Dainylo

Nebūk kvailas, nepasirašinėk. Sėkmės jiems įrodant, kad čia tu kažką pridirbai, jei pridirbai :)

Bonus:
Konfliktai:
 
Tiek pirmame klube, tiek antrame nebuvo apsieita be konfliktų. Pirmame buvo viskas gan ramu, nes per visą klubą buvo gal 10 apsauginių, tad ant kiekvieno kampo buvau daug maž smagu. Tačiau dirbant prie vieno VIP staliuko, prie kurio sėdėjo du rusakalbiai vyriškiai turintys amžiaus bagažą, ir rinkantys man į tėvus, ir taškė 4 JD butelį. Nėra ko slėpti - buvo nusigėrę, todėl dažnai ateidinėjau, pavalydavau, išnešdavau tuščius kolos buteliukus ir pnš, tikėdamasis dosnių arbatpinigių. Eilinį kartą jiems išėjus parūkyti, pavaliau staliuką , nurinkau tuščius kolos butelius ir pasiemiau metalinį bliūdą, kuriame buvo ištirpę ledukai ir plūduriavo tuščias JD butelys.. Viską nunešęs į plovyklą, po kelių minučių grįžau į salę, ir jie mane pasikvietė. Na, galvojau paliks arbatos, ir judės namo. Bet pasirodo ne! <<Aš rusiškai nelabai suprantu, bet kai kalba girtas žmogus, ir dar skambant garsiai muzikai, tai jopapa..>> Nu ir pradėjo jis man kažką sakyti, o aš arba neišgirstu per garsią muziką, arba nesuprantu dėl savo rusų kalbos nemokėjimo gero. Galop po kokių 5 minučių jis sugebėjo man paaiškinti, kad aš nunešiau pusę JD butelio. Pasakiau, kad netiesa, nes butelys buvo tuščias ir plūduriavo apverstas. Jis su manimi kategoriškai nesutiko, ir išvadinęs mane vagimi, liepė nueiti į ofisą, atsisukti kameras, pažiūrėti kaip aš išnešu pusę butelio gėrimo ir nupirkus jiems pilną butelį atsiprašyti dar. Kadangi buvau 100% tikras, kad butelys buvo tuščias, kurį laiką to staliuko vengiau. Vis gi po kokių 20 minučių teko prieiti ir vėl gavau klausimą, tokį patį: atsisuk kameras, atsiprašyk, atnešk butelį. Pagalvojau, kad nėr ko man čia vargti dėl jų, tad nuėjau prie apsauginio, pasakiau situaciją, kad agresyviai elgiasi, ir po kelių minučių girtas ruselis su savo koelga jau judėjo iš klubo už parankių.
Antrame klube, dirbdamas rūbinėj pirmą dieną irgi apturėjau konfliktą-teisinę diskusiją. Atėjęs girtas klientas reikalavo paduoti jo striukę. Žetono neturėjo, tačiau puikiai atsiminė, kad atėjo prieš 2 valandas su 3 draugais ir striukes pakabino kartu. Paprašiau žetono. Sako: neturiu, bet mano striukė raudona, mes atėjom prieš porą h su keliais draugais. Iš tiesų man yra visiškai neįdomu, kada klientas atėjo, kokią striukę vilkėjo, tol, kol jis man neduoda žetono, aš jam neduodu striukės. Neturi žetono - susimoki. Kai atsisakiau paduoti striukę be žetono, jis pareikalavo įleisti į vidų, arba jis parašys pareiškimą. Pasiūliau parašyti pareiškimą, nes buvo smalsu, ką jame parašys gero. Paskui pakeitė savo nuomonę, ir paklausė manęs, koks UAB'o pavadinimas, nes skambins policijai. Gražiai paklausiau, ar nežino į kokią vietą atėjo. Pradėjo nervintis, ir dar kartą paklausę, koks UAB'o pavadinimas. Pasiūliau pasižiūrėti Juridinių Asmenų Registre, kadangi informacija yra vieša ir visiems prieinama. pradėjo garsiai piktintis, kad mandarvoju labai, grąsino, kad aš nebedirbsiu čia. Pasiūliau pasikviesti apsaugą, kad mane išprašytų, jei aš taip nemandagaii elgiuosi. Atėjo su apsauginiu, ir nupiešęs situaciją, kad "jo nuosavybė yra sulaikyta, todėl jis skambins policijai" vėl reikalavo kad atiduočiau jo striukę. Apsauginis vėl pasiūlė duoti žetoną. Klientas pažadėjo, kad ir apsauginis čia nebedirbs. Po minutės kliento nebebuvo, o apsauginis grįžo į savo darbo vietą, išvedęs jį laukan.

Prieš Motinos dieną, bent Vilniuje, buvo vienoje vietoje (ne turgelyje, tiesiog gatvėje) daug moterėlių, kurios gėles pardavinėjo. Tai prisistatatė Viešosios tvarkos tarnyba (kuri važinėja su raudonais/mėlynais automobiliais su oranžinėmis lemputėmis) ir pradėjo tikrinti leidimus ar kažkokius kitus dokumentus. Gal čia dėl to, kad motinos diena, ir buvo tikėtina, kad bus nelegaliai prekiaujančių, o gal įprastinė jų darbotvarkė tikrinti tokius. Bet leidimą vis dėlto patarčiau išsiimti :)

Bonus:
Konfliktai:
 
Tiek pirmame klube, tiek antrame nebuvo apsieita be konfliktų. Pirmame buvo viskas gan ramu, nes per visą klubą buvo gal 10 apsauginių, tad ant kiekvieno kampo buvau daug maž smagu. Tačiau dirbant prie vieno VIP staliuko, prie kurio sėdėjo du rusakalbiai vyriškiai turintys amžiaus bagažą, ir rinkantys man į tėvus, ir taškė 4 JD butelį. Nėra ko slėpti - buvo nusigėrę, todėl dažnai ateidinėjau, pavalydavau, išnešdavau tuščius kolos buteliukus ir pnš, tikėdamasis dosnių arbatpinigių. Eilinį kartą jiems išėjus parūkyti, pavaliau staliuką , nurinkau tuščius kolos butelius ir pasiemiau metalinį bliūdą, kuriame buvo ištirpę ledukai ir plūduriavo tuščias JD butelys.. Viską nunešęs į plovyklą, po kelių minučių grįžau į salę, ir jie mane pasikvietė. Na, galvojau paliks arbatos, ir judės namo. Bet pasirodo ne! <<Aš rusiškai nelabai suprantu, bet kai kalba girtas žmogus, ir dar skambant garsiai muzikai, tai jopapa..>> Nu ir pradėjo jis man kažką sakyti, o aš arba neišgirstu per garsią muziką, arba nesuprantu dėl savo rusų kalbos nemokėjimo gero. Galop po kokių 5 minučių jis sugebėjo man paaiškinti, kad aš nunešiau pusę JD butelio. Pasakiau, kad netiesa, nes butelys buvo tuščias ir plūduriavo apverstas. Jis su manimi kategoriškai nesutiko, ir išvadinęs mane vagimi, liepė nueiti į ofisą, atsisukti kameras, pažiūrėti kaip aš išnešu pusę butelio gėrimo ir nupirkus jiems pilną butelį atsiprašyti dar. Kadangi buvau 100% tikras, kad butelys buvo tuščias, kurį laiką to staliuko vengiau. Vis gi po kokių 20 minučių teko prieiti ir vėl gavau klausimą, tokį patį: atsisuk kameras, atsiprašyk, atnešk butelį. Pagalvojau, kad nėr ko man čia vargti dėl jų, tad nuėjau prie apsauginio, pasakiau situaciją, kad agresyviai elgiasi, ir po kelių minučių girtas ruselis su savo koelga jau judėjo iš klubo už parankių.
Antrame klube, dirbdamas rūbinėj pirmą dieną irgi apturėjau konfliktą-teisinę diskusiją. Atėjęs girtas klientas reikalavo paduoti jo striukę. Žetono neturėjo, tačiau puikiai atsiminė, kad atėjo prieš 2 valandas su 3 draugais ir striukes pakabino kartu. Paprašiau žetono. Sako: neturiu, bet mano striukė raudona, mes atėjom prieš porą h su keliais draugais. Iš tiesų man yra visiškai neįdomu, kada klientas atėjo, kokią striukę vilkėjo, tol, kol jis man neduoda žetono, aš jam neduodu striukės. Neturi žetono - susimoki. Kai atsisakiau paduoti striukę be žetono, jis pareikalavo įleisti į vidų, arba jis parašys pareiškimą. Pasiūliau parašyti pareiškimą, nes buvo smalsu, ką jame parašys gero. Paskui pakeitė savo nuomonę, ir paklausė manęs, koks UAB'o pavadinimas, nes skambins policijai. Gražiai paklausiau, ar nežino į kokią vietą atėjo. Pradėjo nervintis, ir dar kartą paklausę, koks UAB'o pavadinimas. Pasiūliau pasižiūrėti Juridinių Asmenų Registre, kadangi informacija yra vieša ir visiems prieinama. pradėjo garsiai piktintis, kad mandarvoju labai, grąsino, kad aš nebedirbsiu čia. Pasiūliau pasikviesti apsaugą, kad mane išprašytų, jei aš taip nemandagaii elgiuosi. Atėjo su apsauginiu, ir nupiešęs situaciją, kad "jo nuosavybė yra sulaikyta, todėl jis skambins policijai" vėl reikalavo kad atiduočiau jo striukę. Apsauginis vėl pasiūlė duoti žetoną. Klientas pažadėjo, kad ir apsauginis čia nebedirbs. Po minutės kliento nebebuvo, o apsauginis grįžo į savo darbo vietą, išvedęs jį laukan.

Papildyta :)
 
Jei esi studentas, tai mana, bėdų neturėtų būti. Va, dabar išsimiegojau po šeštadienio nakties, atsikėliau neseniai, ir visą naktį nemiegosiu, bandysiu mokytis. FB tuščias, niekas neblaškys - net geriau man. Grūzo nebuvo, nes muzika girdisi garsiai, o eidamas per sale gali laisvai pajudėti, ir niekas nesakys nieko, nes visas personalas draugiškas, ir kartais net barmenai išjuda iš už baro pašokti ;)
 
 
Pirmam klube kai dirbau, tai su anksčiau minėtų support'ų, su kuriuo gerai sutariam, žaisdavau tokį žaidimą - vienas parodydavo merginą, kitas daugmaž per minutę turėdavo gauti jos numerį. Buvo visiškai nesvarbu ką sakysi, bet esmė buvo gauti. (Stengdavomės nedaryti tokio prikolo, kad tipo "čia mes su draugu žaidžiam tokį žaidimą, man reikia surinkti daug numerių. gal duosi savo?". Kalbindavom, plepėdavom, ir kartais pavykdavo, kartais ne. Mėgstamiausia, ir geriausia mano eilutė būdavo, pasiūlymas pažasti "socialinį žaidimą". Prieini prie merginos, paklausi, ar norėtų pažaisti trumpą žaidimuką, ir jai sutikus (beveik visos sutikdavo) spėji apie ją tris dalykus - amžių, ką studijuoja, ir jos hobį. Vėliau, leidi jai spėti apie save. Labai puikaii prasilaužia ledais, ir numeriukai tiesiog žaibu greičiu atsidurdavo mano rankose. Aišku, iš pradžių strikdavo viskas, bet po kelių vakarų idealiai eidavo ;)

Sveiki. Kadangi šiandien laukia bemiegė naktis, nusprendžiau papasakoti apie savo labai trumpą patirtį dirbant naktiniame klube. Nors dirbau tik dvi savaites, ir išėjau dėl asmeninių priežąsčių, bet užsidirbau gan nemažai kaip per tokį laikotarpįir įgyjau naudingos patirties. Bet a[ie viską iš pradžių.
 
Darbo susiradimas.
 
Kaip, galbūt, kai kurie yra skaitę, esu vasarą praleidęs Škotijoje, dirbdamas fabrike. Taigi grįžęs po jos, tvarkiausi savo CV, papildžiau, gražiai apipavidalinau ir tik baigęs redaguoti (pamenu buvo antradienio vakaras, rugsėjo pradžia) FB'e pamačiau, kad vienas lankomiausiu naktinių klubų Vilniuje ieško salės darbuotojo (floorstaff, barboy - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Kadangi buvau ką tik baigęs savo CV, parašiau jiems į email, prikabinau CV, ir laukiau. Trečiadienį važiuojant į universitetą, apie 8 valandą ryto sulaukiau skambučio - laba diena, gavome jūsų CV, mums patikote, ar galite po pietų ateiti į pokalbį. "Why not?" pagalvojau. Taigi po pietų aš jau Vilniaus centre, sulaukiu administratorės, įeiname į klubą, papasakoja ką reikės daryti, kada ateiti į darbą, kada išeiti, ir kitas darbo smulkmenas. Klausia kada galiu pradėti? - Sakau: nors ir šiandien. Bet tą dieną nereikėjo (trečiadienį) tad pasakė, kad būčiau ketvirtadienį 15h. Perspėjau kad galėsiu būti tik apie 17h, kadangi turiu reikalų universitete. Jai tiko, viską sutarėm, ir išsiskyrėm.
 
Darbo rutina.
 
Taigi grafikas gana aiškus - ketvirtadieniai ateiti 15h, penktadieniais ir šeštadieniai - 20h. Klubas dirba 23:00-06:00 tad man buvo šiek tiek keistoka kam taip anksti atsigrūsti reikia. Pasirodo, ketvirtadienis - sanitarinė diena, todėl daugiau nei 8h turime tvarkyti VISKĄ - šveisto sofas odine, tvarkyti rūkyklą, blizginti staliukus ir etc. Administratorė pedantė, tad labai nekažką. Pabraukia ranka per staliuką, stelažą ar sienas - randa dulkių, viską per naujo turi valyti. Viską susitvarkę, išsiblizginę, apie 22:00 turėdavome sunešti gėrimus į barus. Kadangi barai būdavo 2, o mes 4 - tai viską susitvarkydavome gana greitai - per maždaug pusvalandį sunešdavome visas gaiviųjų gėrimų dėžes, alkoholį ir etc. Sunešę barą, gaudavome pertrauką iki 23:30. Per tą laiką galėdavome pavalgyti, parūkyti, galvą grynam ore pravėdinti. Pusę 12 jau reikėdavo būti salėse, ir pradėti prižiūrėti tvarką. Kadangi, kaip minėjau, buvome 4, tai vienas support'as prižiūrėdavo pagrindinį barą (nešdavo stiklines, ledukus etc) kitas shotų barą (analogiškai) o likę du - VIP sofutes ir rūkyklą. Kadangi buvo trys VUP zonos, tai aš pasiėmiau dvi VIP zonas, o kolegai palikau vieną VIP'ą ir rūkyklą, mano darbas buvo gana aiškus - vaikštai po salę, prižiūri savo zoną, surinkinėji tuščias stiklines, butelius, kur šlapia - ten pavalai. Kadangi juodo darbo nebijau, tai man sunku nebuvo. Plius, kadangi klubas gan populiarus, tai kiekvieną darbo naktį sutikdavau kokį nors pažįstamą ar net kelis, bendraudavau su klientais ir panašiai. Apie 5 ryto liaudies pradėdavo mažėti, tai buvo galima lengviau atsipūsti, pradėti rimčiau tvarkytis - sofutes išsiplauti, kad kitą dieną nereikėtų, pagalves susirinkti ir etc.
 
Tvarkymasis
 
Sunkiausia ir labiausiai nervinusi darbo dalis. Nesvarbu, kad turi savo zoną, ir atsakai už ją, tačiau po klubo darbo laiko visi turi dirbti solidariai - tiek barmenės, tiek supportai išeina kartu. Tad barmenės susineša barą atgal, išsivalo baro grindis, viską susišluoja, priduoda pinigus adminei ir laukia kitų. Tuo tarpų supportai turi išvalyti rukyklą (dviese išvalydavome per 1 valandą, tačiau kartais adminė rasdavo prie ko nors prisiknisti). Toliau - konfeti šlavimas. Net nebežinau kada lengviau jį šluoti - ar kai jis būna sausas, ar kai sulaistytas įvairiais kokteiliais. Tačiau iššluoti reikėdavo, tad keikdavausi juodai, jei tekdavo šluoti man. Nors klubas užsidarydavo 6 ryto, išeidavome kažkur 8, kartais net vėliau. Grįžti namo, pamiegi - 8 vakaro vėl klube.
 
Finansinė pusė.
 
Per 2 savaites algos gavau apie 350 litų. Nelabai pats supratau kodėl tiek, ir ne daugiau, ar mažiau. Nors darbo sutartyje buvo nurodytas valandinis atlyginimas, tačiau nesutapo nė su vienu mano skaičiavimu (skaičiavau grynas klubo darbo valandas, ir dauginau iš pradirbtų dienų, skaičiavau realaus darbo valandas - nuo kada atėjau į klubą, iki kada išėjau ir dauginau iš darbo dienų, ir optimalaus - nuo kada turėjau ateiti, iki klubo užsidarymo, ir dauginant iš darbo dienų.). Adminės paklausęs, kodėl gavau būtent tokią sumą - nesugebėjo nieko dorai paaiškinti, apart to, kad "kiek pasakė, tiek ir daviau". Kas liečia arbatą - kiekvieną naktį barmenes atidėdavo tam tikrą sumą nuo savos arbatos, sumesdavo į krūvą, ir mes pasidalindavome 4-iese. Arbatpiniagiai svyravo nuo 30 iki 50 litų už vakarą. Tačiau kartais pavykdavo pasidaryti ir asmeninių arbatpinigių - dažnai vaikštai prie VIP staliukų, tvarkai jais, pavalai kai išpila gėrimus dažnai, ir jie atsidėkoja - vieni monetomis, kiti kupiūromis. Didžiausia arbata nuo vieno stalo - 50 litų. Tad bendrai paėmus, tiek alga, tiek arbata per 2 savaites buvo apylygės, ir uždirbau apie 700 litų.
 
Kolegos
 
Žmonių buvo daug - 3 valytojos, 4 supportai, apie 8-10 barmenių ir ~10 apsauginių. Valytojos buvo vriednos - cigaretes palikęs ant stalo, galėdavai jų nersati (ne tai, kad vieną pasiimtų, bet visą pakelį pasisavina) dažnai išgerindėavo. Supportai - vienas labai maladec bahūriukas, su juo, nors ir nedirbu, bet vis dar palaikau bendravimą. Kiti - dirbę atmestinai, ir mano žiniomis ten nebedirba. Barmenės -vienos draugiškos, kitos ne. Buvo viena pažįstama iš anksčiau, bet irgi išėjo. Su keliomis susibendravome, kitų iki šiol nemėgstu. Apsauginiai - nors ir atrodo agresyviai, tačiau iš tikro labai malonūs žmonės, yra apie ką pakalbėti su jais.
 
 
 
Taigi, dėl nesuderinamumo su mokslai (kai baigi darbą penktadienį ryte 8 valandą, ir tau reikia būti 9h univere, ir išklausyti 3 paskaitas po 2h nemieogjus, jauti kaip šarikai galvoje pradeda atsisukinėti. Taigi vien dėl negalėjimo dirbti ir suderinti mokslo su darbu teko išeiti. Kas labai pradžiugino, kad prieš pasirašant popierius visus, paskambino adminė, ir pasakė, kad norėtų mane turėti, jei nedirbčiau ketvirtadieniais, ale padarytų man išimti. Pasakiau, kad jei jai reikia paplidomo žmoguas tik šiam savaitgaliui, laisvai galiu padirbti, nenumirsiu. Tačiau ji atšovė, kad žmogų jai rasti ne bėda, tačiau jai patiko kaip gerai aš dirbau, ir nori turėti mane vien dėl to. Ką gi, negalėjau skųstis, turint omeny, kaip stengiausi.
 
Kitas klubas
 
Istorija būtų baigta, bet dar yra ką papasakoti. Prieš keletą savaičių draugo FB sienoje pamačiau, kad jis ieško žmogaus, kuris galėtų padirbti barboy'umi kitam naktiniame klube vietoj jo, kadangi pats negali dirbti, nes dėl univero studijų turi būti Kaune. Taigi, parašiau jam, pasakiau, kad galiu padirbėti, ir ketvirtadienį buvau klube apsitarti dėl visų detalių. Viską sutarėm, pasakė ką reikės daryti, iki kelių dirbsim ir etc. Ateiti į darbą - 9 vakaro, kai klubas atsidaro 10 vakaro. tai buvo mano ausims, palyginus su pirmuoju klubu.Darbas buvo kiek kitoks nei pirmajame klube - dirbau vienas, aprūpinti stiklinėmis ir laimu bei mėtomis turėjau 2 barus, ir turėjau tik nurinkti stiklines kur rasdavau. Barmenai prikolni nesiprandavo dėl nieko - kai pagrindiniame bare beveik baigėsi stiklinės, ir aš laksčiau pirmyn-atgal jas nešiodamas, man pasakė: Nesiparink seniuk, matai, dar turiu 2 stiklines, žmonės norės išgerti - palauks. Palyginus su pirmu klubu, kur buvo pastovi įtampa, čia dirbti buvo vienas malonumas. Prieš ateinant čia, draugas, kurį pakeičiau, pasakė, kad palyginus su ankstesne darboviete čia bus labai lengva: palyginus su pirmu klubu, čia lengvas pasivaikščiojimas bus. Darbo pabaiga - nenuspėjama. Kadangi klubas closing time neturi, tuo naudojasi ir džiaugiasi likę Vilniaus barmenai, kurie ten eina tūsinti po savo darbo. Tad 6 ryto dar sveikiniesi su klientais, o atsisveikinti pradedama apie 8-9 ryto. Nuo baro nuneši visas nešvarias stiklines, baro gumas, pasimi algą, ir eini namo. Jei greit sukiesi - per 15 minučių gali išeiti namo.
 
Papildymas: Šį penktadienį sulaukiau skambučio. Skambino antrojo klubo administratorė, ir klausė, ar esu suplanavęs savaitgalį. Atsakiau, kad priklausomai nuo to, ko jai reikia, galiu bandyti koreguoti savo planus. Norėjo, kad padirbėčiau to klubo rūbinėje. Kadangi kalbėjo šiek tiek desperatiškai, sutikau. Darbas kaip ir aiškus - ateini 10-15 minučių prieš atsidarant klubui, susitvarkai rūbinės žetonus, pasiruoši kaip viskas tau patogiau, ir dirbi. Tik tie žmonės, kur dirbo ties rūbinės projektu, turbūt nepagalvojo, kad 9 pakopų laipteliai rūbinėje nėra labai malonu. Iš pradžių nesijaučia jų, bet kai reikia nusileisti ir pakilti kelis tūkstančius kartu per naktį, ryt jaučiasi labai gerai. Rūbinė nėra didelė, vietos praeiti nebuvo daug, kabyklos buvo viena šalia kitos, tad kai sukabini daug striukių dviem aukštais, paskui būna labai sunku ištraukti tas, kurios būna toliausiai nuo praėjimo, ir dar uždengtos kitomis. Kadangi žetonų skaičius nesiekė 200, o lankytojų buvo LABAI daug, tai teko suktis iš padėties, ir kabintis atėjusiu kartu striukes ant vieno kabliuko, kad dar labiau apsunkino aukščiau minėta padėtį. Būdavo labai sunku, kai supainiodavai numeriukus. Duoda žmogus striuke, tu paduodi jam numeriuką, ir leidiesi žemyn pakabinti striukės. Nusileidęs supranti, kad ant to numeriuko jau yra pakabinta kažkieno striukė, ir pradedi galvoti "Pareik, Antanai, ant švenčių...". Daug kas pameta numeriukus - tada susimoka 20 litų, kurie eina ne į rūbininko kišenę, ir apibūdinę savo striukę, ir pasakę kas yra kišenėse užeina pas mane ieškotis. Per vakarą tokių būna 5-7. Kitas atvejis - pameta numeriuką, ir jau yra per girti, kad nupasakotų, kaip atrodo jų striukė. Tokiems striukių neduodavau, ir turėdavo laukti iki galo (8 ryto) arba eiti namo be striukių, ir atsiimti jas kitą dieną (viena mergina taip buvo palikusi kompo tašę, telefoną, dvi striukes, ir smigusi tualete).
 
Kas liečia arbatpiniagius - nesvarbu kur dirbi, juos gauti galimybė visada yra. Pirmą savaitę dirbdamas barboy'um iš klientų negavau arbatos, tačiau barmenai numetė 10 litų, tai kaip ir geriau nei nieko. Rūbinėj - atvirkščiai. Užsieniečiai beveik visada palieka monetų - litą arba du. Lietuviai - išimtinais atvejais. Viena kompanija, atėjusi apie 7 ryto, už 4 striukes paliko 10 litų arbatos. Vienas bahūras, neradęs savo žetono, tačiau nusileidęs pas mane, ir neradęs savo striukės, paliko 20 litų. Bjauriausi tie, kur ateina, numeta belekaip striukė, ir laukia, kol juos aptarnaus. Nei "labas", nei "ačiū" - pagarbos nulis. Tačiau būna tokių, kurie ateina, pasisveikina, mandagiai paklausia kaip sekasi, padėkoja, ir palieka arbatos.
 
Tad chebra, kai einat į klubą, nepagailėkit lito-kito personalui, kuris jus aptarnauja - ar tai rūbininkas, ar barmenas, ar floorstaff'as. Vistiek išleisite kelis šimtus, o darbuotojai taip prisiduria prie algos kapeiką-kitą. Kalbant apie tikslesnius skaičius - per savaitgalį arbatos gavau daugiau negu algos. Skaičiaus tikslaus nesakysiu, bet pilnam bakui kuro, ir geram puslitriui degtinės užtektų ;)
Tai tiek mano trumpos ir klubinės darbo patirties, laukiu klausimų :)
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas picerijoje
 
Darbas kavinėje
 
Vasara Edinburgo faktoriuje

2013 vasarą praleidau UK, dirbdamas fabrike, grįžęs įsidarbinau klube supportu, deja, neilgam, nes gavau ban'ą iš tėvų, nes kai marsietis buvau paskaitose, po 16h praleistų klube ir be miego. Ką dirbau metų gale, neskaitau darbu, nes tai buvo vienadieniai darbeliai :)
 
 
Bijau sumeluoti, bet kavinėje buvo kažkas panašaus ~40 litų per dieną, picerijoje ~50 litų.
 
------------------------
 
Kas kalba apie nepastovumą: Kaip jūs tikitės, kad studentas išdirbs visą laiką stabiliai ir lojaliai? Jei dirbčiau pagal specialybę, kokioje nors kontoroje, savaime suprantama, kad stengčiausi likti darbe, gal net šiek tiek mokslus aukočiau. Bet jei man kas nors pasakytų, kad darbas picerijoje yra svarbesnis nei mokslai, tik pasukiočiau pirštą prie smilkinio.

Sveiki. Kadangi turiu dar vieną bemiegę naktį, tai pratęsiu savo darbų pasakojimų maratoną. Šį kartą papasakosiu apie darbą kavinėse. Dirbau prieš metus-pusantrų, tad atsiminimai nebus labai švieži, bet bandysiu papasakoti viską kuo smulkiau. Pirmoji vieta kurioje dirbau nedidelė picerija Vilniuje, turinti 5 savo filialus mieste. Vadinsiu ją A - kad tiek man būtų paprasčiau, tiek jūs nesusipainiotumėte. Antroji - viena didžiausiu picerijų Lietuvoje, turinti filialus beveik visuose didžiuosiuose miestuose. (B)
 
Darbo susiradimas
 
Pamenu, buvo paskutinės 2012 metų gegužės dienos. Valstybiniai Brandos Egzaminai (VBE) jau buvo "ant nosies" tačiau nepaisant to, norėjau susirasti darbą, kadangi vasaros pabaigoje planavau važiuoti aplankyti brolio į Škotiją, i kadangi jau turėjau bilietus, reikėjo kaip nors gauti pinigų. Dariau paprastai. Savo vietiniu autobusu privažiavau iki tos Vilniaus dalies, kur buvo galima rast daugiau parduotuvių, kavinių ir etc. Ir pradėjau eiti pro visas įmanomas vietas. Dalinau CV, kalbėjau, siūliausi - man pavyko. Po gerų 3-4h rezultatai buvo tokie: IKI parduotuvė pasiūlė pradėti nuo rytojaus, degalinėje pasakė paskambins vėliau, ir kelios kavinės pasiūlė taip pat prisijungti prie jų kolektyvo. Priminsiu, buvau tik 18 sulaukęs paauglys, neturintis pažinčių ir nieko iš šeimos narių tose darbovietėse. Apsistojau ties picerija A, kadangi jiems reikėjo virėjo padėjėjo, ir netgi paklausė, kada galiu pasibandyti dirbti. Kadangi dirbant viešojo maitinimo įstaigoje mačiau keletą pliusų, sutarėm, kad kitą dieną po pamokų aš būsiu pas juos. Pasibandžiau, man patiko, jiems tikau, ir sutarėm, kad pradedu dirbti pas juos. Kadangi buvo 12 klasė, gegužės pabaigoje mokslų nebuvo daug, iškart pradėjau dirbti.
 
Darbas
 
Darbas nuo 10 iki 10. Ne tik skamba sunkiai, bet ir yra sunku. Tik atėjęs į darbą turėdavau ant produktų suklijuoti galiojimo datas, kas trukdavo apie 15-20 minučių, vėliau pasiruošti darbo dienai - pasiruošti ingridientus salotoms, pasižiūrėti, ar yra paruošta desertinių produktų - nuo pyragų iki ledų. Pyragus kepdavo kitoje tinklo picerijoje, kadangi pas mus buvo ribotas plotas, ir nebūtų tilpę visi prietaisai. Tas pats su picų tešlos maišykle, todėl picų tešlą išmaišydavo kituose padaliniuose, ir šviežią atveždavo mums. Taigi, susipjaustydavau visas daržoves, kurios gulėdavo šaldytuvuke mano, ir būdavau pasiruošęs daryti salotas iš jau paruoštų produktų. Taip pat reikėdavo pasiruošti dienos pietums - pasidaryti garnyrus (salotos, mišrainės, šviežios daržovės, konservuotos daržovės ir etc), pasidaryti šaltas sriubas (šaltibarščiai), pasigaminti padažų (česnakiniai, majoneziniai ir etc). Dienos pietūs prasidėdavo 11h ir baigdavosi apie 15h. Tuomet būdavo gan sunkios valandos, kadangi būdavo karšta, būdavo daug darbo, ir dviese arba trise turėdavome bėgioti mažame plote (išmetus plotą, kurį užėmė šaldytuvai, šaldikliai, stalai, kriauklės, viryklės ir etc gautųsi apie 10-15 kvadratinių metrų, jei ne mažiau). Vėliau apie pietus aprimdavo, ir tik apie 18h suaktyvėdavo, kuomet žmonės grįždavo iš darbų. Kadangi tuo metu vyko ir kažkoks sporto turnyras (bijau sumeluoti, bet berods olimpiada) tai žmonės labai aktyvūs būdavo 19-21 valandomis ir reikėdavo padaryti daug užkandžių. Kadangi paskutinis autobusas namo būdavo arba ~21,45, arba 22,30 su virėju sutardavau, kad išeisiu apie pusę 10, kadangi darbo ir taip nebūdavo daug.
 
Kolektyvas
 
Žmonių buvo nei daug nei mažai - du virėjai, du pickepiai, du virėjo padėjėjai, ir berods 4-5 padavėjos, bei 2 valytojos-indų plovėjos. Dirbdavom kas 2-3 dienas, t. y. 3 dirbi, 3 laisvos ir etc. Per visą kolektyvą buvom 3 vaikinukai - aš, virėjas, ir pickepys. Su pickepiu susibendravau neblogai, kartais susirašom iki šiol. Moteriškės buvo gyvatės. Neperlenkiu - pletkai, pletkai, pletkai. Tik nusisuki, jau girdi kaip apkalba kažką. Tas nervindavo, bet po truputį išmokau nekreipt dėmesio į tai, ir dirbti savo darbą. Pickepė buvo psichė. Tiesiogine to žodžio prasme. Gal p*st negavus 5 metus, kad tokia pikta, gal PMS truko amžinai, bet rėkdavo dėl ne vietoje padėto daikto, dėl sudegusios picos ar dar bala žino dėl ko. Iš pradžių kalbėjau normaliai su ja, vis gi vyresnė už mane moteris buvo, bet vėliau trūko nervai - ji rėkia ant manęs, aš siunčiu ją ant trijų raidžių. Negražu, bet gyventi ir dirbti tai reikia. Virėja - išimtis, patvirtinusi taisyklė. Romi moteris, kuriai irgi kartais trūkdavo kantrybė - pickepė turėdavo kažkokį slaptą talentą užknisti visus. Su pickepiu - atskira istorija, bet kitam skirsnyje.
 
Pickepys
 
Normaliausias žmogus visoj kavinukėj. Nesiparina, nesuko galvos dėl smulkmenų. Kartais elgiasi šiek tiek drastiškai ir radikaliai, tačiau tai niekada nenuvylė jo. Turi darbą, ir jį padaro. Jei kažkas trukdo - pašalina tą kliūtį. Taip sakant - jei kažkas neveikia, daužyk tol, kol pradės veikti. Patikdavo stebėti, kai riedavosi su padavėjom. Kadangi jos tingesnės buvo, bandydavo užkrauti kitiems savo darbus. Jis žmogus paprastas - pasiūsdavo toliau jas, ir dar epitetų nepagailėdavo. O keptį jų užsakymų neskubėdavo. Šiek tiek kraštutinumai, bet atprasdavo su juo taip elgtis.
 
Nuotykiai
 
Norėjau atskirti šią dalį, tačiau nepabėgti nuo pirmosios. Visi nuotykiai darbe buvo tik su juo. Nuo gėrimo darbe, iki maisto karo. Kadangi savaitgaliais valdžios nebūdavo iš šalia esančios parduotuvės nusipirkdavome 3-4 dvilitrinius bambalius alaus, ir stumdavo valandas. Kadangi savaitgaliais klientūros nebūdavo iš pradžių, o tarnybinis įėjimas turėjo prieigą prie kiemelio vidinio, tai laiką leisdavome su alučiu lauke. Stengdavomės nepapulti į kameras su alumi, tad jei tingėdavome eiti į lauką, lysdavome į milžinišką šaldytuvą, ir alų gerdavome ten. Kad alus liktų šaltas, laikydavome jį šaldiklyje. Šaldiklis nebuvo idealus, ir nešaldė taip, kaip turėdavo, tai alus neužšaldavo. Tačiau vieną sekamdienį alų ten pamiršom... Ir pirmadienį atėję į darbą kaip įprasta, pradėjome dirbti. Kol direktorė nepradėjo raustis šaldiklyje, žiūrėdama kokių produktų reikia užsakyti. Nežinau kaip, tačiau tos pūslytės alaus ji nerado.Toliau maisto karas. Tiksliau - kiaušinių. Kadangi kiaušinius veždavo pakuotėm po 30, ir viską laikydavo sandėlyje, ten kur ir persirengdavome mes, kažkurį savaitgalį įkalę alaus sandėliuko sienas apmėtėm kiaušiniais. Kadangi pickepys ruošėsi išeiti iš darbo, tai jam buvo dzin, nes su valdžia buvo apsipykęs (nebepamenu kodėl) Todėl tų kiaušinių nevalėm, o tik užsdengėm kitais produktais. Vėliau aluj lendant į skrandžius, kiaušinių mėtymas peraugo vienas į kitą, virėją, mėtymus per langą.Taip apie pusantros pakuotės (~45) kiaušiniu nuėjo šaibom. Kadangi nurašyti pusantros dėžės kiaušinių taip paprastai negalėjom, tai teko sudaužyti likusius, ir nurašyti dvi dėžes, kadangi jos "nešant sudužo". Tik kaip vėliau paaiškėjo, tas "sudužimas" labai gerai matėsi kamerose..
 
Pabaiga
 
Milijonų neuždirbau, išėjau su trenksmais, bet į škotiją basas nevažiavau. Įgijau daug patirties, supratimo, pažįstamų.
Klausimai laukiami, kaip visada ;)
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube
 
Vasara Edinburgo faktoriuje

Galiu patarti kaip iš kliento pusės. Perdažyk vagonėli, kad atrodytu estetiškai ir gražiai, nes visai nesinori net stot kur visokie nutriušę vos ne apvemti vagonėliai stovi.

Sveiki,
 
Prieš kurį laiką buvau sukuręs temą apie savo nuotykius Prancūzijoje https://uzdarbis.lt/t339974/mano-keliones-i-prancuzija-istorija/ . Straipsnis forumo lankytojams pasirodė įdomus, kas negalėjo nedžiuginti ir jo autoriaus.
 
Įkvėptas tokiu susidomėjimu, nutariau aprašyti ir savo kelionės į Lenkiją nuotykius. O jų ir vėl netrūko. Šį kartą vėl bus daug teksto, tačiau nuotraukų bus dar daugiau.
Balandžio viduryje užtikau šiame forume temą, kur narys eXPy (dėkui už informaciją) pasidalino ypatingu pasiūlymu. Vienas Lenkijos autobusų vežėjų paskelbė akciją, kurios metu 100 000 kelionių kainavo vos po vieną zlotą + 1 zlotą kainavo registracijos mokestis. Iš karto prisiminiau, jog prieš kurį laiką norėjau aplankyti labai įdomią ir kažkiek bauginančią vietą, kuri randasi Krakuvoje. Kalbu apie koncentracinę stovyklą Auschwitz (Oswięcim). Bet apie tai vėliau.
 
Iš karto puoliau ieškoti bilietų. Žinojau, jog reikia keturių maršrutų: Vilnius – Varšuva, Varšuva – Krokuva, Krokuva – Varšuva bei Varšuva – Vilnius. Deja pigius bilietus pavyko nusipirkti tik trimis kryptimis. Taip, trys kryptis kainavo po du zlotus, o iš Krokuvos į Varšuva “net” 26 zlotus. Bendrai – 32 zlotai. Beje, konvertuoti į eurus labai paprasta. Vienas euras yra lygu keturiems zlotams. Todėl autobusų bilietai kainavo 8 eurus. O čia nei daug, nei mažai, virš 1500 kilometrų kelio.
Vos įsigyjęs bilietus, išsiprašiau porai dienų iš darbo (laimei, dar viena diena prisidėjo, kadangi išpuolė gegužės pirmoji, kuri buvo laisvadieniu). Iki kelionės liko savaitė ir nutariau visą ją skirti pagrindiniam kelionės tikslui, koncentracinės stovyklos analizei. Daug literatūros, nuotraukų, dok. filmų... Paraleliai, žinoma, ieškojau vietos, kur apsistoti Varšuvoje dvi naktis bei tiek pat Krokuvoje.
 
Kai tik pradėjau ieškoti nakvynės Couchsurfing’e, supratau, jog lenkai taip pat švenčia gegužės pirmąją (maža to, pas juos nuo gegužės pirmosios iki trečiosios yra valstybinės šventės) ir tai buvo man prasta žinia. Šitas faktas labai pasunkino nakvynės paiešką. Beveik iš visų žmonių gaudavau atsakymą, jog dėl ilgojo savaitgalio išvyksta arba pas artimuosius arba į kelionę. Todėl radau nakvynę tik Varšuvoje (dviems naktims) ir Krokuvoje (vienai nakčiai). Ir tai man labai pasisekė, kadangi bendrai išsiunčiau apie šimtą užklausų.
 
Ir štai atėjo ta diena. Visų pirmą, labai patiko autobusas, kuriuo teko važiuoti. Tylūs, komfortiški, raudoni, su wi-fi bei įkrovimo lizdais (nežinau, gal čia tik mane nustebino, kadangi neteko dar važiuoti autobusu į kitas šalis). Išvykau, jeigu neklystu, apie 16 Lietuvos laiku. Kelionė truko apie 8 valandas. Labai varginantis dalykas. Ir nesvarbu, jog autobusas geras ir turėjau dvi vietas. Užmigti beveik neįmanoma, todėl gelbėjo tik muzika.
 
Bet pagaliau atvykau. Varšuvoje buvau apie vidurnaktį. Žmogus, kuris turėjo mane priimti, žinojo, jog atvyksiu vėlai vakare. Dar kelionėje rašė man, jog jeigu turėsiu noro, galėsime nueiti į vakarėlį, kad susipažinčiau su dar daugiau vietinių gyventojų. Nusileidau į metro, tačiau neturėjau nė vieno zloto bei banko kortelės. Pasisekė, jog šalia stovėjo lenkas, kuris keliavo į Austriją, todėl iškeičiau eurą į vieną metro bilietą, kurį nupirko pastarasis. Išlipau senamiestyje, kur vietinių merginų paklausiau, kaip nusigauti iki tam tikros gatvės. Paaiškino. Einu. Deja lenkiškos SIM kortelės neturėjau su internetu, todėl telefonas su GPS nelabai kuo galėjo padėti. Ieškojau apie 45 minučių reikiamos gatvės, klausinėjau dar kitų žmonių, bet visi rodydavo vis į skirtingas puses. Tačiau jaučiau, jog po truputį esu vis arčiau. Galiausiai, apie pirmą val. nakties radau reikiamą namą ir sutikau buto savininką. Labai nustebo, jog radau pats. Manė, jog prašysiu jo mane pasitikti.
 
http://puu.sh/iviVs/b1714673b2.png
 
Buvo jau gyli naktis, buvome abudu pavargę (jis taip pat tą pačią dieną grįžo iš kelionės po Gruziją ir nemiegojo), todėl nutarėme, jog vakarėlis atšaukiamas. Apie valandą pabendravome, užkasėm ir nuėjom miegoti. Tarp kitko, puikiai moku lenkų kalbą, todėl jokių kalbos barjerų nebuvo.
 
Ryte neturėjau didelių planų, išskyrus aplankyti vieną namą, kur prieš 10 metų savaitę gyvenau lenkų šeimoje pagal mainų programą. Turėjau tik adresą ir pavardę. Sužinojau, kuris autobusas važiuoja į tą pusę ir iškeliavau. Išlipau paskutinėje stotelėje (tame rajone, kur buvo reikalingas man adresas). Vėl pradėjau klausinėti vietinių kelio, tačiau niekas net nebuvo girdėjęs tokios gatvės. Patarimas buvo tiesiog eiti pagrindine gatve. Galiausiai kelionė pėsčiomis į vieną pusę užtruko kurį laiką, kadangi atstumas – 5 km. Ir čia jau su pagyvenusių vietinių žmonių pagalba radau reikiamą gatvę bei namą. Bet, žinoma kaip dažniausiai būna, šeimininkų nebuvo. Pavyko paskambinti į kaimynų vartus ir paaiškinti situaciją. Nedrąsiai, tačiau įleido mane į savo namus ir liepė palikti savo kontaktus, kuriuos perdėtų man reikalingiems žmonėms.
 
Tą ir padariau. Apsisukau ir pajudėjau link reikiamos stotelės. Staiga prasidėjo lietus ir pradėjau žvalgytis vietos, kur galėčiau nuo jo pasislėpti. Ir čia pastebėjau mokyklą, kurioje prieš 10 metų mokiausi visą savaitę, užplūdo nostalgija, apibėgau aplink visą mokyklą, ir pasislėpiau po stogeliu. Po pusvalandžio pajudėjau toliau, vėl penki kilometrai į vieną pusę.
 
http://puu.sh/iviTf/ebf1022837.png
 
Tarp kitko, kas labai nepatiko Lenkijoje – gausybė reklamos. Visur. Beveik kiekvieno nuosavo namo šeimininkai parduoda plotą ant savo tvoros reklamai.
 
http://puu.sh/iviYc/02f8153156.png
 
http://puu.sh/ivj3k/8c6cde71b2.png
 
Įlipau į autobusą. Turėjau 90 min. trunkantį bilietą. Iki centro nuvykau per pusvalandį, gal kiek daugiau. Tačiau pradėjo vėl lyti ir nutariau nuvažiuoti iki maršruto pabaigos, tuo pačiu pažiūrėsiu kaip atrodo Varšuva atokiau centro. Kažkiek nustebino tai, jog tie atokesni rajonai labai primena musiškius, kaip Naujininkai. Kai kur net gatvės taip pat užvadintos (pvz. Konarskio g.).
 
http://puu.sh/ivj4J/f67a2361e5.png
 
http://puu.sh/ivj6L/0cc8599e6b.png
 
Taip gavosi, kad neliko laiko bilietėlyje visiškai grįšti į centrą, todėl teko išlipti apie 5km nuo centro. Ir žinoma prasidėjo dar stipresnis lietus. Palaukiau 15 minučių stotelėje ir pajudėjau link centro. Dar šiek tiek pasivaikščiojau ir nuvykau link mano laikinųjų namų. Atvykęs ten, manęs jau laukė ne tik buto šeimininkas, bet ir dar du keliautojai (pora). Jie yra iš Krokuvos, todėl sužinoję, jog rytoj ten keliauju, papasakojo ką galima aplankyti. Dar pabendravome ir nuėjom miegoti. Sekančią dieną buto šeimininkas palydėjo mane iki stoties, iš kur buvo mano autobusas į Krokuvą. Atsisveikinom, aš likau laukti autobuso, o naujas draugas nuėjo ruoštis kitų svečių priėmimui (laukė vokiečių, kurie keliavo aplink pasaulį).
 
http://puu.sh/ivj80/93b3085204.png
 
http://puu.sh/ivjep/1840d3e32a.png
 
http://puu.sh/ivjgS/3522366700.png
 
http://puu.sh/ivji6/3dfb010852.png
 
Ir vėl varginanti kelionė į Krokuvą, laimei “vos” apie 4 valandos. Vis galvojau, ką veiksiu, kadangi neturėjau nakvynės. Vos atvykęs į Krokuvą, nužygiavau į vietinį “Akropolį”, kuris yra sujungtas su stotimi. Todėl realiai netoli reikėjo eiti. Išsiunčiau dar keliasdešimt užklausų nakvynei ir palikau viename iš parduotuvių krautis telefoną. Pats nuėjau pasivaikščioti po miestą, link senamiesčio. Buvo apie 21 val. , jau tamsu. Apėjau visą senamiestį ir pastebėjau mano kelyje turistus. Priėjęs arčiau išgirdau, jog tai lietuviai. Susipažinau su merginomis iš pajūrio, pabendravome ir išsiskirstėm. Turėjau skubėti, kadangi PPC dirbo iki 22 val. , o ten dar mano telefonas kraunasi.
 
http://puu.sh/ivjs5/37faff1071.png
 
Pasiėmęs telefoną pamačiau, jog negavau jokio atsakymo, todėl supratau, jog laukia bemiegė naktis. Nuo 22 iki 1val. vaikščiojau po miestą, vėliau pavargęs nutariau nueiti į stotį pasėdėti ir pailsėti bei užkasti. Kaip minėjau, stotis yra sujungta su prekybos ir pramogų centru, todėl viskas yra po stogu.
 
http://puu.sh/ivjuD/2791677100.png
 
http://puu.sh/ivjzO/1a679b44d8.png
 
http://puu.sh/ivkbu/8f2136551f.png
 
http://puu.sh/ivkeN/6d8168e9e5.png
 
http://puu.sh/ivkhP/b1fb0ca2ba.png
 
http://puu.sh/ivklc/206584baf4.png
 
Po kurio laiko priėjo vaikinukas, paklausė ar turiu iPhonui pakrovėją. Atsakiau, jog ne. Dar po pusvalandžio nutariau pasivaikščioti po stotį. Vėl sutikau tą patį vaikiną. Priėjau prie jo ir pradėjom bendrauti.
 
Pasirodo, jog jis yra iš Rusijos, Nižnij Novgorod miesto. Per Lenkiją su draugu keliavo į Čekiją, kur norėjo stebėti ledo ritulio čempionatą ir palaikyti savo šalį. Tačiau vos pora minučių pavėlavo į traukinį, kuris važiavo į Prahą ir liko Krokuvoje. Blogiausia tai, jog draugas nuvažiavo kartu su visais daiktais, įskaitant dokumentus, pinigus bei drabužius. Todėl dar vienas naujas draugas liko tik su išsikrovusiu telefonu, 10 eurų bei marškinėliais. Dar apie valandą smagiai pabendravom ir nutarėme pasivaikščioti po senamiestį, kadangi mane jis sužavėjo ir norėjau, kad tą patį pamatytų ir jis. Lauke buvo 5 laipsniai šilumos, todėl paskolinau jam savo ploną megztinį, pats likau su plonu džemperiu (be marškinėlių).
 
http://puu.sh/ivjB6/454f61689a.png
 
http://puu.sh/ivjCa/c60c34a2da.png
 
Dar po 1.5 val. grįžome į stotį. Dar apie valandą pabendravome ir išsiskyrėm, kadangi manęs 5:32 ryto laukė autobusas į Auschwitz stovyklas (Oswięcim mieste). Sulaukiau autobuso, įlipau. Laukė kelionė apie 35 km į vieną pusę. Kainavo 13 zlotų. Labai jaudinausi. Žinojau, kas tai per vieta, kur važiuoju ir kas manęs ten laukia. Ir pagaliau atvykau. Prie vartų buvau visiškai pirmas, lygiai 7 jau buvau čia. Pats muziejus atsidaro 8-tą. Nieko kito neliko, kaip pasivaikščioti po apylinkes. Tarp kitko kažkiek net norėjau, kad tą dieną būtų prastas oras. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet norėjau, kad atmosfera būtų kuo niūresnė ir sąlygos būtų kuo prastesnės, kad pajusti bent 1% tai, ką jautė žmonės, kurie ten “gyveno” prieš virš 70 metų. Ir dalinai pavyko, bet tik ryte. Buvo gana šalta, ypač kai teko 20 minučių stovėti lauke (kaip minėjau, tada jau buvo apie 10 laipsnių šilumos, aš tik su plonu megztiniu ir džemperiu.
 
http://puu.sh/ivcIU/6778ab1999.png
 
Ir pagaliau įėjau į vidų. Labai nustebino patikra. Kaip oro uoste. Reikia ištraukti visus metalinius daiktus, elektroninius prietaisus, praeito pro “skenuojančius” vartus ir viską atgal paimti. Pagaliau atsiduriau stovyklos teritorijoje. Dabar šiek tiek informacijos apie patį Auschwitz, manau daug kam bus naudinga.
 
http://puu.sh/ivcLN/7575c27d26.png
 
Oswięcim (antro pasaulinio karo metu pavadinimas buvo pakeistas į vokišką Auschwitz) – miestas, kur antro pasaulinio karo metu fašistai buvo įkūrę tris koncentracines stovyklas (viena jų mažai kam žinoma ir neįdomi, todėl apie ją nepasakosiu). Mano kelionės metu aplankiau Auschwitz I bei Auschwitz Birkenau stovyklas. Karo metu jos buvo didžiausios bei baisiausios iš visų esamų. Pagrinde ten patekdavo žydai (virš milijono asmenų), vėliau raudonos armijos kariai (virš 100 000 karių) bei kiti asmenys, politiniai veikėjai, ir panašiai. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos (ypač Birkenau). Nuo ryto iki vakaro reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą. Valgyti gaudavo minimaliai. Dauguma miršdavo nuo išsekimo, tiesiog darbo metu. Iš tikrųjų labai nelengva pasakoti apie viską, kadangi nežinai nuo ko pradėti. Todėl siūlau peržiūrėti nuotraukas su komentarais.
 
http://puu.sh/ivcOQ/acf35ca53b.png
 
Realaus dydžio kalinio maketas.
 
http://puu.sh/ivcXX/b1792e61a2.png
 
Kalinių forma. Ant sienos – jų nuotraukos. Tokių nuotraukų yra labai daug, išmėtytos po visą muziejų.
 
http://puu.sh/ivd2I/0235f6ddef.png
 
“Mirtis Hitlerio okupantams”
 
http://puu.sh/ivd5o/49d5bd3897.png
 
Šioje vietoje kiekvieną rytą rikiavosi kaliniai ir buvo tikrinama, ar visi vietoje. Jeigu bent vieno trūko – visi kiti turėjo stovėti ir laukti, kol neras. Kartais tekdavo stovėti visą dieną, net žiemą. Apie šiltus drabužius nebuvo nė kalbos.
 
http://puu.sh/ive7Q/ef0295fa19.png
 
Vieta, kur buvo kariami kaliniai. Tikrai keistas jausmas stovėti toje vietoje, kur stovi gėlės.
 
http://puu.sh/ivdcw/4d12933a04.png
 
Tokiu nejaukių vietų pastatuose yra labai daug, kur girdisi traukinių garsai, kai kur mažos mergaitės meldžiasi, kai kur jos dainuoja, vietomis tikrai baisoka. Ypač kai esi vienas tame pastate.
 
http://puu.sh/ivdls/8cb46c0a42.png
 
Vienas iš kalinių. Prieš stovyklą ir po jos.
 
Toliau eina “eikskliuzyvinės" nuotraukos. Fotografuoti čia negalima.
 
http://puu.sh/ivdr4/78bd85d3bb.png
 
Gydytojo kabinetas, kur atsivesdavo nesunkiai sergančius kalinius. Su sunkiai sergančiais niekas ten “nežaidė” ir negydė.
 
http://puu.sh/ivehX/e2630d8935.png
 
Kalinių kambarys.
 
http://puu.sh/ivdJQ/5cdb795e03.png
 
Kalinių, kurie prižiūrėjo kitus kalinius, kambarys. Tokie asmenys turėjo tam tikras privilegijas, kaip pvz. erdvesnis kambarys.
 
http://puu.sh/ivdxj/0a5a1504b1.png
 
Karceris
 
http://puu.sh/ivdCz/144dd384b6.png
 
Dar vienas karceris. Tokiuose “kambariukuose”, 1x1m. dydžio turėjo sutilpti keturi kaliniai ir visą nakti stovėjo. Atsisėsti, kaip matote, nebuvo kur. Kai kurie miršdavo tiesiog stovėdami. Kiti, išgyvenę, po tokios nakties iš pat ryto ėjo dirbti fizinį darbą.
 
http://puu.sh/ivelm/01c77f0a9c.png
 
Vieta, kur kaliniai palikdavo savo rūbus prieš sušaudymą.
 
http://puu.sh/ivdRm/9b89d607d5.png
 
Siena, prie kurios buvo sušaudomi kaliniai.
 
http://puu.sh/ivdTK/4bdc39b35e.png
 
Krematoriumas
 
http://puu.sh/ivdVy/a21848ee9d.png
 
Įėjimas į krematoriumą
 
http://puu.sh/iveqH/506cdcc301.png
 
Vieta, kur po to, kai raudonoji armija išlaisvino kalinius 45-ais metais, buvo pakartas stovyklos vadas
 
http://puu.sh/ivdYf/bd7a8c8f33.png
 
Galiausiai vieta, kuri vaizduojama visuose suvenyruose. Užrašas reiškia "Darbas išlaisvina".
 
Kitos nuotraukos be komentarų:
 
http://puu.sh/iveN1/7831d406c3.png
 
http://puu.sh/iveRs/74b4fb2223.png
 
http://puu.sh/iveUt/6c07ccc7ad.png
 
http://puu.sh/iveYm/c974de77cf.png
 
Vos išėjęs iš stovyklos teritorijos supratau, jog teisingai padariau, kad aplankiau tą vietą iš pat ryto, kadangi arčiau pietų armija iš šimtų turistų tapo armija iš poros tūkstančių turistų. Smagu, jog spėjau apeiti visą muziejų dar kai palyginus nebuvo daug žmonių. O kai kur, kaip minėjau, iš viso buvau vienintelis žmogus. Tarp kitko sutikau ir kelis lietuvius.
 
Nuėjau prie parkingo, kur reikėjo laukti nemokamo autobuso į Birkenau. Jis kursuoja kas pusvalandį. Distancija – 3 kilometrai. Ir štai aš jau antroje stovykloje. Šita išgarsėjo dar žiauresnėmis sąlygomis, kur visą parą krematoriumuose buvo deginami kūnai. Dėl to ši stovykla įgavo pavadinimą “Mirties fabrikas”.
Ši stovykla atrodo tiesiog milžiniška. Ženkliai didesnė, nei prieš tai aplankyta.
 
http://puu.sh/ivfwN/65a3f3c9d5.png
 
Ir vėl gi nuotraukos su komentarais.
 
http://puu.sh/ivfFt/d95df1cd15.png
 
Šitais bėgiais traukiniais buvo vežami žydai iš visos Europos. Daugumai jų nesakė, kur jie važiuoja, todėl važiavo su savo brangiausiais daiktais. Dažnai vežė vagonais, kurie buvo skirti vežti gyvūnus. Kartais traukiniai stovėdavo vietoje daug valandų, kartais net parą. Todėl žmonėms buvo arba labai karšta, arba šalta. Nebuvo kuo kvėpuoti. Vėl gi, dažnai žmonės miršdavo tiesiai vagonuose. Čia buvo jų paskutinė stotelė. Kaliniai išlipdavo. Daktaras paskirsdavo visus žmones į dvi dalis. Darbingus į vieną, nėsčius ir nedarbingus į kitą. Pirmieji likdavo stovykloje, antri – iš karto sudeginami.
 
http://puu.sh/ivg6A/95d79db3d9.png
 
Kalinių barakai.
 
http://puu.sh/ivfVR/b7e72c73e6.png
 
Barakai, kur gyveno kaliniai. Dažnai būdavo šalta, todėl kai kas nors naktį miršdavo – baisu, bet kai kuriems tai buvo gera žinia. Reiškia galima paimti to žmogaus rūbus. Kiekvienas gaudavo metalinę lėkštę valgymui.
 
http://puu.sh/ivgot/d796208dd0.png
 
Čia dugne randasi tūkstančių žmonių pelenai.
 
http://puu.sh/ivgFH/a06e43762b.png
 
Asmeniniai kalinių daiktai.
 
Ir kitos nuotraukos be komentarų.
 
http://puu.sh/ivgLL/09a7ad94da.png
 
http://puu.sh/ivgO4/9c1224961b.png
 
http://puu.sh/ivgPy/7afda06eaf.png
 
http://puu.sh/ivgRk/2f4d1f4bae.png
 
http://puu.sh/ivgVO/72dedc83dd.png
 
Labai ne rekomenduoju užsakinėti gido paslaugų. Geriau prieš tai pačiam išstudijuoti viską ir rinktis individualią ekskursiją. Oficialus muziejaus interneto adresas: http://auschwitz.org/ . Visos sąlygos surašytos čia.
 
Apsilankymas nemokamas, tik būtina iš anksto užsiregistruoti. Iš kitų turistų matėsi, jog kelionė su gidu yra labai varginanti. Žinoma gal su jais aš kažką daugiau sužinočiau, tačiau nežinau ar verta.
 
Pabaigai – video. Pastatas, kur buvo vedami atvykę nauji kaliniai. Čia jie palikdavo savo asmeninius daiktus, rūbus, buvo dezinfekuojami, nuskutami ir gaudavo tatuiruotes – numerius. Nuo šiol jie neturėjo vardų. Jie turėjo numerius.
 

 
Po įdomios ir gana sunkios psichologiškai ekskursijos pajudėjau link Krokuvos. Kelionė tiek pat kainavo.
Šį kartą buvo kiek paprasčiau, kadangi žinojau, jog šiąnakt turėsiu nakvynę.
 
Dar kartą susisiekiau su vaikinu, pas kurį turėjau apsistoti, pasitikslinau adresą. Krokuvoje buvau apie pietus. Kadangi vaikinas turėjo atvykti tik vakare, turėjau daug laiko pasivaikščiojimams. Vėl aplankiau senamiestį, vėliau nutariau nueiti duotu adresu, kad žinoti, kur nakvosiu. Radau reikiamą gatvę, tačiau reikiamo namo ieškojau apie valandą. Klausinėjau bene kiekvieno praeivio, tačiau niekas nežinojo, kur randasi reikalingas man namas. Kaip specialiai ir telefonas buvo išsikrovęs eilinį kartą. O vaikino telefono numeris ten liko. Todėl dar po kurio laiko sutikau jauną vaikiną, kuris sutiko priimti mane į savo butą, kur galėjau pasikrauti telefoną, ir šiek tiek pailsėti. Prabuvęs svečiuose apie 20 minučių išėjau į lauką. Po kurio pagaliau pavyko susitikti su vaikinu, kuris mane apgyvendins. Priežastis buvo labai paprasta. Sumaišiau buto numerį su namo. Praėjau n+1 kartą pro reikiamą namą, tačiau buvau tikras, kad man reikalingas kitas numeris.
 
http://puu.sh/ivkmU/ed97a635e8.png
 
Čia buvo šiokia tokia staigmena. Negaliu pasakyti, jog labai maloni. Pasirodo vaikinas gyvena ne vienas, o su dar dviem savo draugais. Bet tiek to, kelio atgal nėra. Be to vaikinai pasirodė labai malonūs ir draugiški. Visi studentai, gyvena apie 500 metrų nuo senamiesčio, dideliame bute senos statybos daugiabutyje (su aukštomis lūbomis). Iki vidurnakčio bendravome, ir kaip priimta, ieškojom panašumų ir skirtumų tarp Lietuvos bei Lenkijos. Nuėjome miegoti.
 
http://puu.sh/ivk5L/42f49ea8cf.png
 
http://puu.sh/ivk7J/2aa3ae5b28.png
 
Ketvirtą ryto atsikėliau, kadangi apie šeštą turėjau autobusą į Varšuvą. Po atvykimo į Vilnių paaiškėjo, kad netyčia pasiėmiau to vaikino iPhone’o pakrovėją. Negražus poelgis, todėl teko nusiųsti pinigus, kiek yra vertas laidas. Pagaliau vėl esu autobuse. Nuotaika ne itin gera, kadangi žinau, jog kelionės pabaiga jau čia pat, be to šiandien laukia virš 11 valandų kelyje, link namų. Pakeliui iš Krokuvos į Vilnių autobusas sustojo dvejuose mažuose miesteliuose. Viename iš jų įlipo įdomi mergina. Todėl bent dalį kelionės iki Varšuvos ji palaikė kompaniją. Išlipęs Varšuvoje, turėjau dar porą valandų, kol atvyks mano autobusas link Vilniaus. Skiriau tą laiką suvenyrų bei skanumynų artimiesiems bei pažįstamiems pirkimui.
 
Po atvykimo į Vilnių iš dalies atsipūčiau. Buvau labai pavargęs. Per tą labai ilgą savaitgalį paskaičiavus praėjau virš 75 kilometrų. Vilniaus stotyje iš autobuso išlipau vidurnaktį. Kadangi manęs pasiimti atvažiavo artimas žmogus, negalėjau nepasiūlyti pasimetusiai lenkaitei, kuri važiavo tuo pačiu autobusu, nuvežti ją iki hostelio prie rotušės, paaiškinęs, jog tokiu laiku prie stoties trintis yra gana pavojinga. Juo labiau ji sunkiai orientavosi, kur randasi. Ji žinoma sutiko. Taip ir baigėsi dar viena kelionė.

Visi kas valgo duona iš SEO jau turbūt žinot, kad Birželio 2 Garry's Illyes'as pranešė, kad per artimiausias kelias savaites bus paleistas naujas Panda algoritmas.
 
Šiandien pastebėjau dancing'ą SERPe. Užmečiau akį į MozCast, o ten vakarykštė temperatūra 102°.
 
Panašu, kad viskas prasideda.

Sau palečių neimčiau, su kuo tas paletes susivežti į malkinę? Nepirksi dėl malkų keltuvo.
Jei jau pakuotos tai rinkčiausi maišais, kur supakuota glėbis malkų, iškart imi ir neši į židinį.

Kuo mažiau turi laiko, tuo geriau moki jį planuoti ir produktyviai praleisti, kuo daugiau turi laiko tuo blogiau jį planuoji bei mažiau produktyviai praleidi. (Čia tik mano nuomonė)
 
Pastebėjau, kad žmonės, kurie sportuoja ar turi užsiėmimų, kurie atima daug laiko gerai moka susiplanuoti savo laiką bei dienotvarkę.

Turėčiau tau paploti už gebėjimą nusinterpretuoti, bet žmogus mato tai, ką nori matyti ;) Pats sakei, jog nestudijavai, tai man ir kilo klausimas, kuo remdamasis teigi, kad neįmanoma žinoti 40ties žmonių vardų? Jei tokiame klausime matai patyčias, tai čia jau tavo problema, matyt, kažkokie pasąmoniai kompleksai :) Šiaip bent paklausti žmogaus vardo, su kuriuo mokaisi 4 metus, yra elementarus mandagumas, o mes visi puikiai sutarėme ir tai nereiškia, kad visas kursas sėdi sulipęs, tačiau didesnis mažesnis ryšys yra su visais bendramoksliais, o jei tau neteko susidurti su bendraujančiais ir šiltais žmonėmis, tuomet užuojauta :)
Tai visada bus tokių, kur aiškins, kaip darbo nėra, koks mėšlas yra studijuoti ir kaip neįmanoma nieko uždirbti. Tokiems "valdžia bloga", visi blogi, tik aš geras. Kai tobulėji savo srityje, nuoširdžiai stengiesi ir nenusiteiki, jog pirmam darbe turi gauti 1000eu į rankas - tai patikėk darbų per akis :)

cia gerokai i prieki, jei laimes kazkas... bet supratimui apie pinigine puse.... (paimta ish SM)
 
Medicina:
- Tvarkiausi pas Ruta Dovydaitiene, Seimos gydytoju centre, Polocko g. 44
- Vaziuoti reikia su padarytais jau skiepais ir irasytais i tarptautini (geltona) skiepu pasa, taip pat atsivezti pasa, su kuriuo vyksite i JAV, Case number (201*EU... numeris), dvi nuotraukas.
- Is pradziu sesele paima krauja, pamatuoja, pasveria, akis patikrina, tuomet siuncia rentgena pasidaryti (Grybo g. 32). Ten uz nieka moketi nereikia, nuotraukas padaro per 10min. Su nuotraukom griztat atgal, ir tada pilnas patikrinimas pas pacia daktare - tikrina nuo galvos iki koju ir apklausia. Labai maloni daktare, kuriai Amerika patinka:) Uztruko apie 40min.
- Viska suraso, ir tada susimoketi tik reikia. Man truko dvieju skiepu (MMR, kadangi tik po viena buvau pasidares nuo tymu, raudoniukes ir paradontito, ir gripo) - tai vietoj sesele padare tuo paciu.
- Uz viska sumokejau 510lt, iskaitant ir tuos du skiepus.
- Atsakymus galejau pasiimti kita diena, bet kadangi esu is Kauno, tai vaziavau atsiimti pries pat interviu. Atidave greitai, be eiles, jokiu problemu. Jeigu kazkas norite atsiimti atsakymus is karto, tai diena pries patikrinima reik pasiskambint paciai daktarei ir susitart del to. Iki darbo dienos galo gali padaryt. Duos du vokus (baltas i interviu, rudas su savim i JAV, ir A4 lapa apie sveikata sau atsiminimui)
 
Interviu:
- Ambasadoje (Akmenu g. 6) telefona paliksite pas apsauga, su savim neisinesite, todel jeigu kazka ten uzsirase turite, geriau persirasykite ant lapelio.
- Patariu atvaziuoti geru pusvalandziu anksciau, galima ir dar anksciau (daug zmoniu prie apsaugos lauke salo). Kviecia ne pagal eile, o kas ateina pirmesis, dokumentus priduoda, ta ir kviecia sekanti.
- Su savim atsinesti reik BUTINAI: pasa, su kuriuo i JAV vaziuosite, gimimo liudijima (ir jo vertima), teistumo pazyma (ir jos vertima), teistumo pazyma is kitos salies, jeigu gyvenote kazkur ilgiau nei 2metus, tarptautini skiepu pasa (del visa ko, nors pas mane netikrino), paskutinio uzbaigto issilavinimo irodyma (brandos atestata, ar univero diploma, ir jo vertima), neatplesta voka is med. patikrinimo. Del visa ko patariu atsinesti dar dvi nuotraukas, padarytas neseniai, atitinkancias standartus, nurodytus DV loterijos puslapyje (kartais pasako, kad anksciau atsiustos i KCC netinka, ir reikia nueit nusifotografuoti per nauja jeigu neturit su savim)
- Laimejimo laiskas is KCC ir uzpildytos anksciau DS formos jusu jau bus ambasadoj, papildomai nestis nereikia.
- Prisiregistrave siuos dokumentus prie pirmo langelio (cia lietuves dirba) ir susimokeje, lauksite kol pakvies. Pats interviu bus angliskai. Daug neklaus, patikrins dokumentus, jeigu kazkas idomesnio praeity, del to gali paklaust. O siaip turekite omeny, jeigu dokumentai tvarkingi, tai pas juos jau iki interviu jusu nuspresta, gausite viza ar ne. Jeigu dokai viskas atitinka tai, kas anketoje uzpildyta ir atnesete ka reikia, vadinasi viza gaunate.
- Sumoketi reikejo uz viska ambasadoje 1162Lt. Nuo vasario 7d. sumazino kaina, tai kas siandien ejo, tiems pasiseke:)
- Po interviu, viza, bent jau man, pasake atsiimti uz dvieju dienu, nustatytu laiku prie ambasados, nepraejus apsaugos. Galima taip pat paprasyti, kad atsiustu kurjeris, uz kurio paslaugas reikes 17lt sumoketi. Tai jeigu ne is Vilniaus kazkas, taip pigiau daug.
- Visi dokumentai, kartu ir pasas, lieka ambasadoje ir juos kartu su viza atsiimt reikes.
 
Lyg ir viskas. Tikiuosi, kazkam pades:)

Blogiausia yra tai, kad tu net nesupranti esminių ES vertybių ir jos principų. ES pagrindas ir yra multikultūriškumo išlaikymas ir jinai netgi kultūriniams skirtumams išlaikyti skiria didelius pinigus. Tą pačią dieną, kai kas nors sugalvotų uždrausti bent vieną ES oficialiąją kalbą - ES žlugtų.
 
Tu vadovaujiesi kažkokiais emociniais aspektais - visiškai nesuprasdamas esminių veikimo principų. Dabar vėl iš kur ištraukei, kad kad palikti ES nebeįmanoma? Iš kokios šiknos ištraukei šitą faktą?
 
Aš tau atsakau - įmanoma! 1985 metais, po referendumo, iš ES išstojo Grenlandija. Apie išstojimą taipogi galvoja ir Didžioji Britanija. Ar esi kada girdėjęs, kad kas nors būtų šiai šaliai pasakę, kad iš ES išstoti neįmanoma?
 
Dar blogiau, kad tu nesupranti, ką išvis reiškia žodis "Okupacija". Tai štai susipažink:
 
Okupacija - laikinas kitos valstybės teritorijos užėmimas, panaudojant karinę jėgą, ir faktinis jos valdymas.
Taipogi valstybę gali okupuoti tik kita valstybė. ES bei NATO yra jungtinės keletos tautų ir šalių organizacijos, siekiančios bendro tikslo (ES - ekonominio augimo, NATO - gynybos).
O tie naudojami išsireiškimai, kad Lietuvą okupuoja NATO ar ES, tai yra rusiškos propagandos pasekmė. Rusiška propaganda dažniausiai ir manipuliuoja gyventojų baimėmis ar į ją mestais kaltinimais.

Jei Rusija yra kaltinama okupacija - tai jinai bando pavaizduoti NATO ir ES kaip okupantais. Jei Rusija yra kaltinama ginklų tiekimu separatistams - tai jinai apkaltina NATO ginklų tiekimu Ukrainai. Jei Rusijos remiami separatistai yra apkaltinami lėktuvo numušimu - tai Rusija jo numušimu apkaltina Ukrainą. Ir taip be galo, be krašto...
 
Aš šiame forume jau esu paneigęs N tavo iš kažkokios šiknos trauktų faktų - apie valstybės skolas, apie maximos monopilijas, apie tai, kad delfi ir kituose lietuviškuose portaluose niekas nepasitvirtina, kas yra sakoma, galiausiai apie tą pačią galimybę išstoti ir ES. Bet tu tik paignoruoji ir apsisukęs vėl šauni iš tos pačios šiknos ištrauktą kitą faktą - ir tas nesamonių ratas vėl sukasi...
 
P.S. dėl žemaitijos - žemaičiai tikriausiai yra patys patriotiškiausi Lietuvos piliečiai kokius tik gali sutikti. Tas žemaičių atsiskyrimas nuo Lietuvos vėlgi yra labiau Rusijos propagandos pasekmė nei, kad realybė. Tikrai neįsivaizduoju jų bandymo atsiskirti nuo Lietuvos.

2009 vasarą su broliu dirbome vienoj privačioje firmoje (man buvo 15, broliui 16). Tėvas buvo prie viršūnėlių, tai dėl įsidarbinimo problemų nebuvo (tiesą sakant, pats ir pasiūlė). Buvome įforminti kaip pagalbiniai darbininkai, tačiau darėme beveik viską, ką ir paprasti. Išmokau tikrai daug - betonuoti, trinkeles kloti, vamdžius tiesti ir t.t Dirbau nuo Joninių iki Žolinės. Per nepilnus 2 mėnėsius gavau ~2k į rankas. Kaip nepilnamečiui ir už tokį trumpą laiką, tikrai labai neblogai. Vienas minusas, kad objektas buvo visiškai kitame miesto gale nei gyvenome (pervažiuoti visą miestą, kad į darbą ateiti 7h, tikrai nėra paprasta užduotis). Darbas išmokė kitaip žiūrėti į žmones, išugdė pagarbą vyresniems (ko tik neprikalbėdavau ten...) ir savarankiškumo bei atsakingumo jausmus.
 
2011 vasarą dirbau Europos Parke. Pradėjau nuo birželio 1, baigiau, taipogi, per Žolinę. Algos skaičiavimas paprastas: pradirbtos dienos*30lt. Į mėnėsį realaii gaudavosi 700 litukų. Įsidarbinau paprastų darbininku, ir tirkai nesiskundžiau. Darbas buvo nuo 9 iki 17,30, su pusvaldanžio (13,00-13,30) pietų pertrauka. Darėm viską - valėm miška, pjovėm žolę, tvarkėm skulptūras, lipdėm naują skulptūrą, tvarkėm sales - buvome vieniteliai (berods, 7) žmonės, kurie rūpinosi Parku, kaip darbininkai. Kolektyvas buvo tikrai draugiškas, nors kartais pasitaikydavo šiokių tokių pykčių. Gyvenau apie 25minutės kelio dviračiu nuo Europos Parko, tad sunkumų, kaip pirmame darbe, nebuvo. Išmokau pjauti medžius su benzo pjūklu, statyti pastolius, šienauti su trimeriu bei dalgiu. Patirtis tikrai labai naudinga, ir tikiuosi, kad pravers ateityje.

Neseniai rašiau kaip galima nemokamai pritraukti lankytojų į jūsų svetainę, o dabar nusprendžiau plačiau apžvelgti vieną iš tų priemonių ir pasidalinti patirtimi apie, turbūt, mano patį mėgstamiausią socialinį tinklą – Twitter. Nesivelsiu į detales, kodėl tai man labiausiai patinkantis socialinis tinklas, tiesiog per daug metų išsivystė jam simpatija ir viskas :)
 
Prieš pradedant, norėčiau tik pabrėžti, kad lietuvių ratas šiame tinkle yra tikrai labai mažas, ir jei jūs orientuojatės būtent į Lietuvos rinką, tai geriau rinkitės kitus socialinius tinklus, nes iš Twitter naudos turėsit labai mažai arba išvis jos neturėsite. O jei auditorija tarptautinė, tuomet pirmyn.
 
Stengsiuosi viską pateikti kuo glausčiau, per daug nenuklystant į visokias smulkmenas, nes noriu palikti vietos ir patiems kažkiek pamąstyti bei pasitelkti šiek tiek fantazijos. Pateiksiu tik tai ką svarbu žinoti, o toliau laisvė jums spręsti ir kurti. Tikiuosi tai pavyks :D Taigi, pradedam!
 
Pamirškite žodžius "fake", "bot" , "spam" ir pan.
 
Tikiu, kad daugelis ir taip supranta, bet noriu dar kartą pasikartoti, kad tikrai visi perskaitytų ir suprastų, kad jokiu būdu nepirkite sekėjus už pinigus, nepaverskite paskyros bot'u ir nespaminkite. Tai pats tiesiausias kelias į nesėkmę. Geriau tuomet negaiškite laiko, ir nuveikite kažką naudingo kitoje srityje :D Jei norite kurti bendruomenę aplink save ar savo produktą, apie tokius dalykus negali būti net minties. Dabar naujienų srautas Twitter'yje yra milžiniškas, todėl naudotojai atsargiau renkasi, ką sekti, o ko ne. Taip pat yra nemažai sukurtų įrankių, kurie gana tiksliai parodo, kiek daug turite netikrų sekėjų. Todėl, jei nenorite susigadinti savo gero vardo, būtinai venkite tokių nesąmonių.
 
Pirmas žingsnis – Jūsų anketa.
 
Kurdamiesi anketą užpildykite kiek įmanoma daugiau informacijos. Būtinai pateikite tikrovę atitinkančius faktus, jokių apgavysčių. Būtinai naudokite su jumis susijusį paveiksliuką. Jei dalyvaujate šiame socialiniame tinkle kaip asmuo, naudokite savo geriausią asmeninę nuotrauką, o jei kaip įmonė ar produktas, tuomet naudokite logotipą. Jokių vogtų ar svetimų nuotraukų, jokių užrašų (nebent toks jūsų logotipas), jokių nuogų mergų (nebent tokia jūsų niša) ar kitokių efektingų paveiksliukų. Ir nepalikite kiaušinio :D Naudokite tokias pačias nuotraukas, kurias naudojate ir kituose socialiniuose tinkluose, taip tapsite lengviau atpažįstamas internete.
Taip pat nepamirškite užpildyti informacijos apie save. Trumpai, 1-2 sakiniais nušvieskite kas jūs esate ir kuo užsiimate. Galite panaudoti kokį populiarų hashtag'ą susijusį su savo veikla, arba pateikti nuorodą, tarkim, į kitos įmonės paskyrą, jei esate jos atstovas ar darbuotojas. Štai keletas pavyzdžių, kaip atrodo gerai sutvarkytos paskyros.
 



 
Būtinai išnaudokite didžiosios nuotraukos plotą. Tai puiki proga pareklamuoti savo naują produktą/paslaugą, renginį, knygą ir pan. Kaip matote aukščiau pateiktuose paveikslėliuose būtent taip ir padaryta.
 
Pasiruošimas
 
Tai labai svarbi dalis. Kuo geriau pasiruošite, tuo bus lengviau dirbti toliau. Štai pagrindinių darbų eiga:

Susidarykite visų tiesioginių konkurentų sąrašą
Susidarykite sąrašą žmonių, turinčių didžiausią įtaką jūsų nišoje
Susidarykite visų populiariausių Hashtag'ų sąrašą, susijusių jūsų niša
Išanalizuokite konkurentus ir susikurkite strategiją, kokią informaciją pateikinėsite Twitter'yje

Tam, kad būtų lengva sekti kitas Twitter paskyras, patarčiau būtinai naudoti sąrašus (Lists). Galite susidaryti kiek tik norite skirtingų sąrašų ir vėliau pagal juos tikrinti naujienų srautus. Pavyzdžiui, galite susidėlioti atskirus sąrašus pagal tokias paskyras:

Konkurentai
Įtakingi asmenys
Labiausiai su jumis bendraujantys
Partneriai
Kitos nišos specialistai ir pan

Taip galėsite lengviau stebėti, kas vyksta aplink jus.
 
Žinučių skelbimas
 
Pirmiausia keletas svarbių dalykų, kuriuos jums reikėtų žinoti skelbiant žinutes:

Niekada nenaudokite „Retweet“ mygtuko. Jeigu norite pasidalinti kieno nors mintimis, tuomet geriau nukopijuokite žinutę ir gale pridėkite nuorodą į jo paskyrą:

Taip pat nenaudokite nuorodos į kitą paskyrą žinutės pradžioje, nes tokiu atveju tekstas bus matomas tik jums ir žmogui, kuriam tai skirta. Būtinai pradžioje padėkite bent jau taškelį, o dar geriau, nuorodą nukelkite į galą kaip ankstesniame pavyzdyje.
Maksimalus žinutės ilgis gali būti 140 ženklų.

 
Pradžioje, prieš pradedant vilioti sekėjus, patarčiau keletą dienų skelbti žinutes tuščioje anketoje, kad atėję lankytojai galėtų susidaryti pirmą įspūdį apie tai, kokios informacijos iš jūsų gali tikėtis ateityje.
Štai keletas patarimų kaip reikėtų ir kaip nereikėtų elgtis Twitter'yje:

Planuokite žinutes į priekį. Tai galima daryti pačiame Twitter'yje, bet patogiau naudoti atskirą įrankį. Aš, pavyzdžiui, naudoju TweetDeck. Su šiuo įrankiu galiu patogiai susiplanuoti žinutes į priekį ir nereikia kas keletą valandų prisijunginėti, kad paskelbti kažką naujo.
Stenkitės kuo dažniau prie teksto naudoti nuotraukas. Tokiu atveju jūsų žinutė labiau išsiplečia ir tampa geriau matoma tarp kitų naujienų.
Stenkitės skelbti ne daugiau kaip vieną žinutę per valandą. Tai yra maždaug 24 žinutės per parą. Per didelis žinučių srautas ima erzinti sekėjus. Nebūtina griežtai laikyti 24 žinučių per parą strategijos. Galima ir rečiau – kiekvienas individualiai turi surasti idealiausią intervalą.
Neskelbkite vien tik nuorodas be jokio teksto. Kuo skambesnė antraštė tuo daugiau šansų, kad jūsų žinutė paplis tarp vartotojų.
Jeigu cituojate kito žmogaus žinutę, būtinai įtraukite jo paskyros nuorodą į savo tekstą. Už tai žmonės dažnai padėkoja jus paminėdami savo paskyroje.
Būtinai žinutėje naudokite populiarius Hashtag'us. Patartina nedaugiau kaip 2-3. Man asmeniškai didžioji dalis žinučių, turinčių bent vieną Hashtag'ą, pasiekiamumas yra beveik dvigubai didesnis nei be jų.

 
80/20 taisyklė
 
Taip jau protingų žmonių nustatyta, kad norint sėkmingai vystyti savo Twitter paskyrą, reikėtų laikytis šios taisyklės – 80 procentų jūsų skelbiamos informacijos turėtų būti paskyrų, kurias jūs sekate ir 20 procentų grynai jūsų pačios sukurtos informacijos.
Aš asmeniškai tik iš dalies sutinku su šia taisykle. Naujoms paskyroms – taip, ši taisyklė turėtų būti taikoma. Nes šioje stadijoje jums svarbu atkreipti į save dėmesį bei užsitarnauti gerą vardą.
Tačiau vėliau, kai jau esate labiau pastebimas kitų, tokia strategija, mano manymu, yra netikslinga. Šiame etape reikėtų pradėti labiau aktyvinti savo paties reklamą ir didinti tokių žinučių skaičių. Jums svarbiausia visą auditoriją nukreipti į savo svetainę ir paversti juos gerais pirkėjais. Svarbu tai daryti kuo subtiliau ir nesistengti viską kišti tiesiogiai. Sugalvokite kuo patrauklesnius variantus, tokius kaip tinklaraščių naujienas, nemokamus pavyzdžius, konkursus ir pan. Svarbiausia neįkyrėti.
 
 
Taigi, šiek tiek aptarėme bendrus dalykus, kaip reikėtų elgtis Twitter'yje, todėl dabar galime žengti į įdomiausią dalį – tai kaip vis dėlto prisivilioti kuo daugiau sekėjų!?
 
Follow/Unfollow
 
Tai bene populiariausias ir geriausiai visiems žinomas būdas. Tiesiog jūs sekate kitus vartotojus ir tikitės, kad jie atsakys tuo pačiu. Patarčiau per dieną prie savo paskyros priskirti apie 50-60 naujų vartotojų (jei mėgstate riziką, tai galite bandyti iki 100). Jei pradėsite masiškai sekti po kelis šimtus vartotojų per dieną, tai labai greitai jūsų anketa gali būti pašalinta.
 
Ieškokite tokių paskyrų, kurios gali būti susidomėjusios jūsų siūlomu produktu. Jas rasti galite tokiais būdais:

Pasinaudojate pradžioje surinktu konkurentų sąrašu. Nueinate į jų paskyras ir tiesiog pradedate sekti jų sekėjus
Susirandate labai populiarius straipsnius, kuo glaudžiau susijusius su jūsų niša, ir per topsy.com susirandate visus vartotojus, kurie dalinosi šia nuoroda bei pradedate juos sekti
Pasinaudojate Twitter paieška. Įvedate su jūsų niša susijusius raktažodžiu ir iš pateikto sąrašo atsirenkate jums tinkamas paskyras.

 
Svarbu žinoti, kad nauja anketa gali sekti tik 2000 vartotojų. Pasiekus šią ribą, automatiškai imamas skaičiuoti sekamų vartotojų ir sekėjų santykis. Norint, kad sistema leistų sekti virš 2000 vartotojų, jūsų sekėjų skaičius turi sudaryti bent 80% jūsų sekamų vartotojų. Tai yra, norint, kad leistų pridėti daugiau nei 2000 vartotojų, jūsų sekėjų skaičius turi viršyti 1800 paskyrų.
 
Todėl, kad negautumėte to limito, reikia reguliariai prasivalyti sekamų vartotojų sąrašą, pašalinant tuos, kurie jūsų nepradėjo sekti. Man patogiausia tai daryti naudojant šį įrankį: https://manageflitter.com. Nemokama versija leidžia nusifiltruoti sąrašą vartotojų, kurie jūsų neseka ir kasdien pašalinti po 100 tokių paskyrų iš sąrašo. Tokį apsivalymą reikėtų daryti reguliariai, ir šalinti tuos vartotojus, kurie nepradėjo jūsų sekti per maždaug 4-7 dienas, nes tai greičiausiai reiškia, kad jie ir nepradės.
 
Favourite
 
Čia mano šių metų atradimas :) Štai šioje vietoje bus puiki proga panaudoti turimą hashtag'ų sąrašą. Taktika paprasta. Tiesiog vedate vieną iš hashtag'ų į paiešką ir jums pateikia visas žinutes su šiuo raktažodžiu. Tuomet tiesiog skenuojate per visas žinutes ir jei pamatote, kad tai susiję su jūsų niša, spaudžiate patinka ir viskas. Šiuo atveju negaliu pasakyti tikslios ribos, kiek patartina tokių paspaudimų atlikti per dieną, kad nesukelti įtarimo, bet aš padarau apie 50-100.
 
PAPILDYTA:
 
Neseniai radau vieną įdomų straipsnį apie Twitter, kur buvo aprašyta, kaip galima suspaudinėti "Favorite" ant keletos šimtų žinučių per keletą sekundžių. Pasirodo, dienos limitas tam yra 1000 paspaudimų. Tačiau tą padaryt rankiniu būdu tikrai užimtų daug laiko, todėl yra būdas kaip tai automatizuoti.
 
Taigi, atsidarote Twitter paskyra su Google Chrome. Einate į paiešką, nusifiltruojate žinutes pagal kokį nors raktažodį ar hashtag'ą. Tuomet su Ctrl+Shift+J pasileidžiate Javascript komandinę eilutę ir įkeliate tokį kodą:
 

a = setInterval(function () { window.scrollTo(0,document.body.scrollHeight); $('.ProfileTweet-actionButton.js-actionButton.js-actionFavorite:visible').click(); }, 1000)
 
Spaudžiate ENTER. Puslapis automatiškai pradės scrollintis ir spaudinėti "Favorite" ant kiekvienos žinutės. Kai norėsite sustabdyti procesą, įveskite naują eilutę:
 

clearInterval(a)
 
Ir procesas sustos. Tokiu būdu sutaupysite nemažai laiko eidami per kiekvieną žinutę ir spaudinėdami jas. Tik svarbu, kad pasirinktumėte raktažodžius artimus jūsų nišai.
 
Bendraukite su kitais vartotojais
 
Norint atkreipti į save dėmesį, neužtenka vien kokybiškų žinučių. Būtina stengtis susibendrauti su kuo daugiau žmonių, kurie vėliau gali jums padėti dar labiau sustiprinti savo vardą. Keletas patarimų, kaip tai daryti:

Dalinkitės kitų vartotojų žinutėmis ir būtinai paminėkite jų autorius
Jei pamatėte gerą žinutę, prieš pasidalindami savo rate, nepabijokite ją pakomentuoti. Tik venkite banalių frazių, tokių kaip: „geras straipsnis“, „man patiko“ ir pan. Arba užduokite kokį nesudėtingą klausimą arba trumpai pakomentuokite, kodėl patiko
Jei kažkas jus pacitavo, būtinai jam už tai padėkokite. Padėkoję, dar galite pabandyti užduoti kokį nesudėtingą klausimą, kad palaikyti ilgesnį bendravimą.
Nebijokite savo paskyroje viešai skelbti įvairius nesudėtingus klausimus. Tokiu atveju, turėsite progą užmegzti naujus pokalbius su įvairiais žmonėmis.

 
JustRetweet
 
Ši platforma yra skirta būtent tam, kad padėtų jums padidinti savo auditoriją. Veikimo principas yra labai paprastas. Užsiregistruojate šiame puslapyje su savo Twitter paskyra.
Pagrindiniame puslapyje matote sąrašą žinučių ir šalia kreditų skaičių, kiek gausite už tai jei pasidalinsite šia žinute. Atsirenkate žinutes pagal jums tinkamą kategoriją ir dalinatės šia informacija savo paskyroje ir už tai renkate kreditus. Vėliau už surinktus kreditus lygiai taip pat galite siūlyti savo žinutes kitiems vartotojams, kad pasidalintų savo paskyroje.
 
Viral Content Buzz
 
Veikimo principas lygiai toks pat kaip ir prieš tai paminėtoje platformoje, tik su griežtesne kontrole. Kiekviena paskelbta žinutė turi būti patvirtinta administracijos ir tik tada atsiranda pagrindiniame puslapyje.
Taip pat, pastebėjau, kad čia lankosi šiek tiek rimtesni žmonės. Neseniai pavyko gauti vieną „Retweet“ iš tikrai man gerai žinomo žmogaus, kuris turėjo virš 15.000 sekėjų. Naudos buvo tikrai daug.
 
Twitter chats
 
Paskutiniu metu tokie pokalbiai pasidarė labai populiarūs Twitter'yje. Dažniausiai šiuo pokalbius organizuoja koks įtakingas žmogus ar prekinis ženklas, kuris turi daug sekėjų. Tiesiog, yra paskelbiama tiksli data ir laikas, kada pokalbis vyks ir visi norintys gali jame sudalyvauti. Svarbiausia yra turėti, ką pasakyti. Šiuose pokalbiuose, galima lengvai susirasti ne tik nemažai sekėjų bet ir pažinčių, todėl tikrai patarčiau pabandyti sudalyvauti. Norėdami sužinoti, kur kada ir kokie pokalbiai vyksta, gana didelį tvarkaraštį galite rasti čia: http://chatsalad.com
O norėdami daugiau sužinoti, kaip šie pokalbiai vyksta ir kokios taisyklės galioja, patarčiau perskaityti šį straipsnį: http://www.postplanner.com/how-to-participate-in-twitter-chats/
 
Pabaigai
 
Taigi, štai mano trumpas (gal ir ne visai trumpas) gidas, kaip galima pradėti sunkų kelią link Twitter'io grietinėlės. Noriu dar kartą perspėti, kad tai nėra vienas iš super greitų būdų, kaip galima išpešti naudos iš Twitter'io. Svarbu kantrybė, o rezultatus tikrai pamatysite. Aišku, kaip ir visiems bus sunkiausia pradžioje, nes žmonės nėra labai linkę sekti nedideles ir naujas anketas (nebent esate tikrai gerai žinomas žmogus). Bet praėjus šį etapą bus tik lengviau ir sekėjų skaičius vis greičiau augs.
 
Taip pat nuolat eksperimentuokite ir stebėkite, kada auditorija pradės pati organiškai augti ir nebebus poreikio naudoti kai kurių aukščiau išvardintų strategijų. Kai jūsų sekėjai vis dažniau pradės reaguoti į jūsų pranešimus, dalintis jūsų žinutėmis, tai reiškia, kad jau po truputį tampate atpažįstami. Tuomet patarčiau atsisakyti kitų anketų sekimo ir tiesiog leisti auditorijai augti natūraliai. Geriau skirkite daugiau dėmesio kuo geresnio turinio sukūrimui, kuriuo norėtų dalintis kuo daugiau žmonių.
 
Taip pat nepamirškite labai galingo įrankio: https://analytics.twitter.com. Sekite statistiką, kokie žmonės jus seka, kokios žinutės turi daugiausiai pasisekimo ir kuriuo paros metu jūsų auditorija yra aktyviausia.
 
Taigi, sėkmės visiems. Jei turite kokių nors klausimų, pastabų ar papildymų, būtinai rašykite. Bandysiu atsakyti ir tuo pačiu pildyti šį straipsnį.

Gal kam pravers informacija:
 
100 000 reasons to travel with PolskiBus.com!
Great Spring Bonanza starts today!
 
PolskiBus.com Great Spring Bonanza introduces promotion codes for more than 100 000 tickets at the price of 1 PLN + 1 PLN booking fee
The tickets can be booked from today till 31 May 2015
The promotion concerns all PolskiBus.com routes for travel period
from 22 April to 19 June 2015
To join the offer just enter the promotion code – WIOSNA
Do not hesitate, go to www.polskibus.com and enjoy tickets at the price
of 1 PLN + 1 PLN booking fee!
 
Today, April 22, is this day that every traveler has the opportunity to take part in The Great Spring Bonanza. Market leading national carrier PolskiBus.com welcomes the Spring with this special offer which is exceptional opportunity for our existing and new clients to purchase tickets for high level of quality and comfort journey. The Great Spring Bonanza offers more than 100 000 tickets at the price 1 PLN + 1 PLN booking fee, that can be booked from now until May 31 for trips between 22 April and 19 June 2015. Promo tickets are available across the whole PolskiBus.com route network. To get tickets at this wonderful price just go to the www.polskibus.com website and enter the promotion code – WIOSNA. Do not wait and book right now!
 
Have you been waiting for PolskiBus.com promotion? We have fantastic news! Great Spring Bonanza is about to start offering more than 100 000 tickets at the most competitive price of 1 PLN + 1 PLN booking fee! What should you do to benefit from the promotion? Just go to www.polskibus.com and when booking the tickets, enter the promotion code – WIOSNA in the appropriate box. Be one of 100 000 lucky winners!
 
Piotr Pogonowski, Director of Marketing and Communications said: "PolskiBus.com as the market leading national carrier and one of the most reliable and popular brands in Poland is happy to introduce our Great Spring Bonanza with a more than 100 000 tickets for the price of 1 PLN + 1 PLN per booking! In addition, this is the first time that our passengers have the opportunity to take advantage of promotional codes, which is a prelude to the next surprising promotional campaigns! This special offer is aimed to our regular and loyal customers, as well as those who not tried our service yet. Do not delay, the sooner you decide, the more chances you have to hunt the promotional tickets as the great opportunity to travel in high quality comfort among the whole PolskiBus.com network in coming sunny months".
 
PolskiBus.com passengers travel on board buses featuring free Wi-Fi, comfortable reclining leather seats, air-conditioning, toilet, wheelchair access and free refreshments (on selected routes). All Van Hool and ADL Plaxton buses that comprise the fleet of PolskiBus.com provide a high level of security and comfort. Ticket prices for all PolskiBus.com services are available from PLN 1 + PLN 1 booking fee and you can get them at www.polskibus.com.
 
More details on the current offer and promotion codes can be found on the www.polskibus.com website and on the company's fan page on Facebook www.facebook.com/polskibus. The Regulation of the promotion can be found here. You're welcome!

Sveiki,
 
Po truputį artėja vasara, atostogų bei kelionių metas. Beplanuodamas savo sekančią avantiurą bei skaitydamas kitų narių publikacijas apie išvykas, nutariau pasidalinti savo praeitais metais vykusių atostogų ispūdžiais. Teksto bus daug, tačiau tikiuosi, jog viskas susiskaitys labai lengvai ir įdomiai, kadangi kartu su raidėmis bus nemažai ir nuotraukų.
 
Prasidėjo viskas praeitų metų birželį, kai po mokslų baigimo bei metų kasdienio ofisinio darbo, “užrezervavau” dvi savaites atostogų rugpjūčio pabaigai. Tikslas buvo paprastas: nepraleisti tas dvi savaites Lietuvoje.
 
Tą pačią dieną prasitariau geram draugui, kuris studijuoja Londone, jog planuoju keliauti kur nors į vakarus ir iš karto gavau pasiūlymą prisijungti prie jo kelionės į Portugaliją. Užsidegėm noru nuvykti į banglenčių stovyklą (toliau “Surf camp”). Tačiau pradėjus domėtis plačiau kaip ten nuvykti, atmetėm šią kelionę. Draugui iš Londono lėktuvų bilietai kainavo nedaug, tačiau man, kadangi sezonas ir liko kelios savaitės iki skrydžio, kaina buvo arti tūkstančio litų į abi puses. Vėliau dar pati kelionė per visą Portugaliją kainuotu apie 150 eurų į vieną pusę.
 
Todėl sekantis pasiūlymas buvo jau iš mano pusės. Pasiūliau važiuoti į tą patį surf camp’ą, tačiau ne į Portugaliją, o Prancūziją (Moliets miestelis). Viską detaliai aptarėm ir apsisprendėm. 08-23 - 08-31 dienoms užrezervavom ir apmokėjom dvi vietas palapinėje. Viena vieta savaitei kainavo 300 eurų. Įskaičiuota vieta palapinėje, pusryčiai bei vakarienė. Draugas taip pat sumokėjo 100 eurų už 10 ar 15 (neatsimenu) banglentės treniruočių valandų.
 
Kadangi lėktuvai iš Lietuvos į patį Moliets neskrenda, nusipirkau bilietus į Paryžiaus Bovę. Į Prancūziją rugpjūčio 21-ai dienai, į Lietuvą - rugsėjo antrai. Kainavo apie 450 litų.
 
Štai ir atėjo ankstus 21-os dienos rytas, kai atsiduriau oro uoste. Belaukdamas skrydžio susipažinau su dviem merginom, kurios skirdo ten pat. Todėl lėktuvo laukimas neužtruko. Išlipus iš lėktuvo susiduriau su pirma problemėle. Norint nukeliauti autobusu iki pačio Paryžiaus (taip, nesitikėjau, kad nuo oro uosto iki pačio Paryžiaus dar neblogas atstumas), reikėjo nusipirkti bilietą, būtinai su kreditine kortele. Jos neturėjau, tik grynuosius. Todėl paprašiau jaunos lietuvių poros, kad sumokėtų už mane, jiems daviau grynųjų. Lietuviai, žinoma, paėmė poros eurų “komisinį” mokestį : )
 
Įsėdus į autobusą dar kartą sutikau vieną iš lietuvių, su kuria susipažinau dar oro uoste. Nuvažiavom kartu iki Paryžiaus. Ten ją pasitiko jos vaikinas. Kartu nuėjom iki arčiausios metro stotelės, kur naujas draugas man paaiškino kaip nukeliauti iki Paryžiaus centro. Grynųjų vis dar neturėjau, todėl gavau dovanų du eurus. Išsiskyrėm, likau vėl vienas. Ir štai, pirmą kartą gyvai matau traukinį po žeme. Wow. Triukšmas, skersvėjis, kažkuo dažnai smirda. Na tiek to, judam.
 
http://puu.sh/h5seF/4cf653c04c.png
 
Vos įlipus į traukinį ir atsisėdus, sutikau Valdą Adamkų. Pasisveikinti neišdrįsau.
 
http://puu.sh/h5sfA/185b07c16f.png
 
Vos keli sustojimai ir išlipu jau Paryžiaus centre. Nors gal nelabai taktiškai išsireiškiau. Paryžius neturi aiškaus centro. Sakykime, išlipau tarp daugybės žymių objektų ir pastatų.
 
http://puu.sh/h5tuJ/03da351087.png
 
Buvo jau 21-os dienos vidurdienis. Su draugu buvom susitarę, kad susitiksime miestelyje Dax, kuris yra apie 700km nuo Paryžiaus ir 30km nuo Moliets 22-os dienos vakare, kad 23-ią dienos ryte jau būti vietoje. Todėl žinojau, kad pasivaikščiojimui po Paryžių turiu parą (greičiau dieną). Pirmiausia bandžiau pranešti artimiesiems, kad esu jau vietoje. Tačiau ilgai neturėjau galimybės susisiekti su jais. Prancūziškos sim kortelės nemačiau prasmės pirkti, praeiviai kažkodėl labai nenorėjo duoti paskambinti į Lietuvą. Žinoma sakiau, kad sumokėsiu už skambutį. Po kurio laiko užsukau į McDonalds. Ten pagavau nemokamą wi-fi. Iš ten susisiekiau su artimaisiais, draugu bei žmonėmis, su kuriais turėjau susitikti Paryžiuje.
 
http://puu.sh/h5tw7/f36dd3c25c.png
 
Prieš kelionę pirmą kartą teko pasinaudoti portalo Couchsurfing paslaugomis. Ten radau vieną rusą, kuris sutiko man aprodyti Paryžių bei ukrainietį, kuris sutiko mane priimti nakčiai pernakvoti savo bute. Iki susitikimo su rusu liko kelios valandos (kol jis baigs darbą). Todėl kol turėjau nemokamą wi-fi, pasidomėjau ką netoliese galima apžiūrėti ir kur nueiti. Pirmiausia nuėjau prie Noterdamo, vėliau pajudėjau link “Operos” Apple Store, kadangi reikėjo pakrauti telefoną. Pakeliau “apžiūrėjau” Luvrą. Dėja nei Noterdame, nei Luvre viduje nebuvau. Gal laiko pritrūko…
 
http://puu.sh/h5tyI/35d12e3f1f.png
 
Pasikrovus mobilųjį, nuėjau į sutartą vietą, kur ir susitikau su rusu. Aprodė dar kai kurias įdomesnes vietas. Vėliau nuėjom į geležinkelio stotį (norėjom nusipirkti atsigerti). Išeinant iš stoties pasijutau kaip Lietuvoje. Artėjant prie išėjimo pastebėjau kairėje ir dešinėje pusėse stovinčius juodaodžius. Pro juos praėjom ramiai, tačiau jau lauke prie mūsų pribėgo vienas iš jų (jauniausias, kokių 16 metų, visas prasirūkęs) ir pradėjo man kažką piktai aiškinti. Rusas pradėjo jam kažką atsakinėti. Kaip man po to papasakojo, vaikis tiesiog norėjo, kad (ati-)duočiau pinigų.
 
http://puu.sh/h5tzF/a481a475e7.png
 
Po kelių valandų sutikau su ukrainiečiu ir iš karto pajudėjom link jo namų. Pakeliui užsukom į mažą parduotuvėle nusipirkti vakarienei ko nors. Mokėjau žinoma aš. Už arbatos pakelį, sultis, prancūzišką bagetę, mėsos gabalėlius prie jos ir sūrį sumokėjau 17 eurų. Apskritai viskas ten brangu. Tikėjausi kažko panašaus, bet vistiek…
 
http://puu.sh/h5tAH/72a2af3bd6.png
 
Ir štai mes namie. Pavakarieniavom, pabendravom. Kadangi sekančios dienos vakare jau turėjau būti Daxe, reikėjo galvoti kaip ten nukeliauti. Traukinis kainavo nuo šimto eurų. Brangu. Per portalą BlaBlaCar pradėjom ieškoti žmonių, kurie važiuoja pakeliui ir gali pavežti. Po kurio nervingo laiko, radom žmogų. Ukrainietis Prancūzijoje gyvena jau aštuntus metus, todėl vietinę kalbą moką tobulai. Paskambino ir susitarė su vairuotoju. Pastarasis važiavo į kažkokias futbolo varžybas, tiesa iš Versalio. Todėl pernakvojus atsikėlėm, ukrainietis palydėjo mane iki geležinkelio stoties, iš kur aš nukeliavau į Versalį.
 
http://puu.sh/h5tCP/b42dfd90e3.png
 
Ten aš buvau dvi valandos iki susitikimo su vairuotoju. Ant kojos vėl pradėjau jausti nuospaudą, kuri atsirado dar prieš porą savaičių. Vaikščioti vis sunkiau. Dešimt kartų pasitikslinau praeivių ar tinkamoje vietoje laukiu. Jaudinausi, kad niekas neatvažiuos. Neatsimenu, ar turėjau kokių vairuotojo kontaktų.
 
Ir valio, matau pravažiuojančią Audi, kuri sustoja reikiamoje stotelėje. Prieinu, susipažįstu ir pradedam judėti. Kelionė ilga (8val.) ir gana nuobodi, kadangi vaikinas (apie 22 m.) beveik nekalba angliškai.
 
http://puu.sh/h5sgv/5d02956981.png
 
Ir štai pagaliau mes “kažkur” Dax’e. Kelyje pradėjau tiksliau derinti su draugu, kur tinkames. Pranešė, kad lauks McDonaldse. Jis ten neva vienintelis. Bus lengva rasti. Nurodžiau vairuotojui adresą, kuri davė draugas ir nuvežė būtent ten. Atsisveikinom su juo. Beje kelionė kainavo apie 45 eurų.
 
Nuėjau į McDonalds’ą. Draugo žinoma neradau. Bet yra wi-fi. Paskambinau, dar kartą pasitikslinau kur jo ieškoti. Vietiniai pasakė, kad Dax’e McDonalds’ų yra bent trys. Dar po 45min nutarėm susitikti geležinkelio stotyje (ji čia vienintelė). Nuėjau į stotį, laukiu 5min, 10, 20… Pradedu jau nervintis. Miestelis nejaukus, aštunta vakaro, tuoj pradės temsti. Nutariau vėl nueiti iki McDonalds ir paklausti, kur jis. Nuėjus 100 metrų nuo stoties, matau, kad kažkas mojuoja. Draugas. Valio. Nuotaika ženkliai pagerėja. Nueinam užkasti į McDonald’ą, nes… pigu ir wi-fi. Iš ten paskambinam stovyklai. Susitariam, kad mus paims iš stoties ir nuveš iki vietos už 30 eurų. Tinka.
 
Sulaukėm automobilio, nuvažiuojam į mišką, išlipam. Ir… mums pasisekė. Buvo jau apie 10 val. vakaro (penktadienis). Būtent kas penktadienį vyksta didžiausi vakarėliai, kadangi “pamaina” keičiasi. Vieni turistai rytoj išvyksta, kiti atvyksta (čia mes kiek per anksti atvykom). Todėl vos išlipus iš automobilio pasijutom kaip “American Pie” filme. Aplink visur simpatiški žmonės (tiek merginos, tiek vaikinai), daug alaus, riedlentės, beer-pong, garsi muzika, minkštas smėlis. Visi be galo draugiški ir linksmi. Nuvedė mus iki mūsų palapinės, kur jau gulėjo mūsų kaimynas (palapinė trivietė būtent mūsų). Tai buvo šešiolikametis iš Vokietijos. Beje, vidutinis amžius daugmaž kaip mano, apie 22 metų. Jauniausias šešiolikos - vyriausias - keturiasdešimt trijų. Susipažinom ir pradėjom linksmintis. Gal geriausiai atmosferą perkels šie filmukai. Kai kur čia esu ir aš.
 
https://www.youtube.com/watch?v=ivCFb6DzYxg
 
https://www.youtube.com/watch?v=IMMh9ziarGk
 
http://puu.sh/h5shX/49c47dc1dd.png
 
Iš lietuvių buvome tik mes dviese. Visi kiti - ispanai, prancūzai, vokiečiai (jų daugiausia), čekai, lenkai, rusai… Kalbėjome žinoma visi anglų kalba. Kas kaip galėjo… Ir štai atsikėlus šeštadienio ryte nepastebėjome jau nieko iš tų, su kuo bendravom naktį. Vietoj jų matome daug nepažįstamų žmonių, kurie ką tik atvyko ir dar atvyksta. Kasdien turėjome surfinimo pamokų ir šiaip žaidimų. Kartu su mumis miške įsikūrusios ir kitos stovyklos. Kartais varžėmes ir prieš jas.
 
http://puu.sh/h5slN/884cc8a34e.png
 
http://puu.sh/h5smO/f9cf1c3f99.png
 
http://puu.sh/h5snS/886be9636c.png
 
Per savaitę turėjom dvi ekskursijas. Vieną - į Prancūzijos gana prabangų miestelį Biarritz, kitą - į Ispaniją, San Sebastian’ą. Šiame mieste pasitikom labai gražų saulėlydį ir apie pirmą nakties pajudėjom atgal į Moliets. Buvo tikrai daug įspudžių, įvykių, ir pažinčių. Gaila tik dėl to, kad nemokėjau (iki šiol nemoku) plaukioti, todėl negalėjau pasimėgauti banglentėmis. Tik išbandžiau savo jėgas vieną kartą. Nelengva. Baisu.
 
http://puu.sh/h5tDS/bc2c7f850d.png
 
http://puu.sh/h5sjo/420863b54e.png
 
Ir štai atėjo sekantis savaitgalis, kai vėl keičiasi pamaina. Žinoma, kas nori, už papildomą mokestį, lieka. Turėjom išvykti šeštadienį, bet nepavyko. Penktadienio vakare per BlaBlaCar pradėjau ieškoti vairuotojų, kurie važiuoja link Paryžiaus sekančią dieną. Nieko neradau. Radau tik vieną moterį, kuri su vyru važiuoja sekmadienį po pietų. Tiek to, tinka. Kaina apie 50 eurų. Kaip susisiekti su vairuotoja? neaišku.
 
 
 
Iiiilgai ieškojau per visas stovyklas pracūzų, kurie galėtų padėti. Ir po geros valandos radau automobilį su prancūziškais numeriais. Prie jo ilsėjosi jaunuolių kompanija. Pavyko susitarti angliškai. Jie susisiekė su moteriške ir organizavo man vietą automobilyje. Už tai nuoširdžiai padėkojau ir įteikiau lietuvišką šokoladą. Vėliau teko prie jų trumpam grįžti. Klausė, ar neturiu dar šokolado, labai skanus.
 
Ir štai dar kartą pernakvojau palapinėje, papusryčiavau (beje pusryčiai ir dvi nakvynės mums gavosi nemokamai). Greičiausiai organizatoriai (visokie hipiai) nelabai pergyvena dėl to, o gal tiesiog pamiršo. Puiku, nes papildoma nakvynė, jei neklystu, 10-15 eurų.
 
Mane nuvežė reikiamu adresu ir viskas prasidėjo iš naujo. Dvi valandos laukimo, pergyvenimo ar laukiu tinkamoje vietoje, itt. Tik čia situaciją apsunkino tai, kad praeivių beveik nebuvo, o tie kas buvo, angliškai beveik nešnekėjo. Bet štai, atvažiavo reikiamas Renault. Kartu su manim ten pat įsėdo dvi merginos. Viena pusę kelio verkė, kita - juodaodė. Labai nemaloni. Kelionė trūko apie 9 val. Ir pagaliau aš vėl Paryžiaus centre.
 
http://puu.sh/h5t4z/0d4229ad83.png
 
Beveik kiekvieną naktį Moliets’e sėdėjom papludimy, kur vėsoka ir pučia vėjas. Todėl nenuostabu, kad peršalau. Paryžiuje atsiduriau apie 23:30. Nuėjau iki vienos iš kavinių, kad vėl pagauti wi-fi. Kur nakvoti neturėjau, todėl nutariau praleisti naktį gatvėje, vaikštant po naktinį Paryžių. Lyg ir romantiška.
 
Per Maps’us pastebėjau, kad randuosi visai arti Eifelio bokšto. Nutariau ten pirmiausia ir nueiti. Pakeliui teko sutikti nemažai jaunuolių, kuriuos stengdavau apeiti. Ir matyt neveltui. Tik vėliau sužinojau (jau Lietuvoje), kad vaikščiojau gana pavojingame rajone, kur “karaliauja” juodaodžiai. Esu pavargęs, su nuospauda, peršalęs, šiek tiek alkanas… Ir po 30 min. pagaliau matau danguje prožektorių ir už kelių minučių patį Eifelio bokštą. Mačiau jį iš tolo prieš savaitę, bet čia jis arti, naktį, apšviečiamas. Wow. Priėjau arčiau prie jo. Jis milžiniškas. Ten vėl kelis kartus prašė cigaretės. Išgirdus atsakymą “nerūkau”, manęs jau kurį kartą paklausdavo “o gal išgerti ko turi, alaus, ko nors stipresnio?”. Ir tokių “gaujų” buvo visai nemažai aplink bokštą, po juo. Padariau porą nuotraukų ir pajudėjau toliau.
 
http://puu.sh/h5t5F/cf312b1968.png
 
http://puu.sh/h5t6E/e9b5fabf10.png
 
Toliau, reiškia ten, kur kojos eina. Juk turiu dar visą naktį priešaky. Nuėjus 300 metrų nuo Eifelio bokšto prie šiukšliadėžių pastebėjau gaują žiurkių. Vėliau dar nekartą mačiau panašų rėginį. Dar už kelių šimtų metrų pastebėjau gulintį girtą benamį ir šalia stovintį vyriškį, kuris garsiai ant jo rėkė. Nuėjau iki Triumfo arkos, kur nutariau pailsėti.
 
http://puu.sh/h5tFX/b117c05d23.png
 
http://puu.sh/h5t7h/1bb7e8ccc1.png
 
Laikas ėjo labai lėtai. Nuėjau prie eliziejaus laukų. Buvau čia prieš savaitę, ne naktį. Ir dieną jie gražesni. Vaikščiojau kaip įmanoma lėčiau, todėl per visą “alėją” praeidavau per 30 min. Bevaikštant eilinį kartą, į kitą pusę, žmogus sėdintis ant suolelio, paprašė pagalbos. Priėjau. Paklausė kaip praeiti iki Eifelio bokšto. Kadangi pats ką tik ten buvau, paaiškinau, parodžiau telefone žemėlapį. Pabendravom. Tai buvo lenkas, kuris prieš pusmetį paliko šeimą ir turtą ir iškeliavo “bet kur”. Papasakojo kaip išgyvena, ką galvoja apie Prancūziją ir pačius Prancūzus. Palinkėjom vienas kitam gero kelio ir išsiskyrėm. Po keliolikos minučiu, tuose pačiuose eliziejaus laukuose mane pašaukė du jaunuoliai. Neskubant priėjau prie jų. Pokalbis buvo gana keistas ir įtartinas (kaip ir patys jaunuoliai).
 
Jie: Labas, atrodai išsiblaškęs, ar viskas gerai?
Aš: Taip, tiesiog vaikšioju, kvepuoju grynu oru
Jie: Iš kur esi?
Aš: Lietuva, Vilnius
Jie: O, ar gera ten?
Aš: Visai smagu
Jie: Ką gero galima pamatyti?
Aš: Daug ką. Geriau vieną kartą atvykti ir pamatyti. Rekomenduoju
 
Viso pokalbio metu mačiau, kaip bėgioja jų akys ir dažnai pažiūri vienas į kitą. Pajutau kažką nesmagaus ir pasakiau, jog skubu ir atsisveikinau.
 
http://puu.sh/h5tH3/a80b29f663.png
 
Buvo čia apie 3 nakties. Norėjau taip pat įgyvendinti savo “svajonėlę”. Papusryčiauti kaip tikras prancūzas. Paragauti kroasano.
Pajudėjau toliau nuo eliziejaus laukų. Tenka pripažįnti, jog naktinis Paryžius yra gana baugus ir nejaukus miestas. Žmonių (kaip nekeista) vienetai, gatvės tuščios, o seni pastatai yra neapšviečiami, todėl tamsoje atrodo kaip iš siaubo filmų.
 
http://puu.sh/h5t8v/4c59157fa5.png
 
Apie penktą valandą pradėjau domėtis, kur galima papusryčiauti kuo pigiau ir greičiau (buvau jau gerokai išalkęs). Po kurio laiko radau vieną kavinukę, kur labai mandagus ir linksmas vyrukas (greičiausiai savininkas) pasakė, jog atsidaro septintą. Nuėjau ant suolelio ir netyčia užmigau. Atsibudau penkias minutes iki septintos. Greitai nuėjau į tą pačią kavinukę. Buvau ten penkias minutes po septintos ir deja, jau buvo maža eilė. Nepavyko būti pirmu pirkėju. Tiek to, užsisakiau arbatos su bandele ir sultimis. Visiškai nesotu, bet užtat turiu nuotrauką instagramui.
 
http://puu.sh/h5t9x/36d3e715f0.png
 
Vėliau vėl pajudėjau link McDonalds’o, kur manęs laukė tualetas ir nemokamas wi-fi. Ant patogios kėdės užmigau. Atsibudęs vėl nuėjau į Apple Store pasikrauti telefoną. Sekantį rytą turėjau būti autobusų parkinge, iš kur mane nuveš į oro uostą. Galvojau kuo užsiimti. Vėl nuvykau prie Eifelio bokšto, papietavau sumuštiniu su sultimis, dar pasibasčiau po miestą.
 
http://puu.sh/h5tbt/d61f0f5733.png
 
Ir štai pagaliau vakaras. Kur nakvoti aš vis dar neturėjau. Miegojau per paskutines dvi paras porą valandų. Kažkodėl pradėjau nekęsti Paryžiaus. Tapau dar piktesnis ant visko. Nuėjau prie eliziejaus laukų, nes ten yra McDonalds, kuris veikia net iki trečios nakties. Nusipirkau šalia esančioje parduotuvėje keksiukų ir sulčiu. Nuėjau i McD antrą aukštą ir pradėjau vakarieniauti. Vėliau pabandžiau užmigti. Pusvalandžiui užmigti pavyko. Netoliese sėdėjo vyriškis, kuris taip pat kelias valandas sėdėjo, vėliau užmigo.
 
http://puu.sh/h5tco/5a64e33941.png
 
 
Trečią valandą, po uždarymo, nuvykau link parkingo. Ten jau buvo keli baltarusai, kurie keliavo pro Vilnių į Baltarusiją, lenkas, kuris keliavo pro Vilnių į Lenkiją ir benamiai. Dar pasivaikšiojus dvi valandas aplink parkingą grįžau, sulaukiau autobuso ir nuvykau link oro uosto. Skrydis buvo be nuotykių. Namo grįžau pavargęs, bet laimingas ir su kruva atsiminimų.
 
Atsiprašau už klaidas, jei tokias rasite. Nesitikėjau, kad užtruksiu tris valandas. Mielai atsakysiu į Jūsų užduotus klausimus.

Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
 

 
Pradžia
 
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
 
 
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
 
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!



 

Darbas
 
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
 
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.





Darbo ypatumai
 

Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
 
Laisvalaikis
 
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
 
 

 
 
 
Naktinis gyvenimas
 
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
 
Buitis ir kaimynai
 
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
 
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
 
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
 
 

 
 
Oras, žmonės, šalis.
 
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
 
 







 
 
Lietuviškas maistas
 
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
 
 
 

 
 
Radiniai
 
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
 
 



Nuotykiai
 
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
 
Pabaiga
 
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas kavinėje
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube

Ironija, bet mano omnitelio mob. interneto tarifas buvo ~13lt/mb LIETUVOJE :D

Birželio pabaiga, sesija artėja į pabaigą. Sesijos pabaigos laukiu labiau nei įprastas studentas - po jos juk išskrendu dviem mėnesiams į Škotiją - gyventi, dirbti, gerai laiką praleisti. Nors pinigai nėra prioritetas numeris vienas - tačiau parsivežti ką nors daugiau nei magnetą su Škotijos vaizdais norėtųsi.
 

 
Pradžia
 
Sesija baigta (nors ir ne itin sėkmingai), šmutkės supakuotos,cigaretės nupirktos, bilietas atspausdintas. Naktinė kelionė Vilnius -Karmėlava, mašina aikštelėje palikta, bagažas priduotas, check-in padarytas, diržai prisegti - kylam! Skridau ramia širdimi - žinojau kad nebūsiu vienas, manęs lauks, mane palaikys. Gal ir visai karališkai, palyginus su kitais tautiečiais, kurie keliauja į Jungtinę Karalystę visiškai vieni, be artimųjų,nežinodami kur gyvens, ir ką dirbs. Aš skrendu pas brolį - nors ir toliau, bet vistiek namai. Dėl manęs jau sutarta darbo vietoje, skambutis dėl National InsuranceNumber interviu padarytas (nors ir ne aš skambinau, bet kam tai rūpi), pasitikimas oro uoste garantuotas. Pagalvoju, kad gal visai neblogai čia man nuskilo - geriau nei arti Lietuvoje kokioje nors kavinėj. Žinoma, draugai, pažįstami - to trūks, bet kas sakė, kad negaliu tokių susirasti ir čia, Edinburge? Iš minčių pažadina stiuardesė - prašo užsisegti saugos diržus, nes beveik pasiekus Edi pateikėme į oro duobes. Krato neblogai, bet užtat tik kelias minutes. To užtenka kad išsibudinčiau, ir pažvelgęs pro iliuminatorių išvysčiau rūke skendintį Forth Bridge - Edinburge esu nebe pirmą kartą, tad suprantu, kad tuoj leisimės. Slėgis po truputį krenta, lėktuvas ruošiasi leistis, bumpt! ir standartiniai keleivių plojimai nusileidus. Niekada nesupratau, kodėl jie ploja. Bet tegu pasidžiaugia- negi gaila man? Tylėdamas, vis dar su ausinukais ausyse pasiimu savo rankinį bagažą, prieš išlipdamas iš pačio lėktuvo tarsteliu trumpą cheers! stiuardesei. Ji man linkteli ir nusišypso Leisdamasis link autobuso, peržvelgiu kontingentą ir net nenustembu - matosi, kad pusė atvyko dirbti juodo darbo. Visai kaip ir aš - tik aš vasarai, ne ilgiau. Tikrai. Autobuso durys užsidaro, važiuojam apie penkias minutes, ir pasiekę kelionės tikslą išlipam. Pasų kontrolė. Laukiau beveik 20 minučių, kol stovėjau pirmas, ir gavau šansą parodyti savo vyšniavą pasą, bei galėjau pasiimti lagaminą. Einu link atvykimo salės. Staiga išsišiepiu iki ausų - daugiau nei po pusės metų pamatau brolį su jo mergina. Stiprus rankos paspaudimas ir broliškas apsikabinimas, ir švelnus pakštelėjimas į žandą nuo sesės. Kas iš to, kad ji man ne giminė? - Man ji jau sesuo, ir taškas. Išėję iš oro uosto iškarto sėdam į 35 autobusą, ir judam į centrą. Kelionė - 45 minutės,per jas spėjam pasikalbėti, pasipasakoti. Atvažiuojame į Princess Street. Kadangi dar nieko nevalgiau, užeinam į McDonals's. Tryse sumokam 12 svarų.Kadangi moku iš lietuviškos kortelės, kaina šiek tiek neramina, bet vėliau priprasiu nebeversti valiutos. Papietavę pasivaikštom po miestą - parodo, kur vyks mano interviu dėl NIN, kartu užeinam į banką,kad atsidaryčiau sąskaitą. Be jos dirbti negalima. Užeinam į LothianBuses -reikia nusipirkti mėnesinį bilietą - palieku 54 svarus. Vėlgi moku lietuviška kortele, tai vėliau žiūrint banko išrašą vėl nejauku darosi. Standartiškai foto gavosi prasta - nedraugauju su fotoaparatais. Negano to, dar klaida pavardėje. Bet čia smulkmena, svarbu galiojantis mėnesinis bilietas. Kadangi jau beveik 13h, Vita išskuba į darbą - dirba vakarinėj pamainoje, nuo 14h iki 22h. Mes su Mariumi grįžtame namo. Diena buvo ilga, bet smagi. Nulūžtu 10h vakaro.
 
 
Interviu, dokumentų pildymas,darbo pradžia.
 
Kitą dieną atsikeliu vienas. Marius dirba nuo 7,30, Vita vėl nuo 14h, todėl dar miega. Kambariokas - nuo 6 ryto. Kambarioko mergina - nuo 8. Tad šeimininkauju virtuvėj pats. Papusryčiavęs pasiimu visus reikalingus dokumentus, ir išvažiuoju į miestą. Pirma - interviu dėl NIN. Nenorėdamas pavėluoti esu 20 minučių anksčiau. Išgeriu kavos, pavartau kažkokį mados žurnalą, ir girdžiu kaip labai netaisyklingai taria mano pavardę - ateinu.Aptarnauja senyvo amžiaus darbuotojas. Įdomus seniokas, mėgsta pajuokauti. Pildydamas anketą seniokas juokais paklausia ar aš tikrai neturiu vaikų. Juokais atsakau, kad mano žiniomis tokių nėra. Abu nusijuokiam. Klausimas dėl orientacijos - vėl juokais klausia ar aš tikrai ne gėjus. Šiek tiek piktokai pasižiūriu, iškart atsiprašo ir nusijuokia. Tik tada supratau, kad jis vėl juokavo. na, nieko. Užpildžius anketą, seniokas pažada, kad per 7-14dienų gausiu laišką su savo NIN ir galėsiu pradėti dirbti. Padėkoju,jis palinki man sėkmės. Išeinu. Toliau bankas. Einu centrine gatve, kol pamatau šviečiančią raudoną Santander'o iškabą. Užpildau dokumentus, nuskenuoja mano IDir teises, pažada per savaitę atsiųsti kortelę ir sąskaitos numerį. Dienos darbai baigti - liko sulaukti trečiadienio - pagaliau interviu į darbą.Antradienio vakare išsiaiškinu kaip reikės važiuoti - kadangi tiek Marius, tiek Vita, tiek kambariokas Egis dirba ten pat - išaiškina greitai - sėdi į 34,važiuoji apie 20 minučių, kol nepamatai fabriko dešinėj pusėj. Simple? Simple. Trečiadienio rytas. Atsikeliu 7, kad nepramigčiau ir nepavėluočiau į interviu,kuris bus 9h. Susitvarkęs viską, 8h laukiu stotelėje. Po kelių minučių atrieda autobusas. Lipu į antrą aukštą, kad nepasimesčiau važiuodamas, ir nenuvažiuočiau per toli. Autobusas važiuoja apie 20 minučių, ir staiga stotelėje sustoja 10-iai minučių. Panikuoju kaip mažas vaikas pametęs tėvus parduotuvėje. Skambinu Mariui, bandau aiškinti kur esu. Jis mano, kad pravažiavau. Susiparinu. Esu velniai žino kur, iki interviu 15 minučių. Išlipu iš autobuso. Sakydamas kokias matau gatves, ir objektus šalimais, meldžiu, kad Marius žinotų kur esu. Jis atsidaręs Google Maps pasako, kad esu netoli darbo,reiks tik porą km nueiti pėsčiomis. Nusiraminu. Pasižiūriu į laikrodį - liko 10minučių ir porą kilometrų. Niekada nebuvau stiprus bėgikas. Pasileidžiu bėgte,vis dar laikydamas telefoną prie ausies. marius diktuoja instrukcijas, kol galop pamatau fabriką. Liko 3 minutės, o aš jau prie vartų. Lenta skelbia, kad esu prie "Burton's Biscuits". Na, spėjau. Marius išeina pasitikti,pakalbam, pasako, kas laukia per interviu manęs. Tiksliau mūsų visų, nes stovime gal 15 žmonių grupė, ir visi skirtingų tautybių, skirtingų rasių. Ateina agentūros atstovė Paulina. Miela lenkaitė. Atsiveda į ofisą, pasako, kad tai pirmoji dalis - Interview. Vėliau bus antroji - Induction. Per interviu duoda tokį lengvą testą, kad būtų gėda jame suklysti (valandų pavertimas AM-PM,paprastoji matematika, teksto suvokimas iš 3 sakinių ir 2 klausimų apie kompaniją) Žodžiu, kaip Marius sakė - testas patikrinti, ar nesi d*bilas. Viską padarau be klaidų. Užpildau sutartį, tačiau sudvejoju dėl NIN ir banko sąskaitos. Jų reikia būtinai, o man dar neatsiuntė jų paštu. Pasakau visa tai Paulinai. Ji liepia nesijudinti - atnešiu vėliau. Atrodo, viskas baigta,užtrukau apie valandą. Paklausia, ar galėsiu ateitį į antrą dalį - Induction -antrai valandai. Sutinku. Po Interview grįžtu namo. Dar turiu laiko, tad pažiūriu filmą. Vėl išvažiuoju iš namų į darbą. Šį kartą be nuotykių. Pasirodo,vyko remonto darbai, ir autobusas kuris važiavo tuo laiku turėjo nusukti kitu keliu. Matau jau SAVO fabriką dešinėj. Išlipu. Nueinu link vartų, vėl mūsų grupelę pasitinka agentūros (Red Rock) atstovas - šį kartą Sebastianas. Irgi lenkas. Nors, visi tame ofise lenkai. Supažindina su saugos instrukcijomis,papasakoja apie darbą, ką darysime. Vėl duoda klausimyną - šį kart žymiai sunkesnį, tačiau tai tik formalumas. Taisydamas darbus pasako, kas ką blogai parašė, kadangi tai tiesiogiai susiję su darbu, ir nedaryti klaidų darbe.Paėmęs mano darbą, pažiūrėjęs į pavardę šypteli: 'Oh, the famous brother!". Kažkaip net gera širdy pasidaro, kad žino mane ir mano brolį.Nusišypsau: "Yap, that's me". Popierizmas baigtas, aprodo fabriką. Dydis - kaip 5 futbolo stadionai į ilgį, ir kokie 3-4 į plotį. Nifiga sebia pastatėlis. Nuo vieno fabriko galo iki kito nuėjome per 10 minučių. Taip, jis TOKIO dydžio. Po Induction grįžtu namo. Beliko sulaukti laiškų dėl NIN ir banko sąskaitos, ir galėsiu dirbti. Penktadienį prabundu nuo skambučio į duris - atvyko paštininkas. Apsidžiaugiu gavęs savo svarbiuosius dokumentus. Iškart viską persiunčiu Mariui, ir jau po poros valandų sulaukiu skambučio iš Sebastiano -klausia, ar galėčiau šiandien 10h vakaro būti darbe? Garsiai pasitikslinu, ir kambariokas pataria - geriau dirbk iš ryto (6-14/day shift) arba po pietų(14-22/back shift) nei naktį (22-6/night shift). Pasakau, kad norėčiau rytinės arba popietinės pamainos. Jis supranta mane, ir siūlo ateiti pirmadienį 7 ryto, kad užpildyčiau visus likusius dokumentus, ir galėčiau pradėti dirbti.Padedu ragelį, ir širdį užplūsta euforija - pagaliau!



 

Darbas
 
Taigi, pirmadienį - į darbą. Jausmai dvejopi – džiaugsmas, kad pagaliau pasiekiau savo tikslą, ir galėsiu leisti uždirbtus pinigus, o ne tuos kuriuos atsivežiau, ir jie po truputį ėjo į pabaigą. Kas šiek tiek neramino?Tai, kad dirbsiu fabrike. Atsiliepimų apie darbą fabrike girdėjęs esu tokių, kad net šiurpas krėtė – nuo nuolatinio nekvietimo į darbą, iki nugaros skausmų,kurie gerai nesibaigia. Tačiau atvažiavau ne tinginiauti. Tad pirmadienį jau esu darbe. Duoda safety boots, ausų kištukus, ir spintelės raktą. Taip pat pasakė mano ID numerį, su kuriuo galėsiu identifikuotis, kad atėjau į darbą. Taigi darbo dienos pradžia paprasta. Ateini į darbą apie 15-20 minučių anksčiau, kad spėtum persirengti, susitvarkyti, ir lygiai 6h dirbtum. Na, kadangi mano pirma diena, tai aš nuo aštuonių. Pirmas dalykas atėjus į darbą – užsidėti tinklelį plaukams – hairnet. (Dirbantys per agentūras skirstomi į baltus ir žalius. Tik pradėję dirbti gauna baltus hairnet'us yra matomi iš toli, kaip naujokai ir nieko nemokantys. Žali – nuolatiniai agentūros darbuotojai, pradirbę daugiau nei mėnesį, ir preziumuojama, kad jie viską moka.Taip pat yra mėlynos, raudonos ir geltonos kepurės. Mėlynieji dirba tiesiogiai įmonei (Burton's Food), raudoni – fire engineers,geltonų matęs tik vieną škotę, kuri pastoviai sėdi valgykloje, tad negaliudaug pasakyti apie tai. Taip pat turint barzdą reik užsidėti snood'ą – daiktą, kuris uždengia barzdą nuo galimo kontakto su produkcija.) Tik tada persirengti, užsidėti darbinius batus, ir pasiimti apsiausta, kuris dengia tavo rūbus – overall'ą. Persirengus, reikia būtinai nusiplauti ir dezinfekuoti rankas – juk darbas su maistu. Atlikus visas plovimo procedūras, įeini į fabriką. Stovi tokie aparačiukai, į kuriuos suvedus savo ID numerį (mano buvo 159), ir uždėjus ant jo delną, tave identifikuoja (clock-in). Toliau eini prie milžiniškos lentos (labourboard) ir ieškai savo pavardės, ir vietos kurioje dirbsi. Paprastai visi turėdavo nuolatines savo vietas, tačiau kartais išmėtydavo po visą fabriką. Darbo vietos buvo vadinamos plantáis . Maniškis buvo Plant 4. Gaminome Rich Tea sausainius. Kad ir kaip bebūtų keista, visą laiką pradirbau Plant 4, išskyrus tas dienas, kai paprašydavau over-times. Aiškumo dėlei pasakysiu, kad pagrindinės pozicijos būdavo packing ir pickin. Packing'as- stovi prie konvejerio, ir monotoniškai 8h delioji sausainių pakuotes į dėžes. Picking – pačių sausainių rinkimas nuo konvejerio ir dėjimas į pakuotes. Mano plant'as buvo tiek automatizuotas, kad reikėjo tik pakuoti. Mane apmokė vienas lenkas Jacob, kuris buvo vienas maloniausių žmonių sutiktų visam fabrike. Kadangi esu pakankamai imlus naujovėms, greit įkutau, ir antroj dienos pusėj jau sekėsi neblogai. Ikitol, kol pasikeitė pakuotė, ir sausainius reikėjo dėti kitokiu principu. Tadajau sausainiai krito žemėn, nieko nebespėjau ir labai nervavausi, nes darbas buvo komandinis, ir jei vienam nesisekdavo, visos pakuotės krisdavo ant žemės.O sunkiausia vieta – kad konvejeris niekada nesustoja. Tad įsivažiuoti sunku,ir ypač, kai gamintojai keičiasi, ir reikia skirtingai pakuoti. Vienas juokingiausių dalykų – stovim su kolega ir pakuojam Morrison's 400 gr sausainių pakuotesuž 60p, o prieš mus dirbantys pakuoja lygiai tuos pačius sausainius, tik M&S 300gr pakuotes už 2 svarus. Taip išmokau, kad parduotuvėse dažniausiai reikia rinktis pigiausias prekes, nes dažniausiai produktas bus tas pats. Mūsų plant'e dirbome aš, 3 lenkai, 2 škotai, vienas pakistanietis, vienas australas,vienas bulgaras ir rusė. Plantleader'iai ir meneger'iai buvo visi škotai. Juos suprasti būdavo labai sunku, nes ta anglų kalba, kurios moko mokykloje visiškai nepalyginama su tuo, kaip kalba patys anglai. Todėl greit gavau pravardę Mr.America.
 
Darbinės pertraukos, bent mano pamainai būdavo pakankamai paprastos. Kadangi dirbome nuo 6 iki 14, tai turėjo dvi ilgąsias pertraukas, ir dvi trumpąsias. Nuo 7 iki 8 pasikeisdami gaudavome 15min toilet break, nuo 8 iki 10 būdavo tea break, kuris trukdavo pusvalandį,nuo 10 iki 11 dar vienas toilet break, ir paskutinis, ilgasis lunchbreak, kuris irgi trukdavo pusvalandį, trukdavo nuo 11 iki13h. Kadangi keisdavomės keturiese, tai sistema būdavo labai paprasta ir nesudėtinga. Kartais darbo metu grodavo radijas, kuri prablaškydavo rutiną.Artėjant 14 valandai, laukdavome backshift'o kurie turėdavo ateiti preciziškai tiksliai. 13:57 suskambėdavo pirmas skambutis, kuris reikšdavo, kad galima daryti clock-out jei jau yra atėjusi tavo pamaina. Jei ne – lauki antro skambučio kuris nuskamba 14:00. Tada jau nepriklausomai nuo to, ar atėjo tavo pamaina, viską gali mesti, ir eiti namo.





Darbo ypatumai
 

Maistas: valgyti galima buvo arba savo atsineštą maistą, arba pirkti valgykloje. Maistas valgykloje buvo ganėtinai skanus, neskaitant kelių neaiškių produktų kurių skonis šlykštus. Pavalgyti pusryčius ir pietus sočiai buvo galima už 4 svarus. Gaminantis namie išleidi panašiai, bet žinai ką valgai bent. Kolektyvas: jis buvo tikrai labai draugiškas. Su kiekvienų galėdavau pakalbėti apie viską. Su lenkais dažnai kalbėdavom apie panašumus tarp Lietuvos ir Lenkijos, ir šiaip labai daug bendrų temų rasdavom. Su škotu buvo labai smagu pakalbėti apie futbolą - buvo didelis Edinburgo Hearts fanas, ir labai nekentė V. Romanovo. Paaiškino kuo skiriasi kiltas nuo sijono: "No, it's not a fu*king skirt. If I would be wearing some underwear, it would be a skirt. But now I have my balls swinging in the wind". Galiu pridurti, kad visi buvo draugiški, ir vieni iš kitų visada juokdavomės, ir juokavome tikrai juodai (pakistanietį vadinome fuc*ing terrorist, ir jis nepyko, ir vadino mus visus white as*holes) Asmeniškai pats gavau pravardę Mr. America dėl savo anglų kalbos tarimo. Lenkai: labai draugiški ir mandagūs. Greičiausiai man labai pasisekė, nes kiek teko girdėti, jie buvo vieni normaliausių visame fabrike. Labai smerkė per Lietuvos-Lenkijos rungtynes išsišokusius lenkų sirgalius, ir palaikė mūsiškius. Tikrai buvo apie ką pakalbėti su visais trimis, nes buvo baigę universitetą, bet dėl prastos situacijos Lenkijoje emigravo iš jos. Labai patiko sugebėjimas pasišaipyti iš pačių lenkų Jungtinėje Karalystėje: "I drink a lot, i smoke weed, I work 6 days per week. Because I am Polish. That's why." Britų požiūris į užsienčius: nors užsienčių yra labai daug fabrike, tačiau tai nereiškia, kad jie atima darbo vietas iš pačių škotų. Škotai patys nelabai ištveria tokio sunkaus darbo fabrike. Tačiau nepaisant to, jie labai nemėgsta lenkų. Mane dėl kalbos ir vardo panašumo irgi norėjo priskirti prie lenkų. Kol piktai nepakalbėjau, kad esu lietuvis, tol neatstojo. Buvo atvejis, kai su lenku kalbėjomės prieš darbo pradžią, ir priėjusi plantleader'ė pasakė "Talk your fuc*king Polish at home, lads". Tuomet supratau, kad jiems beveik visi užsieniečiai yra lenkai, ir jie nes nesiaiškins kur ta Lietuva yra. Vardas: Nors esu Dainius, ir kiek prašydavo, visada garsiai ir aiškiai spell'indavau D-A-I-N-I-U-S, jie to nei suprato, ir negalėjo ištarti. Tad britams buvau Danny, rusams - Danil, australui ir pakistaniečiui - Daniel. Kad ir kaip bebūtų keista, bet vieninteliai lenkai bandė ištarti mano vardą teisingai, ir jiems tai pavyko. Darbo laikas.:Būdavo labai sudėtinga, nes sužinodavai ar dirbi tik dieną prieš tai, kokią 16h. Parašydavo SMS kada darbas, ir turėdavai patvirtinti. Kartais būdavo taip, kad patvirtindavai savo pamainą, o atsikėlęs ryte 4:30 rasdavai žinutę, kad tau "day-off". Žinoma, geriau, nei nuvažiavus į fabriką sužinoti, kad jie neturi darbo tau. Ačiū dievui, man taip nepasitaikė. Bet kaip supratau iš kalbų. būdavo neretai taip. Kalbėsena: būdavo labai sunku suprasti tai, ką škotai bando sušvepluoti. Tas pats, kas mūsų kalbą palyginti su kokia žemaičių tarme. Taip pat keistai su valandomis būdavo "half seven" reikšdavo ne 6:30, o 7:30 (half past seven). Kaip ir kodėl jie tą "past" praleisdavo, nesupratau. Bet pasimokiau atėjęs į darbą porą kartų anksčiau.
 
Laisvalaikis
 
Iš pradžių pačiam atrodė, kad laisvo laiko bus labai daug. Darbas baigiasi 14h, namie būdavau apie 15h. Šiek tiek atsipūsdavau, nes 8 valandas praleidus ant kojų skaudėdavo ne tik jas, bet ir nugarą. Pirmomis dienomis labai atsipalaiduoti padėdavo alus - niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mažas buteliukas šalto alaus galėjo suteikti tokią palaimą. Tačiau taip nebuvo dažnai - po truputį įsivažiuojant į darbo ritmą, alaus nebereikėdavo. Būdavo, grįžti iš darbo, palendi po dušu, nuo pečių nusiplauni prakaitą ir sausainių kvapą. Tada ką nors pasidarydavau pavalgyti - kadangi maistą gaminomės kartu su broliu ir jo mergina, darydavome pakankamai daug - kad užtektų pavalgyti namie, ir liktų įsidėti į darbą. Pasidaręs valgyti, ir po valgio šiek tiek leidęs maistui susivirškinti eidavau į sporto klubą. Nors, taip būdavo tik pirmomis dienomis. Ėjimo būdavo apie 25 minutės, važiuoti autobusu - apie 10. Sporto klubas patiko - moki 19 svarų per mėnesį, ir vaikštai kada nori (klubas dirbo 24/7). Vienintelis trūkumas (o gal labiau privalumas), kad mokėti reikėdavo per DirectDebit - nebuvo nei man Lietuvoje įprastų administratorių, kurie duodavo raktą nuo rūbinės spintelių, nei rūbinės - nieko. Ateini į sporto klubą, prie apsaugos vartų suvedi savo aštuonženklį PIN kodą, ir patenki į sporto klubą. Įeiti į persirengimo kambarius tas - suvedi kodą, ir tu jau viduj. Reikdavo nešiotis savo spynelę, nes viskuo pasirūpinti turėjai pats - tačiau kaip už 19 svarų per mėnesį buvo tikrai labai neblogai. Sporto klubas pakankamai naujas, modernus - PureGym. Po sporto klubo apie 7 vakaro grįždavau namo. Ir vakaras kaip ir baigtas - kadangi keldavausi apie 4:30, tai norint gerai išsimiegoti tekdavo eiti miegoti 8 vakaro. Nors, kaip Egis sakė - nesvarbu kada eisi miegoti - ar 8, ar 12 vakaro, vistiek neišsimiegosi, ir jausiesi kaip š*das. Ir tai buvo tiesa. Savaitgaliai buvo labai OSOM, nes nereikdavo eiti miegoti su šviesa, o keltis su tamsa. Savaitgalį dažniausiai važiuodavome į miestą, vakarop su lietuviais draugais susirinkdavome pas mus pavakaroti - BBQ, alus, kalijanas, kartais klubai. O tada jau vėl ateina sekmadienio vakaras, ir eini 8 miegoti, nes pirmadienį darban.
 
 

 
 
 
Naktinis gyvenimas
 
Buvau labai dėkingu laiku Edinburge - vasarą. Tuomet, kai jos pabaigoje vyksta didžiausias pasaulyje menų festivalis - Edinburgh Fringe Festival. Būnant Edinburge jo nepamatyti - tas pats kas būnant McDonald's nesuvalgyti mėsainio. Šimtai programų, tūkstančiai pasirodymų, artistai iš įvairių šalių - to niekada nebuvau matęs gyvenime. Centre artistų tiesiogine prasme pilna "ant kiekvieno kampo" - nuo piešėjų rankomis ir stiklu, iki dainininkų, šokėjų, ir magų. Asmeniškai buvo "Katerina Vrana: Feta With The Queen" ir "Chris Cross: Seeing Is Not Believing..." Pirmasis buvo graikės stand-up'as apie kultūrinius, etninius ir kitokius skirtumus tarp šalių - Graikijos ir JK. Buvo pašiepiamas oras, perdėtas mandagumas, pati karalienė, du kranai vonioje, stereotipai - viskas, su kuo susiduria užsieniečiai Jungtinėje Karalystėje. Nors pasirodymo metu salė buvo pilna, ir tą daugumą sudarė britai, visi juokėsi iš to juodo humoro pasirodymo, kuriame britai buvo labai pašiepti. Antrasis pasirodymas buvo mago. Na, formaliai magas. Nelabai jam ten kažkas gavosi, nes atėjo išgėręs, ir kažko apsivartojęs (nors nenustebčiau, jei čia buvo įvaizdžio dalis). Pasirodymas buvo ne tiek žadinantis smalsumą, kiek juokingas - tačiau savo auditoriją atrado. Pasirodymai buvo nemokamai, bet aukos buvo priimamos. Ir tikrai daug kas metė ne tik monetas, bet ir kupiūras. Kalbant apie naktinį gyvenimą ne festivalio metu - buvome lietuvių kokteilių bare "aBSOLUTELY", naktiniuose klubuose "Capital" ir "Silk" lotynų Amerikos šokių klube "El barrio". Kadangi pats esu labiau klubinės muzikos mėgėjas, tad traukdavau į Silk'ą arba Capital'ą. Silk'as patiko tuo, kad gėrimai buvo salyginai nebrangūs (po 1-2 svarus) ir muzika buvo tikrai nebloga. Kas nepatiko - tualetuose esantys juodukai, kurie labai jau kiša savo paslaugas - kvepalai, ledinukai ir etc. Capital'e muzika taip pat nebloga, tačiau jis tolimesniame miesto centro gale, tad kartais vien dėl atstumo ten neidavome. Plius, gėrimų kainos nepalyginamai aukštesnės su Silk'u.
 
Buitis ir kaimynai
 
Gyvenome, kaip jau dažnai įprasta Britanijoje, sublokuotame 2 aukštų namuke. Įėjimu dalinomės su pakankamai jauna veterinare škote. Ji turėjo 2 šunis, kurie labai mėgdavo garsiai paloti. Už sienos - šeima su vaikais kurie labai mėgdavo mušti būgnais. Ačiū Dievui, tėvai būdavo supratingi, ir vaikai pernelyg neįsijausdavo. Kita vertus visi tie žmonės turėjo kaimynus 5 lietuvius, kurie mėgdavo tūsinti ir neatsisakydavo garsios muzikos savaitgaliais. Keletą kartų buvo atėję paprašyti patildyti muziką, nes negalėdavo susikalbėti (kaip supratote, sienos nebuvo pačios storiausios). Kaimynė, su kuria dalinomės ne tik įėjimu, bet ir mažu kiemeliu nebuvo labai supratinga ir išmani, iš kartais šunų ekskrementai kieme pragulėdavo po kelias dienas. Kitas gana erzinantis dalykas - nemokėjimas suprasti, kad mes ne jos tarnai. Kadangi gyvenome kaip ir kartu, tai ir priklausė šiukšlių konteineriai visiems. Ir juos reikėdavo tam tikromis dienomis išstumi į gatvę, kad išvežtu šiukšles (ant durų vidinės pusės buvo kalendoriukas su 4 spalvomis nuspalvintomis dienomis, kad būtų aišku, kurį konteinerį išstumti į gatvę - buitinių atliekų, žaliųjų atliekų, stiklo, arba popieriaus). Tačiau arba ji per daug dažnai susipainiodavo, ir išstumdavo ne tuos konteinerius, ko pasekoje turėdavo su tuo pačiu pilnu konteineriu turėdavome pragyventi dar dvi savaites. Bet kaip sakoma, čia smulkmenos. Kadangi mes dažnai baliavodavome, tai kaip kyšį už garsią muziką nunešdavome keptos lietuviškos mėsos, o ji mainais pasidalindavo pyragu, kurį dažnai kepdavo.Visumoje - kaimynė tikrai gera, ir draugiška - nepalyginsi su niurgzliais kaimynais, kokie yra Lietuvoje.
 
Gyvenamoji vieta, parduotuvės, maistas ir jo kainos.
 
Gyvenome labai patogioje vietoje - centras, universitetas, sporto klubas, parduotuvės - viską pasiekti galima buvo per mažiau nei 15 minučių kelionę autobusu. Artimiausią parduotuvę - babajinę - buvo galima pasiekti per minutę. Tesco - 5 minutės, Lidl - 10. Pigiausia būdavo apsipirkti Lidl'e - savaitei pavalgyti galima buvo nusipirkti už 40-50 svarų 3 asmenims (žalios mėsos, duonos, dažovių, makaronų, vaisių, pieno, sulčių, etc). Tesco maistas buvo brangesnis apie 20%. Tačiau jei reikdavo kokio vieno-kito produkto (pieno, sausų pusryčių, daržovių ar vaisių) eidavome į Tesco. Alaus kaina - vidutiniškai apie 2 svarus už litrą. Mes negerdavome tų pigių lenkiškų alų - rinkdavomės vokišką, belgišką alų. Kitas alkoholis - romo litras apie 17 svarų, degtinės - apie 13. Niekada neprašykite draugų, kurie vyksta į turistinę kelionę po Škotiją nupirkti viskio - geriamo viskio litras kainuoja apie 25 svarus. Kai gyveni ir dirbi ten, tai nėra daug, palyginus su lietuviškomis kainomis. Tačiau vežti lauktuvėms, ypač kai važiuoji su lietuviškais pinigais, tai yra ganėtinai brangu. Kartais, kai labai tingėdavosi daryti valgyti, arba būdavo savaitgalis, ir ruošdavomės į miestą - aplankydavome kebabinę. Netoli namų, skaniai gamina - kaina nuo 5 iki 10 svarų už picą arba kebabą. Picų nepalyginsi su lietuviškomis - skanios, traškios, didelės, ir sočios. Kebabai - tik bandelėje, su daug mėsos, daržovių ir t.t. (tikrai ne tai, ką matome Lietuvoje - nuo tų bent pavalgyti galima, ir žinai, kad tikrai gan sveika). Nerekomenduoju pirkti hotdog'ų nes skaniausia dalis jame turbūt bus bandelė. Dešrelės skonis šlykštus, ir kaip vienas draugas apibūdino - ne dešrelė, o negro p*mp*las. Manau, kad Ernestas (Loganas) ir kiti buvę ten man pritartų. Maistas darbe - ganėtinai skanus - už pusantro svaro galima gauti skanų kepsnį su bulvėmis fri (chips). Sriuba - apie pusė svaro, ir dažniausiai būna trinta. Kiek mačiau darbe, tai visi škotai ją valgo mirkydami duonos gabalą į sriubą, ir valgydami tą šlapią masę. Pusryčiams būdavo arba sausi pusryčiai (nusiperki pakelį dribsnių ir pakelį pieno) arba kažkokia angliškų pusryčių atmaina - į lėkštę įkrauna scrambled eggs, kurie greičiausiai padaryti iš miltelių, pupelių pomidorų padaže (tiksliau pomidorų padažo su pupelėmis) ir labai labai sūraus bekono. Ačiū dievui, kad darbe būdavo vandens fontanai, kurie išgelbėdavo, ir po poros valandų to sūrumo burnoje nebesijausdavo.
 
 

 
 
Oras, žmonės, šalis.
 
Kas labai nustebino, tai oras. Kad ir kaip visi yra įpratę prie lietingosios Škotijos, tačiau pirmą mėnesį kritulių nebuvo visai. Saulė kepino beveik kaip Lietuvoje, +25 pagal Celsijų buvo tikrai. Ta proga buvome ir prie jūros nuvažiavę - ko nedariau Lietuvoje gerus 7 metus, tą Škotijoje padariau per pirmą mėnesį. Paplūdimiai nebuvo patys tvarkingiausi, bet mes juk ne į Turkiją važiavome, tad mums tiko. Vanduo buvo šaltokas ir sūrus (pamiršęs buvau, kad jūra tai ne ežeras), tad pirmas gurkšnis privertė užsikosėti. Labai nustebino pradėjusi trauktis jūra - vėliau iki jos teko neblogai pasivaikščioti. Nors, po teisybei - nuėję gerą puskilometrį neištvėrėm. Vandens tik iki kelių, o dugnas beveik lygus. Tad kaip vaikai atsisėdome, ir sėdėdami pasimaudėme (kad ir kaip juokingai tai atrodė iš šalies). Per tą dieną įdegiau taip, kad oda nuo pečių pradėjo luptis dar tą vakarą. Jausmas nebuvo pats maloniausias, bet viduje džiaugiausi, kad neturėsiu "baltų marškinėlių" įdegio. Kas liečia patį kraštą - reto grožio šalis. Neįsivaizduojat koks malonumas naktį sėdėti virš miesto ir gerti alų, bei grožėtis vakarėjančiu Edinburgu. Kita kalnuotosios šalies pusė - kalnai pačiame mieste. Tad jei reikia kur nors nueiti, beveik visada pasitaikys kalnas arba pakalnė. Ir ne šiaip koks, kurio beveik nesijaučia, o toks, į kurį ir uždusti gali belipdamas. Žmonės labai draugiški, malonus, be kompleksų. Gal tai apsimetinėjimas, bet tai žymiai maloniau nei niurzgliai lietuviai, kuriems viskas netinka, viskuo jie nepatenkinti.
 
 







 
 
Lietuviškas maistas
 
Tik atvažiavus, kas be ko, buvo sunku buvo priprasti prie vietinio maisto - pieno skonis sintetinis, juodos duones nelabai yra, grietinės nerasta. Dėkui Dievui, visai netoli namų buvo lenkiškų maisto prekių parduotuvė. Kad ir kaip netikėtai varškės Lietuvoje ne itin valgęs, pirmas mano produktas nusipirktas lenkinėje buvo varškė su grietine. Prie viso to pridėjus šiek tiek uogienės gavosi visai padorus desertinis patiekalas. Žinoma, pieno produktai lenkiški, bet vis ne skysta britiška grietinėlė, kurią sunku suprasti kaip vartoti. Šiek tiek daugiau pagyvenęs ten, atradau dar vieną parduotuvę - rusiškų, lenkiškų, lietuviškų, gruziniškų prekių asortimentas nebuvo pats didžiausias, bet tai džiugino širdį. Tik užėjęs nusipirkau lietuviškos duonos, riebios lietuviškos grietinės, du indelius lietuviškų rūgštynių ir Vytauto vandens. Žinoma, kainos didelės - už viską palikau beveik 8 svarus, tačiau bent kas nors lietuviško. Išsiviriau skanios rūgštynių sriubos, ir mėgavausi ja beveik 3 dienas. Žinoma, jos kokiam mėnesiui buvau atsivalgęs po to karto, bet tikrai buvo verta. Lietuviškas alus - pusantro svaro už puslitrinį "Švyturio ekstra" pasirodė daugoka, tad nepirkau. Vokiškas "Budweiser" arba olandiškas (berods) "Bavaria" buvo taip pat neblogi. Duona, nors ir su lietuviška etikete, tačiau nebuvo labai lietuviška - kepta lenkų gamykloje Anglijoje. Tačiau geriau nei balta britiška. Už visą tai kokiam Lidl'e bučiau sumokėjęs kokius 4 svarus maximum, tačiau žinot kaip sako - lietuviškas maistas visur geriausias.
 
 
 

 
 
Radiniai
 
Turbūt menka naujiena, kad Anglijoje/Škotijoje gatvėje rasti visai neblogos kokybės daiktą nieko keisto. Na, mes nebuvom išimtis. Kartą einant į visai šalia esančią babajinę užstebėjom kažką labai panašaus į komodą. Kadangi kieme nebuvo nei staliuko, nei kažko panašaus į jį, tai nusprendėm prigriebti jį. Didžiausias bėda - kad ėjau su Jolanta, o komoda buvo gana sunki. Tačiau 100 metrų nuėję per 15 minučių su ta komoda, buvome kieme, ir turėjome improvizuotą stalelį. Kokybė jo nebuvo įspūdinga, bet žinoti kaip sakoma - dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Taip pat anksti ryte eidami į darbą su Mariumi pastebėjome visai neblogos kokybės baltą gražią sofutę. Kadangi jos pasiimti į namus, ir nepavėluoti į darbą neturėjome galimybių, tad nusprendėm grįždami iš darbo ją prigriebti. Deja, grįžtant kažkas mus aplenkė, ir jos jau nebebuvo. O būtų tikusi pas mus.. Dar vienas super radinys - spinta. Ėjom su Egiu į jo universitetą, ir netoli fakulteto pastebėjom į konteinerį atremtą išrinktą spintą. Pagalvoję, kad jos mus reikia, nusprendėm vėliau grįžti. Pasiėmėm Marių, ir pradėjom ją dalimis tempti namo - kaip voverės riešutus. Tuo metu tikrai pasijautė, kad Škotija yra labai kalnuota šalis, ir įprastinis kelias nuo univero iki namų, trukęs 5 minutes dabar virto 15 minučių didelės spintos nešimo į kalną. Na, per 3 valandas susinešėm spintą - su veidrodžiais, durimis, rankenomis ir net varžtais. Kitą dieną ją susirinkome - ir po 2 valandų supratome, kodėl taip keikėmės ją nešdami - prieš mus stovėjo trys spintos, ir mėtėsi pusė ketvirtos. Nifiga sebia. Bet kaip nemokamai, ir neblogos kokybės mums tiko. Taip pat jau be manęs jie yra parsinešę neblogos kokybės stiklinį žurnalinį staliuką, 5 kėdes, didžiulį fotelį, ir medinį stalą, kuris vėliau vėl buvo išneštas prie konteinerio. Ką dar manau verta paminėti - kad britai turi labai keistą požiūrį. kaimynas turi stalą - man irgi jo reikia. Ne tiek kiek reikia, bet nenoriu atsilikti nuo jo. Taip kieme pas mus atsirado beveik 400 svarų kainuojantis stalo ir 4 kėdžių rinkinys, kurį nusipirko kaimynė, matyt, pamačiusi, kad šalia gyvenanti kaimynų šeima irgi turi stalą. Ir visai nesvarbu, kad ji prie to stalo beveik nepraleido laiko, ir juo mėgavomės mes. Tačiau ji jį turėjo, ir jai, tikiuosi, buvo gera dėl to, kad neatsilieka nuo kaimynų.
 
 



Nuotykiai
 
Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir iš neapsiėjo be nuotykių. Labiausiai streso ir baimės įvaręs nutikimas buvo, kai brolis ir kambariokas su draugėmis grįžo kelioms savaitėms į Lietuvą, tad likau visame bute vienas. Pasakė, kad nelaikyčiau lango net pridaryto (gyvenome pirmame aukšte) kai esu darbe, ar mieste. Na, pasakė, ir šventa. Kadangi laisva diena, atsikeliu gerokai įdienojus. Sumąstau, kad reikia vykti į miestą. Pasiemu raktus, sėdu į autobusą, ir jau centre. Praleidžiu geras 4 valandas, apsiprekinu neblogai, grįžtu namo su 3 maišais pirkinių. Išlipu iš autobuso, ateinu į kiemą, rakinuosi duris, ir jos nesirakina! Atrodo, kad būtų užstrigusios. Arba, kad iš vidaus užtrenkė. Sunerimstu. Pradeda lynoti. Prisimenu, kaip brolis pasakojo, kad jam irgi taip buvo nutikę - paklibino spyną 15 minučių į visas puses, raktą pasukinėjo, atsirakino ir tiek žinių. Bandau ir aš. Šnipštas. Praeina pusvalandis. Vis dar nieko. Apsidžiaugiu, kad bent į darbą rytoj nereikia - nei drabužių, nei rakto, nei pinigų neturiu, ir stoviu su trimis maišais daiktų. Užpanikavęs skambinu broliui į Lietuvą. Sakau situacija - ramina, sako, viskas ok, man irgi taip yra buvę, pasukiok raktą kaip sakiau. Bandau, vis dar nieko. Galvoju, kad reiktų spynų meistrą išsikviesti. Tada net nupurto - alga tai tik rytoj, o su savimi turiu tik 10 svarų, namie maximum 20 guli. Lietuvišką kortelę, kaip ir visas kitas korteles palikau namie. Ačiū Dievui, kad Wi-Fi iš namų veikia, tad pradedu ieškoti emergency locksmith'o. Randu vieną, skambinu. Sako: šimtas svarų, būnu po pusvalandžio. Primetu, kad nei grynais, nei lietuviškoje kortelėje, kuri guli namie, tiek neturiu. Susirandu dar vieną spynų meistrą netoli namų. GoogleMaps rodo, kad pėstute iki jo 15 minučių. Tačiau ir užsidaro jis už 15 minučių. galvoju, velniop, bėgsiu. Atbėgu per 10. GoogleMaps rodo, kad esu vietoje. Tačiau jokios iškabos, jokio ženklo, kad ten būtų spynų meistras nėra. Girdžiu kaip bažnyčios varpas mušą 6. Panika juoda. Šalia dirba parduotuvėlė. Užeinu pasiklausti, ar žino apie spynų meistrą, dirbantį netoliese. Nieko nežino, čia tokio nėra. Nusprendžiu pasiskambinti duotu numeriu. Deja, skambindamas į Lietuvą išnaudojau visą sąskaitą. Laimei mergina pasiūlo savo telefoną. Skambinu - nekelia. Padėkoju merginai, ir išeinu. Grįžtu namo nosį nukabinęs. Atsisėdu ant laiptų. Pradedu galvoti. Turiu raktus, bet negaliu įeiti į namus. Neturiu pinigų spynų meistrui. Negaliu net paskambinti broliui, nes sąskaita baigėsi, netoliese esanti babajinė kurioje galėčiau papildyti sąskaitą jau nebedirba. Išeidamas užrakinau suknistą langą, tad net per jį įlipti negaliu. Ateina SMS. Kažkodėl nudžiungu. Manau, kad meistras rado praleistą skambutį, parašė žinutę. Perskaitau. Garsiai lenkiškai nusikeikiu - ryt 6h ryto darbe. Te tau, boba, devintinės. Staiga išgirstu lojimą - kaimynės šunis kažko nerimsta. Apsidžiaugiu. Pabeldžiu pas ją. Girdžiu šunis prie durų. Tyla. Pabeldžiu dar kartą. Šunys suloja, bet visa dar tyla. Užmetu akį per langą - mašinos nematyti. Reiškia ir kaimynės nėra. Dar kartą nusikeikiu. Suskamba telefonas - skambina Marius, matyt, pasiteirauti, ar pavyko įeiti. Pakeliu, pasakau, kad nekažką. Pasiūlo parašyti lietuviams draugams, ar priims pernakvoti. Sakau, kad net sąskaitos neturiu. Jis pažada parašyti, gal pavyks ką suveikti. Po 5 minučių perskambina, pasako, kad priims. Atrodo, kad Puntukas nuo akmens nukrito - Lukas gyvena Sighthill'e - 5 minutės pėstute iki darbo. Nuvažiuoju su visais savo daiktais pas jį, pernakvoju ant sofutės, palikęs daiktus pas jį, nueinu į darbą. Atidirbęs pamainą, nieko nevalgęs ir piktas, kad vis dar negaliu įeiti į namus, gaunu sms nuo Mariaus - už valandos namuose bus spynų meistras, kurį atsiuntė agentūra. Ta proga iškart nueisiimu visą algą, pasiemu daiktus, ir skubu namo. Meistras neveluoja, viską sutvarko, ir dar nemokamai. Ar gali būti geriau? Pagaliau pasidedu savo daiktus, atrakinu tą nelemtą langą, kad turėčiau avarinį įėjimą, jeigu ką. Siunčia velniop darbą, kuris ką tik atsiuntė sms, ir kviečia rytoj (šeštadienį) į darbą. Man savaitgalis. Pagaliau.
 
Pabaiga
 
Per du mėnesius uždirbau beveik 1300 svarų, iš kurių beveik 300 išėjo nuomai. Maistui netaupiau (žalią mėsą pirkdavau 3-4 kartus per savaitę, nevengdavau lašišos, vaisių, alaus (kas be ko). Nusipirkau nemažai daiktų, drabužių (į PRIMARK užeidavau tik tokių drabužių, kur kokybė nelabai svarbi (darbinės maikės kojinės ir etc), nes prekindavausi NEXT, H&M ir panašiose parduotuvėse. To pasekoje parsivežiau beveik 300 svarų į Lietuvą.
 
Kiti straipsniai:
 
Darbas kavinėje
 
Darbas picerijoje
 
Darbas naktiniame klube

Pats parašė ir pasiūlė pagalbą :) sugaišo beveik visą dieną dėl mano tinklaio problemos.
Siūliau atsilyginti, bet atsisakė :)
daugiau tokių žmonių :)
Ačiū labai

Tai nežiek.