radianas

Visu pirma tiek nereikia, o visu antra, graza tau bus 500 tukst litu, auskto lygio ziniu bagazas, sklandi anglu kalba ir perspektyvos dirbti JAV :)

Nevisiems ir skirtas straipsnis :)

ohoho. as tai suprantu - dalinuosi idomia informacija. tu gal atsiverti technologijos.lt, kitas gal neturi noro ar laiko.
tai rasai kad pats gali atsiverst technologijos ar kita, tai rasai kad nenurodau saltinio, ir taip ir taip blogai tau.
rasyk del manes po 50 temu i diena, as neskaiciuoju, kiek kas parase, as ziuriu idomu ar ne

Kuo man patinka uždarbis - tai tuo, kad susirenka troliai kuriuos galima tiesiog ignoruoti :)
O tie, kam informacija įdomi ir naudinga - tiesiog nueina ir nusiperka, ir pačioje temoje nerašo.

Labai teisinga pozicija:

Niekam cia neidomu ir nelabai yra apie ka diskutuoti, viskas yra pranesama ziniasklaidos, nera reikalo forumuose kaskur delioti tuos pacius saltinius, nes visi jie vienodi. Net kompetetingi zmones bando kaska diskutuoti, bet nelabai yra apie ka. Viskas yra aisku, o kam neaisku, tas ir nesupras. Yra agresija is Rusijos, uzimamos svetimos teritorijos, tiesiogine agresija, per visus galus, karines pratybos salia kaimyniu, ypatingai stipri slaptuju tarnybu veikla, akivaizdzios provokacijos, kurios atskleidziamos per kelias minutes ar valandos nuo provokacijos pradzios, cia irgi nera ka diskutuoti, viskas akivaizdu.
Tai yra akivaizdus karas. Galima nebent sukurti tema, apie Rusijos karo taktika, kuri siuo metu yra nauja ir nelabai zinoma, kaip gintis nuo tokio prieso. Cia jau visu vakaru ir Ukrainos lyderiu sugebejimai lems kas bus toliau.
 
Kas juokingiausia, cia nera jokiu spekuliaciju. Tiesiog viena salis uzgrobe kita sali ir vyksta karas. Nera jokiu religiniu, tautiniu ar jokiu kitu sumetimu, nes viskas buvo padaryta jega. Niekas anksciau net nekele jokio klausimo apie Krymo atsijungima nuo Ukrainos. Nebuvo jokiu derybu, visiskai nieko.
Dabar vyksta karas ir viskas keiciasi valandu begyje, tereikia ziureti kas ka, kaip sakoma. O svarbiausias mums siuo metu yra musu gynyba, pinigai gynybai ir bendradarbiavimas su NATO, vienintele musu viltimi. Cia jau svarbiausias dalykas. Cia jau nebe maidanas, kur ten vienoj aikstej zaidzia zmones kara ir zusta istikruju.
 
Kas del konfilkto, tai galima pasakyti, kad Ukraina puikiai laikosi, nors ten bedos milziniskos, ekonomika mirus, dujas baigia uzsukt ir t.t.

tinginiu verslas :)

Puikūs patarimai, mano manymu geras variantas būtu pardavinėti Mini MP3 grotuvus, kurių kainą e-bay sviruoja kažkur tai nuo 2$ iki 5$ per vienetą, pavyzdžiui paimkime šį variantą: Ebay URL. Tarkim 500 tokių MP3 kaina būtu: 995$, apytiksliai 2487.50LT imant 2,5 kursu. Taigi, mano manymu vieną MP3 grotuvą tikrai būtu įmanoma parduoti už: 21,50LT pardavus 115 MP3 grotuvų atsipirktu visi į produkciją investuoti pinigai: 2487,50LT. Už tavo turima sumą taip pat išeitų ir puikus puslapio domenas, pvz: www.minimp3.lt. Galėtum daryti konkursus, akcijas ir taip pat pritraukti vis didesni žmonių srautą į savo puslapi. Kodėl gi siūlau būtent šį variantą? Ogi todėl kad šių pigių grotuvų paklausa yra milžiniška, pažiūrėkite į šiuos skaičius masiniu apsipirkimu portaluose: Nupirkta 703 kuponai, Jau nupirkta 174 kuponai, Akcija baigėsi, nupirkta 85 kuponai. O tu jeigu sutrauktum visus pirkėjus į vieną vieta, kuriems ši prekė būtu aktuali, mano manymu sulauktum didelio pasisekimo. Facebooko fanu puslapis turėtu tam įdealiai tikti, nusiperki reklamą kokiam tai Trolių puslapyje ir štai jau pradeda atsirasti parduotuvės lankomumas bei žinomumas ir žinoma pirmieji klientai.
 
Tikiuosi mano idėją bus tau prie širdies.

Nesupyk, bet manau, kad neverta tau investuot i prekyba, kai elementariausiu dalyku nezinai :)
Pasidomek apie viska ir tada galvok ar verta.
 
1. Jeigu nemoki kurti pats arba nenori samdyti zmogaus kas sukurtu yra gatavu variantu:
http://www.freeshop.lt/ http://el-parduotuve.lt/
2.Siuntimas priklauso nuo taves ir pirkejo, per kur tau patogiau ir pigiau apsimoka siust per ten siunti. Aisku jeigu tinka pirkejui :)
3.Ziurint is kur pirksi. Ar is USA AR IS UK pvz..Tada ir bus aisku ar moketi muitus ar ne.
Mokescius +- gali pasiskaiciuoti cia jeigu dirbsi su IV:
http://ksaveras.lt/iv_skaiciuokle/
 
Man atvirksciai, as daug ka zinau, bet pinigu investavimui neturiu :D

Geras patarimas, tik kurk ne parpastą "eshopą", kur gali rasti visko, nes tokių jau pilna. Geriau susirask vieną produktą, kurio dar nebūtų pardavinėjama Lietuvoje (ir jam, tavo nuomone, turėtų būti paklausa). Susiradęs kontaktuok su pardavėjais ir siūlykis būti distributorium, arba tiesiog užsipirk geresnėmis sąlygomis daugiau prekių iškart. Sekantis žingsnis - susikurti patrauklų 1 produkto eshopą/salespage ir, jį prareklamavus, padaryti pirmuosius pardavimus. Jei produktas bus naujas ir nematytas, bei reikalingas, tai paplatinus žinią forumuose ir t.t., jis turėtų būti apkalbamas, rekomenduojamas ir taip populiarėti.
 
Produktų pavyzdžiai (gali būti belekas, čia tik idėjos iliustracija):
*Grandinės sutepimo motociklui sistema "scottoiler" (nebūtinai Lietuvai, bet pvz. kokiam Taivanui tai puiki prekė, nes beveik kiekvienas važinėja motociklu).
*Kai buvo mada - visokie powerballai, nanokubai ir t.t. (mažiau pelno, nes pigesni daiktai, bet jei yra susidomėjimas - kodėl ne, dovanoms visi perka).
*Nano kilimėliai mašinoms.
*Ir taip toliau...
 
Esmė tame, kad reikia vieno, bet gero produkto. Čia jau reikės paieškoms skirti laiko, bet radęs gali neblogai užsidirbti,

Pelningiausia butu pradeti paslaugu versla. Bet cia jau reiktu moket parduoti. Viskas priklauso nuo paties zmogaus. Internete su 5k jau si ta gali padaryti, bet rizika visur vienoda:) arba pasiseks arba ne:)
 
Jei kuris labai norit padet pinigus internete tai galit kreiptis ;)

prisipirk telefonu pigiau ir parduok brangiau.

Kenkėjiškų programų plėtra siekiant apgavystės būdu gauti kriptovaliutos „Bitcoin“ tapo vienu iš finansinių atakų skaičiaus augimo veiksniu. Tai liudija „Kaspersky Lab“ atliktas tyrimas, siekiantis įvertinti finansinių kibernetinių grėsmių plėtros tempus. Per metus atakų, siekiančių užvaldyti „Bitcoin“, skaičius išaugo daugiau nei pustrečio karto ir sudarė 8,3 milijono incidentų.
 
Kriptovaliuta „Bitcoin“ buvo sukurta anoniminiams mokėjimams internete atlikti ir per pastaruosius metus tapo itin populiari. Jos kursas 2013 m. pradžioje buvo 13,6 JAV dolerio, o jau gruodį peršoko 1200 JAV dolerių. Tai patraukė apgavikų dėmesį – kai valiutos savininkas savo „piniginę“ saugo nešifruotu pavidalu diske, jiems nereikia imtis įmantrių priemonių, sąskaitai pavogti pakanka nukopijuoti vienintelį failą.
 
Nusikaltėlių taikomas programas „Bitcoin“ valiutai gauti galima padalyti į dvi kategorijas: tai failo-piniginės vagystės ir slapti priedų įdiegimai užkrėstame kompiuteryje „Bitcoin“ valiutai gauti. Skaičiuojant bendrai 2013 m. „Bitcoin“ piniginių vagystėms buvo surengta dvigubai daugiau atakų, o slapto valiutos gavimo instrumentai buvo kuriami dar aktyviau.
 
„Per 2013 m. „Bitcoin“ kursas išaugo daugiau nei 85 kartus, ir tai, žinoma, patraukė apgavikų dėmesį. Galiausiai metų pabaigoje vartotojų, nukentėjusių nuo atakų į „Bitcoin“ taikoma programine įranga, skaičius priartėjo prie bankinių kibernetinių grėsmių rodiklio. Kriptovaliutų savininkams reikia būti itin atsargiems, juk vagystės atveju jiems, galima sakyti, neįmanoma susigrąžinti prarastas lėšas. Tai mokestis už tai, kad „Bitcoin“ veikia be jokio valdžios reguliavimo“, – komentuoja Sergejus Ložkinas, „Kaspersky Lab“ antivirusų ekspertas.
 
„Kaspersky Lab“ specialistai rekomenduoja failus-pinigines saugoti šifruotuose nešyklėse. Taip pat būtina užtikrinti patikimą kompiuterio apsaugą nuo plataus kenkėjiškos programinės įrangos spektro taikant kokybišką „Internet Security“ klasės apsaugos sprendimą.
 
Privatiems vartotojams „Kaspersky Lab“ siūlo „Kaspersky Internet Security 2014 įvairiems įrenginiams“, kuriame, be kompleksinio apsaugos technologijų rinkinio, yra technologija „Saugūs mokėjimai“, užtikrinanti saugų darbą su elektroninėmis sąskaitomis bankų ir mokėjimo sistemų tinklalapiuose.
 
technologijos.lt

Labai teisingai. Galim dar palygint pvz su krepsiniu. Vyksta Europos cempionatas ir lietuviu komanda sudaroma is valdininku is skirtingu partiju, tipiniu verslininku, vadovu ir seip eiliniu lietuviu. Nieko nesakau, lietuviai moka komandiskai dirbti, kai nera jokiu asmeniniu interesu. Bet dabar isivaizduokit, jeigu tokioj komandoj kiekvienas dirbtu pagal savo sugebejimus, tokius, kokiais dabar yra dirbama. Tokia komanda uzimtu paskutine vieta ir visi tarpusavi susimustu ir tai butu pajuokos objektas visoj Europoj.
3 milijonu valstybe, ar tai ne komanda, joje neveikia komandinis principas? ZInoma kad veikia. Tu gali imesti daugiausiai tasku is visos komandos pasitelkdamas savo savanaudiskuma, bet komanda uzima paskutine vieta. Toks zaidejas butu iskart praspirtas, bet pas mus politikoj, tokie zaidejai atgal priimami isskestom rankom, nes zmones galvoja, kad jis imete daugiausiai tasku, jis juk geriausias.

Nuorodų katalogų sąrašas, kuriuose jūs galite nemokamai patalpinti savo svetainės adresą.
 
Jei nuoroda neveikia arba jei žinote kokią svetainę, kurios šiame sąraše nėra - parašykite temoje.
 
Už 5 EUR
rankomis sukeliu į visus nuorodų katalogus jūsų nuorodą.
 
http://online.lt/ Dofollow priima tik asmenines svetaines
http://nuorodos.xb.lt/ Dofollow
http://www.ecatalog.lt/ Dofollow
http://pajurioskelbimai.lt/ Dofollow
http://www.e-nuorodos.lt/ Dofollow
http://nerandu.lt/ Dofollow
http://direktorija.lt/ Dofollow
http://zipas.lt/ Dofollow
http://501.lt/ Dofollow
http://www.e-nuoroda.eu/ Dofollow
http://www.naujausi.lt Dofollow
http://www.infoknyga.lt/katalog_lt/catalog.php?rubr=131&page=8 Dofollow
http://verslo.litas.lt/ Nofollow
http://www.mln.lt/ Nofollow
http://www.rank.our.lt/ Nofollow
https://www.domenas.eu/katalogas/ Nofollow
http://nkatalogas.info/ Nofollow
http://manoskelbimai.lt/naujasskelbimas.php Nofollow
http://www.parduoda.info/ Nofollow
http://www.knopc.lt/ Nofollow
http://skelbiam.info/naujasskelbimas.php Nofollow
http://www.in7.lt Nofollow
 
Internetinių parduotuvių katalogai
 
http://eshops.lt nofollow
http://e-tradeandshops.lt/ nofollow
http://www.epbaze.lt Dofollow
 
Veikiantys, bet neatnaujinami
 
http://ieskok.penki.lt/Default.aspx?Lang=LT&Element=SearchCatalog&&TopicID=3 Dofollow
http://ypac.lt/ Dofollow
http://toplaisvalaikis.lt/ Dofollow
http://www.weboaze.lt/ Dofollow
http://naudinga.lt/ Dofollow
http://www.tika.lt/search?q=&new=Naujausi+tinklapiai Dofollow
http://www.ooo.lt/svetainiu-katalogas/ Dofollow
http://systemos.lt/catalog/ Dofollow redirect
 
Įmonių katalogai (ačiū radianas)
 
http://rekvizitai.vz.lt/
http://www.info.lt
http://www.verslobanga.lt/
http://www.visasverslas.lt/
http://kaunas21.lt
http://vilnius21.lt/
http://www.ltkatalogas.lt/
http://www.118.lt/
http://www.verslas-info.lt/
http://www.miestas.lt/
http://www.spec.lt
http://infobirza.lt/
http://www.europages.lt/
http://www.visainfo.lt/
http://www.auk.lt/
http://imoniugidas.lt/
http://online.lt
http://www.jumsinfo.lt/
http://www.miestas24.lt
http://www.miestugatves.lt/
http://www.1588.lt
http://www.imones.lt/
http://www.diena.lt/katalogas
http://www.infoplius.lt/
http://www.infolinija.lt/
http://imone.eu/
http://www.uabinfo.lt/
http://imones.org/
http://www.ktc.lt/
http://manonamas.eu/
http://www.visalietuva.lt/
http://www.apie.biz
http://www.statybaplius.lt/
http://www.reals.lt/
http://www.ekspertai.lt/
http://www.meistras.com/
http://www.statyba.lt
http://www.infostatyba.lt/

Žvelgiam į kasininko darbą kitu kampu.
 
Kodėl nuėjau dirbti kasininku?
 
Pasirinkau kasininko darbą kiek netikėtai, ir nelauktai. Situacija buvo paprasta, kad šių metų vasarą teko vėl ieškotis naujo darbo, bet visgi niekaip nesugalvojau, kur norėčiau įsidarbinti, kad pats darbas man patiktų, galėčiau stabiliai išdirbti, ir nereikėtų vėl grįžti į darbo paieškas. Besidomint naujo darbo paieška, įstrigo vieno žmogaus pasakyti žodžiai: „Tegul tik neeina dirbti į kasininkus“. Kadangi dar niekada nebuvau dirbęs kasininku, kaip tik norėjosi išbandyti naują darbą, įgyti naujos patirties. Tuo labiau, jog pats asmeniškai žinojau maždaug, kokia situacija Lietuvoje su kasininko darbu. Žinoma buvo, kad kasininkai vienoje darbovietėje-parduotuvėje ilgai neišbūna, alga tik minimumas, o „arti“ reikia daug, taigi norėjosi pasižiūrėti kaip seksis man pačiam. Tuo labiau, kai pats vaikščiodavau į parduotuvę apsipirkti tikrai neįsivaizdavau savęs dirbant kasininku.
Tokiu būdu kiek netikėtai mano gyvenimas pasisuko kita linkme:susiradau IKI parduotuvę, kuri ieškojo pardavėjo-kasininko, ir mane priėmė į savo kasininkų gretas. Tiesa, darbo vietą pasirinkau šiek tiek apgalvotai dar: t.y. tame pačiame rajone, kur gyvenu, kad man nekainuotų, kelionė į darbą/ iš darbo, pietauti galėčiau grįžti į namus. Pradžia buvo tikrai sunkoka, pats darbas atrodė gana nuobodus ir niekuom neišsiskiriantis nuo to kaip jį ir įsivaizdavau.
 
Pradėjau ieškoti savo darbe įvairovės
 
Norėjau vienintelio dalyko, kad darbas man iš tikro netaptų nuobodus ir netektų ieškotis naujo darbo, pradėjau galvoti kaip paįvairinti patį kasininko darbą. Taigi, aptarnavimą pradėjau derinti su bendravimu.
Svarbu tapo ne tik dirbti įprastai, kaip daro dauguma kasininkų: skubėti skaičiuoti pinigus,atiduoti grąžą, nesisveikinti, visada būti surūgusiam, visiškai stengtis nekontaktuoti su klientu daugiau, nei privaloma ir galvoti kaip tik atsedėti darbo valandas, ir skubėti namo. Galvojant, kaip šis darbas galėtų patikti reikia pradėti galvoti nuo kitų dalykų: Svarbus yra bendravimas, reikia atrasti laiko bendravimui, tuo pačiu sudominti klientą, išklausyti jį, pasikalbėti su juo nepamirštant ir aptarnavimo. Juk tu esi kasininkas-pardavėjas.
Pradėjau ne tik įprastai sveikintis su klientais, tačiau klausytis jų pokalbių, pasitelkiau stebėjimo metodą, stebėjau klientų elgesį, patį bendravimą su manimi. Stebėdavau žmonių poras, kaip jos atsiskaitinėja, moka pinigus, jų bendravimą, ginčus tarpusavyje, nes tai iš dalies galima jau šiektiek pasakyti apie dviejų žmonių santykių tvirtumą. Pasimatė tiek žmonių socialinė padėtis, materialinė padėtis, tapo aišku kokias prekes žmonės perka dažniausiai, galėjau suvokti paprasčiau kiek jie uždirba, ir kiek jie išleidžia. Tapo daug aiškesnė situacija apie alkoholizmo situaciją Lietuvoje.
Po kažkiek laiko stebėjimo pradėjau galvoti apie tai kaip įdomiai užkalbinti savo klientus, kokia svarbi yra balso tono reikšmė, ką reikia daryti, kad kaip nors išsiskirti iš kitų kasininkų ir patikti savo klientams, palikti teigiamą įspūdį, kad pamatę mane gatvėje, ar parduotuvėje ne darbo metu jie nebijotų su manimi pasisveikinti, nebijotų manęs užkalbinti. Visa tai padėjo, privalomi dalykai savo darbe,tiksliau privalomi klausimai: „Ar turite IKI nuolaidų kortelę, ar renkate lipdukus, mokėsite kortele ar grynais?“ Pradėjau nuo nuolatinių klientų: bandžiau įsiminti klientus, ir atsiminti kas atsiskaitinėja banko kortele, kas turi IKI korteles, o kas ne, kas rūko kokias cigaretes, kas perka kokius loterijos bilietus, bandžiau prisiminti, kas renka lipdukus. Net tokie dalykai tapo reikšmingi. Tos papildomos akcijos vykstančios parduotuvėse. t.y. lipdukų rinkimas, dovanų kortelių klausimas kaip tik pagelbėjo aptarnaujant klientus. Tokiu būdu norėjosi tada klientus užkalbinti neįprastai, kuo nors sužavėti. Tai tapo labai svarbu, kad mano darbas netaptų monotoniškas, o būtų įdomus.
 
 
 
Asmeninis tobulėjimas
 
Kita svarbi pusė tapo pats tobulėjimas klientų aptarnavime: Norėjau viską sužinoti apie aptarnavimo kokybę. Čia pasitelkiau šiektiek ir stebėjimo, ir psichologijos žinių: Vaikščiojau po kitas parduotuves, tiek ir į savo tinklo parduotuves, tiek pas savo konkurentus. Vaikščiojau ir kavines, restoranus, picerijas, netgi prekybos centrus. Stebėjau klientų aptarnavimo ypatybes. Stebėjau kaip dirba kiti kasininkai-pardavėjai: kaip jie bendrauja su savo klientais, kaip sveikinasi, stebėjau jų nuotaikas, šypsenas, elgesį ir būseną. Jau iš tikro pats padirbęs kasinink ir nuėjęs į kitas parduotuves apsipirkti galėjau pastebėti, kam kasininko darbas nors kiek patinka, o kam tai yra tikras pragaras. Bandžiau įžvelgti skirtumus, kas dirba įprastai, o kas savo darbą paįvairina bent šiek tiek.
Sprendimų priėmimas. Man dirbant iškilo dar vienas aktualus aspektas mano darbe: tinkamų sprendimų priėmimas. Kaip greitai reaguoti į situaciją ir priimti teisingą sprendimą klientui paklausus: dėl prekės kainos, atsisakius prekės, ir norint ją grąžinti, kuriame skyriuje rasti tam tikrą prekes, ar Jūsų parduotuvėje yra tokia ir tokia prekė. Kaip mokėti tinkamai atsakyti į bet kokį kliento klausimą? (Netgi tokius kaip: kur Jūsų pastate yra WC, gėlių, drabužių parduotuvė). Kaip įdomiai atsakyti į kliento klausimus. Teko domėtis ne tik pačia parduotuve, o visu pastatu, kuriame dirbu. Svarbu žinoti:Kaip savo darbe bendraujant su klientais išlaikyti etiketą, neįžeisti klientų, kaip išlaikyti gerus santykius su kolegomis? Visa tai lemia komunikacijos, žinių ir psichologijos žinios.Taip savo žinias bandžiau pritaikyti praktikoje- savo darbe.
Dar aktualu tapo patys pardavimai- kadangi turėjau šiek tiek pardavimų vadybininko patirties, tobulinausi ir pardavimų srityje, norėjau kuo daugiau sužinoti apie parduodamas prekes parduotuvėje, tekdavo net pasiklausti kai kurių klientų, kaip pavyzdžiui, tas vynas, ar alus kokybiškas ir skanus, ir panašiai. Svarbu tapo kaip vienų klientų grąžintas prekes prie kasos parduoti kitiems klientams, remiantis savo bendravimo įgūdžiais. Teko net stebėti ar kas nors pirks tokią pačią prekę, kuri buvo grąžinta prieš tai, kaip paveikti klientą remiantis psichologijos žiniomis, o svarbiausia kaip įgauti klientų pasitikėjimą ir jo neprarasti.
Pagundos darbe. Taigi vienas iš tų dalykų, kur sunku atsispirti.Norisi išbandyti darbe naujus produktus, naujas prekes ir t.t. Visgi, aš dirbu pardutuovėje, kur prekių gausa ir pasiūla yra labai didelė, ir kai pamatai,kad klientas perką prekę,kuri ir tave užkabino, norisi nedelsiant ją ir nusipirkti. Kuo ilgiau dirbi, tuo labiau viską norisi nusipirkti iš savo parduotuvės.
Tokiu būdu aš darbe jaučiuosi laisvas, bendraudamas su klientais, matydamas jau pažįstamus, draugus ( šiame darbe jau susipažinau net su trimis užsieniečiais iš gana retų šalių) ir žinodamas, kad mano darbas yra įdomus, tačiau tuo pačiu nepamiršdamas, kad esu kasininkas- pardavėjas. Tokiu būdu pati parduotuvė tapo kaip antrieji namai.
Taigi jau beveik po keturių mėnėsių patirties dirbant kasininku-pardavėju, aš sakau:“Aš esu patenkintas, ten kur dabar dirbu. Galbūt taip atsitiko, jog aš neįžvelgiu pirmoje vietoje blogųjų dalykų, kuriuos mato dauguma, kasininko darbą matau kitu kampu, dėlto galvoju kaip man darbe yra gera ir faina.“
Visų pirma, visiems kitiems nesvarbu, kur jie ir kokį darbą dirbtų patarčiau neįžvelgti visur vien tik blogio ir neigiamų dalykų, nes susidaro toks jau įspūdis, kad gyvenime esam dideli pesimistai. Žmogus, kuriam nepatinka kasininko pardavėjo darbas, jis dirbs per prievartą- niekada nebus geras kasininkas-pardavėjas. Reikia daryti, tai, kas patinka. Būk kuo nori būti. Dirbu IKI.

1. Kai kalbame apie Holokaustą, kokį laikotarpį turime omenyje?
 
Holokaustas (taip įvardijamas kaip žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939 m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis truko ketverius metus – nuo 1941 m. birželio iki 1945 m. gegužės mėn., kai buvo vykdomos visuotinės žydų žudynės.
 
2. Kiek žydų buvo nužudyta per Holokaustą?
 
Tikslų aukų skaičių nustatyti yra neįmanoma. Apytikslė statistika teigia, jog buvo nužudyta buvo 5860 000 žydų tautybės žmonių. Dauguma institucijų pripažįsta, jog Holokausto metu žuvo apie 6 milijonai žydų.
 
3. Kiek ne žydų tautybės civilių gyventojų buvo nužudyta Antrojo pasaulinio karo metu?
 
Kadangi nustatyti tikslų skaičių yra neįmanoma, pripažįstama, jog šis skaičius yra artimas 5 milijonams. Naciai yra jų talkininkai persekiojo ir žudė šias etnines ir socialines grupes: čigonus, serbus, Lenkijos inteligentus, įvairių tautybių rezistencijos kovotojus, vokiečius, kritikavusius nacizmą, homoseksualus, neįgalius, Jahovos liudytojus ir asocialius asmenis (elgetas, valkatas ir klajojančius prekeivius).
 
4. Kokios žydų bendruomenės patyrė netektis Holokausto metu?
 
Kiekviena žydų bendruomenė okupuotoje Europoje patyrė netekčių. Žydų bendruomenės Šiaurės Afrikoje buvo persekiojamos, tačiau tose šalyse žydai nebuvo nei deportuojami į mirties stovyklas, nei sistemiškai žudomi.
 
5. Kiek kiekvienos nacių valdomos ar okupuotos šalies žydų buvo nužudyta (pvz.: kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos žydų žuvo Vokietijos, Estijos ir Latvijos lageriuose arba Lenkijoje buvusiose mirties stovyklose) ir kokią dalį prieškario žydų gyventojų jie sudarė?
 
(Šaltinis: Encyclopedia of the Holocaust)
 
Lenkija 3.000.000 90.9 proc.
 
SSRS 1.100.000 36.4 proc.
 
Vengrija 569.000 69.0 proc.
 
Rumunija 287.000 47.1 proc.
 
Lietuva 143.000 85.1 proc.
 
Vokietija 141.500 25.0 proc.
 
Olandija 100.000 71.4 proc.
 
Bohemija/Moravija 78.150 66.1 proc.
 
Prancūzija 77.320 22.1 proc.
 
Latvija 71.500 78.1 proc.
 
Slovakija 71.000 79.8 proc.
 
Graikija 67.000 86.6 proc.
 
Jugoslavija 63.300 81.2 proc.
 
Austrija 50.000 27 proc.
 
Belgija 28.900 44 proc.
 
Italija 7.680 17.3 proc.
 
Estija 2.000 44.4 proc.
 
Liuksemburgas 1.950 55.7 proc.
 
Norvegija 762 44.8 proc.
 
Danija 60 0.7 proc.
 
Suomija 7 03 proc.
 
Bulgarija 0 0.0 proc.
 
6. Kas yra mirties stovykla? Kiek jų buvo ir kur?
 
Mirties (arba masinio žudymo) stovykla yra koncentracijos stovykla, kurioje veikė specialiai įrengta žudymo sistema. Veikė šešios tokios stovyklos: Aušvico-Birkenau (Osvencimo), Belzeco (Belžeco - liet.k.), Chelmno, Maidaneko, Sobiboro, Treblinkos. Visos jos buvo okupuotoje Lenkijoje.
 
7. Ką reiškia terminas „galutinis sprendimas" ir kokia jo kilmė?
 
Terminas „galutinis sprendimas“ (Endl''sung) reiškia Vokietijos planą išnaikinti (t.y. išžudyti) visus Europos žydus – 11 mln. žmonų. Šis terminas buvo pavartotas Vanzė (Wannsee) (Vokietija) konferencijoje, vykusioje 1942 m. sausio 20 d., kur tuometiniai aukščiausi Vokietijos pareigūnai aptarė šio plano įgyvendinimą.
 
8. Kada prasidėjo „galutinio sprendimo“ vykdymas?
 
Jau pirmaisiais Trečiojo reicho gyvavimo metais naciai išžudė dešimtis žydų, arba jie mirė dėl tiesiogiai žydams taikytų diskriminacinių priemonių poveikio. Bet dauguma buvo priversti emigruoti iš Vokietijos ir jos užgrobtų teritorijų. 1939 m. rugsėjo–spalio mėn. okupuotoje Lenkijoje buvo nužudyta 5 tūkst. žydų, o likusius pradėta telkti getuose. Tačiau sistemingas žydų žudymas prasidėjo tik 1941 m. birželį Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. „Galutinis sprendimas“ buvo pradėtas vykdyti 1942 m. kovo mėn. masiškai mirties stovyklose naikinant Lenkijos žydus.
 
9. Kaip vokiečiai apibūdino, kas yra žydas?
 
1935 m. lapkričio 14 d. naciai paskelbė dokumentą, kuriame pateikiamas žydo apibrėžimas:
 
žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai;
 
žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai ir priklausė žydų religinei bendruomenei iki 1935 m. rugsėjo 15 arba buvo į ją priimtas vėliau;
 
žydas – tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę ar buvo ištekėjusi už žydo arba vedė/ištekėjo po 1935 m. rugsėjo 15 d.;
 
žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 m. rugsėjo 15 d. arba jei jis buvo gimęs po 1936 m. liepos 31 d. dėl nesantuokinių santykių su žydu.
 
10. Kaip vokiečiai elgėsi su tais, kurie turėjo žydiško kraujo, bet nebuvo klasifikuojami kaip žydai?
 
Asmenys, kurie nebuvo klasifikuojami kaip žydai, tačiau turėjo žydiško kraujo (kurie turėjo vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturėjo nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso), buvo vadinami mišrūnais (Mischlinge) ir skirstomi į dvi grupes:
 
• Pirmojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių du iš senelių buvo žydai;
 
• Antrojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių vienas iš senelių buvo žydas.
 
Mišrūnai negalėjo būti nacių partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. Jiems taip pat buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje bei dirbti tam tikrose profesijose. (Tačiau individualiais atvejais mišrūnams tam tikroms aplinkybėms būdavo taikomos išimtys.) Nacių pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Antrojo pasaulinio karo metu pirmojo laipsnio mišrūnai buvo kalinami koncentracijos stovyklose arba deportuoti į mirties stovyklas.
 
11. Kokios buvo pirmosios priemonės, kurių naciai ėmėsi prieš žydus?
 
– 1933 m. balandžio 1 d. naciai paskelbė žydų parduotuvių ir kitokių žydų verslų boikotą;
 
– 1933 m. balandžio 7 d. buvo išleistas įstatymas dėl Valstybės tarnybos, kuriuo valstybės tarnybose buvo draudžiama dirbti ne arijų rasės žmonėms. Iš pradžių išimtys buvo taikomos tiems, kurie valstybės tarnyboje dirbo nuo 1914 m. rugpjūčio, taip pat Pirmojo pasaulinio karo veteranams ir tiems, kurių tėvai ar sūnūs žuvo kovodami už Vokietiją ar jo sąjungininkes.
 
– 1933 m. balandžio 7 d. išleistas įstatymas draudžiantis ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą ar įgyti teisininko profesiją.
 
– 1933 m. balandžio 22 d. buvo išleistas dekretas dėl gydymo paslaugų asmenims, kuriuo gydymo išlaidos nebuvo kompensuojamos asmenims, kurie konsultuodavosi pas ne arijų rasės gydytojus.
 
– 1933 m. balandžio 25 d. išleistas įstatymas, ribojantis žydų vaikų priėmimą į Vokietijos mokyklas.
 
12. Kada buvo įsteigta pirmoji koncentracijos stovykla ir kas buvo pirmieji jos kaliniai?
 
Pirmoji koncentracijos stovykla buvo atidaryta 1933 m. kovo 22 d. Dachau. Pirmieji jos kaliniai buvo politiniai kaliniai (komunistai ir socialdemokratai), recidyvistai, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos). Kitos nacių laikytos problematiškomis grupės buvo žydų tautybės žurnalistai, rašytojai, teisininkai, pramoninkai ir politikai.
 
13. Kokias žmonių grupes naciai laikė valstybės priešais ir juos persekiojo?
 
Trečiojo Reicho priešais buvo laikomi ir persekiojami žydai, čigonai, socialdemokratai ir kiti politiniai oponentai, Jahovos liudytojai, homoseksualai, recidyvistai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos)
 
14. Ar skyrėsi nacių vykdytas žydų persekiojimas nuo kitų grupių,kurias laikė Trečiojo Reicho priešais, persekiojimo?
 
Žydai ir čigonai buvo vienintelės grupės, kurias naciai sistemingai naikino. Išvengti nacių paskelbto mirties nuosprendžio žydai galėjo tik pabėgdami iš nacių valdomos Europos. Pagal nacių planą visi žydai iki vieno turėjo būti sunaikinti. Tuo tarpu kitų nusikaltėlių ar Trečiojo Reicho priešų šeimos paprastai nebuvo laikomos atsakingomis. T.y., jeigu vienas asmuo buvo sunaikinamas arba išsiunčiamas į koncentracijos stovyklą, tai nereiškė, jog ir kitiems jo šeimos nariams grėsė toks pats likimas. Be to, daugumoje atvejų, asmenys buvo priskiriami nacizmo priešams dėl tam tikrų savo veiksmų ar politinių nuostatų, t.y. veiksmų ar požiūrių, kurie galėjo būti pakeisti. Tuo tarpu žydai ir čigonai priešais buvo laikomi vien dėl rasinės kilmės, kurios negalėjo pakeisti.
 
15. Kodėl būtent žydai buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui?
 
Nacių išskirtinės neapykantos žydams paaiškinimas glūdi jų pasaulėžiūroje, kurioje istorija buvo suvokiama kaip rasių kova. Jie laikė žydus rase, kurios tikslas buvo dominuoti pasaulyje, ir dėl to jie trukdė arijų rasei dominuoti. Naciai tikėjo, kad visa istorija – tai rasių kova, kurios kulminacija turėjo būti aukštesniosios arijų rasės triumfas. Todėl jie laikė savo pareiga išnaikinti žydus, kurie kėlė grėsmę. Be to, jų manymu, jau vien žydiška kilmė juos darė nusikaltėliais, kurie niekada negalės būti reabilituoti, ir todėl jie buvo beviltiškai korumpuota žemesnioji rasė. Be abejo, prie nacių neapykantos žydams ir iškreipto suvokimo apie žydus prisidėjo ir kiti veiksniai. Visų pirma, tai - šimtametes tradicijas turintis krikščioniškasis antisemitizmas, kuris formavo neigiamą žydo kaip Kristaus žudiko, velnio bendrininko, užsiimančio magija ir burtais, stereotipą. Svarbus buvo politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pab. –XX a. pirmoje pusėje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai visuomenės tvarkai. Šie veiksniai suformavo nacių nuostatą apie žydus, kurios reikia persekioti ir visiškai sunaikinti.
 
16. Ar visi vokiečiai rėmė Hitlerio planą persekioti žydus?
 
Nors ne visi Vokietijos gyventojai pritarė Hitlerio vykdomai žydų persekiojimo politikai, nėra jokių įrodymų apie plataus mąsto protestą. Buvo vokiečių, kurie ignoravo 1933 m. balandžio 1 d. boikotą ir specialiai pirko žydų parduotuvėse bei padėjo žydams pabėgti ir pasislėpti. Tačiau tokių buvo labai mažai. Kai kada netgi Hitlerio oponentai pritarė antižydiškai politikai. Dvasininkijos tarpe taip pat buvo įvairių nuostatų. Vienus dvasininkus naciai deportuodavo į koncentracijos stovyklas už atsisakymą bendradarbiauti vykdant antisemitinę politiką, pavyzdžiui Berlyno vyskupą Bernhardą Lichtenbergą, kuris kasdien viešai melsdavosi už žydus. Kiti, kurių buvo dauguma, laikėsi nacių nurodymų dėl Vokietijos žydų ir atvirai neprotestavo.
 
17. Ar sąjungininkai ir kiti laisvojo pasaulio žmonės žinojo apie įvykius Europoje?
 
Visą veiklą iki „galutinio sprendimo“ naciai vykdė viešai ir nušviesdavo spaudoje. Užsienio korespondentai komentavo visus antisemitinius veiksmus, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prasidėjus karui informaciją gauti buvo daug sunkiau, nepaisant to, pranešimai apie žydų likimą buvo spausdinami. Nors naciai viešai neskelbė apie „galutinį sprendimą“ ir vykdomą politiką, nepraėjus metams nuo sisteminio žydų naikinimopradžios, pakankamai detali informacija pradėjo skverbtis į Vakarus. Pirmąjį pranešimą apie masinį žydų žudymą Vakarams nusiuntė Lenkijos Bundas (žydų socialistų politinė organizacija), kuris pasiekė Angliją 1942 m. pavasarį. Nors tokie pranešimai nebuvo išsamūs ir tikslūs, sąjungininkai gana anksti sužinojo žinojo apie Vokietijoje vykdomą politiką žydų atžvilgiu.
 
18. Kokios politikos žydų atžvilgiu laikėsi Vokietijos sąjungininkės Japonija ir Italija?
 
Japonija ir Italija, Vokietijos sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare, nebendradarbiavo, įgyvendinant „galutinį sprendimą“. Nors spaudžiant Vokietijai, Italijoje ir buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, Musolinio vyriausybė atsisakė vykdyti „galutinio sprendimo“ planą ir kategoriškai atsisakė deportuoti iš šalies žydus. Be to, okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose italai gynė žydus ir neleido jų deportuoti. 1943 m. Vokietijai okupavus Italiją čia gyvenę žydai tapo „galutinio sprendimo“ taikiniais.
 
Japonai taip pat buvo palyginti tolerantiški žydų atžvilgiu. Nepaisant stipraus Vokietijos spaudimo imtis griežtų priemonių prieš žydus, Japonija atsisakė tai daryti. Iki 1941m. pavasario į Japoniją galėjo atvykti pabėgėliai. Japonijos okupuotoje Kinijoje žydai taip pat buvo palankiai sutinkami. 1941 m. vasarą ir rudenį pabėgėliai buvo perkelti į Šanchajų, tačiau iki 1943 m. pradžios prieš juosnebuvo imtasi jokių priemonių, kol jie buvo priversti keltis į Hongkev getą. Nors sąlygos gete buvo sunkios, jos buvo nepalyginamai geresnės už sąlygas nacių kontroliuotuose getuose.
 
19. Kas yra Pasaulio teisuoliai?
 
Pasaulio tautų teisuoliais vadinami nežydų kilmės asmenys, kurie gelbėjo žydus Holokausto metu. Pasaulio tautų teisuolių buvo kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje ir jų sąjungininkėje. Šie žmonės gelbėjo žydų gyvybes. Pasaulio tautų teisuolio vardus suteikia ir juos pagerbia Jad Vašemas (Yad Vashem) Izraelio Nacionalinis Holokausto atminties memorialas. Kruopščiai įvertinę kiekvieną atvejį, Pasaulio teisuolių vardus Jad Vašemas 1953-2011 m. pripažino apie 24 000 gelbėtojų trijose skirtingose kategorijose. Daugiausia asmenų, kuriems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, yra Lenkijoje. Skaičius 24 000 toli gražu nėra galutinis, kadangi yra daugybė atvejų, apie kuriuos niekuomet nebuvo pranešta, dažniausiai todėl, kad išgelbėtieji jau mirė. Be to, į šį skaičių įeina tik tie, kurie tiesiogiai rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus. Tarp jų nėra tų, kurie padėjo išlikti kitomis priemonėmis.
 
20. Kokie buvo Niurnbergo teismo procesai?
 
Terminas Niurnbergo procesas reiškia du nacių karo nusikaltėlių teismų etapus, vykusius po karo. Pirmieji teismai įvyko 1945 m. lapkričio 20 d. -1946 m. spalio 6 d. Juos vykdė Tarptautinis karinis tribunolas, kurį sudarė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir JAV atstovai. Šiame etape buvo teisiami politiniai, kariniai ir ekonominiai Trečiojo Reicho lyderiai, kuriuos Sąjungininkai buvo paėmę į nelaisvę. Tarp jų buvo A. Rosenbergas, J. Streicheris (Štreicheris - liet.k.), E. Kaltenbruneris, J. Ribentropas, R. Hessas (Gesas- liet.k.) ir kt. Tačiau patys žymiausi iš jų - Hitleris, Himleris ir Giobelsas (Gebelsas-liet.k.), nusižudė dar prieš karo pabaigą.
 
Antrajame etape teismą vykdė Niurnbergo karinis tribunolas, kurį įsteigė JAV Vyriausybės biuras Vokietijoje. Jame buvo teisiami 12 aukšto rango Trečiojo Reicho pareigūnų, tarp kurių buvo ministrų kabineto nariai, diplomatai, gydytojai, vykdę medicininius ekspermentus ir SS karininkai, dirbę koncentracijos stovyklose ar vykdę genocidą nacių okupuotose teritorijose.
 
Parengta pagal Simon Wiesenthal centro Multimedia mokymo centro medžiagą
 
Šaltinis: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti
 
Mano nuoroda

Šiame įraše noriu jus supažindinti 3 principais, kuriais pagalba prekės ženklai gali kurti vertę vartotojui. Vadinu juos 3E metodu.
(E)ntertainment
 
Pirmas principas - tai vertės kūrimas per laisvalaikio praleidimo būdo organizavimą. Kiekvienas iš mūsų užsiimame viena ar kita laisvalaikio veikla, jos metu naudojamės vienu ar kitu produktu, paslauga. Kompanijos gebančios suprasti, kokie jų produktai, kada ir kaip yra naudojami vienoje ar kitoje situacijoje, gali visai nesunkiai galvoti apie tai, kaip tų veiklų potyrį galima būtų sustiprinti vartotojui perteikiant dar geresnes emocijas. Tokiu būdų ne vien tik būtų sukuriama įdomesnė laisvalaikio veikla, bet kartu ir pats pats prekės ženklas pataptų vartotojo gyvenimo dalimi.
 
Puikiausias tokios iniciatyvos pavyzdys - Red Bull. Energetinių gėrimų prekyba užsiimanti kompanija, vedama gerai žinomo "It gives you wings" šūkio, jau daugelį metų sėkmingai partneriauja su įvairaus ekstremalaus sporto atstovais, remdama, organizuodama renginius, dalindamasis įrašais su įspūdingais sportininkų pasiekimais. Visai neseniai šį kompanija padėjo organizuoti šuolį iš kosmoso bei ilgiausią laisvą kritimą žmonijos istorijoje. Akcija sutraukė per 50 milijonų žmonių auditoriją, o prekės ženklas puikiausiai perteikė savo identitetą bei dar labiau įsitvirtino kaip ekstremalaus, adrenalinu kupino laisvalaikio būdo dalis.
 
 
(E)ngagement
 
Kita vertės kūrimo strategija - tai bendruomenės būrimas. Žmogus yra sociali būtybė. Būvimas bendraminčių būryje, dalinimasis pomėgiais bei pasiekimais yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. Tokie prekės ženklai kaip Apple, NIKE ar Harley-Davidson jau seniai yra žinomi dėl savo unikalios savybės suburti dideles grupes entuziastų, perkančių tik jų produktus, besidalinančių įspūdžiais bei rekomenduojančių juos įsigyti ir kitiems. Nors šie prekių ženklai turi ikoniškus, per daugelį metų išpopuliarintus produktus, aplink kuriuos natūraliai susikūrė bendruomenės, šiandien galimybę suburti žmonės turi ir pats prekės ženklas.
 
Puikus to pavyzdys - per NIKE ir Apple partnerystę gimęs NIKE+. Tai bėgimo batelių ir telefono programėlės kombinacija, kurios pagalba vartotojas gali ne vien tik sekti savo bėgimo rezultatus bet ir ir dalintis jais su kitais bėgimo entuziastais, kelti iššūkius bei bendrai siekti tikslo. Ši iniciatyva jau vienija bene 5 milijonus bėgiku, o kompanija žengia dar vieną žingsnį į priekį siūlydama apyrankę, sekančią sunaudojamos energijos lygį visą dieną. Sportas su NIKE pagalba tampa nebe tik veikla, bet ir gyvenimo būdu.
 
 
 
(E)ducation
 
Trečiasis, ne ką mažiau svarbus, vertės kūrimo principas - tai švietimas. Šis aspektas, skirtingai nuo pirmų dviejų, užima ne tiek laisvalaikio praleidimo ar socialinių ryšių aspektus, kiek orientuojasi į žmogaus žingeidumą tenkinimą. Kai kuriuos produktus ar paslaugas, kaip pvz.: žurnalai ar mokymai, naudojame besigilindami į mus dominančią sritį, tuo tarpu apie kitus, kaip pvz.: maistas ar gėrimai, mes renkame žinias, kad galėtume priimti mums geriausius pasirinkimo sprendimus. Didžiausia ir vis dar nepakankamai rinkodaroje išnaudotas yra būtent antrasis principas. Vertę vartotojams galima kurti ne vien tik jiems sudarant galimbę įsigyti produktus, bet ir padedant jiems labiau suprasti juos bei jų naudojimą.
 
Šį aspektą puikiai iliustruoja Google Think iniciatyva. Google Think - tai vidinis kompanijos, taip vadinamais, Think Tank'as, kurio pagrindinis tikslas yra sekti tendencijas, tirti vartotojų santyki su prekės ženklais, jų komunikacija bei visiems atvirame web portale dalintis jomis, su kiekvienu besidominčiu. Šios iniciatyvos pagrindu yra dalinamasi bendromis įžvalgomis, sektorinėmis apžvalgomis, tendencijas pagal skirtingas vartotojų grupes ir šalis skaitmeninės rinkodaros srityje; galime rasti tiek detalių studijų aprašymų, tiek ir įvairiausių priemonių, padedančių suprasti bei įsivertinti skaitmeninės rinkodaros galimybes.
 
Kodėl Google tuo užsiima, ypač, kai toks nemokamas turinys sunaudoja daug resursų, o tiesioginių pajamų negeneruoja? Giliau pamąsčius, atsakymas paprastas - geriau reklamos prikimo bei efektyvaus naudojimo subtilybes suprantantis vartotojas, išnaudos savo resursus efektyviau, o matydamas rezultatus natūraliai skirs didesnę biudžeto dalį parduodamiems rinkodaros produktams, kurių eksperto poziciją užima Google. Edukuodama vartotojus Google ne vien tik padeda vartotojams, taip kurdama vertę, bet kartu ir plečią savo pardavimus vis platesniam vartotojų spektrui bei užsiima, taip vadinamo, Thought Leader'io skaitmeninėje rinkodaroje rolę.
 
Autorius Mantas Aleksiejevas

1. Kai kalbame apie Holokaustą, kokį laikotarpį turime omenyje?
 
Holokaustas (taip įvardijamas kaip žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939 m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis truko ketverius metus – nuo 1941 m. birželio iki 1945 m. gegužės mėn., kai buvo vykdomos visuotinės žydų žudynės.
 
2. Kiek žydų buvo nužudyta per Holokaustą?
 
Tikslų aukų skaičių nustatyti yra neįmanoma. Apytikslė statistika teigia, jog buvo nužudyta buvo 5860 000 žydų tautybės žmonių. Dauguma institucijų pripažįsta, jog Holokausto metu žuvo apie 6 milijonai žydų.
 
3. Kiek ne žydų tautybės civilių gyventojų buvo nužudyta Antrojo pasaulinio karo metu?
 
Kadangi nustatyti tikslų skaičių yra neįmanoma, pripažįstama, jog šis skaičius yra artimas 5 milijonams. Naciai yra jų talkininkai persekiojo ir žudė šias etnines ir socialines grupes: čigonus, serbus, Lenkijos inteligentus, įvairių tautybių rezistencijos kovotojus, vokiečius, kritikavusius nacizmą, homoseksualus, neįgalius, Jahovos liudytojus ir asocialius asmenis (elgetas, valkatas ir klajojančius prekeivius).
 
4. Kokios žydų bendruomenės patyrė netektis Holokausto metu?
 
Kiekviena žydų bendruomenė okupuotoje Europoje patyrė netekčių. Žydų bendruomenės Šiaurės Afrikoje buvo persekiojamos, tačiau tose šalyse žydai nebuvo nei deportuojami į mirties stovyklas, nei sistemiškai žudomi.
 
5. Kiek kiekvienos nacių valdomos ar okupuotos šalies žydų buvo nužudyta (pvz.: kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos žydų žuvo Vokietijos, Estijos ir Latvijos lageriuose arba Lenkijoje buvusiose mirties stovyklose) ir kokią dalį prieškario žydų gyventojų jie sudarė?
 
(Šaltinis: Encyclopedia of the Holocaust)
 
Lenkija 3.000.000 90.9 proc.
 
SSRS 1.100.000 36.4 proc.
 
Vengrija 569.000 69.0 proc.
 
Rumunija 287.000 47.1 proc.
 
Lietuva 143.000 85.1 proc.
 
Vokietija 141.500 25.0 proc.
 
Olandija 100.000 71.4 proc.
 
Bohemija/Moravija 78.150 66.1 proc.
 
Prancūzija 77.320 22.1 proc.
 
Latvija 71.500 78.1 proc.
 
Slovakija 71.000 79.8 proc.
 
Graikija 67.000 86.6 proc.
 
Jugoslavija 63.300 81.2 proc.
 
Austrija 50.000 27 proc.
 
Belgija 28.900 44 proc.
 
Italija 7.680 17.3 proc.
 
Estija 2.000 44.4 proc.
 
Liuksemburgas 1.950 55.7 proc.
 
Norvegija 762 44.8 proc.
 
Danija 60 0.7 proc.
 
Suomija 7 03 proc.
 
Bulgarija 0 0.0 proc.
 
6. Kas yra mirties stovykla? Kiek jų buvo ir kur?
 
Mirties (arba masinio žudymo) stovykla yra koncentracijos stovykla, kurioje veikė specialiai įrengta žudymo sistema. Veikė šešios tokios stovyklos: Aušvico-Birkenau (Osvencimo), Belzeco (Belžeco - liet.k.), Chelmno, Maidaneko, Sobiboro, Treblinkos. Visos jos buvo okupuotoje Lenkijoje.
 
7. Ką reiškia terminas „galutinis sprendimas" ir kokia jo kilmė?
 
Terminas „galutinis sprendimas“ (Endl''sung) reiškia Vokietijos planą išnaikinti (t.y. išžudyti) visus Europos žydus – 11 mln. žmonų. Šis terminas buvo pavartotas Vanzė (Wannsee) (Vokietija) konferencijoje, vykusioje 1942 m. sausio 20 d., kur tuometiniai aukščiausi Vokietijos pareigūnai aptarė šio plano įgyvendinimą.
 
8. Kada prasidėjo „galutinio sprendimo“ vykdymas?
 
Jau pirmaisiais Trečiojo reicho gyvavimo metais naciai išžudė dešimtis žydų, arba jie mirė dėl tiesiogiai žydams taikytų diskriminacinių priemonių poveikio. Bet dauguma buvo priversti emigruoti iš Vokietijos ir jos užgrobtų teritorijų. 1939 m. rugsėjo–spalio mėn. okupuotoje Lenkijoje buvo nužudyta 5 tūkst. žydų, o likusius pradėta telkti getuose. Tačiau sistemingas žydų žudymas prasidėjo tik 1941 m. birželį Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. „Galutinis sprendimas“ buvo pradėtas vykdyti 1942 m. kovo mėn. masiškai mirties stovyklose naikinant Lenkijos žydus.
 
9. Kaip vokiečiai apibūdino, kas yra žydas?
 
1935 m. lapkričio 14 d. naciai paskelbė dokumentą, kuriame pateikiamas žydo apibrėžimas:
 
žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai;
 
žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai ir priklausė žydų religinei bendruomenei iki 1935 m. rugsėjo 15 arba buvo į ją priimtas vėliau;
 
žydas – tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę ar buvo ištekėjusi už žydo arba vedė/ištekėjo po 1935 m. rugsėjo 15 d.;
 
žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 m. rugsėjo 15 d. arba jei jis buvo gimęs po 1936 m. liepos 31 d. dėl nesantuokinių santykių su žydu.
 
10. Kaip vokiečiai elgėsi su tais, kurie turėjo žydiško kraujo, bet nebuvo klasifikuojami kaip žydai?
 
Asmenys, kurie nebuvo klasifikuojami kaip žydai, tačiau turėjo žydiško kraujo (kurie turėjo vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturėjo nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso), buvo vadinami mišrūnais (Mischlinge) ir skirstomi į dvi grupes:
 
• Pirmojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių du iš senelių buvo žydai;
 
• Antrojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių vienas iš senelių buvo žydas.
 
Mišrūnai negalėjo būti nacių partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. Jiems taip pat buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje bei dirbti tam tikrose profesijose. (Tačiau individualiais atvejais mišrūnams tam tikroms aplinkybėms būdavo taikomos išimtys.) Nacių pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Antrojo pasaulinio karo metu pirmojo laipsnio mišrūnai buvo kalinami koncentracijos stovyklose arba deportuoti į mirties stovyklas.
 
11. Kokios buvo pirmosios priemonės, kurių naciai ėmėsi prieš žydus?
 
– 1933 m. balandžio 1 d. naciai paskelbė žydų parduotuvių ir kitokių žydų verslų boikotą;
 
– 1933 m. balandžio 7 d. buvo išleistas įstatymas dėl Valstybės tarnybos, kuriuo valstybės tarnybose buvo draudžiama dirbti ne arijų rasės žmonėms. Iš pradžių išimtys buvo taikomos tiems, kurie valstybės tarnyboje dirbo nuo 1914 m. rugpjūčio, taip pat Pirmojo pasaulinio karo veteranams ir tiems, kurių tėvai ar sūnūs žuvo kovodami už Vokietiją ar jo sąjungininkes.
 
– 1933 m. balandžio 7 d. išleistas įstatymas draudžiantis ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą ar įgyti teisininko profesiją.
 
– 1933 m. balandžio 22 d. buvo išleistas dekretas dėl gydymo paslaugų asmenims, kuriuo gydymo išlaidos nebuvo kompensuojamos asmenims, kurie konsultuodavosi pas ne arijų rasės gydytojus.
 
– 1933 m. balandžio 25 d. išleistas įstatymas, ribojantis žydų vaikų priėmimą į Vokietijos mokyklas.
 
12. Kada buvo įsteigta pirmoji koncentracijos stovykla ir kas buvo pirmieji jos kaliniai?
 
Pirmoji koncentracijos stovykla buvo atidaryta 1933 m. kovo 22 d. Dachau. Pirmieji jos kaliniai buvo politiniai kaliniai (komunistai ir socialdemokratai), recidyvistai, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos). Kitos nacių laikytos problematiškomis grupės buvo žydų tautybės žurnalistai, rašytojai, teisininkai, pramoninkai ir politikai.
 
13. Kokias žmonių grupes naciai laikė valstybės priešais ir juos persekiojo?
 
Trečiojo Reicho priešais buvo laikomi ir persekiojami žydai, čigonai, socialdemokratai ir kiti politiniai oponentai, Jahovos liudytojai, homoseksualai, recidyvistai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos)
 
14. Ar skyrėsi nacių vykdytas žydų persekiojimas nuo kitų grupių,kurias laikė Trečiojo Reicho priešais, persekiojimo?
 
Žydai ir čigonai buvo vienintelės grupės, kurias naciai sistemingai naikino. Išvengti nacių paskelbto mirties nuosprendžio žydai galėjo tik pabėgdami iš nacių valdomos Europos. Pagal nacių planą visi žydai iki vieno turėjo būti sunaikinti. Tuo tarpu kitų nusikaltėlių ar Trečiojo Reicho priešų šeimos paprastai nebuvo laikomos atsakingomis. T.y., jeigu vienas asmuo buvo sunaikinamas arba išsiunčiamas į koncentracijos stovyklą, tai nereiškė, jog ir kitiems jo šeimos nariams grėsė toks pats likimas. Be to, daugumoje atvejų, asmenys buvo priskiriami nacizmo priešams dėl tam tikrų savo veiksmų ar politinių nuostatų, t.y. veiksmų ar požiūrių, kurie galėjo būti pakeisti. Tuo tarpu žydai ir čigonai priešais buvo laikomi vien dėl rasinės kilmės, kurios negalėjo pakeisti.
 
15. Kodėl būtent žydai buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui?
 
Nacių išskirtinės neapykantos žydams paaiškinimas glūdi jų pasaulėžiūroje, kurioje istorija buvo suvokiama kaip rasių kova. Jie laikė žydus rase, kurios tikslas buvo dominuoti pasaulyje, ir dėl to jie trukdė arijų rasei dominuoti. Naciai tikėjo, kad visa istorija – tai rasių kova, kurios kulminacija turėjo būti aukštesniosios arijų rasės triumfas. Todėl jie laikė savo pareiga išnaikinti žydus, kurie kėlė grėsmę. Be to, jų manymu, jau vien žydiška kilmė juos darė nusikaltėliais, kurie niekada negalės būti reabilituoti, ir todėl jie buvo beviltiškai korumpuota žemesnioji rasė. Be abejo, prie nacių neapykantos žydams ir iškreipto suvokimo apie žydus prisidėjo ir kiti veiksniai. Visų pirma, tai - šimtametes tradicijas turintis krikščioniškasis antisemitizmas, kuris formavo neigiamą žydo kaip Kristaus žudiko, velnio bendrininko, užsiimančio magija ir burtais, stereotipą. Svarbus buvo politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pab. –XX a. pirmoje pusėje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai visuomenės tvarkai. Šie veiksniai suformavo nacių nuostatą apie žydus, kurios reikia persekioti ir visiškai sunaikinti.
 
16. Ar visi vokiečiai rėmė Hitlerio planą persekioti žydus?
 
Nors ne visi Vokietijos gyventojai pritarė Hitlerio vykdomai žydų persekiojimo politikai, nėra jokių įrodymų apie plataus mąsto protestą. Buvo vokiečių, kurie ignoravo 1933 m. balandžio 1 d. boikotą ir specialiai pirko žydų parduotuvėse bei padėjo žydams pabėgti ir pasislėpti. Tačiau tokių buvo labai mažai. Kai kada netgi Hitlerio oponentai pritarė antižydiškai politikai. Dvasininkijos tarpe taip pat buvo įvairių nuostatų. Vienus dvasininkus naciai deportuodavo į koncentracijos stovyklas už atsisakymą bendradarbiauti vykdant antisemitinę politiką, pavyzdžiui Berlyno vyskupą Bernhardą Lichtenbergą, kuris kasdien viešai melsdavosi už žydus. Kiti, kurių buvo dauguma, laikėsi nacių nurodymų dėl Vokietijos žydų ir atvirai neprotestavo.
 
17. Ar sąjungininkai ir kiti laisvojo pasaulio žmonės žinojo apie įvykius Europoje?
 
Visą veiklą iki „galutinio sprendimo“ naciai vykdė viešai ir nušviesdavo spaudoje. Užsienio korespondentai komentavo visus antisemitinius veiksmus, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prasidėjus karui informaciją gauti buvo daug sunkiau, nepaisant to, pranešimai apie žydų likimą buvo spausdinami. Nors naciai viešai neskelbė apie „galutinį sprendimą“ ir vykdomą politiką, nepraėjus metams nuo sisteminio žydų naikinimopradžios, pakankamai detali informacija pradėjo skverbtis į Vakarus. Pirmąjį pranešimą apie masinį žydų žudymą Vakarams nusiuntė Lenkijos Bundas (žydų socialistų politinė organizacija), kuris pasiekė Angliją 1942 m. pavasarį. Nors tokie pranešimai nebuvo išsamūs ir tikslūs, sąjungininkai gana anksti sužinojo žinojo apie Vokietijoje vykdomą politiką žydų atžvilgiu.
 
18. Kokios politikos žydų atžvilgiu laikėsi Vokietijos sąjungininkės Japonija ir Italija?
 
Japonija ir Italija, Vokietijos sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare, nebendradarbiavo, įgyvendinant „galutinį sprendimą“. Nors spaudžiant Vokietijai, Italijoje ir buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, Musolinio vyriausybė atsisakė vykdyti „galutinio sprendimo“ planą ir kategoriškai atsisakė deportuoti iš šalies žydus. Be to, okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose italai gynė žydus ir neleido jų deportuoti. 1943 m. Vokietijai okupavus Italiją čia gyvenę žydai tapo „galutinio sprendimo“ taikiniais.
 
Japonai taip pat buvo palyginti tolerantiški žydų atžvilgiu. Nepaisant stipraus Vokietijos spaudimo imtis griežtų priemonių prieš žydus, Japonija atsisakė tai daryti. Iki 1941m. pavasario į Japoniją galėjo atvykti pabėgėliai. Japonijos okupuotoje Kinijoje žydai taip pat buvo palankiai sutinkami. 1941 m. vasarą ir rudenį pabėgėliai buvo perkelti į Šanchajų, tačiau iki 1943 m. pradžios prieš juosnebuvo imtasi jokių priemonių, kol jie buvo priversti keltis į Hongkev getą. Nors sąlygos gete buvo sunkios, jos buvo nepalyginamai geresnės už sąlygas nacių kontroliuotuose getuose.
 
19. Kas yra Pasaulio teisuoliai?
 
Pasaulio tautų teisuoliais vadinami nežydų kilmės asmenys, kurie gelbėjo žydus Holokausto metu. Pasaulio tautų teisuolių buvo kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje ir jų sąjungininkėje. Šie žmonės gelbėjo žydų gyvybes. Pasaulio tautų teisuolio vardus suteikia ir juos pagerbia Jad Vašemas (Yad Vashem) Izraelio Nacionalinis Holokausto atminties memorialas. Kruopščiai įvertinę kiekvieną atvejį, Pasaulio teisuolių vardus Jad Vašemas 1953-2011 m. pripažino apie 24 000 gelbėtojų trijose skirtingose kategorijose. Daugiausia asmenų, kuriems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, yra Lenkijoje. Skaičius 24 000 toli gražu nėra galutinis, kadangi yra daugybė atvejų, apie kuriuos niekuomet nebuvo pranešta, dažniausiai todėl, kad išgelbėtieji jau mirė. Be to, į šį skaičių įeina tik tie, kurie tiesiogiai rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus. Tarp jų nėra tų, kurie padėjo išlikti kitomis priemonėmis.
 
20. Kokie buvo Niurnbergo teismo procesai?
 
Terminas Niurnbergo procesas reiškia du nacių karo nusikaltėlių teismų etapus, vykusius po karo. Pirmieji teismai įvyko 1945 m. lapkričio 20 d. -1946 m. spalio 6 d. Juos vykdė Tarptautinis karinis tribunolas, kurį sudarė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir JAV atstovai. Šiame etape buvo teisiami politiniai, kariniai ir ekonominiai Trečiojo Reicho lyderiai, kuriuos Sąjungininkai buvo paėmę į nelaisvę. Tarp jų buvo A. Rosenbergas, J. Streicheris (Štreicheris - liet.k.), E. Kaltenbruneris, J. Ribentropas, R. Hessas (Gesas- liet.k.) ir kt. Tačiau patys žymiausi iš jų - Hitleris, Himleris ir Giobelsas (Gebelsas-liet.k.), nusižudė dar prieš karo pabaigą.
 
Antrajame etape teismą vykdė Niurnbergo karinis tribunolas, kurį įsteigė JAV Vyriausybės biuras Vokietijoje. Jame buvo teisiami 12 aukšto rango Trečiojo Reicho pareigūnų, tarp kurių buvo ministrų kabineto nariai, diplomatai, gydytojai, vykdę medicininius ekspermentus ir SS karininkai, dirbę koncentracijos stovyklose ar vykdę genocidą nacių okupuotose teritorijose.
 
Parengta pagal Simon Wiesenthal centro Multimedia mokymo centro medžiagą
 
Šaltinis: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti
 
Mano nuoroda

1. Kai kalbame apie Holokaustą, kokį laikotarpį turime omenyje?
 
Holokaustas (taip įvardijamas kaip žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939 m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis truko ketverius metus – nuo 1941 m. birželio iki 1945 m. gegužės mėn., kai buvo vykdomos visuotinės žydų žudynės.
 
2. Kiek žydų buvo nužudyta per Holokaustą?
 
Tikslų aukų skaičių nustatyti yra neįmanoma. Apytikslė statistika teigia, jog buvo nužudyta buvo 5860 000 žydų tautybės žmonių. Dauguma institucijų pripažįsta, jog Holokausto metu žuvo apie 6 milijonai žydų.
 
3. Kiek ne žydų tautybės civilių gyventojų buvo nužudyta Antrojo pasaulinio karo metu?
 
Kadangi nustatyti tikslų skaičių yra neįmanoma, pripažįstama, jog šis skaičius yra artimas 5 milijonams. Naciai yra jų talkininkai persekiojo ir žudė šias etnines ir socialines grupes: čigonus, serbus, Lenkijos inteligentus, įvairių tautybių rezistencijos kovotojus, vokiečius, kritikavusius nacizmą, homoseksualus, neįgalius, Jahovos liudytojus ir asocialius asmenis (elgetas, valkatas ir klajojančius prekeivius).
 
4. Kokios žydų bendruomenės patyrė netektis Holokausto metu?
 
Kiekviena žydų bendruomenė okupuotoje Europoje patyrė netekčių. Žydų bendruomenės Šiaurės Afrikoje buvo persekiojamos, tačiau tose šalyse žydai nebuvo nei deportuojami į mirties stovyklas, nei sistemiškai žudomi.
 
5. Kiek kiekvienos nacių valdomos ar okupuotos šalies žydų buvo nužudyta (pvz.: kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos žydų žuvo Vokietijos, Estijos ir Latvijos lageriuose arba Lenkijoje buvusiose mirties stovyklose) ir kokią dalį prieškario žydų gyventojų jie sudarė?
 
(Šaltinis: Encyclopedia of the Holocaust)
 
Lenkija 3.000.000 90.9 proc.
 
SSRS 1.100.000 36.4 proc.
 
Vengrija 569.000 69.0 proc.
 
Rumunija 287.000 47.1 proc.
 
Lietuva 143.000 85.1 proc.
 
Vokietija 141.500 25.0 proc.
 
Olandija 100.000 71.4 proc.
 
Bohemija/Moravija 78.150 66.1 proc.
 
Prancūzija 77.320 22.1 proc.
 
Latvija 71.500 78.1 proc.
 
Slovakija 71.000 79.8 proc.
 
Graikija 67.000 86.6 proc.
 
Jugoslavija 63.300 81.2 proc.
 
Austrija 50.000 27 proc.
 
Belgija 28.900 44 proc.
 
Italija 7.680 17.3 proc.
 
Estija 2.000 44.4 proc.
 
Liuksemburgas 1.950 55.7 proc.
 
Norvegija 762 44.8 proc.
 
Danija 60 0.7 proc.
 
Suomija 7 03 proc.
 
Bulgarija 0 0.0 proc.
 
6. Kas yra mirties stovykla? Kiek jų buvo ir kur?
 
Mirties (arba masinio žudymo) stovykla yra koncentracijos stovykla, kurioje veikė specialiai įrengta žudymo sistema. Veikė šešios tokios stovyklos: Aušvico-Birkenau (Osvencimo), Belzeco (Belžeco - liet.k.), Chelmno, Maidaneko, Sobiboro, Treblinkos. Visos jos buvo okupuotoje Lenkijoje.
 
7. Ką reiškia terminas „galutinis sprendimas" ir kokia jo kilmė?
 
Terminas „galutinis sprendimas“ (Endl''sung) reiškia Vokietijos planą išnaikinti (t.y. išžudyti) visus Europos žydus – 11 mln. žmonų. Šis terminas buvo pavartotas Vanzė (Wannsee) (Vokietija) konferencijoje, vykusioje 1942 m. sausio 20 d., kur tuometiniai aukščiausi Vokietijos pareigūnai aptarė šio plano įgyvendinimą.
 
8. Kada prasidėjo „galutinio sprendimo“ vykdymas?
 
Jau pirmaisiais Trečiojo reicho gyvavimo metais naciai išžudė dešimtis žydų, arba jie mirė dėl tiesiogiai žydams taikytų diskriminacinių priemonių poveikio. Bet dauguma buvo priversti emigruoti iš Vokietijos ir jos užgrobtų teritorijų. 1939 m. rugsėjo–spalio mėn. okupuotoje Lenkijoje buvo nužudyta 5 tūkst. žydų, o likusius pradėta telkti getuose. Tačiau sistemingas žydų žudymas prasidėjo tik 1941 m. birželį Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. „Galutinis sprendimas“ buvo pradėtas vykdyti 1942 m. kovo mėn. masiškai mirties stovyklose naikinant Lenkijos žydus.
 
9. Kaip vokiečiai apibūdino, kas yra žydas?
 
1935 m. lapkričio 14 d. naciai paskelbė dokumentą, kuriame pateikiamas žydo apibrėžimas:
 
žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai;
 
žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai ir priklausė žydų religinei bendruomenei iki 1935 m. rugsėjo 15 arba buvo į ją priimtas vėliau;
 
žydas – tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę ar buvo ištekėjusi už žydo arba vedė/ištekėjo po 1935 m. rugsėjo 15 d.;
 
žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 m. rugsėjo 15 d. arba jei jis buvo gimęs po 1936 m. liepos 31 d. dėl nesantuokinių santykių su žydu.
 
10. Kaip vokiečiai elgėsi su tais, kurie turėjo žydiško kraujo, bet nebuvo klasifikuojami kaip žydai?
 
Asmenys, kurie nebuvo klasifikuojami kaip žydai, tačiau turėjo žydiško kraujo (kurie turėjo vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturėjo nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso), buvo vadinami mišrūnais (Mischlinge) ir skirstomi į dvi grupes:
 
• Pirmojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių du iš senelių buvo žydai;
 
• Antrojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių vienas iš senelių buvo žydas.
 
Mišrūnai negalėjo būti nacių partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. Jiems taip pat buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje bei dirbti tam tikrose profesijose. (Tačiau individualiais atvejais mišrūnams tam tikroms aplinkybėms būdavo taikomos išimtys.) Nacių pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Antrojo pasaulinio karo metu pirmojo laipsnio mišrūnai buvo kalinami koncentracijos stovyklose arba deportuoti į mirties stovyklas.
 
11. Kokios buvo pirmosios priemonės, kurių naciai ėmėsi prieš žydus?
 
– 1933 m. balandžio 1 d. naciai paskelbė žydų parduotuvių ir kitokių žydų verslų boikotą;
 
– 1933 m. balandžio 7 d. buvo išleistas įstatymas dėl Valstybės tarnybos, kuriuo valstybės tarnybose buvo draudžiama dirbti ne arijų rasės žmonėms. Iš pradžių išimtys buvo taikomos tiems, kurie valstybės tarnyboje dirbo nuo 1914 m. rugpjūčio, taip pat Pirmojo pasaulinio karo veteranams ir tiems, kurių tėvai ar sūnūs žuvo kovodami už Vokietiją ar jo sąjungininkes.
 
– 1933 m. balandžio 7 d. išleistas įstatymas draudžiantis ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą ar įgyti teisininko profesiją.
 
– 1933 m. balandžio 22 d. buvo išleistas dekretas dėl gydymo paslaugų asmenims, kuriuo gydymo išlaidos nebuvo kompensuojamos asmenims, kurie konsultuodavosi pas ne arijų rasės gydytojus.
 
– 1933 m. balandžio 25 d. išleistas įstatymas, ribojantis žydų vaikų priėmimą į Vokietijos mokyklas.
 
12. Kada buvo įsteigta pirmoji koncentracijos stovykla ir kas buvo pirmieji jos kaliniai?
 
Pirmoji koncentracijos stovykla buvo atidaryta 1933 m. kovo 22 d. Dachau. Pirmieji jos kaliniai buvo politiniai kaliniai (komunistai ir socialdemokratai), recidyvistai, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos). Kitos nacių laikytos problematiškomis grupės buvo žydų tautybės žurnalistai, rašytojai, teisininkai, pramoninkai ir politikai.
 
13. Kokias žmonių grupes naciai laikė valstybės priešais ir juos persekiojo?
 
Trečiojo Reicho priešais buvo laikomi ir persekiojami žydai, čigonai, socialdemokratai ir kiti politiniai oponentai, Jahovos liudytojai, homoseksualai, recidyvistai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos)
 
14. Ar skyrėsi nacių vykdytas žydų persekiojimas nuo kitų grupių,kurias laikė Trečiojo Reicho priešais, persekiojimo?
 
Žydai ir čigonai buvo vienintelės grupės, kurias naciai sistemingai naikino. Išvengti nacių paskelbto mirties nuosprendžio žydai galėjo tik pabėgdami iš nacių valdomos Europos. Pagal nacių planą visi žydai iki vieno turėjo būti sunaikinti. Tuo tarpu kitų nusikaltėlių ar Trečiojo Reicho priešų šeimos paprastai nebuvo laikomos atsakingomis. T.y., jeigu vienas asmuo buvo sunaikinamas arba išsiunčiamas į koncentracijos stovyklą, tai nereiškė, jog ir kitiems jo šeimos nariams grėsė toks pats likimas. Be to, daugumoje atvejų, asmenys buvo priskiriami nacizmo priešams dėl tam tikrų savo veiksmų ar politinių nuostatų, t.y. veiksmų ar požiūrių, kurie galėjo būti pakeisti. Tuo tarpu žydai ir čigonai priešais buvo laikomi vien dėl rasinės kilmės, kurios negalėjo pakeisti.
 
15. Kodėl būtent žydai buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui?
 
Nacių išskirtinės neapykantos žydams paaiškinimas glūdi jų pasaulėžiūroje, kurioje istorija buvo suvokiama kaip rasių kova. Jie laikė žydus rase, kurios tikslas buvo dominuoti pasaulyje, ir dėl to jie trukdė arijų rasei dominuoti. Naciai tikėjo, kad visa istorija – tai rasių kova, kurios kulminacija turėjo būti aukštesniosios arijų rasės triumfas. Todėl jie laikė savo pareiga išnaikinti žydus, kurie kėlė grėsmę. Be to, jų manymu, jau vien žydiška kilmė juos darė nusikaltėliais, kurie niekada negalės būti reabilituoti, ir todėl jie buvo beviltiškai korumpuota žemesnioji rasė. Be abejo, prie nacių neapykantos žydams ir iškreipto suvokimo apie žydus prisidėjo ir kiti veiksniai. Visų pirma, tai - šimtametes tradicijas turintis krikščioniškasis antisemitizmas, kuris formavo neigiamą žydo kaip Kristaus žudiko, velnio bendrininko, užsiimančio magija ir burtais, stereotipą. Svarbus buvo politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pab. –XX a. pirmoje pusėje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai visuomenės tvarkai. Šie veiksniai suformavo nacių nuostatą apie žydus, kurios reikia persekioti ir visiškai sunaikinti.
 
16. Ar visi vokiečiai rėmė Hitlerio planą persekioti žydus?
 
Nors ne visi Vokietijos gyventojai pritarė Hitlerio vykdomai žydų persekiojimo politikai, nėra jokių įrodymų apie plataus mąsto protestą. Buvo vokiečių, kurie ignoravo 1933 m. balandžio 1 d. boikotą ir specialiai pirko žydų parduotuvėse bei padėjo žydams pabėgti ir pasislėpti. Tačiau tokių buvo labai mažai. Kai kada netgi Hitlerio oponentai pritarė antižydiškai politikai. Dvasininkijos tarpe taip pat buvo įvairių nuostatų. Vienus dvasininkus naciai deportuodavo į koncentracijos stovyklas už atsisakymą bendradarbiauti vykdant antisemitinę politiką, pavyzdžiui Berlyno vyskupą Bernhardą Lichtenbergą, kuris kasdien viešai melsdavosi už žydus. Kiti, kurių buvo dauguma, laikėsi nacių nurodymų dėl Vokietijos žydų ir atvirai neprotestavo.
 
17. Ar sąjungininkai ir kiti laisvojo pasaulio žmonės žinojo apie įvykius Europoje?
 
Visą veiklą iki „galutinio sprendimo“ naciai vykdė viešai ir nušviesdavo spaudoje. Užsienio korespondentai komentavo visus antisemitinius veiksmus, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prasidėjus karui informaciją gauti buvo daug sunkiau, nepaisant to, pranešimai apie žydų likimą buvo spausdinami. Nors naciai viešai neskelbė apie „galutinį sprendimą“ ir vykdomą politiką, nepraėjus metams nuo sisteminio žydų naikinimopradžios, pakankamai detali informacija pradėjo skverbtis į Vakarus. Pirmąjį pranešimą apie masinį žydų žudymą Vakarams nusiuntė Lenkijos Bundas (žydų socialistų politinė organizacija), kuris pasiekė Angliją 1942 m. pavasarį. Nors tokie pranešimai nebuvo išsamūs ir tikslūs, sąjungininkai gana anksti sužinojo žinojo apie Vokietijoje vykdomą politiką žydų atžvilgiu.
 
18. Kokios politikos žydų atžvilgiu laikėsi Vokietijos sąjungininkės Japonija ir Italija?
 
Japonija ir Italija, Vokietijos sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare, nebendradarbiavo, įgyvendinant „galutinį sprendimą“. Nors spaudžiant Vokietijai, Italijoje ir buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, Musolinio vyriausybė atsisakė vykdyti „galutinio sprendimo“ planą ir kategoriškai atsisakė deportuoti iš šalies žydus. Be to, okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose italai gynė žydus ir neleido jų deportuoti. 1943 m. Vokietijai okupavus Italiją čia gyvenę žydai tapo „galutinio sprendimo“ taikiniais.
 
Japonai taip pat buvo palyginti tolerantiški žydų atžvilgiu. Nepaisant stipraus Vokietijos spaudimo imtis griežtų priemonių prieš žydus, Japonija atsisakė tai daryti. Iki 1941m. pavasario į Japoniją galėjo atvykti pabėgėliai. Japonijos okupuotoje Kinijoje žydai taip pat buvo palankiai sutinkami. 1941 m. vasarą ir rudenį pabėgėliai buvo perkelti į Šanchajų, tačiau iki 1943 m. pradžios prieš juosnebuvo imtasi jokių priemonių, kol jie buvo priversti keltis į Hongkev getą. Nors sąlygos gete buvo sunkios, jos buvo nepalyginamai geresnės už sąlygas nacių kontroliuotuose getuose.
 
19. Kas yra Pasaulio teisuoliai?
 
Pasaulio tautų teisuoliais vadinami nežydų kilmės asmenys, kurie gelbėjo žydus Holokausto metu. Pasaulio tautų teisuolių buvo kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje ir jų sąjungininkėje. Šie žmonės gelbėjo žydų gyvybes. Pasaulio tautų teisuolio vardus suteikia ir juos pagerbia Jad Vašemas (Yad Vashem) Izraelio Nacionalinis Holokausto atminties memorialas. Kruopščiai įvertinę kiekvieną atvejį, Pasaulio teisuolių vardus Jad Vašemas 1953-2011 m. pripažino apie 24 000 gelbėtojų trijose skirtingose kategorijose. Daugiausia asmenų, kuriems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, yra Lenkijoje. Skaičius 24 000 toli gražu nėra galutinis, kadangi yra daugybė atvejų, apie kuriuos niekuomet nebuvo pranešta, dažniausiai todėl, kad išgelbėtieji jau mirė. Be to, į šį skaičių įeina tik tie, kurie tiesiogiai rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus. Tarp jų nėra tų, kurie padėjo išlikti kitomis priemonėmis.
 
20. Kokie buvo Niurnbergo teismo procesai?
 
Terminas Niurnbergo procesas reiškia du nacių karo nusikaltėlių teismų etapus, vykusius po karo. Pirmieji teismai įvyko 1945 m. lapkričio 20 d. -1946 m. spalio 6 d. Juos vykdė Tarptautinis karinis tribunolas, kurį sudarė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir JAV atstovai. Šiame etape buvo teisiami politiniai, kariniai ir ekonominiai Trečiojo Reicho lyderiai, kuriuos Sąjungininkai buvo paėmę į nelaisvę. Tarp jų buvo A. Rosenbergas, J. Streicheris (Štreicheris - liet.k.), E. Kaltenbruneris, J. Ribentropas, R. Hessas (Gesas- liet.k.) ir kt. Tačiau patys žymiausi iš jų - Hitleris, Himleris ir Giobelsas (Gebelsas-liet.k.), nusižudė dar prieš karo pabaigą.
 
Antrajame etape teismą vykdė Niurnbergo karinis tribunolas, kurį įsteigė JAV Vyriausybės biuras Vokietijoje. Jame buvo teisiami 12 aukšto rango Trečiojo Reicho pareigūnų, tarp kurių buvo ministrų kabineto nariai, diplomatai, gydytojai, vykdę medicininius ekspermentus ir SS karininkai, dirbę koncentracijos stovyklose ar vykdę genocidą nacių okupuotose teritorijose.
 
Parengta pagal Simon Wiesenthal centro Multimedia mokymo centro medžiagą
 
Šaltinis: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti
 
Mano nuoroda

1. Kai kalbame apie Holokaustą, kokį laikotarpį turime omenyje?
 
Holokaustas (taip įvardijamas kaip žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939 m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis truko ketverius metus – nuo 1941 m. birželio iki 1945 m. gegužės mėn., kai buvo vykdomos visuotinės žydų žudynės.
 
2. Kiek žydų buvo nužudyta per Holokaustą?
 
Tikslų aukų skaičių nustatyti yra neįmanoma. Apytikslė statistika teigia, jog buvo nužudyta buvo 5860 000 žydų tautybės žmonių. Dauguma institucijų pripažįsta, jog Holokausto metu žuvo apie 6 milijonai žydų.
 
3. Kiek ne žydų tautybės civilių gyventojų buvo nužudyta Antrojo pasaulinio karo metu?
 
Kadangi nustatyti tikslų skaičių yra neįmanoma, pripažįstama, jog šis skaičius yra artimas 5 milijonams. Naciai yra jų talkininkai persekiojo ir žudė šias etnines ir socialines grupes: čigonus, serbus, Lenkijos inteligentus, įvairių tautybių rezistencijos kovotojus, vokiečius, kritikavusius nacizmą, homoseksualus, neįgalius, Jahovos liudytojus ir asocialius asmenis (elgetas, valkatas ir klajojančius prekeivius).
 
4. Kokios žydų bendruomenės patyrė netektis Holokausto metu?
 
Kiekviena žydų bendruomenė okupuotoje Europoje patyrė netekčių. Žydų bendruomenės Šiaurės Afrikoje buvo persekiojamos, tačiau tose šalyse žydai nebuvo nei deportuojami į mirties stovyklas, nei sistemiškai žudomi.
 
5. Kiek kiekvienos nacių valdomos ar okupuotos šalies žydų buvo nužudyta (pvz.: kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos žydų žuvo Vokietijos, Estijos ir Latvijos lageriuose arba Lenkijoje buvusiose mirties stovyklose) ir kokią dalį prieškario žydų gyventojų jie sudarė?
 
(Šaltinis: Encyclopedia of the Holocaust)
 
Lenkija 3.000.000 90.9 proc.
 
SSRS 1.100.000 36.4 proc.
 
Vengrija 569.000 69.0 proc.
 
Rumunija 287.000 47.1 proc.
 
Lietuva 143.000 85.1 proc.
 
Vokietija 141.500 25.0 proc.
 
Olandija 100.000 71.4 proc.
 
Bohemija/Moravija 78.150 66.1 proc.
 
Prancūzija 77.320 22.1 proc.
 
Latvija 71.500 78.1 proc.
 
Slovakija 71.000 79.8 proc.
 
Graikija 67.000 86.6 proc.
 
Jugoslavija 63.300 81.2 proc.
 
Austrija 50.000 27 proc.
 
Belgija 28.900 44 proc.
 
Italija 7.680 17.3 proc.
 
Estija 2.000 44.4 proc.
 
Liuksemburgas 1.950 55.7 proc.
 
Norvegija 762 44.8 proc.
 
Danija 60 0.7 proc.
 
Suomija 7 03 proc.
 
Bulgarija 0 0.0 proc.
 
6. Kas yra mirties stovykla? Kiek jų buvo ir kur?
 
Mirties (arba masinio žudymo) stovykla yra koncentracijos stovykla, kurioje veikė specialiai įrengta žudymo sistema. Veikė šešios tokios stovyklos: Aušvico-Birkenau (Osvencimo), Belzeco (Belžeco - liet.k.), Chelmno, Maidaneko, Sobiboro, Treblinkos. Visos jos buvo okupuotoje Lenkijoje.
 
7. Ką reiškia terminas „galutinis sprendimas" ir kokia jo kilmė?
 
Terminas „galutinis sprendimas“ (Endl''sung) reiškia Vokietijos planą išnaikinti (t.y. išžudyti) visus Europos žydus – 11 mln. žmonų. Šis terminas buvo pavartotas Vanzė (Wannsee) (Vokietija) konferencijoje, vykusioje 1942 m. sausio 20 d., kur tuometiniai aukščiausi Vokietijos pareigūnai aptarė šio plano įgyvendinimą.
 
8. Kada prasidėjo „galutinio sprendimo“ vykdymas?
 
Jau pirmaisiais Trečiojo reicho gyvavimo metais naciai išžudė dešimtis žydų, arba jie mirė dėl tiesiogiai žydams taikytų diskriminacinių priemonių poveikio. Bet dauguma buvo priversti emigruoti iš Vokietijos ir jos užgrobtų teritorijų. 1939 m. rugsėjo–spalio mėn. okupuotoje Lenkijoje buvo nužudyta 5 tūkst. žydų, o likusius pradėta telkti getuose. Tačiau sistemingas žydų žudymas prasidėjo tik 1941 m. birželį Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. „Galutinis sprendimas“ buvo pradėtas vykdyti 1942 m. kovo mėn. masiškai mirties stovyklose naikinant Lenkijos žydus.
 
9. Kaip vokiečiai apibūdino, kas yra žydas?
 
1935 m. lapkričio 14 d. naciai paskelbė dokumentą, kuriame pateikiamas žydo apibrėžimas:
 
žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai;
 
žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai ir priklausė žydų religinei bendruomenei iki 1935 m. rugsėjo 15 arba buvo į ją priimtas vėliau;
 
žydas – tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę ar buvo ištekėjusi už žydo arba vedė/ištekėjo po 1935 m. rugsėjo 15 d.;
 
žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 m. rugsėjo 15 d. arba jei jis buvo gimęs po 1936 m. liepos 31 d. dėl nesantuokinių santykių su žydu.
 
10. Kaip vokiečiai elgėsi su tais, kurie turėjo žydiško kraujo, bet nebuvo klasifikuojami kaip žydai?
 
Asmenys, kurie nebuvo klasifikuojami kaip žydai, tačiau turėjo žydiško kraujo (kurie turėjo vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturėjo nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso), buvo vadinami mišrūnais (Mischlinge) ir skirstomi į dvi grupes:
 
• Pirmojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių du iš senelių buvo žydai;
 
• Antrojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių vienas iš senelių buvo žydas.
 
Mišrūnai negalėjo būti nacių partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. Jiems taip pat buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje bei dirbti tam tikrose profesijose. (Tačiau individualiais atvejais mišrūnams tam tikroms aplinkybėms būdavo taikomos išimtys.) Nacių pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Antrojo pasaulinio karo metu pirmojo laipsnio mišrūnai buvo kalinami koncentracijos stovyklose arba deportuoti į mirties stovyklas.
 
11. Kokios buvo pirmosios priemonės, kurių naciai ėmėsi prieš žydus?
 
– 1933 m. balandžio 1 d. naciai paskelbė žydų parduotuvių ir kitokių žydų verslų boikotą;
 
– 1933 m. balandžio 7 d. buvo išleistas įstatymas dėl Valstybės tarnybos, kuriuo valstybės tarnybose buvo draudžiama dirbti ne arijų rasės žmonėms. Iš pradžių išimtys buvo taikomos tiems, kurie valstybės tarnyboje dirbo nuo 1914 m. rugpjūčio, taip pat Pirmojo pasaulinio karo veteranams ir tiems, kurių tėvai ar sūnūs žuvo kovodami už Vokietiją ar jo sąjungininkes.
 
– 1933 m. balandžio 7 d. išleistas įstatymas draudžiantis ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą ar įgyti teisininko profesiją.
 
– 1933 m. balandžio 22 d. buvo išleistas dekretas dėl gydymo paslaugų asmenims, kuriuo gydymo išlaidos nebuvo kompensuojamos asmenims, kurie konsultuodavosi pas ne arijų rasės gydytojus.
 
– 1933 m. balandžio 25 d. išleistas įstatymas, ribojantis žydų vaikų priėmimą į Vokietijos mokyklas.
 
12. Kada buvo įsteigta pirmoji koncentracijos stovykla ir kas buvo pirmieji jos kaliniai?
 
Pirmoji koncentracijos stovykla buvo atidaryta 1933 m. kovo 22 d. Dachau. Pirmieji jos kaliniai buvo politiniai kaliniai (komunistai ir socialdemokratai), recidyvistai, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos). Kitos nacių laikytos problematiškomis grupės buvo žydų tautybės žurnalistai, rašytojai, teisininkai, pramoninkai ir politikai.
 
13. Kokias žmonių grupes naciai laikė valstybės priešais ir juos persekiojo?
 
Trečiojo Reicho priešais buvo laikomi ir persekiojami žydai, čigonai, socialdemokratai ir kiti politiniai oponentai, Jahovos liudytojai, homoseksualai, recidyvistai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos)
 
14. Ar skyrėsi nacių vykdytas žydų persekiojimas nuo kitų grupių,kurias laikė Trečiojo Reicho priešais, persekiojimo?
 
Žydai ir čigonai buvo vienintelės grupės, kurias naciai sistemingai naikino. Išvengti nacių paskelbto mirties nuosprendžio žydai galėjo tik pabėgdami iš nacių valdomos Europos. Pagal nacių planą visi žydai iki vieno turėjo būti sunaikinti. Tuo tarpu kitų nusikaltėlių ar Trečiojo Reicho priešų šeimos paprastai nebuvo laikomos atsakingomis. T.y., jeigu vienas asmuo buvo sunaikinamas arba išsiunčiamas į koncentracijos stovyklą, tai nereiškė, jog ir kitiems jo šeimos nariams grėsė toks pats likimas. Be to, daugumoje atvejų, asmenys buvo priskiriami nacizmo priešams dėl tam tikrų savo veiksmų ar politinių nuostatų, t.y. veiksmų ar požiūrių, kurie galėjo būti pakeisti. Tuo tarpu žydai ir čigonai priešais buvo laikomi vien dėl rasinės kilmės, kurios negalėjo pakeisti.
 
15. Kodėl būtent žydai buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui?
 
Nacių išskirtinės neapykantos žydams paaiškinimas glūdi jų pasaulėžiūroje, kurioje istorija buvo suvokiama kaip rasių kova. Jie laikė žydus rase, kurios tikslas buvo dominuoti pasaulyje, ir dėl to jie trukdė arijų rasei dominuoti. Naciai tikėjo, kad visa istorija – tai rasių kova, kurios kulminacija turėjo būti aukštesniosios arijų rasės triumfas. Todėl jie laikė savo pareiga išnaikinti žydus, kurie kėlė grėsmę. Be to, jų manymu, jau vien žydiška kilmė juos darė nusikaltėliais, kurie niekada negalės būti reabilituoti, ir todėl jie buvo beviltiškai korumpuota žemesnioji rasė. Be abejo, prie nacių neapykantos žydams ir iškreipto suvokimo apie žydus prisidėjo ir kiti veiksniai. Visų pirma, tai - šimtametes tradicijas turintis krikščioniškasis antisemitizmas, kuris formavo neigiamą žydo kaip Kristaus žudiko, velnio bendrininko, užsiimančio magija ir burtais, stereotipą. Svarbus buvo politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pab. –XX a. pirmoje pusėje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai visuomenės tvarkai. Šie veiksniai suformavo nacių nuostatą apie žydus, kurios reikia persekioti ir visiškai sunaikinti.
 
16. Ar visi vokiečiai rėmė Hitlerio planą persekioti žydus?
 
Nors ne visi Vokietijos gyventojai pritarė Hitlerio vykdomai žydų persekiojimo politikai, nėra jokių įrodymų apie plataus mąsto protestą. Buvo vokiečių, kurie ignoravo 1933 m. balandžio 1 d. boikotą ir specialiai pirko žydų parduotuvėse bei padėjo žydams pabėgti ir pasislėpti. Tačiau tokių buvo labai mažai. Kai kada netgi Hitlerio oponentai pritarė antižydiškai politikai. Dvasininkijos tarpe taip pat buvo įvairių nuostatų. Vienus dvasininkus naciai deportuodavo į koncentracijos stovyklas už atsisakymą bendradarbiauti vykdant antisemitinę politiką, pavyzdžiui Berlyno vyskupą Bernhardą Lichtenbergą, kuris kasdien viešai melsdavosi už žydus. Kiti, kurių buvo dauguma, laikėsi nacių nurodymų dėl Vokietijos žydų ir atvirai neprotestavo.
 
17. Ar sąjungininkai ir kiti laisvojo pasaulio žmonės žinojo apie įvykius Europoje?
 
Visą veiklą iki „galutinio sprendimo“ naciai vykdė viešai ir nušviesdavo spaudoje. Užsienio korespondentai komentavo visus antisemitinius veiksmus, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prasidėjus karui informaciją gauti buvo daug sunkiau, nepaisant to, pranešimai apie žydų likimą buvo spausdinami. Nors naciai viešai neskelbė apie „galutinį sprendimą“ ir vykdomą politiką, nepraėjus metams nuo sisteminio žydų naikinimopradžios, pakankamai detali informacija pradėjo skverbtis į Vakarus. Pirmąjį pranešimą apie masinį žydų žudymą Vakarams nusiuntė Lenkijos Bundas (žydų socialistų politinė organizacija), kuris pasiekė Angliją 1942 m. pavasarį. Nors tokie pranešimai nebuvo išsamūs ir tikslūs, sąjungininkai gana anksti sužinojo žinojo apie Vokietijoje vykdomą politiką žydų atžvilgiu.
 
18. Kokios politikos žydų atžvilgiu laikėsi Vokietijos sąjungininkės Japonija ir Italija?
 
Japonija ir Italija, Vokietijos sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare, nebendradarbiavo, įgyvendinant „galutinį sprendimą“. Nors spaudžiant Vokietijai, Italijoje ir buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, Musolinio vyriausybė atsisakė vykdyti „galutinio sprendimo“ planą ir kategoriškai atsisakė deportuoti iš šalies žydus. Be to, okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose italai gynė žydus ir neleido jų deportuoti. 1943 m. Vokietijai okupavus Italiją čia gyvenę žydai tapo „galutinio sprendimo“ taikiniais.
 
Japonai taip pat buvo palyginti tolerantiški žydų atžvilgiu. Nepaisant stipraus Vokietijos spaudimo imtis griežtų priemonių prieš žydus, Japonija atsisakė tai daryti. Iki 1941m. pavasario į Japoniją galėjo atvykti pabėgėliai. Japonijos okupuotoje Kinijoje žydai taip pat buvo palankiai sutinkami. 1941 m. vasarą ir rudenį pabėgėliai buvo perkelti į Šanchajų, tačiau iki 1943 m. pradžios prieš juosnebuvo imtasi jokių priemonių, kol jie buvo priversti keltis į Hongkev getą. Nors sąlygos gete buvo sunkios, jos buvo nepalyginamai geresnės už sąlygas nacių kontroliuotuose getuose.
 
19. Kas yra Pasaulio teisuoliai?
 
Pasaulio tautų teisuoliais vadinami nežydų kilmės asmenys, kurie gelbėjo žydus Holokausto metu. Pasaulio tautų teisuolių buvo kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje ir jų sąjungininkėje. Šie žmonės gelbėjo žydų gyvybes. Pasaulio tautų teisuolio vardus suteikia ir juos pagerbia Jad Vašemas (Yad Vashem) Izraelio Nacionalinis Holokausto atminties memorialas. Kruopščiai įvertinę kiekvieną atvejį, Pasaulio teisuolių vardus Jad Vašemas 1953-2011 m. pripažino apie 24 000 gelbėtojų trijose skirtingose kategorijose. Daugiausia asmenų, kuriems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, yra Lenkijoje. Skaičius 24 000 toli gražu nėra galutinis, kadangi yra daugybė atvejų, apie kuriuos niekuomet nebuvo pranešta, dažniausiai todėl, kad išgelbėtieji jau mirė. Be to, į šį skaičių įeina tik tie, kurie tiesiogiai rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus. Tarp jų nėra tų, kurie padėjo išlikti kitomis priemonėmis.
 
20. Kokie buvo Niurnbergo teismo procesai?
 
Terminas Niurnbergo procesas reiškia du nacių karo nusikaltėlių teismų etapus, vykusius po karo. Pirmieji teismai įvyko 1945 m. lapkričio 20 d. -1946 m. spalio 6 d. Juos vykdė Tarptautinis karinis tribunolas, kurį sudarė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir JAV atstovai. Šiame etape buvo teisiami politiniai, kariniai ir ekonominiai Trečiojo Reicho lyderiai, kuriuos Sąjungininkai buvo paėmę į nelaisvę. Tarp jų buvo A. Rosenbergas, J. Streicheris (Štreicheris - liet.k.), E. Kaltenbruneris, J. Ribentropas, R. Hessas (Gesas- liet.k.) ir kt. Tačiau patys žymiausi iš jų - Hitleris, Himleris ir Giobelsas (Gebelsas-liet.k.), nusižudė dar prieš karo pabaigą.
 
Antrajame etape teismą vykdė Niurnbergo karinis tribunolas, kurį įsteigė JAV Vyriausybės biuras Vokietijoje. Jame buvo teisiami 12 aukšto rango Trečiojo Reicho pareigūnų, tarp kurių buvo ministrų kabineto nariai, diplomatai, gydytojai, vykdę medicininius ekspermentus ir SS karininkai, dirbę koncentracijos stovyklose ar vykdę genocidą nacių okupuotose teritorijose.
 
Parengta pagal Simon Wiesenthal centro Multimedia mokymo centro medžiagą
 
Šaltinis: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti
 
Mano nuoroda

1. Kai kalbame apie Holokaustą, kokį laikotarpį turime omenyje?
 
Holokaustas (taip įvardijamas kaip žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939 m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis truko ketverius metus – nuo 1941 m. birželio iki 1945 m. gegužės mėn., kai buvo vykdomos visuotinės žydų žudynės.
 
2. Kiek žydų buvo nužudyta per Holokaustą?
 
Tikslų aukų skaičių nustatyti yra neįmanoma. Apytikslė statistika teigia, jog buvo nužudyta buvo 5860 000 žydų tautybės žmonių. Dauguma institucijų pripažįsta, jog Holokausto metu žuvo apie 6 milijonai žydų.
 
3. Kiek ne žydų tautybės civilių gyventojų buvo nužudyta Antrojo pasaulinio karo metu?
 
Kadangi nustatyti tikslų skaičių yra neįmanoma, pripažįstama, jog šis skaičius yra artimas 5 milijonams. Naciai yra jų talkininkai persekiojo ir žudė šias etnines ir socialines grupes: čigonus, serbus, Lenkijos inteligentus, įvairių tautybių rezistencijos kovotojus, vokiečius, kritikavusius nacizmą, homoseksualus, neįgalius, Jahovos liudytojus ir asocialius asmenis (elgetas, valkatas ir klajojančius prekeivius).
 
4. Kokios žydų bendruomenės patyrė netektis Holokausto metu?
 
Kiekviena žydų bendruomenė okupuotoje Europoje patyrė netekčių. Žydų bendruomenės Šiaurės Afrikoje buvo persekiojamos, tačiau tose šalyse žydai nebuvo nei deportuojami į mirties stovyklas, nei sistemiškai žudomi.
 
5. Kiek kiekvienos nacių valdomos ar okupuotos šalies žydų buvo nužudyta (pvz.: kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos žydų žuvo Vokietijos, Estijos ir Latvijos lageriuose arba Lenkijoje buvusiose mirties stovyklose) ir kokią dalį prieškario žydų gyventojų jie sudarė?
 
(Šaltinis: Encyclopedia of the Holocaust)
 
Lenkija 3.000.000 90.9 proc.
 
SSRS 1.100.000 36.4 proc.
 
Vengrija 569.000 69.0 proc.
 
Rumunija 287.000 47.1 proc.
 
Lietuva 143.000 85.1 proc.
 
Vokietija 141.500 25.0 proc.
 
Olandija 100.000 71.4 proc.
 
Bohemija/Moravija 78.150 66.1 proc.
 
Prancūzija 77.320 22.1 proc.
 
Latvija 71.500 78.1 proc.
 
Slovakija 71.000 79.8 proc.
 
Graikija 67.000 86.6 proc.
 
Jugoslavija 63.300 81.2 proc.
 
Austrija 50.000 27 proc.
 
Belgija 28.900 44 proc.
 
Italija 7.680 17.3 proc.
 
Estija 2.000 44.4 proc.
 
Liuksemburgas 1.950 55.7 proc.
 
Norvegija 762 44.8 proc.
 
Danija 60 0.7 proc.
 
Suomija 7 03 proc.
 
Bulgarija 0 0.0 proc.
 
6. Kas yra mirties stovykla? Kiek jų buvo ir kur?
 
Mirties (arba masinio žudymo) stovykla yra koncentracijos stovykla, kurioje veikė specialiai įrengta žudymo sistema. Veikė šešios tokios stovyklos: Aušvico-Birkenau (Osvencimo), Belzeco (Belžeco - liet.k.), Chelmno, Maidaneko, Sobiboro, Treblinkos. Visos jos buvo okupuotoje Lenkijoje.
 
7. Ką reiškia terminas „galutinis sprendimas" ir kokia jo kilmė?
 
Terminas „galutinis sprendimas“ (Endl''sung) reiškia Vokietijos planą išnaikinti (t.y. išžudyti) visus Europos žydus – 11 mln. žmonų. Šis terminas buvo pavartotas Vanzė (Wannsee) (Vokietija) konferencijoje, vykusioje 1942 m. sausio 20 d., kur tuometiniai aukščiausi Vokietijos pareigūnai aptarė šio plano įgyvendinimą.
 
8. Kada prasidėjo „galutinio sprendimo“ vykdymas?
 
Jau pirmaisiais Trečiojo reicho gyvavimo metais naciai išžudė dešimtis žydų, arba jie mirė dėl tiesiogiai žydams taikytų diskriminacinių priemonių poveikio. Bet dauguma buvo priversti emigruoti iš Vokietijos ir jos užgrobtų teritorijų. 1939 m. rugsėjo–spalio mėn. okupuotoje Lenkijoje buvo nužudyta 5 tūkst. žydų, o likusius pradėta telkti getuose. Tačiau sistemingas žydų žudymas prasidėjo tik 1941 m. birželį Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. „Galutinis sprendimas“ buvo pradėtas vykdyti 1942 m. kovo mėn. masiškai mirties stovyklose naikinant Lenkijos žydus.
 
9. Kaip vokiečiai apibūdino, kas yra žydas?
 
1935 m. lapkričio 14 d. naciai paskelbė dokumentą, kuriame pateikiamas žydo apibrėžimas:
 
žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai;
 
žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai ir priklausė žydų religinei bendruomenei iki 1935 m. rugsėjo 15 arba buvo į ją priimtas vėliau;
 
žydas – tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę ar buvo ištekėjusi už žydo arba vedė/ištekėjo po 1935 m. rugsėjo 15 d.;
 
žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 m. rugsėjo 15 d. arba jei jis buvo gimęs po 1936 m. liepos 31 d. dėl nesantuokinių santykių su žydu.
 
10. Kaip vokiečiai elgėsi su tais, kurie turėjo žydiško kraujo, bet nebuvo klasifikuojami kaip žydai?
 
Asmenys, kurie nebuvo klasifikuojami kaip žydai, tačiau turėjo žydiško kraujo (kurie turėjo vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturėjo nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso), buvo vadinami mišrūnais (Mischlinge) ir skirstomi į dvi grupes:
 
• Pirmojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių du iš senelių buvo žydai;
 
• Antrojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių vienas iš senelių buvo žydas.
 
Mišrūnai negalėjo būti nacių partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. Jiems taip pat buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje bei dirbti tam tikrose profesijose. (Tačiau individualiais atvejais mišrūnams tam tikroms aplinkybėms būdavo taikomos išimtys.) Nacių pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Antrojo pasaulinio karo metu pirmojo laipsnio mišrūnai buvo kalinami koncentracijos stovyklose arba deportuoti į mirties stovyklas.
 
11. Kokios buvo pirmosios priemonės, kurių naciai ėmėsi prieš žydus?
 
– 1933 m. balandžio 1 d. naciai paskelbė žydų parduotuvių ir kitokių žydų verslų boikotą;
 
– 1933 m. balandžio 7 d. buvo išleistas įstatymas dėl Valstybės tarnybos, kuriuo valstybės tarnybose buvo draudžiama dirbti ne arijų rasės žmonėms. Iš pradžių išimtys buvo taikomos tiems, kurie valstybės tarnyboje dirbo nuo 1914 m. rugpjūčio, taip pat Pirmojo pasaulinio karo veteranams ir tiems, kurių tėvai ar sūnūs žuvo kovodami už Vokietiją ar jo sąjungininkes.
 
– 1933 m. balandžio 7 d. išleistas įstatymas draudžiantis ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą ar įgyti teisininko profesiją.
 
– 1933 m. balandžio 22 d. buvo išleistas dekretas dėl gydymo paslaugų asmenims, kuriuo gydymo išlaidos nebuvo kompensuojamos asmenims, kurie konsultuodavosi pas ne arijų rasės gydytojus.
 
– 1933 m. balandžio 25 d. išleistas įstatymas, ribojantis žydų vaikų priėmimą į Vokietijos mokyklas.
 
12. Kada buvo įsteigta pirmoji koncentracijos stovykla ir kas buvo pirmieji jos kaliniai?
 
Pirmoji koncentracijos stovykla buvo atidaryta 1933 m. kovo 22 d. Dachau. Pirmieji jos kaliniai buvo politiniai kaliniai (komunistai ir socialdemokratai), recidyvistai, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos). Kitos nacių laikytos problematiškomis grupės buvo žydų tautybės žurnalistai, rašytojai, teisininkai, pramoninkai ir politikai.
 
13. Kokias žmonių grupes naciai laikė valstybės priešais ir juos persekiojo?
 
Trečiojo Reicho priešais buvo laikomi ir persekiojami žydai, čigonai, socialdemokratai ir kiti politiniai oponentai, Jahovos liudytojai, homoseksualai, recidyvistai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos)
 
14. Ar skyrėsi nacių vykdytas žydų persekiojimas nuo kitų grupių,kurias laikė Trečiojo Reicho priešais, persekiojimo?
 
Žydai ir čigonai buvo vienintelės grupės, kurias naciai sistemingai naikino. Išvengti nacių paskelbto mirties nuosprendžio žydai galėjo tik pabėgdami iš nacių valdomos Europos. Pagal nacių planą visi žydai iki vieno turėjo būti sunaikinti. Tuo tarpu kitų nusikaltėlių ar Trečiojo Reicho priešų šeimos paprastai nebuvo laikomos atsakingomis. T.y., jeigu vienas asmuo buvo sunaikinamas arba išsiunčiamas į koncentracijos stovyklą, tai nereiškė, jog ir kitiems jo šeimos nariams grėsė toks pats likimas. Be to, daugumoje atvejų, asmenys buvo priskiriami nacizmo priešams dėl tam tikrų savo veiksmų ar politinių nuostatų, t.y. veiksmų ar požiūrių, kurie galėjo būti pakeisti. Tuo tarpu žydai ir čigonai priešais buvo laikomi vien dėl rasinės kilmės, kurios negalėjo pakeisti.
 
15. Kodėl būtent žydai buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui?
 
Nacių išskirtinės neapykantos žydams paaiškinimas glūdi jų pasaulėžiūroje, kurioje istorija buvo suvokiama kaip rasių kova. Jie laikė žydus rase, kurios tikslas buvo dominuoti pasaulyje, ir dėl to jie trukdė arijų rasei dominuoti. Naciai tikėjo, kad visa istorija – tai rasių kova, kurios kulminacija turėjo būti aukštesniosios arijų rasės triumfas. Todėl jie laikė savo pareiga išnaikinti žydus, kurie kėlė grėsmę. Be to, jų manymu, jau vien žydiška kilmė juos darė nusikaltėliais, kurie niekada negalės būti reabilituoti, ir todėl jie buvo beviltiškai korumpuota žemesnioji rasė. Be abejo, prie nacių neapykantos žydams ir iškreipto suvokimo apie žydus prisidėjo ir kiti veiksniai. Visų pirma, tai - šimtametes tradicijas turintis krikščioniškasis antisemitizmas, kuris formavo neigiamą žydo kaip Kristaus žudiko, velnio bendrininko, užsiimančio magija ir burtais, stereotipą. Svarbus buvo politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pab. –XX a. pirmoje pusėje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai visuomenės tvarkai. Šie veiksniai suformavo nacių nuostatą apie žydus, kurios reikia persekioti ir visiškai sunaikinti.
 
16. Ar visi vokiečiai rėmė Hitlerio planą persekioti žydus?
 
Nors ne visi Vokietijos gyventojai pritarė Hitlerio vykdomai žydų persekiojimo politikai, nėra jokių įrodymų apie plataus mąsto protestą. Buvo vokiečių, kurie ignoravo 1933 m. balandžio 1 d. boikotą ir specialiai pirko žydų parduotuvėse bei padėjo žydams pabėgti ir pasislėpti. Tačiau tokių buvo labai mažai. Kai kada netgi Hitlerio oponentai pritarė antižydiškai politikai. Dvasininkijos tarpe taip pat buvo įvairių nuostatų. Vienus dvasininkus naciai deportuodavo į koncentracijos stovyklas už atsisakymą bendradarbiauti vykdant antisemitinę politiką, pavyzdžiui Berlyno vyskupą Bernhardą Lichtenbergą, kuris kasdien viešai melsdavosi už žydus. Kiti, kurių buvo dauguma, laikėsi nacių nurodymų dėl Vokietijos žydų ir atvirai neprotestavo.
 
17. Ar sąjungininkai ir kiti laisvojo pasaulio žmonės žinojo apie įvykius Europoje?
 
Visą veiklą iki „galutinio sprendimo“ naciai vykdė viešai ir nušviesdavo spaudoje. Užsienio korespondentai komentavo visus antisemitinius veiksmus, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prasidėjus karui informaciją gauti buvo daug sunkiau, nepaisant to, pranešimai apie žydų likimą buvo spausdinami. Nors naciai viešai neskelbė apie „galutinį sprendimą“ ir vykdomą politiką, nepraėjus metams nuo sisteminio žydų naikinimopradžios, pakankamai detali informacija pradėjo skverbtis į Vakarus. Pirmąjį pranešimą apie masinį žydų žudymą Vakarams nusiuntė Lenkijos Bundas (žydų socialistų politinė organizacija), kuris pasiekė Angliją 1942 m. pavasarį. Nors tokie pranešimai nebuvo išsamūs ir tikslūs, sąjungininkai gana anksti sužinojo žinojo apie Vokietijoje vykdomą politiką žydų atžvilgiu.
 
18. Kokios politikos žydų atžvilgiu laikėsi Vokietijos sąjungininkės Japonija ir Italija?
 
Japonija ir Italija, Vokietijos sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare, nebendradarbiavo, įgyvendinant „galutinį sprendimą“. Nors spaudžiant Vokietijai, Italijoje ir buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, Musolinio vyriausybė atsisakė vykdyti „galutinio sprendimo“ planą ir kategoriškai atsisakė deportuoti iš šalies žydus. Be to, okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose italai gynė žydus ir neleido jų deportuoti. 1943 m. Vokietijai okupavus Italiją čia gyvenę žydai tapo „galutinio sprendimo“ taikiniais.
 
Japonai taip pat buvo palyginti tolerantiški žydų atžvilgiu. Nepaisant stipraus Vokietijos spaudimo imtis griežtų priemonių prieš žydus, Japonija atsisakė tai daryti. Iki 1941m. pavasario į Japoniją galėjo atvykti pabėgėliai. Japonijos okupuotoje Kinijoje žydai taip pat buvo palankiai sutinkami. 1941 m. vasarą ir rudenį pabėgėliai buvo perkelti į Šanchajų, tačiau iki 1943 m. pradžios prieš juosnebuvo imtasi jokių priemonių, kol jie buvo priversti keltis į Hongkev getą. Nors sąlygos gete buvo sunkios, jos buvo nepalyginamai geresnės už sąlygas nacių kontroliuotuose getuose.
 
19. Kas yra Pasaulio teisuoliai?
 
Pasaulio tautų teisuoliais vadinami nežydų kilmės asmenys, kurie gelbėjo žydus Holokausto metu. Pasaulio tautų teisuolių buvo kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje ir jų sąjungininkėje. Šie žmonės gelbėjo žydų gyvybes. Pasaulio tautų teisuolio vardus suteikia ir juos pagerbia Jad Vašemas (Yad Vashem) Izraelio Nacionalinis Holokausto atminties memorialas. Kruopščiai įvertinę kiekvieną atvejį, Pasaulio teisuolių vardus Jad Vašemas 1953-2011 m. pripažino apie 24 000 gelbėtojų trijose skirtingose kategorijose. Daugiausia asmenų, kuriems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, yra Lenkijoje. Skaičius 24 000 toli gražu nėra galutinis, kadangi yra daugybė atvejų, apie kuriuos niekuomet nebuvo pranešta, dažniausiai todėl, kad išgelbėtieji jau mirė. Be to, į šį skaičių įeina tik tie, kurie tiesiogiai rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus. Tarp jų nėra tų, kurie padėjo išlikti kitomis priemonėmis.
 
20. Kokie buvo Niurnbergo teismo procesai?
 
Terminas Niurnbergo procesas reiškia du nacių karo nusikaltėlių teismų etapus, vykusius po karo. Pirmieji teismai įvyko 1945 m. lapkričio 20 d. -1946 m. spalio 6 d. Juos vykdė Tarptautinis karinis tribunolas, kurį sudarė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir JAV atstovai. Šiame etape buvo teisiami politiniai, kariniai ir ekonominiai Trečiojo Reicho lyderiai, kuriuos Sąjungininkai buvo paėmę į nelaisvę. Tarp jų buvo A. Rosenbergas, J. Streicheris (Štreicheris - liet.k.), E. Kaltenbruneris, J. Ribentropas, R. Hessas (Gesas- liet.k.) ir kt. Tačiau patys žymiausi iš jų - Hitleris, Himleris ir Giobelsas (Gebelsas-liet.k.), nusižudė dar prieš karo pabaigą.
 
Antrajame etape teismą vykdė Niurnbergo karinis tribunolas, kurį įsteigė JAV Vyriausybės biuras Vokietijoje. Jame buvo teisiami 12 aukšto rango Trečiojo Reicho pareigūnų, tarp kurių buvo ministrų kabineto nariai, diplomatai, gydytojai, vykdę medicininius ekspermentus ir SS karininkai, dirbę koncentracijos stovyklose ar vykdę genocidą nacių okupuotose teritorijose.
 
Parengta pagal Simon Wiesenthal centro Multimedia mokymo centro medžiagą
 
Šaltinis: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti
 
Mano nuoroda

1. Kai kalbame apie Holokaustą, kokį laikotarpį turime omenyje?
 
Holokaustas (taip įvardijamas kaip žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939 m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis truko ketverius metus – nuo 1941 m. birželio iki 1945 m. gegužės mėn., kai buvo vykdomos visuotinės žydų žudynės.
 
2. Kiek žydų buvo nužudyta per Holokaustą?
 
Tikslų aukų skaičių nustatyti yra neįmanoma. Apytikslė statistika teigia, jog buvo nužudyta buvo 5860 000 žydų tautybės žmonių. Dauguma institucijų pripažįsta, jog Holokausto metu žuvo apie 6 milijonai žydų.
 
3. Kiek ne žydų tautybės civilių gyventojų buvo nužudyta Antrojo pasaulinio karo metu?
 
Kadangi nustatyti tikslų skaičių yra neįmanoma, pripažįstama, jog šis skaičius yra artimas 5 milijonams. Naciai yra jų talkininkai persekiojo ir žudė šias etnines ir socialines grupes: čigonus, serbus, Lenkijos inteligentus, įvairių tautybių rezistencijos kovotojus, vokiečius, kritikavusius nacizmą, homoseksualus, neįgalius, Jahovos liudytojus ir asocialius asmenis (elgetas, valkatas ir klajojančius prekeivius).
 
4. Kokios žydų bendruomenės patyrė netektis Holokausto metu?
 
Kiekviena žydų bendruomenė okupuotoje Europoje patyrė netekčių. Žydų bendruomenės Šiaurės Afrikoje buvo persekiojamos, tačiau tose šalyse žydai nebuvo nei deportuojami į mirties stovyklas, nei sistemiškai žudomi.
 
5. Kiek kiekvienos nacių valdomos ar okupuotos šalies žydų buvo nužudyta (pvz.: kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos žydų žuvo Vokietijos, Estijos ir Latvijos lageriuose arba Lenkijoje buvusiose mirties stovyklose) ir kokią dalį prieškario žydų gyventojų jie sudarė?
 
(Šaltinis: Encyclopedia of the Holocaust)
 
Lenkija 3.000.000 90.9 proc.
 
SSRS 1.100.000 36.4 proc.
 
Vengrija 569.000 69.0 proc.
 
Rumunija 287.000 47.1 proc.
 
Lietuva 143.000 85.1 proc.
 
Vokietija 141.500 25.0 proc.
 
Olandija 100.000 71.4 proc.
 
Bohemija/Moravija 78.150 66.1 proc.
 
Prancūzija 77.320 22.1 proc.
 
Latvija 71.500 78.1 proc.
 
Slovakija 71.000 79.8 proc.
 
Graikija 67.000 86.6 proc.
 
Jugoslavija 63.300 81.2 proc.
 
Austrija 50.000 27 proc.
 
Belgija 28.900 44 proc.
 
Italija 7.680 17.3 proc.
 
Estija 2.000 44.4 proc.
 
Liuksemburgas 1.950 55.7 proc.
 
Norvegija 762 44.8 proc.
 
Danija 60 0.7 proc.
 
Suomija 7 03 proc.
 
Bulgarija 0 0.0 proc.
 
6. Kas yra mirties stovykla? Kiek jų buvo ir kur?
 
Mirties (arba masinio žudymo) stovykla yra koncentracijos stovykla, kurioje veikė specialiai įrengta žudymo sistema. Veikė šešios tokios stovyklos: Aušvico-Birkenau (Osvencimo), Belzeco (Belžeco - liet.k.), Chelmno, Maidaneko, Sobiboro, Treblinkos. Visos jos buvo okupuotoje Lenkijoje.
 
7. Ką reiškia terminas „galutinis sprendimas" ir kokia jo kilmė?
 
Terminas „galutinis sprendimas“ (Endl''sung) reiškia Vokietijos planą išnaikinti (t.y. išžudyti) visus Europos žydus – 11 mln. žmonų. Šis terminas buvo pavartotas Vanzė (Wannsee) (Vokietija) konferencijoje, vykusioje 1942 m. sausio 20 d., kur tuometiniai aukščiausi Vokietijos pareigūnai aptarė šio plano įgyvendinimą.
 
8. Kada prasidėjo „galutinio sprendimo“ vykdymas?
 
Jau pirmaisiais Trečiojo reicho gyvavimo metais naciai išžudė dešimtis žydų, arba jie mirė dėl tiesiogiai žydams taikytų diskriminacinių priemonių poveikio. Bet dauguma buvo priversti emigruoti iš Vokietijos ir jos užgrobtų teritorijų. 1939 m. rugsėjo–spalio mėn. okupuotoje Lenkijoje buvo nužudyta 5 tūkst. žydų, o likusius pradėta telkti getuose. Tačiau sistemingas žydų žudymas prasidėjo tik 1941 m. birželį Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. „Galutinis sprendimas“ buvo pradėtas vykdyti 1942 m. kovo mėn. masiškai mirties stovyklose naikinant Lenkijos žydus.
 
9. Kaip vokiečiai apibūdino, kas yra žydas?
 
1935 m. lapkričio 14 d. naciai paskelbė dokumentą, kuriame pateikiamas žydo apibrėžimas:
 
žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai;
 
žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai ir priklausė žydų religinei bendruomenei iki 1935 m. rugsėjo 15 arba buvo į ją priimtas vėliau;
 
žydas – tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę ar buvo ištekėjusi už žydo arba vedė/ištekėjo po 1935 m. rugsėjo 15 d.;
 
žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 m. rugsėjo 15 d. arba jei jis buvo gimęs po 1936 m. liepos 31 d. dėl nesantuokinių santykių su žydu.
 
10. Kaip vokiečiai elgėsi su tais, kurie turėjo žydiško kraujo, bet nebuvo klasifikuojami kaip žydai?
 
Asmenys, kurie nebuvo klasifikuojami kaip žydai, tačiau turėjo žydiško kraujo (kurie turėjo vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturėjo nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso), buvo vadinami mišrūnais (Mischlinge) ir skirstomi į dvi grupes:
 
• Pirmojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių du iš senelių buvo žydai;
 
• Antrojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių vienas iš senelių buvo žydas.
 
Mišrūnai negalėjo būti nacių partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. Jiems taip pat buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje bei dirbti tam tikrose profesijose. (Tačiau individualiais atvejais mišrūnams tam tikroms aplinkybėms būdavo taikomos išimtys.) Nacių pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Antrojo pasaulinio karo metu pirmojo laipsnio mišrūnai buvo kalinami koncentracijos stovyklose arba deportuoti į mirties stovyklas.
 
11. Kokios buvo pirmosios priemonės, kurių naciai ėmėsi prieš žydus?
 
– 1933 m. balandžio 1 d. naciai paskelbė žydų parduotuvių ir kitokių žydų verslų boikotą;
 
– 1933 m. balandžio 7 d. buvo išleistas įstatymas dėl Valstybės tarnybos, kuriuo valstybės tarnybose buvo draudžiama dirbti ne arijų rasės žmonėms. Iš pradžių išimtys buvo taikomos tiems, kurie valstybės tarnyboje dirbo nuo 1914 m. rugpjūčio, taip pat Pirmojo pasaulinio karo veteranams ir tiems, kurių tėvai ar sūnūs žuvo kovodami už Vokietiją ar jo sąjungininkes.
 
– 1933 m. balandžio 7 d. išleistas įstatymas draudžiantis ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą ar įgyti teisininko profesiją.
 
– 1933 m. balandžio 22 d. buvo išleistas dekretas dėl gydymo paslaugų asmenims, kuriuo gydymo išlaidos nebuvo kompensuojamos asmenims, kurie konsultuodavosi pas ne arijų rasės gydytojus.
 
– 1933 m. balandžio 25 d. išleistas įstatymas, ribojantis žydų vaikų priėmimą į Vokietijos mokyklas.
 
12. Kada buvo įsteigta pirmoji koncentracijos stovykla ir kas buvo pirmieji jos kaliniai?
 
Pirmoji koncentracijos stovykla buvo atidaryta 1933 m. kovo 22 d. Dachau. Pirmieji jos kaliniai buvo politiniai kaliniai (komunistai ir socialdemokratai), recidyvistai, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos). Kitos nacių laikytos problematiškomis grupės buvo žydų tautybės žurnalistai, rašytojai, teisininkai, pramoninkai ir politikai.
 
13. Kokias žmonių grupes naciai laikė valstybės priešais ir juos persekiojo?
 
Trečiojo Reicho priešais buvo laikomi ir persekiojami žydai, čigonai, socialdemokratai ir kiti politiniai oponentai, Jahovos liudytojai, homoseksualai, recidyvistai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos)
 
14. Ar skyrėsi nacių vykdytas žydų persekiojimas nuo kitų grupių,kurias laikė Trečiojo Reicho priešais, persekiojimo?
 
Žydai ir čigonai buvo vienintelės grupės, kurias naciai sistemingai naikino. Išvengti nacių paskelbto mirties nuosprendžio žydai galėjo tik pabėgdami iš nacių valdomos Europos. Pagal nacių planą visi žydai iki vieno turėjo būti sunaikinti. Tuo tarpu kitų nusikaltėlių ar Trečiojo Reicho priešų šeimos paprastai nebuvo laikomos atsakingomis. T.y., jeigu vienas asmuo buvo sunaikinamas arba išsiunčiamas į koncentracijos stovyklą, tai nereiškė, jog ir kitiems jo šeimos nariams grėsė toks pats likimas. Be to, daugumoje atvejų, asmenys buvo priskiriami nacizmo priešams dėl tam tikrų savo veiksmų ar politinių nuostatų, t.y. veiksmų ar požiūrių, kurie galėjo būti pakeisti. Tuo tarpu žydai ir čigonai priešais buvo laikomi vien dėl rasinės kilmės, kurios negalėjo pakeisti.
 
15. Kodėl būtent žydai buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui?
 
Nacių išskirtinės neapykantos žydams paaiškinimas glūdi jų pasaulėžiūroje, kurioje istorija buvo suvokiama kaip rasių kova. Jie laikė žydus rase, kurios tikslas buvo dominuoti pasaulyje, ir dėl to jie trukdė arijų rasei dominuoti. Naciai tikėjo, kad visa istorija – tai rasių kova, kurios kulminacija turėjo būti aukštesniosios arijų rasės triumfas. Todėl jie laikė savo pareiga išnaikinti žydus, kurie kėlė grėsmę. Be to, jų manymu, jau vien žydiška kilmė juos darė nusikaltėliais, kurie niekada negalės būti reabilituoti, ir todėl jie buvo beviltiškai korumpuota žemesnioji rasė. Be abejo, prie nacių neapykantos žydams ir iškreipto suvokimo apie žydus prisidėjo ir kiti veiksniai. Visų pirma, tai - šimtametes tradicijas turintis krikščioniškasis antisemitizmas, kuris formavo neigiamą žydo kaip Kristaus žudiko, velnio bendrininko, užsiimančio magija ir burtais, stereotipą. Svarbus buvo politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pab. –XX a. pirmoje pusėje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai visuomenės tvarkai. Šie veiksniai suformavo nacių nuostatą apie žydus, kurios reikia persekioti ir visiškai sunaikinti.
 
16. Ar visi vokiečiai rėmė Hitlerio planą persekioti žydus?
 
Nors ne visi Vokietijos gyventojai pritarė Hitlerio vykdomai žydų persekiojimo politikai, nėra jokių įrodymų apie plataus mąsto protestą. Buvo vokiečių, kurie ignoravo 1933 m. balandžio 1 d. boikotą ir specialiai pirko žydų parduotuvėse bei padėjo žydams pabėgti ir pasislėpti. Tačiau tokių buvo labai mažai. Kai kada netgi Hitlerio oponentai pritarė antižydiškai politikai. Dvasininkijos tarpe taip pat buvo įvairių nuostatų. Vienus dvasininkus naciai deportuodavo į koncentracijos stovyklas už atsisakymą bendradarbiauti vykdant antisemitinę politiką, pavyzdžiui Berlyno vyskupą Bernhardą Lichtenbergą, kuris kasdien viešai melsdavosi už žydus. Kiti, kurių buvo dauguma, laikėsi nacių nurodymų dėl Vokietijos žydų ir atvirai neprotestavo.
 
17. Ar sąjungininkai ir kiti laisvojo pasaulio žmonės žinojo apie įvykius Europoje?
 
Visą veiklą iki „galutinio sprendimo“ naciai vykdė viešai ir nušviesdavo spaudoje. Užsienio korespondentai komentavo visus antisemitinius veiksmus, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prasidėjus karui informaciją gauti buvo daug sunkiau, nepaisant to, pranešimai apie žydų likimą buvo spausdinami. Nors naciai viešai neskelbė apie „galutinį sprendimą“ ir vykdomą politiką, nepraėjus metams nuo sisteminio žydų naikinimopradžios, pakankamai detali informacija pradėjo skverbtis į Vakarus. Pirmąjį pranešimą apie masinį žydų žudymą Vakarams nusiuntė Lenkijos Bundas (žydų socialistų politinė organizacija), kuris pasiekė Angliją 1942 m. pavasarį. Nors tokie pranešimai nebuvo išsamūs ir tikslūs, sąjungininkai gana anksti sužinojo žinojo apie Vokietijoje vykdomą politiką žydų atžvilgiu.
 
18. Kokios politikos žydų atžvilgiu laikėsi Vokietijos sąjungininkės Japonija ir Italija?
 
Japonija ir Italija, Vokietijos sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare, nebendradarbiavo, įgyvendinant „galutinį sprendimą“. Nors spaudžiant Vokietijai, Italijoje ir buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, Musolinio vyriausybė atsisakė vykdyti „galutinio sprendimo“ planą ir kategoriškai atsisakė deportuoti iš šalies žydus. Be to, okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose italai gynė žydus ir neleido jų deportuoti. 1943 m. Vokietijai okupavus Italiją čia gyvenę žydai tapo „galutinio sprendimo“ taikiniais.
 
Japonai taip pat buvo palyginti tolerantiški žydų atžvilgiu. Nepaisant stipraus Vokietijos spaudimo imtis griežtų priemonių prieš žydus, Japonija atsisakė tai daryti. Iki 1941m. pavasario į Japoniją galėjo atvykti pabėgėliai. Japonijos okupuotoje Kinijoje žydai taip pat buvo palankiai sutinkami. 1941 m. vasarą ir rudenį pabėgėliai buvo perkelti į Šanchajų, tačiau iki 1943 m. pradžios prieš juosnebuvo imtasi jokių priemonių, kol jie buvo priversti keltis į Hongkev getą. Nors sąlygos gete buvo sunkios, jos buvo nepalyginamai geresnės už sąlygas nacių kontroliuotuose getuose.
 
19. Kas yra Pasaulio teisuoliai?
 
Pasaulio tautų teisuoliais vadinami nežydų kilmės asmenys, kurie gelbėjo žydus Holokausto metu. Pasaulio tautų teisuolių buvo kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje ir jų sąjungininkėje. Šie žmonės gelbėjo žydų gyvybes. Pasaulio tautų teisuolio vardus suteikia ir juos pagerbia Jad Vašemas (Yad Vashem) Izraelio Nacionalinis Holokausto atminties memorialas. Kruopščiai įvertinę kiekvieną atvejį, Pasaulio teisuolių vardus Jad Vašemas 1953-2011 m. pripažino apie 24 000 gelbėtojų trijose skirtingose kategorijose. Daugiausia asmenų, kuriems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, yra Lenkijoje. Skaičius 24 000 toli gražu nėra galutinis, kadangi yra daugybė atvejų, apie kuriuos niekuomet nebuvo pranešta, dažniausiai todėl, kad išgelbėtieji jau mirė. Be to, į šį skaičių įeina tik tie, kurie tiesiogiai rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus. Tarp jų nėra tų, kurie padėjo išlikti kitomis priemonėmis.
 
20. Kokie buvo Niurnbergo teismo procesai?
 
Terminas Niurnbergo procesas reiškia du nacių karo nusikaltėlių teismų etapus, vykusius po karo. Pirmieji teismai įvyko 1945 m. lapkričio 20 d. -1946 m. spalio 6 d. Juos vykdė Tarptautinis karinis tribunolas, kurį sudarė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir JAV atstovai. Šiame etape buvo teisiami politiniai, kariniai ir ekonominiai Trečiojo Reicho lyderiai, kuriuos Sąjungininkai buvo paėmę į nelaisvę. Tarp jų buvo A. Rosenbergas, J. Streicheris (Štreicheris - liet.k.), E. Kaltenbruneris, J. Ribentropas, R. Hessas (Gesas- liet.k.) ir kt. Tačiau patys žymiausi iš jų - Hitleris, Himleris ir Giobelsas (Gebelsas-liet.k.), nusižudė dar prieš karo pabaigą.
 
Antrajame etape teismą vykdė Niurnbergo karinis tribunolas, kurį įsteigė JAV Vyriausybės biuras Vokietijoje. Jame buvo teisiami 12 aukšto rango Trečiojo Reicho pareigūnų, tarp kurių buvo ministrų kabineto nariai, diplomatai, gydytojai, vykdę medicininius ekspermentus ir SS karininkai, dirbę koncentracijos stovyklose ar vykdę genocidą nacių okupuotose teritorijose.
 
Parengta pagal Simon Wiesenthal centro Multimedia mokymo centro medžiagą
 
Šaltinis: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti
 
Mano nuoroda

1. Kai kalbame apie Holokaustą, kokį laikotarpį turime omenyje?
 
Holokaustas (taip įvardijamas kaip žydų naikinimas), apima laikotarpį nuo 1933 m. sausio 30 d., kai Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, iki 1945 gegužės 8 d., Antrojo pasaulio karo pabaigos Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo įgyvendinama rasistinė, diskriminacinė ir teroro politika žydų atžvilgiu. 1939 m. rugsėjo mėn. pradėtos okupuotos Lenkijos žydų žudynės ir telkimas getuose. Tragiškiausias Holokausto laikotarpis truko ketverius metus – nuo 1941 m. birželio iki 1945 m. gegužės mėn., kai buvo vykdomos visuotinės žydų žudynės.
 
2. Kiek žydų buvo nužudyta per Holokaustą?
 
Tikslų aukų skaičių nustatyti yra neįmanoma. Apytikslė statistika teigia, jog buvo nužudyta buvo 5860 000 žydų tautybės žmonių. Dauguma institucijų pripažįsta, jog Holokausto metu žuvo apie 6 milijonai žydų.
 
3. Kiek ne žydų tautybės civilių gyventojų buvo nužudyta Antrojo pasaulinio karo metu?
 
Kadangi nustatyti tikslų skaičių yra neįmanoma, pripažįstama, jog šis skaičius yra artimas 5 milijonams. Naciai yra jų talkininkai persekiojo ir žudė šias etnines ir socialines grupes: čigonus, serbus, Lenkijos inteligentus, įvairių tautybių rezistencijos kovotojus, vokiečius, kritikavusius nacizmą, homoseksualus, neįgalius, Jahovos liudytojus ir asocialius asmenis (elgetas, valkatas ir klajojančius prekeivius).
 
4. Kokios žydų bendruomenės patyrė netektis Holokausto metu?
 
Kiekviena žydų bendruomenė okupuotoje Europoje patyrė netekčių. Žydų bendruomenės Šiaurės Afrikoje buvo persekiojamos, tačiau tose šalyse žydai nebuvo nei deportuojami į mirties stovyklas, nei sistemiškai žudomi.
 
5. Kiek kiekvienos nacių valdomos ar okupuotos šalies žydų buvo nužudyta (pvz.: kelios dešimtys tūkstančių Lietuvos žydų žuvo Vokietijos, Estijos ir Latvijos lageriuose arba Lenkijoje buvusiose mirties stovyklose) ir kokią dalį prieškario žydų gyventojų jie sudarė?
 
(Šaltinis: Encyclopedia of the Holocaust)
 
Lenkija 3.000.000 90.9 proc.
 
SSRS 1.100.000 36.4 proc.
 
Vengrija 569.000 69.0 proc.
 
Rumunija 287.000 47.1 proc.
 
Lietuva 143.000 85.1 proc.
 
Vokietija 141.500 25.0 proc.
 
Olandija 100.000 71.4 proc.
 
Bohemija/Moravija 78.150 66.1 proc.
 
Prancūzija 77.320 22.1 proc.
 
Latvija 71.500 78.1 proc.
 
Slovakija 71.000 79.8 proc.
 
Graikija 67.000 86.6 proc.
 
Jugoslavija 63.300 81.2 proc.
 
Austrija 50.000 27 proc.
 
Belgija 28.900 44 proc.
 
Italija 7.680 17.3 proc.
 
Estija 2.000 44.4 proc.
 
Liuksemburgas 1.950 55.7 proc.
 
Norvegija 762 44.8 proc.
 
Danija 60 0.7 proc.
 
Suomija 7 03 proc.
 
Bulgarija 0 0.0 proc.
 
6. Kas yra mirties stovykla? Kiek jų buvo ir kur?
 
Mirties (arba masinio žudymo) stovykla yra koncentracijos stovykla, kurioje veikė specialiai įrengta žudymo sistema. Veikė šešios tokios stovyklos: Aušvico-Birkenau (Osvencimo), Belzeco (Belžeco - liet.k.), Chelmno, Maidaneko, Sobiboro, Treblinkos. Visos jos buvo okupuotoje Lenkijoje.
 
7. Ką reiškia terminas „galutinis sprendimas" ir kokia jo kilmė?
 
Terminas „galutinis sprendimas“ (Endl''sung) reiškia Vokietijos planą išnaikinti (t.y. išžudyti) visus Europos žydus – 11 mln. žmonų. Šis terminas buvo pavartotas Vanzė (Wannsee) (Vokietija) konferencijoje, vykusioje 1942 m. sausio 20 d., kur tuometiniai aukščiausi Vokietijos pareigūnai aptarė šio plano įgyvendinimą.
 
8. Kada prasidėjo „galutinio sprendimo“ vykdymas?
 
Jau pirmaisiais Trečiojo reicho gyvavimo metais naciai išžudė dešimtis žydų, arba jie mirė dėl tiesiogiai žydams taikytų diskriminacinių priemonių poveikio. Bet dauguma buvo priversti emigruoti iš Vokietijos ir jos užgrobtų teritorijų. 1939 m. rugsėjo–spalio mėn. okupuotoje Lenkijoje buvo nužudyta 5 tūkst. žydų, o likusius pradėta telkti getuose. Tačiau sistemingas žydų žudymas prasidėjo tik 1941 m. birželį Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą. „Galutinis sprendimas“ buvo pradėtas vykdyti 1942 m. kovo mėn. masiškai mirties stovyklose naikinant Lenkijos žydus.
 
9. Kaip vokiečiai apibūdino, kas yra žydas?
 
1935 m. lapkričio 14 d. naciai paskelbė dokumentą, kuriame pateikiamas žydo apibrėžimas:
 
žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai;
 
žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai ir priklausė žydų religinei bendruomenei iki 1935 m. rugsėjo 15 arba buvo į ją priimtas vėliau;
 
žydas – tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę ar buvo ištekėjusi už žydo arba vedė/ištekėjo po 1935 m. rugsėjo 15 d.;
 
žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 m. rugsėjo 15 d. arba jei jis buvo gimęs po 1936 m. liepos 31 d. dėl nesantuokinių santykių su žydu.
 
10. Kaip vokiečiai elgėsi su tais, kurie turėjo žydiško kraujo, bet nebuvo klasifikuojami kaip žydai?
 
Asmenys, kurie nebuvo klasifikuojami kaip žydai, tačiau turėjo žydiško kraujo (kurie turėjo vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturėjo nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso), buvo vadinami mišrūnais (Mischlinge) ir skirstomi į dvi grupes:
 
• Pirmojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių du iš senelių buvo žydai;
 
• Antrojo laipsnio mišrūnai – tie, kurių vienas iš senelių buvo žydas.
 
Mišrūnai negalėjo būti nacių partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. Jiems taip pat buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje bei dirbti tam tikrose profesijose. (Tačiau individualiais atvejais mišrūnams tam tikroms aplinkybėms būdavo taikomos išimtys.) Nacių pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Antrojo pasaulinio karo metu pirmojo laipsnio mišrūnai buvo kalinami koncentracijos stovyklose arba deportuoti į mirties stovyklas.
 
11. Kokios buvo pirmosios priemonės, kurių naciai ėmėsi prieš žydus?
 
– 1933 m. balandžio 1 d. naciai paskelbė žydų parduotuvių ir kitokių žydų verslų boikotą;
 
– 1933 m. balandžio 7 d. buvo išleistas įstatymas dėl Valstybės tarnybos, kuriuo valstybės tarnybose buvo draudžiama dirbti ne arijų rasės žmonėms. Iš pradžių išimtys buvo taikomos tiems, kurie valstybės tarnyboje dirbo nuo 1914 m. rugpjūčio, taip pat Pirmojo pasaulinio karo veteranams ir tiems, kurių tėvai ar sūnūs žuvo kovodami už Vokietiją ar jo sąjungininkes.
 
– 1933 m. balandžio 7 d. išleistas įstatymas draudžiantis ne arijų rasės žmonėms dirbti teisinį darbą ar įgyti teisininko profesiją.
 
– 1933 m. balandžio 22 d. buvo išleistas dekretas dėl gydymo paslaugų asmenims, kuriuo gydymo išlaidos nebuvo kompensuojamos asmenims, kurie konsultuodavosi pas ne arijų rasės gydytojus.
 
– 1933 m. balandžio 25 d. išleistas įstatymas, ribojantis žydų vaikų priėmimą į Vokietijos mokyklas.
 
12. Kada buvo įsteigta pirmoji koncentracijos stovykla ir kas buvo pirmieji jos kaliniai?
 
Pirmoji koncentracijos stovykla buvo atidaryta 1933 m. kovo 22 d. Dachau. Pirmieji jos kaliniai buvo politiniai kaliniai (komunistai ir socialdemokratai), recidyvistai, homoseksualai, Jehovos liudytojai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos). Kitos nacių laikytos problematiškomis grupės buvo žydų tautybės žurnalistai, rašytojai, teisininkai, pramoninkai ir politikai.
 
13. Kokias žmonių grupes naciai laikė valstybės priešais ir juos persekiojo?
 
Trečiojo Reicho priešais buvo laikomi ir persekiojami žydai, čigonai, socialdemokratai ir kiti politiniai oponentai, Jahovos liudytojai, homoseksualai, recidyvistai ir asocialūs asmenys (elgetos, klajojantys prekeiviai, valkatos)
 
14. Ar skyrėsi nacių vykdytas žydų persekiojimas nuo kitų grupių,kurias laikė Trečiojo Reicho priešais, persekiojimo?
 
Žydai ir čigonai buvo vienintelės grupės, kurias naciai sistemingai naikino. Išvengti nacių paskelbto mirties nuosprendžio žydai galėjo tik pabėgdami iš nacių valdomos Europos. Pagal nacių planą visi žydai iki vieno turėjo būti sunaikinti. Tuo tarpu kitų nusikaltėlių ar Trečiojo Reicho priešų šeimos paprastai nebuvo laikomos atsakingomis. T.y., jeigu vienas asmuo buvo sunaikinamas arba išsiunčiamas į koncentracijos stovyklą, tai nereiškė, jog ir kitiems jo šeimos nariams grėsė toks pats likimas. Be to, daugumoje atvejų, asmenys buvo priskiriami nacizmo priešams dėl tam tikrų savo veiksmų ar politinių nuostatų, t.y. veiksmų ar požiūrių, kurie galėjo būti pakeisti. Tuo tarpu žydai ir čigonai priešais buvo laikomi vien dėl rasinės kilmės, kurios negalėjo pakeisti.
 
15. Kodėl būtent žydai buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui?
 
Nacių išskirtinės neapykantos žydams paaiškinimas glūdi jų pasaulėžiūroje, kurioje istorija buvo suvokiama kaip rasių kova. Jie laikė žydus rase, kurios tikslas buvo dominuoti pasaulyje, ir dėl to jie trukdė arijų rasei dominuoti. Naciai tikėjo, kad visa istorija – tai rasių kova, kurios kulminacija turėjo būti aukštesniosios arijų rasės triumfas. Todėl jie laikė savo pareiga išnaikinti žydus, kurie kėlė grėsmę. Be to, jų manymu, jau vien žydiška kilmė juos darė nusikaltėliais, kurie niekada negalės būti reabilituoti, ir todėl jie buvo beviltiškai korumpuota žemesnioji rasė. Be abejo, prie nacių neapykantos žydams ir iškreipto suvokimo apie žydus prisidėjo ir kiti veiksniai. Visų pirma, tai - šimtametes tradicijas turintis krikščioniškasis antisemitizmas, kuris formavo neigiamą žydo kaip Kristaus žudiko, velnio bendrininko, užsiimančio magija ir burtais, stereotipą. Svarbus buvo politinis antisemitizmas, gyvavęs XIX a. pab. –XX a. pirmoje pusėje, kuris žydus laikė grėsme egzistuojančiai visuomenės tvarkai. Šie veiksniai suformavo nacių nuostatą apie žydus, kurios reikia persekioti ir visiškai sunaikinti.
 
16. Ar visi vokiečiai rėmė Hitlerio planą persekioti žydus?
 
Nors ne visi Vokietijos gyventojai pritarė Hitlerio vykdomai žydų persekiojimo politikai, nėra jokių įrodymų apie plataus mąsto protestą. Buvo vokiečių, kurie ignoravo 1933 m. balandžio 1 d. boikotą ir specialiai pirko žydų parduotuvėse bei padėjo žydams pabėgti ir pasislėpti. Tačiau tokių buvo labai mažai. Kai kada netgi Hitlerio oponentai pritarė antižydiškai politikai. Dvasininkijos tarpe taip pat buvo įvairių nuostatų. Vienus dvasininkus naciai deportuodavo į koncentracijos stovyklas už atsisakymą bendradarbiauti vykdant antisemitinę politiką, pavyzdžiui Berlyno vyskupą Bernhardą Lichtenbergą, kuris kasdien viešai melsdavosi už žydus. Kiti, kurių buvo dauguma, laikėsi nacių nurodymų dėl Vokietijos žydų ir atvirai neprotestavo.
 
17. Ar sąjungininkai ir kiti laisvojo pasaulio žmonės žinojo apie įvykius Europoje?
 
Visą veiklą iki „galutinio sprendimo“ naciai vykdė viešai ir nušviesdavo spaudoje. Užsienio korespondentai komentavo visus antisemitinius veiksmus, kurie prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi Vokietijoje, Austrijoje ir Čekoslovakijoje. Prasidėjus karui informaciją gauti buvo daug sunkiau, nepaisant to, pranešimai apie žydų likimą buvo spausdinami. Nors naciai viešai neskelbė apie „galutinį sprendimą“ ir vykdomą politiką, nepraėjus metams nuo sisteminio žydų naikinimopradžios, pakankamai detali informacija pradėjo skverbtis į Vakarus. Pirmąjį pranešimą apie masinį žydų žudymą Vakarams nusiuntė Lenkijos Bundas (žydų socialistų politinė organizacija), kuris pasiekė Angliją 1942 m. pavasarį. Nors tokie pranešimai nebuvo išsamūs ir tikslūs, sąjungininkai gana anksti sužinojo žinojo apie Vokietijoje vykdomą politiką žydų atžvilgiu.
 
18. Kokios politikos žydų atžvilgiu laikėsi Vokietijos sąjungininkės Japonija ir Italija?
 
Japonija ir Italija, Vokietijos sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare, nebendradarbiavo, įgyvendinant „galutinį sprendimą“. Nors spaudžiant Vokietijai, Italijoje ir buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai, Musolinio vyriausybė atsisakė vykdyti „galutinio sprendimo“ planą ir kategoriškai atsisakė deportuoti iš šalies žydus. Be to, okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose italai gynė žydus ir neleido jų deportuoti. 1943 m. Vokietijai okupavus Italiją čia gyvenę žydai tapo „galutinio sprendimo“ taikiniais.
 
Japonai taip pat buvo palyginti tolerantiški žydų atžvilgiu. Nepaisant stipraus Vokietijos spaudimo imtis griežtų priemonių prieš žydus, Japonija atsisakė tai daryti. Iki 1941m. pavasario į Japoniją galėjo atvykti pabėgėliai. Japonijos okupuotoje Kinijoje žydai taip pat buvo palankiai sutinkami. 1941 m. vasarą ir rudenį pabėgėliai buvo perkelti į Šanchajų, tačiau iki 1943 m. pradžios prieš juosnebuvo imtasi jokių priemonių, kol jie buvo priversti keltis į Hongkev getą. Nors sąlygos gete buvo sunkios, jos buvo nepalyginamai geresnės už sąlygas nacių kontroliuotuose getuose.
 
19. Kas yra Pasaulio teisuoliai?
 
Pasaulio tautų teisuoliais vadinami nežydų kilmės asmenys, kurie gelbėjo žydus Holokausto metu. Pasaulio tautų teisuolių buvo kiekvienoje nacių okupuotoje šalyje ir jų sąjungininkėje. Šie žmonės gelbėjo žydų gyvybes. Pasaulio tautų teisuolio vardus suteikia ir juos pagerbia Jad Vašemas (Yad Vashem) Izraelio Nacionalinis Holokausto atminties memorialas. Kruopščiai įvertinę kiekvieną atvejį, Pasaulio teisuolių vardus Jad Vašemas 1953-2011 m. pripažino apie 24 000 gelbėtojų trijose skirtingose kategorijose. Daugiausia asmenų, kuriems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, yra Lenkijoje. Skaičius 24 000 toli gražu nėra galutinis, kadangi yra daugybė atvejų, apie kuriuos niekuomet nebuvo pranešta, dažniausiai todėl, kad išgelbėtieji jau mirė. Be to, į šį skaičių įeina tik tie, kurie tiesiogiai rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus. Tarp jų nėra tų, kurie padėjo išlikti kitomis priemonėmis.
 
20. Kokie buvo Niurnbergo teismo procesai?
 
Terminas Niurnbergo procesas reiškia du nacių karo nusikaltėlių teismų etapus, vykusius po karo. Pirmieji teismai įvyko 1945 m. lapkričio 20 d. -1946 m. spalio 6 d. Juos vykdė Tarptautinis karinis tribunolas, kurį sudarė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir JAV atstovai. Šiame etape buvo teisiami politiniai, kariniai ir ekonominiai Trečiojo Reicho lyderiai, kuriuos Sąjungininkai buvo paėmę į nelaisvę. Tarp jų buvo A. Rosenbergas, J. Streicheris (Štreicheris - liet.k.), E. Kaltenbruneris, J. Ribentropas, R. Hessas (Gesas- liet.k.) ir kt. Tačiau patys žymiausi iš jų - Hitleris, Himleris ir Giobelsas (Gebelsas-liet.k.), nusižudė dar prieš karo pabaigą.
 
Antrajame etape teismą vykdė Niurnbergo karinis tribunolas, kurį įsteigė JAV Vyriausybės biuras Vokietijoje. Jame buvo teisiami 12 aukšto rango Trečiojo Reicho pareigūnų, tarp kurių buvo ministrų kabineto nariai, diplomatai, gydytojai, vykdę medicininius ekspermentus ir SS karininkai, dirbę koncentracijos stovyklose ar vykdę genocidą nacių okupuotose teritorijose.
 
Parengta pagal Simon Wiesenthal centro Multimedia mokymo centro medžiagą
 
Šaltinis: Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti
 
Mano nuoroda

2009 metų viduryje Briano Actono, programinės įrangos inžinieriaus, niekas nenorėjo samdyti. Nepaisant to, kad jis ilgai dirbo „Yahoo” ir „Apple“ kompanijose, kitos dvi didžiosios verslo žvaigždės nenorėjo jo priimti į darbą. Pirmiausia vyrą atstūmė „Twitter“, vėliau ne pasakė ir „Facebook“. Dėl to įmonės prarado 3 mlrd. dolerių.
 
„Forbes“ aiškina, kodėl.
 
Kai B.Actonui nepavyko gauti darbo kitoje didelėje kompanijoje, jis pradėjo vystyti savo verslo idėją. Kartu su „Yahoo“ alumnu Janu Koumu jis padėjo sukurti „WhatsApp“ – įmonę, kuri tapo debesų susirašinėjimo karaliene.
 
Apie „WhatsApp“ šiomis dienomis itin daug kalbama – „Facebook“ nusprendė įsigyti šią aplikaciją už Silicio slėnio analitikus apstulbinusią sumą – 16 mlrd. dolerių grynaisiais ir akcijomis, taip pat 3 mlrd. dolerių, numatytų kompanijos įkūrėjų akcijoms.
 
B.Actonui priklauso mažiausiai 20 proc. „WhatsApp“ akcijų, kurių vertė siekia apie 3 mlrd. dolerių.
 
Ši istorija tikrai taps legenda apie sunkų darbą ir užsispyrimą tarp darbo ieškotojų visame pasaulyje.
 
„Twitter“ vis dar galima surasti užuominų apie liūdnas B.Actono darbo paieškas. Pranešus apie „WhatsApp“ pardavimą, „Twitter“ vartotojai atrado įrašą žmogaus, kuris dabar juokiasi paskutinis.
 
„Manęs atsisakė „Twitter“. Ir gerai. Būtų buvęs ilgas kalėjimas“, – savo paskyroje rašė vaikinas.
 
Šis įrašas, kuris vėliau buvo papildytas ir vaikino nesėkme „Facebook“, pradėjo plisti socialiniuose tinkluose. Pasidalijimai buvo lydimi komentarų: „koks epinis sugrįžimas“.
 
http://www.15min.lt/naujiena/verslas/karjera/facebook-sprendimas-nepriimti-naujo-darbuotojo-kainavo-imonei-3-mlrd-doleriu-666-407416