Augustris

Per savo ilgą amželį mačiau visko - kaip susikūrė uždarbis.lt, kaip tobulėjo elektronika, kaip gimė sesutė, kaip Gedimino prospektu žygiavo gėjai. Net kaip šuniukas tvarkė katytę - ir tą mačiau... Bet nemačiau, tiksliau sunkiai įžlibinau vieną dalyką - mąstantį jaunimą:
=Jaunimą, kuris žinotų, kad egzistuoja temų paieškos funkcija uždarbyje.
=Jaunimą, kuris prieš kurdamas tas pačias temas paskaitytų jau sukurtas.
=Jaunimą, kuris būtų labiau apsisprendęs.
=Jaunimą...
=Jaunimą...
=Jaunimą...
 
Kalbu aš apie uždarbio jaunimą, kuris kiekvieną dieną išstenėja po temą "kur stoti būsimam programuotojui?" arba "nafik man tas diplomas, bet gal rimtai studijuoti?". Nusiraminkit, jaunimas, aš jums padėsiu. Net šrifto pakeisti nepatingėjau dėl jūsų, reiškia tikrai padėsiu.
 
 
Studijų privalumai:
1. Studijuodamas būsite studentas ir turėsite valstybės nustatytą statusą, kuris jums bus naudingas tuo, kad kol studijuosite, tol būsite atleistas nuo įvairių prievolių, pavyzdžiui, karinės tarnybos, kuri šių dienų aktualija.
2. Valstybė yra nustačiusi tam tikras sąlygas tik jums. Kol esate studentas, jums nereikia mokėti privalomojo socialinio draudimo mokesčio (PSD). Jeigu norėtumėte kurti savo verslą būdami studentai (tai tikrai sveikintina), PSD mokesčiais rūpintis nereikėtų - tai valstybės iniciatyva. Taip pat lankantis poliklinikoje ar kitose valstybinėse gydymo įstaigose neprivalėsite susimokėti.
3. Valstybė jums, mielieji, suteikia daug nuolaidų, pavyzdžiui, transporto. Būdami studentais galėsite už mažą fiksuotą mokestį miesto transportu važinėti pas savo grupiokų merginas ir jas palinksminti (guci guci). Apskritai, valstybė investuoja į jus (finansuoja studijas).
4. Prie jūsų išlaikymo, mielieji, prisideda ne tik valstybė, bet ir šimtai bendrovių, kurios suteikia nuolaidų tik jums. Viena iš tokių bendrovių ir Tele2, studentams paruošusi net specialų mob. ryšio planą.
5. Studijuodami turėsite 4 metus arba 48 mėnesius, arba apie 200 savaičių, per kurias galėsite papildomai tobulėti. Ar įsivaizduojate, kiek per šį laikotarpį galima perskaityti knygų? Būtent - perskaityti knygų, o ne išdulkinti panų. Jeigu studijų laikotarpį skaičiuosite išdulkintų panų ar išgertų alaus butelių skaičiumi, iš jūsų bus specialistai tokie, kaip iš Upelio turinio valdymo sistemos - rimtas Wordpress konkurentas.
6. Kadangi būsite studentai, jūs vis dar skaitysitės kaip mokinai, išlaikomi ne tik valstybės, bet ir tėvų (bent jau galinčių tai leisti ir suprantančių, kad mokslas svarbiau už darbą spaudos kioske). Jeigu tėvai nepasiturintys ir pinigų reikia taip pat kaip ir žinių, galima teikti specialybines paslaugas (bent jau kažką minimaliai), bet jokiu būdu ne dirbti darbą kokiu padavėju - juk jūs ne koks medikas, negalintis teikti paslaugų be diplomo. Iškart patariu nesusigundyti lengvu uždarbiu kokiam gėlių turguje, nes taip tik darysite sau meškos paslaugą. Jeigu tikrai reikia pinigų, stenkitės naudoti savo specialybės žinias ir tik tuomet, jeigu jų visiškai neturite, dirbkite kažkokį kitą darbą.
7. Studijos pagerins jūsų valią ir suteiks disciplinuotumo. Keltis anksti ryte, naudotis bendrabučio "privilegijomis" (jeigu ten gyvensite), kasdien mokytis net nebūtinai tai, kas jums visiškai reikalinga, kęsti kandžius dėstytojų komentarus (retai taip nutinka) - to jums reikia, kad išugdytumėte pakantumą, disciplinuotumą ir įgautumėte valios. Būdamas atsakingas ir pareigingas studentas jūs išmoksite planuoti savo laiką ir darbus (prioritetais) - ne tik tam, kad laiku atsiskaitytumėte darbus, bet ir tam, kad pradėtumėte sau - atrastumėte laiko kokybiškam poilsiui, pramogoms. Juk geras specialistas niekada nekels šiknos nuo kėdės kai jam paskambins pusgirtis draugelis ir pasiūlys pasivažinėti naujutėlaičiu Škoda Šikoktavia. Antraip jis nebus geras specialistas - kas per kompetencija, jei svarbius darbus spontaniškai iškeičia į draugeliu įšikius.
8. Studijuodami susirasite naujų pažinčų. Ne tik draugų. Šiais laikais dėstytojai ne visi sovieticus stiliaus, kuomet juos net pakalbinti baisu. Yra ir tokių, kurie gali būti puikūs draugai neperžengiant tam tikrų ribų. Jie gali jus ne tik mokyti ir įvertinti, bet ir nukreipti tinkamu keliu - siųsti į renginius, rasti darbą ir panašiai. Apie pažintis su bendrakursiais, kurie galbūt kada nors taps jūsų kolegomis, jau net nekalbu. Kiek žinau, po kai kuriuos universitetus vaikšto įmonių atstovai ir tiesiog griebte graibsto darbuotojus. Be to, studijų metų teks praktikuotis, todėl pažintys su įmonėmis bus neišvengiamos. Taigi, sąžiningai mokantis gali pasisekti dvigubai - įgausite ne tik žinių, bet ir pažinčių. Dėstytojams tikrai patinka geri studentai, nors nemuša ir blogų.
9. Pamiršau paminėti, kad jeigu gerai mokysitės, periodiškai gausite ir stipendiją, kuri ypatingais atvejais gali siekti net kokį 100 eurų ar daugiau.
10. Studijuodami galėsite naudotis įvairia literatūra, kadangi kiekvienas universitetas jų turi labai daug. Tai jums nieko nekainuos. Ir patikėkite, ten yra tokių knygų, kokių nerasite internete.
11. Studijų programos yra paruoštos kažkokios tai ministerijos, kur dėdės ir tetos sėdi. Paruoštos jos taip, kad per 4 metus taptumėte ne siauro profilio specialistai. Tai reiškia, kad į jūsų galveles su kateteriu pumpuos ne tik specialybės žinias, bet ir kitokias. Pripažįstu, kad visos jos nebus naudingos, bet kai kurios tikrai pravers gyvenime ir galbūt praplės jūsų akiratį (tiksliau, jeigu nesate išsigimęs genijus, tai tikrai turėtų praplėsti).
12. Pagalba - visada online. Kartais gi būna, kad googlini googlini, bet nerandi to, ko ieškai. Atrodo užduodi paprastą klausimą tai mašinai, bet ji vis tiek spardosi. Štai dėstytojai nesispardys - užduosi jiems klausimą, kuris susijęs su einamuoju dalyku, tai jie ims ir atsakys - nereikės nei googlinti. Geras, ar ne? Kitaip tariant, sutaupysite daug laiko. Be to, internete sunku atsirinkti informaciją gerą nuo blogos, juk jame gali rašyti bet kas - ir ką tik gimęs kūdikis, ir Ostapenko. O atsakymą į užduotą klausimą išgirsite tiesiai iš kompetetingo specialisto lūpų.
13. Studijų programos paruoštos taip, kad nereikėtų mėtytis. Įgausite įvairiapusiškų pagrindų, ne tik specialybinių. Programuos paruoštos taip, kad iš jūsų išaugtų tikrai geri specialistai (iš dalies todėl lietuviai garsėja kaip geri IT specialistai). O dabar įsivaizduoktie, kad mokytumėtės savarankiškai. Ir kaip tai darytumėt? Kurtumėte muzikos svetainę su plain PHP? Ir ką jūs išmoktumėte? Gerai, nieko nesakau, gal ir taptumėte geri programuotojai, bet vargu ar mokėtumėte dirbti su kokiu Office paketu, nes jūs jo paprasčiausiai nepaliestumėte. Sakysite man, kam jo reikia? Pasakykite tai savo būsimam darbdaviui.
14. Universitetas jums suteiks ne tik žinių, bet ir resursų. Pavyzdžiui, turėtumėte gauti galimybę naudotis el. paštu, hostingu, galbūt net serveriu. Apie naudojimąsi kompiuteriais jau net nekalbu. Taip pat yra galimybė gauti pigiai arba net nemokamai tam tikras programas, kadangi universitetai su daug kuo būna pasirašę bendradarbiavimo sutartį. Apskritai, jūs kaip studentai turėsite daug privilegijų.
15. Išmoksite gyventi savarankiškai. Jeigu jums teks studijuoti kitame mieste, tai gyvensite naujame būste. Gyvensite savarankiškai, todėl tikrai šmoksite daugiau nei mokėjote iki tol. Tai puiki gyvenimo mokykla, nors su posakiu, kad studentui privalu pagyventi bendrabutyje, nesutinku.
16. Gausite diplomą, kuris įrodys jūsų žinias ir su kuriuo galėsite įsidarbinti į įstaigas, kurios jo prašo (dažniausiai tai valstybinės įstaigos - Blackbeard papildymas).
 
 
Studijuojami dalykai:
Šiek tiek paanalizuosiu, ką studijuoja programuotojai. Turbūt jau visi žino, kad programuotojams rengti yra programų sistemų studijų programa. Vienur ji gali vadintis vienaip, kitur kitaip. Dėstomi dalykai kaip diena ir naktis tikrai nesiskiria, skirtis gali tik kokybė (kur studijuoti - čia jau atskira tema). Pažvelkime į VU programų sistemos dalykėlius.
 
Aprašas:
 
Kiekviename semestre mokysitės 6 dalykų. Beveik visi jie - specialybiniai.
 
1 semestras:
=Matematika programų sistemoms. Visokios matricos ir panašiai. Dalykas labai svarbus nėra, bet turėti algebrines žinias bent minimaliai programuotojams reikia - su matricomis jie susiduria tikrai.
=Diskrečioji matematika. Tai naudinga matematikos šaka, kuri tikrai reikalinga programuotojui. Pradedant būlio funkcijomis, baigiant informologija. Iš visų matematikos šakų ši arčiausiai IT.
=Kompiuterių architektūra. Sužinosite kaip veikia kompiuteris. Tiksliau, jo operacinė sistema ir panašiai. Šį dalyką galima mylėti arba nekęsti, kitaip nebūna. Arba galima suprasti, arba nesuprasti - bet jeigu nesuprasite, tai jokio malonumo.
=Procedūrinis programavimas. Tai tokia kaip introdukcija į programavimą, panašiai kas ir mokykloje, tik aišku, užduotys gali skirtis. Vėliau pamažu atsisveikinsite su procedūromis ir turbūt, kad pereisite prie objektų.
=IT ir komunikacijos įgūdžiai. Nuo Office pradmenų iki psichologinių aspektų. Šis dalykas iš esmės padeda lavinti save kaip asmenybę, ne tik kaip programuotoją. Aišku, galėtų būti ir nesujungta nemaža dalis dalykų į šią paskaitą, bet yra kaip yra.
=Anglų kalba. Čia jau nėra ką komentuoti, tiesiog anglų kalba, susijusi su specialybe. Gali atrodyti nuobodu, gali atrodyti vieniems lengva, kitiems sunku.
 
2 semestras:
=Matematika programų sistemoms. Matematika tęsiasi.
=Algoritmų teorija. Dalykas gan rimtas ir svarbus, nes realizuoti algoritmą programavimo kalba - programuotojo uždavinys, o tam, kad kodą būtų lengviau parašyti, sugalvoti, ar išvis suvokti, reikia susipažinti su įvairiais jau egzistuojančiais algoritmais. Pats algoritmų kūrimas įprastai nėra programuotojo reikalas, tačiau pagrindus turėti svarbu.
=Algoritmai ir duomenų struktūros. Kaip suprantu, čia tas pats kas ir aukščiau, tik prisideda duomenų struktūros. Nors galbūt šis dalykas grynai IT, o ankstesnis - matematinis. Ties šia vieta galėtų pataisyti studijuojantysis.
=Objektinis programavimas. Štai čia prasideda tikrasis programavimas, kuris ir turėtų tapti jūsų kasdienybe
=Anglų kalba. 1 semestro tęsinys.
 
3 semestras:
=Programų sistemų inžinerija. Susipažinsite su programų kūrimo teorija nebūtinai iš programavimo pusės, juk reikia mokėti tinkamai struktūrizuoti produkto kūrimo darbus ar paruošti programą leidimui.
=Duomenų bazių valdymo sistemos. Pavadinimas kalba už save. Šios paskaitos tikrai suteiks labai reikalingų žinių - duomenų bazės yra šiandienos IT pasaulio svarbi dalis.
=Objektinis programavimas. Jis tęsiasi.
=Matematinė logika. Iš tiesų tai 1 semestre pamatytos diskrečiosios matematikos dalis. Ji įterpiama kaip atskiras dalykas turbūt todėl, kad yra plati, pusiau filosofinė. Dalykas gali atrodyti rimtas ir užkabinantis ir įdomus, arba visiškai neįdomus ir nuobodus.
 
4 semestras:
=Programų sistemų inžinerija. Mokomės ir toliau programų inžinerijos meno.
=Matematika programų sistemoms. Matematika vis dar tęsiasi (bet jau ir baigiasi).
=Kompiuterių tinklai. Kaip ir išmanyti kompiuterio veikimo bazinius principus, taip ir suprasti, kaip veikia ir kaip administruojami kompiuterių tinklai - programuotojui neturėtų būti bėda. Iš tikro, tai naudingas dalykas ir žinios tikrai nepakenks, nors tai ganėtinai plati sritis, bet gal ji jums taip patiks, kad nuspręsite tapti tinklų administratoriais (kuo dirbsite baigę šią studijų programą, priklauso tik nuo jūsų).
 
5 semestras:
=Programų sistemų testavimas. Išmoksite testavimo teorijų. Juk reikia, kad sukurtas produktas veiktų, o jei nereikia, tai užleiskite studijų vietą labiau motyvuotam asmeniui.
=Interneto technologijos. Kaip ir pavadinimas pasako, susipažinsite su interneto technologijomis. Šiuo atveju tai nebus kažkoks HTML (jis jau regimas 1 semestre). Čia susipažinsite su XML ir panašiomis sąvokomis, pažvelgsite į svetainių kūrimą-architektūrą giliau.
=Žmogaus-kompiuterio sąveika. Šis dalykas padės suprasti, ko reikia vartotojams. Nors skambėti gali vienaip, bet susipažįstama labiau su grafinėmis subtilybėmis ir vartotojų poreikiais, iš ko suprasite, kaip geriausiai paruošti programos vaizdą vartotojui.
=Programų sistemų projektavimas. Apie šį dalyką nepasakysiu nieko. Skamba panašiai kaip į programų sistemų inžineriją, bet skirtumų, matyt, yra.
 
6 semestras.
=Programų sistemų kūrimas. Dar vienas kabliukas, kurio paaiškinti negaliu.
=Profesionalumas ir etika. Labai vertingas dalykas yra ta etika, tik mažai kas supranta. Nespecialybinis dalykas, bet ir gerai, nes jų ir taip nėra daug.
 
Daugiau neberašau, nes pagrindas jau yra. Praleidau tokius dalykus kaip kursiniai ar praktiniai darbai, taip pat pasirenkamuosius modulius. Jų yra ne viena dešimtis, dalis specialybinių, dalis ne.
 
Taigi, kaip matote studijuodami susidursite su įvairaus plauko dalykais, kurių daugumos įprastame gyvenime bent jau plačiai tikrai nepaliestumėte. Įgausite svarbius pradmenis, kurie tikrai svarbūs tam, kad:
=Susidomėtumėte ir turėtumėte norą tobulėti.
=Taptumėte geri specialistai.
=Rastumėte gerą darbą.
 
Studijos iš jūsų nepadarys specialistų, tačiau suteiks galimybę tokiais tapti tokiu atveju, jei dirbsite papildomai. Kitaip... Kas iš jūsų bus. Daugiausiai - vidutiniokai. Bet ir jie daug dirba, jeigu yra negabūs, nes sakoma, kad juodas darbas atsiperka ir kvailiui.
 
Įgavę studijų patirties jūs jau žinosite kur bazuotis ir manau, kad nesimėtysite prie nereikšmingų veiklų, kokiomis galbūt užsiėmėte iki tol. Geras specialistas gali diplomo ir neturėti, tačiau svarbiausia ne jis, svarbiausia - studijų procesas ir jo teikiami privalumai. Su pagrindiniais aspektais jūs jau susipažinote, dabar galite pagalvoti - gal visgi verta studijuoti?

Šlykšti 9gag kopija. Sugalvokit ką nors savo. :)

Tie kurie numeta užduoti neparodę jokios iniciatyvos ją išspresti pačiam, neturi jokios intecijos gilintis, tiesiog nori kad kažkas išpsrestu. Tokie manau neturėtu aplamai eit į programavimo studijas ir užimti vietas tiem kurie tikrai nori.
Mokestis suteikia bent kažkokia "baudą" už tai kad nesimoko ir nesigilina.
Tokie nemokamų pietu prašymai visuose rimtose programuotoju grupėse yra trinami ir baninami, nes tai nekonstruktyvu ir propaguoja sukčiavimą, nesąžiningą konkurecija studijose. Galbut tas trintukas kažkam atims (kad ir juokingo dydžio) stipendiją univėre.
Nesusimastėt apie tai ?
Ir aplamai manau prašyti kitų kad už tave padarytu tavo darbą be atlygio yra nepagarbu.
 
Jai kam truksta praktikos sprendžiant tokias užduotis siūlau eiti čia, http://hackerrank.com , bent gausite virtualų medalį.

Google leido šioms 12 šalių kelt mokamus apps'us į Google Play: Bulgarija, Lietuva :), Kipras, Malta, Latvija, Estija, Panama, Dominikos Respublika, Hondūras, Bolivija, Bahreinas ir Jamaika. Kainos leidžiamos lietuviams nuo 0.50€ - 199€.
 
http://www.androidcentral.com/google-expands-play-store-merchant-account-registrations-12-new-countries
 
https://support.google.com/googleplay/android-developer/table/3539140?hl=en&rd=1

Gal bandyk užeit į vaizdopamokos.lt

Radau gan įdomų straipsnį, kuris šiek tiek remiasi Žako Fresko teorijomis bei pastebėjimais. Manau, jog bent keliems iš forumiečių bus įdomu skaityti ir pasvarstyti šia tema.
 
Taigi, ar kada bandėte į savo ar kitų gyvenimą pažvelgti iš “aukščiau”? Įsivaizduoti, kad pasaulis – tai tiesiog didelė žaidimų lenta, kurioje jūs bandote kažką laimėti? Aš pabandžiau ir pašiurpau mūsų realybės iliuziškumu. Pasirodo, nėra jokios realybės. Tai tik itin tobulo žaidimo sukurta iliuzija. Bet užbėgu įvykiams už akių. Pradžiai norėčiau pakalbėti apie tendenciją, kurios mes niekaip nepastebime…
 
Žaidimai, žaidimai. Stalo, lauko, virtualus, socialiniai, sekso – kokių tik pageidausite. Panagrinėjus žmogaus gyvenimą, atrodo, kad visas jo gyvenimas – tai tik daugybė įvairiausių žaidimų, kuriuos jis žaidžia vienu ar kitu tikslu. Ir kuo toliau mes judame, tuo vis įdomesnius ir keistesnius žaidimus žmogus sukuria. Turbūt, tiesiogiai, tai suprantama. Bet pažvelkime, kiek yra dalykų gyvenime, kurių mes nevadiname žaidimais. Šeima, vaikai, darbas, visuomenė, civilizacija… Retas, kuris pasakys, kad tai žaidimas. Daugumai – tai tikrų tikriausia realybė ir joks vaikiškas žaidimas. O kas jei jie klysta? Kas, jei viskas, kas mus supa yra tik vienas didelis žaidimas? Žaidimas vardu realybė, vardu gyvenimas. Suprantu, stiprus pasakymas. Prieš šimtmetį, už tokio lygio pasisakymus, tiesiog sudegindavo ar akmenimis užmėtydavo. Mūsų laikai šiek tiek tolerantiškesni. Gausi vieną kitą išpeikimą ir tuo viskas pasibaigs.
 
Vienaip ar kitaip, aš tokį klausimą nebijau užduoti. Nebijau paklausti: ar gyvenimas ir viską ką mes darome kartais nėra žaidimas, kurio taisyklių mes visiškai nežinome ir net nenorime žinoti? Nors esu dar pakankamai jaunas ir su nedideliu bagažu patirties, tačiau niekaip negaliu sutikti su visų taip suprantama realybe. Tokį nesutikimą aš galiu pagrįsti (bent jau sau).
 
Pirmas ir labai svarbus klausimas yra, kas leidžia daryti net tokią prielaidą, kad mūsų egzistuojama realybė yra tik vienas didelis žaidimas? Fantastikos, filmų ir animacijos mėgėjams į pagalbą ateina žymūs kūriniai, tokie kaip “Ghost in the shell” ar “Matrix”. Ten kalbama apie tai, jog mes išties gyvename virtualiuose pasauliuose sukurtuose dirbtinio intelekto. Apie tai nesiplėsiu, tačiau tuo noriu pasakyti, kad nors tai ir fantazijos vaisius, bet jis turi labai gilią prasmę. Tik viskas daug paprasčiau. Nėra jokių piktų robotų. Kam dar kartą perkurti tai, kas jau tobulai sukurta? Gyvenimas, juk tėra ištisas žaidimas…
 
Tačiau grįžtant prie prielaidos egzistavimo galimybės. Ar jums neatrodo keista, kad kažkodėl žaidimai, o šiuo žodžiu turiu omenyje bet kokią veiklą, kuri suteikia pageidaujamą rezultatą, yra itin trokštamas dalykas? Faktiškai viskas, ką žmogus daro yra orientuota į kuo didesnių, įdomesnių žaidimų sukūrimą? Vieni tai gali vadinti pramogomis, kiti technologiniu progresu, bet absoliučiai viskas, ką žmogus daro, tėra bandymas žaisti įvairius žaidimus ir taip patirti malonumą. Nenoriu to suprimityvinti iki kompiuterinių žaidimų lygio, bet būtent jie yra idealus pavyzdys, kaip žmonės stengiasi pabėgti nuo realybės. Ir ne tik jie. Imkime fantastikos ir fantazijos kūrinius. Knygos, filmai, animacija. Atrodo, kad viskas kas yra daroma yra daroma, kad sukurti kuo realistiškesnį žaidimą. Ir nebūtina taip toli bėgti į fantazijos pasaulius. Muilo operos, realybės šou, net siekis sukurti šeimą tėra noras pažaisti tuos smulkius žaidimus.
 
SUB ŽAIDIMAI
 
Aš niekaip negaliu atsistebėti, kiek išties žmogus įdeda pastangų kurdamas ir tobulindamas žaidimus. Toli žvalgytis nereikia, pažiūriu į savo gyvenimą ir matau, kad darau lygiai tą patį. Bet tada kodėl, vieniems tai sekasi geriau, o kitiems prasčiau? Nors ne. Taip galima teigti tik žiūrint iš šono. Išties, nežinau ar šiame pasaulyje yra žmonių, kurie žaidžia gyvenimą. Vietoj to, dauguma bėga į primityvesnius ir paprastesnius žaidimus. Galbūt, mums per sunku žaisti gyvenimą? Geras klausimas, kuris reikalauja atskiro panagrinėjimo. Bet apie tai kiek vėliau. Noriu užakcentuoti prielaidos egzistavimo galimybę. O su ja yra taip, kad ji nei įrodoma, nei neįrodoma. Paprastam žmogui tai atrodo neįtikima ir nelogiška. Ir nesistengsiu to įrodinėti, tačiau galiu pasakyti, kad pasigilinus į kvantinės ir teorinės fizikos pasaulį, tai tampa bauginančiai realu. Yra net teorijų, kurios tvirtina, kad realybė yra tokia, kokia ją susikuri. Ji nėra kažkas bendra ir visiems vienodo. Bet paliksiu tai fizikams nagrinėti. Geriau panagrinėkime paraleles.
 
Kuo skiriasi gyvenimas nuo žaidimo? Paprastumo dėlei nuo šiol žaidimu vadinsiu virtualios realybės simuliatorius. T.y kompiuterinius žaidimus. Kuo ji skiriasi nuo realybės? Bet kuris sveiko proto žmogus iškart pasakytų, kad tai, kas vyksta žaidime, tėra skaitmeninė informacija. Jokio lytėjimo, jokio skausmo, jokios atsakomybės ir, beabejo, jokios mirties. Viskas čia suprantama. Bet ar tai tikrai validus argumentas? Taip, šiuo metu yra taip, bet, galbūt, tik dėl to, kad mūsų technologijos dar nesugeba perteikti tokio lygio realistiškumo? Kokie dar argumentai gali būti lyginant žaidimą su gyvenimu? Asmeniškai, man sunkoka sugalvoti, nes viskas atsiremia į technologijas. Tai jei (kai) mes pasieksime tokį technologijų lygį, kad galėsime visų 100% pasinerti į virtualią realybę – kas atskirs, kas tikra, kas ne? Aha! Tikiu, kad kažkam kilo mintis: “Aš žinosiu, kad tai netikra”. Žinosite? O ar tikrai? Ir dar svarbesnis klausimas: Ar norėsite žinoti?
 
Štai čia ir prasideda linksmybės, jei atvirai. Kartais net pats painiojuosi apie tai galvodamas. Įsivaizduokime naujausios kartos žaidimą su fantastiniu pasauliu, personažais ir galimybėmis. Jaunoji karta tokius žaidimus greitai pamėgsta ir žaidžia valandų valandas. Tai vadinami MMORPG. Juose simuliuojama kone viskas. Nuo kasdieniškų dalykų, kaip apsirūpinimas maistu, iki personažo asmeninių įgudžių tobulinimo ir įspūdingų kovų su išgalvotais monstrais ar kitais personažais. Tai yra žaidimas. Žmonės tą supranta ir žaidžia. Nors būna atvejų, kai žaidėjai tiek į tai pasineria, jog praranda kontaktą su “realiu” pasauliu. Pastebėkite kabutes “realiu”. Taip sakau todėl, kad visgi negalima teigti, jog viena yra tikrai realu, o kita ne.
 
O dabar kas yra gyvenimas? Gimimas (naujo personažo sukūrimas), augimas, mokymasis (personažo tobulinimas), darbas (apsirūpinimas reikmėmis žaidime), pramogos (pvz. kovos žaidime), tobulėjimas (žaidimo įvaldymas). Panašumas juk akivaizdus. Žinoma, jau girdžiu kažką sakant, žaidime nėra mirties ir nėra atsakomybės, todėl tai ir yra žaidimas. O ar tikrai? Atsakomybė tikrai yra ir gana rimta. Ją susikuria patys žaidėjai. Visur yra savos taisyklės. Ir jei nenori pasitraukti iš žaidimo ar būti išmestas – privalai jų laikytis. Taip pat, kaip ir gyvenime. Kas dėl mirties klausimo… Štai čia yra dar linksmiau ir baisiau.
 
Žaidime fiziškai nemirsi. Ir netgi virtualiai nemirsi. Dažnai žaidėjui suteikiama galimybė pakartoti viską nuo ankstesnio taško ar atgimti. Ir viskas tampa daug paprasčiau. Tačiau, išties dideli žaidimų fanatikai labai mėgsta vieną galimybę. T.y pasirinkti, kad personažas gali mirti tik vieną kartą. Po to, vėl viską reikia pradėti iš pradžių. Nieko neprimena? Man, šiek tiek mūsų gyvenimą… Bet visgi dar yra skirtumas, kad žaidime žinai, kad mirsi ir galėsi iš naujo pradėti, o gyvenime – mirties bijo visi, nes nežino, kas bus po jo. Religija tikina, kad yra pomirtinis gyvenimas, kad yra atgimimas, mokslas to įrodyti negali. Kiti mano, kad miršti ir viskas, nieko iš tavęs nelieka. Kad gyvenimas yra tik vienas. Daugybė žmonių, daugybė požiūrių. Tačiau čia aš pastebiu dar vieną įdomų momentą. Kaip ir minėjau anksčiau, mūsų sukurti žaidimai yra itin primityvūs. O dabar nors akimirkai įsivaizduokime, kad gyvenimas, tai išties žaidimas. Bet to negana, įsivaizduokite, kad esate ne naujas žaidėjas, o jau ne kartą žaidęs. Dabar sau nuoširdžiai atsakykite į du klausimus: ar norėsite žinoti, kad jau žaidėte? Ir ar norėsite žinoti, kad mirtis, tai nėra žaidimo pabaiga? Bet kuris užkietėjęs žaidimų fanatikas pasakytų, kad jokiais būdais. Tai iškart sumažintų visą įdomumą, nes jau žinotų daugybę dalykų, o žaidžiant žinant, kad nemirsi, tiesiog neįdomu. O kartoti žaidimą tuo pačiu scenarijumi ir žiniomis yra mažų mažiausiai įdomu ir retas, kuris tai daro.
 
Skamba neįtikinamai? Manote, kad norėtume viską žinoti? O tada kam taip suprimityvinti tobulą žaidimą, kurį vadiname gyvenimu? Jei tobulas žaidimas – tobulai ir žaiskime? Suprantu, kad mintis tiesiog “nupučia”. Tai, ką aš matau savo akimis, yra visiškas tobulo žaidimo ignoravimas ir žaidimas primityvesniais variantais. Tikiu, kad jaunesnioji karta mano mintį pagauną. Vyresniems, nemačiusiems arba mažai mačiusiems virtualaus pasaulio, turbūt sunku suprasti. Galbūt, vėliau, man pavyks išplėtoti mintį ir jiems suprantama kalbama. Sekanti man įdomi tema – sub žaidimai.
 
O KAS JEIGU?
 
Jaučiu, kad jums kirba mintis apie tai, kad jei mes priimtume gyvenimo kaip žaidimo teoriją, kas būtų toliau? Kaip viskas yra? Kodėl mes čia? Ką pasirinkome pažaisti? Į šį klausimą norėčiau atsakyti nukeldamas jus į beribę erdvę, kurioje jūs esate ir viskas, ir niekas, ir vieną ir daugybę, kurioje esate absoliutas. Įsivaizduokite, kad iš visų pusių jus supa žvaigždės. Jus galite pavirsti į ką norite, galite būti kur norite, kaip norite. Jokių ribų. Staiga priešais jus atsiranda mūsų planeta – Žemė. Atminkite, kadangi esate absoliutas, jus negalite nieko pajausti, patirti. Jus negalite vertinti, nes jūs neturite atskaitos taško. Jūs tiesiog egzistuojate ir turite visas įmanomas žinias apie mus supančią erdvę. Jums pavaldi tiek materija, tiek erdvė.
 
Ko jūs tada norėtumėte? Iš principo, aš piešiu jums Dievo vaizdą. Galite daryti bet ką, visiškai bet ką. Bet ar matote ko trūksta? Neapsunkinsiu jums galvos: jums trūksta potyrio. Kas iš to, kad jūs viską žinote ir viską galite, jei jūs negalite to patirti ir įvertinti? Ir tai suprantama, juk jūs – absoliutas. Kaip patirsite džiaugsmą, be skausmo? Kaip patirsite meilę be neapykantos? Kaip jausite juoką, jei nebūsite verkę? Pagaunate mintį? Jums reikia santykinumo. Ir tada tampa aišku, kodėl šalia absoliuto atsiranda santykinimumas. T.y. mūsų pasaulis, mūsų žaidimas. Ir jis nėra vienintelis galimas, tik vienas iš begalybės. Jūs pasirenkate, kokio norite ir ką norite patirti. Ir įsikūnijate. Žaidimo terminais – pradedate naują žaidimo partiją. Jūsų fizinis kūnas – tai personažas, su kuriuo pasirinkote patirti tai, ką žinote. Tačiau jūs žinote, kad norint patirti, jūs turite viską pamiršti, kitaip patirtis nebus tikra ir stipri. Jūs savo noru atsisakote visko, ką žinote ir atsiduodate santykinimumo pasauliui. Jūsų tikslas ateinant į santykinumo pasaulį – patirti ! O ką patirti – jau kiekvieno žaidėjo klausimas. Ir jis labai svarbus. Tik mūsų taip mylimas sub žaidimas trukdo į jį atsakyti. Kas gi šiais laikais sau beužduoda klausimą, ką jis čia veikia? Ir kokiu tikslu čia atėjo?
 
Tai štai, jums šiokia tokia vizija. Ir kas pasakė, kad tai nerealu? Jei mūsų protas sugebėjo tai sugalvoti, vadinasi tai jau yra realu. Nėra nieko nerealaus, nes mintis – materiali. Tai tik suvokimo ir laiko klausimas. Kas prieš 30 metų būtų pasakęs, kad šiandien mes žaisime tokius realius kompiuterinius žaidimus? Ogi niekas. Tai atrodė nerealu. Kas patikėjo, kad Žemė sukasi aplink Saulę, Koperniko laikais? Kas tikėjo, kad gerbiamas seras A.C. Klarkas sugebės savo fantastinėmis knygos išpranašauti tiek ateities technologijų? Tiesiog, nėra negalimo dalyko. Bet kartu ir yra, nes viskas yra santykinume.
 
Šia žaidimo tema galima plėstis ir plėstis. Ir stengsiuosi tai daryti, nes man tai įdomi ir perspektyvi tema. Juolabiau, kad vadovaujantis tokia logika, galima pasiekti tikrai didelių dalykų. Sutinku, persilaužti itin sunku. Iš savęs žinau. Bet netgi ir mažyčiams gyvenimo dalykams pritaikius tokį mąstymo modelį, viskas tampa daug paprasčiau. Čia, taip pat, galima paminėti dar vieną labai didelį žaidimo teorijos privalumą – tai NPC (non playable characters). Išvertus tai reiškia, kad tam žaidėjai visi kiti – tai tarsi statistai ir niekieno “nevaldomi”.
 
Tai reiškia, jog žaidime tik tu esi vienintelis realus personažas. Visi kiti – pagalbiniai. Turėjo nuskambėti labai egoistiškai. O taip ir yra. Nes šios idėjos pagrindas – aš esu pasaulio centras. Tai yra, kiekvienas žmogus žaidėjas šiame pasaulyje, o kiti žaidėjai yra tarsi nežaidžiami personažai, kurie papildo jį. Pritaikius multi dimensijų teoriją, tai tampa gana logiška. Nes jei žmogus gali rinktis įvykių baigtį, o kitas žmogus gali rinktis kitą įvykių baigtį – jos niekada nesusikirs, nes tiesiog tai įvyks skirtingose visatose (dimensijose). Tikiu, kad painu tai suvokti. Bet gerai pagalvojus, tai paprasta. Kiek žmonių, kiek jų pasirinkimų – tiek visatų. O tai reiškia vieną – būti egoistu ir savanaudžiu nėra blogai. Kaip tik, būti ne ego centrišku ir nuolankiu kitų tarnų – yra žaidimo galimybių neišnaudojimas. Tu, žmogau, esi su sąmonę ir tai suvoki. Kodėl ja nesinaudoti? Kodėl padaryti iš savęs statistą? Atėjai pažaisti – tai žaisk. Skamba gana žiauriai, bet tame nėra jokio žiaurumo. Imkime bet kokį žaidimą vaidmenimis. Tavo personažas keliauja po pasaulį ir su juo santykiauja: kalbasi su NPC, kovoja. Žodžiu – žaidžia. Ir kas dabar būtų, jei jis imtų vykdyti tai, ką jam sako NPC? Arba net kiti žaidėjai? Ar kartais žaidimas nepasidarytų nuobodus? Juk žaidimų idėja – veiksmų laisvė.
 
Kai kas gali imti samprotauti, kad tokia logika remiantis nebeliktų jokios moralės, sąžinės, atsakomybės ir viskas tiesiog sugriutų. Prasidėtų nusikaltimai, žudynės ir panašiai. Leiskite paklausti, o dabar tai nevyksta? Arba geriau paimkime tai iš kitos pusės. Tu esi žaidėjas. Žaidi ir darai taip, kad tau geriau būtų. O tada ar tau būtų GERAI, jei tu nužudytum ar pasinaudotum kitu? Abiem atvejais – tai tavo pasirinkimas. Svarbiausias dalykas – kad tau būtų gerai. Žinoma, galima galvoti, kad atsiras kitų, kurie darys blogai tavo atžvilgiu, bet argi čia ne paradoksas? Juk žaidimai visada atkuria gėrio ir blogio kovą. Ir visiškai nesvarbu kokio formoje tai vyksta…
 
Jau girdžiu sakant “sugriūtų mūsų taip ilgai vystytą civilizaciją”. Atsakysiu į tai pacituodamas jums vieno Amerikos čiabuvio žodžius:
 
“Prieš ateinant mūsų baltiesiems broliams mes neturėjome kalėjimų, nes neturėjome nusikaltėlių. O nusikaltėlių negali turėti neturėdamas kalėjimų. Mes neturėjome nei spynų, nei raktų ir todėl neturėjome vagių. Jei žmogus buvo vargšas ir neturėjo arklio, pastogės ar užkloto, kas nors jam tai duodavo.
 
Mes buvome perdaug necivilizuoti, kad suteiktume vertę asmeniniams daiktams. Mes norėjome turėti daiktus, kad galėtų juos kam nors duoti. Mes neturėjome pinigų, todėl žmogaus vertė nebuvo jais matuojama. Mes neturėjome rašytinių įstatymų, teisėjų, politikų, todėl negalėjome sukčiauti.
 
Mes buvome tikrai blogame kelyje, prieš ateinant baltajam žmogui, ir aš nesuprantu kaip mes galėjome išgyventi be paprasčiausių dalykų, kuriuos mums teigė, kad būtina turėti norint būti civilizuotu ir sukurti civilizuotą visuomenę…”
 
Šiek tiek ironijos ar ne? Tai ar tikrai neverta šio mūsų taip garbinamo sub žaidimo pakeisti į tai ką patys norime, o ne ką mums bando įteigti? Šiuolaikinis žmogus kabinasi paskutinio siūlo kai pradedama grasinti jo susiformavusiai pasaulėžiūrai ir gyvenimo sampratai. Štai todėl, kalbėdamas apie gyvenimo kaip žaidimo teorija, aš nesiekiu nieko įrodinėti. Kaip ir sakiau, tai nėra absoliuti tiesa. Tiesos išvis nėra. Kiekvienas ją supranta savaip. Čia gyvenimo suvokimo pasirinkimas. O geriausias pasirinkimas yra išties pradėti jį gyventi – žaisti.
 
Tik yra vienas yra bet… Jei pradėsi žaisti tikrąjį žaidimą. Beveik garantuotai iškrisi iš sub žaidimo Visuomenė. Šis sub žaidimas tiesiog nepakęs, kad pradėtum daryti ką nors kitaip nei jis reikalauja. Tai yra, jei pažeisi Visuomenės žaidimo taisykles, tave išmes iš žaidimo. Ir tai padarys ne kas kitas, o kiti jo žaidėjai. Taip tiesiog yra. Negali išsiskirti šiame žaidime, nes jei tai padarysi, iškart busi nušluotas. Todėl norint pradėti žaisti tikrąjį žaidimą, reikia turėti beprotiškai daug drąsos. Kuris dabar iš žmonių norėtų tapti visiškai atstumtas ir laikomas keistuoliu ar išvis bepročiu? Atsakymas paprastas – retas kuris, nes norime to ar nenorime mums labai svarbu įsikomponuoti į Visuomenės žaidimą. Statusas jame yra viskas. Nes be jo – game over.
 
PINKLĖS
 
Tarkime, kad jums tapo priimtina idėja, apie šiuos žaidimus ir kaip mes juos žaidžiame. Jūs panorote atsikratyti priklausomybės Visuomenės žaidimui. Kaip tai padaryti? Atrodo paprasta – spjovei į viską ir pradedi žaisti tikrąjį žaidimą – gyvenimą. Deja, taip tik atrodo. Kaip jau ir kalbėjau, Visuomenės žaidimas lengvai nepaleidžia.Teisingiau nepaleidžia be pasekmių. Įsivaizduokite, kas įvyktų jei staiga pradėtumėte nepaisyti Visuomenės sukurtų taisyklių. Jau pirmą dieną jūs būtumėte paskelbti jos priešu. Kalbu apie tokias visuomenės taisykles, kaip visuotinai priimtos moralės, etikos, kultūros normos. Kas būtų jei spjautumėte į viską ir išeitume nuogas į gatves? Policija iškart “supakuotų”. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, bet tai jau yra pasirinkimas ir noras nepaisyti suformuotos pasaulėžiūros. Kitas “normalesnis” pavyzdys – atsisakote mokintis pagal jums siūlomas švietimo metodikas. Neturite jokio popierėlio, kuris liūdytų apie jūsų išsilavinimą. Kas tada? Ogi paprasta – jūs tampate visuomenei nereikalinga ir išnaudojama “mėsa”. Ir tik dėl to, kad atsisakėte elgtis pagal siūlomas taisykles. Iš esmės, Visuomenės to kaltinti negalima. Tai yra toks žaidimas su savomis taisyklėmis. Ir jūs turite rinktis ar jį žaisti ar ne. Žinoma, galite žaisti ir sukčiaudami, bet ir čia Visuomenė turi apsaugos mechanizmus. Tokius žaidėjus, gana neretai sučiumpa ir suteikusi sau pačiai įvairias galias, su žaidėju elgiasi kaip nori.
 
Bet yra dar toks dalykas kaip statusas ir įvaizdis. Be jo Visuomenės žaidime, iš principo, nieko nepasieksi. Ir, netgi, gerai pagalvojus šį žaidimą galima laimėti tik vienu būdu – sukūrus įspūdingą įvaizdį apie save. Manote išsigalvoju? Stebėkite verslininkus, žvaigždes, ir kaip jie save pateikia. Pažįstu ir tokių, ir tokių. Ir 99% jų sėkmės yra įvaizdis. Jie gali būti buki, ne itin turtingi, bet jei jie turės gerą įvaizdį kitų žaidėjų akyse – jie bus viršuje. Tai menas. Likusioji žaidėjų dalis bando nors dalinai tai atkurti. Jiems lygiai taip pat yra svarbus įvaizdis ir statusas. Todėl toks dalykas, kaip “neišsilavinimas” iškart yra traktuojamas kaip didžiausia nuodėmė. Nesvarbu, kad, galbūt, tas žmogus turi daug daug žinių už kitus. Niekam tai neįdomu. Įvaizdis – štai kas svarbiausia.
 
Ką aš noriu pasakyti? Ogi tai, kad neturėdamas statuso ir įvaizdžio tu, žaidėjas, šiame sub žaidime esi tiesiog “suvalgomas”. Visuomenė verčia kitus žaidėjus į tave žiūrėti kaip atmata, kuri niekam nereikalinga. Ir tai natūralu, nes tu nežaidi pagal tau primetamas taisykles. O šito labai bijo visi Visuomenės žaidėjai. Ir tai labai gerai pasireiškia tada, kai kažkas išdrįsta prabilti apie tai, kas nėra įprasta, arba apie tai, ką visi tyliai žino, bet nė vienas nesugeba garsiai ištarti. Visiems tai gerai žinoma ir su tuo susiduriama gana dažnai. Tiek mokslo pasaulyje, tiek religijos ar net kasdienybėje.
 
Kaip jūs manote sutinkamos naujos idėjos mokslo pasaulyje? Gausybė atakų ir bandymų paneigti. Ir kuo radikalesnė idėja, nors ir nėra nuneigiama, tuo aršiau ji puolama. Atrodo, kad visi įsitikinę dabarties “tiesa” ir nė už ką neįsileis naujų vėjų. Čia yra Visuomenės taisyklių pasekmė – žutbūt išlaikyti status quo.
 
O kas būna su tuo vargšeliu žmogeliu, kuris vaikosi pačių radikaliausių idėjų? Jis greitai tampa atskirtuoju, nepageidajamu, juoda avimi tarp baltų bandos. Taip veikia Visuomenės taisyklės. Vaikystėje tai ypač akivaizdu. Jei vaikas kažkiek kitoks negu kiti: ar mąstymu, ar išvaizda. Jis labai greitai tampa atstumtuoju. Sakote, kad čia tik vaikai taip elgiasi? Suaugę žmonės elgiasi protingiau? Nustokime sau meluoti. Taip nėra. Netgi dar akivaizdžiau. Tiesiog pasikeičia įvertis tų dalykų, pagal kuriuos nurašome žmones į keistuolius ir bepročius.
 
Kas to pasekoje įvyksta? Totalus Visuomenės žaidimo pralaimėjimas. Prarandamas įvaizdis, statusas. Nors žaidėjas ir suteikia sau minties laisvę ir pradeda į viską žiūrėti kitaip, pralaimėjimas Visuomenėje, jam stipriai suriša rankas. Juk gyventi tai reikia. O jei tu nepageidaujamas jos narys? Iš kur maisto gausi? Vogsi? Visuomenė to nepakęs. Viskas suprantama. Tiesiog kalbu apie problemą, kad norint nustoti žaisti Visuomenę, reikia turėti labai daug drąsos, nes tada prarandama viskas, kas buvo įprasta. Ar kuris iš mūsų tai išdrįstume patys padaryti? Ne. Niekados. Prie to mus priveda kiti dalykai. Vienas iš jų atstumimas dėl prigimtinių savybių, o kitas – dėl stipraus šoko ar nutikimo gyvenime.
 
Dėl pirmojo tai viskas paprasta. Susiformuoja netipinis mąstymo ir elgsenos modelis ir natūraliai iškrentama iš Visuomenės žaidimo. Tik ne visada tai būna į naudą. Kartais taip norima sugrįžti atgal į šį žaidimą, kad imamasi kardinalių priemonių, o tai tik arba dar labiau pablogina situaciją arba išties pavyksta tai padaryti. Kiek tai gerai ar blogai – spręsti neapsiimsiu. O štai antrasis variantas yra greitesnis, bet ir efektyvesnis. Dažnai, mirties slenksčio akivaizdoje, žmoguje staiga atsiveria visai kitas mąstymas. Jis tarsi pabunda. Pradeda peržiūrėti savo gyvenimo vertybes. Pradeda bandyti išsivaduoti iš Visuomenės kasdienybės, užduoti klausimus, kurie verčia ilgai ir rimtai susimąstyti. Tada iš Visuomenės žaidėjo gimsta tikrojo gyvenimo žaidėjas. Žinoma, taip būna ne visada. Bet esu matęs realius pavyzdžius, kuriems šokas tarsi prikelia į naują gyvenimą. Jie išsivaduoja nuo kasdienybės, nuo to niekur nevedančio sub žaidimo – Visuomenė.
 
Bet kad ir kaip pažiūrėsi ir kad ir kaip bandysi užbaigti šį žaidimą, vistiek susidursi su ta pačia problema – įvaizdžio ir statuso problema. Tai žmonėms tiesiog įaugę į kraują. Ir net jei kas teigia, kad jam nesvarbi kitų nuomonė – jis meluoja. Norime ar nenorime, tai mums svarbu. Kitaip negalėtume gyventi šioje visuomenėje. Taip tiesiog yra.
 
Ir nors aš rašau apie šią žaidimo koncepciją, aš vistiek nesugebu atsikratyti Visuomenės pančių. Tai yra sunku, kai visą gyvenimą augi vienam žaidime, ir staiga jį reiktų užbaigti. O kas blogiausia – mes visi esamę jo apsėsti. Pabandykite jūs man atimti iš užkietėjusio kompiuterinių žaidimų žaidėjo jo mėgstamą žaidimą. Pamatysite kas bus… Tas pats ir mums. Ir nors, kaip ir sakiau, suprantu visą tai, ką čia dėstau, vistiek negaliu paimti ir viską spjauti. Nes aš toks pats šio sub žaidimo maniakas, kaip ir bet kuris iš jūsų. Tačiau, atminkite, niekas ir neliepia į viską spjauti iškart. Daugumai, tai fiziškai neįmanoma. Bet įmanoma tai padaryti ir neskubant. Ir čia į pagalba ateina NPC logika. Ją pritaikius, kad ir mažuose gyvenimo dalykuose, galima palengva išsimušti iš Visuomenės žaidimo.
 
Realus pavyzdys. Jums reikia pakalbėti konferencijoje. Pripažinkime, dauguma žmonių turi scenos baimę. Tačiau tuo metu pabandžius įsivaizduoti, kad jūsų klausosi NPC, kurie realiai neturi įtakos jūsų gyvenime, jums bus daug paprasčiau. Kas jie tokie? Statistai. Viskas tuom pasakyta. Žinoma, lengviau pasakyti nei padaryti. Bet pabandžius tikrai patirsite įdomių dalykų. Kažkada, vienoje situacijoje, taip pagalvojęs, pradėjau šypsotis iš absurdiškumo, kad anksčiau to nedariau. Viskas tapo žymiai lengviau. Ir čia tik vienas pavyzdys. Svarbu tiesiog reikiamu momentu save pagauti, kada naudinga yra įjungti žaidimo mąstymą. Ir jei tai pavyks, toliau situacija klostysis tik į gerą.
 
VALDYTOJAI
 
Kiekvienas žaidimas turi turėti žaidimo valdytojus arba kitaip tariant prižiūrėtojus, kurie sužiūrėtų, kad būtų tvarka. Tačiau, Visuomenė yra toks unikalus žaidimas, kuriam jų nereikia. Patys žaidėjai juos susikuria. Per tiek tūkstantmečių, tai tapo kone tobula. Kažkada buvo vergovės laikai, tada sistema dar nebuvo tobula. Prižiūrėtojų reikėjo. O dabar viskas daug paprasčiau. Sub žaidimas ištobulėjo tiek, kad sugebėjo žmonėms suteikti laisvę. Teisingiau – iliuzinę laisvę. Žaidėjams buvo pakištos siekiamybių idėjos, kurios visiškai nutolino nuo tikrosios laisvės troškimo. Įvairūs materialiniai dalykai ir pramogos – štai mūsų žaidimo siekiamybės.
 
O kam reikia prižiūrėtojų “laisviems” žmonėms? Žinoma, kad nereikia. Jie niekur nebėgs. Praeitame skyriuje kalbėjau apie pinkles. Štai jums tobulas mechanizmas, kurio dėka nereikia jokių prižiūrėtojų. Tai padaro patys žaidėjai.
 
Dauguma žmonių įsivaizduoja ir tiki, kad už visko slepiasi pikti dėdės, kurie valdo visą žmoniją. Žinoma, taip patogiau, nes galima besti pirštu. O kai jiems pasakoma, kad jie patys save valdo ir laiko uždarę kalėjime – jie netiki. Tai vėlgi Visuomenės žaidimo pasekmės. Žaidėjams įteigta, kad viskas turi vykti struktūrizuotai ir kontroliuojamai. Taip nėra. Ir nereikia kad būtų. Bet kuris ekonomistas pasakytų, kad makro procesų tiesiogiai kontroliuoti neįmanoma ir nereikia. Tereikia taisyklių rinkinio, kurių dėka “traukinys nenuriedėtų nuo bėgių”. Manote su mūsų gyvenimu kitaip? Ir Visuomenė pažengė dar toliau. Ji leido mums paties tobulinti tas taisykles. Mes tarsi gavome laisvę viską keisti į ką norime. Bėda tik ta, kad mes norime viską keisti ta kryptimi, kurios siekia Visuomenė. O ar tai gerai ar blogai – jau nebesvarbu. Kaip ir sakiau – “tobulas” žaidimas.
 
O mūsų laikais, demokratijos laikais vis dažniau išlenda šio sub žaidimo galimybės akivaizdumas. Kada paskutinį kartą masių sprendimas buvo bent jau kažkiek teisingas? Dabar netgi labai dažnai galioja principas, kad beveik niekada nebūna tiesos. Kodėl? Todėl, kad masėmis lengva manipuliuoti. Tai dar viena žaidimo prižiūrėjimo sistemos galimybė. Tereikia žinoti kaip tai daryti. Ir tam net atskiras mokslas yra ! Argi ne puikus šis žaidimas? Save koreguojanti sistema, bet koreguojanti tik sau į naudą. O mes tapome savo sub žaidimo auka. Skamba drąstiškai – tikiu. Greičiausiai daugumai skaitančių, net sunku susitaikyti su mintimi, kad Visuomenė – tai tik dirbtinų taisyklių visuma, kurią sukūrėme patys ir dabar ji jau valdo mus.
 
Ir visgi, aš nesistengiu nieko įrodyti. Apie šį reiškinį jau iki manęs kalbėjo šimtai ir tūkstančiai žmonių. Gal naudojo kitokią formą, gal kalbėjo švelniau ar griežčiau – esmės tai nekeičia. Mes įtraukti į šį žaidimą, o kai mums jame nesiseka – ieškome kaltų. Kol galiausia prieiname iki įvairiausių sąmokslo teorijų ir beviltiškai bandome pakeisti viską į “gerą”. Tuo pačiu nesuvokdami, kad tik padedame žaidimui. Visi “pasaulio gelbėtojai” yra tarsi sistemos balansuotojai. Jei prisimenate, kalbėjau apie santykininumą. Ir jis puikiai tai įrodo. Yra kas bando išsaugoti status quo, ir yra, kas žutbūt bando jį nutraukti. Taip ir vyksta nuolatinis balansavimas. Čia kaip Matricos filme, kas žiūrėjo.
 
Štai jums beprotiška idėja – o kas jeigu staiga dingtų visi “gelbėtojai”? Kas būtų? Gal netyčia visas šis užsuktas sub žaidimas paimtų ir baigtųsi? Tiksliai niekas negali atsakyti. Gal atsirastų kitas svertas? Todėl visiškai nėra prasmės galvoti apie visišką sub žaidimo sustabdymą. Tai tik leis jam toliau gyvuoti.
 
Tačiau grįžkime prie pradinės idėjos apie prižiūrėtojus. Ar jų tikrai nėra? Paskutiniu metu paplitęs piramidės principo taikymas hierarchiniame žmonių susiskirstyme, kurio dėka vis norima besti į keletą asmenų, kurie atsakingi už visas pasaulio nelaimes ir problemas. Ir net jei yra tokie asmenys, kurie gali įtakoti labai daug, jie patys to net nesupranta. Tai žaidimo taisyklių rezultatas ! Šis žaidimas yra save balansuojantis mechanizmas, todėl ten kur yra daug ir su mažai teisių, turi būti ir mažai su daug teisių ir galimybių. Ir per visą žaidimo tobulėjimo istoriją šioje vietoje beveik niekas nesikeitė. Galbūt, keitėsi tik to pasiskirstymo akivaizdumas, ir žmonės keitėsi sluoksniais, bet galutiniame rezultate vistiek viskas išliko taip pat. Todėl, dar kartą sakau, nėra prasmės badyti pirštais į kitus šio žaidimo žaidėjus. Tiesiog jie yra ten kur yra. O jūs esate ten kur jūs esate. Ir jei išties jums pradeda rūpėti kaip čia pagaliau atsisakius Visuomenės žaidimo, tam yra daugybė būdų. Kai kuriuos iš jų pateiksiu ateityje, tačiau galiu pasakyti, kad tam yra daugybė literatūros ir kiekvienas būdas kiekvienam iš mūsų yra mažiau ar daugiau patrauklus. Tereikia pasirinkti. Nėra vieno galimo varianto.
 
Žymus Nobelio laureatas Noamas Chomskis yra pasakęs: “Visi susirūpinę terorizmo sustabdymu. Štai labai paprastas būdas tai padaryti: nustokite jame dalyvauti”. Šią frazę galima pateikti ir mano aptariamam dalykui: Visi nori pakeisti Visuomenę. Štai labai paprastas būdas tai padaryti: nustokitę ją žaisti”. Argi ne paprastai skamba tai? Tiesiog paimti ir nustoti. Bet kaip ir ne kartą sakiau, nėra viskas taip paprasta. Žmogui reikia atsisakyti daugybės Visuomenės sugalvotų ir primestų normų, dogmų, taisyklių. Iš esmės reikia išvalyti visą protą norint pasiekti pastebimų rezultatų. O kaip tai padaryti – didelė dilema. Negana to, kad reikia dar ir panorėti – taip pat, reikia ir milžiniškų pąstangų. Ypatingai mąstymo procese.
 
Kodėl būtent mąstyme? Todėl, kad mes esame įtikinti, jog viskas kas yra tikra turi būti tiksliai apibrėžiama ir nusakoma. Mums reikia “pačiupinėti”, kad galėtume tai pripažinti. Todėl ir badome pirštais į piktus dėdes. O žinote, koks yra pats sunkiausias darbas žmogui? Ogi mąstymas? Ne, ne tas kasdieninis ar tikslinis, užduočiai atlikti. Atviras, “out of the box”, gyvenimo prasmės mąstymas. Štai kur beveik visi palūžta. Nes tai beprotiškai sunku. Mūsų to niekas nemokino. Nei tėvai, nei mokykloje ar universitete. Kaip tik, visą tai buvo slopinama tiksliai apibrėžiant kaip turime mąstyti. Visuomenė augina sau paklusnius žaidėjus, ir tai yra natūralu. Jei staiga visi pradėtų į viską žvelgti kitaip, šiam sub žaidimui galas. Jei nesutinkate su tuo, pabandykite kasdien nors 15 min skirti tokiems klausimams: kas aš esu? Koks mano tikslas? Kam aš čia? Ir jei sugebate į tai atsakyti, pagalvokite dar kartą. Ir dar kartą. Ar sugebate tai pagrįsti natūraliais dėsniais, o ne Visuomenės sugalvotais? Ar jums išties jie tenkina ar tiesiog nebenorite apie tai galvoti?
 
Atrodo kas čia sudėtingo ar ne? Gerai, pagalvokite tai kasdien savaitę, dvi savaites, mėnesį ar net metus. Ir tada palyginkite savo mąstymą prieš ir po. Skirtumą pajusite tikrai.
 
ATSIRIBOJIMAS
 
Kadangi jau prabilau šiek tiek apie tai, kaip galima būtų pradėti išsivaduoti iš šio žaidimo. Štai dar vienas būdas, kurį aptarsiu plačiau. Tai yra atsiribojimas. Klausiate koks? Koks tik norite, bet pradėsiu nuo atsiribojimo nuo informacijos, kuri pateikiama masėms. Taip, būtent – žiniasklaidos. Tai idealus būdas kontroliuoti žmogaus protą. Kodėl? Tuoj papasakosiu.
 
Bet akimirkai grįžkime prie vienos iš teorijų, kad mus valdo pikti dėdės. Dažnai yra teigiama, kad tai pavyksta todėl, kad jie žino daugiau už mus ir laiko didžiąją dalį žmonijos gilioje tamsoje. Dalinai su tuo sutinku. Neišprususį žaidėją žymiai lengviau manipuliuoti. Daug kas tai patvirtins. Bet ar tikrai didesnis informacijos kiekis leis jam lengviau irtis šiuo Visuomenės žaidimu? Atrodytų logiška, bet yra vienas didelis bet – filtrai ! Kas tie filtrai? Tai kruopščiai, bet nesąmoningai atrinkta informacija ir jos perteklius. Patys pagalvokite, kas iš tos informacijos jei jos turite begalę, bet ji yra išrinkta ir pateikta tik tokiu ir ne kitokiu būdu. Galite būti vaikščiojanti enciklopedija ir vistiek nesugebėti padaryti elementariausių išvadų.
 
Sprendimas būtų patiems atsirinkti reikiamą informaciją. Bet ar tikrai toks noras išpildomas? Šiais laikais, logika, kad žmogus negali gauti informacijos jau nebegalioja. Ne viduramžiai visgi. Čia Visuomenės tobulėjimas. Informacijos bet kiek. Neužtektų šimto gyvenimo visą ją apdoroti. Štai kur labai gerai pasitarnauja švietimo sistema, žiniasklaida. Jau vaikystėje mums yra pateikiama informacija, kuri yra laikoma kaip “naudinga”. O ar tikrai ji naudinga? Ją formavo žmonės palaikantys Visuomenės žaidimo egzistavimą. Taigi ji tinkama tik žaisti šį žaidimą. Vadinasi, nors iš šono jaunas žmogus žino daug, išties jis žino tik tai, ką reiktų žinoti, būnant paklusniu sub žaidimo žaidėju.
 
Ir netgi kai žmogus užauga ir atrodo jau galėtų pats rinktis kokią informaciją, jis vistiek yra sėkmingai pumpuojamas įvairaus “šlamšto”, kuris iš jo daro paklusnų žaidėją. Žiniasklaida, čia pirmas ginklas. Ir kas įdomiausia, niekas specialiai (nors kartais ir taip būna) neatrinkinėja, ką rodyti ir ką rašyti, kaip teigia kai kurios sąmokslo teorijos. Tam nėra reikalo. Patys žmonės diktuoja, ką jie nori girdėti. Krizės, ligos, pedofilijos skandalai, politika, karai. Viso to trokšta patys informacijos gavėjai. Ir niekas net nepajaučia kaip iš to padaromi didžiuliai informacijos burbulai, kurie norom nenorom pripumpuoja smegenims, to burbulo egzistavimo metu, aktualią informaciją. Ir čia yra dar viena tendencija. Visi tie burbulai dažnai būna tik dviejų pusių. Už arba prieš, taip arba ne. Atrodo, kad griežtas pasirinkimas sukelia dar didesnį susidomėjimą. Žiniasklaida tuo ir naudojasi.
 
Bet dabar atsakykite sau, kiek ta informacija jums aktuali? Kiek laiko ji jums bus naudinga? Taip, ji verčia patirti tam tikras emocijas ir čia tobulai veikia Visuomenės manipuliavimo mechanizmas. Žmonės retai būna abejingi ir jei susikerta požiūriai tai jie patyria aibes emocijų. O ar tai kiek prisideda prie žaidėjo išprūsimo? Laikraščiai, žurnalai, televizija. Visi daro vieną ir tą patį – pateikia informaciją, kurią nori žinoti žmonės. O kodėl jie to nori? Taip įpratinti. Atimkite dabar iš kurio nors galimybę gauti tą informaciją. Galima sakyti – išprotės. Bet štai čia ir prieinu prie atsiribojimo temos.
 
Atsiriboti nuo bet kokios masinės informacijos – tai puikus būdas priversti smegenis dirbti kita linkme. Meskite į šalį laikraščius, žurnalus, televizija ir internetinius portalus. Jų informacija naudinga tik jūsų emocijoms, kurios dažniausiai būna neigiamos. O neigiamos emocijos, kaip žinote, trumpina gyvenimą. Pradėkite domėtis kitais dalykais. Tie, kurie išties jums yra naudingi. Aš nesiūlau atsisakyti visiškai nė vieno iš šių informacijos skleidėjų. Tiesiog tos dalies, kuri yra masiškai teikiama. Tai yra žiniasklaidos. Tai esu padaręs gana senai ir patikėkite, viskas žymiai lengviau. Nereikia be reikalo nervintis, koks pasaulis blogas, nereikia ginčytis. Gyvenimas išties prašviesėja. Geriau, atsiradusi laiką skirkite savo pomėgiams, o dar geriau, tiesiog, mąstymui.
 
Tai padarę, jūs greitai suprasite, kiek laiko sugaišdavote tam iš ko negaudavote visiškai nieko naudingo. Ir vietoj to, jūs išties galėsite pradėti judėti link mąstymo praplėtimo ir galbūt lengvesnio Visuomenės žaidimo atsisakymo. Žinoma, ne visiems vienodai tai padės. Todėl tai ką sakau tėra patariamojo tipo. Kiekvienas turi savaip rasti būdą, kaip sau padėti. Niekas už tai nepadarys. Ir skirtingai nei kiti įvairių teorijų skleidėjai, kurie sako, kad viską įmanoma pasiekti labai lengvai, kone per kelias minutes per dieną, aš sakau, jog tai bus sunku. Nes taip ir yra. Negalite dvidešimt, keturiasdešimt ar net šešiasdešimt gyvenimo metų taip paimti ir nušluoti. Jūs, kaip ir aš augote, Visuomenės suformuotoje aplinkoje. Visus mus mokino būti jos paklusniais nariais. Todėl negali taip įvykti, kad per vieną naktį pakeisite absoliučiai visą savo suvokimą. Nors ir tai yra įmanoma, tačiau nereikia naiviai tikėti, kad tai tikrai įvyks.
 
Grįžtant prie atsiribojimo. Tobuliausias būdas tai padaryti, ko gero būtų – tapimas tarzanu ar kažkas panašaus. Atsiriboti nuo civilizacijos, visuomenės. Būti vienam su savimi. Yra žmonių, kurie tai daro. Ypatingai apie tokius žmonės kalbama rytų kultūroje. Įvairiausi vienuoliai, kurie medituoja metų metais. Bet būkime realistai, dauguma šiuolaikinių žmonių, vargu ar sugebėtų pusdienį “pamedituoti”. Mes esame pripranti prie skubėjimo, judėjimo, nors jis mūsų niekur taip ir nenuveda. Tik į pilką gyvenimo pabaigą. Švelnesnė atsiribojimo alternatyva būtų buvimas gamtoje. Tą tikrai gali padaryti beveik kiekvienas. Porą dienų be technologijų, be civilizacijos – puikus būdas išjudinti mąstymą. Žinoma, tas buvimas neturi būti eilinis poilsiavimas, su alkoholiu ir draugais. Vienatvė yra raktas į sėkmę. Nes tada jūs norom nenorom pradėsite galvoti. O tai jau yra gerai. Kas žino, gal jums užteks keletos dienų ir viskas jūsų gyvenime pradės keistis. Pradėsite kitaip galvoti ir galbūt netgi atrasite save. Savo tikrąją paskirtį šiame pasaulyje ir šiame gyvenime. Kodėl nepabandžius? Juk tai tik keletas dienų iš jūsų gyvenimo. Kai vos ne penkioliką metų, dvidešimtas keturias valandas per parą, per visą savo gyvenimą, jūs pradirbate. Kas tos keletą dienų?
 
Taigi, patarimai, kaip matote, paprasti, tačiau akivaizdu, kad juos dauguma žmonių yra užmiršę arba tiesiog ignoruoja. Vis skuba kažkur, nuolat nervinasi, stresuoja ir tai vadina gyvenimu. Tai nėra gyvenimas tai – egzistavimas. Kaip bulvė darže, kuri auga ir tiek. Atminkite, jūs čia atėjote patirti. O ar atėjote patirti nuolatinį vergavimą, stresą, neigiamas emocijas ir skausmą, čia yra jūsų asmeninis klausimas… Aš niekaip su tuo sutikti negaliu, ir turbūt todėl mano protas taip aktyviai ieško atsakymo, ką aš čia atėjau patirti išties. Pabandykite ir jūs. Tikrai nepažadu, kad bus lengva. Bus labai sunku. Gali net prie savižudybės minčių privesti (manęs dar neprivedė ir neprives, nes turiu aišku tikslą). Tai pavojinga. Visuomenės žaidimas jokiais būdais nenorės paleisti žaidėjų. Bet viskas yra įmanoma. Todėl kad nėra absoliuto, nėra vienos realybės ir nėra vienos tiesos. Yra tik jūsų pasirinkta atskaitos sistema, jūsų pasirinkta realybė ir jūsų laukiama tiesa…
 
Straipsnio autorius yra Andrius Virbičianskas

Manau, kad esu laimingas, tik to pats dar pilnai iki galo nesuvokiu. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, man netrūksta problemų, nuosmukių, visų kitų negatyvų ir t.t. kurie grimzdo žemyn. Kuomet nuotaika tampa bloga, kada jautiesi visiškai blogai, niekam nereikalingas, kada nematai jokios prasmės. Viskas praeina. Kitą rytą atsibundi ir suvoki, jog viskas yra sutvarkoma, ir viskas gali būti taip, kaip tu pats nori. Problemas reikia spręsti, o ne dalintis jomis facebooke, nes jūsų bėdos tikrai nėra niekam įdomios.
 
Kažkas minėjo, jog būti laimingu, yra receptas. "Anksti keltis, anksti eiti miegoti, nerūkyti, negerti " ir t.t. Kaip mane nervuoja tokie sveikuoliai. Na, jeigu tu nerūkai, nevartoji alkoholio, tai smagu, gali savimi didžiuotis ir mamai pasigirti dar, bet kam visą tai brukti kitiems. Puikiai suprantu, jog laimė yra ne materialūs dalykai, o ko gero vienas pagrindinių yra sveikata. Bet kitiems žmonėms, tai nors ir nuodėmė, bet ji teikia malonumą, savotišką rekreaciją ir tai jokiu būdu negali reikšti, jog jie yra nelaimingi. Net jeigu tu medituoji, o kitas - rūko, tai juk nereiškia, jog jūs abu negalite būti vienodai laimingi.

Na tikejimas kaip ir politika yra dvi karsciausiai kalbomos temos internete, tad tikejimo net nesinori komentuoti, bandysiu prideti prie tavo jau parasyto teksto informacijos kaip vaikam formuojamas mastymas ir kaip pakeisti ji i pozityviaja puse, stai linka apie tai kaip mus mokykloi demotyvuoja pazymiai:
 

 
Na ir linkas kaip prastais pratimukais tapti pozityvaus nusistatymo zmogumi:
 

 
Tikiuosi kam nors padesiu tapt pozityvesniu :)

Ne kartą jau esu matęs uždarbiečių temas apie tai, kokie jie nelaimingi, kaip neranda gyvenimo prasmės ir panašiai. Todėl visiškai spontaniškai nutariau pasidalint savo mintim/išmintim.
 
Ar esate kada nors savęs paklausę ,,ar aš esu laimingas" ? Ir jei atsakymas buvo teigiamas, ar jis buvo nuoširdus? Dauguma žmonių tiesiog nesugeba būti laimingais, nes jie nežino kaip tokiu tapt..
 
Nuo pat mažens kai tik gimstame, mus pradeda programuoti visuomenė. Ištisai mum primetinėjamos nuomonės, nuostatos, visuomenės sudaromi stereotipai mus formuoja. Daroma įtaka mažam vaikui labai stipriai paveikia jo būsimą gyvenimą. Kad visa tai nusimesti, reikia labai daug jėgų, tam reikia atmerkt akis. Tai vadinama - prabūdimu. Bet šį kart aš ne apie tai.
Visuomenė dar nespėja taip stipriai paveikti mažų vaikų todėl jiems gyvenimas atrodo nuostabus. Žaisdami smėlio dėžėse, dūkdami lauke jie iš tiesų jaučiasi laimingi. Pradėjus lankyti mokyklą, vaikams pradeda formuotis pirmieji stereotipai, kurie lemia tolimesnę jų laimės raidą. ,,Mama, aš noriu tokio telefono kaip Darius!”, jei mama vaikui atsako, jis jaučiasi nelaimingas, nepilnavertis, nes turi mažiau nei Darius. Taip pradeda formuotis nuostata, jog daiktai mus padaro laimingais. Kada vaikas šiek tiek suauga, jis pradeda taupyti, pradeda tėvų prašyti darbo, kad galėtų užsidirbti ir nusipirkti taip jau senai geidžiama mobilų telefoną. Nuo tada vaikui susiformuoja nuostata, jog pinigai jam atneš laimę, nes jis už juos galės nusipirkti tam tikrus daiktus ir patenkinti savo materialius poreikius. Galų gale jam visa to mažą, todėl jis dar šiek tiek paaugęs pradeda laukti pilnametystės, nes jį jau būna užknisę tevų nurodinėjimai ir mano, jog sukakus 18 metų jis taps laisvas ir gales daryti ką nori! Atėjus 18m-19m jis pabaigia mokyklą ir tada jau pamato, jog viskas nėra taip gerai kaip atrodė. Reikia pasirinkti specialybę, žengti tolimesnius žingsnius, na jis mano, jog pabaigs mokslus, gaus darbą, uždirbs pinigų ir bus laimingas. Pabaigus mokslus jis dažniausiai susiranda darbą, kurio nemėgsta ir pamato, jog visgi nėra taip gerai kaip atrodė nes vis dar jaučiasi nelaimingu, jaučia, kad kažko jam trūksta. Jei iki tol žmogus dar nėra suradęs savo antrosios pusės, mano, jog ją suradęs, susituokęs, pradėjus kartu gyvenimą bei susilaukus vaikų jis taps laimingu. Dėja, tai vėl gyvenimo matymas pro rožinius akinius. Atėjus tam laikui, jis pamato, jog ir tas vedybinis gyvenimas nėra toks puikus. Vaikams reikalingas išlaikymas, dėl jų padidėja atsakomybių, antroji pusė nepatenkinta ir t.t., žodžiu, jis pradeda laukti kol užaugs vaikai, pabaigs mokslus ir susiras DARBUS.. T.y ,,įsitvirtins“ gyvenime. Ir vėlgi atėjus šiam laikui jis jaučiasi nelaimingu, nes kažko galu gale trūksta. Tada jis pradeda laukti pensijos.. Ohhh, galvoja jis, tada tai pailsėsiu. Atėjus 65 metam, jis gauna pirmąją pensiją ir jau pradeda galvoti apie mirtį. Dauguma net perkasi vietas kapinėse, kai kurie netgi karstus nusiperka. Kitaip tariant, palaidoja save gyvus.
 
Visa gyvenimą pragyvenęs laukime jis suvokia visas savo klaidas, tačiau, jas ištaisyti jau būna per vėlu.. Jums ką tik nupasakojau standartinio pasauliečio standartinę gyvenimo tėkmę. Ar nematot tame bent dalį savęs, savo artimųjų ar draugų? Turbūt matote..
 
Iš viso šito užburto rato galima išsivaduoti ir pagaliau gyventi tik džiaugsme.
 
Pradėkite nuo to:
 
1. Ieškokite savęs dvasiniame lygmenyje, nebe materialiame.
2. Padėkite kitiems
3. Būkit ištikimi sau
4. Paaukokite bent dalį savo laiko bei pinigų tiems, kuriems iš tikrųjų to reikia.
5. Po truputi siekit išminties. Skaitykite išmintingas knygas (pati išmintingiausia – Biblija), klausykitės dvasinių mokytojų, siekite kuo daugiau patirti.
6. Po truputį bandykit nuo savęs naikinti prieraišas. Nebūkit prisirišę prie žmonių, prie pinigų bei visų kitu materialybių. Tai, kas yra sukurta šiame pasaulyje žmogaus, yra laikina, o jūs esate – amžini.
7. Nebijokite mirties, nes mirtis tai tik naujo gyvenimo pradžia.
8. Atmerkit akis.
 
Tai nėra teiginiai, tai yra atsakymai. Jei dvasiškai tobulėsite, atrasite šių atsakymų klausymą.
 
Atėjus tam tikram laikui, kai jau būsite pasiruošę suvokimui, suprasite, jog tai kas vyksta aplink jus yra tik teatras ir nieko šiame gyvenime nėra reikšmingo. Žmonių problemos jums atrodys tik dar viena kvailystė. Visgi problemos didumas priklauso nuo žmogaus reakcijos. Jūs sugebėsite į problemas nebereaguoti taip aštriai, sugebėsite išlaikyti šalta protą kiekvienoje situacijoje. Suprasite, kad viskas kas supa jus yra nereikšminga ir netikra. Vienintelis tikras dalykas yra tai, ką jaučiate viduje.. O jūs jausite tik palaimą.
 
Linkiu jums atmerkti akis ir gyventi palaimingai :)

turbut zoofilinis praneimsa buvo :D

Aš nesuprantu požiūrio....
 
Kas Jums yra ?
 
pirmakursis, darbo patirties 0, darbo išmanymo 0, noro dirbti 0, o pinigų jau užkart prašo. Matai freelancer.com ar odesk.com per mažai moka.
 
Nu ir už ką man tau mokėti daug, jeigu tu neturi nieko ir nemoki nieko....? Jeigu nekeli pasitikėjimo, ir konkurentas patikimas už tą pačią kainą patikimai atliks darbą.
 
Pradėk nuo 0. Daryk savo projektus, freelancink, susikurk savo portfolio, turėk pavyzdžių savo darbų, dirbk su savimi, keisk požiūri ir mokinkis kaip bendrauti su klientu, ir tada ir darbas pats susiras tave, ir pinigų bus tada.
 
Sėkmės.

Neseniai rašiau straipsnį apie tai, kaip lyderiauti ryklio stiliumi ir sulaukiau nemažai atsiliepimų, kad straipsnis tikrai geras, ir man reikėtų parašyti tokių daugiau. Šiandien, pateikiu Jums palyginimą su vienu iš mano labai gerbiamų žmonių: pasaulinio garso šefu ir verslininku – Gordonu Ramziu (Gordon Ramsaynofollow).
 
Dauguma žmonių yra girdėję apie „Pragaro virtuvę“ (Hell’s Kitchen), Gordono Ramzio virtuvės košmarus (Kitchen Nightmares) ar kitas realybės TV laidas, kuriose dalyvauja G. Ramzis. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį būtent į „Virtuvės košmarų“ laidas, kurių metu p. Ramzis atvyksta pas savo viešojo maitinimo verslą turinčius žmones ir padeda jiems atgaivinti mirštantį verslą.
Kaip jam tai pavyksta? Juk tai – milžiniškas iššūkis. Žemiau, pasistengsiu apibendrinti, ką daro Gordonas ir kaip tai gali padėti Jūsų verslui, net jeigu jis nėra susijęs su viešuoju maitinimu.
 
Suraskite problemą
 
Vienas iš mane labiausiai žavinčių Gordono gebėjimų yra pastabumas. Tikrai yra ko pasimokyti. Atvykęs į sunkumų turintį restoraną, jis iš karto pradeda analizuoti verslą ir identifikuoti problemas. Ko Gordonas ieško?
 
Kadangi darau tą patį su savo klientais – pasakysiu (greičiau – pasikartosiu) Jums: reikia mokėti pažiūrėti į savo verslą ne savininko akimis. Kaip verslo savininkas, Jūs, greičiausiai, savo verslą mylite ir negalite matyti jo kritiškai ar net realiai. Kaip identifikuoti problemas:
 


 
Restorane Gordonas žiūri, ar restorano interjeras yra pasenęs/neatitinka veiklos pobūdžio. Jeigu Jūsų verslas yra ne viešojo maitinimo sektoriuje – Jums reikia žiūrėti į savo įvaizdį kitaip: ar Jūsų interneto svetainė yra tvarkinga? Ar joje pateikiama teisinga informacija (ir be klaidų)? Ar Jūsų biurai yra tvarkingi? Kaip atrodo Jūsų verslo prekės ženklas – ar jis tvarkingas? Ar yra vizitinės kortelės, ar jos atspindi Jūsų veiklą?
Meniu pateikiama per daug patiekalų? Arba: ar Jūs siūlote savo klientams per daug produktų/paslaugų?
Kokias problemas mato darbuotojai? Arba: kaip Jūsų darbuotojai mato verslą? Ar jie mato problemas? Ar darbuotojų pastabas kas nors išklauso?
Ką sako buvę darbuotojai? Arba: kokie atsiliepimai apie Jūsų verslą? Buvusių darbuotojų? Buvusių klientų? Internete, anoniminių komentatorių? Konkurentų? Ar girdite kritiką? Ar esate pasirengę ją išklausyti? Ar esate pasirengę keistis?
Koks maisto skonis? Arba: ar Jūsų prekės/paslaugos tikrai reikalingos klientams? Ar jos yra aukštos kokybės? Ar jos kuria kažkokią vertę, sprendžia klientų problemas, padeda jų išvengti (problemų, o ne klientų)?
Kokias problemas mato restorano savininkas? Arba: ar Jūs esate atviri patys sau? Ar žinote, koks Jūsų indėlis į verslo sėkmę ar nesėkmes? Ar esate pasirengę prisiimti atsakomybę, o ne suversti ją kitiems?
Ką apie restoraną sako svečiai? Arba: ar siekiate klientų atsiliepimų apie Jūsų verslą? Ar atsiliepimai nuoširdūs? Ne, mamos ir draugų atsiliepimai nesiskaito. Ar atsižvelgiate į klientų atsiliepimus, pastabas, pasiūlymus?

Tai – pagrindiniai klausimai, kuriuos reikia sau užduoti, norint atlikti verslo analizę. Žinoma, klausimų yra daug daugiau, tačiau norėjau pateikti Jums pagrindą, tą vadinamą „skeletą“.
 
Raskite efektyvų problemos sprendimą
 
Dažniausiai, pagrindinė problema versle yra nesusijusi su „nepakankama kvalifikacija“. Virėjai moka gaminti maistą, tik jie to… nedaro. Darbuotojai žino, kaip reikėtų elgtis restorane, tik jie neturi palaikymo, teisės išsakyti nuomonę, prisidėti prie verslo procesų gerinimo, neturi tam reikiamų įrankių, įgaliojimų ir panašiai. Kartais – tiesiog esate blogoje vietoje. Jeigu Jūsų verslas yra kokios nors miegamojo rajono gatvės pabaigoje, o verslui reikalingas žmonių srautas – privalote suprasti, kad parinkote blogą vietą.
 
Blogiausiai yra tai, kad verslo savininkai nesugeba pripažinti, jog:
 


 
verslas susidūrė su didelėmis problemomis;
problemos (dažniausiai) atsirado ne dėl „išorinių sąlygų“ (ne dėl rinkos pokyčių, konkurentų veiklos ir panašiai);
visiškai nesuderinti svarbiausi faktoriai: kainodara, produktas/paslauga, reklama ir pozicionavimas/vieta;
versle dirba netinkami žmonės arba jie atlieka ne tai, ką tikrai moka/gali;
darbuotojai neturi pakankamai įgaliojimų, kad atlikti būtinus pokyčius;
pokyčiai yra būtini ir tai turi suprasti (bei sutikti su tuo) visi – nuo paprasto darbuotojo iki verslo savininko.

Gordonas puikiai pritaiko vieną iš žinomų veiksmų, reikalingų paskatinti pokyčius – psichologinį šoką, dar vadinamą „konfrontacija su realybe“ (angl. – reality check). Jis sukviečia pilną restoraną svečių, apkrauna darbuotojus darbu, sukelia įtemptą darbo atmosferą virtuvėje ir… viskas griūna savininkų akyse. Restorano savininkai mato, kaip blogai vyksta darbas (o tiksliau – jis nevyksta), girdi klientų atsiliepimus ir tai sukelia „psichologinį skausmą“. Jūs turite suprasti (ir išklausyti) kritiką apie Jūsų verslą, nes tik joje išgirsite tai, ką reikia (netgi – būtina) keisti.
 
Nors akivaizdūs verslo rezultatai parodo, kad versle yra problemos – savininkai retai kada sugeba tai pripažinti ir yra linkę kaltinti viską (ir visus) aplinkui save. Atleiskite, tačiau problema slypi tik Jumyse. Tik Jūs valdote savo verslą, tik Jūs priimate sprendimus, tik Jūs samdote (netinkamus) žmones ir tik Jūs esate už viską atsakingi. Kai suprasite tai – tada galima pradėti keistis ir spręsti problemas.
 
Nustatykite procesų tvarką, kad išlaikyti naujus standartus
 
Sakykime, kad supratote problemą ir norite ją spręsti. Tai – pusė darbo. Dabar, Jums reikia išmokti valdyti savo verslą teisingai. Turite išmokti valdyti savo verslą taip, kad tie pokyčiai išliktų ir toliau. Kitaip – grįšite ten, kur buvote prieš suprantant problemą ir antro šanso, greičiausiai, nebeturėsite.
 
Už ką labai gerbiu Gordoną Ramzį, tai už tai, jog jis puikiai moka parodyti, kokios yra problemos, pasiūlyti sprendimą joms ir nustatyti naują standartą restorane, kurio visi privalo laikytis. Tiesa, pats Gordonas nedaro jokio darbo už tuos, kuriems padeda. Jis nustato standartą ir viskas. Tai neginčyjama ir taškas. Viską, kas veda link to standarto, privalo padaryti restorano savininkai ir jo darbuotojai. Tik taip jie supras, kur buvo padarytos klaidos. Manau, kad prieš maždaug 10 metų žiūrėtos laidos man tikrai padėjo daug ką suprasti verslo procesuose ir todėl, manau, dalinuosi savo pastebėjimais su Jumis.
 
Standartai
 
Gordonas puikiai randa darbuotojų stipriąsias (ir silpnąsias) vietas ir nurodo jiems daryti tai, ką tie žmonės daro geriausiai. Jeigu žmogus, kuris puikiai gamina, dirba restorano metrdoteliu – ar gali restorano maistas būti geras? Jeigu restorano savininkas visą laiką praleidžia virtuvėje – ar jis gali matyti (ir žinoti), kas vyksta pačiame restorane, kaip apie restoraną atsliepia klientai dar prieš tai, kaip jie parašys apie tai internete? Kartais reikia sukurti ir naują produktą; kartais – reikia visiškai pakeisti interjerą (kas, beje, daroma už Gordono pinigus); kartais – pakeisti darbuotojus; kartais – visiškai pakeisti restorano kryptį. Tačiau visi šie sprendimai yra vedantys prie naujo standarto, kurio vėliau reikia laikytis. Verslo savininkams ir darbuotojams parodoma (ir įrodoma), jog naujasis standartas veikia, ir vėliau, gavę visišką autonomiją, jie turi visa tai išlaikyti vardan to, kad verslas būtų pelningas.
 
Procesai
 
Kai visi supranta, ką reiškia „aukščiausia kokybė“ – tos kokybės siekimas tampa savotišku „procesu“, kurio reikia laikytis besąlygiškai. Kokybės gerinimo procesai niekada nesibaigia ir pastovūs pokyčiai yra būtini, kad Jūsų verslas išliktų aukštumoje. Tačiau tam reikia imtis tų pokyčių, žengti tą žingsnį ir pajusti, ką reiškia gauti teigiamus atsiliepimus apie Jūsų verslą, prekes ar paslaugas bei aptarnavimo kokybę. Ir čia – Gordonas niekada nevadovauja restoranui, o leidžia jo savininkams nustatyti procesus, kurie vestų prie naujojo standarto palaikymo.
 
Ar Jūsų verslas yra toks sėkmingas, kokio Jūs norite? Galbūt pats laikas samdyti Jūsų srities „Gordoną“, kad padėtų ir Jums. Kaip jau minėjau aukščiau: problemų pripažinimas ir noras jas spręsti – tik pusė darbo.

O koks skirtumas?:)

2012-01-12, tai data, kada sukūriau šitą temą ir vis niekaip neprisiruošiau pabaigti jos. Vis neprisiruošdavau, neturėdavau laiko ir visaip, kaip, kitaip(stiprokai čia) nustumdavau šita rašliava toliau. Manau, labai aktuali tema, tiems kurie yra dar sa lyginai jauni ir nežino ko konkrečiai nori. Pats kai rinkausi dalykus, norėjau visko, todėl pasirinkau net 7 dalykus A lygiu(po to liko 6). Tai nėra gerai, nes vėl būni apkrautas dalykais, kurių tikriausiai nereiks niekada gyvenime. Tad, nusprendžiau pabandyti Jums padėti.
 
Pradžia
 
Pirmiausia reikia atsisėsti ir pagalvoti, kokį įsivaizduojate svajonių darbą. Jeigu įsivaizduojate, būti verslininku, tuomet nuspręskite kokios srities norite būti. Juk jeigu norite įkurti savo kompiuterių taisymo įmonę, nereikia stoti į Verslo vadybą, galite stoti į Kompiuterių techniką ar kažką panašiau ir realiau suprasite savo dalyką. Pagal tai, kokioje srityje save įsivaizduojate ir reikia rinktis tai ką norite mokytis. Dauguma jaunų žmonių, nežino ko nori, arba jeigu žino, teigia, jog „na man labai patinka tai, bet aš nenoriu ten stoti, nes manau, jog nesugebėsiu „sugeneruoti“ pakankamai pinigų, kad išsilaikyčiau“. Kiti teigia, kad išvis niekur nestos, bet aš manau, kad žymiai geriau yra įstoti ir tuomet mesti, negu nestoti niekur. Nes žmogus mokydamasis, supras labiau kuo nori būti.
 
Dalykų rinkimasis
 
Pagal tai, kokią savo ateities profesiją nusipiešėte ir turėtumėte rinktis savo mokymosi dalykus. Pavyzdžiui, jeigu nusprendėte būti Verslo vadybininkai, tai turėtumėte rinktis Istorija, Lietuvių kalbą, Verslą, Matematiką (iš dalies) ir Anglų kalbą. Manau, kad istoriją reikėtų pasiimti net bet kokiu atveju. Nesvarbu, ar Jūs norite būti vadybininkais ar fizikais. Šis dalykas ugdo bendrą išprusimą ir pasaulėžiūrą. Eikite į universitetų ir kolegijų puslapius ir skaitykite, kokių dalykų reikia, norint įstoti į savo norimą specialybę. Jeigu reikia pavyzdžiui matematikos egzamino, tai pasirinkite ją A lygiu, blogiau nebus. Jus geriau paruoš egzaminui. Jeigu reikia metinio pažymio irgi siūlyčiau A lygiu. Nes A lygio pažymys yra vertinamas kur kas svariau, negu B(dabar tiksliai neprimenu visų proporcijų).
 
Atsarginis planas
 
Jeigu Jūs norite būti medikais, kur labai sunku įstoti ir bet koks nepavykęs egzaminas, gali atimti iš Jūsų savoje, tuomet galite pasirinkti atsarginį variantą. Žinoma, aš siūlyčiau išvis nestoti tais metais ir persilaikyti egzaminus. Bet daugumos tėvų/senelių/globėjų yra per daug konservatyvus mąstymas ir neleis Jums taip pasielgti. Galima pasirinkti tą atsarginį variantą į jį įstoti ir kitais metais vis tiek persilaikyti tą egzaminą kuris Jums nepasisekė. Tokiu atveju, jeigu pamatysite, jog po perlaikymo įstosite į savo svajonių specialybę, meskite savo atsarginį variantą ir perstokite. Vieni metai Jūsų gyvenime nereiškia visiškai nieko. Net nepajusite to skirtumo.
 
Pabaigai
 
Nieko blogo, kad „mėtotės“. Visi Mes žmonės, visi „mėtomės“. Jeigu jau pasirinkote dalykus ir Jums atrodo, jog nebėra kelio atgal, klystate. Galite eiti pas mokytojus, tartis, kad duotų jums užduotis, ir prileistu prie egzamino. O blogiausiu atveju, dar metus prasimokysite eksternu ir išsilaikysite savo norimą egzaminą, kuris Jums atvers kelią į norimą specialybę. Jeigu jau mokotės Universitete ar kolegijoje ir Jums tai nepatinka ir sugalvojate tris priežastis, dėl ko Jums tai nereikalingas laiko gaišimas, bei turite kompetencijos ir galimybę užsiimti kažkuo kitu. Meskite mokslus. Nebijokite. Tik nepriimkite jokių sprendimų neapgalvoję ir neleiskite kitiems priimti sprendimų už jus.
 
Sėkmės, Nerijus.org

Reiktu ban'int tokias temas... gal laikas patiems namu darbus pradet daryt?

Jei Lietuvoje rašyti neišmokė, tai Anglijoje irgi nieko gero nelauk. :D

Nors ir abiturientas šiemet, bet PUPP rinkčiausi KALBOS 1-ąją temą. Pasirodė tikrai įdomi tema apie kurią galimą būtų puikiai pakalbėti.

Video toks pagamintas manipuliuoti zmogaus nuomone. Zmogus einantis tokias pareigas privalejo per viska pereiti ir gera ir bloga. Cia eiline propoganda pries Rusija. Ji stipri salis ir jos lyderis taip pat. Paziurejus i zemelapi, manau Lietuviams reiktu labiau draugauti su sia salim. Bet kiekvienam skirtingai, kitiems amerikos taisykles labiau patinka.

Nežinojau, kad jis turi tamsiąją pusę, maniau, kad tikras šviesuolis yra. :)

Apie informatikos studijas užsienyje.
 
Specialybės:
 
Computer Science - tai informatika plačiąja prasme. Informatika nėra tik programavimas. Atvirkščiai - programavimas tikriems informatikams yra tik būdas išreikšti mintis. Pats informatikos mokslas (ne veltui vadinama "science") apima daugybę dalykų - pavyzdžiui, dirbtinis intelektas (Artificial Intelligence), tinklai ir paskirstytos sistemos (Networks and Distributed Systems). Jei nesi tikras, ką tiksliai nori veikti gyvenime su informatika, ir nori turėti visas galimybes vėliau pasirinkti bet kurią informatikos kryptį (nuo žaidimų kūrimo iki kompiuterinių tinklų saugumo specialisto, už didelius pinigus konsultuojančio įvairių bankų programuotojus) - studijuok gryną Computer Science.
 
Software Engineering - lietuviškai būtų "Programų sistemos". Skirta rengti programuotojams. Jei esi tikras, kad programavimas yra tavo pašaukimas ir labiau už tai nieko gyvenime dirbti nenorėsi, rinkis Software Engineering. Per bakalauro studijų metus turbūt programavimo prasme būsi geriau paruoštas nei Computer Science, bet Computer Science studentas vėliau pats nesunkiai galės išmokti tą, ką išmokė tave, o tu viso Computer Science - ne. Žodžiu, jei nedomina jokios fundamentalios kompiuterijos teorijos, galbūt verta studijuoti Software Engineering ir tapti geru programavimo, bet ne informatikos specialistu.
 
IT (Information Technology) - skirta tiems, kurie norėtų sieti savo gyvenimą su informatika, bet programavimas ir visos sistemos jiems yra per daug sudėtinga ir painu. Jei Computer Science yra mokslas apie sistemų kūrimą, tai IT - mokslas apie tai, kaip naudotis jau sukurtomis sistemomis. Tos sistemos yra nuo Microsoft Office paketo (nenustebčiau, jei pirmame kurse gautum Excel paskaitų) iki sudėtingų verslo valdymo ir panašių programų. Tokie specialistai yra reikalingi beveik kiekvienai įmonei ir dažnai vadovauja IT skyriams, konsultuoja darbuotojus jiems iškilus problemoms, diegia ir atnaujina programinę įrangą. Taigi darbo visada turės, bet, mano nuomone, žmogus, kuris pats negali nieko sukurti, nėra tikras informatikas. Be to, IT specialistu gali vadintis tiek baigęs Computer Science, tiek Software Engineering, kurių studijos gerokai sudėtingesnės ir aukštesnio lygio.
 
Web development - mano subjektyvia nuomone, jei jau nori būti programuotoju, geriau neapribok savęs tik svetainėmis. Internetas yra tik būdas informacijai priimti ir pateikti. Visi procesai (informacijos apdorojimas) veikia sistemos viduje (serverio pusėje). Ten gali naudoti bet kokias technologijas ir Web development studijos daugumos jų neapima. Todėl būsimam programuotojui geriau rinktis Software Engineering. Web dalį tuomet jau nesunkiai perprasi pats.
 
Pastebėjau, kad žiūri į ateitį, galvodamas, ką baigęs galėsi dirbti. Siūlau per daug negalvoti. Mūsų seneliai pabaigę studijas visą gyvenimą išdirbdavo tame pačiame darbe, dauguma mūsų tėvų yra pakeitę bent po kelis darbus, o mes - darbus keisime nuolatos. Tu to negali suplanuoti. Geroji dalis yra ta, jog jei baigsi informatiką, tau tuo neteks rūpintis, - jei per studijų metus įgausi pakankamai žinių, darbo visada turėsi ir galėsi rinktis pats. Vieną dieną gausi pasiūlymą būti Project Manager, kitą Web Developer.
 
Reziumuojant, siūlau kaip specialybę rinktis gryną Computer Science. Tuomet galėsi užsiimti ir toliau (magistrą) studijuoti bet ką.

TRUMPA ĮŽANGA
 
Už akių užkliuvo dar viena tema ir keli pranešimai apie tai, kad lietuvių kalbos egzaminas su tuo prakeiktu rašiniu - misija neįmanoma. Nors ir yra parašyti keli straipsniai apie tai, kaip (gerai) išlaikyti lietuvių egzaminą, rašant samprotaująmą rašinį, visgi jaučiu, kad turiu ką papasakoti ir pati - galbūt ir todėl, nes žinau - uždarbis.lt kažkiek prisidėjo prie to, kad vis dėl to išlaikiau tą egzaminą, neperskaičius nė vienos rimtos privalomos knygos (tik apysakas/apsakymus,eilėraščius). Taigi, jei esi būsimas/esamas abiturientas ir nori (gerai) išlaikyti egzaminą bei ruošiesi rašyti sampr. rašinį, perskaityk ar bent akim permesk straipsnį - tikiuosi, bent kažkuo padėsiu. Gero skaitymo!
 
ĮVADAS
 
Visų pirma, manau, reikėtų paminėti - straipsnyje labiau akcentuosiu tai, kokios struktūros reikėtų laikytis rašant rašinį, kaip išvengti stiliaus klaidų bei kaip "sudominti" vertintoją, kad jis nepastebėtų, kad nebuvai pats uoliausias mokinys ir neperskaitei tų 500 puslapių apie kunigo emocinius išgyvenimus ar n+1 knygos apie tai, kaip sunkiai laukuose dirba žmonės, o kaimo gyvenimas - tai ne tik šokiai ir linksmybės. Vėlgi, jei ieškai patarimų kaip konspektuoti knygas ar nori rasti naudingos medžiagos egzaminui, siūlau aplankyti šią temą ir perskaityti visus pranešimus, nes buvę abiturientai nemokamai (čia parduoda) dalinasi savo sukaupta medžiaga. Taip pat perskaityk visą šiątemą, yra keli mano komentarai apie rašinius/pastraipas (oh well, aš ne mokytoja, tik komentavau, kaip, mano manymu, reikėtų rašyti).Tikiuosi, kas nors pravers.
 
(Taip pat noriu pasakyti, kad čia tik MANO patirtis su lietuvių VBE ir MANO nuomonė, kaip efektyviai reikėtų pasiruošti rašiniui (struktūros atžvilgiu). Jei Tave mokytoja moko, kad reikia rašyti kitaip - tai geriau taip ir daryk ir tikėkis, kad rašinio vertintoja, tikrinanti Tavo darbą, yra tokios pat nuomonės, kaip ir Tave mokanti mokytoja.)
 
BENDRAI
 
Jau turbūt žinai, kad lietuvių kalbos rašinyje reikės parašyti bent 500 žodžių, o remtis bent vienu iš trijų skliausteliuose nurodytu autoriumi. Jei nesiremsi nė vienu iš pateiktų autoriumi, tačiau temą atsakysi idealiai, nepadarysi nė vienos gramatikos klaidos, o stilius tiesiog blizgės - vistiek egzamino neišlaikysi. Taip pat ir su žodžiu skaičiumi - jei neparašysi bent pusės (o tiek tikrai parašysi, jei laikysiesi mano (ir daugumos mokytojų, bet jos, deja, dažniausiai 'normaliai' nepaaiškina) rekomenduojamos struktūros) tiek - egzamino neišlaikysi. Truputį kvaila, bet ką darysi - turbūt čia tokia mini apsauga, kad neateitum su jau parašytu rašiniu bendra tema ir nepritaikytum jo siauresnei temai.
 
NUO KO PRADĖTI?
 
Vieno konkretaus atsakymo į šį klausimą nėra, nes visiems rašinys rašosi skirtingai. Dalinuosi tik tuo, kaip rašau aš pati.
 
Visų pirmą, perskaitau temą ir pasibraukiu 'raktinius' (svarbiausius) žodžius, iškeliu probleminį klausimą. Tada - sugalvoju teiginius. Jei rašysi trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau sugalvoti 4 teiginius ir silpniausią - išbraukti. Sugalvojus teiginius mąstau, kuo galėčiau remtis: autorius, kūrinys, koks kūrinio parašymo kontekstas? Kai visą tai turiu, pradedu rašyti įžangą.
 
Kiti žmonės daro atvirkščiai - pirmą sugalvojo autorius, kūrinius ir tada pagal tai galvoja teiginius - nežinau, čia priklauso kaip kam patinka ir nuo to,kiek kūrinių esi perskaitęs. Esmė ta, kad siūlau nepradėti rašyti įžangos be aiškių teiginių, tada, manau, nebus minties šuolių ir bus aiškesnis/įtaigesnis perėjimas nuo įžangos prie dėstymo.
 
KAIP REIKIA SUPRASTI, KURIS ŽODIS TEMOJE - RAKTINIS?
 
Kaip ir minėjau aukščiau, tik perskaitęs tema nepradėk rašyti įžangos - visų pirma "susibraukyk"/"susinumeruok" žodžius pagal svarbą - taip turėsi aiškią viziją, į kurią pusę Tavo rašinys turi "eiti", ką svarbiausia paminėti antrame įžangos sakinyje.
 
Pasisekė tiems, kurie turi gabumą iškart pamatyti ko reikalauja tema. Deja, ne visi tai geba, todėl siūlau vadovautis keliomis paprastomis taisyklėmis:
 
1) Jei tema formuluota klausimu, tai gali iškart nubraukti pirmą sakinio/temos žodį ("Ar", "Kodėl", "Kas", "Ką" ir t.t" ), nes jis TIKRAI nebus raktinis žodis
 
2) Dažniausiai (arba greičiausiai visada) svarbiausias raktinis žodis - daiktavardis. Daiktavardis - tai "daiktas", žodis atsako į klausimą "kas tai?". Pavyzdžiui: tėvynė, siela, meilė, maištininkai, pareiga, ištikimybė ir įvairūs šių žodžių linksniai. Bėda yra ta, kad dažniausiai temoje yra daugiau nei vienas daiktavardis (pavyzdžiui, praietų metų tema: "Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?" turi net 3 daiktavardžius: "atlaidumas", "žmogaus" ir "bruožas". Mano supratimu, lengviausias būdas atskirti svarbiausią raktinį žodį, tai įsivaizduoti, kaip skambėtų tema, jei to žodžio išvis nėbūtų - tiesiog skaitant temą jį praleisti ir pagalvoti ar būtų apie ką rašyti, jei toks žodis temoje negzistuotų arba jį pakeitus kitu, tema įgautų visai kitą prasmę. Pavyzdžiui "ar kažkas - silpno žmogaus bruožas" (=Ar neatsakomybė - silpno žmogaus bruožas?). Visiškai pakeičia prasmę, tiesa? Jei išimtumėte "bruožas" ar "žmogaus", vistiek rašinyje reikėtų kalbėti apie atlaidumą, bet jei išimi iš temos "atlaidumas" - jau tema visiškai pasikeičia, TODĖL ŠIS ŽODIS IR YRA RAKTINIS .Kai susirasi pagrindinį raktinį žodį, jį galėsi (ir turėsi) panaudoti ĮŽANGOJE - apie tai, truputį vėliau.
 
3) Kai susirandi svarbiausią daiktavardį, ieškok apibūdinimo, nukreipiančio apie ką reikia kalbėti rašinyje. Dažniausia tas žodis parodo rašinio kryptį, susiauriną temą: "SKIRTINGOS epochos", "SILPNAS žmogus", "vaizdavimo KAITA", "Humaniškumas - ESMINIS žmogaus gyvenimo principas" ir t.t. Kartais tokio žodžio nėra - tai reiškia, kad gali pats nulemti savo rašinio kryptį arba pati tema jau būna susiaurinta. Pavyzdžiui: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?" - juk nekalbėsi, kad pasauliui nereikia maištininkų, nes jie silpni, arogantiški, nes pati tema tau jau nurodo apie ką reikės kalbėti. Šį raktinį žodį dažniausiai reikia panaudoti paskutiniame įžangos sakinyje - probleminiame klausime, bet apie tai taip pat vėliau straipsnyje.
 
4) Nepamirškite pažiūrėti ar temoje nėra "aplinkybių", nurodančių apie ką reikia kalbėti. Pavyzdžiui, žodžių: "šių dienų" ("ar šių dienų žmogus gali būti laimingas?"), "visą laiką" ("kodėl asmuo turi tobulėti visą laiką") ir t.t, nes šie žodžiai, kaip ir minėjo Tomas, tampa labai svarbūs.
 
 
STRUKTŪRA
 
Rekomenduoju rašyti įprastinį penkių (keturių) pastraipų rašinį - taip ir pačiam bus lengviau ir vertintojui priimtiniau, kadangi viskas paprasta ir struktūriška.
 
Taigi, Tavo rašinys turėtų susidėti iš trijų dalių ir penkių (keturių) pastraipų:
 
1. ĮŽANGA
2. DĖSTYMAS - I teiginys,
DĖSTYMAS - II teiginys
DĖSTYMAS - III teiginys (nebūtina, jei manai, kad pakankamai išplėtojai temą ir peržengei 500 žodžių ribą)
3. IŠVADOS/APIBENDRINIMAS
 
Sakoma, kad geriausia dėstymo pastraipas numeruoti tokia tvarka: stipri, silpniausia bei stipriausia (dramblio šeimos principas, ar kaip jis ten vadinasi...), tačiau vėlgi - jei Tau tavo teiginys/pastraipa atrodo stipriausias, nereiškia, kad ir vertintojui jis toks pats bus, juk kiekvieno nuomonė skirtinga, todėl nesiūlau į tai kreipti dėmėsio, nors pati II dėstymo pastraipą dažniausiai rašydavau tokią, kurioje nesiremiu literatūra, o teiginį argumentuoju istorija (dažniausiai), spektakliu ar matytu filmu (retai taip dariau (arba greičiausiai niekad), bet sako, kad irgi geras argumentas). Jei nori remtis tokiu pastraipų išdėstymo principu, SIŪLAU:
 
I dėstymo pastraipa - remiamasi literatūra (autoriumi ar jo biografija, bet NEBŪTINAI 'privalomu' t.y. gali remtis ir užsienio rašytoju, 'neprograminiu' lietuvių rašytoju, "programiniu" lietuvių rašytoju, bet ne iš "skliaustelių" ir tt.
II dėstymo pastraipa - argumentuoji istorija, kultūra (menu), matytu filmu ar savo patirtimi (mažiausiai svarus argumentas)
III dėstymo pastraipa - "stipriausia", todėl joje reikėtų remtis privalomu autoriumi iš skliaustelių.
 
O dabar konkrečiau apie kiekvieną dalį: įžangą, dėstymą ir apibendrinimą....
KAIP RAŠYTI ĮŽANGĄ?
 
Turbūt visiems teko girdėti apie tai, kad darbdavys, pamatęs Tavo CV, jam skiria 30 sekundžių ir iškart nusprendžia: patikai jam ar ne - panašiai yra ir su rašiniu. Pirma rašinio dalis svarbiausia ir tik ji lemia ar darbą skaitys su susidomėjimu, ar todėl, kad reikia. Sakysite, kad mokytojai privalo vertinti objektyviai (ką jie, turbūt, ir daro), bet nepamirškite vieno svarbiausio fakto - žmogiškumo. Juk turbūt sutiksite, kad palankiau atsiliepiate apie knygą/filmą, kuris 'užkabino' nuo pirmų eilučių/minučių. Taip yra ir su rašiniu - privalu įžangoje padaryti gerą įspūdi.
 
Kaip taip padaryti?
1. Aiški, logiška struktūra
2. ĮDOMUS pirmasis sakinys (citata, palyginimas, parodymas, kad žinai daugiau nei Tavęs reikalauja 12 klasės kursas)
3. Kryptingas probleminis klausimas paskutiniame sakinyje.
 
Kaip atrodo įžangos struktūra?
Įsivaizduok, kad įžanga - tai lyg piltuvėlis - pradedi rašyti ne konkrečiai,kalbi apie temą, bet kartu ir apie orą, o įžangos pabaigoje keli probleminį klausimą, kuris glaudžiai susijęs su duotąja tema - žodžiu, iš pradžių viskas plačiai, o link 'galo' siaurėja (žr. paveikslėlį)
http://i58.tinypic.com/v7gpc1.png
 
Pirmasis sakinys - įvadinis, 'paplaukęs', nieko konkrečiai apie duotą temą nepasako, bet kartu įdomus ir negirdėtas. Ką turiu omeny teigdama 'negirdėtas' - jei žinai citatą, istorinį faktą, patarlę, kuri yra bent iš dalies susijusi su tema (pavyzdžiui, darbas, vertybės ir t.t) - panaudok ją kaip gražų įvadą į rašinį.
Pažįstų daug abiturientų, kurie griebasi šiaudo - temoje suranda raktinį žodį ir pirmąjį sakinį rašo maždaug taip:
"Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, "RAKTINIS ŽODIS" apibūdina kaip ......." - galbūt irgi neblogai taip pradėti darbą, ypač turint omenyje, kad galėsite naudotis žodynais, tik atsargiai, kad nenutiktų kaip čia:). Vėlgi, reikia atminti, kad daug žmonių taip daro, todėl nemaža tikimybė (oh, well, gal ir maža), kad vertintoja perskaitys dvi vienodas rašinio pradžias - gerai, jei Tavo perskaitys pirmą, o jei tavo rašinys bus "antras"? Žinoma, jei NIEKO nesugalvoji, tai pasinaudok tuo žodynu ir parašyk - blogiau nebus, tik svarbu, atrink tinkamą raktinį žodį.
 
Antras/trečias įžangos sakinys - privedi prie temos, gali paminėti raktinius žodžius, konkretini (atsimink piltuvėlio struktūrą).
 
Paskutinis įžangos sakinys - PROBLEMINIS KLAUSIMAS! Probleminis klausimas - tai tavo rašinio kryptis, jis parodo, kokie teiginiai bus rašinyje. Probleminio klausimo perrašyti NEGALIMA nuo pavadinimo!!! Tarkime, jei rašinio tema "Ar tėvynė - tai didžiausia vertybė", reikėtų performuluoti ir susiaurinti iki "KODĖL tėvynė yra (nėra) didžiausia vertybė?". Jei rašinio temoje jau yra 'susiaurinta',pavyzdžiui, kaip buvo pernai VBE: "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?", reikia tema perfomuluoti savais žodžiais. Tarkime, kelti klausimą taip (ar kitaip, svarbu - nenukrypti nuo temos): "Kodėl gyvenimas be maištininkų - tai tik egzistavimas?/ Kuo svarbūs maištininkai šiam pasauliui? ir tt"
 
Taip pat reikėtų nepamiršti, kad probleminis klausimas - tai "klausimas" kiekvienai dėstymo struktūrai, nes būtent pirmasis visų trijų dėstymo pastraipų teiginys - tai 'atsakymas' į probleminį klausimą. Viskas atrodo maždaug taip:
 
http://i61.tinypic.com/2zxo6ir.png
 
Kad geriau suprastumei įžangos struktūrą, pateikiu kelis savo rašytų įžangų pavyzdžius (žinoma, pavyzdžiai nėra idealūs, bet turbūt aiškiau paaiškins, ką turiu omeny šnekėdama apie įžangos struktūrą). Skirtingomis spalvomis "nuspalvinau" pagal tai, koks sakinys yra koks (žr. aukščiau, kur kalbėjau apie įžangos struktūrą sakiniais:
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
Seniausioje žmonijos knygoje – Biblijoje – teigiama: „Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas, o septintą – ilsėjosi“. Deja, mūsų tėvynė nebuvo sukurta kažkam spragtelėjus pirštais – ištisus šimtmečius protėviai kovojo dėl laisvės, o kiekvienas išlietas kario kraujo lašas priartindavo prie svajonės išsipildymo – nepriklausomos Lietuvos. Atrodytų, kad daugiau mums, šių dienų lietuviams, nieko negali trūkti – turime tą išsvajotąją laisvę. Tačiau ar to užtenka? Manau, ne. Taigi, kodėl nuolat svarbu „kurti ir lipdyti“ tėvynę?
----------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Sakoma, kad gyvenimas – tai lyg ilga kelionė, kuri yra kupina atradimų ir praradimų, kurių dėka žmogus tobulėja dvasiškai. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, Donaldas Trampas, yra pasakęs: „Kartais pralaimėdamas mūšį, žmogus atranda naujų būdų kaip laimėti karą“ – perfrazuodama šią mintį galiu teigti – tik atsisakydami kai kurių dalykų ir taip palikdami savo komforto zoną, galime gyvenime atrasti kažko naujo ir neįprasto. Taigi, ką asmuo gali atrasti ir pažinti tik tada, kai netenka kitų, kartais brangių ir svarbių, dalykų?
 
KAIP RAŠYTI DĖSTYMĄ?
 
Mano supratimu, viena iš sėkmingai išlaikyto egzaminų paslapčių - tai puiki dėstymo struktūra, kuri leidžia skaitytojui nuosekliai perskaityti rašinį. Turbūt nekartą jau teko girdėti apie tokią dėstymo struktūrą, kuri susideda iš septynių/aštuonių sakinių ir atrodo maždaug taip:
 
Teiginys->Samprotavimas pagal teiginį, siejant su šiomis dienomis - > Sakinys - tiltas/perėjimas -> Argumentas -> Kontekstas -> (samprotavimas - nebūtina) -> Dalinė išvada
 
Parašius tokios struktūros pastraipą, nebereikės jaudintis, kaip pasiekti tą 500 žodžių ribą (nes pastraipa susidės mažiausiai iš 120-150 žodžių, tai trys dėstymo pastraipos - jau 400+ žodžių! Taip pat tokia pastraipa yra nuosekli, todėl bus mažiau minties šuolių - stiliaus klaidų.
 
KAIP ATRODO KIEKVIENAS PASTRAIPOS SAKINYS?
TEIGINYS - tai pagrindinė visos pastraipos mintis, svarbiausias akcentas. Jis turi atsakyti į probleminį klausimą (kaip rodžiau iliustracijoje aukščiau). Teiginyje nereikėtų vartoti žodžių/žodžių junginių, tokių kaip "mano nuomone/manau/mano supratimu" ir kitokių, nes jie susilpnina teiginį, parodo neaiškią poziciją. Teiginį geriausia formuluoti kaip vientisinį sakinį (be jokių jungtukų ("nes", "kad", "jog", "o" ir t.t)), nes tai taip pat nepasako aiškiai ir konrekčiai, apie ką bus kalbama pastraipoje. Visą "prijungimą"/"sujungimą" (tai, kas būtų po "nes", "o", "kad", "jog") geriau formuluoti kaip samprotavimą - bus aišku, stilistiškai tvarkinga ir gražiai skaitysis.
 
SAMPROTAVIMAS - neveltui rašinys ir vadinasi samprotavimo, jame reikia atskleisti savo nuomonę, polemizuoti, analizuoti temą. Kaip ir minėjau, parašius teiginį, visas mintis apie tai, ką tuo teiginiu norėjai pasakyti, reikėtų perkelti į "samprotavimo" sakinį (ar sakinius). Šiuose sakiniuose galima (bent kartą rašinyje REIKIA) pavartoti "manau", "mano manymu" ir t.t, kad parodytumei, kad samprotauji. Žinoma, visuose trijuose dėstymo pastraipose, galbūt, to daryti ir nereikėtų, kad nebūtų "sviestas sviestuotas". Sakoma, kad idealu būtų jei savo samprotavimą susietumėte ir su šių dienų aktualijomis, bet jei to padaryti nepavyksta - nieko baisaus, tiesiog gausi mažiau taškų. Dabar pagalvojau, kad jei jau siesi su šiomis dienomis, galbūt pirmą sakinį (ar sakiniod dalį, jei rašysi ne vientisinį) reikėtų samprotauti, o kitą sakinį/dalį sieti su šių dienų aktualijomis. PAVYZDŽIUI:
 
Tema: Ar darbas yra svarbus žmogui?
 
Darbas yra viena iš didžiausių vertybių, padedančių žmogui tobulėti (teiginys). Lietuvių liaudės patarlė byloja: "Darbas žmuogų puošia" - dirbdamas žmogu stiprina ir tvirtina savo vertybių sistemą, nes susiduria su įvairiais išūkiais, priverčiančiais jį tobulėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. (samprotavimas) Deja, bet šių dienų žmogus, darbą suvokia tik kaip pinigų šaltinį ir visiškai pamiršta kitokią jo naudą. (privedimas prie šių dienų)
 
SAKINYS TILTAS - tai sakinys, jungiantis Tavo samprotavimą ir teiginį su argumentu - pasiremimu kūriniu (ar kultūra, Tavo asmenine patirtimi). Jis reikalingas tam, kad nebūtų minties šuolių, viskas skaitytųsi sklandžiai, nebūtų stiliaus klaidos. Pateikiu kelius pavyzdžiuis/šabloną, kaip gali formuluoti savo "sakinį-tiltą":
 
-Apie tokią pat promblemą kalbėjo ir ** amžiaus rašytojas XX (savo) kūrinyje (romane, dramoje, eilėraštyje) "YYY".
 
-Ši problema - tai ne tik šių dienų visuomenės yda, bet ir ** amžiaus žmonių aktualija - ją aptarė ir to meto rašytojas XXX kūrinye "YYY".
 
-TEMOS RAKTINIS ŽODIS buvo plačiai aptarta ir kažkelinto amžiaus rašytojo XXX kūrinyje YYY. (pavyzdžiui: "Socialinės nelygybės tema buvo plačiai aptarta ir XVIII a. rašytojo, Apšvietos epochos atstovo, pirmojo lietuviško grožinio kūrinio autoriaus, Kristijono Donelaičio, peomoje "Metai".)
 
Jei dvi/vieną pastraipą rašysite tokią, kurioje nesiremsite autoriumi, sakinys - tiltas yra vistiek BŪTINAS! Tik siek jį su savo asmenine patirtimi, filmu ar spektakliu.
 
Taip pat, manau, svarbu, kad sakinys - tiltas atskleistų, kad žinai truputį daugiau nei autoriaus amžių, vardą pavardę ir jo kūrinį: galbūt paminėk epochą, literatūrinę srovę/kryptį ("neoromantikas", "realistas" ir t.t.)
 
ARGUMENTAS - tai tavo teiginio pagrindimas, įrodymas, kad Tavo teiginys yra svarus. Čia aš nelabai kuo galiu ir padėti: turi pats būti perskaitęs ir žinoti kūrinius, spektaklius, kino filmus. Svarbiausia - neatpasakoti turinio, o remtis būtent ta vieta, kuri įrodytų Tavo teiginį. Aš pati, kaip ir minėjau, nebuvo pati uoliausia programinių autorių skaitytoja, bet siūlau BŪTINAI perskaityti pagrindines Savickio, Apučio, Biliūno noveles, galbūt dar ką nors trumpo, nes jomis galima remtis beveik betkokia tema (galbūt ne apie tėvynę). Taip pat buvau išmokusi kelias eilėraščių eilutes, nes citavimas - geriausias argumentas ir turinio visiškai neatpasakoji. Jei mokysies citatas, siūlau imti Maironio/Bradžionio eilėraščių apie tėvynę, Marcinkevičiaus "Mažvydo" paskutinės scenos, kur skanduoja "Lie-Tu-Va" pilietiškumo temai, Salomėjos Nėries iš rinkinio "Prie didelio kelio" apie dvasinius išgyvenimus. Vėlgi, svarbu paminėti, kad argumentavime svarbiausias ne pats pasirėmimas, o tavo komentaras, įrodantis, kad būtent tame kūrinyje/filme/socialinėje situacijoje nutiko būtent taip, kaip tu teigi savo teiginyje.
 
KONTEKSTAS - didžiausias dvyliktokų priešas, nes nevisi supranta, kas čia per daiktas. Nereikėtų dėl jo išvis nerimauti, nors jis ir dažnai akcentuojamas, už jį skiria tik trys taškus. Bent vieną tašką, jei paminėi amžių/epochą, kūrinio parašymo aplinkybes - tikrai gausi. Mano supratimu, daugiau taškų gausi tada, kai pritemsi kūrinio parašymo kontekstą prie savo temos, argumentavimo ir samprotavimo. Tarkime, jei rašinys apie žmogaus/tautos nelaisvę, konteksto sakinyje (ar sakiniuose) paminėsi, kad kūrinys buvo būtent sukurtas lietuviško žodžio draudimo metu, Lietuvai būnant carinės Rusijos sudėtyje ir t.t.
 
SAMPROTAVIMAS 2 - aš niekada jo nerašau, nes man visad užtenka žodžių tiek, kiek yra pastraipoje, bet čia turbūt toks kaip mini apibendrinimas, vienas sakinys apie argumentą+temą, greičiausiai.
 
DALINĖ IŠVADA - tai pastraipos mini apibendrinimas, vienas vientisinis sakinys, parodantis, ką norėjai pasakyti visa pastraipa. Dabar jau nepamenu, bet, man rodos, aš tiesiog perfrazuodavau savo teiginį ir jį susiauridnavau. Patariu kiekvieną dalinę išvadą pradėti jungiamaisiais žodeliais "taigi" ar "vadinasi", nes jie parodo, kad apibendrini darbą. Jei rašai trijų dėstymo pastraipų rašinį, siūlau, kad labai nesikartotų visur "taigi", rašyti pirmoje pastraipoje "taigi", antroje "vadinasi" ir trečioje - vėl "taigi". Nepamiršk, kad čia įterpinys, todėl skiriamas kableliu.
 
Pridedu kelis savo rašytas pastraipas, kad parodyčiau, kaip visa ši struktūra atrodo "praktikoje". Nežinau kaip jums, bet bent jau man, tikrai, dėl šios struktūros, nesijaučia didelių minties šuolių. Ir vėl nuspalvinau sakinius taip, kokie, pagal paskirtį, jie yra (raudona - teiginys, žalia - samprotavimas, mėlyna - sakinys tiltas, violetinė - argumentas, bordo - kontekstas, rožinė - dalinė išvada):
 
- „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti?“
 
Visų pirma, žmogus, prisidėjęs prie tėvynės kūrimo, labiau ją vertina bei gerbia. Patys brangiausi dalykai asmeniui yra tie, į kurių kūrybos procesą buvo įdėta daugiausia pastangų, darbo bei meilės. Ne veltui yra sakoma – sunaikindamas tai, ką sutvėrei – sunaikinsi dalelę savęs. Prie tėvynės kūrimo bei puoselėjimo prisidėjo ir žinomas lietuvių poetas, dramaturgas Justinas Marcinkevičius.Poeto eilėraščių lyrinis „aš“ - jausminga asmenybė, išgyvenanti sunkius pokario laikus, tačiau gerbianti ir sauganti brangiausią turtą – tėvynę, kurią pats kūrė. Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje „Aš savo širdį pasivaikščioti išleisiu“ lyrinis subjektas prašo: „Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies“. Širdis – tai gyvybės pagrindas, todėl ją galima prilyginti gimtajai šaliai – netekę jos, sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą, todėl širdį, kaip ir tėvynę, reikia puoselėti. Savo požiūrį apie niekada nenutrūkstanti šalies kūrimą Just. Marcinkevičius išsakė ne tik savo kūryba, bet ir konkrečiais darbais: būdamas Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio nariu, jis ragino Lietuvos žmones ištrūkti iš SSRS gniaužtų ir „kurti bei lipdyti“ Lietuvą tokią, kurioje visiems būtų gerą gyventi. Taigi, žmonės nėra nemirtingi – atsiranda vis naujos kartos, kurios „lipdo“ tėvynę – taip yra išsaugoma pagarbos ir meilės jausmas gimtajam kraštui.
-------------------------------------------------------------------------------------
- Ką žmogus atranda prarasdamas?
Visų pirma, žmogus, prarasdamas savo artimus, atranda kitus žmones, kurie tampa ne ką mažiau svarbia jų gyvenimo dalimi. Mano nuomone, kiekvienas sutiktas žmogus mūsų gyvenime palieką gan svarbų pėdsaką ne tik mūsų atmintyje, bet ir formuoja vertybių sistemą, moralines nuostatas bei supratimą apie gyvenimo dorybes bei blogybes. Nenuostabu, kad praradus artimą atrodo – praradai ir dalelę savęs, todėl naujų žmonių ar jau pažįstamų asmenų naujų būdo bruožų pažinimas – tai lyg naujas vėjo gūsis žmogaus gyvenime, padedantis pamiršti prarastų žmonių sukeltas nuoskaudas. Apie tai, ką žmogus atranda prarasdamas, rašė ir XIX a., realizmo atstovas, rašytojas Jonas Biliūnas savo novelėje „Ubagas“. Novelės veikėjas Petras Sabaliūnas, praradęs savo šeimą dėl savanaudiško sūnaus elgesio, sunkiame gyvenimo kelyje atranda tokius žmones kaip kūrinio pasakotojas, kurie net patys savo daug neturėdami, gali pasiūlyti bent „duonos riekę“. J. Biliūno biografija – tai dar vienas pavyzdys, kad žmogus gali atrasti daug net ir tada, kai praranda: negavęs leidimo grįžti mokytis į Tartu universitetą, rašytojas persikėlė į Leipcigą, o vėliau – į Ciurichą, kur ir parašė vieną iš reikšmingiausių savo kūrinių – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“. Vadinasi, žmogus, prarasdamas artimo palaikymą ir meilę, atranda kitus, kurie mielai ištiesia pagalbos ranka tada, kai jos labiausiai reikia.
 
GALIAUSIAI - KAIP REIKIA PARAŠYTI APIBENDRINIMĄ?
 
Visų pirma, svarbu pasakyti, kad jei įžanga turi būti piltuvėlio formos/struktūros, tai išvada - atvirkščiai, yra "apversto" piltuvėlio formos. Tai reiškia, kad pirmas išvados sakinys siauras, glaudžiai susijęs su tema, o vėlesni sakiniai yra abstraktesniai, labiau apie orą nei apie konkrečią temą.
 
Reikėtų paminėti, kad yra dvi nuomonės, kaip reikėtų parašyti apibendrinimą/pabaigą/išvadą. Aš pamėginsiu trumpai jas apžvelgti, o Tu, žinoma, gali pasiimti tai, kas Tau labiausiai patinka.
 
I VARIANTAS
 
Apibendrinimas, kuriame paminimos ir perfrazuojamos VISOS dalinės išvados. Esmė ta, kad sakoma, kad rašinyje parašytos dalinės išvados PRIVALO būti parašytos ir išvadoje - žinoma, jų perrašyti NEGALIMA, reikia perfrazuoti, parašyti kitais žodžiais.
 
Pavyzdžiui, dalinės išvados buvo tokios:
 
- Taigi, pilietiškas skatinimas, kurio užuomazgų yra XVI a. lietuvių literatūroje, neišsižadėti savosios kalbos, aktualus ir šių dienų žmogui.
 
- Vadinasi, pilietiškumas XVIII a. literatūroje skatina ne tik to meto, bet ir šių laikų žmones neišsižadėti pagrindinių vertybių.
 
- Taigi, meilės tėvynei skatinimas, žmogaus, kaip pilietiškos asmenybės, ugdymas – tai pilietiškumo, sutinkamo XIX – XX a., skiriamieji bruožai
 
O apibendrinimas atrodo taip (raudonai pabraukiau dalines išvadas):
 
Apibendrindama darbą norėčiau remtis Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio aktyvisto, poeto, visuomeninis veikėjo, Marcelijaus Martinaičio žodžiais „Pilietybė, pilietiškumas nėra uniforma, tik kareivius galima perrengti per vieną parą“ – pilietiškumo jausmo per dieną žmogui neįdiegsi, tam reikalingas kruopštus ir ilgas procesas. Galbūt dėl šios priežasties šiandienos žmogus, išgyvenantis pilietiškumo savyje nebuvimo krizę, turėtų atsigręžti į įvairių laikmečių lietuvių literatūrą, nes būtent joje gausu įvairių pilietiškumo raiškos pavyzdžių. XVI lietuvių autorių kūriniuose pilietiškumas ragina neišsižadėti gimtosios kalbos, Apšvietos epochoje pilietiškumas pasireiškia kalbant apie vertybes ir socialinę nelygybę, o XIX amžiaus pabaigos bei XX amžiaus pradžios literatūroje raginimas mylėti gimtąją šalį atskleidžia pilietiškas idėjas. Juk ne veltui yra sakoma, kad būtent literatūra – tai viena iš svarbiausių mokytojų, nes ji atskleidžia žmonijos paslaptis, buvusias praeityje. Pilietiškumo pagrindų mokydamiesi iš įvairių laikotarpių Lietuvos rašytojų literatūros, mes, šių dienų žmonės, galime būti tikri, kad pilietiškumo pamoką išmoksime teisingai.
 
 
II VARIANTAS:
 
Kiti mokytojai teigia, kad to, ką jau minėjai rašinyje, dar kartą kartoti NEREIKIA! Todėl išvada turi būti tiesiog viso rašinio apibendrinimas, pagrindinės minties suformulavimas, gražus užbaigimas, panaudojant citatą ar patarlę.
 
Aš niekada nerašydavau dalinių išvadų, bet jei reikėtų laikyti VBE iš naujo - galbūt ir rašyčiau, nes man, pavyzdžiui, tai atrodo struktūriškai gal netgi tvarkingiau.
 
Be to, svarbu paminėti, kad kai kurie mokytojai teigia, kad išvadoje reikia būtinai cituoti TĄ PATĮ AUTORIŲ, kuriuo rėmeisi ir įžangoje - vien tam, kad sukurtumei rašinio rėmus. Mano supratimu, tai didžiausia nesąmonė, nes riboja kūrybiškumą, todėl aš NIEKADA to nesilaikiau.
 
Taip pat dalinuosi keliomis mintimis, kaip gali pradėti išvados pradžias:
 
-Apibendrindamas/a norėčiau teigti - ....
-Apibendrindama rašinį derėtų pasakyti, jog...
-Apibendridamas rašinį norėčiau perfrazuoti/remtis tokio ir tokio žmogaus žodžiais/lietuvių liaudies patarle
 
DAR KELI PATARIMAI:
 
- Pirmajame sakinyje, kuriame mini autoriaus vardą ir pavardę, jis turi būti pristatytas pilnai, be sutrumpinimų. Pavyzdžiui, jei kalbi apie Martyną Mažvydą, pirmajame sakinyje jį ir turi pristatyti pilnu vardu bei pavarde, vėlesniuose - gali trumpunti t.y. rašyti M. Mažvydas. Taip pat noriu priminti, kad Justinas Marcinkevičius yra Just. Marcinkevičius sutrumpintai, o ne J. Marcinkevičius (bus didelė klaida, nes J. Marcinkevičius yra visai kitas autorius).
 
- Sakiniuose nevartok 'mes' - atsiranda negražus stilius. Asmenį parodo veiksmažodis, todėl įvardis "mes" yra visiškai nereikalingas ir tik gadina stilių.
 
- Norint, kad pastraipos gražiai jungtųsi tarpusavyje, pastraipų pradžioje rašyk jungiamuosius žodžius/žodžių junginius: "Visų pirma", "Be to", "Taip pat svarbu paminėti, jog", "Vis dėlto" (jei rašai poleminį rašinį (prieštarauji pats sau).
 
- Išsistudijuok ko tavęs reikalauja egzaminas ir kokiais kriterijais rementis būsi vertinamas
 
- Turi dar mėnesį laiko - KLAUSK mokytojos, ko nesupranti, aiškinkis ir domėkis. Kvailų klausimų nebūna, o jei mokytoja ragana ir suraukia veidą, vos tik išgirdus klausimą - mažiau kreipk dėmesį, jos toks darbas, ji turi aiškinti, kad nors ir 10001 kartą. Jei negauni iš mokytojos atsakymo ar vistiek nesupranti - konsultuokis su kita mokytoja ar parašyk draugui, ar man čia, temoje bei asmenine žinute. Padėsiu kuo galėsiu
 
- Jeigu jau žiūrėjai vertinimo kriterijus, tai turbūt pastebėjai, kad būsi vertinamas ne tik už tikslų pasirėmimą kūriniu, bet ir teksto raišką - t.y. stilių, leksiką, sintaksę. Jei nori gauti maximumą (9, berods, taškus) - rašyk įvairias sintaksines struktūras, pamiršk "o", "bet", "kad", "jog" - keisk visą tai į bejungtukius sakinius: brūkšnius, dvitaškius. Parodysi, kad žinai daugiau.
 
- Stenkis, kad visos trys dėstymo pastraipos būtų vienodo dydžio ('ilgio'?), o įžanga praporcinga apibendrinimui/pabaigai (negali būti įžanga 150 žodžių, o pabaiga - vienas sakinys), nes tai irgi bus vertinama.
 
- Jei labai jau sunku prisiminti filmą ar dar ką nors 'lengvesnio' būtent duotąja tema, kuo galėtumei pasiremti
sugalvok filmą/knygą (žinoma, UŽSIENIO RAŠYTOJO ir BŪTINAI ne klasiko) pats ir pritemk prie temos:). Mokytojai ne robotai - visų pasaulio knygų ir filmų nėra perskaitę, todėl būkite orginalūs - aš savo dešimtos klasės rašiniuose prigalvojau mokslinių tyrimų, kad man sklandžiai būtų argumentuojamas rašinys:). Žinoma, čia truputį amoralu ir kiekvieno teisė rinktis, bet kaip ten sako: "Kas nerizikuoja - negeria šampano?". Pažįstu vaikiną, kuris gavo 79 iš LVBE (žinoma, ne iš atnaujinto egzamino) sugalvojęs sau tinkančius kūrinius ir autorius... Tik nepamirškite, kad BŪTINA pasiremti bent vienu kūriniu iš 'skliaustelių' - kitaip tiesiog neišlaikysite egzamino.
 
- NEPAMIRŠKITE paraštėje pažymėti 500 žodžių ribos, nes gramatika (o gal net ir stilius, loginės klaidos - tiksliai jau nebepamenu) bus vertinamos tik iki 500 žodžių. Beje, jei kas jau žiūrėjote vertinimo normas, turbūt matėt, kad už 30 neparašytų žodžių minusuoja 1 tašką, tai skaičiuodami žodžius atkreipkite į tai dėmesį. Sakoma, kad vertintojai skaičiuoja žodžius maždaug taip: suskaičiuoja kiek yra žodžių pirmoje (ar antroje, nes pirma - 'toliau nuo krašto') eilutėje ir padaugina iš esamų eilučių skaičiaus ir taip maždaug žino, kiek yra žodžių.
 
- Prisijunkite į šią dievišką FB grupę, kas dar nesate prisijungę - dvyliktokai dalinasi metodine medžiaga NEMOKAMAI - ar gali būti geriau:). Beje, mačiau, kad kalba ne tik apie LVBE, bet ir apie kitus egzaminus. Nepamiršk, kad visada reikia ne tik imti, bet ir duoti - todėl dalinkis ir pats!
 
Jei dar atsiminsiu, kokių nors paprastų patarimų, padėsančių bent jau iš dalies geriau parašyti tą rašinį, tai papildysiu čia.
 
IR PABAIGAI...
 
Dar kartą norėčiau paminėti, kad aprašiau savo patirtį, todėl viso straipsnio nereikėtų priimti už gryną pinigą - jei matai, kad kažkur nusikalbbu, sakau ne taip, kaip turėtų būti - pakomentuok, aš pataisysiu straipsnį ir taip kartu padėsime pasiruošti šių ir kitų metų abiturientams. Taip pat siūlau šioje (ar kitoje, jūsų sukurtoje) temoje dalintis sava patirtimi (savais rašiniais, pastraipomis, įžvalgomis apie egzaminą ir t.t.), nes tik diskusijoje gimsta tiesa. Nereikia jaudintis, kad kiekvienas dvyliktokas yra tavo didžiausias konkurentas: egzaminas kriterinis, o šansai, kad stosite į tą pačią specialybę, yra menki.
 
Taip pat noriu palinkėti didžiausios sėkmės laikant VBE ir patariu labai "nesinervinti", jei negausite rezultatų tokių, apie kokius svajojate ar galvosite, kad egzaminą parašėte ne taip gerai, kaip tikėjotės - kalbu iš savo patirties. Viskas, galiausiai, nutinka netgi geriau nei buvo tikimasi.
 
Taigi, sėkmės ir lauksiu temos, kurioje dalinatės puikiais LVBE rezultatais!

Na pirma reiktu išmokti Lietuvių kalbos

Mokausi VGTU. Baiginėju antrus metus.
Programa : Informacinių sistemų inžinerija (Informatikos inžinerija) elektronikos fakulete.
Pirmus du metus dalykai bendri daug maž visoms specialybėms, kad kažko fancy nereikia tikėtis. Pagrinde matematika, fizika (elektronika), bei programavimas. Apie ekonomiką bei vadybą nekalbėsiu, kadangi jų nepripažįstu :D.
Trečiais metais, rugsėjį, vyksta profiliavimas į pasirinktą kryptį, kur idėja yra kreipti studentą nuo basic s**t. link kažko įdomiau.
 
Matematika nei sunki nei lengva (priklauso nuo žmogaus). Tačiau ji padeda atsijoti žmones, kurie turi bent kažkiek motyvacijos mokytis (mūsų liko 21, pusė atkrito).
Elektronika... Tiesiai šviesiai ji manęs per daug nežavi, nėra labai lengva, tačiau jei nusiteikęs šiek tiek pasėdėti prie knygų - viskas bus gerai.
Programavimas C/ Objective C, C++, MATLAB, HTML/CSS. Trumpai tariant pagrindai. Kaip bus vėliau - matysim.
 
Dėstytojų pasitaio visokių. Nuo linksmų ir malonių, pas kuriuos sėdi ir mokaisi, iki nuobodžių bei nemokančių išaiškinti, pas kuriuos vėliau sėdi 9gag'e arba skaitai Delfi.
 
Kaip papildoma veikla, elektronikos fakultete kiek žinau yra Android progarmavimo grupė (dirba ties vaizdų atpažinimu). Saulėtekyje (Fundamentinių mokslų fakultete berods) Android/iOS appsų laboratorija, tačiau su tuo kolkas neteko susidurti, programuoju pats sau namie :)
 
Fundamentų fakulete yra programa pavadinimu "Inžinerinė informatika". Ten labiau orientuota į programavimą, geležies nerasi (vis gi Fundamentų fakultetas). Taip pat, tam pačiam fakultete nuo rugėsjo turėtų atsirasti Programų inžinerija (Software engineering), tačiau kolkas nieko apie ją nežinau. Moduliai vis dar ruošiami, tačiau pasidomėk.
 
Kolkas galvon ateina tik tiek. Jei nori kažko konkrečiau - klausk, jei žinosiu - atsakysiu ;)

Maniau bus straipsnis apie kokius nors slaptus žvėriško lygio resursų sunaudojimus ar informaciją vagiančius virusus. :angry:
 
Nebesidalinkit delfio nesąmonėmis.

Supranti - yra žmonių, kuriems patinka žeminti kitus, nes patys geriau pasijaučia...