Ateities Seimas

Sveiki uždarbiečiai, atėjo mintis sukurti tokią temą kurioje galėtume padiskutuoti apie tai kodėl mes išrenkame vienus ar kitus žmones į seimą ir ar jie tikrai pateisina rinkėjų lūkesčius? Temos pagrindinis klausimas būtų : kokius žmones reiktų rinkti į seimą ,į ką atsižvelgti? galų gale jei kas planuoja tapti seimo nariu ,kokias savybes ir reiktų ugdyti ir puoselėti ,kad tarnaujant liaudžiai ir Lietuvai būtų geriau...

Su Naujais 2014 metais

Liberalų sąjūdį :)

ką nors ne iš klaunų partijos. gana jau seime anekdotus skaldyti...

įdomi tema :) man įdomu, kodėl seime sėdi "šoumenai"? kaip jie ten patenka? nors ponia Graužinienė ne šoumenė, bet kodėl ji yra antra ponia Lietuvoje? Kodėl tarkim dabar tokias nesąmones daro Viktoro naudai?

Tema bus įdomi, jeigu tik žmonės diskutuos :)

Iš tiesų, paprasčiausias atsakymas ko reikia Seime - tai yra savo srities profesionalų, kurie žinotų ką daro ir nebijotų priimti sprendimų, bei prisiimti atsakomybės. Pastarieji du dalykai yra be galo svarbūs ir reikalingi. Jų ypač trūksta mūsų politinėse partijose, tą dar vadiname "politinės valios nebuvimu". Iš to kyla nemažai problemų, kurias papildo ir toks elementarus dalykas, kaip partijų kiekis. Lietuvoje šiuo metu yra berods ~40 registruotų partijų. Vieną vertus, didelis partijų kiekis reiškia didelę galimybę rinktis, ane? Kitą vertus, didelis partijų kiekis, ypač Seime, yra be galo didelis blogis. Elementarus pavyzdys būtų dabartinė mūsų koalicija. Ją sudaro keturios partijos, kurios turi daugumą Seimą. Todėl turint bendrą sutarimą kažkokiu klausimu, jį nagrinėti Seime problemų kaip ir neturėtų kilti. Tačiau kas atsitinka, jeigu minėtos keturios partijos nesutaria? Paskutinis pavyzdys: pensijų atstatymas. Net toje pačioje socialdemokratų partijoje politikai dėsto visiškai skirtingus požiūrius, o dar trys likusios partijos.

Bet mažesnis partijų kiekis, nors ir lemia didesnį pastovumą, palieka mažiau galimybių rinktis. Dabartinis pavyzdys su JAV. Yra dvi partijos. Grubiai žiūrint, dešinieji ir kairieji (nors ten jie ir susimaišę).

Kitas dalykas, sakyčiau partijų klaida, yra pats partiškumas. Įsivaizduokit, partija sprendžia kam skirti ministrų portfelius. Kiek žinot atvejų, kuomet partija nebijotų pasikviesti žmogaus, tos srities profesionalo, kuris nebūtų jų partijoje? Aš ko gero tik vieną - tai Ingrida Šimonytė ir konservatoriai. Žmogus, kuris visiškai yra visiškai nepriklausomas.

Dar vienas trūkumas mūsų politikoje - tai jauni žmonės. Turime labai nedaug partijų, kuriose aukštas pozicijas užimtų naujesnio amžiaus žmonės. Manau labai puikus pavyzdys būtų Liberalų sąjūdis (kurių veik visi ministrai buvo palyginus jauni asmenys: R. Šimašius, buvęs teisingumo ministras, yra vos 39 metų) ir Sąjunga TAIP (Zuoko partija, kurios atstovai Vilniaus taryboje yra visiškai jauni asmenys). Tai partijos, kurias veda jauni žmonės, naujosios kartos atstovai, turintys kitokį mąstymą ir apskritai modernesnį pasaulio suvokimą. Tokių žmonių turi būti kuo daugiau Seime.

Tad už ką reikėtų balsuoti, kad Seimo situacija pasikeistų? Už tuos žmones, kurie dirba. Gražulis, Graužinienė - ar tai tie asmenys, kurie turi tikrai gerų idėjų, nebijų jų įgyvendinti ir tikrai gerai atlieka savo darbą Seime? Nepanašu. Ir taip su bent 70% Seimo narių, kurie ne daro realius darbus, o rėkauja, lenda į ekranus, renkasi populiarumo taškų. Ir tokie jų veiksmai parodo pačios visuomenės problemą - ji nėra politiškai išprususi. Dauguma žmonių net neišvardintų pagrindinių Lietuvos ministrų, dabar einančių pareigas. Dauguma turbūt net neišvardintų partijų, kurios dabar turi vietų Seime. Todėl žmonės, eidami į rinkimus, balsuoja už tuos, kuriuos dažniausiai mato. O daugelį tų veikėjų mato labai dažnai: apart pagrindinių televizijų, dar pridėkime rajonines, pridėkime miestelių ar rajonų laikraštukus, kuriuos leidžia daugeliu atveju pačios vietos administracijos (t.y. partiniai laikraštukai), pridėkime kitus dalykus. Iš to ir susideda viskas, kad pagrindiniai juokdariai išrenkami ten, kur žmonės yra mažiau išprusę: paskutiniai rinkimai ypač parodė šį susiskirstymą, kuomet didieji miestai balsavo pagrinde tik už dešiniąsias partijas. Arba kuomet už Drąsos kelią balsavo vien tik Kauno apylinkės. Visi renka vietinius juokdarius.

Kita dar viena visuomenės problema - ji nesugeba žvelgti į ateitį, numatyti kelių žingsnių į priekį, tuo pačiu nesugeba pažvelgti į praeitį. Čia panašiai, kaip žmonės aiškina, kad Lietuvoje niekas per 20 metų nepagerėjo. Analogiška situacija su rinkimais. Žmonės neva "protestuoja" prieš kažką (jie tai nurodo, kaip valdžiažmogius arba dabar dar populiariau - valstybinius klanus), todėl arba neina išvis balsuoti (neva tai kažką nulems) arba renka tokius veikėjus, kaip Valinsko partiją. Kaip tik neseniai buvo straipsnis apie tokius rinkėjus, specialistai juos vadina protesto balsais, žmonėmis, kurie balsuoja už nuolatos protestuojančius veidus (pvz. Gražulį, Uspaskichą), kurie nuolatos skundžiasi viskuo.

Ar mes išrenkame žmones, kurie pateisina mūsų lūkesčius? Aš išrenku, kaimo alkoholikas, manau, irgi išrenka. Skiriasi tik mūsų lūkesčiai: aš noriu žmogaus, kuris žino ką daro, turi tvirtą savo poziciją ir vertybes, kurių laikosi. Kaimo alkoholikas nori, kad jo kandidatas prieš kažką protestuotų nuolatos, būtų matomas televizijoje ar dar kažką panašaus veiktų. Iš to ir kyla tai, ką turime.

Dabar kokių savybių reikia žmogui, kuris eina į politiką? Tai ryžtingumo, savo žodžio laikymosi ir aiškios pozicijos. Toks žmogus turi turėti viziją, idėją. Pykit nepykit, bet dabartinis Vilniaus meras A. Zuokas yra būtent toks žmogus. Neseniai, beje, vėl buvo straipsnis apie jį, kuriame specialistai aiškinosi, kodėl didžioji dalis Vilniaus gyventojų yra juo labai patenkinti. Paskaitykit, net jeigu jo nemėgstat. Manau ten puikiai yra apibrėžta kokių savybių trūksta daugeliui mūsų politikų.

Ir pabaigai vėl grįžtant prie klausimo už ką reikėtų balsuoti... neminėsiu partijų, ar konkrečių asmenų, nors ir galėčiau. Nagrinėkitės patys. Visų pirma kas per partija. Ar žmogus, esantis partijoje, kuri kaltinama už stambias aferas ir pinigų grobstymu - tinkamas kandidatas į Seimą? Pasidomėkit partijų veikla, ką partija yra nuveikusi anksčiau, kokius ministrus turėjusi, kokius kandidatus kėlusi. Tai pasako be galo daug, ypač parodo tikrąjį partijos požiūrį. Tada jau galima gilintis į konkretų asmenį. Kokioje partijoje jis yra. Ką jis yra tikrai padaręs, ką jis yra žadėjęs padaryt. Bet pagrindinis dalykas vistiek yra partija. Mat būtent partija didžiausia dalimi nulemia konkretaus žmogaus elgesį.

Tai kol kas tiek. Manau kiti turės ne mažiau ką pasakyt :)

P.S. Man yra ypatingai džiugu, kad pastaraisiais metais šiame forume suaktyvėjo diskusijos politikos klausimais. Tai yra labai puiku ir sveikintina! Geras ženklas, kad jaunimas pradeda domėtis politika Lieuvoje :)

Beje dar, apie Graužinienę...

Ji tėra figūrėlė ant šachmatų lentos. Figūrėlė, kuri turi labai svarbų nustatytą tikslą: kelti kažkokias audras, menkinti Prezidentę ir bandyti kitaip destabilizuoti ir taip trapią (turint omenyje partijų kiekį koalicijoje ir jų požiūrio nesutapimą su Prezidente) politinę sistemą. Tą dar puikiau įrodo Gedvilo nuėmimas. Gedvilas, kaip Seimo pirmininkas, man atrodo buvo beveik labai geras žmogus. Bet jis arba nevykdė savo užduoties (kurią dabar turi Graužinienė) arba buvo per daug ramus žmogus. Todėl jis buvo nuimtas, o į jo vietą pastatyta nauja figūrėlė. Nepamirškime, kad Seimo pirmininkę išrenka ne žmonės, o paskiria valdančiosios partijos bendru sutarimu.

Todėl Graužinienė iš esmės labai skiriasi nuo panašios veikėjos Vėsaitės. Pastaroji neturėjo savo tokios užduoties. Ji buvo ir yra tiesiog paprasta nusišnekanti bobelė, kuriai jau laikas į muziejų. Nieko daugiau. Ne laiku ir ne vietoje gautas ministro postas tik viską paryškino. Tuo tarpu Graužinienė yra labai tikslingas ir pagrįstas ėjimas iš Darbo partijos. Ypač, kai žiūrime bendros situacijos kontekste, kuomet ta pati DP balsuoja už Gen. prokuroro pašalinimą, kuri bando išvengti teismų ir teisingumo, kurį be galo skatina ir gina Prezidentė. Tad toks partijos žingsnis, sakyčiau, net natūraliai nėra netikėtas.

O kaip ji pakliuvo į Seimą, tai jau dalinai parašiau aukščiau esančiame poste :)

Mandri esame pasakyt, kad išrinkti ne tie asmenys į seimą, o ar daug iš jūsų pačių einate balsuoti?

Ką norėčiau matyti, t.y. kaip norėčiau, kad atrodytų ateityje mūsų politinė sistema:

1. Tik vienmandačius rinkimus - rinkti ne partijas, o konkrečius seimo narius, kad nebūtų partijų viduje leidžiama rankiotis sėdimąsias, kurios užims "laimėtas kėdes".

2. Gerokai mažesnis seimo narių skaičius. Kai mūsų piliečių nuo 1991 metų gerokai sumažėjo, manau, pats laikas ir sumažinti "atstovų" skaičių. Kad ir iki 89, kažin ar ir tiek realiai reiktų. Mažiau beprasmiškai kėdes trinančių būtų, mažiau surytų biudžeto lėšų.

3. Drausti bet kokias finansines paramas partijoms iš verslo subjektų, lobistų ir pan. gyvių. Tegul išmoksta gyventi iš gyventojų 2% ir tegul finansuoja savo veiklą pačios, kad vėliau nereiktų atidirbinėti kažkieno primestus interesus.

4. Nebesuteikinėti seimo nariams teisinės neliečiamybės, nebe laukinio kapitalizmo epochoj gyvenam, kad ji būtų realiai reikalinga. Teisinių nihilistų ir taip pas mus daug, tokiems reikia kirsti kelią.

5. Reikia funkcionalios elektroninių balsavimų sistemos, čia ir dabar, ne už milijardus ir gal po 5 metų. Daug tokių projektų iki galo niekad neišvystomi, jei išvystomi, tampa beverčiu skaitmeniniu visiškai netinkamu mėšlu. O mums tas mėšlas vis tiek kainuoja riebiai. Pageidautina, kad sistema būtų atviro kodo.

Dar už seimo ribų:

6. Tiesioginiai mero rinkimai savivaldybėse. Dabar tik vaidinam demokratiją vietinės valdžios lygmenyje, čia jau pernelyg uždelstas dalykas ir dėl juokingo nesusikalbėjimo ir beprasmio filosofavimo (t.y. bet juk meras yra vykdomoji valdžia, kaip čia dabar gyventojai rinks??).

7. Perėjimas prie atviro kodo sistemų valstybinėse įstaigose. Maištaujantys, nenorintys mokintis siunčiami namo - yra nemažai jaunų žmonių, norinčių ir galinčių dirbti valstybės tarnautojais. Mikisoftas irgi tegul eina į kitas valstybes, mums jis nėra būtinas ir valgo per daug.

8. Mažinti barjerus norintiems dirbti valstybės tarnyboje, o ne apkarstyti debiliškai pseudoIQ testais, pseudo konkursais, labiau skatinti principą "learning as you go", o ne įstatymų ir kt. teisės aktų kalimą mintinai (atrodo, kad dirbant jie ims ir išgaruos kažkur nuo popieriaus ir lrs.lt tinklapio).

Žodžiu, čia kas paskubomis kilo mintyse.

Patariu paklausyt

matau as jau ateities sEima :)

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/v-landsbergis-apie-anuko-planus-patekti-i-europarlamenta-idomus-apsisprendimas.htm#.UsfUDvQW3C4

praktiškai su visomis išsakytomis mintimis sutinku, išskyrus šią vietą. Jaunimas nei geresnis, nei blogesnis. Daugelyje atvėjų jaunimas yra tėvėlių politikų sūnaitėliai ar dukružėlės, o obuolys nuo obels netoli rieda. Nesakau, būna ir išimčių, yra labai gerų jaunų politikų, bet jų mažuma.

 

Tas ypač jaučiasi mažesniuose miestuose. Kur postai "paveldimi" arba gaunami per "blatą". Ko norėti iš tokių jaunųjų politikų, jie perima visa kas bloga labai greitai ir kelio atgal nėra.

 

Paimkime kaip pavyzdį - Gabrielius Landsbergio įrašymą į kandidatų sąrašą konservatorių partijoje ES rinkimams. Čia viskas OK? Kokie jo nuopelnai Lietuvai? :rolleyes:

 

Toliau galima kalbėti apie Mazuronius, Paleckius, Kūrius ir t.t. Feodalinė visuomenė ir tiek :)

Tiesa. Gal aš ir pats nelabai taisyklingai išsireiškiau. Svarbiausia ne tai, kad būtų tiesiog daugiau jaunų žmonių, bet kad būtų daugiau jaunų kūrybingų žmonių. Jaunas politikas gali neturėti didžiulės patirties politikoje, gali neišmanyti tam tikrų subtilumų, tačiau jis gali įnešti daug naujų ir išradingų idėjų, kurios išspręstų daugelį įsisenėjusių problemų.

Pvz. paprastas, bet veiksmingas dalykas - ISO standartas ministerijose. Tiksliai dabar neprisimenu, bet kelione ministerijose liberalai šį ISO vadybos standartą įvedė. Taip ne tik skaidri veikla tapo užtikrinta, tačiau ir padidėjo viso darbo efektyvumas. Mažas žingsnis, nesugebės sutaupyt milijonų, bet geri pavyzdžiai visada yra naudingi.

Patariu paklausyt

Įdomios mintys. Bet ne su visomis sutinku. Kad ir pavyzdžiui pagrindinis laidos akcentas - klausimynas. Jis tiesiogiai prieštarauja jo mintims apie tai, kad žmonės renka pagal emociją. Juk klausimynas lygiai taip pat būtų vedamas emocijomis. Yra krūva klausimų, kuriuose žmonės visiškai nenusimano ir tam, kad nusimanytų turi labai daug skaityti ir domėtis. Todėl paprasčiausiai tas žmogus atsakymą suras vadovaudamasis emocijomis: išvogs, meluos, konspiracija. Na, duok tą klausimyną kokiam Kėdainių miesto gyventojui, kuris balsavo už Darbo partiją. Atsakys jis į visus klausimus. Ir jo atsakymai sutaps su V. Uspaskicho pasisakymais. Tai uždaras ratas. Dabar žmonės jau balsuoja už tuos, kurie atitinka jų nuomones. Bėda ta, kad žmonių nuomonės yra klaidingos. Todėl čia manau reikia žiūrėti giliau - į švietimą ir žmonių suvokimo stiprinimą. Čia pat pritariu ir kitai jo minčiai - egzaminui norint balsuoti. Toks dalykas išspręstų žmonių nesusigaudymo problemą ir balsuoti eitų tie, kurie nors kažkiek tikrai nusimano, o nesivadovauja emocijomis (išvogs, patinka, doras, nedoras, už teisybę, už paprastą žmogų).