Houdini

http://www.youtube.com/watch?v=dyn6A24UT1s&feature=youtu.be
 
Būtų įdomu sulaukti nuomonių! Ačiū :)

Keletą nuotraukų iš interneto paimiau , jos nemano , bet įkelsiu , kad nereikėtu papildomai jų ieškoti
 
http://s7.postimage.org/etyd8u863/image.jpg
хостинг изображений
 
http://s15.postimage.org/qeh92y69n/image.jpg
бесплатный хостинг картинок
 
http://s18.postimage.org/f02a20p7t/image.jpg
хостинг фото
 
http://s10.postimage.org/nrnti7jop/image.jpg
хостинг фото
 
http://s15.postimage.org/u36y2fgaj/image.jpg
хостинг фотографий
 
http://s10.postimage.org/clox3ik4p/image.jpg
хостинг изображений
 
http://s8.postimage.org/h2k1al4v9/image.jpg
хостинг фото

Gal kas esate girdėję apie organizuojamas ekskursijas po Černobylį? Girdėjau , kad Kijevo agentūros organizuoja,buvo ten vienas kitas lietuvis nuvykęs , aišku paprastai į teritoriją neįvažiuosi , nes ji saugoma ir reikia leidimų , ką manot apie tokią kelionę ar būtų norinčiu ? Nes aš noriu su savo mergina ten nuvykti.
 
www.youtube.com/watch?v=-j3UDf4E-0U

Tikrai netikiu, kad tau už 1.4$ į Lietuvą kažkokią prekę kas nors gabent.
 
Jei jie taip žada, tai tikrai nepirk, nes scam'as čia...
 
Edit: klydau.

Sveiki noreciau pasidometi ar sitas domenas kazko vertas ar tik seipsau :)
Galit ir kritikuoti :)

Artėja pakankamai svarbus metas kai priimsime sprendimą dėl tolimesnės valstybės politinės vystymosi krypties. Būtų įdomu geriau sužinoti, kokiomis politinėmis pažiūromis vadovaujasi forumiečiai, jei tokios pažiūros jau yra susiformavusios, ir padaryti savo mini rinkimus balsuojant.
 
Mano pozicija atsakant į apklausą atitinka apklausoje pateiktų pasirinkimo variantų eiliškumą, t.y. labiausiai iš išvardintų partijų palaikau Tėvynės Sąjungą (Liberalų Sąjūdis šia pirma vieta su jais dalinasi), tuo tarpu labiausiai iš išvardintų nemėgstu Darbo partijos. Premjeru ir toliau norėčiau matyti A. Kubilių, atitinkamai, žmogus, kurio tikrai ten matyti nenorėčiau, yra gerai mums pažįstamas oligarchas. Vyriausybės darbą vertinu kažkur tarp "teigiamai" ir "labiau teigiamai nei neigiamai" arba kokiais 8 balais iš 10 galimų. Nepaisant to, kad kritikos rasčiau, šis balas būtų bene didžiausias lyginant su visomis buvusiomis vyriausybėmis.
 
Mano Tėvynės sąjungos palaikymas remiasi keletu dalykų:

jų atsakingu, nepopulistiniu požiūriu. Net prieš rinkimus jie sunkiai sutinka kelti MMA ir net jei manau, kad MMA kelti reikėtų šiek tiek labiau, nei jis bus keliamas, mane toks ryžtingas savo požiūrio kas naudinga Lietuvai laikymasis žavi. Kiekvienas politikas puikiai supranta, kuris sprendimas bus nepopuliarus ir bus pasmerktas, oponentų naudojamas purvasklaidai, o koks patiks liaudžiai. Ir A. Kubilius puikiai supranta, kad dauguma būtų sužavėta ženkliai padidinta MMA, tik ekspertai prieštarautų, bet juk eskpertai nėra rinkėjų dauguma. Tačiau šis žmogus laikosi savo ir sprendimus priima iš išskaičiavimo, naudingo Lietuvai, bet ne sau asmeniškai.
 
Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad visą kadenciją buvo atkakliai dirbama valstybės finansų stabilizavimo linkme, kad pagaliau galėtume nustoti didinti savo skolą turėdami biudžeto deficitą, kuris po ankstesnės kadencijos nepasiruošus krizei ir ją neigiant jos akivaizdoje tiesiog šoko į aukštumas. Dabar turime įvestus biudžeto planavimo saugiklius, kurie remiasi valstybės ekonomikos būkle ir tai leidžia jaustis saugiau dėl populizmo suvaržymo ateityje bei tikėtis racionalesnių sprendimų valstybės finansų atžvilgiu net konservatoriams ir nesant valdančiojoje koalicijoje.
 
jų nuveiktais realiais darbais. Čia be minėto darbo finansų srityje, visų pirma omenyje turiu pagaliau pajudintus darbus energetinio saugumo srityje, kurių kažkodėl nejudino dabartinės Vyriausybės pirmtakiai, o kai kurie yra tokie įžūlūs, kad netgi neigia tokių objektų, kaip suskystintų dujų terminalas, naudą (pvz., socialdemokratai).
 
Energetika ir finansai yra bene aiškiausiai išskiriamos šios Vyriausybės darbo sritys, tačiau yra kitų vertų paminėti dalykų, pavyzdžiui, gerėjantis bendra valstybės valdomų įmonių veikla ir tos veiklos rodikliai. VZ.lt skelbia, kad Lietuvai šiemet gali pirmą kartą patekti į valstybių, kuriose "patogiausia" užsiimti verslu, Top20, pakildama galbūt net 10 pozicijų į viršų lyginant su ankstesne ataskaita, o reitingo remiantis verslo atsiliepimais.
 
bendru teigiamu įspūdžiu, kitaip sakant bendru mentalitetu. O mentalitetas yra labai svarbus dalykas. Lietuvos problemos yra visų pirma ne ekonominės ar politinės, o mentaliteto problemos. Ir ne tik valdžios, bet ir visuomenės. Kai išspręsime šias problemas, ekonomika klestės ir politika stabilizuosis savaime. Todėl niekada negalėčiau balsuoti už tokius žmones, kaip V. Uspaskichas, kurie teisiami bėga slapstytis į kitas šalis ar tiesiog yra oligarchai, tinkantys šou verslui, bet ne politikai. Ar tokie žmonės turi vadovauti valstybei?
  
Yra tik keletas dalykų, kurie man konservatorių mentalitete nepatinka. Tai faktas, kad jie man yra šiek tiek pernelyg konservatyvūs, aš esu labiau link liberalų savo pažiūromis. Antra, man nepatinka tas epizodinis religijos kišimas ar bažnyčios vaidmens sureikšminimas, manau, kad valstybės politika ir bažnyčia neturėtų būti susieti. Pakanka vadovautis žmogiškosiomis, o ne bažnytinėmis, moralės normomis ir remtis loginiais, bet ne bažnytiniais, argumentais. Tačiau šie dalykai nei yra žalingi, nei jie tokie žymūs šios partijos veikloje, kad sulaikytų mane nuo pakankamai stipraus partijos palaikymo.

 
Antra partija, kurią palaikau ne mažiau nei TS, yra Liberalų Sąjūdis. Man patinka jos lyderis E. Masiulis. Tai mano antras geriausias kandidatas į Premjerus. Man patinka tiek kaip jis dirba Susisiekimo ministerijoje, tiek kaip jis konstruktyviai laikėsi FNTT skandalo metu. Skaičiau šios partijos rinkimų programą, ją vertinu 9/10, kas mano manymu yra labai daug. Palaikau ir jų narį eurofederalistą P. Auštrevičių. Šiuo metu Liberalų Sąjūdis yra lyderiai tarp trijų save aiškiai kaip liberalus pozicionuojančių Lietuvos partijų. Manau, kad ateityje visuomenei vis labiau linkstant link progresyvumo nei konservatyvumo, liberalų vaidmuo didės ir, jei liberalai ims vienytis, o ne skaldytis, kaip yra dabar, taps reikšmingesne valdžios dalimi, galbūt pagrindine, o ne papildoma, valdančiosios koalicijos partija.
 
Iš likusių partijų tikromis partijomis laikau tik atskirai nepaminėtus liberalus ir socialdemokratus. Kitos partijos man tėra arba vieno asmens politiniai projektai (taip jas ir vadinu, Uspaskicho partija, Pakso partija, dabar atsiras ir Romanovo partija), arba trečiųjų šalių politiniais projektais (rusų ir lenkų mažumų iniciatyvos) arba tiesiog politiniais klounais ir šiukšlėmis ("Frontas", Prunskienė ir ko., t.t.). Apskritai, permetus visus galimus variantus, dauguma tų variantų tėra politinis balastas, kuris tik jaukia Lietuvos gyvenimą. Tačiau nepaisant to, kad socialdemokratai patenka tarp partijų, juos laikau populistais, jų vykdyta politika niekada nebuvo socialiai atsakinga ilguoju laikotarpiu, be to nepanašu, kad pastaruoju metu jie gintų valstybės interesus.
 
O koks yra jūsų požiūris?
 
Taip pat skaitykite
 
Mano mintys:

"Viena kadencija pavėlavome" - straipsnis rašytas neramumų prie Seimo konteksto metu;
"Nelipkim ant grėblio, nuo kurio kartą jau nulipome" - priešrinkiminė pozicija;
"Pirmajam mūšiui pasibaigus: kokios tokelės?" - porinkiminė pozicija (po pirmojo turo);
"Sunkiausia padėti tiems, kurie patys tam priešinasi" - politikos ir visuomenės skerspjūvis;
"Naujoji politika: darom, galvosim paskui" - pastebėjimai apie naujųjų valdančiųjų sprendimus ir jų priėmimo specifiką.

 
Kitos publikacijos:

"Hipnotizuotojai Prancūzijoje ir Lietuvoje" - D. Kreivys;
"Miegokite ramiai, dr. A. Butkevičiau, kitai Vyriausybei teks rūpintis jūsų skola" - I. Šimonytė;
"Istorija A. Kubiliaus Vyriausybę įvertins palankiai" - E. Lucas, "The Economist" tarptautinio skyriaus redaktorius;
"A.Kubiliui skirtas Pasaulio lyderio apdovanojimas"
"Fingers crossed for Andrius” on general election" - A. Ansip, Estijos premjeras;
"Post Crisis: What Europe Can Learn from the Baltic States" - org. CEPA;
"Analysis: Baltic experiment has lessons for euro zone" - Reuters.

Hmm.. labai jau sunkus klausimas :)
http://s15.postimage.org/s37ooyl63/Screenshot_1.png

Šiame forume lankosi tikrai daug tokių, kurie ieškosi tiek rimto, tiek papildomo kokio nors darbelio.Būdas apie kurį kalbėsiu šioje temoje lietuviams nėra jau toks nežinomas, tačiau kažkodėl šiame forume informacijos apie tai nėra jau tiek ir daug. Būtent dėl to ir nutariau sukurti gidą norintiems šiek tiek užsidirbti internetu ir dar apie tai nelabai žinantiems.
 
Taigi...
Freelancers arba laisvai samdomi darbuotojai
 
Sprendžiant iš forumo skelbimų IT darbo pasiūlymai ir Ne technologijų paslaugos ir darbo pasiūlymai skiltyse, dauguma turit vienokių ar kitokių sugebėjimų tam tikrose srityse. Ir iš tikrųjų pakankamai darbo galima rasti iršiame forume, tačiau jo yra gerokai daugiau pasauliniu mąstu, tad kodėl gi lietuviams nepabandžius dar labiau užkariauti užsienio nišos? Juolab, kad ir kainos už atliktus darbus yra tikrai gana nemažos. Siūloma yra nuokeliasdešimties iki net kelesdėšimt tūkstančių dolerių. Arba kitas būdas yra gauti valandinį atlyginimą. Atkreipiant dėmesį į tai, kad užsienyje siūlomas užokestis dažniausiaiprasideda nuo 10 USD/val (~27 Lt/val), tai yra tikrai nemažai.
 
Kas gali dirbti šį darba?
 
Be abejo daugiausiai darbo čia yra WEBprogramuotojams ir WEB dizaineriams. Tačiau vienokį ar kitokį darbelį pagal save čia rasti gali kiekvienas. Pavyzdžiui prašomi kiti atlikti darbai gali būti tokio stiliaus:

Search Engine Optimization; Tinklalapių priežiūra; Svetainės turinio pildymas; Socialinių tinklų priežiūra; Svetainės lankytojų srauto kėlimas; Straipsnių rašymas; Elektroninių knygų kūrimas; Tekstų vertimas; TVS instaliavimas ir sutvarkymas; Serverių priežiūra; Virtualaus padėjėjo darbas; ir daug ko kito... Garantuoju, kad beveik visi atidžiau patikrinę pasiūlymus galėtumėt rasti sau tinkamus variantus. Pavyzdžiui, už paprasčiausią Wordpress TVS instaliavima, keletos pluginų uždėjima ir paprasčiausią apipavidalinimą, galima uždirbti maždaug 25-50 USD.
 
Kokiuose portaluose galima surast užsakovų?
 
Kad netempt labai gumos pateikiu iš karto didžiausias užsienio freelancer'ių svetaines.
 
1. Elance.com
 
Viena iš didžiausių ir populiariausių freelance svetainių. šiuo metu turinti beveik 70 000 darbo pasiūlymų, o per metus jų yra įkeliama daugiau nei 800 000. Kiekvienas gali be problemų rasti sau tinkantį pasiūlymą.
 
2. vWorkers.com
 
Frelancer'ių svatinė turinti per 300 000 freelance darbuotojų ir maždaug pusętiek darbo pasiūlymų. Tai reiškia, kad vienam darbo pasiūlymui tenka du freelanceriai, o tai visai nebloga galimybė pagauti geresnį darbo pasiūlymą.
3. Odesk.com
 
Kompanija veikianti jau nuo 2003 metų ir turinti tūkstančius darbo pasiūlymų. Vien per praitus metus, šio tinklalapio pagalba freelancer'iai atliko darbų už daugiau nei 220 mln. JAV dolerių (nemanot, kad būtų visai neblogai, jegu iš jų vienas kitas milijonas nusėstų Lietuvoje?).Darbo pasiūlymų čia apstu. Vien WEB dizaineriai šiuo metu gali rinktis iš daugiau nei 12 000 pasiūlymų. Įspūdingi skaičiai.
 
 
4. Freelancer
 
Ši freelance svetainė buvo sukurta švedų ir vadinosi GetAFreLancer, tačiau 2009 metais ją nupirkus Australijos verslininkams ji tiesiog buvo pervadinta į Freelancer.com. Kaip vienas iš minusų šios svetainės yra išskiriama, tai, kad darbų kainas labai numuša mažiau kompetetingi darbuotojai,tačiau darbo pasiūlymų čia taip pat apstu, todėl pabandyti tikrai verta,juolab, kad čia pilna pasiūlymų, kurie išvis nėra apskritai niekuom susiję internetinių puslapių kūrimu (pvz, fotografijų darymas).
 
5. Guru.com
 
Taip pat gana nemaža freelancerių svetainė,tačiau vienas minusas, kad pasiima, gana nemažai mokesčių.
 
Ką reikėtų daryti, kad laimėtum kuo daugiau darbo pasiūlymų?
 
Kaip matyti iš keletos pateiktų freelance svetainių viskas čia vyksta aukciono būdu. Tik tiek, kad kainos šaukimai čia vyksta atvirkštiniu būdų, t.y. ne kas pasiūlys kuo didesnę kainą, bet kas pasiūlys kuo mažesnę kainą ir siūlomų paslaugų kokybę. Aišku, tai dar toli gražu nereiškia, jog pasiūlę pačią mažiausią kainą būtinai laimėsite aukcioną.Viską turėtumėte pabandyti pavaizduoti kuo profesionaliau ir stengtisužtikrinti, jog užsakovas liks patenkintas jūsų paslaugomis.
 
Taigi, iš karto atkreipiu dėmesį, kadnepuoselėtumėte labai daug tuščių vilčių. Čia taip pat vyrauja labai didelė konkurencija tarp darbuotojų, todėl reikėtų pirmiausiai į viską žiūrėti, ne į kaip galimybę uždirbti kalnus pinigų, o kaip į papildomą pajamų šaltinį, bei galimybę pasitobulinti savo žinias tam tikrose srityse.
 
Labiausiai ši galimybė tinka, jeigu, jūs esate:

Studentas ir tiesiog ieškote papildomų pajamų ir galimybės patobulėti tam tikroje srityje; Pradedantysis tam tikroje srityje ir bandote tiesiog susikurti savo darbo portfelį (ir tuo pačiu gauti šiek tiek pajamų už tai); Jeigu norite išvystyti savo įgūdžius tam tikroje naujoje srityje (na pavyzdžiui sugalvojote pradėti užsiimti dizaino kūrimu); Jeigu ieškote greitai galimų atltikti darbų; Tiesiog šiaip norite pasitobulinti savo įgūdžius tam tikroje srityje ir t.t.
PATARIMAS: Stenkitės orientuotis į kuo siauresnę nišą, kad taptumėte savo srities specialistu.Pavyzdžiui, jei gerai nusimanote Wordpress TVS (ar kurioje kitoje srityje),pradėkite dirbti padėdami kitiems susitvarkyti su šiuo varikliuku.
 
Keletas patarimų, kaip laimėti kuo daugiau darbo pasiūlymų:

Kruopščiai atsirinkite darbo pasiūlymus. Dalyvaukite tik tuose aukcionuose, kuriose tikrai žinote, kad sugebėsite laiku atlikti užduoti ir turite visus tam reikalingus įgūdžius. Išlaikykite asmeniškumą su darbdaviais. Niekada nenaudokite kažkokios tai formos, kurią naudojate visiems darbo pasiūlymams. Išlaikykite asmeniškumą su darbdaviu. Jei yra pateiktas darbdavio vardas teikdami savo pasiūlymą būtinai kreipkitės į jį savo vardu. Taipogi atsakykite į visus jums keliamus klausimus ir pagal pateiktą darbo aprašymą pasistenkite suteikti kuo daugiau informacijos apie jūsų galimas suteikti paslaugas. Nesiūlykite pačios mažiausios kainos, tik dėl didesnės galimybės laimėti. Nenuvertinkite per daug savęs. Siūlykite tik tokią kainą, kuri jus pačius tenkintų, nes laimėjimo atveju jos koreguoti nebegalėsite. Galite siūlyti ir šiek tiek didesnę kainą, negu yra siūloma mažiausia. Kartais darbdaviai stengiasi atsirinkti pagal aprašymą geriausią siūlomos kainos ir teikiamų paslaugų variantą, todėl kaina gali ir nebūti lemiamas veiksnys. Tačiau jei esat dar tik pradedantysis, bent jau pradžioj reikėtų orientuotis į kuo mažesnes kainas. Parodykite savo profesionalumą visą laiką atlikinėdami savo užduotis. Kaip rodo praktika, labai dažnai pasitaiko ir tokių variantų, kad darbdaviai gavę profesionaliai atliktas užduotis, kreipiasi į tą patį freelančerį ir vėlesniais laikotarpiais ar netgi įdarbina jį kaip savo darbuotoju visam laikui. Todėl reikėtų pasistengti, kad darbdavys kiek įmanoma labiau būtų patenkintas jūsų paslaugomis. Į viską žiūrėkite realistiškai, ir nepervertinkite savęs. Teikdami savo pasiūlymą visada viską gerai pasverkite ar tikrai sugebėsite laiku atlikti užduotį, ar galėsite visu 100 proc. išpildyti darbdavio prašymus ir ar turite visus tam reikalingus įgūdžius. Būkite nuoširdus ir stenkitės parodyti savo profesionalumą absoliučiai kiekviename darbo pasiūlyme.
Šia tematika forume kažka yra rašęs ir Kernius temoje Gero laisvai samdomo darbuotojo vadovas. Būtinai atkreipkite dėmesį ir į šiuos patarimus:

turėk savo sritį (pvz., Wordpress ar kitų TVS tobulinimas; e-komercijos portalų dizainas ir pan.), tobulėk ir tapk joje vienu geriausiu: tai leis uždirbti žymiai daugiau ir klientai patys tavęs ieškos; tau nereikia viską mokėti iš anksto - gali išmokti jau vykdydamas užsakymą (bet žiūrėk į tai atsakingai); bendrauk su savo klientais; informuok juos, kaip tau sekasi, klausk, kas neaišku; nebijok dirbti už mažesnę kainą, kai turi nedaug patirties, - įgyti įgūdžiai bus žymiai vertingesni; turėk savo nuolatinę darbotvarkę - neatidėk visko paskutinėm dienom, o geriau skirk X skaičių valandų per dieną; būk sąžiningas su savo klientu - nurodyk realų darbo atlikimo laiką (kitaip pačiam vėliau bus tik blogiau) ir sakyk atvirai, jei jo idėjos tau atrodo niekam tikusios; svarbiausia - laimingas klientas - teigiami atsiliepimai ir rekomendacijos; susikurk savo darbų portfolio (tai nėra būtina); nusistatyk atsiskaitymo sistemą (pvz., 50% atlyginimo prieš pradedant darbą ir 50% jį pabaigus - jei su klientu dirbi pirmą kartą ar nesi juo tikras); neišmesk pinigų reklamai - dalyvauk web paslaugų konkursuose, atlik užsakymus, gauk atsiliepimus - jie yra geriausia (ir nemokama) tavo reklama; mokyk kitus: straipsniai, blogai ir pagalba forumuose yra nuostabus būdas parodyti, jog išmanai konkrečią sritį; vertink save: jei prašai 5 kartus mažiau už kitus kūrėjus, užsakovas gali pagalvoti, jog tavo darbo kokybė tiek pat kartų yra žemesnė, - didesnė kaina kartais gali reikšti daugiau užsakymų; geriausi klientai yra tie, kurie pasiryžę už geresnę kokybę sumokėti daugiau.
Na ir pabaigai... Jeigu tai tampa didesniu jūsų pajamų šaltiniu,tai būkite doras dorais Lietuvos piliečiais ir bent jau įsigykite individualią veiklą (IV) ir apsiforminkite savo gaunamas pajamas :)

Mokesčiai įregistruojant IV pagal pažymą.
 
GPM: 15% nuo viso pelno
VSD: 28,5% nuo pusės pelno
PSD: 72lt/mėn arba 9% nuo pusės pelno
 
* 72lt kas mėnesį moka tie, kurie nėra drausti valsytbės lėšomis (niekur oficialiai nedirba, nesimoko, nestudijuoja) visi kiti moka 9% nuo pusės pelno.
 
* Pelnas = gaunamos pajamos - leidžiami atskaitymai(išlaidos). Leidžiami atskaitymai turi būti pagrindžiami dokumentais arba galima pasirinkti, jog išlaidas sudaro 30% gautų pajamų ir tokiu atveju nereikės jų pagrįsti dokumentais.
 
* Įregistruoti individualią veiklą nekainuoja nieko, reikia tik susimokėti mokesčius nuo pelno. P.S. pasidalinkit šioje temoje savo patirtimi, kaip sekasi jums sekasi tai daryti :)

Pasakysiu savo nuomone: vienintelis budas pradeti versla yra ji pradeti,o ne sakyti,kad pradesi.O pasakymai,kad pradeciau versla,bet truksta pinigu arba laiko neturiu tai yra tiesiog atmazai.Kas tikrai nori daryt tai ir daro,o ne laukia ir pjauna gryba.Mano nuomone toki zmones kur pastoviai aiskina,kad darytu versla,bet jiems truksta kazko istikruju nenori turet to verslo arba yra bailiai.Kai istikruju nori tai susirasi ir ta investicija ir laiko i valias atrasi ir visa kita ko reiks atsiras.

Kas mėnesį nereiks mokėti, o susimokėsi praėjus kalendoriniams metams.

Taip, susimokėsi nuo apmokestinamųjų pajamų.

Neįsivaizduoju, kur nuves tas KONY 2012, bet du iš galimų scenarijų aprašiau čia. Vienas - JAV noras dominuoti Afrikoje; kitas - organizacijos „Invisible Children“ virtimas neaiškiu kuo, bet kažkuo blogu, kas yra visai įmanoma turint tiek fanatikų. Aišku, yra dar daug daugiau variantų.

Tikriausiai girdėjote apie tokį reiškinį kaip politinis korektiškumas. Būtų labai įdomu sužinoti, ką apie tai manote, ir kodėl, nes vieni tai palaiko, o kiti smerkia.
 
Mano straipsnis šia tema (čia be nuorodų, nes, deja, nenusikopijuoja):
 
POLITINIS KOREKTIŠKUMAS: AR LEISIME ŽLUGTI DEMOKRATIJAI?

 
Prievartinis ideologijos primetimas žmonių grupei pagrįstai laikomas nusikaltimu. Ne taip svarbu, kokia ta ideologija ar kokia valdžia ja remiasi. Tiek nacistinė Vokietija, tiek komunistinė Sovietų Sąjunga (be abejonės ryškiausi pavyzdžiai) ideologiją primetė prievarta, nutildė oponentus, sunaikino bet kokią žodžio laisvę. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių šie du režimai laikomi pasibaisėtinais ir nusikalstamais. Jau nekalbant, žinoma, apie milijonus žmonių, kurie buvo pražudyti, nes neįtiko dviejų totalitarinių valstybių ideologijoms.
 
Šio straipsnio tikslas yra atkreipti dėmesį į ideologinę grėsmę, iškilusią mūsų laikų demokratiniam pasauliui. Vakarų visuomenės netenka demokratijos garantuojamų teisių ir laisvių, nes jų piliečiai dažnai nesiryžta užkirsti kelio ideologijos, sausai ir maskuojamai vadinamos politiniu korektiškumu, plitimui. Siekdamas atverti šią maskuotę, terminą „politinis korektiškumas“ vartosiu ne vien kaip netinkamų, užgaulių žodžių ar frazių atsisakymą, bet ir kaip antidemokratinį ir nesąžiningą bandymą iškelti radikalias kairiųjų ir liberalų ekstremistų įdėjas aukščiau paprasčiausio teisingumo ir sveiko proto.
 
Kaip teisingai pastebėjo William S. Lind, „pirmą kartą istorijoje amerikiečiai turi bijoti to, ką jie sako, rašo ir galvoja“. To, deja, nebegali išvengti ir Vakarų Europos valstybių piliečiai. Mes, lietuviai, šiuo požiūriu atsiduriame nelyginant kokioje demokratijos saloje – nei esame valdomi diktatorių ar diktatoriukų (kaip toliau į Rytus nusidriekusios tautos), nei gyvename politinio korektiškumo ideologijos suvaržytoje ir dėl to nelaisvoje visuomenėje (kaip daugelis vakariečių). Nepaisant to, šio pavojingo demokratijoms primetamo reiškinio daigų kartais jau galime pastebėti ir savo šalyje, todėl tenka būti ypač atsargiems juos atrandant ir įvertinant.
 
Trumpa reiškinio istorija

 
Nors lengvai atpažįstami politinio korektiškumo požymiai Vakarų valstybėse pradėjo rastis tik XX amžiaus pabaigoje, jo ištakų derėtų ieškoti gerokai anksčiau. Paprastai šio reiškinio pradžia siejama su 1923 metais neomarksistų intelektualų įkurta Frankfurto kritinės teorijos mokykla, oficialiai pavadinta Socialinių tyrimų institutu.
 
Frankfurto mokyklos atstovai buvo žymūs mąstytojai – M.Horkheimeris, Th.Adorno, W.Benjaminas ir kiti. Laikui bėgant jie suprato, kad marksistinė revoliucija nebėra įmanoma remiantis vien darbininkų klase. Sėkmingas tokio tipo perversmas įvyko tik Rusijoje (Sovietų Sąjungoje), bet ne Vakarų valstybėse. Kad marksistinė teorija iš naujo įgautų galios, joje būtinai reikėjo kažką pakeisti.
 
Todėl buvo atsisakyta didelės dalies Markso idėjų – ekonominis revoliucijos pagrindas pakeistas kultūriniu, o didžiausiu žmonijos priešu staiga tapo nebe kapitalizmas, bet visa Vakarų civilizacija ir jos kultūrinė „priespaudos“ tradicija. Be visų šių pokyčių, neomarksistams dar reikėjo sukonstruoti arba surasti naują, pajėgesnę klasę, senosios pakaitalą, kuri galėtų sukelti revoliuciją demokratiniame Vakarų pasaulyje.
 
Sprendimą pateikė Herbertas Marcuse – Vakarų revoliucijos veikiančioji jėga turės būti seksualinės mažumos, imigrantai, neįgalieji ir visos kitos demografinės grupės, kurios dėl vienos ar kitos priežasties galėtų jaustis engiamos. Net moterys, juk jos gyvena „tironiškame vyro pasaulyje“. Idėja buvo geniali – kai vienintele įsivaizduojama „dauguma“ lieka sveikas baltaodis vyras, pačios „mažumos“ tampa tikrąja dauguma ir gali sukelti revoliuciją. Tokioms institucijoms, kokia yra, sakykime, Katalikų Bažnyčia, vietos apskritai nebuvo palikta – jos vis tiek išnyks arba bus sunaikintos.
 
Nauja ir užmaskuota marksistinė teorija greitai plito – universitetuose ėmė steigtis anksčiau negirdėti ir niekam reikalingi nebuvę mažumų studijų departamentai. Atsirado tokios mokslų kryptys, kaip lyčių studijos (gender studies), homoseksualumo studijos (gay and lesbian studies), rasizmo studijos (racism studies) ir net neįgalumo studijos (disability studies). Tai suprantama, nes darbo politinio korektiškumo apaštalai turėjo daug – juk reikėjo perrašyti visą oficialią žmonijos istoriją. Nuo šiol ji turėjo tapti mažumų (dabar jau tapusių dauguma) priespaudos istorija. Todėl iš tokių departamentų politinio korektiškumo idėjos sklido garsiausiai. Logiška, kad iš jų ypač garsiai sklinda ir dabar – institutai niekur nedingo ir jų funkcijos per daug nepakito.
 
Štai kaip savo studijas laiške man aprašė viename iš geriausių Didžiosios Britanijos universitetų (University College London) studijuojantis draugas: „Kaip jau esu minėjęs, šitas universitetas yra absoliučiai raudonas. Tikrai erzina vienas, pavyzdžiui, pastoviai išsidirbinėjantis dėstytojas: "tikiuosi klasėje nebuvo kokių fundamentalistų krikščionių" arba "pasakykit iš anksto, jei kas iš jūsų krikščionis." Jaučiuosi lyg pjaustomas virbalais – ne dėl to, jog būčiau krikščionis (žinau, jog nesu), bet dėl to, kad viena žmonių grupė yra pastoviai stigmatizuojama. Seniau buvo stigmatizuojamas, tarkim, žydas, dabar šaipomasi iš krikščionio – koks skirtumas? Mano universitete, jei esi krikščionis, būtum priverstas tai slėpti, nes tiesiog nerastum vietos. Nebent įgautum didelį autoritetą ir išrėžtum: o aš tikiu!“
 
Politinio korektiškumo pavyzdžiai. Kaip tai veikia?

 
Kaip ir kiekviena totalitarinė ideologija, politinis korektiškumas siekia užgniaužti ir nutildyti bet kurią prie jo nederančią nuomonę ar požiūrį. Tam pasirinktas itin veiksmingas būdas – cenzūra. Argi nėra lengviausia nutildyti oponentą jo mintis oficialiai uždraudžiant? Dar lengviau, kai visuomenė įtikinama, kad draudimais siekiama teisingumo ir jais norima tik sustabdyti diskriminaciją.
 
Deja, tai nėra tiesa, nes politinis korektiškumas eliminuoja ne vien užgaulius žodžius, bet ir tokius, kurie kaip nors prieštarauja primetamai ideologijai. Kalba dekonstruojama taip, kad nuo šiol ji ir įteisina mažumų dominavimą, ir tampa patogiu kairiųjų intelektualų įrankiu diskusijoje. Juk tas, kuris kontroliuoja kalbą, turi daugiau šansų kontroliuoti ir argumentus.
 
Politinio korektiškumo beprotystės peržengiamos ribos labiausiai pastebimos šiose žmogaus teisių srityse: 1) Netradicinės seksualinės orientacijos asmenų teisės (LGBT rights); 2) Moterų teisės (Women‘s rights); 3) Antirasizmas (Anti-racism).
 
Štai ginant, sakykime, (1) homoseksualų teises, toli gražu nebeužtenka kriminalizuoti įžeidžiančius epitetus jų atžvilgiu. Būtina pertvarkyti didžiulę oficialiosios kalbos dalį. Tokiu atveju net žodis „mama“ tampa labai nepatogiu – kai kuriose Vakarų valstybėse homoseksualų teisių aktyvistų dėka šis žodis jau buvo pašalintas iš oficialių dokumentų, kaip galimai įžeidžiantis tos pačios lyties poras. Nuo šiol vietoje „mother“ ir „father“ pildantiems dokumentus tenka nurodyti „parent 1“ ir „parent 2“. Ar neprimena „naujakalbės“ iš žymiojo Orwello romano?
 
O ar kam nors dar įdomu, kad toks pasikeitimas užgauna bent dalį heteroseksualių porų? Juk tokiu būdu sutrikimas oficialiai įteisinamas kaip norma, o sveikas seksualinis potraukis ir tradicinė šeima nustumiami į šoną kaip antraeiliai dalykai. Paprastai tariant, baimė pažeisti homoseksualių porų teises šiuo (ir daugeliu kitų) atveju užgožia elementarias heteroseksualių porų teises.
 
Tokie pavyzdžiai yra mažytis lašelis Vakarų politinio korektiškumo vandenyne. Kaip ir skirtingoms lytims skirtų tualetų panaikinimas ar pseudomokslinis homoseksualių santuokų propagavimas. Politinio korektiškumo persmelktose visuomenėse neretai nuklystama ir į sveikam žmogui niekaip nesuvokiamus kraštutinumus. Kalbu apie Olandijoje įregistruotą pedofilų partiją ar tai, kad Graikijoje pedofilija pripažinta neįgalumu ir dėl jos mokamos pašalpos. Tikriausiai Lietuvoje po tokių sprendimų kiltų pilietinis karas...
 
Politinio korektiškumo apologetai ne ką menkiau persistengia „gindami“ (2) moterų teises. Jie skelbia, kad gyvename visuomenėje, kurioje viešpataujantys vyrai yra bjaurūs moterų engėjai, todėl tokį pasaulį būtina pertvarkyti iš pagrindų. Visa, kas iki šiol egzistavo kaip tiesa, turi būti iš naujo persvarstyta ir, jei reikia, pakoreguota taip, kad nekonfliktuotų su „politiškai korektiškais“ feminisčių įsitikinimais. Tokiu pagrindu gimė daugybė pseudomokslinių niekalų, kurie šiandien bandomi paversti oficialia tiesa.
 
Pavyzdžiui, lyties kaip socialinio konstrukto teorijos teigia, kad mergaitės ir berniukai gimsta iš esmės belyčiai, vienodi seksualumo ir lyčių tapatybės prasmėmis, o dirbtinius „moteriškumą“ ir „vyriškumą“ jiems įdiegia vyrų dominuojama patriarchalinė visuomenė. Ir štai neva tik dėl to vyrai dažniau vadovauja ar apskritai dirba. Ir panašiai. Feministėms tokia teorija ne tik neatrodo absurdiška; joms nerūpi, kad akademinės duomenų bazės lūžta nuo straipsnių, nagrinėjančių prigimtinius moterų ir vyrų skirtumus (įskaitant ir tai, kuri lytis kuriuo smegenų pusrutuliu labiau linkusi naudotis arba kaip smegenų skirtumai ar tam tikrų hormonų kiekio skirtumai nulemia skirtingą lyčių elgesį). Kairiesiems radikalams svarbu ne tiesa, o jų ideologija.
 
(Teisybės dėlei pridursiu, kad mažytė dalis lyties gali būti konstruojama visuomenės, nes žmogus yra socialinis padaras, „kalbantis gyvūnas“, kaip sakė Aristotelis. Nepaisant viso to, šis aplinkos poveikis yra toks menkas, kad feministines teorijas paverčia anekdotais. Kodėl? Todėl, kad mes esame daug labiau priklausomi nuo savo kūno nei feministės mano. Esame hormonų veikiama gyvūnijos dalis, kad ir kokią daugybę metų (evoliucijos procese – juokingai trumpai) gyvename civilizuotai ir dvasingai. O žmogaus organizmas mums sako, kad tarp vyro ir moters skirtumas yra didžiulis. Gimei arba vyru, arba moterimi, ir ką čia bereikia pridurti?)
 
Ir kaipgi moterų teisių gynėjai bando spręsti visuomenėje, anot jų, įsitvirtinusią neteisybę? Prievarta, ne kitaip. Tai duoda pradžią politikai, vadinamai „pozityviąja diskriminacija“. Kai diskriminuojama ne kokia nors mažuma, o – šiuo atveju – vyrai, tai toks diskriminavimas tampa skatinamu ir teisingu, „pozityviu“. Norvegijoje, pavyzdžiui, buvo priimtas įstatymas, pagal kurį bent 40 procentų įmonių direktorių tarybos turi sudaryti moterys. Daugybė patyrusių darbuotojų vyrų turėjo būti atleisti, kad jų vietas galėtų užimti moterys.
 
Tokia diskriminacija, kurią kažkam apsiverčia liežuvis vadinti pozityvia, įmanoma net ir (3) rasiniu lygmeniu. Štai JAV nuo 2003 metų į aukštojo mokslo įstaigas oficialiai leidžiama priimti studentus atsižvelgiant į jų rasę. Tokiu, švelniai tariant, nesąžiningu būdu į universitetus ir koledžus patenka vis mažiau baltųjų ir azijiečių, nes jie, nors ir pasirengę geriau, dažnai būna nukonkuruojami prasčiau pasirodžiusių juodaodžių ar lotynų amerikiečių – vien dėl šių odos spalvos.
 
Iš tiesų, siekdami užkirsti kelią bet kokioms rasinės diskriminacijos apraiškoms, politinio korektiškumo propaguotojai peržengė pačias kvailiausias ribas. Cenzūra palietė net legendinį animacinį filmuką „Tom&Jerry“ – mat lygių teisių aktyvistams pasirodė, kad tai, jog po sprogimų katinas Tomas lieka juodu veidu, yra labai įžeidžiantis dalykas. Remiantis šia kvailyste, juodaodžius turėtų įžeisti ir visi kasdien pasaulyje po gaisrų randami apanglėję aukų kūnai ar suodžiais išsitepę kaminkrėčiai. Kimbama į atlapus net, atrodytų, nepajudinamai ir neliečiamai klasikai – rasizmu buvo apkaltinta Dantės „Dieviškoji komedija“, pasiūlyta ją išmesti iš mokyklų programos. Metų pradžioje Didžiojoje Britanijoje rasistu buvo išvadintas septynmetis berniukas, kuris paklausė bendramokslo, ar šis yra rudas, nes atvyko iš Afrikos.
 
Svarbu tai, kad šie atvejai tėra mažytė vis labiau Vakaruose įsigalinčios politinio korektiškumo cenzūros dalelė. Laisvojo pasaulio piliečiai yra priversti nuolat bijoti, kad koks nors jų ištartas žodis netaptų pretekstu kaltinimams rasizmu, seksizmu, neapykanta, diskriminacija. Turint omenyje, kokie pasibaisėtini ir atstumiantys yra minėti būdo bruožai, baimė būti jais apkaltintam dar labiau išauga. Tuo gindami savo pozicijas sumaniai naudojasi politinio korektiškumo sekėjai – bet kada apšaukus oponentą rasistu, seksistu arba naciu jis nutils, nes visi suvokia, koks baisus dalykas yra būti rasistu, seksistu arba naciu. Niekas juk nenorėtų, kad jam, neduok Dieve, kas nors prilipintų tokią etiketę. Todėl geriau tiesiog patylėti ir to garantuotai išvengti.
 
Lietuvoje užgimstančios politinio korektiškumo apraiškos kol kas esti kuklios, bet vis tiek pavojingos. Vieniems dingojasi, kad sostinėje per mažai gatvių yra pavadinta moterų garbei, kiti bando homoseksualumą diegti vaikams. Priešingai nei Vakaruose, mūsų šalyje tokių atvejų kol kas pasitaiko vienetai, tačiau tenka būti ypač atsargiems, kad tai, kas nemoralu ar tiesiog neteisinga, ir toliau liktų už normos ribų.
 
Rezistenciniai vakariečių veiksmai

 
Pastebėtina, kad kuo labiau lygių teisių „specialistai“ kišasi į žmonių bendravimą ir cenzūruoja visus politiškai nekorektiškus terminus, tuo aktyviau tam priešinasi Vakarų visuomenių gyventojai. Toks pasipriešinimas, manyčiau, vyksta tiek sąmoningai, tiek ne, ir tokiose erdvėse, kuriose sunkiau atsekti tapatybę – dažniausiai internete.
Todėl demokratiškose ir liberaliose visuomenėse ypač populiarūs tampa tokie interneto memai, kuriuose vartojamos ne visai politiškai korektiškos, o kartais ir įžeidžiančios, idėjos. Turbūt ryškiausi pavyzdžiai – Successful Black Man („Sėkmingas juodaodis“ – čia juodaodis vyras iš pradžių būtinai pavaizduojamas kaip gangsteris ir nusikaltėlis, vėliau šią prasmę pakeičiant į priešingą), Homophobic Seal („Homofobiškas ruonis“ – pridedamas prie silpnumą, nevyriškumą vaizduojančių paveikslėlių), College Liberal („Koledžo liberalė“ – besityčiojantis iš ne itin protingų ir ne itin sąžiningų kairiųjų aktyvistų), That‘s Racist („Tai rasistiška“ – pašiepiantis rasizmą visur įžvelgiančius politinio korektiškumo garbintojus) ir kiti. Paminėjimo verti ir Bitches Love X („Kalės myli X“) ar Third World Success („Trečiojo pasaulio sėkmė“). Jau nekalbant apie ypač politiškai nekorektiškus Women Belong In The Kitchen („Moterų vieta – virtuvėje“) paveikslėlius.
 
Logiška, kad tokiam plačiam šių interneto vaizdelių paplitimui didelės įtakos turėjo politinio korektiškumo įsigalėjimas. Juk jeigu „lygių teisių“ gynėjai iki anekdotinio nukvakimo neprimetinėtų savo idėjų, šaipytis tiek iš moterų, tiek iš juodaodžių ar homoseksualų būtų ne tik nedora, bet ir mažų mažiausiai neskoninga. Šiandien tokia pašaipa internete įgauna visiškai kitokią – pasipriešinimo politiniam korektiškumui – reikšmę. Greičiausiai tai ir yra viena iš šių memų populiarumo priežasčių.
 
Arba štai jau minėtas įstatymas JAV, dėl baltųjų ir azijiečių diskriminacijos priimant į universitetus. Ar didelė tikimybė, kad dėl „pozityviosios“ diskriminacijos į universitetą neįstojęs, nors ypač aukštus įvertinimus ir tinkamas asmenines savybęs turįs, baltaodis neims šiek tiek nemėgti juodaodžių? Juk jie buvo priimti vietoje jo, nors turėjo žemesnius įvertinimus. O ar dažnas vyras, išmestas iš darbo dėl to, kad į jo vietą būtinai būtų pasodinta kokia nors moteris, nesijaus pyktelėjęs ant visų moterų? Šią politinio korektiškumo kasamą duobę suvokia ir nemaža dalis „mažumų“ – dėl to kuriasi tokios organizacijos, kaip „Damos prieš feminizmą“ ar „Kampanija prieš politinį korektiškumą“. Tai leidžia manyti, kad labai dažnai politinio korektiškumo idėjomis žavisi ne pačios mažumos, o velniai žino kokių tikslų vedami „lygių teisių“ aktyvistai.
 
Pasipriešinimas politiniam korektiškumui jaučiamas ir per rinkimus. Nors konservatyvios partijos Vakarų valstybių rinkimuose pernelyg nedominuoja, tačiau vis daugiau balsų gauna radikalios „far-right“ politinės jėgos, kurių nemaža dalis netgi atvirai deklaruoja priešiškumą vienokioms ar kitokioms mažumoms. Tokių pavyzdžių Europoje yra tikra gausybė.
 
Štai viena iš priežasčių, kodėl britų vietos valdžios rinkimuose Konservatorių partija gerokai pralaimėjo leiboristams, laikomas vis didėjantis kraštutinių dešinių politinių jėgų – Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos ir Britų nacionalinės partijos – populiarumas. Šios partijos susišlavė nemažą dalį konservatorių balsų, o tai byloja apie visuomenės radikalėjimą – balsuojama už euroskeptiškas ir neigiamai imigrantų (mažumų) atžvilgiu nusiteikusias partijas. Argi tai nėra būdas gintis prieš šalyje ir Europos Sąjungoje įsigalintį politinį korektiškumą?
 
Panašių pavyzdžių gausu ir kitose valstybėse – Prancūzijos prezidento rinkimų pirmajame ture trečiąją vietą iškovojo ir 19,3 procento rinkėjų balsų surinko nacionalistinių pažiūrų kandidatė Marine Le Pen. Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy siekdamas rinkėjų palankumo taip pat nuosekliai elgėsi vis radikaliau – departavo romus iš šalies, pritarė griežtesnėms kovos su terorizmu priemonėms.
 
Švedijoje ultradešinioji partija „Švedijos Demokratai“ per praėjusių metų rinkimus pirmąkart surinko 5,7 procento balsų ir gavo 19 vietų parlamente. Suomijos nacionalistų partija „Tikrieji Suomiai“ 2011 metų rinkimuose užėmė net trečiąją vietą, surinkę 19,1 procento balsų ir gavę 39 vietas parlamente.
 
Visus nurungia Vengrijos radikalioji dešiniųjų partija „Jobbik“. Kol daugelis kairiųjų ir liberalų skundžiasi šios šalies valdančiosios „Fidesz“ partijos (52 procentai balsų) neva antidemokratiniu valdymu, man atrodo, kad geriau tegul jie džiaugiasi, jog vengrai neišrinko „Jobbik“. Ši partija, dažnai vadinama antisemitine ir fašistine, 2006 metų rinkimuose į parlamentą nepateko visai, bet jau 2010 metais vykusiuose rinkimuose ji užėmė trečią vietą ir gavo 47 vietas parlamente (daugiau kaip 12 procentų visų vietų).
 
Šitoks radikalų stiprėjimas įvairiose Europos valstybėse yra neabejotinai paskatintas politinį korektiškumą puoselėjančių Europos Sąjungos institucijų kišimosi į suverenių valstybių vidaus reikalus. Sąjunga, propaguojanti multikultūralizmą ir beribę toleranciją, dalį europiečių jau pradėjo erzinti ir net gąsdinti, todėl šie griebiasi šiaudo – balsuoja už radikalius nacionalistinių pažiūrų politikus, kurie skelbiasi kovojantys prieš politinį korektiškumą, imigraciją, homoseksualumą. O ką daryti? Kai iš žmonių atimamos jų laisvės, demokratija, tautinė tapatybė ir orumas, jiems lieka tik kova apsiginklavus nacionalizmu, pykčiu ir prievarta. Vakariečiai nėra tie žmonės, kuriuos galėtum pavergti be kovos.
 
Tikėtini ir ne patys gražiausi scenarijai

 
Vakarų valstybėse matomas reiškinys, kai vis labiau stiprėja ir tarpusavyje grumiasi kraštutinės jėgos (kairėje – politinis korektiškumas; dešinėje – radikalus nacionalizmas), nieko gera žadėti negali. Įsivaizduoju tris labiausiai tikėtinas šiuo metu vykstančių procesų baigtis, kurios yra labai paprastos – arba laimės politinio korektiškumo diktatūra, arba laimės dešinysis ekstremizmas, arba Vakarų pasaulis atsilaikys ir nuslopins šias dvi negandas, kaip kažkada sugriovė nacistinės Vokietijos galybę bei, kiek vėliau, atsilaikė prieš Šaltojo karo pavojus. Priešingu atveju, abu radikalesni scenarijai grėstų demokratijos mirtimi.
 
Jei laimėtų politinio korektiškumo garbintojai, apie žodžio laisvę nebegalėtų būti nė kalbos. Jau ir dabar jos ribos daug kur Vakaruose yra nutrintos bei iš naujo nubrėžtos gerokai toliau, nei turėtų būti. Nors šiandien tai skamba neįtikėtinai, bet yra nemaža tikimybė, kad už politinį nekorektiškumą kada nors ims sodinti į kalėjimą. Taip visada nutinka ten, kur demokratija sunaikinama, o už žodį – baudžiama. Jei šiandien Vakaruose galima būti atleistam iš darbo ar net gauti baudą už garsiai išsakytą politiškai nekorektišką savo nuomonę, drįstu manyti, kad tik laiko klausimas, kada už tai pradės bausti dar griežčiau. Kiekviena totalitarinė ideologija yra paremta represijomis. Ši – kad ir kaip nekaltai įpakuota šiandien – nėra išimtis.
 
Jei politinis korektiškumas būtų sugriautas augančio nacionalizmo ir ultradešiniųjų partijų populiarumo (kartu, žinoma, griūtų ir Europos Sąjunga), vėlgi iškiltų demokratijos sunykimo pavojus. Žinant tokių partijų (ypač vengrų „Jobbik“, kurių net paradai primena SS eitynes) polinkį į militarizmą ir diktatūrą, egzistuoja nemenka tikimybė, kad vienoje ar kitoje Vakarų valstybėje atsirastų naujas Hitleris, Franco ar bent Smetona. Dalis Europos grįžtu bene šimtmečiu atgal – į gūdų tarpukarį.
 
Trečiasis kelias, žinoma, yra pats šviesiausias, nors ir slidus bei sudėtingas. Politinį korektiškumą geriausia užgniaužti jo kūdikystėje, nes tuomet ne tik išsaugotumėme demokratiją bei žodžio laisvę, bet ir dešiniųjų radikalizmas taptų niekam nebereikalingas ir nebeįdomus. Mums, lietuviams, tai padaryti lengviau nei draugams iš Vakarų. Jiems teks politinį korektiškumą iš savo kiemo išvyti, o mums – tiesiog neįsileisti. Taip juk daug paprasčiau, argi ne?
 
Pabaigai

 
Apibendrinant pasakytina, kad politinio korektiškumo pavojai suvokiami ir nagrinėjami vis plačiau ir dažniau. Tai teikia džiaugsmo ir vilčių. Gaila, kad dažnai kova prieš šį reiškinį virsta dar vienu radikalizmu – ultradešiniųjų veikėjų populiarėjimu. Abi šios tendencijos gąsdina ir nežada gražios bei teisingos baigties.
 
Štai todėl ir rašiau tokį tekstą – skleisti žinią apie politinio korektiškumo įsigalėjimą yra būtina ir tam, kad suvoktumėme milžinišką bei pragaištingą šio pavojaus mastą, ir tam, kad kovodami prieš jį nesusižavėtumėme dešiniųjų radikalų lozungais. Nors pastarieji skelbia, kad sunaikins politinį korektiškumą, leis mums gyventi „be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“, kad ir ką tai reikštų, šis kelias visada bus tik klaidingas.
 
Trečiasis kelias – kariauti su beprotybe, patiems išliekant blaivaus proto. Mažumos dažniausiai yra nekaltos dėl šio „lygių teisių“ veikėjų siautėjimo, o mums nėra jokio reikalo imti nemėgti svetimšalių, homoseksualų ar dar kokių nors mažumų. Jie nori elementarių teisių, o ne privilegijų, ir daugelis, neabejoju, yra patenkinti XXI amžiuje jiems tenkančiomis teisėmis. Juk tai, ką feminizmas ir panašūs judėjimai padarė XX amžiuje, yra nuostabu.
Šiandien nebėra prieš ką kovoti, todėl ir kuriami įsivaizduojami priešai. Juos kuria ne mažumos, o kairieji aktyvistai. Tai jie kalti, kairieji ekstremistai, kurie nori karo, revoliucijų ir Molotovo kokteilių. Dargi komunizmo, nes nereikės dirbti, o kažką vis tiek gausi. Tik su jais tenka kariauti, nes buvome užpulti, o karo joks sveikas žmogus šiaip jau nenori.
 
Prisiminiau ištrauką iš miuziklo „Notre-Dame de Paris“, kuri čia labai tinka:
Katedrų amžius praėjo,
Daugybė barbarų
Šturmuoja miesto vartus,
Įleiskite tuos pagonis, tuos vandalus,
Šio pasaulio pabaiga
Numatyta 2000 metais
 
Mūsų laikų barbarai puola tai, kas mums buvo brangu tūkstančius metų ir vis dar yra brangu dabar – šeima, tauta, Tėvynė, kai kam ir religija. Negalime jų įsileisti. Tie barbarai sukūrė ir jau aptartą politinio korektiškumo cirką, prieš kurį mums teks atsilaikyti. Tai yra jų ginklas, jų ideologija. Mūsų ginklai – tiesa ir orumas. Jais anksčiau ar vėliau visada laimima.
 
Nuoroda: http://aleksandravicius.lt/politinis-korektiskumas-ar-leisime-zlugti-demokratijai/

Tikriausiai girdėjote apie tokį reiškinį kaip politinis korektiškumas. Būtų labai įdomu sužinoti, ką apie tai manote, ir kodėl, nes vieni tai palaiko, o kiti smerkia.
 
Mano straipsnis šia tema (čia be nuorodų, nes, deja, nenusikopijuoja):
 
POLITINIS KOREKTIŠKUMAS: AR LEISIME ŽLUGTI DEMOKRATIJAI?

 
Prievartinis ideologijos primetimas žmonių grupei pagrįstai laikomas nusikaltimu. Ne taip svarbu, kokia ta ideologija ar kokia valdžia ja remiasi. Tiek nacistinė Vokietija, tiek komunistinė Sovietų Sąjunga (be abejonės ryškiausi pavyzdžiai) ideologiją primetė prievarta, nutildė oponentus, sunaikino bet kokią žodžio laisvę. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių šie du režimai laikomi pasibaisėtinais ir nusikalstamais. Jau nekalbant, žinoma, apie milijonus žmonių, kurie buvo pražudyti, nes neįtiko dviejų totalitarinių valstybių ideologijoms.
 
Šio straipsnio tikslas yra atkreipti dėmesį į ideologinę grėsmę, iškilusią mūsų laikų demokratiniam pasauliui. Vakarų visuomenės netenka demokratijos garantuojamų teisių ir laisvių, nes jų piliečiai dažnai nesiryžta užkirsti kelio ideologijos, sausai ir maskuojamai vadinamos politiniu korektiškumu, plitimui. Siekdamas atverti šią maskuotę, terminą „politinis korektiškumas“ vartosiu ne vien kaip netinkamų, užgaulių žodžių ar frazių atsisakymą, bet ir kaip antidemokratinį ir nesąžiningą bandymą iškelti radikalias kairiųjų ir liberalų ekstremistų įdėjas aukščiau paprasčiausio teisingumo ir sveiko proto.
 
Kaip teisingai pastebėjo William S. Lind, „pirmą kartą istorijoje amerikiečiai turi bijoti to, ką jie sako, rašo ir galvoja“. To, deja, nebegali išvengti ir Vakarų Europos valstybių piliečiai. Mes, lietuviai, šiuo požiūriu atsiduriame nelyginant kokioje demokratijos saloje – nei esame valdomi diktatorių ar diktatoriukų (kaip toliau į Rytus nusidriekusios tautos), nei gyvename politinio korektiškumo ideologijos suvaržytoje ir dėl to nelaisvoje visuomenėje (kaip daugelis vakariečių). Nepaisant to, šio pavojingo demokratijoms primetamo reiškinio daigų kartais jau galime pastebėti ir savo šalyje, todėl tenka būti ypač atsargiems juos atrandant ir įvertinant.
 
Trumpa reiškinio istorija

 
Nors lengvai atpažįstami politinio korektiškumo požymiai Vakarų valstybėse pradėjo rastis tik XX amžiaus pabaigoje, jo ištakų derėtų ieškoti gerokai anksčiau. Paprastai šio reiškinio pradžia siejama su 1923 metais neomarksistų intelektualų įkurta Frankfurto kritinės teorijos mokykla, oficialiai pavadinta Socialinių tyrimų institutu.
 
Frankfurto mokyklos atstovai buvo žymūs mąstytojai – M.Horkheimeris, Th.Adorno, W.Benjaminas ir kiti. Laikui bėgant jie suprato, kad marksistinė revoliucija nebėra įmanoma remiantis vien darbininkų klase. Sėkmingas tokio tipo perversmas įvyko tik Rusijoje (Sovietų Sąjungoje), bet ne Vakarų valstybėse. Kad marksistinė teorija iš naujo įgautų galios, joje būtinai reikėjo kažką pakeisti.
 
Todėl buvo atsisakyta didelės dalies Markso idėjų – ekonominis revoliucijos pagrindas pakeistas kultūriniu, o didžiausiu žmonijos priešu staiga tapo nebe kapitalizmas, bet visa Vakarų civilizacija ir jos kultūrinė „priespaudos“ tradicija. Be visų šių pokyčių, neomarksistams dar reikėjo sukonstruoti arba surasti naują, pajėgesnę klasę, senosios pakaitalą, kuri galėtų sukelti revoliuciją demokratiniame Vakarų pasaulyje.
 
Sprendimą pateikė Herbertas Marcuse – Vakarų revoliucijos veikiančioji jėga turės būti seksualinės mažumos, imigrantai, neįgalieji ir visos kitos demografinės grupės, kurios dėl vienos ar kitos priežasties galėtų jaustis engiamos. Net moterys, juk jos gyvena „tironiškame vyro pasaulyje“. Idėja buvo geniali – kai vienintele įsivaizduojama „dauguma“ lieka sveikas baltaodis vyras, pačios „mažumos“ tampa tikrąja dauguma ir gali sukelti revoliuciją. Tokioms institucijoms, kokia yra, sakykime, Katalikų Bažnyčia, vietos apskritai nebuvo palikta – jos vis tiek išnyks arba bus sunaikintos.
 
Nauja ir užmaskuota marksistinė teorija greitai plito – universitetuose ėmė steigtis anksčiau negirdėti ir niekam reikalingi nebuvę mažumų studijų departamentai. Atsirado tokios mokslų kryptys, kaip lyčių studijos (gender studies), homoseksualumo studijos (gay and lesbian studies), rasizmo studijos (racism studies) ir net neįgalumo studijos (disability studies). Tai suprantama, nes darbo politinio korektiškumo apaštalai turėjo daug – juk reikėjo perrašyti visą oficialią žmonijos istoriją. Nuo šiol ji turėjo tapti mažumų (dabar jau tapusių dauguma) priespaudos istorija. Todėl iš tokių departamentų politinio korektiškumo idėjos sklido garsiausiai. Logiška, kad iš jų ypač garsiai sklinda ir dabar – institutai niekur nedingo ir jų funkcijos per daug nepakito.
 
Štai kaip savo studijas laiške man aprašė viename iš geriausių Didžiosios Britanijos universitetų (University College London) studijuojantis draugas: „Kaip jau esu minėjęs, šitas universitetas yra absoliučiai raudonas. Tikrai erzina vienas, pavyzdžiui, pastoviai išsidirbinėjantis dėstytojas: "tikiuosi klasėje nebuvo kokių fundamentalistų krikščionių" arba "pasakykit iš anksto, jei kas iš jūsų krikščionis." Jaučiuosi lyg pjaustomas virbalais – ne dėl to, jog būčiau krikščionis (žinau, jog nesu), bet dėl to, kad viena žmonių grupė yra pastoviai stigmatizuojama. Seniau buvo stigmatizuojamas, tarkim, žydas, dabar šaipomasi iš krikščionio – koks skirtumas? Mano universitete, jei esi krikščionis, būtum priverstas tai slėpti, nes tiesiog nerastum vietos. Nebent įgautum didelį autoritetą ir išrėžtum: o aš tikiu!“
 
Politinio korektiškumo pavyzdžiai. Kaip tai veikia?

 
Kaip ir kiekviena totalitarinė ideologija, politinis korektiškumas siekia užgniaužti ir nutildyti bet kurią prie jo nederančią nuomonę ar požiūrį. Tam pasirinktas itin veiksmingas būdas – cenzūra. Argi nėra lengviausia nutildyti oponentą jo mintis oficialiai uždraudžiant? Dar lengviau, kai visuomenė įtikinama, kad draudimais siekiama teisingumo ir jais norima tik sustabdyti diskriminaciją.
 
Deja, tai nėra tiesa, nes politinis korektiškumas eliminuoja ne vien užgaulius žodžius, bet ir tokius, kurie kaip nors prieštarauja primetamai ideologijai. Kalba dekonstruojama taip, kad nuo šiol ji ir įteisina mažumų dominavimą, ir tampa patogiu kairiųjų intelektualų įrankiu diskusijoje. Juk tas, kuris kontroliuoja kalbą, turi daugiau šansų kontroliuoti ir argumentus.
 
Politinio korektiškumo beprotystės peržengiamos ribos labiausiai pastebimos šiose žmogaus teisių srityse: 1) Netradicinės seksualinės orientacijos asmenų teisės (LGBT rights); 2) Moterų teisės (Women‘s rights); 3) Antirasizmas (Anti-racism).
 
Štai ginant, sakykime, (1) homoseksualų teises, toli gražu nebeužtenka kriminalizuoti įžeidžiančius epitetus jų atžvilgiu. Būtina pertvarkyti didžiulę oficialiosios kalbos dalį. Tokiu atveju net žodis „mama“ tampa labai nepatogiu – kai kuriose Vakarų valstybėse homoseksualų teisių aktyvistų dėka šis žodis jau buvo pašalintas iš oficialių dokumentų, kaip galimai įžeidžiantis tos pačios lyties poras. Nuo šiol vietoje „mother“ ir „father“ pildantiems dokumentus tenka nurodyti „parent 1“ ir „parent 2“. Ar neprimena „naujakalbės“ iš žymiojo Orwello romano?
 
O ar kam nors dar įdomu, kad toks pasikeitimas užgauna bent dalį heteroseksualių porų? Juk tokiu būdu sutrikimas oficialiai įteisinamas kaip norma, o sveikas seksualinis potraukis ir tradicinė šeima nustumiami į šoną kaip antraeiliai dalykai. Paprastai tariant, baimė pažeisti homoseksualių porų teises šiuo (ir daugeliu kitų) atveju užgožia elementarias heteroseksualių porų teises.
 
Tokie pavyzdžiai yra mažytis lašelis Vakarų politinio korektiškumo vandenyne. Kaip ir skirtingoms lytims skirtų tualetų panaikinimas ar pseudomokslinis homoseksualių santuokų propagavimas. Politinio korektiškumo persmelktose visuomenėse neretai nuklystama ir į sveikam žmogui niekaip nesuvokiamus kraštutinumus. Kalbu apie Olandijoje įregistruotą pedofilų partiją ar tai, kad Graikijoje pedofilija pripažinta neįgalumu ir dėl jos mokamos pašalpos. Tikriausiai Lietuvoje po tokių sprendimų kiltų pilietinis karas...
 
Politinio korektiškumo apologetai ne ką menkiau persistengia „gindami“ (2) moterų teises. Jie skelbia, kad gyvename visuomenėje, kurioje viešpataujantys vyrai yra bjaurūs moterų engėjai, todėl tokį pasaulį būtina pertvarkyti iš pagrindų. Visa, kas iki šiol egzistavo kaip tiesa, turi būti iš naujo persvarstyta ir, jei reikia, pakoreguota taip, kad nekonfliktuotų su „politiškai korektiškais“ feminisčių įsitikinimais. Tokiu pagrindu gimė daugybė pseudomokslinių niekalų, kurie šiandien bandomi paversti oficialia tiesa.
 
Pavyzdžiui, lyties kaip socialinio konstrukto teorijos teigia, kad mergaitės ir berniukai gimsta iš esmės belyčiai, vienodi seksualumo ir lyčių tapatybės prasmėmis, o dirbtinius „moteriškumą“ ir „vyriškumą“ jiems įdiegia vyrų dominuojama patriarchalinė visuomenė. Ir štai neva tik dėl to vyrai dažniau vadovauja ar apskritai dirba. Ir panašiai. Feministėms tokia teorija ne tik neatrodo absurdiška; joms nerūpi, kad akademinės duomenų bazės lūžta nuo straipsnių, nagrinėjančių prigimtinius moterų ir vyrų skirtumus (įskaitant ir tai, kuri lytis kuriuo smegenų pusrutuliu labiau linkusi naudotis arba kaip smegenų skirtumai ar tam tikrų hormonų kiekio skirtumai nulemia skirtingą lyčių elgesį). Kairiesiems radikalams svarbu ne tiesa, o jų ideologija.
 
(Teisybės dėlei pridursiu, kad mažytė dalis lyties gali būti konstruojama visuomenės, nes žmogus yra socialinis padaras, „kalbantis gyvūnas“, kaip sakė Aristotelis. Nepaisant viso to, šis aplinkos poveikis yra toks menkas, kad feministines teorijas paverčia anekdotais. Kodėl? Todėl, kad mes esame daug labiau priklausomi nuo savo kūno nei feministės mano. Esame hormonų veikiama gyvūnijos dalis, kad ir kokią daugybę metų (evoliucijos procese – juokingai trumpai) gyvename civilizuotai ir dvasingai. O žmogaus organizmas mums sako, kad tarp vyro ir moters skirtumas yra didžiulis. Gimei arba vyru, arba moterimi, ir ką čia bereikia pridurti?)
 
Ir kaipgi moterų teisių gynėjai bando spręsti visuomenėje, anot jų, įsitvirtinusią neteisybę? Prievarta, ne kitaip. Tai duoda pradžią politikai, vadinamai „pozityviąja diskriminacija“. Kai diskriminuojama ne kokia nors mažuma, o – šiuo atveju – vyrai, tai toks diskriminavimas tampa skatinamu ir teisingu, „pozityviu“. Norvegijoje, pavyzdžiui, buvo priimtas įstatymas, pagal kurį bent 40 procentų įmonių direktorių tarybos turi sudaryti moterys. Daugybė patyrusių darbuotojų vyrų turėjo būti atleisti, kad jų vietas galėtų užimti moterys.
 
Tokia diskriminacija, kurią kažkam apsiverčia liežuvis vadinti pozityvia, įmanoma net ir (3) rasiniu lygmeniu. Štai JAV nuo 2003 metų į aukštojo mokslo įstaigas oficialiai leidžiama priimti studentus atsižvelgiant į jų rasę. Tokiu, švelniai tariant, nesąžiningu būdu į universitetus ir koledžus patenka vis mažiau baltųjų ir azijiečių, nes jie, nors ir pasirengę geriau, dažnai būna nukonkuruojami prasčiau pasirodžiusių juodaodžių ar lotynų amerikiečių – vien dėl šių odos spalvos.
 
Iš tiesų, siekdami užkirsti kelią bet kokioms rasinės diskriminacijos apraiškoms, politinio korektiškumo propaguotojai peržengė pačias kvailiausias ribas. Cenzūra palietė net legendinį animacinį filmuką „Tom&Jerry“ – mat lygių teisių aktyvistams pasirodė, kad tai, jog po sprogimų katinas Tomas lieka juodu veidu, yra labai įžeidžiantis dalykas. Remiantis šia kvailyste, juodaodžius turėtų įžeisti ir visi kasdien pasaulyje po gaisrų randami apanglėję aukų kūnai ar suodžiais išsitepę kaminkrėčiai. Kimbama į atlapus net, atrodytų, nepajudinamai ir neliečiamai klasikai – rasizmu buvo apkaltinta Dantės „Dieviškoji komedija“, pasiūlyta ją išmesti iš mokyklų programos. Metų pradžioje Didžiojoje Britanijoje rasistu buvo išvadintas septynmetis berniukas, kuris paklausė bendramokslo, ar šis yra rudas, nes atvyko iš Afrikos.
 
Svarbu tai, kad šie atvejai tėra mažytė vis labiau Vakaruose įsigalinčios politinio korektiškumo cenzūros dalelė. Laisvojo pasaulio piliečiai yra priversti nuolat bijoti, kad koks nors jų ištartas žodis netaptų pretekstu kaltinimams rasizmu, seksizmu, neapykanta, diskriminacija. Turint omenyje, kokie pasibaisėtini ir atstumiantys yra minėti būdo bruožai, baimė būti jais apkaltintam dar labiau išauga. Tuo gindami savo pozicijas sumaniai naudojasi politinio korektiškumo sekėjai – bet kada apšaukus oponentą rasistu, seksistu arba naciu jis nutils, nes visi suvokia, koks baisus dalykas yra būti rasistu, seksistu arba naciu. Niekas juk nenorėtų, kad jam, neduok Dieve, kas nors prilipintų tokią etiketę. Todėl geriau tiesiog patylėti ir to garantuotai išvengti.
 
Lietuvoje užgimstančios politinio korektiškumo apraiškos kol kas esti kuklios, bet vis tiek pavojingos. Vieniems dingojasi, kad sostinėje per mažai gatvių yra pavadinta moterų garbei, kiti bando homoseksualumą diegti vaikams. Priešingai nei Vakaruose, mūsų šalyje tokių atvejų kol kas pasitaiko vienetai, tačiau tenka būti ypač atsargiems, kad tai, kas nemoralu ar tiesiog neteisinga, ir toliau liktų už normos ribų.
 
Rezistenciniai vakariečių veiksmai

 
Pastebėtina, kad kuo labiau lygių teisių „specialistai“ kišasi į žmonių bendravimą ir cenzūruoja visus politiškai nekorektiškus terminus, tuo aktyviau tam priešinasi Vakarų visuomenių gyventojai. Toks pasipriešinimas, manyčiau, vyksta tiek sąmoningai, tiek ne, ir tokiose erdvėse, kuriose sunkiau atsekti tapatybę – dažniausiai internete.
Todėl demokratiškose ir liberaliose visuomenėse ypač populiarūs tampa tokie interneto memai, kuriuose vartojamos ne visai politiškai korektiškos, o kartais ir įžeidžiančios, idėjos. Turbūt ryškiausi pavyzdžiai – Successful Black Man („Sėkmingas juodaodis“ – čia juodaodis vyras iš pradžių būtinai pavaizduojamas kaip gangsteris ir nusikaltėlis, vėliau šią prasmę pakeičiant į priešingą), Homophobic Seal („Homofobiškas ruonis“ – pridedamas prie silpnumą, nevyriškumą vaizduojančių paveikslėlių), College Liberal („Koledžo liberalė“ – besityčiojantis iš ne itin protingų ir ne itin sąžiningų kairiųjų aktyvistų), That‘s Racist („Tai rasistiška“ – pašiepiantis rasizmą visur įžvelgiančius politinio korektiškumo garbintojus) ir kiti. Paminėjimo verti ir Bitches Love X („Kalės myli X“) ar Third World Success („Trečiojo pasaulio sėkmė“). Jau nekalbant apie ypač politiškai nekorektiškus Women Belong In The Kitchen („Moterų vieta – virtuvėje“) paveikslėlius.
 
Logiška, kad tokiam plačiam šių interneto vaizdelių paplitimui didelės įtakos turėjo politinio korektiškumo įsigalėjimas. Juk jeigu „lygių teisių“ gynėjai iki anekdotinio nukvakimo neprimetinėtų savo idėjų, šaipytis tiek iš moterų, tiek iš juodaodžių ar homoseksualų būtų ne tik nedora, bet ir mažų mažiausiai neskoninga. Šiandien tokia pašaipa internete įgauna visiškai kitokią – pasipriešinimo politiniam korektiškumui – reikšmę. Greičiausiai tai ir yra viena iš šių memų populiarumo priežasčių.
 
Arba štai jau minėtas įstatymas JAV, dėl baltųjų ir azijiečių diskriminacijos priimant į universitetus. Ar didelė tikimybė, kad dėl „pozityviosios“ diskriminacijos į universitetą neįstojęs, nors ypač aukštus įvertinimus ir tinkamas asmenines savybęs turįs, baltaodis neims šiek tiek nemėgti juodaodžių? Juk jie buvo priimti vietoje jo, nors turėjo žemesnius įvertinimus. O ar dažnas vyras, išmestas iš darbo dėl to, kad į jo vietą būtinai būtų pasodinta kokia nors moteris, nesijaus pyktelėjęs ant visų moterų? Šią politinio korektiškumo kasamą duobę suvokia ir nemaža dalis „mažumų“ – dėl to kuriasi tokios organizacijos, kaip „Damos prieš feminizmą“ ar „Kampanija prieš politinį korektiškumą“. Tai leidžia manyti, kad labai dažnai politinio korektiškumo idėjomis žavisi ne pačios mažumos, o velniai žino kokių tikslų vedami „lygių teisių“ aktyvistai.
 
Pasipriešinimas politiniam korektiškumui jaučiamas ir per rinkimus. Nors konservatyvios partijos Vakarų valstybių rinkimuose pernelyg nedominuoja, tačiau vis daugiau balsų gauna radikalios „far-right“ politinės jėgos, kurių nemaža dalis netgi atvirai deklaruoja priešiškumą vienokioms ar kitokioms mažumoms. Tokių pavyzdžių Europoje yra tikra gausybė.
 
Štai viena iš priežasčių, kodėl britų vietos valdžios rinkimuose Konservatorių partija gerokai pralaimėjo leiboristams, laikomas vis didėjantis kraštutinių dešinių politinių jėgų – Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos ir Britų nacionalinės partijos – populiarumas. Šios partijos susišlavė nemažą dalį konservatorių balsų, o tai byloja apie visuomenės radikalėjimą – balsuojama už euroskeptiškas ir neigiamai imigrantų (mažumų) atžvilgiu nusiteikusias partijas. Argi tai nėra būdas gintis prieš šalyje ir Europos Sąjungoje įsigalintį politinį korektiškumą?
 
Panašių pavyzdžių gausu ir kitose valstybėse – Prancūzijos prezidento rinkimų pirmajame ture trečiąją vietą iškovojo ir 19,3 procento rinkėjų balsų surinko nacionalistinių pažiūrų kandidatė Marine Le Pen. Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy siekdamas rinkėjų palankumo taip pat nuosekliai elgėsi vis radikaliau – departavo romus iš šalies, pritarė griežtesnėms kovos su terorizmu priemonėms.
 
Švedijoje ultradešinioji partija „Švedijos Demokratai“ per praėjusių metų rinkimus pirmąkart surinko 5,7 procento balsų ir gavo 19 vietų parlamente. Suomijos nacionalistų partija „Tikrieji Suomiai“ 2011 metų rinkimuose užėmė net trečiąją vietą, surinkę 19,1 procento balsų ir gavę 39 vietas parlamente.
 
Visus nurungia Vengrijos radikalioji dešiniųjų partija „Jobbik“. Kol daugelis kairiųjų ir liberalų skundžiasi šios šalies valdančiosios „Fidesz“ partijos (52 procentai balsų) neva antidemokratiniu valdymu, man atrodo, kad geriau tegul jie džiaugiasi, jog vengrai neišrinko „Jobbik“. Ši partija, dažnai vadinama antisemitine ir fašistine, 2006 metų rinkimuose į parlamentą nepateko visai, bet jau 2010 metais vykusiuose rinkimuose ji užėmė trečią vietą ir gavo 47 vietas parlamente (daugiau kaip 12 procentų visų vietų).
 
Šitoks radikalų stiprėjimas įvairiose Europos valstybėse yra neabejotinai paskatintas politinį korektiškumą puoselėjančių Europos Sąjungos institucijų kišimosi į suverenių valstybių vidaus reikalus. Sąjunga, propaguojanti multikultūralizmą ir beribę toleranciją, dalį europiečių jau pradėjo erzinti ir net gąsdinti, todėl šie griebiasi šiaudo – balsuoja už radikalius nacionalistinių pažiūrų politikus, kurie skelbiasi kovojantys prieš politinį korektiškumą, imigraciją, homoseksualumą. O ką daryti? Kai iš žmonių atimamos jų laisvės, demokratija, tautinė tapatybė ir orumas, jiems lieka tik kova apsiginklavus nacionalizmu, pykčiu ir prievarta. Vakariečiai nėra tie žmonės, kuriuos galėtum pavergti be kovos.
 
Tikėtini ir ne patys gražiausi scenarijai

 
Vakarų valstybėse matomas reiškinys, kai vis labiau stiprėja ir tarpusavyje grumiasi kraštutinės jėgos (kairėje – politinis korektiškumas; dešinėje – radikalus nacionalizmas), nieko gera žadėti negali. Įsivaizduoju tris labiausiai tikėtinas šiuo metu vykstančių procesų baigtis, kurios yra labai paprastos – arba laimės politinio korektiškumo diktatūra, arba laimės dešinysis ekstremizmas, arba Vakarų pasaulis atsilaikys ir nuslopins šias dvi negandas, kaip kažkada sugriovė nacistinės Vokietijos galybę bei, kiek vėliau, atsilaikė prieš Šaltojo karo pavojus. Priešingu atveju, abu radikalesni scenarijai grėstų demokratijos mirtimi.
 
Jei laimėtų politinio korektiškumo garbintojai, apie žodžio laisvę nebegalėtų būti nė kalbos. Jau ir dabar jos ribos daug kur Vakaruose yra nutrintos bei iš naujo nubrėžtos gerokai toliau, nei turėtų būti. Nors šiandien tai skamba neįtikėtinai, bet yra nemaža tikimybė, kad už politinį nekorektiškumą kada nors ims sodinti į kalėjimą. Taip visada nutinka ten, kur demokratija sunaikinama, o už žodį – baudžiama. Jei šiandien Vakaruose galima būti atleistam iš darbo ar net gauti baudą už garsiai išsakytą politiškai nekorektišką savo nuomonę, drįstu manyti, kad tik laiko klausimas, kada už tai pradės bausti dar griežčiau. Kiekviena totalitarinė ideologija yra paremta represijomis. Ši – kad ir kaip nekaltai įpakuota šiandien – nėra išimtis.
 
Jei politinis korektiškumas būtų sugriautas augančio nacionalizmo ir ultradešiniųjų partijų populiarumo (kartu, žinoma, griūtų ir Europos Sąjunga), vėlgi iškiltų demokratijos sunykimo pavojus. Žinant tokių partijų (ypač vengrų „Jobbik“, kurių net paradai primena SS eitynes) polinkį į militarizmą ir diktatūrą, egzistuoja nemenka tikimybė, kad vienoje ar kitoje Vakarų valstybėje atsirastų naujas Hitleris, Franco ar bent Smetona. Dalis Europos grįžtu bene šimtmečiu atgal – į gūdų tarpukarį.
 
Trečiasis kelias, žinoma, yra pats šviesiausias, nors ir slidus bei sudėtingas. Politinį korektiškumą geriausia užgniaužti jo kūdikystėje, nes tuomet ne tik išsaugotumėme demokratiją bei žodžio laisvę, bet ir dešiniųjų radikalizmas taptų niekam nebereikalingas ir nebeįdomus. Mums, lietuviams, tai padaryti lengviau nei draugams iš Vakarų. Jiems teks politinį korektiškumą iš savo kiemo išvyti, o mums – tiesiog neįsileisti. Taip juk daug paprasčiau, argi ne?
 
Pabaigai

 
Apibendrinant pasakytina, kad politinio korektiškumo pavojai suvokiami ir nagrinėjami vis plačiau ir dažniau. Tai teikia džiaugsmo ir vilčių. Gaila, kad dažnai kova prieš šį reiškinį virsta dar vienu radikalizmu – ultradešiniųjų veikėjų populiarėjimu. Abi šios tendencijos gąsdina ir nežada gražios bei teisingos baigties.
 
Štai todėl ir rašiau tokį tekstą – skleisti žinią apie politinio korektiškumo įsigalėjimą yra būtina ir tam, kad suvoktumėme milžinišką bei pragaištingą šio pavojaus mastą, ir tam, kad kovodami prieš jį nesusižavėtumėme dešiniųjų radikalų lozungais. Nors pastarieji skelbia, kad sunaikins politinį korektiškumą, leis mums gyventi „be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“, kad ir ką tai reikštų, šis kelias visada bus tik klaidingas.
 
Trečiasis kelias – kariauti su beprotybe, patiems išliekant blaivaus proto. Mažumos dažniausiai yra nekaltos dėl šio „lygių teisių“ veikėjų siautėjimo, o mums nėra jokio reikalo imti nemėgti svetimšalių, homoseksualų ar dar kokių nors mažumų. Jie nori elementarių teisių, o ne privilegijų, ir daugelis, neabejoju, yra patenkinti XXI amžiuje jiems tenkančiomis teisėmis. Juk tai, ką feminizmas ir panašūs judėjimai padarė XX amžiuje, yra nuostabu.
Šiandien nebėra prieš ką kovoti, todėl ir kuriami įsivaizduojami priešai. Juos kuria ne mažumos, o kairieji aktyvistai. Tai jie kalti, kairieji ekstremistai, kurie nori karo, revoliucijų ir Molotovo kokteilių. Dargi komunizmo, nes nereikės dirbti, o kažką vis tiek gausi. Tik su jais tenka kariauti, nes buvome užpulti, o karo joks sveikas žmogus šiaip jau nenori.
 
Prisiminiau ištrauką iš miuziklo „Notre-Dame de Paris“, kuri čia labai tinka:
Katedrų amžius praėjo,
Daugybė barbarų
Šturmuoja miesto vartus,
Įleiskite tuos pagonis, tuos vandalus,
Šio pasaulio pabaiga
Numatyta 2000 metais
 
Mūsų laikų barbarai puola tai, kas mums buvo brangu tūkstančius metų ir vis dar yra brangu dabar – šeima, tauta, Tėvynė, kai kam ir religija. Negalime jų įsileisti. Tie barbarai sukūrė ir jau aptartą politinio korektiškumo cirką, prieš kurį mums teks atsilaikyti. Tai yra jų ginklas, jų ideologija. Mūsų ginklai – tiesa ir orumas. Jais anksčiau ar vėliau visada laimima.
 
Nuoroda: http://aleksandravicius.lt/politinis-korektiskumas-ar-leisime-zlugti-demokratijai/

Neįsivaizduoju, kur nuves tas KONY 2012, bet du iš galimų scenarijų aprašiau čia. Vienas - JAV noras dominuoti Afrikoje; kitas - organizacijos „Invisible Children“ virtimas neaiškiu kuo, bet kažkuo blogu, kas yra visai įmanoma turint tiek fanatikų. Aišku, yra dar daug daugiau variantų.

Didiems darbams gyvybiškai svarbus įkvėpimas. Kai tie darbai žemiški, neverta sėdėti ir jo laukti, galima įkvėpimą pačiam vaikytis bet kur ir bet kada, tapti jo medžiotoju, o ne nuolankiu tarnu. Tai ypač svarbu pradedantiems verslininkams, kurių jaunos idėjos yra labiau pažeidžiamos. Kartais šis įkvėpimas gali veikti kaip postūmis, kartais praplėsti akiratį labiau nei lėtai kaupiama patirtis ar mokslai. Dėl to ir užgimsta šis mano įrašas – juk kai kurie geri filmai įkvepia. Vieni gali įkvėpti gyvenimui, kiti – veiklai.
 
Prieš porą mėnesių mane apsėdo filmų apie verslą žiūrėjimo manija. Nuolat taip nutinka – kartais savaitėmis žiūriu vien siaubo filmus ar, pavyzdžiui, senovinį kiną. Atrodo, kad greitai sudorojau viską, kas plačiajame verslo tematikos vaidybiniame kine buvo verta dėmesio. Sudariau sąrašą filmų, kurie, mano galva, jaunam verslininkui yra ypač vertingi – jie įkvepia, atskleidžia, skatina, įtraukia ir motyvuoja.
 
5 vieta. Wall Street (1987):
 
Šio filmo siužetas, sakysime, tradicinis: sėkmės ištroškęs jaunuolis patyrusio finansininko yra įtraukiamas į ne visai švarius žaidimus. Tokių filmų tradiciją „Wall Street“ kuria, o ne ja seka; tai niekada nemirsianti kino apie verslą klasika.
 
Gobšumas čia išgyvena savo karališkus laikus. Volstrito ryklys Gordonas Gekko, paklaustas, kiek pinigų jam reikia, nė nežino, ką atsakyti. Kuo daugiau. Kuo greičiau. Nesvarbu, kokia kaina. Ir vis dėlto savo kainą jis sumoka, o mes stebime, kas nutinka gobšuoliams ir tiems, kurie siekia praturtėti lengvai, greitai ir bet kokia kaina.
 
IMDb: 7.3/10
 
4 vieta. The Social Network (2010):
 
Filmas apie vieną žymiausių mūsų laikų verslininkų Marką Zuckerbergą, nors ir sulaukęs milžiniško populiarumo, dažnai yra pavadinamas pervertintu. Man taip nepasirodė, nes su malonumu žiūrėjau jį dukart. Abiem sykiais jaučiausi įkvėptas to, kaip vieno mažo žmogaus talentas, valia, ryžtas ir įdėtas darbas gali sukurti kažką monumentalaus.
 
Aišku, sunku ilgai gerėtis M.Zuckerbergu, nes jis ir čia balansuoja tarp visiško bjaurybės ir to Marko, kuriuo šiandien žavimasi. Bet juk tai puiku, tai tik iškelia filmą aukščiau kitų sėkmės istorijų, suteikia jai netikėtumo ir papildomų verčių. Nebekyla abejonių, kad „Facebook“ įkūrėjas yra įkvepianti figūra, o filmas „The Social Network“ tai perteikia tobulai.
 
IMDb: 8.0/10
 
3 vieta. Citizen Kane (1941):
 
Antrojo pasaulinio karo metu sukurtas Orsono Welles‘o šedevras daugelio kritikų yra laikomas geriausiu visų laikų filmu. Dar įspūdingesniu jį daro tai, kad „Citizen Kane“ buvo sukurtas jauno režisieriaus (vos 25 metų), kuris, be kita ko, pats suvaidino ir pagrindinį vaidmenį.
 
Filme pasakojama žiniasklaidos verslo magnato sėkmės ir nesėkmės istorija. Šį genialų kino kūrinį verslininkui siūlau pamatyti ne tik todėl, kad Kane‘o sėkmės istorija yra įkvepianti, bet ir dėl to, kad šio personažo gyvenimas primena paprastą, bet dažnai užmirštamą tiesą: jeigu išvystytas verslas ir susikrauti turtai yra didžiausi tavo gyvenimo pasiekimai, tai artėjant pabaigai suprasi, kad š**as vis dėlto, o ne gyvenimas, tai buvo.
 
P.S. Kalbama, kad šio filmo herojus turėjo prototipą realybėje – Williamą R. Hearstą.
 
IMDb: 8.6/10
 
2 vieta. „Tucker: The Man and His Dream“ (1986):
 
Pagrindinis šio filmo veikėjas Prestonas Tuckeris, priešingai nei Orsono Welles‘o sukurtas Kane‘as, iš tiesų gyveno. Ir 1948 metais sukūrė automobilį, pavadintą „Tucker“, kurio puikiai veikiančių modelių galima surasti net mūsų laikais.
 
Filmas nuostabus, nes pasakoja tikrą istoriją, kaip žmogus, besivaikydamas savo vaikystės svajonę, perėjo ugnį ir ledą, žarijas ir vinis, kad ją įgyvendintų. P.Tuckeris buvo žmogus, kuriuo sunku nesižavėti. Jis pats kūrė savo sėkmę – išliko optimistu ir šypsojosi net sunkiausiose situacijose, visada rasdavo išeitį net ten, kur kiti būtų pasidavę. Argi toks ryžtas gali neįkvėpti?
 
IMDb: 6.9/10
 
1 vieta. „The Aviator“ (2004):
 
Kol vieni žmonės svajoja apie ateitį, kiti ją sukuria. Toks ateities kūrėjas buvo aviatorius, režisierius ir verslininkas Howardas Hughesas, apie kurio sudėtingą ir žaižaruojantį gyvenimą mums pasakoja Martino Scorsese filmas „The Aviator“.
 
H.Hughesas buvo neįtikėtinai ambicinga, drąsi ir įkvepianti asmenybė, o verslas beigi galimybė gyventi jam labiau priminė muziką ar šokį, nei to meto versle tvyrojusią solidžią rimtį. Svarbiausius sprendimus jis priiminėjo lengvai lyg grodamas, dažnai ryždavosi įgyvendinti idėjas, kurios kitiems atrodė pasmerktos nesėkmėms, ir neklausė niekieno patarimų, bet tai nesutrukdė jam tapti vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Sėkmė versle neatsirado be asmeninių sunkumų – aviatorių kankino psichinė liga, komplikuoti santykiai su garsiomis moterimis, teismo posėdžiai.
 
M.Scorsese atliko tokį nepriekaištingą darbą atskleisdamas daugialypį H.Hugheso charakterį ir svarbiausius jo gyvenimo įvykius, kad apie tai neverta net kalbėti – geriau žiūrėti. Šį filmą jau mačiau bent tris kartus, bet vis tiek nuolatos jį įsijungiu ir pakartotinai vėpsau į tam tikras nuostabias H.Hugheso gyvenimo atkarpas.
 
IMDb: 7.5/10
 
Irgi verti dėmesio:
 
1. It‘s a Wonderful Life (Man tai vienas gražiausių filmų apskritai, į geriausiųjų penketuką neįtrauktas tik todėl, kad iš esmės įkvepia gyvenimui, o ne verslui. Nors...)
2. The Pursuit of Happyness
3. Pirates of Silicon Valley (Steve'o Jobso ir Bilo Gateso istorija. Jei būčiau sudaręs ne TOP5, o TOP6, tai šis filmas turbūt būtų šeštoje vietoje.)
4. Boiler Room
5. Jerry Maguire
6. Network
7. The Bucket List
8. Peaceful Warrior (Filmas, visiškai nesusijęs su verslu, bet pasakojantis apie gražų tikslo siekimo pavyzdį.)
9. Wall Street: Money Never Sleeps (pasiūlė mantinis)
10. E-Dreams (pasiūlė 1arunas)
11. Startup.com (pasiūlė 1arunas)
12. Glengarry Glen Ross (pasiūlė FV120)
 
Šaltinis: http://aleksandravicius.lt/5-filmai-ikvepsiantys-jaunus-verslininkus/

Sveiki,
 
taigi sugalvojau tokį puslapį, kuriame būtų įvairių žmonių istorijos, kaip kas ką pasiekė, tai gali būt bet kas, sporto tikslai, įgyvendintos idėjos ir t.t. Radau ir tam tinkamų domenų.
 
Ką manot apie tai? Tai būtų interviu tipo straipsniai.
 
Ieškau žmonių prisidėti, reikia kad kas sukurtų puslapį normalų, gali būt ir wordpress, bet norėčiau kokybiško.
 
Tai pat gal atsirastų ir rėmėjai hostingu?
 
Atviras pasiūlymams.

tu vienas

Sveiki,
 
visai netyčia interneto platybėse užklydau į http://codecademy.com, kur interaktyvaus editoriaus+kompiliatoriaus ir paprastų bei suprantamų tutorial'ų pagalba mokytis programuoti tapo paprasta, kaip niekada.
 
Nereikia nieko įrašinėt, vargt su kalbų versijom ir t.t, viskas vyksta svetainėj pasitelkiant java script kalbą, visi tutorialai eina iš eilės, kur dėstoma ne sausa teorija, bet praktiškai duodamos užduotys, kurias atlikinėdamas gauni paaiškinimus ir po truputį susipažįsti su visom tom teorijom.
 
Kas labiausiai patiko, kad mokaisi programuoti geriausiu įmanomu būdu - tai praktiškai darydamas ir nereikia jokių knygų, kur kodas kartais būna pasenęs ir turi dar porą valandų kovoti su atsinaujinusiom kokios nors programavimo kalbos versijom ir jos rašymo įpatumais. Visa svarbiausia esminė programavimo logika - kas yra variables, funkcijos, kaip veikia string'ai ir t.t paaiškinta pakeliui, super paprastai.
 
Kol kas dar neteko nieko panašaus bandyti,
 
kokia jūsų nuomonė? ar kas vykdot tuos tutorialus?
 
Klausimas programeriams-vilkams: ar tai geras būdas mokytis programavimo apskritai?

Jo, kam tie programavimai ir knygos. Geriau kaip tu-talpinti nelegalius failus į videobb ir panašius "projektus" ir verkti kai uždaro netikėtai vieną dieną. Be cento kišenėje.
 
Ir išvis-absoliučius vėjus kliedi. "vaidinat protingais, bet nieko nepadarot" ????
 
Žmogau, taigi sėdi uzdarbis.lt forume. Jį sukūrė Kernius. Ir tu jam aiškini kad nieko nesukūrė ir vaidina protingą?.. Tai ko čia sėdi jo sukurtame forume? Gal parodyk savo forumą ir jo lankomumo statistiką jei jauties kad turi teisę svaičioti ne į temą?
 
 
 
Jo, vienam iš milijono gal ir užtenka. Bet likę 999 999 turi skaityt knygas, mokytis ir dirbt nemažai. Tai jei tu tas išskirtinis, tai kokios problemos? Naudokis ta idėja ir būk turtingas, ko urzgi ant kitų, kurie mokosi ir tobulėja? Pavydas kažkoks nenormalus kamuoja?

Man kažkaip neatrodo, jog mes Lietuviai turėtume didžiuotis tuo, kad futbolo klubas pasveikino Lietuvą su nepriklausomybės atkūrimo diena. Manau reikia kreipti dėmesį kaip patys lietuviai žiuri į tą dieną, o ne anglu klubai...

Blemba, rimtai, Aristotelis gyveno IV a. pr. Kr. , o internetas atsirado XX a. Kaip aš galėjau tokią klaidą įvelti :/

Didiems darbams gyvybiškai svarbus įkvėpimas. Kai tie darbai žemiški, neverta sėdėti ir jo laukti, galima įkvėpimą pačiam vaikytis bet kur ir bet kada, tapti jo medžiotoju, o ne nuolankiu tarnu. Tai ypač svarbu pradedantiems verslininkams, kurių jaunos idėjos yra labiau pažeidžiamos. Kartais šis įkvėpimas gali veikti kaip postūmis, kartais praplėsti akiratį labiau nei lėtai kaupiama patirtis ar mokslai. Dėl to ir užgimsta šis mano įrašas – juk kai kurie geri filmai įkvepia. Vieni gali įkvėpti gyvenimui, kiti – veiklai.
 
Prieš porą mėnesių mane apsėdo filmų apie verslą žiūrėjimo manija. Nuolat taip nutinka – kartais savaitėmis žiūriu vien siaubo filmus ar, pavyzdžiui, senovinį kiną. Atrodo, kad greitai sudorojau viską, kas plačiajame verslo tematikos vaidybiniame kine buvo verta dėmesio. Sudariau sąrašą filmų, kurie, mano galva, jaunam verslininkui yra ypač vertingi – jie įkvepia, atskleidžia, skatina, įtraukia ir motyvuoja.
 
5 vieta. Wall Street (1987):
 
Šio filmo siužetas, sakysime, tradicinis: sėkmės ištroškęs jaunuolis patyrusio finansininko yra įtraukiamas į ne visai švarius žaidimus. Tokių filmų tradiciją „Wall Street“ kuria, o ne ja seka; tai niekada nemirsianti kino apie verslą klasika.
 
Gobšumas čia išgyvena savo karališkus laikus. Volstrito ryklys Gordonas Gekko, paklaustas, kiek pinigų jam reikia, nė nežino, ką atsakyti. Kuo daugiau. Kuo greičiau. Nesvarbu, kokia kaina. Ir vis dėlto savo kainą jis sumoka, o mes stebime, kas nutinka gobšuoliams ir tiems, kurie siekia praturtėti lengvai, greitai ir bet kokia kaina.
 
IMDb: 7.3/10
 
4 vieta. The Social Network (2010):
 
Filmas apie vieną žymiausių mūsų laikų verslininkų Marką Zuckerbergą, nors ir sulaukęs milžiniško populiarumo, dažnai yra pavadinamas pervertintu. Man taip nepasirodė, nes su malonumu žiūrėjau jį dukart. Abiem sykiais jaučiausi įkvėptas to, kaip vieno mažo žmogaus talentas, valia, ryžtas ir įdėtas darbas gali sukurti kažką monumentalaus.
 
Aišku, sunku ilgai gerėtis M.Zuckerbergu, nes jis ir čia balansuoja tarp visiško bjaurybės ir to Marko, kuriuo šiandien žavimasi. Bet juk tai puiku, tai tik iškelia filmą aukščiau kitų sėkmės istorijų, suteikia jai netikėtumo ir papildomų verčių. Nebekyla abejonių, kad „Facebook“ įkūrėjas yra įkvepianti figūra, o filmas „The Social Network“ tai perteikia tobulai.
 
IMDb: 8.0/10
 
3 vieta. Citizen Kane (1941):
 
Antrojo pasaulinio karo metu sukurtas Orsono Welles‘o šedevras daugelio kritikų yra laikomas geriausiu visų laikų filmu. Dar įspūdingesniu jį daro tai, kad „Citizen Kane“ buvo sukurtas jauno režisieriaus (vos 25 metų), kuris, be kita ko, pats suvaidino ir pagrindinį vaidmenį.
 
Filme pasakojama žiniasklaidos verslo magnato sėkmės ir nesėkmės istorija. Šį genialų kino kūrinį verslininkui siūlau pamatyti ne tik todėl, kad Kane‘o sėkmės istorija yra įkvepianti, bet ir dėl to, kad šio personažo gyvenimas primena paprastą, bet dažnai užmirštamą tiesą: jeigu išvystytas verslas ir susikrauti turtai yra didžiausi tavo gyvenimo pasiekimai, tai artėjant pabaigai suprasi, kad š**as vis dėlto, o ne gyvenimas, tai buvo.
 
P.S. Kalbama, kad šio filmo herojus turėjo prototipą realybėje – Williamą R. Hearstą.
 
IMDb: 8.6/10
 
2 vieta. „Tucker: The Man and His Dream“ (1986):
 
Pagrindinis šio filmo veikėjas Prestonas Tuckeris, priešingai nei Orsono Welles‘o sukurtas Kane‘as, iš tiesų gyveno. Ir 1948 metais sukūrė automobilį, pavadintą „Tucker“, kurio puikiai veikiančių modelių galima surasti net mūsų laikais.
 
Filmas nuostabus, nes pasakoja tikrą istoriją, kaip žmogus, besivaikydamas savo vaikystės svajonę, perėjo ugnį ir ledą, žarijas ir vinis, kad ją įgyvendintų. P.Tuckeris buvo žmogus, kuriuo sunku nesižavėti. Jis pats kūrė savo sėkmę – išliko optimistu ir šypsojosi net sunkiausiose situacijose, visada rasdavo išeitį net ten, kur kiti būtų pasidavę. Argi toks ryžtas gali neįkvėpti?
 
IMDb: 6.9/10
 
1 vieta. „The Aviator“ (2004):
 
Kol vieni žmonės svajoja apie ateitį, kiti ją sukuria. Toks ateities kūrėjas buvo aviatorius, režisierius ir verslininkas Howardas Hughesas, apie kurio sudėtingą ir žaižaruojantį gyvenimą mums pasakoja Martino Scorsese filmas „The Aviator“.
 
H.Hughesas buvo neįtikėtinai ambicinga, drąsi ir įkvepianti asmenybė, o verslas beigi galimybė gyventi jam labiau priminė muziką ar šokį, nei to meto versle tvyrojusią solidžią rimtį. Svarbiausius sprendimus jis priiminėjo lengvai lyg grodamas, dažnai ryždavosi įgyvendinti idėjas, kurios kitiems atrodė pasmerktos nesėkmėms, ir neklausė niekieno patarimų, bet tai nesutrukdė jam tapti vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Sėkmė versle neatsirado be asmeninių sunkumų – aviatorių kankino psichinė liga, komplikuoti santykiai su garsiomis moterimis, teismo posėdžiai.
 
M.Scorsese atliko tokį nepriekaištingą darbą atskleisdamas daugialypį H.Hugheso charakterį ir svarbiausius jo gyvenimo įvykius, kad apie tai neverta net kalbėti – geriau žiūrėti. Šį filmą jau mačiau bent tris kartus, bet vis tiek nuolatos jį įsijungiu ir pakartotinai vėpsau į tam tikras nuostabias H.Hugheso gyvenimo atkarpas.
 
IMDb: 7.5/10
 
Irgi verti dėmesio:
 
1. It‘s a Wonderful Life (Man tai vienas gražiausių filmų apskritai, į geriausiųjų penketuką neįtrauktas tik todėl, kad iš esmės įkvepia gyvenimui, o ne verslui. Nors...)
2. The Pursuit of Happyness
3. Pirates of Silicon Valley (Steve'o Jobso ir Bilo Gateso istorija. Jei būčiau sudaręs ne TOP5, o TOP6, tai šis filmas turbūt būtų šeštoje vietoje.)
4. Boiler Room
5. Jerry Maguire
6. Network
7. The Bucket List
8. Peaceful Warrior (Filmas, visiškai nesusijęs su verslu, bet pasakojantis apie gražų tikslo siekimo pavyzdį.)
9. Wall Street: Money Never Sleeps (pasiūlė mantinis)
10. E-Dreams (pasiūlė 1arunas)
11. Startup.com (pasiūlė 1arunas)
12. Glengarry Glen Ross (pasiūlė FV120)
 
Šaltinis: http://aleksandravicius.lt/5-filmai-ikvepsiantys-jaunus-verslininkus/

Didiems darbams gyvybiškai svarbus įkvėpimas. Kai tie darbai žemiški, neverta sėdėti ir jo laukti, galima įkvėpimą pačiam vaikytis bet kur ir bet kada, tapti jo medžiotoju, o ne nuolankiu tarnu. Tai ypač svarbu pradedantiems verslininkams, kurių jaunos idėjos yra labiau pažeidžiamos. Kartais šis įkvėpimas gali veikti kaip postūmis, kartais praplėsti akiratį labiau nei lėtai kaupiama patirtis ar mokslai. Dėl to ir užgimsta šis mano įrašas – juk kai kurie geri filmai įkvepia. Vieni gali įkvėpti gyvenimui, kiti – veiklai.
 
Prieš porą mėnesių mane apsėdo filmų apie verslą žiūrėjimo manija. Nuolat taip nutinka – kartais savaitėmis žiūriu vien siaubo filmus ar, pavyzdžiui, senovinį kiną. Atrodo, kad greitai sudorojau viską, kas plačiajame verslo tematikos vaidybiniame kine buvo verta dėmesio. Sudariau sąrašą filmų, kurie, mano galva, jaunam verslininkui yra ypač vertingi – jie įkvepia, atskleidžia, skatina, įtraukia ir motyvuoja.
 
5 vieta. Wall Street (1987):
 
Šio filmo siužetas, sakysime, tradicinis: sėkmės ištroškęs jaunuolis patyrusio finansininko yra įtraukiamas į ne visai švarius žaidimus. Tokių filmų tradiciją „Wall Street“ kuria, o ne ja seka; tai niekada nemirsianti kino apie verslą klasika.
 
Gobšumas čia išgyvena savo karališkus laikus. Volstrito ryklys Gordonas Gekko, paklaustas, kiek pinigų jam reikia, nė nežino, ką atsakyti. Kuo daugiau. Kuo greičiau. Nesvarbu, kokia kaina. Ir vis dėlto savo kainą jis sumoka, o mes stebime, kas nutinka gobšuoliams ir tiems, kurie siekia praturtėti lengvai, greitai ir bet kokia kaina.
 
IMDb: 7.3/10
 
4 vieta. The Social Network (2010):
 
Filmas apie vieną žymiausių mūsų laikų verslininkų Marką Zuckerbergą, nors ir sulaukęs milžiniško populiarumo, dažnai yra pavadinamas pervertintu. Man taip nepasirodė, nes su malonumu žiūrėjau jį dukart. Abiem sykiais jaučiausi įkvėptas to, kaip vieno mažo žmogaus talentas, valia, ryžtas ir įdėtas darbas gali sukurti kažką monumentalaus.
 
Aišku, sunku ilgai gerėtis M.Zuckerbergu, nes jis ir čia balansuoja tarp visiško bjaurybės ir to Marko, kuriuo šiandien žavimasi. Bet juk tai puiku, tai tik iškelia filmą aukščiau kitų sėkmės istorijų, suteikia jai netikėtumo ir papildomų verčių. Nebekyla abejonių, kad „Facebook“ įkūrėjas yra įkvepianti figūra, o filmas „The Social Network“ tai perteikia tobulai.
 
IMDb: 8.0/10
 
3 vieta. Citizen Kane (1941):
 
Antrojo pasaulinio karo metu sukurtas Orsono Welles‘o šedevras daugelio kritikų yra laikomas geriausiu visų laikų filmu. Dar įspūdingesniu jį daro tai, kad „Citizen Kane“ buvo sukurtas jauno režisieriaus (vos 25 metų), kuris, be kita ko, pats suvaidino ir pagrindinį vaidmenį.
 
Filme pasakojama žiniasklaidos verslo magnato sėkmės ir nesėkmės istorija. Šį genialų kino kūrinį verslininkui siūlau pamatyti ne tik todėl, kad Kane‘o sėkmės istorija yra įkvepianti, bet ir dėl to, kad šio personažo gyvenimas primena paprastą, bet dažnai užmirštamą tiesą: jeigu išvystytas verslas ir susikrauti turtai yra didžiausi tavo gyvenimo pasiekimai, tai artėjant pabaigai suprasi, kad š**as vis dėlto, o ne gyvenimas, tai buvo.
 
P.S. Kalbama, kad šio filmo herojus turėjo prototipą realybėje – Williamą R. Hearstą.
 
IMDb: 8.6/10
 
2 vieta. „Tucker: The Man and His Dream“ (1986):
 
Pagrindinis šio filmo veikėjas Prestonas Tuckeris, priešingai nei Orsono Welles‘o sukurtas Kane‘as, iš tiesų gyveno. Ir 1948 metais sukūrė automobilį, pavadintą „Tucker“, kurio puikiai veikiančių modelių galima surasti net mūsų laikais.
 
Filmas nuostabus, nes pasakoja tikrą istoriją, kaip žmogus, besivaikydamas savo vaikystės svajonę, perėjo ugnį ir ledą, žarijas ir vinis, kad ją įgyvendintų. P.Tuckeris buvo žmogus, kuriuo sunku nesižavėti. Jis pats kūrė savo sėkmę – išliko optimistu ir šypsojosi net sunkiausiose situacijose, visada rasdavo išeitį net ten, kur kiti būtų pasidavę. Argi toks ryžtas gali neįkvėpti?
 
IMDb: 6.9/10
 
1 vieta. „The Aviator“ (2004):
 
Kol vieni žmonės svajoja apie ateitį, kiti ją sukuria. Toks ateities kūrėjas buvo aviatorius, režisierius ir verslininkas Howardas Hughesas, apie kurio sudėtingą ir žaižaruojantį gyvenimą mums pasakoja Martino Scorsese filmas „The Aviator“.
 
H.Hughesas buvo neįtikėtinai ambicinga, drąsi ir įkvepianti asmenybė, o verslas beigi galimybė gyventi jam labiau priminė muziką ar šokį, nei to meto versle tvyrojusią solidžią rimtį. Svarbiausius sprendimus jis priiminėjo lengvai lyg grodamas, dažnai ryždavosi įgyvendinti idėjas, kurios kitiems atrodė pasmerktos nesėkmėms, ir neklausė niekieno patarimų, bet tai nesutrukdė jam tapti vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Sėkmė versle neatsirado be asmeninių sunkumų – aviatorių kankino psichinė liga, komplikuoti santykiai su garsiomis moterimis, teismo posėdžiai.
 
M.Scorsese atliko tokį nepriekaištingą darbą atskleisdamas daugialypį H.Hugheso charakterį ir svarbiausius jo gyvenimo įvykius, kad apie tai neverta net kalbėti – geriau žiūrėti. Šį filmą jau mačiau bent tris kartus, bet vis tiek nuolatos jį įsijungiu ir pakartotinai vėpsau į tam tikras nuostabias H.Hugheso gyvenimo atkarpas.
 
IMDb: 7.5/10
 
Irgi verti dėmesio:
 
1. It‘s a Wonderful Life (Man tai vienas gražiausių filmų apskritai, į geriausiųjų penketuką neįtrauktas tik todėl, kad iš esmės įkvepia gyvenimui, o ne verslui. Nors...)
2. The Pursuit of Happyness
3. Pirates of Silicon Valley (Steve'o Jobso ir Bilo Gateso istorija. Jei būčiau sudaręs ne TOP5, o TOP6, tai šis filmas turbūt būtų šeštoje vietoje.)
4. Boiler Room
5. Jerry Maguire
6. Network
7. The Bucket List
8. Peaceful Warrior (Filmas, visiškai nesusijęs su verslu, bet pasakojantis apie gražų tikslo siekimo pavyzdį.)
9. Wall Street: Money Never Sleeps (pasiūlė mantinis)
10. E-Dreams (pasiūlė 1arunas)
11. Startup.com (pasiūlė 1arunas)
12. Glengarry Glen Ross (pasiūlė FV120)
 
Šaltinis: http://aleksandravicius.lt/5-filmai-ikvepsiantys-jaunus-verslininkus/

Didiems darbams gyvybiškai svarbus įkvėpimas. Kai tie darbai žemiški, neverta sėdėti ir jo laukti, galima įkvėpimą pačiam vaikytis bet kur ir bet kada, tapti jo medžiotoju, o ne nuolankiu tarnu. Tai ypač svarbu pradedantiems verslininkams, kurių jaunos idėjos yra labiau pažeidžiamos. Kartais šis įkvėpimas gali veikti kaip postūmis, kartais praplėsti akiratį labiau nei lėtai kaupiama patirtis ar mokslai. Dėl to ir užgimsta šis mano įrašas – juk kai kurie geri filmai įkvepia. Vieni gali įkvėpti gyvenimui, kiti – veiklai.
 
Prieš porą mėnesių mane apsėdo filmų apie verslą žiūrėjimo manija. Nuolat taip nutinka – kartais savaitėmis žiūriu vien siaubo filmus ar, pavyzdžiui, senovinį kiną. Atrodo, kad greitai sudorojau viską, kas plačiajame verslo tematikos vaidybiniame kine buvo verta dėmesio. Sudariau sąrašą filmų, kurie, mano galva, jaunam verslininkui yra ypač vertingi – jie įkvepia, atskleidžia, skatina, įtraukia ir motyvuoja.
 
5 vieta. Wall Street (1987):
 
Šio filmo siužetas, sakysime, tradicinis: sėkmės ištroškęs jaunuolis patyrusio finansininko yra įtraukiamas į ne visai švarius žaidimus. Tokių filmų tradiciją „Wall Street“ kuria, o ne ja seka; tai niekada nemirsianti kino apie verslą klasika.
 
Gobšumas čia išgyvena savo karališkus laikus. Volstrito ryklys Gordonas Gekko, paklaustas, kiek pinigų jam reikia, nė nežino, ką atsakyti. Kuo daugiau. Kuo greičiau. Nesvarbu, kokia kaina. Ir vis dėlto savo kainą jis sumoka, o mes stebime, kas nutinka gobšuoliams ir tiems, kurie siekia praturtėti lengvai, greitai ir bet kokia kaina.
 
IMDb: 7.3/10
 
4 vieta. The Social Network (2010):
 
Filmas apie vieną žymiausių mūsų laikų verslininkų Marką Zuckerbergą, nors ir sulaukęs milžiniško populiarumo, dažnai yra pavadinamas pervertintu. Man taip nepasirodė, nes su malonumu žiūrėjau jį dukart. Abiem sykiais jaučiausi įkvėptas to, kaip vieno mažo žmogaus talentas, valia, ryžtas ir įdėtas darbas gali sukurti kažką monumentalaus.
 
Aišku, sunku ilgai gerėtis M.Zuckerbergu, nes jis ir čia balansuoja tarp visiško bjaurybės ir to Marko, kuriuo šiandien žavimasi. Bet juk tai puiku, tai tik iškelia filmą aukščiau kitų sėkmės istorijų, suteikia jai netikėtumo ir papildomų verčių. Nebekyla abejonių, kad „Facebook“ įkūrėjas yra įkvepianti figūra, o filmas „The Social Network“ tai perteikia tobulai.
 
IMDb: 8.0/10
 
3 vieta. Citizen Kane (1941):
 
Antrojo pasaulinio karo metu sukurtas Orsono Welles‘o šedevras daugelio kritikų yra laikomas geriausiu visų laikų filmu. Dar įspūdingesniu jį daro tai, kad „Citizen Kane“ buvo sukurtas jauno režisieriaus (vos 25 metų), kuris, be kita ko, pats suvaidino ir pagrindinį vaidmenį.
 
Filme pasakojama žiniasklaidos verslo magnato sėkmės ir nesėkmės istorija. Šį genialų kino kūrinį verslininkui siūlau pamatyti ne tik todėl, kad Kane‘o sėkmės istorija yra įkvepianti, bet ir dėl to, kad šio personažo gyvenimas primena paprastą, bet dažnai užmirštamą tiesą: jeigu išvystytas verslas ir susikrauti turtai yra didžiausi tavo gyvenimo pasiekimai, tai artėjant pabaigai suprasi, kad š**as vis dėlto, o ne gyvenimas, tai buvo.
 
P.S. Kalbama, kad šio filmo herojus turėjo prototipą realybėje – Williamą R. Hearstą.
 
IMDb: 8.6/10
 
2 vieta. „Tucker: The Man and His Dream“ (1986):
 
Pagrindinis šio filmo veikėjas Prestonas Tuckeris, priešingai nei Orsono Welles‘o sukurtas Kane‘as, iš tiesų gyveno. Ir 1948 metais sukūrė automobilį, pavadintą „Tucker“, kurio puikiai veikiančių modelių galima surasti net mūsų laikais.
 
Filmas nuostabus, nes pasakoja tikrą istoriją, kaip žmogus, besivaikydamas savo vaikystės svajonę, perėjo ugnį ir ledą, žarijas ir vinis, kad ją įgyvendintų. P.Tuckeris buvo žmogus, kuriuo sunku nesižavėti. Jis pats kūrė savo sėkmę – išliko optimistu ir šypsojosi net sunkiausiose situacijose, visada rasdavo išeitį net ten, kur kiti būtų pasidavę. Argi toks ryžtas gali neįkvėpti?
 
IMDb: 6.9/10
 
1 vieta. „The Aviator“ (2004):
 
Kol vieni žmonės svajoja apie ateitį, kiti ją sukuria. Toks ateities kūrėjas buvo aviatorius, režisierius ir verslininkas Howardas Hughesas, apie kurio sudėtingą ir žaižaruojantį gyvenimą mums pasakoja Martino Scorsese filmas „The Aviator“.
 
H.Hughesas buvo neįtikėtinai ambicinga, drąsi ir įkvepianti asmenybė, o verslas beigi galimybė gyventi jam labiau priminė muziką ar šokį, nei to meto versle tvyrojusią solidžią rimtį. Svarbiausius sprendimus jis priiminėjo lengvai lyg grodamas, dažnai ryždavosi įgyvendinti idėjas, kurios kitiems atrodė pasmerktos nesėkmėms, ir neklausė niekieno patarimų, bet tai nesutrukdė jam tapti vienu turtingiausių pasaulio žmonių. Sėkmė versle neatsirado be asmeninių sunkumų – aviatorių kankino psichinė liga, komplikuoti santykiai su garsiomis moterimis, teismo posėdžiai.
 
M.Scorsese atliko tokį nepriekaištingą darbą atskleisdamas daugialypį H.Hugheso charakterį ir svarbiausius jo gyvenimo įvykius, kad apie tai neverta net kalbėti – geriau žiūrėti. Šį filmą jau mačiau bent tris kartus, bet vis tiek nuolatos jį įsijungiu ir pakartotinai vėpsau į tam tikras nuostabias H.Hugheso gyvenimo atkarpas.
 
IMDb: 7.5/10
 
Irgi verti dėmesio:
 
1. It‘s a Wonderful Life (Man tai vienas gražiausių filmų apskritai, į geriausiųjų penketuką neįtrauktas tik todėl, kad iš esmės įkvepia gyvenimui, o ne verslui. Nors...)
2. The Pursuit of Happyness
3. Pirates of Silicon Valley (Steve'o Jobso ir Bilo Gateso istorija. Jei būčiau sudaręs ne TOP5, o TOP6, tai šis filmas turbūt būtų šeštoje vietoje.)
4. Boiler Room
5. Jerry Maguire
6. Network
7. The Bucket List
8. Peaceful Warrior (Filmas, visiškai nesusijęs su verslu, bet pasakojantis apie gražų tikslo siekimo pavyzdį.)
9. Wall Street: Money Never Sleeps (pasiūlė mantinis)
10. E-Dreams (pasiūlė 1arunas)
11. Startup.com (pasiūlė 1arunas)
12. Glengarry Glen Ross (pasiūlė FV120)
 
Šaltinis: http://aleksandravicius.lt/5-filmai-ikvepsiantys-jaunus-verslininkus/