Pereiti prie turinio

facis1

Patvirtinti nariai
  • Pranešimai

    2.656
  • Užsiregistravo

  • Lankėsi

  • Laimėta dienų

    3
  • Atsiliepimai

    100%

Reputacijos išklotinė

  1. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo frix Išsilaisvinimas iš narkotikų liūno   
    Gal pataikiau ir ne į tinkamą forumo skiltį, o gal ir į tinkamą, bet esmė ne tame. Ką tik perskaičiau žmogaus, slapyvardžiu Dober blogą, kuris mane pakerėjo. Nors blogas atrodo ir ilgas, bet skaitymas ko gero dar niekam neprailgo.. Šis blogas yra tikrai nuostabus, rekomenduoju jį visiems paskaityti, o žmogui papasakojusiam apie šią istoriją, norėčiau paspausti ranką..
     
    Šiame bloge nerasite kandžių ir niekam vertų juokelių, repo eilų, interviu, miestų čeburekinių ar kebabinių adresų ar kito mėš.. Tiesiog čia bus tikra gyvenimo istorija.
    Kodėl nusprendžiau publikuoti ją čia? Todėl kad 90% čia renkasi jaunų žmonių, o didžioji dalis galbūt ir nepilnamečiai.
    Negaliu jo vadinti savo draugu, bet pažįstamu drąsiai. Galbūt kaškas jau skaitėte jo istoriją, galbūt kaškas tik dabar skaitys, galbūt kaškas tik girdėja yra, bet šis pasakojimas yra vertas dėmesio... Gero skaitymo!
     
    Narc 0.Prologas
     
    Gera pradžia - pusė darbo. Bet man sunku pradėti tai, ką sumąščiau, ir sunku pradėti ne dėl to, kad turiu tik 5 mokyklos koridorių išsilavinimą, ar kad nerišliai dėstau mintis - sunku dėl pačios temos, kuria rašysiu. Tai labai rimta tema, bent jau man ji - svarbiausia ir baisiausia šitam pasaulyje. Ilgą laiką mano gyvenimas sukosi aplink narkotikus, ir jaučiu pareigą prieš visuomenę, praėjęs tą kelią, pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais. Jeigu jums norisi pasijuokti, pablevyzgauti, užsiimti visokiomios xujniomis - tada neskaitykite. Jeigu jus esate inteligentiška ledi, kuriai darosi bloga nuo to, kad mano tekste bus keiksmažodžių - neskaitykite. Jeigu jus šustras nereikšmingos masės vienetas, manantis kad yra protingiausias pasaulyje, mokantis tik kritikuoti ir stumti dūrą - neskaitykite. Man nebūtina, kad jus skaitytumet. Yra kam skaityti, yra rimtų, gyvenimu susirūpinusių žmonių, kurie man paplos. Jeigu jus pavydite, kad aš parašysiu vieną axujeniausių tekstų point'e - neskaitykite. Jeigu jums atrodo, kad žinote šiuo klausimu daugiau - paskaitykite, ir pasakykite savo nuomonę. Ji bus tikrai vertinga.
    Čia bus daug raidžių. Dauguma nustos skaityti jau ties šiuo sakiniu. Ir man tas nerūpi - aš rašau ne tam, kad parinčiaus dėl tų, kas neskaitys, o dėl tų, kas perskaitys. Nes narkotikai tai baisus dalykas. Rašysiu dalimis, atskirais įrašais dienoraštyje, todėl turėkite kantrybės, laukite tęsinio, galų gale, klauskite drąsiai, jeigu kažko nesupratote. Čia - pirmasis postas, kuriame aš pagaliau atsakingai ir drąsiai pareiškiu - draugų taip norima serija narkotikų klausimu bus. Ir bus apie ką pamąstyti.
    Iškart noriu pasakyti, kad čia ###### ne grožinė literatura, ne tipinė point'ui rašliava apie prifantazuotą meilę tarp Klaudijaus ir Anzelmutės bei seksą pliaže su rožiniais flamingais fone. Čia - gyvenimas, ir aš žinau, ką rašysiu. Ta prasmė, ypatingai apdovanotais ūmiomis protinėmis ligomis, paaiškinsiu - tai buvo išgyventa, apmąstyta, sudėliota mintyse...
    Iš kitos pusės, nesitikėkite kad čia dabar atsisėsiu ir rašysiu, kaip mes su kokiu Andriuška įšokom į jo BMW, pavažiavom į Tauro kalną, susukom 200lt banknotelį ir šniojom kaip dulkių siurbliai koksą. Jums to nafig nereikia, mano gyvenimo aprašymo. Aš noriu pasidalinti mintimis išvis bendrai apie narkotikus, apie priklausomybę, gyvenimą vartojant, bei gyvenimą nevartojant. Čia bus minčių ir apie meilę, ir apie melavimą, ir apie seksą, ir apie bulvių sodinimą. Apie tai, kuo mes gyvename.
    Kolkas tiek...
     
    Narc I.Narkotikų rūšys I.
     
    Žmonės tai keistos būtybės. Iš vienos pusės, mes esame absoliučiai vienodi, darome tuos pačius dalykus, einame į daugmaž tas pačias vietas, vienodai leidžiame laisvalaikį. Iš kitos pusės, kiekvienas iš mūsų - absoliutus individas, besiskiriantis nuo kitų pagal daugumą dalykų - charakterį, elgesį, pomėgius. Aš negaliu kalbėti už visus, ir džiaugiuosi, kad tai suprantu - tikiuosi jus irgi priimsite tai, kad aš kalbėsiu visų pirma apie save, nors tą galima pritaikyti ir kitiems, manyčiau.
    Čia tema yra viena, narkotikai. Bet narkotikai tai nėra kažkas iš kitos planetos, kažkas ne iš mūsų pasaulio - tai gyvenimo, visuomenės dalis, nemanau kad teisinga atskirti narkotikus pavyzdžiui nuo alkoholio. Pradėti visą savo rašinėjimą norėčiau nuo to, kad pasakysiu baisią tiesą - narkotikai tai tikras stebuklas, kuris padeda gauti neįtikėtinus rezultatus. Prieš pavartojant vienokią ar kitokią narkotinę medžiagą žmogus stengiasi galvoti logiškai ir suprasti - jam priimtinas vartojimas, ar ne. Jam to reikia, ar ne. Ir tiesą sakant, narkotikai turi labai daug pliusų. Pavyzdžiui, iš to, ką teko man išbandyti, galiu paminėti tokius pastebėjimus:
    Žolė.Daug kas pabando parūkyti žolę. Tai labai nekaltas užsiėmimas, prie to dar ir olandai prisidėjo, legalizavę savo šalyje marihuanos vartojimą. Dabar kiekvienas rastamanas turi teisę kaip teigiamą žolės savybę paminėti tai, kad kažkur tai yra legalu. Ką gi, kažkada ir morfijus buvo legali medžiaga ir juo bandė gydyti dantų skausmą. Gydė taip, kad žmonės iš tikrųjų pamiršdavo apie dantis, ir kaifavo. Bet čia turėčiau visgi apie žolę... Žolės dėka mes pasijuntame ant ramiako. Atsiranda rami būsena, mus veža. Mūsų nuotaika puiki. Mes juokiames, džiaugiames, mums patinka žiūrėti į kokį elementarų buities dalyką/prietaisą, ir juoktis. Tai euforija. Komedija, net ir pati pigiausia ir blaivios būsenos mums nejuokinga, tampa tikru juoko šedevru. Mes nesuprantame, kad mūsų smegenys deformuotos ir blaiviam žmogui mes tuo metu atrodome kaip ##### iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. O po to mes valgome. Daug. Ir užmiegame. Taip pat norėčiau pažymėti, kad kažkas išdrįs prieštarauti - neva jis bandė žolę ir jį pykino, ar šiaip buvo slogi nuotaika. Prieštaravimai nepriimami - vartoti narkotikus reikia mokėti, kad ir kaip keistai tas skambėtų. Žolė mielas dalykas, ją galima rūkyti manau ir 10 kartų per dienas. Kiek matau pagal tuos, kas veržiasi tokių rezultatų link, jie tiesiog tampa buki. Kaip medis. Ir čia aš nei kiek neperdedu. Taigi primeskit, rūkai sau žolę, pastoviai esi euforijoj, laimingas, džiaugsmingas, bet laikui bėgant atrodai kaip bukas medis. Malonu? Taip. Bet nepraktiška.
    Ekstazis. Ratai.Iš tiesų aš asmeniškai pabandžiau pirmiausia ratus. Sintetinis narkotikas, paprastos tabletės, sakykim taip. Tiesa, visai jos nepaprastos, turi savo magiškųjų savybių. Pavartojus ratus prieš pat klubą, ramiai praeini apsaugą, užsidedi juodus akinius, ir...taškaisi. Taškaisi belenkaip, jėgų yra tiek, kad atrodo, tu esi pasaulio bamba. Arba bent jau kaip minimum priebambis. Prisimenu, taip atsitaškiau kartą, du, o po to supratau - o kokia esmė man taip vat eiti, kaip gyvuliui, vienoj vietoj taškytis visą naktį. Juk nei su kuom susipažinsi, nei Tavim kas domėsis, nei ką. Po to bandėm ratus gamtoje. Lakščiau po mišką prisimenu, grybus rinkaus. Nieko neprisirinkau, bet buvo linksma. Kartą pabandžiau ratus namie. Prisimenu, kaip sėdėjau, geriau arbatą, ir laukiau, kada gi man duos per galvą kajfas. Atsikeliau. Davė taip, kad netgi nukritau, bet atsistojau ir pradėjau šokti. Prisimenant ratų vartojimą, iškart prisimenu tą nemalonų, sintetinį prakaito kvapą. Kad ir kokius dezodorantus naudotum, kvepalus, ar praustumeis pastoviai kas pusvalandį duše, jis vistiek bent kiek, yra. Seksas pavartojus ratų, ypač jei vartojo abi pusės, primena triušių poravimosi įkarštį. Gali dulkintis kad ir visą naktį, jei gerai užvilko... Tiesa, kiek prisimenu, pas mane tokių naktų buvo nemažai, bet nei vienos nakties, nei vieno jausmo, nei vieno momento negaliu prisiminti. Štai taip gaunasi - turi beveik tobulą mechaninę meilę, kurios po to neprisiminsi. Arba prisiminsi miglotai.
    Kolkas tiek, nes pernelyg daug raidelų rašyti vienam tekste aš nenusiteikęs. Antroje dalyje manyčiau, parašysiu dar apie mano "mėgstamiausią" amfetaminą bei kokainą, ir deja, ko gero kažką nuvilsiu, bet apie herą aš nieko neparašysiu. Nes jos nevartojau. Tiesa, turiu daug žinių apie ją irgi, nes ir šyrikų iš rajono daug pažinojau, ir mačiau jų elgesį bei emocijas, ir reabilitacijoj daug jų pažinau, bet stengiuos visgi kalbėti apie save ir savo patyrimus, o ne apie kitus.
    Ačiū už dėmėsį, vartokit Coca-Cola :)
     
    Narc I.Narkotikų rūšys II.
     
    Taigi tęsiame. Kiekvienas turi teisę ir norą svaigintis. Kodėl mes svaiginames? Manyčiau dėl to, kad norime atsidurti kitoje realybėje, tapti visiškai kitokiais. Nieko keisto kad visokiausi buduliai taip mėgsta išgerti šnapso bonkę ir eiti aiškintis santykius su žmonėmis - reikia suprasti, kad neišgėrę, jie pastoviai myžčioja pamatę kokį nors pavojų. Lygiai taip pat buvo ir su manimi - manau, kažkas šitoje vietoje nusijuoks, bet aš labai norėjau būti blogu berniuku. Tokiu, žinote, kaip filmuose pikti nygeriai. Nebūtinai su dideliu blizgančiu ginklu, bet kad rajono chebra mane gerbtų ir tie, kuriuos skaičiau duxais, lėktų į kitą gatvės pusę, kai aš einu. Užbėgant įvykiams už akių, man tas puikiai pavyko, tiesa, didelės laimės man tas neatnešė.
    Norėdamas tapti visai kitoks, nei buvau, ir turėdamas pakankamai pinigų tam reikalui, aš karts nuo karto su draugais išgerdavau. Mes ėjome į Helios, ar kokią kitą arklidę, gėrėm viskį, kalbindavome mielas paneles. Bet vėliau supratau, kad įprotis gerti yra labiausiai tinkamas kaimo atstovams, nes išgėręs žmogus sunkiai kalba, nesiorientuoja aplinkoje ir išvis, dažnai tampa nekilnojamuoju turtu...
    Tada draugas man pasiūlė pabandyti kokainą. O, tai išties kilni medžiaga. Kiek man buvo tekę girdėti filmuose ir šiaip visuomenėje, kokainą vartoja tik išrinktieji, žvaigždės visokios, elitas ir panašiai. Tikrai, tai man tuo metu buvo kaip koks bilietas į savijautą, kad esu išrinktasis. Prisipažinsiu, ne aš vienas padariau tokią klaidą, ir dėl to dabar tikrai man skaudu. Skaudu kad žmonės mano, jog kažkokio stebuklo dėka jie gali tapti tokiais, kokiais nėra. Kokainas suteikė galimybę jausti begalinę euforiją, tiesa, gana neilgo laiko tarpo metu. Tas šaltukas dantenose, tas jausmas, kad visas pasaulis tau po kojomis...tikrai, kažkas magiško tame yra. Atsiranda jausmas, kad esi tėvas, Dievas ir karalius, ir kad visi tiesiog šoka aplink Tave, nes būtent Tu valdai pasaulį. Kas dar labai patiko, jog grįžęs namo aš ramiai užmigau, be jokių pašalinių blogų jausmų. Ryte atsikeliau šviežias ir nuėjau į darbą.
    Amfetaminas. Lietuvoje dažnai vadinamas gaidžiu. Rusakalbiai vadina jį govno, kas tiesiogiai verčiasi kaip šudas. Sprendžiant iš pavadinimo, liaudis tikrai nelabai gerbia šią medžiagą. Bet mūsų rajone tai labai populiari medžiaga. Populiari ir tarp taksistų, ir tarp statybininkų, ir tarp įvairaus plauko žmonių. Kodėl? Jis turi neįitikėtiną buketą naudingų savybių, jis tiktų kiekvienam pagal norus ir lūkeščius, ir būtent dėl to jis yra vienas pavojingiausių narkotikų. Jis padidina ištvermę. Tai reiškia, kad galima dirbti statybose be skausmo ir bėdų dieną po dienos. Galima mokytis prieš egzaminą dienų dienas. Galima vairuoti mašiną parų paras. Galų gale, galima dulkintis kad ir visą parą iš eilės, beveik be perstojimų. Aktyvuojasi smegenys, kokiais visais 500%, čia aš manau nei kiek nepadidinau tą skaičių. Pats mačiau kaip nusibaigę durniai rašė tikrai mielus ir įdomius eilėraščius, kajfavimo metu. Ir viskas tikrai vyksta kaip pasakoje, kol narkotikas veikia. Bet kažkada veikimas biaigasi, čia aišku priklauso nuo žmogaus, dažniausiai, jei vartojai vakare, tai ryte ateina gaidiškiausia savijauta pasaulyje. Tie, kas bandė, manau mane puikiai supras, tie, kas nebandė, niekada to nesupras. Tai absoliuti tuštuma, šudinas jausmas, jautiesi kaip koks pliušinis meškinas, toks senas ir visą gyvenimą spardytas. Bet tikrai ne kaip žmogus. Aš kentėjau vieną kartą, antrą, trečią, ir tada nusprendžiau padaryti "dogonus", kas mūsų kalba reiškė pavartoti dar ir ryte, kai bloga. Būtent tada aš ir tapau narkomanu. Jaučiaus dienų dienas puikiai, bet jau nebegalėjau gyventi be šito narkotiko. Muzika man buvo ne muzika, žmonės ne žmonės, spalvos nepavartojus nublukdavo ir aplink buvo tik viena didelė, neįdomi tau masė. Pasaulinė masė. Žinau atvejus, kad žmonės, vartojantys feną, negalėjo eiti pašikti nepavartoję. Tiesiog taip įprato - eiti kaku veikiami narkotiko. Taip, amfetaminas aktyvuoja visą mūsų kūno energiją, ir mes kurį laiką galime daryti stebuklus su viskuom, prie ko prisiliečiame. Bet po to esame išsekę ir tušti. Ir, kaip parodė praktika, nevartodamas aš iš tiesų padarau daugiau, nei vartojant...
     
    Narc II. Kodėl?
     
    Aš jus iš dalies apgavau nulinėje dalyje, atleiskite man tai. Ten rašiau, kad kalbėsiu aplamai apie problemą, stengdamasis neminėti savęs. Dabar pamąščiau ir supratau, kad nekalbėti apie save būtų tikras nusikaltimas iš mano pusės, aišku ne toks stambus kaip banko apiplėšimas, bet visgi reikšmingas. Kalbėdamas apie narkotikus turėsiu remtis savo ir draugų pavyzdžiu, tikiuosi, jie nieko prieš (o jeigu per kriminalus pamatysite kad mano kūną rado kurnors užkastą miške, žinokite, kad neatleido), nes butent tada ir kalbėsiu kiek objektyviau, o ne tuščiai užimsiu jūsų laiką.
    Buvau geras vaikas, gabus, talentingas kaip sakoma. Aišku, nemokėjau kankinti meistriškai smuiką ar kokį pianiną penkerių metų amžiaus, bet gana anksti pradėjau skaityti ir rašyti, ir taip anksti, kad mane norėjo siųsti iškart į trečią klasę. Bet neišsiuntė. Jaunystė prabėjo greitai ir gražiai, ir štai primeskite, stoviu aš sau toks Jonukas, devyniolikos metų vaikinas, prie savo laiptinės, su vaikystės draugu. Stovi ir stovėk sau, pasakysite jūs, ir busite teisūs, kas gi mūsų laikais su draugais prie laiptinių nestovi, kas gi čia kriminalinio... O vat ir ne, tada viskas ir prasidėjo...
    Pas mane viskas buvo puiku. ISM universiteto studentas, darbe gavęs nebloga poziciją, parduotuvės vedėjas, svajojantis apie Ferrari ir vilą prie jūros, visas toks geidžiamas ir šaunus. Ir draugas, neblogas sportininkas, visų sričių specialistas ir žinovas. Ir štai mes sau stovim stovim, ir ateina kitas draugas. O jis matot, statybose dirbo. Ir fyfutės, nepradėkit čia spjaudytis ir aiškint, fuj kaip leva. Nieko nėra blogo tame, kad vaikinukas aštuoniolikos metu dirbo taip, kad gaudavo po 3000kg litų per mėn. Neįspūdinga suma, bet vistiek pinigas. Ir štai mes taip tryse stovim stovim, ir staiga tas pirmasis, kuris sportininkas, išsitraukia maišelį, jame narkotinė medžiaga, daro 2 gyvatukus tokius baltus, ir jie su tuo statybininku sušnioja tai. Aš stoviu, į juos žiūriu. Apie narkotikus girdėjau, žinojau kad tai kaka, bandžiau netgi, bet tą akimirką tai buvo kažkas naujo. Po kelių akimirkų aš padariau neįitikėtiną sprendimą - paprašiau jų, kad duotų ir man. O dabar susikaupkit, ir pabandykit realiai įvertinti, suprasti, ką toliau parašysiu - tai buvo sprendimas, kurio aš po to 2 metus iš eilės negalėjau suprasti, ir du metus savo gyvenimo aš faktiškai paaukojau atsakymo paieškoms tik į vieną klausimą - kodėl aš pabandžiau narkotikus?
    Ir štai, po tokios preliudijos, po tokios įžangos, sakykim taip, galime pereiti prie reikalo, prie esmės, taip sakant. Esmė juk ne manyje, ir klausimas tas liečia ne tik mane. Jis liečia visus - Tave, skaitantį šį tekstą, Tavo draugus, Tavo pažįstamus. Kodėl mes pabandome? Kam to mums reikia? Ką mums tai duoda? Ko mes tuo siekiame? Šioje vietoje pagalvosite, kad reabilitacijoje išmokau šiuos klausimus ir štai dabar bandau tokią terapiją daryti, neva apsimesti kažkokiu vos ne mokslininku su baltu chalatu, kuris tuoj darys didžiuosius atradimus. Bent jau aš taip pagalvočiau. Atradimų čia nėra, čia viskas yra labai paprasta ir aišku. Mano atveju, tai tikrai, viskas buvo paprasta, ir kai kurių kitų atveju irgi.
    Mes norime pasikeitimų. Mano atveju jaunystė ėjo gražiai ir romantiškai, man nereikėjo kažko keisti. Viskas buvo savo vietoje, mano šeima buvo šauni, draugai vos ne idealus, panelės su kuriomis laižiausi kokiose nors arklidėse buvo mielos ir įdomios. Bet po to pribrendau iki to, kad užsinorėjau pasikeitimų. Galvojau, kad jeigu jau esu toks vat šaunus, ir vos ne elitui priklausantis, arba bent jau lengvam elitukui, arba na gerai, savo rajono bomondui, tai turiu teisę keisti viską ir toliau, ir narkotikai man padės tai padaryti. Aš tapsiu stiprus, greitas, protingas, neperšaunamas. Neturėsiu jokių rūpeščių, nepergyvensiu dėl to, kad neturiu Ferrari, ir kad man nedaro oralinio A.Jolie. Norėjau pabėgti į kitą pasaulį, norėjau matyti kitas spalvas, norėjau eiti kitais keliais. Nes normalus, sveikas, paprastas gyvenimas man tapo rutina.
    Kitas atvejis, čia aš jeigu ką, ne apie save, tai kai žmonės nori greičiau suaugti. Tiems žmonėms yra tada maždaug -niolika metų, ir tai toli gražu dar ne mokyklų abiturientai. Kalbu apie tuos visai jau -niolikinius. Taigi teisingiau manau sakyti ne žmonės, o žmogeliukai. Ir vat juos, jau tokius visus augančius ir gražius, aplinkiniai, kaip ir aš dabar, pastoviai priima visgi dar kaip žmogeliukus. O jie nori būti jau suaugę, jie nori bendrauti šustromis temomis, dulkintis kaip barsukai Nemuno deltos potvynio metu, žinau netgi vaikinuką, kuriam labai mažai metų, bet jis turi va pistoletą. Ir ne tokį, kur šaudo plastmasiniais šratinukais, o kovinį. Nežinau, ką jis ten su tokiu ginklu medžioja, vilkus ar meškas mūsų rajono miške, neesmė, bet jis jaučiasi suaugęs. Augo jis kartu su mumis, šniodamas feną.
    O dar yra atvejis kai norima maištauti. Vat pavyzdžiui tėvai gaidžiai, jaunuolio subjektyviu manymu, ir viskas, ir nieko tu jam nepaaiškinsi. Jis ims, ir specialiai tam, kad jiems kažką įrodyti, nors ir netiesiogiai, pradės vartoti. Arba gerti. Neva žiūrėkit, koks aš nekontroliuojamas, blaškaus po miestą visą naktį, ateinu namo, šoku D'n'B ritmu paryčiais balkone ir nerūpi man ką jus šnekat, aš turiu savo gyvenimą. Aišku, jie pamiršta apie tai, kad vakarą iki to jie iš tų pačių tėvų išprašė keliasdešimt litų ratams nusipirkt, ir kad tėvai visą naktį nemiegojo. Jie tiesiog mano, kad jie yra nepriklausomi, ir narkotikai padaro juos laisvais. Čia noriu pasakyti labai įdomų dalyką - taip, narkotikai jus atlaisvina nuo faktiškai visų visuomeninių įsipareigojimų. Jus galite dėti ant tėvų, mokslų, studijų, policijos, gydytojų, gėjų ir tt.
    Tiesiog jus priklausote jau kitam būreliui - narkomanų, iš kurio yra du keliai. Jeigu kas nežino, apšviesiu - pirmasis kelias yra paprastas ir lengvas, jūsų nemuose groja muzika, bet jus jos negirdite, o po kelių dienų jus veža į Rokantiškes, Kariotiškes, ar panašiai. Nevilniečiams pasakysiu kad tai - kapinės. Antras kelias sunkus, pavojingas, rizikingas ir išvis, kitus budvardžius pasirinkite jau pagal skonį - vienu žodžiu jis nelengvas. Iš to išbrįsta tik vienetai, tai pasakykite man, kam jums tokia vat nepriklausomybė?
    Dar yra atvejis, kai narkotikų dėka žmonės bando pasikeisti. Vat kažkas yra labai užsikompleksavęs, jį daužo naktį chuliganai, jam panos neduoda (kaikurie netgi puola į neviltį, bando kitą variantą ir...o Dieve, supranta kad jiems ir vaikinai neduoda), jam šuo vakar stotelėj autobuso laukiant koją apmyžo, toks vat jis visas nelaimingas ir nieko nemylimas. O narkotikai puikiai atlaisvina žmogaus pasąmonę. Alkoholis, jau sakiau, kiek buduliškas metodas, galima apsivemt netyčia, ar kažkas panašaus, o čia žiūrėkit kokia jūra galimybių - ir skaldysi nerealus bajerius, parūkęs žolės, ir tusinsi kaip M.Jackson'as, prisirijęs ratų, ir tt ir tt. Laikui bėgant žmonės užsimiršta, netgi manau, ir jus jau primiršote, todėl priminsiu, dėl visa ko - iš šito tik du keliai. Juos jau žinote.
    Štai dėl viso šito žmonės ir pradeda vartoti. Nebūna taip, kad eini eini, paslysti, krenti, ir nosim į kokaino maišą pataikai. Nelabai būna ir taip, kad prie mokyklos ateina pikti dėdės su odinėm striukėm ir vaikams saldainiukus dalina, o ten matot, narkotikai, ir vaikai po to tuos saldainiukus iš dėdžių jau perka. Vaikas Tu, ar ne vaikas, gal jau senukas suvaikėjęs, neesmė - kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus ir pasirinkimus pats. Aš vat, du metus atsakinėjau degradavusiu gyvenimu už savo blogą pasirinkimą. Pamąstykite.
     
    Narc III.Baltoji trasa
     
    Žinote, žmonės yra dviejų rūšių - čia aš drąsiai Jums piršiu savo filosofiją, ir manau, kad esu teisus. Yra žmonės teisingi, o yra neteisingi. Pirmieji tai tie, kurie mokosi ten, stengiasi, siekia kažkokių normalių dalykų - gražaus gyvenimo, mašinos kažkokios, žmonos padorios, vaikų sveikų ir tokių pat, teisingų. O yra žmonės neteisingi - jie neaišku kodėl gyvena, ir išvis neaišku, jie gyvena, ar stengiasi išgyventi - jie konfrontuoja su aplinkiniais, su pasauliu, jie bėga nuo visų, jie gyvena savyje, jiems nereikia nieko normalaus, jiems tik leisk prastūmti laiką ir užsiimti kuo nors nenaudingu.
    Buvau teisingas vaikinas, bet mane traukė į tą pogrindį. Turėjau gerą darbą, viskas buvo šaunu, vaikščiojau švairiai ir gražiai apsirengęs, buvau netgi kartą teatre. Bet man tas greitai nusibodo, vadinau savo tuometinį gyvenimą rutina. Ir buvau teisus, iš kažkurios pusės. Bet kai man pasiūlė narkotikus, supratau, kad baltoji trasa - tai bilietas į underground'ą, ir kad pamatysiu tai, ką mato mano draugai - naktinį gyvenimą, kitokį, nei tą, prie kurio esu įpratęs. Linksmybės kitaip, bendravimas kitaip, laisvalaikis kitaip. Tikrai, gavau visa tai. Deja...
    Kai Tu šoki į baltą trasą, amfetamino dėka, Tu atsidūri kitoje realybėje. Dabar veiksmas vyksta naktį, gali netgi jaustis kažkokiu vampyru savotišku, nakties gyventoju. Nežinau, kodėl taip yra, bet vartojama dažniausiai vakare, ir gyvenimas verda tik naktį - nes naktis, ji matyt, visokių tokių tipų globėja. Joje lengva pasimesti, pasislėpti ir likti su savim, arba savo draugais.
    Greita mašina - būtinas atributas tokio gyvenimo pradžios. Po to, kai mašinos savininkas ją sudaužo apsivartojęs, arba parduoda, nes pinigų jau biški trūksta, tinka ir dviratis. O po to, apsišniojus, gana greitai ir kojos neša tikslo link. Tikslai - kiekvieną kartą vis skirtingi. Mes nebuvome tie degradai, kurie vaikščioja ir vagišiauja, kurie šaudo babkės iš loxelių. Mes pinigų turėjome, ir juos "investavome" į narkotikus. Ir tada jau buvo...lankėmes visose įdomesnese naktinėse Vilniaus ir jo apylinkių vietose. Kalbindavo panelės, susipažindavome su panašiais "bakūriukais". Kajfas nešė mus į priekį, bet nežinojome, ką darome. Kažkur judėjome, o atsidūrę reikalingame taške, rasdavome kitą. Taip ir tampėmes, be konkretaus tikslo.
    Miegojome dieną, tėvams sakydami kad tiesiog pavargome darbe. Po to gavome butą, ir ten išvis atkrito bet kokios baimės - dabar galėjome žaisti visokius azartinius žaidimus, kviestis chebrą, daryti nesąmones, ir likti nepastebėti. Apsivartoję mes jautėme didelį kiekį jėgos, ypatingą intelekto lygį, bet nejautėme skausmo. Mes daužėmes ne todėl, kad norėjome kažkam kažką įrodyti, o todėl, kad neskaudėjo, ir mes nugalėdavome. Mes ėjome, nes turėjome jėgų, mes rašėme, nes gaudavosi puikūs tekstai
    Tai buvo svajonių kelias. Tai buvo tikrai nuostabūs laikotarpis mano ir mano draugų gyvenime. Mes gavome netikėtai žymiai daugiau, nei tikėjomes ir galėjome pasiimti. Bet vėliau to visko netekome. Tą iš mūsų atėmė, nes kelias pradėjo siaurėti. Juo jau negalėjome judėti visi kartu...
     
    Narc IV.Tunelis
     
    Pas mane pradėta serija įrašų apie tą laikotarpį, kai aktyviai vartojau narkotikus. Ir kažkaip, norėdamas iki galo viską surašyti, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Pradėjau gyvybingai, gana įdomiai, objektyviai, bet laikui bėgant nukrypau į kažkokius popsinius įrašus apie tai, ką visi ir taip žino. O dabar biški grįšime prie sunkesnės temos, taigi prie narkotikų.
    Vartoti aš kaip žinia pradėjau žvaliai, gyvybingai, sakykime taip, su dideliu entuziazmu, mes darėme daug įdomių dalykų, lankėme įvairias turistų pamėgtas vietas, bendravome su blondinėmis, briunetėmis, plikomis ir kitomis merginomis, domėjomes astronomija, geografija, fizika ir kitais mokslais, juokemės verkemė ir kitaip leidome laisvalaikį, kurio atsirado labai daug... Nes narkotikai tai toks "visko gyvenime pakaitalas". Vienas mano draugas sportavo, kitas dirbo, aš dirbau ir mokiaus. Labai greitai mes visi tryse nedarėme nieko. Tiesa, kodėl gi nedarėme, mes vartojome.
    Tai buvo daugmaž praeitą vasarą, kai įvyko pirmasis skambutis. Skambutis su žinia, kad Jonas ko gero, yra visgi labiau narkomanas nei narkomanas. Toks žinote, paprastas čia yra pasirinkimas - arba Tu esi vartojantis, arba ne, ir kartais sunku suprasti, koks gi Tu esi, jeigu aišku nesi koks vienuolis ten ar moksliukas, matantis tik knygas.
    Ir vat kad tapau priklausomu nuo narkotiku, aš supratau jau daugmaž iškart. Na, kai sėdi vakare ir bandai prikubaturint ką nors gero ir skambinėji draugams su klausimu "Šniosim?" tai čia ryškiai faktas, bylojantis kad ne viskas yra gerai. Na aiškiai sportininkai kokie, ar ten kiti šaunuoliai, taip nedaro. Bet vistiek kažkur giliai pasąmonėje tikėjaus, kad čia nieko blogo nėra. Kol nesugalvojau netyčia padaryti mažą maratoną.
    Maratonas gavosi įdomus - penkias dienas iš eilės, rodos, nuo trečiadienio iki pirmadienio, vartojau. Ir dariau tai taip brandžiai ir stebėtinai tiksliai, kad visas tas paras dar ir nemiegojau. Ir vat kaip šiandien prisimenu tą dieną. Pirmadienio vakaras. Gal kokia 20:00, gal mažiau. Bet kažkur ten vakare. Sėdim mes su draugu, kuris miegojo, bet miegojo valandikę, prieš dvi dienas. Ir mes žiūrime vienas į kitą. Visi žiūri vienas į kitą, bet to susižvalgymo nepamiršiu niekada. Jis visas perkreiptas, ištinęs, panašus labiau į sutraumuotą briedį, nei į žmogų. Ir aš ko gero lygiai toks pat. Ir mes jau negalim šnekėti. Tiesiog žiūrim vienas į kitą. Ir suprantam, kad narkotikai jau ko gero, yra stipresni už mus...
    Amfetaminas tai šauni medžiaga, būtų išvis geriausia pasaulyje, jeigu ne tas, kad jo dėka neįmanoma užmigti ir yra eikvojamos visos jėgos, netgi tos, kurias turi kūnas sukaupęs avarinėms situacijoms (patikėkit, tai tiesa). Ir tada važiuoja stogas, gyvenimas aplinkui plaukia savo ritmu, o žmogus, arba tiksliau ta būtybė, kuri į žmogų panaši, plaukia saviškiu. Tiesa, ne ritmingai ir nelabai stabiliai, bet visgi. Stogas važiuoja taip, kad žmonėms atsiranda paranoja. Paranoja išvis man buvo vos ne labiausiai girdimas žodis. Atrodė kad pana miega su kitu, atrodė kad mus seka policija, atrodė kad tuoj į namą įvažiuos koks sunkvežimis. Jums juokinga? Man irgi. Dabar. O tada buvo labai rimta, ir tas kėlė tikrąją, neapsakomą, baimę.
    Ir mirė visi jausmai. Išvis, absoliučiai. Jausmų jau nebuvo. Visi turėjo jausmus, o mes - ne. Kreivokai šypsojomes, pigiai vaizdavome įsimylėjusius, barbariškai elgėmes kai pykome - bet visa tai buvo netikra. Galima netgi pasakyti, kad visa tai buvo kaip tikroji Matrica realybėje. Rodos, eini kažkur, bet neeini. Rodos užmigai, bet kažkaip ir nemiegi. Rodos, buvai kažkur, bet ten Tavęs nebuvo. Taip ir gyvenom. Taip klimpome vis giliau ir giliau, ir kas svarbiausia, nesinorėjo sustoti. O kam sustoti, kai nuo kalniuko riedama greičiau ir lengviau, negu į jį kopiama?
    Taip po biški ir bėgo dienos. Naktys... Vėliau atėjo, kaip ir kiekvienam, viltis. Bet apie viltį sekančioje dalyje. Pažymiu, ne "koOrinOoke", o dalyje. Čia ne vaikų darželis, ir ne pasakos. Čia viskas žymiai rimčiau...
     
    Narc V. Viltis
     
    Būna taip kad visas mūsų gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Arba katei po uodega. Arba dar kurnors, bet tikrai ne ten, kur turėtų eiti. Dabar kalbu ne apie tą atvejį, kai Jūs, būdama kokia 8-oke, nelaimingai įsimylėjote kokį Petriuką 9-oką ir užsidepresavus bandote nusižudyti išgėrus net visas penkiąs aspirino tabletes. Ir gulite taip sau ant sofos, aimanuojate tam kad paskutinės Jūsų akimirkos Žemėj atrodytu kuo tragiškiau, ir galvojate - man nėra dėl ko gyventi, todėl aš palieku Tave, pasauly. Atsidustate paskutinį kartą, palenkiate galvą ir...ir nieko. Dar gyva.
    Kalba eis apie labiau globalius dalykus, tai yra mano pavyzdžiu buvo taip, kad aš planavau kad kažkur 25-erių pas mane bus mano nuosavas namas, žmona miela, vaikelis ten koks lakstantis po parketą ir rėkaujantis "šokoledo!", mašinikė garažiuke kokia naujesnė. Bet deja, kadangi kalbame apie 2007-ųjų vasarą, tai aš puikiai supratau, kad globaliai ar ne globaliai, aš nieko gero nepasieksiu ir neturėsiu. Geriausiu atveju gausis bendrabutis, peroksidinė kasininkė iš Maksimos ir dviratis koridoriuj.
    Ir vat su tokiomis, nelabai optimistiškomis mintimis gyvendamas, aš vartojau dar labiau. O po to kai pradėjau vartoti dar labiau, tai atėjo toks laikotarpis kai pradėjau vartoti dar labiau nei labiau. Bet kaip visada būna gyvenime (ir mano draugams taip buvo) atėjo kažkoks vos ne Marijos apsireiškimas, ir man labai pasisekė gyvenime. Gavau darbą projektų vadovu vienoje reklamos agentūroje. Dabar paklausite, koks Tu narkomanas buvai, jeigu Tau tokius darbus siūlo? Na matote, taip būna, kad netgi inteligentiškai atrodantys žmonės iš tiesų vartoja.
    Prisimenu, tada parašiau vienam draugui, po to pokalbio dėl darbo - viskas seni, dabar aš neniuxinsiu. Viskas bus ore. Ir jis patikėjo. Ir aš pats patikėjau. Ir pradėjau ten šliaužioti į tą darbą rytais, išgėręs ryte kavutės ir keikdamas visą pasaulį, kad šiais laikais verslaujančiam jaunimui gyventi sunku. Aš žinot, toks kaip tarakonas esu, prisiderinu prie betkokių sąlygų per trumpiausią laikotarpį. Po to gavau algą, o tėvai mostelėjo ranka ir pasakė, kad esu jau suaugęs ir savarankiškas, ir galiu gyventi vienas. Ir atidavė man kažkada žadėtą butą.
    Ir aš ten pirmą mėnėsį labai gražiai viską dariau, aha. Kaip koks viengungis toks išsvajotas iš filmo, tvarkiaus, kariavau su tarakonais, pas mane ateidavo kažkokie ten kaimynai, kaimynės, kažkokie giminaičiai ten atsitempę buvo, o aš visas toks šaunuolis, nevartojantis, ir išvis beveik primiršęs ką reiškia narkotikai. Ir visi taip šypsosi, tokie patenkinti, Jonas išvis atrodo kaip asmuo, simbolizuojantis viso pasaulio džiaugsmą ir laimę.
    O po to narkotikai grįžo. Negaliu tiksliai pasakyti kas ten buvo kaltas, ar aš, ar pati ta medžiaga, ar brolis, kuris jų man atvežė, ar pasaulis visas kažkoks neteisingas yra, ar kokia Marytė iš gretimos gatvės man taip nepatiko kad iš nuoskaudos nusprendžiau užvartoti. Bet taip padariau. Ir prasidėjo baisiausias mano laikotarpis gyvenime, kai vartojime, pyktyje, agresijoje manęs jau niekas negalėjo sustabdyti. Tai buvo klasiškas vartojimo laikotarpis, toks grynai narkomaniškas, tiesiogine to žodžio prasme.
    Lygi šiol nesuprantu, kodėl nepasinaudojau galimybe gyventi gražiai ir gerai. Tai ko gero, yra žmogiška, bijoti gyventi gerai, ir stengtis sėdėti šudė. Juk ten taip šilta ir įprasta būti. O kad išlikti sveikam, geram ir šauniam, juk reikia stengtis. Tam, kad būti blogu, daug nereikia. Keletas gramų ir Tu jau toks.
    VI dalis bus labai sudėtinga. Ir jos daugelis nesupras. Bet jos, kaip ir iš savo gyvenimo, deja, aš išbraukti negaliu...
     
    Narc IV. JJ
     
    Jūs galvojate aš kiekvieną dieną taip sau sėdžiu ir galvoju - kaip čia man ką nors įdomesnio parašyti point chebrai, kaip čia Juos nustebinti kokiais ekstravagantiškais pasipasakojimais kaip ten prieš kokius metus laiko aš kažką ten vartojau ir kaip jie visi subėgs man rašyti kad esu šaunuolis? Taip nėra. Kaip sakoma, tarp mūsų šnekant, kai prieš tris mėnėsius gulėjau reabilitacijoj (nuo narkotikų jeigu ką, ne nuo šokolado kokio ar sekso, kas irgi beje būna) man soc.darbuotoja pasakė, kad turėdamas talentą galėčiau kaipnors prisidėti prie narkotikų prevencinės programos, ir kaip nors tą visą jaunimą įtakoti. Bent biški, bent vieną kokį jaunuolį. Ir tai jau būtų gerai.
    O dar pagal programą turėjau rašyti dienoraštį, nesuprantu kam, bet atseit tai padėda. Todėl nusprendžiau nušauti du zujkius vienu metu ir todėl Jus skaitote kad ir šitą tekstą. Ir pas mane guli "špargalkė" šalia, kurioje esu surašęs jau seniai visas 9 temas. Ir viskas buvo ok kol nepriėjau prie šitos, 6-os, nes jos pavadinimas yra JJ. O jis reiškia mano ir mano buvusios panelės inicialus. Ir man pasidarė nejauku, ir netgi kažkiek bjauru, kad turėsiu prisiminti tą laikotarpį. Bet reikia...
    Šiaip baisiausia yra kai narkotikus vartojama poroje, kai ir vaikinas, ir panelė vartoja kartu. To pasekoje narkotikų beveik neįmanoma atsisakyti, reikia iš pradžių išsiskirti, ir tik tada pamiršti visa tai. Kodėl? Jau rašiau ankščiau, kad pavartojus seksas tampa labai įdomiu tokiu, kosmišku užsiėmimu, ir kažkaip po to labai sunku ne iš šio ne iš to atsisakyti tokios pramogos. Taip pat blogai yra vartoti narkotikus ir alkoholį, tas faktiškai žaloja smegenis ne dvigubai, o dešimt kartų labiau. Čia ne man prisisapnavo, matau pagal pažįstamų pavyzdžius ir reabilitacijoj irgi tą sakė. Kad ir kaip būtų graudu taip sakyti, bet visgi - jeigu jau vartojate, tai bent jau negerkite...
    O mes taip darėm. Išvis namuose pas mane visą tą ~9mėn žymaus vartojimo metu sukiojosi tokie pagrindiniai veikėjai : aš (originalu), kažkokia mergina (skirta meilės vaizdavimui), geras vaikystės draugas (iš mūsų kažkada minėtos trijulės likom deja, tik dviese...štai suprasit gal galų gale ką reiškia narkotikai?), jo panelė, mano abu broliai, ir dar daug liaudies masofkėj, gal kokių 50 buvo įvairių veikėjų apsilankę. Visi vartojantys, o tie, kas nebuvo vartojantys, pavartodavo, kažkaip, neturėjo jie tiesą sakant pasirinkimo. Deja...
    Mes labai mėgome linksmintis. Laikui bėgant pas mane atsirado daug stalo žaidimų, Alias ten, Monopoly, šaškės, kortos aišku, ir tt. Taigi galima pasakyti kad pas mus buvo dar gana toks intelektualus narkomanėlių klubelis. Visas veiksmas visada vyko naktį, dieną kažkaip sarmata narkomanams vartoti. Tuo metu, kai virtuvėj keletas žmonių ką nors žaidė, kambary visada kažkas sėdėjo prie kompo, ir dar kažkas dulkinosi lovoj. Ir tas kur sėdėjo prie kompo jis dažniausiai man atrodo net nesidomėjo ką ten anie du daro. To pasekoje pas mane kompe atsirado kokie ~10GB muzikos, kurios aš išvis nemėgstu ir kurią siunčiaus ne aš. O kartais lovoj mylėjosi po dvi poras.
    O vėliau draugas ir brolis pradėjo prekiauti narkotikais, na, turėti didesnius kiekius, ir narkotikų išvis buvo daug ir nemokamai. Ir mes vis didinom kiekį. Pavyzdžiui prisimenu per vieną vakarą su panele suvartojome 5 gramus amfetamino. Ir nieko, nei bloga buvo, nei ką. Anoji išvis vėliau užmigo, o kai ji užmigo, užmigau ir aš. Tiesa, ji mane pažadino nes nusprendė kad tuoj mirs. Ryškiai toli jai iki mirties buvo.
    Ateidavo žmonės, kurių beveik nepažinojau, ir jie vos ne ant kelių maldavo kad nevartočiau. Nesuprantu lygi šiol, kodėl jie taip stengėsi manim rūpintis? Juk toks būdas neveikia. Matyt, jie jauni ir nepatyrę, kad taip žeminasi. Tiesa, jie savo metu irgi užvartodavo, ir jau nekankino mano pavargusių smegenų savo aimanavimais
    Iš pirmo žvilgsnio, bent jau aš, kai prisimenu kaip mes vartojom, ką darėm, atsiranda nostalgija. Tikrai. Atsiranda noras vėl taip padaryti, juk čia taip įdomiai buvo, taip kažkaip, nebūdingai. Bet pripažinsiu, visa tai buvo vienas didelis šudas. Nėra jokios romantikos, nieko linksmo tame, ką mes darėme. Tiesiog taipa trodo, gyvenant teisingai ir gerai, kad pabūti blogu būtų įdomus nuotykis. Bet tai yra tiesiog žema...
    Dabar tikrai sustojau su narkotikais. Ta prasme, netgi jeigu užvartočiau kažkaip ten įmantriai patekęs į situaciją, kai to norėčiau, ko gero sekančią dieną gailėčiaus ir to nekartočiau. Bet tada buvo taip, kad net vieną dieną išgyventi be narkotikų buvo neįmanoma. Esmė ne tame, kad mane laužė ten, ar sveikata buvo bloga, ar kas, ar kad fiziškai vos ne susisukęs gulėdavau be narkotikų. Ne. Priklausomybė yra psichologinė, ir tai yra baisiausia.
    Kai vartoji narkotikus tam tikrą laiko tarpą, pas Tave jau nėra žodžio Stop. Tai žmonių fiziologija, nieko čia nepadarysi. Įsiminkite, narkotikai veikia tiksliai būtent per tas smegenų sritis, per kurias turėtų. Tai nėra alkoholis, kurio esmė kiek kitokia. Narkotikai žmonės padaro savo vergais, netgi pačius stipriausius. Tikrai nežinau kaip, nežinau kodėl, na negaliu pasakyti nuoširdžiai, kame ten visa esmė. Tiesiog taip yra, žinau iš praktikos. Saugokit save
     
    Narc VII. Kryžkelė
     
    Manau tikrai niekas iš Jūsų, tų, kas skaitė mano ankstesnius dienoraščius, nesistebės, jei prisipažinsiu kad noriu labai daug. Esu nesveikas maksimalistas bei optimistas viename, ir iš gyvenimo visada tikėjaus tik visko kas geriausia. Tai nebuvo kažkoks naivus svaičiojimas, tiesiog Dievas ten, ar tėvai, nežinau kas tiksliai, man suteikė galimybę būti na tokiu gana nedurnu žmogumi, kuris žino ko reikia siekti ir daugmaž primeta kaip tą daryti.
    Narkotikų vartojimas ryškiai ne sąlygoją žmogaus progresą. Nemeluosiu, būna atveju, kad netgi vartodami kaikurie sugeba ne degraduoti, o plūduriuoti vienoj vietoj, kas irgi yra tikrai neblogas rezultatas. Deja, mano vartojimas buvo destruktyvus. Ir aš tuom džiaugiaus. Žinote, nesinori kelti kažkokios sensacijos ten, ir suteikinėti Jums galimybę užsikabinti už žodžių kurie toliau seks - susitarkime, kad Jūs tai perskaitysite ir niekaip nekomentuosite, ir išvis, priimsite kaip ir visą kitą - bendram kontekste, o ne dalimis. Taigi vat vartojau aš ko gero dėl to, kad norėjau tokiu būdu po biški tepti slides iš šio pasaulio. Nes gyvenimas buvo man jau pabodęs. Jis man nenorėjo duoti to, ko labai norėjau...
    Žmonės, kurie vartoja ne tam, kad pajustų kajfa, o todėl kad jiems savo metu viskas pabodo ir jie metėsi į kraštutinumus, jie tokie labai komplikuoti yra, ir juos labai sunku ištraukti iš to, kaip reabilitacijoj dažnai mėgo sakyti, "liūno". Bet jeigu juos ištrauki iš ten (nes jie savo jėgom niekad net pirštu nepajudins kad atsisakyti narkotikų), yra didelė tikimybė kad jie negrįš į vartojimą, pamatę kad gyvenimas yra gražūs, o ne tokia žopkė, kaip jiems atrodė. Yra ir kita žmonių kategorija, kuriems narkotikai tai pramoga, kuriuos realiai "veža" nuo vartojimo - tokius gana nesunku įkalbėti nevartoti, bet po kažkokio laiko tarpo jie vistiek užsikūbaturina ten ką nors skanaus sau...
    Taigi mane reikėjo kažkam tempti iš visuomenės dugno. Ir buvo žmonių kurie tai darė. Ir netgi keli iš jų dažnai apsilanko point'e. Viena kaimynystėje gyvenusi mieloji panelė labai kažkodėl dėl manęs stengėsi. Nei aš jos ten kokia meilė buvau, nei kas mus ypatingai siejo, tiesiog buvome draugiški vienas kitam jaunuoliai. Ir kai aš į narkotikus įklimpau ypatingai giliai, ji dažnai ateidavo, kažkaip bandė pasiūlyti alternatyvas, kad ir brendžio išgert...Kartą su ta chebra (tos kaimynės chebra) gėriau rodos 9 dienąs, ir nevartojau. Ir išvis galvojau kad jau niekad nevartojau. Buvo tikrai smagu, ir vis kažkas kitko. Bet jos išėjo, atėjo draugas su fenu, užvartojom ir pamiršom.
    Tos panelės vardo neminėjau dėl konspiracijos ir tt, o vat apie vartotoją eddlie tai pasakysiu asmeniškai. Jis visgi, visus mano tekstus atidžiai pasiskaito, pasižiūri ko gero, ar nėra ten kokių prikūrta pasakų, ir pažymi pastabas man po to. Jis buvo (ir yra ir bus) vienas iš tų draugų senesnių, kurie irgi labai norėjo kad nustočiau vartoti. Jis mane pažinojo dar prieš vartojimą ir puikiai matė, kaip stipriai pasikeičiau per tą laikotarpį. Prisimenu, kaip pupelių sriubą virėm, kaip jis pabuvo pas mane kad nevartočiau, parodė kad yra alternatyvos narkotikams. Tai šaunus žmogus, kuris beje dabar man yra kaip ir geriausias draugas. Nes jis to vertas. Bet ir jam nesigavo...
    Trumpai tariant, niekam nesisekė mane paveikti taip, kad meščiau narkotikus. Ir vat žmonės teiraujasi dažnai, o kodėl aš visgi sustojau vartoti? Matote, labai laiku susigaudė mano tėvai, pastebėję kad kažkas su jų sūnum yra netaip. O dar turiu gerą dėdę, kuris savo laiku metė alkoholį. Ir žinojo kaip atsisakyti priklausomybės. Žinote, pas mane labai stipri šeima, labai draugiška, teisinga, krikščioniška vienu žodžiu. Jų dėka, daugiausia, jų teisingos reakcijos į mano vartojimą dėka, aš pradėjau jau mąstyti, kad vartojimas nėra gerai.
    Būtų melas, jei pasakyčiau, kad priėmiau pasiūlymą pabūti reabilitacijoj mėnėsiuką dėl to, kad taip norėjo tėvai, arba kad pats labai jau veržiaus nevartoti. Tiesiog kiek paslaptingai, bet taktiškai pasakysiu, kad man buvo padarytas pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti. Gana toks materialus pasiūlymas, ir manau neverta visiems skelbtis, ką man pažadėjo už tai, kad nevartočiau. Ir aš, kaip mažasis materialistas, buvau elementariai papirktas. Todėl ir paspaudžiau tą "stabdį". O vėliau jau ir pats, matydamas koks gražūs yra visgi blaivus gyvenimas, nuoširdžiai visiems dėkojau, kas man padėjo. Ir čia, šiame tekste, irgi noriu padėkoti jiems už tai, kad nenusisuko sunkiausiu man laikotarpiu.
    Sunkiausias jis buvo ne todėl, kad fiziškai skaudėjo, ar kad bombardavimas koks vyko, ar kad nieko neturėjau valgyt mėnėsį, o todėl, kad man realiai reikėjo paramos. Ir visi, kas buvo man artimiausieji žmonės, labai prisidėjo prie mano "atgimimo". Kai ištinka tikra, didelė bėda, draugai ir giminės niekada nenusisuka. Žinokite tai, kad ir kokie būtų Jūsų santykiai su jais, jie visada bus šalia. Jūs ne vieni šitam pasauly.
     
    Narc XVIII. Reabilitacija
     
    Visą gyvenimą man atrodė, kad Vilniuje yra trys kritinės vietos, teritorija aplink kurias gali vadintis degradų žemė, ar panašiai. Pirmoji vieta man visada buvo taboras, antroji - Psichų namai Naujojoj Vilnioj, o trečioje - narkologinis Gerosios Vilties gatvėj. Aš aišku gyvenime visko tikėjaus, turėjau omeny kad kelias visgi būna ne rožėm klotas, kad visko atsitinka ir visur gali tekti pabūti, bet niekada negalvojau kad Gerosios Vilties gatvėj praleisiu visą mėnėsį savo gyvenimo.
    Kiek prisimenu, buvo gana karšta diena. Atėjome su dėdė pas skyriaus vedėją, ji manęs paklausė ar sugebėsiu namuose dvi savaites pabūti be narkotikų, nes atseit apsvaigusių neima. Pasakiau kad sugebėsiu, o dėl visa ko, kad tikrai sugebėčiau, man padarė mini-ekskursiją pro antrame aukšte esantį detoksą, kur labai smirdėjo ir vaikščiojo pridėję į kelnes senukai ir, kas dar žiauriau atrodė, senutės. Tas tikrai pakėlė mano motyvacija iki neregėtai aukšto lygio, ir apšalęs grįžau į savo gimtąsiąs Karoliniškes, kur nuėjau pas draugą ir iš to išgąščio ramia sąžine užvartojau. O po to sekančią dieną vėl pavartojau, juk reikėjo padaryti tą "paskutinį kartą". Ir sekančią dieną vėl...
    Liekant dešimčiai dienų labai susirūpinau, kad man be gydymosi mėnėsio gali tekti dar dvi savaitikes pasėdėti degradų apsuptyje detoksikacijoj, todėl nuėjau į darželį, kur dažniausiai laiką leido mūsų visi "oldschool'iniai" vartotojai. Čia tie, kurie vartojo dar tada, kai aš alų bandžiau ragauti vaikystėj. Pasikonsultavęs su žymiais ir plačiai žinomais gydytojais-toksikologais, profesoriais tarpgalaktinio lygio (deja, kažkodėl kolkas neatestuotais), supratau kad amfetaminui išvesti iš kūno reikia tik penkių dienų, todėl galiu vėl pavartoti. Taip penkiąs dienas aš ir kūbaturinau sau ramiai, o atėjus valandai 0, sėdau ant dviračio ir pradėjau sportuoti trumpai tariant.
    Vargais negalais mane priėmė ir be detoksikacijos. Reabilitavimo principas yra labai paprastas - keliasdešimt žmonių, priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų, gyvena visą mėnėsį penktame aukšte, gali išeiti tik valandai į miestą, o vakarais turi lankyti AA/NA grupę. O rytais buvo bendravimas su psichologe. O dieną vyko visokios ten paskaitos apie alkoholio ir narkotikų žąlą.
    Kas mane iškart nustebino, tai tas faktas, kad ten buvo tikrai švaru ir gana jauku. Ta prasme, aiškiai ne Reval Hotel Lietuva, bet visgi - žymiai geriau nei galėjau sau įsivaizduoti. Ir žmonės buvo disciplinuoti, jau nemažai pažengę savo blaivume. Dauguma buvo kažkokie kaip su pririštu akmenim prie kojos, arba ne, tiksliau sakant, kaip su silikatinė plyta ant galvos, paniurę tokie, prislėgti. Tada ko gero supratau, kad mano mažytės problemelės yra absoliutus niekas palyginus su tuom, ką žmonės yra praradę alkoholio ar narkotikų dėka.
    Psichokorekcija buvo įdomus užsiėmimas. Sėdi sau kokie 10 žmonių, ir bendrauja. Tema laisva, bet geriausia kalbėti ir analizuoti savo jausmus. Tam ratelyje sėdi dar ir psichologė. Kiek teko girdėti vėliau, gydymosi pabaigon, žmonės sakė kad ratuke sėdėjo du psichologai, vienas tikras, kitas Jonas. Štai toks kalamburas. Išmokstama vertinti kitus žmonės, jų jausmus, pažinti save, atsiskleisti ir tt. Pasirodo, visokie ten senukai nemažai pagyvenę, pavyzdžiui labai nemoka išreikšti teisingai savo draugiškumą ten kokį, ar elementarų pyktį. Ypač prie jų savęs pažinimo prisidėjau aš, kuom neapsakomai didžiuojuos - turiu retą talentą savo ciniškumu ir ironija supykdint betkokį žmogų. Akimirksniu.
    Paskaitos buvo labiau apie alkoholio žąlą, todėl jų metu dažniausiai miegojau. Kaip vėliau sakiau, "dabar tikrai negersiu". Žmonės alkoholio dėka susigadino ištisus gyvenimus, sugriovė savo šeimas, prarado visą savo turtą. Ir tai buvo ne filmas, ne pasakojimas koks per teliką. Tai buvo realūs, jau šiektiek pažįstami žmonės.
    O dar kiekvienas iš mūsų turėjo savo didelę baltą knygą, kurią radau prieš rašydamas šį tekstą. Nes norėjau rimtai pasiruošti ir parašyti kažką kaip buvo, o ne kažką, ką prisimenu (turint omeny, kad mano atmintis silpna, tektų jums skaityti visokias pievas...). Ten mes vykdėmė visokias užduotis, stebėjome savo jausmus, samprotavome amžinosiomis temomis ir panašiai. Radau įdomią vietą tokią, kur buvo klausimas "Kas jus labiausiai neramina šiuo metu?". Atsakymas man patinka tuom, kad jis parodo, kaip lengvai pamiršau visus neramumus susijusius su narkotikais, savo pana ten buvusią ir panašiai. Atsakymas buvo "Mykolas ožys". Pagaliau pradėjau gyventi realybe, o ne praeitimi. Tai labai svarbu. Po to man psichologė pasiūlė papasakoti Mykolui ką apie jį galvoju (o Mykolas tai senukas kokių 60-ies metų). Papasakojau jam gana vaiždžiai ir nuoširdžiai, už ką gavau įspėjimą nuo vėdėjos.
    O NA grupės tai yra toks dalykas, kuris kartais šmekšteli per TV. Netgi Prison Break seriale ten ta Sara sėdėjo būrelyje vienam ir sakė "Sveiki, esu Sara, ir aš esu narkomanė". Tai vat, aš irgi taip sėdėjau. Tiesa sakant, niekas lygi šiol nesupranta NA grupių efektyvumo principų, bet jos tikrai veikia. Kol jas lankai, nevartoji. Ten nėra nieko išvis, jokių įmantrių dalykų, susirenka buvę narkomanai ir tiesiog pasakoja, kaip kas ką veikė, ką kas kankina. Bet ten yra linksma, ir žmonės įdomūs renkasi. Pavyzdžiui vienas pasiūlė vakaro temą "Ar aš pasirengęs rimtiems santykiams?". Taip ir užrašė - "Ar Artūras pasirengęs rimtiems santykiams":) Nors jis turėjo omeny, kad kiekvienas papasakotų apie save.
    Buvę narkomanai nuo esamų narkomanų skyriasi manau, tik dviems dalykais. Visų pirma jie nevartoja, visų antra, jie moka nuoširdžiai šypsotis. Tas duoda tikrai daug. Nebežinau, toks gana įdomus aišku tekstas gavosi, kažkiek originalus, nes nieko panašaus dar nesu rašęs. Tikiuosi, buvo įdomu. O serija "Narc" artėja prie pabaigos, ir mums be šito, liko dar vienas, paskutinis skaitinys. Todėl visi kritikai gali ramiai atsidūsti:)
     
    Narc IX. Taškas
     
    Pastarąjį pusmetį mano gyvenime žodis narkotikai ten, kartu su žodižiais vartoti, nevartoti, būti ar nebūti, pastoviai sukosi ir švyturiavo taip, kad vietos kitkam beveik jau ir nebuvo. Šeima, draugai, kažkokie vėl sutikti seniai pažįstami žmonės, nauji draugai - su visais kalba ėjo iš esmės apie narkotikus. Prisipažinsiu, jau kažkiek ir pavargau. Gana nemažai praėjo laiko nuo tos dienos, kai nustojau vartoti. Gana nemažai viskas pasikeiė, reikia tą suprasti.
    Man pasisekė. Sugebėjau taktiškai ir protingai, sistematiškai pakeisti gyvenimą taip, kad jame neliktų vietos narkotinėms medžiagoms. Natūraliai kad neliktų, o ne kad turėčiau nuo to bėgti ar slėptis. Nuo jų niekas nepabėga. Nuo to niekas neišsigydo. Tiesiog reikia keisti gyvenimą, aplinką, draugus. Dabar, atsigręždamas atgal, suprantu kad tai puikiai padariau.
    Viskame, prie ko prisiliečiu, su kuo esu, ką darau, ką myliu, ko noriu - nėra narkotikų. Mano gyvenimėlyje narkotikai nebuvo kažkoks absoliutas, kuris atsirado kaip kometa iš giedro dangaus ir nuspalvino mano gyvenimą. Ne, narkotikai buvo tik noras pabėgti nuo skaudžios realybės. Pamiršti neišsipildžiusias svajones...
    - Tu nepergyvenk, lavonai greit baigsis, toliau seks cerkvės ir paminklai... -
    Apramino, tikrai. Tam, kad pamatyti galų gale kažką gražaus, kažką tikrai nuostabaus, reikėjo praėiti ir pro tokią vietovę, kur beeinant aplanko pačios liūdniausios mintys, ir kur būti tikrai nesinori. Bet tą reikia praeiti aukštai pakėlus galvą, besitikint, kad tai, kas bus toliau, verta nemalonios patirties. Taip ir aš dabar jaučiuosi.
    Buvo blogo mano gyvenime, tikrai labai blogo. Bet visa tai lieka istorijoje. Prisiminimams kažkokiems, memuarams. Toliau seka gražus gyvenimas, su mylimais žmonėmis, naturaliais jausmais ir atlapaširdišku elgesiu. Besinaudodamas Jūsų dėmėsiu, noriu pasakyti - kad ir kaip atrodytų ta pagunda vartoti, ji neverta Jūsų. Nes mes visi, netgi aš, turime teisę į meilę, laimę ir džiaugsmą, o bandome pasislėpti nuo pasaulio miškuose ir rūsiuose.
     
    Žinau, atrodo baisiai, bet beveik galiu garantuoti, jog skaitymas neprailgs..
     
    Originali nuoroda: http://www.point.lt/blog/user/Dober/page/4
  2. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo frix Išsilaisvinimas iš narkotikų liūno   
    Gal pataikiau ir ne į tinkamą forumo skiltį, o gal ir į tinkamą, bet esmė ne tame. Ką tik perskaičiau žmogaus, slapyvardžiu Dober blogą, kuris mane pakerėjo. Nors blogas atrodo ir ilgas, bet skaitymas ko gero dar niekam neprailgo.. Šis blogas yra tikrai nuostabus, rekomenduoju jį visiems paskaityti, o žmogui papasakojusiam apie šią istoriją, norėčiau paspausti ranką..
     
    Šiame bloge nerasite kandžių ir niekam vertų juokelių, repo eilų, interviu, miestų čeburekinių ar kebabinių adresų ar kito mėš.. Tiesiog čia bus tikra gyvenimo istorija.
    Kodėl nusprendžiau publikuoti ją čia? Todėl kad 90% čia renkasi jaunų žmonių, o didžioji dalis galbūt ir nepilnamečiai.
    Negaliu jo vadinti savo draugu, bet pažįstamu drąsiai. Galbūt kaškas jau skaitėte jo istoriją, galbūt kaškas tik dabar skaitys, galbūt kaškas tik girdėja yra, bet šis pasakojimas yra vertas dėmesio... Gero skaitymo!
     
    Narc 0.Prologas
     
    Gera pradžia - pusė darbo. Bet man sunku pradėti tai, ką sumąščiau, ir sunku pradėti ne dėl to, kad turiu tik 5 mokyklos koridorių išsilavinimą, ar kad nerišliai dėstau mintis - sunku dėl pačios temos, kuria rašysiu. Tai labai rimta tema, bent jau man ji - svarbiausia ir baisiausia šitam pasaulyje. Ilgą laiką mano gyvenimas sukosi aplink narkotikus, ir jaučiu pareigą prieš visuomenę, praėjęs tą kelią, pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais. Jeigu jums norisi pasijuokti, pablevyzgauti, užsiimti visokiomios xujniomis - tada neskaitykite. Jeigu jus esate inteligentiška ledi, kuriai darosi bloga nuo to, kad mano tekste bus keiksmažodžių - neskaitykite. Jeigu jus šustras nereikšmingos masės vienetas, manantis kad yra protingiausias pasaulyje, mokantis tik kritikuoti ir stumti dūrą - neskaitykite. Man nebūtina, kad jus skaitytumet. Yra kam skaityti, yra rimtų, gyvenimu susirūpinusių žmonių, kurie man paplos. Jeigu jus pavydite, kad aš parašysiu vieną axujeniausių tekstų point'e - neskaitykite. Jeigu jums atrodo, kad žinote šiuo klausimu daugiau - paskaitykite, ir pasakykite savo nuomonę. Ji bus tikrai vertinga.
    Čia bus daug raidžių. Dauguma nustos skaityti jau ties šiuo sakiniu. Ir man tas nerūpi - aš rašau ne tam, kad parinčiaus dėl tų, kas neskaitys, o dėl tų, kas perskaitys. Nes narkotikai tai baisus dalykas. Rašysiu dalimis, atskirais įrašais dienoraštyje, todėl turėkite kantrybės, laukite tęsinio, galų gale, klauskite drąsiai, jeigu kažko nesupratote. Čia - pirmasis postas, kuriame aš pagaliau atsakingai ir drąsiai pareiškiu - draugų taip norima serija narkotikų klausimu bus. Ir bus apie ką pamąstyti.
    Iškart noriu pasakyti, kad čia ###### ne grožinė literatura, ne tipinė point'ui rašliava apie prifantazuotą meilę tarp Klaudijaus ir Anzelmutės bei seksą pliaže su rožiniais flamingais fone. Čia - gyvenimas, ir aš žinau, ką rašysiu. Ta prasmė, ypatingai apdovanotais ūmiomis protinėmis ligomis, paaiškinsiu - tai buvo išgyventa, apmąstyta, sudėliota mintyse...
    Iš kitos pusės, nesitikėkite kad čia dabar atsisėsiu ir rašysiu, kaip mes su kokiu Andriuška įšokom į jo BMW, pavažiavom į Tauro kalną, susukom 200lt banknotelį ir šniojom kaip dulkių siurbliai koksą. Jums to nafig nereikia, mano gyvenimo aprašymo. Aš noriu pasidalinti mintimis išvis bendrai apie narkotikus, apie priklausomybę, gyvenimą vartojant, bei gyvenimą nevartojant. Čia bus minčių ir apie meilę, ir apie melavimą, ir apie seksą, ir apie bulvių sodinimą. Apie tai, kuo mes gyvename.
    Kolkas tiek...
     
    Narc I.Narkotikų rūšys I.
     
    Žmonės tai keistos būtybės. Iš vienos pusės, mes esame absoliučiai vienodi, darome tuos pačius dalykus, einame į daugmaž tas pačias vietas, vienodai leidžiame laisvalaikį. Iš kitos pusės, kiekvienas iš mūsų - absoliutus individas, besiskiriantis nuo kitų pagal daugumą dalykų - charakterį, elgesį, pomėgius. Aš negaliu kalbėti už visus, ir džiaugiuosi, kad tai suprantu - tikiuosi jus irgi priimsite tai, kad aš kalbėsiu visų pirma apie save, nors tą galima pritaikyti ir kitiems, manyčiau.
    Čia tema yra viena, narkotikai. Bet narkotikai tai nėra kažkas iš kitos planetos, kažkas ne iš mūsų pasaulio - tai gyvenimo, visuomenės dalis, nemanau kad teisinga atskirti narkotikus pavyzdžiui nuo alkoholio. Pradėti visą savo rašinėjimą norėčiau nuo to, kad pasakysiu baisią tiesą - narkotikai tai tikras stebuklas, kuris padeda gauti neįtikėtinus rezultatus. Prieš pavartojant vienokią ar kitokią narkotinę medžiagą žmogus stengiasi galvoti logiškai ir suprasti - jam priimtinas vartojimas, ar ne. Jam to reikia, ar ne. Ir tiesą sakant, narkotikai turi labai daug pliusų. Pavyzdžiui, iš to, ką teko man išbandyti, galiu paminėti tokius pastebėjimus:
    Žolė.Daug kas pabando parūkyti žolę. Tai labai nekaltas užsiėmimas, prie to dar ir olandai prisidėjo, legalizavę savo šalyje marihuanos vartojimą. Dabar kiekvienas rastamanas turi teisę kaip teigiamą žolės savybę paminėti tai, kad kažkur tai yra legalu. Ką gi, kažkada ir morfijus buvo legali medžiaga ir juo bandė gydyti dantų skausmą. Gydė taip, kad žmonės iš tikrųjų pamiršdavo apie dantis, ir kaifavo. Bet čia turėčiau visgi apie žolę... Žolės dėka mes pasijuntame ant ramiako. Atsiranda rami būsena, mus veža. Mūsų nuotaika puiki. Mes juokiames, džiaugiames, mums patinka žiūrėti į kokį elementarų buities dalyką/prietaisą, ir juoktis. Tai euforija. Komedija, net ir pati pigiausia ir blaivios būsenos mums nejuokinga, tampa tikru juoko šedevru. Mes nesuprantame, kad mūsų smegenys deformuotos ir blaiviam žmogui mes tuo metu atrodome kaip ##### iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. O po to mes valgome. Daug. Ir užmiegame. Taip pat norėčiau pažymėti, kad kažkas išdrįs prieštarauti - neva jis bandė žolę ir jį pykino, ar šiaip buvo slogi nuotaika. Prieštaravimai nepriimami - vartoti narkotikus reikia mokėti, kad ir kaip keistai tas skambėtų. Žolė mielas dalykas, ją galima rūkyti manau ir 10 kartų per dienas. Kiek matau pagal tuos, kas veržiasi tokių rezultatų link, jie tiesiog tampa buki. Kaip medis. Ir čia aš nei kiek neperdedu. Taigi primeskit, rūkai sau žolę, pastoviai esi euforijoj, laimingas, džiaugsmingas, bet laikui bėgant atrodai kaip bukas medis. Malonu? Taip. Bet nepraktiška.
    Ekstazis. Ratai.Iš tiesų aš asmeniškai pabandžiau pirmiausia ratus. Sintetinis narkotikas, paprastos tabletės, sakykim taip. Tiesa, visai jos nepaprastos, turi savo magiškųjų savybių. Pavartojus ratus prieš pat klubą, ramiai praeini apsaugą, užsidedi juodus akinius, ir...taškaisi. Taškaisi belenkaip, jėgų yra tiek, kad atrodo, tu esi pasaulio bamba. Arba bent jau kaip minimum priebambis. Prisimenu, taip atsitaškiau kartą, du, o po to supratau - o kokia esmė man taip vat eiti, kaip gyvuliui, vienoj vietoj taškytis visą naktį. Juk nei su kuom susipažinsi, nei Tavim kas domėsis, nei ką. Po to bandėm ratus gamtoje. Lakščiau po mišką prisimenu, grybus rinkaus. Nieko neprisirinkau, bet buvo linksma. Kartą pabandžiau ratus namie. Prisimenu, kaip sėdėjau, geriau arbatą, ir laukiau, kada gi man duos per galvą kajfas. Atsikeliau. Davė taip, kad netgi nukritau, bet atsistojau ir pradėjau šokti. Prisimenant ratų vartojimą, iškart prisimenu tą nemalonų, sintetinį prakaito kvapą. Kad ir kokius dezodorantus naudotum, kvepalus, ar praustumeis pastoviai kas pusvalandį duše, jis vistiek bent kiek, yra. Seksas pavartojus ratų, ypač jei vartojo abi pusės, primena triušių poravimosi įkarštį. Gali dulkintis kad ir visą naktį, jei gerai užvilko... Tiesa, kiek prisimenu, pas mane tokių naktų buvo nemažai, bet nei vienos nakties, nei vieno jausmo, nei vieno momento negaliu prisiminti. Štai taip gaunasi - turi beveik tobulą mechaninę meilę, kurios po to neprisiminsi. Arba prisiminsi miglotai.
    Kolkas tiek, nes pernelyg daug raidelų rašyti vienam tekste aš nenusiteikęs. Antroje dalyje manyčiau, parašysiu dar apie mano "mėgstamiausią" amfetaminą bei kokainą, ir deja, ko gero kažką nuvilsiu, bet apie herą aš nieko neparašysiu. Nes jos nevartojau. Tiesa, turiu daug žinių apie ją irgi, nes ir šyrikų iš rajono daug pažinojau, ir mačiau jų elgesį bei emocijas, ir reabilitacijoj daug jų pažinau, bet stengiuos visgi kalbėti apie save ir savo patyrimus, o ne apie kitus.
    Ačiū už dėmėsį, vartokit Coca-Cola :)
     
    Narc I.Narkotikų rūšys II.
     
    Taigi tęsiame. Kiekvienas turi teisę ir norą svaigintis. Kodėl mes svaiginames? Manyčiau dėl to, kad norime atsidurti kitoje realybėje, tapti visiškai kitokiais. Nieko keisto kad visokiausi buduliai taip mėgsta išgerti šnapso bonkę ir eiti aiškintis santykius su žmonėmis - reikia suprasti, kad neišgėrę, jie pastoviai myžčioja pamatę kokį nors pavojų. Lygiai taip pat buvo ir su manimi - manau, kažkas šitoje vietoje nusijuoks, bet aš labai norėjau būti blogu berniuku. Tokiu, žinote, kaip filmuose pikti nygeriai. Nebūtinai su dideliu blizgančiu ginklu, bet kad rajono chebra mane gerbtų ir tie, kuriuos skaičiau duxais, lėktų į kitą gatvės pusę, kai aš einu. Užbėgant įvykiams už akių, man tas puikiai pavyko, tiesa, didelės laimės man tas neatnešė.
    Norėdamas tapti visai kitoks, nei buvau, ir turėdamas pakankamai pinigų tam reikalui, aš karts nuo karto su draugais išgerdavau. Mes ėjome į Helios, ar kokią kitą arklidę, gėrėm viskį, kalbindavome mielas paneles. Bet vėliau supratau, kad įprotis gerti yra labiausiai tinkamas kaimo atstovams, nes išgėręs žmogus sunkiai kalba, nesiorientuoja aplinkoje ir išvis, dažnai tampa nekilnojamuoju turtu...
    Tada draugas man pasiūlė pabandyti kokainą. O, tai išties kilni medžiaga. Kiek man buvo tekę girdėti filmuose ir šiaip visuomenėje, kokainą vartoja tik išrinktieji, žvaigždės visokios, elitas ir panašiai. Tikrai, tai man tuo metu buvo kaip koks bilietas į savijautą, kad esu išrinktasis. Prisipažinsiu, ne aš vienas padariau tokią klaidą, ir dėl to dabar tikrai man skaudu. Skaudu kad žmonės mano, jog kažkokio stebuklo dėka jie gali tapti tokiais, kokiais nėra. Kokainas suteikė galimybę jausti begalinę euforiją, tiesa, gana neilgo laiko tarpo metu. Tas šaltukas dantenose, tas jausmas, kad visas pasaulis tau po kojomis...tikrai, kažkas magiško tame yra. Atsiranda jausmas, kad esi tėvas, Dievas ir karalius, ir kad visi tiesiog šoka aplink Tave, nes būtent Tu valdai pasaulį. Kas dar labai patiko, jog grįžęs namo aš ramiai užmigau, be jokių pašalinių blogų jausmų. Ryte atsikeliau šviežias ir nuėjau į darbą.
    Amfetaminas. Lietuvoje dažnai vadinamas gaidžiu. Rusakalbiai vadina jį govno, kas tiesiogiai verčiasi kaip šudas. Sprendžiant iš pavadinimo, liaudis tikrai nelabai gerbia šią medžiagą. Bet mūsų rajone tai labai populiari medžiaga. Populiari ir tarp taksistų, ir tarp statybininkų, ir tarp įvairaus plauko žmonių. Kodėl? Jis turi neįitikėtiną buketą naudingų savybių, jis tiktų kiekvienam pagal norus ir lūkeščius, ir būtent dėl to jis yra vienas pavojingiausių narkotikų. Jis padidina ištvermę. Tai reiškia, kad galima dirbti statybose be skausmo ir bėdų dieną po dienos. Galima mokytis prieš egzaminą dienų dienas. Galima vairuoti mašiną parų paras. Galų gale, galima dulkintis kad ir visą parą iš eilės, beveik be perstojimų. Aktyvuojasi smegenys, kokiais visais 500%, čia aš manau nei kiek nepadidinau tą skaičių. Pats mačiau kaip nusibaigę durniai rašė tikrai mielus ir įdomius eilėraščius, kajfavimo metu. Ir viskas tikrai vyksta kaip pasakoje, kol narkotikas veikia. Bet kažkada veikimas biaigasi, čia aišku priklauso nuo žmogaus, dažniausiai, jei vartojai vakare, tai ryte ateina gaidiškiausia savijauta pasaulyje. Tie, kas bandė, manau mane puikiai supras, tie, kas nebandė, niekada to nesupras. Tai absoliuti tuštuma, šudinas jausmas, jautiesi kaip koks pliušinis meškinas, toks senas ir visą gyvenimą spardytas. Bet tikrai ne kaip žmogus. Aš kentėjau vieną kartą, antrą, trečią, ir tada nusprendžiau padaryti "dogonus", kas mūsų kalba reiškė pavartoti dar ir ryte, kai bloga. Būtent tada aš ir tapau narkomanu. Jaučiaus dienų dienas puikiai, bet jau nebegalėjau gyventi be šito narkotiko. Muzika man buvo ne muzika, žmonės ne žmonės, spalvos nepavartojus nublukdavo ir aplink buvo tik viena didelė, neįdomi tau masė. Pasaulinė masė. Žinau atvejus, kad žmonės, vartojantys feną, negalėjo eiti pašikti nepavartoję. Tiesiog taip įprato - eiti kaku veikiami narkotiko. Taip, amfetaminas aktyvuoja visą mūsų kūno energiją, ir mes kurį laiką galime daryti stebuklus su viskuom, prie ko prisiliečiame. Bet po to esame išsekę ir tušti. Ir, kaip parodė praktika, nevartodamas aš iš tiesų padarau daugiau, nei vartojant...
     
    Narc II. Kodėl?
     
    Aš jus iš dalies apgavau nulinėje dalyje, atleiskite man tai. Ten rašiau, kad kalbėsiu aplamai apie problemą, stengdamasis neminėti savęs. Dabar pamąščiau ir supratau, kad nekalbėti apie save būtų tikras nusikaltimas iš mano pusės, aišku ne toks stambus kaip banko apiplėšimas, bet visgi reikšmingas. Kalbėdamas apie narkotikus turėsiu remtis savo ir draugų pavyzdžiu, tikiuosi, jie nieko prieš (o jeigu per kriminalus pamatysite kad mano kūną rado kurnors užkastą miške, žinokite, kad neatleido), nes butent tada ir kalbėsiu kiek objektyviau, o ne tuščiai užimsiu jūsų laiką.
    Buvau geras vaikas, gabus, talentingas kaip sakoma. Aišku, nemokėjau kankinti meistriškai smuiką ar kokį pianiną penkerių metų amžiaus, bet gana anksti pradėjau skaityti ir rašyti, ir taip anksti, kad mane norėjo siųsti iškart į trečią klasę. Bet neišsiuntė. Jaunystė prabėjo greitai ir gražiai, ir štai primeskite, stoviu aš sau toks Jonukas, devyniolikos metų vaikinas, prie savo laiptinės, su vaikystės draugu. Stovi ir stovėk sau, pasakysite jūs, ir busite teisūs, kas gi mūsų laikais su draugais prie laiptinių nestovi, kas gi čia kriminalinio... O vat ir ne, tada viskas ir prasidėjo...
    Pas mane viskas buvo puiku. ISM universiteto studentas, darbe gavęs nebloga poziciją, parduotuvės vedėjas, svajojantis apie Ferrari ir vilą prie jūros, visas toks geidžiamas ir šaunus. Ir draugas, neblogas sportininkas, visų sričių specialistas ir žinovas. Ir štai mes sau stovim stovim, ir ateina kitas draugas. O jis matot, statybose dirbo. Ir fyfutės, nepradėkit čia spjaudytis ir aiškint, fuj kaip leva. Nieko nėra blogo tame, kad vaikinukas aštuoniolikos metu dirbo taip, kad gaudavo po 3000kg litų per mėn. Neįspūdinga suma, bet vistiek pinigas. Ir štai mes taip tryse stovim stovim, ir staiga tas pirmasis, kuris sportininkas, išsitraukia maišelį, jame narkotinė medžiaga, daro 2 gyvatukus tokius baltus, ir jie su tuo statybininku sušnioja tai. Aš stoviu, į juos žiūriu. Apie narkotikus girdėjau, žinojau kad tai kaka, bandžiau netgi, bet tą akimirką tai buvo kažkas naujo. Po kelių akimirkų aš padariau neįitikėtiną sprendimą - paprašiau jų, kad duotų ir man. O dabar susikaupkit, ir pabandykit realiai įvertinti, suprasti, ką toliau parašysiu - tai buvo sprendimas, kurio aš po to 2 metus iš eilės negalėjau suprasti, ir du metus savo gyvenimo aš faktiškai paaukojau atsakymo paieškoms tik į vieną klausimą - kodėl aš pabandžiau narkotikus?
    Ir štai, po tokios preliudijos, po tokios įžangos, sakykim taip, galime pereiti prie reikalo, prie esmės, taip sakant. Esmė juk ne manyje, ir klausimas tas liečia ne tik mane. Jis liečia visus - Tave, skaitantį šį tekstą, Tavo draugus, Tavo pažįstamus. Kodėl mes pabandome? Kam to mums reikia? Ką mums tai duoda? Ko mes tuo siekiame? Šioje vietoje pagalvosite, kad reabilitacijoje išmokau šiuos klausimus ir štai dabar bandau tokią terapiją daryti, neva apsimesti kažkokiu vos ne mokslininku su baltu chalatu, kuris tuoj darys didžiuosius atradimus. Bent jau aš taip pagalvočiau. Atradimų čia nėra, čia viskas yra labai paprasta ir aišku. Mano atveju, tai tikrai, viskas buvo paprasta, ir kai kurių kitų atveju irgi.
    Mes norime pasikeitimų. Mano atveju jaunystė ėjo gražiai ir romantiškai, man nereikėjo kažko keisti. Viskas buvo savo vietoje, mano šeima buvo šauni, draugai vos ne idealus, panelės su kuriomis laižiausi kokiose nors arklidėse buvo mielos ir įdomios. Bet po to pribrendau iki to, kad užsinorėjau pasikeitimų. Galvojau, kad jeigu jau esu toks vat šaunus, ir vos ne elitui priklausantis, arba bent jau lengvam elitukui, arba na gerai, savo rajono bomondui, tai turiu teisę keisti viską ir toliau, ir narkotikai man padės tai padaryti. Aš tapsiu stiprus, greitas, protingas, neperšaunamas. Neturėsiu jokių rūpeščių, nepergyvensiu dėl to, kad neturiu Ferrari, ir kad man nedaro oralinio A.Jolie. Norėjau pabėgti į kitą pasaulį, norėjau matyti kitas spalvas, norėjau eiti kitais keliais. Nes normalus, sveikas, paprastas gyvenimas man tapo rutina.
    Kitas atvejis, čia aš jeigu ką, ne apie save, tai kai žmonės nori greičiau suaugti. Tiems žmonėms yra tada maždaug -niolika metų, ir tai toli gražu dar ne mokyklų abiturientai. Kalbu apie tuos visai jau -niolikinius. Taigi teisingiau manau sakyti ne žmonės, o žmogeliukai. Ir vat juos, jau tokius visus augančius ir gražius, aplinkiniai, kaip ir aš dabar, pastoviai priima visgi dar kaip žmogeliukus. O jie nori būti jau suaugę, jie nori bendrauti šustromis temomis, dulkintis kaip barsukai Nemuno deltos potvynio metu, žinau netgi vaikinuką, kuriam labai mažai metų, bet jis turi va pistoletą. Ir ne tokį, kur šaudo plastmasiniais šratinukais, o kovinį. Nežinau, ką jis ten su tokiu ginklu medžioja, vilkus ar meškas mūsų rajono miške, neesmė, bet jis jaučiasi suaugęs. Augo jis kartu su mumis, šniodamas feną.
    O dar yra atvejis kai norima maištauti. Vat pavyzdžiui tėvai gaidžiai, jaunuolio subjektyviu manymu, ir viskas, ir nieko tu jam nepaaiškinsi. Jis ims, ir specialiai tam, kad jiems kažką įrodyti, nors ir netiesiogiai, pradės vartoti. Arba gerti. Neva žiūrėkit, koks aš nekontroliuojamas, blaškaus po miestą visą naktį, ateinu namo, šoku D'n'B ritmu paryčiais balkone ir nerūpi man ką jus šnekat, aš turiu savo gyvenimą. Aišku, jie pamiršta apie tai, kad vakarą iki to jie iš tų pačių tėvų išprašė keliasdešimt litų ratams nusipirkt, ir kad tėvai visą naktį nemiegojo. Jie tiesiog mano, kad jie yra nepriklausomi, ir narkotikai padaro juos laisvais. Čia noriu pasakyti labai įdomų dalyką - taip, narkotikai jus atlaisvina nuo faktiškai visų visuomeninių įsipareigojimų. Jus galite dėti ant tėvų, mokslų, studijų, policijos, gydytojų, gėjų ir tt.
    Tiesiog jus priklausote jau kitam būreliui - narkomanų, iš kurio yra du keliai. Jeigu kas nežino, apšviesiu - pirmasis kelias yra paprastas ir lengvas, jūsų nemuose groja muzika, bet jus jos negirdite, o po kelių dienų jus veža į Rokantiškes, Kariotiškes, ar panašiai. Nevilniečiams pasakysiu kad tai - kapinės. Antras kelias sunkus, pavojingas, rizikingas ir išvis, kitus budvardžius pasirinkite jau pagal skonį - vienu žodžiu jis nelengvas. Iš to išbrįsta tik vienetai, tai pasakykite man, kam jums tokia vat nepriklausomybė?
    Dar yra atvejis, kai narkotikų dėka žmonės bando pasikeisti. Vat kažkas yra labai užsikompleksavęs, jį daužo naktį chuliganai, jam panos neduoda (kaikurie netgi puola į neviltį, bando kitą variantą ir...o Dieve, supranta kad jiems ir vaikinai neduoda), jam šuo vakar stotelėj autobuso laukiant koją apmyžo, toks vat jis visas nelaimingas ir nieko nemylimas. O narkotikai puikiai atlaisvina žmogaus pasąmonę. Alkoholis, jau sakiau, kiek buduliškas metodas, galima apsivemt netyčia, ar kažkas panašaus, o čia žiūrėkit kokia jūra galimybių - ir skaldysi nerealus bajerius, parūkęs žolės, ir tusinsi kaip M.Jackson'as, prisirijęs ratų, ir tt ir tt. Laikui bėgant žmonės užsimiršta, netgi manau, ir jus jau primiršote, todėl priminsiu, dėl visa ko - iš šito tik du keliai. Juos jau žinote.
    Štai dėl viso šito žmonės ir pradeda vartoti. Nebūna taip, kad eini eini, paslysti, krenti, ir nosim į kokaino maišą pataikai. Nelabai būna ir taip, kad prie mokyklos ateina pikti dėdės su odinėm striukėm ir vaikams saldainiukus dalina, o ten matot, narkotikai, ir vaikai po to tuos saldainiukus iš dėdžių jau perka. Vaikas Tu, ar ne vaikas, gal jau senukas suvaikėjęs, neesmė - kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus ir pasirinkimus pats. Aš vat, du metus atsakinėjau degradavusiu gyvenimu už savo blogą pasirinkimą. Pamąstykite.
     
    Narc III.Baltoji trasa
     
    Žinote, žmonės yra dviejų rūšių - čia aš drąsiai Jums piršiu savo filosofiją, ir manau, kad esu teisus. Yra žmonės teisingi, o yra neteisingi. Pirmieji tai tie, kurie mokosi ten, stengiasi, siekia kažkokių normalių dalykų - gražaus gyvenimo, mašinos kažkokios, žmonos padorios, vaikų sveikų ir tokių pat, teisingų. O yra žmonės neteisingi - jie neaišku kodėl gyvena, ir išvis neaišku, jie gyvena, ar stengiasi išgyventi - jie konfrontuoja su aplinkiniais, su pasauliu, jie bėga nuo visų, jie gyvena savyje, jiems nereikia nieko normalaus, jiems tik leisk prastūmti laiką ir užsiimti kuo nors nenaudingu.
    Buvau teisingas vaikinas, bet mane traukė į tą pogrindį. Turėjau gerą darbą, viskas buvo šaunu, vaikščiojau švairiai ir gražiai apsirengęs, buvau netgi kartą teatre. Bet man tas greitai nusibodo, vadinau savo tuometinį gyvenimą rutina. Ir buvau teisus, iš kažkurios pusės. Bet kai man pasiūlė narkotikus, supratau, kad baltoji trasa - tai bilietas į underground'ą, ir kad pamatysiu tai, ką mato mano draugai - naktinį gyvenimą, kitokį, nei tą, prie kurio esu įpratęs. Linksmybės kitaip, bendravimas kitaip, laisvalaikis kitaip. Tikrai, gavau visa tai. Deja...
    Kai Tu šoki į baltą trasą, amfetamino dėka, Tu atsidūri kitoje realybėje. Dabar veiksmas vyksta naktį, gali netgi jaustis kažkokiu vampyru savotišku, nakties gyventoju. Nežinau, kodėl taip yra, bet vartojama dažniausiai vakare, ir gyvenimas verda tik naktį - nes naktis, ji matyt, visokių tokių tipų globėja. Joje lengva pasimesti, pasislėpti ir likti su savim, arba savo draugais.
    Greita mašina - būtinas atributas tokio gyvenimo pradžios. Po to, kai mašinos savininkas ją sudaužo apsivartojęs, arba parduoda, nes pinigų jau biški trūksta, tinka ir dviratis. O po to, apsišniojus, gana greitai ir kojos neša tikslo link. Tikslai - kiekvieną kartą vis skirtingi. Mes nebuvome tie degradai, kurie vaikščioja ir vagišiauja, kurie šaudo babkės iš loxelių. Mes pinigų turėjome, ir juos "investavome" į narkotikus. Ir tada jau buvo...lankėmes visose įdomesnese naktinėse Vilniaus ir jo apylinkių vietose. Kalbindavo panelės, susipažindavome su panašiais "bakūriukais". Kajfas nešė mus į priekį, bet nežinojome, ką darome. Kažkur judėjome, o atsidūrę reikalingame taške, rasdavome kitą. Taip ir tampėmes, be konkretaus tikslo.
    Miegojome dieną, tėvams sakydami kad tiesiog pavargome darbe. Po to gavome butą, ir ten išvis atkrito bet kokios baimės - dabar galėjome žaisti visokius azartinius žaidimus, kviestis chebrą, daryti nesąmones, ir likti nepastebėti. Apsivartoję mes jautėme didelį kiekį jėgos, ypatingą intelekto lygį, bet nejautėme skausmo. Mes daužėmes ne todėl, kad norėjome kažkam kažką įrodyti, o todėl, kad neskaudėjo, ir mes nugalėdavome. Mes ėjome, nes turėjome jėgų, mes rašėme, nes gaudavosi puikūs tekstai
    Tai buvo svajonių kelias. Tai buvo tikrai nuostabūs laikotarpis mano ir mano draugų gyvenime. Mes gavome netikėtai žymiai daugiau, nei tikėjomes ir galėjome pasiimti. Bet vėliau to visko netekome. Tą iš mūsų atėmė, nes kelias pradėjo siaurėti. Juo jau negalėjome judėti visi kartu...
     
    Narc IV.Tunelis
     
    Pas mane pradėta serija įrašų apie tą laikotarpį, kai aktyviai vartojau narkotikus. Ir kažkaip, norėdamas iki galo viską surašyti, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Pradėjau gyvybingai, gana įdomiai, objektyviai, bet laikui bėgant nukrypau į kažkokius popsinius įrašus apie tai, ką visi ir taip žino. O dabar biški grįšime prie sunkesnės temos, taigi prie narkotikų.
    Vartoti aš kaip žinia pradėjau žvaliai, gyvybingai, sakykime taip, su dideliu entuziazmu, mes darėme daug įdomių dalykų, lankėme įvairias turistų pamėgtas vietas, bendravome su blondinėmis, briunetėmis, plikomis ir kitomis merginomis, domėjomes astronomija, geografija, fizika ir kitais mokslais, juokemės verkemė ir kitaip leidome laisvalaikį, kurio atsirado labai daug... Nes narkotikai tai toks "visko gyvenime pakaitalas". Vienas mano draugas sportavo, kitas dirbo, aš dirbau ir mokiaus. Labai greitai mes visi tryse nedarėme nieko. Tiesa, kodėl gi nedarėme, mes vartojome.
    Tai buvo daugmaž praeitą vasarą, kai įvyko pirmasis skambutis. Skambutis su žinia, kad Jonas ko gero, yra visgi labiau narkomanas nei narkomanas. Toks žinote, paprastas čia yra pasirinkimas - arba Tu esi vartojantis, arba ne, ir kartais sunku suprasti, koks gi Tu esi, jeigu aišku nesi koks vienuolis ten ar moksliukas, matantis tik knygas.
    Ir vat kad tapau priklausomu nuo narkotiku, aš supratau jau daugmaž iškart. Na, kai sėdi vakare ir bandai prikubaturint ką nors gero ir skambinėji draugams su klausimu "Šniosim?" tai čia ryškiai faktas, bylojantis kad ne viskas yra gerai. Na aiškiai sportininkai kokie, ar ten kiti šaunuoliai, taip nedaro. Bet vistiek kažkur giliai pasąmonėje tikėjaus, kad čia nieko blogo nėra. Kol nesugalvojau netyčia padaryti mažą maratoną.
    Maratonas gavosi įdomus - penkias dienas iš eilės, rodos, nuo trečiadienio iki pirmadienio, vartojau. Ir dariau tai taip brandžiai ir stebėtinai tiksliai, kad visas tas paras dar ir nemiegojau. Ir vat kaip šiandien prisimenu tą dieną. Pirmadienio vakaras. Gal kokia 20:00, gal mažiau. Bet kažkur ten vakare. Sėdim mes su draugu, kuris miegojo, bet miegojo valandikę, prieš dvi dienas. Ir mes žiūrime vienas į kitą. Visi žiūri vienas į kitą, bet to susižvalgymo nepamiršiu niekada. Jis visas perkreiptas, ištinęs, panašus labiau į sutraumuotą briedį, nei į žmogų. Ir aš ko gero lygiai toks pat. Ir mes jau negalim šnekėti. Tiesiog žiūrim vienas į kitą. Ir suprantam, kad narkotikai jau ko gero, yra stipresni už mus...
    Amfetaminas tai šauni medžiaga, būtų išvis geriausia pasaulyje, jeigu ne tas, kad jo dėka neįmanoma užmigti ir yra eikvojamos visos jėgos, netgi tos, kurias turi kūnas sukaupęs avarinėms situacijoms (patikėkit, tai tiesa). Ir tada važiuoja stogas, gyvenimas aplinkui plaukia savo ritmu, o žmogus, arba tiksliau ta būtybė, kuri į žmogų panaši, plaukia saviškiu. Tiesa, ne ritmingai ir nelabai stabiliai, bet visgi. Stogas važiuoja taip, kad žmonėms atsiranda paranoja. Paranoja išvis man buvo vos ne labiausiai girdimas žodis. Atrodė kad pana miega su kitu, atrodė kad mus seka policija, atrodė kad tuoj į namą įvažiuos koks sunkvežimis. Jums juokinga? Man irgi. Dabar. O tada buvo labai rimta, ir tas kėlė tikrąją, neapsakomą, baimę.
    Ir mirė visi jausmai. Išvis, absoliučiai. Jausmų jau nebuvo. Visi turėjo jausmus, o mes - ne. Kreivokai šypsojomes, pigiai vaizdavome įsimylėjusius, barbariškai elgėmes kai pykome - bet visa tai buvo netikra. Galima netgi pasakyti, kad visa tai buvo kaip tikroji Matrica realybėje. Rodos, eini kažkur, bet neeini. Rodos užmigai, bet kažkaip ir nemiegi. Rodos, buvai kažkur, bet ten Tavęs nebuvo. Taip ir gyvenom. Taip klimpome vis giliau ir giliau, ir kas svarbiausia, nesinorėjo sustoti. O kam sustoti, kai nuo kalniuko riedama greičiau ir lengviau, negu į jį kopiama?
    Taip po biški ir bėgo dienos. Naktys... Vėliau atėjo, kaip ir kiekvienam, viltis. Bet apie viltį sekančioje dalyje. Pažymiu, ne "koOrinOoke", o dalyje. Čia ne vaikų darželis, ir ne pasakos. Čia viskas žymiai rimčiau...
     
    Narc V. Viltis
     
    Būna taip kad visas mūsų gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Arba katei po uodega. Arba dar kurnors, bet tikrai ne ten, kur turėtų eiti. Dabar kalbu ne apie tą atvejį, kai Jūs, būdama kokia 8-oke, nelaimingai įsimylėjote kokį Petriuką 9-oką ir užsidepresavus bandote nusižudyti išgėrus net visas penkiąs aspirino tabletes. Ir gulite taip sau ant sofos, aimanuojate tam kad paskutinės Jūsų akimirkos Žemėj atrodytu kuo tragiškiau, ir galvojate - man nėra dėl ko gyventi, todėl aš palieku Tave, pasauly. Atsidustate paskutinį kartą, palenkiate galvą ir...ir nieko. Dar gyva.
    Kalba eis apie labiau globalius dalykus, tai yra mano pavyzdžiu buvo taip, kad aš planavau kad kažkur 25-erių pas mane bus mano nuosavas namas, žmona miela, vaikelis ten koks lakstantis po parketą ir rėkaujantis "šokoledo!", mašinikė garažiuke kokia naujesnė. Bet deja, kadangi kalbame apie 2007-ųjų vasarą, tai aš puikiai supratau, kad globaliai ar ne globaliai, aš nieko gero nepasieksiu ir neturėsiu. Geriausiu atveju gausis bendrabutis, peroksidinė kasininkė iš Maksimos ir dviratis koridoriuj.
    Ir vat su tokiomis, nelabai optimistiškomis mintimis gyvendamas, aš vartojau dar labiau. O po to kai pradėjau vartoti dar labiau, tai atėjo toks laikotarpis kai pradėjau vartoti dar labiau nei labiau. Bet kaip visada būna gyvenime (ir mano draugams taip buvo) atėjo kažkoks vos ne Marijos apsireiškimas, ir man labai pasisekė gyvenime. Gavau darbą projektų vadovu vienoje reklamos agentūroje. Dabar paklausite, koks Tu narkomanas buvai, jeigu Tau tokius darbus siūlo? Na matote, taip būna, kad netgi inteligentiškai atrodantys žmonės iš tiesų vartoja.
    Prisimenu, tada parašiau vienam draugui, po to pokalbio dėl darbo - viskas seni, dabar aš neniuxinsiu. Viskas bus ore. Ir jis patikėjo. Ir aš pats patikėjau. Ir pradėjau ten šliaužioti į tą darbą rytais, išgėręs ryte kavutės ir keikdamas visą pasaulį, kad šiais laikais verslaujančiam jaunimui gyventi sunku. Aš žinot, toks kaip tarakonas esu, prisiderinu prie betkokių sąlygų per trumpiausią laikotarpį. Po to gavau algą, o tėvai mostelėjo ranka ir pasakė, kad esu jau suaugęs ir savarankiškas, ir galiu gyventi vienas. Ir atidavė man kažkada žadėtą butą.
    Ir aš ten pirmą mėnėsį labai gražiai viską dariau, aha. Kaip koks viengungis toks išsvajotas iš filmo, tvarkiaus, kariavau su tarakonais, pas mane ateidavo kažkokie ten kaimynai, kaimynės, kažkokie giminaičiai ten atsitempę buvo, o aš visas toks šaunuolis, nevartojantis, ir išvis beveik primiršęs ką reiškia narkotikai. Ir visi taip šypsosi, tokie patenkinti, Jonas išvis atrodo kaip asmuo, simbolizuojantis viso pasaulio džiaugsmą ir laimę.
    O po to narkotikai grįžo. Negaliu tiksliai pasakyti kas ten buvo kaltas, ar aš, ar pati ta medžiaga, ar brolis, kuris jų man atvežė, ar pasaulis visas kažkoks neteisingas yra, ar kokia Marytė iš gretimos gatvės man taip nepatiko kad iš nuoskaudos nusprendžiau užvartoti. Bet taip padariau. Ir prasidėjo baisiausias mano laikotarpis gyvenime, kai vartojime, pyktyje, agresijoje manęs jau niekas negalėjo sustabdyti. Tai buvo klasiškas vartojimo laikotarpis, toks grynai narkomaniškas, tiesiogine to žodžio prasme.
    Lygi šiol nesuprantu, kodėl nepasinaudojau galimybe gyventi gražiai ir gerai. Tai ko gero, yra žmogiška, bijoti gyventi gerai, ir stengtis sėdėti šudė. Juk ten taip šilta ir įprasta būti. O kad išlikti sveikam, geram ir šauniam, juk reikia stengtis. Tam, kad būti blogu, daug nereikia. Keletas gramų ir Tu jau toks.
    VI dalis bus labai sudėtinga. Ir jos daugelis nesupras. Bet jos, kaip ir iš savo gyvenimo, deja, aš išbraukti negaliu...
     
    Narc IV. JJ
     
    Jūs galvojate aš kiekvieną dieną taip sau sėdžiu ir galvoju - kaip čia man ką nors įdomesnio parašyti point chebrai, kaip čia Juos nustebinti kokiais ekstravagantiškais pasipasakojimais kaip ten prieš kokius metus laiko aš kažką ten vartojau ir kaip jie visi subėgs man rašyti kad esu šaunuolis? Taip nėra. Kaip sakoma, tarp mūsų šnekant, kai prieš tris mėnėsius gulėjau reabilitacijoj (nuo narkotikų jeigu ką, ne nuo šokolado kokio ar sekso, kas irgi beje būna) man soc.darbuotoja pasakė, kad turėdamas talentą galėčiau kaipnors prisidėti prie narkotikų prevencinės programos, ir kaip nors tą visą jaunimą įtakoti. Bent biški, bent vieną kokį jaunuolį. Ir tai jau būtų gerai.
    O dar pagal programą turėjau rašyti dienoraštį, nesuprantu kam, bet atseit tai padėda. Todėl nusprendžiau nušauti du zujkius vienu metu ir todėl Jus skaitote kad ir šitą tekstą. Ir pas mane guli "špargalkė" šalia, kurioje esu surašęs jau seniai visas 9 temas. Ir viskas buvo ok kol nepriėjau prie šitos, 6-os, nes jos pavadinimas yra JJ. O jis reiškia mano ir mano buvusios panelės inicialus. Ir man pasidarė nejauku, ir netgi kažkiek bjauru, kad turėsiu prisiminti tą laikotarpį. Bet reikia...
    Šiaip baisiausia yra kai narkotikus vartojama poroje, kai ir vaikinas, ir panelė vartoja kartu. To pasekoje narkotikų beveik neįmanoma atsisakyti, reikia iš pradžių išsiskirti, ir tik tada pamiršti visa tai. Kodėl? Jau rašiau ankščiau, kad pavartojus seksas tampa labai įdomiu tokiu, kosmišku užsiėmimu, ir kažkaip po to labai sunku ne iš šio ne iš to atsisakyti tokios pramogos. Taip pat blogai yra vartoti narkotikus ir alkoholį, tas faktiškai žaloja smegenis ne dvigubai, o dešimt kartų labiau. Čia ne man prisisapnavo, matau pagal pažįstamų pavyzdžius ir reabilitacijoj irgi tą sakė. Kad ir kaip būtų graudu taip sakyti, bet visgi - jeigu jau vartojate, tai bent jau negerkite...
    O mes taip darėm. Išvis namuose pas mane visą tą ~9mėn žymaus vartojimo metu sukiojosi tokie pagrindiniai veikėjai : aš (originalu), kažkokia mergina (skirta meilės vaizdavimui), geras vaikystės draugas (iš mūsų kažkada minėtos trijulės likom deja, tik dviese...štai suprasit gal galų gale ką reiškia narkotikai?), jo panelė, mano abu broliai, ir dar daug liaudies masofkėj, gal kokių 50 buvo įvairių veikėjų apsilankę. Visi vartojantys, o tie, kas nebuvo vartojantys, pavartodavo, kažkaip, neturėjo jie tiesą sakant pasirinkimo. Deja...
    Mes labai mėgome linksmintis. Laikui bėgant pas mane atsirado daug stalo žaidimų, Alias ten, Monopoly, šaškės, kortos aišku, ir tt. Taigi galima pasakyti kad pas mus buvo dar gana toks intelektualus narkomanėlių klubelis. Visas veiksmas visada vyko naktį, dieną kažkaip sarmata narkomanams vartoti. Tuo metu, kai virtuvėj keletas žmonių ką nors žaidė, kambary visada kažkas sėdėjo prie kompo, ir dar kažkas dulkinosi lovoj. Ir tas kur sėdėjo prie kompo jis dažniausiai man atrodo net nesidomėjo ką ten anie du daro. To pasekoje pas mane kompe atsirado kokie ~10GB muzikos, kurios aš išvis nemėgstu ir kurią siunčiaus ne aš. O kartais lovoj mylėjosi po dvi poras.
    O vėliau draugas ir brolis pradėjo prekiauti narkotikais, na, turėti didesnius kiekius, ir narkotikų išvis buvo daug ir nemokamai. Ir mes vis didinom kiekį. Pavyzdžiui prisimenu per vieną vakarą su panele suvartojome 5 gramus amfetamino. Ir nieko, nei bloga buvo, nei ką. Anoji išvis vėliau užmigo, o kai ji užmigo, užmigau ir aš. Tiesa, ji mane pažadino nes nusprendė kad tuoj mirs. Ryškiai toli jai iki mirties buvo.
    Ateidavo žmonės, kurių beveik nepažinojau, ir jie vos ne ant kelių maldavo kad nevartočiau. Nesuprantu lygi šiol, kodėl jie taip stengėsi manim rūpintis? Juk toks būdas neveikia. Matyt, jie jauni ir nepatyrę, kad taip žeminasi. Tiesa, jie savo metu irgi užvartodavo, ir jau nekankino mano pavargusių smegenų savo aimanavimais
    Iš pirmo žvilgsnio, bent jau aš, kai prisimenu kaip mes vartojom, ką darėm, atsiranda nostalgija. Tikrai. Atsiranda noras vėl taip padaryti, juk čia taip įdomiai buvo, taip kažkaip, nebūdingai. Bet pripažinsiu, visa tai buvo vienas didelis šudas. Nėra jokios romantikos, nieko linksmo tame, ką mes darėme. Tiesiog taipa trodo, gyvenant teisingai ir gerai, kad pabūti blogu būtų įdomus nuotykis. Bet tai yra tiesiog žema...
    Dabar tikrai sustojau su narkotikais. Ta prasme, netgi jeigu užvartočiau kažkaip ten įmantriai patekęs į situaciją, kai to norėčiau, ko gero sekančią dieną gailėčiaus ir to nekartočiau. Bet tada buvo taip, kad net vieną dieną išgyventi be narkotikų buvo neįmanoma. Esmė ne tame, kad mane laužė ten, ar sveikata buvo bloga, ar kas, ar kad fiziškai vos ne susisukęs gulėdavau be narkotikų. Ne. Priklausomybė yra psichologinė, ir tai yra baisiausia.
    Kai vartoji narkotikus tam tikrą laiko tarpą, pas Tave jau nėra žodžio Stop. Tai žmonių fiziologija, nieko čia nepadarysi. Įsiminkite, narkotikai veikia tiksliai būtent per tas smegenų sritis, per kurias turėtų. Tai nėra alkoholis, kurio esmė kiek kitokia. Narkotikai žmonės padaro savo vergais, netgi pačius stipriausius. Tikrai nežinau kaip, nežinau kodėl, na negaliu pasakyti nuoširdžiai, kame ten visa esmė. Tiesiog taip yra, žinau iš praktikos. Saugokit save
     
    Narc VII. Kryžkelė
     
    Manau tikrai niekas iš Jūsų, tų, kas skaitė mano ankstesnius dienoraščius, nesistebės, jei prisipažinsiu kad noriu labai daug. Esu nesveikas maksimalistas bei optimistas viename, ir iš gyvenimo visada tikėjaus tik visko kas geriausia. Tai nebuvo kažkoks naivus svaičiojimas, tiesiog Dievas ten, ar tėvai, nežinau kas tiksliai, man suteikė galimybę būti na tokiu gana nedurnu žmogumi, kuris žino ko reikia siekti ir daugmaž primeta kaip tą daryti.
    Narkotikų vartojimas ryškiai ne sąlygoją žmogaus progresą. Nemeluosiu, būna atveju, kad netgi vartodami kaikurie sugeba ne degraduoti, o plūduriuoti vienoj vietoj, kas irgi yra tikrai neblogas rezultatas. Deja, mano vartojimas buvo destruktyvus. Ir aš tuom džiaugiaus. Žinote, nesinori kelti kažkokios sensacijos ten, ir suteikinėti Jums galimybę užsikabinti už žodžių kurie toliau seks - susitarkime, kad Jūs tai perskaitysite ir niekaip nekomentuosite, ir išvis, priimsite kaip ir visą kitą - bendram kontekste, o ne dalimis. Taigi vat vartojau aš ko gero dėl to, kad norėjau tokiu būdu po biški tepti slides iš šio pasaulio. Nes gyvenimas buvo man jau pabodęs. Jis man nenorėjo duoti to, ko labai norėjau...
    Žmonės, kurie vartoja ne tam, kad pajustų kajfa, o todėl kad jiems savo metu viskas pabodo ir jie metėsi į kraštutinumus, jie tokie labai komplikuoti yra, ir juos labai sunku ištraukti iš to, kaip reabilitacijoj dažnai mėgo sakyti, "liūno". Bet jeigu juos ištrauki iš ten (nes jie savo jėgom niekad net pirštu nepajudins kad atsisakyti narkotikų), yra didelė tikimybė kad jie negrįš į vartojimą, pamatę kad gyvenimas yra gražūs, o ne tokia žopkė, kaip jiems atrodė. Yra ir kita žmonių kategorija, kuriems narkotikai tai pramoga, kuriuos realiai "veža" nuo vartojimo - tokius gana nesunku įkalbėti nevartoti, bet po kažkokio laiko tarpo jie vistiek užsikūbaturina ten ką nors skanaus sau...
    Taigi mane reikėjo kažkam tempti iš visuomenės dugno. Ir buvo žmonių kurie tai darė. Ir netgi keli iš jų dažnai apsilanko point'e. Viena kaimynystėje gyvenusi mieloji panelė labai kažkodėl dėl manęs stengėsi. Nei aš jos ten kokia meilė buvau, nei kas mus ypatingai siejo, tiesiog buvome draugiški vienas kitam jaunuoliai. Ir kai aš į narkotikus įklimpau ypatingai giliai, ji dažnai ateidavo, kažkaip bandė pasiūlyti alternatyvas, kad ir brendžio išgert...Kartą su ta chebra (tos kaimynės chebra) gėriau rodos 9 dienąs, ir nevartojau. Ir išvis galvojau kad jau niekad nevartojau. Buvo tikrai smagu, ir vis kažkas kitko. Bet jos išėjo, atėjo draugas su fenu, užvartojom ir pamiršom.
    Tos panelės vardo neminėjau dėl konspiracijos ir tt, o vat apie vartotoją eddlie tai pasakysiu asmeniškai. Jis visgi, visus mano tekstus atidžiai pasiskaito, pasižiūri ko gero, ar nėra ten kokių prikūrta pasakų, ir pažymi pastabas man po to. Jis buvo (ir yra ir bus) vienas iš tų draugų senesnių, kurie irgi labai norėjo kad nustočiau vartoti. Jis mane pažinojo dar prieš vartojimą ir puikiai matė, kaip stipriai pasikeičiau per tą laikotarpį. Prisimenu, kaip pupelių sriubą virėm, kaip jis pabuvo pas mane kad nevartočiau, parodė kad yra alternatyvos narkotikams. Tai šaunus žmogus, kuris beje dabar man yra kaip ir geriausias draugas. Nes jis to vertas. Bet ir jam nesigavo...
    Trumpai tariant, niekam nesisekė mane paveikti taip, kad meščiau narkotikus. Ir vat žmonės teiraujasi dažnai, o kodėl aš visgi sustojau vartoti? Matote, labai laiku susigaudė mano tėvai, pastebėję kad kažkas su jų sūnum yra netaip. O dar turiu gerą dėdę, kuris savo laiku metė alkoholį. Ir žinojo kaip atsisakyti priklausomybės. Žinote, pas mane labai stipri šeima, labai draugiška, teisinga, krikščioniška vienu žodžiu. Jų dėka, daugiausia, jų teisingos reakcijos į mano vartojimą dėka, aš pradėjau jau mąstyti, kad vartojimas nėra gerai.
    Būtų melas, jei pasakyčiau, kad priėmiau pasiūlymą pabūti reabilitacijoj mėnėsiuką dėl to, kad taip norėjo tėvai, arba kad pats labai jau veržiaus nevartoti. Tiesiog kiek paslaptingai, bet taktiškai pasakysiu, kad man buvo padarytas pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti. Gana toks materialus pasiūlymas, ir manau neverta visiems skelbtis, ką man pažadėjo už tai, kad nevartočiau. Ir aš, kaip mažasis materialistas, buvau elementariai papirktas. Todėl ir paspaudžiau tą "stabdį". O vėliau jau ir pats, matydamas koks gražūs yra visgi blaivus gyvenimas, nuoširdžiai visiems dėkojau, kas man padėjo. Ir čia, šiame tekste, irgi noriu padėkoti jiems už tai, kad nenusisuko sunkiausiu man laikotarpiu.
    Sunkiausias jis buvo ne todėl, kad fiziškai skaudėjo, ar kad bombardavimas koks vyko, ar kad nieko neturėjau valgyt mėnėsį, o todėl, kad man realiai reikėjo paramos. Ir visi, kas buvo man artimiausieji žmonės, labai prisidėjo prie mano "atgimimo". Kai ištinka tikra, didelė bėda, draugai ir giminės niekada nenusisuka. Žinokite tai, kad ir kokie būtų Jūsų santykiai su jais, jie visada bus šalia. Jūs ne vieni šitam pasauly.
     
    Narc XVIII. Reabilitacija
     
    Visą gyvenimą man atrodė, kad Vilniuje yra trys kritinės vietos, teritorija aplink kurias gali vadintis degradų žemė, ar panašiai. Pirmoji vieta man visada buvo taboras, antroji - Psichų namai Naujojoj Vilnioj, o trečioje - narkologinis Gerosios Vilties gatvėj. Aš aišku gyvenime visko tikėjaus, turėjau omeny kad kelias visgi būna ne rožėm klotas, kad visko atsitinka ir visur gali tekti pabūti, bet niekada negalvojau kad Gerosios Vilties gatvėj praleisiu visą mėnėsį savo gyvenimo.
    Kiek prisimenu, buvo gana karšta diena. Atėjome su dėdė pas skyriaus vedėją, ji manęs paklausė ar sugebėsiu namuose dvi savaites pabūti be narkotikų, nes atseit apsvaigusių neima. Pasakiau kad sugebėsiu, o dėl visa ko, kad tikrai sugebėčiau, man padarė mini-ekskursiją pro antrame aukšte esantį detoksą, kur labai smirdėjo ir vaikščiojo pridėję į kelnes senukai ir, kas dar žiauriau atrodė, senutės. Tas tikrai pakėlė mano motyvacija iki neregėtai aukšto lygio, ir apšalęs grįžau į savo gimtąsiąs Karoliniškes, kur nuėjau pas draugą ir iš to išgąščio ramia sąžine užvartojau. O po to sekančią dieną vėl pavartojau, juk reikėjo padaryti tą "paskutinį kartą". Ir sekančią dieną vėl...
    Liekant dešimčiai dienų labai susirūpinau, kad man be gydymosi mėnėsio gali tekti dar dvi savaitikes pasėdėti degradų apsuptyje detoksikacijoj, todėl nuėjau į darželį, kur dažniausiai laiką leido mūsų visi "oldschool'iniai" vartotojai. Čia tie, kurie vartojo dar tada, kai aš alų bandžiau ragauti vaikystėj. Pasikonsultavęs su žymiais ir plačiai žinomais gydytojais-toksikologais, profesoriais tarpgalaktinio lygio (deja, kažkodėl kolkas neatestuotais), supratau kad amfetaminui išvesti iš kūno reikia tik penkių dienų, todėl galiu vėl pavartoti. Taip penkiąs dienas aš ir kūbaturinau sau ramiai, o atėjus valandai 0, sėdau ant dviračio ir pradėjau sportuoti trumpai tariant.
    Vargais negalais mane priėmė ir be detoksikacijos. Reabilitavimo principas yra labai paprastas - keliasdešimt žmonių, priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų, gyvena visą mėnėsį penktame aukšte, gali išeiti tik valandai į miestą, o vakarais turi lankyti AA/NA grupę. O rytais buvo bendravimas su psichologe. O dieną vyko visokios ten paskaitos apie alkoholio ir narkotikų žąlą.
    Kas mane iškart nustebino, tai tas faktas, kad ten buvo tikrai švaru ir gana jauku. Ta prasme, aiškiai ne Reval Hotel Lietuva, bet visgi - žymiai geriau nei galėjau sau įsivaizduoti. Ir žmonės buvo disciplinuoti, jau nemažai pažengę savo blaivume. Dauguma buvo kažkokie kaip su pririštu akmenim prie kojos, arba ne, tiksliau sakant, kaip su silikatinė plyta ant galvos, paniurę tokie, prislėgti. Tada ko gero supratau, kad mano mažytės problemelės yra absoliutus niekas palyginus su tuom, ką žmonės yra praradę alkoholio ar narkotikų dėka.
    Psichokorekcija buvo įdomus užsiėmimas. Sėdi sau kokie 10 žmonių, ir bendrauja. Tema laisva, bet geriausia kalbėti ir analizuoti savo jausmus. Tam ratelyje sėdi dar ir psichologė. Kiek teko girdėti vėliau, gydymosi pabaigon, žmonės sakė kad ratuke sėdėjo du psichologai, vienas tikras, kitas Jonas. Štai toks kalamburas. Išmokstama vertinti kitus žmonės, jų jausmus, pažinti save, atsiskleisti ir tt. Pasirodo, visokie ten senukai nemažai pagyvenę, pavyzdžiui labai nemoka išreikšti teisingai savo draugiškumą ten kokį, ar elementarų pyktį. Ypač prie jų savęs pažinimo prisidėjau aš, kuom neapsakomai didžiuojuos - turiu retą talentą savo ciniškumu ir ironija supykdint betkokį žmogų. Akimirksniu.
    Paskaitos buvo labiau apie alkoholio žąlą, todėl jų metu dažniausiai miegojau. Kaip vėliau sakiau, "dabar tikrai negersiu". Žmonės alkoholio dėka susigadino ištisus gyvenimus, sugriovė savo šeimas, prarado visą savo turtą. Ir tai buvo ne filmas, ne pasakojimas koks per teliką. Tai buvo realūs, jau šiektiek pažįstami žmonės.
    O dar kiekvienas iš mūsų turėjo savo didelę baltą knygą, kurią radau prieš rašydamas šį tekstą. Nes norėjau rimtai pasiruošti ir parašyti kažką kaip buvo, o ne kažką, ką prisimenu (turint omeny, kad mano atmintis silpna, tektų jums skaityti visokias pievas...). Ten mes vykdėmė visokias užduotis, stebėjome savo jausmus, samprotavome amžinosiomis temomis ir panašiai. Radau įdomią vietą tokią, kur buvo klausimas "Kas jus labiausiai neramina šiuo metu?". Atsakymas man patinka tuom, kad jis parodo, kaip lengvai pamiršau visus neramumus susijusius su narkotikais, savo pana ten buvusią ir panašiai. Atsakymas buvo "Mykolas ožys". Pagaliau pradėjau gyventi realybe, o ne praeitimi. Tai labai svarbu. Po to man psichologė pasiūlė papasakoti Mykolui ką apie jį galvoju (o Mykolas tai senukas kokių 60-ies metų). Papasakojau jam gana vaiždžiai ir nuoširdžiai, už ką gavau įspėjimą nuo vėdėjos.
    O NA grupės tai yra toks dalykas, kuris kartais šmekšteli per TV. Netgi Prison Break seriale ten ta Sara sėdėjo būrelyje vienam ir sakė "Sveiki, esu Sara, ir aš esu narkomanė". Tai vat, aš irgi taip sėdėjau. Tiesa sakant, niekas lygi šiol nesupranta NA grupių efektyvumo principų, bet jos tikrai veikia. Kol jas lankai, nevartoji. Ten nėra nieko išvis, jokių įmantrių dalykų, susirenka buvę narkomanai ir tiesiog pasakoja, kaip kas ką veikė, ką kas kankina. Bet ten yra linksma, ir žmonės įdomūs renkasi. Pavyzdžiui vienas pasiūlė vakaro temą "Ar aš pasirengęs rimtiems santykiams?". Taip ir užrašė - "Ar Artūras pasirengęs rimtiems santykiams":) Nors jis turėjo omeny, kad kiekvienas papasakotų apie save.
    Buvę narkomanai nuo esamų narkomanų skyriasi manau, tik dviems dalykais. Visų pirma jie nevartoja, visų antra, jie moka nuoširdžiai šypsotis. Tas duoda tikrai daug. Nebežinau, toks gana įdomus aišku tekstas gavosi, kažkiek originalus, nes nieko panašaus dar nesu rašęs. Tikiuosi, buvo įdomu. O serija "Narc" artėja prie pabaigos, ir mums be šito, liko dar vienas, paskutinis skaitinys. Todėl visi kritikai gali ramiai atsidūsti:)
     
    Narc IX. Taškas
     
    Pastarąjį pusmetį mano gyvenime žodis narkotikai ten, kartu su žodižiais vartoti, nevartoti, būti ar nebūti, pastoviai sukosi ir švyturiavo taip, kad vietos kitkam beveik jau ir nebuvo. Šeima, draugai, kažkokie vėl sutikti seniai pažįstami žmonės, nauji draugai - su visais kalba ėjo iš esmės apie narkotikus. Prisipažinsiu, jau kažkiek ir pavargau. Gana nemažai praėjo laiko nuo tos dienos, kai nustojau vartoti. Gana nemažai viskas pasikeiė, reikia tą suprasti.
    Man pasisekė. Sugebėjau taktiškai ir protingai, sistematiškai pakeisti gyvenimą taip, kad jame neliktų vietos narkotinėms medžiagoms. Natūraliai kad neliktų, o ne kad turėčiau nuo to bėgti ar slėptis. Nuo jų niekas nepabėga. Nuo to niekas neišsigydo. Tiesiog reikia keisti gyvenimą, aplinką, draugus. Dabar, atsigręždamas atgal, suprantu kad tai puikiai padariau.
    Viskame, prie ko prisiliečiu, su kuo esu, ką darau, ką myliu, ko noriu - nėra narkotikų. Mano gyvenimėlyje narkotikai nebuvo kažkoks absoliutas, kuris atsirado kaip kometa iš giedro dangaus ir nuspalvino mano gyvenimą. Ne, narkotikai buvo tik noras pabėgti nuo skaudžios realybės. Pamiršti neišsipildžiusias svajones...
    - Tu nepergyvenk, lavonai greit baigsis, toliau seks cerkvės ir paminklai... -
    Apramino, tikrai. Tam, kad pamatyti galų gale kažką gražaus, kažką tikrai nuostabaus, reikėjo praėiti ir pro tokią vietovę, kur beeinant aplanko pačios liūdniausios mintys, ir kur būti tikrai nesinori. Bet tą reikia praeiti aukštai pakėlus galvą, besitikint, kad tai, kas bus toliau, verta nemalonios patirties. Taip ir aš dabar jaučiuosi.
    Buvo blogo mano gyvenime, tikrai labai blogo. Bet visa tai lieka istorijoje. Prisiminimams kažkokiems, memuarams. Toliau seka gražus gyvenimas, su mylimais žmonėmis, naturaliais jausmais ir atlapaširdišku elgesiu. Besinaudodamas Jūsų dėmėsiu, noriu pasakyti - kad ir kaip atrodytų ta pagunda vartoti, ji neverta Jūsų. Nes mes visi, netgi aš, turime teisę į meilę, laimę ir džiaugsmą, o bandome pasislėpti nuo pasaulio miškuose ir rūsiuose.
     
    Žinau, atrodo baisiai, bet beveik galiu garantuoti, jog skaitymas neprailgs..
     
    Originali nuoroda: http://www.point.lt/blog/user/Dober/page/4
  3. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo frix Išsilaisvinimas iš narkotikų liūno   
    Gal pataikiau ir ne į tinkamą forumo skiltį, o gal ir į tinkamą, bet esmė ne tame. Ką tik perskaičiau žmogaus, slapyvardžiu Dober blogą, kuris mane pakerėjo. Nors blogas atrodo ir ilgas, bet skaitymas ko gero dar niekam neprailgo.. Šis blogas yra tikrai nuostabus, rekomenduoju jį visiems paskaityti, o žmogui papasakojusiam apie šią istoriją, norėčiau paspausti ranką..
     
    Šiame bloge nerasite kandžių ir niekam vertų juokelių, repo eilų, interviu, miestų čeburekinių ar kebabinių adresų ar kito mėš.. Tiesiog čia bus tikra gyvenimo istorija.
    Kodėl nusprendžiau publikuoti ją čia? Todėl kad 90% čia renkasi jaunų žmonių, o didžioji dalis galbūt ir nepilnamečiai.
    Negaliu jo vadinti savo draugu, bet pažįstamu drąsiai. Galbūt kaškas jau skaitėte jo istoriją, galbūt kaškas tik dabar skaitys, galbūt kaškas tik girdėja yra, bet šis pasakojimas yra vertas dėmesio... Gero skaitymo!
     
    Narc 0.Prologas
     
    Gera pradžia - pusė darbo. Bet man sunku pradėti tai, ką sumąščiau, ir sunku pradėti ne dėl to, kad turiu tik 5 mokyklos koridorių išsilavinimą, ar kad nerišliai dėstau mintis - sunku dėl pačios temos, kuria rašysiu. Tai labai rimta tema, bent jau man ji - svarbiausia ir baisiausia šitam pasaulyje. Ilgą laiką mano gyvenimas sukosi aplink narkotikus, ir jaučiu pareigą prieš visuomenę, praėjęs tą kelią, pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais. Jeigu jums norisi pasijuokti, pablevyzgauti, užsiimti visokiomios xujniomis - tada neskaitykite. Jeigu jus esate inteligentiška ledi, kuriai darosi bloga nuo to, kad mano tekste bus keiksmažodžių - neskaitykite. Jeigu jus šustras nereikšmingos masės vienetas, manantis kad yra protingiausias pasaulyje, mokantis tik kritikuoti ir stumti dūrą - neskaitykite. Man nebūtina, kad jus skaitytumet. Yra kam skaityti, yra rimtų, gyvenimu susirūpinusių žmonių, kurie man paplos. Jeigu jus pavydite, kad aš parašysiu vieną axujeniausių tekstų point'e - neskaitykite. Jeigu jums atrodo, kad žinote šiuo klausimu daugiau - paskaitykite, ir pasakykite savo nuomonę. Ji bus tikrai vertinga.
    Čia bus daug raidžių. Dauguma nustos skaityti jau ties šiuo sakiniu. Ir man tas nerūpi - aš rašau ne tam, kad parinčiaus dėl tų, kas neskaitys, o dėl tų, kas perskaitys. Nes narkotikai tai baisus dalykas. Rašysiu dalimis, atskirais įrašais dienoraštyje, todėl turėkite kantrybės, laukite tęsinio, galų gale, klauskite drąsiai, jeigu kažko nesupratote. Čia - pirmasis postas, kuriame aš pagaliau atsakingai ir drąsiai pareiškiu - draugų taip norima serija narkotikų klausimu bus. Ir bus apie ką pamąstyti.
    Iškart noriu pasakyti, kad čia ###### ne grožinė literatura, ne tipinė point'ui rašliava apie prifantazuotą meilę tarp Klaudijaus ir Anzelmutės bei seksą pliaže su rožiniais flamingais fone. Čia - gyvenimas, ir aš žinau, ką rašysiu. Ta prasmė, ypatingai apdovanotais ūmiomis protinėmis ligomis, paaiškinsiu - tai buvo išgyventa, apmąstyta, sudėliota mintyse...
    Iš kitos pusės, nesitikėkite kad čia dabar atsisėsiu ir rašysiu, kaip mes su kokiu Andriuška įšokom į jo BMW, pavažiavom į Tauro kalną, susukom 200lt banknotelį ir šniojom kaip dulkių siurbliai koksą. Jums to nafig nereikia, mano gyvenimo aprašymo. Aš noriu pasidalinti mintimis išvis bendrai apie narkotikus, apie priklausomybę, gyvenimą vartojant, bei gyvenimą nevartojant. Čia bus minčių ir apie meilę, ir apie melavimą, ir apie seksą, ir apie bulvių sodinimą. Apie tai, kuo mes gyvename.
    Kolkas tiek...
     
    Narc I.Narkotikų rūšys I.
     
    Žmonės tai keistos būtybės. Iš vienos pusės, mes esame absoliučiai vienodi, darome tuos pačius dalykus, einame į daugmaž tas pačias vietas, vienodai leidžiame laisvalaikį. Iš kitos pusės, kiekvienas iš mūsų - absoliutus individas, besiskiriantis nuo kitų pagal daugumą dalykų - charakterį, elgesį, pomėgius. Aš negaliu kalbėti už visus, ir džiaugiuosi, kad tai suprantu - tikiuosi jus irgi priimsite tai, kad aš kalbėsiu visų pirma apie save, nors tą galima pritaikyti ir kitiems, manyčiau.
    Čia tema yra viena, narkotikai. Bet narkotikai tai nėra kažkas iš kitos planetos, kažkas ne iš mūsų pasaulio - tai gyvenimo, visuomenės dalis, nemanau kad teisinga atskirti narkotikus pavyzdžiui nuo alkoholio. Pradėti visą savo rašinėjimą norėčiau nuo to, kad pasakysiu baisią tiesą - narkotikai tai tikras stebuklas, kuris padeda gauti neįtikėtinus rezultatus. Prieš pavartojant vienokią ar kitokią narkotinę medžiagą žmogus stengiasi galvoti logiškai ir suprasti - jam priimtinas vartojimas, ar ne. Jam to reikia, ar ne. Ir tiesą sakant, narkotikai turi labai daug pliusų. Pavyzdžiui, iš to, ką teko man išbandyti, galiu paminėti tokius pastebėjimus:
    Žolė.Daug kas pabando parūkyti žolę. Tai labai nekaltas užsiėmimas, prie to dar ir olandai prisidėjo, legalizavę savo šalyje marihuanos vartojimą. Dabar kiekvienas rastamanas turi teisę kaip teigiamą žolės savybę paminėti tai, kad kažkur tai yra legalu. Ką gi, kažkada ir morfijus buvo legali medžiaga ir juo bandė gydyti dantų skausmą. Gydė taip, kad žmonės iš tikrųjų pamiršdavo apie dantis, ir kaifavo. Bet čia turėčiau visgi apie žolę... Žolės dėka mes pasijuntame ant ramiako. Atsiranda rami būsena, mus veža. Mūsų nuotaika puiki. Mes juokiames, džiaugiames, mums patinka žiūrėti į kokį elementarų buities dalyką/prietaisą, ir juoktis. Tai euforija. Komedija, net ir pati pigiausia ir blaivios būsenos mums nejuokinga, tampa tikru juoko šedevru. Mes nesuprantame, kad mūsų smegenys deformuotos ir blaiviam žmogui mes tuo metu atrodome kaip ##### iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. O po to mes valgome. Daug. Ir užmiegame. Taip pat norėčiau pažymėti, kad kažkas išdrįs prieštarauti - neva jis bandė žolę ir jį pykino, ar šiaip buvo slogi nuotaika. Prieštaravimai nepriimami - vartoti narkotikus reikia mokėti, kad ir kaip keistai tas skambėtų. Žolė mielas dalykas, ją galima rūkyti manau ir 10 kartų per dienas. Kiek matau pagal tuos, kas veržiasi tokių rezultatų link, jie tiesiog tampa buki. Kaip medis. Ir čia aš nei kiek neperdedu. Taigi primeskit, rūkai sau žolę, pastoviai esi euforijoj, laimingas, džiaugsmingas, bet laikui bėgant atrodai kaip bukas medis. Malonu? Taip. Bet nepraktiška.
    Ekstazis. Ratai.Iš tiesų aš asmeniškai pabandžiau pirmiausia ratus. Sintetinis narkotikas, paprastos tabletės, sakykim taip. Tiesa, visai jos nepaprastos, turi savo magiškųjų savybių. Pavartojus ratus prieš pat klubą, ramiai praeini apsaugą, užsidedi juodus akinius, ir...taškaisi. Taškaisi belenkaip, jėgų yra tiek, kad atrodo, tu esi pasaulio bamba. Arba bent jau kaip minimum priebambis. Prisimenu, taip atsitaškiau kartą, du, o po to supratau - o kokia esmė man taip vat eiti, kaip gyvuliui, vienoj vietoj taškytis visą naktį. Juk nei su kuom susipažinsi, nei Tavim kas domėsis, nei ką. Po to bandėm ratus gamtoje. Lakščiau po mišką prisimenu, grybus rinkaus. Nieko neprisirinkau, bet buvo linksma. Kartą pabandžiau ratus namie. Prisimenu, kaip sėdėjau, geriau arbatą, ir laukiau, kada gi man duos per galvą kajfas. Atsikeliau. Davė taip, kad netgi nukritau, bet atsistojau ir pradėjau šokti. Prisimenant ratų vartojimą, iškart prisimenu tą nemalonų, sintetinį prakaito kvapą. Kad ir kokius dezodorantus naudotum, kvepalus, ar praustumeis pastoviai kas pusvalandį duše, jis vistiek bent kiek, yra. Seksas pavartojus ratų, ypač jei vartojo abi pusės, primena triušių poravimosi įkarštį. Gali dulkintis kad ir visą naktį, jei gerai užvilko... Tiesa, kiek prisimenu, pas mane tokių naktų buvo nemažai, bet nei vienos nakties, nei vieno jausmo, nei vieno momento negaliu prisiminti. Štai taip gaunasi - turi beveik tobulą mechaninę meilę, kurios po to neprisiminsi. Arba prisiminsi miglotai.
    Kolkas tiek, nes pernelyg daug raidelų rašyti vienam tekste aš nenusiteikęs. Antroje dalyje manyčiau, parašysiu dar apie mano "mėgstamiausią" amfetaminą bei kokainą, ir deja, ko gero kažką nuvilsiu, bet apie herą aš nieko neparašysiu. Nes jos nevartojau. Tiesa, turiu daug žinių apie ją irgi, nes ir šyrikų iš rajono daug pažinojau, ir mačiau jų elgesį bei emocijas, ir reabilitacijoj daug jų pažinau, bet stengiuos visgi kalbėti apie save ir savo patyrimus, o ne apie kitus.
    Ačiū už dėmėsį, vartokit Coca-Cola :)
     
    Narc I.Narkotikų rūšys II.
     
    Taigi tęsiame. Kiekvienas turi teisę ir norą svaigintis. Kodėl mes svaiginames? Manyčiau dėl to, kad norime atsidurti kitoje realybėje, tapti visiškai kitokiais. Nieko keisto kad visokiausi buduliai taip mėgsta išgerti šnapso bonkę ir eiti aiškintis santykius su žmonėmis - reikia suprasti, kad neišgėrę, jie pastoviai myžčioja pamatę kokį nors pavojų. Lygiai taip pat buvo ir su manimi - manau, kažkas šitoje vietoje nusijuoks, bet aš labai norėjau būti blogu berniuku. Tokiu, žinote, kaip filmuose pikti nygeriai. Nebūtinai su dideliu blizgančiu ginklu, bet kad rajono chebra mane gerbtų ir tie, kuriuos skaičiau duxais, lėktų į kitą gatvės pusę, kai aš einu. Užbėgant įvykiams už akių, man tas puikiai pavyko, tiesa, didelės laimės man tas neatnešė.
    Norėdamas tapti visai kitoks, nei buvau, ir turėdamas pakankamai pinigų tam reikalui, aš karts nuo karto su draugais išgerdavau. Mes ėjome į Helios, ar kokią kitą arklidę, gėrėm viskį, kalbindavome mielas paneles. Bet vėliau supratau, kad įprotis gerti yra labiausiai tinkamas kaimo atstovams, nes išgėręs žmogus sunkiai kalba, nesiorientuoja aplinkoje ir išvis, dažnai tampa nekilnojamuoju turtu...
    Tada draugas man pasiūlė pabandyti kokainą. O, tai išties kilni medžiaga. Kiek man buvo tekę girdėti filmuose ir šiaip visuomenėje, kokainą vartoja tik išrinktieji, žvaigždės visokios, elitas ir panašiai. Tikrai, tai man tuo metu buvo kaip koks bilietas į savijautą, kad esu išrinktasis. Prisipažinsiu, ne aš vienas padariau tokią klaidą, ir dėl to dabar tikrai man skaudu. Skaudu kad žmonės mano, jog kažkokio stebuklo dėka jie gali tapti tokiais, kokiais nėra. Kokainas suteikė galimybę jausti begalinę euforiją, tiesa, gana neilgo laiko tarpo metu. Tas šaltukas dantenose, tas jausmas, kad visas pasaulis tau po kojomis...tikrai, kažkas magiško tame yra. Atsiranda jausmas, kad esi tėvas, Dievas ir karalius, ir kad visi tiesiog šoka aplink Tave, nes būtent Tu valdai pasaulį. Kas dar labai patiko, jog grįžęs namo aš ramiai užmigau, be jokių pašalinių blogų jausmų. Ryte atsikeliau šviežias ir nuėjau į darbą.
    Amfetaminas. Lietuvoje dažnai vadinamas gaidžiu. Rusakalbiai vadina jį govno, kas tiesiogiai verčiasi kaip šudas. Sprendžiant iš pavadinimo, liaudis tikrai nelabai gerbia šią medžiagą. Bet mūsų rajone tai labai populiari medžiaga. Populiari ir tarp taksistų, ir tarp statybininkų, ir tarp įvairaus plauko žmonių. Kodėl? Jis turi neįitikėtiną buketą naudingų savybių, jis tiktų kiekvienam pagal norus ir lūkeščius, ir būtent dėl to jis yra vienas pavojingiausių narkotikų. Jis padidina ištvermę. Tai reiškia, kad galima dirbti statybose be skausmo ir bėdų dieną po dienos. Galima mokytis prieš egzaminą dienų dienas. Galima vairuoti mašiną parų paras. Galų gale, galima dulkintis kad ir visą parą iš eilės, beveik be perstojimų. Aktyvuojasi smegenys, kokiais visais 500%, čia aš manau nei kiek nepadidinau tą skaičių. Pats mačiau kaip nusibaigę durniai rašė tikrai mielus ir įdomius eilėraščius, kajfavimo metu. Ir viskas tikrai vyksta kaip pasakoje, kol narkotikas veikia. Bet kažkada veikimas biaigasi, čia aišku priklauso nuo žmogaus, dažniausiai, jei vartojai vakare, tai ryte ateina gaidiškiausia savijauta pasaulyje. Tie, kas bandė, manau mane puikiai supras, tie, kas nebandė, niekada to nesupras. Tai absoliuti tuštuma, šudinas jausmas, jautiesi kaip koks pliušinis meškinas, toks senas ir visą gyvenimą spardytas. Bet tikrai ne kaip žmogus. Aš kentėjau vieną kartą, antrą, trečią, ir tada nusprendžiau padaryti "dogonus", kas mūsų kalba reiškė pavartoti dar ir ryte, kai bloga. Būtent tada aš ir tapau narkomanu. Jaučiaus dienų dienas puikiai, bet jau nebegalėjau gyventi be šito narkotiko. Muzika man buvo ne muzika, žmonės ne žmonės, spalvos nepavartojus nublukdavo ir aplink buvo tik viena didelė, neįdomi tau masė. Pasaulinė masė. Žinau atvejus, kad žmonės, vartojantys feną, negalėjo eiti pašikti nepavartoję. Tiesiog taip įprato - eiti kaku veikiami narkotiko. Taip, amfetaminas aktyvuoja visą mūsų kūno energiją, ir mes kurį laiką galime daryti stebuklus su viskuom, prie ko prisiliečiame. Bet po to esame išsekę ir tušti. Ir, kaip parodė praktika, nevartodamas aš iš tiesų padarau daugiau, nei vartojant...
     
    Narc II. Kodėl?
     
    Aš jus iš dalies apgavau nulinėje dalyje, atleiskite man tai. Ten rašiau, kad kalbėsiu aplamai apie problemą, stengdamasis neminėti savęs. Dabar pamąščiau ir supratau, kad nekalbėti apie save būtų tikras nusikaltimas iš mano pusės, aišku ne toks stambus kaip banko apiplėšimas, bet visgi reikšmingas. Kalbėdamas apie narkotikus turėsiu remtis savo ir draugų pavyzdžiu, tikiuosi, jie nieko prieš (o jeigu per kriminalus pamatysite kad mano kūną rado kurnors užkastą miške, žinokite, kad neatleido), nes butent tada ir kalbėsiu kiek objektyviau, o ne tuščiai užimsiu jūsų laiką.
    Buvau geras vaikas, gabus, talentingas kaip sakoma. Aišku, nemokėjau kankinti meistriškai smuiką ar kokį pianiną penkerių metų amžiaus, bet gana anksti pradėjau skaityti ir rašyti, ir taip anksti, kad mane norėjo siųsti iškart į trečią klasę. Bet neišsiuntė. Jaunystė prabėjo greitai ir gražiai, ir štai primeskite, stoviu aš sau toks Jonukas, devyniolikos metų vaikinas, prie savo laiptinės, su vaikystės draugu. Stovi ir stovėk sau, pasakysite jūs, ir busite teisūs, kas gi mūsų laikais su draugais prie laiptinių nestovi, kas gi čia kriminalinio... O vat ir ne, tada viskas ir prasidėjo...
    Pas mane viskas buvo puiku. ISM universiteto studentas, darbe gavęs nebloga poziciją, parduotuvės vedėjas, svajojantis apie Ferrari ir vilą prie jūros, visas toks geidžiamas ir šaunus. Ir draugas, neblogas sportininkas, visų sričių specialistas ir žinovas. Ir štai mes sau stovim stovim, ir ateina kitas draugas. O jis matot, statybose dirbo. Ir fyfutės, nepradėkit čia spjaudytis ir aiškint, fuj kaip leva. Nieko nėra blogo tame, kad vaikinukas aštuoniolikos metu dirbo taip, kad gaudavo po 3000kg litų per mėn. Neįspūdinga suma, bet vistiek pinigas. Ir štai mes taip tryse stovim stovim, ir staiga tas pirmasis, kuris sportininkas, išsitraukia maišelį, jame narkotinė medžiaga, daro 2 gyvatukus tokius baltus, ir jie su tuo statybininku sušnioja tai. Aš stoviu, į juos žiūriu. Apie narkotikus girdėjau, žinojau kad tai kaka, bandžiau netgi, bet tą akimirką tai buvo kažkas naujo. Po kelių akimirkų aš padariau neįitikėtiną sprendimą - paprašiau jų, kad duotų ir man. O dabar susikaupkit, ir pabandykit realiai įvertinti, suprasti, ką toliau parašysiu - tai buvo sprendimas, kurio aš po to 2 metus iš eilės negalėjau suprasti, ir du metus savo gyvenimo aš faktiškai paaukojau atsakymo paieškoms tik į vieną klausimą - kodėl aš pabandžiau narkotikus?
    Ir štai, po tokios preliudijos, po tokios įžangos, sakykim taip, galime pereiti prie reikalo, prie esmės, taip sakant. Esmė juk ne manyje, ir klausimas tas liečia ne tik mane. Jis liečia visus - Tave, skaitantį šį tekstą, Tavo draugus, Tavo pažįstamus. Kodėl mes pabandome? Kam to mums reikia? Ką mums tai duoda? Ko mes tuo siekiame? Šioje vietoje pagalvosite, kad reabilitacijoje išmokau šiuos klausimus ir štai dabar bandau tokią terapiją daryti, neva apsimesti kažkokiu vos ne mokslininku su baltu chalatu, kuris tuoj darys didžiuosius atradimus. Bent jau aš taip pagalvočiau. Atradimų čia nėra, čia viskas yra labai paprasta ir aišku. Mano atveju, tai tikrai, viskas buvo paprasta, ir kai kurių kitų atveju irgi.
    Mes norime pasikeitimų. Mano atveju jaunystė ėjo gražiai ir romantiškai, man nereikėjo kažko keisti. Viskas buvo savo vietoje, mano šeima buvo šauni, draugai vos ne idealus, panelės su kuriomis laižiausi kokiose nors arklidėse buvo mielos ir įdomios. Bet po to pribrendau iki to, kad užsinorėjau pasikeitimų. Galvojau, kad jeigu jau esu toks vat šaunus, ir vos ne elitui priklausantis, arba bent jau lengvam elitukui, arba na gerai, savo rajono bomondui, tai turiu teisę keisti viską ir toliau, ir narkotikai man padės tai padaryti. Aš tapsiu stiprus, greitas, protingas, neperšaunamas. Neturėsiu jokių rūpeščių, nepergyvensiu dėl to, kad neturiu Ferrari, ir kad man nedaro oralinio A.Jolie. Norėjau pabėgti į kitą pasaulį, norėjau matyti kitas spalvas, norėjau eiti kitais keliais. Nes normalus, sveikas, paprastas gyvenimas man tapo rutina.
    Kitas atvejis, čia aš jeigu ką, ne apie save, tai kai žmonės nori greičiau suaugti. Tiems žmonėms yra tada maždaug -niolika metų, ir tai toli gražu dar ne mokyklų abiturientai. Kalbu apie tuos visai jau -niolikinius. Taigi teisingiau manau sakyti ne žmonės, o žmogeliukai. Ir vat juos, jau tokius visus augančius ir gražius, aplinkiniai, kaip ir aš dabar, pastoviai priima visgi dar kaip žmogeliukus. O jie nori būti jau suaugę, jie nori bendrauti šustromis temomis, dulkintis kaip barsukai Nemuno deltos potvynio metu, žinau netgi vaikinuką, kuriam labai mažai metų, bet jis turi va pistoletą. Ir ne tokį, kur šaudo plastmasiniais šratinukais, o kovinį. Nežinau, ką jis ten su tokiu ginklu medžioja, vilkus ar meškas mūsų rajono miške, neesmė, bet jis jaučiasi suaugęs. Augo jis kartu su mumis, šniodamas feną.
    O dar yra atvejis kai norima maištauti. Vat pavyzdžiui tėvai gaidžiai, jaunuolio subjektyviu manymu, ir viskas, ir nieko tu jam nepaaiškinsi. Jis ims, ir specialiai tam, kad jiems kažką įrodyti, nors ir netiesiogiai, pradės vartoti. Arba gerti. Neva žiūrėkit, koks aš nekontroliuojamas, blaškaus po miestą visą naktį, ateinu namo, šoku D'n'B ritmu paryčiais balkone ir nerūpi man ką jus šnekat, aš turiu savo gyvenimą. Aišku, jie pamiršta apie tai, kad vakarą iki to jie iš tų pačių tėvų išprašė keliasdešimt litų ratams nusipirkt, ir kad tėvai visą naktį nemiegojo. Jie tiesiog mano, kad jie yra nepriklausomi, ir narkotikai padaro juos laisvais. Čia noriu pasakyti labai įdomų dalyką - taip, narkotikai jus atlaisvina nuo faktiškai visų visuomeninių įsipareigojimų. Jus galite dėti ant tėvų, mokslų, studijų, policijos, gydytojų, gėjų ir tt.
    Tiesiog jus priklausote jau kitam būreliui - narkomanų, iš kurio yra du keliai. Jeigu kas nežino, apšviesiu - pirmasis kelias yra paprastas ir lengvas, jūsų nemuose groja muzika, bet jus jos negirdite, o po kelių dienų jus veža į Rokantiškes, Kariotiškes, ar panašiai. Nevilniečiams pasakysiu kad tai - kapinės. Antras kelias sunkus, pavojingas, rizikingas ir išvis, kitus budvardžius pasirinkite jau pagal skonį - vienu žodžiu jis nelengvas. Iš to išbrįsta tik vienetai, tai pasakykite man, kam jums tokia vat nepriklausomybė?
    Dar yra atvejis, kai narkotikų dėka žmonės bando pasikeisti. Vat kažkas yra labai užsikompleksavęs, jį daužo naktį chuliganai, jam panos neduoda (kaikurie netgi puola į neviltį, bando kitą variantą ir...o Dieve, supranta kad jiems ir vaikinai neduoda), jam šuo vakar stotelėj autobuso laukiant koją apmyžo, toks vat jis visas nelaimingas ir nieko nemylimas. O narkotikai puikiai atlaisvina žmogaus pasąmonę. Alkoholis, jau sakiau, kiek buduliškas metodas, galima apsivemt netyčia, ar kažkas panašaus, o čia žiūrėkit kokia jūra galimybių - ir skaldysi nerealus bajerius, parūkęs žolės, ir tusinsi kaip M.Jackson'as, prisirijęs ratų, ir tt ir tt. Laikui bėgant žmonės užsimiršta, netgi manau, ir jus jau primiršote, todėl priminsiu, dėl visa ko - iš šito tik du keliai. Juos jau žinote.
    Štai dėl viso šito žmonės ir pradeda vartoti. Nebūna taip, kad eini eini, paslysti, krenti, ir nosim į kokaino maišą pataikai. Nelabai būna ir taip, kad prie mokyklos ateina pikti dėdės su odinėm striukėm ir vaikams saldainiukus dalina, o ten matot, narkotikai, ir vaikai po to tuos saldainiukus iš dėdžių jau perka. Vaikas Tu, ar ne vaikas, gal jau senukas suvaikėjęs, neesmė - kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus ir pasirinkimus pats. Aš vat, du metus atsakinėjau degradavusiu gyvenimu už savo blogą pasirinkimą. Pamąstykite.
     
    Narc III.Baltoji trasa
     
    Žinote, žmonės yra dviejų rūšių - čia aš drąsiai Jums piršiu savo filosofiją, ir manau, kad esu teisus. Yra žmonės teisingi, o yra neteisingi. Pirmieji tai tie, kurie mokosi ten, stengiasi, siekia kažkokių normalių dalykų - gražaus gyvenimo, mašinos kažkokios, žmonos padorios, vaikų sveikų ir tokių pat, teisingų. O yra žmonės neteisingi - jie neaišku kodėl gyvena, ir išvis neaišku, jie gyvena, ar stengiasi išgyventi - jie konfrontuoja su aplinkiniais, su pasauliu, jie bėga nuo visų, jie gyvena savyje, jiems nereikia nieko normalaus, jiems tik leisk prastūmti laiką ir užsiimti kuo nors nenaudingu.
    Buvau teisingas vaikinas, bet mane traukė į tą pogrindį. Turėjau gerą darbą, viskas buvo šaunu, vaikščiojau švairiai ir gražiai apsirengęs, buvau netgi kartą teatre. Bet man tas greitai nusibodo, vadinau savo tuometinį gyvenimą rutina. Ir buvau teisus, iš kažkurios pusės. Bet kai man pasiūlė narkotikus, supratau, kad baltoji trasa - tai bilietas į underground'ą, ir kad pamatysiu tai, ką mato mano draugai - naktinį gyvenimą, kitokį, nei tą, prie kurio esu įpratęs. Linksmybės kitaip, bendravimas kitaip, laisvalaikis kitaip. Tikrai, gavau visa tai. Deja...
    Kai Tu šoki į baltą trasą, amfetamino dėka, Tu atsidūri kitoje realybėje. Dabar veiksmas vyksta naktį, gali netgi jaustis kažkokiu vampyru savotišku, nakties gyventoju. Nežinau, kodėl taip yra, bet vartojama dažniausiai vakare, ir gyvenimas verda tik naktį - nes naktis, ji matyt, visokių tokių tipų globėja. Joje lengva pasimesti, pasislėpti ir likti su savim, arba savo draugais.
    Greita mašina - būtinas atributas tokio gyvenimo pradžios. Po to, kai mašinos savininkas ją sudaužo apsivartojęs, arba parduoda, nes pinigų jau biški trūksta, tinka ir dviratis. O po to, apsišniojus, gana greitai ir kojos neša tikslo link. Tikslai - kiekvieną kartą vis skirtingi. Mes nebuvome tie degradai, kurie vaikščioja ir vagišiauja, kurie šaudo babkės iš loxelių. Mes pinigų turėjome, ir juos "investavome" į narkotikus. Ir tada jau buvo...lankėmes visose įdomesnese naktinėse Vilniaus ir jo apylinkių vietose. Kalbindavo panelės, susipažindavome su panašiais "bakūriukais". Kajfas nešė mus į priekį, bet nežinojome, ką darome. Kažkur judėjome, o atsidūrę reikalingame taške, rasdavome kitą. Taip ir tampėmes, be konkretaus tikslo.
    Miegojome dieną, tėvams sakydami kad tiesiog pavargome darbe. Po to gavome butą, ir ten išvis atkrito bet kokios baimės - dabar galėjome žaisti visokius azartinius žaidimus, kviestis chebrą, daryti nesąmones, ir likti nepastebėti. Apsivartoję mes jautėme didelį kiekį jėgos, ypatingą intelekto lygį, bet nejautėme skausmo. Mes daužėmes ne todėl, kad norėjome kažkam kažką įrodyti, o todėl, kad neskaudėjo, ir mes nugalėdavome. Mes ėjome, nes turėjome jėgų, mes rašėme, nes gaudavosi puikūs tekstai
    Tai buvo svajonių kelias. Tai buvo tikrai nuostabūs laikotarpis mano ir mano draugų gyvenime. Mes gavome netikėtai žymiai daugiau, nei tikėjomes ir galėjome pasiimti. Bet vėliau to visko netekome. Tą iš mūsų atėmė, nes kelias pradėjo siaurėti. Juo jau negalėjome judėti visi kartu...
     
    Narc IV.Tunelis
     
    Pas mane pradėta serija įrašų apie tą laikotarpį, kai aktyviai vartojau narkotikus. Ir kažkaip, norėdamas iki galo viską surašyti, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Pradėjau gyvybingai, gana įdomiai, objektyviai, bet laikui bėgant nukrypau į kažkokius popsinius įrašus apie tai, ką visi ir taip žino. O dabar biški grįšime prie sunkesnės temos, taigi prie narkotikų.
    Vartoti aš kaip žinia pradėjau žvaliai, gyvybingai, sakykime taip, su dideliu entuziazmu, mes darėme daug įdomių dalykų, lankėme įvairias turistų pamėgtas vietas, bendravome su blondinėmis, briunetėmis, plikomis ir kitomis merginomis, domėjomes astronomija, geografija, fizika ir kitais mokslais, juokemės verkemė ir kitaip leidome laisvalaikį, kurio atsirado labai daug... Nes narkotikai tai toks "visko gyvenime pakaitalas". Vienas mano draugas sportavo, kitas dirbo, aš dirbau ir mokiaus. Labai greitai mes visi tryse nedarėme nieko. Tiesa, kodėl gi nedarėme, mes vartojome.
    Tai buvo daugmaž praeitą vasarą, kai įvyko pirmasis skambutis. Skambutis su žinia, kad Jonas ko gero, yra visgi labiau narkomanas nei narkomanas. Toks žinote, paprastas čia yra pasirinkimas - arba Tu esi vartojantis, arba ne, ir kartais sunku suprasti, koks gi Tu esi, jeigu aišku nesi koks vienuolis ten ar moksliukas, matantis tik knygas.
    Ir vat kad tapau priklausomu nuo narkotiku, aš supratau jau daugmaž iškart. Na, kai sėdi vakare ir bandai prikubaturint ką nors gero ir skambinėji draugams su klausimu "Šniosim?" tai čia ryškiai faktas, bylojantis kad ne viskas yra gerai. Na aiškiai sportininkai kokie, ar ten kiti šaunuoliai, taip nedaro. Bet vistiek kažkur giliai pasąmonėje tikėjaus, kad čia nieko blogo nėra. Kol nesugalvojau netyčia padaryti mažą maratoną.
    Maratonas gavosi įdomus - penkias dienas iš eilės, rodos, nuo trečiadienio iki pirmadienio, vartojau. Ir dariau tai taip brandžiai ir stebėtinai tiksliai, kad visas tas paras dar ir nemiegojau. Ir vat kaip šiandien prisimenu tą dieną. Pirmadienio vakaras. Gal kokia 20:00, gal mažiau. Bet kažkur ten vakare. Sėdim mes su draugu, kuris miegojo, bet miegojo valandikę, prieš dvi dienas. Ir mes žiūrime vienas į kitą. Visi žiūri vienas į kitą, bet to susižvalgymo nepamiršiu niekada. Jis visas perkreiptas, ištinęs, panašus labiau į sutraumuotą briedį, nei į žmogų. Ir aš ko gero lygiai toks pat. Ir mes jau negalim šnekėti. Tiesiog žiūrim vienas į kitą. Ir suprantam, kad narkotikai jau ko gero, yra stipresni už mus...
    Amfetaminas tai šauni medžiaga, būtų išvis geriausia pasaulyje, jeigu ne tas, kad jo dėka neįmanoma užmigti ir yra eikvojamos visos jėgos, netgi tos, kurias turi kūnas sukaupęs avarinėms situacijoms (patikėkit, tai tiesa). Ir tada važiuoja stogas, gyvenimas aplinkui plaukia savo ritmu, o žmogus, arba tiksliau ta būtybė, kuri į žmogų panaši, plaukia saviškiu. Tiesa, ne ritmingai ir nelabai stabiliai, bet visgi. Stogas važiuoja taip, kad žmonėms atsiranda paranoja. Paranoja išvis man buvo vos ne labiausiai girdimas žodis. Atrodė kad pana miega su kitu, atrodė kad mus seka policija, atrodė kad tuoj į namą įvažiuos koks sunkvežimis. Jums juokinga? Man irgi. Dabar. O tada buvo labai rimta, ir tas kėlė tikrąją, neapsakomą, baimę.
    Ir mirė visi jausmai. Išvis, absoliučiai. Jausmų jau nebuvo. Visi turėjo jausmus, o mes - ne. Kreivokai šypsojomes, pigiai vaizdavome įsimylėjusius, barbariškai elgėmes kai pykome - bet visa tai buvo netikra. Galima netgi pasakyti, kad visa tai buvo kaip tikroji Matrica realybėje. Rodos, eini kažkur, bet neeini. Rodos užmigai, bet kažkaip ir nemiegi. Rodos, buvai kažkur, bet ten Tavęs nebuvo. Taip ir gyvenom. Taip klimpome vis giliau ir giliau, ir kas svarbiausia, nesinorėjo sustoti. O kam sustoti, kai nuo kalniuko riedama greičiau ir lengviau, negu į jį kopiama?
    Taip po biški ir bėgo dienos. Naktys... Vėliau atėjo, kaip ir kiekvienam, viltis. Bet apie viltį sekančioje dalyje. Pažymiu, ne "koOrinOoke", o dalyje. Čia ne vaikų darželis, ir ne pasakos. Čia viskas žymiai rimčiau...
     
    Narc V. Viltis
     
    Būna taip kad visas mūsų gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Arba katei po uodega. Arba dar kurnors, bet tikrai ne ten, kur turėtų eiti. Dabar kalbu ne apie tą atvejį, kai Jūs, būdama kokia 8-oke, nelaimingai įsimylėjote kokį Petriuką 9-oką ir užsidepresavus bandote nusižudyti išgėrus net visas penkiąs aspirino tabletes. Ir gulite taip sau ant sofos, aimanuojate tam kad paskutinės Jūsų akimirkos Žemėj atrodytu kuo tragiškiau, ir galvojate - man nėra dėl ko gyventi, todėl aš palieku Tave, pasauly. Atsidustate paskutinį kartą, palenkiate galvą ir...ir nieko. Dar gyva.
    Kalba eis apie labiau globalius dalykus, tai yra mano pavyzdžiu buvo taip, kad aš planavau kad kažkur 25-erių pas mane bus mano nuosavas namas, žmona miela, vaikelis ten koks lakstantis po parketą ir rėkaujantis "šokoledo!", mašinikė garažiuke kokia naujesnė. Bet deja, kadangi kalbame apie 2007-ųjų vasarą, tai aš puikiai supratau, kad globaliai ar ne globaliai, aš nieko gero nepasieksiu ir neturėsiu. Geriausiu atveju gausis bendrabutis, peroksidinė kasininkė iš Maksimos ir dviratis koridoriuj.
    Ir vat su tokiomis, nelabai optimistiškomis mintimis gyvendamas, aš vartojau dar labiau. O po to kai pradėjau vartoti dar labiau, tai atėjo toks laikotarpis kai pradėjau vartoti dar labiau nei labiau. Bet kaip visada būna gyvenime (ir mano draugams taip buvo) atėjo kažkoks vos ne Marijos apsireiškimas, ir man labai pasisekė gyvenime. Gavau darbą projektų vadovu vienoje reklamos agentūroje. Dabar paklausite, koks Tu narkomanas buvai, jeigu Tau tokius darbus siūlo? Na matote, taip būna, kad netgi inteligentiškai atrodantys žmonės iš tiesų vartoja.
    Prisimenu, tada parašiau vienam draugui, po to pokalbio dėl darbo - viskas seni, dabar aš neniuxinsiu. Viskas bus ore. Ir jis patikėjo. Ir aš pats patikėjau. Ir pradėjau ten šliaužioti į tą darbą rytais, išgėręs ryte kavutės ir keikdamas visą pasaulį, kad šiais laikais verslaujančiam jaunimui gyventi sunku. Aš žinot, toks kaip tarakonas esu, prisiderinu prie betkokių sąlygų per trumpiausią laikotarpį. Po to gavau algą, o tėvai mostelėjo ranka ir pasakė, kad esu jau suaugęs ir savarankiškas, ir galiu gyventi vienas. Ir atidavė man kažkada žadėtą butą.
    Ir aš ten pirmą mėnėsį labai gražiai viską dariau, aha. Kaip koks viengungis toks išsvajotas iš filmo, tvarkiaus, kariavau su tarakonais, pas mane ateidavo kažkokie ten kaimynai, kaimynės, kažkokie giminaičiai ten atsitempę buvo, o aš visas toks šaunuolis, nevartojantis, ir išvis beveik primiršęs ką reiškia narkotikai. Ir visi taip šypsosi, tokie patenkinti, Jonas išvis atrodo kaip asmuo, simbolizuojantis viso pasaulio džiaugsmą ir laimę.
    O po to narkotikai grįžo. Negaliu tiksliai pasakyti kas ten buvo kaltas, ar aš, ar pati ta medžiaga, ar brolis, kuris jų man atvežė, ar pasaulis visas kažkoks neteisingas yra, ar kokia Marytė iš gretimos gatvės man taip nepatiko kad iš nuoskaudos nusprendžiau užvartoti. Bet taip padariau. Ir prasidėjo baisiausias mano laikotarpis gyvenime, kai vartojime, pyktyje, agresijoje manęs jau niekas negalėjo sustabdyti. Tai buvo klasiškas vartojimo laikotarpis, toks grynai narkomaniškas, tiesiogine to žodžio prasme.
    Lygi šiol nesuprantu, kodėl nepasinaudojau galimybe gyventi gražiai ir gerai. Tai ko gero, yra žmogiška, bijoti gyventi gerai, ir stengtis sėdėti šudė. Juk ten taip šilta ir įprasta būti. O kad išlikti sveikam, geram ir šauniam, juk reikia stengtis. Tam, kad būti blogu, daug nereikia. Keletas gramų ir Tu jau toks.
    VI dalis bus labai sudėtinga. Ir jos daugelis nesupras. Bet jos, kaip ir iš savo gyvenimo, deja, aš išbraukti negaliu...
     
    Narc IV. JJ
     
    Jūs galvojate aš kiekvieną dieną taip sau sėdžiu ir galvoju - kaip čia man ką nors įdomesnio parašyti point chebrai, kaip čia Juos nustebinti kokiais ekstravagantiškais pasipasakojimais kaip ten prieš kokius metus laiko aš kažką ten vartojau ir kaip jie visi subėgs man rašyti kad esu šaunuolis? Taip nėra. Kaip sakoma, tarp mūsų šnekant, kai prieš tris mėnėsius gulėjau reabilitacijoj (nuo narkotikų jeigu ką, ne nuo šokolado kokio ar sekso, kas irgi beje būna) man soc.darbuotoja pasakė, kad turėdamas talentą galėčiau kaipnors prisidėti prie narkotikų prevencinės programos, ir kaip nors tą visą jaunimą įtakoti. Bent biški, bent vieną kokį jaunuolį. Ir tai jau būtų gerai.
    O dar pagal programą turėjau rašyti dienoraštį, nesuprantu kam, bet atseit tai padėda. Todėl nusprendžiau nušauti du zujkius vienu metu ir todėl Jus skaitote kad ir šitą tekstą. Ir pas mane guli "špargalkė" šalia, kurioje esu surašęs jau seniai visas 9 temas. Ir viskas buvo ok kol nepriėjau prie šitos, 6-os, nes jos pavadinimas yra JJ. O jis reiškia mano ir mano buvusios panelės inicialus. Ir man pasidarė nejauku, ir netgi kažkiek bjauru, kad turėsiu prisiminti tą laikotarpį. Bet reikia...
    Šiaip baisiausia yra kai narkotikus vartojama poroje, kai ir vaikinas, ir panelė vartoja kartu. To pasekoje narkotikų beveik neįmanoma atsisakyti, reikia iš pradžių išsiskirti, ir tik tada pamiršti visa tai. Kodėl? Jau rašiau ankščiau, kad pavartojus seksas tampa labai įdomiu tokiu, kosmišku užsiėmimu, ir kažkaip po to labai sunku ne iš šio ne iš to atsisakyti tokios pramogos. Taip pat blogai yra vartoti narkotikus ir alkoholį, tas faktiškai žaloja smegenis ne dvigubai, o dešimt kartų labiau. Čia ne man prisisapnavo, matau pagal pažįstamų pavyzdžius ir reabilitacijoj irgi tą sakė. Kad ir kaip būtų graudu taip sakyti, bet visgi - jeigu jau vartojate, tai bent jau negerkite...
    O mes taip darėm. Išvis namuose pas mane visą tą ~9mėn žymaus vartojimo metu sukiojosi tokie pagrindiniai veikėjai : aš (originalu), kažkokia mergina (skirta meilės vaizdavimui), geras vaikystės draugas (iš mūsų kažkada minėtos trijulės likom deja, tik dviese...štai suprasit gal galų gale ką reiškia narkotikai?), jo panelė, mano abu broliai, ir dar daug liaudies masofkėj, gal kokių 50 buvo įvairių veikėjų apsilankę. Visi vartojantys, o tie, kas nebuvo vartojantys, pavartodavo, kažkaip, neturėjo jie tiesą sakant pasirinkimo. Deja...
    Mes labai mėgome linksmintis. Laikui bėgant pas mane atsirado daug stalo žaidimų, Alias ten, Monopoly, šaškės, kortos aišku, ir tt. Taigi galima pasakyti kad pas mus buvo dar gana toks intelektualus narkomanėlių klubelis. Visas veiksmas visada vyko naktį, dieną kažkaip sarmata narkomanams vartoti. Tuo metu, kai virtuvėj keletas žmonių ką nors žaidė, kambary visada kažkas sėdėjo prie kompo, ir dar kažkas dulkinosi lovoj. Ir tas kur sėdėjo prie kompo jis dažniausiai man atrodo net nesidomėjo ką ten anie du daro. To pasekoje pas mane kompe atsirado kokie ~10GB muzikos, kurios aš išvis nemėgstu ir kurią siunčiaus ne aš. O kartais lovoj mylėjosi po dvi poras.
    O vėliau draugas ir brolis pradėjo prekiauti narkotikais, na, turėti didesnius kiekius, ir narkotikų išvis buvo daug ir nemokamai. Ir mes vis didinom kiekį. Pavyzdžiui prisimenu per vieną vakarą su panele suvartojome 5 gramus amfetamino. Ir nieko, nei bloga buvo, nei ką. Anoji išvis vėliau užmigo, o kai ji užmigo, užmigau ir aš. Tiesa, ji mane pažadino nes nusprendė kad tuoj mirs. Ryškiai toli jai iki mirties buvo.
    Ateidavo žmonės, kurių beveik nepažinojau, ir jie vos ne ant kelių maldavo kad nevartočiau. Nesuprantu lygi šiol, kodėl jie taip stengėsi manim rūpintis? Juk toks būdas neveikia. Matyt, jie jauni ir nepatyrę, kad taip žeminasi. Tiesa, jie savo metu irgi užvartodavo, ir jau nekankino mano pavargusių smegenų savo aimanavimais
    Iš pirmo žvilgsnio, bent jau aš, kai prisimenu kaip mes vartojom, ką darėm, atsiranda nostalgija. Tikrai. Atsiranda noras vėl taip padaryti, juk čia taip įdomiai buvo, taip kažkaip, nebūdingai. Bet pripažinsiu, visa tai buvo vienas didelis šudas. Nėra jokios romantikos, nieko linksmo tame, ką mes darėme. Tiesiog taipa trodo, gyvenant teisingai ir gerai, kad pabūti blogu būtų įdomus nuotykis. Bet tai yra tiesiog žema...
    Dabar tikrai sustojau su narkotikais. Ta prasme, netgi jeigu užvartočiau kažkaip ten įmantriai patekęs į situaciją, kai to norėčiau, ko gero sekančią dieną gailėčiaus ir to nekartočiau. Bet tada buvo taip, kad net vieną dieną išgyventi be narkotikų buvo neįmanoma. Esmė ne tame, kad mane laužė ten, ar sveikata buvo bloga, ar kas, ar kad fiziškai vos ne susisukęs gulėdavau be narkotikų. Ne. Priklausomybė yra psichologinė, ir tai yra baisiausia.
    Kai vartoji narkotikus tam tikrą laiko tarpą, pas Tave jau nėra žodžio Stop. Tai žmonių fiziologija, nieko čia nepadarysi. Įsiminkite, narkotikai veikia tiksliai būtent per tas smegenų sritis, per kurias turėtų. Tai nėra alkoholis, kurio esmė kiek kitokia. Narkotikai žmonės padaro savo vergais, netgi pačius stipriausius. Tikrai nežinau kaip, nežinau kodėl, na negaliu pasakyti nuoširdžiai, kame ten visa esmė. Tiesiog taip yra, žinau iš praktikos. Saugokit save
     
    Narc VII. Kryžkelė
     
    Manau tikrai niekas iš Jūsų, tų, kas skaitė mano ankstesnius dienoraščius, nesistebės, jei prisipažinsiu kad noriu labai daug. Esu nesveikas maksimalistas bei optimistas viename, ir iš gyvenimo visada tikėjaus tik visko kas geriausia. Tai nebuvo kažkoks naivus svaičiojimas, tiesiog Dievas ten, ar tėvai, nežinau kas tiksliai, man suteikė galimybę būti na tokiu gana nedurnu žmogumi, kuris žino ko reikia siekti ir daugmaž primeta kaip tą daryti.
    Narkotikų vartojimas ryškiai ne sąlygoją žmogaus progresą. Nemeluosiu, būna atveju, kad netgi vartodami kaikurie sugeba ne degraduoti, o plūduriuoti vienoj vietoj, kas irgi yra tikrai neblogas rezultatas. Deja, mano vartojimas buvo destruktyvus. Ir aš tuom džiaugiaus. Žinote, nesinori kelti kažkokios sensacijos ten, ir suteikinėti Jums galimybę užsikabinti už žodžių kurie toliau seks - susitarkime, kad Jūs tai perskaitysite ir niekaip nekomentuosite, ir išvis, priimsite kaip ir visą kitą - bendram kontekste, o ne dalimis. Taigi vat vartojau aš ko gero dėl to, kad norėjau tokiu būdu po biški tepti slides iš šio pasaulio. Nes gyvenimas buvo man jau pabodęs. Jis man nenorėjo duoti to, ko labai norėjau...
    Žmonės, kurie vartoja ne tam, kad pajustų kajfa, o todėl kad jiems savo metu viskas pabodo ir jie metėsi į kraštutinumus, jie tokie labai komplikuoti yra, ir juos labai sunku ištraukti iš to, kaip reabilitacijoj dažnai mėgo sakyti, "liūno". Bet jeigu juos ištrauki iš ten (nes jie savo jėgom niekad net pirštu nepajudins kad atsisakyti narkotikų), yra didelė tikimybė kad jie negrįš į vartojimą, pamatę kad gyvenimas yra gražūs, o ne tokia žopkė, kaip jiems atrodė. Yra ir kita žmonių kategorija, kuriems narkotikai tai pramoga, kuriuos realiai "veža" nuo vartojimo - tokius gana nesunku įkalbėti nevartoti, bet po kažkokio laiko tarpo jie vistiek užsikūbaturina ten ką nors skanaus sau...
    Taigi mane reikėjo kažkam tempti iš visuomenės dugno. Ir buvo žmonių kurie tai darė. Ir netgi keli iš jų dažnai apsilanko point'e. Viena kaimynystėje gyvenusi mieloji panelė labai kažkodėl dėl manęs stengėsi. Nei aš jos ten kokia meilė buvau, nei kas mus ypatingai siejo, tiesiog buvome draugiški vienas kitam jaunuoliai. Ir kai aš į narkotikus įklimpau ypatingai giliai, ji dažnai ateidavo, kažkaip bandė pasiūlyti alternatyvas, kad ir brendžio išgert...Kartą su ta chebra (tos kaimynės chebra) gėriau rodos 9 dienąs, ir nevartojau. Ir išvis galvojau kad jau niekad nevartojau. Buvo tikrai smagu, ir vis kažkas kitko. Bet jos išėjo, atėjo draugas su fenu, užvartojom ir pamiršom.
    Tos panelės vardo neminėjau dėl konspiracijos ir tt, o vat apie vartotoją eddlie tai pasakysiu asmeniškai. Jis visgi, visus mano tekstus atidžiai pasiskaito, pasižiūri ko gero, ar nėra ten kokių prikūrta pasakų, ir pažymi pastabas man po to. Jis buvo (ir yra ir bus) vienas iš tų draugų senesnių, kurie irgi labai norėjo kad nustočiau vartoti. Jis mane pažinojo dar prieš vartojimą ir puikiai matė, kaip stipriai pasikeičiau per tą laikotarpį. Prisimenu, kaip pupelių sriubą virėm, kaip jis pabuvo pas mane kad nevartočiau, parodė kad yra alternatyvos narkotikams. Tai šaunus žmogus, kuris beje dabar man yra kaip ir geriausias draugas. Nes jis to vertas. Bet ir jam nesigavo...
    Trumpai tariant, niekam nesisekė mane paveikti taip, kad meščiau narkotikus. Ir vat žmonės teiraujasi dažnai, o kodėl aš visgi sustojau vartoti? Matote, labai laiku susigaudė mano tėvai, pastebėję kad kažkas su jų sūnum yra netaip. O dar turiu gerą dėdę, kuris savo laiku metė alkoholį. Ir žinojo kaip atsisakyti priklausomybės. Žinote, pas mane labai stipri šeima, labai draugiška, teisinga, krikščioniška vienu žodžiu. Jų dėka, daugiausia, jų teisingos reakcijos į mano vartojimą dėka, aš pradėjau jau mąstyti, kad vartojimas nėra gerai.
    Būtų melas, jei pasakyčiau, kad priėmiau pasiūlymą pabūti reabilitacijoj mėnėsiuką dėl to, kad taip norėjo tėvai, arba kad pats labai jau veržiaus nevartoti. Tiesiog kiek paslaptingai, bet taktiškai pasakysiu, kad man buvo padarytas pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti. Gana toks materialus pasiūlymas, ir manau neverta visiems skelbtis, ką man pažadėjo už tai, kad nevartočiau. Ir aš, kaip mažasis materialistas, buvau elementariai papirktas. Todėl ir paspaudžiau tą "stabdį". O vėliau jau ir pats, matydamas koks gražūs yra visgi blaivus gyvenimas, nuoširdžiai visiems dėkojau, kas man padėjo. Ir čia, šiame tekste, irgi noriu padėkoti jiems už tai, kad nenusisuko sunkiausiu man laikotarpiu.
    Sunkiausias jis buvo ne todėl, kad fiziškai skaudėjo, ar kad bombardavimas koks vyko, ar kad nieko neturėjau valgyt mėnėsį, o todėl, kad man realiai reikėjo paramos. Ir visi, kas buvo man artimiausieji žmonės, labai prisidėjo prie mano "atgimimo". Kai ištinka tikra, didelė bėda, draugai ir giminės niekada nenusisuka. Žinokite tai, kad ir kokie būtų Jūsų santykiai su jais, jie visada bus šalia. Jūs ne vieni šitam pasauly.
     
    Narc XVIII. Reabilitacija
     
    Visą gyvenimą man atrodė, kad Vilniuje yra trys kritinės vietos, teritorija aplink kurias gali vadintis degradų žemė, ar panašiai. Pirmoji vieta man visada buvo taboras, antroji - Psichų namai Naujojoj Vilnioj, o trečioje - narkologinis Gerosios Vilties gatvėj. Aš aišku gyvenime visko tikėjaus, turėjau omeny kad kelias visgi būna ne rožėm klotas, kad visko atsitinka ir visur gali tekti pabūti, bet niekada negalvojau kad Gerosios Vilties gatvėj praleisiu visą mėnėsį savo gyvenimo.
    Kiek prisimenu, buvo gana karšta diena. Atėjome su dėdė pas skyriaus vedėją, ji manęs paklausė ar sugebėsiu namuose dvi savaites pabūti be narkotikų, nes atseit apsvaigusių neima. Pasakiau kad sugebėsiu, o dėl visa ko, kad tikrai sugebėčiau, man padarė mini-ekskursiją pro antrame aukšte esantį detoksą, kur labai smirdėjo ir vaikščiojo pridėję į kelnes senukai ir, kas dar žiauriau atrodė, senutės. Tas tikrai pakėlė mano motyvacija iki neregėtai aukšto lygio, ir apšalęs grįžau į savo gimtąsiąs Karoliniškes, kur nuėjau pas draugą ir iš to išgąščio ramia sąžine užvartojau. O po to sekančią dieną vėl pavartojau, juk reikėjo padaryti tą "paskutinį kartą". Ir sekančią dieną vėl...
    Liekant dešimčiai dienų labai susirūpinau, kad man be gydymosi mėnėsio gali tekti dar dvi savaitikes pasėdėti degradų apsuptyje detoksikacijoj, todėl nuėjau į darželį, kur dažniausiai laiką leido mūsų visi "oldschool'iniai" vartotojai. Čia tie, kurie vartojo dar tada, kai aš alų bandžiau ragauti vaikystėj. Pasikonsultavęs su žymiais ir plačiai žinomais gydytojais-toksikologais, profesoriais tarpgalaktinio lygio (deja, kažkodėl kolkas neatestuotais), supratau kad amfetaminui išvesti iš kūno reikia tik penkių dienų, todėl galiu vėl pavartoti. Taip penkiąs dienas aš ir kūbaturinau sau ramiai, o atėjus valandai 0, sėdau ant dviračio ir pradėjau sportuoti trumpai tariant.
    Vargais negalais mane priėmė ir be detoksikacijos. Reabilitavimo principas yra labai paprastas - keliasdešimt žmonių, priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų, gyvena visą mėnėsį penktame aukšte, gali išeiti tik valandai į miestą, o vakarais turi lankyti AA/NA grupę. O rytais buvo bendravimas su psichologe. O dieną vyko visokios ten paskaitos apie alkoholio ir narkotikų žąlą.
    Kas mane iškart nustebino, tai tas faktas, kad ten buvo tikrai švaru ir gana jauku. Ta prasme, aiškiai ne Reval Hotel Lietuva, bet visgi - žymiai geriau nei galėjau sau įsivaizduoti. Ir žmonės buvo disciplinuoti, jau nemažai pažengę savo blaivume. Dauguma buvo kažkokie kaip su pririštu akmenim prie kojos, arba ne, tiksliau sakant, kaip su silikatinė plyta ant galvos, paniurę tokie, prislėgti. Tada ko gero supratau, kad mano mažytės problemelės yra absoliutus niekas palyginus su tuom, ką žmonės yra praradę alkoholio ar narkotikų dėka.
    Psichokorekcija buvo įdomus užsiėmimas. Sėdi sau kokie 10 žmonių, ir bendrauja. Tema laisva, bet geriausia kalbėti ir analizuoti savo jausmus. Tam ratelyje sėdi dar ir psichologė. Kiek teko girdėti vėliau, gydymosi pabaigon, žmonės sakė kad ratuke sėdėjo du psichologai, vienas tikras, kitas Jonas. Štai toks kalamburas. Išmokstama vertinti kitus žmonės, jų jausmus, pažinti save, atsiskleisti ir tt. Pasirodo, visokie ten senukai nemažai pagyvenę, pavyzdžiui labai nemoka išreikšti teisingai savo draugiškumą ten kokį, ar elementarų pyktį. Ypač prie jų savęs pažinimo prisidėjau aš, kuom neapsakomai didžiuojuos - turiu retą talentą savo ciniškumu ir ironija supykdint betkokį žmogų. Akimirksniu.
    Paskaitos buvo labiau apie alkoholio žąlą, todėl jų metu dažniausiai miegojau. Kaip vėliau sakiau, "dabar tikrai negersiu". Žmonės alkoholio dėka susigadino ištisus gyvenimus, sugriovė savo šeimas, prarado visą savo turtą. Ir tai buvo ne filmas, ne pasakojimas koks per teliką. Tai buvo realūs, jau šiektiek pažįstami žmonės.
    O dar kiekvienas iš mūsų turėjo savo didelę baltą knygą, kurią radau prieš rašydamas šį tekstą. Nes norėjau rimtai pasiruošti ir parašyti kažką kaip buvo, o ne kažką, ką prisimenu (turint omeny, kad mano atmintis silpna, tektų jums skaityti visokias pievas...). Ten mes vykdėmė visokias užduotis, stebėjome savo jausmus, samprotavome amžinosiomis temomis ir panašiai. Radau įdomią vietą tokią, kur buvo klausimas "Kas jus labiausiai neramina šiuo metu?". Atsakymas man patinka tuom, kad jis parodo, kaip lengvai pamiršau visus neramumus susijusius su narkotikais, savo pana ten buvusią ir panašiai. Atsakymas buvo "Mykolas ožys". Pagaliau pradėjau gyventi realybe, o ne praeitimi. Tai labai svarbu. Po to man psichologė pasiūlė papasakoti Mykolui ką apie jį galvoju (o Mykolas tai senukas kokių 60-ies metų). Papasakojau jam gana vaiždžiai ir nuoširdžiai, už ką gavau įspėjimą nuo vėdėjos.
    O NA grupės tai yra toks dalykas, kuris kartais šmekšteli per TV. Netgi Prison Break seriale ten ta Sara sėdėjo būrelyje vienam ir sakė "Sveiki, esu Sara, ir aš esu narkomanė". Tai vat, aš irgi taip sėdėjau. Tiesa sakant, niekas lygi šiol nesupranta NA grupių efektyvumo principų, bet jos tikrai veikia. Kol jas lankai, nevartoji. Ten nėra nieko išvis, jokių įmantrių dalykų, susirenka buvę narkomanai ir tiesiog pasakoja, kaip kas ką veikė, ką kas kankina. Bet ten yra linksma, ir žmonės įdomūs renkasi. Pavyzdžiui vienas pasiūlė vakaro temą "Ar aš pasirengęs rimtiems santykiams?". Taip ir užrašė - "Ar Artūras pasirengęs rimtiems santykiams":) Nors jis turėjo omeny, kad kiekvienas papasakotų apie save.
    Buvę narkomanai nuo esamų narkomanų skyriasi manau, tik dviems dalykais. Visų pirma jie nevartoja, visų antra, jie moka nuoširdžiai šypsotis. Tas duoda tikrai daug. Nebežinau, toks gana įdomus aišku tekstas gavosi, kažkiek originalus, nes nieko panašaus dar nesu rašęs. Tikiuosi, buvo įdomu. O serija "Narc" artėja prie pabaigos, ir mums be šito, liko dar vienas, paskutinis skaitinys. Todėl visi kritikai gali ramiai atsidūsti:)
     
    Narc IX. Taškas
     
    Pastarąjį pusmetį mano gyvenime žodis narkotikai ten, kartu su žodižiais vartoti, nevartoti, būti ar nebūti, pastoviai sukosi ir švyturiavo taip, kad vietos kitkam beveik jau ir nebuvo. Šeima, draugai, kažkokie vėl sutikti seniai pažįstami žmonės, nauji draugai - su visais kalba ėjo iš esmės apie narkotikus. Prisipažinsiu, jau kažkiek ir pavargau. Gana nemažai praėjo laiko nuo tos dienos, kai nustojau vartoti. Gana nemažai viskas pasikeiė, reikia tą suprasti.
    Man pasisekė. Sugebėjau taktiškai ir protingai, sistematiškai pakeisti gyvenimą taip, kad jame neliktų vietos narkotinėms medžiagoms. Natūraliai kad neliktų, o ne kad turėčiau nuo to bėgti ar slėptis. Nuo jų niekas nepabėga. Nuo to niekas neišsigydo. Tiesiog reikia keisti gyvenimą, aplinką, draugus. Dabar, atsigręždamas atgal, suprantu kad tai puikiai padariau.
    Viskame, prie ko prisiliečiu, su kuo esu, ką darau, ką myliu, ko noriu - nėra narkotikų. Mano gyvenimėlyje narkotikai nebuvo kažkoks absoliutas, kuris atsirado kaip kometa iš giedro dangaus ir nuspalvino mano gyvenimą. Ne, narkotikai buvo tik noras pabėgti nuo skaudžios realybės. Pamiršti neišsipildžiusias svajones...
    - Tu nepergyvenk, lavonai greit baigsis, toliau seks cerkvės ir paminklai... -
    Apramino, tikrai. Tam, kad pamatyti galų gale kažką gražaus, kažką tikrai nuostabaus, reikėjo praėiti ir pro tokią vietovę, kur beeinant aplanko pačios liūdniausios mintys, ir kur būti tikrai nesinori. Bet tą reikia praeiti aukštai pakėlus galvą, besitikint, kad tai, kas bus toliau, verta nemalonios patirties. Taip ir aš dabar jaučiuosi.
    Buvo blogo mano gyvenime, tikrai labai blogo. Bet visa tai lieka istorijoje. Prisiminimams kažkokiems, memuarams. Toliau seka gražus gyvenimas, su mylimais žmonėmis, naturaliais jausmais ir atlapaširdišku elgesiu. Besinaudodamas Jūsų dėmėsiu, noriu pasakyti - kad ir kaip atrodytų ta pagunda vartoti, ji neverta Jūsų. Nes mes visi, netgi aš, turime teisę į meilę, laimę ir džiaugsmą, o bandome pasislėpti nuo pasaulio miškuose ir rūsiuose.
     
    Žinau, atrodo baisiai, bet beveik galiu garantuoti, jog skaitymas neprailgs..
     
    Originali nuoroda: http://www.point.lt/blog/user/Dober/page/4
  4. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo frix Išsilaisvinimas iš narkotikų liūno   
    Gal pataikiau ir ne į tinkamą forumo skiltį, o gal ir į tinkamą, bet esmė ne tame. Ką tik perskaičiau žmogaus, slapyvardžiu Dober blogą, kuris mane pakerėjo. Nors blogas atrodo ir ilgas, bet skaitymas ko gero dar niekam neprailgo.. Šis blogas yra tikrai nuostabus, rekomenduoju jį visiems paskaityti, o žmogui papasakojusiam apie šią istoriją, norėčiau paspausti ranką..
     
    Šiame bloge nerasite kandžių ir niekam vertų juokelių, repo eilų, interviu, miestų čeburekinių ar kebabinių adresų ar kito mėš.. Tiesiog čia bus tikra gyvenimo istorija.
    Kodėl nusprendžiau publikuoti ją čia? Todėl kad 90% čia renkasi jaunų žmonių, o didžioji dalis galbūt ir nepilnamečiai.
    Negaliu jo vadinti savo draugu, bet pažįstamu drąsiai. Galbūt kaškas jau skaitėte jo istoriją, galbūt kaškas tik dabar skaitys, galbūt kaškas tik girdėja yra, bet šis pasakojimas yra vertas dėmesio... Gero skaitymo!
     
    Narc 0.Prologas
     
    Gera pradžia - pusė darbo. Bet man sunku pradėti tai, ką sumąščiau, ir sunku pradėti ne dėl to, kad turiu tik 5 mokyklos koridorių išsilavinimą, ar kad nerišliai dėstau mintis - sunku dėl pačios temos, kuria rašysiu. Tai labai rimta tema, bent jau man ji - svarbiausia ir baisiausia šitam pasaulyje. Ilgą laiką mano gyvenimas sukosi aplink narkotikus, ir jaučiu pareigą prieš visuomenę, praėjęs tą kelią, pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais. Jeigu jums norisi pasijuokti, pablevyzgauti, užsiimti visokiomios xujniomis - tada neskaitykite. Jeigu jus esate inteligentiška ledi, kuriai darosi bloga nuo to, kad mano tekste bus keiksmažodžių - neskaitykite. Jeigu jus šustras nereikšmingos masės vienetas, manantis kad yra protingiausias pasaulyje, mokantis tik kritikuoti ir stumti dūrą - neskaitykite. Man nebūtina, kad jus skaitytumet. Yra kam skaityti, yra rimtų, gyvenimu susirūpinusių žmonių, kurie man paplos. Jeigu jus pavydite, kad aš parašysiu vieną axujeniausių tekstų point'e - neskaitykite. Jeigu jums atrodo, kad žinote šiuo klausimu daugiau - paskaitykite, ir pasakykite savo nuomonę. Ji bus tikrai vertinga.
    Čia bus daug raidžių. Dauguma nustos skaityti jau ties šiuo sakiniu. Ir man tas nerūpi - aš rašau ne tam, kad parinčiaus dėl tų, kas neskaitys, o dėl tų, kas perskaitys. Nes narkotikai tai baisus dalykas. Rašysiu dalimis, atskirais įrašais dienoraštyje, todėl turėkite kantrybės, laukite tęsinio, galų gale, klauskite drąsiai, jeigu kažko nesupratote. Čia - pirmasis postas, kuriame aš pagaliau atsakingai ir drąsiai pareiškiu - draugų taip norima serija narkotikų klausimu bus. Ir bus apie ką pamąstyti.
    Iškart noriu pasakyti, kad čia ###### ne grožinė literatura, ne tipinė point'ui rašliava apie prifantazuotą meilę tarp Klaudijaus ir Anzelmutės bei seksą pliaže su rožiniais flamingais fone. Čia - gyvenimas, ir aš žinau, ką rašysiu. Ta prasmė, ypatingai apdovanotais ūmiomis protinėmis ligomis, paaiškinsiu - tai buvo išgyventa, apmąstyta, sudėliota mintyse...
    Iš kitos pusės, nesitikėkite kad čia dabar atsisėsiu ir rašysiu, kaip mes su kokiu Andriuška įšokom į jo BMW, pavažiavom į Tauro kalną, susukom 200lt banknotelį ir šniojom kaip dulkių siurbliai koksą. Jums to nafig nereikia, mano gyvenimo aprašymo. Aš noriu pasidalinti mintimis išvis bendrai apie narkotikus, apie priklausomybę, gyvenimą vartojant, bei gyvenimą nevartojant. Čia bus minčių ir apie meilę, ir apie melavimą, ir apie seksą, ir apie bulvių sodinimą. Apie tai, kuo mes gyvename.
    Kolkas tiek...
     
    Narc I.Narkotikų rūšys I.
     
    Žmonės tai keistos būtybės. Iš vienos pusės, mes esame absoliučiai vienodi, darome tuos pačius dalykus, einame į daugmaž tas pačias vietas, vienodai leidžiame laisvalaikį. Iš kitos pusės, kiekvienas iš mūsų - absoliutus individas, besiskiriantis nuo kitų pagal daugumą dalykų - charakterį, elgesį, pomėgius. Aš negaliu kalbėti už visus, ir džiaugiuosi, kad tai suprantu - tikiuosi jus irgi priimsite tai, kad aš kalbėsiu visų pirma apie save, nors tą galima pritaikyti ir kitiems, manyčiau.
    Čia tema yra viena, narkotikai. Bet narkotikai tai nėra kažkas iš kitos planetos, kažkas ne iš mūsų pasaulio - tai gyvenimo, visuomenės dalis, nemanau kad teisinga atskirti narkotikus pavyzdžiui nuo alkoholio. Pradėti visą savo rašinėjimą norėčiau nuo to, kad pasakysiu baisią tiesą - narkotikai tai tikras stebuklas, kuris padeda gauti neįtikėtinus rezultatus. Prieš pavartojant vienokią ar kitokią narkotinę medžiagą žmogus stengiasi galvoti logiškai ir suprasti - jam priimtinas vartojimas, ar ne. Jam to reikia, ar ne. Ir tiesą sakant, narkotikai turi labai daug pliusų. Pavyzdžiui, iš to, ką teko man išbandyti, galiu paminėti tokius pastebėjimus:
    Žolė.Daug kas pabando parūkyti žolę. Tai labai nekaltas užsiėmimas, prie to dar ir olandai prisidėjo, legalizavę savo šalyje marihuanos vartojimą. Dabar kiekvienas rastamanas turi teisę kaip teigiamą žolės savybę paminėti tai, kad kažkur tai yra legalu. Ką gi, kažkada ir morfijus buvo legali medžiaga ir juo bandė gydyti dantų skausmą. Gydė taip, kad žmonės iš tikrųjų pamiršdavo apie dantis, ir kaifavo. Bet čia turėčiau visgi apie žolę... Žolės dėka mes pasijuntame ant ramiako. Atsiranda rami būsena, mus veža. Mūsų nuotaika puiki. Mes juokiames, džiaugiames, mums patinka žiūrėti į kokį elementarų buities dalyką/prietaisą, ir juoktis. Tai euforija. Komedija, net ir pati pigiausia ir blaivios būsenos mums nejuokinga, tampa tikru juoko šedevru. Mes nesuprantame, kad mūsų smegenys deformuotos ir blaiviam žmogui mes tuo metu atrodome kaip ##### iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. O po to mes valgome. Daug. Ir užmiegame. Taip pat norėčiau pažymėti, kad kažkas išdrįs prieštarauti - neva jis bandė žolę ir jį pykino, ar šiaip buvo slogi nuotaika. Prieštaravimai nepriimami - vartoti narkotikus reikia mokėti, kad ir kaip keistai tas skambėtų. Žolė mielas dalykas, ją galima rūkyti manau ir 10 kartų per dienas. Kiek matau pagal tuos, kas veržiasi tokių rezultatų link, jie tiesiog tampa buki. Kaip medis. Ir čia aš nei kiek neperdedu. Taigi primeskit, rūkai sau žolę, pastoviai esi euforijoj, laimingas, džiaugsmingas, bet laikui bėgant atrodai kaip bukas medis. Malonu? Taip. Bet nepraktiška.
    Ekstazis. Ratai.Iš tiesų aš asmeniškai pabandžiau pirmiausia ratus. Sintetinis narkotikas, paprastos tabletės, sakykim taip. Tiesa, visai jos nepaprastos, turi savo magiškųjų savybių. Pavartojus ratus prieš pat klubą, ramiai praeini apsaugą, užsidedi juodus akinius, ir...taškaisi. Taškaisi belenkaip, jėgų yra tiek, kad atrodo, tu esi pasaulio bamba. Arba bent jau kaip minimum priebambis. Prisimenu, taip atsitaškiau kartą, du, o po to supratau - o kokia esmė man taip vat eiti, kaip gyvuliui, vienoj vietoj taškytis visą naktį. Juk nei su kuom susipažinsi, nei Tavim kas domėsis, nei ką. Po to bandėm ratus gamtoje. Lakščiau po mišką prisimenu, grybus rinkaus. Nieko neprisirinkau, bet buvo linksma. Kartą pabandžiau ratus namie. Prisimenu, kaip sėdėjau, geriau arbatą, ir laukiau, kada gi man duos per galvą kajfas. Atsikeliau. Davė taip, kad netgi nukritau, bet atsistojau ir pradėjau šokti. Prisimenant ratų vartojimą, iškart prisimenu tą nemalonų, sintetinį prakaito kvapą. Kad ir kokius dezodorantus naudotum, kvepalus, ar praustumeis pastoviai kas pusvalandį duše, jis vistiek bent kiek, yra. Seksas pavartojus ratų, ypač jei vartojo abi pusės, primena triušių poravimosi įkarštį. Gali dulkintis kad ir visą naktį, jei gerai užvilko... Tiesa, kiek prisimenu, pas mane tokių naktų buvo nemažai, bet nei vienos nakties, nei vieno jausmo, nei vieno momento negaliu prisiminti. Štai taip gaunasi - turi beveik tobulą mechaninę meilę, kurios po to neprisiminsi. Arba prisiminsi miglotai.
    Kolkas tiek, nes pernelyg daug raidelų rašyti vienam tekste aš nenusiteikęs. Antroje dalyje manyčiau, parašysiu dar apie mano "mėgstamiausią" amfetaminą bei kokainą, ir deja, ko gero kažką nuvilsiu, bet apie herą aš nieko neparašysiu. Nes jos nevartojau. Tiesa, turiu daug žinių apie ją irgi, nes ir šyrikų iš rajono daug pažinojau, ir mačiau jų elgesį bei emocijas, ir reabilitacijoj daug jų pažinau, bet stengiuos visgi kalbėti apie save ir savo patyrimus, o ne apie kitus.
    Ačiū už dėmėsį, vartokit Coca-Cola :)
     
    Narc I.Narkotikų rūšys II.
     
    Taigi tęsiame. Kiekvienas turi teisę ir norą svaigintis. Kodėl mes svaiginames? Manyčiau dėl to, kad norime atsidurti kitoje realybėje, tapti visiškai kitokiais. Nieko keisto kad visokiausi buduliai taip mėgsta išgerti šnapso bonkę ir eiti aiškintis santykius su žmonėmis - reikia suprasti, kad neišgėrę, jie pastoviai myžčioja pamatę kokį nors pavojų. Lygiai taip pat buvo ir su manimi - manau, kažkas šitoje vietoje nusijuoks, bet aš labai norėjau būti blogu berniuku. Tokiu, žinote, kaip filmuose pikti nygeriai. Nebūtinai su dideliu blizgančiu ginklu, bet kad rajono chebra mane gerbtų ir tie, kuriuos skaičiau duxais, lėktų į kitą gatvės pusę, kai aš einu. Užbėgant įvykiams už akių, man tas puikiai pavyko, tiesa, didelės laimės man tas neatnešė.
    Norėdamas tapti visai kitoks, nei buvau, ir turėdamas pakankamai pinigų tam reikalui, aš karts nuo karto su draugais išgerdavau. Mes ėjome į Helios, ar kokią kitą arklidę, gėrėm viskį, kalbindavome mielas paneles. Bet vėliau supratau, kad įprotis gerti yra labiausiai tinkamas kaimo atstovams, nes išgėręs žmogus sunkiai kalba, nesiorientuoja aplinkoje ir išvis, dažnai tampa nekilnojamuoju turtu...
    Tada draugas man pasiūlė pabandyti kokainą. O, tai išties kilni medžiaga. Kiek man buvo tekę girdėti filmuose ir šiaip visuomenėje, kokainą vartoja tik išrinktieji, žvaigždės visokios, elitas ir panašiai. Tikrai, tai man tuo metu buvo kaip koks bilietas į savijautą, kad esu išrinktasis. Prisipažinsiu, ne aš vienas padariau tokią klaidą, ir dėl to dabar tikrai man skaudu. Skaudu kad žmonės mano, jog kažkokio stebuklo dėka jie gali tapti tokiais, kokiais nėra. Kokainas suteikė galimybę jausti begalinę euforiją, tiesa, gana neilgo laiko tarpo metu. Tas šaltukas dantenose, tas jausmas, kad visas pasaulis tau po kojomis...tikrai, kažkas magiško tame yra. Atsiranda jausmas, kad esi tėvas, Dievas ir karalius, ir kad visi tiesiog šoka aplink Tave, nes būtent Tu valdai pasaulį. Kas dar labai patiko, jog grįžęs namo aš ramiai užmigau, be jokių pašalinių blogų jausmų. Ryte atsikeliau šviežias ir nuėjau į darbą.
    Amfetaminas. Lietuvoje dažnai vadinamas gaidžiu. Rusakalbiai vadina jį govno, kas tiesiogiai verčiasi kaip šudas. Sprendžiant iš pavadinimo, liaudis tikrai nelabai gerbia šią medžiagą. Bet mūsų rajone tai labai populiari medžiaga. Populiari ir tarp taksistų, ir tarp statybininkų, ir tarp įvairaus plauko žmonių. Kodėl? Jis turi neįitikėtiną buketą naudingų savybių, jis tiktų kiekvienam pagal norus ir lūkeščius, ir būtent dėl to jis yra vienas pavojingiausių narkotikų. Jis padidina ištvermę. Tai reiškia, kad galima dirbti statybose be skausmo ir bėdų dieną po dienos. Galima mokytis prieš egzaminą dienų dienas. Galima vairuoti mašiną parų paras. Galų gale, galima dulkintis kad ir visą parą iš eilės, beveik be perstojimų. Aktyvuojasi smegenys, kokiais visais 500%, čia aš manau nei kiek nepadidinau tą skaičių. Pats mačiau kaip nusibaigę durniai rašė tikrai mielus ir įdomius eilėraščius, kajfavimo metu. Ir viskas tikrai vyksta kaip pasakoje, kol narkotikas veikia. Bet kažkada veikimas biaigasi, čia aišku priklauso nuo žmogaus, dažniausiai, jei vartojai vakare, tai ryte ateina gaidiškiausia savijauta pasaulyje. Tie, kas bandė, manau mane puikiai supras, tie, kas nebandė, niekada to nesupras. Tai absoliuti tuštuma, šudinas jausmas, jautiesi kaip koks pliušinis meškinas, toks senas ir visą gyvenimą spardytas. Bet tikrai ne kaip žmogus. Aš kentėjau vieną kartą, antrą, trečią, ir tada nusprendžiau padaryti "dogonus", kas mūsų kalba reiškė pavartoti dar ir ryte, kai bloga. Būtent tada aš ir tapau narkomanu. Jaučiaus dienų dienas puikiai, bet jau nebegalėjau gyventi be šito narkotiko. Muzika man buvo ne muzika, žmonės ne žmonės, spalvos nepavartojus nublukdavo ir aplink buvo tik viena didelė, neįdomi tau masė. Pasaulinė masė. Žinau atvejus, kad žmonės, vartojantys feną, negalėjo eiti pašikti nepavartoję. Tiesiog taip įprato - eiti kaku veikiami narkotiko. Taip, amfetaminas aktyvuoja visą mūsų kūno energiją, ir mes kurį laiką galime daryti stebuklus su viskuom, prie ko prisiliečiame. Bet po to esame išsekę ir tušti. Ir, kaip parodė praktika, nevartodamas aš iš tiesų padarau daugiau, nei vartojant...
     
    Narc II. Kodėl?
     
    Aš jus iš dalies apgavau nulinėje dalyje, atleiskite man tai. Ten rašiau, kad kalbėsiu aplamai apie problemą, stengdamasis neminėti savęs. Dabar pamąščiau ir supratau, kad nekalbėti apie save būtų tikras nusikaltimas iš mano pusės, aišku ne toks stambus kaip banko apiplėšimas, bet visgi reikšmingas. Kalbėdamas apie narkotikus turėsiu remtis savo ir draugų pavyzdžiu, tikiuosi, jie nieko prieš (o jeigu per kriminalus pamatysite kad mano kūną rado kurnors užkastą miške, žinokite, kad neatleido), nes butent tada ir kalbėsiu kiek objektyviau, o ne tuščiai užimsiu jūsų laiką.
    Buvau geras vaikas, gabus, talentingas kaip sakoma. Aišku, nemokėjau kankinti meistriškai smuiką ar kokį pianiną penkerių metų amžiaus, bet gana anksti pradėjau skaityti ir rašyti, ir taip anksti, kad mane norėjo siųsti iškart į trečią klasę. Bet neišsiuntė. Jaunystė prabėjo greitai ir gražiai, ir štai primeskite, stoviu aš sau toks Jonukas, devyniolikos metų vaikinas, prie savo laiptinės, su vaikystės draugu. Stovi ir stovėk sau, pasakysite jūs, ir busite teisūs, kas gi mūsų laikais su draugais prie laiptinių nestovi, kas gi čia kriminalinio... O vat ir ne, tada viskas ir prasidėjo...
    Pas mane viskas buvo puiku. ISM universiteto studentas, darbe gavęs nebloga poziciją, parduotuvės vedėjas, svajojantis apie Ferrari ir vilą prie jūros, visas toks geidžiamas ir šaunus. Ir draugas, neblogas sportininkas, visų sričių specialistas ir žinovas. Ir štai mes sau stovim stovim, ir ateina kitas draugas. O jis matot, statybose dirbo. Ir fyfutės, nepradėkit čia spjaudytis ir aiškint, fuj kaip leva. Nieko nėra blogo tame, kad vaikinukas aštuoniolikos metu dirbo taip, kad gaudavo po 3000kg litų per mėn. Neįspūdinga suma, bet vistiek pinigas. Ir štai mes taip tryse stovim stovim, ir staiga tas pirmasis, kuris sportininkas, išsitraukia maišelį, jame narkotinė medžiaga, daro 2 gyvatukus tokius baltus, ir jie su tuo statybininku sušnioja tai. Aš stoviu, į juos žiūriu. Apie narkotikus girdėjau, žinojau kad tai kaka, bandžiau netgi, bet tą akimirką tai buvo kažkas naujo. Po kelių akimirkų aš padariau neįitikėtiną sprendimą - paprašiau jų, kad duotų ir man. O dabar susikaupkit, ir pabandykit realiai įvertinti, suprasti, ką toliau parašysiu - tai buvo sprendimas, kurio aš po to 2 metus iš eilės negalėjau suprasti, ir du metus savo gyvenimo aš faktiškai paaukojau atsakymo paieškoms tik į vieną klausimą - kodėl aš pabandžiau narkotikus?
    Ir štai, po tokios preliudijos, po tokios įžangos, sakykim taip, galime pereiti prie reikalo, prie esmės, taip sakant. Esmė juk ne manyje, ir klausimas tas liečia ne tik mane. Jis liečia visus - Tave, skaitantį šį tekstą, Tavo draugus, Tavo pažįstamus. Kodėl mes pabandome? Kam to mums reikia? Ką mums tai duoda? Ko mes tuo siekiame? Šioje vietoje pagalvosite, kad reabilitacijoje išmokau šiuos klausimus ir štai dabar bandau tokią terapiją daryti, neva apsimesti kažkokiu vos ne mokslininku su baltu chalatu, kuris tuoj darys didžiuosius atradimus. Bent jau aš taip pagalvočiau. Atradimų čia nėra, čia viskas yra labai paprasta ir aišku. Mano atveju, tai tikrai, viskas buvo paprasta, ir kai kurių kitų atveju irgi.
    Mes norime pasikeitimų. Mano atveju jaunystė ėjo gražiai ir romantiškai, man nereikėjo kažko keisti. Viskas buvo savo vietoje, mano šeima buvo šauni, draugai vos ne idealus, panelės su kuriomis laižiausi kokiose nors arklidėse buvo mielos ir įdomios. Bet po to pribrendau iki to, kad užsinorėjau pasikeitimų. Galvojau, kad jeigu jau esu toks vat šaunus, ir vos ne elitui priklausantis, arba bent jau lengvam elitukui, arba na gerai, savo rajono bomondui, tai turiu teisę keisti viską ir toliau, ir narkotikai man padės tai padaryti. Aš tapsiu stiprus, greitas, protingas, neperšaunamas. Neturėsiu jokių rūpeščių, nepergyvensiu dėl to, kad neturiu Ferrari, ir kad man nedaro oralinio A.Jolie. Norėjau pabėgti į kitą pasaulį, norėjau matyti kitas spalvas, norėjau eiti kitais keliais. Nes normalus, sveikas, paprastas gyvenimas man tapo rutina.
    Kitas atvejis, čia aš jeigu ką, ne apie save, tai kai žmonės nori greičiau suaugti. Tiems žmonėms yra tada maždaug -niolika metų, ir tai toli gražu dar ne mokyklų abiturientai. Kalbu apie tuos visai jau -niolikinius. Taigi teisingiau manau sakyti ne žmonės, o žmogeliukai. Ir vat juos, jau tokius visus augančius ir gražius, aplinkiniai, kaip ir aš dabar, pastoviai priima visgi dar kaip žmogeliukus. O jie nori būti jau suaugę, jie nori bendrauti šustromis temomis, dulkintis kaip barsukai Nemuno deltos potvynio metu, žinau netgi vaikinuką, kuriam labai mažai metų, bet jis turi va pistoletą. Ir ne tokį, kur šaudo plastmasiniais šratinukais, o kovinį. Nežinau, ką jis ten su tokiu ginklu medžioja, vilkus ar meškas mūsų rajono miške, neesmė, bet jis jaučiasi suaugęs. Augo jis kartu su mumis, šniodamas feną.
    O dar yra atvejis kai norima maištauti. Vat pavyzdžiui tėvai gaidžiai, jaunuolio subjektyviu manymu, ir viskas, ir nieko tu jam nepaaiškinsi. Jis ims, ir specialiai tam, kad jiems kažką įrodyti, nors ir netiesiogiai, pradės vartoti. Arba gerti. Neva žiūrėkit, koks aš nekontroliuojamas, blaškaus po miestą visą naktį, ateinu namo, šoku D'n'B ritmu paryčiais balkone ir nerūpi man ką jus šnekat, aš turiu savo gyvenimą. Aišku, jie pamiršta apie tai, kad vakarą iki to jie iš tų pačių tėvų išprašė keliasdešimt litų ratams nusipirkt, ir kad tėvai visą naktį nemiegojo. Jie tiesiog mano, kad jie yra nepriklausomi, ir narkotikai padaro juos laisvais. Čia noriu pasakyti labai įdomų dalyką - taip, narkotikai jus atlaisvina nuo faktiškai visų visuomeninių įsipareigojimų. Jus galite dėti ant tėvų, mokslų, studijų, policijos, gydytojų, gėjų ir tt.
    Tiesiog jus priklausote jau kitam būreliui - narkomanų, iš kurio yra du keliai. Jeigu kas nežino, apšviesiu - pirmasis kelias yra paprastas ir lengvas, jūsų nemuose groja muzika, bet jus jos negirdite, o po kelių dienų jus veža į Rokantiškes, Kariotiškes, ar panašiai. Nevilniečiams pasakysiu kad tai - kapinės. Antras kelias sunkus, pavojingas, rizikingas ir išvis, kitus budvardžius pasirinkite jau pagal skonį - vienu žodžiu jis nelengvas. Iš to išbrįsta tik vienetai, tai pasakykite man, kam jums tokia vat nepriklausomybė?
    Dar yra atvejis, kai narkotikų dėka žmonės bando pasikeisti. Vat kažkas yra labai užsikompleksavęs, jį daužo naktį chuliganai, jam panos neduoda (kaikurie netgi puola į neviltį, bando kitą variantą ir...o Dieve, supranta kad jiems ir vaikinai neduoda), jam šuo vakar stotelėj autobuso laukiant koją apmyžo, toks vat jis visas nelaimingas ir nieko nemylimas. O narkotikai puikiai atlaisvina žmogaus pasąmonę. Alkoholis, jau sakiau, kiek buduliškas metodas, galima apsivemt netyčia, ar kažkas panašaus, o čia žiūrėkit kokia jūra galimybių - ir skaldysi nerealus bajerius, parūkęs žolės, ir tusinsi kaip M.Jackson'as, prisirijęs ratų, ir tt ir tt. Laikui bėgant žmonės užsimiršta, netgi manau, ir jus jau primiršote, todėl priminsiu, dėl visa ko - iš šito tik du keliai. Juos jau žinote.
    Štai dėl viso šito žmonės ir pradeda vartoti. Nebūna taip, kad eini eini, paslysti, krenti, ir nosim į kokaino maišą pataikai. Nelabai būna ir taip, kad prie mokyklos ateina pikti dėdės su odinėm striukėm ir vaikams saldainiukus dalina, o ten matot, narkotikai, ir vaikai po to tuos saldainiukus iš dėdžių jau perka. Vaikas Tu, ar ne vaikas, gal jau senukas suvaikėjęs, neesmė - kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus ir pasirinkimus pats. Aš vat, du metus atsakinėjau degradavusiu gyvenimu už savo blogą pasirinkimą. Pamąstykite.
     
    Narc III.Baltoji trasa
     
    Žinote, žmonės yra dviejų rūšių - čia aš drąsiai Jums piršiu savo filosofiją, ir manau, kad esu teisus. Yra žmonės teisingi, o yra neteisingi. Pirmieji tai tie, kurie mokosi ten, stengiasi, siekia kažkokių normalių dalykų - gražaus gyvenimo, mašinos kažkokios, žmonos padorios, vaikų sveikų ir tokių pat, teisingų. O yra žmonės neteisingi - jie neaišku kodėl gyvena, ir išvis neaišku, jie gyvena, ar stengiasi išgyventi - jie konfrontuoja su aplinkiniais, su pasauliu, jie bėga nuo visų, jie gyvena savyje, jiems nereikia nieko normalaus, jiems tik leisk prastūmti laiką ir užsiimti kuo nors nenaudingu.
    Buvau teisingas vaikinas, bet mane traukė į tą pogrindį. Turėjau gerą darbą, viskas buvo šaunu, vaikščiojau švairiai ir gražiai apsirengęs, buvau netgi kartą teatre. Bet man tas greitai nusibodo, vadinau savo tuometinį gyvenimą rutina. Ir buvau teisus, iš kažkurios pusės. Bet kai man pasiūlė narkotikus, supratau, kad baltoji trasa - tai bilietas į underground'ą, ir kad pamatysiu tai, ką mato mano draugai - naktinį gyvenimą, kitokį, nei tą, prie kurio esu įpratęs. Linksmybės kitaip, bendravimas kitaip, laisvalaikis kitaip. Tikrai, gavau visa tai. Deja...
    Kai Tu šoki į baltą trasą, amfetamino dėka, Tu atsidūri kitoje realybėje. Dabar veiksmas vyksta naktį, gali netgi jaustis kažkokiu vampyru savotišku, nakties gyventoju. Nežinau, kodėl taip yra, bet vartojama dažniausiai vakare, ir gyvenimas verda tik naktį - nes naktis, ji matyt, visokių tokių tipų globėja. Joje lengva pasimesti, pasislėpti ir likti su savim, arba savo draugais.
    Greita mašina - būtinas atributas tokio gyvenimo pradžios. Po to, kai mašinos savininkas ją sudaužo apsivartojęs, arba parduoda, nes pinigų jau biški trūksta, tinka ir dviratis. O po to, apsišniojus, gana greitai ir kojos neša tikslo link. Tikslai - kiekvieną kartą vis skirtingi. Mes nebuvome tie degradai, kurie vaikščioja ir vagišiauja, kurie šaudo babkės iš loxelių. Mes pinigų turėjome, ir juos "investavome" į narkotikus. Ir tada jau buvo...lankėmes visose įdomesnese naktinėse Vilniaus ir jo apylinkių vietose. Kalbindavo panelės, susipažindavome su panašiais "bakūriukais". Kajfas nešė mus į priekį, bet nežinojome, ką darome. Kažkur judėjome, o atsidūrę reikalingame taške, rasdavome kitą. Taip ir tampėmes, be konkretaus tikslo.
    Miegojome dieną, tėvams sakydami kad tiesiog pavargome darbe. Po to gavome butą, ir ten išvis atkrito bet kokios baimės - dabar galėjome žaisti visokius azartinius žaidimus, kviestis chebrą, daryti nesąmones, ir likti nepastebėti. Apsivartoję mes jautėme didelį kiekį jėgos, ypatingą intelekto lygį, bet nejautėme skausmo. Mes daužėmes ne todėl, kad norėjome kažkam kažką įrodyti, o todėl, kad neskaudėjo, ir mes nugalėdavome. Mes ėjome, nes turėjome jėgų, mes rašėme, nes gaudavosi puikūs tekstai
    Tai buvo svajonių kelias. Tai buvo tikrai nuostabūs laikotarpis mano ir mano draugų gyvenime. Mes gavome netikėtai žymiai daugiau, nei tikėjomes ir galėjome pasiimti. Bet vėliau to visko netekome. Tą iš mūsų atėmė, nes kelias pradėjo siaurėti. Juo jau negalėjome judėti visi kartu...
     
    Narc IV.Tunelis
     
    Pas mane pradėta serija įrašų apie tą laikotarpį, kai aktyviai vartojau narkotikus. Ir kažkaip, norėdamas iki galo viską surašyti, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Pradėjau gyvybingai, gana įdomiai, objektyviai, bet laikui bėgant nukrypau į kažkokius popsinius įrašus apie tai, ką visi ir taip žino. O dabar biški grįšime prie sunkesnės temos, taigi prie narkotikų.
    Vartoti aš kaip žinia pradėjau žvaliai, gyvybingai, sakykime taip, su dideliu entuziazmu, mes darėme daug įdomių dalykų, lankėme įvairias turistų pamėgtas vietas, bendravome su blondinėmis, briunetėmis, plikomis ir kitomis merginomis, domėjomes astronomija, geografija, fizika ir kitais mokslais, juokemės verkemė ir kitaip leidome laisvalaikį, kurio atsirado labai daug... Nes narkotikai tai toks "visko gyvenime pakaitalas". Vienas mano draugas sportavo, kitas dirbo, aš dirbau ir mokiaus. Labai greitai mes visi tryse nedarėme nieko. Tiesa, kodėl gi nedarėme, mes vartojome.
    Tai buvo daugmaž praeitą vasarą, kai įvyko pirmasis skambutis. Skambutis su žinia, kad Jonas ko gero, yra visgi labiau narkomanas nei narkomanas. Toks žinote, paprastas čia yra pasirinkimas - arba Tu esi vartojantis, arba ne, ir kartais sunku suprasti, koks gi Tu esi, jeigu aišku nesi koks vienuolis ten ar moksliukas, matantis tik knygas.
    Ir vat kad tapau priklausomu nuo narkotiku, aš supratau jau daugmaž iškart. Na, kai sėdi vakare ir bandai prikubaturint ką nors gero ir skambinėji draugams su klausimu "Šniosim?" tai čia ryškiai faktas, bylojantis kad ne viskas yra gerai. Na aiškiai sportininkai kokie, ar ten kiti šaunuoliai, taip nedaro. Bet vistiek kažkur giliai pasąmonėje tikėjaus, kad čia nieko blogo nėra. Kol nesugalvojau netyčia padaryti mažą maratoną.
    Maratonas gavosi įdomus - penkias dienas iš eilės, rodos, nuo trečiadienio iki pirmadienio, vartojau. Ir dariau tai taip brandžiai ir stebėtinai tiksliai, kad visas tas paras dar ir nemiegojau. Ir vat kaip šiandien prisimenu tą dieną. Pirmadienio vakaras. Gal kokia 20:00, gal mažiau. Bet kažkur ten vakare. Sėdim mes su draugu, kuris miegojo, bet miegojo valandikę, prieš dvi dienas. Ir mes žiūrime vienas į kitą. Visi žiūri vienas į kitą, bet to susižvalgymo nepamiršiu niekada. Jis visas perkreiptas, ištinęs, panašus labiau į sutraumuotą briedį, nei į žmogų. Ir aš ko gero lygiai toks pat. Ir mes jau negalim šnekėti. Tiesiog žiūrim vienas į kitą. Ir suprantam, kad narkotikai jau ko gero, yra stipresni už mus...
    Amfetaminas tai šauni medžiaga, būtų išvis geriausia pasaulyje, jeigu ne tas, kad jo dėka neįmanoma užmigti ir yra eikvojamos visos jėgos, netgi tos, kurias turi kūnas sukaupęs avarinėms situacijoms (patikėkit, tai tiesa). Ir tada važiuoja stogas, gyvenimas aplinkui plaukia savo ritmu, o žmogus, arba tiksliau ta būtybė, kuri į žmogų panaši, plaukia saviškiu. Tiesa, ne ritmingai ir nelabai stabiliai, bet visgi. Stogas važiuoja taip, kad žmonėms atsiranda paranoja. Paranoja išvis man buvo vos ne labiausiai girdimas žodis. Atrodė kad pana miega su kitu, atrodė kad mus seka policija, atrodė kad tuoj į namą įvažiuos koks sunkvežimis. Jums juokinga? Man irgi. Dabar. O tada buvo labai rimta, ir tas kėlė tikrąją, neapsakomą, baimę.
    Ir mirė visi jausmai. Išvis, absoliučiai. Jausmų jau nebuvo. Visi turėjo jausmus, o mes - ne. Kreivokai šypsojomes, pigiai vaizdavome įsimylėjusius, barbariškai elgėmes kai pykome - bet visa tai buvo netikra. Galima netgi pasakyti, kad visa tai buvo kaip tikroji Matrica realybėje. Rodos, eini kažkur, bet neeini. Rodos užmigai, bet kažkaip ir nemiegi. Rodos, buvai kažkur, bet ten Tavęs nebuvo. Taip ir gyvenom. Taip klimpome vis giliau ir giliau, ir kas svarbiausia, nesinorėjo sustoti. O kam sustoti, kai nuo kalniuko riedama greičiau ir lengviau, negu į jį kopiama?
    Taip po biški ir bėgo dienos. Naktys... Vėliau atėjo, kaip ir kiekvienam, viltis. Bet apie viltį sekančioje dalyje. Pažymiu, ne "koOrinOoke", o dalyje. Čia ne vaikų darželis, ir ne pasakos. Čia viskas žymiai rimčiau...
     
    Narc V. Viltis
     
    Būna taip kad visas mūsų gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Arba katei po uodega. Arba dar kurnors, bet tikrai ne ten, kur turėtų eiti. Dabar kalbu ne apie tą atvejį, kai Jūs, būdama kokia 8-oke, nelaimingai įsimylėjote kokį Petriuką 9-oką ir užsidepresavus bandote nusižudyti išgėrus net visas penkiąs aspirino tabletes. Ir gulite taip sau ant sofos, aimanuojate tam kad paskutinės Jūsų akimirkos Žemėj atrodytu kuo tragiškiau, ir galvojate - man nėra dėl ko gyventi, todėl aš palieku Tave, pasauly. Atsidustate paskutinį kartą, palenkiate galvą ir...ir nieko. Dar gyva.
    Kalba eis apie labiau globalius dalykus, tai yra mano pavyzdžiu buvo taip, kad aš planavau kad kažkur 25-erių pas mane bus mano nuosavas namas, žmona miela, vaikelis ten koks lakstantis po parketą ir rėkaujantis "šokoledo!", mašinikė garažiuke kokia naujesnė. Bet deja, kadangi kalbame apie 2007-ųjų vasarą, tai aš puikiai supratau, kad globaliai ar ne globaliai, aš nieko gero nepasieksiu ir neturėsiu. Geriausiu atveju gausis bendrabutis, peroksidinė kasininkė iš Maksimos ir dviratis koridoriuj.
    Ir vat su tokiomis, nelabai optimistiškomis mintimis gyvendamas, aš vartojau dar labiau. O po to kai pradėjau vartoti dar labiau, tai atėjo toks laikotarpis kai pradėjau vartoti dar labiau nei labiau. Bet kaip visada būna gyvenime (ir mano draugams taip buvo) atėjo kažkoks vos ne Marijos apsireiškimas, ir man labai pasisekė gyvenime. Gavau darbą projektų vadovu vienoje reklamos agentūroje. Dabar paklausite, koks Tu narkomanas buvai, jeigu Tau tokius darbus siūlo? Na matote, taip būna, kad netgi inteligentiškai atrodantys žmonės iš tiesų vartoja.
    Prisimenu, tada parašiau vienam draugui, po to pokalbio dėl darbo - viskas seni, dabar aš neniuxinsiu. Viskas bus ore. Ir jis patikėjo. Ir aš pats patikėjau. Ir pradėjau ten šliaužioti į tą darbą rytais, išgėręs ryte kavutės ir keikdamas visą pasaulį, kad šiais laikais verslaujančiam jaunimui gyventi sunku. Aš žinot, toks kaip tarakonas esu, prisiderinu prie betkokių sąlygų per trumpiausią laikotarpį. Po to gavau algą, o tėvai mostelėjo ranka ir pasakė, kad esu jau suaugęs ir savarankiškas, ir galiu gyventi vienas. Ir atidavė man kažkada žadėtą butą.
    Ir aš ten pirmą mėnėsį labai gražiai viską dariau, aha. Kaip koks viengungis toks išsvajotas iš filmo, tvarkiaus, kariavau su tarakonais, pas mane ateidavo kažkokie ten kaimynai, kaimynės, kažkokie giminaičiai ten atsitempę buvo, o aš visas toks šaunuolis, nevartojantis, ir išvis beveik primiršęs ką reiškia narkotikai. Ir visi taip šypsosi, tokie patenkinti, Jonas išvis atrodo kaip asmuo, simbolizuojantis viso pasaulio džiaugsmą ir laimę.
    O po to narkotikai grįžo. Negaliu tiksliai pasakyti kas ten buvo kaltas, ar aš, ar pati ta medžiaga, ar brolis, kuris jų man atvežė, ar pasaulis visas kažkoks neteisingas yra, ar kokia Marytė iš gretimos gatvės man taip nepatiko kad iš nuoskaudos nusprendžiau užvartoti. Bet taip padariau. Ir prasidėjo baisiausias mano laikotarpis gyvenime, kai vartojime, pyktyje, agresijoje manęs jau niekas negalėjo sustabdyti. Tai buvo klasiškas vartojimo laikotarpis, toks grynai narkomaniškas, tiesiogine to žodžio prasme.
    Lygi šiol nesuprantu, kodėl nepasinaudojau galimybe gyventi gražiai ir gerai. Tai ko gero, yra žmogiška, bijoti gyventi gerai, ir stengtis sėdėti šudė. Juk ten taip šilta ir įprasta būti. O kad išlikti sveikam, geram ir šauniam, juk reikia stengtis. Tam, kad būti blogu, daug nereikia. Keletas gramų ir Tu jau toks.
    VI dalis bus labai sudėtinga. Ir jos daugelis nesupras. Bet jos, kaip ir iš savo gyvenimo, deja, aš išbraukti negaliu...
     
    Narc IV. JJ
     
    Jūs galvojate aš kiekvieną dieną taip sau sėdžiu ir galvoju - kaip čia man ką nors įdomesnio parašyti point chebrai, kaip čia Juos nustebinti kokiais ekstravagantiškais pasipasakojimais kaip ten prieš kokius metus laiko aš kažką ten vartojau ir kaip jie visi subėgs man rašyti kad esu šaunuolis? Taip nėra. Kaip sakoma, tarp mūsų šnekant, kai prieš tris mėnėsius gulėjau reabilitacijoj (nuo narkotikų jeigu ką, ne nuo šokolado kokio ar sekso, kas irgi beje būna) man soc.darbuotoja pasakė, kad turėdamas talentą galėčiau kaipnors prisidėti prie narkotikų prevencinės programos, ir kaip nors tą visą jaunimą įtakoti. Bent biški, bent vieną kokį jaunuolį. Ir tai jau būtų gerai.
    O dar pagal programą turėjau rašyti dienoraštį, nesuprantu kam, bet atseit tai padėda. Todėl nusprendžiau nušauti du zujkius vienu metu ir todėl Jus skaitote kad ir šitą tekstą. Ir pas mane guli "špargalkė" šalia, kurioje esu surašęs jau seniai visas 9 temas. Ir viskas buvo ok kol nepriėjau prie šitos, 6-os, nes jos pavadinimas yra JJ. O jis reiškia mano ir mano buvusios panelės inicialus. Ir man pasidarė nejauku, ir netgi kažkiek bjauru, kad turėsiu prisiminti tą laikotarpį. Bet reikia...
    Šiaip baisiausia yra kai narkotikus vartojama poroje, kai ir vaikinas, ir panelė vartoja kartu. To pasekoje narkotikų beveik neįmanoma atsisakyti, reikia iš pradžių išsiskirti, ir tik tada pamiršti visa tai. Kodėl? Jau rašiau ankščiau, kad pavartojus seksas tampa labai įdomiu tokiu, kosmišku užsiėmimu, ir kažkaip po to labai sunku ne iš šio ne iš to atsisakyti tokios pramogos. Taip pat blogai yra vartoti narkotikus ir alkoholį, tas faktiškai žaloja smegenis ne dvigubai, o dešimt kartų labiau. Čia ne man prisisapnavo, matau pagal pažįstamų pavyzdžius ir reabilitacijoj irgi tą sakė. Kad ir kaip būtų graudu taip sakyti, bet visgi - jeigu jau vartojate, tai bent jau negerkite...
    O mes taip darėm. Išvis namuose pas mane visą tą ~9mėn žymaus vartojimo metu sukiojosi tokie pagrindiniai veikėjai : aš (originalu), kažkokia mergina (skirta meilės vaizdavimui), geras vaikystės draugas (iš mūsų kažkada minėtos trijulės likom deja, tik dviese...štai suprasit gal galų gale ką reiškia narkotikai?), jo panelė, mano abu broliai, ir dar daug liaudies masofkėj, gal kokių 50 buvo įvairių veikėjų apsilankę. Visi vartojantys, o tie, kas nebuvo vartojantys, pavartodavo, kažkaip, neturėjo jie tiesą sakant pasirinkimo. Deja...
    Mes labai mėgome linksmintis. Laikui bėgant pas mane atsirado daug stalo žaidimų, Alias ten, Monopoly, šaškės, kortos aišku, ir tt. Taigi galima pasakyti kad pas mus buvo dar gana toks intelektualus narkomanėlių klubelis. Visas veiksmas visada vyko naktį, dieną kažkaip sarmata narkomanams vartoti. Tuo metu, kai virtuvėj keletas žmonių ką nors žaidė, kambary visada kažkas sėdėjo prie kompo, ir dar kažkas dulkinosi lovoj. Ir tas kur sėdėjo prie kompo jis dažniausiai man atrodo net nesidomėjo ką ten anie du daro. To pasekoje pas mane kompe atsirado kokie ~10GB muzikos, kurios aš išvis nemėgstu ir kurią siunčiaus ne aš. O kartais lovoj mylėjosi po dvi poras.
    O vėliau draugas ir brolis pradėjo prekiauti narkotikais, na, turėti didesnius kiekius, ir narkotikų išvis buvo daug ir nemokamai. Ir mes vis didinom kiekį. Pavyzdžiui prisimenu per vieną vakarą su panele suvartojome 5 gramus amfetamino. Ir nieko, nei bloga buvo, nei ką. Anoji išvis vėliau užmigo, o kai ji užmigo, užmigau ir aš. Tiesa, ji mane pažadino nes nusprendė kad tuoj mirs. Ryškiai toli jai iki mirties buvo.
    Ateidavo žmonės, kurių beveik nepažinojau, ir jie vos ne ant kelių maldavo kad nevartočiau. Nesuprantu lygi šiol, kodėl jie taip stengėsi manim rūpintis? Juk toks būdas neveikia. Matyt, jie jauni ir nepatyrę, kad taip žeminasi. Tiesa, jie savo metu irgi užvartodavo, ir jau nekankino mano pavargusių smegenų savo aimanavimais
    Iš pirmo žvilgsnio, bent jau aš, kai prisimenu kaip mes vartojom, ką darėm, atsiranda nostalgija. Tikrai. Atsiranda noras vėl taip padaryti, juk čia taip įdomiai buvo, taip kažkaip, nebūdingai. Bet pripažinsiu, visa tai buvo vienas didelis šudas. Nėra jokios romantikos, nieko linksmo tame, ką mes darėme. Tiesiog taipa trodo, gyvenant teisingai ir gerai, kad pabūti blogu būtų įdomus nuotykis. Bet tai yra tiesiog žema...
    Dabar tikrai sustojau su narkotikais. Ta prasme, netgi jeigu užvartočiau kažkaip ten įmantriai patekęs į situaciją, kai to norėčiau, ko gero sekančią dieną gailėčiaus ir to nekartočiau. Bet tada buvo taip, kad net vieną dieną išgyventi be narkotikų buvo neįmanoma. Esmė ne tame, kad mane laužė ten, ar sveikata buvo bloga, ar kas, ar kad fiziškai vos ne susisukęs gulėdavau be narkotikų. Ne. Priklausomybė yra psichologinė, ir tai yra baisiausia.
    Kai vartoji narkotikus tam tikrą laiko tarpą, pas Tave jau nėra žodžio Stop. Tai žmonių fiziologija, nieko čia nepadarysi. Įsiminkite, narkotikai veikia tiksliai būtent per tas smegenų sritis, per kurias turėtų. Tai nėra alkoholis, kurio esmė kiek kitokia. Narkotikai žmonės padaro savo vergais, netgi pačius stipriausius. Tikrai nežinau kaip, nežinau kodėl, na negaliu pasakyti nuoširdžiai, kame ten visa esmė. Tiesiog taip yra, žinau iš praktikos. Saugokit save
     
    Narc VII. Kryžkelė
     
    Manau tikrai niekas iš Jūsų, tų, kas skaitė mano ankstesnius dienoraščius, nesistebės, jei prisipažinsiu kad noriu labai daug. Esu nesveikas maksimalistas bei optimistas viename, ir iš gyvenimo visada tikėjaus tik visko kas geriausia. Tai nebuvo kažkoks naivus svaičiojimas, tiesiog Dievas ten, ar tėvai, nežinau kas tiksliai, man suteikė galimybę būti na tokiu gana nedurnu žmogumi, kuris žino ko reikia siekti ir daugmaž primeta kaip tą daryti.
    Narkotikų vartojimas ryškiai ne sąlygoją žmogaus progresą. Nemeluosiu, būna atveju, kad netgi vartodami kaikurie sugeba ne degraduoti, o plūduriuoti vienoj vietoj, kas irgi yra tikrai neblogas rezultatas. Deja, mano vartojimas buvo destruktyvus. Ir aš tuom džiaugiaus. Žinote, nesinori kelti kažkokios sensacijos ten, ir suteikinėti Jums galimybę užsikabinti už žodžių kurie toliau seks - susitarkime, kad Jūs tai perskaitysite ir niekaip nekomentuosite, ir išvis, priimsite kaip ir visą kitą - bendram kontekste, o ne dalimis. Taigi vat vartojau aš ko gero dėl to, kad norėjau tokiu būdu po biški tepti slides iš šio pasaulio. Nes gyvenimas buvo man jau pabodęs. Jis man nenorėjo duoti to, ko labai norėjau...
    Žmonės, kurie vartoja ne tam, kad pajustų kajfa, o todėl kad jiems savo metu viskas pabodo ir jie metėsi į kraštutinumus, jie tokie labai komplikuoti yra, ir juos labai sunku ištraukti iš to, kaip reabilitacijoj dažnai mėgo sakyti, "liūno". Bet jeigu juos ištrauki iš ten (nes jie savo jėgom niekad net pirštu nepajudins kad atsisakyti narkotikų), yra didelė tikimybė kad jie negrįš į vartojimą, pamatę kad gyvenimas yra gražūs, o ne tokia žopkė, kaip jiems atrodė. Yra ir kita žmonių kategorija, kuriems narkotikai tai pramoga, kuriuos realiai "veža" nuo vartojimo - tokius gana nesunku įkalbėti nevartoti, bet po kažkokio laiko tarpo jie vistiek užsikūbaturina ten ką nors skanaus sau...
    Taigi mane reikėjo kažkam tempti iš visuomenės dugno. Ir buvo žmonių kurie tai darė. Ir netgi keli iš jų dažnai apsilanko point'e. Viena kaimynystėje gyvenusi mieloji panelė labai kažkodėl dėl manęs stengėsi. Nei aš jos ten kokia meilė buvau, nei kas mus ypatingai siejo, tiesiog buvome draugiški vienas kitam jaunuoliai. Ir kai aš į narkotikus įklimpau ypatingai giliai, ji dažnai ateidavo, kažkaip bandė pasiūlyti alternatyvas, kad ir brendžio išgert...Kartą su ta chebra (tos kaimynės chebra) gėriau rodos 9 dienąs, ir nevartojau. Ir išvis galvojau kad jau niekad nevartojau. Buvo tikrai smagu, ir vis kažkas kitko. Bet jos išėjo, atėjo draugas su fenu, užvartojom ir pamiršom.
    Tos panelės vardo neminėjau dėl konspiracijos ir tt, o vat apie vartotoją eddlie tai pasakysiu asmeniškai. Jis visgi, visus mano tekstus atidžiai pasiskaito, pasižiūri ko gero, ar nėra ten kokių prikūrta pasakų, ir pažymi pastabas man po to. Jis buvo (ir yra ir bus) vienas iš tų draugų senesnių, kurie irgi labai norėjo kad nustočiau vartoti. Jis mane pažinojo dar prieš vartojimą ir puikiai matė, kaip stipriai pasikeičiau per tą laikotarpį. Prisimenu, kaip pupelių sriubą virėm, kaip jis pabuvo pas mane kad nevartočiau, parodė kad yra alternatyvos narkotikams. Tai šaunus žmogus, kuris beje dabar man yra kaip ir geriausias draugas. Nes jis to vertas. Bet ir jam nesigavo...
    Trumpai tariant, niekam nesisekė mane paveikti taip, kad meščiau narkotikus. Ir vat žmonės teiraujasi dažnai, o kodėl aš visgi sustojau vartoti? Matote, labai laiku susigaudė mano tėvai, pastebėję kad kažkas su jų sūnum yra netaip. O dar turiu gerą dėdę, kuris savo laiku metė alkoholį. Ir žinojo kaip atsisakyti priklausomybės. Žinote, pas mane labai stipri šeima, labai draugiška, teisinga, krikščioniška vienu žodžiu. Jų dėka, daugiausia, jų teisingos reakcijos į mano vartojimą dėka, aš pradėjau jau mąstyti, kad vartojimas nėra gerai.
    Būtų melas, jei pasakyčiau, kad priėmiau pasiūlymą pabūti reabilitacijoj mėnėsiuką dėl to, kad taip norėjo tėvai, arba kad pats labai jau veržiaus nevartoti. Tiesiog kiek paslaptingai, bet taktiškai pasakysiu, kad man buvo padarytas pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti. Gana toks materialus pasiūlymas, ir manau neverta visiems skelbtis, ką man pažadėjo už tai, kad nevartočiau. Ir aš, kaip mažasis materialistas, buvau elementariai papirktas. Todėl ir paspaudžiau tą "stabdį". O vėliau jau ir pats, matydamas koks gražūs yra visgi blaivus gyvenimas, nuoširdžiai visiems dėkojau, kas man padėjo. Ir čia, šiame tekste, irgi noriu padėkoti jiems už tai, kad nenusisuko sunkiausiu man laikotarpiu.
    Sunkiausias jis buvo ne todėl, kad fiziškai skaudėjo, ar kad bombardavimas koks vyko, ar kad nieko neturėjau valgyt mėnėsį, o todėl, kad man realiai reikėjo paramos. Ir visi, kas buvo man artimiausieji žmonės, labai prisidėjo prie mano "atgimimo". Kai ištinka tikra, didelė bėda, draugai ir giminės niekada nenusisuka. Žinokite tai, kad ir kokie būtų Jūsų santykiai su jais, jie visada bus šalia. Jūs ne vieni šitam pasauly.
     
    Narc XVIII. Reabilitacija
     
    Visą gyvenimą man atrodė, kad Vilniuje yra trys kritinės vietos, teritorija aplink kurias gali vadintis degradų žemė, ar panašiai. Pirmoji vieta man visada buvo taboras, antroji - Psichų namai Naujojoj Vilnioj, o trečioje - narkologinis Gerosios Vilties gatvėj. Aš aišku gyvenime visko tikėjaus, turėjau omeny kad kelias visgi būna ne rožėm klotas, kad visko atsitinka ir visur gali tekti pabūti, bet niekada negalvojau kad Gerosios Vilties gatvėj praleisiu visą mėnėsį savo gyvenimo.
    Kiek prisimenu, buvo gana karšta diena. Atėjome su dėdė pas skyriaus vedėją, ji manęs paklausė ar sugebėsiu namuose dvi savaites pabūti be narkotikų, nes atseit apsvaigusių neima. Pasakiau kad sugebėsiu, o dėl visa ko, kad tikrai sugebėčiau, man padarė mini-ekskursiją pro antrame aukšte esantį detoksą, kur labai smirdėjo ir vaikščiojo pridėję į kelnes senukai ir, kas dar žiauriau atrodė, senutės. Tas tikrai pakėlė mano motyvacija iki neregėtai aukšto lygio, ir apšalęs grįžau į savo gimtąsiąs Karoliniškes, kur nuėjau pas draugą ir iš to išgąščio ramia sąžine užvartojau. O po to sekančią dieną vėl pavartojau, juk reikėjo padaryti tą "paskutinį kartą". Ir sekančią dieną vėl...
    Liekant dešimčiai dienų labai susirūpinau, kad man be gydymosi mėnėsio gali tekti dar dvi savaitikes pasėdėti degradų apsuptyje detoksikacijoj, todėl nuėjau į darželį, kur dažniausiai laiką leido mūsų visi "oldschool'iniai" vartotojai. Čia tie, kurie vartojo dar tada, kai aš alų bandžiau ragauti vaikystėj. Pasikonsultavęs su žymiais ir plačiai žinomais gydytojais-toksikologais, profesoriais tarpgalaktinio lygio (deja, kažkodėl kolkas neatestuotais), supratau kad amfetaminui išvesti iš kūno reikia tik penkių dienų, todėl galiu vėl pavartoti. Taip penkiąs dienas aš ir kūbaturinau sau ramiai, o atėjus valandai 0, sėdau ant dviračio ir pradėjau sportuoti trumpai tariant.
    Vargais negalais mane priėmė ir be detoksikacijos. Reabilitavimo principas yra labai paprastas - keliasdešimt žmonių, priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų, gyvena visą mėnėsį penktame aukšte, gali išeiti tik valandai į miestą, o vakarais turi lankyti AA/NA grupę. O rytais buvo bendravimas su psichologe. O dieną vyko visokios ten paskaitos apie alkoholio ir narkotikų žąlą.
    Kas mane iškart nustebino, tai tas faktas, kad ten buvo tikrai švaru ir gana jauku. Ta prasme, aiškiai ne Reval Hotel Lietuva, bet visgi - žymiai geriau nei galėjau sau įsivaizduoti. Ir žmonės buvo disciplinuoti, jau nemažai pažengę savo blaivume. Dauguma buvo kažkokie kaip su pririštu akmenim prie kojos, arba ne, tiksliau sakant, kaip su silikatinė plyta ant galvos, paniurę tokie, prislėgti. Tada ko gero supratau, kad mano mažytės problemelės yra absoliutus niekas palyginus su tuom, ką žmonės yra praradę alkoholio ar narkotikų dėka.
    Psichokorekcija buvo įdomus užsiėmimas. Sėdi sau kokie 10 žmonių, ir bendrauja. Tema laisva, bet geriausia kalbėti ir analizuoti savo jausmus. Tam ratelyje sėdi dar ir psichologė. Kiek teko girdėti vėliau, gydymosi pabaigon, žmonės sakė kad ratuke sėdėjo du psichologai, vienas tikras, kitas Jonas. Štai toks kalamburas. Išmokstama vertinti kitus žmonės, jų jausmus, pažinti save, atsiskleisti ir tt. Pasirodo, visokie ten senukai nemažai pagyvenę, pavyzdžiui labai nemoka išreikšti teisingai savo draugiškumą ten kokį, ar elementarų pyktį. Ypač prie jų savęs pažinimo prisidėjau aš, kuom neapsakomai didžiuojuos - turiu retą talentą savo ciniškumu ir ironija supykdint betkokį žmogų. Akimirksniu.
    Paskaitos buvo labiau apie alkoholio žąlą, todėl jų metu dažniausiai miegojau. Kaip vėliau sakiau, "dabar tikrai negersiu". Žmonės alkoholio dėka susigadino ištisus gyvenimus, sugriovė savo šeimas, prarado visą savo turtą. Ir tai buvo ne filmas, ne pasakojimas koks per teliką. Tai buvo realūs, jau šiektiek pažįstami žmonės.
    O dar kiekvienas iš mūsų turėjo savo didelę baltą knygą, kurią radau prieš rašydamas šį tekstą. Nes norėjau rimtai pasiruošti ir parašyti kažką kaip buvo, o ne kažką, ką prisimenu (turint omeny, kad mano atmintis silpna, tektų jums skaityti visokias pievas...). Ten mes vykdėmė visokias užduotis, stebėjome savo jausmus, samprotavome amžinosiomis temomis ir panašiai. Radau įdomią vietą tokią, kur buvo klausimas "Kas jus labiausiai neramina šiuo metu?". Atsakymas man patinka tuom, kad jis parodo, kaip lengvai pamiršau visus neramumus susijusius su narkotikais, savo pana ten buvusią ir panašiai. Atsakymas buvo "Mykolas ožys". Pagaliau pradėjau gyventi realybe, o ne praeitimi. Tai labai svarbu. Po to man psichologė pasiūlė papasakoti Mykolui ką apie jį galvoju (o Mykolas tai senukas kokių 60-ies metų). Papasakojau jam gana vaiždžiai ir nuoširdžiai, už ką gavau įspėjimą nuo vėdėjos.
    O NA grupės tai yra toks dalykas, kuris kartais šmekšteli per TV. Netgi Prison Break seriale ten ta Sara sėdėjo būrelyje vienam ir sakė "Sveiki, esu Sara, ir aš esu narkomanė". Tai vat, aš irgi taip sėdėjau. Tiesa sakant, niekas lygi šiol nesupranta NA grupių efektyvumo principų, bet jos tikrai veikia. Kol jas lankai, nevartoji. Ten nėra nieko išvis, jokių įmantrių dalykų, susirenka buvę narkomanai ir tiesiog pasakoja, kaip kas ką veikė, ką kas kankina. Bet ten yra linksma, ir žmonės įdomūs renkasi. Pavyzdžiui vienas pasiūlė vakaro temą "Ar aš pasirengęs rimtiems santykiams?". Taip ir užrašė - "Ar Artūras pasirengęs rimtiems santykiams":) Nors jis turėjo omeny, kad kiekvienas papasakotų apie save.
    Buvę narkomanai nuo esamų narkomanų skyriasi manau, tik dviems dalykais. Visų pirma jie nevartoja, visų antra, jie moka nuoširdžiai šypsotis. Tas duoda tikrai daug. Nebežinau, toks gana įdomus aišku tekstas gavosi, kažkiek originalus, nes nieko panašaus dar nesu rašęs. Tikiuosi, buvo įdomu. O serija "Narc" artėja prie pabaigos, ir mums be šito, liko dar vienas, paskutinis skaitinys. Todėl visi kritikai gali ramiai atsidūsti:)
     
    Narc IX. Taškas
     
    Pastarąjį pusmetį mano gyvenime žodis narkotikai ten, kartu su žodižiais vartoti, nevartoti, būti ar nebūti, pastoviai sukosi ir švyturiavo taip, kad vietos kitkam beveik jau ir nebuvo. Šeima, draugai, kažkokie vėl sutikti seniai pažįstami žmonės, nauji draugai - su visais kalba ėjo iš esmės apie narkotikus. Prisipažinsiu, jau kažkiek ir pavargau. Gana nemažai praėjo laiko nuo tos dienos, kai nustojau vartoti. Gana nemažai viskas pasikeiė, reikia tą suprasti.
    Man pasisekė. Sugebėjau taktiškai ir protingai, sistematiškai pakeisti gyvenimą taip, kad jame neliktų vietos narkotinėms medžiagoms. Natūraliai kad neliktų, o ne kad turėčiau nuo to bėgti ar slėptis. Nuo jų niekas nepabėga. Nuo to niekas neišsigydo. Tiesiog reikia keisti gyvenimą, aplinką, draugus. Dabar, atsigręždamas atgal, suprantu kad tai puikiai padariau.
    Viskame, prie ko prisiliečiu, su kuo esu, ką darau, ką myliu, ko noriu - nėra narkotikų. Mano gyvenimėlyje narkotikai nebuvo kažkoks absoliutas, kuris atsirado kaip kometa iš giedro dangaus ir nuspalvino mano gyvenimą. Ne, narkotikai buvo tik noras pabėgti nuo skaudžios realybės. Pamiršti neišsipildžiusias svajones...
    - Tu nepergyvenk, lavonai greit baigsis, toliau seks cerkvės ir paminklai... -
    Apramino, tikrai. Tam, kad pamatyti galų gale kažką gražaus, kažką tikrai nuostabaus, reikėjo praėiti ir pro tokią vietovę, kur beeinant aplanko pačios liūdniausios mintys, ir kur būti tikrai nesinori. Bet tą reikia praeiti aukštai pakėlus galvą, besitikint, kad tai, kas bus toliau, verta nemalonios patirties. Taip ir aš dabar jaučiuosi.
    Buvo blogo mano gyvenime, tikrai labai blogo. Bet visa tai lieka istorijoje. Prisiminimams kažkokiems, memuarams. Toliau seka gražus gyvenimas, su mylimais žmonėmis, naturaliais jausmais ir atlapaširdišku elgesiu. Besinaudodamas Jūsų dėmėsiu, noriu pasakyti - kad ir kaip atrodytų ta pagunda vartoti, ji neverta Jūsų. Nes mes visi, netgi aš, turime teisę į meilę, laimę ir džiaugsmą, o bandome pasislėpti nuo pasaulio miškuose ir rūsiuose.
     
    Žinau, atrodo baisiai, bet beveik galiu garantuoti, jog skaitymas neprailgs..
     
    Originali nuoroda: http://www.point.lt/blog/user/Dober/page/4
  5. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo frix Išsilaisvinimas iš narkotikų liūno   
    Gal pataikiau ir ne į tinkamą forumo skiltį, o gal ir į tinkamą, bet esmė ne tame. Ką tik perskaičiau žmogaus, slapyvardžiu Dober blogą, kuris mane pakerėjo. Nors blogas atrodo ir ilgas, bet skaitymas ko gero dar niekam neprailgo.. Šis blogas yra tikrai nuostabus, rekomenduoju jį visiems paskaityti, o žmogui papasakojusiam apie šią istoriją, norėčiau paspausti ranką..
     
    Šiame bloge nerasite kandžių ir niekam vertų juokelių, repo eilų, interviu, miestų čeburekinių ar kebabinių adresų ar kito mėš.. Tiesiog čia bus tikra gyvenimo istorija.
    Kodėl nusprendžiau publikuoti ją čia? Todėl kad 90% čia renkasi jaunų žmonių, o didžioji dalis galbūt ir nepilnamečiai.
    Negaliu jo vadinti savo draugu, bet pažįstamu drąsiai. Galbūt kaškas jau skaitėte jo istoriją, galbūt kaškas tik dabar skaitys, galbūt kaškas tik girdėja yra, bet šis pasakojimas yra vertas dėmesio... Gero skaitymo!
     
    Narc 0.Prologas
     
    Gera pradžia - pusė darbo. Bet man sunku pradėti tai, ką sumąščiau, ir sunku pradėti ne dėl to, kad turiu tik 5 mokyklos koridorių išsilavinimą, ar kad nerišliai dėstau mintis - sunku dėl pačios temos, kuria rašysiu. Tai labai rimta tema, bent jau man ji - svarbiausia ir baisiausia šitam pasaulyje. Ilgą laiką mano gyvenimas sukosi aplink narkotikus, ir jaučiu pareigą prieš visuomenę, praėjęs tą kelią, pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais. Jeigu jums norisi pasijuokti, pablevyzgauti, užsiimti visokiomios xujniomis - tada neskaitykite. Jeigu jus esate inteligentiška ledi, kuriai darosi bloga nuo to, kad mano tekste bus keiksmažodžių - neskaitykite. Jeigu jus šustras nereikšmingos masės vienetas, manantis kad yra protingiausias pasaulyje, mokantis tik kritikuoti ir stumti dūrą - neskaitykite. Man nebūtina, kad jus skaitytumet. Yra kam skaityti, yra rimtų, gyvenimu susirūpinusių žmonių, kurie man paplos. Jeigu jus pavydite, kad aš parašysiu vieną axujeniausių tekstų point'e - neskaitykite. Jeigu jums atrodo, kad žinote šiuo klausimu daugiau - paskaitykite, ir pasakykite savo nuomonę. Ji bus tikrai vertinga.
    Čia bus daug raidžių. Dauguma nustos skaityti jau ties šiuo sakiniu. Ir man tas nerūpi - aš rašau ne tam, kad parinčiaus dėl tų, kas neskaitys, o dėl tų, kas perskaitys. Nes narkotikai tai baisus dalykas. Rašysiu dalimis, atskirais įrašais dienoraštyje, todėl turėkite kantrybės, laukite tęsinio, galų gale, klauskite drąsiai, jeigu kažko nesupratote. Čia - pirmasis postas, kuriame aš pagaliau atsakingai ir drąsiai pareiškiu - draugų taip norima serija narkotikų klausimu bus. Ir bus apie ką pamąstyti.
    Iškart noriu pasakyti, kad čia ###### ne grožinė literatura, ne tipinė point'ui rašliava apie prifantazuotą meilę tarp Klaudijaus ir Anzelmutės bei seksą pliaže su rožiniais flamingais fone. Čia - gyvenimas, ir aš žinau, ką rašysiu. Ta prasmė, ypatingai apdovanotais ūmiomis protinėmis ligomis, paaiškinsiu - tai buvo išgyventa, apmąstyta, sudėliota mintyse...
    Iš kitos pusės, nesitikėkite kad čia dabar atsisėsiu ir rašysiu, kaip mes su kokiu Andriuška įšokom į jo BMW, pavažiavom į Tauro kalną, susukom 200lt banknotelį ir šniojom kaip dulkių siurbliai koksą. Jums to nafig nereikia, mano gyvenimo aprašymo. Aš noriu pasidalinti mintimis išvis bendrai apie narkotikus, apie priklausomybę, gyvenimą vartojant, bei gyvenimą nevartojant. Čia bus minčių ir apie meilę, ir apie melavimą, ir apie seksą, ir apie bulvių sodinimą. Apie tai, kuo mes gyvename.
    Kolkas tiek...
     
    Narc I.Narkotikų rūšys I.
     
    Žmonės tai keistos būtybės. Iš vienos pusės, mes esame absoliučiai vienodi, darome tuos pačius dalykus, einame į daugmaž tas pačias vietas, vienodai leidžiame laisvalaikį. Iš kitos pusės, kiekvienas iš mūsų - absoliutus individas, besiskiriantis nuo kitų pagal daugumą dalykų - charakterį, elgesį, pomėgius. Aš negaliu kalbėti už visus, ir džiaugiuosi, kad tai suprantu - tikiuosi jus irgi priimsite tai, kad aš kalbėsiu visų pirma apie save, nors tą galima pritaikyti ir kitiems, manyčiau.
    Čia tema yra viena, narkotikai. Bet narkotikai tai nėra kažkas iš kitos planetos, kažkas ne iš mūsų pasaulio - tai gyvenimo, visuomenės dalis, nemanau kad teisinga atskirti narkotikus pavyzdžiui nuo alkoholio. Pradėti visą savo rašinėjimą norėčiau nuo to, kad pasakysiu baisią tiesą - narkotikai tai tikras stebuklas, kuris padeda gauti neįtikėtinus rezultatus. Prieš pavartojant vienokią ar kitokią narkotinę medžiagą žmogus stengiasi galvoti logiškai ir suprasti - jam priimtinas vartojimas, ar ne. Jam to reikia, ar ne. Ir tiesą sakant, narkotikai turi labai daug pliusų. Pavyzdžiui, iš to, ką teko man išbandyti, galiu paminėti tokius pastebėjimus:
    Žolė.Daug kas pabando parūkyti žolę. Tai labai nekaltas užsiėmimas, prie to dar ir olandai prisidėjo, legalizavę savo šalyje marihuanos vartojimą. Dabar kiekvienas rastamanas turi teisę kaip teigiamą žolės savybę paminėti tai, kad kažkur tai yra legalu. Ką gi, kažkada ir morfijus buvo legali medžiaga ir juo bandė gydyti dantų skausmą. Gydė taip, kad žmonės iš tikrųjų pamiršdavo apie dantis, ir kaifavo. Bet čia turėčiau visgi apie žolę... Žolės dėka mes pasijuntame ant ramiako. Atsiranda rami būsena, mus veža. Mūsų nuotaika puiki. Mes juokiames, džiaugiames, mums patinka žiūrėti į kokį elementarų buities dalyką/prietaisą, ir juoktis. Tai euforija. Komedija, net ir pati pigiausia ir blaivios būsenos mums nejuokinga, tampa tikru juoko šedevru. Mes nesuprantame, kad mūsų smegenys deformuotos ir blaiviam žmogui mes tuo metu atrodome kaip ##### iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. O po to mes valgome. Daug. Ir užmiegame. Taip pat norėčiau pažymėti, kad kažkas išdrįs prieštarauti - neva jis bandė žolę ir jį pykino, ar šiaip buvo slogi nuotaika. Prieštaravimai nepriimami - vartoti narkotikus reikia mokėti, kad ir kaip keistai tas skambėtų. Žolė mielas dalykas, ją galima rūkyti manau ir 10 kartų per dienas. Kiek matau pagal tuos, kas veržiasi tokių rezultatų link, jie tiesiog tampa buki. Kaip medis. Ir čia aš nei kiek neperdedu. Taigi primeskit, rūkai sau žolę, pastoviai esi euforijoj, laimingas, džiaugsmingas, bet laikui bėgant atrodai kaip bukas medis. Malonu? Taip. Bet nepraktiška.
    Ekstazis. Ratai.Iš tiesų aš asmeniškai pabandžiau pirmiausia ratus. Sintetinis narkotikas, paprastos tabletės, sakykim taip. Tiesa, visai jos nepaprastos, turi savo magiškųjų savybių. Pavartojus ratus prieš pat klubą, ramiai praeini apsaugą, užsidedi juodus akinius, ir...taškaisi. Taškaisi belenkaip, jėgų yra tiek, kad atrodo, tu esi pasaulio bamba. Arba bent jau kaip minimum priebambis. Prisimenu, taip atsitaškiau kartą, du, o po to supratau - o kokia esmė man taip vat eiti, kaip gyvuliui, vienoj vietoj taškytis visą naktį. Juk nei su kuom susipažinsi, nei Tavim kas domėsis, nei ką. Po to bandėm ratus gamtoje. Lakščiau po mišką prisimenu, grybus rinkaus. Nieko neprisirinkau, bet buvo linksma. Kartą pabandžiau ratus namie. Prisimenu, kaip sėdėjau, geriau arbatą, ir laukiau, kada gi man duos per galvą kajfas. Atsikeliau. Davė taip, kad netgi nukritau, bet atsistojau ir pradėjau šokti. Prisimenant ratų vartojimą, iškart prisimenu tą nemalonų, sintetinį prakaito kvapą. Kad ir kokius dezodorantus naudotum, kvepalus, ar praustumeis pastoviai kas pusvalandį duše, jis vistiek bent kiek, yra. Seksas pavartojus ratų, ypač jei vartojo abi pusės, primena triušių poravimosi įkarštį. Gali dulkintis kad ir visą naktį, jei gerai užvilko... Tiesa, kiek prisimenu, pas mane tokių naktų buvo nemažai, bet nei vienos nakties, nei vieno jausmo, nei vieno momento negaliu prisiminti. Štai taip gaunasi - turi beveik tobulą mechaninę meilę, kurios po to neprisiminsi. Arba prisiminsi miglotai.
    Kolkas tiek, nes pernelyg daug raidelų rašyti vienam tekste aš nenusiteikęs. Antroje dalyje manyčiau, parašysiu dar apie mano "mėgstamiausią" amfetaminą bei kokainą, ir deja, ko gero kažką nuvilsiu, bet apie herą aš nieko neparašysiu. Nes jos nevartojau. Tiesa, turiu daug žinių apie ją irgi, nes ir šyrikų iš rajono daug pažinojau, ir mačiau jų elgesį bei emocijas, ir reabilitacijoj daug jų pažinau, bet stengiuos visgi kalbėti apie save ir savo patyrimus, o ne apie kitus.
    Ačiū už dėmėsį, vartokit Coca-Cola :)
     
    Narc I.Narkotikų rūšys II.
     
    Taigi tęsiame. Kiekvienas turi teisę ir norą svaigintis. Kodėl mes svaiginames? Manyčiau dėl to, kad norime atsidurti kitoje realybėje, tapti visiškai kitokiais. Nieko keisto kad visokiausi buduliai taip mėgsta išgerti šnapso bonkę ir eiti aiškintis santykius su žmonėmis - reikia suprasti, kad neišgėrę, jie pastoviai myžčioja pamatę kokį nors pavojų. Lygiai taip pat buvo ir su manimi - manau, kažkas šitoje vietoje nusijuoks, bet aš labai norėjau būti blogu berniuku. Tokiu, žinote, kaip filmuose pikti nygeriai. Nebūtinai su dideliu blizgančiu ginklu, bet kad rajono chebra mane gerbtų ir tie, kuriuos skaičiau duxais, lėktų į kitą gatvės pusę, kai aš einu. Užbėgant įvykiams už akių, man tas puikiai pavyko, tiesa, didelės laimės man tas neatnešė.
    Norėdamas tapti visai kitoks, nei buvau, ir turėdamas pakankamai pinigų tam reikalui, aš karts nuo karto su draugais išgerdavau. Mes ėjome į Helios, ar kokią kitą arklidę, gėrėm viskį, kalbindavome mielas paneles. Bet vėliau supratau, kad įprotis gerti yra labiausiai tinkamas kaimo atstovams, nes išgėręs žmogus sunkiai kalba, nesiorientuoja aplinkoje ir išvis, dažnai tampa nekilnojamuoju turtu...
    Tada draugas man pasiūlė pabandyti kokainą. O, tai išties kilni medžiaga. Kiek man buvo tekę girdėti filmuose ir šiaip visuomenėje, kokainą vartoja tik išrinktieji, žvaigždės visokios, elitas ir panašiai. Tikrai, tai man tuo metu buvo kaip koks bilietas į savijautą, kad esu išrinktasis. Prisipažinsiu, ne aš vienas padariau tokią klaidą, ir dėl to dabar tikrai man skaudu. Skaudu kad žmonės mano, jog kažkokio stebuklo dėka jie gali tapti tokiais, kokiais nėra. Kokainas suteikė galimybę jausti begalinę euforiją, tiesa, gana neilgo laiko tarpo metu. Tas šaltukas dantenose, tas jausmas, kad visas pasaulis tau po kojomis...tikrai, kažkas magiško tame yra. Atsiranda jausmas, kad esi tėvas, Dievas ir karalius, ir kad visi tiesiog šoka aplink Tave, nes būtent Tu valdai pasaulį. Kas dar labai patiko, jog grįžęs namo aš ramiai užmigau, be jokių pašalinių blogų jausmų. Ryte atsikeliau šviežias ir nuėjau į darbą.
    Amfetaminas. Lietuvoje dažnai vadinamas gaidžiu. Rusakalbiai vadina jį govno, kas tiesiogiai verčiasi kaip šudas. Sprendžiant iš pavadinimo, liaudis tikrai nelabai gerbia šią medžiagą. Bet mūsų rajone tai labai populiari medžiaga. Populiari ir tarp taksistų, ir tarp statybininkų, ir tarp įvairaus plauko žmonių. Kodėl? Jis turi neįitikėtiną buketą naudingų savybių, jis tiktų kiekvienam pagal norus ir lūkeščius, ir būtent dėl to jis yra vienas pavojingiausių narkotikų. Jis padidina ištvermę. Tai reiškia, kad galima dirbti statybose be skausmo ir bėdų dieną po dienos. Galima mokytis prieš egzaminą dienų dienas. Galima vairuoti mašiną parų paras. Galų gale, galima dulkintis kad ir visą parą iš eilės, beveik be perstojimų. Aktyvuojasi smegenys, kokiais visais 500%, čia aš manau nei kiek nepadidinau tą skaičių. Pats mačiau kaip nusibaigę durniai rašė tikrai mielus ir įdomius eilėraščius, kajfavimo metu. Ir viskas tikrai vyksta kaip pasakoje, kol narkotikas veikia. Bet kažkada veikimas biaigasi, čia aišku priklauso nuo žmogaus, dažniausiai, jei vartojai vakare, tai ryte ateina gaidiškiausia savijauta pasaulyje. Tie, kas bandė, manau mane puikiai supras, tie, kas nebandė, niekada to nesupras. Tai absoliuti tuštuma, šudinas jausmas, jautiesi kaip koks pliušinis meškinas, toks senas ir visą gyvenimą spardytas. Bet tikrai ne kaip žmogus. Aš kentėjau vieną kartą, antrą, trečią, ir tada nusprendžiau padaryti "dogonus", kas mūsų kalba reiškė pavartoti dar ir ryte, kai bloga. Būtent tada aš ir tapau narkomanu. Jaučiaus dienų dienas puikiai, bet jau nebegalėjau gyventi be šito narkotiko. Muzika man buvo ne muzika, žmonės ne žmonės, spalvos nepavartojus nublukdavo ir aplink buvo tik viena didelė, neįdomi tau masė. Pasaulinė masė. Žinau atvejus, kad žmonės, vartojantys feną, negalėjo eiti pašikti nepavartoję. Tiesiog taip įprato - eiti kaku veikiami narkotiko. Taip, amfetaminas aktyvuoja visą mūsų kūno energiją, ir mes kurį laiką galime daryti stebuklus su viskuom, prie ko prisiliečiame. Bet po to esame išsekę ir tušti. Ir, kaip parodė praktika, nevartodamas aš iš tiesų padarau daugiau, nei vartojant...
     
    Narc II. Kodėl?
     
    Aš jus iš dalies apgavau nulinėje dalyje, atleiskite man tai. Ten rašiau, kad kalbėsiu aplamai apie problemą, stengdamasis neminėti savęs. Dabar pamąščiau ir supratau, kad nekalbėti apie save būtų tikras nusikaltimas iš mano pusės, aišku ne toks stambus kaip banko apiplėšimas, bet visgi reikšmingas. Kalbėdamas apie narkotikus turėsiu remtis savo ir draugų pavyzdžiu, tikiuosi, jie nieko prieš (o jeigu per kriminalus pamatysite kad mano kūną rado kurnors užkastą miške, žinokite, kad neatleido), nes butent tada ir kalbėsiu kiek objektyviau, o ne tuščiai užimsiu jūsų laiką.
    Buvau geras vaikas, gabus, talentingas kaip sakoma. Aišku, nemokėjau kankinti meistriškai smuiką ar kokį pianiną penkerių metų amžiaus, bet gana anksti pradėjau skaityti ir rašyti, ir taip anksti, kad mane norėjo siųsti iškart į trečią klasę. Bet neišsiuntė. Jaunystė prabėjo greitai ir gražiai, ir štai primeskite, stoviu aš sau toks Jonukas, devyniolikos metų vaikinas, prie savo laiptinės, su vaikystės draugu. Stovi ir stovėk sau, pasakysite jūs, ir busite teisūs, kas gi mūsų laikais su draugais prie laiptinių nestovi, kas gi čia kriminalinio... O vat ir ne, tada viskas ir prasidėjo...
    Pas mane viskas buvo puiku. ISM universiteto studentas, darbe gavęs nebloga poziciją, parduotuvės vedėjas, svajojantis apie Ferrari ir vilą prie jūros, visas toks geidžiamas ir šaunus. Ir draugas, neblogas sportininkas, visų sričių specialistas ir žinovas. Ir štai mes sau stovim stovim, ir ateina kitas draugas. O jis matot, statybose dirbo. Ir fyfutės, nepradėkit čia spjaudytis ir aiškint, fuj kaip leva. Nieko nėra blogo tame, kad vaikinukas aštuoniolikos metu dirbo taip, kad gaudavo po 3000kg litų per mėn. Neįspūdinga suma, bet vistiek pinigas. Ir štai mes taip tryse stovim stovim, ir staiga tas pirmasis, kuris sportininkas, išsitraukia maišelį, jame narkotinė medžiaga, daro 2 gyvatukus tokius baltus, ir jie su tuo statybininku sušnioja tai. Aš stoviu, į juos žiūriu. Apie narkotikus girdėjau, žinojau kad tai kaka, bandžiau netgi, bet tą akimirką tai buvo kažkas naujo. Po kelių akimirkų aš padariau neįitikėtiną sprendimą - paprašiau jų, kad duotų ir man. O dabar susikaupkit, ir pabandykit realiai įvertinti, suprasti, ką toliau parašysiu - tai buvo sprendimas, kurio aš po to 2 metus iš eilės negalėjau suprasti, ir du metus savo gyvenimo aš faktiškai paaukojau atsakymo paieškoms tik į vieną klausimą - kodėl aš pabandžiau narkotikus?
    Ir štai, po tokios preliudijos, po tokios įžangos, sakykim taip, galime pereiti prie reikalo, prie esmės, taip sakant. Esmė juk ne manyje, ir klausimas tas liečia ne tik mane. Jis liečia visus - Tave, skaitantį šį tekstą, Tavo draugus, Tavo pažįstamus. Kodėl mes pabandome? Kam to mums reikia? Ką mums tai duoda? Ko mes tuo siekiame? Šioje vietoje pagalvosite, kad reabilitacijoje išmokau šiuos klausimus ir štai dabar bandau tokią terapiją daryti, neva apsimesti kažkokiu vos ne mokslininku su baltu chalatu, kuris tuoj darys didžiuosius atradimus. Bent jau aš taip pagalvočiau. Atradimų čia nėra, čia viskas yra labai paprasta ir aišku. Mano atveju, tai tikrai, viskas buvo paprasta, ir kai kurių kitų atveju irgi.
    Mes norime pasikeitimų. Mano atveju jaunystė ėjo gražiai ir romantiškai, man nereikėjo kažko keisti. Viskas buvo savo vietoje, mano šeima buvo šauni, draugai vos ne idealus, panelės su kuriomis laižiausi kokiose nors arklidėse buvo mielos ir įdomios. Bet po to pribrendau iki to, kad užsinorėjau pasikeitimų. Galvojau, kad jeigu jau esu toks vat šaunus, ir vos ne elitui priklausantis, arba bent jau lengvam elitukui, arba na gerai, savo rajono bomondui, tai turiu teisę keisti viską ir toliau, ir narkotikai man padės tai padaryti. Aš tapsiu stiprus, greitas, protingas, neperšaunamas. Neturėsiu jokių rūpeščių, nepergyvensiu dėl to, kad neturiu Ferrari, ir kad man nedaro oralinio A.Jolie. Norėjau pabėgti į kitą pasaulį, norėjau matyti kitas spalvas, norėjau eiti kitais keliais. Nes normalus, sveikas, paprastas gyvenimas man tapo rutina.
    Kitas atvejis, čia aš jeigu ką, ne apie save, tai kai žmonės nori greičiau suaugti. Tiems žmonėms yra tada maždaug -niolika metų, ir tai toli gražu dar ne mokyklų abiturientai. Kalbu apie tuos visai jau -niolikinius. Taigi teisingiau manau sakyti ne žmonės, o žmogeliukai. Ir vat juos, jau tokius visus augančius ir gražius, aplinkiniai, kaip ir aš dabar, pastoviai priima visgi dar kaip žmogeliukus. O jie nori būti jau suaugę, jie nori bendrauti šustromis temomis, dulkintis kaip barsukai Nemuno deltos potvynio metu, žinau netgi vaikinuką, kuriam labai mažai metų, bet jis turi va pistoletą. Ir ne tokį, kur šaudo plastmasiniais šratinukais, o kovinį. Nežinau, ką jis ten su tokiu ginklu medžioja, vilkus ar meškas mūsų rajono miške, neesmė, bet jis jaučiasi suaugęs. Augo jis kartu su mumis, šniodamas feną.
    O dar yra atvejis kai norima maištauti. Vat pavyzdžiui tėvai gaidžiai, jaunuolio subjektyviu manymu, ir viskas, ir nieko tu jam nepaaiškinsi. Jis ims, ir specialiai tam, kad jiems kažką įrodyti, nors ir netiesiogiai, pradės vartoti. Arba gerti. Neva žiūrėkit, koks aš nekontroliuojamas, blaškaus po miestą visą naktį, ateinu namo, šoku D'n'B ritmu paryčiais balkone ir nerūpi man ką jus šnekat, aš turiu savo gyvenimą. Aišku, jie pamiršta apie tai, kad vakarą iki to jie iš tų pačių tėvų išprašė keliasdešimt litų ratams nusipirkt, ir kad tėvai visą naktį nemiegojo. Jie tiesiog mano, kad jie yra nepriklausomi, ir narkotikai padaro juos laisvais. Čia noriu pasakyti labai įdomų dalyką - taip, narkotikai jus atlaisvina nuo faktiškai visų visuomeninių įsipareigojimų. Jus galite dėti ant tėvų, mokslų, studijų, policijos, gydytojų, gėjų ir tt.
    Tiesiog jus priklausote jau kitam būreliui - narkomanų, iš kurio yra du keliai. Jeigu kas nežino, apšviesiu - pirmasis kelias yra paprastas ir lengvas, jūsų nemuose groja muzika, bet jus jos negirdite, o po kelių dienų jus veža į Rokantiškes, Kariotiškes, ar panašiai. Nevilniečiams pasakysiu kad tai - kapinės. Antras kelias sunkus, pavojingas, rizikingas ir išvis, kitus budvardžius pasirinkite jau pagal skonį - vienu žodžiu jis nelengvas. Iš to išbrįsta tik vienetai, tai pasakykite man, kam jums tokia vat nepriklausomybė?
    Dar yra atvejis, kai narkotikų dėka žmonės bando pasikeisti. Vat kažkas yra labai užsikompleksavęs, jį daužo naktį chuliganai, jam panos neduoda (kaikurie netgi puola į neviltį, bando kitą variantą ir...o Dieve, supranta kad jiems ir vaikinai neduoda), jam šuo vakar stotelėj autobuso laukiant koją apmyžo, toks vat jis visas nelaimingas ir nieko nemylimas. O narkotikai puikiai atlaisvina žmogaus pasąmonę. Alkoholis, jau sakiau, kiek buduliškas metodas, galima apsivemt netyčia, ar kažkas panašaus, o čia žiūrėkit kokia jūra galimybių - ir skaldysi nerealus bajerius, parūkęs žolės, ir tusinsi kaip M.Jackson'as, prisirijęs ratų, ir tt ir tt. Laikui bėgant žmonės užsimiršta, netgi manau, ir jus jau primiršote, todėl priminsiu, dėl visa ko - iš šito tik du keliai. Juos jau žinote.
    Štai dėl viso šito žmonės ir pradeda vartoti. Nebūna taip, kad eini eini, paslysti, krenti, ir nosim į kokaino maišą pataikai. Nelabai būna ir taip, kad prie mokyklos ateina pikti dėdės su odinėm striukėm ir vaikams saldainiukus dalina, o ten matot, narkotikai, ir vaikai po to tuos saldainiukus iš dėdžių jau perka. Vaikas Tu, ar ne vaikas, gal jau senukas suvaikėjęs, neesmė - kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus ir pasirinkimus pats. Aš vat, du metus atsakinėjau degradavusiu gyvenimu už savo blogą pasirinkimą. Pamąstykite.
     
    Narc III.Baltoji trasa
     
    Žinote, žmonės yra dviejų rūšių - čia aš drąsiai Jums piršiu savo filosofiją, ir manau, kad esu teisus. Yra žmonės teisingi, o yra neteisingi. Pirmieji tai tie, kurie mokosi ten, stengiasi, siekia kažkokių normalių dalykų - gražaus gyvenimo, mašinos kažkokios, žmonos padorios, vaikų sveikų ir tokių pat, teisingų. O yra žmonės neteisingi - jie neaišku kodėl gyvena, ir išvis neaišku, jie gyvena, ar stengiasi išgyventi - jie konfrontuoja su aplinkiniais, su pasauliu, jie bėga nuo visų, jie gyvena savyje, jiems nereikia nieko normalaus, jiems tik leisk prastūmti laiką ir užsiimti kuo nors nenaudingu.
    Buvau teisingas vaikinas, bet mane traukė į tą pogrindį. Turėjau gerą darbą, viskas buvo šaunu, vaikščiojau švairiai ir gražiai apsirengęs, buvau netgi kartą teatre. Bet man tas greitai nusibodo, vadinau savo tuometinį gyvenimą rutina. Ir buvau teisus, iš kažkurios pusės. Bet kai man pasiūlė narkotikus, supratau, kad baltoji trasa - tai bilietas į underground'ą, ir kad pamatysiu tai, ką mato mano draugai - naktinį gyvenimą, kitokį, nei tą, prie kurio esu įpratęs. Linksmybės kitaip, bendravimas kitaip, laisvalaikis kitaip. Tikrai, gavau visa tai. Deja...
    Kai Tu šoki į baltą trasą, amfetamino dėka, Tu atsidūri kitoje realybėje. Dabar veiksmas vyksta naktį, gali netgi jaustis kažkokiu vampyru savotišku, nakties gyventoju. Nežinau, kodėl taip yra, bet vartojama dažniausiai vakare, ir gyvenimas verda tik naktį - nes naktis, ji matyt, visokių tokių tipų globėja. Joje lengva pasimesti, pasislėpti ir likti su savim, arba savo draugais.
    Greita mašina - būtinas atributas tokio gyvenimo pradžios. Po to, kai mašinos savininkas ją sudaužo apsivartojęs, arba parduoda, nes pinigų jau biški trūksta, tinka ir dviratis. O po to, apsišniojus, gana greitai ir kojos neša tikslo link. Tikslai - kiekvieną kartą vis skirtingi. Mes nebuvome tie degradai, kurie vaikščioja ir vagišiauja, kurie šaudo babkės iš loxelių. Mes pinigų turėjome, ir juos "investavome" į narkotikus. Ir tada jau buvo...lankėmes visose įdomesnese naktinėse Vilniaus ir jo apylinkių vietose. Kalbindavo panelės, susipažindavome su panašiais "bakūriukais". Kajfas nešė mus į priekį, bet nežinojome, ką darome. Kažkur judėjome, o atsidūrę reikalingame taške, rasdavome kitą. Taip ir tampėmes, be konkretaus tikslo.
    Miegojome dieną, tėvams sakydami kad tiesiog pavargome darbe. Po to gavome butą, ir ten išvis atkrito bet kokios baimės - dabar galėjome žaisti visokius azartinius žaidimus, kviestis chebrą, daryti nesąmones, ir likti nepastebėti. Apsivartoję mes jautėme didelį kiekį jėgos, ypatingą intelekto lygį, bet nejautėme skausmo. Mes daužėmes ne todėl, kad norėjome kažkam kažką įrodyti, o todėl, kad neskaudėjo, ir mes nugalėdavome. Mes ėjome, nes turėjome jėgų, mes rašėme, nes gaudavosi puikūs tekstai
    Tai buvo svajonių kelias. Tai buvo tikrai nuostabūs laikotarpis mano ir mano draugų gyvenime. Mes gavome netikėtai žymiai daugiau, nei tikėjomes ir galėjome pasiimti. Bet vėliau to visko netekome. Tą iš mūsų atėmė, nes kelias pradėjo siaurėti. Juo jau negalėjome judėti visi kartu...
     
    Narc IV.Tunelis
     
    Pas mane pradėta serija įrašų apie tą laikotarpį, kai aktyviai vartojau narkotikus. Ir kažkaip, norėdamas iki galo viską surašyti, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Pradėjau gyvybingai, gana įdomiai, objektyviai, bet laikui bėgant nukrypau į kažkokius popsinius įrašus apie tai, ką visi ir taip žino. O dabar biški grįšime prie sunkesnės temos, taigi prie narkotikų.
    Vartoti aš kaip žinia pradėjau žvaliai, gyvybingai, sakykime taip, su dideliu entuziazmu, mes darėme daug įdomių dalykų, lankėme įvairias turistų pamėgtas vietas, bendravome su blondinėmis, briunetėmis, plikomis ir kitomis merginomis, domėjomes astronomija, geografija, fizika ir kitais mokslais, juokemės verkemė ir kitaip leidome laisvalaikį, kurio atsirado labai daug... Nes narkotikai tai toks "visko gyvenime pakaitalas". Vienas mano draugas sportavo, kitas dirbo, aš dirbau ir mokiaus. Labai greitai mes visi tryse nedarėme nieko. Tiesa, kodėl gi nedarėme, mes vartojome.
    Tai buvo daugmaž praeitą vasarą, kai įvyko pirmasis skambutis. Skambutis su žinia, kad Jonas ko gero, yra visgi labiau narkomanas nei narkomanas. Toks žinote, paprastas čia yra pasirinkimas - arba Tu esi vartojantis, arba ne, ir kartais sunku suprasti, koks gi Tu esi, jeigu aišku nesi koks vienuolis ten ar moksliukas, matantis tik knygas.
    Ir vat kad tapau priklausomu nuo narkotiku, aš supratau jau daugmaž iškart. Na, kai sėdi vakare ir bandai prikubaturint ką nors gero ir skambinėji draugams su klausimu "Šniosim?" tai čia ryškiai faktas, bylojantis kad ne viskas yra gerai. Na aiškiai sportininkai kokie, ar ten kiti šaunuoliai, taip nedaro. Bet vistiek kažkur giliai pasąmonėje tikėjaus, kad čia nieko blogo nėra. Kol nesugalvojau netyčia padaryti mažą maratoną.
    Maratonas gavosi įdomus - penkias dienas iš eilės, rodos, nuo trečiadienio iki pirmadienio, vartojau. Ir dariau tai taip brandžiai ir stebėtinai tiksliai, kad visas tas paras dar ir nemiegojau. Ir vat kaip šiandien prisimenu tą dieną. Pirmadienio vakaras. Gal kokia 20:00, gal mažiau. Bet kažkur ten vakare. Sėdim mes su draugu, kuris miegojo, bet miegojo valandikę, prieš dvi dienas. Ir mes žiūrime vienas į kitą. Visi žiūri vienas į kitą, bet to susižvalgymo nepamiršiu niekada. Jis visas perkreiptas, ištinęs, panašus labiau į sutraumuotą briedį, nei į žmogų. Ir aš ko gero lygiai toks pat. Ir mes jau negalim šnekėti. Tiesiog žiūrim vienas į kitą. Ir suprantam, kad narkotikai jau ko gero, yra stipresni už mus...
    Amfetaminas tai šauni medžiaga, būtų išvis geriausia pasaulyje, jeigu ne tas, kad jo dėka neįmanoma užmigti ir yra eikvojamos visos jėgos, netgi tos, kurias turi kūnas sukaupęs avarinėms situacijoms (patikėkit, tai tiesa). Ir tada važiuoja stogas, gyvenimas aplinkui plaukia savo ritmu, o žmogus, arba tiksliau ta būtybė, kuri į žmogų panaši, plaukia saviškiu. Tiesa, ne ritmingai ir nelabai stabiliai, bet visgi. Stogas važiuoja taip, kad žmonėms atsiranda paranoja. Paranoja išvis man buvo vos ne labiausiai girdimas žodis. Atrodė kad pana miega su kitu, atrodė kad mus seka policija, atrodė kad tuoj į namą įvažiuos koks sunkvežimis. Jums juokinga? Man irgi. Dabar. O tada buvo labai rimta, ir tas kėlė tikrąją, neapsakomą, baimę.
    Ir mirė visi jausmai. Išvis, absoliučiai. Jausmų jau nebuvo. Visi turėjo jausmus, o mes - ne. Kreivokai šypsojomes, pigiai vaizdavome įsimylėjusius, barbariškai elgėmes kai pykome - bet visa tai buvo netikra. Galima netgi pasakyti, kad visa tai buvo kaip tikroji Matrica realybėje. Rodos, eini kažkur, bet neeini. Rodos užmigai, bet kažkaip ir nemiegi. Rodos, buvai kažkur, bet ten Tavęs nebuvo. Taip ir gyvenom. Taip klimpome vis giliau ir giliau, ir kas svarbiausia, nesinorėjo sustoti. O kam sustoti, kai nuo kalniuko riedama greičiau ir lengviau, negu į jį kopiama?
    Taip po biški ir bėgo dienos. Naktys... Vėliau atėjo, kaip ir kiekvienam, viltis. Bet apie viltį sekančioje dalyje. Pažymiu, ne "koOrinOoke", o dalyje. Čia ne vaikų darželis, ir ne pasakos. Čia viskas žymiai rimčiau...
     
    Narc V. Viltis
     
    Būna taip kad visas mūsų gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Arba katei po uodega. Arba dar kurnors, bet tikrai ne ten, kur turėtų eiti. Dabar kalbu ne apie tą atvejį, kai Jūs, būdama kokia 8-oke, nelaimingai įsimylėjote kokį Petriuką 9-oką ir užsidepresavus bandote nusižudyti išgėrus net visas penkiąs aspirino tabletes. Ir gulite taip sau ant sofos, aimanuojate tam kad paskutinės Jūsų akimirkos Žemėj atrodytu kuo tragiškiau, ir galvojate - man nėra dėl ko gyventi, todėl aš palieku Tave, pasauly. Atsidustate paskutinį kartą, palenkiate galvą ir...ir nieko. Dar gyva.
    Kalba eis apie labiau globalius dalykus, tai yra mano pavyzdžiu buvo taip, kad aš planavau kad kažkur 25-erių pas mane bus mano nuosavas namas, žmona miela, vaikelis ten koks lakstantis po parketą ir rėkaujantis "šokoledo!", mašinikė garažiuke kokia naujesnė. Bet deja, kadangi kalbame apie 2007-ųjų vasarą, tai aš puikiai supratau, kad globaliai ar ne globaliai, aš nieko gero nepasieksiu ir neturėsiu. Geriausiu atveju gausis bendrabutis, peroksidinė kasininkė iš Maksimos ir dviratis koridoriuj.
    Ir vat su tokiomis, nelabai optimistiškomis mintimis gyvendamas, aš vartojau dar labiau. O po to kai pradėjau vartoti dar labiau, tai atėjo toks laikotarpis kai pradėjau vartoti dar labiau nei labiau. Bet kaip visada būna gyvenime (ir mano draugams taip buvo) atėjo kažkoks vos ne Marijos apsireiškimas, ir man labai pasisekė gyvenime. Gavau darbą projektų vadovu vienoje reklamos agentūroje. Dabar paklausite, koks Tu narkomanas buvai, jeigu Tau tokius darbus siūlo? Na matote, taip būna, kad netgi inteligentiškai atrodantys žmonės iš tiesų vartoja.
    Prisimenu, tada parašiau vienam draugui, po to pokalbio dėl darbo - viskas seni, dabar aš neniuxinsiu. Viskas bus ore. Ir jis patikėjo. Ir aš pats patikėjau. Ir pradėjau ten šliaužioti į tą darbą rytais, išgėręs ryte kavutės ir keikdamas visą pasaulį, kad šiais laikais verslaujančiam jaunimui gyventi sunku. Aš žinot, toks kaip tarakonas esu, prisiderinu prie betkokių sąlygų per trumpiausią laikotarpį. Po to gavau algą, o tėvai mostelėjo ranka ir pasakė, kad esu jau suaugęs ir savarankiškas, ir galiu gyventi vienas. Ir atidavė man kažkada žadėtą butą.
    Ir aš ten pirmą mėnėsį labai gražiai viską dariau, aha. Kaip koks viengungis toks išsvajotas iš filmo, tvarkiaus, kariavau su tarakonais, pas mane ateidavo kažkokie ten kaimynai, kaimynės, kažkokie giminaičiai ten atsitempę buvo, o aš visas toks šaunuolis, nevartojantis, ir išvis beveik primiršęs ką reiškia narkotikai. Ir visi taip šypsosi, tokie patenkinti, Jonas išvis atrodo kaip asmuo, simbolizuojantis viso pasaulio džiaugsmą ir laimę.
    O po to narkotikai grįžo. Negaliu tiksliai pasakyti kas ten buvo kaltas, ar aš, ar pati ta medžiaga, ar brolis, kuris jų man atvežė, ar pasaulis visas kažkoks neteisingas yra, ar kokia Marytė iš gretimos gatvės man taip nepatiko kad iš nuoskaudos nusprendžiau užvartoti. Bet taip padariau. Ir prasidėjo baisiausias mano laikotarpis gyvenime, kai vartojime, pyktyje, agresijoje manęs jau niekas negalėjo sustabdyti. Tai buvo klasiškas vartojimo laikotarpis, toks grynai narkomaniškas, tiesiogine to žodžio prasme.
    Lygi šiol nesuprantu, kodėl nepasinaudojau galimybe gyventi gražiai ir gerai. Tai ko gero, yra žmogiška, bijoti gyventi gerai, ir stengtis sėdėti šudė. Juk ten taip šilta ir įprasta būti. O kad išlikti sveikam, geram ir šauniam, juk reikia stengtis. Tam, kad būti blogu, daug nereikia. Keletas gramų ir Tu jau toks.
    VI dalis bus labai sudėtinga. Ir jos daugelis nesupras. Bet jos, kaip ir iš savo gyvenimo, deja, aš išbraukti negaliu...
     
    Narc IV. JJ
     
    Jūs galvojate aš kiekvieną dieną taip sau sėdžiu ir galvoju - kaip čia man ką nors įdomesnio parašyti point chebrai, kaip čia Juos nustebinti kokiais ekstravagantiškais pasipasakojimais kaip ten prieš kokius metus laiko aš kažką ten vartojau ir kaip jie visi subėgs man rašyti kad esu šaunuolis? Taip nėra. Kaip sakoma, tarp mūsų šnekant, kai prieš tris mėnėsius gulėjau reabilitacijoj (nuo narkotikų jeigu ką, ne nuo šokolado kokio ar sekso, kas irgi beje būna) man soc.darbuotoja pasakė, kad turėdamas talentą galėčiau kaipnors prisidėti prie narkotikų prevencinės programos, ir kaip nors tą visą jaunimą įtakoti. Bent biški, bent vieną kokį jaunuolį. Ir tai jau būtų gerai.
    O dar pagal programą turėjau rašyti dienoraštį, nesuprantu kam, bet atseit tai padėda. Todėl nusprendžiau nušauti du zujkius vienu metu ir todėl Jus skaitote kad ir šitą tekstą. Ir pas mane guli "špargalkė" šalia, kurioje esu surašęs jau seniai visas 9 temas. Ir viskas buvo ok kol nepriėjau prie šitos, 6-os, nes jos pavadinimas yra JJ. O jis reiškia mano ir mano buvusios panelės inicialus. Ir man pasidarė nejauku, ir netgi kažkiek bjauru, kad turėsiu prisiminti tą laikotarpį. Bet reikia...
    Šiaip baisiausia yra kai narkotikus vartojama poroje, kai ir vaikinas, ir panelė vartoja kartu. To pasekoje narkotikų beveik neįmanoma atsisakyti, reikia iš pradžių išsiskirti, ir tik tada pamiršti visa tai. Kodėl? Jau rašiau ankščiau, kad pavartojus seksas tampa labai įdomiu tokiu, kosmišku užsiėmimu, ir kažkaip po to labai sunku ne iš šio ne iš to atsisakyti tokios pramogos. Taip pat blogai yra vartoti narkotikus ir alkoholį, tas faktiškai žaloja smegenis ne dvigubai, o dešimt kartų labiau. Čia ne man prisisapnavo, matau pagal pažįstamų pavyzdžius ir reabilitacijoj irgi tą sakė. Kad ir kaip būtų graudu taip sakyti, bet visgi - jeigu jau vartojate, tai bent jau negerkite...
    O mes taip darėm. Išvis namuose pas mane visą tą ~9mėn žymaus vartojimo metu sukiojosi tokie pagrindiniai veikėjai : aš (originalu), kažkokia mergina (skirta meilės vaizdavimui), geras vaikystės draugas (iš mūsų kažkada minėtos trijulės likom deja, tik dviese...štai suprasit gal galų gale ką reiškia narkotikai?), jo panelė, mano abu broliai, ir dar daug liaudies masofkėj, gal kokių 50 buvo įvairių veikėjų apsilankę. Visi vartojantys, o tie, kas nebuvo vartojantys, pavartodavo, kažkaip, neturėjo jie tiesą sakant pasirinkimo. Deja...
    Mes labai mėgome linksmintis. Laikui bėgant pas mane atsirado daug stalo žaidimų, Alias ten, Monopoly, šaškės, kortos aišku, ir tt. Taigi galima pasakyti kad pas mus buvo dar gana toks intelektualus narkomanėlių klubelis. Visas veiksmas visada vyko naktį, dieną kažkaip sarmata narkomanams vartoti. Tuo metu, kai virtuvėj keletas žmonių ką nors žaidė, kambary visada kažkas sėdėjo prie kompo, ir dar kažkas dulkinosi lovoj. Ir tas kur sėdėjo prie kompo jis dažniausiai man atrodo net nesidomėjo ką ten anie du daro. To pasekoje pas mane kompe atsirado kokie ~10GB muzikos, kurios aš išvis nemėgstu ir kurią siunčiaus ne aš. O kartais lovoj mylėjosi po dvi poras.
    O vėliau draugas ir brolis pradėjo prekiauti narkotikais, na, turėti didesnius kiekius, ir narkotikų išvis buvo daug ir nemokamai. Ir mes vis didinom kiekį. Pavyzdžiui prisimenu per vieną vakarą su panele suvartojome 5 gramus amfetamino. Ir nieko, nei bloga buvo, nei ką. Anoji išvis vėliau užmigo, o kai ji užmigo, užmigau ir aš. Tiesa, ji mane pažadino nes nusprendė kad tuoj mirs. Ryškiai toli jai iki mirties buvo.
    Ateidavo žmonės, kurių beveik nepažinojau, ir jie vos ne ant kelių maldavo kad nevartočiau. Nesuprantu lygi šiol, kodėl jie taip stengėsi manim rūpintis? Juk toks būdas neveikia. Matyt, jie jauni ir nepatyrę, kad taip žeminasi. Tiesa, jie savo metu irgi užvartodavo, ir jau nekankino mano pavargusių smegenų savo aimanavimais
    Iš pirmo žvilgsnio, bent jau aš, kai prisimenu kaip mes vartojom, ką darėm, atsiranda nostalgija. Tikrai. Atsiranda noras vėl taip padaryti, juk čia taip įdomiai buvo, taip kažkaip, nebūdingai. Bet pripažinsiu, visa tai buvo vienas didelis šudas. Nėra jokios romantikos, nieko linksmo tame, ką mes darėme. Tiesiog taipa trodo, gyvenant teisingai ir gerai, kad pabūti blogu būtų įdomus nuotykis. Bet tai yra tiesiog žema...
    Dabar tikrai sustojau su narkotikais. Ta prasme, netgi jeigu užvartočiau kažkaip ten įmantriai patekęs į situaciją, kai to norėčiau, ko gero sekančią dieną gailėčiaus ir to nekartočiau. Bet tada buvo taip, kad net vieną dieną išgyventi be narkotikų buvo neįmanoma. Esmė ne tame, kad mane laužė ten, ar sveikata buvo bloga, ar kas, ar kad fiziškai vos ne susisukęs gulėdavau be narkotikų. Ne. Priklausomybė yra psichologinė, ir tai yra baisiausia.
    Kai vartoji narkotikus tam tikrą laiko tarpą, pas Tave jau nėra žodžio Stop. Tai žmonių fiziologija, nieko čia nepadarysi. Įsiminkite, narkotikai veikia tiksliai būtent per tas smegenų sritis, per kurias turėtų. Tai nėra alkoholis, kurio esmė kiek kitokia. Narkotikai žmonės padaro savo vergais, netgi pačius stipriausius. Tikrai nežinau kaip, nežinau kodėl, na negaliu pasakyti nuoširdžiai, kame ten visa esmė. Tiesiog taip yra, žinau iš praktikos. Saugokit save
     
    Narc VII. Kryžkelė
     
    Manau tikrai niekas iš Jūsų, tų, kas skaitė mano ankstesnius dienoraščius, nesistebės, jei prisipažinsiu kad noriu labai daug. Esu nesveikas maksimalistas bei optimistas viename, ir iš gyvenimo visada tikėjaus tik visko kas geriausia. Tai nebuvo kažkoks naivus svaičiojimas, tiesiog Dievas ten, ar tėvai, nežinau kas tiksliai, man suteikė galimybę būti na tokiu gana nedurnu žmogumi, kuris žino ko reikia siekti ir daugmaž primeta kaip tą daryti.
    Narkotikų vartojimas ryškiai ne sąlygoją žmogaus progresą. Nemeluosiu, būna atveju, kad netgi vartodami kaikurie sugeba ne degraduoti, o plūduriuoti vienoj vietoj, kas irgi yra tikrai neblogas rezultatas. Deja, mano vartojimas buvo destruktyvus. Ir aš tuom džiaugiaus. Žinote, nesinori kelti kažkokios sensacijos ten, ir suteikinėti Jums galimybę užsikabinti už žodžių kurie toliau seks - susitarkime, kad Jūs tai perskaitysite ir niekaip nekomentuosite, ir išvis, priimsite kaip ir visą kitą - bendram kontekste, o ne dalimis. Taigi vat vartojau aš ko gero dėl to, kad norėjau tokiu būdu po biški tepti slides iš šio pasaulio. Nes gyvenimas buvo man jau pabodęs. Jis man nenorėjo duoti to, ko labai norėjau...
    Žmonės, kurie vartoja ne tam, kad pajustų kajfa, o todėl kad jiems savo metu viskas pabodo ir jie metėsi į kraštutinumus, jie tokie labai komplikuoti yra, ir juos labai sunku ištraukti iš to, kaip reabilitacijoj dažnai mėgo sakyti, "liūno". Bet jeigu juos ištrauki iš ten (nes jie savo jėgom niekad net pirštu nepajudins kad atsisakyti narkotikų), yra didelė tikimybė kad jie negrįš į vartojimą, pamatę kad gyvenimas yra gražūs, o ne tokia žopkė, kaip jiems atrodė. Yra ir kita žmonių kategorija, kuriems narkotikai tai pramoga, kuriuos realiai "veža" nuo vartojimo - tokius gana nesunku įkalbėti nevartoti, bet po kažkokio laiko tarpo jie vistiek užsikūbaturina ten ką nors skanaus sau...
    Taigi mane reikėjo kažkam tempti iš visuomenės dugno. Ir buvo žmonių kurie tai darė. Ir netgi keli iš jų dažnai apsilanko point'e. Viena kaimynystėje gyvenusi mieloji panelė labai kažkodėl dėl manęs stengėsi. Nei aš jos ten kokia meilė buvau, nei kas mus ypatingai siejo, tiesiog buvome draugiški vienas kitam jaunuoliai. Ir kai aš į narkotikus įklimpau ypatingai giliai, ji dažnai ateidavo, kažkaip bandė pasiūlyti alternatyvas, kad ir brendžio išgert...Kartą su ta chebra (tos kaimynės chebra) gėriau rodos 9 dienąs, ir nevartojau. Ir išvis galvojau kad jau niekad nevartojau. Buvo tikrai smagu, ir vis kažkas kitko. Bet jos išėjo, atėjo draugas su fenu, užvartojom ir pamiršom.
    Tos panelės vardo neminėjau dėl konspiracijos ir tt, o vat apie vartotoją eddlie tai pasakysiu asmeniškai. Jis visgi, visus mano tekstus atidžiai pasiskaito, pasižiūri ko gero, ar nėra ten kokių prikūrta pasakų, ir pažymi pastabas man po to. Jis buvo (ir yra ir bus) vienas iš tų draugų senesnių, kurie irgi labai norėjo kad nustočiau vartoti. Jis mane pažinojo dar prieš vartojimą ir puikiai matė, kaip stipriai pasikeičiau per tą laikotarpį. Prisimenu, kaip pupelių sriubą virėm, kaip jis pabuvo pas mane kad nevartočiau, parodė kad yra alternatyvos narkotikams. Tai šaunus žmogus, kuris beje dabar man yra kaip ir geriausias draugas. Nes jis to vertas. Bet ir jam nesigavo...
    Trumpai tariant, niekam nesisekė mane paveikti taip, kad meščiau narkotikus. Ir vat žmonės teiraujasi dažnai, o kodėl aš visgi sustojau vartoti? Matote, labai laiku susigaudė mano tėvai, pastebėję kad kažkas su jų sūnum yra netaip. O dar turiu gerą dėdę, kuris savo laiku metė alkoholį. Ir žinojo kaip atsisakyti priklausomybės. Žinote, pas mane labai stipri šeima, labai draugiška, teisinga, krikščioniška vienu žodžiu. Jų dėka, daugiausia, jų teisingos reakcijos į mano vartojimą dėka, aš pradėjau jau mąstyti, kad vartojimas nėra gerai.
    Būtų melas, jei pasakyčiau, kad priėmiau pasiūlymą pabūti reabilitacijoj mėnėsiuką dėl to, kad taip norėjo tėvai, arba kad pats labai jau veržiaus nevartoti. Tiesiog kiek paslaptingai, bet taktiškai pasakysiu, kad man buvo padarytas pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti. Gana toks materialus pasiūlymas, ir manau neverta visiems skelbtis, ką man pažadėjo už tai, kad nevartočiau. Ir aš, kaip mažasis materialistas, buvau elementariai papirktas. Todėl ir paspaudžiau tą "stabdį". O vėliau jau ir pats, matydamas koks gražūs yra visgi blaivus gyvenimas, nuoširdžiai visiems dėkojau, kas man padėjo. Ir čia, šiame tekste, irgi noriu padėkoti jiems už tai, kad nenusisuko sunkiausiu man laikotarpiu.
    Sunkiausias jis buvo ne todėl, kad fiziškai skaudėjo, ar kad bombardavimas koks vyko, ar kad nieko neturėjau valgyt mėnėsį, o todėl, kad man realiai reikėjo paramos. Ir visi, kas buvo man artimiausieji žmonės, labai prisidėjo prie mano "atgimimo". Kai ištinka tikra, didelė bėda, draugai ir giminės niekada nenusisuka. Žinokite tai, kad ir kokie būtų Jūsų santykiai su jais, jie visada bus šalia. Jūs ne vieni šitam pasauly.
     
    Narc XVIII. Reabilitacija
     
    Visą gyvenimą man atrodė, kad Vilniuje yra trys kritinės vietos, teritorija aplink kurias gali vadintis degradų žemė, ar panašiai. Pirmoji vieta man visada buvo taboras, antroji - Psichų namai Naujojoj Vilnioj, o trečioje - narkologinis Gerosios Vilties gatvėj. Aš aišku gyvenime visko tikėjaus, turėjau omeny kad kelias visgi būna ne rožėm klotas, kad visko atsitinka ir visur gali tekti pabūti, bet niekada negalvojau kad Gerosios Vilties gatvėj praleisiu visą mėnėsį savo gyvenimo.
    Kiek prisimenu, buvo gana karšta diena. Atėjome su dėdė pas skyriaus vedėją, ji manęs paklausė ar sugebėsiu namuose dvi savaites pabūti be narkotikų, nes atseit apsvaigusių neima. Pasakiau kad sugebėsiu, o dėl visa ko, kad tikrai sugebėčiau, man padarė mini-ekskursiją pro antrame aukšte esantį detoksą, kur labai smirdėjo ir vaikščiojo pridėję į kelnes senukai ir, kas dar žiauriau atrodė, senutės. Tas tikrai pakėlė mano motyvacija iki neregėtai aukšto lygio, ir apšalęs grįžau į savo gimtąsiąs Karoliniškes, kur nuėjau pas draugą ir iš to išgąščio ramia sąžine užvartojau. O po to sekančią dieną vėl pavartojau, juk reikėjo padaryti tą "paskutinį kartą". Ir sekančią dieną vėl...
    Liekant dešimčiai dienų labai susirūpinau, kad man be gydymosi mėnėsio gali tekti dar dvi savaitikes pasėdėti degradų apsuptyje detoksikacijoj, todėl nuėjau į darželį, kur dažniausiai laiką leido mūsų visi "oldschool'iniai" vartotojai. Čia tie, kurie vartojo dar tada, kai aš alų bandžiau ragauti vaikystėj. Pasikonsultavęs su žymiais ir plačiai žinomais gydytojais-toksikologais, profesoriais tarpgalaktinio lygio (deja, kažkodėl kolkas neatestuotais), supratau kad amfetaminui išvesti iš kūno reikia tik penkių dienų, todėl galiu vėl pavartoti. Taip penkiąs dienas aš ir kūbaturinau sau ramiai, o atėjus valandai 0, sėdau ant dviračio ir pradėjau sportuoti trumpai tariant.
    Vargais negalais mane priėmė ir be detoksikacijos. Reabilitavimo principas yra labai paprastas - keliasdešimt žmonių, priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų, gyvena visą mėnėsį penktame aukšte, gali išeiti tik valandai į miestą, o vakarais turi lankyti AA/NA grupę. O rytais buvo bendravimas su psichologe. O dieną vyko visokios ten paskaitos apie alkoholio ir narkotikų žąlą.
    Kas mane iškart nustebino, tai tas faktas, kad ten buvo tikrai švaru ir gana jauku. Ta prasme, aiškiai ne Reval Hotel Lietuva, bet visgi - žymiai geriau nei galėjau sau įsivaizduoti. Ir žmonės buvo disciplinuoti, jau nemažai pažengę savo blaivume. Dauguma buvo kažkokie kaip su pririštu akmenim prie kojos, arba ne, tiksliau sakant, kaip su silikatinė plyta ant galvos, paniurę tokie, prislėgti. Tada ko gero supratau, kad mano mažytės problemelės yra absoliutus niekas palyginus su tuom, ką žmonės yra praradę alkoholio ar narkotikų dėka.
    Psichokorekcija buvo įdomus užsiėmimas. Sėdi sau kokie 10 žmonių, ir bendrauja. Tema laisva, bet geriausia kalbėti ir analizuoti savo jausmus. Tam ratelyje sėdi dar ir psichologė. Kiek teko girdėti vėliau, gydymosi pabaigon, žmonės sakė kad ratuke sėdėjo du psichologai, vienas tikras, kitas Jonas. Štai toks kalamburas. Išmokstama vertinti kitus žmonės, jų jausmus, pažinti save, atsiskleisti ir tt. Pasirodo, visokie ten senukai nemažai pagyvenę, pavyzdžiui labai nemoka išreikšti teisingai savo draugiškumą ten kokį, ar elementarų pyktį. Ypač prie jų savęs pažinimo prisidėjau aš, kuom neapsakomai didžiuojuos - turiu retą talentą savo ciniškumu ir ironija supykdint betkokį žmogų. Akimirksniu.
    Paskaitos buvo labiau apie alkoholio žąlą, todėl jų metu dažniausiai miegojau. Kaip vėliau sakiau, "dabar tikrai negersiu". Žmonės alkoholio dėka susigadino ištisus gyvenimus, sugriovė savo šeimas, prarado visą savo turtą. Ir tai buvo ne filmas, ne pasakojimas koks per teliką. Tai buvo realūs, jau šiektiek pažįstami žmonės.
    O dar kiekvienas iš mūsų turėjo savo didelę baltą knygą, kurią radau prieš rašydamas šį tekstą. Nes norėjau rimtai pasiruošti ir parašyti kažką kaip buvo, o ne kažką, ką prisimenu (turint omeny, kad mano atmintis silpna, tektų jums skaityti visokias pievas...). Ten mes vykdėmė visokias užduotis, stebėjome savo jausmus, samprotavome amžinosiomis temomis ir panašiai. Radau įdomią vietą tokią, kur buvo klausimas "Kas jus labiausiai neramina šiuo metu?". Atsakymas man patinka tuom, kad jis parodo, kaip lengvai pamiršau visus neramumus susijusius su narkotikais, savo pana ten buvusią ir panašiai. Atsakymas buvo "Mykolas ožys". Pagaliau pradėjau gyventi realybe, o ne praeitimi. Tai labai svarbu. Po to man psichologė pasiūlė papasakoti Mykolui ką apie jį galvoju (o Mykolas tai senukas kokių 60-ies metų). Papasakojau jam gana vaiždžiai ir nuoširdžiai, už ką gavau įspėjimą nuo vėdėjos.
    O NA grupės tai yra toks dalykas, kuris kartais šmekšteli per TV. Netgi Prison Break seriale ten ta Sara sėdėjo būrelyje vienam ir sakė "Sveiki, esu Sara, ir aš esu narkomanė". Tai vat, aš irgi taip sėdėjau. Tiesa sakant, niekas lygi šiol nesupranta NA grupių efektyvumo principų, bet jos tikrai veikia. Kol jas lankai, nevartoji. Ten nėra nieko išvis, jokių įmantrių dalykų, susirenka buvę narkomanai ir tiesiog pasakoja, kaip kas ką veikė, ką kas kankina. Bet ten yra linksma, ir žmonės įdomūs renkasi. Pavyzdžiui vienas pasiūlė vakaro temą "Ar aš pasirengęs rimtiems santykiams?". Taip ir užrašė - "Ar Artūras pasirengęs rimtiems santykiams":) Nors jis turėjo omeny, kad kiekvienas papasakotų apie save.
    Buvę narkomanai nuo esamų narkomanų skyriasi manau, tik dviems dalykais. Visų pirma jie nevartoja, visų antra, jie moka nuoširdžiai šypsotis. Tas duoda tikrai daug. Nebežinau, toks gana įdomus aišku tekstas gavosi, kažkiek originalus, nes nieko panašaus dar nesu rašęs. Tikiuosi, buvo įdomu. O serija "Narc" artėja prie pabaigos, ir mums be šito, liko dar vienas, paskutinis skaitinys. Todėl visi kritikai gali ramiai atsidūsti:)
     
    Narc IX. Taškas
     
    Pastarąjį pusmetį mano gyvenime žodis narkotikai ten, kartu su žodižiais vartoti, nevartoti, būti ar nebūti, pastoviai sukosi ir švyturiavo taip, kad vietos kitkam beveik jau ir nebuvo. Šeima, draugai, kažkokie vėl sutikti seniai pažįstami žmonės, nauji draugai - su visais kalba ėjo iš esmės apie narkotikus. Prisipažinsiu, jau kažkiek ir pavargau. Gana nemažai praėjo laiko nuo tos dienos, kai nustojau vartoti. Gana nemažai viskas pasikeiė, reikia tą suprasti.
    Man pasisekė. Sugebėjau taktiškai ir protingai, sistematiškai pakeisti gyvenimą taip, kad jame neliktų vietos narkotinėms medžiagoms. Natūraliai kad neliktų, o ne kad turėčiau nuo to bėgti ar slėptis. Nuo jų niekas nepabėga. Nuo to niekas neišsigydo. Tiesiog reikia keisti gyvenimą, aplinką, draugus. Dabar, atsigręždamas atgal, suprantu kad tai puikiai padariau.
    Viskame, prie ko prisiliečiu, su kuo esu, ką darau, ką myliu, ko noriu - nėra narkotikų. Mano gyvenimėlyje narkotikai nebuvo kažkoks absoliutas, kuris atsirado kaip kometa iš giedro dangaus ir nuspalvino mano gyvenimą. Ne, narkotikai buvo tik noras pabėgti nuo skaudžios realybės. Pamiršti neišsipildžiusias svajones...
    - Tu nepergyvenk, lavonai greit baigsis, toliau seks cerkvės ir paminklai... -
    Apramino, tikrai. Tam, kad pamatyti galų gale kažką gražaus, kažką tikrai nuostabaus, reikėjo praėiti ir pro tokią vietovę, kur beeinant aplanko pačios liūdniausios mintys, ir kur būti tikrai nesinori. Bet tą reikia praeiti aukštai pakėlus galvą, besitikint, kad tai, kas bus toliau, verta nemalonios patirties. Taip ir aš dabar jaučiuosi.
    Buvo blogo mano gyvenime, tikrai labai blogo. Bet visa tai lieka istorijoje. Prisiminimams kažkokiems, memuarams. Toliau seka gražus gyvenimas, su mylimais žmonėmis, naturaliais jausmais ir atlapaširdišku elgesiu. Besinaudodamas Jūsų dėmėsiu, noriu pasakyti - kad ir kaip atrodytų ta pagunda vartoti, ji neverta Jūsų. Nes mes visi, netgi aš, turime teisę į meilę, laimę ir džiaugsmą, o bandome pasislėpti nuo pasaulio miškuose ir rūsiuose.
     
    Žinau, atrodo baisiai, bet beveik galiu garantuoti, jog skaitymas neprailgs..
     
    Originali nuoroda: http://www.point.lt/blog/user/Dober/page/4
  6. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo frix Išsilaisvinimas iš narkotikų liūno   
    Gal pataikiau ir ne į tinkamą forumo skiltį, o gal ir į tinkamą, bet esmė ne tame. Ką tik perskaičiau žmogaus, slapyvardžiu Dober blogą, kuris mane pakerėjo. Nors blogas atrodo ir ilgas, bet skaitymas ko gero dar niekam neprailgo.. Šis blogas yra tikrai nuostabus, rekomenduoju jį visiems paskaityti, o žmogui papasakojusiam apie šią istoriją, norėčiau paspausti ranką..
     
    Šiame bloge nerasite kandžių ir niekam vertų juokelių, repo eilų, interviu, miestų čeburekinių ar kebabinių adresų ar kito mėš.. Tiesiog čia bus tikra gyvenimo istorija.
    Kodėl nusprendžiau publikuoti ją čia? Todėl kad 90% čia renkasi jaunų žmonių, o didžioji dalis galbūt ir nepilnamečiai.
    Negaliu jo vadinti savo draugu, bet pažįstamu drąsiai. Galbūt kaškas jau skaitėte jo istoriją, galbūt kaškas tik dabar skaitys, galbūt kaškas tik girdėja yra, bet šis pasakojimas yra vertas dėmesio... Gero skaitymo!
     
    Narc 0.Prologas
     
    Gera pradžia - pusė darbo. Bet man sunku pradėti tai, ką sumąščiau, ir sunku pradėti ne dėl to, kad turiu tik 5 mokyklos koridorių išsilavinimą, ar kad nerišliai dėstau mintis - sunku dėl pačios temos, kuria rašysiu. Tai labai rimta tema, bent jau man ji - svarbiausia ir baisiausia šitam pasaulyje. Ilgą laiką mano gyvenimas sukosi aplink narkotikus, ir jaučiu pareigą prieš visuomenę, praėjęs tą kelią, pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais. Jeigu jums norisi pasijuokti, pablevyzgauti, užsiimti visokiomios xujniomis - tada neskaitykite. Jeigu jus esate inteligentiška ledi, kuriai darosi bloga nuo to, kad mano tekste bus keiksmažodžių - neskaitykite. Jeigu jus šustras nereikšmingos masės vienetas, manantis kad yra protingiausias pasaulyje, mokantis tik kritikuoti ir stumti dūrą - neskaitykite. Man nebūtina, kad jus skaitytumet. Yra kam skaityti, yra rimtų, gyvenimu susirūpinusių žmonių, kurie man paplos. Jeigu jus pavydite, kad aš parašysiu vieną axujeniausių tekstų point'e - neskaitykite. Jeigu jums atrodo, kad žinote šiuo klausimu daugiau - paskaitykite, ir pasakykite savo nuomonę. Ji bus tikrai vertinga.
    Čia bus daug raidžių. Dauguma nustos skaityti jau ties šiuo sakiniu. Ir man tas nerūpi - aš rašau ne tam, kad parinčiaus dėl tų, kas neskaitys, o dėl tų, kas perskaitys. Nes narkotikai tai baisus dalykas. Rašysiu dalimis, atskirais įrašais dienoraštyje, todėl turėkite kantrybės, laukite tęsinio, galų gale, klauskite drąsiai, jeigu kažko nesupratote. Čia - pirmasis postas, kuriame aš pagaliau atsakingai ir drąsiai pareiškiu - draugų taip norima serija narkotikų klausimu bus. Ir bus apie ką pamąstyti.
    Iškart noriu pasakyti, kad čia ###### ne grožinė literatura, ne tipinė point'ui rašliava apie prifantazuotą meilę tarp Klaudijaus ir Anzelmutės bei seksą pliaže su rožiniais flamingais fone. Čia - gyvenimas, ir aš žinau, ką rašysiu. Ta prasmė, ypatingai apdovanotais ūmiomis protinėmis ligomis, paaiškinsiu - tai buvo išgyventa, apmąstyta, sudėliota mintyse...
    Iš kitos pusės, nesitikėkite kad čia dabar atsisėsiu ir rašysiu, kaip mes su kokiu Andriuška įšokom į jo BMW, pavažiavom į Tauro kalną, susukom 200lt banknotelį ir šniojom kaip dulkių siurbliai koksą. Jums to nafig nereikia, mano gyvenimo aprašymo. Aš noriu pasidalinti mintimis išvis bendrai apie narkotikus, apie priklausomybę, gyvenimą vartojant, bei gyvenimą nevartojant. Čia bus minčių ir apie meilę, ir apie melavimą, ir apie seksą, ir apie bulvių sodinimą. Apie tai, kuo mes gyvename.
    Kolkas tiek...
     
    Narc I.Narkotikų rūšys I.
     
    Žmonės tai keistos būtybės. Iš vienos pusės, mes esame absoliučiai vienodi, darome tuos pačius dalykus, einame į daugmaž tas pačias vietas, vienodai leidžiame laisvalaikį. Iš kitos pusės, kiekvienas iš mūsų - absoliutus individas, besiskiriantis nuo kitų pagal daugumą dalykų - charakterį, elgesį, pomėgius. Aš negaliu kalbėti už visus, ir džiaugiuosi, kad tai suprantu - tikiuosi jus irgi priimsite tai, kad aš kalbėsiu visų pirma apie save, nors tą galima pritaikyti ir kitiems, manyčiau.
    Čia tema yra viena, narkotikai. Bet narkotikai tai nėra kažkas iš kitos planetos, kažkas ne iš mūsų pasaulio - tai gyvenimo, visuomenės dalis, nemanau kad teisinga atskirti narkotikus pavyzdžiui nuo alkoholio. Pradėti visą savo rašinėjimą norėčiau nuo to, kad pasakysiu baisią tiesą - narkotikai tai tikras stebuklas, kuris padeda gauti neįtikėtinus rezultatus. Prieš pavartojant vienokią ar kitokią narkotinę medžiagą žmogus stengiasi galvoti logiškai ir suprasti - jam priimtinas vartojimas, ar ne. Jam to reikia, ar ne. Ir tiesą sakant, narkotikai turi labai daug pliusų. Pavyzdžiui, iš to, ką teko man išbandyti, galiu paminėti tokius pastebėjimus:
    Žolė.Daug kas pabando parūkyti žolę. Tai labai nekaltas užsiėmimas, prie to dar ir olandai prisidėjo, legalizavę savo šalyje marihuanos vartojimą. Dabar kiekvienas rastamanas turi teisę kaip teigiamą žolės savybę paminėti tai, kad kažkur tai yra legalu. Ką gi, kažkada ir morfijus buvo legali medžiaga ir juo bandė gydyti dantų skausmą. Gydė taip, kad žmonės iš tikrųjų pamiršdavo apie dantis, ir kaifavo. Bet čia turėčiau visgi apie žolę... Žolės dėka mes pasijuntame ant ramiako. Atsiranda rami būsena, mus veža. Mūsų nuotaika puiki. Mes juokiames, džiaugiames, mums patinka žiūrėti į kokį elementarų buities dalyką/prietaisą, ir juoktis. Tai euforija. Komedija, net ir pati pigiausia ir blaivios būsenos mums nejuokinga, tampa tikru juoko šedevru. Mes nesuprantame, kad mūsų smegenys deformuotos ir blaiviam žmogui mes tuo metu atrodome kaip ##### iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. O po to mes valgome. Daug. Ir užmiegame. Taip pat norėčiau pažymėti, kad kažkas išdrįs prieštarauti - neva jis bandė žolę ir jį pykino, ar šiaip buvo slogi nuotaika. Prieštaravimai nepriimami - vartoti narkotikus reikia mokėti, kad ir kaip keistai tas skambėtų. Žolė mielas dalykas, ją galima rūkyti manau ir 10 kartų per dienas. Kiek matau pagal tuos, kas veržiasi tokių rezultatų link, jie tiesiog tampa buki. Kaip medis. Ir čia aš nei kiek neperdedu. Taigi primeskit, rūkai sau žolę, pastoviai esi euforijoj, laimingas, džiaugsmingas, bet laikui bėgant atrodai kaip bukas medis. Malonu? Taip. Bet nepraktiška.
    Ekstazis. Ratai.Iš tiesų aš asmeniškai pabandžiau pirmiausia ratus. Sintetinis narkotikas, paprastos tabletės, sakykim taip. Tiesa, visai jos nepaprastos, turi savo magiškųjų savybių. Pavartojus ratus prieš pat klubą, ramiai praeini apsaugą, užsidedi juodus akinius, ir...taškaisi. Taškaisi belenkaip, jėgų yra tiek, kad atrodo, tu esi pasaulio bamba. Arba bent jau kaip minimum priebambis. Prisimenu, taip atsitaškiau kartą, du, o po to supratau - o kokia esmė man taip vat eiti, kaip gyvuliui, vienoj vietoj taškytis visą naktį. Juk nei su kuom susipažinsi, nei Tavim kas domėsis, nei ką. Po to bandėm ratus gamtoje. Lakščiau po mišką prisimenu, grybus rinkaus. Nieko neprisirinkau, bet buvo linksma. Kartą pabandžiau ratus namie. Prisimenu, kaip sėdėjau, geriau arbatą, ir laukiau, kada gi man duos per galvą kajfas. Atsikeliau. Davė taip, kad netgi nukritau, bet atsistojau ir pradėjau šokti. Prisimenant ratų vartojimą, iškart prisimenu tą nemalonų, sintetinį prakaito kvapą. Kad ir kokius dezodorantus naudotum, kvepalus, ar praustumeis pastoviai kas pusvalandį duše, jis vistiek bent kiek, yra. Seksas pavartojus ratų, ypač jei vartojo abi pusės, primena triušių poravimosi įkarštį. Gali dulkintis kad ir visą naktį, jei gerai užvilko... Tiesa, kiek prisimenu, pas mane tokių naktų buvo nemažai, bet nei vienos nakties, nei vieno jausmo, nei vieno momento negaliu prisiminti. Štai taip gaunasi - turi beveik tobulą mechaninę meilę, kurios po to neprisiminsi. Arba prisiminsi miglotai.
    Kolkas tiek, nes pernelyg daug raidelų rašyti vienam tekste aš nenusiteikęs. Antroje dalyje manyčiau, parašysiu dar apie mano "mėgstamiausią" amfetaminą bei kokainą, ir deja, ko gero kažką nuvilsiu, bet apie herą aš nieko neparašysiu. Nes jos nevartojau. Tiesa, turiu daug žinių apie ją irgi, nes ir šyrikų iš rajono daug pažinojau, ir mačiau jų elgesį bei emocijas, ir reabilitacijoj daug jų pažinau, bet stengiuos visgi kalbėti apie save ir savo patyrimus, o ne apie kitus.
    Ačiū už dėmėsį, vartokit Coca-Cola :)
     
    Narc I.Narkotikų rūšys II.
     
    Taigi tęsiame. Kiekvienas turi teisę ir norą svaigintis. Kodėl mes svaiginames? Manyčiau dėl to, kad norime atsidurti kitoje realybėje, tapti visiškai kitokiais. Nieko keisto kad visokiausi buduliai taip mėgsta išgerti šnapso bonkę ir eiti aiškintis santykius su žmonėmis - reikia suprasti, kad neišgėrę, jie pastoviai myžčioja pamatę kokį nors pavojų. Lygiai taip pat buvo ir su manimi - manau, kažkas šitoje vietoje nusijuoks, bet aš labai norėjau būti blogu berniuku. Tokiu, žinote, kaip filmuose pikti nygeriai. Nebūtinai su dideliu blizgančiu ginklu, bet kad rajono chebra mane gerbtų ir tie, kuriuos skaičiau duxais, lėktų į kitą gatvės pusę, kai aš einu. Užbėgant įvykiams už akių, man tas puikiai pavyko, tiesa, didelės laimės man tas neatnešė.
    Norėdamas tapti visai kitoks, nei buvau, ir turėdamas pakankamai pinigų tam reikalui, aš karts nuo karto su draugais išgerdavau. Mes ėjome į Helios, ar kokią kitą arklidę, gėrėm viskį, kalbindavome mielas paneles. Bet vėliau supratau, kad įprotis gerti yra labiausiai tinkamas kaimo atstovams, nes išgėręs žmogus sunkiai kalba, nesiorientuoja aplinkoje ir išvis, dažnai tampa nekilnojamuoju turtu...
    Tada draugas man pasiūlė pabandyti kokainą. O, tai išties kilni medžiaga. Kiek man buvo tekę girdėti filmuose ir šiaip visuomenėje, kokainą vartoja tik išrinktieji, žvaigždės visokios, elitas ir panašiai. Tikrai, tai man tuo metu buvo kaip koks bilietas į savijautą, kad esu išrinktasis. Prisipažinsiu, ne aš vienas padariau tokią klaidą, ir dėl to dabar tikrai man skaudu. Skaudu kad žmonės mano, jog kažkokio stebuklo dėka jie gali tapti tokiais, kokiais nėra. Kokainas suteikė galimybę jausti begalinę euforiją, tiesa, gana neilgo laiko tarpo metu. Tas šaltukas dantenose, tas jausmas, kad visas pasaulis tau po kojomis...tikrai, kažkas magiško tame yra. Atsiranda jausmas, kad esi tėvas, Dievas ir karalius, ir kad visi tiesiog šoka aplink Tave, nes būtent Tu valdai pasaulį. Kas dar labai patiko, jog grįžęs namo aš ramiai užmigau, be jokių pašalinių blogų jausmų. Ryte atsikeliau šviežias ir nuėjau į darbą.
    Amfetaminas. Lietuvoje dažnai vadinamas gaidžiu. Rusakalbiai vadina jį govno, kas tiesiogiai verčiasi kaip šudas. Sprendžiant iš pavadinimo, liaudis tikrai nelabai gerbia šią medžiagą. Bet mūsų rajone tai labai populiari medžiaga. Populiari ir tarp taksistų, ir tarp statybininkų, ir tarp įvairaus plauko žmonių. Kodėl? Jis turi neįitikėtiną buketą naudingų savybių, jis tiktų kiekvienam pagal norus ir lūkeščius, ir būtent dėl to jis yra vienas pavojingiausių narkotikų. Jis padidina ištvermę. Tai reiškia, kad galima dirbti statybose be skausmo ir bėdų dieną po dienos. Galima mokytis prieš egzaminą dienų dienas. Galima vairuoti mašiną parų paras. Galų gale, galima dulkintis kad ir visą parą iš eilės, beveik be perstojimų. Aktyvuojasi smegenys, kokiais visais 500%, čia aš manau nei kiek nepadidinau tą skaičių. Pats mačiau kaip nusibaigę durniai rašė tikrai mielus ir įdomius eilėraščius, kajfavimo metu. Ir viskas tikrai vyksta kaip pasakoje, kol narkotikas veikia. Bet kažkada veikimas biaigasi, čia aišku priklauso nuo žmogaus, dažniausiai, jei vartojai vakare, tai ryte ateina gaidiškiausia savijauta pasaulyje. Tie, kas bandė, manau mane puikiai supras, tie, kas nebandė, niekada to nesupras. Tai absoliuti tuštuma, šudinas jausmas, jautiesi kaip koks pliušinis meškinas, toks senas ir visą gyvenimą spardytas. Bet tikrai ne kaip žmogus. Aš kentėjau vieną kartą, antrą, trečią, ir tada nusprendžiau padaryti "dogonus", kas mūsų kalba reiškė pavartoti dar ir ryte, kai bloga. Būtent tada aš ir tapau narkomanu. Jaučiaus dienų dienas puikiai, bet jau nebegalėjau gyventi be šito narkotiko. Muzika man buvo ne muzika, žmonės ne žmonės, spalvos nepavartojus nublukdavo ir aplink buvo tik viena didelė, neįdomi tau masė. Pasaulinė masė. Žinau atvejus, kad žmonės, vartojantys feną, negalėjo eiti pašikti nepavartoję. Tiesiog taip įprato - eiti kaku veikiami narkotiko. Taip, amfetaminas aktyvuoja visą mūsų kūno energiją, ir mes kurį laiką galime daryti stebuklus su viskuom, prie ko prisiliečiame. Bet po to esame išsekę ir tušti. Ir, kaip parodė praktika, nevartodamas aš iš tiesų padarau daugiau, nei vartojant...
     
    Narc II. Kodėl?
     
    Aš jus iš dalies apgavau nulinėje dalyje, atleiskite man tai. Ten rašiau, kad kalbėsiu aplamai apie problemą, stengdamasis neminėti savęs. Dabar pamąščiau ir supratau, kad nekalbėti apie save būtų tikras nusikaltimas iš mano pusės, aišku ne toks stambus kaip banko apiplėšimas, bet visgi reikšmingas. Kalbėdamas apie narkotikus turėsiu remtis savo ir draugų pavyzdžiu, tikiuosi, jie nieko prieš (o jeigu per kriminalus pamatysite kad mano kūną rado kurnors užkastą miške, žinokite, kad neatleido), nes butent tada ir kalbėsiu kiek objektyviau, o ne tuščiai užimsiu jūsų laiką.
    Buvau geras vaikas, gabus, talentingas kaip sakoma. Aišku, nemokėjau kankinti meistriškai smuiką ar kokį pianiną penkerių metų amžiaus, bet gana anksti pradėjau skaityti ir rašyti, ir taip anksti, kad mane norėjo siųsti iškart į trečią klasę. Bet neišsiuntė. Jaunystė prabėjo greitai ir gražiai, ir štai primeskite, stoviu aš sau toks Jonukas, devyniolikos metų vaikinas, prie savo laiptinės, su vaikystės draugu. Stovi ir stovėk sau, pasakysite jūs, ir busite teisūs, kas gi mūsų laikais su draugais prie laiptinių nestovi, kas gi čia kriminalinio... O vat ir ne, tada viskas ir prasidėjo...
    Pas mane viskas buvo puiku. ISM universiteto studentas, darbe gavęs nebloga poziciją, parduotuvės vedėjas, svajojantis apie Ferrari ir vilą prie jūros, visas toks geidžiamas ir šaunus. Ir draugas, neblogas sportininkas, visų sričių specialistas ir žinovas. Ir štai mes sau stovim stovim, ir ateina kitas draugas. O jis matot, statybose dirbo. Ir fyfutės, nepradėkit čia spjaudytis ir aiškint, fuj kaip leva. Nieko nėra blogo tame, kad vaikinukas aštuoniolikos metu dirbo taip, kad gaudavo po 3000kg litų per mėn. Neįspūdinga suma, bet vistiek pinigas. Ir štai mes taip tryse stovim stovim, ir staiga tas pirmasis, kuris sportininkas, išsitraukia maišelį, jame narkotinė medžiaga, daro 2 gyvatukus tokius baltus, ir jie su tuo statybininku sušnioja tai. Aš stoviu, į juos žiūriu. Apie narkotikus girdėjau, žinojau kad tai kaka, bandžiau netgi, bet tą akimirką tai buvo kažkas naujo. Po kelių akimirkų aš padariau neįitikėtiną sprendimą - paprašiau jų, kad duotų ir man. O dabar susikaupkit, ir pabandykit realiai įvertinti, suprasti, ką toliau parašysiu - tai buvo sprendimas, kurio aš po to 2 metus iš eilės negalėjau suprasti, ir du metus savo gyvenimo aš faktiškai paaukojau atsakymo paieškoms tik į vieną klausimą - kodėl aš pabandžiau narkotikus?
    Ir štai, po tokios preliudijos, po tokios įžangos, sakykim taip, galime pereiti prie reikalo, prie esmės, taip sakant. Esmė juk ne manyje, ir klausimas tas liečia ne tik mane. Jis liečia visus - Tave, skaitantį šį tekstą, Tavo draugus, Tavo pažįstamus. Kodėl mes pabandome? Kam to mums reikia? Ką mums tai duoda? Ko mes tuo siekiame? Šioje vietoje pagalvosite, kad reabilitacijoje išmokau šiuos klausimus ir štai dabar bandau tokią terapiją daryti, neva apsimesti kažkokiu vos ne mokslininku su baltu chalatu, kuris tuoj darys didžiuosius atradimus. Bent jau aš taip pagalvočiau. Atradimų čia nėra, čia viskas yra labai paprasta ir aišku. Mano atveju, tai tikrai, viskas buvo paprasta, ir kai kurių kitų atveju irgi.
    Mes norime pasikeitimų. Mano atveju jaunystė ėjo gražiai ir romantiškai, man nereikėjo kažko keisti. Viskas buvo savo vietoje, mano šeima buvo šauni, draugai vos ne idealus, panelės su kuriomis laižiausi kokiose nors arklidėse buvo mielos ir įdomios. Bet po to pribrendau iki to, kad užsinorėjau pasikeitimų. Galvojau, kad jeigu jau esu toks vat šaunus, ir vos ne elitui priklausantis, arba bent jau lengvam elitukui, arba na gerai, savo rajono bomondui, tai turiu teisę keisti viską ir toliau, ir narkotikai man padės tai padaryti. Aš tapsiu stiprus, greitas, protingas, neperšaunamas. Neturėsiu jokių rūpeščių, nepergyvensiu dėl to, kad neturiu Ferrari, ir kad man nedaro oralinio A.Jolie. Norėjau pabėgti į kitą pasaulį, norėjau matyti kitas spalvas, norėjau eiti kitais keliais. Nes normalus, sveikas, paprastas gyvenimas man tapo rutina.
    Kitas atvejis, čia aš jeigu ką, ne apie save, tai kai žmonės nori greičiau suaugti. Tiems žmonėms yra tada maždaug -niolika metų, ir tai toli gražu dar ne mokyklų abiturientai. Kalbu apie tuos visai jau -niolikinius. Taigi teisingiau manau sakyti ne žmonės, o žmogeliukai. Ir vat juos, jau tokius visus augančius ir gražius, aplinkiniai, kaip ir aš dabar, pastoviai priima visgi dar kaip žmogeliukus. O jie nori būti jau suaugę, jie nori bendrauti šustromis temomis, dulkintis kaip barsukai Nemuno deltos potvynio metu, žinau netgi vaikinuką, kuriam labai mažai metų, bet jis turi va pistoletą. Ir ne tokį, kur šaudo plastmasiniais šratinukais, o kovinį. Nežinau, ką jis ten su tokiu ginklu medžioja, vilkus ar meškas mūsų rajono miške, neesmė, bet jis jaučiasi suaugęs. Augo jis kartu su mumis, šniodamas feną.
    O dar yra atvejis kai norima maištauti. Vat pavyzdžiui tėvai gaidžiai, jaunuolio subjektyviu manymu, ir viskas, ir nieko tu jam nepaaiškinsi. Jis ims, ir specialiai tam, kad jiems kažką įrodyti, nors ir netiesiogiai, pradės vartoti. Arba gerti. Neva žiūrėkit, koks aš nekontroliuojamas, blaškaus po miestą visą naktį, ateinu namo, šoku D'n'B ritmu paryčiais balkone ir nerūpi man ką jus šnekat, aš turiu savo gyvenimą. Aišku, jie pamiršta apie tai, kad vakarą iki to jie iš tų pačių tėvų išprašė keliasdešimt litų ratams nusipirkt, ir kad tėvai visą naktį nemiegojo. Jie tiesiog mano, kad jie yra nepriklausomi, ir narkotikai padaro juos laisvais. Čia noriu pasakyti labai įdomų dalyką - taip, narkotikai jus atlaisvina nuo faktiškai visų visuomeninių įsipareigojimų. Jus galite dėti ant tėvų, mokslų, studijų, policijos, gydytojų, gėjų ir tt.
    Tiesiog jus priklausote jau kitam būreliui - narkomanų, iš kurio yra du keliai. Jeigu kas nežino, apšviesiu - pirmasis kelias yra paprastas ir lengvas, jūsų nemuose groja muzika, bet jus jos negirdite, o po kelių dienų jus veža į Rokantiškes, Kariotiškes, ar panašiai. Nevilniečiams pasakysiu kad tai - kapinės. Antras kelias sunkus, pavojingas, rizikingas ir išvis, kitus budvardžius pasirinkite jau pagal skonį - vienu žodžiu jis nelengvas. Iš to išbrįsta tik vienetai, tai pasakykite man, kam jums tokia vat nepriklausomybė?
    Dar yra atvejis, kai narkotikų dėka žmonės bando pasikeisti. Vat kažkas yra labai užsikompleksavęs, jį daužo naktį chuliganai, jam panos neduoda (kaikurie netgi puola į neviltį, bando kitą variantą ir...o Dieve, supranta kad jiems ir vaikinai neduoda), jam šuo vakar stotelėj autobuso laukiant koją apmyžo, toks vat jis visas nelaimingas ir nieko nemylimas. O narkotikai puikiai atlaisvina žmogaus pasąmonę. Alkoholis, jau sakiau, kiek buduliškas metodas, galima apsivemt netyčia, ar kažkas panašaus, o čia žiūrėkit kokia jūra galimybių - ir skaldysi nerealus bajerius, parūkęs žolės, ir tusinsi kaip M.Jackson'as, prisirijęs ratų, ir tt ir tt. Laikui bėgant žmonės užsimiršta, netgi manau, ir jus jau primiršote, todėl priminsiu, dėl visa ko - iš šito tik du keliai. Juos jau žinote.
    Štai dėl viso šito žmonės ir pradeda vartoti. Nebūna taip, kad eini eini, paslysti, krenti, ir nosim į kokaino maišą pataikai. Nelabai būna ir taip, kad prie mokyklos ateina pikti dėdės su odinėm striukėm ir vaikams saldainiukus dalina, o ten matot, narkotikai, ir vaikai po to tuos saldainiukus iš dėdžių jau perka. Vaikas Tu, ar ne vaikas, gal jau senukas suvaikėjęs, neesmė - kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus ir pasirinkimus pats. Aš vat, du metus atsakinėjau degradavusiu gyvenimu už savo blogą pasirinkimą. Pamąstykite.
     
    Narc III.Baltoji trasa
     
    Žinote, žmonės yra dviejų rūšių - čia aš drąsiai Jums piršiu savo filosofiją, ir manau, kad esu teisus. Yra žmonės teisingi, o yra neteisingi. Pirmieji tai tie, kurie mokosi ten, stengiasi, siekia kažkokių normalių dalykų - gražaus gyvenimo, mašinos kažkokios, žmonos padorios, vaikų sveikų ir tokių pat, teisingų. O yra žmonės neteisingi - jie neaišku kodėl gyvena, ir išvis neaišku, jie gyvena, ar stengiasi išgyventi - jie konfrontuoja su aplinkiniais, su pasauliu, jie bėga nuo visų, jie gyvena savyje, jiems nereikia nieko normalaus, jiems tik leisk prastūmti laiką ir užsiimti kuo nors nenaudingu.
    Buvau teisingas vaikinas, bet mane traukė į tą pogrindį. Turėjau gerą darbą, viskas buvo šaunu, vaikščiojau švairiai ir gražiai apsirengęs, buvau netgi kartą teatre. Bet man tas greitai nusibodo, vadinau savo tuometinį gyvenimą rutina. Ir buvau teisus, iš kažkurios pusės. Bet kai man pasiūlė narkotikus, supratau, kad baltoji trasa - tai bilietas į underground'ą, ir kad pamatysiu tai, ką mato mano draugai - naktinį gyvenimą, kitokį, nei tą, prie kurio esu įpratęs. Linksmybės kitaip, bendravimas kitaip, laisvalaikis kitaip. Tikrai, gavau visa tai. Deja...
    Kai Tu šoki į baltą trasą, amfetamino dėka, Tu atsidūri kitoje realybėje. Dabar veiksmas vyksta naktį, gali netgi jaustis kažkokiu vampyru savotišku, nakties gyventoju. Nežinau, kodėl taip yra, bet vartojama dažniausiai vakare, ir gyvenimas verda tik naktį - nes naktis, ji matyt, visokių tokių tipų globėja. Joje lengva pasimesti, pasislėpti ir likti su savim, arba savo draugais.
    Greita mašina - būtinas atributas tokio gyvenimo pradžios. Po to, kai mašinos savininkas ją sudaužo apsivartojęs, arba parduoda, nes pinigų jau biški trūksta, tinka ir dviratis. O po to, apsišniojus, gana greitai ir kojos neša tikslo link. Tikslai - kiekvieną kartą vis skirtingi. Mes nebuvome tie degradai, kurie vaikščioja ir vagišiauja, kurie šaudo babkės iš loxelių. Mes pinigų turėjome, ir juos "investavome" į narkotikus. Ir tada jau buvo...lankėmes visose įdomesnese naktinėse Vilniaus ir jo apylinkių vietose. Kalbindavo panelės, susipažindavome su panašiais "bakūriukais". Kajfas nešė mus į priekį, bet nežinojome, ką darome. Kažkur judėjome, o atsidūrę reikalingame taške, rasdavome kitą. Taip ir tampėmes, be konkretaus tikslo.
    Miegojome dieną, tėvams sakydami kad tiesiog pavargome darbe. Po to gavome butą, ir ten išvis atkrito bet kokios baimės - dabar galėjome žaisti visokius azartinius žaidimus, kviestis chebrą, daryti nesąmones, ir likti nepastebėti. Apsivartoję mes jautėme didelį kiekį jėgos, ypatingą intelekto lygį, bet nejautėme skausmo. Mes daužėmes ne todėl, kad norėjome kažkam kažką įrodyti, o todėl, kad neskaudėjo, ir mes nugalėdavome. Mes ėjome, nes turėjome jėgų, mes rašėme, nes gaudavosi puikūs tekstai
    Tai buvo svajonių kelias. Tai buvo tikrai nuostabūs laikotarpis mano ir mano draugų gyvenime. Mes gavome netikėtai žymiai daugiau, nei tikėjomes ir galėjome pasiimti. Bet vėliau to visko netekome. Tą iš mūsų atėmė, nes kelias pradėjo siaurėti. Juo jau negalėjome judėti visi kartu...
     
    Narc IV.Tunelis
     
    Pas mane pradėta serija įrašų apie tą laikotarpį, kai aktyviai vartojau narkotikus. Ir kažkaip, norėdamas iki galo viską surašyti, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Pradėjau gyvybingai, gana įdomiai, objektyviai, bet laikui bėgant nukrypau į kažkokius popsinius įrašus apie tai, ką visi ir taip žino. O dabar biški grįšime prie sunkesnės temos, taigi prie narkotikų.
    Vartoti aš kaip žinia pradėjau žvaliai, gyvybingai, sakykime taip, su dideliu entuziazmu, mes darėme daug įdomių dalykų, lankėme įvairias turistų pamėgtas vietas, bendravome su blondinėmis, briunetėmis, plikomis ir kitomis merginomis, domėjomes astronomija, geografija, fizika ir kitais mokslais, juokemės verkemė ir kitaip leidome laisvalaikį, kurio atsirado labai daug... Nes narkotikai tai toks "visko gyvenime pakaitalas". Vienas mano draugas sportavo, kitas dirbo, aš dirbau ir mokiaus. Labai greitai mes visi tryse nedarėme nieko. Tiesa, kodėl gi nedarėme, mes vartojome.
    Tai buvo daugmaž praeitą vasarą, kai įvyko pirmasis skambutis. Skambutis su žinia, kad Jonas ko gero, yra visgi labiau narkomanas nei narkomanas. Toks žinote, paprastas čia yra pasirinkimas - arba Tu esi vartojantis, arba ne, ir kartais sunku suprasti, koks gi Tu esi, jeigu aišku nesi koks vienuolis ten ar moksliukas, matantis tik knygas.
    Ir vat kad tapau priklausomu nuo narkotiku, aš supratau jau daugmaž iškart. Na, kai sėdi vakare ir bandai prikubaturint ką nors gero ir skambinėji draugams su klausimu "Šniosim?" tai čia ryškiai faktas, bylojantis kad ne viskas yra gerai. Na aiškiai sportininkai kokie, ar ten kiti šaunuoliai, taip nedaro. Bet vistiek kažkur giliai pasąmonėje tikėjaus, kad čia nieko blogo nėra. Kol nesugalvojau netyčia padaryti mažą maratoną.
    Maratonas gavosi įdomus - penkias dienas iš eilės, rodos, nuo trečiadienio iki pirmadienio, vartojau. Ir dariau tai taip brandžiai ir stebėtinai tiksliai, kad visas tas paras dar ir nemiegojau. Ir vat kaip šiandien prisimenu tą dieną. Pirmadienio vakaras. Gal kokia 20:00, gal mažiau. Bet kažkur ten vakare. Sėdim mes su draugu, kuris miegojo, bet miegojo valandikę, prieš dvi dienas. Ir mes žiūrime vienas į kitą. Visi žiūri vienas į kitą, bet to susižvalgymo nepamiršiu niekada. Jis visas perkreiptas, ištinęs, panašus labiau į sutraumuotą briedį, nei į žmogų. Ir aš ko gero lygiai toks pat. Ir mes jau negalim šnekėti. Tiesiog žiūrim vienas į kitą. Ir suprantam, kad narkotikai jau ko gero, yra stipresni už mus...
    Amfetaminas tai šauni medžiaga, būtų išvis geriausia pasaulyje, jeigu ne tas, kad jo dėka neįmanoma užmigti ir yra eikvojamos visos jėgos, netgi tos, kurias turi kūnas sukaupęs avarinėms situacijoms (patikėkit, tai tiesa). Ir tada važiuoja stogas, gyvenimas aplinkui plaukia savo ritmu, o žmogus, arba tiksliau ta būtybė, kuri į žmogų panaši, plaukia saviškiu. Tiesa, ne ritmingai ir nelabai stabiliai, bet visgi. Stogas važiuoja taip, kad žmonėms atsiranda paranoja. Paranoja išvis man buvo vos ne labiausiai girdimas žodis. Atrodė kad pana miega su kitu, atrodė kad mus seka policija, atrodė kad tuoj į namą įvažiuos koks sunkvežimis. Jums juokinga? Man irgi. Dabar. O tada buvo labai rimta, ir tas kėlė tikrąją, neapsakomą, baimę.
    Ir mirė visi jausmai. Išvis, absoliučiai. Jausmų jau nebuvo. Visi turėjo jausmus, o mes - ne. Kreivokai šypsojomes, pigiai vaizdavome įsimylėjusius, barbariškai elgėmes kai pykome - bet visa tai buvo netikra. Galima netgi pasakyti, kad visa tai buvo kaip tikroji Matrica realybėje. Rodos, eini kažkur, bet neeini. Rodos užmigai, bet kažkaip ir nemiegi. Rodos, buvai kažkur, bet ten Tavęs nebuvo. Taip ir gyvenom. Taip klimpome vis giliau ir giliau, ir kas svarbiausia, nesinorėjo sustoti. O kam sustoti, kai nuo kalniuko riedama greičiau ir lengviau, negu į jį kopiama?
    Taip po biški ir bėgo dienos. Naktys... Vėliau atėjo, kaip ir kiekvienam, viltis. Bet apie viltį sekančioje dalyje. Pažymiu, ne "koOrinOoke", o dalyje. Čia ne vaikų darželis, ir ne pasakos. Čia viskas žymiai rimčiau...
     
    Narc V. Viltis
     
    Būna taip kad visas mūsų gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Arba katei po uodega. Arba dar kurnors, bet tikrai ne ten, kur turėtų eiti. Dabar kalbu ne apie tą atvejį, kai Jūs, būdama kokia 8-oke, nelaimingai įsimylėjote kokį Petriuką 9-oką ir užsidepresavus bandote nusižudyti išgėrus net visas penkiąs aspirino tabletes. Ir gulite taip sau ant sofos, aimanuojate tam kad paskutinės Jūsų akimirkos Žemėj atrodytu kuo tragiškiau, ir galvojate - man nėra dėl ko gyventi, todėl aš palieku Tave, pasauly. Atsidustate paskutinį kartą, palenkiate galvą ir...ir nieko. Dar gyva.
    Kalba eis apie labiau globalius dalykus, tai yra mano pavyzdžiu buvo taip, kad aš planavau kad kažkur 25-erių pas mane bus mano nuosavas namas, žmona miela, vaikelis ten koks lakstantis po parketą ir rėkaujantis "šokoledo!", mašinikė garažiuke kokia naujesnė. Bet deja, kadangi kalbame apie 2007-ųjų vasarą, tai aš puikiai supratau, kad globaliai ar ne globaliai, aš nieko gero nepasieksiu ir neturėsiu. Geriausiu atveju gausis bendrabutis, peroksidinė kasininkė iš Maksimos ir dviratis koridoriuj.
    Ir vat su tokiomis, nelabai optimistiškomis mintimis gyvendamas, aš vartojau dar labiau. O po to kai pradėjau vartoti dar labiau, tai atėjo toks laikotarpis kai pradėjau vartoti dar labiau nei labiau. Bet kaip visada būna gyvenime (ir mano draugams taip buvo) atėjo kažkoks vos ne Marijos apsireiškimas, ir man labai pasisekė gyvenime. Gavau darbą projektų vadovu vienoje reklamos agentūroje. Dabar paklausite, koks Tu narkomanas buvai, jeigu Tau tokius darbus siūlo? Na matote, taip būna, kad netgi inteligentiškai atrodantys žmonės iš tiesų vartoja.
    Prisimenu, tada parašiau vienam draugui, po to pokalbio dėl darbo - viskas seni, dabar aš neniuxinsiu. Viskas bus ore. Ir jis patikėjo. Ir aš pats patikėjau. Ir pradėjau ten šliaužioti į tą darbą rytais, išgėręs ryte kavutės ir keikdamas visą pasaulį, kad šiais laikais verslaujančiam jaunimui gyventi sunku. Aš žinot, toks kaip tarakonas esu, prisiderinu prie betkokių sąlygų per trumpiausią laikotarpį. Po to gavau algą, o tėvai mostelėjo ranka ir pasakė, kad esu jau suaugęs ir savarankiškas, ir galiu gyventi vienas. Ir atidavė man kažkada žadėtą butą.
    Ir aš ten pirmą mėnėsį labai gražiai viską dariau, aha. Kaip koks viengungis toks išsvajotas iš filmo, tvarkiaus, kariavau su tarakonais, pas mane ateidavo kažkokie ten kaimynai, kaimynės, kažkokie giminaičiai ten atsitempę buvo, o aš visas toks šaunuolis, nevartojantis, ir išvis beveik primiršęs ką reiškia narkotikai. Ir visi taip šypsosi, tokie patenkinti, Jonas išvis atrodo kaip asmuo, simbolizuojantis viso pasaulio džiaugsmą ir laimę.
    O po to narkotikai grįžo. Negaliu tiksliai pasakyti kas ten buvo kaltas, ar aš, ar pati ta medžiaga, ar brolis, kuris jų man atvežė, ar pasaulis visas kažkoks neteisingas yra, ar kokia Marytė iš gretimos gatvės man taip nepatiko kad iš nuoskaudos nusprendžiau užvartoti. Bet taip padariau. Ir prasidėjo baisiausias mano laikotarpis gyvenime, kai vartojime, pyktyje, agresijoje manęs jau niekas negalėjo sustabdyti. Tai buvo klasiškas vartojimo laikotarpis, toks grynai narkomaniškas, tiesiogine to žodžio prasme.
    Lygi šiol nesuprantu, kodėl nepasinaudojau galimybe gyventi gražiai ir gerai. Tai ko gero, yra žmogiška, bijoti gyventi gerai, ir stengtis sėdėti šudė. Juk ten taip šilta ir įprasta būti. O kad išlikti sveikam, geram ir šauniam, juk reikia stengtis. Tam, kad būti blogu, daug nereikia. Keletas gramų ir Tu jau toks.
    VI dalis bus labai sudėtinga. Ir jos daugelis nesupras. Bet jos, kaip ir iš savo gyvenimo, deja, aš išbraukti negaliu...
     
    Narc IV. JJ
     
    Jūs galvojate aš kiekvieną dieną taip sau sėdžiu ir galvoju - kaip čia man ką nors įdomesnio parašyti point chebrai, kaip čia Juos nustebinti kokiais ekstravagantiškais pasipasakojimais kaip ten prieš kokius metus laiko aš kažką ten vartojau ir kaip jie visi subėgs man rašyti kad esu šaunuolis? Taip nėra. Kaip sakoma, tarp mūsų šnekant, kai prieš tris mėnėsius gulėjau reabilitacijoj (nuo narkotikų jeigu ką, ne nuo šokolado kokio ar sekso, kas irgi beje būna) man soc.darbuotoja pasakė, kad turėdamas talentą galėčiau kaipnors prisidėti prie narkotikų prevencinės programos, ir kaip nors tą visą jaunimą įtakoti. Bent biški, bent vieną kokį jaunuolį. Ir tai jau būtų gerai.
    O dar pagal programą turėjau rašyti dienoraštį, nesuprantu kam, bet atseit tai padėda. Todėl nusprendžiau nušauti du zujkius vienu metu ir todėl Jus skaitote kad ir šitą tekstą. Ir pas mane guli "špargalkė" šalia, kurioje esu surašęs jau seniai visas 9 temas. Ir viskas buvo ok kol nepriėjau prie šitos, 6-os, nes jos pavadinimas yra JJ. O jis reiškia mano ir mano buvusios panelės inicialus. Ir man pasidarė nejauku, ir netgi kažkiek bjauru, kad turėsiu prisiminti tą laikotarpį. Bet reikia...
    Šiaip baisiausia yra kai narkotikus vartojama poroje, kai ir vaikinas, ir panelė vartoja kartu. To pasekoje narkotikų beveik neįmanoma atsisakyti, reikia iš pradžių išsiskirti, ir tik tada pamiršti visa tai. Kodėl? Jau rašiau ankščiau, kad pavartojus seksas tampa labai įdomiu tokiu, kosmišku užsiėmimu, ir kažkaip po to labai sunku ne iš šio ne iš to atsisakyti tokios pramogos. Taip pat blogai yra vartoti narkotikus ir alkoholį, tas faktiškai žaloja smegenis ne dvigubai, o dešimt kartų labiau. Čia ne man prisisapnavo, matau pagal pažįstamų pavyzdžius ir reabilitacijoj irgi tą sakė. Kad ir kaip būtų graudu taip sakyti, bet visgi - jeigu jau vartojate, tai bent jau negerkite...
    O mes taip darėm. Išvis namuose pas mane visą tą ~9mėn žymaus vartojimo metu sukiojosi tokie pagrindiniai veikėjai : aš (originalu), kažkokia mergina (skirta meilės vaizdavimui), geras vaikystės draugas (iš mūsų kažkada minėtos trijulės likom deja, tik dviese...štai suprasit gal galų gale ką reiškia narkotikai?), jo panelė, mano abu broliai, ir dar daug liaudies masofkėj, gal kokių 50 buvo įvairių veikėjų apsilankę. Visi vartojantys, o tie, kas nebuvo vartojantys, pavartodavo, kažkaip, neturėjo jie tiesą sakant pasirinkimo. Deja...
    Mes labai mėgome linksmintis. Laikui bėgant pas mane atsirado daug stalo žaidimų, Alias ten, Monopoly, šaškės, kortos aišku, ir tt. Taigi galima pasakyti kad pas mus buvo dar gana toks intelektualus narkomanėlių klubelis. Visas veiksmas visada vyko naktį, dieną kažkaip sarmata narkomanams vartoti. Tuo metu, kai virtuvėj keletas žmonių ką nors žaidė, kambary visada kažkas sėdėjo prie kompo, ir dar kažkas dulkinosi lovoj. Ir tas kur sėdėjo prie kompo jis dažniausiai man atrodo net nesidomėjo ką ten anie du daro. To pasekoje pas mane kompe atsirado kokie ~10GB muzikos, kurios aš išvis nemėgstu ir kurią siunčiaus ne aš. O kartais lovoj mylėjosi po dvi poras.
    O vėliau draugas ir brolis pradėjo prekiauti narkotikais, na, turėti didesnius kiekius, ir narkotikų išvis buvo daug ir nemokamai. Ir mes vis didinom kiekį. Pavyzdžiui prisimenu per vieną vakarą su panele suvartojome 5 gramus amfetamino. Ir nieko, nei bloga buvo, nei ką. Anoji išvis vėliau užmigo, o kai ji užmigo, užmigau ir aš. Tiesa, ji mane pažadino nes nusprendė kad tuoj mirs. Ryškiai toli jai iki mirties buvo.
    Ateidavo žmonės, kurių beveik nepažinojau, ir jie vos ne ant kelių maldavo kad nevartočiau. Nesuprantu lygi šiol, kodėl jie taip stengėsi manim rūpintis? Juk toks būdas neveikia. Matyt, jie jauni ir nepatyrę, kad taip žeminasi. Tiesa, jie savo metu irgi užvartodavo, ir jau nekankino mano pavargusių smegenų savo aimanavimais
    Iš pirmo žvilgsnio, bent jau aš, kai prisimenu kaip mes vartojom, ką darėm, atsiranda nostalgija. Tikrai. Atsiranda noras vėl taip padaryti, juk čia taip įdomiai buvo, taip kažkaip, nebūdingai. Bet pripažinsiu, visa tai buvo vienas didelis šudas. Nėra jokios romantikos, nieko linksmo tame, ką mes darėme. Tiesiog taipa trodo, gyvenant teisingai ir gerai, kad pabūti blogu būtų įdomus nuotykis. Bet tai yra tiesiog žema...
    Dabar tikrai sustojau su narkotikais. Ta prasme, netgi jeigu užvartočiau kažkaip ten įmantriai patekęs į situaciją, kai to norėčiau, ko gero sekančią dieną gailėčiaus ir to nekartočiau. Bet tada buvo taip, kad net vieną dieną išgyventi be narkotikų buvo neįmanoma. Esmė ne tame, kad mane laužė ten, ar sveikata buvo bloga, ar kas, ar kad fiziškai vos ne susisukęs gulėdavau be narkotikų. Ne. Priklausomybė yra psichologinė, ir tai yra baisiausia.
    Kai vartoji narkotikus tam tikrą laiko tarpą, pas Tave jau nėra žodžio Stop. Tai žmonių fiziologija, nieko čia nepadarysi. Įsiminkite, narkotikai veikia tiksliai būtent per tas smegenų sritis, per kurias turėtų. Tai nėra alkoholis, kurio esmė kiek kitokia. Narkotikai žmonės padaro savo vergais, netgi pačius stipriausius. Tikrai nežinau kaip, nežinau kodėl, na negaliu pasakyti nuoširdžiai, kame ten visa esmė. Tiesiog taip yra, žinau iš praktikos. Saugokit save
     
    Narc VII. Kryžkelė
     
    Manau tikrai niekas iš Jūsų, tų, kas skaitė mano ankstesnius dienoraščius, nesistebės, jei prisipažinsiu kad noriu labai daug. Esu nesveikas maksimalistas bei optimistas viename, ir iš gyvenimo visada tikėjaus tik visko kas geriausia. Tai nebuvo kažkoks naivus svaičiojimas, tiesiog Dievas ten, ar tėvai, nežinau kas tiksliai, man suteikė galimybę būti na tokiu gana nedurnu žmogumi, kuris žino ko reikia siekti ir daugmaž primeta kaip tą daryti.
    Narkotikų vartojimas ryškiai ne sąlygoją žmogaus progresą. Nemeluosiu, būna atveju, kad netgi vartodami kaikurie sugeba ne degraduoti, o plūduriuoti vienoj vietoj, kas irgi yra tikrai neblogas rezultatas. Deja, mano vartojimas buvo destruktyvus. Ir aš tuom džiaugiaus. Žinote, nesinori kelti kažkokios sensacijos ten, ir suteikinėti Jums galimybę užsikabinti už žodžių kurie toliau seks - susitarkime, kad Jūs tai perskaitysite ir niekaip nekomentuosite, ir išvis, priimsite kaip ir visą kitą - bendram kontekste, o ne dalimis. Taigi vat vartojau aš ko gero dėl to, kad norėjau tokiu būdu po biški tepti slides iš šio pasaulio. Nes gyvenimas buvo man jau pabodęs. Jis man nenorėjo duoti to, ko labai norėjau...
    Žmonės, kurie vartoja ne tam, kad pajustų kajfa, o todėl kad jiems savo metu viskas pabodo ir jie metėsi į kraštutinumus, jie tokie labai komplikuoti yra, ir juos labai sunku ištraukti iš to, kaip reabilitacijoj dažnai mėgo sakyti, "liūno". Bet jeigu juos ištrauki iš ten (nes jie savo jėgom niekad net pirštu nepajudins kad atsisakyti narkotikų), yra didelė tikimybė kad jie negrįš į vartojimą, pamatę kad gyvenimas yra gražūs, o ne tokia žopkė, kaip jiems atrodė. Yra ir kita žmonių kategorija, kuriems narkotikai tai pramoga, kuriuos realiai "veža" nuo vartojimo - tokius gana nesunku įkalbėti nevartoti, bet po kažkokio laiko tarpo jie vistiek užsikūbaturina ten ką nors skanaus sau...
    Taigi mane reikėjo kažkam tempti iš visuomenės dugno. Ir buvo žmonių kurie tai darė. Ir netgi keli iš jų dažnai apsilanko point'e. Viena kaimynystėje gyvenusi mieloji panelė labai kažkodėl dėl manęs stengėsi. Nei aš jos ten kokia meilė buvau, nei kas mus ypatingai siejo, tiesiog buvome draugiški vienas kitam jaunuoliai. Ir kai aš į narkotikus įklimpau ypatingai giliai, ji dažnai ateidavo, kažkaip bandė pasiūlyti alternatyvas, kad ir brendžio išgert...Kartą su ta chebra (tos kaimynės chebra) gėriau rodos 9 dienąs, ir nevartojau. Ir išvis galvojau kad jau niekad nevartojau. Buvo tikrai smagu, ir vis kažkas kitko. Bet jos išėjo, atėjo draugas su fenu, užvartojom ir pamiršom.
    Tos panelės vardo neminėjau dėl konspiracijos ir tt, o vat apie vartotoją eddlie tai pasakysiu asmeniškai. Jis visgi, visus mano tekstus atidžiai pasiskaito, pasižiūri ko gero, ar nėra ten kokių prikūrta pasakų, ir pažymi pastabas man po to. Jis buvo (ir yra ir bus) vienas iš tų draugų senesnių, kurie irgi labai norėjo kad nustočiau vartoti. Jis mane pažinojo dar prieš vartojimą ir puikiai matė, kaip stipriai pasikeičiau per tą laikotarpį. Prisimenu, kaip pupelių sriubą virėm, kaip jis pabuvo pas mane kad nevartočiau, parodė kad yra alternatyvos narkotikams. Tai šaunus žmogus, kuris beje dabar man yra kaip ir geriausias draugas. Nes jis to vertas. Bet ir jam nesigavo...
    Trumpai tariant, niekam nesisekė mane paveikti taip, kad meščiau narkotikus. Ir vat žmonės teiraujasi dažnai, o kodėl aš visgi sustojau vartoti? Matote, labai laiku susigaudė mano tėvai, pastebėję kad kažkas su jų sūnum yra netaip. O dar turiu gerą dėdę, kuris savo laiku metė alkoholį. Ir žinojo kaip atsisakyti priklausomybės. Žinote, pas mane labai stipri šeima, labai draugiška, teisinga, krikščioniška vienu žodžiu. Jų dėka, daugiausia, jų teisingos reakcijos į mano vartojimą dėka, aš pradėjau jau mąstyti, kad vartojimas nėra gerai.
    Būtų melas, jei pasakyčiau, kad priėmiau pasiūlymą pabūti reabilitacijoj mėnėsiuką dėl to, kad taip norėjo tėvai, arba kad pats labai jau veržiaus nevartoti. Tiesiog kiek paslaptingai, bet taktiškai pasakysiu, kad man buvo padarytas pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti. Gana toks materialus pasiūlymas, ir manau neverta visiems skelbtis, ką man pažadėjo už tai, kad nevartočiau. Ir aš, kaip mažasis materialistas, buvau elementariai papirktas. Todėl ir paspaudžiau tą "stabdį". O vėliau jau ir pats, matydamas koks gražūs yra visgi blaivus gyvenimas, nuoširdžiai visiems dėkojau, kas man padėjo. Ir čia, šiame tekste, irgi noriu padėkoti jiems už tai, kad nenusisuko sunkiausiu man laikotarpiu.
    Sunkiausias jis buvo ne todėl, kad fiziškai skaudėjo, ar kad bombardavimas koks vyko, ar kad nieko neturėjau valgyt mėnėsį, o todėl, kad man realiai reikėjo paramos. Ir visi, kas buvo man artimiausieji žmonės, labai prisidėjo prie mano "atgimimo". Kai ištinka tikra, didelė bėda, draugai ir giminės niekada nenusisuka. Žinokite tai, kad ir kokie būtų Jūsų santykiai su jais, jie visada bus šalia. Jūs ne vieni šitam pasauly.
     
    Narc XVIII. Reabilitacija
     
    Visą gyvenimą man atrodė, kad Vilniuje yra trys kritinės vietos, teritorija aplink kurias gali vadintis degradų žemė, ar panašiai. Pirmoji vieta man visada buvo taboras, antroji - Psichų namai Naujojoj Vilnioj, o trečioje - narkologinis Gerosios Vilties gatvėj. Aš aišku gyvenime visko tikėjaus, turėjau omeny kad kelias visgi būna ne rožėm klotas, kad visko atsitinka ir visur gali tekti pabūti, bet niekada negalvojau kad Gerosios Vilties gatvėj praleisiu visą mėnėsį savo gyvenimo.
    Kiek prisimenu, buvo gana karšta diena. Atėjome su dėdė pas skyriaus vedėją, ji manęs paklausė ar sugebėsiu namuose dvi savaites pabūti be narkotikų, nes atseit apsvaigusių neima. Pasakiau kad sugebėsiu, o dėl visa ko, kad tikrai sugebėčiau, man padarė mini-ekskursiją pro antrame aukšte esantį detoksą, kur labai smirdėjo ir vaikščiojo pridėję į kelnes senukai ir, kas dar žiauriau atrodė, senutės. Tas tikrai pakėlė mano motyvacija iki neregėtai aukšto lygio, ir apšalęs grįžau į savo gimtąsiąs Karoliniškes, kur nuėjau pas draugą ir iš to išgąščio ramia sąžine užvartojau. O po to sekančią dieną vėl pavartojau, juk reikėjo padaryti tą "paskutinį kartą". Ir sekančią dieną vėl...
    Liekant dešimčiai dienų labai susirūpinau, kad man be gydymosi mėnėsio gali tekti dar dvi savaitikes pasėdėti degradų apsuptyje detoksikacijoj, todėl nuėjau į darželį, kur dažniausiai laiką leido mūsų visi "oldschool'iniai" vartotojai. Čia tie, kurie vartojo dar tada, kai aš alų bandžiau ragauti vaikystėj. Pasikonsultavęs su žymiais ir plačiai žinomais gydytojais-toksikologais, profesoriais tarpgalaktinio lygio (deja, kažkodėl kolkas neatestuotais), supratau kad amfetaminui išvesti iš kūno reikia tik penkių dienų, todėl galiu vėl pavartoti. Taip penkiąs dienas aš ir kūbaturinau sau ramiai, o atėjus valandai 0, sėdau ant dviračio ir pradėjau sportuoti trumpai tariant.
    Vargais negalais mane priėmė ir be detoksikacijos. Reabilitavimo principas yra labai paprastas - keliasdešimt žmonių, priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų, gyvena visą mėnėsį penktame aukšte, gali išeiti tik valandai į miestą, o vakarais turi lankyti AA/NA grupę. O rytais buvo bendravimas su psichologe. O dieną vyko visokios ten paskaitos apie alkoholio ir narkotikų žąlą.
    Kas mane iškart nustebino, tai tas faktas, kad ten buvo tikrai švaru ir gana jauku. Ta prasme, aiškiai ne Reval Hotel Lietuva, bet visgi - žymiai geriau nei galėjau sau įsivaizduoti. Ir žmonės buvo disciplinuoti, jau nemažai pažengę savo blaivume. Dauguma buvo kažkokie kaip su pririštu akmenim prie kojos, arba ne, tiksliau sakant, kaip su silikatinė plyta ant galvos, paniurę tokie, prislėgti. Tada ko gero supratau, kad mano mažytės problemelės yra absoliutus niekas palyginus su tuom, ką žmonės yra praradę alkoholio ar narkotikų dėka.
    Psichokorekcija buvo įdomus užsiėmimas. Sėdi sau kokie 10 žmonių, ir bendrauja. Tema laisva, bet geriausia kalbėti ir analizuoti savo jausmus. Tam ratelyje sėdi dar ir psichologė. Kiek teko girdėti vėliau, gydymosi pabaigon, žmonės sakė kad ratuke sėdėjo du psichologai, vienas tikras, kitas Jonas. Štai toks kalamburas. Išmokstama vertinti kitus žmonės, jų jausmus, pažinti save, atsiskleisti ir tt. Pasirodo, visokie ten senukai nemažai pagyvenę, pavyzdžiui labai nemoka išreikšti teisingai savo draugiškumą ten kokį, ar elementarų pyktį. Ypač prie jų savęs pažinimo prisidėjau aš, kuom neapsakomai didžiuojuos - turiu retą talentą savo ciniškumu ir ironija supykdint betkokį žmogų. Akimirksniu.
    Paskaitos buvo labiau apie alkoholio žąlą, todėl jų metu dažniausiai miegojau. Kaip vėliau sakiau, "dabar tikrai negersiu". Žmonės alkoholio dėka susigadino ištisus gyvenimus, sugriovė savo šeimas, prarado visą savo turtą. Ir tai buvo ne filmas, ne pasakojimas koks per teliką. Tai buvo realūs, jau šiektiek pažįstami žmonės.
    O dar kiekvienas iš mūsų turėjo savo didelę baltą knygą, kurią radau prieš rašydamas šį tekstą. Nes norėjau rimtai pasiruošti ir parašyti kažką kaip buvo, o ne kažką, ką prisimenu (turint omeny, kad mano atmintis silpna, tektų jums skaityti visokias pievas...). Ten mes vykdėmė visokias užduotis, stebėjome savo jausmus, samprotavome amžinosiomis temomis ir panašiai. Radau įdomią vietą tokią, kur buvo klausimas "Kas jus labiausiai neramina šiuo metu?". Atsakymas man patinka tuom, kad jis parodo, kaip lengvai pamiršau visus neramumus susijusius su narkotikais, savo pana ten buvusią ir panašiai. Atsakymas buvo "Mykolas ožys". Pagaliau pradėjau gyventi realybe, o ne praeitimi. Tai labai svarbu. Po to man psichologė pasiūlė papasakoti Mykolui ką apie jį galvoju (o Mykolas tai senukas kokių 60-ies metų). Papasakojau jam gana vaiždžiai ir nuoširdžiai, už ką gavau įspėjimą nuo vėdėjos.
    O NA grupės tai yra toks dalykas, kuris kartais šmekšteli per TV. Netgi Prison Break seriale ten ta Sara sėdėjo būrelyje vienam ir sakė "Sveiki, esu Sara, ir aš esu narkomanė". Tai vat, aš irgi taip sėdėjau. Tiesa sakant, niekas lygi šiol nesupranta NA grupių efektyvumo principų, bet jos tikrai veikia. Kol jas lankai, nevartoji. Ten nėra nieko išvis, jokių įmantrių dalykų, susirenka buvę narkomanai ir tiesiog pasakoja, kaip kas ką veikė, ką kas kankina. Bet ten yra linksma, ir žmonės įdomūs renkasi. Pavyzdžiui vienas pasiūlė vakaro temą "Ar aš pasirengęs rimtiems santykiams?". Taip ir užrašė - "Ar Artūras pasirengęs rimtiems santykiams":) Nors jis turėjo omeny, kad kiekvienas papasakotų apie save.
    Buvę narkomanai nuo esamų narkomanų skyriasi manau, tik dviems dalykais. Visų pirma jie nevartoja, visų antra, jie moka nuoširdžiai šypsotis. Tas duoda tikrai daug. Nebežinau, toks gana įdomus aišku tekstas gavosi, kažkiek originalus, nes nieko panašaus dar nesu rašęs. Tikiuosi, buvo įdomu. O serija "Narc" artėja prie pabaigos, ir mums be šito, liko dar vienas, paskutinis skaitinys. Todėl visi kritikai gali ramiai atsidūsti:)
     
    Narc IX. Taškas
     
    Pastarąjį pusmetį mano gyvenime žodis narkotikai ten, kartu su žodižiais vartoti, nevartoti, būti ar nebūti, pastoviai sukosi ir švyturiavo taip, kad vietos kitkam beveik jau ir nebuvo. Šeima, draugai, kažkokie vėl sutikti seniai pažįstami žmonės, nauji draugai - su visais kalba ėjo iš esmės apie narkotikus. Prisipažinsiu, jau kažkiek ir pavargau. Gana nemažai praėjo laiko nuo tos dienos, kai nustojau vartoti. Gana nemažai viskas pasikeiė, reikia tą suprasti.
    Man pasisekė. Sugebėjau taktiškai ir protingai, sistematiškai pakeisti gyvenimą taip, kad jame neliktų vietos narkotinėms medžiagoms. Natūraliai kad neliktų, o ne kad turėčiau nuo to bėgti ar slėptis. Nuo jų niekas nepabėga. Nuo to niekas neišsigydo. Tiesiog reikia keisti gyvenimą, aplinką, draugus. Dabar, atsigręždamas atgal, suprantu kad tai puikiai padariau.
    Viskame, prie ko prisiliečiu, su kuo esu, ką darau, ką myliu, ko noriu - nėra narkotikų. Mano gyvenimėlyje narkotikai nebuvo kažkoks absoliutas, kuris atsirado kaip kometa iš giedro dangaus ir nuspalvino mano gyvenimą. Ne, narkotikai buvo tik noras pabėgti nuo skaudžios realybės. Pamiršti neišsipildžiusias svajones...
    - Tu nepergyvenk, lavonai greit baigsis, toliau seks cerkvės ir paminklai... -
    Apramino, tikrai. Tam, kad pamatyti galų gale kažką gražaus, kažką tikrai nuostabaus, reikėjo praėiti ir pro tokią vietovę, kur beeinant aplanko pačios liūdniausios mintys, ir kur būti tikrai nesinori. Bet tą reikia praeiti aukštai pakėlus galvą, besitikint, kad tai, kas bus toliau, verta nemalonios patirties. Taip ir aš dabar jaučiuosi.
    Buvo blogo mano gyvenime, tikrai labai blogo. Bet visa tai lieka istorijoje. Prisiminimams kažkokiems, memuarams. Toliau seka gražus gyvenimas, su mylimais žmonėmis, naturaliais jausmais ir atlapaširdišku elgesiu. Besinaudodamas Jūsų dėmėsiu, noriu pasakyti - kad ir kaip atrodytų ta pagunda vartoti, ji neverta Jūsų. Nes mes visi, netgi aš, turime teisę į meilę, laimę ir džiaugsmą, o bandome pasislėpti nuo pasaulio miškuose ir rūsiuose.
     
    Žinau, atrodo baisiai, bet beveik galiu garantuoti, jog skaitymas neprailgs..
     
    Originali nuoroda: http://www.point.lt/blog/user/Dober/page/4
  7. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo LeLeSiuSn GoDaddy kuponai   
    Sveiki,
     
    mėginau vakar registruoti domeną godaddy.com puslapyje, bet niekaip neradau, kur suvesti nuolaidos kuponą.. Dariau viską žingsnis po žingsnio kol galiausiai priėjau prie domeno apmokėjimo, kur nebuvo laukelio kupono suvedimui.. Gal kas galite padaryti foto ar parašyti nuosekliai, kur vesti tą kupono kodą? Dėkuo.. :)
  8. Patinka
    facis1 sureagavo į VinylRecords Kokių projektų trūksta Lietuvoje?   
    truksta SEO pradziamoksliu,tiesa sakant gero projekto tokia tema dar nemaciau :)
    truksta elektroniniu knygu puslapio tipo kaip linkomanija.
    web pradziamoksliu-kai pats pradejau mokintis su web,buvo keblu,nes gana daug terminu niekur nepaaiskinta,nepasakyta kaip kur ka sudiegti ir panasiai.
    Truksta joomla pradziamokslio.
     
    Na manau padejau :)
  9. Patinka
    facis1 sureagavo į BruceW Bendravimas: kultūra, taktas, dedikacija   
    Sveiki,
     
    Daugeliui iš Jūsų teko parduoti ar pirkti daiktą ar paslaugas iš kitų žmonių. Vieni buvo malonūs, o su kitais daugiau reikalų turėti nenorėjote. Kodėl? Pamėginkime apžvelgti Bendravimo tarp kliento ir pardavėjo (paslaugų teikėjo) niuansus. Pateiksiu viską savo patirtais pavyzdžiais.
     
    Kultūra
     
    Prireikė man pasikeisti akinių rėmelius, nes senieji galutinai sulūžo. Pradėjau akinių parduotuvių reidą, siekiant išsiaiškinti rinkos kainas. Į daugelį parduotuvių įėjęs susidurdavau su tiriančiu pardavėjų žvilgsniu, pamačiusios jog aš nesu tas pirkėjas kuris ims domėtis adidas ar gucci akiniais, jos nudelbdavo žvilgsnius į skaitomus žurnalus, suprask - "apsitarnauk pats".
    Lankydamas šeštą parduotuvę, nustebau, kuomet tik įėjus pro duris išgirdau "Laba diena, ponaiti". Būtent taip. Pasimečiau net, moteris priėjo ir maloniai pasiūlė savo pagalbą išsirenkant akinių rėmelius. Buvo paklausta apie turimą biudžetą, norimą stilių bei spalvą. Užsisakęs akinius išėjau šypsodamasis tarsi kažką būčiau laimėjęs (o paklojau 600Lt).
     
    Moralas: mandagumas nieko nekainuoja, o naudą generuoja milžinišką. Mandagumu grindžiamas produkto ar paslaugos pardavimas visuomet bus vykęs ir klientas norės pabendrauti su jumis dar kartą. Tad, netingėkite praverti burnos ir ištarti "Sveiki, kuo galiu padėti?".
     
    Taktas
     
    Daugeliui yra tekę pirkti proginius rūbus, ne išimtis ir mano atveju. Įstrigo atvejis perkant kostiumą. Rinkausi jau pasiūtą kostiumą, tad matavausi jų ne vieną toje pačioje parduotuvėje. Išsirinkau iš pažiūros gražų kostiumą, pardavėjas nusišypsojo ir tarstelėjo "Jog ši spalva jums nėra tinkama, gal galėčiau pasiūlyti kita?". Parinkome kitą spalvą, ir išties, šventėje sulaukiau nemažai komplimentų.
     
    Moralas: pastaba vietoje ir laiku visuomet atneš naudos ir kliento simpatiją dėl Jūsų įžvalgos esamame reikale. Visuomet galvokite ką kalbate ir su kuo.
     
    Dedikacija
     
    Man visuomet keldavo nepaaiškinamą nuostabą tie žmonės kurie pasineria į savo reikalą "visa galva". Prireikė išsinuomoti serverį iš užsienio. Radau kompaniją kuri, kaip man rekomendavo, yra patikima. Susisiekęs su operatoriumi pradėjau kalbą dėl "Custom package". Buvau paklaustas kam naudosiu serverį, atsakiau jog tai bus serveris naudojamas komercinei veiklai. Buvo pasiūlytas variantas kuris man tiko.
    Pradėjęs eksploatuoti serverį, sulaukiau skambučio iš to paties operatoriaus su kuriuo bendravau pradžioje. Klausė kaip paslaugos, ar viskas veikia taip kaip tikėjausi. Atsakiau jog nemoku kai kurių funkcijų įdiegti, operatorius maloniai pasisiūlė įdiegti tas funkcijas ir paaiškino kaip, kas ir dėl ko.
    Per mėnesį operatorius man skyrė 56 valandas konsultacijų kurios susijusios su serverio turiniu (programavimo puse).
     
    Moralas: sveikas fanatizmas garantuos sėkmę, lojalumą, bei gerus atsiliepimus bet kurioje veikloje kurios Jūs imsitės. Skirkite laiko klientų išsamiai konsultacijai, gautais rezultatais nenusivilsite.
  10. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo IG8 Esė: Asmeninis tobulėjimas   
    Sveiki,
     
    taigi reikėjo parašyti lietuvių kalbos pamokai ESĖ, kurį nesenai parašiau ir noriu pasidalinti su jumis. Išėjo gan trumpokas, bet man visai patiko..
     
    P.S. tai mano pirmasis esė ir esu tik devintokas, tad jei kritikuosite, tai prašau, normos ribose..
     
    Malonaus skaitymo :).
     
     
    Kiekvienas žmogus kasdien susiduria su įvairiausiais sunkumais ir nori juos išspręsti, tačiau mano manymu tai dažnai nepavyksta arba būna per sunku. O kodėl mums to nepalengvinus?
    Tikriausiai kyla klausimas, kaip gi galima palengvinti sunkumų „sprendimus“. Manau, jog geriausias būdas ne taip dažnai susidurti su įvairiomis „kliūtymis“, tai yra asmeninis tobulėjimas. Kas tai yra? Asmeninis tobulėjimas yra pačio savęs tobulinimas, naujų žinių „gavimas“. Duosiu puikų pavyzdį, ko pasekoje manau, kad tai nėra sutapimas ir šiuo pavyzdžiu aš tikrai nenoriu girtis – pradėjau rašyti bei versti straipsnius internetiniame puslapyje iš anglų kalbos. Rezultatas – geriausias pažymys iš anglų kalbos kontrolinio visoje klasėje. Tai darydamas, aš sužinau apie kompiuterių naujoves, išmokstu naujų žodžių bei frazių, manau, kad darau mažiau klaidų rašydamas lietuvių kalba.
    Antras pavyzdys – knygų skaitymas. Tikriausiai gan mielai skamba: atsisėdi šaltą rudens vakarą į kėdę prie židinio ir skaitai gerą knygą. Mane ši mintis vilioja pasiimti naują knygą ir ją pradėti skaityti... Pats skaitymas tikrai nėra nuobodus dalykas kaip daugelis sako... Kai buvau mažesnis, irgi taip galvojau, kol visai nesenai nepaėmiau knygos „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“ ir jos neperskaičiau. Knyga buvo tikrai puiki, priverčianti susimąstyti. Nauda iš knygų yra gan didelė, pavyzdžiui rašant daroma mažiau klaidų, gal būt labiau įsimenama skyryba, išmokstama naujų posakių, frazių. Knygų skaitymas duoda didelę naudą ir rašinių rašyme: galima prisiminti ir pritaikyti posakius iš perskaitytos knygos, taip pat lengviau atskleisti save.
    Mano manymu šiuolaikinis jaunimas yra per daug bailus, kad atskleistų savąjį „aš“, nes jaunimo tarpe vyrauja „bandos jausmas“, kuris neleidžia atsiskleisti kaip asmenybei. Norint panaikinti šią ydą, reikia dirbti kruopščiai ir sąžiningai, kad ištobulinti save ir pasiekti užsibrėžto tikslo...
  11. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo IG8 Esė: Asmeninis tobulėjimas   
    Sveiki,
     
    taigi reikėjo parašyti lietuvių kalbos pamokai ESĖ, kurį nesenai parašiau ir noriu pasidalinti su jumis. Išėjo gan trumpokas, bet man visai patiko..
     
    P.S. tai mano pirmasis esė ir esu tik devintokas, tad jei kritikuosite, tai prašau, normos ribose..
     
    Malonaus skaitymo :).
     
     
    Kiekvienas žmogus kasdien susiduria su įvairiausiais sunkumais ir nori juos išspręsti, tačiau mano manymu tai dažnai nepavyksta arba būna per sunku. O kodėl mums to nepalengvinus?
    Tikriausiai kyla klausimas, kaip gi galima palengvinti sunkumų „sprendimus“. Manau, jog geriausias būdas ne taip dažnai susidurti su įvairiomis „kliūtymis“, tai yra asmeninis tobulėjimas. Kas tai yra? Asmeninis tobulėjimas yra pačio savęs tobulinimas, naujų žinių „gavimas“. Duosiu puikų pavyzdį, ko pasekoje manau, kad tai nėra sutapimas ir šiuo pavyzdžiu aš tikrai nenoriu girtis – pradėjau rašyti bei versti straipsnius internetiniame puslapyje iš anglų kalbos. Rezultatas – geriausias pažymys iš anglų kalbos kontrolinio visoje klasėje. Tai darydamas, aš sužinau apie kompiuterių naujoves, išmokstu naujų žodžių bei frazių, manau, kad darau mažiau klaidų rašydamas lietuvių kalba.
    Antras pavyzdys – knygų skaitymas. Tikriausiai gan mielai skamba: atsisėdi šaltą rudens vakarą į kėdę prie židinio ir skaitai gerą knygą. Mane ši mintis vilioja pasiimti naują knygą ir ją pradėti skaityti... Pats skaitymas tikrai nėra nuobodus dalykas kaip daugelis sako... Kai buvau mažesnis, irgi taip galvojau, kol visai nesenai nepaėmiau knygos „Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį“ ir jos neperskaičiau. Knyga buvo tikrai puiki, priverčianti susimąstyti. Nauda iš knygų yra gan didelė, pavyzdžiui rašant daroma mažiau klaidų, gal būt labiau įsimenama skyryba, išmokstama naujų posakių, frazių. Knygų skaitymas duoda didelę naudą ir rašinių rašyme: galima prisiminti ir pritaikyti posakius iš perskaitytos knygos, taip pat lengviau atskleisti save.
    Mano manymu šiuolaikinis jaunimas yra per daug bailus, kad atskleistų savąjį „aš“, nes jaunimo tarpe vyrauja „bandos jausmas“, kuris neleidžia atsiskleisti kaip asmenybei. Norint panaikinti šią ydą, reikia dirbti kruopščiai ir sąžiningai, kad ištobulinti save ir pasiekti užsibrėžto tikslo...
  12. Patinka
    facis1 sureagavo į falco Kaip sukurti sėkmingą internetinį projektą Lietuvoje?   
    Kaip sukurti sėkmingą internetinį projektą Lietuvoje?
     
    Tai nėra kažkokiais tiksliais ir neginčijamais faktais paremtas straipsnis, o tiesiog mano asmeninė nuomonė.
     
    Visų pirma, reikia idėjos. Galima rinktis iš dviejų variantų - orginali mintis arba darbas toje nišoje, kur jau yra tiesioginių konkurentų. Jei pasirinkote antrąjį variantą iškarto iškelkite sau klausimą - kuo mano projektas bus geresnis ir labiau pritraukiantis lankytojus nei konkurentų projektai? Iškarto įspėju vengti šių sričių:
     
    Hostingai
    Pramogų portalai
    Failų dalinimosi sistemos (hubai, torrentai ir t.t.)
     
    Pirmųjų dviejų nerekomenduoju dėl masiškai perpildytos rinkos, todėl tik nedaugeliui pravyksta prasimušti šiose srityse, na, o trečiojo varianto nesiūlau dėl to, kad jau nuo pat projekto pradžios reikės didelių serverio resursų + gali atsirasti daug ''netikėtumų'' kurie nutrauks jūsų veiklą ir negausite pelno (hakeriai, valstybės institucijos ir panašūs veiksniai).
     
    Jeigu jau pasirinkote savo verslo kryptį, iškarto nuspręskite ar jums užteks lėšų idėjai įgyvendinti (nieko nėra blogiau, nei nepabaigtas projektas - jį bus netgi sunku parduoti ir beveik 100%, kad neatgausite pradinių investicijų), taip pat kaip ir kiekvienoje investicijoje apgalvokite - ar galite leisti prarasti šią pinigų suma, jei projektas būtų nesėkmingas? Viską apgalvojus galima aptarti pirmuosius svarbius dalykus:
     
    Domenas - tik .lt plėtinys, be jokių - , ar ilgų žodžių.
    Hostingas - serveryje stovinčiame Lietuvoje, pvz. Serveriai.lt ar domenas.net , tik nepirkite plano galvodami apie gilią ateitį, pradžioje rinkitės mimimaliausią planą, nes dar neaišku ar projektas bus sėkmingas.
    Bendra projekto komanda - nekvieskite į savo komandą visų iš eilės - programuotojo, dizainerio ir t.t. Jums svarbiausias - pelnas, o kiekvienas papildomas narys jį mažina ir atsiranda tarpusavio konfliktų galimybė, todėl patariu viską įgyvendinti vienam ir tiesiog pirkti atskiras paslaugas iš kitų asmenų, pvz. Dizainą puslapiui. Vis dėlto jei jūsų biudžetas apribotas, pirmenybę teikite programuotojui, nes tai vienos iš brangiausių paslaugų.
    Dizainas - atkreipkite dėmesį į praktiškumą, nes kartais įmantriausi dizainai būna labai problematiški vartotojui.
     
    Ko reikėtų vengti projektuose, kurie skirti LT rinkai:
    Internetinių bankų - egold, moneybookers ir t.t. , geriau rinktis paprastą apmokėjimą banko pavedimu, o šiuos būdus įvardyti netiesiogiai, kaip galima alternatyvą. (Čia aktualiausia internetinėms parduotuvėms).
    Forumų ir svečių knygų (čia turiu galvoje, kaip papildomą puslapio dalį) - geriau rinktis ''live help'' scriptus ar paprastą ''supportą'' el. Paštu.
    Apklausų - pvz. Ką galvojate apie šį mūsų puslapio pasikeitimą. (Iššimtis pramoginiai portalai).
    Reklamos mainų su kitais puslapiais - geriau projekto veiklos pradžioje neteršti savo puslapio reklama, nes tai tik įvaizdžio gadinimas.
     
    Ką patarčiau naudoti savo projekte:
     
    Naujienų skiltis - paprastai naudinga funkcija, ypač jei puslapis yra dažnai atnaujinamas, taip pat galima imituoti aktyvią puslapio veiklą smulkiais pakeitimais ar kitomis naujienomis.
    Atsiliepimus - jeigu teikiate kažkokias paslaugas ar pardavinėjate prekes. Patartina prie atsiliepimo paminėti datą.
    Išsamius kontaktinius duomenis - žinoma, tai netinka pramoginiams portalams, tačiau el. Parduotuvėje vien el. Pašto adresas nesuteiks solidumo.
     
    Naudingos reklamos sistemos:
    Skelbiu.lt - bene pigiausia reklama, kokią įmanoma rasti su tokiu aktyvumu.
    Google Adsense - efektyvi reklama, tačiau salyginai brangi.
     
    Dėl ko projektas dažniausiai būna nesėkmingas:
     
    Perdėtų vilčių į savo idėją - psichologinis faktorius, kurį sunku kaip nors apriboti, tiesiog dažniausiai, jei tau pačiam patinka tavo idėja, pradedi nematyti jo minusų.
    Prastos rinkos analizės - dažniausiai tai būna nepastebėti konkurentai arba neįsigilinimas į klausimą: kuo mano tinklapis sudomins lankytoją?
    Nesutarimų su savo projekto komanda - tipinis variantas yra idėjų išsiskyrimas ir tada tinkapį galima ''laidoti'', nes nebeišeina jo plėtoti.
  13. Patinka
    facis1 sureagavo į suvalgysiu Esė: Asmeninis tobulėjimas   
    Kadangi is lietuviu egzamino gavau 96 (brag :D), tai pasidalinsiu kaip mus moke rasyti ese. Viskas daroma pagal paprasta formule, nereikia parasyti kazkokio romano, norint gauti gera pazymi. Ese yra skirtas parodyti ne kurybingumui, o turimas zinias ir gebejima jas pritaikyti (ar tai gerai, ar blogai cia jau ne mums spresti..), nors kurybingumas taip pat pravercia, bet turi buti islaikytas publicistinis stilius. Kalbu is atminties, tad gal kazka busiu primirses, bet planas mazdaug toks:
     
    Visu pirma, ese dalys:
     
    1. Izanga
     
    2. Trys (arba daugiau)
    3. destymo
    4. pastraipos
     
    5. Uzsklanda
     
    Pasiimk juodrascio lapa.
     
    Suzinojes pavadinima, uzsirasyk rasinio tema ir problema.
     
    Pasidaryk lenteles (ar kaip tau patogiau) UZ ir PRIES. Cia surasyk argumentus kodel pritari arba nepritari duotai temai.
     
    Prie kiekvieno argumento pasirasyk galima konteksta. Kontekstai imami is perskaitytu knygu arba istorinio/socialinio pasaulio. Stipriausi kontekstai yra Biblija bei Antika. Dedant konteksta reikia nurodyti, kur taip buvo pasakyta, o ne netiketai numesti veikejo varda ir ka jis padare. Taip pat kontekstas toje knygoje turi buti prasmingas, o ne numesta paviene situacija.
     
    Tuomet issirink ar busi UZ ar PRIES.
     
    Sugalvok, kurioj pastraipoj koki argumenta pateiksi. Pastraipos turi buti atskiros, bet tarpusavy susije.
     
    Pirmiausia parasyk ne izanga ar pastraipas, o uzsklanda, nes ja parasyti lengviausia. Uzsklanda turi buti viso rasinio apibendrinimas, cia negalima pateikti jokiu nauju ideju.
     
    Tada parasyk pastraipas. Pradek nuo tos, kuriai turi daugiausiai argumentu. Rasydamas pastraipas dar ju nejunk tarpusavy. Paprastai pirma pastraipa buna stipri, antra - silpniausia, trecia - stipriausia, einama per jausmus, emocijas.
     
    Tuomet rasoma izanga. Izangos pirmas sakinys turetu kazkaip sudominti skaitytoja. Svarbiausias izangos sakinys paskutinis - cia reikia konkreciai parodyti savo pozicija.
     
    Pirmi destymo pastraipu sakiniai turi pagristi tavo pozicija. Paemus rasini ir perskaicius tik paskutini izangos sakini ir pirmus destymo pastraipu sakinius, iseis mazdaug toks sakinys: <MANO POZICIJA TOKIA> (mintyse: nes) <1-os DESTYMO PASTRAIPOS SAKINYS>, (nes) <2-os DESTYMO PASTRAIPOS SAKINYS>, (nes) <3-os DESTYMO PASTRAIPOS SAKINYS>.
     
    Destymo pastraipoje turi buti teiginys (pirmas sakinys, pagrindziantis pozicija), teigini taip pat reikia pagristi. Tam naudojami kontekstai.
     
    Galiausiai kai turesi visas pastraipas juodrastyje, galesi isrinkti, kuri is destymo pastraipu bus pirma/antra/trecia ir jas sujungti tarpusavy ir turesi savo rasini ;)
     
    Pridejau faila, kuriame parodyta, kaip rasoma ese. Ta plana sukuriau ne as, o kazkas is mano mokyklos, bet jis man labai praverte ;)
     
    Aisku yra dar daug kitokiu taisykliu/patarimu, rasant pacias pastraipas, bet dabar nelabai atsimenu, tad bijau pasakyti kazka ne i tema :D
     
    Tai tiek, tikiuosi pravers ir kitiems ;)
  14. Patinka
    facis1 sureagavo į daryZ Anglu padekit(turetu buti lengva)   
    O kam į mokyklą eini? :)
  15. Patinka
    facis1 sureagavo į Lin3R Kokia jūsų dienotvarkė?   
    6.15 žadintuvas
    6.30-7.30 dušas, pusryčiai.
     
    ----------------------------
    8.00 - 15.00 paskaitos
    15.00 - 17.00 pietūs
    17.00 - 18.30 el. pašto, naujienų ir pan. tikrinimas.
    18.30 - 19.30 vakarienė.
    19.30 - ~23.00 kartais kokį filmą pažiūriu, užkandžiauju, jei reikia nueinu į parduotuvę, namų darbų atlikimas, na ir šiaip atsilieku ką reikia.
    ~23.00 - ~6.15 miegas
     
    arba
     
    8.00 - 17.30 paskaitos
    18.00 - 19.00 pietūs + vakarienė
    19.00 - ~23.00 kartais kokį filmą pažiūriu, užkandžiauju, jei reikia nueinu į parduotuvę, namų darbų atlikimas, na ir šiaip atsilieku ką reikia.
    ~23.00 - ~6.15 miegas
    ------------------------------
     
    Na čia daugmaž surašiau savo dienotvarkę, valandas apytiksliai surašiau, nes būna kad norisi dieną nusnausti ar kokių nenumatytų įvykių atsiranda, dėl kurių atsiranda pakitimai dienotvarkėje.
  16. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo Kernius Kokia jūsų dienotvarkė?   
    Ne taip mane supratot, šiaip norėjau pažiūrėti, kokia Jūsų dienotvarkė ir gal kokių įdėjų pasisemti :D
  17. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo Kernius Kokia jūsų dienotvarkė?   
    Sveiki, kažkaip nėra ką veikti, taigi nusprendžiau sukurti temą "Jūsų dienotvarkė". Papasakokite maždaug savo dieną, ką kada veikiate, gal pasisemsiu kokių įdėjų aš bei kiti :).
  18. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo bond Reikia pagalbos CS 1.6 serveris   
    1. Čia yra pluginas (cstrike/addons/amxmodx/plugins, atrodo gerai paračiau). Jei neturi .sma tipo plugino, jo neparedaguosi.
    2. Apie tokią programą nežinau, bet gali atsidaręs kiekvieną .txt failą tarkim su natoped programa paspausti CTRL+F kombinaciją, suvesti ieškomą žodį ir spausti find next, taip pamatysi, ar tame faile yra ieškoma frazė ar žodis.
  19. Patinka
    facis1 sureagavo į IceTea Akiniai ar lęšiai?   
    Nu ka , nusipirkau lesius ir as daba su jais :D Geresnio jausmo nesu patyres :) Ziaurei mldc , atrodo kad nieko ner ant tavo akiu , kad taip turi matyt:D Bet ysidejau per kokias 2h:D Daba nemoku issimt:D
  20. Patinka
    facis1 sureagavo į AlgirdaZ Ar žaidimai mus bukina?   
    Bukina. Prisipažinsiu, pats praradau 2 paauglystės metus per l2. Ar ko išmokau? Galbūt anglų kalbos, galbūt mokėjimo planuot ir t.t. Bet pasakysiu atvirai, būčiau išmokęs daugiau, jei bučiau "prabaliavojęs" (tada man atrodė, kad toki uliavojimai nieko gero neduoda, bet tik vėliau supratau, kad reikia turėti visapusiškos patirties ir patyrimų). Dabar suprantu kodėl pradėjau žaisti, o be mokslų mažai kuo domėjausi. Taigi savo vaikams kompiuterinius žaidimus būtinai apribočiau, reikia vaiką užimti įdomia veikla ir nereiks žaidimų. Tėvų kontrolė šiuo atspektu yra būtina.
     
    Moralas toks, kad žaidimai yra laiko švaistymas ir taškas. Jūs sakysit, kad galima išmokt kalbos, įgūdžių ir t.t. , bet atsakysiu, kad, jeigu paaugliai užsiimtų kitokia veikla (sportu, kūryba) ir skirtų tiek pat laiko ir "darbo" kaip žaidimams, tai žaidimų duodama nauda labai nublanktų.
  21. Patinka
    facis1 sureagavo į Kernius Kaip išmokti anglų kalbos - arba tiesiog prasilaužti   
    Negalvojau, kad kada nors rašysiu šia tema, nes niekada savęs nelaikiau nuostabiu anglakalbiu, bet ši prieš kelias valandas gauta privati žinutė mane privertė susimąstyti, kaip aš pats pasiekiau tą momentą, kai anglų kalba nebebuvo kliūtis suvokti kitų mintis.

    Man pačiam anglų kalbos pamokos mokykloje be teorinių žinių (gramatikos taisyklių), kurių užteko neblogai išlaikyti valstybinį egzaminą, daugiau nelabai ką suteikė ir net baigęs mokyklą aš ne visada suprasdavau atsiverstą New York Times straipsnį, įsijungtą BBC radijo laidą, ar internete žiūrimą Harvardo profesoriaus paskaitą - galbūt dar ir todėl, jog priešingai nei didžioji dalis bendraamžių, nerasdavau laiko iš Linkomanijos pumpuojamiems filmams, kurie daugumai žmonių labiausiai padėjo prasilaužti.

    Šio įrašo tikslas yra pateikti minčių, kaip vienu metu ne tik lavinti savo anglų kalbos žinias, bet ir įdomiai plėsti akiratį - pačiam net nejaučiant, jog tuo metu kartu ir mokaisi kalbą. Visa tai skirta žmonėms, kurie jau turi anglų kalbos pagrindus, bet jaučia tarsi plyšį tarp savo žinių ir realaus jų panaudojimo.
     
    Tiesa, tai nėra greičiausias būdas išmokti užsienio kalbą. Greičiausiai išmokti kalbą padeda tik gyvas bendravimas ja, bet dauguma žmonių tokių sąlygų neturi. Be to, turbūt ne daug kas ryžtųsi vienas nuvykti į šalį nė žodžio nemokėdamas vietinės kalbos ir ją išmokti tiesiog būdamas priverstas suprasti aplinkinius - kaip padarė kažkur Europoje mano sutiktas šveicaras, baigęs mokyklą nusipirkęs vienpusį bilietą į Naująją Zelandiją ir grįžęs po metų jau kalbėdamas angliškai (o pirmosiomis savaitėmis nuvykęs bendravo tik gestais).
     
    Taigi šis tekstas žmonėms, kuriems greičiausias būdas išmokti - gyvas bendravimas ta kalba - yra sunkiai pasiekiamas (na, žinoma, nebent Skype persivadinus į "Anna" ir įjungus "SkypeMe" būseną).
     
    Žodyno plėtimas
    Aš netikiu tokiais dalykais, kaip: "Užsirašyk ant lapelio ir išmok 20 naujų žodžių per dieną". Pirmiausia, tai reikalauja milžiniško ryžto, o reikalauja todėl, jog yra fantastiškai neįdomu, - o geras mokslas turi tave traukti - tik tada daugiausia išmoksti. Antra priežastis - taip, tu pasidarysi žodžių sąrašą, jį išmoksi, o kiek iš tų žodžių prisiminsi po mėnesio? Manau, kad dauguma žmonių neatsimintų daugiau nei pusės. Kodėl? Nes nuolatos tų žodžių nevartoja. Žmonės galvoje ilgai nelaiko to, kas jiems nebūna reikalinga. Taigi, tu gali greitai išmokti sąrašą žodžių, bet lygiai taip pat greitai jį ir pamirši, jei tie žodžiai realiai tau nebus reikalingi.
     
    Tuomet - paklausi tu - kaip mokytis žodžius, kurių tau reikia ir kurių taip lengvai nepamirši?
     
    Tau reikia išmokti žodžius, kuriuos sutinki kasdien ir kurie tau nuolatos apie save primena. Jie tave erzins ir grauš tol, kol neįsiminsi jų reikšmės.Tau tiesiog reikia skaityti.
     
    - Bet kaip aš galiu skaityti, jei daugybė žodžių tekste man nežinomi? - pasakysi tu.
     
    Niekada nepulk verstis kiekvieno žodžio, kurio nesupranti. Tiesiog praleisk jį. Bandyk suprasti sakinį iš tų žodžių, kurie tau yra pažįstami. Sakiniuose būna daugybė nebūtinų žodžių ir suprasti esmę užtenka atskirti raktažodžius. Raktažodžiais dažniausia būna veiksnys ir tarinys - visa kita - papildiniai, aplinkybės - tau nėra svarbiausia. Norėdamas jausti malonumą skaitydamas kalba, kurios nemažos dalies žodžių dar nesupranti, turi mokėti juos praleisti, - kitaip tave iš proto išvarys kiekvieno nežinomo žodžio vedimas į Angloną. Verskis žodį tik tada, kai sakinio esmės visiškai nesupranti ir jauti, kad tas sakinys tekste gali būti svarbus - jei ne, tiesiog jį praleisk.
     
    - Kaip aš galiu plėsti savo žodyną, jei daugumos nežinomų žodžių nebandysiu išsiversti? - dar vienas logiškas klausimas tikriausiai kilo tau.
     
    Skaitydamas tekstą tu pradėsi pastebėti dažniausiai pasikartojančius (vadinasi - tau reikalingiausius) nežinomus žodžius ir kokiame kontekste (prie kokių jau tau žinomų žodžių) jie atsiranda. Dažnai bus taip, kad tu pats išmąstysi, ką jie turėtų reikšti, - ir galiausiai į žodyną pažiūrėsi tik smalsumo vedinas - norėdamas įsitikinti, ar nesuklydai.
     
    Geroji dalis - tau nereikia nieko užsirašinėti ar specialiai bandyti įsiminti - nieko. Tiesiog skaityk - reikalingiausius žodžius išmoksi savaime ir tavo žodynas nuolatos plėsis.
     
    Dauguma žmonių renkasi knygas, bet mes juk - interneto karta - ir aš asmeniškai rekomenduoju tave dominančių straipsnių kasdien ieškoti virtualioje erdvėje. Interneto kaip šaltinio privalumas yra ne vienas: pirmiausia, tu susiduri su šiandien britų ir amerikiečių (o ne XVI amžiaus Šekspyro) vartojama anglų kalba, antra - tu gali pasirinkti iš daugybės įdomių šaltinių ir skirtingo kalbos sudėtingumo, trečia - tu sužinai tai, kas nauja.
     
    Ką skaityti? Britų The Guardian yra nuostabus naujienų portalas, kuriame rasi straipsnių bet kokia tema - kuo besidomėtum. National Geographic gali pasirodyti įdomus daugeliui - nereikia būti dideliu gamtos mylėtoju, kad nesusivaldytum ir paspaustum ant antraštės apie ką tik atrastą didžiausią voratinklį pasaulyje. Nedomina naujienų portalai? Štai 100 populiariausių pasaulyje blogų anglų kalba. Jei domiesi IT (tikriausiai nemaža tikimybė būnant Uždarbis.lt nariu, ar ne?), rekomenduoju Mashable, ReadWriteWeb ir TechCrunch.
     
    Išgirsti ir suprasti: video
    Jeigu skaitydamas turi praleisti nežinomus žodžius, kad nenustotum skaitęs, tai klausyti geriau pradėti nuo kalbų ir filmų su angliškais (būtinai angliškais, o ne lietuviškais) subtitrais: vienu metu girdėsi ištariamą žodį ir jo neišgirdęs / nesupratęs apačioje perskaityti. Man buvo taip, jog daugumą žodžių aš suprasdavau pažiūrėjęs į subtitrus, bet neišgirsdavau kalboje.
     
    Iš tikrųjų yra daug naudingesnės video medžiagos nei filmai. Aš labai rekomenduoju filmus palikti tiems, kurie niekuo gyvenime nesidomi, ir rinktis nuostabias protingų žmonių kalbas. Neprilygstamas šaltinis yra TED ("idėjos, vertos plisti"), kurio, atrodo, visos kalbos turi bent jau angliškus (o pačios geriausios - net ir lietuviškus) subtitrus, be to, nėra ilgesnės nei 20 minučių. Rekomenduoju pradėti nuo Sir Ken Robinson visų laikų žiūrimiausios TED kalbos: Mokykla žudo kūrybiškumą.
     
    Toliau. YouTube turi atskirą Education puslapį, skirtą universitetams talpinti savo paskaitas internete - taip pat su anglų kalbos subtitrų pasirinkimu. Jei studijuojate, tai proga pamatyti, kaip tavo specialybės dalykai yra dėstomi Harvarde, jeigu dar tik ketini studijuoti - galbūt eidamas per skirtingas mokslo sritis ir klausydamas jų paskaitų suprasi, kas iš tikrųjų tave domina. Jei nestudijavai arba studijas jau esi baigęs - YouTube gali išeiti geriausią pasaulyje universitetą. Alternatyvos - AcademicEarth.org ir OCWConsortium.org.
     
    Pačias įdomiausias verslo srities kalbas - dažnai, net ne profesorių, o kviestinių žinomų lektorių, - radau Standford Entrepreneurship Corner. To paties Stanfordo informatikai internete pateikia nufilmuotą viso semestro programavimo įvado kursą su neįtikėtinu profesoriumi. Savo svetainėje jie publikuoja ne tik programavimo paskaitų vaizdo įrašus, bet ir visus namų darbus ir egzamino užduotis su atsakymais, kuriuos turėjo atlikt to kurso studentai - taigi tu gali išmokti programuoti nuo 0, kol mokaisi anglų kalbos.
     
    Išgirsti ir suprasti: audio
    Tu gali neturėti laiko skaitymui arba žiūrėjimui, bet visada atrasi laiko klausymui.
     
    Būdamas pirmo kurso Vilniaus Universiteto studentas kiekvieną dieną važinėdavau po 40 minučių į Saulėtekį ir atgal. Po pirmojo mėnesio supratau, kad klausytis vien muzikos stovint užkimštame troleibuse yra per didelis laiko švaistymas. Įsijungiau radiją ir radau BBC (95.5 FM dažniu Vilniuje; transliacija internetu): iš pradžių beveik nieko negalėjau suprasti - eteryje interviu davęs britas, atrodo, kalbėjo tarsi paukščių kalba - bet programa man pradėjo patikti, net ir nesuprantant kas antro sakinio.
     
    Pradėjau BBC klausytis kasdien - tai tapo mano rytiniu ritualu vykstant į paskaitas, kai galva dar nepavargusi ir pasiruošusi priimti informaciją. Po kelių savaičių pajutau, jog ta paukščių kalba tarsi kažkur dingo ir aš beveik viską suprantu. BBC reportažai ("breaking news") dažnai būdavo labai įdomūs - važiuodamas troleibusu per Antakalnį klausydavausi interviu iš Indijos gilumos su daugiavaike šeimyna, kalbančia angliškai (nuostabu, kiek skirtingų anglų kalbos akcentų gali išgirsti per BBC); taip pat gavau daugybę informacijos apie įvykius skirtingose pasaulio vietose, kas Lietuvos žiniasklaidos neretai nepasiekia. Pradėjęs spalio mėnesį aš nei vieno ryto be BBC nevykau į paskaitas iki pat mokslo metų pabaigos.
     
    Alternatyva radijui yra podcasts - jau įrašytos laidų kolekcijos, kurias kaip dainas - patinkančias atsisiunti į savo kompiuterį ir įsirašai į grotuvą. Tas pats BBC siūlo didžiulį podcasts katalogą, bet visame internete tiek profesionalų, tiek mėgėjų kuriamų podcasts yra daugybė.
     
    Pabaigai
    Tikiuosi, šiuo įrašu bent iš dalies atsakiau į man užduotą klausimą. Manau, visi šie patarimai tinka bandant perprasti bet kurią užsienio kalbą.
     
    Tiesa, praleidau tiek rašymą, tiek kalbėjimą. Sakoma, kad jei nori išmokti rašyti - skaityk, jei nori išmokti kalbėti - klausyk ta kalba. Kaip bebūtų, kai viskas ateina prie (heh, "when it comes to" - nežinojau, kaip čia lietuviškiau) tavo paties sugebėjimų, niekas negali išmokyti geriau nei praktika ir skirtas laikas. "Practice makes it perfect" - kaip sako britai.
  22. Patinka
    facis1 sureagavo į DjiXas Ar žaidimai mus bukina?   
    :-)
     
    Noras != disciplina.
     
    Šiap aš prie savęs ribojimą. Nesvarbu, žaidi, rūkai, tinginiauji ar narkotikus varotji. Gyveni tik kartą, nors "gyvena" tik maža dalis visuomenės. Kam riboti save, jeigu tai tau teikia džiaugsmo?
     
    Žinoma, tikrai nepropaguoju tokios gyvensenos ir nesu jos šalininkas.
     
    O dabar į temą:
     
    1. N kartų įrodyta, kad žaidimai padeda greičiau priimti svarbius sprendimus, lavina atmintį ir t.t.
     
    2. Nustosi žaisti tada, kai tavo didesni siekiai bei vertybės užgoš TAU pačiam mažesnę svarbą turinčius įpročius.
     
    Pvz.: apkūnus žmogus gali pradėti sportuoti ar mažiau valgyti (save varžys), tačiau jeigu jo prioritetas yra "nesveikas maistas" aka dažnai ir daug valgyti, tai galų gale jis vistiek sugrįš prie savo senų įpročių.
     
    BET! Jeigu jis pirmenybę teikia gyvenimo kokybės gerinimui, tai toks žmogus su mielu noru eis į sporto klubą bei keis maitinimosi įpročius. Geriausia yra tai, jog jis tikrai nesijaus suvaržytas :-)
     
    Kadangi... Taip, jo aukštesni siekiai užgožia jam JAM mažesnę svarbą turinčius įpročius.
     
    Tai va, kai tau svarbiau bus užsitikrinti savo ateitį, o ne žaisti kompiuterinius žaidimus, tada ir trinsi juos lauk. Kitu atveju, po kelių mėnesių ar metų, vistiek prie jų sugrįši.
  23. Patinka
    facis1 sureagavo į Cukrus Ar žaidimai mus bukina?   
    Heh, Zaidimus zaidziu tikraiusiai 7m~, pamenu dar kai po pamokų su draugais begdavom žaist tekken 3 ;D Po to atsirado stacionarus,counter-strike,lineage ir tt.. Šiuo metu League of legends,(tikras narkotikas,nepradekit)
    Ko išmokau iš žaidimų? Anglų kalbos, nuo 2-3 klasės iš cartoon network buvau išmokes anglų geraiu nei lietuvių, vėliau,jei ne žaidimai, dabar negalečiau pasigirt pirmavimu ištisus metus anglų dalyke,olimpiadose. Apie kalba tiek. Kritinis mastymas, dar vienas pliusas žaidimų naudai, efektyvumo ieškojimas,tik iš žaidimų išmokau vis išspausti viską ka galiu iš kiekvienos sekundės, atliekant viena darba atlikt tris,panaudoti daugiau negu turiu,bet neperdaug, šitą ne viena karta pastebejau. Greita reakcija,dar vienas pliusas. Komandinis darbas, sugebejimas veikti grupėje, ją vesti, priimti sprendimus ne vien savo naudai. Nuolatinis ir nesustabdomas tikslo siekimas, žinau ko man reikia,ko noriu. Gal tai ir utopija,bet tureti savo siekius yra mano top priority. Net keista,kaip rašant šita posta,pradėjau lygtinti tokius gyvenimiškus dalykus,su žaidimais. Žinoma ne viskas ka parašiau 100 procentu išmokta iš žaidimo,bet didžioji dalis,taip, tikrai taip. Na o del minusų, pasinešimas ant kokio nors mmorpg yra žiaurus, pats pamenu kai ant Lineage buvau užkibęs, tikrai sunku iššokti iš to traukinio, kitas minusas tai manau skurdesnis socialinis gyvenimas, sunkesnis minčių reiškimas. Bet iš šito minuso gyvenime išmokau svarbiausių dalykų, tokiu kaip pamiršti savo ego,del kito, mintis,kad uždirbti 10lt daugiau nevisada geriau,jei bendra suma yra didesnė, supratau,kad tie 10lt kitam gali atnešti sėkme butent tuo momentu. Antras dalykas ko išmokau, tai bendras supratimas,kad kokybė geriau negu kiekybė. Apibendrinus- to ką išmokau iš internetinės erdvės niekada nepamiršiu,niekada nepamiršių ką mačiau,ką girdejau. Mama moko,kad reikia nemušti kiemo mergaučių, žaidimai moko kaip naudoti m4a1. ;D Anyway, linkiu visiems pasisemti iš gyvenimo tiek,kiek gali, i praeitį nebegryšime,todel savo laiku,savas mokymas.
    Cukrus.
  24. Patinka
    facis1 gavo reakciją nuo Gaxas Ar žaidimai mus bukina?   
    Sveiki, iškilo man toks klausimas.. Jau kelis metus žaidžiu mano manymu beviltiškus žaidimus ir niekaip negaliu atprasti jų žaisti, nors noras atprasti yra.. Kaip Jūs manote, ar žaidimai mus bukina? Ar žaisti juos naudinga? Ar jie turi mums kokią įtaką? Ar man stengtis atprasti nuo jų? Kaip manote, ar strateginiai žaidimai gerai? Labai norėčiau išgirsti Jūsų nuomones, ypač vartotojo Kernius.
  25. Patinka
    facis1 sureagavo į Kernius Kaip rašyti ilgus tekstus (straipsnius, rašinius, kt.)?   
    Tadai, labai gera tema ir iš to, kaip ją pristatei, niekaip nepasakyčiau, jog turi problemų su nuosekliu minčių dėstymu.
     
    Kaip supratau, didžiausia problema: ką pasakyti? apie ką rašyti?
     
    Aš niekada neskaičiau daug knygų ir (nežinau, ar dėl to) mokyklos suole patirdavau didžiules kančias, bandydamas parašyti ilgesnį rašinį duota tema - dažniausiai, niekada neparašydavau, visada dvigubai mažiau nei reikėdavo (ir negu parašydavo klasiokai) - dėl to iš karto gaudavau minus du balus, bet kažkaip nesijaudinau (nors gal ir turėjau) - tiesiog sakydavau sau: kodėl aš turėčiau turėti ką pasakyti bet kokia tema, kurią man kas nors duoda?
     
    Baigęs mokyklą aš greitai pamiršau, kad išvis turėjau tokią problemą dėl trumpų tekstų - tiesiog rašydavau tada, kai kyla mintys, o ne kai kas nors liepia.
     
    Vis dėlto įstojus į universitetą susidūriau su esė ir negalėjau patikėti, kokio lygio tai buvo reikalavimai: per pirmosios sesijos egzaminą reikėjo per 2 valandas parašyti 3 esė po 3-4 puslapius (anglų kalba) temomis, kurios nebuvo žinomos iš anksto: ateini, nuskamba gongas, apverti lapą, randi temas - griebi tušinuką ir rašai dvi valandas be sustojimo iki gongo, skelbiančio egzamino pabaigą - tuomet belieka suskaičiuoti, kiek puslapių parašei, ir juos atiduoti.
     
    Pirmą sykį išgirdęs, koks egzaminas manęs laukia, prisiminęs mokyklą maniau, kad neturiu jokių šansu jo išlaikyti. Bet išlaikiau ir gana neblogai. Tas egzaminas mane išmokė, ką reiškia būti pasiruošus diskutuoti bet kokiu klausimu. To egzamino esmė buvo nepalikti laiko galvojimui - sėdėjimui ir žiūrėjimui į popieriaus lapą. Taip pat nepalikti laiko skaitymui to, ką parašei, - tarsi gyva kalba, turi sklandžiai dėstyti mintis iš karto, nes neturėsi laiko prie to sakinio grįžti vėliau.
     
    Taigi kaip pasiruošti rašymui, kad nuėjęs galėtum tiesiog atsisėsti ir parašyti?
     
    Aš turiu vieną taisyklę, kurios visada stengiuosi laikytis - nesvarbu ar tai pranešimus forume, ar valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, ar blogas, ar 5 puslapių esė universitetui: turėk istoriją, kurią galėtum papasakoti. Gali net ne vieną.
     
    Rašytojui visada lengviau rašyti, o skaitytojui - skaityti - kai tekste kažkas yra pasakojama - yra kažkoks siužetas - kažkas, ką perskaitęs vėliau atsimeni ir galėtum perpasakoti draugui, o ne pamiršti iš karto ir galvoti: o ką aš ką tik skaičiau?
     
    Tiesa, niekam nereikia tik istorijų. Svarbiausia yra tie keli sakiniai, kuriuos parašai istoriją pasakojęs - tavo išvados, esmė, priežastis, kodėl ji atsirado tavo tekste.
     
    Šis mano pranešimas puikus to pavyzdys - jis prasidėjo nuo istorijos ir tai, ką dabar dėstau, yra jos moralas (nemėgstu šito žodžio, tiesą sakant).
     
    Taip, internete tu gali pasakoti savo istorijas, bet nei mokykloje, nei universitete jos niekam neįdomios. Esminis skirtumas - tu turi pasakoti nebe savo, o kažkieno kito istoriją. Norėdamas ją papasakoti, turi pirmiausia sužinoti - jog sužinotum - domėtis. Temos, kuriomis teks rašyti, dažniausiai nėra paslaptis (net jei nežinai tikslių potemių). Dauguma žmonių bando ieškoti kokių nors apibrėžimų enciklopedijose ir tai laiko pasiruošimu rašiniui arba esė - o nuėję ir pradėję rašyti sustoja įsmeigę akis į baltą popieriaus lapą, nes netrukus nebeturi ką pasakyti. Nebeturi, nes neturi istorijos, kurią galėtų papasakoti. Tavo istorijos pasakojimas gali užimti labai didelę bet kokio esė ar rašinio dalį ir tave išlaisvinti nuo teksto apimties problemų - svarbiausia, kad pabaigęs pasakoti savo argumentais neleistum žmogui suabejoti, jog tau būtinai reikėjo tą istoriją aprašyti.
     
    Būtent pasakodamas istorijas aš "išsigelbėjau" rašydamas tuos tris esė per dvi valandas. Kiekviename esė turėjau po 2-3 temą atitinkančius pavyzdžius (plačiai aprašytas pavyzdys = istorija).
     
    Lengviausias būdas sukaupti bagažą istorijų yra skaityti. Valstybiniam lietuvių kalbos rašiniui tu gali skaityti naujienų portalus ir sekti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje - neįsivaizduoji, kaip nesunku nustebinti rašinio vertintoją savo plačia pasaulėžiūra ir erudicija aprašius tai, ko mokytojai nepasako per pamokas - nesvarbu, kad tu tai radai delfyje - tai parodo, jog tu domiesi, ieškai informacijos, pagauni tai, kas yra įdomu / svarbu ir - pats svarbiausias dalykas - iš to, ką perskaitai, padarai savo (labai protingas) išvadas / analyzę, kurią gali pateikti rašinyje (esė) atpasakojęs istoriją. Tu tiesiog parodai, jog tave tai iš tikrųjų domina - kad nesi eilinis "kalikas", kuris rašo dėl to, jog reikia.
     
    Mokyklos laikais aš visąlaik buvau įsikibęs į meno temą ir per valstybinį egzaminą viena savo esė istorijų pasirinkau "Vilniaus Europos kultūros sostinė" organizuojamus renginius ir jų teikiamą naudą / trūkumus / savo idėjas - o pasiruošimas buvo paprastas: vakarą prieš egzaminą panaršyti projektui skirtą svetainę, susirasti kelis skirtingų kritikų straipsnius ir susidaryti savo paties nuomonę - kuri jau formavosi kurį laiką - tiesiog sekant naujienas.
     
    Kaip bebūtų, skaityti nėra vienintelis būdas sukaupti žinios. Viename iš savo universiteto egzamino esė, kurio tema buvo "laiko sąvoka" (dabar pagalvok: ką apie tai parašytum per 3 puslapius?) aš pasakojau apie tris žiūrėtus dokumentinius filmus: vieną apie praeitį, kitą apie dabartį ir trečią apie ateitį - jie visi buvo šaunūs, su giliomis mintimis, todėl man nebuvo sunku perteikti savo rašinyje tai, ką tie filmai norėjo pasakyti. Ir vien tos trys žinutės - kokią laiko sampratą bandė perteikti kiekvienas iš tų filmų - man leido parašyti neblogą esė. Nesvarbu, jog didelė dalis turinio buvo tiesiog atpasakojimas - neabejoju, jog kiekvienam žmogui įdomias istorijas įdomu skaityti - tau belieka parodyti, jog mąstai aprašydamas tai, kaip viską supranti, - ir tau niekas nieko negalės prikišti - bet kuriam vertintojui tai bus žymiai įdomiau nei teorijų prigrūstas rašinys ar pilstymas iš tuščio į kiaurą.
     
    Reziumuojant:

    Pasirink kelias temas, kurios tau arčiausiai širdies (tegunie - viena pagrindinė, kita atsarginė) Domėkis viskuo, kas vyksta aplinkui. Jei tai abstraktus dalykas, ieškok to, kas geriausia buvo sukurta iki šiol (knygos, filmai) Sugebėk filtruoti tai, kas įdomu. Jei tu perskaitei vieną straipsnį, nereiškia, jog jis turi istoriją, vertą patekti į tavo rašinį. Įdomu - tada, kai apie tai norėtum papasakoti draugui ar tapačia tema besidominčiam žmogui Niekada nepasikliauk viena nuomone. Rašinys (esė) turi pateikti skirtingas nuomones - net jeigu tu nepritari kitai pusei, žinok, ką ji sako, surink jos argumentus ir papildyk jais savo tekstą - galiausiai, tai padės suformuluoti tavo paties asmeninį požiūrį ta tema (nebegalėsi skųstis, kad neturi ką pasakyti): dažnai būna taip, kad pritari daliai vienos pusės argumentų ir daliai kitos - esė yra puiki proga tau išreikšti save - jei dėstysi, kodėl sutinki su vienais, ir kodėl su kitais - vertintojas suvoks, jog skaito darbą žmogaus, mąstančio savo galva, o ne atpasakojančio kokio vieno vienpusiško kritiko mintis Perskaitęs bet kokį straipsnį, knygą; pažiūrėjęs filmą paklausk savęs: ką jis norėjo pasakyti? Kokia jo mintis? Ar aš sutinku, jei ne - kodėl? Sužinok, ką apie tai mano kiti (paprasčiausia Google paieška gali surasti jei ne profesionalių kritikų, tai blogerių įrašus) - galbūt praleidai ką nors svarbaus, apie ką nors nepagalvojai
    Taigi norėdamas parašyti gerą esė turi užkimšti savo galvą žiniomis, nuomonėmis, argumentais. Jei neturi apie ką rašyti - reiškia, neturi ir ko pasakyti. Kiekvienas žmogus turi nuolatos tobulėti domėdamasis skirtingomis temomis. Geriausias būdas tobulėti - ieškoti tų, kurie žino daugiau už tave. Nuostabu yra tai, jog tu pats gali sužinoti daugiau nei žino mokytojai - ypač, jei tai kažkas naujo. Lygiuokis į geriausius - jei tai knyga, filmas ar straipsnis - tegunie jie būna geriausių tos srities specialistų. Tiesiog - kas dieną ieškok ir kaupk informaciją. Judėdamas teisinga kryptimi pajausi, jog galvoje yra per daug minčių - ir pačiam norėsis jas užrašyti (kaip dabar atsitiko man).
     
    To visiems ir linkiu - jog informacija spaustų galvą taip, kad norėtųsi rašyti savaime.
×
×
  • Pasirinkite naujai kuriamo turinio tipą...