AidassR

Sveiki.

Žemiau esančius tekstus parašiau vos per savaitę, nes buvo ganėtinai lengva rašyti apie tai, kas patirta.

Apžvelgiu temas:

2 būdai gyventi

2 mokinių grupės

Patyčių šaknys- Mokslas prieš materialistiškumą

Patyčios kitaip - bobų pliotkai

Tai kaip pasiekti to, ko nori

Mano rašliava padės tiems paaugliams, kurie save laiko nenormaliais ir nelabai gali pritapti visuomenėje.

Dar pridedu šią puikią dainą, kuri atitinka mano rašomą turinį.

2 būdai gyventi

Gyvenimas yra tai, ką mes darome ir kaip darome. Jis yra matuojamas laiko atkarpomis. Tiek paauglio tiek suaugusiojo žmogaus gyvenime, vyrauja 2 gyvenimo būdai: socialinis ir asmeninis.

Socialinis gyvenimas tai mūsų laikas, praleidžiamas viešumoje. Mažam vaikui - darželis, paaugliui - mokykla ar draugų būrys, suaugusiam žmogui - darbas. Socialiniame gyvenime vyrauja tam tikros normos, kurios žmones vienija arba apriboja. Iš vienos pusės, gal ir gerai, nes jeigu ne socialinės normos, tai neturėtumėme net elementaraus etiketo. Iš kitos pusės, socialinės normos kai yra taikomos per daug stipriai, suvaržo mus pačius ir sunaikina mūsų individualumą, bei daro mus bukesniais.

Socialinių normų pavyzdžiai:

Tikras vyras turi išgerti kuo daugiau alkoholio.

Tokios šventės kaip Naujieji Metai, Šv. Kalėdos būtinai turi būti švenčiamos su alkoholiu.

Alkoholis nepaisant savo blogybių, „ramina“, padeda atsipalaiduoti..

Rūkymas padeda susikaupti bei malšina stresą.

Tikras lietuvis privalo žiūrėti krepšinį ir jis jam turi būtinai patikti. Ką jau kalbėti apie krepšinio žaidimą.

Kiekvienas lietuvis (kalbama apie vaikinus) turi domėtis sportu ir žinoti dabartinius rezultatus sporto šakose. Na, bent jau futbolo ar krepšinio.

Darbas neturi teikti malonumo, priešingai, jis turi būti katorga.

Užsienyje žymiai geresnės galimybės gyventi ir dirbti nei Lietuvoje.

Kubilius yra gai**s, ož*s (Visai neseniai pusė Lietuvos tai skandavo. Nesvarbu, kad pusė jų, t.y. vaikai bei paaugliai, nežino, net kokias pareigas jis užima).

Prisiminkite savo situacijas, kai, pavyzdžiui, bijodavote būdami kompanijoje pasakyti ką nors netinkamo ir būti išjuokti - patylėdavote. Atsiminkite tuos laikus, kai mokykloje mokytojas paklausdavo visos klasės, ar jie suprato pamoką, o pastarieji linkčiodavo galvas. O atėjus žinių patikrinimui, vos keletas mokinių galėdavo pasigirti aukštesniais nei teigiamais įvertinimais. Visus juos vienija ne tik etiketas, elementarus mandagumas, tačiau ir baimė. Baimė pasirodyti kitokiam negu kiti. Mokiniai bijo net paklausti mokytojų to, ko jie nežino ir viskas dėl pernelyg didelio socialinio gyvenimo sureikšminimo. Visiška priešingybė socialiniam gyvenimui - asmeninis gyvenimas.

Grįžus namo po įtemptos darbo dienos atsidūstama - prasideda asmeninis gyvenimas. Čia, savoje aplinkoje, galime elgtis kaip norime, nesilaikydami jokių normų (nebent savo pačių normų). Mūsų pačių reikalas, kokiais žmonėmis apsupsime save asmeniniame gyvenime. Kodėl asmeninis gyvenimas svarbesnis už socialinį gyvenimą? Todėl, jog visas vertybes atsinešame iš asmeninio gyvenimo, t.y. iš savo tėvų, brolių, seserų ar kitų giminaičių. Būtent šios vertybės mus pamoko, kaip atskirti juodą nuo balto, gėrį nuo blogio ir leidžia pasikliauti savo galva, o ne būti pilkąja mase kaip elgiasi daugelis paauglių.

Paauglio gyvenime vyrauja chaosas, nes socialinis gyvenimas susipina su asmeniniu gyvenimu. Jaunas žmogus nebežino ką rinktis. Pavyzdžiui, iš vienos pusės, nuėjęs užsirūkyti su draugų būriu jis jaučiasi priklausantis kompanijai. Nes tas bendrai daromas užsiėmimas juos visus vienija. Kita vertus, grįžus namo tenka klausyti tėvų moralą dėl netinkamo elgesio. O kitas vaikinas ar mergina, kurie klauso savo tėvų, būna palaikomas balta varna kai kompanijoje atsisako užsirūkyti. Esant tokiam chaosui, nelabai lieka laiko ir mokytis. O turėtų.

Vienintelis kelias, kuris padės išsigelbėti iš šių dviejų gyvenimų maišalynės yra patirtis. Ji ateina darant klaidas ir iš jų besimokant. Todėl padarykite eksperimentą: savaitę laiko klausykite savo tėvų ir skirkite kas dieną bent keletą valandų mokslams ir savo pomėgiams. Kaip sakoma, gyvenkite asmeninį gyvenimą. Taupykite pinigus. Apsiribokite nuo savo draugų, bendraudami tik su artimiausiais iš jų. Tai padaryti nebus labai sunku, nes žinosite, jog jūsų laukianti sekanti savaitė bus visiškai priešinga dabartinei. Antrą savaitę, gyvenkite tik socialinį gyvenimą, grįžkite namo labai vėlai, arba apskritai, kitą dieną. Pamirškite namų darbus. Darykite tai, ko dar nesate darę. Žinoma, proto ribose, juk gyventi visi dar norime ir kuo ilgiau. Po dviejų savaičių suprasite, kokį gyvenimą jums gyventi yra maloniau. Kitas dalykas - suprasite savo vertę.

Socialinis gyvenimas yra skirtas dalintis informacija, t.y. susisiekti, tobulėti. Tačiau šiais laikais mokyklose, jis atlieka neigiamą vaidmenį. Visai neseniai ne kur kitur, o mūsų Lietuvoje, mergaitė pasirinko užbaigti savo gyvenimą, palįsdama po traukiniu. Viskas dėl to, jog ją niekino jos klasiokai. Ką blogai padarė mergaitė? Atsakymas paprastas: sureikšmino socialinį gyvenimą ir save, t.y. savo padėtį mokykloje. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti tai, jog ji nusižudė vien dėl to, jog neįtiko trisdešimčiai, gal penkiasdešimčiai paauglių, kurie patys dar nežino, ką daro? Ką ji turėjo daryti? O kaip dabar elgiasi dabar visų „mėgiamas“ Justinas Bieberis, kurio nemėgsta šimtai tūkstančių žmonių? Jis apsiriboja, ieško išeities. Bendrauja su tais žmonėmis, kurie jį myli, palaiko, supranta. Jis neišeina pasivaikščioti į didelį miestą, nes žino, jog visiems neįtiks ir bus užgauliojamas. Todėl reikėtų pradėti kovoti už save paprastais, konstruktyviais būdais, o ne destruktyviais - save sunaikinant.

Dabar šiek tiek banalios beletristikos jums, pabaigai.

Visi esame skirtingi, tačiau lygūs. Atsiminkite tai, kai kitą kartą save žeminsite, nes kaimyno Petro nuomone, esate protiškai atsilikę, kadangi vakar nežiūrėjote krepšinio čempionato. Nesvarbu, jog Petras mokosi vos vos teigiamai, juk mokslai - ne rodiklis. Atsiminkite ir tai, jog iš prigimties blogų žmonių nėra, yra tik blogi veiksmai. Kuo daugiau stengsitės ieškoti informacijos, bei išeičių iš savo padėties, tuo daugiau turėsite patirties ir savimi labiau pasitikėsite. Bėdos, problemos yra paskutinės bailės, nes puola mus tik tada, kai esame vieni. Todėl pasistenkime susirasti žmonių, kurie mus suprastų ir padėtų pažvelgti į savo situaciją gyvenime kitu kampu.

2 mokinių grupės

Visus moksleivius galėtume suskirstyti pagrinde į dvi grupes: darbštieji ir talentingieji.

Darbštuoliai tai žmonės, kurie daro visa, ką paliepia mokytojai. Jie išmoksta eilėraščius, perskaito visas reikiamas knygas (net jeigu tai neteikia malonumo ir iš to nėra naudos). Darbštieji visada ruošia namų darbus ir mokosi teoriją, todėl gauna gerus pažymius. Jie dar kitaip vadinami vidutiniokais. Tuo tarpu talentams kiek lengviau. Bent jau pradinėse klasėse.

Talentingieji moksleiviai neturi laiko skaityti knygų. Tačiau jie visada turės laiko paplepėti su geru draugu ir jo užklausti bent jau apie knygos, kurią reikėjo perskaityti pradžią, vidurį, pabaigą bei pačios knygos esmę. Talentingieji neruošia namų darbų: jeigu yra namų darbų kontrolė, jie pasiruošia jog namų darbai būtų vietoje(juos nusirašo). Šita žmonių grupė ruošia namų darbus nebent tada, kai namuose dingsta elektra o už lango pliaupia lietus, bei paros laikas dar nėra tinkamas miegoti. Dar ir kitu atveju - tada, kai dalykas, kurį reikia mokytis domina patį talentingąjį.

Visais laikais vyravo tendencija, jog pradinėse klasėse darbštingieji nuo talentingųjų praktiškai nesiskiria. Vyresnėse klasėse labiau įtakos pažymiams turi įdirbis, t.y. kiek pats moksleivis stengiasi dėl to, kad gautų didesnį pažymį. Todėl iškyla problema: talentingieji nepaisant to, jog gerai gaudosi moksluose, nežino detalių, kurios atsiskleidžia tik sunkiai dirbant. Atsiveria praraja tarp talentingų mokinių ir darbštuolių, kurie gal ir praleidžia dvi valandas studijuodami teoriją, kurią talentingieji suprastų per pusvalandį, tačiau yra pranašesni už tingius talentinguosius, nes šie nedaro iš viso nieko. Galima drąsiai sakyti, jog talentingųjų moksleivių traukinys po truputį nuvažiuoja.

Šitie tinginiai primena per daug savimi pasitikinčius žmones, tačiau kiekvieną dieną pasitikėjimas savimi juk teorinių žinių neatneš. Todėl po keleto metų, praleistų vien nusirašinėjant bei praleidinėjant pamokas, gali tekti praleisti nemažai laiko užpildant spragas, susidariusias dėl tingėjimo. Šioje vietoje tiktų puikus posakis: nepaisant to, kokį gerą protą žmogus turi, jeigu jis jį nukreipia netinkama linkme, iš to jokios naudos. Taip ir su sugebėjimais orientuotis bei apdoroti informaciją: jeigu juos naudosite tam, kad nusirašinėti, praleidinėti pamokas vardan neišmoktų kontrolinių bei to slėpimui nuo tėvų, nieko gero neišeis.

Nepaisant to, visada buvote darbštuolis ar talentas, mokslai yra tokie, jog į juos gali gilintis visi. Kartais tenka visą dieną „zubrinti“ sąvokas ir gaudyti esmę, kartais viską suprantate iš karto. Bet kokiu atveju, valstybiniai egzaminai yra sukurti taip, jog juos išlaikyti galėtų dabrštuoliai. Todėl anksčiau ar vėliau turėsite pradėti dėl savo tikslo - aukštesnių vbe įvertinimų pradėti uoliai dirbti. Kuo anksčiau - tuo geriau.

Patyčių šaknys- Mokslas prieš materialistiškumą

Mokslas kovoja prieš materialistiškumą jau nuo seniausių laikų. Visi žinome posakį: „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“ arba kitą, šiomis dienomis ypač žmonių pamėgtą pasakymą „visokie sinusai einant į parduotuvę pirkti dešros nereikalingi.“

Pirmas posakis - „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“ atskleidžia tai, jog svarbiausia yra žinios. Pagalvokite apie žmogų, kuris yra nemažai išsilavinęs ir turi pasiekimų įvairiausiose srityse. Pavyzdžiui, Leonardo da Vinčis. Atimkite iš jo viską - tačiau jo žinios liks ir jos yra neįkainojamos. Sakysite jog jis viską užmirš? Nieko tokio, mokslas šiais laikais jau spėjo įrodyti, jog žmogus dalykus, kuriuos buvo anksčiau mokėjęs, iš naujo išmoksta kelis kartus greičiau. Tuo tarpu antras posakis: „visokie sinusai einant į parduotuvę pirkti dešros nereikalingi“ akcentuoja paprastą gyvenimą. Paauglio gyvenime ši kova tik prasideda.

Dar atrodo visai neseniai, vaikystėje, kai visi buvome maži, daugiau ar mažiau visi buvome lygūs. Staiga atėjo paauglystė. Keli klasiokai pradeda nešioti tik „Nike“ firmos drabužius. Šie skarmalai jiems suteikia pasitikėjimo savimi - taip veikia materialistiškumas. Tačiau jis turi ir vieną neigiamą savybę. Dirbtinas džiaugsmas trunka vos porą dienų ir kuo toliau tuo reikia arba gerinti savo padėtį, arba žeminti kitus, kas irgi, tikrai neblogina savo esamos padėties. Ta padėtis gali būti išreiškiama kaip garbė prieš kitus. Čia slypi visų patyčių pradžia, nes „Nike“ ženkliuko neturėjimas tave „silpnina“. Pamažu atsiveria šiokia tokia praraja, tarp vaikų, kuriuos tėvai vos išgali aprengti ir tų vaikų, kurių tėvai jiems gali viską leisti. Išeitis iš tokios padėties paprasta: tik jūs galite kažką pakeisti. Anksčiau ar vėliau. Geriau būkite tie pirmieji.

Vieni žmonės tą gėdos jausmą, kai esi nelabai turtingas, sugebėjo puikiai išnaudoti. Pavyzdžiui, visai neseniai vienas turtingiausių verslininkų pripažino, jog vaikystėje į mokyklą eidavo su violetinėmis kelnėmis, nes kitų neturėjo. Įsivaizduokite jo klasiokų minas, ir kiek pravardžių mūsų biznierius spėjo vaikystėje įgyti. Tačiau jam tas padėjo, nes vieną dieną jis atsibudo pagautas įtūžio ir nusprendė visiems parodyti, jog jis gali pats užsidirbti pinigų ir nešioti tokius drabužius, kokius jis nori. Dabar juokdamasis jis sako, jog nuveikė šį tą daugiau negu kad atsikratė violetinių kelnių. Tačiau čia yra tik materialistiškumas - nebūkite jo valdomi.

Esmė yra dvasinėse vertybėse bei darbštume. Yra žinomas puikus E. Hemingvėjaus posakis - „Tas, kuris suvaldo savo dvasią, yra stipresnis už tą kuris užkariauja miestus.“ Nes pavyzdžiui, tas užkariautojas tuos miestus gali labai paprastai prarasti, jeigu užsimanys daugiau miestų, nepasiruoš tinkamai nes skubės ir bekovodamas juos pralaimės. Ne? O kaip nutiko vienam žemo ūgio istorijos veikėjui? Taip taip. Kitas svarbus dalykas - darbas. Kaip jūs manote, kodėl net turtingiausi žmonės toliau dirba, jeigu jiems jau nėra skirtumo kiek jie uždirbs? Atsakymas paprastas - nes jiems jų darbas patinka. Taigi, kodėl nepradėjus dirbti tokio darbo, kuris irgi patiktų? Yra sakoma, jog žmogus po trisdešimties metų užmiršta viską, ką yra išmokęs per prievartą. Atsimena tik tai, ką mokėsi su malonumu.

Patyčios kitaip - bobų pliotkai

Šiais laikais daugelis paauglių kenčia nuo vadinamųjų patyčių. To priežastis nėra tame, jog paaugliai tarpusavyje yra nenormalūs ir nekenčia kitų vaikų. Labiau galima įžvelgti vadinamųjų „aukų“ mąstymą bei nesugebėjimą priešintis. Žinoma, kai kurie paaugliai niekada nesubręs, todėl nesusilaiko „nenuvėmę“ vieno ar kito pasakymo. Tokie žmonės, kurie save nuvertina ir labai įsižeidžia išgirdę kitų žeidžiančias replikas dažnai sustingsta ir nebežino apie ką daugiau galvoti. Kartais užtenka pagalvoti kaip viskas atrodo iš šono, kaip būtų vertinama pasaulyje ir suprasite savo vertę.

Pavyzdžiui, klasioko replikos mokykloje gali įžeisti. Bet juk palaukite - šunys irgi loja, ar jie ką nors įžeidžia? Nebent kates, bet šios.. Nebent išsigąsta. Bet juk yra posakis - šunys loja, karavanas eina. Tai kodėl klausytis to klasioko lojimo? Galiausiai tie žmonės, kurie pritars tokiam lojimui ir kartu los - tikrai jums nebus draugai ir tik parodo, jog jums nejaučia jokios pagarbos. Pažinkite save. Tas jausmas, kai užplūsta adrenalinas kai esate apšnekamas visai normalus. Panaudokite tą baimę, panieką ar pykti pozityviems dalykams. Kitas dalykas - nemokėjimas atskirti bobų pletkų, t.y. juokų nuo rimtų įžeidimų.

Neretai žmonės mėgsta pajuokauti, tačiau jų juokai yra pernelyg sureikšminami. Reikia mokėti pasijuokti ir iš savęs. Labai svarbu tuo metu, kai jūs manymu iš jūsų yra tyčiojamasi, mąstyti apie esamą situaciją šaltu protu (Na, tiesa, iš pradžių tas nepavyks, bet su laiku tobulėsite. Svarbu apkritai apie tai mąstyti). Pateiksiu visiškas dviejų žmonių pažiūras.

Besidarbuojant sodyboje, Tomas neša malkas ir netyčia jas visas išmeta. Jos nukrinta jo tėvui ant kojų. Kadangi tėvas iš prigimties mėgsta keiktis, jis išplūsta savo sūnų niekam tikusiu kvailiu. Tomas save tokiu palaiko, apsiverkia ir išvis nieko nebedaro. Tėvas užsirūko cigaretę, nes nemoka išreikšti jausmų (bei pats pripratęs prie vyriško auklėjimo) ir pradeda kapsėti laikas, kol jo sūnus atsigaus po šoko. Gan bloga situacija, taip?

Kitas požiūris. Tomas nešdamas malkas netyčia išmeta tėvui ant kojų ir yra išplūstamas kvailiu bei niekam tikusiu. Tomas nepradeda apie save galvoti jog jis protiškai atsilikęs ir serga dauno sindromu, jis pamąsto apie tai, jog tėvo žodžiai „niekam tikęs kvailys“ reiškia jog jis kažką daro ne taip, neteisingai. Tada Tomas paprašo tėvo, jog jam parodytų, kaip susidėti malkas patogiau (o gal pasiimti visą karutį, kad jas vežti), jog nereikėtų daugiau apsijuokti nešant tas malkas. Tėvas nustemba, bet jam viską paaiškina - baigtas kriukis.

Kitas dalykas - savęs nesusireikšminti. Nesame mes visi tarpusavyje vienodi. Todėl skirtingus žodžius vartojame iš pažiūros tiems patiems jausmams išreikšti. Jeigu mane kas pavadina kvailiu, aš pagalvoju, ką ne taip darau ir jeigu nerandu jokio logiško paaiškinimo (net pasiklausęs to žmogaus, kodėl jis taip mano), tokią nuomonę atmetu. Viskas. Kitas dalykas - yra svarbesnių dalykų.

Gyvename trumpai. Paauglys gyvena savo mažame ar dideliame mieste. Mokosi mokykloje. Jį supa kieme gyvenantis draugai (jeigu jis gyvena daugiabutyje), klasės draugai (30 mokinių), dar bendraamžiai besimokantys kitose klasėse (dar koks 150 mokinių). Iš viso paauglį dažnai „plūsta“ arba iš jo „šaiposi“ vos 10-20 žmonių. Tai gal vertėtų susimąstyti, ar verta sau kvaršinti galvą dėl saujos žmonių? Mokėkite pasijuokti ir iš savęs. Mūsų gyvenimas galiausiai per trumpas tam, kad jaudintis dėl tokių dalykų, kaip kitų žmonių nuomonė apie mus. Taip pat atsiminkite, jog mokykla yra tik tarpinė stotelė nuo jūsų vaikystės iki suaugusiųjų gyvenime. Šeimos bėdos kur kas svarbiau, negu tai ką apie jus mano kažkoks snarglius kuris sugeba tik maukti alų ir rūkyti už kampo. Apskritai, tie žmonės, kurie „važiuoja“ ant kitų žmonių, dažniausiai neturi normalių šeimų, tai bando atsigriebti socialiniame gyvenime prieš kitus. Užjauskime ir juos..

Kad ir kaip bebūtų, palūžta net stipriausi. Todėl susiraskite būdų, kaip išsilieti. Vieni žmonės atsiriboja nuo kitų - groja gitara. Kiti rašo savo mintis į dienoraštį (labai atpalaiduojantis dalykas. Jo esmė yra ta, jog užrašote savo blogus atsiminimus, kurių niekaip negalite pamiršti, ir jų nebeprisimenate). Kiti pradeda kelti savo savigarbą: lanko sporto klubus, pradeda gerai mokytis jog užsitikrintų gerą ateitį ir jiems niekas negalėtų nė žodelio prikaišioti.

Negalvok, ką kitas galvoja apie tave, nes jis per daug užsiėmęs, begalvodamas, ką apie jį galvoji tu.

Tai kaip pasiekti to, ko nori?

Atsakymas paprastas: darbu. Sunkiu darbu. Žinoma, jeigu dirbsite dalyką, kuris jums patinka ir jaučiate jam aistrą, darbas pasidarys dešimteriopai lengvesnis.

Kaip Leonardas da Vinčis visko pasiekė? Darbu. Žymus vienas jo pasakymas: valgymas nesimėgaujant maistu yra tik tušti mityba. Mokymasis be aistros yra tik bereikalingas smegenų apkrovimas... Nepamirškime ir kito jo patarimo, jog patirtis ateina iš daugelio klaidų.

Kiek bandymų T. Edisonas savo paties rankomis darė, kol išrado lemputę? Apie keletą tūkstančių.. Be to, jis miegodavo vos po 20-30 minučių kas 2 valandas ir jo nuomone, miegas yra nereikalingas.

Užteks svajoti apie praturtėjimo būdus, kurie per mėnesį jus padarys milijonieriais. Geriau pradėti tobulinti save srityse, kuriose sekasi labiausiai, negalvojant vien apie materialistiškumą... Svarbiausia gyvenimo kelyje atrasti save, o šiais laikais tai padės padaryti tiek internetas, knygos, tiek televizija, tiek jus supanti aplinka. Viskas priklauso nuo jūsų pačių. Atminkite, jog gyvenate ne amžinai.

Taigi pažiūrėkit į mūsų mokyklos sistemą. Mokiniai turi atkartoti tai, ką mokytojai jiems kala į galvą, kaip papūgėlės. Geriausi mokiniai (geriausios papūgėlės) turi gerus pažymius, o kiti, kuriems nepatinka atkartoti mokytojų turi blogus pažymius.

Pasižiūrėkit į interpretacijų rašymus. Mokiniai priversti studijuoti kažkokių lituanistų susidariusią nuomonę apie mūsų rašytojų, poetų kūrinius. Smagu, kad bent kažkas Lietuvoje „gali“ pasakyti, ką rašytojas įkalęs vyniuko savo parašytame kūrinyje turėjo omeny.

Ir išvis, šiais laikais individualumas gan varžomas..