dozzaz

Aš vienoj knygoj (Dievas visada keliauja incognito) perskaičiau, kaip veikėjas kiekviena dieną uzsirašydavo 3 nuveiktus darbus, kuriais didžiuojasi. Jau seniai planuoju pas tuoužsiimti, kai tik atsiras ką įrašyti.
 
O jei rimtai ir į temą, man kurį laiką dienoraštį atstojo privatus blogas, įrašus matau tik pats. Ir pildydavau ne kiekvieną dieną, o tik epizodiškai. Bet gal taip ir geriau, mažiau skaitalo, kai nusprendžiu senus įrašus praverst. Šiuo metu nerašau, bet visada gailiuosi tik tada, kai noriu prisiminti.

Aš buvau pernai įstojęs į verslo informatiką ir pasimokiau ten 2 mėnesius. MRU niekam nerekomenduoju (net jei kitose srityse jis ir yra geras - nežinau). Joks savo vardą gerbiantis universitetas neleistų turėti tokių dėstytojų, kokius turi MRU.
 
Programuoti nemokanti programavimo dėstytoja. Taip, tai tiesa, ir jei pastebėjau per pirmas paskaitas, tai kas bus kituose kursuose? Net jos skaidrėse (kurios kažkodėl kampe rašo "parengta VGTU") pilna klaidų, ginčytis ji nemėgsta net tada, kai parodai akivaizdžius neatitikimus nuo teorijos. Tiesa, ji yra programavimo katedros vedėja ir dėsto daug modulių.
 
Grynas Romerio univero produktas mums dėstė verslo modulius (vėlgi - jis dėsto daug modulių tame kurse). Labai didelė arogancija ir susireikšminimas, bet labai mažai realaus pasaulio patirties ir apskritai išprusimo. Bet ko norėt, jis pats Romerį baigęs (viskas jo CV matyti)
 
Nauji stalai ir kompiuteriai liečiamai ekranais (o taip, ir pigus valgyklos maistas) niekaip neatperka visiškos dėstytojų nekompetencijos. Man dėstantis žmogus neprivalo būti profesorius ar daktaras, bet norėčiau, kad jis bent būtų susidūręs ir dirbęs su technologijomis, kurias man aiškina. Niekam nepatariu ten stoti, jei ieškote žinių. Jei stojat dėl ko nors kito, tai man px, galit stot...

kai man buvo 17, tai viskas buvo baisu, nes ARMIJA. Kai man beveik 27, tai baisu, nes KARAS (pati armija taip nebegąsdina)
 
Tik man tam tikri įstatymo punktai net šiurpuliukus įvarė. Visur akcentuojama, kad šauktiniai bus iki 26, bet beveik nemini, kad ta amžiaus riba kils iki 38, jei turi diplomą. Keli pastebėjimai:


 
Mano darbas yra biudžetinėje įstaigoje, jie darbo vietą tikrai išlaikytų, bet ar aš pats noriu tokią vietą saugoti? Beveik minimali alga, jokių karjeros perspektyvų: mano patriotizmas - mano pasirinkimas grįžti iš užsienio ir gyventi mažame Lietuvos mieste ir dirbti čia, būti čia, stengtis dėl šito miesto. Ir tai nėra lengva, nors medalio niekas neduos, tai jei teks rinktis, ar laikytis savo vargano gyvenimo, ar vėl emigruoti, tai...
Mano diplomas man suteikia 11 papildomų metelių būti pašauktam tarnybon. Tiesa, valstybei nesu skolingas, nes studijavau užsienyje už savo pinigus (sąskaitas išsimokėjimui iki šiol gaunu paštu). Gal nevertėjo studijuoti apskritai? Dabar būčiau laisvas.
Be nuolatinio darbo turiu ir savo "verslą" - tokį mini mini, bet vis tik - verslas ;) Visos investicijos iš savęs, visas darbas iš savęs. Garantijų jokių, nes vėlgi - tai verslas, visko pasitaiko. Gal vertėjo nesiimti? Nes pagal tiesioginį darbą kartais dirbu su jaunimu, kuris niekur nedirba, nesimoko ir nieko nenori. Jie gauna pašalpas (bbž kokiu būdu, bet gauna). Į užsiėmimus atvažiuoja automobiliais, kurie kainuoja daugiau nei butas, kuriame gyvenu. Ir turiu įtarimą, jog kažkokiu būdu jų ir šis įstatymas nepaims į rankas, kaip ir nepaima jokie kiti.
Dėl buto - nuosavo neturiu. Nuomoju, nes joks bankas su mano atlyginimu man paskolos neduotų, o joks sveiko proto žmogus su mano atlyginimu ir nesiskolintų. Dabar man užkrovė renovacijos vargus - taip taip, ta pati gera iniciatyva, kad kada nors sutaupyčiau daug pinigų pigiau mokėdamas už šildymą. Turiu seną automobilį, nes naujo neįpirkčiau.
 

 
Ir visas toks gyvenimas yra mano pasirinkimas. Manau, tai gana patriotiškas gestas, nes atsisakiau gerokai sotesnio ir užtikrintesnio gyvenimo svetur. Bet kažkam to nepakanka - reikia dar ir ginklą į rankas imti. Na, man to jau gana, aš tikrai nematau prasmės. Emigracija - ne išeitis, bet jau geras pusmetis, kai apie tai galvoju vis rimčiau.

Šiandien visi Facebook puslapių administratoriai pamatė žinutę:
"We’ve recently updated the way we measure how many people like your Page. Pages may see a decrease in likes after March 12, when we removed likes from inactive Facebook accounts."
 
Pastaruoju metu vykęs netikrų anketų blokavimas ir valymas perėjo į kitą etapą - ištrinami visi netikrų anketų "like" paspaudimai. Taigi jau visai netrukus, daugelis puslapių užsipirkę netikrus paspaudimus gali pamatyti perpus sumažėjusius puslapio fanų skaičiukus.
 
Džiugu! :)

kai man buvo 17, tai viskas buvo baisu, nes ARMIJA. Kai man beveik 27, tai baisu, nes KARAS (pati armija taip nebegąsdina)
 
Tik man tam tikri įstatymo punktai net šiurpuliukus įvarė. Visur akcentuojama, kad šauktiniai bus iki 26, bet beveik nemini, kad ta amžiaus riba kils iki 38, jei turi diplomą. Keli pastebėjimai:


 
Mano darbas yra biudžetinėje įstaigoje, jie darbo vietą tikrai išlaikytų, bet ar aš pats noriu tokią vietą saugoti? Beveik minimali alga, jokių karjeros perspektyvų: mano patriotizmas - mano pasirinkimas grįžti iš užsienio ir gyventi mažame Lietuvos mieste ir dirbti čia, būti čia, stengtis dėl šito miesto. Ir tai nėra lengva, nors medalio niekas neduos, tai jei teks rinktis, ar laikytis savo vargano gyvenimo, ar vėl emigruoti, tai...
Mano diplomas man suteikia 11 papildomų metelių būti pašauktam tarnybon. Tiesa, valstybei nesu skolingas, nes studijavau užsienyje už savo pinigus (sąskaitas išsimokėjimui iki šiol gaunu paštu). Gal nevertėjo studijuoti apskritai? Dabar būčiau laisvas.
Be nuolatinio darbo turiu ir savo "verslą" - tokį mini mini, bet vis tik - verslas ;) Visos investicijos iš savęs, visas darbas iš savęs. Garantijų jokių, nes vėlgi - tai verslas, visko pasitaiko. Gal vertėjo nesiimti? Nes pagal tiesioginį darbą kartais dirbu su jaunimu, kuris niekur nedirba, nesimoko ir nieko nenori. Jie gauna pašalpas (bbž kokiu būdu, bet gauna). Į užsiėmimus atvažiuoja automobiliais, kurie kainuoja daugiau nei butas, kuriame gyvenu. Ir turiu įtarimą, jog kažkokiu būdu jų ir šis įstatymas nepaims į rankas, kaip ir nepaima jokie kiti.
Dėl buto - nuosavo neturiu. Nuomoju, nes joks bankas su mano atlyginimu man paskolos neduotų, o joks sveiko proto žmogus su mano atlyginimu ir nesiskolintų. Dabar man užkrovė renovacijos vargus - taip taip, ta pati gera iniciatyva, kad kada nors sutaupyčiau daug pinigų pigiau mokėdamas už šildymą. Turiu seną automobilį, nes naujo neįpirkčiau.
 

 
Ir visas toks gyvenimas yra mano pasirinkimas. Manau, tai gana patriotiškas gestas, nes atsisakiau gerokai sotesnio ir užtikrintesnio gyvenimo svetur. Bet kažkam to nepakanka - reikia dar ir ginklą į rankas imti. Na, man to jau gana, aš tikrai nematau prasmės. Emigracija - ne išeitis, bet jau geras pusmetis, kai apie tai galvoju vis rimčiau.

kalbi kaip koks aukštosios profesorius, kuriam iki realybės keli šviesmečiai. Nežinau aš tų datų, ir man neįdomu. Svarbu tai, ką darau šiandien ir čia. Nesakau, kad emigruodamas praradai patrioto statusą, bet yra daugybė žmonių, kurie dėl Lietuvos aukoja sotesnį gyvenimą, geresnes soc. garantijas, užtikrintumą dėl stabilios ateities. Mes su tuo taikstomės jau daug metų, bet tokie sprendimai, kaip vakarykštis (susijęs su šaukimais) parodo, kad valstybei išties yra PX tavo indėlis į ją. Kažkas nurašo visas tavo iki šiol dėtas pastangas, nes per pusdienį pasikeitė "patriotizmo" standartas. Atsiranda rizika griauti šeimas, verslus, gyvenimus, tačiau vis viena prioritetai nustatomi neteisingai. Kažkada valstybė davė aukštąjį mokslą visiems galintiems mokintis, šiandien - aukštasis mokslas yra prekė, už kurią susimokame, ir kurią įsigyti galime beveik kiekvienas. Tai kodėl nepratęsus šaukimo tiems, kurie turi iPhone ar iPad? Juk ir juos turi ne visi, o valstybė už tai nesumokėjo? Yra krūvos chroniškų bedarbių (3 metai net be normalių viešųjų darbų) - imkim juos. Yra daugybė nuteistųjų - imkim juos (kodėl teistumas staiga tapo privalumu?). Yra daugybė nenorinčių ir nepajėgiančių mokytis - imkim juos, ir išspręsim profesinio orientavimo klausimą. Na, ir galiausiai niekas nelietė moterų klausimo - ši lytis lygiai taip pat patenka į visas anksčiau minėtas grupes, o mes visuomet akcentuojame lyčių lygybę ir t.t. Tai kaip čia dabar?
Ir niekaip nesuprantų tų, kurie nori pasirodytt "patriotiškesni" už kitus ir aiškina, kad jei juos pakvies, tai eis šauktiniais. Ko jūs laukiat? Eikit savanoriais, tiksliau, visuomet taip galėjote daryti, kam reikėjo laukti iki dabar ir užimti brangią šauktinio vietą? Dabar per jus bus vienu nenorinčiu šauktiniu mažiau, nes jūs būsite jo vietoje. Jei jau taip mylite šią šalį, tai prašau - savanoriai buvo visuomet imami, ir vis dar yra (nelaukiant kvietimo).
Kitas dalykas yra dėl emigravusių žmonių, tokių kaip Wyrutis - jo profesija Lietuvoje yra nuvertinama, jis jaučiasi per mažai uždirbantis ir t.t. Žinot ką, bet aš irgi tokioj situacijoj, tik kažkada apsisprendžiau kapanotis LT, todėl grįžau. Ir tokių žmonių yra daug, kurie nenori palikti savo tėvų, savo miestų, kurie nori kurti savo šaliai, net jei atlyginimas bus gerokai prastesnis. Čia ir yra patriotizmas, tik staiga jis tapo bevertis, nes tokie išsilavinę sąžiningi neemigravę žmonės tapo žemesnio rango, nei nusikaltėliai, neišsilavinę bedarbiai, ar tiesiog geresnio gyvenimo svetur ieškotojai. Jau vien faktas, kad kažkas bent teoriškai ėmė tokią galimybę svarstyti, iš manęs atėmė visus tikėjimo šia šalimi likučius.

Visom pusėm kurios kursto kara ir pan, bei visiem kariam siūlyčiau pažiūrėti šį video
gal kažką suvoks, koks tas karas ir armija beprasmis dalykas...  
O ar šalis man davė ar nedavė ką nors man visiškai vienodai, nei aš jos prašiau kad ką duotų a nei maldavau, viską pats pasiekiau, o ir mokesčius moku. Tai gal dabar dėkoti šaliai, kad turėjau garbę čia gimti? Nes čia šalies nuopelnas, o ne tėvo ir motinos. Karas tik imbicilam, o armija vyrais nei vieno nepadarys, jei toks nebūsi... Pažiūrėkit tie, kur kažkada armijoje tarnavo, o dabar su alaus bambaliais sėdi bei primyžtom kelnėm kokie tikri vyrais patapo!
 
Pats eiti niekur neketinu, ne dėl to kad bijočiau ar būčiau mazgotė - toli gražu. O dėl to kad galvą turiu, jei politikai prisilojo tai dabar turim, bėgti į armiją ir ruoštis kažkokiems galimiems neramumams. Mat pasakė, reikia tevynę ginti, viskas jos labui ir pulsim tai daryti kaip akli kurmiai. Tai jei pasakys pačiulpkit b*bi eisit ir čiulpsit,bet prieš tai valdžia prisidengs, jog tai tėvynės labui.
 
 
P.S. Atsiprašau patriotų, nes tikrai nenoriu kažko įžeisti :) Aš pats už Lietuvos gerovę, vis gi čia mūsų šalis, bet dabartinė situacija juokinga

Teks is Maximos 3 Jacka bonkes vogt, kad teistuma uz vagyste igaut :D :D

Kodel emigrantas, neturi ginti savu zemiu, kuriose jis uzaugo? Kodel neturi ginti tevynes jaunuolis jau turintis vaika, uzdirbantis didelia alga ir duodantis tukstancius Lietuvai. Kuom tas lietuvis bus naudingesnis Lietuvai kai cia ateis okupantai. Visi tie popieriukai bus beverciai.
 
Aisku visame pasaulyje taip yra kad turtinguju uzkaltus pinigus ir seimas turi ginti zemesnio "luomo" atstovai. Paziuresime kas bus Lietuvoje.
 
Dabar tie 9 menesiai, yra ziauri beprasmybe, kai paskaitai kad visa ta laika tenka mokintis zygiuoti ir valyti patalpas, o mokina elgtis su ginklu ir issaut duoda tik 6 suvius. Geriau butu kad visi iki vieno Lietuvos pilieciai sutarnautu 3 menesius ir butu bent ismokomi kaip ginkla laikyti.

kalbi kaip koks aukštosios profesorius, kuriam iki realybės keli šviesmečiai. Nežinau aš tų datų, ir man neįdomu. Svarbu tai, ką darau šiandien ir čia. Nesakau, kad emigruodamas praradai patrioto statusą, bet yra daugybė žmonių, kurie dėl Lietuvos aukoja sotesnį gyvenimą, geresnes soc. garantijas, užtikrintumą dėl stabilios ateities. Mes su tuo taikstomės jau daug metų, bet tokie sprendimai, kaip vakarykštis (susijęs su šaukimais) parodo, kad valstybei išties yra PX tavo indėlis į ją. Kažkas nurašo visas tavo iki šiol dėtas pastangas, nes per pusdienį pasikeitė "patriotizmo" standartas. Atsiranda rizika griauti šeimas, verslus, gyvenimus, tačiau vis viena prioritetai nustatomi neteisingai. Kažkada valstybė davė aukštąjį mokslą visiems galintiems mokintis, šiandien - aukštasis mokslas yra prekė, už kurią susimokame, ir kurią įsigyti galime beveik kiekvienas. Tai kodėl nepratęsus šaukimo tiems, kurie turi iPhone ar iPad? Juk ir juos turi ne visi, o valstybė už tai nesumokėjo? Yra krūvos chroniškų bedarbių (3 metai net be normalių viešųjų darbų) - imkim juos. Yra daugybė nuteistųjų - imkim juos (kodėl teistumas staiga tapo privalumu?). Yra daugybė nenorinčių ir nepajėgiančių mokytis - imkim juos, ir išspręsim profesinio orientavimo klausimą. Na, ir galiausiai niekas nelietė moterų klausimo - ši lytis lygiai taip pat patenka į visas anksčiau minėtas grupes, o mes visuomet akcentuojame lyčių lygybę ir t.t. Tai kaip čia dabar?
Ir niekaip nesuprantų tų, kurie nori pasirodytt "patriotiškesni" už kitus ir aiškina, kad jei juos pakvies, tai eis šauktiniais. Ko jūs laukiat? Eikit savanoriais, tiksliau, visuomet taip galėjote daryti, kam reikėjo laukti iki dabar ir užimti brangią šauktinio vietą? Dabar per jus bus vienu nenorinčiu šauktiniu mažiau, nes jūs būsite jo vietoje. Jei jau taip mylite šią šalį, tai prašau - savanoriai buvo visuomet imami, ir vis dar yra (nelaukiant kvietimo).
Kitas dalykas yra dėl emigravusių žmonių, tokių kaip Wyrutis - jo profesija Lietuvoje yra nuvertinama, jis jaučiasi per mažai uždirbantis ir t.t. Žinot ką, bet aš irgi tokioj situacijoj, tik kažkada apsisprendžiau kapanotis LT, todėl grįžau. Ir tokių žmonių yra daug, kurie nenori palikti savo tėvų, savo miestų, kurie nori kurti savo šaliai, net jei atlyginimas bus gerokai prastesnis. Čia ir yra patriotizmas, tik staiga jis tapo bevertis, nes tokie išsilavinę sąžiningi neemigravę žmonės tapo žemesnio rango, nei nusikaltėliai, neišsilavinę bedarbiai, ar tiesiog geresnio gyvenimo svetur ieškotojai. Jau vien faktas, kad kažkas bent teoriškai ėmė tokią galimybę svarstyti, iš manęs atėmė visus tikėjimo šia šalimi likučius.

kai man buvo 17, tai viskas buvo baisu, nes ARMIJA. Kai man beveik 27, tai baisu, nes KARAS (pati armija taip nebegąsdina)
 
Tik man tam tikri įstatymo punktai net šiurpuliukus įvarė. Visur akcentuojama, kad šauktiniai bus iki 26, bet beveik nemini, kad ta amžiaus riba kils iki 38, jei turi diplomą. Keli pastebėjimai:


 
Mano darbas yra biudžetinėje įstaigoje, jie darbo vietą tikrai išlaikytų, bet ar aš pats noriu tokią vietą saugoti? Beveik minimali alga, jokių karjeros perspektyvų: mano patriotizmas - mano pasirinkimas grįžti iš užsienio ir gyventi mažame Lietuvos mieste ir dirbti čia, būti čia, stengtis dėl šito miesto. Ir tai nėra lengva, nors medalio niekas neduos, tai jei teks rinktis, ar laikytis savo vargano gyvenimo, ar vėl emigruoti, tai...
Mano diplomas man suteikia 11 papildomų metelių būti pašauktam tarnybon. Tiesa, valstybei nesu skolingas, nes studijavau užsienyje už savo pinigus (sąskaitas išsimokėjimui iki šiol gaunu paštu). Gal nevertėjo studijuoti apskritai? Dabar būčiau laisvas.
Be nuolatinio darbo turiu ir savo "verslą" - tokį mini mini, bet vis tik - verslas ;) Visos investicijos iš savęs, visas darbas iš savęs. Garantijų jokių, nes vėlgi - tai verslas, visko pasitaiko. Gal vertėjo nesiimti? Nes pagal tiesioginį darbą kartais dirbu su jaunimu, kuris niekur nedirba, nesimoko ir nieko nenori. Jie gauna pašalpas (bbž kokiu būdu, bet gauna). Į užsiėmimus atvažiuoja automobiliais, kurie kainuoja daugiau nei butas, kuriame gyvenu. Ir turiu įtarimą, jog kažkokiu būdu jų ir šis įstatymas nepaims į rankas, kaip ir nepaima jokie kiti.
Dėl buto - nuosavo neturiu. Nuomoju, nes joks bankas su mano atlyginimu man paskolos neduotų, o joks sveiko proto žmogus su mano atlyginimu ir nesiskolintų. Dabar man užkrovė renovacijos vargus - taip taip, ta pati gera iniciatyva, kad kada nors sutaupyčiau daug pinigų pigiau mokėdamas už šildymą. Turiu seną automobilį, nes naujo neįpirkčiau.
 

 
Ir visas toks gyvenimas yra mano pasirinkimas. Manau, tai gana patriotiškas gestas, nes atsisakiau gerokai sotesnio ir užtikrintesnio gyvenimo svetur. Bet kažkam to nepakanka - reikia dar ir ginklą į rankas imti. Na, man to jau gana, aš tikrai nematau prasmės. Emigracija - ne išeitis, bet jau geras pusmetis, kai apie tai galvoju vis rimčiau.

kalbi kaip koks aukštosios profesorius, kuriam iki realybės keli šviesmečiai. Nežinau aš tų datų, ir man neįdomu. Svarbu tai, ką darau šiandien ir čia. Nesakau, kad emigruodamas praradai patrioto statusą, bet yra daugybė žmonių, kurie dėl Lietuvos aukoja sotesnį gyvenimą, geresnes soc. garantijas, užtikrintumą dėl stabilios ateities. Mes su tuo taikstomės jau daug metų, bet tokie sprendimai, kaip vakarykštis (susijęs su šaukimais) parodo, kad valstybei išties yra PX tavo indėlis į ją. Kažkas nurašo visas tavo iki šiol dėtas pastangas, nes per pusdienį pasikeitė "patriotizmo" standartas. Atsiranda rizika griauti šeimas, verslus, gyvenimus, tačiau vis viena prioritetai nustatomi neteisingai. Kažkada valstybė davė aukštąjį mokslą visiems galintiems mokintis, šiandien - aukštasis mokslas yra prekė, už kurią susimokame, ir kurią įsigyti galime beveik kiekvienas. Tai kodėl nepratęsus šaukimo tiems, kurie turi iPhone ar iPad? Juk ir juos turi ne visi, o valstybė už tai nesumokėjo? Yra krūvos chroniškų bedarbių (3 metai net be normalių viešųjų darbų) - imkim juos. Yra daugybė nuteistųjų - imkim juos (kodėl teistumas staiga tapo privalumu?). Yra daugybė nenorinčių ir nepajėgiančių mokytis - imkim juos, ir išspręsim profesinio orientavimo klausimą. Na, ir galiausiai niekas nelietė moterų klausimo - ši lytis lygiai taip pat patenka į visas anksčiau minėtas grupes, o mes visuomet akcentuojame lyčių lygybę ir t.t. Tai kaip čia dabar?
Ir niekaip nesuprantų tų, kurie nori pasirodytt "patriotiškesni" už kitus ir aiškina, kad jei juos pakvies, tai eis šauktiniais. Ko jūs laukiat? Eikit savanoriais, tiksliau, visuomet taip galėjote daryti, kam reikėjo laukti iki dabar ir užimti brangią šauktinio vietą? Dabar per jus bus vienu nenorinčiu šauktiniu mažiau, nes jūs būsite jo vietoje. Jei jau taip mylite šią šalį, tai prašau - savanoriai buvo visuomet imami, ir vis dar yra (nelaukiant kvietimo).
Kitas dalykas yra dėl emigravusių žmonių, tokių kaip Wyrutis - jo profesija Lietuvoje yra nuvertinama, jis jaučiasi per mažai uždirbantis ir t.t. Žinot ką, bet aš irgi tokioj situacijoj, tik kažkada apsisprendžiau kapanotis LT, todėl grįžau. Ir tokių žmonių yra daug, kurie nenori palikti savo tėvų, savo miestų, kurie nori kurti savo šaliai, net jei atlyginimas bus gerokai prastesnis. Čia ir yra patriotizmas, tik staiga jis tapo bevertis, nes tokie išsilavinę sąžiningi neemigravę žmonės tapo žemesnio rango, nei nusikaltėliai, neišsilavinę bedarbiai, ar tiesiog geresnio gyvenimo svetur ieškotojai. Jau vien faktas, kad kažkas bent teoriškai ėmė tokią galimybę svarstyti, iš manęs atėmė visus tikėjimo šia šalimi likučius.

kai man buvo 17, tai viskas buvo baisu, nes ARMIJA. Kai man beveik 27, tai baisu, nes KARAS (pati armija taip nebegąsdina)
 
Tik man tam tikri įstatymo punktai net šiurpuliukus įvarė. Visur akcentuojama, kad šauktiniai bus iki 26, bet beveik nemini, kad ta amžiaus riba kils iki 38, jei turi diplomą. Keli pastebėjimai:


 
Mano darbas yra biudžetinėje įstaigoje, jie darbo vietą tikrai išlaikytų, bet ar aš pats noriu tokią vietą saugoti? Beveik minimali alga, jokių karjeros perspektyvų: mano patriotizmas - mano pasirinkimas grįžti iš užsienio ir gyventi mažame Lietuvos mieste ir dirbti čia, būti čia, stengtis dėl šito miesto. Ir tai nėra lengva, nors medalio niekas neduos, tai jei teks rinktis, ar laikytis savo vargano gyvenimo, ar vėl emigruoti, tai...
Mano diplomas man suteikia 11 papildomų metelių būti pašauktam tarnybon. Tiesa, valstybei nesu skolingas, nes studijavau užsienyje už savo pinigus (sąskaitas išsimokėjimui iki šiol gaunu paštu). Gal nevertėjo studijuoti apskritai? Dabar būčiau laisvas.
Be nuolatinio darbo turiu ir savo "verslą" - tokį mini mini, bet vis tik - verslas ;) Visos investicijos iš savęs, visas darbas iš savęs. Garantijų jokių, nes vėlgi - tai verslas, visko pasitaiko. Gal vertėjo nesiimti? Nes pagal tiesioginį darbą kartais dirbu su jaunimu, kuris niekur nedirba, nesimoko ir nieko nenori. Jie gauna pašalpas (bbž kokiu būdu, bet gauna). Į užsiėmimus atvažiuoja automobiliais, kurie kainuoja daugiau nei butas, kuriame gyvenu. Ir turiu įtarimą, jog kažkokiu būdu jų ir šis įstatymas nepaims į rankas, kaip ir nepaima jokie kiti.
Dėl buto - nuosavo neturiu. Nuomoju, nes joks bankas su mano atlyginimu man paskolos neduotų, o joks sveiko proto žmogus su mano atlyginimu ir nesiskolintų. Dabar man užkrovė renovacijos vargus - taip taip, ta pati gera iniciatyva, kad kada nors sutaupyčiau daug pinigų pigiau mokėdamas už šildymą. Turiu seną automobilį, nes naujo neįpirkčiau.
 

 
Ir visas toks gyvenimas yra mano pasirinkimas. Manau, tai gana patriotiškas gestas, nes atsisakiau gerokai sotesnio ir užtikrintesnio gyvenimo svetur. Bet kažkam to nepakanka - reikia dar ir ginklą į rankas imti. Na, man to jau gana, aš tikrai nematau prasmės. Emigracija - ne išeitis, bet jau geras pusmetis, kai apie tai galvoju vis rimčiau.

kai man buvo 17, tai viskas buvo baisu, nes ARMIJA. Kai man beveik 27, tai baisu, nes KARAS (pati armija taip nebegąsdina)
 
Tik man tam tikri įstatymo punktai net šiurpuliukus įvarė. Visur akcentuojama, kad šauktiniai bus iki 26, bet beveik nemini, kad ta amžiaus riba kils iki 38, jei turi diplomą. Keli pastebėjimai:


 
Mano darbas yra biudžetinėje įstaigoje, jie darbo vietą tikrai išlaikytų, bet ar aš pats noriu tokią vietą saugoti? Beveik minimali alga, jokių karjeros perspektyvų: mano patriotizmas - mano pasirinkimas grįžti iš užsienio ir gyventi mažame Lietuvos mieste ir dirbti čia, būti čia, stengtis dėl šito miesto. Ir tai nėra lengva, nors medalio niekas neduos, tai jei teks rinktis, ar laikytis savo vargano gyvenimo, ar vėl emigruoti, tai...
Mano diplomas man suteikia 11 papildomų metelių būti pašauktam tarnybon. Tiesa, valstybei nesu skolingas, nes studijavau užsienyje už savo pinigus (sąskaitas išsimokėjimui iki šiol gaunu paštu). Gal nevertėjo studijuoti apskritai? Dabar būčiau laisvas.
Be nuolatinio darbo turiu ir savo "verslą" - tokį mini mini, bet vis tik - verslas ;) Visos investicijos iš savęs, visas darbas iš savęs. Garantijų jokių, nes vėlgi - tai verslas, visko pasitaiko. Gal vertėjo nesiimti? Nes pagal tiesioginį darbą kartais dirbu su jaunimu, kuris niekur nedirba, nesimoko ir nieko nenori. Jie gauna pašalpas (bbž kokiu būdu, bet gauna). Į užsiėmimus atvažiuoja automobiliais, kurie kainuoja daugiau nei butas, kuriame gyvenu. Ir turiu įtarimą, jog kažkokiu būdu jų ir šis įstatymas nepaims į rankas, kaip ir nepaima jokie kiti.
Dėl buto - nuosavo neturiu. Nuomoju, nes joks bankas su mano atlyginimu man paskolos neduotų, o joks sveiko proto žmogus su mano atlyginimu ir nesiskolintų. Dabar man užkrovė renovacijos vargus - taip taip, ta pati gera iniciatyva, kad kada nors sutaupyčiau daug pinigų pigiau mokėdamas už šildymą. Turiu seną automobilį, nes naujo neįpirkčiau.
 

 
Ir visas toks gyvenimas yra mano pasirinkimas. Manau, tai gana patriotiškas gestas, nes atsisakiau gerokai sotesnio ir užtikrintesnio gyvenimo svetur. Bet kažkam to nepakanka - reikia dar ir ginklą į rankas imti. Na, man to jau gana, aš tikrai nematau prasmės. Emigracija - ne išeitis, bet jau geras pusmetis, kai apie tai galvoju vis rimčiau.

kai man buvo 17, tai viskas buvo baisu, nes ARMIJA. Kai man beveik 27, tai baisu, nes KARAS (pati armija taip nebegąsdina)
 
Tik man tam tikri įstatymo punktai net šiurpuliukus įvarė. Visur akcentuojama, kad šauktiniai bus iki 26, bet beveik nemini, kad ta amžiaus riba kils iki 38, jei turi diplomą. Keli pastebėjimai:


 
Mano darbas yra biudžetinėje įstaigoje, jie darbo vietą tikrai išlaikytų, bet ar aš pats noriu tokią vietą saugoti? Beveik minimali alga, jokių karjeros perspektyvų: mano patriotizmas - mano pasirinkimas grįžti iš užsienio ir gyventi mažame Lietuvos mieste ir dirbti čia, būti čia, stengtis dėl šito miesto. Ir tai nėra lengva, nors medalio niekas neduos, tai jei teks rinktis, ar laikytis savo vargano gyvenimo, ar vėl emigruoti, tai...
Mano diplomas man suteikia 11 papildomų metelių būti pašauktam tarnybon. Tiesa, valstybei nesu skolingas, nes studijavau užsienyje už savo pinigus (sąskaitas išsimokėjimui iki šiol gaunu paštu). Gal nevertėjo studijuoti apskritai? Dabar būčiau laisvas.
Be nuolatinio darbo turiu ir savo "verslą" - tokį mini mini, bet vis tik - verslas ;) Visos investicijos iš savęs, visas darbas iš savęs. Garantijų jokių, nes vėlgi - tai verslas, visko pasitaiko. Gal vertėjo nesiimti? Nes pagal tiesioginį darbą kartais dirbu su jaunimu, kuris niekur nedirba, nesimoko ir nieko nenori. Jie gauna pašalpas (bbž kokiu būdu, bet gauna). Į užsiėmimus atvažiuoja automobiliais, kurie kainuoja daugiau nei butas, kuriame gyvenu. Ir turiu įtarimą, jog kažkokiu būdu jų ir šis įstatymas nepaims į rankas, kaip ir nepaima jokie kiti.
Dėl buto - nuosavo neturiu. Nuomoju, nes joks bankas su mano atlyginimu man paskolos neduotų, o joks sveiko proto žmogus su mano atlyginimu ir nesiskolintų. Dabar man užkrovė renovacijos vargus - taip taip, ta pati gera iniciatyva, kad kada nors sutaupyčiau daug pinigų pigiau mokėdamas už šildymą. Turiu seną automobilį, nes naujo neįpirkčiau.
 

 
Ir visas toks gyvenimas yra mano pasirinkimas. Manau, tai gana patriotiškas gestas, nes atsisakiau gerokai sotesnio ir užtikrintesnio gyvenimo svetur. Bet kažkam to nepakanka - reikia dar ir ginklą į rankas imti. Na, man to jau gana, aš tikrai nematau prasmės. Emigracija - ne išeitis, bet jau geras pusmetis, kai apie tai galvoju vis rimčiau.

kai man buvo 17, tai viskas buvo baisu, nes ARMIJA. Kai man beveik 27, tai baisu, nes KARAS (pati armija taip nebegąsdina)
 
Tik man tam tikri įstatymo punktai net šiurpuliukus įvarė. Visur akcentuojama, kad šauktiniai bus iki 26, bet beveik nemini, kad ta amžiaus riba kils iki 38, jei turi diplomą. Keli pastebėjimai:


 
Mano darbas yra biudžetinėje įstaigoje, jie darbo vietą tikrai išlaikytų, bet ar aš pats noriu tokią vietą saugoti? Beveik minimali alga, jokių karjeros perspektyvų: mano patriotizmas - mano pasirinkimas grįžti iš užsienio ir gyventi mažame Lietuvos mieste ir dirbti čia, būti čia, stengtis dėl šito miesto. Ir tai nėra lengva, nors medalio niekas neduos, tai jei teks rinktis, ar laikytis savo vargano gyvenimo, ar vėl emigruoti, tai...
Mano diplomas man suteikia 11 papildomų metelių būti pašauktam tarnybon. Tiesa, valstybei nesu skolingas, nes studijavau užsienyje už savo pinigus (sąskaitas išsimokėjimui iki šiol gaunu paštu). Gal nevertėjo studijuoti apskritai? Dabar būčiau laisvas.
Be nuolatinio darbo turiu ir savo "verslą" - tokį mini mini, bet vis tik - verslas ;) Visos investicijos iš savęs, visas darbas iš savęs. Garantijų jokių, nes vėlgi - tai verslas, visko pasitaiko. Gal vertėjo nesiimti? Nes pagal tiesioginį darbą kartais dirbu su jaunimu, kuris niekur nedirba, nesimoko ir nieko nenori. Jie gauna pašalpas (bbž kokiu būdu, bet gauna). Į užsiėmimus atvažiuoja automobiliais, kurie kainuoja daugiau nei butas, kuriame gyvenu. Ir turiu įtarimą, jog kažkokiu būdu jų ir šis įstatymas nepaims į rankas, kaip ir nepaima jokie kiti.
Dėl buto - nuosavo neturiu. Nuomoju, nes joks bankas su mano atlyginimu man paskolos neduotų, o joks sveiko proto žmogus su mano atlyginimu ir nesiskolintų. Dabar man užkrovė renovacijos vargus - taip taip, ta pati gera iniciatyva, kad kada nors sutaupyčiau daug pinigų pigiau mokėdamas už šildymą. Turiu seną automobilį, nes naujo neįpirkčiau.
 

 
Ir visas toks gyvenimas yra mano pasirinkimas. Manau, tai gana patriotiškas gestas, nes atsisakiau gerokai sotesnio ir užtikrintesnio gyvenimo svetur. Bet kažkam to nepakanka - reikia dar ir ginklą į rankas imti. Na, man to jau gana, aš tikrai nematau prasmės. Emigracija - ne išeitis, bet jau geras pusmetis, kai apie tai galvoju vis rimčiau.

kai man buvo 17, tai viskas buvo baisu, nes ARMIJA. Kai man beveik 27, tai baisu, nes KARAS (pati armija taip nebegąsdina)
 
Tik man tam tikri įstatymo punktai net šiurpuliukus įvarė. Visur akcentuojama, kad šauktiniai bus iki 26, bet beveik nemini, kad ta amžiaus riba kils iki 38, jei turi diplomą. Keli pastebėjimai:


 
Mano darbas yra biudžetinėje įstaigoje, jie darbo vietą tikrai išlaikytų, bet ar aš pats noriu tokią vietą saugoti? Beveik minimali alga, jokių karjeros perspektyvų: mano patriotizmas - mano pasirinkimas grįžti iš užsienio ir gyventi mažame Lietuvos mieste ir dirbti čia, būti čia, stengtis dėl šito miesto. Ir tai nėra lengva, nors medalio niekas neduos, tai jei teks rinktis, ar laikytis savo vargano gyvenimo, ar vėl emigruoti, tai...
Mano diplomas man suteikia 11 papildomų metelių būti pašauktam tarnybon. Tiesa, valstybei nesu skolingas, nes studijavau užsienyje už savo pinigus (sąskaitas išsimokėjimui iki šiol gaunu paštu). Gal nevertėjo studijuoti apskritai? Dabar būčiau laisvas.
Be nuolatinio darbo turiu ir savo "verslą" - tokį mini mini, bet vis tik - verslas ;) Visos investicijos iš savęs, visas darbas iš savęs. Garantijų jokių, nes vėlgi - tai verslas, visko pasitaiko. Gal vertėjo nesiimti? Nes pagal tiesioginį darbą kartais dirbu su jaunimu, kuris niekur nedirba, nesimoko ir nieko nenori. Jie gauna pašalpas (bbž kokiu būdu, bet gauna). Į užsiėmimus atvažiuoja automobiliais, kurie kainuoja daugiau nei butas, kuriame gyvenu. Ir turiu įtarimą, jog kažkokiu būdu jų ir šis įstatymas nepaims į rankas, kaip ir nepaima jokie kiti.
Dėl buto - nuosavo neturiu. Nuomoju, nes joks bankas su mano atlyginimu man paskolos neduotų, o joks sveiko proto žmogus su mano atlyginimu ir nesiskolintų. Dabar man užkrovė renovacijos vargus - taip taip, ta pati gera iniciatyva, kad kada nors sutaupyčiau daug pinigų pigiau mokėdamas už šildymą. Turiu seną automobilį, nes naujo neįpirkčiau.
 

 
Ir visas toks gyvenimas yra mano pasirinkimas. Manau, tai gana patriotiškas gestas, nes atsisakiau gerokai sotesnio ir užtikrintesnio gyvenimo svetur. Bet kažkam to nepakanka - reikia dar ir ginklą į rankas imti. Na, man to jau gana, aš tikrai nematau prasmės. Emigracija - ne išeitis, bet jau geras pusmetis, kai apie tai galvoju vis rimčiau.

Čia labai visi rašo, ką jiems Lietuva davė, kad jie eitų už ją kovoti ir aukoti savo gyvybes. Bet negi sakytumėte kitaip, jeigu ji iš tikro būtų jums kąnors davusi? Aš manau, kad ne - jūsų nuomonė būtų tokia pati. Vistiek sakytumėte, kad neisite.
 
Visi kalba apie kara, kad arba eitu arba neitu kariauti, nes lietuva arba dave jiems kazka arba ne. Bet jokia kalba neprieina prie pacio karo savokos. Kvietimas prisijungti prie kariuomenes jau yra karo kurstymas, auginami kareiviai, zudikai. Negi ju visu galvose tai yra toleruotina? Zudyti? Kad ir ne savo salies pilieti? Negi nera jokiu kitu iseiciu, kaip tik dar viska labiau astrinti? Tegul zmones susimasto apie tai, jog zudydami sulauks tik dar vieno baisaus atsako - kuo toliau, tuo daugiau mirusiu zmoniu, NUZUDYTU. Cia sedi kazkas valdzioj, praplauna 30 lemu, tipo pamokinsim, cia tipo reikia gintis. Bet kas is to? Ar nuo to priartesime prie taikos pasaulyje bent per viena zingsni ar tik dar labiau patolesime nuo jos. Ta pati kariuomene. Ar mes butume uzpulti su tiek kiek turime ar dvigubai daugiau tos kariuomenes butu, kiek mes issilaikytume? TIEK PAT.
 
Ir musu pilieciu mirtys butu kazkam naudingos, bet tai prie taikos neprivestu. As visada buvau uz taika pasaulyje ir jeigu mane pasauktu kaip sauktini, mesciau lauk visus ginklus ir susideginciau kaip romas kalanta arba buciau musamas kaip koks gandis, greiciausiai net zuciau, bet zinociau, kad neisipyniau i sistema skatinancia ZUDYMA ir agresija. Zinociau, kad zuvau - beginklis, bet su tikejimu.

Pritarčiau šauktiniams tik tuo atveju, jei važiuotų nežymėtas busas ir surinktų visus pufaikinius marozus iš po laiptinių ir parkų, besitrinančius su sidro bambaliu.
 
Studijuojančius, turinčius darbą/verslą, ir/ar turinčius mažametį vaiką - atleisčiau išvis be kalbų
 
+ Rinkčiau ir BOBAS, aišku, tik tas pas kurias imunitetas geras ir sąnariai nuo sėdėjimo SUPERMAMŲ forume nesuėję

Keista, kad temoje apie kariuomene labiausiai reiskiasi merga, kuriai ta kariuomene nei gresia, nei apskritai turetu rupeti.
 
Ir del disciplinos, paziurek i kiekviena asocialu, prasigerusi asmeni, kuri matai mieste, ar izvelgi jame disciplina, tvirtybe? Praktiskai kiekvienas is ju yra tarnaves armijoje, ar jam tai labai padejo gyvenime?

Pipirmetė - neįsižeisk, bet nei tu kariuomenėj buvai, nei tau apie ją šnekėt. Man juokinga kai daugelis, ypač moterys sako "va, atitarnaus kariuomenėje - taps vyru". Absurdas. Taip buvo gal prieš 30 ir daugiau metų, ir tai dar klausimas. Dabar šauktinių kariuomenė nuo kalėjimo nedaug kuo skiriasi, nes pagrindinis kontingentas ten narkomanai ir kiti asocialūs asmenys. Daug pažįstamų prieš kariuomenę buvo emociškai stiprūs, turintys gyvenimo tikslą, planus, kūrybiškai mąstantys. O atitarnavę grįžo visiškais degradais, nulinės asmenybės, iki šiol pasimetę gyvenime, negali jokio normalaus darbo rasti apart fizinio. Kai kurie ten net ant narkotikų užsėdo.
Visiškai kitaip su savanoriais, visai kitas principas, kitos sąlygos, kitas žmonių mąstymas. Keli draugai vaikšto ten - visiškai normalūs žmonės.

Asmeniškai paskaitos konspektą darau todėl, nes nusirašinėjant nuo lentos informacija geriau įsimenama, nei tik klausantis.

Šiandien gavau SMS iš LABAS:
 
Nuo plano pratęsimo dienos vidutiniškai prakalbėta po valandą per parą. Paskambinus 1351 numeriu pradėjo suokt kažką apie sąžiningo naudojimosi taisyklę, kurios normaliai dar ir suprast neįmanoma: reiškia jei aš prakalbu valandą su kitu tinklu, tai ir man turi kažkas turi skambint iš kito tinklo ir kalbėt tiek pat......
 
Po 10 metų naudojimosi LABAS paslaugomis štai toks finalas.
 
Fu*k you BITĖ, LABAS su savo "BEGALYBĖM"
 
Sunervino.......

Sveikas, aukseli.
 
Gal galėtum linką įdėti į savo portfolio?

Sveikas,
 
Tu nori pasakyti, kad tavo logotipai yra ne tragiški ir ne generic? :)