Mantas

Turime ne vieną didmenininką, talpinantį ir 100, ir 200 naudotojų. Jokių problemų, subalansuoti CPU/Inode/disko vietos limitai leidžia suvaldyti situaciją ir užtikrinti kokybišką paslaugą.

Sveiki, labai sveikintina iniciatyva. Bet norėjau pasiteirauti: iš ko bus gaunamas pelnas?

Pasirodė Dragdis jau ale pilnu pajėgumu, bet man tai ten bugų karalystė. Gal ir naudingas dalykas, bet jau nafik prasikeikiau, nes nelabai jis ten ir veikia.

Tie patys serveriai.lt duoda 25LT + PVM

Sudomino pati idėja, nuėjau į Vilnius Racing facebook puslapį, netgi į komentarus rusiškai atsakinėja adminas facebooke, tikrai, kad Vilnius racing... :lol:

kagi kagi dragdis uzluzo :D tai kokia cia nauda dabar is tu online bookmarku, jei ju pasiekti negali xaxa :D
 
http://oi44.tinypic.com/wmb1bc.jpg

Manau, jog uzdarbis.lt labai patobulėjo, esu su šiuo forumu jau beveik 7 metus, tad mačiau kaip keitėsi žmonės, jų veikla. Labai smagu matyti 10 metų gimtadienį ir tai, koks šis forumas yra svarbus Lietuvos internautams.
 
"Bet, tačiau" galvoju, jog laikas permainoms :rolleyes: nes forumas jau nebėra vien tik apie "uždarbį internete"

Manau, jog uzdarbis.lt labai patobulėjo, esu su šiuo forumu jau beveik 7 metus, tad mačiau kaip keitėsi žmonės, jų veikla. Labai smagu matyti 10 metų gimtadienį ir tai, koks šis forumas yra svarbus Lietuvos internautams.
 
"Bet, tačiau" galvoju, jog laikas permainoms :rolleyes: nes forumas jau nebėra vien tik apie "uždarbį internete"

Ką norėčiau matyti, t.y. kaip norėčiau, kad atrodytų ateityje mūsų politinė sistema:
1. Tik vienmandačius rinkimus - rinkti ne partijas, o konkrečius seimo narius, kad nebūtų partijų viduje leidžiama rankiotis sėdimąsias, kurios užims "laimėtas kėdes".
2. Gerokai mažesnis seimo narių skaičius. Kai mūsų piliečių nuo 1991 metų gerokai sumažėjo, manau, pats laikas ir sumažinti "atstovų" skaičių. Kad ir iki 89, kažin ar ir tiek realiai reiktų. Mažiau beprasmiškai kėdes trinančių būtų, mažiau surytų biudžeto lėšų.
3. Drausti bet kokias finansines paramas partijoms iš verslo subjektų, lobistų ir pan. gyvių. Tegul išmoksta gyventi iš gyventojų 2% ir tegul finansuoja savo veiklą pačios, kad vėliau nereiktų atidirbinėti kažkieno primestus interesus.
4. Nebesuteikinėti seimo nariams teisinės neliečiamybės, nebe laukinio kapitalizmo epochoj gyvenam, kad ji būtų realiai reikalinga. Teisinių nihilistų ir taip pas mus daug, tokiems reikia kirsti kelią.
5. Reikia funkcionalios elektroninių balsavimų sistemos, čia ir dabar, ne už milijardus ir gal po 5 metų. Daug tokių projektų iki galo niekad neišvystomi, jei išvystomi, tampa beverčiu skaitmeniniu visiškai netinkamu mėšlu. O mums tas mėšlas vis tiek kainuoja riebiai. Pageidautina, kad sistema būtų atviro kodo.
Dar už seimo ribų:
6. Tiesioginiai mero rinkimai savivaldybėse. Dabar tik vaidinam demokratiją vietinės valdžios lygmenyje, čia jau pernelyg uždelstas dalykas ir dėl juokingo nesusikalbėjimo ir beprasmio filosofavimo (t.y. bet juk meras yra vykdomoji valdžia, kaip čia dabar gyventojai rinks??).
7. Perėjimas prie atviro kodo sistemų valstybinėse įstaigose. Maištaujantys, nenorintys mokintis siunčiami namo - yra nemažai jaunų žmonių, norinčių ir galinčių dirbti valstybės tarnautojais. Mikisoftas irgi tegul eina į kitas valstybes, mums jis nėra būtinas ir valgo per daug.
8. Mažinti barjerus norintiems dirbti valstybės tarnyboje, o ne apkarstyti debiliškai pseudoIQ testais, pseudo konkursais, labiau skatinti principą "learning as you go", o ne įstatymų ir kt. teisės aktų kalimą mintinai (atrodo, kad dirbant jie ims ir išgaruos kažkur nuo popieriaus ir lrs.lt tinklapio).
 
Žodžiu, čia kas paskubomis kilo mintyse.

Liberalų sąjūdį :)

Nesinervuok - jis visada toks :)

Kai man reikes patarimo kaip vystyt savo versla kreipsiuosi pas tave, dabar tema cia visai kitokia. Eik kur nors kitur parasinet, nieko protingo per kelis savo postus nepasakei

Jei neturi ka parasyt is vis geriau nerasyk

Nerinksiu nieko, nes pirmas etapas parodė kad nugalės Mykolas, tai manau, kad pilnai užtenka vieno, daugiausiai dviejų etapų, o čia matau ruošiatės 3 bereikalingiem etapam.

Realiai tai jokia čia naujiena, kaip anksčiau chatuose tuos kačiukus galėjai dėlioti, taip dabar tik kitokius paveiksliukus... O manau ant postų tikrai nesulauksime mygtuko "nepatinka".

Rytoj, gruodžio 17 d., Ilja Laursas kartu su verslo partneriu pristatys Lietuvoje atidaromą rizikos kapitalo fondą, investuosiantį į pradedančiąsias įmones.
 
Bene garsiausias Lietuvos verslininkas teigia pagaliau atskleisiantis su kuo ir į kokias įmones investuos bei kokių tikslų sieks. Žinia, kad p. Laursas yra investavęs į 4 bendroves Lietuvoje. Tačiau žinomi tik dviejų pavadinimai – „Cheap Data Communications“ ir „Dalinuosi.lt“. Likusių kortų verslininkas dar neatskleidė.
 
Apie p. Laurso norus tapti verslo angelu ir planus Lietuvoje steigti rizikos kapitalo investicijų fondą „Verslo žinios“ rašė dar lapkritį. Tąkart „GetJar“ įkūrėjas sakė:
 
„Pastaruoju metu apskritai daug galvoju apie investavimą, nes „GetJare“ jau liko tik rutina, nuobodžioji operacinė veiklos dalis – dėliojami kelerių metų ateities priekį, tad belieka tik prižiūrėti, kad viskas veiktų. Todėl pusę savo laiko dabar praleidžiu biure JAV, o likusią dalį – Lietuvoje, bendraudamas su startuoliais. Paragavęs investavimo, svarstau apie galimybes daryti tai rimčiau ir su didesniais ištekliais. Galvoju apie kažką panašaus į investicijų fondą. Aktyviai šį projektą vykdyti pradėsiu 2014 m. pradžioje“, – teigia p. Laursas.
 
Jis taip pat žadėjo atskleisti daugiau informacijos apie dvi naujai nusižiūrėtas bendroves.
 
„Po kelių savaičių paskelbsime apie naują investiciją. Kol nepasirašyti dokumentai, daug kalbėti apie tai negaliu. Atskleisiu tik tai, kad viena iš kompanijų, į kurią dedu labai daug vilčių, yra susijusi su 3D spausdinimo rinka. Nuoširdžiai tikiu, kad ši technologija pakeis mūsų visų gyvenimus“, – kalbėjo verslininkas.
 
Plačiau: http://vz.lt/article/2013/12/16/laursas-steigia-rizikos-kapitalo-fonda#ixzz2neJAG5NX
 
 
 
 

Ateivis buvo pasirinktas kaip reklaminis veidas - reikėjo kažko ryškaus ir traukiančio akį.
Buvo vykdoma reklaminė kampanija "Skanių picų invazija", pagaminti du ateivių kostiumai.
Tie ateiviai vaikščiodavo po miestą, dalindavo skrajutes ir panašiai.
Šie ryškiai žali ateiviai sulaukdavo didžiulio dėmesio, tai taip ir "prilipo" bei liko mūsų simboliu.
Na o tau labai ačiū už pastabą.
Per tris metus pirmąkart išgirdau, kad ateivis kažkam sukelia neigiamas emocijas, bet gali būti, kad tokių žmonių yra ir daugiau, tad, manau, reikės pasidaryti kokią apklausėlę.
Ačiū, jei turi dar kokių pastabų, visada laukiu PM, nes čia tema kiek ne apie tai.

Taip, nes tikras verslininkas turi dirbti ne 100%, o 120%.

http://i.imgur.com/iNjqybT.png

http://i.imgur.com/iNjqybT.png

Kol tu pasiimsi tai man atrodo ir s7 dar išeis. :) Neturėjus atitinkamo telefono, aš nuo patarinėjimo išvis susilaikyčiau, tuo labiau, kad nesenai tavo tema buvo "ka rinktis" ;) Nes poto prasideda: s4 lagina, iph 5s prastai fotkina, htc prastas softas ir panašūs perliukai 
http://cdn.themetapicture.com/media/funny-old-cell-phone-big-camera.jpgNo offence :)

Aš netyčia pamačiau šitą temą ir pasibaisėjau tokiais atsakymais, netgi prisijungiau, kad parašyti... Žmonės, ar Jūsų smegenys nors kiek veikia? Ir jūs tikitės kažkokį verslą kurti, uždirbti, gerai gyventi, nuveikti kažką turinčio vertę?!
 
tiems, kas čia rašo, kad parduotos žemės niekas neišves, siūlyčiau parduoti savo namus - jų taip pat niekas neišveš. Tik jūs ten nebegyvensit, gal dar pabūsit laikinais įnamiais. Paskui tik pastumdėlių vaidmuo. Aš jums verslo terminais paaiškinsiu, jeigu jums tokie akivaizdūs dalykai "nedaeina". Jeigu nebus referendumo ir valdžia įteisins Lietuvos žemės pardavimą, tai reiškia Lietuvos piliečių išskirtinių teisių į Lietuvos teritorijos nuosavybę praradimą. Čia panašiai kaip versle prarasti patentą, ar kažkokias kitas išskirtines teises. Valstybę galima laikyti savotiška akcine bendrove, kurios akcininkai - piliečiai. Lietuvos žemė dabar mažomis rinkos kainomis kainuoja maždaug 50-100 mlrd. Lt. Kaina yra mažesnė, negu Vakarų valstybėse mažiausiai 5 kartus, jeigu ne 10 kartų. Be to, šis turtas sukuria vertę, tarkim per 10 metų normaliai dirbant žemė atsipirktų. Maža to, jis nenuvertėja, neturi jokių amortizacinių atskaitymų. Taigi, iš tikrųjų visa tai pinigais galima įvertint 0,5 trln. Lt ar netgi daugiau... Lietuvos Respublikos pilietybė užtikrina, kad šis turtas bus naudojams tik išskirtinai mūsų, Lietuvos piliečių, bendruomenėje. Dabar teisės bus atimtos ir padarytos viso pasaulio žmonių. Be jokių saugiklių bus parduodama ES, NATO, EBPO (priklauso pusė pasaulio valstybių) ir bet kuriam ne Lietuvos piliečiui, turinčiam nuolatinę gyvenimo vietą Lietuvoj (galima gaut pažymą už 7 tūkst Lt bet kam). Taigi, priklausys visiems žmonėms. Mums, kaip piliečių bendruomenei tai reiškia ~0,5 trln. Lt bendro turto praradimą. Čia panašiai, kaip AB būtų panaikintos akcijos ir turtą galėtų iš varžytinių supirkti kas nori. Jei mums pavyktų išsaugoti savo teises referendumo būdu, tai kiekvienas parašas būtų virš Milijono Lt vertės (skaičiuot mokat?). Jeigu jūs manot, kad keli tūkst. Lt gauti už parduotą užsieniečiams žemę yra pakankamas užmokestis atsisakyt savo valstybės užtikrinamų išskirtinių teisių į savo Tėvynę, kurios lai būna net pinigais įvertinamos milijonais, tai aš esu nusivylęs jūsų protiniais sugebėjimais, ponai. :(
 
Čia ekonominiai skaičiavimai yra netgi pačioj paskutinėj vietoj. IŠ esmės mes netenkam savo Valstybės. Lietuvos valstybei žemė yra paskutinis turtas, kuris mums visiems priklauso išskirtinėmis teisėmis. Visa kita jau parduodama užsieniečiams, kurie daugelį sričių "įsisavino" ir tai yra nebe Lietuvos turtas. Jei mes netenkame paskutinio savo turto, tada Lietuvos piliečiams niekas nebepriklauso. Pasaulio piliečiai gali lygiai tokiom pačiom teisėm pirkt-parduot Lietuvoje viską. Kas atsitinka su bendrove, kai jai jau niekas nepriklauso išskirtinėmis teisėmis? Tokia bendrovė nebeturi prasmės, ji uždaroma. Valstybės po šio veiksmo faktiškai galutinai nebelieka. Nebėra prasmės turėti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pavyzdžiui, būdamas lenku Lietuvoj, aš galėčiau imt Lenkijos pilietybę, nes koks man skirtumas? Žemę, kaip ir bet ką kita aš galėsiu pirkt lygiai tokiom pat teisėm, kaip LR piliečiai. T.y. Lietuvos pilietybė man naudos nebeduoda. Vienintelis, kas liks, tai Lietuvos valdžia, kuri dar bus iškirtinai Lietuvos sumautas turtas. Tačiau, šitas "turtas" mums pridarė tiek skolų ir privedė tautą prie išnykimo ribos per rekordiškai trumpą laiką. Kartais pagalvoji, kad emigraciją skatino specialiai. Juk su tokiu absurdišku argumentu "žemė dirvonuoja" dabar lengviau Lietuvą parduot visiškai ir lengvai pasipelnyt. Taigi, valstybė užsidaro. Aš pats verslininkas, bet man pinigai šitoj vietoj mažiausiai rūpi. Jūs pagalvokit, ta bendrovė "Lietuvos valstybė" buvo kurta TŪKSTANČIUS metų. Mūs pagimdžiusios kartų kartos dirbo ir kovojo, kad mes turėtume šį turtą. Išskirtines savo teises. IR man sunku pasidaro, kai pagalvoju, kad mano sūnūs eis prašyti darbo pas užsieniečius, kurie čia valdys viską. Duos kelis juanius, ar dolerius, eurus ir turės dirbt. Jeigu ne - atsiveš pigesnių užsieniečių (indai, kinai), juk laisvo žmonių judėjimo niekas neribos. Kur dėtis mano vaikams? Eiti dirbti samdiniais? Vietoj to, kad turėtų žymiai geresnes sąlygas ir patys sau susikurtų sąlygas. KĄ, mes nieko neverti? Arba grįš lietuviai emigrantai iš užsienio su uždirbtais pinigais. O čia jau viskas parduota, kainos ne tik, kad kosminės, bet išvis užsienio didžiosios korporacijos niekad neparduos, per daug gera žemė... Jiem paprasčiausiai pasakys: "važiuok į Bangladešą, ten dar liko, o čia mūsų". Štai toks verslas ir "globali rinka". Tarp kitko, ar jums teko skaityti apie tikrąjį žodžio "GENOCIDAS" apibrėžimą? Pasidomėkit, pravers. Jei nenorite net normaliai skaičiuoti, tai kas čia yra tikrieji "runkeliai"?
Aišku, galima visaip pasirinkti, tačiau ar tikrai verta naikinti bendrus mūsų namus ir mūsų vienintelį tikrą turtą? Parduoti VISKĄ?> Gerai pagalvokit, ponai...

Šita kelionė žiūriu vis populiarėja tarp lietuvių, o aš vienas iš tų, turėjęs malonumą šią vasarą truputį pasivaikščiot:) Truputį pareklamuosiu, nes juo daugiau praeis, juo smagiau.
 
 
Spalio penktą sėdėjau ant viduramžiais laikyto pasaulio krašto – Fisterros. Žmonės tikėjo, jog tai yra viso pasaulio pabaiga ir už vandenyno toliau, jau visiškai nieko nebėra. Sėdėdamas gryždavau mintimis į kelionę, aplankytus miestus, miestelius, sutiktus žmones, nuovargį, besitęsiantį kelias savaites, ir supratau, kad tai pati įdomiausia kelionė, kurią patyriau. Camino de Santiago – kelias besitęsiantis per Ispaniją, kuriuo piligrimai vaikščioja jau per 1000 metų. Pagrindinis tikslas – Santiago de Compostella miestas, kuriame, pasak istorijos, yra Šv.Jokūbo palaikai. Apie kelią sunku papasakoti, nes kiekvieno potyriai yra visiškai skirtingi. Kaip ir priežastys kodėl žmonės jį eina. Pavyzdžiui, vokietės, norinčios įrodyti sau, kad sugebės pereiti kelią, ispanė, turinti 10 dienų atostogas ir norinti tiesiog aktyviai praleisti laiką, Italas, bėgantis nuo streso savo gyvenime, amerikietė, dekojanti dievui už sėkmingai susiklosčiusį gyvenimą ar škotas, stengiantis pabėgti nuo chroniško nuovargio ir depresijos. Sutikome ir veikėją, palikusį šeimą, darbą ir gyvenimą, ir išėjusį paskui Jėzų. Taigi priežastys labai jau skirtingos, bet tuo pačiu ir vienodos, nes daugybė žmonių bėga nuo rutinos ir ryžtasi kažkam naujo. Asmeniškai sutiktas vyriausias žmogus – tai 70-metis danas, tačiau girdėjau, jog buvo ir vyresnių. Taip pat, teko matyti žmones einančius su visa šeima.
Apie camino išgirdau studijuodamas ketvirtame kurse. Tiesa, tada tiesiog buvo mintis, jog būtų smagu pabandyti, bet nieko daugiau. Praslinkus metams po studijų, susisiekėme su draugu, buvusiu grupioku/kambarioku ir planas gavos daugiau mažiau spontaniškas - ,,nu varom? Varom‘‘. Aš pats asmeniškai, ilgą laiką negalėjau įvardinti tikslių priežasčių, tikriausiai ir dabar negalėčiau. Prie to, jog norėta pamatyti šiaurinės Ispanijos gamtą, pakeliauti, susipažinti, ir suprasti kodėl žmonės iš viso pasaulio veržiasi į kelią, tikriausiai ir buvo noras įrodyti kažką sau. Gyvenime man trūkdavo kantrybės, o šis kelias buvo proga jos šiek tiek įgauti.
Taigi, praėjus metams po studijų, ir tebeieškant aiškaus gyvenimo plano, rugpjūčio antroje pusėje, turėdami bilietus į Prancūziją(iš ten prasidėjo mūsų maršrutas), padėjome pirmą žingsnį Santiago link. Pajudėjome iš Saint Jean Pjed de Port miestelio Prancūzijos/Ispanijos pasienyje, bei kuriame gavome savo piligrimo pasą, ir turėjome tikslą pasiekti Santiago de Compostella( 800 km), bei-minėtą pasaulio kraštą Fisterra(100km), bei dar vieną piligrimų tikslą – Muxia(30km).Taigi planas buvo suvaikščioti 930 km.Prisipažinsiu, pirmosios dvi savaitės buvo sudėtingos, dažnokai būdavo akimirkų, kai galvojau tik kaip pasiekti nakvynės tašką. Beje, nakvynės taškai – tai vadinamosios Albergės. Tai specialūs piligrimų nakvynės namai, į kuriuos būsi priimtas tik pateikęs įrodymą, jog esi piligrimas ir eini Camino, tai yra, parodęs savo piligrimo pasą. Čia, gavęs štampą gauni nakvynę, dušą, ir jeigu pasiseka, turi virtuvę, pasigaminti vakarinę. Nakvynės kaina varijavo nuo 5 iki 10 eurų. Tačiau kelyje galėjai rasti donativo albergių, kurios veikė aukojimo principu. Tai yra, atėjęs, gauni nakvynę, dušą, bei dažniausiai vakarinę, kurią gamini kartu su kitais piligrimais. Kitą rytą, prieš išeidamas tolyn, paaukoji nenustatytą sumą – eurą, du, tris ar daugiau. Iš šių pinigų, šeimininkai kitą dieną ruošia vakarinę kitos dienos piligrimams. Šios vietos man labiausiai įstrigo, kadangi jose atmosfera buvo super jauki, ir jausdavais tarsi namie, pajusdavai, kad šeimininkai stengiasi dėl kiekvieno piligrimo nuoširdžiai ir dedikavę savo gyvenimus, kad tik tau būtų kuo patogiau. Pavyzdžiui, radome tokią Albergę jau antrąją žygio dieną, kai vakare, pavargę pasiekėme nedidelę gyvenvietę, kurios buvusiam vienuolyne veikė donativo albergė. Buvome labai svetingai sutikti, pamaitinti, apgyvendinti, o vakare kartu su keliais piligrimais susirinkome vienuolyno antrajame aukšte, kur susėdę ratu dalijomės išgyvenimais, kelionės tikslais ir šios kelionės norais. Pasitaikė ir tokių vietų, kur gailėjaisi užsukęs, kur nebuvo leidžiama pasikrauti telefono, ar reikalaujama, jog privalai užsisakyti vakarienę, kitaip negausi lovos. Arba, kur šeimininkas visą laiką atrodė apsinešęs, o vieta nevalyta nuo pat atidarymo. Šiek tiek vėliau, prisiklausę istorijų apie ,,bed bugs‘‘ - blakes, gyvenančias matracuose ir prilendančias į miegmaišius bei visus rūbus, bei kankinančias naktimis, pradėjom atidžiau tikrint nakvojimo vietas. Visada galvojau, kad bus sunku gerai išsimiegot dėl aplinkinių knarkimo, tačiau dažniausiai būdavau toks pavargęs, kad užtekdavo priliesti pagalvę su galva, ir štai jau tu kelies. Niekaip nesupratau, kaip 60-metė senutė gali taip stipriai ir garsiai knarkti. O knarkalių būdavo daug. Jei tekdavo miegoti, dar su 70 žmonių vienoj patalpoj, tikrai atsiras bent 10 paprastų knarkalių, ir bent 5, knarkiantys, ir gadinantys orą kaip traktoriai. Pagalvodavau, jog niekad nebuvau girdėjęs žmogaus taip garsiai knarkiančio.,
Pirmas kelias savaites jaučiaus tarsi sapne, viskas atrodė šiek tiek nerealu. Atrodė, jog tik pagalvojau, jog smagu būtų pereiti kelią, o štai tu jau čia, dainuoji vienuolyne prieš būrį užsieniečių Keistuolių teatro ,,Keitės miestai‘‘. Kaip minėjau, sunkiausia buvo įsivažiuot ir priprast prie ėjimo. Kovojau su pėdų skausmais ir amžinai trinančia pečius kuprine. Ačiū dievui, pasisekė ir neturėjau nei vienos pūslės ant kojų eidamas. Mano bendrakeleivis, išviso prisitrynė aštuonias, o ir buvo tokių, kurie dėl puslių turėjo daryti pertraukas kelioms dienoms. Pavyzdžiui, Austrė, pradėjusi, po kelių dienų, turėjo tokias gilias pūsles, jog teko kreiptis į chirurgą dėl jų. Svarbiausia batai, o aš pataikiau nusipirkt patogius ir gerus. Dabar pagalvojus, jog teko eit per kalnus, per miškus, asfaltu, žvyru ir t.t., tai jie atlaikė idealiai. Kai kūnas priprato prie kasdienio ėjimo, pradėjau mėgautis visa kelione, atstumą skaičiuot ne kilometrais, o valandomis, o ir nueit 20 kilometrų atrodė juokas. Mėgavaus kalnais, kadangi Lietuvoje jų neturime, o tai man buvo pirma proga jais kopti.
Kalbant apie draugiją, kelyje tu niekada nebūsi vienas. Gali rinktis, eiti vienas arba kartu su prieš minutę susipažintu japonu, australe, korėjiete, ar airiu, ką tik ėjusiu neteisinga kryptimi 15 kilometrų ir tenorinčiu į barą ar ispanu, įsitikinusiu, kad tu turi suprasti jų kalbą. Mane labiausiai žavėjo tai, jog kelyje tu atsibudęs ryte, susikrauni daiktus ir tiesiog eini. Ir niekada nežinai kas tavęs tą dieną laukia. Nežinai nei ką sutiksi, nei kur nakvosi, nei kas laukia sekančiame kilometre. Kalbant apie finansus, dienos biudžetas svyruodavo apie 15 eurų. Kartais mažiau, kartais daugiau, priklausomai nuo aplinkybių. Visai kelionei, įskaitant bilietus, daiktus pirktus prieš, ir pinigus, išleistus kelionėje per 45 dienas, išėjo kiek daugiau nei 4000 litų. Taigi šitą kelionę rekomenduočiau visiems, norintiems ištrūkti iš rutinos, ar tiesiog besijaučiantiems pasimetusiais gyvenime. Aš pats savęs nepriskirčiau prie religinio tipo žmonių, tačiau čia bent trečdalis sutiktų žmonių ėjo vedini religinių įsitikinimų. Sutikau net Ispaną dviratininką su protezu. Nors jis ir keliavo vienodu tempu su ėjikais, tačiau manau, kad sugebėjo pasiekt Santiago de Compostella. Net jeigu ir neturite mėnesio eiti 800 km, daugelis žmonių paskirdavo savo 2 savaičių atostogas ne tam, kad poilsiaut prie jūros, o tam, kad nueit bent keletą šimtų kilometrų, idant pajust šio kelio atmosferą. Visgi čia svarbiausias ne tikslas, o pati kelionė.

Didžiausias klausimas: kiek internetas kainuos prie šio plano :lol: nujaučiu, jog nebus pigu

Didžiausias klausimas: kiek internetas kainuos prie šio plano :lol: nujaučiu, jog nebus pigu