piktaskiskis

Sveiki uždarbiečiai!
 
Noriu trumpai aprašyti mūsų su drauge šviežią kelionę po Austriją ir apylinkes. Taip pat labai mėgstam fotografuoti todėl nuotraukos gali būti įdomiau nei ką parašysiu, perspėju :)
 
Žodžiu, viskas vyko eksprontu. Tik savaitė prieš išvykimą sugalvojom, kad būtent tai bus Austrija. Įvairios priežastys:
 
Nėra toli.
 
Labai graži ir švari vieta.
 
Vienas gražiusių gamtos kampelių Europoje.
 
Alpės, ežerai, šaltiniai ir švarus oras vienoje vietoje.
 
Sostinė yra vienas iš TOP pasaulio miestų. Švariausias ir geriausias gyvenimo kokybės santykis tokio dydžio miestui.
 
Taip pat vienas iš prioritetų buvo vokiečių kalba, su ja kažkiek siejame savo gyvenimą(labiau draugė, baigusi D/FR kalbų studijas).
 
Viena iš minčių kuri nedavė ramybės tai, kad kiek daug gali nuveikti per 5-7d., atrodo niekada to nesuprasi kol neišeisi iš komforto zonos, kol neišvažiuosi, atrodė savaitė truko kaip mėnesis ir pamatėm tiek kiek gyvendami paprastą rutinišką gyvenima pamatom per kelis metus. Namie ta savaitė atrodo niekas, nei pailsime, nei kažką nuvikiu, eina ir praeina... O čia savaitė gali būti tiek, kad pakeis tavo gyvenimą. Tikrai nuostabi, vertinga ir npakartojama savaitė su daug nuotykių.
 
http://i.imgur.com/Ongsj5x.png
Maršrutas.
 


 
Kelionės laikas 06.18-06.25(7d.)
 

 
Automobilis Skoda Superb 2003m
 

 
Nuvažiuota 4075km.(Didžiausias nuvažiuotas atstumas per dieną 1470km.)
 

 
Išleisti pinigai ~500Eur.(bandėm tiksliai su ct. paskaičiuot, bet pametėm skaičių, bet apytikslė suma tokia)
 
Mūsų tikslai(gal kam prireiks važiuojant):
 


 
1. Viena



 
2. Grossglockner

 


 
3. Wolfgangsee lake

 


 
4. Hallstat(BŪTINAI)

 


 
5. Grossglockner Alpine Road(BŪTINAI)

 


 
6. Villach

 


 
7. Ossiacher See

 


 
8. Klagenfurt

 


 
9. Worthersee(BŪTINAI)

 
Susidarytas toks mini must-see planas savaitei.
 
06.18 10.00 išvažiavom iš Vilniaus. Po darbo savaitės šiek pavargę, todėl anksti keltis neskubėjom, išsimiegojom kaip sakant geriau, kad paskui vairuoti sunku nepasidarytų. Pirmas sustojimas buvo ties Lietuvos siena, užsipylėm kuro, gamtiniai reikalai ir tada jau pajudėjom vėl, pravažiavom aplinkeliu Varšuvą, vakare apie 20.00 pasiekėm Katowicus ir ten greitai užkandom. Lenkiškos kainos žinoma visada džiugina. Kol kas ten viskas tikriausiai pigiau. Taigi naudingai ir sočiai praleidom valandą ten, 30% laiko maistas, 70% WIFI. Always.
 
Įvažiavom į Čekiją ir per 2 val ją pravažiavom. Sutemus jau esam netoliese Brno nuo kurio tiek ir liko iki Austrijos. Sustojam miegoti į ne pirmą pasitaikiusią aikštelę išvažiuojant iš Brno.(Visada norisi sustoti ten kur jaukiau ir smagiau miegoti bus, dažnai aikštelės per daug apšviestos, saugumas- taip, bet komforto mažai, suradom puikią aikštelę su minimaliai šviesos ir su visais patogumais šalia, kriauklė, WC). Pirma nakvynė poilsinga.
 
 
http://i.imgur.com/S3xv6II.jpg
1 nakvynė už Brno
Kita dieną jau iš pat ryto atvažiuojam į Vieną. Sekmadienis. Miestas tuščias, jokių kamščių, parkingas nemokamas. Labai mažai laisvų vietų mieste pastatyti mašiną, per pusvalandį radom vietą, pasistatėm ir skyrėm beveik visą dieną Vienai. Aplankėm visus įmanomus parkus, fontanus, skulptūras.
 
http://i.imgur.com/2ypDNXH.jpg
Purpuriniai medžiai Vienoje.
 
http://i.imgur.com/NKJbmY6.jpg
Parkelis Vienoje.
 
http://i.imgur.com/Dks58a1.jpg
Centras.
 
Labai patiko Stadtpark parkelis, labai jauki vieta su daug medžių, ežeriukų, gyvūnijos, nerealiai graži gamta viduryje 2mln. gyventojų dydžio miesto. Valgyti dar turėjom iš Katowicu taigi atsisėdę parkelyje ir pavalgyt spėjom. Viena nereali vieta. Visur švaru, daug žalumos, architektūrinių paminklų, parkų, prižiūrėtas miestas. Daug dviratininkų, kaip ir daug kur užsienyje jie turi savo atskiras juostas ir šviesaforus. Visada tokius miestus užskaitau(Ne taip kaip Vilniuj norėdamas kažkur nuvažiuoti reikia gerai pagalvoti kiek reikės važiuoti šaligatviu, kad manęs toj atkarpoj nepartrenktų). Viena didmiestis, bet tai kaip ten pasijutom tai atrodė lyg miestas būtų didelis nesibaigiantis parkas.
 
http://i.imgur.com/m5r8CRl.jpg
Toliau vaikštom po centrą ir visą dieną tokie vaizdai.
 
http://i.imgur.com/gWAJs74.jpg
Labai žalias miestas.
 
http://i.imgur.com/LuBKTY6.jpg
Pamėgta Humana.
 
 
http://i.imgur.com/eVYafSb.jpg
Antra nakvynė išvažiavus už Vienos. Nuotrauka daryta atsikėlus ryte ~8h.
 
Sekanti stotelė- Hallstat. Iš Vienos pajudėjome link jo, miestelis nedidelis ~900 gyventojų, bet įrašytas į TOP lankomiausias vietas Austrijoje. Turėtų būti įdomu. Nuvažiavus supratome, kad buvo verta. Hallstat garsėja savo druska. Pati pirmoji pasaulio druskų kasykla, 7000m senumo. Pats miestelis atrodo taip pat kaip atrodė 1890m. Niekas nepasiketę, atrodo lyg laike sustojęs. Labai gražu, kalnuota, ežero vanduo permatomas. Labai daug turistų, bet tai nekliudė, viskas buvo pats tas. Aplankyti tikrai verta, keliukai važiuojant link šio miesto nuostabūs, miestelis nepaliestas jokios civilizacijos. Labai gražu kai debesys dengia kalnus ir ežerus ir viskas matosi lyg pro rūką, taip pat labai gaivus ir švarus oras.
 
 
http://i.imgur.com/gi034RH.jpg
St.Gilgen pakeliui i Hallstat.
 
http://i.imgur.com/7wHbHnn.jpg
Hallstat atsiskyrėlis druskos miestas.
 
Kita stotelė Grossglockner Alpine road- gražiausias kelias Europoje. Vien artėjant link šio kelio apima įdomus jausmas. Kelias pradeda siaurėti ir aukštėti. Iš šonų pradeda pilnai apgaubti kalnai ir kriokliai. Privažiaus prie vartų reikia susimokėti, kaina 35Eur mašinai. Kelio ilgis lyg apie 30km ir visa tai 3-4km aukštyje serpantinais. Kelias veda beveik iki pačio viršūnės Grossglockner 3.8km, daug sniego, bet vis dar šilta. Pakeliui kelyje daug karvių, ožkų ir įdomiausiai tai švilpikų. Nežinojau kas jie tokie, bet prieš tai kažkada buvau matęs Youtubej tokius švilpiančius bebrus ar pnš atrodančius. Tai va, čia buvo jie, pilni laukai ir kalnai, kartais prabėgantys pro kelią. Išgirdom tik 1 kartą švilpiantį, garsas didelis ir keistas. Atrodė lyg žmogus garsiai sušvilptų. Įdomi patirtis.
 
http://i.imgur.com/XCF4jYL.jpg
Sustojus prieš Grossglockner road, atsipučiam, užkandam ir įsitaisom po kalnais miegui.
 
http://i.imgur.com/8gbKkth.jpg
Sutemus.
 
http://i.imgur.com/82DkBMX.jpg
Pradžia.
 
http://i.imgur.com/ZhR6Zlq.jpg
Yoga prieš kilimą.
 
http://i.imgur.com/UJUH6Gw.jpg
Driving.
 
http://i.imgur.com/zUZDTIp.jpg
Sustojimas užkąsti.
 
http://i.imgur.com/xRsTmgW.jpg
Debesys.
 
http://i.imgur.com/BqfcW6p.jpg
Pakeleiviai švilpikai.
 
http://i.imgur.com/xgvrNRq.jpg
Kaito stabdžiai leidžiantis, bet visą laiką motyvavau save- jei jis užkilo tai ir aš nusileisiu. :D
 
http://i.imgur.com/pxjzuIo.jpg
Grossglockner road- the most beautiful scenic road in Europe.
 
http://i.imgur.com/Y2LZK9A.jpg
Kilom ir užkilom.
 
http://i.imgur.com/ocV9QaJ.jpg
Jau beveik.
 
http://i.imgur.com/qJTEqdk.jpg
Vaizdas nuo pusiaukelės į viršūnę.
 
http://i.imgur.com/TlsnFgG.jpg
3789m.
 
http://i.imgur.com/5bcuIEz.jpg
Sutikti bendraminčiai tokie pat kalnų fanatikai.
 
http://i.imgur.com/7PdcjF3.jpg
Patiekalų ir kultūrų mainai.
 
Šiam keliui skyrėm beveik visą dieną, svarbiausia pasiruošti mašiną, kad būtų geros būklės ir tt. Viską buvom susitvarkę kas nedavė ramybės(pagrindinis diržas, filtrai, tepalas, naujos padangos), bet stabdžiai leidžiantis labai įkaito, leidomės kokį 15km stačiai iš 4km aukšio, mūsų mašina tokių krūvių nėra patyrusi taigi teko stoti ir pailsėti. Taip ir pavalgyt laiko radom. Tai buvo pati gražiausia vieta šioje kelionėje ir atsiminimai iš ten stipriausi. Labai daug motociklininkų ir suprantu kodėl, pats jaučiu aistrą dviratėm priemonėm todėl galiu tik įsivaizduoti koks jausmas važiuoti gražiausiu Europos keliu, 4km aukštyje tarp nerealaus grožio viršūnių ir gaivaus kalnų oro. O jei dar kompanija gera, palapinės ir tt... Keliukas smagus, vingiuotas, su pilna gyvūnunijos ir kišenėlių pakelėse. Dar vienas iš dalykų dėl ko taip patiko Austrija, viso labai labai daug padaryta dėl žmogaus. Važiuojant keliu kas 200-300m pilna mažyčių aikštelių, visur bus staliukai pavalgyti, šiukšlinės, kranai su šaltinio vandeniu... Viskas apgalvota.
 
http://i.imgur.com/Ra7VkQO.jpg
Leidžiantis į apačią.
 
 
Sutemsta ir stojam vėl miegoti kalnuose.
 
Sustojam į artimiausią miestelį ir užtikus jų vadinamą pležą įeinam ir randam atrankintus dušus ir toletus. Vanduo per šaltas tai nusiprausiam kriauklėje. Pagaliau po ilgos dienos išsiplaunam dantis. Savijauta- vėl pasitikintys, tvarkingi, nusiprausę ir gražūs. Po kiek laiko grįžtam niekam nepamačius į mašiną, susišildom ir atažiuoja tarnyba, turbūt ta kur prižiūri paplūdimį ir mūsų kriaukles. Kaina pasirodo ten lyg 3 Eur už įėjimą, nu nieko apsisukom ir be Eurų. :)
 
http://i.imgur.com/no2mYNL.jpg
Va čia.
 
Tada sugalvojom greit nulėkti iki Venecijos. Kelio apie 400km tai tikėjomes per 3val būti vietoje. Panašiai ir apsisukom. Nuotraukos iš Venecijos labai gražios, bet deja ten nepatiko. Kai buvom mažesni esam buvę Venecijoj ir norėjom tiesiog atnaujinti prisiminimus. Ką galiu pasakyti, užkimšta... Kainos nežmoniškos, Čikagos centre ir tai pigiau... Žodžiu toks kaimas, bet už ledus 4-5 Eur prašo, makaronai ar pica ~20Eur. Žodžiu ne valgyti skirta vieta, iš visų nori išlupti pinigų, pilna babajų, afrikonų siūlančių armani ir gucci tašes, arba indų lakstančių paskui su arbūzu ar mangu atsigaivinti... Kainos aukštos. Žmonių 10 vienam m2. Kamščiai, stumdaisi, karšta... Nepatiko, spėjom per dieną pasiilgti kalnų, ramybės ir ežerų :)
 
Pakeliui į Veneciją. Some fresh spring water for the start. Čia pusiau išsimaudom, vanduo turbūt +10 max.[/font][/size]
 
http://i.imgur.com/XoR3iw1.jpg
 
Ir tada jau Venecija, kelios nuotraukos iš miesto ant vandens:
 
http://i.imgur.com/sAE8QFq.jpg
 
http://i.imgur.com/hNqktet.jpg
 
http://i.imgur.com/5eDPCmY.jpg
 
http://i.imgur.com/SqWDVHq.jpg
 
Nakvynė tarp Venecijos ir kelio atgal į Austriją. Venecijai skyrėm beveik dieną su nuvažiavimu ir parvažiavimu iš jos. Nusiprausėm šaltinio upėje tarp Italijos autobano ir Itališko kaimelio. Sutemo, vanduo stingdantis. Įbridom iki nariukų, šampūnas, dantų pasta ir vėl gražūs ir tvarkingi. Patraukėm atgal į Austriją, miegam netoli sienos, ryt planuojam turėti gerą laiką.
 
http://i.imgur.com/3kJU8KQ.jpg
Itališkas dušas.
 
Baigėsi mūsų alpių kelias ir Venecija, tada patraukėm kur smagiau ir gaiviau- tikslas buvo Worthersee, labai gerai žinomas ežeras Europoje. Didžiulis, kalnų apsuptyje, su permatomu mėlynai žaliu +28 šilumos vandeniu. Įdomu, kad Austrijoje ežerų vanduo geriamas. Permatomas. Buvom labai nustebę tokai tvarka, priešingai nei pas mus pležas visur yra mokamas. Atvykom į Klagenfurt am Worthersee ir įėjimo mokestis į pležą buvo 4 Eur visai dienai. Buvo tikrai verta.
http://i.imgur.com/hPbAKNt.jpg
 
http://i.imgur.com/v1m1u3c.jpg
 
http://i.imgur.com/wJw0elF.jpg
Viskas prižiūrėta, persirengimo kabinos, palei pat krantą kas 15m sustatyti atviri dušai ir šalia geriamo šaltinio vandens kranai su dideliom kriauklėm. Buvo karšta tai gaivintis nespėjome, vakare atvėso iki +34 bet vistiek vis dar buvo sunku būti saulėje. Slėpėsis pavėsyje bet vistiek nemažai nudegėm. Pležas turėjo atskiras zonas vaikams, žaidimų aikšteles pusiau vandenyje, didelę čiuožyklą, šokinėjimo lentas ir lieptelius. Tokiam šiltam vandenyje buvom valandom... :D
 
http://i.imgur.com/6w7kNQu.jpg
 
Nustebino dar tai, kad maži 2-3 metų vaikai sau kaip niekur nieko šokinėja nuo lentų 3-4m aukščio. Man prireikė laiko kol įsidrąsinau, prie vandens nepratęs, bet dėl to ir pikta ant savęs. Norisi dabar kažkur va netoli tokios vietos gyventi, vanduo nerealus, O tie vaikai tai undinės grynai... :D
 
Už parkingą niekur nemokėjome, bet šiaip daug kur mokama ir brangu. Į Vieną atvažiavom savaitgalį taigi buvo nemokama, aikštelėse dažniausiai miegojom austostradoje tai buvo nemokama, mieste miegojom Lidl ir Aldi aikštelėse, o kalnuose miegojom po kalnais. :)
 
Grįžom nuo Klagenfurt (Italijos/Austrijos sienos) į Vilnių per 1 dieną. Išvažiavom 6h ryto, o 12h vakare buvom Vilniuj. Išvis 17h vairavimo, nuvažiuota 1470km.
 
http://i.imgur.com/Hm9gCbr.jpg
 
Antroj savaitės pusėj buvo neįmanomai karšta tai ne tik Turkijoj taip :D +39 ir daugiau, atrodė karščiau... nors nelabai pamenu, svaigo galva...
 
http://i.imgur.com/a14Yvib.jpg
Pakeliui namo...
 
Tik finansinis klausimas kada kelsimės gyventi į Vieną... Laiko klausimas jau išspręstas. ^_^
 
Reziumė: Keliaukit!
 
Nesvarbu koks oras, kiek pinigų ir su kuo. Keliauti yra gerai. Visi atsiminimai ir nuotykiai tai atperka. Nesvarbu už 200 ar už 2000 eurų, visada galima rasti vaiantą! Mes jauni ir mums viskas įdomu, galim miegot lauke, mašinoj, nesvarbu kur pasiseks ten ir miegosim, bet už tas sutaupytas nakvynes nuvažiuosim dar +1000km, kad pamatytumėm tą ir tą... Taigi, pirmyn! ;)
 
P.S. Nuotraukų padarėm labai daug, su dslr viena nutrauka ~5mb taigi vien dėl to prisiminimai dar gyvesni. Net ir paveikslų iš porą išeitų.
P.P.S Gal kam įdomu nuotraukos iš kelionės į Čikagą ar Kiniją? Noriu taip pat aprašyti, bet laiko trūkumas ir įkvėpimo laukiu... :rolleyes:
P.P.P.S Su tais šriftais čia susipainiojau, bet gal bus įskaitoma. Sorry už tai.

Liux hobis! Noriu pasiulyt appsa "memrise" , siuo metu vokieciu mokaus is ten.
 
https://play.google.com/store/apps/details?id=com.memrise.android.memrisecompanion&hl=lt
 
tiesa appsas netik kalbu mokymuisi, jis kaip <sutrauktas> 12 klasiu kursas :D isbandykit :)

naudojimo ir kritimo žymės yra du skirtingi dalykai.
 
Siūlau persirašyti softą ir prasitestuoti su kita baterija.

BOMŽTRIPAS: IZRAELIS
 
Sveiki sveiki. Išlaukęs pagaliau šios datos, galiu jums pristatyti Gvido, mano Kelionių Partnerio Izraelyje, galutinį darbą. Šiandien šventė, todėl rašliavom apie kitas keliones šiandien nuplauks, kad per daug nesiblaškytumėm. Žiūrim! Trūkmė 30min~
 

 
daugiau kelionių rasite čia - http://bomztripas.lt

is pigu.lt ir rde.lt telefonus garantiniam aptarnauja netik MTTC.lt bet ir mobilitaisykla.lt.
 
O kodėl kainos mažesnės el. parduotuvese? Manau todėl kad telefonai parduodami su ne mūsų šaliai skirtu regionu ir pilnai tikiu kad parduodami kaip "Refurbished" telefonai.

Kas sako, kad "meilės už pinigus nenusipirksi" - matyt, niekada nėra turėję šuns... :)

.

Pradėjau skaityti - tikrai įdomu. Galima net praktiškai pasinaudoti, registruojant naujos mokslų terminologijos domenus į perspektyvą ar kuriant svetainės apie šias temas, ir t.t.
Rekomenduoju:
http://lma.lt/lt/es-sf-projektai/nacionalines-mokslo-populiarinimo-priemoniu-sistemos-sukurimas-ir-igyvendinimas-2007-2013/mokslo-populiarinimo-serijos-mokslas-visiems-knygos

Vasaros pabaigoje teko apsilankyti Islandijoje ir ten praleisti 15 dienų, įspūdžių daug, šalis nuostabi, o įspūdžiais dalinuosi su jumis!
 

http://juozapas.lt/wp-content/uploads/2015/09/20150811_225847-624x351.jpg

 
Grįžus iš Indijos, susirgus kepenų uždegimu, pailsėjus, vasarą praleidus ramiai atėjo ilgai laukta kelionė į Islandiją, į ją išsiruošėme kartu su Ingrida, aš – 15 dienų, ji – 16 dienų (bilietus pirkau vėliau ir taip buvo pigiau). Daiktus kaip visada teko pakuotis paskutinėmis dienomis, nusipirkti įvairių maisto produktų, kurie bent laikinai padėtų išgyventi Islandijoje, kuri yra viena iš brangiausių šalių, kuriose teko pabūvoti.
 
Susitinkame oro uoste, pereiname patikrą ir laukia skrydis į šalį, kurioje praleisime 2 savaites, į šalį, kurioje galima pamatyti tai, ko nepamatysi kitur – milžiniškus krioklius, iš žemės iššokstančius geizerius, gigantiškus ledynus, didžiulius ugnikalnius, plotus nusėtus lava ir jokių miškų! Laukė kelių valandų persėdimas Norvegijoje, tad nusprendėme surinkti arčiausiai oro uosto esančius geocache’us, vienas iš jų buvo terrain 4.5 sudėtingumo, reikėjo lipti į didelę storą eglę.
 
Skaitykite daugiau: http://juozapas.lt/kelione-i-islandija-reikjavikas/

Sveiki,
Praėjo du mėnesiai nuo mano paskutinės kelionės į Lenkiją (https://uzdarbis.lt/index.php?app=forums&module=forums&section=findpost&pid=2753211 ) , kas gali reikšti tik tai, kad atėjo laikas sekančiai avantiūrai.
 
Šį kartą vėjai mane užnešė į dar vieną kaimyninę šalį, Latviją. Kodėl būtent ten? Priežastis paprasta. Labai norėjau apsilankyti viename koncerte, kuris turėjo įvykti Rygoje. Dar viena priežastis – pasirodė kiek keista keliauti po tolimesnes šalis, kai nesi aplankęs savo kaimynų.
 
Taigi prieš geras dvi savaites įsigyjau autobuso bilietus į abi puses bei bilietą į patį koncertą, o dar po savaitės pradėjau ieškoti vietos, kur galėčiau apsistoti dviems naktims (bilietus nusipirkau nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ankstaus ryto). Ieškojau vėl ten pat, portale Couchsurfing (iš jų pusės būtų labai logiška man jau mokėti už reklamą kiekviename straipsnyje). Buvo išsiųsta apie 35 užklausų, bet arba negaudavau jokio atsakymo, arba gaudavau neigiamus atsakymus.
 
Ir štai atėjo penktadienis, kai lipau į autobusą ir vis dar nežinojau, ką veiksiu atvykęs į vietą. Ar vėl naktinėsiu po miestą, ar pirmą kartą gyvenime išbandysiu hostelį. Ten pat, autobuse, su pakeleive pradėjau apie tai kalbėti, domėtis kur yra geresni ir nebrangūs hosteliai, tuo pačiu, kol dar nebuvau kirtęs sienos ir turėjau internetą su lietuviška sim kortele, išsiunčiau dar apie 20 užklausų nakvynei. Po valandos iš vieno vaikino gavau atsakymą: “Atleisk, bet šiandien jau turiu dvi merginas iš Lietuvos, kurios nakvoja pas mane”. Kadangi kartais esu gana naglas, atrašiau, jog man tinka bet kokios sąlygos ir galiu drąsiai būti vertėju tarp lietuvių bei latvių kalbų (juoko forma žinoma). Dar po kurio laiko gaunu dar vieną atsakymą: “Na jei tikrai neturi kur gyventi, paklausiu merginų, gal jos nebus prieš” bei parašė savo tel. numerį. Nuotaika jau šiek tiek pagerėjo.
 
«Tarp kitko, šį kartą bandžiau filmuoti dabar madingą “vlogą”, aprodant miestą, išgyvenant įspūdžius ir įterpiant savo komentarą. Bet nufilmavau tik pirmą parą, ir tai ne viską. Gal dėl to, kad man tai yra kažkas naujo, gal dar dėl kažkokios priežasties, bet jau sekmadienį nutraukiau filmavimus.»
 
Po gerų keturių valandų išlipau jau Rygos autobusų stotyje. Nužygiavau į artimiausią prekybos centrą ir nusipirkau vietinę sim kortelę už 6 eurus. Parašiau žinutę, jog jau esu Rygoje ir galiu susitikti reikiamu adresu ir nuėjau link senamiesčio (laimei ir nelabai, Rygoje yra begalė rusakalbių, todėl su komunikacija su vietiniais gyventojais nebuvo absoliučiai jokių problemų, tad užkalbinti merginą arba paklausti kelio buvo labai paprasta).
 
http://puu.sh/j7CEm/7bd937acbe.jpg
 
http://puu.sh/j7CJx/b0b4f4a28d.jpg
 
Užsukęs į pirmą pasitaikusį parką pastebėjau daug prekybinių palapinių ir pradėjau klausinėtis, koks čia renginys vyksta. Pasirodo pataikiau į vietinę Kaziuko mugę. Bet man toks scenarijus nelabai įdomus, todėl ilgai čia neužsibuvau. Ir čia pat sulaukiau skambučio iš vaikino, kuris galėjo mane priimti nakvoti. Po 15 minučių jau susitikome prie parduotuvės, nusipirkau sau alkoholinės giros bei nuėjome pas jį į namus. Ten pat susipažinau su dar dviem jo butiokais bei lietuvaitėmis, apie kurias rašiau aukščiau.
 
Nuo 22 val. Iki daugmaž 1 val. nakties bendravome apie įvairiausias temas, kol galiausiai nuėjome apžiūrėti naktinio Rygos gyvenimo ir apsilankyti skirtinguose baruose. Viskas užsitesė iki šešių ryto. Visi griūvome miegoti ir nauja diena prasidėjo jau vidurdienį. Dar vakar, vos išlipęs iš autobuso ir norėjęs užkasti, užsukau į pirmą pasitaikusį Subway. Ten dirba visai miela mergina, todėl pasiėmiau tel. numerį ir paprašiau, kad rytoj aprodytų man miestą. Deja šeštadienį ji paraše, jog išvyksta į draugės gimtadienį, todėl daugiau jos ir nemačiau.
 
http://puu.sh/j7CLD/e0c890db81.jpg
 
http://puu.sh/j7COq/abd59ea7ad.jpg
 
http://puu.sh/j7CRR/9c4394e450.jpg
 
Vakare turėjau koncertą, todėl turėjau visą dieną Rygos pažinimui. Užkasiau kavinėje, ir ilgai nelaukdamas, nuėjau apžiūrėti Rygos apylinkes, atokiau nuo centro ir senamiesčio. Nuėjau į nelabai pažįstamą vietovę ir prasidėjo lietus. Pralaukęs pusvalandį telefone peržiūrėjau, jog lietus tik stiprės supratau, jog reikia gaudyti viešąjį transportą ir važiuoti link centro, kadangi iki koncerto buvo likusios trys valandos, o dar turėjau papietauti ir rasti pastatą, kur viskas vyks. Laimei, savo telefone turėjau aplikaciją, kur yra detalūs visų baltijos šalių viešojo transporto tvarkaraščiai, todėl greitai apsisprendžiau, kuris troleibusas man tinka (tarp kitko kiekvieną kartą įsitikinu, kad be išmanaus telefono bet kokia kelionė tampa žymiai nuostolingesnė ir labiau komplikuota.
 
Sulaukęs troleibuso, įlipau į jį. Jokių bilietėlių neturėjau, todėl teko nusipirkti iš vairuotojos. Važiavau vos 6 stoteles. Sumokėjau už tai 2 eurus. Nepigus malonumas. Perkant ne iš vairuotojo, kaina – 1.20 Eur. Išlipau vėl šalia stoties, užsukau į kavinę ir papietavau, pailsėjau bei pajudėjau link koncerto.
 
Dabar atskirai apie patį koncertą. Atvykau vienas iš pirmųjų. Koncertuoti turėjo rapo grupė iš Rusijos (taip, gana specifiškas koncertas daugeliui). Grupėje yra trys atlikėjai. Vos atvykęs į koncerto salę, sužinojau, jog du iš atlikėjų – neatvyks. Vienas nespėjo į lėktuvą, kitam užlaikė pasą. Todėl tą dieną už 2.30 val. (23:30) turėjo pasirodyti tik vienas iš jų. Organizatoriai praneše, jog šiandienos koncertas tiems, kas turi bilietus, bus nemokamas, o visos grupės koncertas perkeliamas po mėnesio. Iš vienos pusės nuliūdau, kadangi tai buvo viena pagrindinių priežasčių čia važiuoti. Iš kitos – apsidžiaugiau. Reiškia šis koncertas bus nemokamas, o po mėnesio galėsiu dar kartą čia atvykti. Patį bilietą (vertė 30 eurų) galiausiai palikau salėje, todėl greičiausiai daugiau čia nevyksiu. Vietoje sutikau kelis Lietuvius, pabendravom ir po koncerto išsiskyrstėme.
 
Apie antrą valandą nakties grįžau prie namo, kur turėjau nakvoti. Ir čia prasidėjo linksmybės. Pamiršau, kelintame bute gyvena mano latviški draugai. Iš lauko langai degė trečiame aukšte, tačiau laiptinėje garsai sklindo iš antrame aukšte esančio buto. Laiptinėje užtrukau apie 15 minučių, vis bėgiojau iš aukšto į aukštą. Klausiausi iš kur vis dėlto sklinda balsai, bandžiau belstis į duris (skambinti labai nenorėjau, visgi antra valanda nakties, o suklysti ir paskambinti kaimynams tikimybė buvo kaip minimum 50%). Ir vis galvojau, kaip atrodau iš šono, kai antrą valandą nakties nepažįstamas su fotoaparato blykste žiūrinėjo duris, klausėsi, kas darosi už durų ir bandė atsargiai patraukti už rankenos. Telefonas, žinoma, buvo jau seniai miręs, todėl ir paskambinti ir paprašyti, kad įleistų į butą, negalėjau. Ir čia man nusišypsojo laimė. Išgirdau, kad kažkas užeina į laiptinę. Ten buvo keturi mano laikini butiokai (viena visgi buvo likusi bute). Jie grįžo iš pasivažinėjimo dviračiais ir pagaliau visi kartu užėjome į butą ir nuėjome miegoti.
 
http://puu.sh/j7Dzc/86e002e2c9.jpg
 
Lietuvaičių nerodau. Deja nepaklausiau ar galiu naudoti jų nuotraukas, todėl iš etikos paslėpiau veidus.
 
 
http://puu.sh/j7DiD/f6fb152938.jpg
 
Taip pat naktį parke sutikau bebrą.
 
 
Sekančią dieną supratau, kad Rygos man pakanka ir reikia aplankyti artimiausią miestą. Buvau įsitikinęs, kad tai bus Jurmala, kuri yra vos už 35 km. nuo Rygos. Tačiau visi iki vieno sakė, jog ten nieko įdomaus ir man vertėtų aplankyti Siguldą, kuri yra kiek toliau, 50 km. nuo Rygos. Vos išėjęs iš namų pradėjau ieškoti vietos, kur papusryčiauti. Ilgai ieškodamas, radau kavinę “City Diner”. Tai yra amerikietiško stiliaus jauki kavinė. Skanus maistas, malonus aptarnavimas. Beje, dėl aptarnavimo. Taip gavosi, kad vėl pasiėmiau padavėjos telefono numerį su sąlyga, kad šiandien po darbo ji man aprodys Rygą. Tarp kitko, prieš tai, buvau vėl netyčia sutikęs moterį, su kuria kartu važiavau į Ryga iš Vilniaus. Visgi tikrai nėra Ryga tokia jau didelė. Vėliau senamiestyje netyčia užtikau Sovietų okupacijos muziejų. Įėjimas – kiek negaila. Aš sumokėjau po apsilankymo. Autobuso stotyje susipažinau dar su trimis vaikinais, du iš Olandijos, vienas iš Belgijos. Pabendravome ir įlipome į autobusą.
 
http://puu.sh/j7CTt/b1e361ecd2.jpg
 
http://puu.sh/j7CWj/4bfc50af24.jpg
 
Čia prasidėjo įdomiausia dalis. Atsisėdau šalia merginos ir užmigau, atsibudau jau Siguldos autobusų stotyje. Kažkaip labai greitai visi žmonės išsibarstę ir likome tik aš ir mergina, su kuria važiavau. Paklausęs, ar ji taip pat nežino kur judėti, pasiūliau palaikyti man kompaniją ir Siguldą apžiūrėti kartu su manimi. Labai greitai radome bendrą kalbą ir susipažinome. Tai buvo Orli iš Atlantos, JAV. Ji prieš porą mėnesių baigė studijas universitete ir dabar pusmetį keliaus po pasaulį. Prieš porą dienų buvo ir Vilniuje. Siguldoje žinojome, jog mūsų laukia daug gamtos, kalnai, uola ir kelios pilys. Tačiau į žemėlapį pažiūrėjome tik vieną kartą, pradžioje. Vėliau nutarėme, kad įdomiau eiti tiesiog ten, kur jaučiame, jog bus teisingas kelias. Pakeliui į pirmą pilį užsukome į bažnyčią, užlipome į viršų, kad apžiūrėti apylinkes, tačiau nieko apart medžių gausybės nematėme. Nutariau, kad jei jau užlipom, tai reikia bent kartą pagroti varpu. Orli iki paskutiniojo manė, jog juokauju. Bet ne, padariau tai. Buvo garsiai. Greitai nusileidom ir nuėjome toliau. Pakeliui visą laiką linksminomės ir prašiau Orli’es, kad mokintų mane anglų kalbos ir taisytų, jeigu kažka pasakysiu ne taip. Pakeliui klausinėjome praeivių, kurie ėjo link mūsų, kas gero yra toje pusėje iš kur jie eina ir tuo pačiu žaidėme žaidimą. Kokių žmonių sutiksime daugiau, rusakalbių ar angliakalbių. Jei sutikdavom pirmus – kalbėjau aš, jei antrus – ji. Ir štai mes pamatėme pirmą pilį, jeigu tai galima taip pavadinti. Iš kart už jos – nuostabus vaizdas.
 
http://puu.sh/j7CXT/48f3898ab1.jpg
 
http://puu.sh/j7D1H/17791b54f1.jpg
 
http://puu.sh/j7D38/7d4b9385f5.jpg
 
http://puu.sh/j7D4T/393ff473ff.jpg
 
Už kelių kilometrų radome žymiąją uolą, kur šiek tiek pailsėjome, papildėm vandens atsargas ir nuėjome ieškoti kitų pilių.
 
http://puu.sh/j7D5W/d1a471b57c.jpg
 
http://puu.sh/j7D8E/b29d0e7147.jpg
 
Dar už geros valandos toli radome dar vieną. Tačiau jau buvome pavargę ir nenuėjome ten. Vietoj to nuėjome prie upės kranto, kur vėl pasėdėjom ir tiesiog pasimėgavome supančiu grožiu. Ir galiausiai pajudėjome link stoties. Paskutinis autobusas jau buvo nuvažiavęs, todėl teko važiuoti traukiniu.
 
http://puu.sh/j7Dbw/1df5f5ea6f.jpg
 
http://puu.sh/j7Ddj/7152a661b3.jpg
 
Po valandos grįžome į Rygą. Orli nuvyko persirengti į savo hostelį. Aš tame pačiame pastate, McDonalds’e jos palaukiau ir nuėjome pasivaikščioti po vakarinę Rygą. Po valandos turėjome išsiskirti, kadangi Orli turėjo susitikti su kitais draugais. Per tas 7 valandas, kurias praleidome kartu, tapome labai artimi, kaip brolis ir sesė. Sužinojome labai daug vienas apie kitą, daug juokėmės ir draugiškai tyčiojėmės vienas iš kito, todėl skirtis buvo labai sunku. Tačiau kadangi Orli dar ilgai keliaus, pažadėjome, kad padarysime viską įmanomą, kad susitikti dar kartą, kurioj nors šalyje. Nuotaika kiek suprastėjo, todėl nuėjau į naktinę senąją Rygą, pažiūrėti dar kartą, kas ten būna per vidurnaktį.
 
http://puu.sh/j7DeC/dc549f0146.jpg
 
http://puu.sh/j7Dgz/5de66db71c.jpg
 
Prieš porą valandų, kai dar galvojau, jog su Orli užtruksiu ilgiau, Viktorijai (padavėjai iš City Diner) parašiau, jog deja nesigaus susitikti. Todėl likusią naktį praleidau visai vienas. Valandą pasibasčiau po senamiestį, prisėdau ant suoliuko. Po kurio laiko priėjo benamis, kuris man papasakojo labai “įdomias” istorijas, kaip Amerika traukia Baltijos šalis žemyn, kaip Baltijos šalys parsidave vakarams, kaip Latvija jau ne tokia kaip buvo prieš sankcijas, kai čia buvo gausybė turistų iš Rusijos. Su lengva ironija dešimt minučių išklausiau jo ir tiesiog nuėjau link stoties, kadangi pradėjo lyti. Pralaukęs ten porą valandų sulaukiau autobuso ir šeštą valandą ryto jau buvau Vilniuje.
 

 
Taip ir praėjo dar viena kelionė. Ši buvo trumpiausia iš aprašytų, tačiau supratau, jog vos per dvi dienas labai pailsėjau (ir pavargau). Pailsėjau morališkai, aplankiau daug objektų ir vietovių, susipažinau su gausybe žmonių. Per savaitgalį praėjau lygiai 50 kilometrų (8 iš jų – kalnuotoje Siguldoje). Labai skatinu kada nors spontaniškai tiesiog nusipirkti autobuso ar lėktuvo (kas bus pigiau) bilietus ir nuvykti į nežinomą šalį, bent porai dienų. Man, kai daug ką pamačiau ir nesėdėjau vienoje vietoje, tos dvi dienos praėjo kaip penkios, todėl grįžau ne kaip po savaitgalio, o kaip po nedidelių atostogų.

Sveiki,
 
Prieš kurį laiką buvau sukuręs temą apie savo nuotykius Prancūzijoje https://uzdarbis.lt/t339974/mano-keliones-i-prancuzija-istorija/ . Straipsnis forumo lankytojams pasirodė įdomus, kas negalėjo nedžiuginti ir jo autoriaus.
 
Įkvėptas tokiu susidomėjimu, nutariau aprašyti ir savo kelionės į Lenkiją nuotykius. O jų ir vėl netrūko. Šį kartą vėl bus daug teksto, tačiau nuotraukų bus dar daugiau.
Balandžio viduryje užtikau šiame forume temą, kur narys eXPy (dėkui už informaciją) pasidalino ypatingu pasiūlymu. Vienas Lenkijos autobusų vežėjų paskelbė akciją, kurios metu 100 000 kelionių kainavo vos po vieną zlotą + 1 zlotą kainavo registracijos mokestis. Iš karto prisiminiau, jog prieš kurį laiką norėjau aplankyti labai įdomią ir kažkiek bauginančią vietą, kuri randasi Krakuvoje. Kalbu apie koncentracinę stovyklą Auschwitz (Oswięcim). Bet apie tai vėliau.
 
Iš karto puoliau ieškoti bilietų. Žinojau, jog reikia keturių maršrutų: Vilnius – Varšuva, Varšuva – Krokuva, Krokuva – Varšuva bei Varšuva – Vilnius. Deja pigius bilietus pavyko nusipirkti tik trimis kryptimis. Taip, trys kryptis kainavo po du zlotus, o iš Krokuvos į Varšuva “net” 26 zlotus. Bendrai – 32 zlotai. Beje, konvertuoti į eurus labai paprasta. Vienas euras yra lygu keturiems zlotams. Todėl autobusų bilietai kainavo 8 eurus. O čia nei daug, nei mažai, virš 1500 kilometrų kelio.
Vos įsigyjęs bilietus, išsiprašiau porai dienų iš darbo (laimei, dar viena diena prisidėjo, kadangi išpuolė gegužės pirmoji, kuri buvo laisvadieniu). Iki kelionės liko savaitė ir nutariau visą ją skirti pagrindiniam kelionės tikslui, koncentracinės stovyklos analizei. Daug literatūros, nuotraukų, dok. filmų... Paraleliai, žinoma, ieškojau vietos, kur apsistoti Varšuvoje dvi naktis bei tiek pat Krokuvoje.
 
Kai tik pradėjau ieškoti nakvynės Couchsurfing’e, supratau, jog lenkai taip pat švenčia gegužės pirmąją (maža to, pas juos nuo gegužės pirmosios iki trečiosios yra valstybinės šventės) ir tai buvo man prasta žinia. Šitas faktas labai pasunkino nakvynės paiešką. Beveik iš visų žmonių gaudavau atsakymą, jog dėl ilgojo savaitgalio išvyksta arba pas artimuosius arba į kelionę. Todėl radau nakvynę tik Varšuvoje (dviems naktims) ir Krokuvoje (vienai nakčiai). Ir tai man labai pasisekė, kadangi bendrai išsiunčiau apie šimtą užklausų.
 
Ir štai atėjo ta diena. Visų pirmą, labai patiko autobusas, kuriuo teko važiuoti. Tylūs, komfortiški, raudoni, su wi-fi bei įkrovimo lizdais (nežinau, gal čia tik mane nustebino, kadangi neteko dar važiuoti autobusu į kitas šalis). Išvykau, jeigu neklystu, apie 16 Lietuvos laiku. Kelionė truko apie 8 valandas. Labai varginantis dalykas. Ir nesvarbu, jog autobusas geras ir turėjau dvi vietas. Užmigti beveik neįmanoma, todėl gelbėjo tik muzika.
 
Bet pagaliau atvykau. Varšuvoje buvau apie vidurnaktį. Žmogus, kuris turėjo mane priimti, žinojo, jog atvyksiu vėlai vakare. Dar kelionėje rašė man, jog jeigu turėsiu noro, galėsime nueiti į vakarėlį, kad susipažinčiau su dar daugiau vietinių gyventojų. Nusileidau į metro, tačiau neturėjau nė vieno zloto bei banko kortelės. Pasisekė, jog šalia stovėjo lenkas, kuris keliavo į Austriją, todėl iškeičiau eurą į vieną metro bilietą, kurį nupirko pastarasis. Išlipau senamiestyje, kur vietinių merginų paklausiau, kaip nusigauti iki tam tikros gatvės. Paaiškino. Einu. Deja lenkiškos SIM kortelės neturėjau su internetu, todėl telefonas su GPS nelabai kuo galėjo padėti. Ieškojau apie 45 minučių reikiamos gatvės, klausinėjau dar kitų žmonių, bet visi rodydavo vis į skirtingas puses. Tačiau jaučiau, jog po truputį esu vis arčiau. Galiausiai, apie pirmą val. nakties radau reikiamą namą ir sutikau buto savininką. Labai nustebo, jog radau pats. Manė, jog prašysiu jo mane pasitikti.
 
http://puu.sh/iviVs/b1714673b2.png
 
Buvo jau gyli naktis, buvome abudu pavargę (jis taip pat tą pačią dieną grįžo iš kelionės po Gruziją ir nemiegojo), todėl nutarėme, jog vakarėlis atšaukiamas. Apie valandą pabendravome, užkasėm ir nuėjom miegoti. Tarp kitko, puikiai moku lenkų kalbą, todėl jokių kalbos barjerų nebuvo.
 
Ryte neturėjau didelių planų, išskyrus aplankyti vieną namą, kur prieš 10 metų savaitę gyvenau lenkų šeimoje pagal mainų programą. Turėjau tik adresą ir pavardę. Sužinojau, kuris autobusas važiuoja į tą pusę ir iškeliavau. Išlipau paskutinėje stotelėje (tame rajone, kur buvo reikalingas man adresas). Vėl pradėjau klausinėti vietinių kelio, tačiau niekas net nebuvo girdėjęs tokios gatvės. Patarimas buvo tiesiog eiti pagrindine gatve. Galiausiai kelionė pėsčiomis į vieną pusę užtruko kurį laiką, kadangi atstumas – 5 km. Ir čia jau su pagyvenusių vietinių žmonių pagalba radau reikiamą gatvę bei namą. Bet, žinoma kaip dažniausiai būna, šeimininkų nebuvo. Pavyko paskambinti į kaimynų vartus ir paaiškinti situaciją. Nedrąsiai, tačiau įleido mane į savo namus ir liepė palikti savo kontaktus, kuriuos perdėtų man reikalingiems žmonėms.
 
Tą ir padariau. Apsisukau ir pajudėjau link reikiamos stotelės. Staiga prasidėjo lietus ir pradėjau žvalgytis vietos, kur galėčiau nuo jo pasislėpti. Ir čia pastebėjau mokyklą, kurioje prieš 10 metų mokiausi visą savaitę, užplūdo nostalgija, apibėgau aplink visą mokyklą, ir pasislėpiau po stogeliu. Po pusvalandžio pajudėjau toliau, vėl penki kilometrai į vieną pusę.
 
http://puu.sh/iviTf/ebf1022837.png
 
Tarp kitko, kas labai nepatiko Lenkijoje – gausybė reklamos. Visur. Beveik kiekvieno nuosavo namo šeimininkai parduoda plotą ant savo tvoros reklamai.
 
http://puu.sh/iviYc/02f8153156.png
 
http://puu.sh/ivj3k/8c6cde71b2.png
 
Įlipau į autobusą. Turėjau 90 min. trunkantį bilietą. Iki centro nuvykau per pusvalandį, gal kiek daugiau. Tačiau pradėjo vėl lyti ir nutariau nuvažiuoti iki maršruto pabaigos, tuo pačiu pažiūrėsiu kaip atrodo Varšuva atokiau centro. Kažkiek nustebino tai, jog tie atokesni rajonai labai primena musiškius, kaip Naujininkai. Kai kur net gatvės taip pat užvadintos (pvz. Konarskio g.).
 
http://puu.sh/ivj4J/f67a2361e5.png
 
http://puu.sh/ivj6L/0cc8599e6b.png
 
Taip gavosi, kad neliko laiko bilietėlyje visiškai grįšti į centrą, todėl teko išlipti apie 5km nuo centro. Ir žinoma prasidėjo dar stipresnis lietus. Palaukiau 15 minučių stotelėje ir pajudėjau link centro. Dar šiek tiek pasivaikščiojau ir nuvykau link mano laikinųjų namų. Atvykęs ten, manęs jau laukė ne tik buto šeimininkas, bet ir dar du keliautojai (pora). Jie yra iš Krokuvos, todėl sužinoję, jog rytoj ten keliauju, papasakojo ką galima aplankyti. Dar pabendravome ir nuėjom miegoti. Sekančią dieną buto šeimininkas palydėjo mane iki stoties, iš kur buvo mano autobusas į Krokuvą. Atsisveikinom, aš likau laukti autobuso, o naujas draugas nuėjo ruoštis kitų svečių priėmimui (laukė vokiečių, kurie keliavo aplink pasaulį).
 
http://puu.sh/ivj80/93b3085204.png
 
http://puu.sh/ivjep/1840d3e32a.png
 
http://puu.sh/ivjgS/3522366700.png
 
http://puu.sh/ivji6/3dfb010852.png
 
Ir vėl varginanti kelionė į Krokuvą, laimei “vos” apie 4 valandos. Vis galvojau, ką veiksiu, kadangi neturėjau nakvynės. Vos atvykęs į Krokuvą, nužygiavau į vietinį “Akropolį”, kuris yra sujungtas su stotimi. Todėl realiai netoli reikėjo eiti. Išsiunčiau dar keliasdešimt užklausų nakvynei ir palikau viename iš parduotuvių krautis telefoną. Pats nuėjau pasivaikščioti po miestą, link senamiesčio. Buvo apie 21 val. , jau tamsu. Apėjau visą senamiestį ir pastebėjau mano kelyje turistus. Priėjęs arčiau išgirdau, jog tai lietuviai. Susipažinau su merginomis iš pajūrio, pabendravome ir išsiskirstėm. Turėjau skubėti, kadangi PPC dirbo iki 22 val. , o ten dar mano telefonas kraunasi.
 
http://puu.sh/ivjs5/37faff1071.png
 
Pasiėmęs telefoną pamačiau, jog negavau jokio atsakymo, todėl supratau, jog laukia bemiegė naktis. Nuo 22 iki 1val. vaikščiojau po miestą, vėliau pavargęs nutariau nueiti į stotį pasėdėti ir pailsėti bei užkasti. Kaip minėjau, stotis yra sujungta su prekybos ir pramogų centru, todėl viskas yra po stogu.
 
http://puu.sh/ivjuD/2791677100.png
 
http://puu.sh/ivjzO/1a679b44d8.png
 
http://puu.sh/ivkbu/8f2136551f.png
 
http://puu.sh/ivkeN/6d8168e9e5.png
 
http://puu.sh/ivkhP/b1fb0ca2ba.png
 
http://puu.sh/ivklc/206584baf4.png
 
Po kurio laiko priėjo vaikinukas, paklausė ar turiu iPhonui pakrovėją. Atsakiau, jog ne. Dar po pusvalandžio nutariau pasivaikščioti po stotį. Vėl sutikau tą patį vaikiną. Priėjau prie jo ir pradėjom bendrauti.
 
Pasirodo, jog jis yra iš Rusijos, Nižnij Novgorod miesto. Per Lenkiją su draugu keliavo į Čekiją, kur norėjo stebėti ledo ritulio čempionatą ir palaikyti savo šalį. Tačiau vos pora minučių pavėlavo į traukinį, kuris važiavo į Prahą ir liko Krokuvoje. Blogiausia tai, jog draugas nuvažiavo kartu su visais daiktais, įskaitant dokumentus, pinigus bei drabužius. Todėl dar vienas naujas draugas liko tik su išsikrovusiu telefonu, 10 eurų bei marškinėliais. Dar apie valandą smagiai pabendravom ir nutarėme pasivaikščioti po senamiestį, kadangi mane jis sužavėjo ir norėjau, kad tą patį pamatytų ir jis. Lauke buvo 5 laipsniai šilumos, todėl paskolinau jam savo ploną megztinį, pats likau su plonu džemperiu (be marškinėlių).
 
http://puu.sh/ivjB6/454f61689a.png
 
http://puu.sh/ivjCa/c60c34a2da.png
 
Dar po 1.5 val. grįžome į stotį. Dar apie valandą pabendravome ir išsiskyrėm, kadangi manęs 5:32 ryto laukė autobusas į Auschwitz stovyklas (Oswięcim mieste). Sulaukiau autobuso, įlipau. Laukė kelionė apie 35 km į vieną pusę. Kainavo 13 zlotų. Labai jaudinausi. Žinojau, kas tai per vieta, kur važiuoju ir kas manęs ten laukia. Ir pagaliau atvykau. Prie vartų buvau visiškai pirmas, lygiai 7 jau buvau čia. Pats muziejus atsidaro 8-tą. Nieko kito neliko, kaip pasivaikščioti po apylinkes. Tarp kitko kažkiek net norėjau, kad tą dieną būtų prastas oras. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet norėjau, kad atmosfera būtų kuo niūresnė ir sąlygos būtų kuo prastesnės, kad pajusti bent 1% tai, ką jautė žmonės, kurie ten “gyveno” prieš virš 70 metų. Ir dalinai pavyko, bet tik ryte. Buvo gana šalta, ypač kai teko 20 minučių stovėti lauke (kaip minėjau, tada jau buvo apie 10 laipsnių šilumos, aš tik su plonu megztiniu ir džemperiu.
 
http://puu.sh/ivcIU/6778ab1999.png
 
Ir pagaliau įėjau į vidų. Labai nustebino patikra. Kaip oro uoste. Reikia ištraukti visus metalinius daiktus, elektroninius prietaisus, praeito pro “skenuojančius” vartus ir viską atgal paimti. Pagaliau atsiduriau stovyklos teritorijoje. Dabar šiek tiek informacijos apie patį Auschwitz, manau daug kam bus naudinga.
 
http://puu.sh/ivcLN/7575c27d26.png
 
Oswięcim (antro pasaulinio karo metu pavadinimas buvo pakeistas į vokišką Auschwitz) – miestas, kur antro pasaulinio karo metu fašistai buvo įkūrę tris koncentracines stovyklas (viena jų mažai kam žinoma ir neįdomi, todėl apie ją nepasakosiu). Mano kelionės metu aplankiau Auschwitz I bei Auschwitz Birkenau stovyklas. Karo metu jos buvo didžiausios bei baisiausios iš visų esamų. Pagrinde ten patekdavo žydai (virš milijono asmenų), vėliau raudonos armijos kariai (virš 100 000 karių) bei kiti asmenys, politiniai veikėjai, ir panašiai. Gyvenimo sąlygos buvo tragiškos (ypač Birkenau). Nuo ryto iki vakaro reikėjo dirbti sunkų fizinį darbą. Valgyti gaudavo minimaliai. Dauguma miršdavo nuo išsekimo, tiesiog darbo metu. Iš tikrųjų labai nelengva pasakoti apie viską, kadangi nežinai nuo ko pradėti. Todėl siūlau peržiūrėti nuotraukas su komentarais.
 
http://puu.sh/ivcOQ/acf35ca53b.png
 
Realaus dydžio kalinio maketas.
 
http://puu.sh/ivcXX/b1792e61a2.png
 
Kalinių forma. Ant sienos – jų nuotraukos. Tokių nuotraukų yra labai daug, išmėtytos po visą muziejų.
 
http://puu.sh/ivd2I/0235f6ddef.png
 
“Mirtis Hitlerio okupantams”
 
http://puu.sh/ivd5o/49d5bd3897.png
 
Šioje vietoje kiekvieną rytą rikiavosi kaliniai ir buvo tikrinama, ar visi vietoje. Jeigu bent vieno trūko – visi kiti turėjo stovėti ir laukti, kol neras. Kartais tekdavo stovėti visą dieną, net žiemą. Apie šiltus drabužius nebuvo nė kalbos.
 
http://puu.sh/ive7Q/ef0295fa19.png
 
Vieta, kur buvo kariami kaliniai. Tikrai keistas jausmas stovėti toje vietoje, kur stovi gėlės.
 
http://puu.sh/ivdcw/4d12933a04.png
 
Tokiu nejaukių vietų pastatuose yra labai daug, kur girdisi traukinių garsai, kai kur mažos mergaitės meldžiasi, kai kur jos dainuoja, vietomis tikrai baisoka. Ypač kai esi vienas tame pastate.
 
http://puu.sh/ivdls/8cb46c0a42.png
 
Vienas iš kalinių. Prieš stovyklą ir po jos.
 
Toliau eina “eikskliuzyvinės" nuotraukos. Fotografuoti čia negalima.
 
http://puu.sh/ivdr4/78bd85d3bb.png
 
Gydytojo kabinetas, kur atsivesdavo nesunkiai sergančius kalinius. Su sunkiai sergančiais niekas ten “nežaidė” ir negydė.
 
http://puu.sh/ivehX/e2630d8935.png
 
Kalinių kambarys.
 
http://puu.sh/ivdJQ/5cdb795e03.png
 
Kalinių, kurie prižiūrėjo kitus kalinius, kambarys. Tokie asmenys turėjo tam tikras privilegijas, kaip pvz. erdvesnis kambarys.
 
http://puu.sh/ivdxj/0a5a1504b1.png
 
Karceris
 
http://puu.sh/ivdCz/144dd384b6.png
 
Dar vienas karceris. Tokiuose “kambariukuose”, 1x1m. dydžio turėjo sutilpti keturi kaliniai ir visą nakti stovėjo. Atsisėsti, kaip matote, nebuvo kur. Kai kurie miršdavo tiesiog stovėdami. Kiti, išgyvenę, po tokios nakties iš pat ryto ėjo dirbti fizinį darbą.
 
http://puu.sh/ivelm/01c77f0a9c.png
 
Vieta, kur kaliniai palikdavo savo rūbus prieš sušaudymą.
 
http://puu.sh/ivdRm/9b89d607d5.png
 
Siena, prie kurios buvo sušaudomi kaliniai.
 
http://puu.sh/ivdTK/4bdc39b35e.png
 
Krematoriumas
 
http://puu.sh/ivdVy/a21848ee9d.png
 
Įėjimas į krematoriumą
 
http://puu.sh/iveqH/506cdcc301.png
 
Vieta, kur po to, kai raudonoji armija išlaisvino kalinius 45-ais metais, buvo pakartas stovyklos vadas
 
http://puu.sh/ivdYf/bd7a8c8f33.png
 
Galiausiai vieta, kuri vaizduojama visuose suvenyruose. Užrašas reiškia "Darbas išlaisvina".
 
Kitos nuotraukos be komentarų:
 
http://puu.sh/iveN1/7831d406c3.png
 
http://puu.sh/iveRs/74b4fb2223.png
 
http://puu.sh/iveUt/6c07ccc7ad.png
 
http://puu.sh/iveYm/c974de77cf.png
 
Vos išėjęs iš stovyklos teritorijos supratau, jog teisingai padariau, kad aplankiau tą vietą iš pat ryto, kadangi arčiau pietų armija iš šimtų turistų tapo armija iš poros tūkstančių turistų. Smagu, jog spėjau apeiti visą muziejų dar kai palyginus nebuvo daug žmonių. O kai kur, kaip minėjau, iš viso buvau vienintelis žmogus. Tarp kitko sutikau ir kelis lietuvius.
 
Nuėjau prie parkingo, kur reikėjo laukti nemokamo autobuso į Birkenau. Jis kursuoja kas pusvalandį. Distancija – 3 kilometrai. Ir štai aš jau antroje stovykloje. Šita išgarsėjo dar žiauresnėmis sąlygomis, kur visą parą krematoriumuose buvo deginami kūnai. Dėl to ši stovykla įgavo pavadinimą “Mirties fabrikas”.
Ši stovykla atrodo tiesiog milžiniška. Ženkliai didesnė, nei prieš tai aplankyta.
 
http://puu.sh/ivfwN/65a3f3c9d5.png
 
Ir vėl gi nuotraukos su komentarais.
 
http://puu.sh/ivfFt/d95df1cd15.png
 
Šitais bėgiais traukiniais buvo vežami žydai iš visos Europos. Daugumai jų nesakė, kur jie važiuoja, todėl važiavo su savo brangiausiais daiktais. Dažnai vežė vagonais, kurie buvo skirti vežti gyvūnus. Kartais traukiniai stovėdavo vietoje daug valandų, kartais net parą. Todėl žmonėms buvo arba labai karšta, arba šalta. Nebuvo kuo kvėpuoti. Vėl gi, dažnai žmonės miršdavo tiesiai vagonuose. Čia buvo jų paskutinė stotelė. Kaliniai išlipdavo. Daktaras paskirsdavo visus žmones į dvi dalis. Darbingus į vieną, nėsčius ir nedarbingus į kitą. Pirmieji likdavo stovykloje, antri – iš karto sudeginami.
 
http://puu.sh/ivg6A/95d79db3d9.png
 
Kalinių barakai.
 
http://puu.sh/ivfVR/b7e72c73e6.png
 
Barakai, kur gyveno kaliniai. Dažnai būdavo šalta, todėl kai kas nors naktį miršdavo – baisu, bet kai kuriems tai buvo gera žinia. Reiškia galima paimti to žmogaus rūbus. Kiekvienas gaudavo metalinę lėkštę valgymui.
 
http://puu.sh/ivgot/d796208dd0.png
 
Čia dugne randasi tūkstančių žmonių pelenai.
 
http://puu.sh/ivgFH/a06e43762b.png
 
Asmeniniai kalinių daiktai.
 
Ir kitos nuotraukos be komentarų.
 
http://puu.sh/ivgLL/09a7ad94da.png
 
http://puu.sh/ivgO4/9c1224961b.png
 
http://puu.sh/ivgPy/7afda06eaf.png
 
http://puu.sh/ivgRk/2f4d1f4bae.png
 
http://puu.sh/ivgVO/72dedc83dd.png
 
Labai ne rekomenduoju užsakinėti gido paslaugų. Geriau prieš tai pačiam išstudijuoti viską ir rinktis individualią ekskursiją. Oficialus muziejaus interneto adresas: http://auschwitz.org/ . Visos sąlygos surašytos čia.
 
Apsilankymas nemokamas, tik būtina iš anksto užsiregistruoti. Iš kitų turistų matėsi, jog kelionė su gidu yra labai varginanti. Žinoma gal su jais aš kažką daugiau sužinočiau, tačiau nežinau ar verta.
 
Pabaigai – video. Pastatas, kur buvo vedami atvykę nauji kaliniai. Čia jie palikdavo savo asmeninius daiktus, rūbus, buvo dezinfekuojami, nuskutami ir gaudavo tatuiruotes – numerius. Nuo šiol jie neturėjo vardų. Jie turėjo numerius.
 

 
Po įdomios ir gana sunkios psichologiškai ekskursijos pajudėjau link Krokuvos. Kelionė tiek pat kainavo.
Šį kartą buvo kiek paprasčiau, kadangi žinojau, jog šiąnakt turėsiu nakvynę.
 
Dar kartą susisiekiau su vaikinu, pas kurį turėjau apsistoti, pasitikslinau adresą. Krokuvoje buvau apie pietus. Kadangi vaikinas turėjo atvykti tik vakare, turėjau daug laiko pasivaikščiojimams. Vėl aplankiau senamiestį, vėliau nutariau nueiti duotu adresu, kad žinoti, kur nakvosiu. Radau reikiamą gatvę, tačiau reikiamo namo ieškojau apie valandą. Klausinėjau bene kiekvieno praeivio, tačiau niekas nežinojo, kur randasi reikalingas man namas. Kaip specialiai ir telefonas buvo išsikrovęs eilinį kartą. O vaikino telefono numeris ten liko. Todėl dar po kurio laiko sutikau jauną vaikiną, kuris sutiko priimti mane į savo butą, kur galėjau pasikrauti telefoną, ir šiek tiek pailsėti. Prabuvęs svečiuose apie 20 minučių išėjau į lauką. Po kurio pagaliau pavyko susitikti su vaikinu, kuris mane apgyvendins. Priežastis buvo labai paprasta. Sumaišiau buto numerį su namo. Praėjau n+1 kartą pro reikiamą namą, tačiau buvau tikras, kad man reikalingas kitas numeris.
 
http://puu.sh/ivkmU/ed97a635e8.png
 
Čia buvo šiokia tokia staigmena. Negaliu pasakyti, jog labai maloni. Pasirodo vaikinas gyvena ne vienas, o su dar dviem savo draugais. Bet tiek to, kelio atgal nėra. Be to vaikinai pasirodė labai malonūs ir draugiški. Visi studentai, gyvena apie 500 metrų nuo senamiesčio, dideliame bute senos statybos daugiabutyje (su aukštomis lūbomis). Iki vidurnakčio bendravome, ir kaip priimta, ieškojom panašumų ir skirtumų tarp Lietuvos bei Lenkijos. Nuėjome miegoti.
 
http://puu.sh/ivk5L/42f49ea8cf.png
 
http://puu.sh/ivk7J/2aa3ae5b28.png
 
Ketvirtą ryto atsikėliau, kadangi apie šeštą turėjau autobusą į Varšuvą. Po atvykimo į Vilnių paaiškėjo, kad netyčia pasiėmiau to vaikino iPhone’o pakrovėją. Negražus poelgis, todėl teko nusiųsti pinigus, kiek yra vertas laidas. Pagaliau vėl esu autobuse. Nuotaika ne itin gera, kadangi žinau, jog kelionės pabaiga jau čia pat, be to šiandien laukia virš 11 valandų kelyje, link namų. Pakeliui iš Krokuvos į Vilnių autobusas sustojo dvejuose mažuose miesteliuose. Viename iš jų įlipo įdomi mergina. Todėl bent dalį kelionės iki Varšuvos ji palaikė kompaniją. Išlipęs Varšuvoje, turėjau dar porą valandų, kol atvyks mano autobusas link Vilniaus. Skiriau tą laiką suvenyrų bei skanumynų artimiesiems bei pažįstamiems pirkimui.
 
Po atvykimo į Vilnių iš dalies atsipūčiau. Buvau labai pavargęs. Per tą labai ilgą savaitgalį paskaičiavus praėjau virš 75 kilometrų. Vilniaus stotyje iš autobuso išlipau vidurnaktį. Kadangi manęs pasiimti atvažiavo artimas žmogus, negalėjau nepasiūlyti pasimetusiai lenkaitei, kuri važiavo tuo pačiu autobusu, nuvežti ją iki hostelio prie rotušės, paaiškinęs, jog tokiu laiku prie stoties trintis yra gana pavojinga. Juo labiau ji sunkiai orientavosi, kur randasi. Ji žinoma sutiko. Taip ir baigėsi dar viena kelionė.

Vis dažniau ir dažniau tenka diskutuoti tema, ką jaunui žmogui daryti baigus mokyklą, kai jis nežino ką nori gyvenime veikti toliau. Dauguma sako "ai stosiu betkur, bent tėvai neknis smegenų ir gal pavyks ką atrasti, o diplomas tikrai dar niekam nepakenkė". Tačiau aš manau, kad tai yra totalus, vieno vertingiausio gyvenime laiko, švaistymas ir itin didelė rizika. Rizika kokia klausiate? Prašikti savo 4 metus neįdomiai, nevertingai, neatrandant savęs, be aistros kažkam. Aš galiu būti ir neteisus, bet susidarau tokį įspūdį iš daug aplinkinių istorijų.
 
Todėl, turiu visiems labai vertingą pasiūlymą (aš juo po kolkas nesinaudojau/nesinaudoju, nes žinau ir darau tai, ką gyvenime noriu).
 
Manau, kad baigus mokyklą, save atrasti bei įgauti vertingos patirties bei įdomių potyrių padės keliavimas. Vuolia, jūs galvojate dabar "ką jis šneka, lopas. Gi keliauti kainuoja brangiai, o aš neturiu pakankamai eurų". Bet tai netiesa - tuoj parašysiu, kaip galima pradėti keliauti praktiškai be pinigų.
 
Bet prieš tai, 8 priežastys, kodėl verta pakeliauti po pasaulį bent metus:
 
1. Susirasi naujų draugų;
2. Jie bus kitokie žmonės, negu tu dabar pažįsti;
3. Tai reiškia, kad iš sutiktų žmonių, išmoksi daug. Ir jie nebūtinai bus geri ar blogi žmonės, iš visų galima išmokti daug;
4. Pažinsi kitas kultūras, o tai reiškia - praplėsi savo pasaulėžiūrą, žmogau. Pasaulis taps kažkas daugiau negu Vilnius-Palanga;
5. Ištobulinsi bendravimo su žmonėmis įgūdžius;
6. Išeisi iš komforto zonos X kartų, o už komforto zonos darosi stebuklai;
7. Grįši pasitaisęs morališkai, pasikrovęs motyvacijos ir galbūt atradęs savo pašaukimą (dabar jautiesi suglumęs del egzaminų, ateities, tiesa?)
8. Patirsi begalę naujų potyrių iš kurių išmoksi labai daug;
9. Padirbėsi įvairių darbų ir iš to padarysi daug išvadų;
 
O čia apie ką sakiau - gidas, kaip pradėti keliauti, neturint daug pinigų:
http://www.nomadicmatt.com/travel-blogs/the-ultimate-guide-to-traveling-when-you-have-no-money/
 
Sėkmės!
Būtų įdomu išgirsti jūsų istorijas/mintis/komentatrus, šiuo klausimu :)

buvau cia nesenai Vilniuje del darbo, pokalbyje. Siule darba, parduoti runescape gold, USA,EU rinkai :)) tipo kaip supportas, ir pirkimo/pardavimo vadybininkas :) sake apie 6-8 darbuotojus turi :))) va tokius darbus galima rasti CVbankas.lt puslapyje :))))

Sveiki,
 
Po truputį artėja vasara, atostogų bei kelionių metas. Beplanuodamas savo sekančią avantiurą bei skaitydamas kitų narių publikacijas apie išvykas, nutariau pasidalinti savo praeitais metais vykusių atostogų ispūdžiais. Teksto bus daug, tačiau tikiuosi, jog viskas susiskaitys labai lengvai ir įdomiai, kadangi kartu su raidėmis bus nemažai ir nuotraukų.
 
Prasidėjo viskas praeitų metų birželį, kai po mokslų baigimo bei metų kasdienio ofisinio darbo, “užrezervavau” dvi savaites atostogų rugpjūčio pabaigai. Tikslas buvo paprastas: nepraleisti tas dvi savaites Lietuvoje.
 
Tą pačią dieną prasitariau geram draugui, kuris studijuoja Londone, jog planuoju keliauti kur nors į vakarus ir iš karto gavau pasiūlymą prisijungti prie jo kelionės į Portugaliją. Užsidegėm noru nuvykti į banglenčių stovyklą (toliau “Surf camp”). Tačiau pradėjus domėtis plačiau kaip ten nuvykti, atmetėm šią kelionę. Draugui iš Londono lėktuvų bilietai kainavo nedaug, tačiau man, kadangi sezonas ir liko kelios savaitės iki skrydžio, kaina buvo arti tūkstančio litų į abi puses. Vėliau dar pati kelionė per visą Portugaliją kainuotu apie 150 eurų į vieną pusę.
 
Todėl sekantis pasiūlymas buvo jau iš mano pusės. Pasiūliau važiuoti į tą patį surf camp’ą, tačiau ne į Portugaliją, o Prancūziją (Moliets miestelis). Viską detaliai aptarėm ir apsisprendėm. 08-23 - 08-31 dienoms užrezervavom ir apmokėjom dvi vietas palapinėje. Viena vieta savaitei kainavo 300 eurų. Įskaičiuota vieta palapinėje, pusryčiai bei vakarienė. Draugas taip pat sumokėjo 100 eurų už 10 ar 15 (neatsimenu) banglentės treniruočių valandų.
 
Kadangi lėktuvai iš Lietuvos į patį Moliets neskrenda, nusipirkau bilietus į Paryžiaus Bovę. Į Prancūziją rugpjūčio 21-ai dienai, į Lietuvą - rugsėjo antrai. Kainavo apie 450 litų.
 
Štai ir atėjo ankstus 21-os dienos rytas, kai atsiduriau oro uoste. Belaukdamas skrydžio susipažinau su dviem merginom, kurios skirdo ten pat. Todėl lėktuvo laukimas neužtruko. Išlipus iš lėktuvo susiduriau su pirma problemėle. Norint nukeliauti autobusu iki pačio Paryžiaus (taip, nesitikėjau, kad nuo oro uosto iki pačio Paryžiaus dar neblogas atstumas), reikėjo nusipirkti bilietą, būtinai su kreditine kortele. Jos neturėjau, tik grynuosius. Todėl paprašiau jaunos lietuvių poros, kad sumokėtų už mane, jiems daviau grynųjų. Lietuviai, žinoma, paėmė poros eurų “komisinį” mokestį : )
 
Įsėdus į autobusą dar kartą sutikau vieną iš lietuvių, su kuria susipažinau dar oro uoste. Nuvažiavom kartu iki Paryžiaus. Ten ją pasitiko jos vaikinas. Kartu nuėjom iki arčiausios metro stotelės, kur naujas draugas man paaiškino kaip nukeliauti iki Paryžiaus centro. Grynųjų vis dar neturėjau, todėl gavau dovanų du eurus. Išsiskyrėm, likau vėl vienas. Ir štai, pirmą kartą gyvai matau traukinį po žeme. Wow. Triukšmas, skersvėjis, kažkuo dažnai smirda. Na tiek to, judam.
 
http://puu.sh/h5seF/4cf653c04c.png
 
Vos įlipus į traukinį ir atsisėdus, sutikau Valdą Adamkų. Pasisveikinti neišdrįsau.
 
http://puu.sh/h5sfA/185b07c16f.png
 
Vos keli sustojimai ir išlipu jau Paryžiaus centre. Nors gal nelabai taktiškai išsireiškiau. Paryžius neturi aiškaus centro. Sakykime, išlipau tarp daugybės žymių objektų ir pastatų.
 
http://puu.sh/h5tuJ/03da351087.png
 
Buvo jau 21-os dienos vidurdienis. Su draugu buvom susitarę, kad susitiksime miestelyje Dax, kuris yra apie 700km nuo Paryžiaus ir 30km nuo Moliets 22-os dienos vakare, kad 23-ią dienos ryte jau būti vietoje. Todėl žinojau, kad pasivaikščiojimui po Paryžių turiu parą (greičiau dieną). Pirmiausia bandžiau pranešti artimiesiems, kad esu jau vietoje. Tačiau ilgai neturėjau galimybės susisiekti su jais. Prancūziškos sim kortelės nemačiau prasmės pirkti, praeiviai kažkodėl labai nenorėjo duoti paskambinti į Lietuvą. Žinoma sakiau, kad sumokėsiu už skambutį. Po kurio laiko užsukau į McDonalds. Ten pagavau nemokamą wi-fi. Iš ten susisiekiau su artimaisiais, draugu bei žmonėmis, su kuriais turėjau susitikti Paryžiuje.
 
http://puu.sh/h5tw7/f36dd3c25c.png
 
Prieš kelionę pirmą kartą teko pasinaudoti portalo Couchsurfing paslaugomis. Ten radau vieną rusą, kuris sutiko man aprodyti Paryžių bei ukrainietį, kuris sutiko mane priimti nakčiai pernakvoti savo bute. Iki susitikimo su rusu liko kelios valandos (kol jis baigs darbą). Todėl kol turėjau nemokamą wi-fi, pasidomėjau ką netoliese galima apžiūrėti ir kur nueiti. Pirmiausia nuėjau prie Noterdamo, vėliau pajudėjau link “Operos” Apple Store, kadangi reikėjo pakrauti telefoną. Pakeliau “apžiūrėjau” Luvrą. Dėja nei Noterdame, nei Luvre viduje nebuvau. Gal laiko pritrūko…
 
http://puu.sh/h5tyI/35d12e3f1f.png
 
Pasikrovus mobilųjį, nuėjau į sutartą vietą, kur ir susitikau su rusu. Aprodė dar kai kurias įdomesnes vietas. Vėliau nuėjom į geležinkelio stotį (norėjom nusipirkti atsigerti). Išeinant iš stoties pasijutau kaip Lietuvoje. Artėjant prie išėjimo pastebėjau kairėje ir dešinėje pusėse stovinčius juodaodžius. Pro juos praėjom ramiai, tačiau jau lauke prie mūsų pribėgo vienas iš jų (jauniausias, kokių 16 metų, visas prasirūkęs) ir pradėjo man kažką piktai aiškinti. Rusas pradėjo jam kažką atsakinėti. Kaip man po to papasakojo, vaikis tiesiog norėjo, kad (ati-)duočiau pinigų.
 
http://puu.sh/h5tzF/a481a475e7.png
 
Po kelių valandų sutikau su ukrainiečiu ir iš karto pajudėjom link jo namų. Pakeliui užsukom į mažą parduotuvėle nusipirkti vakarienei ko nors. Mokėjau žinoma aš. Už arbatos pakelį, sultis, prancūzišką bagetę, mėsos gabalėlius prie jos ir sūrį sumokėjau 17 eurų. Apskritai viskas ten brangu. Tikėjausi kažko panašaus, bet vistiek…
 
http://puu.sh/h5tAH/72a2af3bd6.png
 
Ir štai mes namie. Pavakarieniavom, pabendravom. Kadangi sekančios dienos vakare jau turėjau būti Daxe, reikėjo galvoti kaip ten nukeliauti. Traukinis kainavo nuo šimto eurų. Brangu. Per portalą BlaBlaCar pradėjom ieškoti žmonių, kurie važiuoja pakeliui ir gali pavežti. Po kurio nervingo laiko, radom žmogų. Ukrainietis Prancūzijoje gyvena jau aštuntus metus, todėl vietinę kalbą moką tobulai. Paskambino ir susitarė su vairuotoju. Pastarasis važiavo į kažkokias futbolo varžybas, tiesa iš Versalio. Todėl pernakvojus atsikėlėm, ukrainietis palydėjo mane iki geležinkelio stoties, iš kur aš nukeliavau į Versalį.
 
http://puu.sh/h5tCP/b42dfd90e3.png
 
Ten aš buvau dvi valandos iki susitikimo su vairuotoju. Ant kojos vėl pradėjau jausti nuospaudą, kuri atsirado dar prieš porą savaičių. Vaikščioti vis sunkiau. Dešimt kartų pasitikslinau praeivių ar tinkamoje vietoje laukiu. Jaudinausi, kad niekas neatvažiuos. Neatsimenu, ar turėjau kokių vairuotojo kontaktų.
 
Ir valio, matau pravažiuojančią Audi, kuri sustoja reikiamoje stotelėje. Prieinu, susipažįstu ir pradedam judėti. Kelionė ilga (8val.) ir gana nuobodi, kadangi vaikinas (apie 22 m.) beveik nekalba angliškai.
 
http://puu.sh/h5sgv/5d02956981.png
 
Ir štai pagaliau mes “kažkur” Dax’e. Kelyje pradėjau tiksliau derinti su draugu, kur tinkames. Pranešė, kad lauks McDonaldse. Jis ten neva vienintelis. Bus lengva rasti. Nurodžiau vairuotojui adresą, kuri davė draugas ir nuvežė būtent ten. Atsisveikinom su juo. Beje kelionė kainavo apie 45 eurų.
 
Nuėjau į McDonalds’ą. Draugo žinoma neradau. Bet yra wi-fi. Paskambinau, dar kartą pasitikslinau kur jo ieškoti. Vietiniai pasakė, kad Dax’e McDonalds’ų yra bent trys. Dar po 45min nutarėm susitikti geležinkelio stotyje (ji čia vienintelė). Nuėjau į stotį, laukiu 5min, 10, 20… Pradedu jau nervintis. Miestelis nejaukus, aštunta vakaro, tuoj pradės temsti. Nutariau vėl nueiti iki McDonalds ir paklausti, kur jis. Nuėjus 100 metrų nuo stoties, matau, kad kažkas mojuoja. Draugas. Valio. Nuotaika ženkliai pagerėja. Nueinam užkasti į McDonald’ą, nes… pigu ir wi-fi. Iš ten paskambinam stovyklai. Susitariam, kad mus paims iš stoties ir nuveš iki vietos už 30 eurų. Tinka.
 
Sulaukėm automobilio, nuvažiuojam į mišką, išlipam. Ir… mums pasisekė. Buvo jau apie 10 val. vakaro (penktadienis). Būtent kas penktadienį vyksta didžiausi vakarėliai, kadangi “pamaina” keičiasi. Vieni turistai rytoj išvyksta, kiti atvyksta (čia mes kiek per anksti atvykom). Todėl vos išlipus iš automobilio pasijutom kaip “American Pie” filme. Aplink visur simpatiški žmonės (tiek merginos, tiek vaikinai), daug alaus, riedlentės, beer-pong, garsi muzika, minkštas smėlis. Visi be galo draugiški ir linksmi. Nuvedė mus iki mūsų palapinės, kur jau gulėjo mūsų kaimynas (palapinė trivietė būtent mūsų). Tai buvo šešiolikametis iš Vokietijos. Beje, vidutinis amžius daugmaž kaip mano, apie 22 metų. Jauniausias šešiolikos - vyriausias - keturiasdešimt trijų. Susipažinom ir pradėjom linksmintis. Gal geriausiai atmosferą perkels šie filmukai. Kai kur čia esu ir aš.
 
https://www.youtube.com/watch?v=ivCFb6DzYxg
 
https://www.youtube.com/watch?v=IMMh9ziarGk
 
http://puu.sh/h5shX/49c47dc1dd.png
 
Iš lietuvių buvome tik mes dviese. Visi kiti - ispanai, prancūzai, vokiečiai (jų daugiausia), čekai, lenkai, rusai… Kalbėjome žinoma visi anglų kalba. Kas kaip galėjo… Ir štai atsikėlus šeštadienio ryte nepastebėjome jau nieko iš tų, su kuo bendravom naktį. Vietoj jų matome daug nepažįstamų žmonių, kurie ką tik atvyko ir dar atvyksta. Kasdien turėjome surfinimo pamokų ir šiaip žaidimų. Kartu su mumis miške įsikūrusios ir kitos stovyklos. Kartais varžėmes ir prieš jas.
 
http://puu.sh/h5slN/884cc8a34e.png
 
http://puu.sh/h5smO/f9cf1c3f99.png
 
http://puu.sh/h5snS/886be9636c.png
 
Per savaitę turėjom dvi ekskursijas. Vieną - į Prancūzijos gana prabangų miestelį Biarritz, kitą - į Ispaniją, San Sebastian’ą. Šiame mieste pasitikom labai gražų saulėlydį ir apie pirmą nakties pajudėjom atgal į Moliets. Buvo tikrai daug įspudžių, įvykių, ir pažinčių. Gaila tik dėl to, kad nemokėjau (iki šiol nemoku) plaukioti, todėl negalėjau pasimėgauti banglentėmis. Tik išbandžiau savo jėgas vieną kartą. Nelengva. Baisu.
 
http://puu.sh/h5tDS/bc2c7f850d.png
 
http://puu.sh/h5sjo/420863b54e.png
 
Ir štai atėjo sekantis savaitgalis, kai vėl keičiasi pamaina. Žinoma, kas nori, už papildomą mokestį, lieka. Turėjom išvykti šeštadienį, bet nepavyko. Penktadienio vakare per BlaBlaCar pradėjau ieškoti vairuotojų, kurie važiuoja link Paryžiaus sekančią dieną. Nieko neradau. Radau tik vieną moterį, kuri su vyru važiuoja sekmadienį po pietų. Tiek to, tinka. Kaina apie 50 eurų. Kaip susisiekti su vairuotoja? neaišku.
 
 
 
Iiiilgai ieškojau per visas stovyklas pracūzų, kurie galėtų padėti. Ir po geros valandos radau automobilį su prancūziškais numeriais. Prie jo ilsėjosi jaunuolių kompanija. Pavyko susitarti angliškai. Jie susisiekė su moteriške ir organizavo man vietą automobilyje. Už tai nuoširdžiai padėkojau ir įteikiau lietuvišką šokoladą. Vėliau teko prie jų trumpam grįžti. Klausė, ar neturiu dar šokolado, labai skanus.
 
Ir štai dar kartą pernakvojau palapinėje, papusryčiavau (beje pusryčiai ir dvi nakvynės mums gavosi nemokamai). Greičiausiai organizatoriai (visokie hipiai) nelabai pergyvena dėl to, o gal tiesiog pamiršo. Puiku, nes papildoma nakvynė, jei neklystu, 10-15 eurų.
 
Mane nuvežė reikiamu adresu ir viskas prasidėjo iš naujo. Dvi valandos laukimo, pergyvenimo ar laukiu tinkamoje vietoje, itt. Tik čia situaciją apsunkino tai, kad praeivių beveik nebuvo, o tie kas buvo, angliškai beveik nešnekėjo. Bet štai, atvažiavo reikiamas Renault. Kartu su manim ten pat įsėdo dvi merginos. Viena pusę kelio verkė, kita - juodaodė. Labai nemaloni. Kelionė trūko apie 9 val. Ir pagaliau aš vėl Paryžiaus centre.
 
http://puu.sh/h5t4z/0d4229ad83.png
 
Beveik kiekvieną naktį Moliets’e sėdėjom papludimy, kur vėsoka ir pučia vėjas. Todėl nenuostabu, kad peršalau. Paryžiuje atsiduriau apie 23:30. Nuėjau iki vienos iš kavinių, kad vėl pagauti wi-fi. Kur nakvoti neturėjau, todėl nutariau praleisti naktį gatvėje, vaikštant po naktinį Paryžių. Lyg ir romantiška.
 
Per Maps’us pastebėjau, kad randuosi visai arti Eifelio bokšto. Nutariau ten pirmiausia ir nueiti. Pakeliui teko sutikti nemažai jaunuolių, kuriuos stengdavau apeiti. Ir matyt neveltui. Tik vėliau sužinojau (jau Lietuvoje), kad vaikščiojau gana pavojingame rajone, kur “karaliauja” juodaodžiai. Esu pavargęs, su nuospauda, peršalęs, šiek tiek alkanas… Ir po 30 min. pagaliau matau danguje prožektorių ir už kelių minučių patį Eifelio bokštą. Mačiau jį iš tolo prieš savaitę, bet čia jis arti, naktį, apšviečiamas. Wow. Priėjau arčiau prie jo. Jis milžiniškas. Ten vėl kelis kartus prašė cigaretės. Išgirdus atsakymą “nerūkau”, manęs jau kurį kartą paklausdavo “o gal išgerti ko turi, alaus, ko nors stipresnio?”. Ir tokių “gaujų” buvo visai nemažai aplink bokštą, po juo. Padariau porą nuotraukų ir pajudėjau toliau.
 
http://puu.sh/h5t5F/cf312b1968.png
 
http://puu.sh/h5t6E/e9b5fabf10.png
 
Toliau, reiškia ten, kur kojos eina. Juk turiu dar visą naktį priešaky. Nuėjus 300 metrų nuo Eifelio bokšto prie šiukšliadėžių pastebėjau gaują žiurkių. Vėliau dar nekartą mačiau panašų rėginį. Dar už kelių šimtų metrų pastebėjau gulintį girtą benamį ir šalia stovintį vyriškį, kuris garsiai ant jo rėkė. Nuėjau iki Triumfo arkos, kur nutariau pailsėti.
 
http://puu.sh/h5tFX/b117c05d23.png
 
http://puu.sh/h5t7h/1bb7e8ccc1.png
 
Laikas ėjo labai lėtai. Nuėjau prie eliziejaus laukų. Buvau čia prieš savaitę, ne naktį. Ir dieną jie gražesni. Vaikščiojau kaip įmanoma lėčiau, todėl per visą “alėją” praeidavau per 30 min. Bevaikštant eilinį kartą, į kitą pusę, žmogus sėdintis ant suolelio, paprašė pagalbos. Priėjau. Paklausė kaip praeiti iki Eifelio bokšto. Kadangi pats ką tik ten buvau, paaiškinau, parodžiau telefone žemėlapį. Pabendravom. Tai buvo lenkas, kuris prieš pusmetį paliko šeimą ir turtą ir iškeliavo “bet kur”. Papasakojo kaip išgyvena, ką galvoja apie Prancūziją ir pačius Prancūzus. Palinkėjom vienas kitam gero kelio ir išsiskyrėm. Po keliolikos minučiu, tuose pačiuose eliziejaus laukuose mane pašaukė du jaunuoliai. Neskubant priėjau prie jų. Pokalbis buvo gana keistas ir įtartinas (kaip ir patys jaunuoliai).
 
Jie: Labas, atrodai išsiblaškęs, ar viskas gerai?
Aš: Taip, tiesiog vaikšioju, kvepuoju grynu oru
Jie: Iš kur esi?
Aš: Lietuva, Vilnius
Jie: O, ar gera ten?
Aš: Visai smagu
Jie: Ką gero galima pamatyti?
Aš: Daug ką. Geriau vieną kartą atvykti ir pamatyti. Rekomenduoju
 
Viso pokalbio metu mačiau, kaip bėgioja jų akys ir dažnai pažiūri vienas į kitą. Pajutau kažką nesmagaus ir pasakiau, jog skubu ir atsisveikinau.
 
http://puu.sh/h5tH3/a80b29f663.png
 
Buvo čia apie 3 nakties. Norėjau taip pat įgyvendinti savo “svajonėlę”. Papusryčiauti kaip tikras prancūzas. Paragauti kroasano.
Pajudėjau toliau nuo eliziejaus laukų. Tenka pripažįnti, jog naktinis Paryžius yra gana baugus ir nejaukus miestas. Žmonių (kaip nekeista) vienetai, gatvės tuščios, o seni pastatai yra neapšviečiami, todėl tamsoje atrodo kaip iš siaubo filmų.
 
http://puu.sh/h5t8v/4c59157fa5.png
 
Apie penktą valandą pradėjau domėtis, kur galima papusryčiauti kuo pigiau ir greičiau (buvau jau gerokai išalkęs). Po kurio laiko radau vieną kavinukę, kur labai mandagus ir linksmas vyrukas (greičiausiai savininkas) pasakė, jog atsidaro septintą. Nuėjau ant suolelio ir netyčia užmigau. Atsibudau penkias minutes iki septintos. Greitai nuėjau į tą pačią kavinukę. Buvau ten penkias minutes po septintos ir deja, jau buvo maža eilė. Nepavyko būti pirmu pirkėju. Tiek to, užsisakiau arbatos su bandele ir sultimis. Visiškai nesotu, bet užtat turiu nuotrauką instagramui.
 
http://puu.sh/h5t9x/36d3e715f0.png
 
Vėliau vėl pajudėjau link McDonalds’o, kur manęs laukė tualetas ir nemokamas wi-fi. Ant patogios kėdės užmigau. Atsibudęs vėl nuėjau į Apple Store pasikrauti telefoną. Sekantį rytą turėjau būti autobusų parkinge, iš kur mane nuveš į oro uostą. Galvojau kuo užsiimti. Vėl nuvykau prie Eifelio bokšto, papietavau sumuštiniu su sultimis, dar pasibasčiau po miestą.
 
http://puu.sh/h5tbt/d61f0f5733.png
 
Ir štai pagaliau vakaras. Kur nakvoti aš vis dar neturėjau. Miegojau per paskutines dvi paras porą valandų. Kažkodėl pradėjau nekęsti Paryžiaus. Tapau dar piktesnis ant visko. Nuėjau prie eliziejaus laukų, nes ten yra McDonalds, kuris veikia net iki trečios nakties. Nusipirkau šalia esančioje parduotuvėje keksiukų ir sulčiu. Nuėjau i McD antrą aukštą ir pradėjau vakarieniauti. Vėliau pabandžiau užmigti. Pusvalandžiui užmigti pavyko. Netoliese sėdėjo vyriškis, kuris taip pat kelias valandas sėdėjo, vėliau užmigo.
 
http://puu.sh/h5tco/5a64e33941.png
 
 
Trečią valandą, po uždarymo, nuvykau link parkingo. Ten jau buvo keli baltarusai, kurie keliavo pro Vilnių į Baltarusiją, lenkas, kuris keliavo pro Vilnių į Lenkiją ir benamiai. Dar pasivaikšiojus dvi valandas aplink parkingą grįžau, sulaukiau autobuso ir nuvykau link oro uosto. Skrydis buvo be nuotykių. Namo grįžau pavargęs, bet laimingas ir su kruva atsiminimų.
 
Atsiprašau už klaidas, jei tokias rasite. Nesitikėjau, kad užtruksiu tris valandas. Mielai atsakysiu į Jūsų užduotus klausimus.

Sveiki, gal yra norinčių važiuoti kartu iš Klaipėdos?
Nusimato visai neblogas festivalis.
Bilietų pardavimas nuo 03.30 dienos.
 
 
https://www.youtube.com/watch?v=I95K-mB7XpA

Kas nutiko man?
 
Išsiskyriau su mergina po metu virš laiko (gavau ragus), tada tiek įsileidau depresiją, kad miegodavau po 14 h. per dieną, kitas tiesiog egzistuodavau, susipykau su tėvais, draugais, problemos didėjo, per nieko neveikimą teko sustabdyti studijas, nes buvo skolų virš galvos.... Tada vieną vakarą draugas ištempė iš namų, kartu buvo buvusi klasiokė ir jos kursiokė, kurią visi matėm pirmą kartą. Netyčia (buvau praradęs pasitikėjimą savimi) pradėjau su ja bendrauti, jau pirmą vakarą paėmiau už rankos, pasiūliau kavos išgerti mieste kada..Kuo daugiau bendravau su ja, tuo labiau atsigavau visom prasmėm. Dabar jau trečias mėnuo kaip mes kartu (cha, mažos pergalės) ir gyvenimas eina geryyn.! Kartais vienas žmogus viską pakeičia aukštyn kojom ir iš tamsos padaro šviesą. Ieškok to žmogaus, jį rasi tada, kada mažiausiai to tikiesi.

Visi, turbūt, atsimenate tą darbo pokalbio momentą, kai Jūsų pasiteiraujama: „ar turite kokių nors klausimų?„. Ir Jūsų atsakymas, dažniausiai, būna „ne, viskas kaip ir aišku„. Ar tikrai?
 
Esu beveik tikras, kad Jus nustebins klausimai, kuriuos turėtumėte (greičiau – net privalėtumėte) užduoti savo potencialiam darbdaviui. Juos reikia užduoti ne tik tam, kad nustebinti Jus kalbinantį žmogų (o tą efektą pasieksite tikrai nesunkiai), tačiau ir tam, kad geriau suprastumėte apie darbo vietą, į kurią pretenduojate eiti dirbti.
 
1. Įsivaizduokime, kad praėjo bandomasis laikotarpis (įprastai – trys mėnesiai) nuo tos dienos, kai pasamdėte naują žmogų į šias pareigas ir tas žmogus jau yra išsprendęs tam tikras Jūsų įmonės problemas. Kokios tai problemos, kurias naujasis Jūsų darbuotojas turi būti išsprendęs, kad būtumėte tikri, jog pasamdėte tinkamą žmogų?
Siūlau pradėti nuo šio klausimo. Atsakymo į jį dėka sužinosite, kokios yra įmonės problemos, kas pas juos yra „skubių darbų sąraše“ ir kam jiems reikalingas naujas darbuotojas. Bus aišku, nuo ko reikėtų pradėti darbus ir tuo pačiu – galite įvertinti savo žinias/patirtį srityje, kurioje įmonė turi sunkumų.
 
2. Ar galėtumėte pasidalinti šios darbo vietos priešistore? Ar tai naujai kuriama pozicija Jūsų įmonėje, ar tiesiog samdomas naujas žmogus į jau esamas pareigas? Jeigu kažkas jau dirbo šioje pozicijoje – kur šis žmogus yra dabar?
 
Šio klausimo darbdaviai nesitiki. Čia panašus klausimas, kaip kad sulaukia kandidatai apie tai, kodėl jie išėjo iš buvusios darbovietės, tik pateiktas atvirkščiai. Jeigu šioje pozicijoje dirbantis žmogus išėjo kitur – tuomet kodėl jis tai padarė? Nepamirškite esminio dalyko – darbo pokalbis yra testas ne tik Jums, ar Jūs esate tinkamas kandidatas, tačiau ir darbdaviui – ar jis yra tinkamas Jums.
 
3. Kokiu būdu vyksta komunikacija įmonėje – elektroniniu paštu, akis į akį, telefonu ar kitais būdais?
 
Tai nėra esminis klausimas, tačiau atsakymas į jį parodys, kiek dėmesio yra skiriama darbuotojams, kokia yra įmonės „hierarchinė struktūra“ ir panašiai.
 
4. Kokiais būdais planuojate vertinti šioje darbo vietoje dirbančio žmogaus darbo rezultatus?
 
Šis klausimas yra labai svarbus. Atsakymas į jį turi parodyti, kaip įmonėje vertinamas darbas ir kokie keliami tikslai darbuotojui, kurių įgyvendinimas parodys jos tinkamumą darbui. Žinoma, pagal atsakymą taip pat galite įvertinti ir savo galimybes – ar realu pasiekti keliamus tikslus.
 
5. Gal galite pasakyti, ar vyks apmokymai, kad „įeiti į situaciją“? Jeigu taip – kaip (kokiu būdu) jie vyksta, kas mane mokytų ir kiek laiko?
 
Po atsakymo į šį klausimą, Jums taps aišku, ar būsite „įmestas į bendrą katilą“ ir jau darykite ką norite, ar, visgi, būsite supažindinti su darbu, jo subtilybėmis ir panašiai. Nenoriu plėstis apie įmones, kurios jokių įvadų neatlieka, tačiau tikiuosi, kad supratote mane.
 
6. Greičiausiai, Jums reikia pateikti aukščiausias pareigas užimantiems žmonėms savo nuomonę ir argumentus apie kandidatą, kuris Jums atrodo tinkamas užimti siūlomas pareigas. Kokie būtų Jūsų pagrindiniai argumentai?
 
Čia galite pajuokauti, kad Jūsų pašnekovas (-ė) gali pasijausti kaip darbo pokalbyje. Na, galų gale – juk tai ir yra darbo pokalbis, ar ne? Iš atsakymo į šį klausimą sužinosite, kokioms kandidato vertybėms įmonėje yra suteikiamas prioritetas.
 
7. Įsivaizduokime, kad Jūsų pasamdytas kandidatas yra tikrai tinkamas, demonstruoja puikius rezultatus ir esate labai juo patenkinti. Kokios yra kandidato karjeros galimybės?
 
Klausimo esmės, manau, aiškinti nereikia.
 
8. Ką norėtumėte pasakyti kandidatui apie savo įmonę? Ką aš, Jūsų manymu, turėčiau žinoti?
 
Sunku prognozuoti atsakymą į šį klausimą, tačiau jeigu Jums pradedama pasakoti apie įmonės pasiekimus – siūlau tyliai ir ramiai ieškoti kito darbo, nes čia svarbiausią vietą užima tikrai ne darbuotojai ir jų gebėjimai spręsti problemas.
 
O kokiais klausimais galite pasidalinti Jūs?

Sveiki visi, iš kart atsiprašysiu, kad teko taip ilgai laukti, tačiau manau apsimokėjo :)
 
Taigi, 2014 metais Metų Forumiečiu tapo narys "IdejosVerslui" (Arnoldas). Šį kartą, atsižvelgęs į ankstesnius "Metų Forumiečio" interviu straipsnius nusprendžiau, kad juose kažko trūksta, gyvumo. Todėl sugalvojau, kad šiais metais konkursą noriu organizuoti aš ir interviu paimti gyvai, pamatyti kas tai per žmogus ir pateikti tai raštiškai. Galiu pasakyti, kad nei kiek nenusivyliau, labai džiaugiuosi, jog Arnoldas skyrė man laiko. Per kiek daugiau nei valandą laiko jis man papasakojo labai daug įdomių dalykų, mes skaniai pasijuokėm, bet deja, visko, apie ką kalbėjome - čia neišvysite. Taigi, malonaus skaitymo :)
 
Trumpas prisistatymas forumo lankytojams:
 
Sveiki, esu Arnoldas, man 34 metai, esu laisvai samdomas verslo vystymo ir plėtros konsultantas. Turiu savo portalą (Verslo.Guru), kuriame rašau straipsnius ir dalį jų talpinu čia, uždarbio forume.
 
Kokie įspūdžiai tapus metų forumiečiu?
 
Nesureikšminu to. Aišku, įdomu buvo, nebuvau tikras ar laimėsiu. Keista buvo, kad konkuruoti reikėjo su vaistininku, nes tai, ką jis daro yra komercinės paslapties atskleidimas. Mums, "paprastiems žmonėms", yra įdomu, kas vyksta tokių verslo ryklių, kaip farmacijos kompanijos, užkulisiuose. Tačiau faktai lieka faktais - tai yra komercinės paslapties atskleidimas. Ir mano subjektyvia nuomone - tai jam geruoju nesibaigs. Suprantu, kad galiu susilaukti įvairių nepritarimo komentarų, tačiau reikia į tai pažiūrėti kiek kitaip: jei kas nors iš mūsų valdytų šį verslą, ar mums patiktų, kad ši informacija nutekėtų? Tam ir reikalingos konfidencialumo sutartys darbuotojams. Manau, kad ir jis yra panašią pasirašęs. Vieną faktą jau žinau - tai nėra Gintarinės Vaistinės darbuotojas. Liko dar keli tinklai <nusišypso>.
 
Kalbant apie straipsnius, forume daliniesi iš ties naudinga medžiaga, kurios pateiki nemažai ir dažnai. Ar tau iš to yra naudos? Ar tai tik atsidavimas, tavo pomėgis?
 
Naudos nejaučiu. Svetainė ir taip turi lankytojų srautą, forumas nesudaro didžiosios dalies, nors gali atrodyti kitaip. Kanalai siekia delfi, Facebook ir kitus tinklus. Tačiau uždarbyje lankosi man artimiausia auditorija - jauni, ambicingi žmonės, norintys turėti verslą ir kažką dėl to darantys. Jau vien tai, kad jie yra čia, parodo, kad pirmieji žingsniai yra žengti.
 
Mano nuomone forumas turi savo autoritetą verslo pasaulyje. Netgi pats esu įsirašęs į „LinkedIn“ profilį, kad esu „2014 Metų forumietis“ ir drąsiai įvardinu tai savo klientams ar darbdaviams. Forume susipažinau su autoritetingais žmonėms, tokiais kaip Tele2 viešųjų ryšių direktoriumi Baltijos šalims Andriumi Baranausku ir panašiai. Forumas man suteikė daug naudos. Ir pats, žinoma, esu dirbęs su forumo nariais - Simonu (buvęs Kofemanas), Host321 ir kitais. Esu ir pasamdęs iš čia kelis darbuotojus savo klientams.
 
Narystė „uždarbyje“ prasidėjo nuo žmonių paieškos, kurie atliktų tam tikras užduotis, kurių aš negalėjau atlikti pats, o jos turėjo būti padarytos vardan to, kad man klientų verslas augtų. Ir atėjo laikas, kai supratau, kad noriu dalintis savo patirtim, gal būti savotišku lektorium. „Uždarbis“ - vieta, kur ne tik atiduodu save, tačiau ir gaunu ne mažiau.
 
Visi mano rašomi straipsniai ar komentarai yra iš patirties. Mano žmona, kuri skaito mano straipsnius, sako: "galiu viską susieti su Tavo gyvenimu". Straipsniai yra mano patirtis ne tik versle, tačiau ir asmeniniame gyvenime.
 
Gal todėl kiekviename straipsnyje stengiuosi rašyti pirmu asmeniu – „aš manau“. Iš straipsnių, ko gero, eina pamatyt, kad aš turiu savitus įsitikinimus versle. Aš manau, kad pardavėjai buitinės elektronikos skyriuje turi puikiai nusimanyt, ką jie parduoda ir suteikti klientams konsultaciją, o ne atlikti pardavimą.
 
Šioje vietoje šiek tiek nukrypome nuo temos ir Arnoldas man papasakojo gana įdomią istoriją, kuomet jis žvalgėsi naujo šaldytuvo:
 
Atėjau į Kauno Akropolyje buvusį Elektromarkt apsižiūrėti. Matau - stovi visiškai naujas šaldytuvas, o šalia jo - tokios tuščiavidurės plastikinės dėžutės. Kam jos skirtos – žinojau puikiai, tačiau nusprendžiau "patikrinti konsultanto žinias". Konsultantas man pasakė, kad tai - "na, tokios plastmasinės talpos, kurias užpildote vandeniu, įdedate jas į šaldymo kamerą, tas vanduo sušąla ir tada galite dėti tuos plastikus į savo kelioninį šaldytuvą ir jame bus šalta". Kadangi žinojau, jog prieš mane tikrai ne tai, kas man sakoma, paprašiau konsultanto parodyti man, kaip tos talpos įsideda į šaldymo kamerą. Geras 10 minučių nuoširdžiai juokiausi, nes talpos niekaip netilpo į šaldytuvą. O ir kur Jūs matėte kelioninius lauko baldus šaldymo kameroje? (Ar tai buvo baldai?!) Taip... Tai buvo šaldytuvo gamintojo dovana - sudedamos plastikinės kėdės. :lol:
 
Čia pradėjome kalbėtis apie intelektą ir kodėl nutiko taip, kad „konsultantas“ nežinojo ką parduoda. Iš to išsirutuliojo gana įdomi diskusija ir privalau pateikti jums vieną įdomesnių diskusijos vietų:
 
"kaip tapti protingesniu" - tai yra antra frazė pagal populiarumą Google paieškoje, kuri atveda lankytojus į mano portalą. Ar tai yra protingas žmogus? <juokiamės abu> Aš bandau įsivaizduoti, koks žmogus ateina prie kompiuterio, jį įsijungia ir veda į Google paiešką frazę - "kaip tapti protingesniu". <vėl juokiamės> Ta prasme - rimtai?! Ką jis tuo metu sau galvoja? Ar jį aplankė kažkoks nušvitimas? Ir tai priverčia pagalvoti dar apie kai ką - ar man džiaugtis, kad mano portale esantis turinys atsako į tą klausimą, ar man liūdėti dėl to, kokius žmones man tokia paieška atveda? Čia jau kaip į tai pažiūrėsi.
 
Kas tau yra originalumas?
 
Realiai? Nieko (tuo ir galėjome užbaigti, bet nusprendėme pasigilinti į tai). Versle galioja 2 taisyklės: arba kuri unikalų produktą, arba tu gerini jau esamą (savotiškai - vagi idėją).
Mano straipsniai yra unikalūs, tačiau mano portalas - jis nėra unikalus. Galima išvardinti šimtus, jei ne tūkstančius panašių portalų, kurie dalinasi patarimais verslui, tačiau viskas priklauso nuo to, koks tas turinys. Šiai dienai - unikalumo, esant 7-iems milijardams žmonių, yra itin sunku rasti. Nors ir kiekvieną dieną yra kažkas sukuriama.
 
Dabar sulaukiu netikėto klausimo iš Arnoldo: o kas yra unikalumas, kas iššaukia unikalumą? Iš pradžių mėginau į jį atsakyti, tačiau vis sulaukdavau atsakymo, kad esu ne visiškai teisus, "kapstau per daug paviršutiniškai".
 
Atsakymas paprastas – tingėjimas. Tingėjimas yra pati didžiausia kūrybiškumo galia. Kalbant apie tingėjimą – versle pasiseks tiems, kurie dar labiau padės žmonėms tingėti. Kam eiti į boulingą, kai namie gali turėti Nintendo Wii? <garsus juokas> Kam eiti į kino teatrą, kai namie pažiūrime filmą? Kam eiti į koncertą, kai galime tiesiogiai jį žiūrėti per televiziją? Tingėjimui ribų nėra.
 
Kaip įsivaizduoji ateitį verslo atžvilgiu?
 
Labai stipriai nukentės paslaugų sfera, ypač kas liečia darbuotojus - tai mano subjektyvi nuomonė.
 
Kodėl?
 
Nes pardavėjus, padavėjus keičia robotika. Mes dabar žengiam į robotizacijos erą. Pacituosiu A. Enšteiną, kurio pasakyti žodžiai, manau, šiuo metu į temą – „aš nežinau su kokiais ginklais bus kariaujama III pasauliniame kare, bet IV-ame - tai bus pagaliukai ir akmenukai“. Ir mes, žmonija, žlungame dėl mūsų pačių išradimų, padarytų dėl tingėjimo, tobulėjimo. Mes tobulėjame protiškai, bet kenčia mūsų organizmai, mes pamirštame judėti, nes galima to nedaryti. Kam eiti, jeigu galima važiuoti?
 
Ar esi girdėjęs frazę – „žinai informaciją - valdai situaciją“?
 
Ne, bet tai yra du skirtingi dalykai – informacijos žinojimas ir situacijos valdymas. Nes informacijos žinojimas yra intelektinis dalykas, na, o jos mokėjimas valdyti, yra emocinis dalykas.
 
Dabar mes vėlgi nukrypome nuo temos ir pradėjome įdomią diskusiją apie žmogaus prigimtį ir patį žmogų, šioje interviu dalyje Arnoldas atsiveria šiek tiek daugiau apie save.
 
Žmogus, kuris gali pripažinti klaidas yra pats stipriausias žmogus. Yra jau ne kartą tekę matyti forume, kai žmonės mane traukia per dantį, rašo komentarus, kad aš sakau nesąmones ir panašiai. Praeina kažkuris laikas - žiūrėk, rašo AŽ, jog atsiprašo ir klydo. Aš atsakau: "ką tik mano akyse labai pakilai". Deilas Karnegis (Dale Carnegie) yra pasakęs: "žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visuomet, bet kokia kaina, yra linkęs suversti savo kaltę bet kam kitam, tik ne sau". Ir jeigu sugebi pasakyti, kad esi kaltas ir atsiprašyti, bandom ištaisyti savo kaltę - toks žmogus jau pakyla, jis savo gyvenime jau žengia kitą žingsnį.
 
Kur pats esi suklydęs ir ištaisęs tai, pripažinęs savo klaidą?
 
Oi, mano gyvenime buvo labai daug klaidų <juokiasi>. Viena iš tokių, kurią galėčiau pritaikyti tikrai nemažam kiekiui žmonių, tai rūkymas. Pats rūkiau 14-ka metų. Ir išbandžiau viską, kad mesti rūkyti. Buvo belikę tik 2 būdai, kurių dar nebuvau išbandęs. Bandžiau valią - tipo "metu ir viskas". FAIL. Bandžiau nikotino lipdukus - FAIL. Beje, Jungtinėje Karalystėje jie dalinami nemokamai. Rūkiau daugiau negu rūkiau be jų :D. Kramtoma nikotino guma -FAIL. Netgi skaičiau žymiąją Alan'o Carr'o knygą "Lengvas būdas mesti rūkyti" - psichologiškai labai stiprus veikalas ir padėjo mesti rūkyti pusei metų. Bet po pusės metų pasirodė, jog mano potraukis nikotinui yra stipresnis nei skaityta knyga ir toliau rūkiau. Tad liko du būdai - hipnozė ir akupunktūra. Nėjau į akupunktūrą - nes nežinau rytų medicinos specialistų. Gal dėl to, jog mumyse egzistuoja kažkokie išankstiniai nusistatymai, kurių mes patys netgi valingai negalime valdyti? (Ta prasme?) Na... Sakykime - ta pati akupunktūra. Juk tai - rytų medicina, teisingai? Automatiškai, smegenys diktuoja, jog įžengęs į rytų medicinos praktikos kabinetą, tu tikiesi ten pamatyti azijietiškos kilmės gydytoją. O to nepamatai. Ir tada, kad ir kaip tai būtų juokinga, savo galvoje pradedi "teisti" priešais tave stovintį žmogų, kad jis, greičiausiai, nepakankamai žino. Turbūt todėl, kad jo akys nėra siauros <vėl garsiai juokiasi>. Tai va. Bet vis tiek turėjau tuos du būdus ir norėjau juos išbandyti. Ir, staiga, mano gyvenime atsiranda mano žmona. Tada, dar būdama sužadėtinė, ji nusivežė mane į Palangą pas vieną žmogų, kuris užsiima bioenergetika. Kuomet atėjome ir pasisveikinome, tas žmogus atsisėdo priešais mane ir sako:
 
- Tu rūkai.
- Taip - atsakau.
- O kodėl rūkai? - klausia.
- Nežinau. Gal todėl, kad negaliu mesti?
- Tai kada metam?
 
Aš pasakiau tam žmogui, kad aš išbandžiau viską ir man liko du būdai, kuriuos anksčiau paminėjau. Jis sako man:
 
- O tu žinai, kad žmogus, kuris neturi valios, gyvenime nieko nepasieks?
 
Aš nežinau kas mane taip paveikė, bet šie žodžiai privertė labai stipriai susimąstyti, privertė nugalėti tą potraukį. Ir kai mes išėjome iš to žmogaus namų, prie laiptinės sėdėjo benamis. Toks "padaręs gramą" šiek tiek ir sako man: „ė pavaišink cigarete“. Aš padaviau visą pakelį, žiebtuvėlį ir palinkėjau jam sėkmės. Septyni ar aštuoni mėnesiai kaip nerūkau. Ir nenoriu. Taip, pradžioje buvo beprotiškai sunku, bet aš paklausdavau savęs: "ar aš noriu gyvenime kažką pasiekti?". Tai buvo birželio 23 diena. Liepą atsirado verslo.guru. Aš manau, kad pradėjau skaidriau galvoti.
 
Minėjai, kad augai Jungtinėse Valstijose. Ar gali trumpai mus apšviesti ką ten veikei, kiek laiko ten buvai ir kodėl ten išvažiavai?
 
Buvau ten daugiau kaip 10 metų, gyvenau, mokiausi ir dirbau Niujorke. Ten, matyt, ir buvo pati pirmoji mano darbo patirtis. Teko dirbti telemarketingo agentu Niujorko Geltonuosiuose Puslapiuose. Kas per darbo šlykštumas, tai sunku pasakyti. Tokia buvo mano nuomonė tuo metu <juokiasi>. Dabar suprantu, kad tai - pati geriausia patirtis mano gyvenime. Tokiame darbe tu labai greitai supranti savo vertę, savo norą augti, tobulėti. Per dieną atlieki apie 200 skambučių. Kartais - daugiau, kartais - mažiau. Ir jų metu - girdi labai daug neigiamų emocijų savo atžvilgiu. Su tavimi nekalba, keikiasi, meta ragelį, pasiunčia ir panašiai. Ir jeigu nepasiduodi - dirbi, pasieki savo. Tai buvo nuostabios pamokos mano gyvenime. Išėjau iš darbo po pusantrų metų, nes norėjau koncentruotis į mokslus.
 
Neseniai, sausio 2 dieną, paskelbei, kad sausio 3 dieną įvyks tavo vestuvės, kuriomis, žinoma, džiaugiesi ir noriu dar kartą pasveikinti tave nuo mūsų visų. Tačiau kodėl nusprendei apie tai pranešti forume?
 
Mano žmona manęs klausia to paties <juokiasi>. Tai yra saviraiška. Kiekvienas iš mūsų nori būti svarbus, nori būti pastebėtas. Tokia yra žmogaus prigimtis. Ir tas noras pasireiškia įvairiausiais būdais: vieni dažo plaukus, kiti segasi auskarus, spynas į ausis; treti tampa forumo troliais; ketvirti - rėkauja girti ant viso rajono; penkti - realizuoja save sporte ir panašiai. Visa tai yra kiekvieno žmogaus noras "būti svarbiu ir pastebėtu". Mus, kaip individus, skiria tik saviraiškos būdas - kaip mes tai realizuojame, kaip mes tą norą išreiškiame? Pavyzdžiui aš - sutikau savo antrą pusę ir tai yra tas žmogus, kuris privertė mane užsimanyti "tapti svarbiu" dalinantis savo žiniomis ir patirtimi. Tai yra mano saviraiškos būdas. Forumas yra mano asmenybės dalis ir, greičiausiai, norėjau, kad ir jūs pasidžiaugtumėte kartu su manimi. Galų gale - juk tai tikrai geresnės naujienos, nei rodo per televiziją <vėl juokiasi>
 
Forume, skiltyje "Apie save", esi parašęs: - "Smagu, kad galva ant pečių yra ne tik tam, jog į skrandį neprilytų... Tačiau liūdina tai, kaip žmonės linkę idėjas nusavinti." - ar tai reiškia, kad kažkada teko susidurti su idėjos pasisavinimu, materialinių vertybių praradimu ir panašiai?
 
Nebuvo, kad mane apgautų. Bet buvo bandymų – manęs klientas klausė: "kaip įsivaizduoji tai padarysi?". Ir aš pasakiau. Ir manęs nesamdė. Ir bandė patys. Paskui skelbia bankrotą, o dar po kiek laiko skambina ir aš turiu tai tvarkyti. Iš šios situacijos galima teigti, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
 
Karma?
 
Nežinau, ar tuo tikiu. Man buvo nepasisekę. Ir ne vieną kartą. Man yra tekę dvi naktis miegoti Kauno autobusų stotyje, ant suoliuko. Bet yra taip - tu nepralaimi kai tave nugali, tu pralaimi tada, kada tu pasiduodi. Aš nepasidaviau ir rezultatai matosi dabar. Aš net parduotuvėje, matydamas kai senyvas žmogus perka „Optimos“ cukrų, makaronus, sviestą ir panašiai, už jį sumoku. Net jeigu tai būtų mano paskutiniai pinigai – juk man tik šiek tiek daugiau nei 30 metų, aš dar spėsiu užsidirbti, o kur užsidirbs ta senutė ar senukas? Ir vasaros dienomis, kuomet valgau kokioje lauko kavinėje ar restorane Laisvės Alėjoje, pamatęs benamį - aš jį pasikviesiu prisėsti, pavalgyti kartu. Paklausiu jo, kas tokio nutiko jo gyvenime, kad jis dabar toks, koks yra ir ten, kur yra. Jis verks, verksiu ir aš. Bet tai yra gyvenimo istorija, tai - kažkieno kito patirtis ir pamokos, kurias aš stengiuosi išmokti nepatirdamas to paties. Kad ir ką man papasakoja - tai vis tiek bus geriau nei "Naujųjų Pupyčių" koncertas ar pokalbis su jomis <juokas>. Ir apskritai, Lietuvoje tikrąsias žvaigždes parodo du kartus per metus – tai per „Lietuvos garbė“ ir „Auksinė širdis“ renginius. Visa kita - pompastika, tuštybės ir pasipūtėlių šou.
 
Koks tavo gyvenimo credo?
 
Jei nebūtų geresnių - būčiau pats geriausias. Dažnai taip sakau, kai man yra dėkojama už kažką ar sakoma, kaip čia "kietai sugalvojau".
 
Galiausiai - ką palinkėsi, perduosi visiems forumo lankytojams?
 
Kadangi dabar yra ožkos metai - tai šių metų talismanu galima laikyti kalnų ožį. Ir siūlau forumiečiams įsivesti į YouTube – „mountain goat climbing“. Ir pažiūrėti, ant kiek tas ožys yra užsispyręs ir kaip jis lipa granitiniais skardžiais. Nepasiduoti. Žmogus stovėdamas ir žiūrėdamas į tokį skardį pasakytų, kad yra neįmanoma taip užlipti, kaip tas ožys užlipa. Bet nei manęs jis klausys, nei jam įdomu, ką tas žmogus kalba. Jis užlips, nes jam taip reikia ir jis tiki savimi.
Nelinkiu tapti ožiais :D Noriu tiesiog palinkėti visiems tokio pat užsispyrimo. Nepasiduot neigiamai aplinkos įtakai, tikėti tuo, ką darote ir lipti į viršų.
 
P.S. tai yra dar vienas narys jau turintis Uždarbis.lt marškinėlius su talismanu :) čia reikėtų dėkoti administracijai, o jei konkrečiau, tai Tadui

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.
 
Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.
 
O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.
Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!
 
O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.
 
Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!
 
Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:
 
 
Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Ir dar vienas:
 
 
Tai va, tokia realybė…
 
Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:
 
– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?
 
Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:
 
– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.
 
Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)
 
Vaistininko užrašai

„Negaliu sau to leisti“
 
Kiek kartų sau tai sakėte? Draugams? Artimiesiems? Pardavėjams? Taip, tikrai egzistuoja dalykai, kurių mes tikrai negalime sau leisti. Pavyzdžiui – negaliu sau leisti daugiau kaip 500,000 LTL kainuojančio Bentley Continental GT. Arba nuosavo namo už porą milijonų litų. Tačiau man tokių dalykų ir nereikia. Gal… Na, Bentley tai tikrai nereikia. Bet noriu.
 
Tačiau yra du dalykai, į kuriuos galiu ir privalau investuoti – tai į save ir savo verslą.
Prieš eilę metų, kai išėjau iš samdomo darbuotojo pozicijos ir pradėjau savo pirmąjį verslą, aš supratau, kad jeigu aš noriu, jog man pavyktų – aš turiu veikti globaliai, o ne apsiriboti tik vietine rinka. Teisybės dėlei, turiu paminėti, kad man nepasisekė. Kaip ir sekančius kelis kartus. Tačiau, per tas klaidas aš išmokau labai svarbias pamokas apie nuosavą verslą (kuriomis ir dalinuosi savo portale). Ir viena iš pagrindinių tokių pamokų – būtina investuoti į save ir savo verslą. Reikia pačiam tobulėti arba samdyti tam tikros srities profesionalus, kad atliktų užduotis taip, kaip kad jos privalo būti atliktos. Svarbiausia šioje vietoje – mokėti paminti savo kvailą principą „niekas už mane to nepadarys geriau„. Padarys, galiu Jus tuo užtikrinti. Ir po tiek metų, mano vartojamoje kalboje atsirado dar vienas išsireiškimas: „jeigu nebūtų geresnių už mane – būčiau pats geriausias„.
 
Ar galėjau sau leisti investicijas į save ar savo verslą? Absoliučiai ne! Čia kaip tame anekdote: „Orai šnabžda: reikia naujo palto… Atlyginimas atsako: ai, ir taip šilta„.
 
Reikėjo skolintis, naudotis sutaupytais pinigais, prašyti pinigų pas artimuosius ir daryti viską, kad mano versle būtų priimti teisingi sprendimai. Tačiau aš to nedariau. Neinvestavau, nemaldavau, neturėjau santaupų. Ir vaidinau „pasaulio bambą“ – kad viską moku pats, padarysiu pats ir už mane geresnių nėra. O buvo. Ir tai tapo pirmojo mano bankroto priežastimi.
 
Investicija į save ir savo verslą yra būtina. Ir ji tikrai bus protinga, jeigu tik suprasite, ko Jums reikia ir ką norite už tuos pinigus (ir laiką) įsigyti. Jeigu jaučiate, kad nieko nesuprantate SEO srityje, tačiau Jūsų verslas priklauso nuo lankytojų skaičiaus Jūsų interneto svetainėje – investuokite pinigus į SEO specialistus. Jeigu Jūsų verslas priklauso nuo pardavimų – investuokite į gerą pardavimų vadybininką, konferencijas (kurių metu gausite taip reikalingas pažintis), naujas pardavimų technologijas ir panašiai.
 
Ar po to, kai tai supratau ir pradėjau investuoti pinigus į save ir savo verslą, aš atsidūriau ten, kur noriu būti? Ne. Tikrai ne. Tačiau… Esu daug arčiau to, ko noriu (ir kuo noriu būti), nei kad buvau prieš kelis metus. Ir visa tai yra dėka to, kad padariau reikiamas investicijas, kurių negalėjau sau leisti.
 
Kokios tos investicijos? Pabandysiu paaiškinti.
 
Kokia yra samdomo darbuotojo vertė?
 
Visu pirma – pažiūrėkite į tai, kur Jūs esate šiandien. Ar dirbate? Ar darote tai, kas Jums patinka? Ar sukuriate pridėtinę vertę savo (ar kažkieno kito) verslui? Kiek uždirba Jūsų konkurentai? Kiek uždirba žmonės, dirbantys toje pačioje srityje, turintys tokias pačias žinias ir patirtį? Teko matyti kažkokią interneto svetainę, kuri sukurta neva tam, kad pateikti informaciją, kiek uždirba žmonės vienoje ar kitoje pozicijoje, tačiau ji dar tinkamai neveikė. Gal mano skaitytojai komentaruose parašys tos svetainės adresą (jeigu ji veikia) ir galėsite pasinaudoti joje pateikiamais duomenimis.
 
Duosiu Jums vieną pavyzdį: ar bent įsivaizduojate, kiek yra verta „namuose sėdinti mama„? Dauguma tokių moterų galvoja (arba – šalia jų esantys vyrai taip sako), kad jos „nieko nedaro“. Pabandykime paanalizuoti:
 
Pastoviai namuose būnanti moteris, auginanti vaikus, atlieka keletą funkcijų ir užduočių, kurias atlieka ir tam tikrų sričių specialistai, kuriuos galime pasamdyti:
 


 
Darželio auklėtoja
Vadovė
Psichologė
Virėja
Namų tvarkytoja (valymas, skalbimas ir pan.)
Vadybininkė
Sodininkė
Vairuotoja
Auklė

ir taip toliau…
 
Net jeigu moterys atlieka aukščiau išvardintus darbus „tik po kelias valandas per savaitę“ – turite paklausti savęs, kiek kainuotų samdyti tos srities specialistus net ir toms kelioms valandoms, kad atlikti tam tikrus darbus? Asmeniškai man – baisu net ir pagalvoti. Manau, kad mano antroji pusė, jeigu ji neturėtų savo verslo, būtų verta mažiausiai 6-8 tūkstančių litų per mėnesį (bijau gauti per sprandą už tai, kad parašiau taip mažai). O ji man sako, kad „sėdėdama namuose, ji nieko nedaro“.
 
Turite suprasti, kokia yra Jūsų vertė. Turite tinkamai įvertinti savo laiką, žinias, pastangas, patirtį ir panašiai. Turite žinoti, kas vyksta aplink Jus ir ar Jums verta kažką keisti. Galbūt – Jums reikia investuoti į save kelis šimtus litų, tačiau Jūsų, kaip samdomo darbuotojo, vertė pakils tais pačiais keliais šimtais per mėnesį. Investicija bus vienkartinė, o grąža – ilgalaikė.
 
Kokia yra verslo savininko vertė?
 
Jeigu patys esate versle – įprastai viską skaičiuojate (tikiuosi) pagal senai įprastą (ir pasiteisinusią) formulę: viskas dauginama iš trijų:
 
Pirma dalis – Jūsų uždarbis. Nustatykite, kiek norite gauti pinigų „į rankas“, kad Jūsų poreikiai būtų patenkinti. Jeigu esate moteris – prie šio skaičiaus dar pridėkite papildomus 20% ar net 30%, nes moterys, paprastai, yra linkusios save nuvertinti.
Antra dalis – verslo išlaikymo kaštai. Tai – Jūsų biuras, darbuotojai, mokesčiai ir panašiai.
Trečia dalis – investicinė dalis. Tai yra pinigai, kuriuos reikia investuoti į save ar savo verslą: reklama, renginia, mokymai, marketingas, viešieji ryšiai ir panašiai.
 
Investicija ir jos grąža
 
Kaip jau minėjau anksčiau – jeigu esate samdomas darbuotojas, Jums tereikia paanalizuoti rinką ir sužinoti, kokia yra Jūsų pareigybių vertė toje rinkoje. Ar gaunate tai, ką vidutiniškai gauna tokias pačias pareigas užimantys ir tokius pačius darbus atliekantys žmonės? Ar Jums reikia investuoti į save? Ar investicija į save yra to verta? Paskaičiuokite: jeigu kažkokie kursai/mokymai/seminarai kainuoja X sumą – kiek reikia uždirbti, kad investicija atsipirktų? Ar tie kursai/mokymai/seminarai padės Jums gauti didesnį atlyginimą? O gal jie pakels Jūsų produktyvumą ir taip pasididinsite savo priedus ar komisinius? Per kokį laiko tarpą tai galima pasiekti? Terminus skaičiuoti yra privaloma ir būtina!
 
Kaip verslo savininkas, Jūs žiūrite į tai panašiai: kokio dydžio investiciją reikia padaryti? Kiek reikia gauti papildomų klientų ar kiek atlikti papildomų pardavimų, kad investicija atsipirktų? Per kiek laiko tai realu pasiekti? Ar realu tai pasiekti? Ar investicijos atneštas rezultatas bus ilgalaikis? Žiūrėkite į tai realistiškai.
 
Kaip žmogui – ką Jums reikia atlikti ar išmokti, kad pasijaustumėte stipresni, pasitikintys savimi, turintys didesnę savivertę savo ir kitų akyse? Nepaisant to, kas esate gyvenime – jeigu Jūs savęs neįvertinsite pakankamai – niekas kitas to tikrai nepadarys. Galiu drąsiai pasakyti, kad asmeniškai aš – labai jaučiu, kai žmogus pasitiki savimi, kai žino savo vertę, turi tikslus. Su tokiais žmonėmis yra malonu bendrauti, malonu turėti su jais reikalų ir daryti verslą.
 
Niekada negausite daugiau, jeigu nemanote, kad to nusipelnėte. Negalite derėtis dėl didesnio atlyginimo, jeigu nepasitikite savo sugebėjimais ir savimi. Niekada negausite ir geresnio darbo. Žmonės ir toliau Jus stumdys ir duos Jums daryti tai, ką iš tikro turi, tačiau nenori, padaryti patys.
 
Todėl, prieš sakydami sau „aš negaliu sau to leisti„, pažiūrėkite į tai, ką galite dėl savęs padaryti. Ir ką leidžiate sau, nors nereikėtų to daryti? Ar Jums tikrai reikia to medžioklinio peilio, neveikiančio Xbox’o ir naujos odinės striukės, kurią gavote dovanų, tačiau ji Jums per maža? Gal geriau visa tai parduoti ir gautus pinigus investuoti į save ar savo verslą?
 
Jūs esate to verti. Ir Jūs privalote (taip, privalote!) ne tik sau, bet ir likusiam pasauliui pateikti pačią geriausią, naujausią ir moderniausią savo versiją, kokia tik galima tapti. Nes vienintelis dalykas, kuris gali Jus sulaikyti – esate tik Jūs patys.

Manau bus aktualu visiems važiuojantiems į užsienį, jeigu visa informacija bus vienoje temoje ir nereikės googlint valandų valandas.
Kas nuolat važinėja kurioje nors užsienio šalyje - netingėkit, pasidalinkit info apie kelius, vairavimo ypatumus ir t.t. Arba jeigu priguglinot įdomių dalykų - galit nukopijuoti.
 
 
Lenkija:
Keliai: Greitkeliai "Sxx" labai geri, nemokami, leidžiamas greitis 120, bet važiuojant 140 niekas nepyksta. Autostrados "Axx" labai geros, kai kurios mokamos. Pvz., A2 Nuo Lodz iki Vokietijos sienos kainuoja ~18€. Mokėti būdelėse grynais zlotais arba eurais. Plačiau - viatoll.pl. Leidžiamas greitis 140, bet važiuojant 160 niekas nepyksta.
Žemėlapyje raudonai pažymėti užmiesčio keliai dauguma geri, bet dažnai labai apkrauti. Geltonai pažymėti laisvesni, bet prastesni. Visi keliai žiema labai gerai valomi lyginant su Lietuva.
Maršrutai: Link Varšuvos geriausia važiuoti 61 keliu iki Lomžos, po to 677, po to į 8. Stenkitės nevažiuoti pro Varšuvą piko metu, nes kamščiai dideli. Važiuojantiems link Vokietijos pietų ir nenorintiems mokėti už kelius - geriausia važiuoti pro Vroclavą. Dėmesio, daugelis kelių yra nauji, todėl vadovaukitės kelio ženklais, o ne navigacija.
Policija: Užmiesčio keliuose gali stovėti su žiūronais arba šaudyti su fenais. Taip pat gali būti pasislėpę, o ant kelio pasistatę mažą fotoradarą. Visuose keliuose, ypač autostradose važinėja nežymėti ekipažai. Ima baudas vietoje, jei neturi grynų palydės iki artimiausio bankomato. Su daugeliu galima susitarti, derėtis, kartais mėgsta pažiūrėti kiek piniginėj turi pinigų. Stacionarūs radarai fotografuoja ne visi, kiek mačiau tik geltoni, 10km/h pro juos galima viršyt drąsiai.
KET: Šviesos visą laiką. Draudžiama važiuoti dygliuotomis padangomis. Šviesoforai logiški: žalias leidžia, geltonas įspėja, raudonas draudžia. Degant žaliam, bet nedegant papildomai rodyklei sukti vistiek galima.
Kuras: Kuro kaina skirtingose degalinėse gali skirtis drastiškai, net iki 1zl. Brangiausia yra autostradose. Pigesnės degalinės Bliska, Lotos. Degalai šiek tiek pigesni nei pas mus. Dujos yra visur, antgalis toks pats.
Kiti ypatumai: Prasidedant kamščiui ar staigiai stabdant vairuotojai įjungia avarinį signalą, kad iš paskos važiuojantis spėtų sustoti. Dauguma vairuotojų mandagūs, praleidžia. Bet yra daug labai lėtai važiuojančių bei lakūnų. Būkit ypač atidūs tarp Lietuvos ir Varšuvos, nes ten lietuviai pasijaučia tarsi jokios taisyklės jiems negaliotų ir laksto 200km/h kur ženklas 30, lenkia per saleles, posūkiuose ir t.t.
 
 
Vokietija:
Keliai: Autobanai beveik niekuo nesiskiria nuo Lietuvos autostradų, tik būna ir 3 juostų. Greitis juose neribojamas, jeigu nėra greičio ribojimo ženklo. Tačiau vistiek negalima važiuoti daugiau nei jūsų padangų greičio indeksas ar jūsų automobilio gamintojo nustatytas maksimalus greitis. Reikia laikytis saugaus atstumo iki priekyje važiuojančios auto, stovi specialūs tam skirti fotoradarai. Užmiesčio keliai geri, leidžiamas greitis 100km/h. Gyvenvietė žymima juodom raidėm geltonam fone. Kol kas visi keliai Vokietijoje nemokami, tačiau planuojama ateityje apmokestinti autobanus.
Maršrutai: Nuolat remontuojama daug autobanų, todėl prieš šventes ar šalia miestų piko metu būna kamščių, kurie gali užsitęsti net iki 100km. Jeigu jums Vokietija tik tranzitinė šalis - geriau ją "nupjauti" naktį.
Policija: Šalikelėje stovinčių nebūna išskyrus specialius reidus. Važinėja daug nežymėtų ekipažų. Autobanuose, ypač netoli pasienio gali sustabdyti patikrinimui. Aplenkia jus, ant plafono arba už lango užsidega užrašas "STOP POLIZEI", tada reikia sekti paskui juos iki pirmo išvažiavimo. Greičio geriau neviršyti niekur daugiau nei 10km/h, visi stacionarūs radarai veikia, fotografuoja nuo 5-7km viršijimo. Taip pat daug mobilių radarų, kurie gali būti įmontuoti bet kuriame stovinčiame automobiliyje. Baudos jau ateina.
KET: Draudžiama važiuoti dygliuotomis padangomis. Šviesoforai logiški: žalias leidžia, geltonas įspėja, raudonas draudžia. Degant žaliam, bet nedegant papildomai rodyklei sukti vistiek galima. Šviesos dieną nebūtinos. Yra daug stovėjimo vietų su laiko ženklu. Ten pasistačius reikia užrašyti popieriaus lapo pastatymo laiką ir padėti ant skydelio.
Kuras: Šiek tiek brangesnis nei pas mus, autobanuose brangiau. Dujos kai kur pigesnės. Su dujomis problemos nėra, jos yra apie 70% degalinių. Antgaliai dviejų tipų - vienas kaip pas mus "dish", kitas "acme". Visose degalinėse būna arba dviejų tipų pistoletai arba adapteriai.
Kiti ypatumai: Beveik visi vairuotojai mandagūs, praleidžia. Prasidedant kamščiui ar staigiai stabdant vairuotojai įjungia avarinį signalą, kad iš paskos važiuojantis spėtų sustoti. Labiau priimta dėkoti ranka, o ne avariniu. Jeigu autobane gretimoje juostoje iš paskos važiuojantis automobilis jums pamirgsėjo - reiškia jis jus praleidžia persirikiuoti prieš jį. Norint persirikiuot autobane geriau posūki rodyti iš anksto, didelė tikimybė, kad jus kas nors praleis. Atidžiai rikiuokitės į kairiausią juostą - iš galo gali kas nors atskristi dideliu greičiu.
Papildymas: pėstieji protingesni nei pas mus, į kelią žiūri, aišku padeda tai, kad nereguliuojamų perėjų beveik nėra. Tačiau dviratininkai yra visiški idiotai savižudžiai, važiuoja kaip nori, šviesoforų nepaiso, nors yra dviračių takas, bet gali važiuoti ir šaligatviu ir keliu į kurią nori pusę. Ypatingai saugokitės kai sukate į dešinę - jis lengvai gali lenkti jus iš dešinės keliu arba šaligatviu ir net nepristabdys. Išvažiuojant iš šalutinio kelio reikia sustoti du kartus. Pirmą kartą prieš pėsčiųjų taką, kad apsižiūrėt ar per ji nevažiuoja dviratis, antrą kartą prieš kelią, kad praleisti per jį važiuojančius dviratininkus ir mašinas.

Prieš pusmetį Simple Express paskelbė prie savo maršrutų sąrašo pridedanti dar vieną Europos sostinę – Prahą. Negalėjau praleisti progos neaplankyti šio miesto vos už 6 eurus, mat ir šiam maršrutui kompanija taiko akciją: pirmos penkios vietos autobuse vos po 3 eurus į vieną pusę. Pasikvietęs draugą vykti kartu, užsisakėme bilietus. Deja, kadangi maršrutas paklausus, juos teko pirkti pusę metų į priekį.
 
Iš Vilniaus autobusų stoties pajudėjome ketvirtadienio popietę. Ilgai laukta savaitgalio prasidėjo.
 
Simple Express autobusai
 
Galiu sutikti, jog Simple Express autobusai yra gana komfortabilūs ir modernūs. Priešais kiekvieną sėdynę įmontuotas planšetinis kompiuteris bei elektros lizdas daugeliui yra tikras išsigelbėjimas kelionėje. Skirtingai nei praeitos kelionės metu į Berlyną, interneto ryšys visąlaik buvo puikus. Filmų mėgėjai ir melomanai plašetėje ras iš anksto paruoštą muzikos ir filmų sąrašą, kuris, mano manymu, galėtų būti platesnis, mat beveik visi įrašyti filmai buvo matyti, o iš savo mėgiamos muzikos radau vos porą dainų. Skirtingai nei tarpmiestiniuose autobusuose Lietuvoje – šiuose veikia ir galima naudotis tualetu. Sustojimo vietose nenutolkite nuo autobuso ilgesniam laikui nei nurodė vairuotojas. Jei nors minutę pavėluosite grįžti iki nurodyto išvykimo laiko – jūs pasiliksite tarpinėje stotelėje.
 
Kelionė autobusu
 
Jei esate nelinkę autobuse praleisti apie 17 valandų sėdomis – tuomet tokio pobūdžio kelionės ne jums. Tačiau kai pamąstai, jog ~2400 km nuvyksti už 20 litų bei aplankai svetimą šalį, išsisklaido bet kokios abejonės nevažiuoti. Visa kelionė praėjo sklandžiai, išskyrus kuomet turėjome apie 30min laukti, kol bus atidarytas kelias po skaudžios avarijos automagistralėje. Pravažiuodami suskaičiavome 7 susidūrusius automobilius iš kurių 2 buvo nulėkę nuo kelio, o lauke tvirojo degėsių kvapas. Dėl šio įvyko galutinę stotelę taip pat pasekėme pusvalandžiu vėliau.
 
Praha
 
Į Prahą atvykome penktadienį 10 valandą vietos laiku. Couchsurfing.org svetainės pagalba susipažinome su Prahoje studijuojančiu Vojta. Su juo buvome susitarę susitikti gerokai po piet, tad turėjome šiek tiek laiko apžiūrėti miestą. Galiu pasakyti tik tiek, kad šis miestas turi labai gražų senamiestį: didinga Prahos pilis, nuo kurios atveria puiki miesto panorama, žydų kvartalas, Karolio tiltas, senamiesčio aikštė ir t.t. Keletas nuotraukų:
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9571.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9562.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9525.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9478.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9473.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9466.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9434.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9352.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9350.jpg
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9334.jpg
 
Vakarop susitikome su mus priimti sutikusiu Vojta ir jo mergina Katka. Vojta, geografijos magistrą studijuojantis čekas, gyvena trijų kambarių bute kartu su dar dviejais grupiokais ir vieno iš jų mergina, kurių, deja, nei vieno tą savaitgalį nebuvo. Vienas jo kambariokų – Petr – išmaišė pusę pasaulio tranzuodamas ir kitaip pigiai keliaudamas. Katka – taip pat geografijos studentė, tačiau atvykusi iš Slovakijos dėl aukštesnio lygio čekiškų universitetų. Palikę daiktus išėjome vakarą praleisti mieste, kur susitikome dar su vienu Vojtos draugu Jyri, kuris studijuoja ekonomiką, o laisvu nuo studiju laiku užsidirba mokydamas vaikus anglų kalbos bei kaip žaisti tenisą. Mums pasisekė – būtent tą vakarą vyko šviesos šou renginys, kurio metu visame mieste buvo vykdomos įvairios šviesos projekcijos. Pasigrožėję šou (kuris truko iki pat vidurnakčio), nuėjome į pub’ą šalia upės kranto ir paragavome čekiško alaus, kuris, galiu pasakyti, šiek tiek kartesnis nei lietuviškas. Maisto prekių parduotuvėje alus vidutiniškai kainuoja iki 2 litų. Keista tai, jog jie alaus stiprumą baruose matuoja ne laipsniais, o paprastais skaičiais, pavyzdžiui: 12 = 5 laipsniai, 10 = 4 laipsniai.
 
http://travelto.lt/wp-content/uploads/2014/10/DSC_9542.jpg
 
Kadangi gerokai po vidurnakčio parduotuvės jau nebedirbo, užkandome greito maisto ir atsisveikinę su Vojtos mergina Katka, parvykome į mūsų nakvynės vietą. Smagu, jog skirtingai nei Vilniuje, viešasis transportas Prahoje veikia visą parą. Išlenkę dar po vieną alaus, pasišnekučiavę, nuėjome miegoti.
 
Kitą rytą, atsikėlę, padėkojome Vojtai už šauniai praleistą vakarą bei už galimybę apsistoti jo bute, atsisveikinome ir išvykome. Nusipirkę suvenyrų ir čekiško alaus lauktuvių išskubėjome į autobusų stotį. Po šešiolikos su puse valandos kelionės autobusu mes ir vėl Lietuvoje.
 
Viešasis transportas
 
Jei mieste planuojate būti neilgai, tuomet vertėtų įsigyti paros arba trijų parų viešojo transporto bilietą, kuris galioja visoms transporto rūšims: metro, tramvajams ir autobusams.
 
Kainos:
 


 
24 valandų bilietas: 110 Čekijos kronų
72 valandų bilietas: 310 kronų
30 minučių vienkartinis bilietas: 24 kronos
90 minučių vienkartinis bilietas: 32 kronos

Vaikams nuo 6 iki 15 metų taikoma 50% nuolaida. Vaikams iki 6 metų bilieto nereikia.
 
Kelionės išlaidos:
 


 
20 Lt už autobuso bilietus,
14 Lt už 24h viešojo transporto bilietą,
~30 Lt maistas.

Prieš kurį laiką rašiau apie tai, kaip tapti geidžiamu darbdaviu, kodėl Jums nereikalingas darbuotojo CV ir dar kelis straipsnius apie personalą bei darbdavius. Minėjau, kad greitu metu parašysiu straipsnį apie melą gyvenimo aprašymuose. Kadangi svetainė yra labiau dedikuota žmonėms, kurie nori turėti savo verslą – parašysiu ir priemones, kaip tokius melagius sugaudyti.
 
Kaip vyksta melagystės gyvenimo aprašymuose
 
Pradžiai – šiek tiek statistikos (šaltinis):
 
Gyvenimo aprašymo melo statistika
 
Gyvenimo aprašymų, kuriuose pateikiama melaginga informacija, kiekis 53 %
Studentų, meluojančių savo gyvenimo aprašymuose, kad gautų darbą, kiekis 70 %
Kandidatų, kurie gyvenimo aprašyme teistumą už nesunkų nusikaltimą maskuoja netikra darbo vieta 3 %
Kandidatų, kurie gyvenimo aprašyme teistumą už sunkų nusikaltimą maskuoja netikra darbo vieta 7 %
 
Tyrimo autoriai nurodo, kad 46 % atvejų, tikrinant gyvenimo aprašymo duomenis (darbo vietą, išsilavinimą, rekomendacijas), pasirodo, jog pateikti duomenys realybėje skiriasi nuo įrašytų į CV
 
Detalesni gyvenimo aprašymų falsifikacijos duomenys
 
Nurodomi klaidinantys duomenys 78 %
Nurodytas melagingas išsilavinimas 21 %
Neteisingos darbo datos 29 %
Meluojama apie atlyginimo dydį 40 %
Neteisingas atliekamų pareigų aprašymas 33 %
Melagingos rekomendacijos 27 %
 
AOL Jobs organizuotos apklausos duomenys (18,000 dalyvių)
 
Ar esate melavę savo gyvenimo aprašyme?
 
Taip, kelis kartus 9.5 %
Taip, vieną kartą 4.1 %
Ne, bet svarstau tai padaryti 12.9 %
Ne, niekada 73.5 %
 
Manau, kad AOL Jobs pamiršo dar vieną klausimą savo apklausoje: “Ar meluojate atsakinėdami į šią apklausą?”.
 
Duomenys, kaip matote patys, yra tragiški. Gal todėl nereikia žiūrėti į gyvenimo aprašymą? Na, bet jeigu jau žiūrite, tai siūlau skaityti toliau.
 
Kam meluoti? Juk vis tiek pagaus…
 
Kaip paaiškėjo – ne visuomet. Pastaruoju metu – Google tampa Jūsų CV. Darbdaviai veda kandidatų vardus ir pavardes į paieškos laukelius, landžioja po rezultatus ir ieško “tamsiosios pusės”. Ar nustebtumėte sužinoję, kad paspaudimų kiekis ant “neigiamos informacijos” (DELFI Kriminalų skyrelis, pvz.) nuorodų yra daug didesnis, nei ant “teigiamos” (pavyzdžiui – rezultatai su Verslo Žinių nuorodomis)? Aš – nenustebčiau.
 
Jeigu mokate kontroliuoti viešai pateikiamą (ir prieinamą) informaciją apie save – paieškos varikliai pateiks kitiems tik tokią informaciją, kokią Jūs norite, kad jie pamatytų. Tačiau mokėjimas tokią informaciją kontroliuoti – jau atskira meno forma. Šiandien, kalbame ne apie tai.
 
Darbo knygelė
 
http://www.verslo.guru/wp-content/uploads/2014/10/darbo-knygele-300x199.jpg
 
Pradingus iš akiračio “darbo knygelėms” (žr. nuotrauką), kurios buvo privalomos Sovietų Sąjungos laikais – potencialiems darbuotojams “atsirišo liežuviai” keisti informaciją apie save gyvenimo aprašymuose: nuo darbo vietų autentiškumo iki užimamų pareigų ir darbo datų. Darbo knygelėse buvo rašoma visa informacija apie tai, kur dirbote, kokiose pareigose, kiek laiko ir kodėl ten nebedirbate. Taip, atleidimo priežastys taip pat būdavo nurodomos. Ir “pametus” tokią knygelę – buvo galima išsiimti naują, tačiau… į ją vis tiek įrašydavo paskutinį ten buvusį įrašą.
 
Šiais laikais niekas nepasikeitė. Išskyrus tą faktą, kad darbo knygelės su savimi nesinešiojame. Tačiau duomenys apie tai išlieka SoDros duomenų bazėje ir juos būsimasis darbdavys gali labai nesunkiai pamatyti. Todėl, tarp nevykėlių (taip, tiktai taip galima pavadinti žmones, kurie meluoja apie savo darbo patirtį, mokslus ir pan.) paplitęs būdas nurodyti darbo vietas kitose Europos Sąjungos šalyse. Tipo – “dirbau Anglijoje/Airijoje/Vokietijoje, ten vadovavau įmonei vienai, paskui kitai ir išėjau, nes neįdomu buvo”. Žinoma! Ir grįžai į Lietuvą, nes čia atlyginimai didesni… Oi, palauk…
 
Netgi tais atvejais, kai kažkas “pralenda” su melaginga informacija – niekas nėra “apsaugotas” nuo to, kad naująjame darbe atsiras buvęs bendradarbis, kuris atskleis visą tiesą. Tačiau, nepaisant visos su teisybės pasirodymu susijusios rizikos – kandidatai vis tiek meluoja. Ir meluojama apie įvairiausius dalykus:
 


 
Aukštasis išsilavinimas (Kauno Kolegijos Studentų Gatvės Universiteto M. B. A.);
Datos (1999-2002: Pravieniškių 2-oji sustiprinto režimo pataisos darbų kolonija McDonald’s);
Skaičių didinimas (padidinau pelną begalybę procentų);
Padidintas atlyginimas (jie mokėjo man kruvinais deimantais, todėl negaliu niekam sakyti);
Išpūstos pareigos (Skyriaus Vadovas; Direktoriaus dešinioji ranka; Verslo Guru… oi);
Melagystės apie technines žinias (Safūlka ir Bičėzas? Jo, mokiausi tas programavimo kalbas mokykloje!)
Melas apie užsienio kalbas (moku lenkiškai, nes Londone gyvenau, paskui dar Urdu, kinietiškai ir tą afrikiečių kalbą, kur liežuviu reikia caksėti);
Išsilavinimo pažymių vidurkio pagrąžinimas (10… O ką?!)

 
Gal gana? Žmogiškųjų išteklių ir personalo atrankos specialistai, manau, dar ne tokių bajerių yra matę. Ir žino, kaip tokius žmones sugaudyti. O blogiausia – jie niekada nepasakys kandidatui, kad supranta jo CV matomą akivaizdų melą. Kad tas kandidatas ir toliau siuntinėtų savo gyvenimo aprašymą be jokių rezultatų.
 
O nežinantiems, kaip pagauti kandidatus meluojant – duodu kelis patarimus.
 
Atėjo laikas teisybei
 
Kaip patikrinti kandidato pateikiamus duomenis gyvenimo aprašyme ar darbo pokalbio metu? Tam yra keli patikimi būdai:
 


 
Išsilavinimas: paprasčiausia yra susisiekti su aukštojo mokslo institucija, kuri nurodyta kandidato CV ir pateikti jiems užklausą. Įprastai – Alma Mater įstaigos mielai dalinasi informacija apie buvusius studentus;
 
Darbo vieta: paieškokite paminėtos įmonės LinkedIn socialiniame tinkle ir Google paieškoje. SoDra duomenų bazė taip pat Jums, kaip darbdaviui, yra prieinama (daugiau informacijos apie duomenų patikrinimą galite gauti paskambinę tel. 1883). Galite susirasti ir kandidato “buvusius kolegas”, kas veda, beje, prie sekančio punkto;
 
Rekomendacijos: niekas netrukdo gi kandidatui pateikti kelias rekomendacijas – vieną savo draugo Anglijoje, kuris pasakys, kad toks pilietis tikrai dirbo Barclays banko vadovu; kitą – savo mamos, kuri būtinai paliudys, kad turėjo tokį darbuotoją ir jis vadovavo visam Statoil tinklui Pabaltijo šalyse; ir dar kokį vieną draugelį. Lengviausia (ir patikimiausia) yra ne skambinti/rašyti pateiktais kontaktais, o ieškoti kontaktų savais būdais. Ir tam labiausiai tinka tas pats LinkedIn. Šiame verslo socialiniame tinkle yra ne viena Lietuvos kompanija, o užsienio – beveik visos. Raskite įmonę, rasite jos vadovus ir darbuotojus ir parašykite jiems, pateikite jiems užklausą. Atsakymas, greičiausiai, Jus nustebins.

 
Tikrinkite informaciją, nes neteisingo kandidato pasamdymas Jūsų verslui gali kainuoti labai didelius pinigus.
 
Pilkoji melo zona
 
Yra ir informacija, kurią galima laikyti melu, tačiau galima laikyti ir teisybe. Viskas priklauso nuo kandidato apsukrumo ir darbdavio noro į pateikiamą informaciją pažiūrėti taip, kaip ją nori pateikti kandidatas. Jeigu jis nėra baigęs aukštojo išsilavinimo, tačiau turi kelis metus darbo patirties (tikros ir patikrintos) toje srityje bei baigęs kursus – ar jis netinkamas Jums? Jeigu jo gyvenimo aprašyme yra neužpildytas kelių metų laiko tarpas – ar tai reiškia, kad žmogus buvo įkalinimo įstaigoje? O gal jis reabilitavosi po avarijos?
 
Įvairią informaciją galima palenkti tiek savo, tiek kandidato naudai. Pavyzdžiui::
 


 
“Priimti ir įgyvendinti produktų pozicionavimo sprendimai” – užtektų parduotuvėje perstumti vieną lentyną į kitą vietą ir tai jau tampa teisybe;
“Padidintas įmonės pelnas 100 %” – užtenka įkalbėti klientą pirkti dvi porcijas ledų vietoje vienos ir tai vėl tampa tiesa;
“Įmonės grynųjų pinigų srautų priežiūra” – tiesiog dirbo kasininku;
“Komunikacijos specialistė” – atsiliepinėjo telefonu;
“Patalpų higienos specialistė” – valytoja;
“Landšafto priežiūros specialistas” – kiemsargis;
“Darbuotojų apmokymas naudotis įmonės technologijomis” – parodė naujam kolegai, kaip veikia kavos virimo aparatas;
“Spausdinimo technologijų problemų sprendimas” – ištraukė popierių iš užsikirtusio kopijavimo aparato…

 
Ir taip toliau. Žinau, skamba juokingai. Tačiau galima prigalvoti ir pamatyti dar ne tokių perliukų. Tiesiog reikia įsitikinti, kad tai, kas rašoma – yra tiesa. O jeigu neturite laiko ar žinių tinkamo darbuotojo samdymui – ieškokite personalo atrankos įmonės, kuri tai padarys už Jus. Tiesa, esu beveik tikras, kad jie neatspindės darbo pokalbyje Jūsų interesų ir parinks tinkamiausią kandidatą “ant popieriaus”. O kokio kandidato Jums reikia: popierinio ar tikrai galinčio atlikti darbą – spręsti tik Jums patiems.
 
Straipsnis patalpintas iš Verslo.Guru svetainės.

Užmačiau facebook'e parašyta. Nežinau kas autorius:
Mokytoja išsitraukia iš kišenės 20 eurų ir klausia mokinių "Kam reikia šios kupiuros?" Visi mokiniai pakelia rankas. Tada mokytoja paima jį ir sulamdo, net šiek tiek įplėšia ir susuka į mažą kamuoliuką ir vėl paklausia mokinių ar jiems vistiek dar reikia šios kupiūros. Visi pakelia rankas dar kartą. Galiausiai mokytoja numetą sulamdytą kupiūrą ir ją pamindo kojomis sakydama: "Ar jūs visdar norite jos?" Mokiniai ir vėl atsako: "Taip". Tada mokytoja taria: "Tikiuosi, kad šiandien čia jūs išmoksite vieną svarbią jums pamoką. Net kai aš suglamžiau kupiūrą, numečiau ją ant žemės ir sutrypiau, visi norėjote ją turėti, nes jos vertė nepasikeitė, tai visdar buvo ta pati 20 eurų kupiūra... Daug kartų gyvenime jus įžeis, bus žmonių, kurie skaudins, trenks į žemę ir bandys paversti mažu kamuoliuku... Gal jausitės nieko verti, bet visada atsiminkite, kad jūsų vertė NIEKADA nepasikeis tiems, kurie jus myli. Net ir blogiausiais momentais jūsų vertė yra ta pati, nepriklausomai nuo to kokie sulamdyti bebūtumėt..."

Na ir mano istorija. Aš INFJ. Kad geriau suprastumėte koks tai tipas, kelios citatos iš tipo aprašymo, kurios mane apibūdina 100 proc:
 
Pastarasis punktas man labiausiai patinka, visai kaip sraigė. Ir taip, tikrai taip elgiuosi, nors dabar gal turėčiau sakyti ‚ “elgiausi“. Įsivaizduokite žmogų, kuris ištrina savo skype, fb ir pan. kontaktus, pasiunčia ###### draugus, tėvus, darbdavį ir užsidaro nedideliame kambaryje užtrauktomis užuolaidomis, tyliai pasileidžia muziką ir atsigula ant lovos. Užmerkia akis ir guli visą dieną. Manote tokio žmogaus vieta kambaryje minkštomis sienomis? Aš tai manau.
 
O tas žmogus, kuris nori viską ištrinti ir nebeegzistuoti buvau aš, kaip sraigė nuo visko norinti pasislėpti savo kiaute ir išlįsti kitą pavasarį, kuomet visas gyvenimas vėl prasidės iš naujo.
 
Gyvenime turi būti itin stiprus sukrėtimas, kad atsigręžtum į save. Aš pasiekiau savo dugną prieš beveik 2 metus. Tada vis dažniau kilo klausimai: Kas man negerai? Kodėl aš tokia? Kodėl reaguoju taip? Kodėl aš negaliu elgtis va taip taip kiti? Bandymas sugrįžti į tą patį plaukimą pasroviui vis nepavykdavo. Klausimai jau buvo suvešėję galvoje. Pokalbiai su draugais, naujais pažįstamais ir net nepažįstamais vis duodavo naujų apmastymų, skaičiau knygas, straipsnius, sprendžiau asmenybės testus, išbandžiau neurolingvistinį progmamavimą, skaičiau popsinius straipsnius kaip tapti sėkmingu.
 
Taip atėjau iki aukščiau paminėto asmenybės tipo atradimo. Išsprendžiau kelis testus, išsprendžiau testą anglų kalba. Išprendžiau po poros mėnesių. Tiesiog pasitikrinimui ar gaunu tą patį rezultatą. Jis nekito. Tuomet pradėjau analizuoti kodėl į klausimą kaip gyvenu kaskart norisi atsakyti „suknistai“.
 
Tyli, rami, drovi – taip galima apibūdinti mane kuomet esu žmonių masėje. Nebuvau atstumtoji nei mokykloje, nei universitete, kadangi čia mane gelbėjo kitos savybės – praktiškumas ir atsakomybės jausmas. Visi žinojo, jog gali manimi pasikliauti. Kol mokykloje ekstravertai rėkdami svarstydavo „o kas dabar bus ir ką daryti“ aš eidavau į mokyklų kambarį išsiaiškinti situacijos, buvau klasės seniūnė, mokyklos parlamento narė. Nesvarbu, jog pavaduotojai už mane dvigubai-trigubai vyresni, aš su jais rasdavau bendrą kalbą, nes kalbėdavome akis į akį. Tuo tarpu atsistoti prieš klasę deklamuoti eilėraštį – mirtis.
 
Universitete į vakarėlius nėjau, ypatinguose projektuose nedalyvavau, buvau ta, kuri po visko norėdavo dingti į savo ramų kampą. Mane vargindavo grupiniai projektai, kuriuos namo universitete visi tiesiog dievino. Būdavo momentų, jog visose paskaitose būdavo koks kelių savaičių ar semestro ilgio projektas, kur kaskart su vis naujais žmonėmis reikėjo kažką nuveikti ir nuo to dar priklausydavo semestro pažymys. Tad po paskaitų dar reikėdavo eiti į grupių susitikimus. Būdavau išsunkta iki paskutinio lašo, skaudėdavo galvą, norėjosi miego, tad apie jokius vakarėlius galvoti negalėjau. Geriausiu atveju sugebėdavau vakare su bendrabučio kambariokėmis išgerti arbatos.
 
Dabar suprantu, jog kaip intravertė buvau energetiškai išsiurbiama nuolatinės žmonių apsupties. Paskaitoje, kurios dažniausiai vykdavo diskusijų principu būdavo sunku susikaupti, užduočių paskaitoje pasidaryti nespėdavau, parsinešdavau jas daryti namo, o kur dar namų darbai, grupiniai projektai... Tuo metu maniau, jog esu tiesiog silpna, nemokša, kvaila, kad man vis trūksta smegenų griovelių suprasti ir išmokti visą informaciją kurią mes gauname dirbdami grupiniuose projektuose. Graužiau save. O buvau tiesiog sekinama buvimo tarp žmonių.
 
Po universiteto sekė darbas. Ir vėl žmonės. Kubikai rubikai, dideli ofisai, daug vadovų, daug kolegų, daug klientų. Džiaugiausi, jog dirbu ofise, o ne kokioje maximos kasoje, kur dar didesni žmonių srautai, tačiau tai nekeitė fakto, jog būdavau išsunkta kaip kempinė. Darbas sekėsi gerai, kilau karjeros laiptais, keičiau darbus (nesigirsiu, bet į visus buvau headhunt‘inta), atrodo viskas sekėsi puikiai, bet... po darbo užmigdavau vakarieniaudama, galvos skausmas ir pan. Tad apie kažkokius klubus, vakarėlius nė kalbos būti negalėjo (žinoma, meluočiau, jei sakyčiau, jog nesu buvusi klube ar bare, bet tai tikrai nebuvo dažniau nei kartą per pusmetį).
 
Atrodo prirašiau per daug. Bet jei dar skaitote, dar noriu trumpai parašyti kas pasikeitė, kai supratau esanti stipri intravertė ir kodėl dabar džiaugiuosi gyvenimu.
 
Pasiekiau dugną, kuomet tiek mano asmeninis gyvenimas (skyrybos su vaikinu), tiek profesinis (kaip minėjau kolegos pradėjo darbinius reikalus spręsti bare) buvo absoliučiai nepakeliami. Užsidariau sraigės kiaute. Tuomet sekė ilgas kelias į tvirtą suvokimą, jog aš bandžiau gyventi ekstravertų pasaulyje ignoruodama save pačią ir lyg kokias mazochistė kankinausi tarp žmonių. Padėjau tašką. Mečiau darbą. Išsikrausčiau iš šurmulingos sostinės į gimtuosius Šiaulius. Pradėjau savo verslą. Nelindau į žmones gal 8 mėnesius. Pasirodydavau periodiškai draugams, kad esu gyva ir viskas. Ir aš pasikroviau energijos tiek, kad net atsirado noras bendrauti. Dabar ne aš laukiu kvietimo išgerti kavos, o pati skambteliu draugams.
 
Kaip tu gali važinėti VIENA? Klausė draugė nuo vaikystės, kai pasakiau, jog trankausi po Lietuvą ieškodama ir fotografuodama gražias vietas. O man tai labai gera. Pasiimu fotoaparatą, termosą kavos ir varau ant kokio Medvėgalio atsigerti kavos :) Nedarau to, kas mane sekina, neprievartauju savęs, mėgaujuosi vienuma, tačiau neužsidarau tarp keturių sienų, keliauju, bendrauju, mokausi(pasirodo man patinka mokytis!), skaitau knygas ir kitaip mėgaujuosi gyvenimu.
 
Neskirstau žmonių į gerus ar blogus, intravertus ar ekstravertus, tačiau stengiuosi suprasti save ir kitus, kad visiems būtų lengviau rasti bendrą kalbą ir nevargintume vieni kitų.