TDB

Kadangi dažnai tenka važinėti po Skandinaviją,pasiseka užfiksuoti visokių vaizdelių :)
 
https://www.youtube.com/watch?v=CqPAzdbv6-c
 

Norvegija isvis, turtinga shalis gamtovaizdziais, tik neteko but siaurinej daly, tikiu kad ten taip pat yra ka pamatyt :)

Neturint specifinių žinių lengviausia darbą atsirasti kokiame nors kaime, kur trūksta jaunimo, darbo jėgos.
Susirask kokį niūrų kaimą ir bandyk jame laimę visose iš eilės įmonėse, pageidautina gamybinėse.
 
Didesniame mieste didžiausias šansas ir ko gero lengviausia atsirasti darbą maitinimo srityje.
Tik reikia, kad turėtum bent minimaliai patirties dirbant padavėju ar barmenu, virėju ir pan..
 
Pigiausias būdas ieškotis darbo yra keliaujant nuosavu automobiliu, apsistojant ir nakvojant kempinguose / namukuose (jų norvegijoje visur labai daug),
tik reikia šiltesnio metų laiko.
 
Valgyt galima įsidėti dar išvykstant iš Lietuvos - daug sauso maisto davinių, kruopų ir pan. dalykų.
Papildomai įsidėti leidžiamą kiekį alkoholio ir cigarečių, kuriuos vėliau su geru pelnu parduosite norvegams ar tiems patiems lietuviams.
 
Įdomumo dėlei: minimali alga valytojo: 165 kronos valandai, minimali alga statybose: 130 kronų valandai.
Valytojo darbo gauti tikrai neteks, jis čia beveik prestižinis ir net patys norvegai mielai dirba :) Tam ir alga tokia, kam įdarbinti užsienietį ir mokėti didesnę algą už valymą, jei norvegai patys už tiek mielai eina dirbti.
 
P.s.: Esu padėjęs porai žmonių iš šio forumo įsidarbinti Norvegijoje, bet jie turėjo geros patirties siaurose srityse.

paprašo numerio ir sako "žėk pamajakinsiu" :D

tai va,kai noresi norgej uzdibti 450000k kronu per metus turesi kalbet ju kalba,anglu sunkiai uzteks.Aisku yra imanoma ,bet bus gana sunku.O kai pamatai kad zmogus skaiciuja skelbimu prisiskaites isivaizduodamas ,kad lengvai gaus darba ,tai biski juokas ir ima.
 
Siaip praleidau tiek UK tiek NO nemazai laiko.
NO su UK palyginus baisus kaimas
UK daug idomesnis soc gyvenimas
maisto, rubu,paslaugu kainos mazesnes UK naudai
NO sunkiau rasti darba mokant tik anglu kalba(neminekim specifiniu darbu)
NO sunkiau issinuomoti busta(pasitaiko kad i viena buta ateina 15-20 norinciu issinuomot+prasoma pastovia darbo sutarti tureti )
NO brangesnes masinos
Bet isidarbinus NO legaliai,gavus kontrakta, galima uzdirbi gana padoriai, darbuotojai neblogai saugomi Profsajungu(jei istoji)

Sistema toli gražu nėra tobula ir visko gali pasitaikyti, bet, jei esat normali šeima, vaikus auklėjat be smurto (tiek fizinio tiek psichologinio) nėra ko bijoti keliauti čia su vaikais.

Sveiki,
 
manau tiems, kas dirba su e-commerce sprendimais būtų naudinga integruoti siuntų sekimo API, kad klientai galėtų siuntas sekti ten, kurs ir pirko. Oficialiai paleidom API, tai galite naudotis.
Jei ką, rašykit.
 
https://packpin.com/api

Kiekvieną kart važiuodamas Norvegijoje ir sutikęs automobilį su lietuviškais numeriais pakeliu ranką, pamojuoju ar šviesom pamirksiu, taip gera sutikt savus tolimam krašte :) Visi naujai atvažiavę tokie surūgę atrodo, piktais žvilgsniais.. Norvegija keičia žmonės į gerąją pusę, įsitikint lengva.

paprašo numerio ir sako "žėk pamajakinsiu" :D

Neturint specifinių žinių lengviausia darbą atsirasti kokiame nors kaime, kur trūksta jaunimo, darbo jėgos.
Susirask kokį niūrų kaimą ir bandyk jame laimę visose iš eilės įmonėse, pageidautina gamybinėse.
 
Didesniame mieste didžiausias šansas ir ko gero lengviausia atsirasti darbą maitinimo srityje.
Tik reikia, kad turėtum bent minimaliai patirties dirbant padavėju ar barmenu, virėju ir pan..
 
Pigiausias būdas ieškotis darbo yra keliaujant nuosavu automobiliu, apsistojant ir nakvojant kempinguose / namukuose (jų norvegijoje visur labai daug),
tik reikia šiltesnio metų laiko.
 
Valgyt galima įsidėti dar išvykstant iš Lietuvos - daug sauso maisto davinių, kruopų ir pan. dalykų.
Papildomai įsidėti leidžiamą kiekį alkoholio ir cigarečių, kuriuos vėliau su geru pelnu parduosite norvegams ar tiems patiems lietuviams.
 
Įdomumo dėlei: minimali alga valytojo: 165 kronos valandai, minimali alga statybose: 130 kronų valandai.
Valytojo darbo gauti tikrai neteks, jis čia beveik prestižinis ir net patys norvegai mielai dirba :) Tam ir alga tokia, kam įdarbinti užsienietį ir mokėti didesnę algą už valymą, jei norvegai patys už tiek mielai eina dirbti.
 
P.s.: Esu padėjęs porai žmonių iš šio forumo įsidarbinti Norvegijoje, bet jie turėjo geros patirties siaurose srityse.

Tikslai 2015-iems metams:
 
*Išsilaikyti "advanced diver" nardymo sertifikatą.
*Sudalyvayti tarptautiniame airsoft mūšyje.
*Praleisti vasaros atostogas Maldyvuose
*Įsigyti audi A5
*Išsilaikyti NFPA13 sertifikatą JAV.

O aš atvirkščiai naudoju tik NOD32 namie ir darbe visi kompiuteriai ant jo, viena geriausių antivirusinių ir firewall, niekada problemų nebuvo jokių.

Sveiki, kuriu šį blogą tik savęs paties motyvavimui ir rezultatų sekimui.
 
Taigi, trumpai apie mane: esu studentas, daug viskuo besidomintis, daug ką išbandęs, nebijantis naujovių, bei iššūkių, bet turiu vieną labai didelę problemą - daug ką pradedu, bet nieko nebaigiu iki galo. Būtent todėl ir kūriu šį blogą. Tikiuosi jis man padės sekti savo nuveiktus ir veikiamus darbus, bei kasdien atrasti motyvacijos kažką daryti.
 
 
Mano tikslas: nusistačiau sau visų 2014 metų tikslą - bmw e46 320 110kw (+- 10 000LT) Iš pirmo žvilgsnio tikslas gal gali pasirodyti bevertis, bet automobiliai yra bene vienintelė motyvacija, kuri skatina mane stengtis uždirbti pinigus. :) Taip pat nenorėčiau jokio OT apie patį automobilį, nes žinau, kad bus DAUG tokių kurie dėl jo prieštaraus. :)
 
Savo tikslą bandysiu pasiekti pačiais įvairiausiais tikslais: perpardavimas, vasaros darbas, projektas Z, ...?
 
Dar trumpai apie projektą Z :D tai mano jau senai pradėtas projektas, kuris kaip ir pabaigtas, tik nepradėtas vykdyti ir pelno neneša. Tikiuosi per šiuos metus tai ištaisyti!
 
Šiuo metu taupyklėje - 2100LT

Laimėjo burleskos būsimasis Fergizas ar koks ten :D
Kada bus sekanti registracija į loteriją? Uošvienę užregistruot noriu :)

cia gerokai i prieki, jei laimes kazkas... bet supratimui apie pinigine puse.... (paimta ish SM)
 
Medicina:
- Tvarkiausi pas Ruta Dovydaitiene, Seimos gydytoju centre, Polocko g. 44
- Vaziuoti reikia su padarytais jau skiepais ir irasytais i tarptautini (geltona) skiepu pasa, taip pat atsivezti pasa, su kuriuo vyksite i JAV, Case number (201*EU... numeris), dvi nuotraukas.
- Is pradziu sesele paima krauja, pamatuoja, pasveria, akis patikrina, tuomet siuncia rentgena pasidaryti (Grybo g. 32). Ten uz nieka moketi nereikia, nuotraukas padaro per 10min. Su nuotraukom griztat atgal, ir tada pilnas patikrinimas pas pacia daktare - tikrina nuo galvos iki koju ir apklausia. Labai maloni daktare, kuriai Amerika patinka:) Uztruko apie 40min.
- Viska suraso, ir tada susimoketi tik reikia. Man truko dvieju skiepu (MMR, kadangi tik po viena buvau pasidares nuo tymu, raudoniukes ir paradontito, ir gripo) - tai vietoj sesele padare tuo paciu.
- Uz viska sumokejau 510lt, iskaitant ir tuos du skiepus.
- Atsakymus galejau pasiimti kita diena, bet kadangi esu is Kauno, tai vaziavau atsiimti pries pat interviu. Atidave greitai, be eiles, jokiu problemu. Jeigu kazkas norite atsiimti atsakymus is karto, tai diena pries patikrinima reik pasiskambint paciai daktarei ir susitart del to. Iki darbo dienos galo gali padaryt. Duos du vokus (baltas i interviu, rudas su savim i JAV, ir A4 lapa apie sveikata sau atsiminimui)
 
Interviu:
- Ambasadoje (Akmenu g. 6) telefona paliksite pas apsauga, su savim neisinesite, todel jeigu kazka ten uzsirase turite, geriau persirasykite ant lapelio.
- Patariu atvaziuoti geru pusvalandziu anksciau, galima ir dar anksciau (daug zmoniu prie apsaugos lauke salo). Kviecia ne pagal eile, o kas ateina pirmesis, dokumentus priduoda, ta ir kviecia sekanti.
- Su savim atsinesti reik BUTINAI: pasa, su kuriuo i JAV vaziuosite, gimimo liudijima (ir jo vertima), teistumo pazyma (ir jos vertima), teistumo pazyma is kitos salies, jeigu gyvenote kazkur ilgiau nei 2metus, tarptautini skiepu pasa (del visa ko, nors pas mane netikrino), paskutinio uzbaigto issilavinimo irodyma (brandos atestata, ar univero diploma, ir jo vertima), neatplesta voka is med. patikrinimo. Del visa ko patariu atsinesti dar dvi nuotraukas, padarytas neseniai, atitinkancias standartus, nurodytus DV loterijos puslapyje (kartais pasako, kad anksciau atsiustos i KCC netinka, ir reikia nueit nusifotografuoti per nauja jeigu neturit su savim)
- Laimejimo laiskas is KCC ir uzpildytos anksciau DS formos jusu jau bus ambasadoj, papildomai nestis nereikia.
- Prisiregistrave siuos dokumentus prie pirmo langelio (cia lietuves dirba) ir susimokeje, lauksite kol pakvies. Pats interviu bus angliskai. Daug neklaus, patikrins dokumentus, jeigu kazkas idomesnio praeity, del to gali paklaust. O siaip turekite omeny, jeigu dokumentai tvarkingi, tai pas juos jau iki interviu jusu nuspresta, gausite viza ar ne. Jeigu dokai viskas atitinka tai, kas anketoje uzpildyta ir atnesete ka reikia, vadinasi viza gaunate.
- Sumoketi reikejo uz viska ambasadoje 1162Lt. Nuo vasario 7d. sumazino kaina, tai kas siandien ejo, tiems pasiseke:)
- Po interviu, viza, bent jau man, pasake atsiimti uz dvieju dienu, nustatytu laiku prie ambasados, nepraejus apsaugos. Galima taip pat paprasyti, kad atsiustu kurjeris, uz kurio paslaugas reikes 17lt sumoketi. Tai jeigu ne is Vilniaus kazkas, taip pigiau daug.
- Visi dokumentai, kartu ir pasas, lieka ambasadoje ir juos kartu su viza atsiimt reikes.
 
Lyg ir viskas. Tikiuosi, kazkam pades:)

Siūlyčiau rimtai pagalvoti, ar verta dalyvauti šioje loterijoje, jeigu net instrukcijos anglų kalba nesuprantamos. Ką ten žadi veikti, indus plauti arba su meksais žolę pjauti?

Laimėjo burleskos būsimasis Fergizas ar koks ten :D
Kada bus sekanti registracija į loteriją? Uošvienę užregistruot noriu :)

Turėjau gan stiprią aukščio baimę, bet dar stipresnę valią..
Tai įvyko prieš daug metų atgal, bet vis dar prisimenu taip, kaip, kad viskas būtų įvykę šiandien..
 
Dirbau naktinėje pamainoje, buvo apie 2 val. nakties. Veiksmas vyko saugomoje statybų aikštelėje Vilniuje, kurioje dirbau sargu (mano pirmas darbas po mokyklos). Jau kelintą kartą per naktį iš nuobodulio nusprendžiau išeiti į lauką iš prikaitusios sargų budelės. Gerai kartais nuo sėdėjimo pramankštinti kojas, pakvėpuoti grynu, bet žvarbiu oru. Net ir miegoti nebesinori.
 
Mėgau stebėti žvaigždes, tad užvertęs galvą ir pakėlęs akis kažkodėl pirmiausia pamačiau ne jas, o aukštai aukštai ant virš 16 aukštų statomo daugiabučio krano stiebo raudonai šviesiančią lemputę. Kranas buvo toks didingas ir klaikus, visai kaip mano aukščio baimė. Buvau tik aš, kranas su šviečiančia lempute, ir visiška tamsa aplink.
 
Per mano atšąlusią galvą žaibo greičiu pradėjo bėgioti mintys: 1.Niekas manęs nemato, tad nebus gėda, jei neužlipsiu ant krano 2.Vistiek neturiu ką veikti, kodėl neužlipti? 4.Siaube, nukrisiu ir užsimušiu. 5. BIJAU!
 
Net nepajutau, kaip su tokiomis mintimis galvoje jau kabarojausi ant pirmų kopėčių laiptelių ir atitrūkau nuo žemės. Geležis buvo šalta, vietomis apledėjusi..kas dar labiau varė siaubą. Palipėjus kokius 5 metrus, teko sustoti, nes širdis daužėsi kaip pašėlus, rankos drebėjo..Nežinau, ar nuo šalčio ar nuo baimės, spręskite patys. Pažiūrėjau žemyn.. atrodė, jog viskas tuoj pradės suktis.. O prieš mane buvo dar ilgas ilgas kelias aukštyn..
 
Stipriai nesigilindamas į savo emocinę būklę žigsnis po žingsnio su sustojimais lipau į viršų, drėbėdamas iš šalčio, iš baimės, bet pagaliau pasiekiau pusiaukelę..
 
Sveikas protas sakė UŽTEKS, lipk žemyn, jau ir taip aukštai.. Bet iš prigimties niekada nepasiduodu, o gal ir nemoku pasiduoti..
Nenorėjau nuvilti ir pats savęs. Kopiau aukštyn, vis lėčiau ir lėčiau, bet užtikrintai judėjau tolyn... Kažin ką pagalvotų žmonės, jei kas dabar mane matytų?
 
Pagaliau.. Aš užlipau ant krano viršaus. Pradėjau dairytis, pamačiau nuostabų naktinį Vilnių su įvairiausiom šviesom aplink save.. Tyla. Ramybė. Aukštis.Adrenalinas teka mano venomis.
 
Stovėjau akimirką kaip užburtas.. Tuo pačiu ir patenkintas savim. Tą lemtingą akimirką kažkas viduje atsirakino. Lyg iš niekur nieko, pajutau, kad nebijau.. Nebijau žiūrėti žemyn, nebijau net prieiti prie turėklo krašto, rankos nedreba, širdis plaka ramiai. Ar tai reiškia, kad baimę palikau apačioje ar ji laukia ir tuoj tuoj pat smogs man nokautą? Atsakymą radau gan greit.. Ir tik tada, kai ilga ir siūbuojančia krano strėle nuėjau gerą gabalą kelio.. Aš kybau ore, susivienodinau su krano strėle.. aš visata, aš aukštis, aš kranas.. JOKIOS BAIMĖS. AŠ JĄ NUGALĖJAU.
 
Parašiau ant greito, tad nepykit jei padariau klaidų. Beje, aukščio iki dabar visiškai nebebijau :)
 
Autoriui linkiu stiprybės įveikiant savo baimes!

Sveiki,
 
Noriu pasidalinti patirtimi su šia įmone ir patarimų kaip teisingiau pasielgus.
 
Praktiškai prieš 3 mėnesius užsisakiau prekių už 164,22 Lt. iš el. parduotuvės sportsdirect.com į pirkanglijoje.lt sandėlį.
 
Sportsdirect siuntinį išsiuntė per Yodel kurjerių tarnybą, tad siuntinį galėjau sekti pagal tracking number.
 
http://www.myyodel.co.uk/tracking/JJD0002215615032535/IG110TT
 
Kaip matome siuntinys pasiekė nurodytą adresą gegužės 30 d. Tad kaip ir iki šiol, tikėjausi jog siuntinys greitai pasieks Lietuvą ir galėsiu atsiimti prekes.
 
Tačiau pralaukus apie savaitę, jis pirkanglijoje.lt sistemoje taip ir neatsirado. Nusprendžiau parašyti jų administratorei ir paklausti kodėl vis dar nematau savo siuntinio.
 
Pastaroji patikino, jog kai visi siuntiniai pasieks Lietuvą, jie patikrins ar nėra manojo.
 
Praėjus 5d. sulaukiu atsakymo, kuris kiek šokiravo:
 
 
Pasirodo naudodamasis jų paslaugomis, klientas negali būti užtikrintas, jog prekes paims jų darbuotojas, nes jas gali pasiimti bet kas ... Gerai, jog nesugalvojau užsisakyti už didesnę sumą..
 
Taigi tęsiam toliau... Susiekiu su Yodel tarnyba, kuri praneša jog siuntą pasiemė žmogus vardu Arnoldas. Parašau apie tai administratorei ir klausiu ar tai jų darbuotojas?
 
Sulaukiu atsakymo:
 
Taip ir nesupratau, ar darbuotojas jų ar ne...? Nagi laukiu veiksmų ir pastangų surasti mano siuntą.. Praeina 5d. atsako jokio, tada parašau vėlgi admistratorei ar yra kokių žinių ?
 
Administratorė atrašo:
 
Na gerai, jei deda pastangas, galvoju palauksiu, galiu pakentėti... Nuo paskutinio susirašinėjimo praeina 8 d. Iš pirkanglijoje.lt pusės mirtina tyla, pradedu jaustis kvailinamas... Rašau vėl, klausdamas apie siuntinį..
 
Eilinį kartą atsakas apie situacijos aiškinimąsi su kurjeriais, be to šį kartą jau admistratorė teigia, jog mano prekė išvis nebuvo pristatyta :D
 
 
 
Na gerai, vasara, atostogų metas, galvoju pakentėsiu. Prabėga savaitė, vėl teiraujuos apie situaciją.. Kuo toliau, tuo viskas šmaikščiau, admistratorė mėgsta bajerius ir toliau gražiai skiedžia...
 
 
Tas pats Yodel tarnybos spaudimas ir paistalai apie siuntinius paliktus teritorijoje ar sargui...
 
Kantrybė po biški baigiasi... Liepos 11d. Parašau admistratorei, kadangi dėl tinkamai nesuteiktų paslaugų patiriu žalą, reikalauju kompensacijos.. t.y. 164,22 Lt.
 
Gaunu žinutę, apie bandymus spręsti problemas ir pažadus pranešti man apie situacijos eigą...
 
 
Šiandien jau rugpjūčio 5 d. nuo paskutinio susirašinėjimo, žinių nulis. Panašu, kad pirkanglijoje.lt visiškai nusispjauti ant savo klientų. Ačiū dievui, jog prekė nėra baisiai brangi, nes pasirodo, naudodąmasis jų paslaugomis negali būti tikras, jog prekes gausi, nes neva bus paliktos kažkokioje teritorijoje? kažkokiam sargui? ar velniai žino kur...
 
Apie jų bendravimą ir nepagarbą klientui iš viso patyliu, kam tinklapyje įdiegta žinučių sistema jei nei viena iš admistratorių nesugeba informuoti apie situaciją. Kiekvieną kartą po jų pasižadėjimo pranešti apie situaciją turi laukti savaitėm ir pats aiškintis. Toks jausmas, kad tavo prekė tu ir aiškinkis, mes ne prie ko....
 
Pikta, kad atsakomybės nulis, o dar skelbiasi jog prekes atveš į Lietuvą, kaip jas gali pristatyti, kai net jų priimti/apsaugoti negali...
 
Kaip elgtumetės Jūs?
Šiuo metu matau vienintelį sprendimą kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą.

Turėjau gan stiprią aukščio baimę, bet dar stipresnę valią..
Tai įvyko prieš daug metų atgal, bet vis dar prisimenu taip, kaip, kad viskas būtų įvykę šiandien..
 
Dirbau naktinėje pamainoje, buvo apie 2 val. nakties. Veiksmas vyko saugomoje statybų aikštelėje Vilniuje, kurioje dirbau sargu (mano pirmas darbas po mokyklos). Jau kelintą kartą per naktį iš nuobodulio nusprendžiau išeiti į lauką iš prikaitusios sargų budelės. Gerai kartais nuo sėdėjimo pramankštinti kojas, pakvėpuoti grynu, bet žvarbiu oru. Net ir miegoti nebesinori.
 
Mėgau stebėti žvaigždes, tad užvertęs galvą ir pakėlęs akis kažkodėl pirmiausia pamačiau ne jas, o aukštai aukštai ant virš 16 aukštų statomo daugiabučio krano stiebo raudonai šviesiančią lemputę. Kranas buvo toks didingas ir klaikus, visai kaip mano aukščio baimė. Buvau tik aš, kranas su šviečiančia lempute, ir visiška tamsa aplink.
 
Per mano atšąlusią galvą žaibo greičiu pradėjo bėgioti mintys: 1.Niekas manęs nemato, tad nebus gėda, jei neužlipsiu ant krano 2.Vistiek neturiu ką veikti, kodėl neužlipti? 4.Siaube, nukrisiu ir užsimušiu. 5. BIJAU!
 
Net nepajutau, kaip su tokiomis mintimis galvoje jau kabarojausi ant pirmų kopėčių laiptelių ir atitrūkau nuo žemės. Geležis buvo šalta, vietomis apledėjusi..kas dar labiau varė siaubą. Palipėjus kokius 5 metrus, teko sustoti, nes širdis daužėsi kaip pašėlus, rankos drebėjo..Nežinau, ar nuo šalčio ar nuo baimės, spręskite patys. Pažiūrėjau žemyn.. atrodė, jog viskas tuoj pradės suktis.. O prieš mane buvo dar ilgas ilgas kelias aukštyn..
 
Stipriai nesigilindamas į savo emocinę būklę žigsnis po žingsnio su sustojimais lipau į viršų, drėbėdamas iš šalčio, iš baimės, bet pagaliau pasiekiau pusiaukelę..
 
Sveikas protas sakė UŽTEKS, lipk žemyn, jau ir taip aukštai.. Bet iš prigimties niekada nepasiduodu, o gal ir nemoku pasiduoti..
Nenorėjau nuvilti ir pats savęs. Kopiau aukštyn, vis lėčiau ir lėčiau, bet užtikrintai judėjau tolyn... Kažin ką pagalvotų žmonės, jei kas dabar mane matytų?
 
Pagaliau.. Aš užlipau ant krano viršaus. Pradėjau dairytis, pamačiau nuostabų naktinį Vilnių su įvairiausiom šviesom aplink save.. Tyla. Ramybė. Aukštis.Adrenalinas teka mano venomis.
 
Stovėjau akimirką kaip užburtas.. Tuo pačiu ir patenkintas savim. Tą lemtingą akimirką kažkas viduje atsirakino. Lyg iš niekur nieko, pajutau, kad nebijau.. Nebijau žiūrėti žemyn, nebijau net prieiti prie turėklo krašto, rankos nedreba, širdis plaka ramiai. Ar tai reiškia, kad baimę palikau apačioje ar ji laukia ir tuoj tuoj pat smogs man nokautą? Atsakymą radau gan greit.. Ir tik tada, kai ilga ir siūbuojančia krano strėle nuėjau gerą gabalą kelio.. Aš kybau ore, susivienodinau su krano strėle.. aš visata, aš aukštis, aš kranas.. JOKIOS BAIMĖS. AŠ JĄ NUGALĖJAU.
 
Parašiau ant greito, tad nepykit jei padariau klaidų. Beje, aukščio iki dabar visiškai nebebijau :)
 
Autoriui linkiu stiprybės įveikiant savo baimes!

Turėjau gan stiprią aukščio baimę, bet dar stipresnę valią..
Tai įvyko prieš daug metų atgal, bet vis dar prisimenu taip, kaip, kad viskas būtų įvykę šiandien..
 
Dirbau naktinėje pamainoje, buvo apie 2 val. nakties. Veiksmas vyko saugomoje statybų aikštelėje Vilniuje, kurioje dirbau sargu (mano pirmas darbas po mokyklos). Jau kelintą kartą per naktį iš nuobodulio nusprendžiau išeiti į lauką iš prikaitusios sargų budelės. Gerai kartais nuo sėdėjimo pramankštinti kojas, pakvėpuoti grynu, bet žvarbiu oru. Net ir miegoti nebesinori.
 
Mėgau stebėti žvaigždes, tad užvertęs galvą ir pakėlęs akis kažkodėl pirmiausia pamačiau ne jas, o aukštai aukštai ant virš 16 aukštų statomo daugiabučio krano stiebo raudonai šviesiančią lemputę. Kranas buvo toks didingas ir klaikus, visai kaip mano aukščio baimė. Buvau tik aš, kranas su šviečiančia lempute, ir visiška tamsa aplink.
 
Per mano atšąlusią galvą žaibo greičiu pradėjo bėgioti mintys: 1.Niekas manęs nemato, tad nebus gėda, jei neužlipsiu ant krano 2.Vistiek neturiu ką veikti, kodėl neužlipti? 4.Siaube, nukrisiu ir užsimušiu. 5. BIJAU!
 
Net nepajutau, kaip su tokiomis mintimis galvoje jau kabarojausi ant pirmų kopėčių laiptelių ir atitrūkau nuo žemės. Geležis buvo šalta, vietomis apledėjusi..kas dar labiau varė siaubą. Palipėjus kokius 5 metrus, teko sustoti, nes širdis daužėsi kaip pašėlus, rankos drebėjo..Nežinau, ar nuo šalčio ar nuo baimės, spręskite patys. Pažiūrėjau žemyn.. atrodė, jog viskas tuoj pradės suktis.. O prieš mane buvo dar ilgas ilgas kelias aukštyn..
 
Stipriai nesigilindamas į savo emocinę būklę žigsnis po žingsnio su sustojimais lipau į viršų, drėbėdamas iš šalčio, iš baimės, bet pagaliau pasiekiau pusiaukelę..
 
Sveikas protas sakė UŽTEKS, lipk žemyn, jau ir taip aukštai.. Bet iš prigimties niekada nepasiduodu, o gal ir nemoku pasiduoti..
Nenorėjau nuvilti ir pats savęs. Kopiau aukštyn, vis lėčiau ir lėčiau, bet užtikrintai judėjau tolyn... Kažin ką pagalvotų žmonės, jei kas dabar mane matytų?
 
Pagaliau.. Aš užlipau ant krano viršaus. Pradėjau dairytis, pamačiau nuostabų naktinį Vilnių su įvairiausiom šviesom aplink save.. Tyla. Ramybė. Aukštis.Adrenalinas teka mano venomis.
 
Stovėjau akimirką kaip užburtas.. Tuo pačiu ir patenkintas savim. Tą lemtingą akimirką kažkas viduje atsirakino. Lyg iš niekur nieko, pajutau, kad nebijau.. Nebijau žiūrėti žemyn, nebijau net prieiti prie turėklo krašto, rankos nedreba, širdis plaka ramiai. Ar tai reiškia, kad baimę palikau apačioje ar ji laukia ir tuoj tuoj pat smogs man nokautą? Atsakymą radau gan greit.. Ir tik tada, kai ilga ir siūbuojančia krano strėle nuėjau gerą gabalą kelio.. Aš kybau ore, susivienodinau su krano strėle.. aš visata, aš aukštis, aš kranas.. JOKIOS BAIMĖS. AŠ JĄ NUGALĖJAU.
 
Parašiau ant greito, tad nepykit jei padariau klaidų. Beje, aukščio iki dabar visiškai nebebijau :)
 
Autoriui linkiu stiprybės įveikiant savo baimes!

Turėjau gan stiprią aukščio baimę, bet dar stipresnę valią..
Tai įvyko prieš daug metų atgal, bet vis dar prisimenu taip, kaip, kad viskas būtų įvykę šiandien..
 
Dirbau naktinėje pamainoje, buvo apie 2 val. nakties. Veiksmas vyko saugomoje statybų aikštelėje Vilniuje, kurioje dirbau sargu (mano pirmas darbas po mokyklos). Jau kelintą kartą per naktį iš nuobodulio nusprendžiau išeiti į lauką iš prikaitusios sargų budelės. Gerai kartais nuo sėdėjimo pramankštinti kojas, pakvėpuoti grynu, bet žvarbiu oru. Net ir miegoti nebesinori.
 
Mėgau stebėti žvaigždes, tad užvertęs galvą ir pakėlęs akis kažkodėl pirmiausia pamačiau ne jas, o aukštai aukštai ant virš 16 aukštų statomo daugiabučio krano stiebo raudonai šviesiančią lemputę. Kranas buvo toks didingas ir klaikus, visai kaip mano aukščio baimė. Buvau tik aš, kranas su šviečiančia lempute, ir visiška tamsa aplink.
 
Per mano atšąlusią galvą žaibo greičiu pradėjo bėgioti mintys: 1.Niekas manęs nemato, tad nebus gėda, jei neužlipsiu ant krano 2.Vistiek neturiu ką veikti, kodėl neužlipti? 4.Siaube, nukrisiu ir užsimušiu. 5. BIJAU!
 
Net nepajutau, kaip su tokiomis mintimis galvoje jau kabarojausi ant pirmų kopėčių laiptelių ir atitrūkau nuo žemės. Geležis buvo šalta, vietomis apledėjusi..kas dar labiau varė siaubą. Palipėjus kokius 5 metrus, teko sustoti, nes širdis daužėsi kaip pašėlus, rankos drebėjo..Nežinau, ar nuo šalčio ar nuo baimės, spręskite patys. Pažiūrėjau žemyn.. atrodė, jog viskas tuoj pradės suktis.. O prieš mane buvo dar ilgas ilgas kelias aukštyn..
 
Stipriai nesigilindamas į savo emocinę būklę žigsnis po žingsnio su sustojimais lipau į viršų, drėbėdamas iš šalčio, iš baimės, bet pagaliau pasiekiau pusiaukelę..
 
Sveikas protas sakė UŽTEKS, lipk žemyn, jau ir taip aukštai.. Bet iš prigimties niekada nepasiduodu, o gal ir nemoku pasiduoti..
Nenorėjau nuvilti ir pats savęs. Kopiau aukštyn, vis lėčiau ir lėčiau, bet užtikrintai judėjau tolyn... Kažin ką pagalvotų žmonės, jei kas dabar mane matytų?
 
Pagaliau.. Aš užlipau ant krano viršaus. Pradėjau dairytis, pamačiau nuostabų naktinį Vilnių su įvairiausiom šviesom aplink save.. Tyla. Ramybė. Aukštis.Adrenalinas teka mano venomis.
 
Stovėjau akimirką kaip užburtas.. Tuo pačiu ir patenkintas savim. Tą lemtingą akimirką kažkas viduje atsirakino. Lyg iš niekur nieko, pajutau, kad nebijau.. Nebijau žiūrėti žemyn, nebijau net prieiti prie turėklo krašto, rankos nedreba, širdis plaka ramiai. Ar tai reiškia, kad baimę palikau apačioje ar ji laukia ir tuoj tuoj pat smogs man nokautą? Atsakymą radau gan greit.. Ir tik tada, kai ilga ir siūbuojančia krano strėle nuėjau gerą gabalą kelio.. Aš kybau ore, susivienodinau su krano strėle.. aš visata, aš aukštis, aš kranas.. JOKIOS BAIMĖS. AŠ JĄ NUGALĖJAU.
 
Parašiau ant greito, tad nepykit jei padariau klaidų. Beje, aukščio iki dabar visiškai nebebijau :)
 
Autoriui linkiu stiprybės įveikiant savo baimes!

Turėjau gan stiprią aukščio baimę, bet dar stipresnę valią..
Tai įvyko prieš daug metų atgal, bet vis dar prisimenu taip, kaip, kad viskas būtų įvykę šiandien..
 
Dirbau naktinėje pamainoje, buvo apie 2 val. nakties. Veiksmas vyko saugomoje statybų aikštelėje Vilniuje, kurioje dirbau sargu (mano pirmas darbas po mokyklos). Jau kelintą kartą per naktį iš nuobodulio nusprendžiau išeiti į lauką iš prikaitusios sargų budelės. Gerai kartais nuo sėdėjimo pramankštinti kojas, pakvėpuoti grynu, bet žvarbiu oru. Net ir miegoti nebesinori.
 
Mėgau stebėti žvaigždes, tad užvertęs galvą ir pakėlęs akis kažkodėl pirmiausia pamačiau ne jas, o aukštai aukštai ant virš 16 aukštų statomo daugiabučio krano stiebo raudonai šviesiančią lemputę. Kranas buvo toks didingas ir klaikus, visai kaip mano aukščio baimė. Buvau tik aš, kranas su šviečiančia lempute, ir visiška tamsa aplink.
 
Per mano atšąlusią galvą žaibo greičiu pradėjo bėgioti mintys: 1.Niekas manęs nemato, tad nebus gėda, jei neužlipsiu ant krano 2.Vistiek neturiu ką veikti, kodėl neužlipti? 4.Siaube, nukrisiu ir užsimušiu. 5. BIJAU!
 
Net nepajutau, kaip su tokiomis mintimis galvoje jau kabarojausi ant pirmų kopėčių laiptelių ir atitrūkau nuo žemės. Geležis buvo šalta, vietomis apledėjusi..kas dar labiau varė siaubą. Palipėjus kokius 5 metrus, teko sustoti, nes širdis daužėsi kaip pašėlus, rankos drebėjo..Nežinau, ar nuo šalčio ar nuo baimės, spręskite patys. Pažiūrėjau žemyn.. atrodė, jog viskas tuoj pradės suktis.. O prieš mane buvo dar ilgas ilgas kelias aukštyn..
 
Stipriai nesigilindamas į savo emocinę būklę žigsnis po žingsnio su sustojimais lipau į viršų, drėbėdamas iš šalčio, iš baimės, bet pagaliau pasiekiau pusiaukelę..
 
Sveikas protas sakė UŽTEKS, lipk žemyn, jau ir taip aukštai.. Bet iš prigimties niekada nepasiduodu, o gal ir nemoku pasiduoti..
Nenorėjau nuvilti ir pats savęs. Kopiau aukštyn, vis lėčiau ir lėčiau, bet užtikrintai judėjau tolyn... Kažin ką pagalvotų žmonės, jei kas dabar mane matytų?
 
Pagaliau.. Aš užlipau ant krano viršaus. Pradėjau dairytis, pamačiau nuostabų naktinį Vilnių su įvairiausiom šviesom aplink save.. Tyla. Ramybė. Aukštis.Adrenalinas teka mano venomis.
 
Stovėjau akimirką kaip užburtas.. Tuo pačiu ir patenkintas savim. Tą lemtingą akimirką kažkas viduje atsirakino. Lyg iš niekur nieko, pajutau, kad nebijau.. Nebijau žiūrėti žemyn, nebijau net prieiti prie turėklo krašto, rankos nedreba, širdis plaka ramiai. Ar tai reiškia, kad baimę palikau apačioje ar ji laukia ir tuoj tuoj pat smogs man nokautą? Atsakymą radau gan greit.. Ir tik tada, kai ilga ir siūbuojančia krano strėle nuėjau gerą gabalą kelio.. Aš kybau ore, susivienodinau su krano strėle.. aš visata, aš aukštis, aš kranas.. JOKIOS BAIMĖS. AŠ JĄ NUGALĖJAU.
 
Parašiau ant greito, tad nepykit jei padariau klaidų. Beje, aukščio iki dabar visiškai nebebijau :)
 
Autoriui linkiu stiprybės įveikiant savo baimes!

Turėjau gan stiprią aukščio baimę, bet dar stipresnę valią..
Tai įvyko prieš daug metų atgal, bet vis dar prisimenu taip, kaip, kad viskas būtų įvykę šiandien..
 
Dirbau naktinėje pamainoje, buvo apie 2 val. nakties. Veiksmas vyko saugomoje statybų aikštelėje Vilniuje, kurioje dirbau sargu (mano pirmas darbas po mokyklos). Jau kelintą kartą per naktį iš nuobodulio nusprendžiau išeiti į lauką iš prikaitusios sargų budelės. Gerai kartais nuo sėdėjimo pramankštinti kojas, pakvėpuoti grynu, bet žvarbiu oru. Net ir miegoti nebesinori.
 
Mėgau stebėti žvaigždes, tad užvertęs galvą ir pakėlęs akis kažkodėl pirmiausia pamačiau ne jas, o aukštai aukštai ant virš 16 aukštų statomo daugiabučio krano stiebo raudonai šviesiančią lemputę. Kranas buvo toks didingas ir klaikus, visai kaip mano aukščio baimė. Buvau tik aš, kranas su šviečiančia lempute, ir visiška tamsa aplink.
 
Per mano atšąlusią galvą žaibo greičiu pradėjo bėgioti mintys: 1.Niekas manęs nemato, tad nebus gėda, jei neužlipsiu ant krano 2.Vistiek neturiu ką veikti, kodėl neužlipti? 4.Siaube, nukrisiu ir užsimušiu. 5. BIJAU!
 
Net nepajutau, kaip su tokiomis mintimis galvoje jau kabarojausi ant pirmų kopėčių laiptelių ir atitrūkau nuo žemės. Geležis buvo šalta, vietomis apledėjusi..kas dar labiau varė siaubą. Palipėjus kokius 5 metrus, teko sustoti, nes širdis daužėsi kaip pašėlus, rankos drebėjo..Nežinau, ar nuo šalčio ar nuo baimės, spręskite patys. Pažiūrėjau žemyn.. atrodė, jog viskas tuoj pradės suktis.. O prieš mane buvo dar ilgas ilgas kelias aukštyn..
 
Stipriai nesigilindamas į savo emocinę būklę žigsnis po žingsnio su sustojimais lipau į viršų, drėbėdamas iš šalčio, iš baimės, bet pagaliau pasiekiau pusiaukelę..
 
Sveikas protas sakė UŽTEKS, lipk žemyn, jau ir taip aukštai.. Bet iš prigimties niekada nepasiduodu, o gal ir nemoku pasiduoti..
Nenorėjau nuvilti ir pats savęs. Kopiau aukštyn, vis lėčiau ir lėčiau, bet užtikrintai judėjau tolyn... Kažin ką pagalvotų žmonės, jei kas dabar mane matytų?
 
Pagaliau.. Aš užlipau ant krano viršaus. Pradėjau dairytis, pamačiau nuostabų naktinį Vilnių su įvairiausiom šviesom aplink save.. Tyla. Ramybė. Aukštis.Adrenalinas teka mano venomis.
 
Stovėjau akimirką kaip užburtas.. Tuo pačiu ir patenkintas savim. Tą lemtingą akimirką kažkas viduje atsirakino. Lyg iš niekur nieko, pajutau, kad nebijau.. Nebijau žiūrėti žemyn, nebijau net prieiti prie turėklo krašto, rankos nedreba, širdis plaka ramiai. Ar tai reiškia, kad baimę palikau apačioje ar ji laukia ir tuoj tuoj pat smogs man nokautą? Atsakymą radau gan greit.. Ir tik tada, kai ilga ir siūbuojančia krano strėle nuėjau gerą gabalą kelio.. Aš kybau ore, susivienodinau su krano strėle.. aš visata, aš aukštis, aš kranas.. JOKIOS BAIMĖS. AŠ JĄ NUGALĖJAU.
 
Parašiau ant greito, tad nepykit jei padariau klaidų. Beje, aukščio iki dabar visiškai nebebijau :)
 
Autoriui linkiu stiprybės įveikiant savo baimes!

Turėjau gan stiprią aukščio baimę, bet dar stipresnę valią..
Tai įvyko prieš daug metų atgal, bet vis dar prisimenu taip, kaip, kad viskas būtų įvykę šiandien..
 
Dirbau naktinėje pamainoje, buvo apie 2 val. nakties. Veiksmas vyko saugomoje statybų aikštelėje Vilniuje, kurioje dirbau sargu (mano pirmas darbas po mokyklos). Jau kelintą kartą per naktį iš nuobodulio nusprendžiau išeiti į lauką iš prikaitusios sargų budelės. Gerai kartais nuo sėdėjimo pramankštinti kojas, pakvėpuoti grynu, bet žvarbiu oru. Net ir miegoti nebesinori.
 
Mėgau stebėti žvaigždes, tad užvertęs galvą ir pakėlęs akis kažkodėl pirmiausia pamačiau ne jas, o aukštai aukštai ant virš 16 aukštų statomo daugiabučio krano stiebo raudonai šviesiančią lemputę. Kranas buvo toks didingas ir klaikus, visai kaip mano aukščio baimė. Buvau tik aš, kranas su šviečiančia lempute, ir visiška tamsa aplink.
 
Per mano atšąlusią galvą žaibo greičiu pradėjo bėgioti mintys: 1.Niekas manęs nemato, tad nebus gėda, jei neužlipsiu ant krano 2.Vistiek neturiu ką veikti, kodėl neužlipti? 4.Siaube, nukrisiu ir užsimušiu. 5. BIJAU!
 
Net nepajutau, kaip su tokiomis mintimis galvoje jau kabarojausi ant pirmų kopėčių laiptelių ir atitrūkau nuo žemės. Geležis buvo šalta, vietomis apledėjusi..kas dar labiau varė siaubą. Palipėjus kokius 5 metrus, teko sustoti, nes širdis daužėsi kaip pašėlus, rankos drebėjo..Nežinau, ar nuo šalčio ar nuo baimės, spręskite patys. Pažiūrėjau žemyn.. atrodė, jog viskas tuoj pradės suktis.. O prieš mane buvo dar ilgas ilgas kelias aukštyn..
 
Stipriai nesigilindamas į savo emocinę būklę žigsnis po žingsnio su sustojimais lipau į viršų, drėbėdamas iš šalčio, iš baimės, bet pagaliau pasiekiau pusiaukelę..
 
Sveikas protas sakė UŽTEKS, lipk žemyn, jau ir taip aukštai.. Bet iš prigimties niekada nepasiduodu, o gal ir nemoku pasiduoti..
Nenorėjau nuvilti ir pats savęs. Kopiau aukštyn, vis lėčiau ir lėčiau, bet užtikrintai judėjau tolyn... Kažin ką pagalvotų žmonės, jei kas dabar mane matytų?
 
Pagaliau.. Aš užlipau ant krano viršaus. Pradėjau dairytis, pamačiau nuostabų naktinį Vilnių su įvairiausiom šviesom aplink save.. Tyla. Ramybė. Aukštis.Adrenalinas teka mano venomis.
 
Stovėjau akimirką kaip užburtas.. Tuo pačiu ir patenkintas savim. Tą lemtingą akimirką kažkas viduje atsirakino. Lyg iš niekur nieko, pajutau, kad nebijau.. Nebijau žiūrėti žemyn, nebijau net prieiti prie turėklo krašto, rankos nedreba, širdis plaka ramiai. Ar tai reiškia, kad baimę palikau apačioje ar ji laukia ir tuoj tuoj pat smogs man nokautą? Atsakymą radau gan greit.. Ir tik tada, kai ilga ir siūbuojančia krano strėle nuėjau gerą gabalą kelio.. Aš kybau ore, susivienodinau su krano strėle.. aš visata, aš aukštis, aš kranas.. JOKIOS BAIMĖS. AŠ JĄ NUGALĖJAU.
 
Parašiau ant greito, tad nepykit jei padariau klaidų. Beje, aukščio iki dabar visiškai nebebijau :)
 
Autoriui linkiu stiprybės įveikiant savo baimes!