taimeris

Pasigavai "Search Protect" programele kuri homepage pakeicia,search,stebi kur lankaisi,poto rodo pagal tai reklamas
kai su ja kovoti paskaityk http://malwaretips.com/blogs/search-protect-by-conduit-removal/

Nuvažiuoti bent kartą padirbėti užsienyje tikrai verta, nes gausi neįkainojamos patirties ir pradėsi labiau mylėti savo tėvynę. Bet išvažiuoti visam laikui be perspektyvų dirbti š*diną darbą yra nesąmonė. Nebent žmogus yra nenorintis tobulėti, nemąstantis ir sugeba daryti tik tai, ką jam liepia kiti. Tokiu atveju taip - užsienyje dirbdamas prastą darbą jis gyvens geriau nei dirbdamas tokį patį Lietuvoje.

Aš manau, kad Lietuvoje dirbti už 2 K yra geriau nei važiuoti į užsienį, ir atsedinėti tuos pačius 2 K LT

Visiskai saugu ;)

Minėjot, kad reikia būti sąžiningiems.
 
http://s27.postimg.org/omteaugc3/pic.jpg

viska gerai padarei. laukti reikes kokias 5 darbo dienas.

Nebus jokiu papildomu mokesciu, tik teks 2 kart daryti withdraw. Nes yra sumos apribojimas. Gali paziureti savo pp acc,ten withdraw skiltyje bus parasyta kiek gausi i banka.

Na, withdrawinant PayPal'as raso taip:
 
Dear xxxx,
 
We’ve received your request to withdraw money from your PayPal account to your card:
 
Requested withdrawal amount: 691.62 LTL
 
 
O SEB'e isklotinei raso:
 
2015-01-09 Lėšų įskaitymas 200,31 EUR
691,63 LTL
 
Manyciau, kad PayPal veda litais ir tuos litus pries iskaitant bankas automatiskai sukonvertuoja i eurus.

nu bl*t nesikeikiant, skaičiuojam kartu:
 
- pirma prekė kainavo 1,99Lt - įvedus eurą 1,99/3,4528 = ~0.576 ~= 0.58EUR
- antra prekė kainavo 2,00Lt - įvedus eurą 2,00/3,4528 = ~0.579 ~= 0.58EUR
 
Ar gal turėjo pirmą kainą iki 0,575Eur suapvalint? O antrą iki 0,58Eur?
 
Suprask, kad 1 euro centas yra 3,4528 lietuviško cento, ko pasekoje net jei prekės kaina būtų buvusi 1,98Lt ar 1,97Lt - ji vistiek būtų suapvalinama iki 0.58Eur. Aiškiau?
 
 
Kodėl ten abiejose vietose TURĖJO būti 2Lt? Jei prekė kainavo 1,99Lt tai ir parašyta, kad kainavo 1,99lt.

Tačiau kai produktų kainos pakyla, dažniausiai yra kaltinamos kylančios kuro kainos. F.u.c..k logic :)

Kadangi mano šeima susijusi su baldų gamyba, tai galiu pasakyti tik tiek:
 
Standartiniai bei tipiški baldai kainuoja tiek pat visiems. Tai yra - kainos bus juokingos. Paimsiu bet kokią kainą kaip pvz, tai sakykim už dvigulę lovą su čiužiniu - 800€. Žinoma, ji turi patalynės vietą, tačiau yra visada ištiesta ir jos nesulenksi... Minusas, kai turi mažą butą. Tačiau vien ir šiai lovai - pakeisk kokią nors detalę į dar geresnę - kaina kils nežmoniškai... Pavyzdžiui galvugalyje padaryk kokį nors ornamentą - kaina iškart mažiausiai +100€. Ir deja, bet... Tik maža dalis tos kainos atitenka pačiai įmonei. Jeigu įmonėje yra gaminami viduje tokie dalykai - viskas yra gerai, tačiau niekas neįsivertina kiek tos pačios plokštės reikia sunaudoti kažkam atlikti ir kokia jos kaina...
 
Kitas pavyzdys, tai domėjomės tokiu variantu ir iki šiol ieškom tiekėjo, kuris pavyzdžiui už hidraulines stalo kojas ( kad būtų galima reguliuoti aukštį ) nenorėtų 4x daugiau nei stalas su paprastomis kojomis... Taip, gali nusipirkti ir visa kita, bet pas žmones iškart iškyla klausimas - kodėl taip brangiai? Juk kitas toks pat stalas kainuoja 50€, o nuėjęs į Ikea galiu nusipirkti su reguliuojamu aukščiu už 70€.. Tai kas per nesąmonė? Apiplėšti norit ar kaip?!
 
O dabar žiūrint į tą variantą, tai pavyzdžiui lovos, kuri būtų kartu su spinta kaina siektų daug daugiau nei 4000€. Spinta nebūtų didelė ( na ir ne mažiausia ), nes lova užimtų nemažą dalį vietos... O pats mechanizmas būtų gaminamas metalo gamykloje, kurie taip pat nori uždirbti nuo gamybos, todėl vien jo kaina gali būti daugiau nei 1500€ už padoresnį ir tvirtesnį mechanizmą. Bet ir tai - čia ne pabaiga, nes kiekvieno tokio užsakymo surinkimas reikalauja nemažai darbo ir įgūdžių, todėl už centus niekas taip pat nesurinkinės tokio baldo.
 
Na ir pabaigai, tai galiu pasakyti tik tiek, kad Lietuvoje daugėja aplamai žmonių, kurie perka "susirink pats" komplektą :) Jiems ir kaina būna pigesnė nuo 3€ iki keliasdešimt ar net šimtų ( priklauso nuo daikto ) ir vistiek yra gerai.. Nesvarbu, kad dažnas net nesugeba pagal instrukcijas susirinkti tinkamai, tačiau vistiek sutaupė...
 
ps. Kalbu bendrai ne apie tai, kad daro kas ar ne, tačiau apie tai, kad bent jau 70% mūsų tautiečių tokie baldai būtų neįperkami, todėl juos gamina vienetai gamintojų. Visi stengiasi sutaupyti iki nukritimo.. Pačiam teko matyti, kaip žmogus atėjęs į parduotuvę mato, jog kaina jau su akcija ( buvo nubraukta per 20 LT brangesnė kaina ), tačiau vistiek prašo dar nuolaidos, nes jam atrodo, kad tai yra per brangu ( beje, perkant staliuką, kuris gali prasiilginti... ) :)

Sveiki.
 
Užsiregistravus į šią svetainę yra siūloma prisistatyti.
Tą ir padarysiu :)
 
Esu Vaidas.
Man 40.
 
Nuo 12 metų maigau kompiuterio klaviatūrą ir laikau save IT specialistu.
Visada patiko programuoti, tik tai niekada nebuvo pagrindinis mano pajamų šaltinis.
Turiu nemažai įdomios patirties kuriant įvairius verslus Lietuvoje.
 
Vieną verslą prieš dešimt metų sėkmingai pardaviau. Pasistačiau namą, likusius pinigus suinvestavau į akcijų rinką.
Anksti išėjau į pensiją ir paskyriau kelis sekančius metus populiaraus žaidimo projektui.
Kai jau atrodė, kad šis naujas projektas taps dar vienu sėkmingai įkurtu verslu, atėjo nuosmukis akcijų rinkoje, o po to sekė skyrybos su žmona.
 
Taigi pusę aktyvų suvalgė ekonominė krizė, kitą pusę palikau buvusiąjai, kad turėtų kur gyventi.
Neilgai trukus žaidimų projektas "užsilenkė" dėl nesuvaldytų rizikų.
Finale esu verslininkas be kapitalo, bet su ambicijomis ir patirtimi.
 
Šiuo metu aktyviai programuoju ASP.NET ir Unity3D aplinkoje, bet esamos specializacijos nepakanka, kad būčiau medžiojamas įdarbinimo agentūrų.
 
Šioje svetainėje tikiuosi rasti bendraminčių, kurie mėgsta plaukti dar neatrastais maršrutais.
 
Jei ieškote draugiško komandos nario savo idėjos įgyvendinimui, parašykite man į PM.
Kartu paieškosim bendrų taškų, o gal ši nauja pažintis išaugs ir į sėkmingą verslą.
 
Ačiū, kad skaitėte

tinka tik https://www.seb.lt/kasdiene-bankininkyste/mokejimo-korteles/debeto-korteles/visa-virtuon

http://www.shipito.com/

Trumpai apie save ir studijų laikus Lietuvoje
 
Trumpai pradžioje prisistatysiu. Prieš porą metų buvau baigęs VGTU (Vilniaus Gedimino Technikos Universitetą). Dar, turbūt, kokiam pirmam kurse jau supratau, kad pagal specialybę nedirbsiu, nes visiškai netraukė ir nesudomino pasirinkta studijų programa. Kadangi aš pats žmogus, kaip sakant, prie kūrybos, tai man toks savotiškas „smegenų plovimas“ tikrai įdomus nepasirodė ir daug vilčių neteikė. Iš senų konspektų dėstytojų „dėstomos“ paskaitos visiškai nežavėjo. Na, bet visgi, mokslų nemečiau. Nemečiau dėl to, nes tuo metu paprasčiausiai nežinojau per kur savo kūryba galėčiau save realizuoti ir tiesiog, paprasčiausiai nežinojau ką noriu daryti gyvenime. Beto, pripažinkim, Lietuva tikrai nėra ta valstybė, ta terpė, kurioje „kūrybinis žmogus“ yra labai vertinamas ir kuriam yra mokami milžiniški honorarai. Tad, blaiviai pamasčius ir apsvarsčius visus už ir prieš, studijas nusprendžiau tęsti, bet nežinojimas kas bus toliau visada buvo šalia.
 

http://www.bernardinai.lt/file/e98bc57396e614a71b5bf948ac7f40cef34c69d4_article.jpg


(foto paimta iš interneto)


 
Pamenu, dar kai pirmąją rugsėjo dieną vienas dėstytojas sakė mums, visiems susirinkusiems pirmakursiams, kad mes įstojom krizės laikotarpiu (buvo 2008m.) ir sakė, kad mums, realiai, pasisekė, nes, kai baigsim mokslus, krizė jau bus prašuoliavusi. Kagi, ilgai netrukus, prabėgo tie ketveri meteliai universitete. 2012 – ieji. Bedarbių Lietuvoje 10-12% (palyginti su 2006m. kai Lietuvoje buvo apie 5-6%). Prognozės nekokios, netgi, sakyčiau, dar liūdnesnės negu buvo prieš įstojant. Baigus studijas kurį laiką nedirbau, bet po kurio laiko, visgi, pavyko susirasti vieną kitą darbelį. Keletą mėnesių padirbus supratau, kad esamame darbe toli nenueisiu, o apie kažkokį karjeros darymą nebuvo nė minties. Tai buvo tarsi paskutinis lašas jūroje, nes viduje jaučiau, kad noriu gyvenime nuveikti kažką idomesnio, kažkur išvažiuoti. Tuo metu labai pasisekė, nes kaip tik norėjau palikti esamą darbą, o viena grupiokė, iš studijų laikų, pasiūlė padirbėti Vokietijoje. Prisipažinsiu, dvejonių buvo, bet velniškai norėjau kažką pakeisti.
 
Gyvenimas Vokietijos bendrabutyje
 
Praėjus kelioms savaitėms atvykau į Vokietiją. Tiesa pasakius, nežinojau, kur tiksliai gyvensiu, žinojau tik tiek, kad bus barakas (bendrabutis) ir bus šiokia tokia pastogė virš galvos. Na, gerai galvoju, gerai bus ir taip, bet atvykus ir pamačius kas tai per vietelė, gera nepasidarė. Pripažinsiu – aplinka tikrai graži: grynas oras, ankstyvas pavasaris, visur medžiai... Gyvenamoji vieta tai tokia – penki bendrabučiai vidurį miško. Šalia – futbolo stadionas, krepšinio mini aikštelė (kurioje niekas nežaidė), nebloga paplūdimio tinklinio aikštelė, mediniai rastiniai suoliukai pasisėdėti, laužavietė. Virtuvė buvo skirta kokiems 15-20 žmonių, bet kadangi būdavo skirtingos darbo pamainos, tai pasigaminti kažką rimtesnio būdavo tikrai galima, nors tikrai nervindavo tas faktas, kad virtuvėj sėdi kokie 8 žmonės ir pastoviai kažką pjausto, eina, daro. Didelė „trintis“ gaudavosi. Tualetai ir dušai, tiek vyrams tiek moterims, buvo atskirai. Kadangi tualetai ir dušai buvo nesenai renovuoti, sąlygos buvo visai neblogos. Internetas praktiškai buvo tik pirmas kelias dienas. Vėliau barakų savininkas matyt pradėjo piktnaudžiauti ir internetą visiškai sulėtino. Internetas būdavo toks lėtas, kad greitis siekdavo ne daugiau kaip 2-4 kb/s. Labai dažnai interneto net nebūdavo, o nebūdavo todėl, kad atvažiuodavo vietiniai vokiečiai pailsėti į šalia esančius, specialiai jiems skirtus, barakus. Matyt, mes nebuvom laikomi „aukščiausios prabos“ žmonėmis, todėl mums tiesiog atjunginėdavo, ko pasekoje, internetas sėkmingai ir magiškai atsirasdavo tuose barakuose, kur niekada jo nebūdavo.
 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 




(Foto iš bendrabučio kambario)


 
Taip pat, kas labiausiai nervindavo, tai faktas, kad artimiausia parduotuvė yra už kokių 3-4 km. Kadangi mes atvykom ne su savo nuosavu automobiliu, tai toks dalykas mus labai erzindavo. Įsivaizduokit, eiti į parduotuvę tokius atstumus ir temti didelius ir sunkius maišus po sunkios fizinio darbo dienos. Tikrai ne kažką.
 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 




(Foto iš bendrabučio virtuvės)


 
Na, žodžiu, visumoj, vieta gal ir nebloga, bet buvo vienas BET. Gyvenom tik dviese tarp lenkų. Šiaip, pripažinsiu, teko girdėti labai daug gandų jau Lietuvoje, o ypač darbe, kad lenkai barake triukšmauja, geria ir panašiai, bet tie lenkai, kurie atsikraustė maždaug panašiu laiku kaip ir mes, tai buvo superiniai žmonės. Nei jie šūkaudavo, nei jie kažkaip trukdydavo, nei jie kabinėdavosi ar per daug išgerinėdavo. Tikrai ne. Jiems dar buvo kaip tik įdomu su mumis bendrauti angliškai ir taip, galbūt, tiesiog gilinti anglų žinias. Ne kartą kviesdavo ir į „parčius“ (vakarėlius). Aišku, toks gyvenimas ilgai nesitęsė. Bendrabutyje žmonės nuolat keičiasi: kas susiranda butą vietiniame miestelyje/kaimelyje, kas tiesiog išvažiuoja kitur geresnio darbo ieškoti. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, o, mes, vis dar likom gyventi ten. Per visą mūsų egzistencijos bendrabutyje laiką, pasikeitė gal 3 ar 4-ios, taip mūsų vadinamos, „gyventojų kartos“ , bet, turbūt, nė su vienais taip gerai nesutarėm kaip su pačiais pirmaisiais žmonėmis. Vėliau prasidėjo ir dažni išgėrinėjimai virtuvėje, ko pasekoje, nesinorėdavo net valgyti eiti darytis, dažnas rūkymas virtuvėje užsidarius langą (aš pats nerūkantis, bet, dažnai prisikvėpavus dūmų, jau kurį laiką atrodydavo, kad nejučiom ir pats pradėjau rukyti), šūkavimai, lėbavimai. Paskutiniomis dienomis net matėm per langus kaip lenkai kokainą uosto į eilutę sustoję. Na, vaizdelis kaip iš filmo, nors ir nelabai koks. Tačiau, nepaisant visų šitų blogybių, mums dar pasisekė, nes kiek teko girdėti iš vietinių lietuvių, tuose barakuose būdavo ir dar baisesnių atvejų.
 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 




(Futbolo aikštė šalia bendrabučio)


 
Darbas Vokietijoje („RHENUS“ logistikos sandėlyje)
 
Kadangi, manau, vis tiek čia yra nemažai skaitančių žmonių, kurie dar nėra emigravę ir galvoje, turbūt, kirba begalės klausymų, pamėginsiu kuo daugiau ir smulkiau papasakoti apie visą įdarbinimo procesą ir aplamai, tiesiog, darbą sandėlyje.
 




(Pakeliui į vietinį kaimelį)


 
Iki darbo tekdavo važiuoti susikooperavus su kitu žmogumi. Atstumas nuo bendrabučio iki darbovietės 12-15 km.
 
Na, tenka pripažinti, pirma diena buvo tikrai nerami. Galvoje – begalės minčių, klausymų ir panašiai. Koks darbas, ar sunkus fiziškai, ar patemsiu, ar nenugriūsiu kur nors nualpęs ir panašiai, kadangi Lietuvoje nėra tekę dirbti jokio labai sunkaus fizinio darbo.
 
Atvykus į darbą, prie sandėlio tiesiog gavome laukti, kadangi taip paprastai į pastatą nepateksi. Laukėm nė pats neatsimeno ko, bet mums pasisekė, nes, pasirodo, tą pačią dieną buvo įdarbintos ir dar kelios dešimtys lenkų. Kadangi lenkų darbe buvo kur kas daugiau nei lietuvių, tai jie turėdavo kelis atstovus (žmones, kurie būdavo atsakingi už lenkų įdarbinimą įmonėje). Taigi, taip ir įėjome į darbovietę kartu su būrelių lenkų. Viduje, kiek pamenu, teko truputį palaukti. Po kurio laiko pakvietė mus, du lietuvius. Turiu pripažinti, vokiečiai – ne tie žmonės, kurie mielai mokytųsi užsienio kalbos (na bent jau taip pasirodė toje Vokietijos dalyje, kur gyvenom). Nelabai anglų mokėjo ir tie asmenys (vokiečiai), kurie mums vokiškai aiškino, turbūt, darbo taisykles ir panašiai. Laimei, mums pasisekė vėl. Kartu su mumis buvo ir dar du lietuviai, iš kurių vienas šiek tiek mokėjo vokiškai, tad, pavertėjavęs, padėjo užpildyti visus popierius. Pasirašius visus reikalingus kontraktus, buvome iššiųsti į šalia esantį kitą office`ą. Ten mums reikėjo pasiimti darbinę aprangą: kelnias, maikutes, megztinius, batus. Beje, kalbant apie batus, iš karto pasakysiu, kad darbiniai batai ne visiems “prigyja”. Man, asmeniškai, po savaitės kojų nykščiai nutirpo taip, kad jų tiesiog nebejaučiai. Taip pat pėdos labai pavargdavo, nekvėpuodavo, labai prakaituodavo, todėl teko nusipirkti kitus. Paaukojau 70 eurų, bet, užtad, koks kaifas buvo lakstyti!
 




(„Selfiukas“ iš sandėlio)


 
Tą pačią pirmą dieną pradėjome darbus. Apsirengus darbinę aprangą išskubėjom į sandėlį. Pirmas įspūdis buvo iš ties įdomus. Sandėlys buvo tikrai didelis. Visur aplinkui žmonės dirba, autokrautuvai zuja, žmonės važinėjasi taip vadinamais „longauferiais“. Na, žodžiu, veiksmas verda.
 
Mums, kaip pradedantiesiems, teko eiti į, taip vadinamą, antrą aukštą, kur darbas buvo laikomas pačiu sunkiausiu ir neįdomiausiu (nors, dabar kaip pagalvoju, koks darbas iš vis gali būti įdomus sandėlyje, dirbi ir tiek).
 
Pats darbas buvo iš ties paprastas. Turi skenerį rankoje, čiumpi tokį nemažą vežimėlį (kuriame dažniausiai būna 8 dėžės) ir varai. Pagal duotas lentynų pozicijas skenerio ekrane turi, paprasčiausiai, rinkti knygas, CD/DVD diskus ar šiaip kokius kanceliarinius niekniekius ir dėti į atitinkamas vežimo dėžes. Pripažinsiu, darbas, pirmaisiais mėnesiais, buvo iš ties monotoniškas ir labai varginantis. Kiekvieną dieną, grįžę namo, keikėm pačiais pačiausiais žodžiais. Dažnai grįžę namo net neturėdavom jėgų niekur eiti. Tiesiog valgėm ir gulėjom. Po kurio laiko su darbu apsipratom fiziškai. Plius, dar pradėjom važinėtis su, prieš tai jau minėtais, „longauferiais” (elektra varomos mašinėlės) taip vadinamam „nuliniam“ aukšte. Darbas „nuliniam“ aukšte buvo kur kas lengvesnis nei antrame. Tau nereikėjo daug vaikščioti ar sunkiai tampyti vežimus. Tiesiog, stovi, važinėji, skenuoji ir dedi. Tokio dalyko, kaip „pick`ų“ rinkimas, ten nebuvo, alga nuo tavo darbo greičio nesiskirdavo, net bonusų neduodavo už tai, kad greičiau dirbi, bet, aišku, visą dieną nestovėsi sustojęs, dirbti vis tiek reikia. Kolektyvas darbe tikrai super. Labai geri žmonės, paslaugūs, visada paaiškins jeigu kas ne taip, kad ir ne su tais „aukštaisiais mokslais“, bet vis tiek įmanoma puikiai bendrauti. Dauguma lenkų netgi stebino, nes, palyginus, daug kas mokėjo anglų kalbą ir šiaip buvo tikrai tvarkingi žmonės. Aišku, vėliau, prieš šventes, plūstelėjus didesniam darbuotojų iš lenkijos srautui, jau pamačiau, kad firmos, kurios atsakingos už darbuotojų įdarbinimą, daug dėmesio darbuotojų atrankai neskiria, bet pripažinkim, ar daug normalių žmonių, kurie yra išsilavinę ar bent kažkiek mąstantys šitam mūsų sviete norės dirbti tokį š*diną darbą? Aplamai, darbas nebuvo kažkoks ypatingai sunkus, veikiau atvirkščiai, po kurio laiko, kai jau buvom apsipratę, ganėtinai lengvas, nors turėjo praeiti nemažai laiko. Taip pat buvo galima darbo metu dažnai sustoti, pasišnekėti su bendradarbiais kur nors paėjus į šoną. Tai labai padėdavo psichiškai, nes pats darbas labai vargindavo, kadangi darai tą patį per tą patį. Darbo laikas kiekvieną savaitę skyrėsi. Vieną savaitę darbas būdavo 05:00 – 13:45, kitą 14:00 – 22:45. Aišku, būdavo visko. Buvo ir taip, kad mus valanda ar dviem paleisdavo anksčiau namo. Tuomet tu susirenki taip vadinamus „minusus“ arba tiesiog „minusines valandas“, kurias vėliau privalėdavai atidirbti. Na, bet, laimei, labai dažnai namo nepaleisdavo, tai dirbdavom tiek kiek priklausydavo.
 




(„Longauferis“)


 
Ten, kur mes dirbom, buvo vienas vokietis ir vienas lenkas prižiūrėtojai. Jie karts nuo karto pravažiuodavo ir tiesiog patikrindavo bendrą tvarką ar visi sveiki, ar nėra sužeistų, ar niekas netinginiauja.
 
Alga ir pragyvenimas
 
Alga tai taip ir nesupratau kokia buvo tiksliai „ant popieriaus”, nes vokiškame sutarties variante ji buvo nurodyta vienokia, o lietuviškame variante vėl kitokia (matyt jie taip tiesiog atspausdindavo iš seniau likusį šabloną ir paduodavo). Bet esmė tokia, kad pirmą mėnesį atlyginimas buvo 695 eurai į rankas. Nieko nesupratom nei kas nei kodėl toks atlyginimas, mėginom eiti į buchalteriją aiškintis, bet mus tiesiog gražiai „suvartė“ ir pasakė, kad likusią sumą bus galima susigrąžinti metų gale. Ką tiksliai turėjo omeny, tai net ir pati buchalterė nemokėjo turbūt paaiškinti arba mes tiesiog nesupratom. Gal su mokesčių susigrąžinimu kažką turėjo omeny, bus matyti, nes artimiausiu metu planuoju būtent tai ir padaryti.
 
Vėliau atlyginimai buvo normalūs. Mokėjo po ~1040 euru į rankas. Gal ir nedaug, bet tikrai užteko ir gyventi, ir susitaupyti, turint omeny, kad Lietuvoje tiek niekada neuždirbdavau. Per mėnesį pavykdavo susitaupyti ir atsidėti apie 2000 Lt (579 eurus) atskaičiavus pragyvenimo išlaidas. Maistui išleisdavom vidutiniškai iki 130-150 eurų per mėnesį (vienam žmogui). Labai daug į kainas nežiūrėdavom, pirkom, mano akimis žiūrint, normalų maistą. Beje maisto produktų kainos Vokietijoje yra beveik tokios pačios, kaip Lietuvoje, dažnai net ir mažesnės. Nuomos kaina, kaip tokiame bendrabutyje, buvo tikrai neadekvačiai didelė. Mokėdavom 210 eurų už galvą, vėliau nuomos kainą padidino iki 230 eurų, nes sakė, kad žada internetą „tobulinti“, bet jokio „patobulinimo“ taip ir nepajautėm. Daugelis žmonių už nuomą kokiame didesniame mieste (44 tūkst. gyventojų) mokėdavo iki 200 eurų, labai dažnai net iki 150 eurų ir mažiau. Tai, kaip matot, yra su kuo palyginti. Taip pat skirdavom apie 50 eurų neplanuotoms išlaidoms bei 30 eurų susimetimui už kurą. Taip gerai sekėsi taupyti turbūt dar ir dėl to, kad niekur daug nevaikščiodavom, tiksliau, nebuvo net kur išeiti, tai automatiškai nebuvo kur tų pinigų leisti. Na, nebent, į vietinę kavinukę pasisėdėti dėl geresnio interneto... O ir tikslas buvo nuvažiuoti, susitaupyti ir grįžti. Ilgesniam laikui net neplanavom pasilikti. Iš viso išdirbom daugiau nei pusę metų.
 
Verdiktas
 
Ką galiu pasakyti, tai, kad, jeigu esate nusiteikęs tikrai išvažiuoti į užsienį ir norite, taip sakant, pasižmonėti ir šiek tiek užsidirbti, tai nedvejokite. Tai, bet kokiu atveju, puiki patirtis žmogui, o ypač jaunam, kuris dar nelabai žino ką nori veikti gyvenime. Manau, tai puiki patirtis ir galimybė atrasti savąjį „Aš“, nors, pripažinsiu, daugelis ten jau dirbančių žmonių dirba tiesiog, kad nesedėti be darbo, o ne dėl to, kad išsiaiškintų ką norėtų veikti toliau. Taip pat tai puiki galimybė pamatyti kitos šalies kultūrą, bendravimo ypatumus bei susipažinti su vietiniais žmonėmis. Ką rekomenduočiau, tai, geriau, susirasti savo būstą iš anksto, nuomotis kambarį jau kokiam miestelyje arba, jeigu nėra galimybės iš karto to padaryti, tai bent jau neužsilikti bendrabutyje, nes ten, prie tokio gyvenimo būdo labai greitai galima priprasti net nepastebint kaip pats pradedi degraduoti.
 
Jeigu turite kokių klausymų, mielai į juos atsakysių. ;)

Draudiminis įvykis, tai vagystė su apiplėšimu, kitaip tariant turi gaut į snukį, kad įvykis būtų draudiminis. Tai turėkite omenyje, jei prieis marozai ir jau telefoną atims, tai paprašykit, kad bent į snukį duotų :D

Aš pažadu, kad jeigu išmoksi dėti nosines ten kur reikia, aš tau pastatysiu alaus :)

Gerai kad yra bent trys ryškūs lyderiai, bus įdomu pažiūrėt finalinę kovą :)

Ne, negali, juk tu saziningas pilietis, o ne koks vagis. ar ne?

Visi kinieciai is ebay kaip susitare praso laukti, arba tikina kad issius dar karta ta pacia preke, bet visais atvejais atsakau kad grazintu pinigus ir as is naujo nupirksiu preke. Visada grazindavo po to dialogo. Is viso per 5metus esu iskeles ir saziningai laimejes apie 30 bylu. Is ju buvo koks 5 kad gaunu stipriai pavelavusia preke, tada saziningai persiunciu pinigus vel ir apie tai parasau per ebay. Manau taip ir reiktu elgtis norint turet nepriekaistinga ebay reputacija. Bylu gali kelt nors ir simtais, svarbu nepersistengt, ir but saziningam bei nuosirdziam

stanley - idomu paskaityt jo diskusijas apie auto.
VaistininkoUzrasai - naudinga informacija.

stanley - idomu paskaityt jo diskusijas apie auto.
VaistininkoUzrasai - naudinga informacija.

stanley - idomu paskaityt jo diskusijas apie auto.
VaistininkoUzrasai - naudinga informacija.

stanley - idomu paskaityt jo diskusijas apie auto.
VaistininkoUzrasai - naudinga informacija.

Artėja šventės, dažno mintys sukasi apie dovanas ir šilumą artimiems žmonėms.
 
Aš taip pat, kaip ir jūs, norėčiau džiaugtis šiais žemiškais dalykais, bet, deja, mes gyvenam LIETUVOJE, todėl VISADA atsiranda tas “geradaris“, kuris sugeba pagrobti iš mūsų – ir šypseną, ir gerus norus, ir puikią nuotaiką:(
 
Šiandien perskaičiau dienraštyje “Lietuvos Rytas” straipsnį, kurio tema: vaistininkų lengvatos. Taip pat perskaičiau nemažai internetinių komentarų šia tema po lrytas.lt tuo pačiu straipsniu.
 
Straipsnio nuoroda
 
Kaip farmacijos specialistas, kaip žmogus, rašantis savo internetiniame puslapyje apie daugeliui rūpimus klausimus, kaip vaistinės darbuotojas, kaip farmacinės veiklos vadovas, kaip farmacinės paslaugos teikėjas, kaip šeimos žmogus, turintis vaikų, pagaliau, kaip eilinis žmogus, leisiu sau pakomentuoti šį straipsnį. Daugeliui iš jūsų, komentaras nepatiks, bet aš to ir tikiuosi. Tiesiog parašysiu iš savo asmeninės patirties. O jos tikrai susikaupė nemažai, 25 metai darbo vaistinėje…
 
 
Kad žurnalistai atstovauja įvairaus plauko sutvėrimams – tikrai ne naujiena. Norėtųsi tik, kad tie straipsniai būtų rašomi, išklausius ne tik suinteresuotą pusę, bet atsižvelgus ir į daugiau nuomonių.
 
 
Ponia E. Kvedarienė, kuri yra vaistinių asociacijos ir vadovė, ir direktorė, tikriausiai atstovauja vaistinių tinklams. Kaip žinia, daugeliui tinklų vadovauja neturintys farmacinio išsilavinimo žmonės. Todėl – jie niekada nėra dirbę vaistinėje, niekada nepatyrę to, ką mes patiriame kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę!
 
 
Ir straipsnio pradžia prasideda nuostabiu sakiniu – “… farmacininkų darbo sąlygos jau seniai pasikeitusios.”
 
Taip, sutinku, sąlygos pasikeitusios ir ,deja, į blogą pusę. Nes prieš 20 ir daugiau metų vaistinėse dirbti buvo tikra palaima. Tai buvo šventovė visiems. Nereikėdavo išklausyti priekaištų, kodėl tam, ar kitam nėra akcijos, kodėl reikia primokėti, tiek ir tiek, kodėl viskas taip brangu. Negrasindavo žmonės, kad atleis iš darbo, paskųs vadovui ar kokiai tarnybai, nes jam tą dieną labai norisi ant ko nors išsilieti ir sugadinti nuotaiką, nebuvo tiek psichinių ligonių, ir tiek ligonių, kurie tiesiog yra priklausomi nuo vaistų. Nebuvo tiek narkomanų, kuriems visiškai tas pats, ar rytas, ar diena, ar vakaras, nes jam dozės reikia dabar. Norėčiau atsakyti tam internautui, kuris rašė: “…sėdi šiltose patalpose, kur jiems realiai niekas negresia…” Tai va, mielas rašytojau, sėdžiu aš tokioj vaistinėj, kurioje vasarą būna 35 laipsniai šilumos ( nors vaistai gali stovėti iki 25 laipsniu temp.), bobutės alpsta nuo karščio, mes gaiviname, po to, patys alpstame, o savininkas sako:
 
 
- Nėra galimybės jūsų vaistinėje statyti kondicionieriaus…
 
 
Ateina žiema. Kadangi vėl yra nežmoniškai taupoma, centrinis šildymas išjungtas. Palikti elektriniai keli radiatoriai. Temperatūra iš po nakties – 12-14 laipsnių. Vėl gi, vaistai gali stovėti nuo 15 laipsnių temperatūroje. Jau nekalbant, kad pažeistos vaistų laikymo sąlygos, kaip žmogui išdirbti visą dieną su šalančiom rankom, kojom? NIEKAM TAI NEĮDOMU!
 
Toliau – privaloma pietų pertrauka. Net instrukcijas pasirašome, kad turime daryti pertraukas valgymui, akių mankštai ir t.t. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu:( Gal kas nors man papasakos, kaip pavalgyti pagal instrukciją, jei aš dirbu 11-12 val. Ir per dieną manęs niekas nepakeičia? Užsirakinti neturi teisės. O gal kad nors pasakys, kaip per visas tas dvylika valandų nueiti į WC? Neužsirakinus vaistinės, nes tai griežtai draudžiama ir baudžiama. Žinot, ką pasiūlė mano kolegai tinklo savininkas?
 
- Septynias valandas žmogus ir pakentėti gali, o jei dirbi ilgiau, tai gali pampersą užsidėti. Bet užsirakinti vaistinės negalima.
 
 
Tai toks požiūris į žmogų.
 
 
Dabar apie atostogas. Kai ateina tas ilgai lauktas ir, atrodo, užtarnautas laikotarpis, rašai prašymą vadovybei. Tada gauni atsakymą:
 
 
“Jei susiradote žmogų, kuris jus pavaduos atostogų metu, išleisime jus”. Bet, atsiprašau, aš pagal darbo kodeksą turiu teisę į atostogas ir pamainą man turi surasti už tą reikalą atsakingi žmonės, pvz. personalo vadybininkas, nes jis už tai algą gauna!!! Atsakymas:
 
 
- Visi nori atostogų, todėl tarkitės, kuris ateis pas jus papildomai padirbti.
 
 
Ir kai aš pagaliau išeinu atostogų, žinau, kad kai sugrįšiu, turėsiu irgi kažką išleisti atostogų ir vietoj 7 val., atidirbtų savo vaistinėje, privalėsiu bėgti į kitą- dar 7 val., kad kažkas taip pat galėtų atostogauti… Kai atsisakai, tai tau pasakoma – TU PRIVALAI!!! Tai velniop tada tokias atostogas!
 
 
Dabar apie tai, kaip “… realiai niekas negresia“.
 
 
Atėjo kartą į vaistinę narkomanas. Paprašė, kad nupirkčiau kvepalus iš jo pigiau. Pasakiau, kad nereikia. Jis užrėkė, kad jam reikia širdies lašų, nes blogai jaučiasi ir kad greičiau tik sukčiausi. Aišku, daviau aš tuo lašus (juk neatvažiuos kokios nors kvedarienės ir neapsaugos manęs nuo jo). Jis atsisėdo ant grindų, išgėrė lašų. Vis tiek jam nepagerėjo. Pasiūliau iškviesti greitąją. Atsisakė. Pasėdėjo dar kelias minutes, išsiėmė iš kišenės pistoletą, pasidėjo ant grindų, šalia savęs. Lauke tamsu, žiema, aštuonios valandos vakaro, žmonių nėra. Aš vėl jam pasiūlau iškviesti greitąją, nes jam iš tikrųjų nelabai gerai. Jis atsisako, o aš mintimis šaukiu į vaistinę užeiti nors vieną žmogų. Deja, vakarais daugelis vengia kelti koją iš namų. Pagaliau jis paprašo iškviesti greitąją, įsideda į kišenę širdies lašus, ginklą ir laukia greitosios. Atvažiavo netrukus greitoji, išsivedė jį į mašiną, matavo spaudimą, kažką dar darė ir po kelių min. išsivežė jį. Medikus įspėjau, kad pas jį kišenėj ginklas. Smagu, kad šį kartą viskas baigėsi laimingai. Sakysite, į policiją reikėjo skambinti? Bet aš ten liksiu dirbti ir vadovybė man tikrai neskirs apsaugos, o jei jis sugrįš? Aš noriu dar pagyventi:)
 
 
Toliau, kitas atvejis.
 
 
Ir vėl narkomanas – nusipirko švirkštą, injekcinio vandens ir susileido į kirkšnį dozę, čia pat, šalia manęs. Tai gerai, kad jis turėjo tą prakeiktą dozę! O jei jam būtų pinigų trūkę ant dozės?
 
 
Kitas narkomanas pasiūlė “snukį išmalti“, jei neduosiu Relanium tab. (Psichotropai). Ir ką man tuomet patartų daryti tie popieriniai- kanceliariniai klierkai, kuriantys įstatymus? Nes šiam vaistui reikia recepto, o narkomanas jo tikrai neturi. Nusižengti taisyklėm ir duoti, ar bandyti žaisti su likimu?
 
 
O kur dar tie benamiai, ateinantys pilnom kelnėm pasišildyti šaltą žiemos vakarą. Jis pabūna kelias minutes, o vaistinėj neįmanoma būti kelias valandas. O ką pasakyti klientams? Kad kanalizacijos vamzdis trūko? O kaip su utėlėm ir kitais parazitiniais gyviais?
 
 
Tai va, kokia rami ir šilta vieta, kurioje dirba vaistininkai. Taip, sutinku, narkomanas visur gali ateiti, bet prekybos centre žmonių daugiau, yra kameros ( daugelyje vaistinių, deja, tik butaforinės, nes ir tokiems dalykams intensyviai taupoma), galų gale – apsauga. Bet svarbiausia, kad vaistinėse yra narkomanų pagrindinės prekės – švirkštai, vaistų skiedėjai ir narkotiniai ir psichotropiniai vaistai. Ir narkomanai tai puikiai žino. O kiek sergančių AIDS ir ŽIV nešiotojų, kiek sergančių TBC ir hepatitu C ? O sergantys virusinėmis infekcijomis? Tokie tikrai vengia vaikštinėti po prekybos centrus, o lekia pirmiausia į vaistinę. Taip kad labai didelis klausimas, kada buvo dirbti pavojingiau, ar kai buvo vaistų gamyba, ar kai jos beveik nebeliko? Beje, jei šalia stovės supakuoti dėžutėje B grupės vitaminai, jau po kelių valandų jie bus įsigėrę ir į plaukus, ir į odą.
 
 
Kam reikia šito įstatymo dėl sutrumpintų farmacijos specialistų atostogų ir darbo laiko pakeitimo?
 
 
VIENAREIKŠMIŠKAI - vaistinių tinklų savininkams. Kaip galima drįsti parašyti, kad mes daugiau dirbsim ir todėl daugiau užsidirbsim? Aritmetika labai paprasta.
Jei mano darbo sutartis yra ne valandinė, o už etatą – 1700 ( neatskaičius mokesčių ), vadinasi aš, pakeitus įstatymą ir prailginus darbo valandas gausiu tuos pačius pinigus, nes mano sutartis bus su tais pačiais 1700, tik kitu valandų kiekiu. Bet kadangi tos papildomos valandos bus privalomos pagal etatą, tai mano alga nepadidės nei centu. Bet geriau pakalbėkime apie tai, ką jau rašiau ne vienam savo straipsnyje – apie reitingus. Tada reikia atvirai ir rašyti, kad alga padidės todėl, kad mes daugiau valandų dirbsim, todėl daugiau parduosim vaistų, o jei parduosim daug tų vaistų, kurių reitingai didžiausi, tai ir uždirbsim daugiau. Ir tik dėl to, kad kelsim kažkam apyvartą, siūlysim ko reikia, ir ko nereikia, proteguosim įvairias firmas, žodžiu, ne visi, bet daugelis dirbs pagal jam priimtiną sistemą ir pagal savo sąžinę.
 
 
Tai gal vis dėlto ne nuo to pradedama? Gal reiktų pirma žurnalistams pradėti aiškintis, kokiu būdu ir už kokias pinigų sumas patenka tam tikrų firmų vaistai į kompensuojamųjų sąrašus, kokias pozicijas tuose sąrašuose užima viena, ar kita firma, kodėl vienam gamintojui suteikiama didesnė valstybės dotacija, o kitiems – mažesnė kompensuojamųjų prekių sąrašuose? Kodėl atstovai vis dar prašinėja vaistinėse, kad mes pardavinėtume jiems naudingus vaistus? Kodėl jų niekas nekontroliuoja?
 
 
Nuoširdžiai sakau, kad visos profesijos yra savaip pavojingos, įtemptos, sunkios ir nelyginu jų su sava. Bet šis straipsnis ir šis įstatymas palietė mano specialybės žmones. Ir tai nereiškia, kad darbą vaistinėje iškeliu aukščiau kitų profesijų. Visi darbai yra verti pagarbos ir už visus juos turi būti atitinkamai įvertinta ir sudarytos visos sąlygos, kad kuo mažiau specialistų emigruotų.
 
 
Todėl mažiau niurzgėkite, mažiau pykite ant viso pasaulio, o geriau palaikykite morališkai prieš besisukančią biurokratinę mašiną:)
 
 
P.S. Ir nemaišykite vaistinės darbuotojų su vaistinių savininkais. Gal jie ir statosi namus iš farmacijos verslo, bet tikrai tai daro ne paprasti samdomi darbuotojai, kurie aukoja savo sveikatą dėl kitų gerovės. Mes dirbame už vidutinę algą Lietuvoje, kuri nekyla eilę metų…
Ir visi, kurie dar esame čia, su jumis, Lietuvoje, vis dar naiviai tikime, kad ir į mūsų kiemą ateis šventė :)
 
 
Ačiū visiems už kantrybę :)
 
http://vaistininkouzrasai.lt