susirašyk, ką norėtum nuveikti. Sunku ar ne? Šuolis su parašiutu, žygis su dviračiais arba šiaip pasivažinėjimas, plaukimas baidarėmis, šokių pamokos, teatras, kinas, naujas maistas, nauji žmonės, naujos vietos, nauji keliavimo būdai (rekomenduoju tranzavimą). Rašyk, rašyk. Jeigu parašei, užseivink ir užsirašyk "Bucketlist vasarai". Arba gyvenimui. Tai iš esmės neturi prasmės. Atsispausdink. Sveikinu, ką tik pasidarei mažą priekaištą nieko neveikimui. Pasidėk matomoje vietoje. Ir stenkis išbraukti viską , kas ten surašyta. Padaryk tai. Pasiimk pirmą punktą. Susirašyk viską, ko reikės įgyvendinimui, kaip tai padaryti. Eik į detales. Nebesvarstyk abstrakčiai. Užteks. Metas mąstyti konkrečiai.
 
Bet aš vistiek žinau, kad didžioji dalis to nepadarė. Kodėl? Nežinau. Tingit galbūt. Susirašykit, ką norit nuveikt ir pasidėkit matomoj vietoj!
Dabar, nes vėliau užmiršit. DABAR.
 
Jeigu kasnors taip ir padarys ir įgyvendins nors vieną savo svajonę ar tikslą, kur buvo užsirašęs - parašykit į PM, man su sąžine bus lengviau, geriau miegosiu.
 
Geros vasaros, forumiečiai, neapkerpėkit, tobulėkit, o vėliau dalinkitės įspūdžiais, nes mes čia tam ir esame, ar ne? :)
 
Mr. R

"Aš gyvenu pats sau, o ne kitiems, ir Jūs mano požiūrio nepakeisit."
 
Reples tame, kad egoistų niekas nemėgsta, todėl ir tokių bėdų turi.

nusivaziavai jau i lankas kazkur... Pradejot jau lyginti merginas su web saitais... Jus ka rimtai ? :D
Web saitas, kaip padarysi, taip ir bus, cia ne intelektine butybe, tuo labiau nera gyva, tad nemaisykit jus tokiu dalyku visiskai skirtingu...

:))))))))))))))
TAI ŽINOK, KAD TAIP IR YRA.

Mano supratimu meilė ir yra: bendras gyvenimas; bendri išgyventi rūpesčiai, jų sprendimas; palaikymas ir supratimas vienoje ar kitoje situacijoje, savaime aišku dovanos ne tik iš reikalo, kad proga, bet ir be progos parodyti, jog tau rūpi jis ar ji. Netikiu, kad gyvenant kartu ir mylint vienas kita tie šilti jausmai, kurie buvo pradžioje išnyksta.
Asmeniškai man, gyventi ir žinoti, kad kažkas tavęs nori, kažkam tu esi svarbus, kažkas tavimi rūpinasi, kažkas nori jausti tave šalia yra AWESOME jausmas.
 
Sakai meilė baigiasi po 3 metų? Jei ji baigtųsi, žmonės išsiskirtų, o ne gyventų kartu. Jie yra prisiryšę vienas prie kito, nebegali būti vieni, nes tai sunku. Kalbu iš asmeninės patirties. Atrodo, kad "ai kas čia tokio, susipyktum, išsiskirtum, juk susirasi kitą" bet kai pagalvoji kiek esi visko ištvėręs, kiek esi kartu patyręs, kiek dalykų tau primins ją ar jį. Taip ir norisi, kad tie prisiminimai kauptųsi vis labiau ir labiau, jog meilė tarp mūsų stiprėtų, stengtis kiek įmanoma labiau mažinti kivirčus, dar labiau suprasti vienas kitą. Tie lengvi kivirčai, asmeniškai man, tik sutvirtina mūsų draugystę, tik tada suvoki koks tas žmogus yra artimas, svarbus, kad jo negali taip lengvai paleisti iš savo rankų. Jei gyvenimas būtų vien tik "rojus", manau jis greitai atsibostų. Kuo jis įvairesni, tuo tampa įdomiau. Tai lyg savęs išmėginimas arba asmeninis tobulėjimas ;)
 
 
Sorry, bet į temą neatsakysiu, nes pasakoti apie savo meilės atsiradimo pradžią, manau per daug privatu ;)

Nenoriu taves liudinti bet is tavo postu manau kad tu gejus :/

Jo jo senai kazka taip idomiai uzdarbyje skaiciau ;DD
Ir kas kad man patinka uzdarbio temos kurias vadinat supermama.
Bet jomajo esam zmones ir ta meile turi buti svarbiau uz ta jobana kompiuteri, kad ir nemenka lita jo pagalba gaunam.
Aplamai netik meile, bet didele dalis cia esanciu darboholikai.
Gyvenima mato tik mokslai, darbas, karjiera. Eikit visi jus ... su tokia mastysena, netoleruoju jusu, kaip jus cia peikiat visus kurie realu gyvenima, jausmus ir visa kita stato auksciau kompiuterio, interneto ir to darboholizmo.
Geriau dirbsiu maximoj apsauginiu uz minimuma ir vakare grisiu pas mergaite, nei i menesi lengva ranka uzkalsiu po 10 000 bet apart vienadieniu sliuxu nieko nematysiu.

Apgaubkime facis1 savo tyra uždarbis.lt meile, gal žmogus atsivers ir pražys, iš beširdės būtybės su apsiaustu besišlaistančios po miesto parkus gūdžiais rudens vakarais, į meile savo artimui alsuojantį, didžiaširdį uždarbijos pilietį? :wub:

Kvatoju is paskutines tavo eilutes ;DDDDD
O tai ka su pana ne malonu pasivaiksciot? Romantiskai pasisedet?
 
 
O kai buni po sunkios darbo dienos eisi pas drauga, kad jis tave apkabintu?
Padesi jam galva ant keliu?
Masaza gal irgi draugai padarys (masazas, tai ne sexas apie kuri jau kalbejai)

Tai gal draugą turi? :D

Aš niekada negėriau ir negersiu. Pašaipų susilaukti neteko, dažniausiai aš tyčiojuosi iš geriančių :D

Sveiki!
 
Prieš keletą dienų grįžau iš vieno sambūrio ir teko apturėti pokalbį su keliais jaunais (18-25m) abstinentais, kurie negeria nė lašo (nė šampano esant progai). Jų teigimu, tarp savo amžiaus žmonių (iki 25m) jie yra kaip ir smerkiami, visaip vadinami. Man labai įdomu sužinoti, ar mūsų visuomenė (ypač jaunimas) yra taip degradavęs, kad turi šaipytis iš negeriančių žmonių? Kaip jūs vertinate tokį jaunimo elgesį?
 
Asmeniškai man yra šlykštu žiūrėti į geriantį jaunimą (kalbu iki 18m). Pats esu išgeriantis, bet jau antrą mėnesį stengiuosi negerti (ir tai puikiai pavyksta - paskutinis balius prasėdėtas su coca cola rankose).
 
Užvedžiau šią temą skype pokalbyje su keliais asmenimis, žinutės:
"negeria tik d*chai", "geria visi mldc", "prisigerti yra zjbs".
 
Atsiprašau, jei mes nematome nuostabaus gyvenimo blaiviomis akimis, esame idiotai. Ir jokių būdu nesakau, kad nereikia negerti, aš kalbu apie tuos pyplius, kurie prigeria bent 2-3 kartus per savaitę. Ech, graudu žiūrėti.

Kaip ir kiekvieną mielą darbo dieną ponas Justas praleidžia rytą prie radijo imtuvo, klausydamasis LRT radijo stoties balso. Vakar, kaip ir kiekvieną trečiadienį, eterį okupavo šaunioji Z. Kelmickaitė ir užvedė aštrią diskusiją - kodėl Lietuvoje (o gal ne tik?) jaunuoliui sunku rasti darbą. Atrodo, tai iki stuburo smegenų įstrigusi tema. Teisingai, tačiau būtina akcentuoti vieno universiteto atstovo žodžius, kuriuose nurodyta bent jau trečdalis faktų, kodėl diplomuoti jaunuoliai neranda darbo. Ir kaip tie žodžiai skamba? Kas atspės? Manau, kad niekas neatspės. Ogi aš jų ir nesakysiu. Kol kas.
 
Šia žinute galbūt griaunu šio forumo prasmę, tačiau pasakysiu atvirai, remdamasis didžių (daug pasiekusių) žmonių patirtimi: kuo mažiau svajosi, galvosi, mąstysi apie pinigus - tuo daugiau jų turėsi. Ir tai yra ne kažkokia nesąmonė, o visiška realybė. Nors ir nemėgstu daug kalbėti apie save, bet prisipažinsiu, kad galvojau galvojau apie pinigus, bet. Tas galvojimas nebuvo įkomponuotas kiekviename žingsnyje, nesiekiau iš kiekvienos idėjos naudos - aplamai, dauguma mano idėjų yra išmąstytos ne dėl uždarbio, o dėl savęs. Ir tas galvojimas apie pinigus būdavo galbūt kokį kartą per mėnesį, atsigulus po sunkios darbo dienos į lovą. Tai net ne galvojimas, o tiesiog svajojimas. Svajojimas apie gerą namą ir pan. Kaip daugelis žino, svajotojams [su tikslu] yra daug lengviau siekti tikslo nei paprastiems žmonėms, kurių lūpose atsispindi žodžiai: vai, ateis ta diena ir rasiu, o dabar aš išgersiu. Kuomet ateis bus tas lemtingas darbo paieškos metas, tas pats žmogus liūdnai niūniuos: vai, nerandu darbo...
 
Paminėsiu vieno uždarbiečio mintį:
Ar jūs pritariate šiam jaunuoliui? Ar aš pritariu? Dieve (jei toks esi), kad daugiau tokių žmonigalvių (atleiskite už išsireiškimą) būtų! Pinigai yra mylimo darbo ir didelių pastangų rezultatas. Iš to net gi galima išvesti formulę: mylima sritis + didelės pastangos = pinigai. Ar skaitydami šią, trečią, pastraipą, jūs vis dar galvojate apie pinigus?
 
 
Paminėsiu to paties uždarbiečio mintį:
Pyk - nepyk, mielas kolega, bet čia tu padarei faktinę savo ateities (egzistencijos) klaidą! Tu galvoji apie pinigus! Kas būtų, jei kiekvienas mielas žmogus, vos tik pradėjęs dirbti, galvotų apie pinigus? Ogi paprastas dalykas įvyktų - smarkiai sumažėtų darbo kokybė. Grįžtant prie citatos, taipogi ir pagirsiu autorių: gerai baigta mokykla - gerai baigtas universitetas. Ir STOP! Paskutiniame teiginyje: "susirasti gerą samdomą darbą ir dirbti" privaloma išbraukti žodį "gerą". Kodėl? Todėl, kad tau reikia tiesiog darbo. Minėdamas "gerą darbą" kasi sau duobę. Mes vėl grįžtame prie minties, kad neturime galvoti apie tai, kas mums duos finansinės naudos.
 
 
O štai čia mano mylimo (nesupraskite blogai) ir gerbiamo nario, kuris užsiima IT, nuomonė:
Čia tiktų posakis: nemesk kelio dėl takelio. Vis dėl to, jeigu teiginyje "lėkti iš lietuvos" turima galvoje, kad išvykti studijuoti į kitą šalį, neturiu nieko prieš - tai net gi naudinga. Dabar pasamprotaukime apie užsienį:
 
Ir aš būsiu lietuvis,
Ir čia ir tenais,
Bet nebūsiu turtingas -
Čianai, Lietuvoj
 
Nors kiek ir pažeidėme savo taisyklę - nekalbėti apie pinigus, tačiau kartais taisykles reikia laužyti, norint kažką įrodyti. Taigi, mielieji emigrantai, mūsų džentelmenai, ar jūs daug uždirbate? Taip, galbūt ir daug (juk dažnas grįžtate pilnomis kišenėmis), tačiau ar lengvai? Kiek žinau, ne vienas grįžta su prasta sveikata. Beto, ar jums patinka tas darbas? Daugeliui, manau, pakrypčiotų galvomis. O dabar paklausiu daug siekusių, apie pinigus negalvojusių žmonių, kurių didžioji dalis dabar leidžia atsikvėpti: ar daug uždirbate? Ar jums patinka jūsų darbas? Manau, kad į visus klausimus būtų teigiamas atsakymas. Tik teigiamas.
 

http://www.blogas.lt/uploads/r/rosyta/230912.jpg

 
 
Kad nepagalvotumėte, jog aš tik samprotauju, padovanosiu jums gaivų lietų, pirmą patarimą, kurį pats paskyriau viršuje esančios citatos autoriui:
Vėl gi grįžkime prie savo blevyzgų: toks dalykas, kaip čia uždirbsiu daug, ten uždirbsiu mažai - neegzistuoja. Vienintelė problema, su kuria tikrai gali rimtas žmogus susidurti uždarbiaudamas, yra nurodyta šioje mano paties rašytoje citatoje:
Kaip matote patys, čia yra kalbama apie labai didelius lūkesčius. Apie tai, kas parašyta toje citatoje, mes neturime teisės galvoti tol, kol nepasiekėme tos ribos, kuomet mūsų gimtoji šalis būtų per silpna susidoroti su mūsų pagimdyta idėja.
 
Taigi, pradedame gilintis į šios žinutės sentenciją. Viskas, ką aš jums noriu pasakyti, yra tai: ne apie pinigus mes turime galvoti, o apie savo protą ir atlyginimo suma priklauso ne nuo šalies, srities ar darbdavio, o nuo paties TAVĘS. Vietoje to, kad mes galvotume apie pinigus, verčiau praturtinkime savo žinias, nes tos žinios mums ir suteiks tai, apie ką galvoti yra sakyčiau... Nuodėminga.
 
Pats laikas suprasti, kas yra žinios ir kada mums žinios yra naudingos. Turbūt visi pritariate, kad mokykla ir universitetas yra standartiniai mokymo objektai, kuriuose įgauname tvirtą įvairių žinių, bet silpną savo srities, profilį. Sakydamas, kad mes turime gilinti savo žinias, turiu galvoje ne plėsti savo bendrąjį profilį, o stiprinti savo srities žinias. O čia pateikiu faktą: tie, kurie daug laisvo laiko praleidžia sąžiningai "kraudamiesi" žinias savo mėgiamai profesijai (kurie žino, kuo nori būti), pasiekia daug daugiau nei tie, kurie mokyklose gauna aukštus įvertinimus, tačiau laisvalaikį švaisto į visas puses ir nelabai susigaudo savo ateities požiūryje. Ir tai yra neginčytinas faktas - apmėtykite mane muilu, "išmaudykite" sniega - aš vistiek sakysiu tą patį. Žinoma, visada yra išimčių: pasiseka ir tiems ir kitiems, pasiseka net kas dieną mąstantiems apie pinigus, tačiau čia yra savotiški niuansai - galbūt turtingi tėvai ar pan. Tačiau, pinigai neprideda žinių. Pinigai atima žinias.
 
Štai radau dar vieną savo paties parašytą šiurkščią, bet prasmingą tiesą:
Nepaminėjau to, kad sėkmingas gyvenimas - tai skausmingas gyvenimas. Yra sakoma: per kančias į žvaigždes. Joks žmogus nepasiekia daug gulėdamas lovoje galvodamas apie pinigus. Būna laimės kūdikių, kurie laimi loterijose - tai tiesiog sėkmė. Puiku, jeigu jūs dalyvaujate loterijose - tai tik sveikintinas žingsnis. Tiesa, nepamirškite tokio dalyko, kad loterijos sukurtos tokiu principu, kad bet kokiu atveju pralobsta ne lošėjai, o loterijos vadovai (jei tu ir laimėsi milijoną, loterijos fonde bus 10 kartų didesnė suma sukrauta tiesiog iš nesėkmingų žmonių). Grįžtant prie temos, noriu paminėti, kad mes kiekvienas turime, tiesiog privalome atrasti savo mylimą sritį. Vienam tai lengva, kitam sunku. Štai aš jau būdamas 14 metų žinojau, kad gyvenimą siesiu su IT - dabar man 19 metų ir mano mąstysenoje yra tik vienas pokytis dėl savo profesijos: aš dar labiau noriu siekti kažko siekti IT nei būdamas 14 metų. IT nėra lengvas dalykas, kolega Washkys yra pasakęs, kad IT čia ne mokslai, o technologijos lemia žinių gausą. Svarbiausia bet kokio IT specialisto paskirtis yra gebėti greitai ir tinkamai rasti reikiamą informaciją, nes informacijos apie IT yra tiek daug, kad jai apdoroti neužtektų nei 100 žmonių galvų. BET. Reikia mokytis, reikia siekti - konkurencija vis dėl to yra ir kiekviena tinkamai išnaudota minutė reiškia labai daug. Aš dievinu tokius žmones, kurie "kapstytis" savos profesijos link pradeda jau paauglystėje. Jei jie tai daro sąžiningai ir uoliai, 90proc. tikimybė, kad jei jie nueis tinkamu keliu, jie pasieks labai daug.
 

http://www.jezus.lt/img/resized/wysiwyg/Straipsniai/sekme.jpg

 
 
Visiškai kita kalba apie vadinamus invalidus (esu girdėjęs tokią nuomonę iš vieno mokslininko apie jaunuolius, kurie baigę mokyklą nežino ko nori ir kur "stoti", tad renkasi populiariausias specialybes). Tokius žmones aš vadinu tiesiog nesėkmingais žmonėmis. Jie nežino nieko: nei savo, nei aplinkinių žmonių vertės. Rinktis specialybę "iš oro" žvalgantis į populiariausias specialybes yra paskutinis žingsnis nedarbingumo diplomo link (taip aš vadinu diplomą, kuomet žmogus su juo negauna darbo). Kodėl tokie žmonės neranda darbo? Būkime optimistai, tokius variantus "iš oro" renkasi nemąstantys žmonės, kurie galvoja, jog tuos 3-6 metus lengvai "atsėdės" kursuose ir susiras darbą. Jie neįdeda jokių pastangų, mokosi standartiškai, o mes žinome, kad standartiškas mokymasis šiais laikais neduos nieko - nori daug pasiekti, tuomet mokykis, mokykis ir dar kartą mokykis.
 
Štai populiariausios specialybės: vadyba, teisė, ekonomika, psichologija... Ir kas iš to? Žinote, kodėl jos populiariausios? Nes egzistuoja ta nesveika banga, kuomet vienais metais įstojo daug, galbūt protingų ir žinančių ko nori, abiturientų, o sekančiais metais tos pačios specialybės link pradėjo pulti nemąstančių abiturientų pulkas, pamatę, jog tai populiariausia specialybė! Dar vienas niuansas, kodėl neranda to darbo - tai elementarus atvejis, kuomet trūksta darbo vietų. O darbo vietų trūksta tik neišmanėliams. Žmogų su gera galva gali priimti ir į užpildytą darbo rinką. Žinoma, teisė, vadyba ir pan., yra tokios disciplinos, kur reikia ir patirties, tačiau žmogui su gera galva patirties netrūks. Gera galva yra ne ta galva, kuri mokykloje gali mokytis aukštais balais ir nieko daugiau, o ta galva, kuri geba pažinti save ir žino, kas yra teisinga, o kas ne.
 
Vėl grįšiu prie savęs ir paminėsiu trumpą savo istoriją. O man pinigai buvo šlykštūs. Mano tikslas buvo tobulėti. Pakakdavo sugadinti kompiuterį, o po to jį taisyti, kad gebėčiau susigaudyti - ogi kas yra kas. Atėjo laikas, kuomet žmonės pradėjo kreiptis pagalbos į mane, nors aš nė nesisiūlydavau. Taip žmonių gausa vis didėjo, didėjo, kol nusprendžiau viską oficializuoti. Įkūriau servisą, daug projektų susijusių su servisu, tačiau apie pinigus aš negalvojau. Net ir dabar, turėdamas darbą tiesą pasakius geroje įmonėje, taip pat dirbdamas savo servise, aš neskaičiuoju pinigų - didžiąją dalį jų taupau (turbūt velniai žino kam), aš stengiuosi niekada negalvoti apie tuos pinigus, o tiesiog pasinerti į darbą. Galvojimas apie pinigus yra atvirkščiai proporcingas pinigų kiekiui.
 
Ir , nustokite galvoti apie pelningas idėjas. Jūs esate lyg perdirbimo aparatas: į jūsų galvą ateina nepelninga idėja >> savo žinių pagalba ir didelėmis pastangomis idėją paverčiate pelninga.
 
Ir tai, ką pasakė universiteto atstovas (atkelta iš pirmos pastraipos): kiekvienas žmogus tik savo dėka patiria pokylius ar nuosmukius - niekas kitas nekaltas dėl to, kad žmogus neranda darbo, tik jis pats. Ši mintis yra gili, bet teisinga. Dar vienas aspektas, kurį paprėžė tas žmogus (gaila, neprisimenu pavardės): jaunuoliai tiesiog per daug galvoja apie pinigus ir per daug įvertina save.
 
Aš esy laimingas dėl tų žmonių, kurie siekia tikslo negalvodami apie finansinę naudą, o tiesiog mylėdami savo darbą. Mes kiekvienas privalome gerbti savo protą, o ne pinigus. Protu, o ne užpakaliu mes uždirbame pinigus. Susimąstykime savo ateitimi :)

Sveiki, uždarbiečiai. Geros manieros reikalauja kiekvienam naujokui prisistatyti, tad tai padarysiu ir aš. Prieš tai dar noriu paminėti, kad šį forumą skaitinėjau jau beveik metus, bet tik dabar nusprendžiau prisiregistruoti (čia kaip būna, kai vaikinai nedrįsta prieiti prie panos ir užkalbinti, bet tai padarius, paaiškėja, kad nieko baisaus nebuvo). Taigi ir aš pagaliau pasiryžau. Nebuvo baisu :) Dar paminėsiu, jog daugelio forumo narių veikla bei istorijos žiauriai įkvepia, supranti, kad visada galima ir reikia siekti daugiau nei nori ir turi.
 
Šiuo metu man 25 metai, VU baigiau Vadybos ir verslo administravimo bakalaurą, šiuo metu kramtau SDU (toks Danijos universitetas) Marketingo ir komunikacijos magistrą, greitu metu pradėsiu rašyti magistrinį darbą. Išbandžiau įvairių darbų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Lietuvoje esu dirbęs ir marketingo vadovo asistentu, ir call centre konsultantu, užsienyje yra tekę tampyti plytas, plauti indus, priiminėti klientus viešbutyje.
 
Esu kilęs iš paprastos viduriniosios klasės šeimos, mano tėvai sunkiai ir atkakliai dirba, kad galėtų aprūpinti šeimą. Pinigų pertekliaus niekada neturėjome, o mama visada kaldavo į galvą, kad „pinigai iš niekur neatsiranda“. Esu labai dėkingas savo tėvams už viską. Kita vertus, turiu paminėti, kad mano suvokimas, kaip gyvenime uždirbti pinigų, apsiribojo paprasta formule: gerai baigti mokyklą -> įstoti ir baigti gerą universitetą -> susirasti gerą samdomą darbą ir dirbti. Apie tai, kaip būtų galima užsidirbti savo pastangomis, neturėjau nė žalio supratimo.
 
Taigi mokykloje stengiausi gerai mokytis ir man sekėsi. Dalyvaudavau įvairiose olimpiadose ir konkursuose. Tuo pačiu labai mėgau sportuoti, lankiau krepšinį, futbolą, plaukimą, tinklinį, dartsus, kačialką. Jeigu atvirai, buvau daug kur geras, bet nei vienoje srityje geriausias. Dažnai neužbaigdavau ko nors iki galo, nes dingdavo susidomėjimas, be to, buvau mokomas, kad nereikia išsišokti, kad reikia paisyti ir kitų žmonių interesų.
 
Mokyklą baigiau gerai, kai kas pasakytų, kad net labai gerai, ir įstojau į VU Vadybą ir verslo administravimą (antras pasirinkimas sąraše) bei persikrausčiau gyventi į Vilnių. Universiteto metais, galima sakyti, man atsivėrė akys. Jei mokykloje buvau vienas iš geresnių, tai universitete tokių, kaip aš, buvo pilna. Man, atvykusiam iš mažesnio miesto, įspūdį darė grupės, kurso draugai, tarp kurių buvo daug veiklių, protingų, ryžtingų ir ambicingų, pasiekusių kur kas daugiau už mane. Suvokiau, kad jeigu pats noriu ko nors pasiekti, turėsiu įdėti kur kas daugiau pastangų nei iki šiol. Taigi pradėjau domėtis asmeniniu tobulėjimu, psichologija, žmonių santykiais, skaičiau įvairios literatūros, pradėjau gilintis į marketingą, vartotojų elgseną, reklamą, trumpai tariant – ėmiausi tų sričių, kuriose jaučiausi silpnas ir norėjau daryti pažangą. Taip pat norėdamas užsidirbti pinigų tris vasaras dirbau Škotijoje, kur sutvirtėjau kaip žmogus, įgavau geros patirties. Drąsiai galiu pasakyti, kad įdėjau labai daug pastangų, kad atsikratyčiau įvairių kompleksų, baimių, kad pagaliau pasukčiau gyvenimą norima linkme. Tikiu, kad esu teisingame kely.
 
Baigęs VU metus dirbau Lietuvoje, o po to išvažiavau mokytis magistro į Daniją. Tenai atsivėrė dar didesnės galimybės, su grupės draugais dalyvavom keliuose tarptautiniuose konkursuose, kuriuose mums sekėsi. Po pirmųjų mokslo metų grįžau į Lietuvą, kur atlikau praktiką žiniasklaidos planavimo agentūroje. Vėliau iškeliavau į Portugaliją, Porto miestą, pusmečiui mokslų pagal Erasmus mainų programą. Po to grįžau į Lietuvą ir dabar, kaip jau minėjau, rengiuosi magistrinio darbo rašymui.
 
Jau daugiau nei du metus rašau pakankamai sėkmingą asmeninio tobulėjimo tinklaraštį vaikinamas - colombo.blogas.lt (PR 4). Jame dalinuosi savo patirtimi bei patarimais, kaip bendrauti su merginomis. Taip pat su keliais draugais vystome internetinį kelionių puslapį, kuriame lietuviai dalinasi savo įspūdžiais iš aplankytų pasaulio šalių. Papildomai dar užsiimu SEO straipsnių rašymu. Netolimos ateities planai – išvystyti internetinį projektą, kuris būtų sėkmingas finansiškai.
 
Gyvenime nuolat vadovaujausiu taisykle, jog viskas priklauso tik nuo manęs paties ir kad tik nuoširdžios pastangos bei atkaklus darbas leidžia pasiekti norimo rezultato. Manau, kad visi barjerai slypi mūsų galvose, ir jeigu mes sugebėsime su jais susitvarkyti, atsivers visiškai naujos galimybės.

Pergalė :ph34r:
 
http://www.bbc.com/news/technology-18533268
 
19 prieš 12 balsų.

Dar viena parduota vasara. Taip nusiteikęs atvykstu į Lietuvių "pamėgtą" Angliją. Vieniem čia kurortas, kitiems XIX a. lažas. Vergovės vieta Bostonas. Eilinis Anglijos miestelis, kurį it musės apspito broliai Lietuviai. Skuodas, Plungė, Klaipėda, Šilutė, netgi Alytus ir Mažeikiai, visi jį žino ar bent yra girdėję. Ko gero pagrindinė priežastis, kodėl čia suvažiuoja mūsų "elito atstovai", dėl didelės žemės ūkio darbų pasiūlos. Šiomis dienomis, žemės ūkis išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet tai nesustabdo atvykėlių. Reikia paminėti, kad Bostonas teritoriškai išsidėstęs aplink didžiulius laukų plotus. Tai lyg ledai ant pagaliuko. Miestelis taip pat turi keletą fabrikų, kuriuose prakaitą be mūsų lieja, latviai, lenkai, portugalai ir kitos vargo bitės. Štai tokiame mėšle mes gyvenam.
Gyvenimo psichologija dirbant užsienyje labai paprasta. Darbas, Namai, Prekybos Centras, o penktadienis ir šeštadienis apvainikuojamas alum, degtine, žole. Pats tokių atrakcijų nepropaguoju, kadangi jos bevertės, bet kai kuriems mūsų Lietuvos herojams tai patinka. Įsuka save į tos baltos, bandymų žiurkės gyvenimą. Jiems to nesuprasti. Per laiką praleista šiame Dievo užmirštame kampelyje susitikau ne vieną intelekto nesužalotą žmogysta. Kaip Balys Sruoga, savo knygoje "Dievų Miškas" pradedi juos vadinti mažybiniais vardais. Čia Jurgelis, čia Petrelis. Visi tokie geri, gaila kad Dievulis pagailėjo jiems košės. Turi gyventi su tuo kas liko. Fabrike ar žemės lauke nerasi Einšteino ar Maria Kiuri, tenka šlietis prie mūsų "šviesuolių", užsidaryti ir gyventi tarp keturių sienų nesinori.
Kalbant apie gyvenamą plotą, pats pasirenki kaip žaisi. Gali nuomotis kambarį (ką ir pats darau) arba dar mandriau, kai koks monopolio tycoon'as jami visą namą ir ieškai žmonių, kurie tave išlaikys. Taip schemos ir veikia. Aš ir pats moku 120 svarų, gyvename name. Į mano nurodytą sumą įeina elektra, vanduo, dujos, internetas, ploto nuoma. Gyvenk ir žvenk. Deja toks gyvenimas labai nežavi, kadangi dauguma laiko praleidi savo kambary. Galėtum išeiti, pažaisti į pievutę, bet kažkaip nesinori. Ir reikia pastebėti patys nuoma suteikiantys asmenis tokie pat, bėga į savo kambarius lyg tarakonai. Ir kiek pakalbi visur taip visi žino savo pareigas sumoku už nuomą, pavalgau virtuvėje, nusiprausiu viso gero. Jokio ryšio, gal ir gerai, nereikia savęs įpareigoti. Atlikau, dingau, dirbu.
Darbo labai gero negausi. Atvažiuoji čia su mintimi ir socialinę stigma. "Esi 0". Tavo diplomas ar tai būtų Vilniaus ar Kuršių Marių, neegzistuoja. Gerai dar, kad teises turi ir kalbą moki. Tai tave pakelia 0,01 laipteliu aukštyn. Taigi prasideda naujas gyvenimas. Renkiesi laukai ar fabrikas. Dauguma renkasi easy way ir eina į fabriką. Fabrikas fabrikui nelygų. Tarkim viena kompanija nesiskaito su darbuotojais. Pavyzdžiu pailistruosiu. Šeštadienis, su draugu judame Bostono centru, skambutis, "jūs turite vykti į darbą" ir nesvarbu, kad jam penktadienį pasakė, kad gaus day-off (išeiginę) ir ką manot? Tenka žygiuoti, nes kitaip prarasi darbą. Kita rūšis fabrikų geresnė. Padirbęs metus ar puse per agentūra gali tikėtis kontrakto. Nustatytas tikslus darbo ir poilsio režimas. Apmokamos atostogos. Mūsų burliokams rojus. Kol esi agentūrinis tave mėto ir vėto. Bet gavus kontraktą esi "nepažeidžiamas".
Apie lauką nekalbėsiu, kadangi pats nedirbau, bet kiek girdėjau darbas laaabai sunkus, dirba tik stipriausi. Niekas ten nesicackina, kiek padirbsi tiek ir gausi.
Britai į emigrantus žiūri šnairai. Ypač nemėgsta lenkų. Mes irgi esame nepasitenkinimo židinys. Neapykanta stiprėja. Prieš metus du politinių partijų plakatų, agituojančių britus vyti užsieniečius iš šalies nebuvo. Dabar kabo visame mieste. Keisčiausia, kad jie nesupranta, kad būtent užsieniečiai kelia UK ekonomiką. Anglas geriau gaus pašalpą, nei eis dirbti. Pats mačiau, darbo biržoje dairiausi darbo skelbimų, kai įėjo jauna šeima, vaikai, žmona ir vyras, kuris galėtų darbuotis, bet "neranda" darbo. Komedija. Dar vienas pastebėjimas. Anglai nebesibodi pasakyti kokie riebų komentarą emigrantu atžvilgiu. Tarkim laukiant prie bankomato aiškiai girdimas dviejų bričių pokalbis, apie tai kaip lenkai juos knisa. Į lenkų apibrėžimą įeiname ir mes. Ant tiek atsilupusi tauta, kad net nežino, kur Lietuva. Kai kurie nekreipia dėmesio, bet mane tai knisa. Tenka pasitelkti kantrybę, nes bandydamas ieškoti teisybės gausi sprigtą nuo UK policijos.
Šiandien skaičiau apie Bostoną. Vienas įdomesnių faktų, Bostonas pirmauja savo storų žmonių kiekių. Vaizdų iš KFC ir McDonalds pateiksiu vėliau. Komiškas vaizdas. Laukiu pokalbio su manager(ieškau darbo) ir sėdi ten tokia poniutė, ##### netelpa kėdėje. Šalia vaikas, abu kemša KFC mėsytę, skanu, bet labai nesveika. Ypač jei tai patampa įpročiu. Keista kaip žmogus savęs taip neprižiūri. Tai vat toks trumpas pasakojimas kokioje skylėje esu. Nesakau, kad blogai, gerai, kad aš dirbu tik vasaromis. Gaila man tų žmonių, kurie dirba fabrikuose. Visą gyvenimą įkalina save. Suprantu kai kurie neturi pasirinkimo. Jeigu visgi turit keiskit save, negriaukit savo potencialų tuose 21 amžiaus koncentracijos lageriuose.

Pradžios žodis


Prieš pradėdamas rašyti šį straipsnį aš daug mąsčiau. Galvoje kniždėte knibždėjo klausimų, kurie man nedavė ramybės. Tema, kurią pasirinkau - mano įspūdžiai Lietuvos kariuomenėje. Rodos asmeninis tobulėjimas ir kariuomenė tai du skirtingi dalykai. Tobulėdamas asmeniškai tu stengiesi kelti kartelę sau, tačiau kariuomenėje rodos tave kaip tik bando sunaikinti kaip asmenybę. Ir visgi, tie trys mėnesiai, kuriuos praleidau kariuomenėje man buvo naudinga ir įdomi patirtis. Nebenorėjau tylėti, kadangi labai niežtėjo nagai papasakoti šiuos įspūdžius jums. Pristatau pirmąjį straipsnį - pirmoji savaitė Rukloje.

Kaip viskas prasidėjo?


Artėjo gruodis, tas pirmas žiemos mėnuo, kurio visi mes taip laukiame. Aplink buvo justi išankstinės kalėdų nuotaikos, tačiau mano galvoje ir gyvenime vyravo sumaištis. Nebuvau patenkintas savo studijoms, todėl jas mečiau. Buvo sunku, kadangi ne kiekvienas gali ryžtis tokiems drastiškiems sprendimams.
 
Mano akys užkliuvo už reklaminio stendo, kuriame buvo pavaizduotas Lietuvos karys. Tas dviejų žodžių šūkis “Išmok Nugalėti” pakeitė viską. Mano pasąmonėje tarsi kažkas sprogo. Supratau, kad reikia stoti į Lietuvos kariuomenę! Tuo metu galvojau, kad tai vienintelis geresnis sprendimas mano situacijoje.
 
Gruodį praleidau namuose, o tada nusprendžiau veikti. Apsilankiau Klaipėdos kariniame poskyryje. Gavau visą reikiamą informaciją. Beliko nuvažiuoti į KMEK (Karinė Medicinos Ekspertizės Komisija), bei praeiti sveikatos patikrinimą. Viską atlikęs gavau informacinį lapelį, kuriame buvo surašytas būtinas daiktų sąrašas tarnybai.

Atvykimas į Ruklą


Kovo penktą dieną jau buvau Rukloje. Išlipę iš užsakyto autobuso, pajudėjome į salę, kurioje reikėjo atlikti biurokratinius formalumus. Aplink buvo justi šurmulys. Visi nekantravo. Net nežinojau ko tikėtis. Ir štai, buvo įsakyta susirikiuoti lauke ir judėti link savo kareivinių. Žygiuodamas koja kojon suabejojau savo sprendimu tarnauti Lietuvai, tačiau keisti ką nors jau buvo per vėlu, didysis žaidimas prasidėjo!
 
Tik užlipome į antrą aukštą, ir prasidėjo. Intensyvus šaukimas ir pikti raginimai skubėti, tarsi šunis. Po kuopą nebegalėjome vaikščioti, mes turėjome bėgioti. Keista tvarka tariau sau, bet žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, bėgioti sveika, tad bėgau kiek įkabindamas, žinodamas, kad tai tik žaidimas. Atvykęs į Lietuvos kariuomenę įteigiau sau, kad visa ta tvarka, visa ta disciplina tėra žaidimas. Jeigu žaisi pagal taisykles - laimėsi!
 

Didysis žaidimas


Per pirmą savaitę mes nuveikėme labai daug. Civiliniame gyvenime tu laiko taip neįvertini, kaip tai darai kariuomenėje. Prisimenu save, besidžiaugianti penkių minučių ramybę, kur nors pasislėpus ir budriai belaukiant komandos “Kuopa Rikiuok”.
 
Mūsų naują gyvenimą Rukloje įtvirtino griežta dienotvarkė. Keliamės anksti, šeštą valandą. Vyksta mankšta, kuri pažadina mūsų organizmą, bei paruošia kūną naujai dienai. Po to vyksta pasiruošimas pusryčiams, vėliavimos pakėlimo ceremonija, o tada iki pietų vyksta teorinės ir praktinės paskaitos. Tada kartojame valgymo procedūra, tada vėl paskaitos iki vakarienės.
 
Po to organizuojamas kareivių laisvalaikis. Apie tokį dalyką pirmą savaitę pamirškite. Iki išnaktų teko mokytis žygiuoti, bei kartoti Lietuvos himną. Visą savaitę buvome ant kojų.
 
Iš seržanto posakių aš supratau, kad esu bevertis šudžius, kuris turėtų džiaugtis, kad jo nesumušė, kaip tai buvo daroma sovietų laikais. Buvo primenama, kad mums būtina atsisveikinti su civiliniu gyvenimu, bei pamiršti, kas mes buvome. Kai kuriems to jau buvo per daug, todėl jie nusprendė pasitraukti.
(Naujokams suteikiamas šansas per savaitę apsispręsti ar jie nori tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar ne).
 
Tas nuolatinis ir pastovus spaudimas davė savų vaisių. Per pirmą savaitę iš kurso pasitraukė net 22 asmenys, kai iš pradžių buvo 66 asmenys. Ta visa aplinka tikrai vargino, aš vis dar prisimenu kaip eidavau į tualetą ir labai, labai skubėdavau. Kartais atlikdamai širdžiai mielą ir gamtai naudingą reikalą aš neramiai laukdavau tos komandos “Kuopą Rikiuok”.
 
Žinot, ši komanda labai nervina. Sakykim tvarkomės savo spintelę ar kambarį ir staiga nuskamba stebuklingas šaukinys, meti viską ir leki rikiuotis, nes kitaip žinai kas tavęs laukia. Jeigu kareiviai vėluoja, jiems gresia papildomos fizinės bausmės - atsispaudimai. Papildomas sportas, kuris pasak seržantų mums tik į naudą.
 
Pirmą savaitę atlikome fizinių normatyvų testą, puse kolegų nebuvo fiziškai pasiruošę. Patekau į trečią pajėgumo grupę, kurioje surenkami patys silpniausi. Iki kariuomenės nelabai sportuodavau, bet patekęs čia buvau priverstas tai daryti kiekvieną dieną. Po mėnesio galėjau justi pokyčius, tačiau apie tai kitame straipsnyje.

Dar šis tas


Kariuomenės buitis yra tiesą sakant nuostabi. Sutvarkytos kareivinės. Skanus maistas. Dušas. Sporto salė. Turime visko, ko gali prireikti tūlam kareiviui. Nežinau kaip kitiems kareiviams, tačiau mane kamavo tokia tuštuma. Lyg ir atrodo, kad viskas ten gerai, tačiau trūksta tos kultūros, tų naujienų, televizoriaus ir knygų. Viso šito tiesiog nėra. Iš mūsų atima viską ir tarsi atjungia nuo išorinio pasaulio.
 
Vienintelis šiaudas - bendravimas tarpusavyje. Kurse pasitaikė visokių žmonių. Visgi 44 asmenys, tad nenuostabu, kad tarnyba vyko tarp įvairių charakterių žmonių. Gal tai ir yra tas tobulėjimas, kada tu sugebi bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis? Kartais tekdavo būti poroje kaip tik su savo aršiausiu priešu ir visgi kažkaip sugebėdavome laviruoti.

Pabaigos žodis


Norėjau išsamiai aprašyti pirmąją savaitę, bet turbūt pastebėjote, kad mano tekstas išsidraikė. Nieko baisaus, aš dar pilnas įspūdžiu, todėl svarstau kaip būtų geriau? Rašyti čia ir daryti straipsnių seriją ar atsirastų tokių, kurie skaitytų blogą? Nežinau kas šiuo metu žmonėms įdomu, tačiau būtų smagu sulaukti kokių pastabų ta linkme.
 
Kiti straipsniai, kuriuose kalbu apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje:
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kaip aš sustiprėjau fiziškai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba tai kas liko už kadro
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba kareivių buitis ir kiti malonumai
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje arba mano nuotykiai miške

Su tokiu požiūriu geriau važiuok į užsienį tu, nereik čia tokių... :)

Nuoroda - https://www.facebook.com/groups/155195961279145/
 
Sveiki forumiečiai,
 
Turėjau šiandien šiek tiek laisvo laiko pagalvoti, ką galėčiau naudingo nuveikti vasarą. Galbūt tai bus kažkoks verslas? Taip, bus ir verslas, bet juk ne piniguose yra esmė, ir norėjosi turėti kažkokį didesnį tikslą.
 
Pabendravęs su savo draugais (ir būtent šiandien dar su pora susipažinęs) gal tris ar keturis kartus išgirdau vieną frazę. Žinote kokia?
 
Ir aš įsivaizduoju, kad jei tie trys ar keturi žmonės man taip pasakė, yra ir begalė kitų tokių žmonių, kurie turi tokį patį požiūrį.
Dažnas jaunuolis nuvertina save - sako, kad neturi jokių gabumų. Tačiau tai netiesa. Mes esame visi skirtingi, visi turime savų stipriųjų pusių ir silpnųjų - galbūt taip tik pateisinama tinginys ir nenoras kažką veikti.
Yra ir kiti žmonės, kurie tiki, kad sėkmė į jų gyvenimus ateis pati. Tačiau tai irgi ne tiesa, ji niekad neateis, jei tu nepradėsi judėti link jos. Nieko nedarant gali ir gyvenimas praeiti.
 
Anyway, šios grupės mintis, kaip ir buvo rašyta, yra surinkti veiklų jaunimą ir pasiūlyti jam darbą. Vos tik gavęs skelbimą, iškarto jį publikuosiu, o tada gavęs norinčiųjų vardus, nusiųsiu juos darbdaviui.
Mintis, surinkti žmones, kurie nėra statiški tinginiai, ir nori geresnio gyvenimo.
 
Klausimas dėl mokesčių - mes viską sumokėsime, Jums tuo rūpintis nereikės.
 
Ir dar du dalykai:
1. grupės nuoroda: https://www.facebook.com/groups/155195961279145/
2. Tokie darbai kaip statybos čia nebus publikuojami. Bus siūlomi normalūs darbai.
 
Kvieskite savo draugus, ir plečiamės - kartu pasieksime daug!
 
P.S Tik įstoję į grupę neturėsite jokių įsipareigojimų!

Čia puikiai tinka ši citata:
 
 
- Ką jūs galvojate apie gyvenimą? - klausiu jį.
Vilkė nustoja kramtęs.
- Rytais galvoju kitaip negu vakarais, žiemą kitaip negu vasarą, prieš valgį kitaip negu pavalgęs, o jaunystėje, ko gero, kitaip negu senatvėje.

nezinau ar pataikiau i reikiama forumo skilti taciau, siandien fizikos destytojas per paskutine paskaita perskaite si teksta, man jis patiko ir nusprendziau kad noriu ir su jumis pasidalinti:
 
Kavos puodelių filosofija
Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to klausia studentų - ar stiklainis pilnas? Šie patvirtino. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė.
 
Tada profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamas stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų ar dabar stiklainis pilnas. Ir šie vėl atsakė - taip.
 
Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
 
-Taigi, - tarė profesorius, dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę.
 
Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: darbas automobilis, butas, studijos. Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus. Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams.
 
Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimajam. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitiems dalykams...
 
Rūpinkitės pirmiausia didžiausiais akmenimis, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita - tai tik smėlis.
 
Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos. Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
 
Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad NESVARBU KOKS PILNAS JŪSŲ GYVENIMAS BŪTU, PORAI PUODELIŲ KAVOS SU GERAIS DRAUGAIS VISUOMET TURĖTŲ ATSIRASTI LAIKO.
 
taigi noreciau pasakyti kad pinigai tai nera viskas, tai nera reiksmingiausias dalykas del ko zmogus gyvena, todel noreciau palinketi siekti pinigu neaukojant svarbiausiu dalyku, dekui uz demesi :)

Su balandzio 1 ir tave

Stipriai griovė tėvukas tavo :D

:)