Auuriis

bereikšmis straipsnis, kad gaut žmonių į forumą, net pats nelabai gaudais ką rašai, greičiausiai perskaitei porą straipsnių ir sumalei viską į vieną..
Rekomenduoji avg, kai daugiausia virusų galima sakyt pagauna mbam'as su savo chameleonu.
"didžiausia tikimybė pasigaut virusa" - išvardyti beveik visi būdai, kaip įmanoma jį pasigauti, ir realiai čia visiškas common sense, nereikalinga dalis.
apsisaugojimas - juokinga, apie FUD virusus turbūt nesi girdėjęs. sandboxie, vm, programų tikrinimas, kitaip neapsisaugosi
dar juokingai paskaičiau apie tai, kad kelios AV tik stabdo kompiuterio darbą. kad jos pjaunas tarpusavy ir kad turėsi greičiausiai galvos skausmo, įsirašęs kelias AV - nė žodžio, tipo jei turi gerą pc, įsirašyk 10 AV ir būsi supersaugus
nu iš esmės tai dar porą metelių pasimokyk, pasiskaityk kaip veikia viskas, jei apie virusus rašai, gerai ir blackhat'o būtų pasimoyt, kad suvokt kaip viskas veikia iš tos pusės, kokia hakerių psichologija, ir kaip iš tikrųjų apsisaugot nuo virusų - tada galėsi rašyt straipsnius ;))) o dabar tik žmones juokini
 
p.s. daug žadantis nikas, galvojau tikrai masteris esi ir kažką naujo sužinosiu, o dabar tai nekažką :(
ai, ir dar - logo nupieštas cooler'is, o pavadinimas - coleris. kaip čia yra:(
 
ai, požymiai apie virusus... juokinga dalis. šiais laikais nėra debiliukų, kurie užkrėstuose kompuose popup'us ar error'us mėtytų. viskas daroma tyliai, ramiai, kad auka nė neįtartų apie tai, kad yra užkrėsta. Aišku, nebent tikslas - pažaist, pafilmuot žmonių reakcijas per webcam'ą kai iškrenta popup'as etc.

Sveiki visi, iš kart atsiprašysiu, kad teko taip ilgai laukti, tačiau manau apsimokėjo :)
 
Taigi, 2014 metais Metų Forumiečiu tapo narys "IdejosVerslui" (Arnoldas). Šį kartą, atsižvelgęs į ankstesnius "Metų Forumiečio" interviu straipsnius nusprendžiau, kad juose kažko trūksta, gyvumo. Todėl sugalvojau, kad šiais metais konkursą noriu organizuoti aš ir interviu paimti gyvai, pamatyti kas tai per žmogus ir pateikti tai raštiškai. Galiu pasakyti, kad nei kiek nenusivyliau, labai džiaugiuosi, jog Arnoldas skyrė man laiko. Per kiek daugiau nei valandą laiko jis man papasakojo labai daug įdomių dalykų, mes skaniai pasijuokėm, bet deja, visko, apie ką kalbėjome - čia neišvysite. Taigi, malonaus skaitymo :)
 
Trumpas prisistatymas forumo lankytojams:
 
Sveiki, esu Arnoldas, man 34 metai, esu laisvai samdomas verslo vystymo ir plėtros konsultantas. Turiu savo portalą (Verslo.Guru), kuriame rašau straipsnius ir dalį jų talpinu čia, uždarbio forume.
 
Kokie įspūdžiai tapus metų forumiečiu?
 
Nesureikšminu to. Aišku, įdomu buvo, nebuvau tikras ar laimėsiu. Keista buvo, kad konkuruoti reikėjo su vaistininku, nes tai, ką jis daro yra komercinės paslapties atskleidimas. Mums, "paprastiems žmonėms", yra įdomu, kas vyksta tokių verslo ryklių, kaip farmacijos kompanijos, užkulisiuose. Tačiau faktai lieka faktais - tai yra komercinės paslapties atskleidimas. Ir mano subjektyvia nuomone - tai jam geruoju nesibaigs. Suprantu, kad galiu susilaukti įvairių nepritarimo komentarų, tačiau reikia į tai pažiūrėti kiek kitaip: jei kas nors iš mūsų valdytų šį verslą, ar mums patiktų, kad ši informacija nutekėtų? Tam ir reikalingos konfidencialumo sutartys darbuotojams. Manau, kad ir jis yra panašią pasirašęs. Vieną faktą jau žinau - tai nėra Gintarinės Vaistinės darbuotojas. Liko dar keli tinklai <nusišypso>.
 
Kalbant apie straipsnius, forume daliniesi iš ties naudinga medžiaga, kurios pateiki nemažai ir dažnai. Ar tau iš to yra naudos? Ar tai tik atsidavimas, tavo pomėgis?
 
Naudos nejaučiu. Svetainė ir taip turi lankytojų srautą, forumas nesudaro didžiosios dalies, nors gali atrodyti kitaip. Kanalai siekia delfi, Facebook ir kitus tinklus. Tačiau uždarbyje lankosi man artimiausia auditorija - jauni, ambicingi žmonės, norintys turėti verslą ir kažką dėl to darantys. Jau vien tai, kad jie yra čia, parodo, kad pirmieji žingsniai yra žengti.
 
Mano nuomone forumas turi savo autoritetą verslo pasaulyje. Netgi pats esu įsirašęs į „LinkedIn“ profilį, kad esu „2014 Metų forumietis“ ir drąsiai įvardinu tai savo klientams ar darbdaviams. Forume susipažinau su autoritetingais žmonėms, tokiais kaip Tele2 viešųjų ryšių direktoriumi Baltijos šalims Andriumi Baranausku ir panašiai. Forumas man suteikė daug naudos. Ir pats, žinoma, esu dirbęs su forumo nariais - Simonu (buvęs Kofemanas), Host321 ir kitais. Esu ir pasamdęs iš čia kelis darbuotojus savo klientams.
 
Narystė „uždarbyje“ prasidėjo nuo žmonių paieškos, kurie atliktų tam tikras užduotis, kurių aš negalėjau atlikti pats, o jos turėjo būti padarytos vardan to, kad man klientų verslas augtų. Ir atėjo laikas, kai supratau, kad noriu dalintis savo patirtim, gal būti savotišku lektorium. „Uždarbis“ - vieta, kur ne tik atiduodu save, tačiau ir gaunu ne mažiau.
 
Visi mano rašomi straipsniai ar komentarai yra iš patirties. Mano žmona, kuri skaito mano straipsnius, sako: "galiu viską susieti su Tavo gyvenimu". Straipsniai yra mano patirtis ne tik versle, tačiau ir asmeniniame gyvenime.
 
Gal todėl kiekviename straipsnyje stengiuosi rašyti pirmu asmeniu – „aš manau“. Iš straipsnių, ko gero, eina pamatyt, kad aš turiu savitus įsitikinimus versle. Aš manau, kad pardavėjai buitinės elektronikos skyriuje turi puikiai nusimanyt, ką jie parduoda ir suteikti klientams konsultaciją, o ne atlikti pardavimą.
 
Šioje vietoje šiek tiek nukrypome nuo temos ir Arnoldas man papasakojo gana įdomią istoriją, kuomet jis žvalgėsi naujo šaldytuvo:
 
Atėjau į Kauno Akropolyje buvusį Elektromarkt apsižiūrėti. Matau - stovi visiškai naujas šaldytuvas, o šalia jo - tokios tuščiavidurės plastikinės dėžutės. Kam jos skirtos – žinojau puikiai, tačiau nusprendžiau "patikrinti konsultanto žinias". Konsultantas man pasakė, kad tai - "na, tokios plastmasinės talpos, kurias užpildote vandeniu, įdedate jas į šaldymo kamerą, tas vanduo sušąla ir tada galite dėti tuos plastikus į savo kelioninį šaldytuvą ir jame bus šalta". Kadangi žinojau, jog prieš mane tikrai ne tai, kas man sakoma, paprašiau konsultanto parodyti man, kaip tos talpos įsideda į šaldymo kamerą. Geras 10 minučių nuoširdžiai juokiausi, nes talpos niekaip netilpo į šaldytuvą. O ir kur Jūs matėte kelioninius lauko baldus šaldymo kameroje? (Ar tai buvo baldai?!) Taip... Tai buvo šaldytuvo gamintojo dovana - sudedamos plastikinės kėdės. :lol:
 
Čia pradėjome kalbėtis apie intelektą ir kodėl nutiko taip, kad „konsultantas“ nežinojo ką parduoda. Iš to išsirutuliojo gana įdomi diskusija ir privalau pateikti jums vieną įdomesnių diskusijos vietų:
 
"kaip tapti protingesniu" - tai yra antra frazė pagal populiarumą Google paieškoje, kuri atveda lankytojus į mano portalą. Ar tai yra protingas žmogus? <juokiamės abu> Aš bandau įsivaizduoti, koks žmogus ateina prie kompiuterio, jį įsijungia ir veda į Google paiešką frazę - "kaip tapti protingesniu". <vėl juokiamės> Ta prasme - rimtai?! Ką jis tuo metu sau galvoja? Ar jį aplankė kažkoks nušvitimas? Ir tai priverčia pagalvoti dar apie kai ką - ar man džiaugtis, kad mano portale esantis turinys atsako į tą klausimą, ar man liūdėti dėl to, kokius žmones man tokia paieška atveda? Čia jau kaip į tai pažiūrėsi.
 
Kas tau yra originalumas?
 
Realiai? Nieko (tuo ir galėjome užbaigti, bet nusprendėme pasigilinti į tai). Versle galioja 2 taisyklės: arba kuri unikalų produktą, arba tu gerini jau esamą (savotiškai - vagi idėją).
Mano straipsniai yra unikalūs, tačiau mano portalas - jis nėra unikalus. Galima išvardinti šimtus, jei ne tūkstančius panašių portalų, kurie dalinasi patarimais verslui, tačiau viskas priklauso nuo to, koks tas turinys. Šiai dienai - unikalumo, esant 7-iems milijardams žmonių, yra itin sunku rasti. Nors ir kiekvieną dieną yra kažkas sukuriama.
 
Dabar sulaukiu netikėto klausimo iš Arnoldo: o kas yra unikalumas, kas iššaukia unikalumą? Iš pradžių mėginau į jį atsakyti, tačiau vis sulaukdavau atsakymo, kad esu ne visiškai teisus, "kapstau per daug paviršutiniškai".
 
Atsakymas paprastas – tingėjimas. Tingėjimas yra pati didžiausia kūrybiškumo galia. Kalbant apie tingėjimą – versle pasiseks tiems, kurie dar labiau padės žmonėms tingėti. Kam eiti į boulingą, kai namie gali turėti Nintendo Wii? <garsus juokas> Kam eiti į kino teatrą, kai namie pažiūrime filmą? Kam eiti į koncertą, kai galime tiesiogiai jį žiūrėti per televiziją? Tingėjimui ribų nėra.
 
Kaip įsivaizduoji ateitį verslo atžvilgiu?
 
Labai stipriai nukentės paslaugų sfera, ypač kas liečia darbuotojus - tai mano subjektyvi nuomonė.
 
Kodėl?
 
Nes pardavėjus, padavėjus keičia robotika. Mes dabar žengiam į robotizacijos erą. Pacituosiu A. Enšteiną, kurio pasakyti žodžiai, manau, šiuo metu į temą – „aš nežinau su kokiais ginklais bus kariaujama III pasauliniame kare, bet IV-ame - tai bus pagaliukai ir akmenukai“. Ir mes, žmonija, žlungame dėl mūsų pačių išradimų, padarytų dėl tingėjimo, tobulėjimo. Mes tobulėjame protiškai, bet kenčia mūsų organizmai, mes pamirštame judėti, nes galima to nedaryti. Kam eiti, jeigu galima važiuoti?
 
Ar esi girdėjęs frazę – „žinai informaciją - valdai situaciją“?
 
Ne, bet tai yra du skirtingi dalykai – informacijos žinojimas ir situacijos valdymas. Nes informacijos žinojimas yra intelektinis dalykas, na, o jos mokėjimas valdyti, yra emocinis dalykas.
 
Dabar mes vėlgi nukrypome nuo temos ir pradėjome įdomią diskusiją apie žmogaus prigimtį ir patį žmogų, šioje interviu dalyje Arnoldas atsiveria šiek tiek daugiau apie save.
 
Žmogus, kuris gali pripažinti klaidas yra pats stipriausias žmogus. Yra jau ne kartą tekę matyti forume, kai žmonės mane traukia per dantį, rašo komentarus, kad aš sakau nesąmones ir panašiai. Praeina kažkuris laikas - žiūrėk, rašo AŽ, jog atsiprašo ir klydo. Aš atsakau: "ką tik mano akyse labai pakilai". Deilas Karnegis (Dale Carnegie) yra pasakęs: "žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visuomet, bet kokia kaina, yra linkęs suversti savo kaltę bet kam kitam, tik ne sau". Ir jeigu sugebi pasakyti, kad esi kaltas ir atsiprašyti, bandom ištaisyti savo kaltę - toks žmogus jau pakyla, jis savo gyvenime jau žengia kitą žingsnį.
 
Kur pats esi suklydęs ir ištaisęs tai, pripažinęs savo klaidą?
 
Oi, mano gyvenime buvo labai daug klaidų <juokiasi>. Viena iš tokių, kurią galėčiau pritaikyti tikrai nemažam kiekiui žmonių, tai rūkymas. Pats rūkiau 14-ka metų. Ir išbandžiau viską, kad mesti rūkyti. Buvo belikę tik 2 būdai, kurių dar nebuvau išbandęs. Bandžiau valią - tipo "metu ir viskas". FAIL. Bandžiau nikotino lipdukus - FAIL. Beje, Jungtinėje Karalystėje jie dalinami nemokamai. Rūkiau daugiau negu rūkiau be jų :D. Kramtoma nikotino guma -FAIL. Netgi skaičiau žymiąją Alan'o Carr'o knygą "Lengvas būdas mesti rūkyti" - psichologiškai labai stiprus veikalas ir padėjo mesti rūkyti pusei metų. Bet po pusės metų pasirodė, jog mano potraukis nikotinui yra stipresnis nei skaityta knyga ir toliau rūkiau. Tad liko du būdai - hipnozė ir akupunktūra. Nėjau į akupunktūrą - nes nežinau rytų medicinos specialistų. Gal dėl to, jog mumyse egzistuoja kažkokie išankstiniai nusistatymai, kurių mes patys netgi valingai negalime valdyti? (Ta prasme?) Na... Sakykime - ta pati akupunktūra. Juk tai - rytų medicina, teisingai? Automatiškai, smegenys diktuoja, jog įžengęs į rytų medicinos praktikos kabinetą, tu tikiesi ten pamatyti azijietiškos kilmės gydytoją. O to nepamatai. Ir tada, kad ir kaip tai būtų juokinga, savo galvoje pradedi "teisti" priešais tave stovintį žmogų, kad jis, greičiausiai, nepakankamai žino. Turbūt todėl, kad jo akys nėra siauros <vėl garsiai juokiasi>. Tai va. Bet vis tiek turėjau tuos du būdus ir norėjau juos išbandyti. Ir, staiga, mano gyvenime atsiranda mano žmona. Tada, dar būdama sužadėtinė, ji nusivežė mane į Palangą pas vieną žmogų, kuris užsiima bioenergetika. Kuomet atėjome ir pasisveikinome, tas žmogus atsisėdo priešais mane ir sako:
 
- Tu rūkai.
- Taip - atsakau.
- O kodėl rūkai? - klausia.
- Nežinau. Gal todėl, kad negaliu mesti?
- Tai kada metam?
 
Aš pasakiau tam žmogui, kad aš išbandžiau viską ir man liko du būdai, kuriuos anksčiau paminėjau. Jis sako man:
 
- O tu žinai, kad žmogus, kuris neturi valios, gyvenime nieko nepasieks?
 
Aš nežinau kas mane taip paveikė, bet šie žodžiai privertė labai stipriai susimąstyti, privertė nugalėti tą potraukį. Ir kai mes išėjome iš to žmogaus namų, prie laiptinės sėdėjo benamis. Toks "padaręs gramą" šiek tiek ir sako man: „ė pavaišink cigarete“. Aš padaviau visą pakelį, žiebtuvėlį ir palinkėjau jam sėkmės. Septyni ar aštuoni mėnesiai kaip nerūkau. Ir nenoriu. Taip, pradžioje buvo beprotiškai sunku, bet aš paklausdavau savęs: "ar aš noriu gyvenime kažką pasiekti?". Tai buvo birželio 23 diena. Liepą atsirado verslo.guru. Aš manau, kad pradėjau skaidriau galvoti.
 
Minėjai, kad augai Jungtinėse Valstijose. Ar gali trumpai mus apšviesti ką ten veikei, kiek laiko ten buvai ir kodėl ten išvažiavai?
 
Buvau ten daugiau kaip 10 metų, gyvenau, mokiausi ir dirbau Niujorke. Ten, matyt, ir buvo pati pirmoji mano darbo patirtis. Teko dirbti telemarketingo agentu Niujorko Geltonuosiuose Puslapiuose. Kas per darbo šlykštumas, tai sunku pasakyti. Tokia buvo mano nuomonė tuo metu <juokiasi>. Dabar suprantu, kad tai - pati geriausia patirtis mano gyvenime. Tokiame darbe tu labai greitai supranti savo vertę, savo norą augti, tobulėti. Per dieną atlieki apie 200 skambučių. Kartais - daugiau, kartais - mažiau. Ir jų metu - girdi labai daug neigiamų emocijų savo atžvilgiu. Su tavimi nekalba, keikiasi, meta ragelį, pasiunčia ir panašiai. Ir jeigu nepasiduodi - dirbi, pasieki savo. Tai buvo nuostabios pamokos mano gyvenime. Išėjau iš darbo po pusantrų metų, nes norėjau koncentruotis į mokslus.
 
Neseniai, sausio 2 dieną, paskelbei, kad sausio 3 dieną įvyks tavo vestuvės, kuriomis, žinoma, džiaugiesi ir noriu dar kartą pasveikinti tave nuo mūsų visų. Tačiau kodėl nusprendei apie tai pranešti forume?
 
Mano žmona manęs klausia to paties <juokiasi>. Tai yra saviraiška. Kiekvienas iš mūsų nori būti svarbus, nori būti pastebėtas. Tokia yra žmogaus prigimtis. Ir tas noras pasireiškia įvairiausiais būdais: vieni dažo plaukus, kiti segasi auskarus, spynas į ausis; treti tampa forumo troliais; ketvirti - rėkauja girti ant viso rajono; penkti - realizuoja save sporte ir panašiai. Visa tai yra kiekvieno žmogaus noras "būti svarbiu ir pastebėtu". Mus, kaip individus, skiria tik saviraiškos būdas - kaip mes tai realizuojame, kaip mes tą norą išreiškiame? Pavyzdžiui aš - sutikau savo antrą pusę ir tai yra tas žmogus, kuris privertė mane užsimanyti "tapti svarbiu" dalinantis savo žiniomis ir patirtimi. Tai yra mano saviraiškos būdas. Forumas yra mano asmenybės dalis ir, greičiausiai, norėjau, kad ir jūs pasidžiaugtumėte kartu su manimi. Galų gale - juk tai tikrai geresnės naujienos, nei rodo per televiziją <vėl juokiasi>
 
Forume, skiltyje "Apie save", esi parašęs: - "Smagu, kad galva ant pečių yra ne tik tam, jog į skrandį neprilytų... Tačiau liūdina tai, kaip žmonės linkę idėjas nusavinti." - ar tai reiškia, kad kažkada teko susidurti su idėjos pasisavinimu, materialinių vertybių praradimu ir panašiai?
 
Nebuvo, kad mane apgautų. Bet buvo bandymų – manęs klientas klausė: "kaip įsivaizduoji tai padarysi?". Ir aš pasakiau. Ir manęs nesamdė. Ir bandė patys. Paskui skelbia bankrotą, o dar po kiek laiko skambina ir aš turiu tai tvarkyti. Iš šios situacijos galima teigti, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
 
Karma?
 
Nežinau, ar tuo tikiu. Man buvo nepasisekę. Ir ne vieną kartą. Man yra tekę dvi naktis miegoti Kauno autobusų stotyje, ant suoliuko. Bet yra taip - tu nepralaimi kai tave nugali, tu pralaimi tada, kada tu pasiduodi. Aš nepasidaviau ir rezultatai matosi dabar. Aš net parduotuvėje, matydamas kai senyvas žmogus perka „Optimos“ cukrų, makaronus, sviestą ir panašiai, už jį sumoku. Net jeigu tai būtų mano paskutiniai pinigai – juk man tik šiek tiek daugiau nei 30 metų, aš dar spėsiu užsidirbti, o kur užsidirbs ta senutė ar senukas? Ir vasaros dienomis, kuomet valgau kokioje lauko kavinėje ar restorane Laisvės Alėjoje, pamatęs benamį - aš jį pasikviesiu prisėsti, pavalgyti kartu. Paklausiu jo, kas tokio nutiko jo gyvenime, kad jis dabar toks, koks yra ir ten, kur yra. Jis verks, verksiu ir aš. Bet tai yra gyvenimo istorija, tai - kažkieno kito patirtis ir pamokos, kurias aš stengiuosi išmokti nepatirdamas to paties. Kad ir ką man papasakoja - tai vis tiek bus geriau nei "Naujųjų Pupyčių" koncertas ar pokalbis su jomis <juokas>. Ir apskritai, Lietuvoje tikrąsias žvaigždes parodo du kartus per metus – tai per „Lietuvos garbė“ ir „Auksinė širdis“ renginius. Visa kita - pompastika, tuštybės ir pasipūtėlių šou.
 
Koks tavo gyvenimo credo?
 
Jei nebūtų geresnių - būčiau pats geriausias. Dažnai taip sakau, kai man yra dėkojama už kažką ar sakoma, kaip čia "kietai sugalvojau".
 
Galiausiai - ką palinkėsi, perduosi visiems forumo lankytojams?
 
Kadangi dabar yra ožkos metai - tai šių metų talismanu galima laikyti kalnų ožį. Ir siūlau forumiečiams įsivesti į YouTube – „mountain goat climbing“. Ir pažiūrėti, ant kiek tas ožys yra užsispyręs ir kaip jis lipa granitiniais skardžiais. Nepasiduoti. Žmogus stovėdamas ir žiūrėdamas į tokį skardį pasakytų, kad yra neįmanoma taip užlipti, kaip tas ožys užlipa. Bet nei manęs jis klausys, nei jam įdomu, ką tas žmogus kalba. Jis užlips, nes jam taip reikia ir jis tiki savimi.
Nelinkiu tapti ožiais :D Noriu tiesiog palinkėti visiems tokio pat užsispyrimo. Nepasiduot neigiamai aplinkos įtakai, tikėti tuo, ką darote ir lipti į viršų.
 
P.S. tai yra dar vienas narys jau turintis Uždarbis.lt marškinėlius su talismanu :) čia reikėtų dėkoti administracijai, o jei konkrečiau, tai Tadui

Ką tikiesi išgirsti? Kad programuotojo darbe tenka picas išvežiot, vakarines šukuosenas daryt, plytas nešiot, logistikos skyriui vadovauti ir panašiai?
 
Programuotojas yra žmogus, kuris programuoja. Aišku, nebūtina sėdėt prie kompo visą laiką, galima ir stovimą stalą įsigyt :)

Haha, tie atsakymai apie dievą tai prajuokino :) Na taip, ne be reikalo sakoma, kad tiki daugumoj silpni žmonės, kad turėtų kam suverst kaltę, kad kažkas juos "apsaugotų", na žodžiu, psichologiniai dalykai :) Jei kažkas blogo nutiko - dievo valia, arba velnias koją pakišo, jei kažkas gero - ačiū dievui :D Na, jei kažkam įsitikinimas kas dievas yra padeda - džiugu, bet irgi reikia jaust ribas, nes va pranyks šitas įprotis po kurio laiko, o tu pradėsi kaip nesveikas galvot, kad čia dievas padėjo, o ne tu pats, pradėsi kas sekmadienį į bažnyčią eit ir kunigams šimtines nešt :D čia dar baisiau, nei skaičiuot ;DD realiai jei reiktų rinktis, ar pradėt skaičiuot mintyse viską, ar tikėt dievu, rinkčiaus skaičiavimą. Nes tikintys žmonės nesuvokia, kad nekažkaip atrodo, reikšdamiesi ir tai visiems demonstruodami, o tavo atveju po kurio laiko pradedi suvokt kad čia kažkas negerai ir bandyt atsikratyt įpročio :)

Realiai vienintelis antimalware kuris atranda daugiausiai, iš patirties kalbant, yra malware bytes antimalware. Praskenuok su juo. O šiaip nuo FUD viruso nė viena AV nepadės, tik didžiausia tikimybė kad MBAM pirmas jį pradės aptikt
Taip pat process hacker 2, ir pažiūrinėk procesus, arba duok kažkam suprantančiam pažiūrėt.
P.S prieš įrašydamas kitą av, ištrink seną ir visus senos failus ir registrus

Realiai vienintelis antimalware kuris atranda daugiausiai, iš patirties kalbant, yra malware bytes antimalware. Praskenuok su juo. O šiaip nuo FUD viruso nė viena AV nepadės, tik didžiausia tikimybė kad MBAM pirmas jį pradės aptikt
Taip pat process hacker 2, ir pažiūrinėk procesus, arba duok kažkam suprantančiam pažiūrėt.
P.S prieš įrašydamas kitą av, ištrink seną ir visus senos failus ir registrus

daaaaamn, šitas geras. *clapping slowly*

daaaaamn, šitas geras. *clapping slowly*

daaaaamn, šitas geras. *clapping slowly*

Vertimas i minutes yra paprastesnis, taciau reiktu suprasti ir if-else logika, nes ne visada be jos issiversi, o siuo atveju, ji ganetinai paprasta. Na, bet del idomumo, pridejau prie galutinio sprendimo varianto ir patikra su vertimu i minutes. Autoriu gales pasirinkti, kas jam labiau patinka.

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

kokius nors brightness nustatymus susirask, gal kazkur sumazintas brightness

daaaaamn, šitas geras. *clapping slowly*

nugalėtojas kaip ir aiškus. IdejosVerslui pardavė velniui savo sielą už metų forumiečio titulą:( ir tai galime aiškiai suprasti iš to, kad jo 666 pranešimas parašytas šioje temoje :(
http://puu.sh/dLpSP/8ca712d277.png

nugalėtojas kaip ir aiškus. IdejosVerslui pardavė velniui savo sielą už metų forumiečio titulą:( ir tai galime aiškiai suprasti iš to, kad jo 666 pranešimas parašytas šioje temoje :(
http://puu.sh/dLpSP/8ca712d277.png

nugalėtojas kaip ir aiškus. IdejosVerslui pardavė velniui savo sielą už metų forumiečio titulą:( ir tai galime aiškiai suprasti iš to, kad jo 666 pranešimas parašytas šioje temoje :(
http://puu.sh/dLpSP/8ca712d277.png

Taigi dalinuosi savo sukurto primityvaus online žaidimo kodu. Žaidimas veikia naršyklėje ir viskas vyksta realiu laiku. Žaidimas parašytas naudojantis Phaser (kliento pusė) ir Node.JS (serveris) frameworkais.
Kodas: https://github.com/Gugis/tankai
Demo: http://tanks.impressive.lt/

jeigu valandų daugiau nei 24, tai tada suk while ciklą, ir kol valandų daugiau nei 24, tol atėminėk po 24.
tingiu kodą taisyt, bet manau tą while'ą pats pasirašysi.
Gerų Kalėdų. :)

„Negaliu sau to leisti“
 
Kiek kartų sau tai sakėte? Draugams? Artimiesiems? Pardavėjams? Taip, tikrai egzistuoja dalykai, kurių mes tikrai negalime sau leisti. Pavyzdžiui – negaliu sau leisti daugiau kaip 500,000 LTL kainuojančio Bentley Continental GT. Arba nuosavo namo už porą milijonų litų. Tačiau man tokių dalykų ir nereikia. Gal… Na, Bentley tai tikrai nereikia. Bet noriu.
 
Tačiau yra du dalykai, į kuriuos galiu ir privalau investuoti – tai į save ir savo verslą.
Prieš eilę metų, kai išėjau iš samdomo darbuotojo pozicijos ir pradėjau savo pirmąjį verslą, aš supratau, kad jeigu aš noriu, jog man pavyktų – aš turiu veikti globaliai, o ne apsiriboti tik vietine rinka. Teisybės dėlei, turiu paminėti, kad man nepasisekė. Kaip ir sekančius kelis kartus. Tačiau, per tas klaidas aš išmokau labai svarbias pamokas apie nuosavą verslą (kuriomis ir dalinuosi savo portale). Ir viena iš pagrindinių tokių pamokų – būtina investuoti į save ir savo verslą. Reikia pačiam tobulėti arba samdyti tam tikros srities profesionalus, kad atliktų užduotis taip, kaip kad jos privalo būti atliktos. Svarbiausia šioje vietoje – mokėti paminti savo kvailą principą „niekas už mane to nepadarys geriau„. Padarys, galiu Jus tuo užtikrinti. Ir po tiek metų, mano vartojamoje kalboje atsirado dar vienas išsireiškimas: „jeigu nebūtų geresnių už mane – būčiau pats geriausias„.
 
Ar galėjau sau leisti investicijas į save ar savo verslą? Absoliučiai ne! Čia kaip tame anekdote: „Orai šnabžda: reikia naujo palto… Atlyginimas atsako: ai, ir taip šilta„.
 
Reikėjo skolintis, naudotis sutaupytais pinigais, prašyti pinigų pas artimuosius ir daryti viską, kad mano versle būtų priimti teisingi sprendimai. Tačiau aš to nedariau. Neinvestavau, nemaldavau, neturėjau santaupų. Ir vaidinau „pasaulio bambą“ – kad viską moku pats, padarysiu pats ir už mane geresnių nėra. O buvo. Ir tai tapo pirmojo mano bankroto priežastimi.
 
Investicija į save ir savo verslą yra būtina. Ir ji tikrai bus protinga, jeigu tik suprasite, ko Jums reikia ir ką norite už tuos pinigus (ir laiką) įsigyti. Jeigu jaučiate, kad nieko nesuprantate SEO srityje, tačiau Jūsų verslas priklauso nuo lankytojų skaičiaus Jūsų interneto svetainėje – investuokite pinigus į SEO specialistus. Jeigu Jūsų verslas priklauso nuo pardavimų – investuokite į gerą pardavimų vadybininką, konferencijas (kurių metu gausite taip reikalingas pažintis), naujas pardavimų technologijas ir panašiai.
 
Ar po to, kai tai supratau ir pradėjau investuoti pinigus į save ir savo verslą, aš atsidūriau ten, kur noriu būti? Ne. Tikrai ne. Tačiau… Esu daug arčiau to, ko noriu (ir kuo noriu būti), nei kad buvau prieš kelis metus. Ir visa tai yra dėka to, kad padariau reikiamas investicijas, kurių negalėjau sau leisti.
 
Kokios tos investicijos? Pabandysiu paaiškinti.
 
Kokia yra samdomo darbuotojo vertė?
 
Visu pirma – pažiūrėkite į tai, kur Jūs esate šiandien. Ar dirbate? Ar darote tai, kas Jums patinka? Ar sukuriate pridėtinę vertę savo (ar kažkieno kito) verslui? Kiek uždirba Jūsų konkurentai? Kiek uždirba žmonės, dirbantys toje pačioje srityje, turintys tokias pačias žinias ir patirtį? Teko matyti kažkokią interneto svetainę, kuri sukurta neva tam, kad pateikti informaciją, kiek uždirba žmonės vienoje ar kitoje pozicijoje, tačiau ji dar tinkamai neveikė. Gal mano skaitytojai komentaruose parašys tos svetainės adresą (jeigu ji veikia) ir galėsite pasinaudoti joje pateikiamais duomenimis.
 
Duosiu Jums vieną pavyzdį: ar bent įsivaizduojate, kiek yra verta „namuose sėdinti mama„? Dauguma tokių moterų galvoja (arba – šalia jų esantys vyrai taip sako), kad jos „nieko nedaro“. Pabandykime paanalizuoti:
 
Pastoviai namuose būnanti moteris, auginanti vaikus, atlieka keletą funkcijų ir užduočių, kurias atlieka ir tam tikrų sričių specialistai, kuriuos galime pasamdyti:
 


 
Darželio auklėtoja
Vadovė
Psichologė
Virėja
Namų tvarkytoja (valymas, skalbimas ir pan.)
Vadybininkė
Sodininkė
Vairuotoja
Auklė

ir taip toliau…
 
Net jeigu moterys atlieka aukščiau išvardintus darbus „tik po kelias valandas per savaitę“ – turite paklausti savęs, kiek kainuotų samdyti tos srities specialistus net ir toms kelioms valandoms, kad atlikti tam tikrus darbus? Asmeniškai man – baisu net ir pagalvoti. Manau, kad mano antroji pusė, jeigu ji neturėtų savo verslo, būtų verta mažiausiai 6-8 tūkstančių litų per mėnesį (bijau gauti per sprandą už tai, kad parašiau taip mažai). O ji man sako, kad „sėdėdama namuose, ji nieko nedaro“.
 
Turite suprasti, kokia yra Jūsų vertė. Turite tinkamai įvertinti savo laiką, žinias, pastangas, patirtį ir panašiai. Turite žinoti, kas vyksta aplink Jus ir ar Jums verta kažką keisti. Galbūt – Jums reikia investuoti į save kelis šimtus litų, tačiau Jūsų, kaip samdomo darbuotojo, vertė pakils tais pačiais keliais šimtais per mėnesį. Investicija bus vienkartinė, o grąža – ilgalaikė.
 
Kokia yra verslo savininko vertė?
 
Jeigu patys esate versle – įprastai viską skaičiuojate (tikiuosi) pagal senai įprastą (ir pasiteisinusią) formulę: viskas dauginama iš trijų:
 
Pirma dalis – Jūsų uždarbis. Nustatykite, kiek norite gauti pinigų „į rankas“, kad Jūsų poreikiai būtų patenkinti. Jeigu esate moteris – prie šio skaičiaus dar pridėkite papildomus 20% ar net 30%, nes moterys, paprastai, yra linkusios save nuvertinti.
Antra dalis – verslo išlaikymo kaštai. Tai – Jūsų biuras, darbuotojai, mokesčiai ir panašiai.
Trečia dalis – investicinė dalis. Tai yra pinigai, kuriuos reikia investuoti į save ar savo verslą: reklama, renginia, mokymai, marketingas, viešieji ryšiai ir panašiai.
 
Investicija ir jos grąža
 
Kaip jau minėjau anksčiau – jeigu esate samdomas darbuotojas, Jums tereikia paanalizuoti rinką ir sužinoti, kokia yra Jūsų pareigybių vertė toje rinkoje. Ar gaunate tai, ką vidutiniškai gauna tokias pačias pareigas užimantys ir tokius pačius darbus atliekantys žmonės? Ar Jums reikia investuoti į save? Ar investicija į save yra to verta? Paskaičiuokite: jeigu kažkokie kursai/mokymai/seminarai kainuoja X sumą – kiek reikia uždirbti, kad investicija atsipirktų? Ar tie kursai/mokymai/seminarai padės Jums gauti didesnį atlyginimą? O gal jie pakels Jūsų produktyvumą ir taip pasididinsite savo priedus ar komisinius? Per kokį laiko tarpą tai galima pasiekti? Terminus skaičiuoti yra privaloma ir būtina!
 
Kaip verslo savininkas, Jūs žiūrite į tai panašiai: kokio dydžio investiciją reikia padaryti? Kiek reikia gauti papildomų klientų ar kiek atlikti papildomų pardavimų, kad investicija atsipirktų? Per kiek laiko tai realu pasiekti? Ar realu tai pasiekti? Ar investicijos atneštas rezultatas bus ilgalaikis? Žiūrėkite į tai realistiškai.
 
Kaip žmogui – ką Jums reikia atlikti ar išmokti, kad pasijaustumėte stipresni, pasitikintys savimi, turintys didesnę savivertę savo ir kitų akyse? Nepaisant to, kas esate gyvenime – jeigu Jūs savęs neįvertinsite pakankamai – niekas kitas to tikrai nepadarys. Galiu drąsiai pasakyti, kad asmeniškai aš – labai jaučiu, kai žmogus pasitiki savimi, kai žino savo vertę, turi tikslus. Su tokiais žmonėmis yra malonu bendrauti, malonu turėti su jais reikalų ir daryti verslą.
 
Niekada negausite daugiau, jeigu nemanote, kad to nusipelnėte. Negalite derėtis dėl didesnio atlyginimo, jeigu nepasitikite savo sugebėjimais ir savimi. Niekada negausite ir geresnio darbo. Žmonės ir toliau Jus stumdys ir duos Jums daryti tai, ką iš tikro turi, tačiau nenori, padaryti patys.
 
Todėl, prieš sakydami sau „aš negaliu sau to leisti„, pažiūrėkite į tai, ką galite dėl savęs padaryti. Ir ką leidžiate sau, nors nereikėtų to daryti? Ar Jums tikrai reikia to medžioklinio peilio, neveikiančio Xbox’o ir naujos odinės striukės, kurią gavote dovanų, tačiau ji Jums per maža? Gal geriau visa tai parduoti ir gautus pinigus investuoti į save ar savo verslą?
 
Jūs esate to verti. Ir Jūs privalote (taip, privalote!) ne tik sau, bet ir likusiam pasauliui pateikti pačią geriausią, naujausią ir moderniausią savo versiją, kokia tik galima tapti. Nes vienintelis dalykas, kuris gali Jus sulaikyti – esate tik Jūs patys.

childporn

straipsnis apie hakerius, bet tai prie ko čia tie laivai? gerai, tas pats projektas, bet tai pavadinimas kad griežtinamos bausmės hakeriams, o pusė straipsnio apie laivus :D :D šaunūs žurnalistai
 
į temą: vistiek nieko jie nesugauna rimtesnio, tai koks skirtumas tie įstatymai

Artėja šventės, dažno mintys sukasi apie dovanas ir šilumą artimiems žmonėms.
 
Aš taip pat, kaip ir jūs, norėčiau džiaugtis šiais žemiškais dalykais, bet, deja, mes gyvenam LIETUVOJE, todėl VISADA atsiranda tas “geradaris“, kuris sugeba pagrobti iš mūsų – ir šypseną, ir gerus norus, ir puikią nuotaiką:(
 
Šiandien perskaičiau dienraštyje “Lietuvos Rytas” straipsnį, kurio tema: vaistininkų lengvatos. Taip pat perskaičiau nemažai internetinių komentarų šia tema po lrytas.lt tuo pačiu straipsniu.
 
Straipsnio nuoroda
 
Kaip farmacijos specialistas, kaip žmogus, rašantis savo internetiniame puslapyje apie daugeliui rūpimus klausimus, kaip vaistinės darbuotojas, kaip farmacinės veiklos vadovas, kaip farmacinės paslaugos teikėjas, kaip šeimos žmogus, turintis vaikų, pagaliau, kaip eilinis žmogus, leisiu sau pakomentuoti šį straipsnį. Daugeliui iš jūsų, komentaras nepatiks, bet aš to ir tikiuosi. Tiesiog parašysiu iš savo asmeninės patirties. O jos tikrai susikaupė nemažai, 25 metai darbo vaistinėje…
 
 
Kad žurnalistai atstovauja įvairaus plauko sutvėrimams – tikrai ne naujiena. Norėtųsi tik, kad tie straipsniai būtų rašomi, išklausius ne tik suinteresuotą pusę, bet atsižvelgus ir į daugiau nuomonių.
 
 
Ponia E. Kvedarienė, kuri yra vaistinių asociacijos ir vadovė, ir direktorė, tikriausiai atstovauja vaistinių tinklams. Kaip žinia, daugeliui tinklų vadovauja neturintys farmacinio išsilavinimo žmonės. Todėl – jie niekada nėra dirbę vaistinėje, niekada nepatyrę to, ką mes patiriame kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę!
 
 
Ir straipsnio pradžia prasideda nuostabiu sakiniu – “… farmacininkų darbo sąlygos jau seniai pasikeitusios.”
 
Taip, sutinku, sąlygos pasikeitusios ir ,deja, į blogą pusę. Nes prieš 20 ir daugiau metų vaistinėse dirbti buvo tikra palaima. Tai buvo šventovė visiems. Nereikėdavo išklausyti priekaištų, kodėl tam, ar kitam nėra akcijos, kodėl reikia primokėti, tiek ir tiek, kodėl viskas taip brangu. Negrasindavo žmonės, kad atleis iš darbo, paskųs vadovui ar kokiai tarnybai, nes jam tą dieną labai norisi ant ko nors išsilieti ir sugadinti nuotaiką, nebuvo tiek psichinių ligonių, ir tiek ligonių, kurie tiesiog yra priklausomi nuo vaistų. Nebuvo tiek narkomanų, kuriems visiškai tas pats, ar rytas, ar diena, ar vakaras, nes jam dozės reikia dabar. Norėčiau atsakyti tam internautui, kuris rašė: “…sėdi šiltose patalpose, kur jiems realiai niekas negresia…” Tai va, mielas rašytojau, sėdžiu aš tokioj vaistinėj, kurioje vasarą būna 35 laipsniai šilumos ( nors vaistai gali stovėti iki 25 laipsniu temp.), bobutės alpsta nuo karščio, mes gaiviname, po to, patys alpstame, o savininkas sako:
 
 
- Nėra galimybės jūsų vaistinėje statyti kondicionieriaus…
 
 
Ateina žiema. Kadangi vėl yra nežmoniškai taupoma, centrinis šildymas išjungtas. Palikti elektriniai keli radiatoriai. Temperatūra iš po nakties – 12-14 laipsnių. Vėl gi, vaistai gali stovėti nuo 15 laipsnių temperatūroje. Jau nekalbant, kad pažeistos vaistų laikymo sąlygos, kaip žmogui išdirbti visą dieną su šalančiom rankom, kojom? NIEKAM TAI NEĮDOMU!
 
Toliau – privaloma pietų pertrauka. Net instrukcijas pasirašome, kad turime daryti pertraukas valgymui, akių mankštai ir t.t. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu:( Gal kas nors man papasakos, kaip pavalgyti pagal instrukciją, jei aš dirbu 11-12 val. Ir per dieną manęs niekas nepakeičia? Užsirakinti neturi teisės. O gal kad nors pasakys, kaip per visas tas dvylika valandų nueiti į WC? Neužsirakinus vaistinės, nes tai griežtai draudžiama ir baudžiama. Žinot, ką pasiūlė mano kolegai tinklo savininkas?
 
- Septynias valandas žmogus ir pakentėti gali, o jei dirbi ilgiau, tai gali pampersą užsidėti. Bet užsirakinti vaistinės negalima.
 
 
Tai toks požiūris į žmogų.
 
 
Dabar apie atostogas. Kai ateina tas ilgai lauktas ir, atrodo, užtarnautas laikotarpis, rašai prašymą vadovybei. Tada gauni atsakymą:
 
 
“Jei susiradote žmogų, kuris jus pavaduos atostogų metu, išleisime jus”. Bet, atsiprašau, aš pagal darbo kodeksą turiu teisę į atostogas ir pamainą man turi surasti už tą reikalą atsakingi žmonės, pvz. personalo vadybininkas, nes jis už tai algą gauna!!! Atsakymas:
 
 
- Visi nori atostogų, todėl tarkitės, kuris ateis pas jus papildomai padirbti.
 
 
Ir kai aš pagaliau išeinu atostogų, žinau, kad kai sugrįšiu, turėsiu irgi kažką išleisti atostogų ir vietoj 7 val., atidirbtų savo vaistinėje, privalėsiu bėgti į kitą- dar 7 val., kad kažkas taip pat galėtų atostogauti… Kai atsisakai, tai tau pasakoma – TU PRIVALAI!!! Tai velniop tada tokias atostogas!
 
 
Dabar apie tai, kaip “… realiai niekas negresia“.
 
 
Atėjo kartą į vaistinę narkomanas. Paprašė, kad nupirkčiau kvepalus iš jo pigiau. Pasakiau, kad nereikia. Jis užrėkė, kad jam reikia širdies lašų, nes blogai jaučiasi ir kad greičiau tik sukčiausi. Aišku, daviau aš tuo lašus (juk neatvažiuos kokios nors kvedarienės ir neapsaugos manęs nuo jo). Jis atsisėdo ant grindų, išgėrė lašų. Vis tiek jam nepagerėjo. Pasiūliau iškviesti greitąją. Atsisakė. Pasėdėjo dar kelias minutes, išsiėmė iš kišenės pistoletą, pasidėjo ant grindų, šalia savęs. Lauke tamsu, žiema, aštuonios valandos vakaro, žmonių nėra. Aš vėl jam pasiūlau iškviesti greitąją, nes jam iš tikrųjų nelabai gerai. Jis atsisako, o aš mintimis šaukiu į vaistinę užeiti nors vieną žmogų. Deja, vakarais daugelis vengia kelti koją iš namų. Pagaliau jis paprašo iškviesti greitąją, įsideda į kišenę širdies lašus, ginklą ir laukia greitosios. Atvažiavo netrukus greitoji, išsivedė jį į mašiną, matavo spaudimą, kažką dar darė ir po kelių min. išsivežė jį. Medikus įspėjau, kad pas jį kišenėj ginklas. Smagu, kad šį kartą viskas baigėsi laimingai. Sakysite, į policiją reikėjo skambinti? Bet aš ten liksiu dirbti ir vadovybė man tikrai neskirs apsaugos, o jei jis sugrįš? Aš noriu dar pagyventi:)
 
 
Toliau, kitas atvejis.
 
 
Ir vėl narkomanas – nusipirko švirkštą, injekcinio vandens ir susileido į kirkšnį dozę, čia pat, šalia manęs. Tai gerai, kad jis turėjo tą prakeiktą dozę! O jei jam būtų pinigų trūkę ant dozės?
 
 
Kitas narkomanas pasiūlė “snukį išmalti“, jei neduosiu Relanium tab. (Psichotropai). Ir ką man tuomet patartų daryti tie popieriniai- kanceliariniai klierkai, kuriantys įstatymus? Nes šiam vaistui reikia recepto, o narkomanas jo tikrai neturi. Nusižengti taisyklėm ir duoti, ar bandyti žaisti su likimu?
 
 
O kur dar tie benamiai, ateinantys pilnom kelnėm pasišildyti šaltą žiemos vakarą. Jis pabūna kelias minutes, o vaistinėj neįmanoma būti kelias valandas. O ką pasakyti klientams? Kad kanalizacijos vamzdis trūko? O kaip su utėlėm ir kitais parazitiniais gyviais?
 
 
Tai va, kokia rami ir šilta vieta, kurioje dirba vaistininkai. Taip, sutinku, narkomanas visur gali ateiti, bet prekybos centre žmonių daugiau, yra kameros ( daugelyje vaistinių, deja, tik butaforinės, nes ir tokiems dalykams intensyviai taupoma), galų gale – apsauga. Bet svarbiausia, kad vaistinėse yra narkomanų pagrindinės prekės – švirkštai, vaistų skiedėjai ir narkotiniai ir psichotropiniai vaistai. Ir narkomanai tai puikiai žino. O kiek sergančių AIDS ir ŽIV nešiotojų, kiek sergančių TBC ir hepatitu C ? O sergantys virusinėmis infekcijomis? Tokie tikrai vengia vaikštinėti po prekybos centrus, o lekia pirmiausia į vaistinę. Taip kad labai didelis klausimas, kada buvo dirbti pavojingiau, ar kai buvo vaistų gamyba, ar kai jos beveik nebeliko? Beje, jei šalia stovės supakuoti dėžutėje B grupės vitaminai, jau po kelių valandų jie bus įsigėrę ir į plaukus, ir į odą.
 
 
Kam reikia šito įstatymo dėl sutrumpintų farmacijos specialistų atostogų ir darbo laiko pakeitimo?
 
 
VIENAREIKŠMIŠKAI - vaistinių tinklų savininkams. Kaip galima drįsti parašyti, kad mes daugiau dirbsim ir todėl daugiau užsidirbsim? Aritmetika labai paprasta.
Jei mano darbo sutartis yra ne valandinė, o už etatą – 1700 ( neatskaičius mokesčių ), vadinasi aš, pakeitus įstatymą ir prailginus darbo valandas gausiu tuos pačius pinigus, nes mano sutartis bus su tais pačiais 1700, tik kitu valandų kiekiu. Bet kadangi tos papildomos valandos bus privalomos pagal etatą, tai mano alga nepadidės nei centu. Bet geriau pakalbėkime apie tai, ką jau rašiau ne vienam savo straipsnyje – apie reitingus. Tada reikia atvirai ir rašyti, kad alga padidės todėl, kad mes daugiau valandų dirbsim, todėl daugiau parduosim vaistų, o jei parduosim daug tų vaistų, kurių reitingai didžiausi, tai ir uždirbsim daugiau. Ir tik dėl to, kad kelsim kažkam apyvartą, siūlysim ko reikia, ir ko nereikia, proteguosim įvairias firmas, žodžiu, ne visi, bet daugelis dirbs pagal jam priimtiną sistemą ir pagal savo sąžinę.
 
 
Tai gal vis dėlto ne nuo to pradedama? Gal reiktų pirma žurnalistams pradėti aiškintis, kokiu būdu ir už kokias pinigų sumas patenka tam tikrų firmų vaistai į kompensuojamųjų sąrašus, kokias pozicijas tuose sąrašuose užima viena, ar kita firma, kodėl vienam gamintojui suteikiama didesnė valstybės dotacija, o kitiems – mažesnė kompensuojamųjų prekių sąrašuose? Kodėl atstovai vis dar prašinėja vaistinėse, kad mes pardavinėtume jiems naudingus vaistus? Kodėl jų niekas nekontroliuoja?
 
 
Nuoširdžiai sakau, kad visos profesijos yra savaip pavojingos, įtemptos, sunkios ir nelyginu jų su sava. Bet šis straipsnis ir šis įstatymas palietė mano specialybės žmones. Ir tai nereiškia, kad darbą vaistinėje iškeliu aukščiau kitų profesijų. Visi darbai yra verti pagarbos ir už visus juos turi būti atitinkamai įvertinta ir sudarytos visos sąlygos, kad kuo mažiau specialistų emigruotų.
 
 
Todėl mažiau niurzgėkite, mažiau pykite ant viso pasaulio, o geriau palaikykite morališkai prieš besisukančią biurokratinę mašiną:)
 
 
P.S. Ir nemaišykite vaistinės darbuotojų su vaistinių savininkais. Gal jie ir statosi namus iš farmacijos verslo, bet tikrai tai daro ne paprasti samdomi darbuotojai, kurie aukoja savo sveikatą dėl kitų gerovės. Mes dirbame už vidutinę algą Lietuvoje, kuri nekyla eilę metų…
Ir visi, kurie dar esame čia, su jumis, Lietuvoje, vis dar naiviai tikime, kad ir į mūsų kiemą ateis šventė :)
 
 
Ačiū visiems už kantrybę :)
 
http://vaistininkouzrasai.lt

i see what u did there

Iš serijos:
 

 
Beje, labai didelę diskusiją sukėlė vienoje iš facebook grupių:)

Not sure, if serious or just trolling.