Šiaip kvailai padarei, kad užsiblokavai lažybas visas, gi pagalvok, du kartus tiek laimėjai.. tai galėtum realiai dar pasiskolint ir atloštum viską greit.
Lietuviai :) Oi kokie mes :) Kiekvienas vis stengiamės apeiti tuos mokesčius, kad tik nereiktų mokėti, o po to sėdim ir verkiam, kad bloga gyventi, viskas brangsta ir t.t. Aišku aš ir pats toks, ieškau būdų, kad tik kuo mažiau tektų sumokėti valstybei. Bet kartais kai pagalvoji, juk pinigais nelyja, iš kur valstybei juos paimti? Šiandien nesumokėjom, esam laimingi, bet vistiek valstybė, ankščiau ar vėliau tuos mokesčius iš mūsų kišenės išsigraibo. O tada brangsta kuras, maistas ir visa kita, o tada vėl mes skundžiamės, ir vėl nemokam mokesčių ir vėl tas pats. Užburtas ratas. :) Kad valdžia nemoka panaudoti biudžeto tinkamai, tai čia jau kita tema, bet manau visvien turėtume pradėti nuo savęs. Labai atsiprašau už OT, nieko nenorėjau įžeisti ar kritikuoti, tiesiog minčių sangrūda galvoje :] Gero vakaro.
uzdrauskim lazybu dienorascius!!!! ju taip pat pilna.uzdrauskim skilti ne y tema!!! atsiboda visokios nesamones.isvis uzdrauskim rasyti forome,nes labai akys gadinas kol viska perskaitai.
Šiandien teko pasikalbėti su banko darbuotoju dėl šių dalykų. Tai patvirtino, kad jeigu kreditas atiduotas laiku - visiškai jokios įtakos kitų paskolų išdavimui.
Man paminėjo šiuos faktorius į kuriuos atsižvelgiama:
atlyginimo dydis kiek laiko dirbi toje darbovietėje šeimos narių skaičius išsilavinimas kam imama paskola ar šiuo metu turima kitų paskolų (nors juos ir atiduodamos laiku)
Būk viengungis - sutaupysi pinigų,neturėsi vaikų(sutaupysi pinigų),turėsi nesuėstus nervus,galėsi užmegzti vienadienius santykius(seksas,sutaupysi pinigų),galėsi pirkt ką nori(sutaupysi pinigų),galėsi išeit kur nori ir kada nori,nereikės pirkti drabužių patinkančių antrai pusei(sutaupysi pinigų),nereikės ginčytis su uošviais,nereikės pirkti uošviams dovanų(sutaupysi pinigų),neliksi įskaudintas. Aš tai vien dėl pinigų būčiau viengungiu :D
sėkmingai paleidau jau 3 video blog'us, ankščiau jų nebuvau daręs, tačiau pasirodė, kad mintys dėstomos žodžiais susilaukė kur kas daugiau dėmesio nei raštu. Nors jei kas nors manęs klaustų kiek susiję video blogai ir paprasti blogai, atsakyčiau, kad tai absoliučiai skirtingi dalykai. Bent jau mano nuomone.
Šiaip ar taip, šį kartą nusprendžiau su kamera pasikalbėti apie tai, kodėl žmonės po studijų neranda darbo. Didžiausiu įkvėpimo šaltiniu tapo mėnesio atostogos Lietuvoj ir pokalbiai su daugeliu buvusių bendraklasių/bendrakursių (kadangi pats keletą pirmų mėnesių studijavau Lietuvoje).
100x daugiau kritikos galėčiau pasakyti UK studentams, bet man jie nerūpi, o štai savo ateitį sieju su Lietuva, todėl norėčiau, kad čia kurtųsi kuo daugiau darbščių jaunuolių :)
Laukiu visokios kritikos, kaip galėčiau vlog'us dar pagerint :)
Sveiki, uždarbiečiai. Geros manieros reikalauja kiekvienam naujokui prisistatyti, tad tai padarysiu ir aš. Prieš tai dar noriu paminėti, kad šį forumą skaitinėjau jau beveik metus, bet tik dabar nusprendžiau prisiregistruoti (čia kaip būna, kai vaikinai nedrįsta prieiti prie panos ir užkalbinti, bet tai padarius, paaiškėja, kad nieko baisaus nebuvo). Taigi ir aš pagaliau pasiryžau. Nebuvo baisu :) Dar paminėsiu, jog daugelio forumo narių veikla bei istorijos žiauriai įkvepia, supranti, kad visada galima ir reikia siekti daugiau nei nori ir turi.
Šiuo metu man 25 metai, VU baigiau Vadybos ir verslo administravimo bakalaurą, šiuo metu kramtau SDU (toks Danijos universitetas) Marketingo ir komunikacijos magistrą, greitu metu pradėsiu rašyti magistrinį darbą. Išbandžiau įvairių darbų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Lietuvoje esu dirbęs ir marketingo vadovo asistentu, ir call centre konsultantu, užsienyje yra tekę tampyti plytas, plauti indus, priiminėti klientus viešbutyje.
Esu kilęs iš paprastos viduriniosios klasės šeimos, mano tėvai sunkiai ir atkakliai dirba, kad galėtų aprūpinti šeimą. Pinigų pertekliaus niekada neturėjome, o mama visada kaldavo į galvą, kad „pinigai iš niekur neatsiranda“. Esu labai dėkingas savo tėvams už viską. Kita vertus, turiu paminėti, kad mano suvokimas, kaip gyvenime uždirbti pinigų, apsiribojo paprasta formule: gerai baigti mokyklą -> įstoti ir baigti gerą universitetą -> susirasti gerą samdomą darbą ir dirbti. Apie tai, kaip būtų galima užsidirbti savo pastangomis, neturėjau nė žalio supratimo.
Taigi mokykloje stengiausi gerai mokytis ir man sekėsi. Dalyvaudavau įvairiose olimpiadose ir konkursuose. Tuo pačiu labai mėgau sportuoti, lankiau krepšinį, futbolą, plaukimą, tinklinį, dartsus, kačialką. Jeigu atvirai, buvau daug kur geras, bet nei vienoje srityje geriausias. Dažnai neužbaigdavau ko nors iki galo, nes dingdavo susidomėjimas, be to, buvau mokomas, kad nereikia išsišokti, kad reikia paisyti ir kitų žmonių interesų.
Mokyklą baigiau gerai, kai kas pasakytų, kad net labai gerai, ir įstojau į VU Vadybą ir verslo administravimą (antras pasirinkimas sąraše) bei persikrausčiau gyventi į Vilnių. Universiteto metais, galima sakyti, man atsivėrė akys. Jei mokykloje buvau vienas iš geresnių, tai universitete tokių, kaip aš, buvo pilna. Man, atvykusiam iš mažesnio miesto, įspūdį darė grupės, kurso draugai, tarp kurių buvo daug veiklių, protingų, ryžtingų ir ambicingų, pasiekusių kur kas daugiau už mane. Suvokiau, kad jeigu pats noriu ko nors pasiekti, turėsiu įdėti kur kas daugiau pastangų nei iki šiol. Taigi pradėjau domėtis asmeniniu tobulėjimu, psichologija, žmonių santykiais, skaičiau įvairios literatūros, pradėjau gilintis į marketingą, vartotojų elgseną, reklamą, trumpai tariant – ėmiausi tų sričių, kuriose jaučiausi silpnas ir norėjau daryti pažangą. Taip pat norėdamas užsidirbti pinigų tris vasaras dirbau Škotijoje, kur sutvirtėjau kaip žmogus, įgavau geros patirties. Drąsiai galiu pasakyti, kad įdėjau labai daug pastangų, kad atsikratyčiau įvairių kompleksų, baimių, kad pagaliau pasukčiau gyvenimą norima linkme. Tikiu, kad esu teisingame kely.
Baigęs VU metus dirbau Lietuvoje, o po to išvažiavau mokytis magistro į Daniją. Tenai atsivėrė dar didesnės galimybės, su grupės draugais dalyvavom keliuose tarptautiniuose konkursuose, kuriuose mums sekėsi. Po pirmųjų mokslo metų grįžau į Lietuvą, kur atlikau praktiką žiniasklaidos planavimo agentūroje. Vėliau iškeliavau į Portugaliją, Porto miestą, pusmečiui mokslų pagal Erasmus mainų programą. Po to grįžau į Lietuvą ir dabar, kaip jau minėjau, rengiuosi magistrinio darbo rašymui.
Jau daugiau nei du metus rašau pakankamai sėkmingą asmeninio tobulėjimo tinklaraštį vaikinamas - colombo.blogas.lt (PR 4). Jame dalinuosi savo patirtimi bei patarimais, kaip bendrauti su merginomis. Taip pat su keliais draugais vystome internetinį kelionių puslapį, kuriame lietuviai dalinasi savo įspūdžiais iš aplankytų pasaulio šalių. Papildomai dar užsiimu SEO straipsnių rašymu. Netolimos ateities planai – išvystyti internetinį projektą, kuris būtų sėkmingas finansiškai.
Gyvenime nuolat vadovaujausiu taisykle, jog viskas priklauso tik nuo manęs paties ir kad tik nuoširdžios pastangos bei atkaklus darbas leidžia pasiekti norimo rezultato. Manau, kad visi barjerai slypi mūsų galvose, ir jeigu mes sugebėsime su jais susitvarkyti, atsivers visiškai naujos galimybės.
Tiesiog imeta nuotrauką, kurioje tarkim koks Tom & Jerry ir parašo, kad jei prisimeni šį filmuką - spausk like! Subscriberių pagalba tą paveiksliuką pamato labai daug žmonių, daugiausia naujų, ir durneliai pamatę tavo minėtą "Who wants 2,000+ friend requests?
Subscribe to Jonson Garcia and I'll share you♥"
..tiesiog patiki ir padaro, ko prašo, o jis gauna dar vieną subscriberį, o subscriberis durniaus vietoje lieka :) Labai keista, kaip žmonės tiki tokiomis nesamonėmis :?
VISKAS KA RASAU YRA TIK MANO ASMENINE NUOMONE, NESISTENGIU NIEKO IZEISTI AR APSHMEIZTI
Ok, trumpai ir as papasakosiu savo panasia beda, tik su laiminga pabaiga.
Anyway nusprendziau parduoti savo Xbox360. Imeciau skelbima. Po poros valandu skambina, sako jei viskas ok, atvaziuoju paimu. Atleke iki manes, su masina. Normaliai (kaip zulikui) apsirenges (treningai, pidarastke, kedukai, ceburekas ant galvos). Kaina buvo 700lt. Nuderejo dar 30lt. Sako turiu tik 500lt grynais, gal eurais paimsi? Kazkaip net i galva neatejo... ok. Dar ir grazos 30lt davaiau... Taip ir ishsiskyrem. Tik vat nueinant kazkokia mintis negera del tu euru atsirado, tad paziurejau i masinos nr ir isiminiau, o grizes uzsirasiau ant laikrascio kampo ir kazkur nusviedziau. Visus itarimus panaikino pasigooglinimas kaip atpazinti netikrus eurus: vandens zenklai - check, juosteles - check, sviecia po neonke - check. Isimeciau i stalciu tuos eurus ir pamirsau. Praejo 2-3 men, vaziavau i banka reikalu tvarkytis, prisiminiau eurus, galvoju kartu ishsikeisiu. Vienzo paduodu, ji pachekina po neonine lempa, nusinese prie tokio aparato kur ratu apvaziuoja pinigai... - Jus neishsigaskit, bet turim itarimu kad Jusu eurai netikri, tokia procedura.... Ir paspaudzia tyliojo aliarmo mygtuka. Na zinoma akropolyje swed skyriuje zmoniu pilna, uzsidaro automatiskai durys, visi spokso i mane... atlekia apsauga (nors nustebau kad atbego po ~4 minuciu, pagal filmu scenarijus seniai viskas butu jau isneshta... ir dar pradzioje prabego pro swed banka ir i kita skyriu nubego, bet neesme). Taigi finale rasau kruva pasiiaiskinimu, visus isvaro is banko, salia manes du apsauginiai, atvaziuoja mentai, mane veda per akropoli uz parankes dviesia (aciu dievui be antrankiu). Nuveza i ekonomine policija... o ten pradeda tardyti. nzn gal tokia tvarka kad bando ibauginti, reikalauja prisipazinimo, sako pasirasyk kad atsispausdinai, parodyk kur iranga ir viskas greitai baigsis. Vienzo liepiu nekresti pokstu ir sakau kad gal dar turiu to veikejo masinos nr. Skambinu zmonai, sakau brangioji rausk siuksline o tai teks lankyti uz grotu :) aciu dievu atsiranda tas laikrastis su uzrasytu nr (beje imestas i tokia siuksliu deze, kuria kas pora savaiciu isverciu i konteineri). Padeda tai kad buvau isirashes to zuliko tel nr i telefono atminti. Taigi mane paleidzia, prasideda tyrimas. Pradzioje dirba du dedes tyrejai. tokie su dideliais usais, rimti vyrai atrodo. Paskui kazkodel tyrimas perduodamas kazkokiai veplai, o vat cia ir prasideda visas idomumas. Trumpai sakant ji man aiskina kad tas bicas nezinojo kad pinigai netikri. Tipo jis tau tuos 700 grazina ir viska nutraukiam. Sakau nifiga, tokius zulikus reik bent jau iki teismo nuvilkti, kad pasimokytu. Ji suokia kad bicas geras, nezinojo, vat dirba mokosi, is tvarkingos seimos... as nesutinku. Ji tada jau kelia balsa ir sako "tai tu atsisakai zalos atlyginimo? Tai pasirasyk kad nenori jog atlygintu zala. As sakau nieko nenoriu atsisakyti, bet taip tyrimo nutraukti susitaikymo budu nenoriu. Ji ima grasinti kad kolege va paliudys kad nenori pinigu ir apskritai nieko neatgausi. As skambinu advokatui, jus liepia jas siusti ###### (toks jo stilius :) ) Prasau perkelti sita klausima i kita diena, ji atsisako ir pareiskia kad jos kolege girdejo kaip as atsisakiau zalos atlyginimo. Vienzo trenkiu durim tyliai pasiuntes, ir primenu kad geruoju sitas reikalas nesibaigs. Kadangi tyreja suprato kad jos ##### svyla (manau visiems aisku kodel) pradejo mokyti ir advokata, ir mane. Keli skambuciai reikiamiems asmenims ir viskas pasibaigia bylos uzdarymu ir atidavimu teismui. Teisme jau viskas pagal istatymus: reikalauju zulika nuteisti, priteisti turtine zala 700lt, neturtine zala 2000lt ir advokato islaidas. Teismas pasiulo zulikui taikytis jei jis nenori teistumo ir sumoketi reikiamas sumas. Zulikas sutinka. Taip viskas ir pasibaigia mazdaug po ~11 menesiu nuo mano apsilankymo banke.
VISKAS KA RASAU YRA TIK MANO ASMENINE NUOMONE, NESISTENGIU NIEKO IZEISTI AR APSHMEIZTI
Nors nesu susijas niekuom su IT, bet lankausi cia kiekviena diena. Skaitau idomius straipsnius, perku/parduodu/keiciu, ieskau geros muzikos - tiesiog domiuos ir aktyviai isilieju ir forumo gyvenima.. nemanau, kad sis forumas turi buti kuo toliau, tuo labiau daromas butent susijas su programavimu ir tt. Megstu si forume butent del ko, kad galiu gauti daugybe reikiamos informacijos, ziniu ir taip pat gauti patarimu. Butent del to ji ir vertinu.
Na o tie reputacijos taskai mano kisenes nepildo, bet visada smagu gaunti kad ir ta pliusiuka.. Tai parodo, kad kazkas skaito tavo pranesimus/ kazkam yra idomu ka tu rasai, kad ir tame "Ne i tema" skirsnyje..
Ar žinote, kokia yra populiariausia Uždarbis.lt skiltis? "Ne į temą".
Ne, ne todėl, jog dauguma diskusijų šiame forume būtų nesusijusios su IT, verslu ir asmeniniu tobulėjimu. Dauguma iš 20 000 temų skiltyje "Ne į temą" iš tikrųjų yra smarkiai susijusios ir turėtų būti kitose skiltyse, bet, atrodo, pasidarė įprasta nesukti sau galvos ir kiekvieną naują temą kurti būtent ten.
Kodėl tai yra blogai?
Kiekvieną forumo skiltį stebi žmonės, kurie tuo dalyku domisi ir kurį išmano geriausiai. Dauguma jų nesėdi refresh'indami "Ne į temą" skilties tam, kad tarp keliasdešimties naujų temų kasdien sukuriamų joje pamatytų tavąją su labai specifiniu konkrečios srities klausimu. Jie jos nepamato ir į ją tau neatsako. Nors galėtų. Jei tik sukurtum ten, kur jie pamatytų. Jei sukurtum ten, kuri ji ir turi būti.
Rezultatas? Sukūręs temą skiltyje "Ne į temą" tu sulauki daugybės atsakymų, bet – kokia skiltis, tokie dažniausiai būna ir atsakymai, – ne į temą. Galbūt pats atsakymų skaičius bus didesnis – bet dauguma jų beverčiai, nes tie, kurie turi laiko sekti visas temas "Ne į temą", dažnai mėgsta ir numesti po kokią vieno sakinio repliką kiekvienoje, – nors ji į tavo klausimą visiškai neatsako.
Programuotojai tai gali patvirtinti: jų skiltyje retai kada tema sulauks dešimčių atsakymų, bet beveik niekada neliks neatsakyta – nes tą skiltį aplanko žmonės, kurie programavimą išmano: jei turi atsakymą, jie tikriausiai nepagailės kelių minučių tau pagelbėti, bet tikrai negaišins tiek savo, tiek kitų laiko rašydami negalėdami padėti. Taip turi būti visose skiltyse su visomis temomis.
Kita problema: jei kažkas jau klausė to paties klausimo prieš savaitę ar dvi, to nežinodamas tu tos temos niekada neatkasi iš 10-to "Ne į temą" skilties puslapio. Žymiai lengviau susijusią temą rasti jai skirtoje skiltyje: pavyzdžiui, visus klausimus apie Facebook paprasta rasti Socialinių tinklų skiltyje.
Kokios temos turi būti skiltyje "Ne į temą"?
Tik tos, kurios netinka į jokią kitą skiltį šiame forume. Tai reiškia, "Ne į temą" neturėtų būti nė vienos temos, susijusios su technologijomis, verslu ir bet kuo, kas vyksta online.
"Ne į temą" negali būti jokių temų apie Facebook, Amazon, Google, Microsoft, Apple ir kitas techonologijų kompanijas bei jų produktus – visa tai yra pagrindinės Uždarbis.lt temos ir turi tam skirtas per daug metų išgrynintas ir aiškiai atskirtas skiltis, kuriomis kiekvienas turėtų naudotis.
Tipiška tema "ne į temą" gali būti apie sportą, TV, kiną, muziką, automobilius – galvokite apie tai, kaip gyvenimą "offline" ar tiesiog laisvalaikį. Darbo / verslo reikalais "Ne į temą" skiltyje neturėtų būti rašoma, nes tai yra "į temą" – tam, kam šis forumas ir sukurtas.
Populiariausios "temos paklydėlės"
Jei...
turi klausimą dėl iPhone ar Android: Mobilieji telefonai ir tinklai turi klausimą dėl Facebook ar Twitter: Socialiniai tinklai turi klausimą dėl eBay ar Amazon: Elektroninės parduotuvės ir aukcionai turi klausimą dėl Adsense ar Adclick: Pelnas iš tinklalapio turi klausimą dėl Google ar SEO apskritai: Paieškos sistemos turi klausimą dėl PayPal ar bet kurio LT banko: Bankai, keityklos ir mokėjimo sistemos turi klausimą dėl verslo ar mokesčių: Verslo kūrimas turi klausimą, kokią elektroniką pasirinkti: Ką pasirinkti? turi problemą su kompiuteriu ar programomis: Kompiuteriai ir programinė įranga nori įžiebti aštrią politinę, istorinę ar ekonominę diskusiją: Politika, istorija ir ekonomika turi gyvenimišką klausimą (asmeninę problemą / dilemą): Asmeninis tobulėjimas nori pasidalinti savo darbu (pvz., Lietuvos nuotraukomis iš kosmoso): Asmeninis tobulėjimas nori pasidalinti įdomia žinia, susijusia su IT ar verslu: IT verslo naujienos nori pasidalinti nuoroda ar klipu, kurie nekelia diskusijų (tik "geras", "jėga", "ačiū, žmogau"): Įdomios nuorodos Žinoma, skilčių yra ir daugiau, bet tai populiauriausios, kurioms turinčios priklausyti temos dažniausiai kažkodėl pačių autorių yra nurašomos "Ne į temą". Tai negali tęstis toliau.
"Ne į temą" nebebus reputacijos
Reputacijos sistema egzistuoja tam, kad parodytų, kiek kiekvienas narys sukuria vertės šiame forume – įdomaus ir naudingo turinio (temų, pranešimų). Dažniausiai tai reiškia dalinimasi savo mintimis ar patirtimi – ką kiekvienas gali daryti, atsakydamas į kito žmogaus klausimą ar įsitraukdamas į diskusiją.
Problema šiandien yra tai, jog jei vienas narys gali gauti 30 reputacijos taškų už įdomų savo parašytą straipsnį, tai kitas tą pačią valandą gaus 50 už copy-paste įkeltus anekdotus ar linksmą YouTube filmuką. Ar tai reiškia, jog antrasis sukūrė didesnę vertę už pirmąjį? Aš taip pat nemanau ir taip neturėtų būti. Tuomet visa reputacijos sistema tampa beverte ir nieko nepasako apie žmogų, jei tu gali susirinkti šimtus jos taškų Uždarbis.lt nariams tiesiog perkelinėdamas vaizdelius iš Cha.lt.
Ko norėčiau – ir kas manau iš dalies ir veikia – jog reputacijos taškai iš tikrųjų rodytų tai, kad "šis žmogus turi ką pasakyti" (būtent toks užrašas atsiranda kiekvieno profilyje peržengus 200 ribą). Jeigu taškų nedalinsim tam, kuris nepasakė nieko, – taip ir bus – ši sistema veiks puikiai.
Kadangi kartu su Forumo turgaus, Įdomių nuorodų ir Liepsnojančių temų skiltimis, "Ne į temą" turėtų būti viena iš tų, kur intelektinės vertės sukuriama mažiausiai, nuo šiandien – kaip jau seniai yra prieš tai minėtose – joje išjungiama reputacijos sistema.
Kokios to pasėkmės?
Pirmiausia, temos iš skilčių, kuriose nėra reputacijos taškų, nepatenka tarp "Karštų temų" (nes nėra kaip nustatyti jų "karštumą"). Tai reiškia, kad tikriausiai sumažės "Ne į temą" populiarumas.
Tikiuosi, kad taip pat sumažės ir naujų temų skaičius "Ne į temą" skiltyje: prieš kurdami savąją ten, pagalvokite, ar ji tikrai negali atsidurti niekur kitur. Tuomet jūsų tema turės šansą patekti tarp karštų, taip sulaukdama daugiau dėmesio ir atsakymų, o pranešimai, atsakantys į ją, bus vertinami reputacijos taškais.
Reziumuojant
Šis nedidelis pakeitimas turėtų padėti išspręsti didelę problemą, kuriai nemažai žodžių prireikė išdėstyti. Viso to tikslas padaryti Uždarbis.lt švaresniu – temas šiame forume geriau randamas, o atsakymus į tau rūpimą klausimą ar problemą – naudingesnius ir prasmingesnius. To pusės šimto tūkstančių žmonių bendruomenėje negali padaryti keliolika moderatorių. Kiekvienam yra naudingas bendruomenės tobulėjimas, kuriai jis priklauso, – ir kiekvienas gali prie to prisidėti. Šiandien.
Jūs atkreipkite dėmesį, kas skyrė apdovanojimą. Čia tas pats, kaip Zimbabvės Universiteto biochemijos katedra skirtų apdovanojimą Ingai Valinskienei kaip "Pasaulio lyderei" (moteriai). Ot tai pasiekimas. Iš karto matosi, kur rinkiminis triukas ir jų pradžia. Kaip Jums TS-LKD partijos reklamos po visus portalus? Nepastebite? Čia eilinis reklaminis triukas. Kova prasideda.
Laidoje dalyvauja keturi (turbūt labiausiai) nepriklausomi Lietuvos žurnalistai ir visuomenės veikėjai.
Nė vienas iš jų neturi jokių politinių ar verslo interesų (nepriklauso jokiai partijai, neturi įmonių). Jie dalinasi informacija, kurią sužinojo bendraudami su sąžiningais teisėjais, politikais ir prokurorais, kurie patys į viešumą niekada neišeis. Nė vienas iš jų niekada nebuvo nuteistas už šmeižtą – jei nors vienas meluotų, už dalykus, kuriuos atskleidžia, jau seniai būtų teisiamas.
Tiems, kam įdomu, kas dedasi valstybėje, – 40 minučių nuo pradžių iki galo. To niekada neperskaitysite Lietuvos ryte ir neišgirsite per Panoramą.
Jokio tuščio politikavimo ir š*do malimo nieko konkrečiai nepasakant – kaip yra įprasta daugumai politinių diskusijų per TV – šioje laidoje nėra nė vieno politiko ir faktai eina vienas po kito.
P.S. Laidos pabaigoje vienas iš svečių išvardija 11 (jo žiniomis) pedofilų, esančių Lietuvos teisėsaugoje.
Ši laida tikriausiai nebus įdomi nesidomintiems politika ar nelabai sekantiems Lietuvos aktualijas (minima daug pavardžių ir pareigybių, kurios tau tuomet gali nieko nereikšti). Jei taip, tada rekomenduoju iškart peršokti prie įdomesnės dokumentikos.
Sveiki, Šis rašinys ne apie didelius mokesčius, blogą kubilių ar lietuvį, kuris valgo kitą lietuvį. Tai apie kai ką, kas kiekvieną dieną yra su mumis ir su kiekviena diena, tas jausmas vis stiprėja. Apie ką aš? Apie Rusiją. Šalis, kuri tiesiog negali susitaikyti su sovietų sąjungos iširimu. Lietuvą ši šalis spaudžia visais įmanomais būdais: valdo didžiąją dalį Lietuvos žiniasklaidos ir kruopščiai rūpinasi, kurias naujienas mums pateikti, sparčiai skverbiasi į sporto reikalus , supirkinėja krepšinio komandas, remia lengvaatlečius ir netgi stengiasi juos denatūralizuoti. Rusija rūpinasi mumis, jog gyventume šiltai ir už tai mokėtume brangiausiai visoje ES. Rusija sprogdina užtaisus šalia Lietuvos sienos (teko girdėt ir matyt, žiauroka...), bet tik vieną per dieną, nors realiai, sprogdinama visą dieną. Rusų lėktuvai netyčia patenka į Lietuvos erdvę ir begalė kitų dalykų... Daug domiuosi antru ir pirmu pasauliniu karu, diktatoriais ir visu laikmečiu „po“. Kai buvau jaunesnis, visada galvojau, kaip gali žmonės taip nusiristi, jog pradėtų naikinti vienas kitą, bet dabar, galiu pastebėti, jog niekas nepasikeitė. Rusija ir toliau vykdo panašią politiką ir pučia į vieną dūdą su Vokietija, vienas kitą remia ir visai nenustebčiau, jog niekas nepastebėtų, kaip Baltijos šalys būtų okupuotos (apie tai rusai jau kalba...), kaip dabar yra talžomos Ukraina (ekonomiškai), Gruzija (įvairiai...), Čečėnija ir kitos šalys. Jei kas mokat rusiškai, siūlau atsiversti naujienas delfi ir rusų žiniasklaidą, bei paskaityti apie Lietuvą. Didžioji dalis straipsnių bus apie Lietuvius, kurie vaikšto su svastikom ir šlovina fašizmą. Panašiai rusai elgėsi su suomiais, prieš kuriuos po tokios propagandos pradėjo karą. Man atrodo, jog Lietuva niekada negyvens ramiai (čia kaip turint kaimyną alkoholiką), o ir daugumai čia gyventi nebus gera. Ne dėl neturto, pašalpų ar dar ko nors, tiesiog čia yra sankirta dviejų interesų grupių, kurios smarkiai ir ne į teigiamą pusę įtakoja mūsų gyvenimą ir nuotaikas.
Jūsų prašymu, pagaliau susiruošiau padaryti tai, kas jau seniai sukosi mano galvoje, bet vis nerasdavau laiko – įskaitoma forma įamžinti mano didžiausios kol kas buvusios gyvenimo aferos – Eurotrip‘o – įspūdžius.
[FORUME RASITE KELETĄ FOTO, KURIAS MAN ŠIAIP NE TAIP PAVYKO ĮKELTI] TRUMPAI: Eurotripas ,,Kaunas - Marokas (per Kroatiją) - Vilnius" :) apie 10 000km, 43dienos 70 automobilių, 1500litų, 1 traukinys, 1 autobusas (iš Rijekos į Krk salą), 2 viešojo transporto padargai (zuikiu), 2 keltai, 2 paverkimai, 2 mintys, ,,va dabat tai Mirsiu" 1lėktuvas iš vokietijos Dortmun'o (nes kitaip būtų 2 plaučių uždegimai)
Nerašysiu tranzavimo apibrėžimo, nes viską jūs jau žinote. Jūs ne kokie italai, portugalai ar akis išvertę marokiečiai, kurie niekaip nesupranta, ką, , tie žmonės veikia ant kelio, o Italijoj net ir baudžia už tai (net degalinėse!).
PRADŽIA
Pabudau vieną rytą (kas čia keisto? Juk pasitaiko, m?) su mintimi, kad toks gyvenimas, kokį dabar gyvenu, visiškai manęs nedžiugina. Baigiau aukštojo mokslo studijas, bet turiu darbą, kuris manęs nedžiugina, kuris yra laikinas, be perspektyvų, be savaitgalių. Gyvenu miesto centre, nuomuojame bute ir didžiąją dalį uždarbio skiriu jo išlaikymui. Už tai, kas man lieka, galiu įpirkti naują sunkelė ar batelius ir nueiti į tas pačias pabodusias vietas, kur geriu tą patį pabodusį alų, klausau tas pačias pabodusias dainas ir matau tuos pačius veidus.
METAS PERMAINOMS
Neturiu nieko, ką būtų gaila palikti – draugai supras (ne pirmas kartas, kada aš juos palieku (studijavau Slovėnijoj, atlikau praktiką Portugalijoje). Mano šeima taip pat labai tolerantiška. Turiu sesę, kuri bastosi po visą Lietuvą... Žodžiu, ar taip ar taip vaikų niekada nebūna namuose. Tėvai moka naudotis skaipu ir rašyti nuostabius laiškus. Be to, tėtis yra sakęs, kad jei būtų jaunesnis, taip pat tranzuotų po pasaulį.
Taip jau viskas susiklostė, kad tuo pat metu mano geriausio draugo, kurį vadinu broliu, gyvenime susiklostė labai panašios aplinkybės: jį paliko mergina, užkniso darbas, dingo įkvėpimas muzikai.
Pamenu mus sėdinčius jaukios itališkos vyninės terasoj (,,Buon Giorno Trattorijoj“ – mano buvusiame darbe), geriančius kavą iš vieno puodelio ir galvojančius apie permainas. Varom? – Varom! Išėjom iš darbų, aš išsikrausčiau iš savo buto, kurį 1,5metų vadinau namais. Grįžau pas tėvus, išsikroviau daiktus, susikroviau kuprinę, susipirkau viską, ko mano nuomone reikėjo ir iškeliavom. Beje, kelionės kryptį pasiūliau aš likus mažiau nei savaitei iki išvažiuojant. ,,- Varom iki Slovėnijos, noriu pamatyti savo mylimiausią bendrabutį Rožna Dolinoje (Gėlių slėnis). - Gerai, bet jei aš nepastatysiu savo kojos ant AFRIKOS žemės, ši kelionė bus niekam tikusi. Deal? – Deal!“ Liepos pabaigoje pradėjom savo kelionę, be jokių labai konkrečių planų ar laiko apribojimų.
24/7 SU VIENU ŽMOGUMI
Kur kas svarbiau, nei kuprinės svoris ar patogūs batai yra žmogus, kurį jūs pasirinksite keliauti su jumis. Ar pažįstate žmogų, kuriuo jūs visiškai pasitikite, kuris NIEKUO negalėtų jūsų nustebinti?Taip? Tada tai TAS žmogus, su kuriuo jums reikia leistis į kelionę.
Nežinau, ką sakyti tiems žmonėms, kurie galvoja keliauti į kelionę su savo antra puse. Sakau TAIP, jei tai būtų paskutinis išbandymas prieš vedybas ir sakau NE, jei jūs pažįstate vienas kitą mažiau nei metus. Taip pat svarbu (bent jau man) yra aiškiai apibrėžti jūsų santykiai (jei keliaujate su priešingos lyties atstovu).
Aš ir Martynas (mano „brolis") esam draugai jau 5 metus ir prieš kelionę vis tiek buvo tokių klausimų: ,,Martynai, tu nebijai su manim keliauti? O kas bus, jei mane koks isterijos priepuolis ištiks in the middle of nowhere, m? Ką tada tu darysi?“. ,,O tu su manim nebijai keliauti?“ :)
Visą mūsų kelionę lydėjo vien juokas. Nei karto nebuvome susipykę ir išsiskyrę ilgiau nei 30 min. Labai keista, bet ,,erdvės sau“ mums netrūko. Reikia pasirinkti žmogų, su kuriuo tyla būna jauki.
Kelionėje pasimato viskas, tad nieko neapgausite, nebent patys save
Net nepastebėjom, kaip išnyko ribos ir kompleksai. Pabandykite išbūti graži, susišukavusi, pasitempusi, eidama 10km su 18kg ant nugaros kepinant kaitriai Ispanijos saulei dulkančiais kalnuotais keliukais. Arba kodėl nesimaudyti nuogai naktį tarakonais nusėtame Nicos paplūdimy, po 6 valandas trukusios kelionės iš Italijos?Šlapi drabužiai gali būti didesnis galvos skausmas, nei mintis, kad tave galbūt stebi nepažįstami žmonės (kurie tau visai nerūpi), ar žmogus, kuriuo tu visiškai pasitiki. Savęs gėdinimasis ir kažkokie kompleksai yra paskutinėje vietoje, apie ką tokias atvejais galvoji. Kur kas svarbiau būna švara, patogumas, gera savijauta. (Tokioj kelionėj kultinė frazė iš filmuko ,,Mauglis“ tampa labai reali: ,,Mes vieno kraujo - tu ir aš“.) Šioje kelionėj mes tapome belytėmis būtybėmis. Iškeliavome ieškoti nuotyklių, o ne megzti romano :)
DAIKTAI
Pirmiausia banko kortelė su pinigais (pagal galimybes) ir sveikas protas jų neišleisti visokiems šūdniekiams (na, čia galit su manimi ginčytis dėl pastarosios sąvokos, bet jei jus domina ,,Laukinis“ tranzavimas, pasižymintis kuo mažesniais kaštais ir orientuotas į naujas aplankytas vietas, o ne į patogią lovą, tuomet požiūris turėtų būti būtent toks). Toliau tradiciškai – patogi avalynė, maikutės, kojinės, šiltas megztinis, prožektorius, žemėlapis.... bla bla bla... JOKIŲ daiktų, kuriuos būtų gaila išmesti. Pasiimkite drabužius, kurie greitai džiūsta ir yra „ant ribos“ (labiau džiaugsitės atsikratę kokių išbandymų neatlaikiusių marškinėlių, nei atsisveikindami su savo klasikiniu ,,Zara“ sijonu : )).
Džiaugiuosi, kad jums patinka. GAL TURITE KLAUSIMŲ? Ką jums būtų labiausiai įdomu sužinoti? :)
…viskas yra kur kas paprasčiau, nei jums visiems atrodo. Pagalvokite, KAS tokio gali jums nutikti tranzuojant? Auksinė taisyklė – geri žmonės traukia gerus žmonės, tuo viskas pasakyta. Be to, užsienyje tranzuojama degalinėse, o tai reiškia, kad Jūs renkatės žmogų, kurio vairavimo įgūdžiams jūs patikite savo gyvybę. Jo automobilis, bet pasirinkimas vis tik yra JŪSŲ.
Jei sugalvosite pasimosikuoti plakatu visose kitose vietose, jus labai greitai sulauksite svečių su uniformomis, kurie jūsų paprašys nešdintis nuo greikelio, o jums apsimetus kvaileliais, išraiškingai ištars žodį ,,PENALTY” [bauda]. Kai dabar pagalvoju, keliones pradžioje mes jau turėjome susirinkti jų labai DAUG. Ką daryti, jei tave paleidžia kažkur – niekur, o judėti toliau juk reikia? Galima sakyti,kad mums paprasčiausiai sekėsi. Mašiniukai sustodavo pačiose neįtikėčiausiose vietose (atsiprašau, ponas pareigūne, nėra čia kuo džiaugtis) :) Bet taip buvo.
Laikas ir kilometrai tirpsta nejučia. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad nepilnai per tris paras įmanoma atsidurti už 1500km Budapešte ir valgyti žiauriai kaloringa, bet be proto skanų Langos’ą :) Nereikia nei skrydžių, nei bilietų, tik kuo lengvesnės kuprinės ir gero draugo šalia.
Jūsų klausimai... :)
Mano kuprinės talpa – 60l. Nėra ji didelė, taip neatrodė. Iš pradžių atrodo, kad tau prireiks VISO, ką susikrauni ant grindų šalia kuprinės, bet patikėkit manimi, taip tikrai nėra. Nejučiomis pradedi atsikratinėti visokiais muilais, šampūnais, net rankšluostį palikau Las Negras miestelyje (Ispanija). Auksinė taisyklė – JŪSŲ DAIKTAI ANKSČIAU AR VĖLIAU TAPS JŪSŲ PRAKEIKIMU :)
...apie sausainukus ir alų... :) Maistą perki ir iškart suvalgai + įvertini realias galimybes ir laiką pasiekti kitą parduotuvę. Būtiniausias daiktas – vanduo. Gurgiantis pilvukas (kas labai retai pasitaikydavo) ne pats baigiausias reikalas, kai pasiklysti Ispanijos kalnuose, kur buvo filmuojami vesternai :)
Skirtis teko. Bet maždaug 100km, buvo diena ir jau grįžinėjom iš Maroko per Madridą. Aš pasirinkau geresnį variantą – ispaną, juvelyrą, kuris šiaip yra Argentinietis ir puikiai šneka angliškai :D Martynas važiavo su jo kolega visiškoje tyloje. Dėl miestų... Didmiesčiai yra blogis, NES a) iš jų sunku išrtrūkti, b) nesaugu statytis palapines (nėra kur ir t.t.), c) į juos labiau apsimoka skristi lėktuvu kruopščiai viską susiplanavus. Kada sugalvotumėte aplankyti tokius Prancūžijos miestelius kaip Antibes ar Aix en Provence? O Barseloną? Jūsų daiktai jums ant nugaros gadina jums visą sight seeing žavesį. Didmiesčius su dideliu skausmu širdyje, mes aplenkdavome. Jei žinočiau, kaip prie temos prisegti nuotrauką, pamatytumėt visą mūsų maršrutą. Būtų kur kas iškalbingiau.
Sunkumo akimirkos,kai sėdi ir galvoji: ,,Aš turiu savo NAMUS, savo LOVĄ... KĄ, , AŠ ČIA VEIKIU????" pasitaiko. Bet ar jūs nervuositės atsisėdę priešais teliką, žiūrėdami 20 min trunkančias reklamas, ar ant suolelio Nicoje? :) O kitą dieną tokiu pat metu mėnulio šviesoje žiūrėsite į dūžtančias bangas, valgysite pelėsinį sūrį už 1 eurą ir gersite vyną arba sangriją už 1.3euro nuostabaus grožio Carboneras paplūdimyje (Ispanija).
Lektuva ėmėm dėl kelių priežasčių: a) Maroke išmainėm savo sunkiausius - šilčiausius drabužius į prieskonius ir kitokius gerus dalykus ir keliaujant atgal jau nebebuvo taip šilta (rugpjūčio pabaiga, lietinga Prancuzija plius ta nelemta, normalios autostrados neturinti Lenkija...)(Reikia keliauti iš miestelio į miestelį ir kaskart ieškoti vietos, kur jau galima pradėti tranzuoti. Tai labai apsunkina nesibaigiantys kelio remonto darbai) b) radom skrydžius iš Dortmundo (Vokietija) į Vilnių už 20 eurų...
,,Mintys, kurioms subręsti prireikė 10 000km ir 43dienų... Nors viskas atrodo taip elementaru..."
Sėdžiu palėpeje, tusčiuose namuose… Labai keistas jausmas – po tokios ilgos ir įdomios keliones aš pagaliau esu savo NAMUOSE. Nežinau ar liūdėti ar džiaugtis, kad pagaliau ir vėl turiu tą pastovumą, nuo kurio bėgau. Keista, nes nereikia nei į darbą, nei į mokslus. Po penkių metų skubėjimo ir lėkimo man niekur nereikia eiti! Lauke geras oras, matau vakarykštę tėčio nupjautą žolę apačioje ir siūbuojančius lazdynus, kurie savotiškai hipnotizuoja... Pagaliau esu viena. Nereikia lipti per save, eiti prie nepažįstamų žmonių, laužyta prancūzų ar ispanų kalba klausti, kur jie važiuoja, rodyti žemėlapio ir tikėtis, kad jie paims mus kartu. Nereikia stengtis save parduoti kaip gerą bendrakeleivę, daug šypsotis... Žinau, kur dabar aš esu, ir kur būsiu artimiausiu metu, žinau, kur miegosiu šiąnakt ir netgi ką valgysiu. DAUGIAU JOKIŲ BATONŲ!
Ilsiuosi nuo šurmulio, nuo skubėjimo ir benzino kvapo. Geriu šlykščią žalią arbatą be cukraus ir atrodo, kad daugiau nieko ir nereikia. Pagaliau atsiradau atskaitos taške, kuris ir buvo mano keliones tikslas – visiškas nulis – visko pradžia. Taip, net ne Marokas, ne Afrikos žemynas, o teisingumo akimirka prieš pačią save. Visai kaip Paulo Coelho knygoje ,,Alchemikas“ J Labai labai įdomu, kiek laiko aš sau liesiu nieko neveikti, kada pradėsiu ieškotis darbo ir išsipakuoti daiktus, kurie po iššikraustymo iš miesto vis dar laukia sukrauti čia pat, palėpės kampe. Žiūriu į juos ir šypsausi, nes reikia jiems surasti naują vietą... Kaip sunku turėti tiek daug daiktų...
Labai keista, nes atrodo, kad jei šią minutę išvažiuočiau į kitą kelionę, jausčiausi labiau namuose nei jaučiuosi dabar. Atrodo, kad mano namai slepiasi kažkur mano purvinoje kuprinėje, kuri ilsisi kitoje palėpėje. Jau spėjau pasiilgti jos ir to svorio ant pečių. Žinot kodėl? Todėl, kad tada tau nereikia nieko galvoti ir nieko planuoti, nes beveik niekas nepriklauso nuo tavęs. Visa atsakomybė tenka pakeleivingoms mašinoms ir jas vairuojantiems žmonėms. Viskas, ko reikia Tau yra tik teisingas kelias (Autoroute, autovia, autopista, highway or whatever) ir kokia nors pakenčiama degalinė šalia. Degalinė, kuri tau atstoja vonios kambarį, virtuvę ir kupiną vilties atskaitos tašką, kur tu pradėsi/pratęsi savo kelionę. Galbūt vieną dieną, kažkas mestels tave 5km, galbūt 400 ar 700km, bet tai nebus svarbu. Svarbiausia bus tai, kad tu judėsi ne atgal, o pirmyn...
Padrikos mano mintys. Jaučiu, kad metas pusryčiauti. Kaip keista bus atsidaryti savo didelį mėlyną šaldytuvą ir RINKTIS, ką šiandien valgyti. Jūs net neįsivaizduojate, kokia tai prabanga... Linkiu visiems gražios dienos. Noriu, kad žinotumėt, kad labai visų pasiilgau ir labai jus visus myliu. Grįžau kitokia, galbūt gerokai tylesne, nei buvau prieš tai. Nenoriu pasirodyti susireikšminusi, nepadariau jokio žygdarbio ir nepamaitinau Afrikoj vaikų, kurie, beje, yra gerokai laimingesni nei sterilūs ir visko pertekę europiečių vaikeliai. Bet čia jau kita tema, kurią būtų labai smagu aptarti prie kito arbatos puodelio
Nežinau, kur turėčiau pratęsti pasakojimą apie mūsų kelionę. Man kiekviena detalė atrodo svarbi, nes viską išgyvenau pati ir vienas įvykių siužetas kertasi su kitu ir viskas atrodo labai svarbu (jums pasisekė, kad aš rašau, o ne pasakoju, kadangi kitu atveju gautųsi žodžių kratinys ir niekas nieko nesupratų :)
[nežinau, ką turėčiau labiau akcentuoti, ar kraštovaizdį ir keliavimo tempus, ar visus tuos spalvingus žmonės, kurie musm padėjo judėti pirmym]. Galbūt būtų teisingiausia paminėti visko po truputį.
Labai keista, tačiau pirmą mašiniuką pagavome ne ant kelio (kaip įprasta Lietuvije), bet degalinėje (kaip įprasta daugumoje Europos šalių Mus pametėjo vos kelis kilomentrus degalinėje užkalbintas vyriškis. Toliau važiavome per audrą, pro mažo krovininio autobusiuko langus stebėdami, kaip akyse temsta dangus ir stiprus vėjas varto medžius. Džiaugėmės šiltai sėdėdami ir gerdami apelsinų skonio limonadą – mus prigriebusio lenko dovaną. Tačiau tai buvo pranašiškas ženklas – šiandien tikrai gausime lietaus. Neklydome. Gavome :) Temstant, vidury laukų sušlapome iki paskutinio siūlo, išsidžiovinome artimiausioje degalinėje, pasijuokėme iš savo apgailėtinų lietpalčių (beje, prieš tai mus pavežė toks vyrukas lenkas, kuris yra lenkas ir kalba tik lenkiškai [šiuos žodžius jis ištarė su didžiuliu pasididžiavimu]. Laimei, tai buvo pirmas ir paskutinis rimtas lietus mūsų kelionėje (be Amsterdamo, kur lietus yra toks pats įprastas reiškinys kaip... Londone) :)
,,Va dabar tai bus šakės. Kas mus tokius šlapius ims?“ Sustojo, bėgam, važiuojam Latvijoje gyvenannčio azarbaidžianiečio – Shumacherio pasekėjo autobusiuke. Daug cigarečių dūmų, skani degalinės kava, sumuštiniai ir egzotiška muzika. Keliaujam ne tik pavojingais Lenkijos keliais, bet ir žmogaus gyvenimo vingiais, istorija, vaikų nuotraukomis, patarimais. ,,Ačiū, viso gero!” NUOSTABU – esame vidury miestelio, einam nurodyta kryptimi „teisingo kelio“ link. Kur miegosime? Variantas A – kožkokių senų pastatų kompleksas (lyg fermos or so), B – kapinės ar kažkas labai panašaus į tai. Aš renkuosi dar kokius kelis kilometrus kelio pirmyn, noRs akys jau merkiasi ir skauda pečius. Vuolia! Tobuli krūmynai! Prabrendam žolių jūrą, pratrypiam skuzdėlynus, pasistatom palapinę, kažką užkremtam. 5min miegam. Rytas. Iki ko mes „dasigyvenom“? :D Nufilmuojam savo pirmąjį „reportažą“ artimiesiams ir traukiam toliau. Brendant per krūmynus susiplėšau naujas kelnes ,,Geras ženklas“ – pagalvoju.
Lenkija...Lenkija, nesibaigiantys miesteliai, tradicinė karvių skrandžių sriuba (ne fui, o skanu!) milžiniškas kotletas, gera nuotaika ir [juoda skylė mano atmintyje] :) Viskas susilieja, norime greičiau pasiekti Varšuvą, daug einame pesčiomis. Pagailime poros zlotų ir einame toliau. Pagaliau viešojo transporo stotelė. ,,mes zuikiai, mes zuikiai! Lina panikuoja, Martynas ją ramina. Varšuvos autobusų – traukinių bardakas. Nieko nesuprantam, net bilietus pardavinėjančios kasininkės. Gerai, kad yra gerų vietinių žmonių, kurie sugeba po ilgai trunkančių aiiškinimųsi surasti kryptį ir peroną, iš kurio važiuoja mūsų šaunusis traukinukas į legendinį Pruškow miestelį. Tiesa, gauname ir 20zlotų, kadangi pinigų keitykla ,,is under construction“, o mums laiko liko labai nedaug. 20 zlotų ir du bilietai, kainuojantys 5,4 zloto. Mums sekasi :)
Pruškow... Važiuodami ten džiaugiamės labiau nei du maži vaikai pakeliui į „Disneilendą“ :) Daug juokiamės ir iš Martyno miegmaišio – termoso gimsta mūsų naujas draugas – Pruškus.(foto: http://www.78.lt/image.php?id=981A_4F0EAA87&jpg )
- Hi, do you speak English? - Yes. - Could you please tell me, where we could find this road? - [ilgai galvoja] Get into the car.
Pirmą kartą taip džiaugiausi, kad kažkas nekalba angliškai!
Tranzuojam, po truputį temsta. Jaučiuosi kaip kokia „kelių plaštakė“ šalia tos varganos autobusų stotelės. Tanzuojam panmainomis, pavargom. Staiga prie manęs prieina vyriškis ir paklausia, ar mes važiuojame į ..[pamiršau pavadinimą] KATOWICE? Taip! Trupmas paaiškinimas. Važiavo sau žmogus, pamatė mūsų užrašą, sustojo, pasistatė mašiniuką leidžiamoje vietoje ir atėjo mūsų pasiimti. Šaunus buvo vyrukas. 4 valandas stovėdami kamštyje dėl kelio remonto darbų juokėmės iš Lenkijos „autostrados“. Daug sužinojome ir apie Lenkiją, ir apie Lenkus. Labai ironiška, tačiau atsisveikindama padovanojau jam magnetuką su Vilniaus katedros aikšte. Jis niekada nėra buvęs Vilniuje... :) Pasiekiame degalinę, paprašome karšto vandens, užsiplikome savo palastmasiodines siubas ir džiaugiames gyvenimu. Welcome home! Nuo šiol degalinių tualetai bus jūsų prausykla, skalbyklą, plovykta, vandens oazė... Kas tik norit, kol degalinės operatoriai nepradeda kreivai šnairuoti :)
Naktis. Miegu kniupsčia ant kelių ant kietų akmenukų. Taip sušalusi dar nebuvau gyvenime... ,,Dear Spain, wait for me, I‘ am comming!“ :)
Mažoje užrašų knygelėje rašėmės visus mus pavežėjusius žmonės, tačiau dabar bandau juos natūraliai prisiminti ir nepavyksta. Vieni buvo labai spalvingos asmenybės, kiti tik šiaip žmonės, norintys kažkam padaryti gerą, bet neturintys ką papasakoti.
Atmintis atgija Bratislavoj, kai mums jau beieškant vietos miegui, degalinėje sustoja autobusiukas, iš kurio išlipa apsnūdęs romų gymio vyriškis. Pamatęs mūsų užrašą ,,Budapest. To see my mama“ (nekaltas melas) jis pasako, kad važiuoja ta kryptimi ir paveš mus, kai išgers kavos ir ką nors užkąs Apsidžiaugiam, susirenkam kuprines ir už poros minučių jau stovim su žemėlapiu prie jo automobilio. Jis nekalba nei angliškai, nei rusiškai, nei ispaniškai, nei prancūziškai. Tik vokiškai. Bėda bėda... sako, lipkit į mašiną, aš skubu, pakalbėsim pakeliui (net nepamenu, kokia kalba tai surezgė) (Budapešte mes turim nemažai draugų, kurie mus pasiims, tik reikia nurodyti tikslią vietą). Išsiaiškinam,kad jis paleis mus kažkur 30km iki Budapešto, bet jokio tikslaus pavadinimo nepasako.
Mes nevažiuojam, mes skrendam 160km/h greičiu. Tamsu, lyja, mašinoje žiauriai karšta ir tai atpalaiduoja, miegas pirmauja (negalima užmigti!). Tas vyras nervuojasi ir vis keiksnoja mašinas, kurias aplenkdamas išvažiuoja į priešpriešino eismo juostą. Aš sėdžiu gale, o Matynas priekyje. Vyras mažais gurkšneliais geria kažkokį neaiškų skystį ir jo atsigėręs nusipurto. Tai ne arbata, ne limonadas, NEŽINAU KAS, bet mašinoje tvyro vaistų kvapas. Išsiaiškinam, kad jis jau 5 parą važiuoja be miego iš Portugalijos ir jo kažkas kažkur laukia. Jis medikas. Jam nepatinka, kad mes kalbamės lietuviškai (aš Marčiui sakau: ,,Martynai, nebandyk užmigti, nes mes mirsim“).
Pagal kelionės laiką, mums jau būtų laikas kažkur išlipti. Aplink matosi tik tamsūs šlaitai, jokios civilizacijos požymių. ,,Va dabar tai bus“ galvoju sau tyliai ir meldžiuosi, kad greičiau pasitaikytų kokia degalinė ar miestelis. KAS NORS, kur būtų galima sustoti, padėkoti ir trinktelti durelėmis. Tranzavimo dievai išgirdo mano maldas. Degalinė su viešbučiu ir daug žmonių aplink, 5 dienio vakaras. Išlipam, pasiimam savo kuprines iš bagažinės. Vyras paduoda mums daiktus ir (!) didžiausią maišą sausainių, vytintų dešrelių, pomidorų, vandens,duonos kepalą, kurį valgėmė kokias tris dienas, paspaudžia mums rankas ir atsisveikinęs išvažiuoja. Belaukdami atvažiuojančių draugų, nusiperkam ,,Radler“ alučio ir gerai įkauštam nuo vieno 3,5% stiprumo alaus kokteilio. 20 valandų be miego. ,,Check Point Charlie“ grupės studijos grindys svetingai priglaudžia mūsų galvas... Mes išgyvenom.
Budapeštas – mano melancholijos įsikūnijimas, Myliu ir nekenčiu jo. Kažkaip pasitaiko, kad kaskart atvykstu ten rudenį ir iškart paskęstu prisiminimų jūroje. Bet paliksiu tai savo dienoraščiui. Nemanau, kad jums bus įdomu klausytis apie iš didžiulės širdgėlos užgimusį kelioninį romaną, sujaukusį tris mano trumpo gyvenimo metus. Įdomu? Ne jūsų reikalas :P
http://www.78.lt/image.php?id=1F58_4F0F1601&jpg
Pasisvečiavom pas draugus, papietavom vaikų žaidimų aikštelėje ir iškeliavome ratais kvadratais į mano antrus namus – Slovėniją. Senyva pora prabangia mašina, Balatono ežeras, mano pojų užhipnotizuota porelė ir mes jau Slovėnijos – Vengrijos pasienyje. Vakarienė prekybos cento pašonėje, paskutinis bandymas judėti toliau ir dovana – pirmą kartą mums sustojo „fūra“ (jų vairuotojai negali imti dviejų pakeleivių. ,,Ne jūsų reikalas, gausiu aš baudą ar ne“. Toks vairuotojo atsakymas mus džiugina, šiąnakt aš miegosiu nuostabiausiam bendrabuty Rožna Dolinoje.
Liublianos priemiestis. Esu tokia laiminga, kad net nejaučiu maudžiančių pečių. Toks jausmas, kad einu namo. Staiga sustoja panelė, kurios mes net nestabdėme. Ji pamatė dvi kuprines, kurios jai ne svetimos. Ji pati neseniai grįžo iš kelionės po Vokietiją. Nespėju net mirktelti, o jau stoviu prie savo bendrabučio durų. Mano aukšte kaip visada šurmulys, mūsų laukia. „Jaunavedžių apartamentai“ – juokiasi Martynas, gerdamas LAŠKO alų (Lašo ir Union alus Slovėnijoje, tai tas pats, kas ,,Žalgiris“ ir ,,Lietuvos rytas“ Lietuvoje. ,,Geri Union – sisioji Laško“ :P)
Miegas, dušas, skalbimas, naminis maistas – atostogos. ,,Novi Shanghai“ kinų restoranas ir mano tikslas jau pasiektas – sLOVEnia :) Kitas taškas – Krk sala, Kroatija.
Taigi susiruošėme į šalį, į kurią dar nebuvome įkėlę kojos. Žinojau tik tiek, kad reikia pasų, nes vieną kartą jau teko gauti skaudžią pamoką – pusmetį gyventi visai prie pat, tačiau būti apribotai nuo kelionių pasibaigusios paso galiojimo datos dėka. ID irgi variantas, bet viskas priklauso nuo pasieniečio nuotaikos, o strigti „ant sienos“ nesinorėjo.
Sovėnai – nuostabūs žmonės. Seniai tai žinojau, tačiau dar labiau tuo įsitikinau, kai mums sustojo dvi merginos ir pavežė mus kur kas toliau, nei joms reikėjo nuvažiuoti. ,,Lėktumė su jumis išsimaudyti į Kroatiją, bet neturime su savimi pasų...“ Jos, beje, taip pat tranzuotojų duonos jau ragavusios keliauninkės. Pasidalinome įspūdžiais, atsisveikinome ir po keliolikos minučių, prisikimšę kišenes pakelėje "sutiktų" obuolių, jau stovėjome trasoj, o netrukus, jau sėdėjome vaikinuko kroato automobilyje. Stebėjau nuostabų kraštovaizdį ir šiurpau nuo minties, kad NIEKUR nematau normalių vietų tranzuoti tuo atveju, jei mus paleistų tiesiog ČIA :) Laimei, jis mus pavežė iki pat stoties, kur turėjome sėsti į autobusą ir judėti į paslaptingą Krk salą.
,,10eurų?! Gal jie išprotėjo? – pyksta Martynas, nenumanydamas, kad mūsų kelionė truks ne 10 minučių (kaip mes įsivaizdavome), o gerą valandą. ,,Po eurą už daiktus bagažinėje?! Jooo... kroatai „tręšia” už viską, už ką tik įmanoma“ – nenustojome stebėtis. Mūsų pasipiktinimą sustiprino ir tai, kad jau buvome perspėti nustiteikti didesnėms kainoms, kitai valiutai ir kurortinių miestelių rėžimui.
Važiuojame jau beveik valandą. Martynas miega, o aš tyliai panikuoju. Nežinau, kur mes važiuojame, nežinau, KUR mums reikia išlipti ir kaip turi atrodyti paskutinė mūsų stotelė. Žmonių autobuse lieka vis mažiau ir mažiau, akmenuotą dykynę keičia miškai. Norėjot nuotykių? Tai sėdėkit ir tylėkit :) Nusprenžiame važiuoti iki paskutinės stotelės[mintyse iš nevilties jau nejučia piešiu vaizdą, kaip velku malkas pro tuos nelemtus krūmynus, kaip mums baigiasi vanduo ir kaip bus "smagu". Jė :)] Neapsirinkame. Išlipame prie pat žydros jūros su šiaudiniais stogeliais smėlyje, norintiems atsikvėpti nuo kaitrios saulės. Mūsų akių vyzdžiai dar labiau išsiplėčia kai pamatome palapinių miestelį čia pat, ant jūros kranto. Negalim patikėti, kad viskas tiesiog TAIP. Pasiteiraujame potencialių naujųjų kaimynų, ar čia galima statytis palapines. Sulaukiame teigiamo atsakymo. Martynas maudosi, o aš lieku prižiūrėti daiktus. Pojų sukimo magija dar nei karto manęs nenuvylė – po keliolikos minučių jau sėdžiu šalia naujų kaimynų, maža mergaitė tąso po žemę mano pojus, o aš geriu ,,gaiviuosius alkoholinius gerimus“ – nuostabų vyną, degustuoju damoms pagamintą vyšnių likerį :) Slovėnų šeimyna Kroatijoj. Labai džiaugiuosi, kad be akcento moku suregzti kelis slovėniškus sakinius :)
Gaminu Žuvienę (jie nežino, kas tau yra) Rebeč'ų šeimai http://www.78.lt/image.php?id=741D_4F0EAE80&jpg
Per kelias dienas patapome „įdomias“ taisykles turinnčio kepmingo aukomis, nuskausminusio mus po 22eurus už 2 dienas ir naujais slovėnų šeimos nariais, didele pramoga jau kelis metus iš eilės su tėvais atostogaujantiems bendraamžiams jų vaikams.,, My – boy – holiday – friend“ [Martynas], ,,she-uncle [,,teta“ angliškai]“ ir dar daug kitų naujadarų primins mums laužytą Bostjan anglų kalbą ir tas puikias atostogas, pasibaigusias Bostjan ir Tiašos namuose, „plote“ švenčiant pašėlusį Bostjano gimtadienį. Ar galite įsivaizduoti 20mečio vaikino gimtadienį su armonika, tradicinėm, tautinėm dainom apie tai, kaip bitutės neša medų, keistais šokias ir ‚,čebabčiči“ kepsniukais? Ne? O mes galim :) Buvo kažkas TOKIO :) Tačiau visi geri dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi... Užsibuvom per ilgai, jau norisi keliauti toliau. Metas aplankyti mano viešai slaptą simpatiją Nejc ir pasveikinti jį su artėjančiomis vestuvėmis... :)
Ajdovščina miestelis, apsuptas aukštų kalvų, apšepusių po truputį rudenėjančiais medžais. Džiaugiuosi vėl matydama tas rudas spindinčias akis ir vėjyje besiplaikstančius poilgius garbanotus plaukus. Nesimatėme jau gerus tris metus, bet niekas per daug nepasikeitė. ,, – Hi, good looking! – Hi sugar! :) How are you? It’s been a long time since I saw you the last time :)”. Dar visai neseniai mėtėme senus monitorius iš 6 bendrabučio aukšto, o dabar valgome ledus jo pusseserės ledainėje. Kitą akimirką jau geraime ,,Welcome drink“ vyną jaukiame hostelio kieme.,,Oj, kaip gaila... Mes nebeturime vietos jūsų palapinei mūsų kieme, bet galbūt jūs sutiktumėte apsistoti mūsų PALĖPĖJE?“ :) Mano galvoje skamba ,,Odė džiaugsmui". Mano svajonės pildosi – galiu paskleisti visus turimus savo daiktus, kuriuos taip kruopščiai lankstydavau, kad jie užimtų kuo mažiau vietos trijų metrų spinduliu ant sausų medinių grindų, galiu juos išmėtyti į visus keturis palėpės kampus! Laisvė papūgoms! :D Ša! Reikia neužsisvajoti ir nesusivėlinti, vakare važiuojame gerti su Nejc‘u vyno koplytėlės, kuriame jis tuoksis, papėdėje.
Gitara, tolimoje blyksčiojantys žaibai, baltas sausas, namų gamybos vynas ir puiki kompanija... Ryt, lydimi “gido“ Nejco, judėsime link Venecijos, pakeliui lankydami mažus jaukius Slovėnijos miestelius. [Kaip smagu atsisveikinant gauti butelį mano mylimiausio vyno, pagaminto iš vynuogių, kurių pavadinimo kakažkas kažkurią sekundės dalį kažkodėl negali atsiminti... :)]
Venecija. Nežinau ar džiaugiuosi ar ne bandydama susitaikyti su mintimi, kad mes ten važiuosime. Jau esu ten buvusi keturis kartus daugiau nei Mažeikiuose, Biržuose ar Visagine, kur iš vis nesu buvusi. Žinau, kad ten labai daug turistų, labai didelės kainos ir labai mažai vilties susirasti kokią saugią vietelę mūsų “neperšlampančiai“ palapinei. Bet, anyway, Venecija yra gerai ir dabar ne ruduo, ne žiema, o vasara. Kelios valandos tylaus slovėnų “fūristo“ kabinoje ir mes jau dedame savo kuprines ant įkaitusio itališko asfalto. Tada dar nežinojome, tuoj pat po abiejų kojų pastatymo ant šios žemės sulauksime pranašiško ženklo, kad pirmieji mūsų sutikti italai bus mūsų prakeiksmas šioj ,,picų žemėj“. Policija. Šmėsteli mintis, kad baus mūsų geraširdį vairuotoją, tačiau juos domina ne jis, o mes. Stabteli prie mūsų, praveria langą, kurį laiką pagalvoja ir išlemena nerišlų žodžių junginį ,,NO AUTOSTOP!“. Taip, taip, jus taip pat labai smagu matyti! Welcome to Italy!
Išsidrėbiam ant pievelės ir valgom savo tradicinius pietus – ilgas batonas su tunu. Kaip skanu :) Martynas atnaujina savo pleistriukų pamainą ant nuospaudų, kylam ir einam į trasą – išvažiavimą iš degalinės. ,,Jei sutranzuosim ką nors, tai tikrai bus ne italas“ pagalvoju aš ir nei truputį neapsirinku. Sustoja juodos spalvos automobilis, kuriame sėdi vaikinas iš Nigerijos, kuris gyvena Suomijoj, studijuoja Italijoj, kalba 8 užsienio kalbom (!) (tai jau antrasis mūsų sutiktas žmogus ir Nigerijos. Pirmasis reikalauja atskiros istorijos). Paplepam apie arogantiškus italus ir Italiją, atsisveikinam, susirandam reikiamą stotelę ir maisto parduotuvę. Už pusvalandžio jau kemšam sausainius, užsigerdami brangesniu, bet šaltu pienu. Važiuojam autobusu ir vis dar valgom tuos prakeiktus sausainius. Žmonės į mus keistai žiūri, bet tai mūsų nei truputį netrikdo, mes jau pripratę prie daugybės smalsių akių, tokia ta keliautojų duona.
Venecija. Išlipam ir iškart prisėdam atsikvėpti ant suoliuko mažame parkelyje su daug daug nieko gero nežadančiais balandžiais virš mūsų galvų. Pasidedam kuprines ir vėl pradedam logikos neturinčius pasakojimus apie mūsų daiktus. Mano kuprinės vardas buvo Džiuzepė, o Martyno - Antuaneta. Staiga pastebime, kad porelė šalia kikena. Bando tai paslėpti, bet labai puikiai matom, kaip jie purtosi bandydami sutvardyti juoką. Ką tik gavome Welcome “shot‘ą“ nuo balandžių tiesiai į Martyno kepurę! Kai sekasi, tai sekasi! Aš beveik klykiu iš juoko, kol jis tuo tarpu gremžia tą “gėrį“ nuo savo kuprinės raištelio, kuris tuo metu svečiavosi jo kepurėje. [Man labai patinka Italija.Tikriausiai tai būtų pati geriausia šalis, jei nebūtų kitų pačių geriausių šalių].
Apie Veneciją daug nepasakosiu. Neturiu jokio talento aprašant kraštovaizdžius ir architektūrinius paminklus. Pasakysiu tik tiek, kad ten tikrai verta nuvykti ir maloniai pasiklysti visoj toj kanalų ir tiltelių raizgalynėj (tik be kuprinių tai būtų kur kas maloniau).
Esame pavargę. Tiek nuo kuprinių svorio, tiek nuo įkyrios minties, kad mūsų draugai jau baigėsi. Prasideda ,,laukinis“ tranzavimas. Martynas miega (jis turėjo tokį nepaprastą talentą, kurio aš jam žiauriai pavydėjau. Jis galėjo užsnūsti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis). Gaunu žinutę, kad mano sąskaita papildyta 40Litų. Ačiū, tėti:)
http://www.78.lt/image.php?id=FDBC_4F0EAE80&jpg
Vakaras, temsta. Einam pakrante stebėdami didžiulius laivus (ne tokius krovininius, kaip mūsų Klaipėdoj), tokius, kurių niekada neįpirks paprastas mirtingasis. Verda diskusija apie pinigus, tikrąsias vertybes... ir mes einam į parką, į mūsų naują prabangų“miegamąjį“ pačiame Venecijos centre.
Kiaurai išilgai išnarstom visus krūmynus, kurie mums atrodo labai dėkingi. Mūsų reikalavimai nedideli – kuo mažiau perdirbtų „antrinių žaliavų“ ir bent minimalus privatumas. Suvokiame, kad savo mini palapinės nepastebėti čia tikrai nepasistatysime. Oras geras, miegosim po atviru dangumi.
Esam prabanga tviskančioj Venecijoj ,o miegosim parke – reikia atšvęsti! Pasiimam Nejc dovanotą prabangaus bato saldaus ir šilto vyno butelį, susisukam jį į rankšluostį, atsisėdam ant molo šalia vandens ir žiūrim į laimingas “bekuprių“ turistų šeimas ir tolumoje šviečiantį San Marco aukštės bokštą. Užplūsta labai dviprasmiškas jausmas. Jau antra savaitė esame toli nuo namų, esam Venecijoj ir geriam baltą vyną šalia benamio namų, tiksliau sėdim ant tų namų „slenksčio“. Plastmasinė kėdė, “lova“, kažkokie skudurai ir kiaurai mus veriantis žvilgsnis. Jo šuo atbėga su mumis pasisveikinti, tačiau jis yra vienintelis tos “erdvės“ gyventojas, kuris džiaugiasi mus matydamas. Nesijaudinkit, mes tuoj eisim į savuosius “apartamentus“ :D
Negali būti! Kažkas kalba lietuvių kalba! Na, kas dar gali gerti vyną vidury gatvės jei ne lietuviai!? :) Sutinkam tris paneles iš lietuvos – pirmąją galimybę pasilkalbėti lietuviškai ne su savimi ir ne su tuo kitu lietuviu :)
[Miegame kaip kūdykiai, atrodome kaip bomžai, o keliamės kaip vyturiai] _________________________________________________________
Bandymas išrūkti iš Venecijos (ir visos sumautos Italijos) man toks pats skausmingas prisiminimas, kaip ir pirmojo mano katino - Lopo mirtis, kai man buvo šešeri.
Einame gatvėmis, kurios mums nieko nesako. Jos tyli lygiai taip pat, kaip ir mūsų užkalbinti žmonės (tik jos niekada neturėjo progos mokintis anglų kalbos mokyklose (iki šiol nesuprantu, ką visi tie žmonės, mano bendraamžiai ir jaunesni, veikė per anglų kalbos pamokas?). Autobusų stotelės taip pat nepasižymi informatyvumu. Matome kažkokias raizgalynes, kurios turėtų būti interpretuojamos kaip viešojo transporto schema, ir jaučiamės labai nelaukiami užsieniečiai (visiška priešingybė Madridui, kur iki pilnos laimės užtenka metro ir miesto žemėlapių)
Pasivažinėjame autobusu ir išlipame ten, kur mums atrodo, kad tai turėtų būti TEN.
Einame vilties teikiančio kelio pakraščiu, kol prieiname kažkokias dirbtuves. Nutariame pasiklausti kelio. Nežinau, kaip mums tai pavyko, bet susikalbėjome ir važiuojame kažkur, kur to žmogaus supratimu, mes galėtume pratęsti kelionę (noriu pasakyti, kad italai iš vis neturi žalio supratimo apie tanzavimą. Atsiprašau, jei tokia mano pozicija atrodo per daug kategoriška, bet maždaug už 5 centimetrų teksto suprasite, kodėl aš taip manau).
Esame degalinėje, kuri yra kelio, kurio tikriausiai mums reikia, pašonėje. Žiauriai karšta. Saulė tiesiog svilina mūsų ne itin žvalias galvas. Aplink įtartinai daug policijos mašinų. Jos tai atvažiuoja, tai vėl išvažiuoja. Juokiamės ir strakaliojam reklamuodami savo „prekinį“ ženklą – plakatą, kuris nurodo 4 mums tinkančias kryptis. Karšta. Vis pasikeičiame, nes abiems stovėti tokiam pragare nėra tikslo. Aš ne iš tų mergaičių, kurios paaukos sveikatą lygaus įdegio vardan.
Martynas vėl miega pavėsyje. O aš tuo tarpu pričiumpu save vienoje tų retų būsenų, kada man darosi pasiutusiai liūdna. Matau žmones, bet jie manęs nemato. Atrodo, kad manęs iš vis ten nėra, kad aš esu tik dvi nutrintos basutės su nuo jūros vandens surūdijusiu užsegimu. Keista. Visose kitose šalyse žmonės bendrauja su tavimi: jie būna pikti arba linksmi, jie pamojuoja, nusišypso, papypsina ar parodo, jog nusuks kita kryptimi. Nepadeda met pojai, kurie yra mano meditacijos, šokio mišinys, nusiraminimo šaltinis Kažkas čia ne taip. [Tikriausiai reikėjo važiuoti su tais 4 perkreiptais veidais pasipuošusiais vaikinais mažame ankštame automobilyje, turinčiais tik VIENĄ vietą ]
Praėjo jau nemažai laiko, tačiau niekas nepasikeitė. Aš vis dar stoviu čia pat, tik nuotaikos judrumo ir optimizmo jau gerokai mažiau... ,,ŽINAU! Čia juk Italija, mados sostinė! Tikriausiai aš “lėvai” atrodau! Lina... Lina [toks mano vardas], kaip tu anksčiau nesusiprotėjai?!“
Palikau Martyną su plakatu, o pati išrūkau į degalinės tualetą persirengti. ,,Va, dabar jau panašiau į merginą, o ne į tą perkarusią žmogystą su merškinėliais ir aptemptomis aršių Lenkijos bruzgynų sugadintomis kelnėmis." Visa "išsičiusčiusi" patenkinta einu atgal.
Kaip aš klydau... Niekas nesikeičia. Aš vis dar nematoma. Tikriausiai būtų lygiai tas pats, jei užsidėčiau bulvinį maišą ir šokčiau ,,Makareną“...
Pagaliau nenoriai suprantu, kad problema slypi NE MANYJE, o visų italų požiūryje į tranzuojančius žmones. Toks įspūdis, kad mes esame galvažudžiai, plėšikai ar šiaip visuomenės atmatos.
Martynas tranzuoja, kol aš pirmą kartą per mūsų kelionę tyliai paverkiu ir pakūkčiojusi užsnūstu čia pat pavėsyje, ant šiukšlėmis išdabintos žemės, padėjusi galvą ant savo kuprinės... Su savo dailia purpurine suknele.
Nebejuokinga. Mes čia jau 5valandas! Rekordas, tačiau kažkodėl mes visai nesidžiaugiame... Lyg to būtų negana, prisistato policija ir pareiškia, kad mums čia negalima tranzuoti. ,,Bet juk čia DEGALINĖ, čia ne greitkelis!“ - ,,Nesvarbu, nes čia degalinė ANT greitkelio“.
Užverda kraujas (jei būčiau animacinio filmuko personažas, tai šiuo metu iš mano ausų veržtųsi juodos spalvos dūmai). Nekenčiu visų italų ir visos Italijos, visų picų, makaronų, Venecijos karnavalo, VISKO! Man jau nebesvarbu, kur važiuoti, važiuočiau bet kur!
Kažkas važiuoja į Austriją, bet vis tiek mūsų nepaima. Tarybos susirinkimas. Analizuojame žemėlapį kaip Molotovas ir Ribentropas, reikia priimti svarbų sprendimą.
[einu namo] Laukite tęsinio!
--- ---- ----- ----- ---- ------
Sprendimą priimti lengva, bet jį įgyvendinti sunku. Abu sąmoningai suvokiame, kad bet kuriuo atveju reikia nešdintis iš šios užkeiktos degalinės. Aptariame net pačius nepalankiausius variantus, t.y, visai apvažiuoti Italiją, kad mums visai nepakeliui (akivaizdu!). Jaučiam, kad degalinės operatoriams mes taip pat neimponuojam. Reikia iš čia dingt!Dingti DABAR!
Staiga į degalinę įsuka mažas baltas autobusiukas. Pagyvenusių vyrų žvilgsniai smalsiai skanuoja mūsų “plakatą“. Jie važiuoja i Padovą, mažą miestelį apie 30km nuo tos vietos, kur mes esame. Man jau yra tekę ten pabuvoti, tad būčiau visai nieko prieš ten apsilankyti dar kartą. Susitariam, kad jie mus mestels iki pirmos pasitaikiusios degalinės. Sumetam savo kuprines į tą darbinio „kabrioleto“ bagažinę , prispaudžiam lentomis ir po kelių minučių jau išsišiepę lekiame pirmyn (be jokios nostalgijos).
Betranzuodami naujam „taške“ sutinkame dar vieną tranzuotoją – maždaug trisdešimties metų moterį iš Latvijos. Ji važiuoja į Romą. Ji mums pasako, kad mums geriau būtų nukakti iki kito kelio, kadangi ten didesnis mašinų srautas į Parncūziją. Padarom sandėrį – susivienijam, t.y, susistabdžius mašiniuką pasiteiraujam ne tik apie savo užpakaliukus, bet ir apie kainymės galimybę keliauti kartu. Po geros valandos sustoja didelė prabangi mašina. Mūsų kolegė prieina pirma ir paklausia, kur ši važiuoja. ,,Čia jums. Ji važiuoja į Prancūziją.“ Prancūziją? PRANCŪZIJĄ! Ar Jūs taip pat girdite akardiono muziką šiame žodyje? Jei ne, tada aš jums trumpai paaiškinsiu: MES PASKIPINAM VISĄ LIKUSIĄ ITALIJĄ!
Mūsų naujoji draugė kroatė. Ji keliauja į Nicą pas savo sužadėtinį (apie 700km!) ir guodžiasi, kad jos draugų tarpe neatsirado nieko, kas sutiktų palaikyti jai kompaniją ,,all included“ savaitgaliui (aha, mums taip pat sunku tuo patikėti). Ji paklausia mūsų, ar mes nieko prieš, jei ji trumpam užsuks į ,,Ikea“, kadangi važiuodama namo nori kažką įsigyti savo būstui. Ikėjos greito maisto kavinukėje valgome pačią skaniausią picą už 1.5 euro kokią man teko kada nors ragauti (tikrai!). Prisikraunam ant jos visokių kečiupų, majonezų, garstyčių... labai riebu, bet laaaaabai skanu (suprantu, kad labiau nei šeimos ir draugų aš vis tik pasiilgau visų tų nesveikų E reikalų). Skanu nuodytis.
Už gero pusvalandžio pajudam į dar 5 valandas truksiančią kelionę ir autostrados pradžioje užfiksuojame nematytą kelio ženklą – užbrauktą nykštį (tranzuoti draudžiantį ženklą). Hell Yeah! Tą akimirką viskas pasidaro aišku.
Aš sėdžiu priekyje, Martynas patogiai snūduriuoja ant minkštos galinės sėdynės. Pro langą matau besikeičiantį Italijos kraštovaizdį ir galvoju, kad jei kada nors aš čia sugrįšiu, tai tik su savo automobiliu, draugais ir mariom laiko. Tikrai yra ką pamatyti, bet vis dar esu tokia pikta, kad nuveju visas tas mintis šalin ir bandau snūstelti. Negaliu. Nemoku ir jaučiu pareigą būti naudingai – kalbinti mūsų ,,Shumacherio pasekėją“, kad ji neužsnūstų ir mes neišsitėkštume į kokią nors netikėtai pasitaikiusią kliūtį (iš galvos neišeina mintis, kad už kelių dienų baigiasi mano socialinio draudimo galiojimas).
Šokoladas, greitis, Milanas. Mūsų draugė dainuoja tradicines Kroatų dainas ir užleidžia vieną iš trijų kompaktų, kur mes galime ją išgirsti. Žaviuosi šia moterimi – drąsi, turtinga, nepriklausoma ir įsimylėjusi... Kertame Prancūzijos sieną ir nuridename Puntuką nuo širdies.
Į Nicą atvykome vėlai vakare. Jau buvio gerokai sutemę ir apie apžvalginius blūdijimus po miestą nebuvo jokios kalbos. Mūsų draugė pasiūlė mums nakvoti Nicos paplūdimyje, esančiame netoli oro uosto. Ji taip pat atsiprašė, kad negali pasiimti mūsų kartu, kadangi mūsų nebuvo jos ankstesniuose planuose. Bet mes nei kiek nepykome. Po viso to, ką ji dėl mūsų padarė (mažų mažiausiai priėmė spontanišką sprendimą spustelti stabdžio pedalą) tai būtų tiesiog mažų mažiausiai nepadoru.
Išsiimu iš bagažinės kuprinę ir pritrūkstu padėkos žodžių... Esu tokia dėkinga, kad net nežinau, kaip visa tai išreikšti. Apsikabinam, palinkim viena kitai visko, kas gražiausia šioje Žemėje, ji pataria jai paskambinti, jei atsidursim kokioje bėdoje ir išsiskiriame. Einam į paplūdimį. Ne bet kokį, o Nicos – Mėlynosios pakrantės (Cote d‘Azur) sostinės PAPLŪDIMĮ.
Eidami žvalgome apylinkes, mūsų akys automatiškai skanuoja kiekvieną saugesnį žolės plotelį, į kurį galėtume įparkuoti savo palapinę. Automatiniai pievelių laistytuvai gadina visą romantiką – viskas šlapia ir labai neprognozuojama.
Girdime Viduržemio jūros ošimą ir matome labai nemažai pakelėse miegančių „pavargusių“ žmonių. ,,Turime nemažai bendraminčių“ – tyliai pagalvoju.
Penktadienio vakaras, pajūryje vyksta veiksmas. Girdisi juokas ir pramogaujančių kompanijų klegesys. Atsisėdu ant akmenukais nuklotos žemės, o Martynas išeina į žvalgybą.
Po tokios karštos, emocionalios ir įtemtos dienos jaučiuosi daugiau nei nešvari. Labai norisi išsimaudyti, ypač matant tiek daug vandens ir paplūdymio dušą (!). Taip, taip... Jis skirtas sūriam jūros vandeniui nuplauti, o ne mano švaros misijai. Bet šią akimirką ekologija yra paskutinis dalykas apie ką aš galvoju. Planetos užterštumas ir ozono skylės man dabar visai nerūpi. Esu pavargusi ir manau, kad truputis muilo ir lašelis šampūno tikrai nebus baisiau už tas šiukšles, kurias pavalgė čia pat paliko ta jaunimėlio kompanija. Kas bus, tas.
Išsirengiu ir įsivaizduoju, kad esu namuose, savo vonios kambaryje. Mintimis atsitveriu abėjingumo aplinkai užiuolaida. Gana vėsu ir šalta, bet labai gera. Aplink yra žmonių, bet man, tiesą pasakius, nelabai rūpi. Tiksliau – jie man nerūpi visai. Aš juos matau pirmą ir paskutinį kartą gyvenime, tegul galvoja ką sau nori. [Čia buvo pirmasis „perlipimas“ per save, pirmasis akibrokštas prieš žmonių sukurtas ir susikurtas padorumo normas, taisykles. Kas yra padorumas? Kodėl turėčau gėdytis..?]
Jaučuosi lyg naujai gimusi ir jau įdėmiai klausau Martyno nuomonės apie nakvojimo čia galimybes. - Viskas būtų lyg ir neblogai... Ten yra tokia vietelė prie to krūmo aukščiau... jei ne tie tarakonai... - Kokie tarakonai? - Čia jų pilna. Na tarkim tas, kur ant tavo bato (apšviečia su prozektoriu mano koją, ant kurios jau ropoja didžiulis juodas TARAKONAS!
Pradedu cypti ir bėgioti kaip pamišusi. Pirmą kartą gyvenime pamačiau tarakoną! Viskas aišku, mes čia nemiegosime. Kylam ir einam iš miesto.
Staiga prisimenu, kad kroatės draugas gyvena prie oro uosto. ORO UOSTAS! Ne kartą ir ne du man teko glaustis ant „patogių“ oruo uostų kėdžių ar grindų. Šis variantas tobulas – stogas virš galvos, budinti apsauga, šiluma... Apsimeskime, kad mūsų skrydis 6ryto ir nebesukime galvos dėl vietos.
Taip ir padarėm. Išsiplovėm dantukus, pritildėm nuošaliame laukiamąjame esantį televizorių ir užmigom.
Ryte mus maloniai prižadino oro uosto apsauga (tikrai labai jaukiai, be jokios paniekos ar įžeidimų). Taip prasidėjo nauja kelionės diena.
Dabar, jums leidus, padarysiu tokį nedidelį lyrinį nukrypimą.
Dar nepapasakojau pamatinės kelionės idėjos, kuri buvo tokia pat svarbi, kaip ir pati kelionė. Tai buvo mūsų stiprybės ir optimizmo šaltinis, kuriuo vadovavomės ir tikėjome visos kelionės metu.
Ją man papasakojo geras mano draugas, likus galbūt net mažiau nei savaitei iki išvykimo, kurianant laužą prie upės šiltą vasaros naktį.Tą vakarą gavau net dvi simbolines dovanas, kurios man suteikė dar daugiau tikėjimo savo jėgomis, šviesos tomis juodomis akimirkomis, kai jau norėjau pasiduoti ir suktis atgal.
,, There are twin boys of five or six. Mom was worried that the boys had developed extreme personalities -- one was a total pessimist, the other a total optimist -- their parents took them to a psychiatrist.
First the psychiatrist treated the pessimist. Trying to brighten his outlook, the psychiatrist took him to a room piled to the ceiling with brand-new toys. But instead of yelping with delight, the little boy burst into tears. "What's the matter?" the psychiatrist asked, baffled. "Don't you want to play with any of the toys?" "Yes," the little boy bawled, "but if I did I'd only break them."
Next the psychiatrist treated the optimist. Trying to dampen his out look, the psychiatrist took him to a room piled to the ceiling with horse manure {shit}. But instead of wrinkling his nose in disgust, the optimist emitted just the yelp of delight the psychiatrist had been hoping to hear from his brother, the pessimist. Then he clambered to the top of the pile, dropped to his knees, and began gleefully digging out scoop after scoop with his bare hands. "What do you think you're doing?" the psychiatrist asked, just as baffled by the optimist as he had been by the pessimist. "With all this manure," the little boy replied, beaming, "there must be a pony in here somewhere"
Words to live by“
Mes sakydavom trumpiau: ,,With this pill of shit, there must be a pony somewhere!"
Norit tikėkit, norit ne, bet tų ponių vis atsirasdavo. Jie išdygdavo tiesiog iš niekur tomis akimirkomis, kai temstant užsidedi akinius nuo saulės, kad Martynas nepastebėtų, kaip tavo akyse pamažu tvenkiasi ašaros, kai pėdini 7 kilometrus į kalną, iėškodamas kelio, kur galėtum pratęsti kelionę, o tą kelią prižiūrintys pareigūnai ramiu tonu tau liepia suktis ir eiti atgal. Kai sėdi ant „bardiūro“ užsiėmęs už galvos, nes paprasčiausiai nebežinai, ką dar galėtum padaryti, kad pajudėtum pirmyn, kai nežinai, kur nakvosi ir pasislėpsi nuo didžiulio debesies... and so on. VISUR IR VISADA ATSIRANDA PONIS. Tik reikia nestresuoti ir jo sulaukti [turi būti toks pats stiprus, kantrus, ištvermingas ir tvirtas, kaip tas plieninis žiedas, kurį vis dar nešioju ant kairės rankos nykščio].
Nemėgstu pamokslauti, tačiau jums patiems spręsti, ką norite matyti savo gyvenime, kokius iššūkius priimti. Aplink mus ganosi daugybė ponių, tik reikia mokėti juos atpažinti.
Taip pat, naudodamasi proga, noriu padėkoti mano bendražygiui Martynui, mano "butiokui" (ne kambariokui, nes dalinames vienu butu, ne kambariu) kuris tapo mano "poniu" mums grįžus iš kelionės. Martynai, tavo dėka aš esu ten, kur dabar esu - kur gyvenu naują gyvenimą, kur dirbu mylimą darbą, turiu nuostabius draugus, kur panašu, kad man pradeda sektis :)
,,Tranzavimas uždraustas visuose Italijos keliuose, ar tik greitkeliuose? Ką žmonės sakė, kai klausdavot, kodėl paėmė pavežt jus? Iš geros valios, dėl noro pabendraut, ar dar ko nors? Kur labiau patiko nakvoti - miestuose, parkuose, ar kur ramiau, nuošaliau ir mažiau žmonių?
- Apie tranzavimą Italijoj žinau nedaug. Klausinėjau visų sutiktų tranzuotojų, bet jų nuomonės labai prieštaringos buvo. Čia sėkmės reikalas. Juk gali visą Italiją kirsti su Kroate moterimi, tiesa? Tokiu atveju, Italijoj lengva ar nelengva tranzuoti? Nežinau, kaip būtų pasibaigę, jei ne ji. Tranzuojant TEN susidaro toks įspūdis, kad patys italai kažko bijo. Jų logika tokia: jei jau tu stabdai mašinas, tai neturi pinigų bilietui ir būtinai mane apvogsi ar šiaip ką negero padarysi.
- greitkeliuose draudžiama (ar mažų mažiausiai nepatartina)tranzuoti visoj EUROPOJ. Geriausia, lengviausia ir paprasčiausia yra kalbinti žmones degalinėse. Ten saugu, yra vanduo, maisto, tualetas, geras pabaigos ir pradžios taškas + turi galimybę užmegzti gyvą kontaktą su žmogumi. Aišku, nėra lengva eiti ir klausti. Turi save "pardavinėti". Prancūzijoj (sur l'autorute) yra kameros, kurių pagalba tave labai greitai užfiksuoja. Kai tranzavom pro Slovakiją, mus irgi kažkas užmatė. Turim net tokį įtarimą, kad kažkas paskundė.
- labai įdomu, nes didžioji dauguma žmonių, kurie mus paėmė, turėjo kažką bendra su tranzavimu: seniau tranzavo patys, tranzuoja jų vaikai, yra bandę tranzuoti, bet neišlaukdavo ir t.t. Trumpai tariant, tranzavimas jiems nesvetimas. Fūristai imdavo dėl kompanijos (bet būdavo taip, kad mes tiesiog pramiegodavome visą kelią, ar nekalbėdavom jų kalba (daugiausiai Ispanijoj) Viena istorija ypač įdomi, bet apie ją vėliau, kai persikelsim į Ispanijos dykynes.
- apie nakvynes. Miegoti gera visur, kur saugu. Ar tai uostas, ar oro uostas, ar nuošalus parkas. Miestų reikia vengti, nes ten palapinės jau nebepasistatysi (gali gauti baudą) ir šiaip aplink sukiojasi neaiškūs žmonės. Dėl šios ir daugybės kitų priežasčių didžiuosiuose miestuose mes neužsibūdavome (nukeliausiu ten, kai pasensiu pirmos klasės skrydžiu ir gyvensiu 5 žvaigždučių viešbutyje : )
,,1. Tranzavimas naktį - ar ką nors naudojote? Šviesos šaltiniai, atšvaitai, liemenės, stovėjimai po šviestuvais, ar tiesiog eidavot miegot? O kas, jei tinkamos vietos prigulti nėra? (Pvz. prie pasieinio eit miegot ne vien neramu, bet ir triukšminga) 2. Kaip supratau, ilgiausiai nemiegojot 20h? Kokie įspūdžiai „pardavinėjant“ save, kai pats nebetiki, jog atrodai tinkamos būklės? 3. „Low“ momentai. Taikydavotės, verkdavot, ilsėdavotės? 4. Ar turėjot tranzavimo patirties prieš išvykstant į šią kelionę?
1. Kaip jau minėjau, tranzuodavome TIK DEGALINĖSE, kur visada yra šviesa. Procesas paprastas: prie kokio konteinerio susirandi kartono, arba jo turi iš anksčiau, tada užsirašai kryptis (miestus, šalis, magistralė ar dar ką, kas tuo metu būna aktualu). Atsistoji priešais degalinės vitrinas ir taip pasitinki žmones). Liemenes turėjom, bet jų beveik nenaudojom. Užsidėdavome tik tais atvejais, stigdavome kažkur ir, neturėdami kitos išeities, eidavome greitkelių pakraščiais (kas dažnai sukelia vairuotojų pasipiktinimą. Tai jei jau darom nusižengimą, tai bent truputi pagal taisykles); ) 2. Nemiegojom ir ilgiau, visai kaip tu. Bet apie tai aš dar parašysiu. Visada tiki savimi ir tai, kad ,, ne kaip atrodai" kitose šalyse yra ne trūkumas, o privalumas (pvz, Maroke)
3. ,,Low moments" tokių optimistų tarpe pasitaiko ne dažnai. Bet jei taip nutinka,tada supranti, kaip gera šalia turėti TIKRĄ draugą, kuris ir pats ne kaip jaučiasi, bet to neparodo, ir dar bando ištraukti tave iš tos emocinės duobės. Tokiais atvejais aš tiesiog prisėdu ir paverkiu (nes tada man palengvėja. Perspėju Martyną, kad ,,TAIP REIKIA" ir man bus viskas gerai už poros minučių :)
4. Martynui tai nebuvo naujas reiškinys, o aš buvau tranzavusi tik Lietuvoje ir labai nedaug :) ____________________________________________________ ________________________________________ ______________________
2012 m. sausis 16 d.
Nuotykiai Mėlynojoje pakrantėje.
Atsieliame oruo uoste, nusiprausiame iš išsiruošiam keliauti toliau. Nežinau kodėl, bet grįžti į pačią Nicą minčių nekilo. Galbūt tai įtakojo kiek apniukęs oras ir mintis, kad turime keliauti toliau, kad esame naujoje šalyje ir dar nežinome, kaip mums čia seksis, kas mūsų laukia.
Einame tarpmiestinio kelio pakrasčiu. Niekas nepypsina, greičiausiai galime čia eiti. Stengiames laikytis trasos, besijuosiančio Viduržemio jūros pakrante. Neprašauname.
Netrukus prieiname paplūdimį ir nutariame jame išsimaudyti. Aplink blankioje saulėje deginasi senyvos prancūzų poros. Numetame daiktus po didele čia pat augančia palme, pavalgome kuklius pusryčius ir lekiame pliuškentis.
Netenku žado, kai man įbridus į vandenį, matau link manęs plaukiančių gyvių stuburus. Jie plaukia būriais ir be jokios sąžinės graužaties pradeda sukiotis aplink mano kojas ir kramsnoti pirštus. Laimei, tai ne piranojos, tai didžiulės žuvys, kurias vietiniai gyventojai įpratino tokiu būdu išsireikalauti maisto. Netrukus šį procesą – paprotį išvystu savomis akimis.
Kad geriau viską suprastumėte, padarysiu trumpą lyrinį nukrypimą. Ne paslaptis, kad prancūzai turi gana stiprią duonos kultūrą. Tikriausiai visi esate girdėję žodį ,,Boulangerie“ (nesu įsitikinusi, ar tikrai teisingai parašiau, bet tai turėtų eikšti ,,kepyklą“). Prancūzijoje jau kultūros dalimi yra tapęs rytinis ritualas eiti į kepyklą šviežios, dar šiltos duonos pusryčiams. Adekvatus ir kitas reiškinys – tos pačios duonos antrą dieną (o jau, Gink Dieve, trečią!) jau nebegalima valgyti, patiekti žmonėms. O kadangi visa pakrantė nusėta būtent tokiais restoranėliais ir kepyklėlėmis... Tai tos kilograminės žuvys ir sukasi aplink mano kojas : ) Netrikus pasirodo padavėjas, apsijuosęs balta prijuoste ir nešinas pilna dėže bandelių.
Užverda tikra pramoga visiems poilsiautojams. Imi tas bandeles ir šeri tas didžiules besotes žuvis, kurios lyg paršiukai valgo iš tavo rankų. Tikrai kažkas TOKIO Net nufilmavau visa tai, kad galėčiau parodyti artimiesiams, nes pamaniau, kad tuo niekas nepatikės (mano tėtis „užkietėjęs“ žvejys). Kol dar nepuolėt stebėtis, kad jų ten jų iš vis YRA, esant tokioms žvejojimo rankomis sąlygomis, pasakysiu, kad paplūdimy kabo ženklas, draudžiantis jas gaudyti (na, bet atėjus ten naktį ir vieną kitą įsimetus į kišenę, nebūtų jokio dideliausio nusikaltimo. Manau : )
Bet tą akimirką musų galvose sukosi mintys ne apie žuvienės ir ne žudies kotletus. Kaip tikri lietuviai pasiėmėm bandelių į kelionę (kurių viena „nauja“ kainuotų mažų mažiausiai 30 – 40 euro centų). Jas valgėmė gal tris dienas ir nieko blogo mums nenutiko (neišdygo pelekai ir žvynais mes neapsaugome = vis tik subalansuota žmonėms, ne žuvims). Buvo puiki proga pasipraktikuoti kalbėti prancūziškai, bet šiuo metu tų žuvų pavadinimo vis tiek nepamenu. Bet atrodo jos kaip 1 – 2kg karšiai.
Kalbant apie kainas... Labai skaudi tema Už vieną paprastutį obuolį tame kurortiniame miestelyje man teko palikti 1eurą. Galit sutikti, galit ne, bet tai nėra pigu (tuo vėliau įsitikinau nuvykusi į MAROKĄ ir už tą pačią sumą... : ) ) Papasakosiu vėliau ).
Tiesą pasakius, tiksliai nepamenu, kur paskui mes patekome, ką veikėme. Visa ta pakrantė nusėta mažais miesteliais, kurie labai panašūs. Atrodo esi viename, paeini porą kilometrų pakrante ir, žiūrėk, jau kitas pavadinimas.
Perkam du bananus, arbūzą (prieš tai gan aršiai padiskutuojam apie arbūzo svorį ir tualetų (skysčių išvadavimo reikmemis prieinamumą) raikom arbūzą peiliu ir šaukštais, po to graibom iš nuostabaus fontano šiukšles (negalėjom to nepadaryti, rankos tiesiog pačios tiesėsi, norėdamos sutvarkyti tą betvarkę) ir randam ,,Kinder bueno“ šokoladuką, dalinamės ir keliaujam link Kanų. _______________________________________________________
2012.01.18
Ši kelio atkarpa buvo gana blanki. Buvom išsigandė didelių kainų ir pilni nerimo, kad mums niekas nestos. Labai džiaugiuosi, kad mes klydome. Prancūzijos pietūs gana palanki vieta tranzuoti. Žmonės ten gerai nsuiteikę, draugiški ir paslaugūs (net patys prancūzai tai pripažįsta). Nepaisant to, yra ne tik tranzavimas. Kelionė susideda ir iš tokių dalykų kaip nuolatinis teisingo kelio ieškojimas, poilsis, komunikacija ir paties sunkiausio - nakvynės paieškos. Su jomis dažnai siejasi nerimas, nervai, bėjėgiškumo jausmas, namų ilgesys... Nėra paprasta vaikščioti kurortinio miestelio gatvėmis ir ieškoti vietos, kur galima būtų „pakristi“, saldaus miego paragauti.
Vienas tokių ryškiausių momentų buvo Antibes miestelyje, tiek ir tiek kilometrų nuo Nicos. Į jį mus atvežė labai daili mergina, kuri buvo gerokai vyresnė, nei mes manėme, bet whatever. Pakeliui prisiklausėme daugybės istorijų apie to miestelio grožį, lankytinus objektus ir bla bla bla
Taigi žygiuojame siauromis Antibes miestelio gatvėmis ir svajojame apie kokį nors normalesnį šiltą maistą ir KAVĄ (Prieš iškeliaujant aš dirbau Itališkam restoranėly, kur pardavinėdavome pačią skaniausią KAVĄ... = ) Dėja, dėja... Kava kavinėse kainuoja apie 2,7euro už puodelį (beveik tiek pat Maroke mes mokėdavome už... Vėliau papasakosiu ; ) )
Pavaikštinėjam po miestelį, pagulinėjam vietiniame pleže ir štai valgom sausus pusryčius su pienu (nežinau, kas mums darėse, bet gėrėme labai daug pieno, kuris, beje, nebuvo labai pigus. Už litrą pieno mokėdavome 1,7 euro, o jei norite šalto pieno – 2,2euro (pirkau aš jį ir galvojau, kad Lietuvos močiutės, pamatę tokias kainas (7lt už 1l), su savo Žalmargėm nedelsdamos leistųsi į piligriminio pobūdžio kelionę į Šiltus kraštus... Pieno kainos čia beveik 10 kartų didesnės, nei joms siūlo pieną superkančios pieninės). Pavalgėm, nusipirkom keletą atvirukų ir pirmyn į pakrantę ieškoti vietos nakvynei, jau po truputį temsta.
Tas juodas debesis, pakibęs virš miestelio, visai manęs neguodžia. Neguodžia ir ta mintis, jog dabar yra savaitgalis ir visur šmirinėja žmonės. Einam pajūriu ir matome dideles žmonių kompanijas, kurios čia pat susinešę stalus vakarieniauja, iš prabangių taurių geria vyną... Kaip aš jiems pavydžiu...
Apžiūrinėjame visas mažiausias kerteles, visas pasuoles, VISKĄ, kur tik galėtume prisiglausti nakčiai. Staiga pajaučiu labai ašrų žvilgsnį, sekantį mums įkandin. Atsisuku ir matau jauną aukštą vyrą poilgiais plaukais ir bintu ar pleistru (nesuprantu) apvyniota nosimi. Jis stovi ir žiūri į mus nueinančius. Atsisuku – o jis žiūri. Vėl atsisuku, o jis vis dar žiūri. Nueiname kokius 200metrų, O JIS VIS DAR ŽIŪRI! Man šiaušiasi plaukai ir darosi LABAI nejauku. Galiausiai baigiasi paplūdimys ir mes ištirpstame prietemoje.
Prieiname kažkokią apžvalgos aikštelę. Aš prisėdu ant suoliuko ir niekur nebenoriu iš ten eiti.
[Tai buvo antra psichologinė duobė po Italijos, kai man buvo taip sunku].
Atsisuku į Martyną ir konstatuoju faktą, kad man reikia paverkti ir kad po to man bus kur kas geriau, ir galėsime eiti. Taip pat jį perspėju, kad manęs neguostų, nes tada bus tik blogiau. Sėdim ant suoliuko, aš verkiu. Martynas lyg tarp kitko pasako, kad jam irgi sunku, bet ar aš verksiu sėdėdama namuose ir nieko neveikdama, ar aš verksiu čia, aš vis tiek verksiu... Ir čia verkti yra geriau, nei namuose : )
Nors labai skauda pečius, o kojos jau visai atsisako eiti, nusprendžiame leistis į gyvenamūjų namų kvartaliuką, besidiekiantį palei jūrą. Galbūt čia rasime kokį nors prieglobstį? Kopiame į kalvą siauru keliuku, vedančiu į prabangių namų kiemus. Dar kelios minutės ai aš jau tempiu palmės „šakas“, kurios užima tobulą maždaug 2 x 2m plotą po palme ir labai badosi. Martynui ši vieta ne itin patinka (ta palmė auga prie didelio prancūziško davarelio tvoros) ir jis eina žvalgytis toliau. Netrukus grįžta ir ragina keisti lokaciją. Jis rado kažkokį apleistą parkelį, atitvertą vielos tvora... Man mintis kraustytis ne itin patinka, bet susirenku daiktus ir seku paskui.
Kai reikia perlipti tvorą, aš pradedu pykti. Nei čia parkas, nei čia miškas ir dar reikia lipti per aukštą tvorą. Kas čia, , per vieta. Neguodžia ir tai, jog ten jau stovi viena nemaža palapinė. Nuostabu! Puolu į nedidelę isteriją. Tiesiog tobulas vakars ir tobula vieta nakvynei. Žiauriai nejauku. Tamsu, miškas – parkas, status šlaitas, aplink akmenys, o šalia palapinė žmonių, kurie taip pat nelegaliai ieško vietos nakvynei. O jei ten TAS PATS auštas vyras apsigyvenęs? Truputi susipykstam su Martynu (pirmą kartą per visą kelionę, bet tai trunka labai trumpai. Nei aš nei jis nemokame pykti ir pyktis).
Pasistatom palapinę, išsirenkam visus tuos prakeiktus akmenis mums iš po nugaros ir užuodžiam labai nemalonų kvapą. Toks jausmas, kad patupdėm savo palapinę... arba įmynėm į.... „Š“. Tąsom tą palapinę iš vienos vietos į kitą, apsižiūrim batus, bet niekas nesikeičia. Tada priimam tokią išvadą, kuri vėliau tampa vos ne anegdotu: ,,O š*du smirdi dėl to, kad pri*ikta! ; ))))
Apsiraminam, pasidalinam paskutines iš žuvyčiu atimtas bandeles ir saldžiai užmiegam....
Ryte mus pažadina ne manos kepamų blynų kvapas ir net ne kavos aromatas. Girdim gėsmingus virš mūsų pakibusio debesies grasinimus. Staigiai šokam iš palapinės ir viską pakuojamės. Laiko turim nedaug – tuojau pradės lyti. Jei sušlaps palapinė, kartu su mūsų daiktais, stigsim čia neaišku kuriam laikui. Nieko nėra blogiau už šlapius sunkius daiktus, kurių nėra kur išsidžiovinti.
Visą susikraunam akimirksiu, užsidedam savo lietpalčius ir nusiteikiam sušlapti. Ilgai laukti netenka. Einam tuščiomis kurortinio miestelio gatvėmis ir dairomės kokios nors pastogės. Štai stovi vienas vyrukas stotelėje, toks pats, kaip ir mes – su kuprine ir viltimi, kad tuojau nustos lyti. Susimojuojame ir einame toliau. Nežinau, ar tikrai dangus šviesėja, ar tik aš beprotiškai noriu, kad taip būtų.
Glaudžiamės po kažkokios drabužių parduotuvės pastoge. Mūsų kuprinės saugios, bebesušlapsime ir mes. Sekmadienio rytas. Ramu. Turime laiko, nes lietus dar nesiliauja. Martynas daro mankštą, aš išsitraukiu iš kuprinės pojus ir bandau parodyti kaimynystėje esančios kavinės personalui, t.y. dviem vyresnio mažiaus vyrams, kurie įtariai mus nužiūrinėja, kad mes ne valkatos ir ne elgetos ir šiaip visai įdomūs žmonės.
Po to seka antras šio “pasirodymo” etapas. Reikia išgeri kokio šilto gėrimo. Abu suprantam, kad kavos ar arbatos čia mes neįpirksim – geriau už tokius pinigus kiek atokiau nusipirksim visai neprastus pietus. Sėdžiu ir bandau prisiminti tai, ką mokiausi 5 metus mokykloje – parcūzų kalbą. (norėčiau padėkoti savo prancūzų kalbos mokytojai, kad nors ir neprisimenu šios kalbos gramatikos subtilybių, tačiau susikalbėti galiu). Kelis kartus pasitreniruoju tekstą, pasiimu mūsų aptrintus puodukus – virduliukus ir keliauju pas kaimynus. ,,Bonjour, est - ce que je peut achete d’aqua chaude?” [laba diena, ar aš galiu nusipirkti šilto vandens?]. Vyras paima mūsų varganus puodelius ir pila vandenį. Tuo tarpu pasakau, kad me sesame turistai iš Lietuvos ir keliaujame į Maroką. Jis plačiai nusišypso, paduoda mano vandenį ir palinki sėkmės [pinigų, kaip aš ir tikėjausi, neima ir neprašo – kur čia apiplėšinėsi tokius sustirusus maksimalistus].
Vuolia! Dar viena maža pergalė. Į vieną puodelį susipilam plastmasoidines sriubas, į kitą – arbatas (kurių į šią kelionę pasiimiau tikrai daug), pusryčiaujam : )
Kuprinės ant pečių, keliaujam toliau. Nelabai žinau, kur tiksliai mes einam, bet miestelis gražus, su daugybe nuorodų (ne taip, kaip Italijoj). Susirandame autobuso stotelę, iš kurios galime nuvykti į Kanus. Dar vienas didelis miestas. Tikėtina brangus. Nors labia norėčiau jį pamatyti, bet gal kitą kartą. Nusprendžiame jį aplenkti. Keliaujame į kitą autobuso stotelę, pakalbinm du angliškai nešnekančius, bet mus mano prancūzų kalbą suprantančius vietinius jaunuolius ir jau riedame viešuoju transportu iš šios kurortiniais miesteliais nusėtos pakrantės. Mums reikia tikamo kelio. Martynas vėl miega. Pavydu ; )
Išlipam vidury kažkokių miškų. Pagaliau! Galbūt turėsime galimybę pastovyklauti gamtoje (visai kaip filme ,,Into the Wild“, kurį pažiūrėjau tik vakar ir neturėjau žalio supratimo, kad būtent jis įkvėpė Martyną leistis į šią kelionę). Paradoksalu, tiesa? Tiems, kas yra jį matę, pasakysiu, kad mūsų kelionėje buvo nemažai panašumų (hippių bendruomenė, išmintingi žmonės, nuostabi gamta), tačiau mūsų kelionė buvo spalvingesnė, dinamiškesnė. Tačiau su viena paskutinių filmo tezių, dogmų (kaip pavadinsiu taip) aš visiškai sutinku - ,,Hapiness is when you share“. Tai supratau dar gyvendama Portugalijoj ir man nereikėjo mirti, kad padaryčiau tokią išvalgą).
...išlipam vidury miškų, tačiau nusprendžiam, kad čia neužsibūsim (neturim pakankamai vandens atsargų), judėsim pirmyn. Sutranzuojam pagyvenusią porą, su kuria kažkokiu būdu vėl susikalbu ir jie mus paveža arčiau A1 kelio, kurio mums dabar labiausiai reikia. Štai jis! Tačiau nepaisant minties, kad esame ten, kur reikia, vaizdas mūsų nedžiugina – esame tame kelių mokesčių surinkimo punkte, kurio plotis kaip trys mūsų autostrados... Kur stoti? Kur galime tranzuoti? Už 150m matome tualetą. Mašinų čia sustoja nedaug, tačiau vis šis tas. Štai – vyrukas automobilyje. Paklausiame ar pametėtų mus iki degalinės. Jis paaiškina, kad jo automobilis sugedęs ir toliau kalbasi telefonu. Po kurio laiko išvažiuoja... : )
Štai dar vieni žmonės, stebintys prabangų mersedesą – juodą, tamsintais langais. ,,Ne, mes nevažiuojame link Kanų... tik pažiūrėkit, kokia mašina. Norėtumėt tokia pavažiuoti, m?“ Jūs irgi jaučiate arbatinį šaukštelį arogancijos, tiesa? Tokia pati tiesa kaip ir tai, jog nuseku to automobilio vairuotoją iki tualeto ir išeinantį užkalbinu [prancūziškai]. Jis suraukęs antakius bando suprasti, ką aš jam bandau pasakyti, kol neišsikentęs paklausia, ar aš kalbu angliškai: ) Cha! Žinoma, kad kalbu ir tai darau kur kas geriau nei prancūziškai! Mes važiuojame link Kanųųųų!
Susimetam kuprines į "kosminio laivo" bagažinę, kuri yra gal tik šiek tiek mažesnė už mūsų palapinę. Automobilyje jaukiai vėsu, skamba egzotiška muzika, akį traukia priešais esančiame sėdynės atloše įmontuotas mini tv ekranas.
Vyras ne prancūzas. Jis iš Azarbaidžiano (berods), bet jau dešintį metų gyvena Paryžiuje, kur turi savo verslą. Kietas diedukas, nors šiaip labai paprastas (su brangiais melsvais marškiniais, kurie matosi pro langą ir su pležiniais šortais ir tokiom pat ,,pležankėm“ (juk labai karšta!) ; )
Jis mums papasakoja apie savo gimtinę, muziką, kuri lepina mūsų ausis, ir priežastis, paskatinusias ją palikti. Taip pat paantrina nuomonei, kad Paryžiuje žmonės labai arogantiški, tačiau ten palankios sąlygos pradėti savo verslą... ir kad tai yra be proto gražus miesas. Mes jį aplankysime. Bet ne šį kartą.
Taip smagiai išsišnekam, kad jis nusprendžia neužsukti į Kanus ir pavežti mus dar toliau. Mes žinoma neprieštaraujam ir mėgaujamės malonia kompanija.
Mus išleidžia nuostabioj degalinėj (patikėkite, būna ir tokių): didelis eismas, žmonių srautas, maistas ir DUŠAS (už 1,7 euro + mano automobilio rakteliai (cha cha) arba ID kortelė). Nuostabu - oras geras, didelės degalinės aplylinkės ir pietų metas. Esame pavargę, labai norisi poilsio. Nusiperkam kus kus‘o „patiekalą“, pieno ir plastmasės skonio bandelių. Pavalgom ir nusprendžiam pachillinti – išsiskalbti drabužius, patinginiauti. Mes to nusipelnėme – pagaliau ištrūkome į normalų kelią, be jokių miestelių miesteliukų, pagaliau įgausime normalų pagreitį judėti toliau.
Stop stop stop! : )
ČIA prasidėjo viena didžiausių mūsų kelionės aferų - pažintis su viena spalvingiausių visos kelionės metu sutiktų asmenybių – Pinčiuku (atleiskite, bet nepamenu jo vardo). Tai va, išsiskalbiau savo drabužius, viską susidžioviau ant čia pat susikonstruotos „džiovyklės“ ir išrūkau maudytis (nieko nėra geriau už dušą tokią karštą dieną ir NERIBOTĄ karšto vandens kiekį).
Keliauju atgal ir matau, kad Martynas su kažkuo kalbasi. Pirmiausiai pamaniau, kad tai koks nors žmogus, kuris mus paveš ir jie dabar derinasi laiką, arba laukia manęs. Jie atsisveikina kaip geri bičiuliai ir Martynas man papasakoja idėją – planą chuliganą : ) Situacija tokia – tas vyrukas turi automobilį, bet neturi degalų. Jis nori, kad mes pasiimtume iš jo plastmasinius bakelius, eitume prie žmonių ir pasakotume graudžią istoriją, kad va mes važiavom važiavom ir mums pasibaigė degalai, ir pinigai.... Mūsų prancūzų kalba silpna (Martynas iš vis nešneka prancūziškai), tad musų pagailės ir duos arba pinigų arba kuro, o jei kažkas bus piktas ir mus aprėks, tai mes vis tiek nesuprasim ir nepasiginčysim. Dar tabai įtaigu tai, kad mūsų veideliai tokie grietiški, mes tikrai nepanašūs į apgavikus.
Ši mintis suintriguoja Martyną, bet ne mane. Aš negaliu ir nemoku meluoti + man labai sunku kažko prašyti + aš suprantu prancūzų kalbą, negaliu apgaudinėti žmonių ir dar jų namuose! Pasiūlau Martynui tokį variantą: tu eini prašinėti, aš einu tranzuoti. Kas pirmas „pelnys taškų“ tas ir laimės. Bet kuriuo atveju judėsim pirmyn. Bet kuriuo atveju, naudos bus.
Abu jaučiam trečio žmogaus spaudimą. Martynas suverčia visą kaltę man (aš dėl to nei kiek nesupykstu, nes jis teisus : )) ir atsisako šio plano. Atsisveikinam ir stojam į trasą.
Ilgai laukti netenka ir mes jau važiuojam jauno vaikinuko –studenčioko automobiliu link Monteplier. [Mylių tą french – english akcentą. Toks jaukiai „apvalus“. Su jokiu kitu akcentu jo neįmanoma sumaišyti[. Tas bernužėlis važiuoja į Aix en Provence miestelį aplankyti savo draugus. Nuostabu, važiuojame kartu. Prieš tai pasiklausome apie nežmoniškas maisto ir gėrimų kainas ir pasijuokiame, kad pas mus už 6 eurus galima būtų nusipirkti mažiausiai tris bokalus tikro, skanaus lietuviško alaus. Apsikeičiame kontaktais ir keliaujame į paštą (reikia išsiųsti laiškus draugams).
Slampinėjam mažo miestelio gatvėmis, ieškome interneto svetainės. Jau seniai mūsų namiškiai nieko apie mus negirdėjo. Reikia pranešti, kad musm viskas geri, kad mes sveiki ir gyvi. Netrukus maigome tas juokingas prancūziškas klaviatūras ir jaučiam, kaip begėdiškai jos ryja mūsų tikrai brangų laiką. Whatever, taip smagu prisijungti online ; )
Toliau seka parduotuvės paieškos. Surandam mažutę, dar dirbančia krautuvėlę. Mūsų vakarienė jau tradiciška – šaltas pienas ir dribsniai. Nusprendžiu palaukti Martyno lauke ir pastebiu šalia stoviniuojančių vaikinų būrelį (jie turi gitarą! Laaabai geras ženklas). Kažkoks girtas vyriškis jiems kažką sako nueidamas. Visi juokiasi. Paklausiu, ką jis jiems pasakė. ,,Kažką apie rūpestį ir meilę“ – atsako vienas jų ir užmezgam pokalbį apie mus, apie juos ir apie atrimiausią parką, kur būtų saugu numigti. Prisijungia Martynas. Nekaltas melas – pristatau jį kaip savo brolį : )) Tada asiranda vienas vaikinukas, kuris pasisiūlo mus palydėti, mat jis eina ta pačia kryptimi, kur mums reikia. Suskamba jo telefonas. Tai jo draugai. Keičiasi planai – mes esame kviečiami į mažą išleistuvių vakarėlį vieno jų namuose. Puiku!
[Moralas toks - niekada neprašausi pro šalį, užkalbinęs žmogų su gitara].
Taigi, nedrąsiai įžengiame į naujųjų draugų namus, kur vyrauja, toks švelniai taraint bardakas : ) Visi vyrukai tuoj pat puola tvarkytis – gražu žiūrėti. Visi kaip gerai organiziota skuzdėlių kompanija akimirksiu sutvarko namus. Užuodžiame šilto, naminio maisto aromatą.
Pasirodo, visai atsitiktinai atsiduriame muzikantų – pamišusių tranzuotojų namuose. Visi jie turi didžiules tranzavimo patirtis ir mūsų didydis ,,Eurotrip‘as“ netrukus atrodo tas pats, kas kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą. Negalime atsistebėti vieno jų maksimalizmu, kada jis bando parodyti visas kelionių kryptis ant čia pat, ant sienos, kabančio žemėlapio.
Ne mažiau žavi ir tai, kad visi jie groja ne vienu ir ne dviem instrumentais, visi yra labai LABAI gabūs muzikantai, turintys savo grupę. Netrukus susirenka visi vakaro svečiai, prasideda vyruko, kitą dieną iškeliaujančio į Indiją, išleistuvės. Vyras, bugnai, muzika, alus ir ,,mažasis Amsterdamas“ (O_o) mažame prancūžiškame butelyje, mažame jaukiame prancūzijos miestelyje. Liekame nakvoti čia. Turiu tikrą pagalvę! : ))))
Kitą rytą (na, galbūt labiau tiktų kitas gražus lietuviškas žodis,, popietę“), atsikėlėme, išsimaudėme, atsigėrėme kavos (!), pasižvalgėme pro saulės apšvietus langus į jaukias miestelio gatveles, nufilmavome mini reportažą namiškiams, atsisveikinone su mūsų atsitiktiniais „host‘ais“ (nerandu lietuviško atitikmens šiam angliškam žodžiui... gal tiktų ,,Priglaudėjais“) ir ratais kvadratais patraukėme trasos link. Pakeliui užsukome į paštą, išmetėm laiškus, nusipirkom brangių obiuolių, užlipome į kalną, nulipome žemyn ir radome vietą tranzavimui, kur DAR suradome lietuviškus rašmenis ant kelio atitvaro.
Tranzuoti lengva nebuvo. Nors vieta buvo gana patogi, praleidome ten kokias 2 – 3 valandas. Na, bet buvo linksma. Parncūzai puikiai įvaldę neverbalinę kalbą.
Pagaliau atsiranda vyrukas, kuris važiuodamas iš darbo mums sustoja. Važiuosime neilgai ir netoli – apie 30km, bet neužilgo jau būsime trasoje ir galėsime judėti Montpellier link Labai graži degalinė, puikus oras, judėjimas ne pats didžiausias, bet visai nesupykčiau, jei tektų čia nakvoti ir viena akimi ieškome vietos palapinei. Tiesa, sutinkame pirmąjį lietuvių fūristą! Labai smagu pasikalbėti!
...Irrrrrrrrrrrrr… NEPATIKĖSIT! : )) Iš niekur nieko išdygsta mūsų PINČIUKAS! : )))) Koks mažas tas pasaulis. Pasisveikinam, pasikuokiam ir vėl sulaukiam tokio paties pasiūlymo. Sąlygos toks pačios.: imat bakelius, prašot kuro ir važiuojam. Mano nuomonė nesikeičia, sąlygos taip pat, bet Martynas sutinka pabandyti... ir žinot ką? Jam labai neprastai sekasi! : )))
Pirmiausiai kreipiamės į tautietį, prašydami kelių litrų „saliarkos“ pagalbos, bet paskui nusprendžiame, kad apsieisime ir be to. Anyway, čia labiau Martyno rūpestis. Aš tuo tarpu dominu vidutio amžiau vyrus, kurie siūlosi mane pavežti (net iki Pepigan‘o, kuris yra Ispanijos pašonėje), bet kai aš pasakau, kad aš ne viena, jei kažkodėl labai greitai persigalvoja ir niekaip neatgumentuodami nuvažiuoja. Įdomu, kodėl? ) Martynas vis pasitikrina, ar aš vis dar esu ten, kur esu. Netrukus nusprendžiu prisijungti prie Martyno ir pati įsitikinu, kokie dosnūs gali būti visai nepažįstami žmonės. Beje, paskutinioji užkalbinta pora - ne prancūzai, Marčius puikiai su jais susikalba rusiškai ir gauna visus smulkius pinigėlius iš jų kišenių (apie 6 – 7 eurus!) Chapeaux! (pagarba) : ))
Netrukus susipakuojam į baltą pinčiuko „kibirėlį“ (taip vadinu visas mažas, ekonomiškas mašinytes). Vietos čia ne per daugiausiai, nes be mūsų kartu keliauja ir visas Pinčiuko „gyvenimas“ – mikrobangų krosnelė, pripučiamas baseinas, ir dar DAUG visokių daiktų.
Mūsų Pinčiukui 34 metai. Bendraujame su juo pusiau angliškai pusiau prancūziškai (jis angliškai kalba taip pat puikiai, kaip aš prancūziškai). Jis nevedęs, nei žmonos, nei vaikų neturi. Turi giminaičius, su kuriais mažai bendrauja ir jau apie 10 metų gyvena „ant ratų“: keliauja iš vienos vietos į kitą, prašydamas maisto, cigarečių, pinigų, kuro... Jis nedirba, tad sukasi kaip išmano – turi puikią ,,verslumo gyslelę“, kurios buvimu mes puikiai įsitikinome.
Susirandame labai charizmatišką naują draugą ir patys to nežinodami patampane savotiškais jo įkaitais.
Su Pinčiukus man siejasi pačios kontaversiškiausios emocijos. Ir pyktis, ir juokas, įniršis, bevitiškumo jausmas, pasimetimas, baimė, adrenalinas.Bet apie tai nuo pradžių. Pamažu judėjome Mėlyjąja pakrante, aplenkdami didžiausius miestus. Daug kalbėjom apie tokį neįprastą Pinčiuo gyvenimo būdą, apie jo šeimą, draugus, apie mūsų kelionę, apie Prancūziją ir Maroką. Man jis pasirodė susidvejinusi asmenybė, nes jo nuomonė keisdavosi taip pat greitai kaip ir kraštovaizdis pro langą. Vieną akimirką jis sako, kad Prancūzija yra nuostabi šalis, o kitą jau tvirtina, kad tai blogiausia šalis pasaulyje (na, gal Marokas kiek blogesnis, nes ten baisiai pavojinga ir mus ten nužudys kas nors, na, trumpai tariant, mes bepročiai). Visą kelią sėdėjau gale, kLausiausi prancūziškai – angliško pokalbio, jei reikėdavo pavertėjaudavau, bet per daug stengiausi nesikišti. Mūsų naujasis draugas iš pradžių ne itin mane mėgo (jei ne aš, jau seniai būtume kartu keliavę, juk mums (Martynui)taip puikiai sekasi prašinėti), o aš į drauges taip pat per daug nesisiūliau, nepasitikėjau juo, tad tylėjau, snaudžiau ir stebėjau, kaip pamažu mezgasi Martyno ir Pinčiuko draugystė.
Tau temo. Mūsų pilvukai gurgė, norėjome valgyti. Privažiavome kažkokį keistą miestelį, kurio gatvėmis vaikščiovo vyrai baltais chalatais (nei kiek nejuokauju!). Man buvo tikrai labai labai baisu, nes niekada nieko panašaus nebuvau mačiusi. Pinčiukas jau buvo seniau čia buvęs ir tikino, kad čia saugu ir tuojau rasime maisto. Važinėjome aplink prekybos centrų šiukšliadėžes, prie kurių mūsų draugas paprastai rasdavo kokio nors maisto (dėžėse). Buvau apie tai girdėjusi, buvo labai įdomu. Tačiau tądien buvo ne ta diena. Radome tik kažkokį perdžiūvusį batoną ir porą supuvusių vaisių. Mūsų draugas pyksta, nors jis neseniai pavalgė – gavo šitą kebabą ir fri bulvyčių (tiesiog nuėjo pas ten dirbusį žmogų, pasakė, kad labai nori valgyti ir gavo. Tiesiog taip). Pasiūlė pasivaišinti ir mums, bet mes atsisakėme (dar prieš tai trumpai pasipykome dėl to su Martynu. Aš tikrai norėjau valgyti, ir buvau UŽ tokį pasiūlymą, o Martynui atrodė negarbinga dalintis su tuo žmogumi jo grobiu. Bet juk mes buvome bendralekeiviai! Aš į jį (Pinčiuką) žvelgiau kaip į nieko gyvenime neveikiantį laisvamanį, kurio gyvenimo būdas tą akimirką buvo panašus į mūsų, juk visi kartu sukinėjamės aplink tuos konteinerius, o Martynui jo buvo gaila.... Mūsų požiūriai skyrėsi).
Važiuodami iš to miestelio pamatėme šalikelėje stovinčia skalbyklę. Ji atrodė dar visai neprastai, bet neturėjome kur jos dėti ir Pinčiukas pasižadėjo jos dar sugrįžti (ir paskui veikiausiai prastumti kokiame nors turgelyje ar karkur... Whatever.. : )))
Pinčiukas prisimena VYNUOGYNUS : )) Klajojame jau kito mažo miestelio gatvelėmis, keliukais ir ieškome vynuogynų. Tai jau nebe kelionė, tai panašu į misiją - ,,Maistas“. Labai linksma. Sėdžiu mašinoj ir laukiu, kol vyručiai tuo tarpu krauna į politeleninius maišelius mūsų vakarienę – dar ne visai prinokusias vynuoges (taip greitai ir šventvagiškai - net nepasikuklinę išjungti ilgąsias automobiliuko šviesas!) Kaip skanuuuu! BET tai dar ne viskas! Čia dar kažkur yra obuolių ir persikų laukai! Taip, taip, Jūs išgirdote ir pagalvojote ir viską supratote teisingai! Dar daugiau adrenalino ir pusžalių vaisių mūsų pilvukuose : )) Pilnuose pilvukuose. Čia jau nebe Nica, už tą obuolį mums nebereikia mokėti – 1 – 2 eurų.... O vaisių taip pasiutusiai norisi...
Pakeliui sustojame prie kažkokios degalinės (nebeveikiančios), kur yra elekta ir susiglaudę miega bomžai (ši savoka mūsų kelionės kontekste skeistokai skamba, nes mūsų ir jų namai šiuo atveju yra vienodi – nei mes nei jie jų neturime : ))) Pinčiukas išsitraukia iš savo mašiniuko seną kavos aparatą. Kava nesigauna.
Pagaliau privažiavome Monteplleir miestą. Klausiame Pinčiuko, kur jis planuoja mus paleisti. Jis pasako, kad iki artimiausios degalinės apie 10km ir mums šiandien jau nebeužteks degalų (l’essance) iki jos nuvažiuoti... BEEET tai sakydamas jis mus veža į miesto gilumą. ,,Aš noriu jums parodyti šį nuostabų miestą”.
Jaučiu, kaip iš pykčio ir nevilties man ima virpėti rankos ir akyse po truputį kaupiasi ašaros. Tyliai verkiu, nes šią akimirką visa širdimi nekenčiu šio žmogaus. Miesto centras ir naktis – blogiausia įmanoma kombinacija. Nenoriu matyti to miesto...įsivaizduoju save miegančią ank kokio nors ofiso laiptelių... Jokių parkų čia nėra. Tada mes atsakome, kad nenorime matyti miesto, mes esame pavargę ir norime miegoti. Paklausiame ar aplink yra koks nors kempingas. Tačiau netruksu įsitikiname, kad jis ne taip mus suprato. Panašu, kas jis mūsų išvis nesupranta... Galbūt tik numano, kad norime mauti kuo toliau nuo jo. Mums jau nebesvarbu, kur miegoti. Norime skirtis nuo jo. Jis pasako, kad žino puikią vietą, kur mes galėsime saugiai numigti...
...netrukus sukiojamės kažkokio pramoninio miestelio aikštelėse (vaizdas panašus, kaip ištuštėjusios ,,Megos” prieigos). Betonas betonas betonas... ir kriaurai mus košiantis vėjas. Apsirengiame visus šiltus drabužius ir sėdime ant autobuso stotelės suoliuko. Labai šalta. Nebepanenu kaip, tačiau vėl važiuojame su Pinčiuku. Matome keistą neužrakintą ”namuką” su plastikinės plėvelės užuolaidomis. Čia šilta ir saugu. Galbūt ryte mus kas nors pažadins, bet kol kas tai yra geriausia, ką tokioje vietoje galima rasti. Beveik tobula.
Nusileidžiam užuolaidas, šniūru užsivyniojam (užsirakiname) duris. Pinčiukas mūsų nepelieka, jis kaip sargybinis šuo miega visai čia pat, savo automobilyje kitapus durų... (Komentaruose rasite mūsų namo foto) Aš esu tas "kirminėlis" žaliame miegmaišyje : )))
2012.02.02 (lygiai už mėnesio ir 1dienos mano gimtadienis! :)))
Pabundame labai anksti, nors niekas mūsų nežadina (o aš to tikėjausi, nes miegojome kavinės, kioskelio ar kažkokios parduotuvėlės prieigose). Šviečia saulė, Martynas jau atsikėlęs. Mūsų draugas taip pat. Reikia kažkaip judėti toliau, nors neturiu žalio supratimo apie tai, kur mes esame. Susipakuojam, sėdam į mašiniuką ir leidžiamės į naujas kuro paieškas. ,,L‘essance... L‘essance“ (degalai) kaip malda sukasi mano galvoje ir skamba mūsų draugo – vairotojo lūpose. Privažiuojame degalinę. Metas „dirbti“.
Sėdžiu mašinoje ir šiek tiek nejaukiai jaučiuosi stebėdama, kaip Martynas ir Pinčiukas prašo degalų. Negaliu. Negaliu perlipti per save ir eiti prašyti tų žmonių degalų. Ne toks buvo mano kelionės tikslas, ne toie būdai ir priemonės, tokia kaina man ir mano įsitikinimams yra per didelė.
Dar rytas, tad ir žmonių nėra labai daug. Staiga matau labai įdomų vaizdą – mūsų Pinčiukas aršiai ginčyjasi su vieno automobilio vairuotoju. Jam tai nėra naujiena ir priežastis labai paprasta – žmonės tiesiog nesupranta, kodėl jie turi padėti šiam žmogui, tautiečiui, kuris turi tiek pat kojų, tiek pat rankų kaip ir jie, kuris yra sveikas, gali dirbti ir užsidirbti. Nesuveikia net mes ir mūsų buvimas. Pinčiukas susierzina, važiuojam į kitą degalinę.
Norime kavos ar arbatos – nesvarbu, kokio nors šilto gerimo, kurį įprastai rytais geria koks 90% visų normalių žmonių,. Turime kavos, kavos aparatą ar kažką panašaus, net cukraus, bet neturime vandens. Kadangi aš nieko neveikiu, tik retkarčiais nutaisau liūdną miną, kai Pinčiukas rodo į mus pirštu (kad mes užsieniečiai, keliaujame po Europą ir neturime pinigų), einu ieškoti vandens.
Pasirenku mažą ofisą kitoje gatvės pusėje , pasiimu buteliukus ir einu prašyti vandens. Nesunkiai susišneku su darbuotojais, kurie gana normaliai sureaguoja į keistą mano prašymą ir grįžtu su vandeniu. Viską paaukojame kavai, tad grįžtu ten dar kartą.
Pagaliau judame tolyn, nors įtikinti Pinčiuką mus vežti į trasą nebuvo labai lengva. ,,Dar pusvalandį... dar 10minučių“. Labai keista, tačiau jaučiu nedidelį liūdesį, kai mums reikia atsisveikinti ir ištrūkti iš savotiškų pinklių. Jis vėl liks vienui vienas.
Stovime ant kelio, kuris suka į autostradą, kuria mes turime judėti toliau. Niekas nestoja. Valgome obuolius, persikus ir vakarykštes vynuoges [pusryčiai].
Prabėga valanda, pusantros, o mes vis dar ten pat. Nusprendžiame keisti vietą, sukame į miestelį. Nusiprausiame ir apsiperkame dideliame prekybos centre (labai skaniai pavalgome. Įtikinu Martyną nusipirkti mažą keptą viščiuką. Jis netiki, kad sugebėsiu įveikti pusę šio žvėries ir jis teisus : ) Šokoladas, bandelės, pyragėliai tiesiog tirpsta burnoje, prietaujant, bet viščiuko krūtinėlė supakuojama ir paslėpiama mano kuprinėje. Martynas juokasi ir pyksta, bet mielai padeda man įveiktį tą mėsytę priešpiečių metu. Randame degalinę, tačiau niekas nevažiuoja ten, kur mums reikia. Optimizmo nesuteikia ir kitas sutiktas tranzuojantis vaikinas. Jam taip pat niekas nestoja. Nusprendžiame eiti tolyn, nors mūsų žemėlapis nežymi jokio aiškaus kelio. Rintis nelabai yra iš ko, kadangi autostrada (autoroute) mes eiti negalime, einame tiesiog ta kyptimi šalia jos (išsiaiškiname, kad joks autobusas ta kryptimi mūsų nepaveš. Iki artimiausios degalinės apie 8 – 10 km...)
Laukai, grioviai, arimai, tvoros, miesteliai... Žinutė mamai... Kuprinė maudžia pečius, labai karšta. Prieiname vietą tų vietų, kur renkamas mokestis už kelius. Pats eismo judėjimas labai primena pasienio postą. Sutinkame vieną tranzuojantį Čeką, geriantį alų pakelėje. Kažką pasišnekam, nors iš to pokalbio mums mažai naudos. Stojame į trasą ir netrukus jau judame pirmyn mažame,a nkštame furgonėlyje. Stambus juodaodis vaikinas nėra labai kalbus ir klauso ne mūsų mėgiamą muziką (repas-šnepas) : )
Valanda kelio, degalinė, ačiū : )
Esame jau visai netoli Ispanijos sienos. Tikimės, kad jau šiandien vakare būsime ten. Ir neapsirinkame. Nepatikėsite, bet mums sustoja ne kas kiti, kaip ITALAI! : ) (Juokiuosi iš savęs ir savo pykčio. Gyvenimas mane moko, kad negalima turėti jokių išankstinių nusistatymų).
Tai jauna studentų kompanija, kurie važiuoja į kurortinį Ispanijos miestelį (Lioret de Mar). Paatostogauti. Jis nedidelis, bet jame labai daug (DAUG) veiksmo: klubai, jaunimas, rusų tautybės žmonės (tikriausiai kas antras sutiktas) ir, žinoma, narkotikų prekiautojai, pardavinėjantys visokius mažmašžius (rožančius, žybsinčius niekučius, kokainą, marichuaną).
Sėdime paplūdimy ir džiaugiamės dekingomis Ispanijos kainomis. Valgome šparagines pupeles, kažkokį paštetą, batoną (!) ir geriame pigią sangriją. Laikas keliauti tolyn iš miestelio. Jau vėlu, reikia ieškoti vietos nakvynei.
Apžvalgos aikštelė, uolos, neblaivi linksmų rusų kompanija, nepatvirtintas pakvietimas nakvoti pas juos, tvora, miškelis, kaktusai, saugumas, palapinė, miegas.
Atsibudome kažkokio kalno viršuje, kažkokiame patvory ir pasisveiinome su pro palapinės „duris“ į mus žvelgiančiais kaktusais, kurie mums priminė, kad pagaliau mes esame Ispanijoje. Labai gera nuotaika, tad netgi sugalvojame jiems vardus, kurių dabar taip greitai nepsisiminsiu.
Oras buvo puikus: giedras dangus, švietė saulė. Kalno papėdėje girdėjome žmonių balsus ir pastebėjome nedidelę trobelę, kuri savo prabanga per daug neišsiskyrė nuo mūsų palapinės. Keista, bet nejučia užpavydėjau tam žmogeliui: gyvena sau ramiai nedidelėje trobelėje, rytais geria kavą ir švelgia į čia pat tyvuliuojančią jūrą... (minties apie čia pat virš jo esančiame pušyne apsinakvyndinusius neaiškius prašalaičius, girtus rusus „pavojaus“ galimybę tą akimirką nepaliečiau).
Pusryčiams suvartojame paskutinį turėtą maistą: dar nespėjusisu prinokti vogtus (skolintus!) persikus ir obuolius ir patraukiame kalno papėde žemyn, kur pūpso prabangi kavinė – svečių namai Gavome leidimą pasinaudoti tualetu (tuo pačiu atlikome visus rytinius ritualus) persirengėme ir nuėjome maudytis į labai uolėtą „paplūdimį“. Daiktus palikome čia pat, ant uolų besideginančių žmonių ir šuns priežiūrai.. (įkelsiu kelias foto).
Gaivu ir gera, tik baisiai karšta + neturim žalio supratimo, kaip iškeliauti iš šio turistų pamėgto sex, drugs&Rock&Roll tipo miestelio. Rytas, gatvės pilnos saulės kamuojamų apygirčių paauglių, kurie kemša geriausią maistą – vaistą – picas ir visokį kitokį šlamštą. Akivaizdu, kad sveikas maistas jiems šiuo metu nelabai rūpi, nes viskas jau senokai prasilenkė su sveiku protu (susidaro įspūdis, kad kai kurie lig šiol nesupranta, kur jie yra ir ką veikia).
Užsukam į prekybos centrą, nusiperkam pieno, dribsnių, vafliukų ir kitokių gėrybių, susirandam pavėsį ir prisėdam šalia jaunimėlio iš vokietijos, kurie čia pat valgo didžiulius savadarbius sumuštinius. Iš kitos pusės sėdi senyvi ispanai, kurie geria alų ir klausosi plerpiančios radijūškos. Vienas jų kalba angliškai. Tai išsiaiškiname paklausę kelio iš miestelio. Martynas kažką pašneka su jais, papasakoja mūsų kelionės eigą ir marštrutą (jis visuomet kalbėdavo su tais žmonėmis, su kuriias aš tikriausiai nesivelčiau į dialogą. Šaunuolis).
Kas vyko toliau pamenu miglotai, tarsi nuotraukomis. Pamenu tą degalinę, kurioje mus išleido ispanai ir piktą jos operatorių, kuomet „pasiskolinę“ čia pat kabantį plakatą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo dar buvo naudingas (galiojantis), gavome velnių. Atsiprašėme ir pabrukę uodegas patraukėme tolyn. Tą diena ėjome daug. LABAI daug : ))) Džiuginome visus pravažiuojančius savo neispaniška išvaizda, visiems buvome labai įdomūs, bet niekas kažkodėl nestojo ir tai mane baugino (sesė buvo pasakojusi, kad Ispanijoje labai sunku tranzuoti). Na, bet ne taip jau ir prastai. Netrukus sugriuvo dar vienas mano stereotipinis įsitikinimas – mums sustojo ,,picho“ (ispaniškas slengas, apibūdinantis berniukus – klubinukus). Kalbėjome nedaug, nes visi pietiečiai su anglų kalba per daug nedraugauja (tuo aš įsitikinau dar gyvendama Portugalijoje).
Jis mus paleidžia šalia to kelio, kurame turime būti. Kelio ženklai mūsų nedžiugina – iki artimiausios degalinės apie 8km kelio automagistralės kelkraščiu. Puikumėlis! Tikėkimės, kad su pareigūnais mums neteks pabendrauti. Skubame. Vairuotojams mes nepatinkame, jie mums ikyriai pypsina. Karšta, jau po truputį leidžiasi saulę. Degalinė. Tikriname visų fūristų numerius. Matome ir lietuviškus. Kalbame su stambiu vyriškiu iš Lietuvos, kuris turi didelį randą ant veido. Esame pasiilgę lietuvių kalbos, bet, dėja, lietuviai lietuvių per atri neprisileidžia ir nesvarbu, kad ateini pas juos tik su gerais ketinimais...
Nueiname į krautuvėlę ir užsimanome „burbuliukų“ : )) Kadangi Cola ir Sprite mums atrodo per didelė prabanga (kainos atžvilgiu), nusiperkam litriuką alučio ir čia pat ant žolytės jį susiverčiam Mes jo nusipelnome, jaučiamės padarę didžiulį darbą – esame degalinėje ant gero kelio, šalia daug vietos nakvynei, turim vandens, oras puikus. Mums šiandien daugiau nieko nereikia! : )) Tačiau vis tiek ant “pavogto” plakato rašome ,,BARCELONA“ ir linksmučiai tranzuojam. Tuomet prie mūsų prieina dvi nedrąsios merginos ir pasako, kad jos kaip tik ten ir važiuoja! Puikiau nei puiku!
Sėdžiu gale ir leidžiu Martynui pasidžiaugti moteriška kompanija. Jos daug mūsų klausinėja, kadangi ir pačios planuoja pakeliauti po Europą autostopu. Laikas neprailgsta. Atsirandame apie 3km iki Barselonos. Turime galvos skausmą – kaip mums ją aplenkti?
------------------------------------------------------------- MAN NEBELEIDŽIA TOLIAU RAŠYTI....!!!! Kursiu naują temą : ))
Dauguma žmonių, tarp jų buvau ir aš. Net neįsivaizduoja kuo skiriasi studijos kolegijoje nuo universiteto? Aš asmeniškai supratau tik visai nesenai, tad nusprendžiau paaiškinti ir Jums. Esmė atrodo ta pati, tiesiog vienur studijos trunka 4 metus, kitur 3. Bandysiu viską paaiškinti.
Kolegijos ir Universitetai.
Kolegijos tikrai nėra geresnės už universitetus, o universitetai tikrai nėra geresni už kolegijas. Šitos dvi mokymosi įstaigos dirba visiškai skirtingai. Žmonės galvoja, kad kolegija tai labai prastai, ten stoja tik tuomet kai nepavykta įstoti į universitetą. Bet tai yra klaidinga nuomonė. Kolegijos ruošia specialistus rinkai, kurie išėję iš mokymosi įstaigos iškart turėtų darbą. O universitetai ruošia mastančius, plačios pasaulėžiūros žmones, kurie yra prigrūsti daugybe teorinių žinių ir tik truputi praktikos. Žinoma galite teigti, kad nenorite būtų siauro mąstymo žmonėmis ir apsistoti tik vienoje srityje. Bet juk niekas ir neliepia taip daryti. Tiesiog Jūs turėsite stiprų pagrindą po kojomis ir galėsite domėtis kitais, Jums įdomiais dalykais.
Darbo rinka
Pasaulinė darbo rinka yra piramidės formos. Apatinėje ir plačiausioje dalyje yra žmonės kurie baigę proftechnines mokyklas. Realiai paėjus jų darbo jėga yra pigesnė ir jų daugiausia reikia (kaip mes gyventume be stalių, statybininkų, siuvėjų, virėju ir t.t.). Vidurinėje dalyje yra kolegijos, jų darbo jėga yra brangesnė. Jie turi diplomą, žino savo vertę, turi puikią profesiją ir jų tikrai reikia daug (įsivaizduokite pasaulį be technikų, programuotojų ir t.t.). Piramidės viršūnė ir pati brangiausia darbo jėga yra tie, kurie baigę universitetus. Jų reikia nedaug (kam reikalinga 100 mokslininkų vienoje firmoje?) ir reikia labai gabių.
Tačiau mūsų darbo rinka yra apsivertus. Pas mus kas antras yra baigęs universitetą ir niekas nenori eiti dirbti į maximą ar kokiu staliumi. Visi tikisi gauti iškarto darbą už 4000lt.
Gandai ir mitai
Buvo kalbama, kad per vieną viešą konferenciją, vienas vieno universiteto dėstytojas, viešai kritikavo kolegijas. Jis teigė, kad jeigu nori išmokti ką nors turi stoti tik į Universitetą, nes kolegijos neparuošia. Jo argumentas buvo "Na gi koks karys nenori būti generolu?". O dabar pagalvokime, jeigu visi būtu vien generolais, tai kas kariautų per karą? Generolai vienas kitam komanduotų ir nieko nevyktų. Generolų reikia tik kelia tos. Tačiau papulkininkių, pėstininkų, grandinių, pulkininkų ir t.t. reikia daugybės. Mano nuomonę tokius žmones ir ruošia kolegijos.
Dar girdėjau gandus, kad pabaigus kolegija negalima mokytis magistro laipsnio. Tai yra melas, nes kai kuriuose specialybėse baigus kolegija nereikia net išlyginamųjų studijų, galima stoti iškarto į magistrą.
Įsidarbinimas
Procentaliai labai daug žmonių įsidarbina iškart po kolegijos baigimo. Tai vyksta dėl to, kad per 3 studijų metus studentas gauna apie pusmetį praktikos. Baigiamoji (gamybinė) praktika visada vyksta firmose ir dauguma studentų būna jau užsigarantavę vietas tame darbo, kuriame atliko praktika. Jie baigę kolegijos neišeina į gatvę ir negalvoję "Ką dabar reiks veikt gyvenime?".
Pabaiga
Nereikia žiūrėti stereotipų, niekada nereikia klausytis gandų. Reikia pačiam atsisėsti ir išsiaiškinti, kodėl kolegija yra prasčiau o kodėl geriau. Juk ne diplomas tau atveria kelius į sėkmę o žinios ir įgūdžiai. O kolegijose jų tikrai netrūksta.
DaKa sureagavo į Cibulinskis Matematikos VBE 2013
DaKa gavo reakciją nuo JustasP Geometrija. Vos vos HELP!
DaKa gavo reakciją nuo Jonuxzas Subscribe and I'll share you♥