užgaišau šiek tiek, bet perskaičiau šią istoriją :) Daug teisybės čia prašyta, tiesa, aš ir manau, jog tai nėra būtent to žmogaus istorija(tiesiog turiu tokią nuojautą), bet verta paskaityti visiems, kas dar nėra bandę, arba tai daro reguliariai. turiu porą draugų, kurie anksčiau tik kartas nuo karto gaidžio pavartodavo, o dabar neperseniausiai susitinku, važiuojam link jo namų ir jis man pradeda pasakoti, jog šiandien mokykloj daroškę su draugeliu sutraukė, kad atxodų nebebūtų... aš toks sėdžiu už vairo apšalęs, pirma mintis buvo "pribridai...", pradėjau aš jam ten sakyt, kad gal jau aprimk truputį, bet jis iškart pradėjo pasakot, jog čia nieko tokio, kas tas gaidys, tik miego nenori ir viskas, nieko čia blogo... nemanau, jog jam bus taip, kaip istorijos autoriui, bet man asmeniškai su tokiais veikėjais jau nebesinori leisti laisvalaikio, kai prieš išsiskiriant jis man pasiūlo:"gal nori kokį penktadienį atvaryt pas xxxxx, torto turėsim(taip rajone amfetaminą vadina, keičiasi tas pavadinimas kas kiek laiko, čia dėl saugumo telefonu kalbant)"...
Man atrodo, kad parašyta apie buvusią mano istoriją. Aišku be visokių miltelių ir t.t, bet moralas tas pats. Jaučiuosi, kad aprašytą gyvenimo dalį aš pergyvenau lygiai taip pat, kaip ir autorius, suprasdamas, jog reikia ieškoti kitų gyvenimo kelių, o ne sėdėti ir gyventi kaip gyvenimo vergas.
lengvas Gandzos kasekiukas atpalaiduos nuims stresa po sunkios darbo dienos ir sotus pavalges labai labai daug miegosi kaip kudikis :) manau sita patvirtins daug kas.
Labai sveikintinas žingsnis link smulkiojo verslo sąlygų gerinimo bei žingsnelis lipant iš „šešėlio“, nes daugelis pajamų kaip tik slepiamos dėl brangaus jų apmokestinimo. Šaunu :)
Gal pataikiau ir ne į tinkamą forumo skiltį, o gal ir į tinkamą, bet esmė ne tame. Ką tik perskaičiau žmogaus, slapyvardžiu Dober blogą, kuris mane pakerėjo. Nors blogas atrodo ir ilgas, bet skaitymas ko gero dar niekam neprailgo.. Šis blogas yra tikrai nuostabus, rekomenduoju jį visiems paskaityti, o žmogui papasakojusiam apie šią istoriją, norėčiau paspausti ranką..
Šiame bloge nerasite kandžių ir niekam vertų juokelių, repo eilų, interviu, miestų čeburekinių ar kebabinių adresų ar kito mėš.. Tiesiog čia bus tikra gyvenimo istorija. Kodėl nusprendžiau publikuoti ją čia? Todėl kad 90% čia renkasi jaunų žmonių, o didžioji dalis galbūt ir nepilnamečiai. Negaliu jo vadinti savo draugu, bet pažįstamu drąsiai. Galbūt kaškas jau skaitėte jo istoriją, galbūt kaškas tik dabar skaitys, galbūt kaškas tik girdėja yra, bet šis pasakojimas yra vertas dėmesio... Gero skaitymo!
Narc 0.Prologas
Gera pradžia - pusė darbo. Bet man sunku pradėti tai, ką sumąščiau, ir sunku pradėti ne dėl to, kad turiu tik 5 mokyklos koridorių išsilavinimą, ar kad nerišliai dėstau mintis - sunku dėl pačios temos, kuria rašysiu. Tai labai rimta tema, bent jau man ji - svarbiausia ir baisiausia šitam pasaulyje. Ilgą laiką mano gyvenimas sukosi aplink narkotikus, ir jaučiu pareigą prieš visuomenę, praėjęs tą kelią, pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais. Jeigu jums norisi pasijuokti, pablevyzgauti, užsiimti visokiomios xujniomis - tada neskaitykite. Jeigu jus esate inteligentiška ledi, kuriai darosi bloga nuo to, kad mano tekste bus keiksmažodžių - neskaitykite. Jeigu jus šustras nereikšmingos masės vienetas, manantis kad yra protingiausias pasaulyje, mokantis tik kritikuoti ir stumti dūrą - neskaitykite. Man nebūtina, kad jus skaitytumet. Yra kam skaityti, yra rimtų, gyvenimu susirūpinusių žmonių, kurie man paplos. Jeigu jus pavydite, kad aš parašysiu vieną axujeniausių tekstų point'e - neskaitykite. Jeigu jums atrodo, kad žinote šiuo klausimu daugiau - paskaitykite, ir pasakykite savo nuomonę. Ji bus tikrai vertinga. Čia bus daug raidžių. Dauguma nustos skaityti jau ties šiuo sakiniu. Ir man tas nerūpi - aš rašau ne tam, kad parinčiaus dėl tų, kas neskaitys, o dėl tų, kas perskaitys. Nes narkotikai tai baisus dalykas. Rašysiu dalimis, atskirais įrašais dienoraštyje, todėl turėkite kantrybės, laukite tęsinio, galų gale, klauskite drąsiai, jeigu kažko nesupratote. Čia - pirmasis postas, kuriame aš pagaliau atsakingai ir drąsiai pareiškiu - draugų taip norima serija narkotikų klausimu bus. Ir bus apie ką pamąstyti. Iškart noriu pasakyti, kad čia ###### ne grožinė literatura, ne tipinė point'ui rašliava apie prifantazuotą meilę tarp Klaudijaus ir Anzelmutės bei seksą pliaže su rožiniais flamingais fone. Čia - gyvenimas, ir aš žinau, ką rašysiu. Ta prasmė, ypatingai apdovanotais ūmiomis protinėmis ligomis, paaiškinsiu - tai buvo išgyventa, apmąstyta, sudėliota mintyse... Iš kitos pusės, nesitikėkite kad čia dabar atsisėsiu ir rašysiu, kaip mes su kokiu Andriuška įšokom į jo BMW, pavažiavom į Tauro kalną, susukom 200lt banknotelį ir šniojom kaip dulkių siurbliai koksą. Jums to nafig nereikia, mano gyvenimo aprašymo. Aš noriu pasidalinti mintimis išvis bendrai apie narkotikus, apie priklausomybę, gyvenimą vartojant, bei gyvenimą nevartojant. Čia bus minčių ir apie meilę, ir apie melavimą, ir apie seksą, ir apie bulvių sodinimą. Apie tai, kuo mes gyvename. Kolkas tiek...
Narc I.Narkotikų rūšys I.
Žmonės tai keistos būtybės. Iš vienos pusės, mes esame absoliučiai vienodi, darome tuos pačius dalykus, einame į daugmaž tas pačias vietas, vienodai leidžiame laisvalaikį. Iš kitos pusės, kiekvienas iš mūsų - absoliutus individas, besiskiriantis nuo kitų pagal daugumą dalykų - charakterį, elgesį, pomėgius. Aš negaliu kalbėti už visus, ir džiaugiuosi, kad tai suprantu - tikiuosi jus irgi priimsite tai, kad aš kalbėsiu visų pirma apie save, nors tą galima pritaikyti ir kitiems, manyčiau. Čia tema yra viena, narkotikai. Bet narkotikai tai nėra kažkas iš kitos planetos, kažkas ne iš mūsų pasaulio - tai gyvenimo, visuomenės dalis, nemanau kad teisinga atskirti narkotikus pavyzdžiui nuo alkoholio. Pradėti visą savo rašinėjimą norėčiau nuo to, kad pasakysiu baisią tiesą - narkotikai tai tikras stebuklas, kuris padeda gauti neįtikėtinus rezultatus. Prieš pavartojant vienokią ar kitokią narkotinę medžiagą žmogus stengiasi galvoti logiškai ir suprasti - jam priimtinas vartojimas, ar ne. Jam to reikia, ar ne. Ir tiesą sakant, narkotikai turi labai daug pliusų. Pavyzdžiui, iš to, ką teko man išbandyti, galiu paminėti tokius pastebėjimus: Žolė.Daug kas pabando parūkyti žolę. Tai labai nekaltas užsiėmimas, prie to dar ir olandai prisidėjo, legalizavę savo šalyje marihuanos vartojimą. Dabar kiekvienas rastamanas turi teisę kaip teigiamą žolės savybę paminėti tai, kad kažkur tai yra legalu. Ką gi, kažkada ir morfijus buvo legali medžiaga ir juo bandė gydyti dantų skausmą. Gydė taip, kad žmonės iš tikrųjų pamiršdavo apie dantis, ir kaifavo. Bet čia turėčiau visgi apie žolę... Žolės dėka mes pasijuntame ant ramiako. Atsiranda rami būsena, mus veža. Mūsų nuotaika puiki. Mes juokiames, džiaugiames, mums patinka žiūrėti į kokį elementarų buities dalyką/prietaisą, ir juoktis. Tai euforija. Komedija, net ir pati pigiausia ir blaivios būsenos mums nejuokinga, tampa tikru juoko šedevru. Mes nesuprantame, kad mūsų smegenys deformuotos ir blaiviam žmogui mes tuo metu atrodome kaip ##### iš Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės. O po to mes valgome. Daug. Ir užmiegame. Taip pat norėčiau pažymėti, kad kažkas išdrįs prieštarauti - neva jis bandė žolę ir jį pykino, ar šiaip buvo slogi nuotaika. Prieštaravimai nepriimami - vartoti narkotikus reikia mokėti, kad ir kaip keistai tas skambėtų. Žolė mielas dalykas, ją galima rūkyti manau ir 10 kartų per dienas. Kiek matau pagal tuos, kas veržiasi tokių rezultatų link, jie tiesiog tampa buki. Kaip medis. Ir čia aš nei kiek neperdedu. Taigi primeskit, rūkai sau žolę, pastoviai esi euforijoj, laimingas, džiaugsmingas, bet laikui bėgant atrodai kaip bukas medis. Malonu? Taip. Bet nepraktiška. Ekstazis. Ratai.Iš tiesų aš asmeniškai pabandžiau pirmiausia ratus. Sintetinis narkotikas, paprastos tabletės, sakykim taip. Tiesa, visai jos nepaprastos, turi savo magiškųjų savybių. Pavartojus ratus prieš pat klubą, ramiai praeini apsaugą, užsidedi juodus akinius, ir...taškaisi. Taškaisi belenkaip, jėgų yra tiek, kad atrodo, tu esi pasaulio bamba. Arba bent jau kaip minimum priebambis. Prisimenu, taip atsitaškiau kartą, du, o po to supratau - o kokia esmė man taip vat eiti, kaip gyvuliui, vienoj vietoj taškytis visą naktį. Juk nei su kuom susipažinsi, nei Tavim kas domėsis, nei ką. Po to bandėm ratus gamtoje. Lakščiau po mišką prisimenu, grybus rinkaus. Nieko neprisirinkau, bet buvo linksma. Kartą pabandžiau ratus namie. Prisimenu, kaip sėdėjau, geriau arbatą, ir laukiau, kada gi man duos per galvą kajfas. Atsikeliau. Davė taip, kad netgi nukritau, bet atsistojau ir pradėjau šokti. Prisimenant ratų vartojimą, iškart prisimenu tą nemalonų, sintetinį prakaito kvapą. Kad ir kokius dezodorantus naudotum, kvepalus, ar praustumeis pastoviai kas pusvalandį duše, jis vistiek bent kiek, yra. Seksas pavartojus ratų, ypač jei vartojo abi pusės, primena triušių poravimosi įkarštį. Gali dulkintis kad ir visą naktį, jei gerai užvilko... Tiesa, kiek prisimenu, pas mane tokių naktų buvo nemažai, bet nei vienos nakties, nei vieno jausmo, nei vieno momento negaliu prisiminti. Štai taip gaunasi - turi beveik tobulą mechaninę meilę, kurios po to neprisiminsi. Arba prisiminsi miglotai. Kolkas tiek, nes pernelyg daug raidelų rašyti vienam tekste aš nenusiteikęs. Antroje dalyje manyčiau, parašysiu dar apie mano "mėgstamiausią" amfetaminą bei kokainą, ir deja, ko gero kažką nuvilsiu, bet apie herą aš nieko neparašysiu. Nes jos nevartojau. Tiesa, turiu daug žinių apie ją irgi, nes ir šyrikų iš rajono daug pažinojau, ir mačiau jų elgesį bei emocijas, ir reabilitacijoj daug jų pažinau, bet stengiuos visgi kalbėti apie save ir savo patyrimus, o ne apie kitus. Ačiū už dėmėsį, vartokit Coca-Cola :)
Narc I.Narkotikų rūšys II.
Taigi tęsiame. Kiekvienas turi teisę ir norą svaigintis. Kodėl mes svaiginames? Manyčiau dėl to, kad norime atsidurti kitoje realybėje, tapti visiškai kitokiais. Nieko keisto kad visokiausi buduliai taip mėgsta išgerti šnapso bonkę ir eiti aiškintis santykius su žmonėmis - reikia suprasti, kad neišgėrę, jie pastoviai myžčioja pamatę kokį nors pavojų. Lygiai taip pat buvo ir su manimi - manau, kažkas šitoje vietoje nusijuoks, bet aš labai norėjau būti blogu berniuku. Tokiu, žinote, kaip filmuose pikti nygeriai. Nebūtinai su dideliu blizgančiu ginklu, bet kad rajono chebra mane gerbtų ir tie, kuriuos skaičiau duxais, lėktų į kitą gatvės pusę, kai aš einu. Užbėgant įvykiams už akių, man tas puikiai pavyko, tiesa, didelės laimės man tas neatnešė. Norėdamas tapti visai kitoks, nei buvau, ir turėdamas pakankamai pinigų tam reikalui, aš karts nuo karto su draugais išgerdavau. Mes ėjome į Helios, ar kokią kitą arklidę, gėrėm viskį, kalbindavome mielas paneles. Bet vėliau supratau, kad įprotis gerti yra labiausiai tinkamas kaimo atstovams, nes išgėręs žmogus sunkiai kalba, nesiorientuoja aplinkoje ir išvis, dažnai tampa nekilnojamuoju turtu... Tada draugas man pasiūlė pabandyti kokainą. O, tai išties kilni medžiaga. Kiek man buvo tekę girdėti filmuose ir šiaip visuomenėje, kokainą vartoja tik išrinktieji, žvaigždės visokios, elitas ir panašiai. Tikrai, tai man tuo metu buvo kaip koks bilietas į savijautą, kad esu išrinktasis. Prisipažinsiu, ne aš vienas padariau tokią klaidą, ir dėl to dabar tikrai man skaudu. Skaudu kad žmonės mano, jog kažkokio stebuklo dėka jie gali tapti tokiais, kokiais nėra. Kokainas suteikė galimybę jausti begalinę euforiją, tiesa, gana neilgo laiko tarpo metu. Tas šaltukas dantenose, tas jausmas, kad visas pasaulis tau po kojomis...tikrai, kažkas magiško tame yra. Atsiranda jausmas, kad esi tėvas, Dievas ir karalius, ir kad visi tiesiog šoka aplink Tave, nes būtent Tu valdai pasaulį. Kas dar labai patiko, jog grįžęs namo aš ramiai užmigau, be jokių pašalinių blogų jausmų. Ryte atsikeliau šviežias ir nuėjau į darbą. Amfetaminas. Lietuvoje dažnai vadinamas gaidžiu. Rusakalbiai vadina jį govno, kas tiesiogiai verčiasi kaip šudas. Sprendžiant iš pavadinimo, liaudis tikrai nelabai gerbia šią medžiagą. Bet mūsų rajone tai labai populiari medžiaga. Populiari ir tarp taksistų, ir tarp statybininkų, ir tarp įvairaus plauko žmonių. Kodėl? Jis turi neįitikėtiną buketą naudingų savybių, jis tiktų kiekvienam pagal norus ir lūkeščius, ir būtent dėl to jis yra vienas pavojingiausių narkotikų. Jis padidina ištvermę. Tai reiškia, kad galima dirbti statybose be skausmo ir bėdų dieną po dienos. Galima mokytis prieš egzaminą dienų dienas. Galima vairuoti mašiną parų paras. Galų gale, galima dulkintis kad ir visą parą iš eilės, beveik be perstojimų. Aktyvuojasi smegenys, kokiais visais 500%, čia aš manau nei kiek nepadidinau tą skaičių. Pats mačiau kaip nusibaigę durniai rašė tikrai mielus ir įdomius eilėraščius, kajfavimo metu. Ir viskas tikrai vyksta kaip pasakoje, kol narkotikas veikia. Bet kažkada veikimas biaigasi, čia aišku priklauso nuo žmogaus, dažniausiai, jei vartojai vakare, tai ryte ateina gaidiškiausia savijauta pasaulyje. Tie, kas bandė, manau mane puikiai supras, tie, kas nebandė, niekada to nesupras. Tai absoliuti tuštuma, šudinas jausmas, jautiesi kaip koks pliušinis meškinas, toks senas ir visą gyvenimą spardytas. Bet tikrai ne kaip žmogus. Aš kentėjau vieną kartą, antrą, trečią, ir tada nusprendžiau padaryti "dogonus", kas mūsų kalba reiškė pavartoti dar ir ryte, kai bloga. Būtent tada aš ir tapau narkomanu. Jaučiaus dienų dienas puikiai, bet jau nebegalėjau gyventi be šito narkotiko. Muzika man buvo ne muzika, žmonės ne žmonės, spalvos nepavartojus nublukdavo ir aplink buvo tik viena didelė, neįdomi tau masė. Pasaulinė masė. Žinau atvejus, kad žmonės, vartojantys feną, negalėjo eiti pašikti nepavartoję. Tiesiog taip įprato - eiti kaku veikiami narkotiko. Taip, amfetaminas aktyvuoja visą mūsų kūno energiją, ir mes kurį laiką galime daryti stebuklus su viskuom, prie ko prisiliečiame. Bet po to esame išsekę ir tušti. Ir, kaip parodė praktika, nevartodamas aš iš tiesų padarau daugiau, nei vartojant...
Narc II. Kodėl?
Aš jus iš dalies apgavau nulinėje dalyje, atleiskite man tai. Ten rašiau, kad kalbėsiu aplamai apie problemą, stengdamasis neminėti savęs. Dabar pamąščiau ir supratau, kad nekalbėti apie save būtų tikras nusikaltimas iš mano pusės, aišku ne toks stambus kaip banko apiplėšimas, bet visgi reikšmingas. Kalbėdamas apie narkotikus turėsiu remtis savo ir draugų pavyzdžiu, tikiuosi, jie nieko prieš (o jeigu per kriminalus pamatysite kad mano kūną rado kurnors užkastą miške, žinokite, kad neatleido), nes butent tada ir kalbėsiu kiek objektyviau, o ne tuščiai užimsiu jūsų laiką. Buvau geras vaikas, gabus, talentingas kaip sakoma. Aišku, nemokėjau kankinti meistriškai smuiką ar kokį pianiną penkerių metų amžiaus, bet gana anksti pradėjau skaityti ir rašyti, ir taip anksti, kad mane norėjo siųsti iškart į trečią klasę. Bet neišsiuntė. Jaunystė prabėjo greitai ir gražiai, ir štai primeskite, stoviu aš sau toks Jonukas, devyniolikos metų vaikinas, prie savo laiptinės, su vaikystės draugu. Stovi ir stovėk sau, pasakysite jūs, ir busite teisūs, kas gi mūsų laikais su draugais prie laiptinių nestovi, kas gi čia kriminalinio... O vat ir ne, tada viskas ir prasidėjo... Pas mane viskas buvo puiku. ISM universiteto studentas, darbe gavęs nebloga poziciją, parduotuvės vedėjas, svajojantis apie Ferrari ir vilą prie jūros, visas toks geidžiamas ir šaunus. Ir draugas, neblogas sportininkas, visų sričių specialistas ir žinovas. Ir štai mes sau stovim stovim, ir ateina kitas draugas. O jis matot, statybose dirbo. Ir fyfutės, nepradėkit čia spjaudytis ir aiškint, fuj kaip leva. Nieko nėra blogo tame, kad vaikinukas aštuoniolikos metu dirbo taip, kad gaudavo po 3000kg litų per mėn. Neįspūdinga suma, bet vistiek pinigas. Ir štai mes taip tryse stovim stovim, ir staiga tas pirmasis, kuris sportininkas, išsitraukia maišelį, jame narkotinė medžiaga, daro 2 gyvatukus tokius baltus, ir jie su tuo statybininku sušnioja tai. Aš stoviu, į juos žiūriu. Apie narkotikus girdėjau, žinojau kad tai kaka, bandžiau netgi, bet tą akimirką tai buvo kažkas naujo. Po kelių akimirkų aš padariau neįitikėtiną sprendimą - paprašiau jų, kad duotų ir man. O dabar susikaupkit, ir pabandykit realiai įvertinti, suprasti, ką toliau parašysiu - tai buvo sprendimas, kurio aš po to 2 metus iš eilės negalėjau suprasti, ir du metus savo gyvenimo aš faktiškai paaukojau atsakymo paieškoms tik į vieną klausimą - kodėl aš pabandžiau narkotikus? Ir štai, po tokios preliudijos, po tokios įžangos, sakykim taip, galime pereiti prie reikalo, prie esmės, taip sakant. Esmė juk ne manyje, ir klausimas tas liečia ne tik mane. Jis liečia visus - Tave, skaitantį šį tekstą, Tavo draugus, Tavo pažįstamus. Kodėl mes pabandome? Kam to mums reikia? Ką mums tai duoda? Ko mes tuo siekiame? Šioje vietoje pagalvosite, kad reabilitacijoje išmokau šiuos klausimus ir štai dabar bandau tokią terapiją daryti, neva apsimesti kažkokiu vos ne mokslininku su baltu chalatu, kuris tuoj darys didžiuosius atradimus. Bent jau aš taip pagalvočiau. Atradimų čia nėra, čia viskas yra labai paprasta ir aišku. Mano atveju, tai tikrai, viskas buvo paprasta, ir kai kurių kitų atveju irgi. Mes norime pasikeitimų. Mano atveju jaunystė ėjo gražiai ir romantiškai, man nereikėjo kažko keisti. Viskas buvo savo vietoje, mano šeima buvo šauni, draugai vos ne idealus, panelės su kuriomis laižiausi kokiose nors arklidėse buvo mielos ir įdomios. Bet po to pribrendau iki to, kad užsinorėjau pasikeitimų. Galvojau, kad jeigu jau esu toks vat šaunus, ir vos ne elitui priklausantis, arba bent jau lengvam elitukui, arba na gerai, savo rajono bomondui, tai turiu teisę keisti viską ir toliau, ir narkotikai man padės tai padaryti. Aš tapsiu stiprus, greitas, protingas, neperšaunamas. Neturėsiu jokių rūpeščių, nepergyvensiu dėl to, kad neturiu Ferrari, ir kad man nedaro oralinio A.Jolie. Norėjau pabėgti į kitą pasaulį, norėjau matyti kitas spalvas, norėjau eiti kitais keliais. Nes normalus, sveikas, paprastas gyvenimas man tapo rutina. Kitas atvejis, čia aš jeigu ką, ne apie save, tai kai žmonės nori greičiau suaugti. Tiems žmonėms yra tada maždaug -niolika metų, ir tai toli gražu dar ne mokyklų abiturientai. Kalbu apie tuos visai jau -niolikinius. Taigi teisingiau manau sakyti ne žmonės, o žmogeliukai. Ir vat juos, jau tokius visus augančius ir gražius, aplinkiniai, kaip ir aš dabar, pastoviai priima visgi dar kaip žmogeliukus. O jie nori būti jau suaugę, jie nori bendrauti šustromis temomis, dulkintis kaip barsukai Nemuno deltos potvynio metu, žinau netgi vaikinuką, kuriam labai mažai metų, bet jis turi va pistoletą. Ir ne tokį, kur šaudo plastmasiniais šratinukais, o kovinį. Nežinau, ką jis ten su tokiu ginklu medžioja, vilkus ar meškas mūsų rajono miške, neesmė, bet jis jaučiasi suaugęs. Augo jis kartu su mumis, šniodamas feną. O dar yra atvejis kai norima maištauti. Vat pavyzdžiui tėvai gaidžiai, jaunuolio subjektyviu manymu, ir viskas, ir nieko tu jam nepaaiškinsi. Jis ims, ir specialiai tam, kad jiems kažką įrodyti, nors ir netiesiogiai, pradės vartoti. Arba gerti. Neva žiūrėkit, koks aš nekontroliuojamas, blaškaus po miestą visą naktį, ateinu namo, šoku D'n'B ritmu paryčiais balkone ir nerūpi man ką jus šnekat, aš turiu savo gyvenimą. Aišku, jie pamiršta apie tai, kad vakarą iki to jie iš tų pačių tėvų išprašė keliasdešimt litų ratams nusipirkt, ir kad tėvai visą naktį nemiegojo. Jie tiesiog mano, kad jie yra nepriklausomi, ir narkotikai padaro juos laisvais. Čia noriu pasakyti labai įdomų dalyką - taip, narkotikai jus atlaisvina nuo faktiškai visų visuomeninių įsipareigojimų. Jus galite dėti ant tėvų, mokslų, studijų, policijos, gydytojų, gėjų ir tt. Tiesiog jus priklausote jau kitam būreliui - narkomanų, iš kurio yra du keliai. Jeigu kas nežino, apšviesiu - pirmasis kelias yra paprastas ir lengvas, jūsų nemuose groja muzika, bet jus jos negirdite, o po kelių dienų jus veža į Rokantiškes, Kariotiškes, ar panašiai. Nevilniečiams pasakysiu kad tai - kapinės. Antras kelias sunkus, pavojingas, rizikingas ir išvis, kitus budvardžius pasirinkite jau pagal skonį - vienu žodžiu jis nelengvas. Iš to išbrįsta tik vienetai, tai pasakykite man, kam jums tokia vat nepriklausomybė? Dar yra atvejis, kai narkotikų dėka žmonės bando pasikeisti. Vat kažkas yra labai užsikompleksavęs, jį daužo naktį chuliganai, jam panos neduoda (kaikurie netgi puola į neviltį, bando kitą variantą ir...o Dieve, supranta kad jiems ir vaikinai neduoda), jam šuo vakar stotelėj autobuso laukiant koją apmyžo, toks vat jis visas nelaimingas ir nieko nemylimas. O narkotikai puikiai atlaisvina žmogaus pasąmonę. Alkoholis, jau sakiau, kiek buduliškas metodas, galima apsivemt netyčia, ar kažkas panašaus, o čia žiūrėkit kokia jūra galimybių - ir skaldysi nerealus bajerius, parūkęs žolės, ir tusinsi kaip M.Jackson'as, prisirijęs ratų, ir tt ir tt. Laikui bėgant žmonės užsimiršta, netgi manau, ir jus jau primiršote, todėl priminsiu, dėl visa ko - iš šito tik du keliai. Juos jau žinote. Štai dėl viso šito žmonės ir pradeda vartoti. Nebūna taip, kad eini eini, paslysti, krenti, ir nosim į kokaino maišą pataikai. Nelabai būna ir taip, kad prie mokyklos ateina pikti dėdės su odinėm striukėm ir vaikams saldainiukus dalina, o ten matot, narkotikai, ir vaikai po to tuos saldainiukus iš dėdžių jau perka. Vaikas Tu, ar ne vaikas, gal jau senukas suvaikėjęs, neesmė - kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus ir pasirinkimus pats. Aš vat, du metus atsakinėjau degradavusiu gyvenimu už savo blogą pasirinkimą. Pamąstykite.
Narc III.Baltoji trasa
Žinote, žmonės yra dviejų rūšių - čia aš drąsiai Jums piršiu savo filosofiją, ir manau, kad esu teisus. Yra žmonės teisingi, o yra neteisingi. Pirmieji tai tie, kurie mokosi ten, stengiasi, siekia kažkokių normalių dalykų - gražaus gyvenimo, mašinos kažkokios, žmonos padorios, vaikų sveikų ir tokių pat, teisingų. O yra žmonės neteisingi - jie neaišku kodėl gyvena, ir išvis neaišku, jie gyvena, ar stengiasi išgyventi - jie konfrontuoja su aplinkiniais, su pasauliu, jie bėga nuo visų, jie gyvena savyje, jiems nereikia nieko normalaus, jiems tik leisk prastūmti laiką ir užsiimti kuo nors nenaudingu. Buvau teisingas vaikinas, bet mane traukė į tą pogrindį. Turėjau gerą darbą, viskas buvo šaunu, vaikščiojau švairiai ir gražiai apsirengęs, buvau netgi kartą teatre. Bet man tas greitai nusibodo, vadinau savo tuometinį gyvenimą rutina. Ir buvau teisus, iš kažkurios pusės. Bet kai man pasiūlė narkotikus, supratau, kad baltoji trasa - tai bilietas į underground'ą, ir kad pamatysiu tai, ką mato mano draugai - naktinį gyvenimą, kitokį, nei tą, prie kurio esu įpratęs. Linksmybės kitaip, bendravimas kitaip, laisvalaikis kitaip. Tikrai, gavau visa tai. Deja... Kai Tu šoki į baltą trasą, amfetamino dėka, Tu atsidūri kitoje realybėje. Dabar veiksmas vyksta naktį, gali netgi jaustis kažkokiu vampyru savotišku, nakties gyventoju. Nežinau, kodėl taip yra, bet vartojama dažniausiai vakare, ir gyvenimas verda tik naktį - nes naktis, ji matyt, visokių tokių tipų globėja. Joje lengva pasimesti, pasislėpti ir likti su savim, arba savo draugais. Greita mašina - būtinas atributas tokio gyvenimo pradžios. Po to, kai mašinos savininkas ją sudaužo apsivartojęs, arba parduoda, nes pinigų jau biški trūksta, tinka ir dviratis. O po to, apsišniojus, gana greitai ir kojos neša tikslo link. Tikslai - kiekvieną kartą vis skirtingi. Mes nebuvome tie degradai, kurie vaikščioja ir vagišiauja, kurie šaudo babkės iš loxelių. Mes pinigų turėjome, ir juos "investavome" į narkotikus. Ir tada jau buvo...lankėmes visose įdomesnese naktinėse Vilniaus ir jo apylinkių vietose. Kalbindavo panelės, susipažindavome su panašiais "bakūriukais". Kajfas nešė mus į priekį, bet nežinojome, ką darome. Kažkur judėjome, o atsidūrę reikalingame taške, rasdavome kitą. Taip ir tampėmes, be konkretaus tikslo. Miegojome dieną, tėvams sakydami kad tiesiog pavargome darbe. Po to gavome butą, ir ten išvis atkrito bet kokios baimės - dabar galėjome žaisti visokius azartinius žaidimus, kviestis chebrą, daryti nesąmones, ir likti nepastebėti. Apsivartoję mes jautėme didelį kiekį jėgos, ypatingą intelekto lygį, bet nejautėme skausmo. Mes daužėmes ne todėl, kad norėjome kažkam kažką įrodyti, o todėl, kad neskaudėjo, ir mes nugalėdavome. Mes ėjome, nes turėjome jėgų, mes rašėme, nes gaudavosi puikūs tekstai Tai buvo svajonių kelias. Tai buvo tikrai nuostabūs laikotarpis mano ir mano draugų gyvenime. Mes gavome netikėtai žymiai daugiau, nei tikėjomes ir galėjome pasiimti. Bet vėliau to visko netekome. Tą iš mūsų atėmė, nes kelias pradėjo siaurėti. Juo jau negalėjome judėti visi kartu...
Narc IV.Tunelis
Pas mane pradėta serija įrašų apie tą laikotarpį, kai aktyviai vartojau narkotikus. Ir kažkaip, norėdamas iki galo viską surašyti, turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Pradėjau gyvybingai, gana įdomiai, objektyviai, bet laikui bėgant nukrypau į kažkokius popsinius įrašus apie tai, ką visi ir taip žino. O dabar biški grįšime prie sunkesnės temos, taigi prie narkotikų. Vartoti aš kaip žinia pradėjau žvaliai, gyvybingai, sakykime taip, su dideliu entuziazmu, mes darėme daug įdomių dalykų, lankėme įvairias turistų pamėgtas vietas, bendravome su blondinėmis, briunetėmis, plikomis ir kitomis merginomis, domėjomes astronomija, geografija, fizika ir kitais mokslais, juokemės verkemė ir kitaip leidome laisvalaikį, kurio atsirado labai daug... Nes narkotikai tai toks "visko gyvenime pakaitalas". Vienas mano draugas sportavo, kitas dirbo, aš dirbau ir mokiaus. Labai greitai mes visi tryse nedarėme nieko. Tiesa, kodėl gi nedarėme, mes vartojome. Tai buvo daugmaž praeitą vasarą, kai įvyko pirmasis skambutis. Skambutis su žinia, kad Jonas ko gero, yra visgi labiau narkomanas nei narkomanas. Toks žinote, paprastas čia yra pasirinkimas - arba Tu esi vartojantis, arba ne, ir kartais sunku suprasti, koks gi Tu esi, jeigu aišku nesi koks vienuolis ten ar moksliukas, matantis tik knygas. Ir vat kad tapau priklausomu nuo narkotiku, aš supratau jau daugmaž iškart. Na, kai sėdi vakare ir bandai prikubaturint ką nors gero ir skambinėji draugams su klausimu "Šniosim?" tai čia ryškiai faktas, bylojantis kad ne viskas yra gerai. Na aiškiai sportininkai kokie, ar ten kiti šaunuoliai, taip nedaro. Bet vistiek kažkur giliai pasąmonėje tikėjaus, kad čia nieko blogo nėra. Kol nesugalvojau netyčia padaryti mažą maratoną. Maratonas gavosi įdomus - penkias dienas iš eilės, rodos, nuo trečiadienio iki pirmadienio, vartojau. Ir dariau tai taip brandžiai ir stebėtinai tiksliai, kad visas tas paras dar ir nemiegojau. Ir vat kaip šiandien prisimenu tą dieną. Pirmadienio vakaras. Gal kokia 20:00, gal mažiau. Bet kažkur ten vakare. Sėdim mes su draugu, kuris miegojo, bet miegojo valandikę, prieš dvi dienas. Ir mes žiūrime vienas į kitą. Visi žiūri vienas į kitą, bet to susižvalgymo nepamiršiu niekada. Jis visas perkreiptas, ištinęs, panašus labiau į sutraumuotą briedį, nei į žmogų. Ir aš ko gero lygiai toks pat. Ir mes jau negalim šnekėti. Tiesiog žiūrim vienas į kitą. Ir suprantam, kad narkotikai jau ko gero, yra stipresni už mus... Amfetaminas tai šauni medžiaga, būtų išvis geriausia pasaulyje, jeigu ne tas, kad jo dėka neįmanoma užmigti ir yra eikvojamos visos jėgos, netgi tos, kurias turi kūnas sukaupęs avarinėms situacijoms (patikėkit, tai tiesa). Ir tada važiuoja stogas, gyvenimas aplinkui plaukia savo ritmu, o žmogus, arba tiksliau ta būtybė, kuri į žmogų panaši, plaukia saviškiu. Tiesa, ne ritmingai ir nelabai stabiliai, bet visgi. Stogas važiuoja taip, kad žmonėms atsiranda paranoja. Paranoja išvis man buvo vos ne labiausiai girdimas žodis. Atrodė kad pana miega su kitu, atrodė kad mus seka policija, atrodė kad tuoj į namą įvažiuos koks sunkvežimis. Jums juokinga? Man irgi. Dabar. O tada buvo labai rimta, ir tas kėlė tikrąją, neapsakomą, baimę. Ir mirė visi jausmai. Išvis, absoliučiai. Jausmų jau nebuvo. Visi turėjo jausmus, o mes - ne. Kreivokai šypsojomes, pigiai vaizdavome įsimylėjusius, barbariškai elgėmes kai pykome - bet visa tai buvo netikra. Galima netgi pasakyti, kad visa tai buvo kaip tikroji Matrica realybėje. Rodos, eini kažkur, bet neeini. Rodos užmigai, bet kažkaip ir nemiegi. Rodos, buvai kažkur, bet ten Tavęs nebuvo. Taip ir gyvenom. Taip klimpome vis giliau ir giliau, ir kas svarbiausia, nesinorėjo sustoti. O kam sustoti, kai nuo kalniuko riedama greičiau ir lengviau, negu į jį kopiama? Taip po biški ir bėgo dienos. Naktys... Vėliau atėjo, kaip ir kiekvienam, viltis. Bet apie viltį sekančioje dalyje. Pažymiu, ne "koOrinOoke", o dalyje. Čia ne vaikų darželis, ir ne pasakos. Čia viskas žymiai rimčiau...
Narc V. Viltis
Būna taip kad visas mūsų gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Arba katei po uodega. Arba dar kurnors, bet tikrai ne ten, kur turėtų eiti. Dabar kalbu ne apie tą atvejį, kai Jūs, būdama kokia 8-oke, nelaimingai įsimylėjote kokį Petriuką 9-oką ir užsidepresavus bandote nusižudyti išgėrus net visas penkiąs aspirino tabletes. Ir gulite taip sau ant sofos, aimanuojate tam kad paskutinės Jūsų akimirkos Žemėj atrodytu kuo tragiškiau, ir galvojate - man nėra dėl ko gyventi, todėl aš palieku Tave, pasauly. Atsidustate paskutinį kartą, palenkiate galvą ir...ir nieko. Dar gyva. Kalba eis apie labiau globalius dalykus, tai yra mano pavyzdžiu buvo taip, kad aš planavau kad kažkur 25-erių pas mane bus mano nuosavas namas, žmona miela, vaikelis ten koks lakstantis po parketą ir rėkaujantis "šokoledo!", mašinikė garažiuke kokia naujesnė. Bet deja, kadangi kalbame apie 2007-ųjų vasarą, tai aš puikiai supratau, kad globaliai ar ne globaliai, aš nieko gero nepasieksiu ir neturėsiu. Geriausiu atveju gausis bendrabutis, peroksidinė kasininkė iš Maksimos ir dviratis koridoriuj. Ir vat su tokiomis, nelabai optimistiškomis mintimis gyvendamas, aš vartojau dar labiau. O po to kai pradėjau vartoti dar labiau, tai atėjo toks laikotarpis kai pradėjau vartoti dar labiau nei labiau. Bet kaip visada būna gyvenime (ir mano draugams taip buvo) atėjo kažkoks vos ne Marijos apsireiškimas, ir man labai pasisekė gyvenime. Gavau darbą projektų vadovu vienoje reklamos agentūroje. Dabar paklausite, koks Tu narkomanas buvai, jeigu Tau tokius darbus siūlo? Na matote, taip būna, kad netgi inteligentiškai atrodantys žmonės iš tiesų vartoja. Prisimenu, tada parašiau vienam draugui, po to pokalbio dėl darbo - viskas seni, dabar aš neniuxinsiu. Viskas bus ore. Ir jis patikėjo. Ir aš pats patikėjau. Ir pradėjau ten šliaužioti į tą darbą rytais, išgėręs ryte kavutės ir keikdamas visą pasaulį, kad šiais laikais verslaujančiam jaunimui gyventi sunku. Aš žinot, toks kaip tarakonas esu, prisiderinu prie betkokių sąlygų per trumpiausią laikotarpį. Po to gavau algą, o tėvai mostelėjo ranka ir pasakė, kad esu jau suaugęs ir savarankiškas, ir galiu gyventi vienas. Ir atidavė man kažkada žadėtą butą. Ir aš ten pirmą mėnėsį labai gražiai viską dariau, aha. Kaip koks viengungis toks išsvajotas iš filmo, tvarkiaus, kariavau su tarakonais, pas mane ateidavo kažkokie ten kaimynai, kaimynės, kažkokie giminaičiai ten atsitempę buvo, o aš visas toks šaunuolis, nevartojantis, ir išvis beveik primiršęs ką reiškia narkotikai. Ir visi taip šypsosi, tokie patenkinti, Jonas išvis atrodo kaip asmuo, simbolizuojantis viso pasaulio džiaugsmą ir laimę. O po to narkotikai grįžo. Negaliu tiksliai pasakyti kas ten buvo kaltas, ar aš, ar pati ta medžiaga, ar brolis, kuris jų man atvežė, ar pasaulis visas kažkoks neteisingas yra, ar kokia Marytė iš gretimos gatvės man taip nepatiko kad iš nuoskaudos nusprendžiau užvartoti. Bet taip padariau. Ir prasidėjo baisiausias mano laikotarpis gyvenime, kai vartojime, pyktyje, agresijoje manęs jau niekas negalėjo sustabdyti. Tai buvo klasiškas vartojimo laikotarpis, toks grynai narkomaniškas, tiesiogine to žodžio prasme. Lygi šiol nesuprantu, kodėl nepasinaudojau galimybe gyventi gražiai ir gerai. Tai ko gero, yra žmogiška, bijoti gyventi gerai, ir stengtis sėdėti šudė. Juk ten taip šilta ir įprasta būti. O kad išlikti sveikam, geram ir šauniam, juk reikia stengtis. Tam, kad būti blogu, daug nereikia. Keletas gramų ir Tu jau toks. VI dalis bus labai sudėtinga. Ir jos daugelis nesupras. Bet jos, kaip ir iš savo gyvenimo, deja, aš išbraukti negaliu...
Narc IV. JJ
Jūs galvojate aš kiekvieną dieną taip sau sėdžiu ir galvoju - kaip čia man ką nors įdomesnio parašyti point chebrai, kaip čia Juos nustebinti kokiais ekstravagantiškais pasipasakojimais kaip ten prieš kokius metus laiko aš kažką ten vartojau ir kaip jie visi subėgs man rašyti kad esu šaunuolis? Taip nėra. Kaip sakoma, tarp mūsų šnekant, kai prieš tris mėnėsius gulėjau reabilitacijoj (nuo narkotikų jeigu ką, ne nuo šokolado kokio ar sekso, kas irgi beje būna) man soc.darbuotoja pasakė, kad turėdamas talentą galėčiau kaipnors prisidėti prie narkotikų prevencinės programos, ir kaip nors tą visą jaunimą įtakoti. Bent biški, bent vieną kokį jaunuolį. Ir tai jau būtų gerai. O dar pagal programą turėjau rašyti dienoraštį, nesuprantu kam, bet atseit tai padėda. Todėl nusprendžiau nušauti du zujkius vienu metu ir todėl Jus skaitote kad ir šitą tekstą. Ir pas mane guli "špargalkė" šalia, kurioje esu surašęs jau seniai visas 9 temas. Ir viskas buvo ok kol nepriėjau prie šitos, 6-os, nes jos pavadinimas yra JJ. O jis reiškia mano ir mano buvusios panelės inicialus. Ir man pasidarė nejauku, ir netgi kažkiek bjauru, kad turėsiu prisiminti tą laikotarpį. Bet reikia... Šiaip baisiausia yra kai narkotikus vartojama poroje, kai ir vaikinas, ir panelė vartoja kartu. To pasekoje narkotikų beveik neįmanoma atsisakyti, reikia iš pradžių išsiskirti, ir tik tada pamiršti visa tai. Kodėl? Jau rašiau ankščiau, kad pavartojus seksas tampa labai įdomiu tokiu, kosmišku užsiėmimu, ir kažkaip po to labai sunku ne iš šio ne iš to atsisakyti tokios pramogos. Taip pat blogai yra vartoti narkotikus ir alkoholį, tas faktiškai žaloja smegenis ne dvigubai, o dešimt kartų labiau. Čia ne man prisisapnavo, matau pagal pažįstamų pavyzdžius ir reabilitacijoj irgi tą sakė. Kad ir kaip būtų graudu taip sakyti, bet visgi - jeigu jau vartojate, tai bent jau negerkite... O mes taip darėm. Išvis namuose pas mane visą tą ~9mėn žymaus vartojimo metu sukiojosi tokie pagrindiniai veikėjai : aš (originalu), kažkokia mergina (skirta meilės vaizdavimui), geras vaikystės draugas (iš mūsų kažkada minėtos trijulės likom deja, tik dviese...štai suprasit gal galų gale ką reiškia narkotikai?), jo panelė, mano abu broliai, ir dar daug liaudies masofkėj, gal kokių 50 buvo įvairių veikėjų apsilankę. Visi vartojantys, o tie, kas nebuvo vartojantys, pavartodavo, kažkaip, neturėjo jie tiesą sakant pasirinkimo. Deja... Mes labai mėgome linksmintis. Laikui bėgant pas mane atsirado daug stalo žaidimų, Alias ten, Monopoly, šaškės, kortos aišku, ir tt. Taigi galima pasakyti kad pas mus buvo dar gana toks intelektualus narkomanėlių klubelis. Visas veiksmas visada vyko naktį, dieną kažkaip sarmata narkomanams vartoti. Tuo metu, kai virtuvėj keletas žmonių ką nors žaidė, kambary visada kažkas sėdėjo prie kompo, ir dar kažkas dulkinosi lovoj. Ir tas kur sėdėjo prie kompo jis dažniausiai man atrodo net nesidomėjo ką ten anie du daro. To pasekoje pas mane kompe atsirado kokie ~10GB muzikos, kurios aš išvis nemėgstu ir kurią siunčiaus ne aš. O kartais lovoj mylėjosi po dvi poras. O vėliau draugas ir brolis pradėjo prekiauti narkotikais, na, turėti didesnius kiekius, ir narkotikų išvis buvo daug ir nemokamai. Ir mes vis didinom kiekį. Pavyzdžiui prisimenu per vieną vakarą su panele suvartojome 5 gramus amfetamino. Ir nieko, nei bloga buvo, nei ką. Anoji išvis vėliau užmigo, o kai ji užmigo, užmigau ir aš. Tiesa, ji mane pažadino nes nusprendė kad tuoj mirs. Ryškiai toli jai iki mirties buvo. Ateidavo žmonės, kurių beveik nepažinojau, ir jie vos ne ant kelių maldavo kad nevartočiau. Nesuprantu lygi šiol, kodėl jie taip stengėsi manim rūpintis? Juk toks būdas neveikia. Matyt, jie jauni ir nepatyrę, kad taip žeminasi. Tiesa, jie savo metu irgi užvartodavo, ir jau nekankino mano pavargusių smegenų savo aimanavimais Iš pirmo žvilgsnio, bent jau aš, kai prisimenu kaip mes vartojom, ką darėm, atsiranda nostalgija. Tikrai. Atsiranda noras vėl taip padaryti, juk čia taip įdomiai buvo, taip kažkaip, nebūdingai. Bet pripažinsiu, visa tai buvo vienas didelis šudas. Nėra jokios romantikos, nieko linksmo tame, ką mes darėme. Tiesiog taipa trodo, gyvenant teisingai ir gerai, kad pabūti blogu būtų įdomus nuotykis. Bet tai yra tiesiog žema... Dabar tikrai sustojau su narkotikais. Ta prasme, netgi jeigu užvartočiau kažkaip ten įmantriai patekęs į situaciją, kai to norėčiau, ko gero sekančią dieną gailėčiaus ir to nekartočiau. Bet tada buvo taip, kad net vieną dieną išgyventi be narkotikų buvo neįmanoma. Esmė ne tame, kad mane laužė ten, ar sveikata buvo bloga, ar kas, ar kad fiziškai vos ne susisukęs gulėdavau be narkotikų. Ne. Priklausomybė yra psichologinė, ir tai yra baisiausia. Kai vartoji narkotikus tam tikrą laiko tarpą, pas Tave jau nėra žodžio Stop. Tai žmonių fiziologija, nieko čia nepadarysi. Įsiminkite, narkotikai veikia tiksliai būtent per tas smegenų sritis, per kurias turėtų. Tai nėra alkoholis, kurio esmė kiek kitokia. Narkotikai žmonės padaro savo vergais, netgi pačius stipriausius. Tikrai nežinau kaip, nežinau kodėl, na negaliu pasakyti nuoširdžiai, kame ten visa esmė. Tiesiog taip yra, žinau iš praktikos. Saugokit save
Narc VII. Kryžkelė
Manau tikrai niekas iš Jūsų, tų, kas skaitė mano ankstesnius dienoraščius, nesistebės, jei prisipažinsiu kad noriu labai daug. Esu nesveikas maksimalistas bei optimistas viename, ir iš gyvenimo visada tikėjaus tik visko kas geriausia. Tai nebuvo kažkoks naivus svaičiojimas, tiesiog Dievas ten, ar tėvai, nežinau kas tiksliai, man suteikė galimybę būti na tokiu gana nedurnu žmogumi, kuris žino ko reikia siekti ir daugmaž primeta kaip tą daryti. Narkotikų vartojimas ryškiai ne sąlygoją žmogaus progresą. Nemeluosiu, būna atveju, kad netgi vartodami kaikurie sugeba ne degraduoti, o plūduriuoti vienoj vietoj, kas irgi yra tikrai neblogas rezultatas. Deja, mano vartojimas buvo destruktyvus. Ir aš tuom džiaugiaus. Žinote, nesinori kelti kažkokios sensacijos ten, ir suteikinėti Jums galimybę užsikabinti už žodžių kurie toliau seks - susitarkime, kad Jūs tai perskaitysite ir niekaip nekomentuosite, ir išvis, priimsite kaip ir visą kitą - bendram kontekste, o ne dalimis. Taigi vat vartojau aš ko gero dėl to, kad norėjau tokiu būdu po biški tepti slides iš šio pasaulio. Nes gyvenimas buvo man jau pabodęs. Jis man nenorėjo duoti to, ko labai norėjau... Žmonės, kurie vartoja ne tam, kad pajustų kajfa, o todėl kad jiems savo metu viskas pabodo ir jie metėsi į kraštutinumus, jie tokie labai komplikuoti yra, ir juos labai sunku ištraukti iš to, kaip reabilitacijoj dažnai mėgo sakyti, "liūno". Bet jeigu juos ištrauki iš ten (nes jie savo jėgom niekad net pirštu nepajudins kad atsisakyti narkotikų), yra didelė tikimybė kad jie negrįš į vartojimą, pamatę kad gyvenimas yra gražūs, o ne tokia žopkė, kaip jiems atrodė. Yra ir kita žmonių kategorija, kuriems narkotikai tai pramoga, kuriuos realiai "veža" nuo vartojimo - tokius gana nesunku įkalbėti nevartoti, bet po kažkokio laiko tarpo jie vistiek užsikūbaturina ten ką nors skanaus sau... Taigi mane reikėjo kažkam tempti iš visuomenės dugno. Ir buvo žmonių kurie tai darė. Ir netgi keli iš jų dažnai apsilanko point'e. Viena kaimynystėje gyvenusi mieloji panelė labai kažkodėl dėl manęs stengėsi. Nei aš jos ten kokia meilė buvau, nei kas mus ypatingai siejo, tiesiog buvome draugiški vienas kitam jaunuoliai. Ir kai aš į narkotikus įklimpau ypatingai giliai, ji dažnai ateidavo, kažkaip bandė pasiūlyti alternatyvas, kad ir brendžio išgert...Kartą su ta chebra (tos kaimynės chebra) gėriau rodos 9 dienąs, ir nevartojau. Ir išvis galvojau kad jau niekad nevartojau. Buvo tikrai smagu, ir vis kažkas kitko. Bet jos išėjo, atėjo draugas su fenu, užvartojom ir pamiršom. Tos panelės vardo neminėjau dėl konspiracijos ir tt, o vat apie vartotoją eddlie tai pasakysiu asmeniškai. Jis visgi, visus mano tekstus atidžiai pasiskaito, pasižiūri ko gero, ar nėra ten kokių prikūrta pasakų, ir pažymi pastabas man po to. Jis buvo (ir yra ir bus) vienas iš tų draugų senesnių, kurie irgi labai norėjo kad nustočiau vartoti. Jis mane pažinojo dar prieš vartojimą ir puikiai matė, kaip stipriai pasikeičiau per tą laikotarpį. Prisimenu, kaip pupelių sriubą virėm, kaip jis pabuvo pas mane kad nevartočiau, parodė kad yra alternatyvos narkotikams. Tai šaunus žmogus, kuris beje dabar man yra kaip ir geriausias draugas. Nes jis to vertas. Bet ir jam nesigavo... Trumpai tariant, niekam nesisekė mane paveikti taip, kad meščiau narkotikus. Ir vat žmonės teiraujasi dažnai, o kodėl aš visgi sustojau vartoti? Matote, labai laiku susigaudė mano tėvai, pastebėję kad kažkas su jų sūnum yra netaip. O dar turiu gerą dėdę, kuris savo laiku metė alkoholį. Ir žinojo kaip atsisakyti priklausomybės. Žinote, pas mane labai stipri šeima, labai draugiška, teisinga, krikščioniška vienu žodžiu. Jų dėka, daugiausia, jų teisingos reakcijos į mano vartojimą dėka, aš pradėjau jau mąstyti, kad vartojimas nėra gerai. Būtų melas, jei pasakyčiau, kad priėmiau pasiūlymą pabūti reabilitacijoj mėnėsiuką dėl to, kad taip norėjo tėvai, arba kad pats labai jau veržiaus nevartoti. Tiesiog kiek paslaptingai, bet taktiškai pasakysiu, kad man buvo padarytas pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti. Gana toks materialus pasiūlymas, ir manau neverta visiems skelbtis, ką man pažadėjo už tai, kad nevartočiau. Ir aš, kaip mažasis materialistas, buvau elementariai papirktas. Todėl ir paspaudžiau tą "stabdį". O vėliau jau ir pats, matydamas koks gražūs yra visgi blaivus gyvenimas, nuoširdžiai visiems dėkojau, kas man padėjo. Ir čia, šiame tekste, irgi noriu padėkoti jiems už tai, kad nenusisuko sunkiausiu man laikotarpiu. Sunkiausias jis buvo ne todėl, kad fiziškai skaudėjo, ar kad bombardavimas koks vyko, ar kad nieko neturėjau valgyt mėnėsį, o todėl, kad man realiai reikėjo paramos. Ir visi, kas buvo man artimiausieji žmonės, labai prisidėjo prie mano "atgimimo". Kai ištinka tikra, didelė bėda, draugai ir giminės niekada nenusisuka. Žinokite tai, kad ir kokie būtų Jūsų santykiai su jais, jie visada bus šalia. Jūs ne vieni šitam pasauly.
Narc XVIII. Reabilitacija
Visą gyvenimą man atrodė, kad Vilniuje yra trys kritinės vietos, teritorija aplink kurias gali vadintis degradų žemė, ar panašiai. Pirmoji vieta man visada buvo taboras, antroji - Psichų namai Naujojoj Vilnioj, o trečioje - narkologinis Gerosios Vilties gatvėj. Aš aišku gyvenime visko tikėjaus, turėjau omeny kad kelias visgi būna ne rožėm klotas, kad visko atsitinka ir visur gali tekti pabūti, bet niekada negalvojau kad Gerosios Vilties gatvėj praleisiu visą mėnėsį savo gyvenimo. Kiek prisimenu, buvo gana karšta diena. Atėjome su dėdė pas skyriaus vedėją, ji manęs paklausė ar sugebėsiu namuose dvi savaites pabūti be narkotikų, nes atseit apsvaigusių neima. Pasakiau kad sugebėsiu, o dėl visa ko, kad tikrai sugebėčiau, man padarė mini-ekskursiją pro antrame aukšte esantį detoksą, kur labai smirdėjo ir vaikščiojo pridėję į kelnes senukai ir, kas dar žiauriau atrodė, senutės. Tas tikrai pakėlė mano motyvacija iki neregėtai aukšto lygio, ir apšalęs grįžau į savo gimtąsiąs Karoliniškes, kur nuėjau pas draugą ir iš to išgąščio ramia sąžine užvartojau. O po to sekančią dieną vėl pavartojau, juk reikėjo padaryti tą "paskutinį kartą". Ir sekančią dieną vėl... Liekant dešimčiai dienų labai susirūpinau, kad man be gydymosi mėnėsio gali tekti dar dvi savaitikes pasėdėti degradų apsuptyje detoksikacijoj, todėl nuėjau į darželį, kur dažniausiai laiką leido mūsų visi "oldschool'iniai" vartotojai. Čia tie, kurie vartojo dar tada, kai aš alų bandžiau ragauti vaikystėj. Pasikonsultavęs su žymiais ir plačiai žinomais gydytojais-toksikologais, profesoriais tarpgalaktinio lygio (deja, kažkodėl kolkas neatestuotais), supratau kad amfetaminui išvesti iš kūno reikia tik penkių dienų, todėl galiu vėl pavartoti. Taip penkiąs dienas aš ir kūbaturinau sau ramiai, o atėjus valandai 0, sėdau ant dviračio ir pradėjau sportuoti trumpai tariant. Vargais negalais mane priėmė ir be detoksikacijos. Reabilitavimo principas yra labai paprastas - keliasdešimt žmonių, priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų, gyvena visą mėnėsį penktame aukšte, gali išeiti tik valandai į miestą, o vakarais turi lankyti AA/NA grupę. O rytais buvo bendravimas su psichologe. O dieną vyko visokios ten paskaitos apie alkoholio ir narkotikų žąlą. Kas mane iškart nustebino, tai tas faktas, kad ten buvo tikrai švaru ir gana jauku. Ta prasme, aiškiai ne Reval Hotel Lietuva, bet visgi - žymiai geriau nei galėjau sau įsivaizduoti. Ir žmonės buvo disciplinuoti, jau nemažai pažengę savo blaivume. Dauguma buvo kažkokie kaip su pririštu akmenim prie kojos, arba ne, tiksliau sakant, kaip su silikatinė plyta ant galvos, paniurę tokie, prislėgti. Tada ko gero supratau, kad mano mažytės problemelės yra absoliutus niekas palyginus su tuom, ką žmonės yra praradę alkoholio ar narkotikų dėka. Psichokorekcija buvo įdomus užsiėmimas. Sėdi sau kokie 10 žmonių, ir bendrauja. Tema laisva, bet geriausia kalbėti ir analizuoti savo jausmus. Tam ratelyje sėdi dar ir psichologė. Kiek teko girdėti vėliau, gydymosi pabaigon, žmonės sakė kad ratuke sėdėjo du psichologai, vienas tikras, kitas Jonas. Štai toks kalamburas. Išmokstama vertinti kitus žmonės, jų jausmus, pažinti save, atsiskleisti ir tt. Pasirodo, visokie ten senukai nemažai pagyvenę, pavyzdžiui labai nemoka išreikšti teisingai savo draugiškumą ten kokį, ar elementarų pyktį. Ypač prie jų savęs pažinimo prisidėjau aš, kuom neapsakomai didžiuojuos - turiu retą talentą savo ciniškumu ir ironija supykdint betkokį žmogų. Akimirksniu. Paskaitos buvo labiau apie alkoholio žąlą, todėl jų metu dažniausiai miegojau. Kaip vėliau sakiau, "dabar tikrai negersiu". Žmonės alkoholio dėka susigadino ištisus gyvenimus, sugriovė savo šeimas, prarado visą savo turtą. Ir tai buvo ne filmas, ne pasakojimas koks per teliką. Tai buvo realūs, jau šiektiek pažįstami žmonės. O dar kiekvienas iš mūsų turėjo savo didelę baltą knygą, kurią radau prieš rašydamas šį tekstą. Nes norėjau rimtai pasiruošti ir parašyti kažką kaip buvo, o ne kažką, ką prisimenu (turint omeny, kad mano atmintis silpna, tektų jums skaityti visokias pievas...). Ten mes vykdėmė visokias užduotis, stebėjome savo jausmus, samprotavome amžinosiomis temomis ir panašiai. Radau įdomią vietą tokią, kur buvo klausimas "Kas jus labiausiai neramina šiuo metu?". Atsakymas man patinka tuom, kad jis parodo, kaip lengvai pamiršau visus neramumus susijusius su narkotikais, savo pana ten buvusią ir panašiai. Atsakymas buvo "Mykolas ožys". Pagaliau pradėjau gyventi realybe, o ne praeitimi. Tai labai svarbu. Po to man psichologė pasiūlė papasakoti Mykolui ką apie jį galvoju (o Mykolas tai senukas kokių 60-ies metų). Papasakojau jam gana vaiždžiai ir nuoširdžiai, už ką gavau įspėjimą nuo vėdėjos. O NA grupės tai yra toks dalykas, kuris kartais šmekšteli per TV. Netgi Prison Break seriale ten ta Sara sėdėjo būrelyje vienam ir sakė "Sveiki, esu Sara, ir aš esu narkomanė". Tai vat, aš irgi taip sėdėjau. Tiesa sakant, niekas lygi šiol nesupranta NA grupių efektyvumo principų, bet jos tikrai veikia. Kol jas lankai, nevartoji. Ten nėra nieko išvis, jokių įmantrių dalykų, susirenka buvę narkomanai ir tiesiog pasakoja, kaip kas ką veikė, ką kas kankina. Bet ten yra linksma, ir žmonės įdomūs renkasi. Pavyzdžiui vienas pasiūlė vakaro temą "Ar aš pasirengęs rimtiems santykiams?". Taip ir užrašė - "Ar Artūras pasirengęs rimtiems santykiams":) Nors jis turėjo omeny, kad kiekvienas papasakotų apie save. Buvę narkomanai nuo esamų narkomanų skyriasi manau, tik dviems dalykais. Visų pirma jie nevartoja, visų antra, jie moka nuoširdžiai šypsotis. Tas duoda tikrai daug. Nebežinau, toks gana įdomus aišku tekstas gavosi, kažkiek originalus, nes nieko panašaus dar nesu rašęs. Tikiuosi, buvo įdomu. O serija "Narc" artėja prie pabaigos, ir mums be šito, liko dar vienas, paskutinis skaitinys. Todėl visi kritikai gali ramiai atsidūsti:)
Narc IX. Taškas
Pastarąjį pusmetį mano gyvenime žodis narkotikai ten, kartu su žodižiais vartoti, nevartoti, būti ar nebūti, pastoviai sukosi ir švyturiavo taip, kad vietos kitkam beveik jau ir nebuvo. Šeima, draugai, kažkokie vėl sutikti seniai pažįstami žmonės, nauji draugai - su visais kalba ėjo iš esmės apie narkotikus. Prisipažinsiu, jau kažkiek ir pavargau. Gana nemažai praėjo laiko nuo tos dienos, kai nustojau vartoti. Gana nemažai viskas pasikeiė, reikia tą suprasti. Man pasisekė. Sugebėjau taktiškai ir protingai, sistematiškai pakeisti gyvenimą taip, kad jame neliktų vietos narkotinėms medžiagoms. Natūraliai kad neliktų, o ne kad turėčiau nuo to bėgti ar slėptis. Nuo jų niekas nepabėga. Nuo to niekas neišsigydo. Tiesiog reikia keisti gyvenimą, aplinką, draugus. Dabar, atsigręždamas atgal, suprantu kad tai puikiai padariau. Viskame, prie ko prisiliečiu, su kuo esu, ką darau, ką myliu, ko noriu - nėra narkotikų. Mano gyvenimėlyje narkotikai nebuvo kažkoks absoliutas, kuris atsirado kaip kometa iš giedro dangaus ir nuspalvino mano gyvenimą. Ne, narkotikai buvo tik noras pabėgti nuo skaudžios realybės. Pamiršti neišsipildžiusias svajones... - Tu nepergyvenk, lavonai greit baigsis, toliau seks cerkvės ir paminklai... - Apramino, tikrai. Tam, kad pamatyti galų gale kažką gražaus, kažką tikrai nuostabaus, reikėjo praėiti ir pro tokią vietovę, kur beeinant aplanko pačios liūdniausios mintys, ir kur būti tikrai nesinori. Bet tą reikia praeiti aukštai pakėlus galvą, besitikint, kad tai, kas bus toliau, verta nemalonios patirties. Taip ir aš dabar jaučiuosi. Buvo blogo mano gyvenime, tikrai labai blogo. Bet visa tai lieka istorijoje. Prisiminimams kažkokiems, memuarams. Toliau seka gražus gyvenimas, su mylimais žmonėmis, naturaliais jausmais ir atlapaširdišku elgesiu. Besinaudodamas Jūsų dėmėsiu, noriu pasakyti - kad ir kaip atrodytų ta pagunda vartoti, ji neverta Jūsų. Nes mes visi, netgi aš, turime teisę į meilę, laimę ir džiaugsmą, o bandome pasislėpti nuo pasaulio miškuose ir rūsiuose.
Žinau, atrodo baisiai, bet beveik galiu garantuoti, jog skaitymas neprailgs..
Kartą žmogus seno medžio plyšyje pastebėjo kokoną. Jam bežiūrint, kokonas praplyšo. Žmogus ilgai stebėjo, kaip pro mažą plyšelį stengiasi išlįsti drugelis. Laikas ėjo, drugelį lyg ir apleido jėgos, o plyšys vis buvo per mažas. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką galėjo, bet jo jėgos išsiveržimui į laisvę buvo per menkos. Žmogus nusprendė drugeliui padėti: Jis išsitraukė peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis tuoj išrėpliojo.Bet jo kūnelis buvo gležnas, jo sparneliai buvo silpni ir neišsivystę. Drugelis juos vos judino. Žmogus stebėjo toliau, tikėdamasis, kad drugelis tuoj tuoj išskleis sparnus ir nuskris. Žmogus norėjo padėti, tačiau nežinojo, kad pastangos lendant pro siaurą plyšį plaštakei būtinos. Tik taip jos kraujas iš kūno patenka į sparnus, kad jie galėtų išsiskleisti, kad peteliškė galėtų skristi. Gyvenimas vertė plaštakę sunkiai veržtis į laisvę, kad ji sutvirtėtų.
Juk ir mums gyvenime kartais labai reikalingos pastangos. Gyvendami be sunkumų mes nusilptume, nebūtume stiprūs. O silpni negali skristi… Aš prašiau stiprybės, o gyvenimas man davė… sunkumus, kad juos įveikdamas tapčiau stiprus. Aš prašiau išminties, o gyvenimas man davė problemas, kad jas įveikdamas mokyčiausi. Aš prašiau turtų, o gyvenimas man davė jėgas ir protą, kad galėčiau dirbti. Aš prašiau sugebėjimo skristi, o gyvenimas man skyrė kliūtis, kad jas įveikčiau. Aš prašiau meilės, o gyvenimas man siuntė žmones, kuriems aš galėjau padėti įveikti jų problemas. Aš prašiau gerovės, o gyvenimas davė man galimybes. Aš negavau nieko, ko prašiau, bet gavau viską, ko man reikėjo. Gyvenk be baimės, drąsiai sutik visas kliūtis ir įrodyk, kad tu gali jas įveikti.
Viena moteris labai mėgo persikus. Tačiau ji gyveno šalyje, kur jie neaugo, todėl kartą, nuvažiavusi atostogauti į šiltus kraštus, ji atsivežė į namus dėžę puikiausių persikų. Kiekvieną dieną ji atidarydavo dėžę, perrinkdavo vaisius, atrinkdavo tuos, kurie pradėjo gesti, ir juos suvalgydavo. Galiausiai persikai baigėsi, ir moteris nusprendė, kad ji atsivalgė iki soties savo taip mėgiamų vaisių… O iš tiesų? Ji taip ir neparagavo nei vieno sveiko persiko! Apie ką ši istorija? Apie rytdienos iliuzijas. Jeigu vis atidedame ateičiai gyvenimo pagerinimą, tai jis NIEKUOMET nepagerės… Todėl – veikime DABAR! Neatidėliokime… Antraip, kaip šioji moteris – nuolat valgysime sugedusius vaisius, o sveikus, net nepaliestus, paliksime pūti…
Vyras namie, eina į vonią maudytis, kaip tik tuo metu, žmona išeina iš jos. Tuo tarpu kažkas paskambina į duris. Žmona įsisuka į rankšluostį ir bėga atidaryti durų. Atidaro, o ten - kaimynas Petras. Pamatęs pusnuogę kaimynę, jis sako : *duosiu tau 800 LT, jei leisi rankšluosčiui netyčia nukristi*.Moteris akimirką pamąsto, paleidžia rankšluostį ir - stovi nuoga prieš kaimyną Petrą. Pastarasis, pasigrožėjęs reginiu, įteikia jai 800 LT ir nueina. Moteris, negalėdama patikėti tokiu lengvu uždarbiu, vėl susisuka i rankšluostį ir visa džiugi grįžta pas vyrą.
Vyras klausia: *Kas ten buvo?* *Ten buvo kaimynas Petras*, atsako ji. *Puiku, ar ką nors sakė apie 800 LT, kuriuos jam paskolinau praėjusią savaitę?*
MORALAS : Jei tu įvertintum svarbią informaciją apie išorinius veiksnius ir akcininkų riziką, būtų galimybė išvengti nereikalingų sprendimų.
Kunigas pasisiūlė pavežti vienuolę. Įlipusi mašinon ir atsisėdusi, vienuolė, lyg netyčia, apnuogina vieną koją. Kunigas pasitaikė jautrus, vos nepadarė avarijos… Šiek tiek užtruko, kol kunigas susitvardė ir vėl galėjo ramiai vairuoti. Tuomet įsidrasino ir ant nekaltai apnuoginto vienuolės kelio, uždėjo savo ranką. Vienuolė kukliai sako : *Tėve, prisiminkite 129 psalmę* . Tuomet kunigas atitraukė ranką nuo gundančio vienuolės kelio, bet perjungęs bėgį vėl nesusivaldė ir pabandė dar kartą… Pajutusi karštą kunigo delną ant savo kairiojo kelio, vienuolė pakartojo : *Tėve, prisiminkite 129 psalmę* . Kunigas : *Atleiskite, Seserie, bet aš silpnas…*
Atvažiavęs į vienuolyną kunigas išlaipiną vienuolę, o pats skuba į bažnyčią: zakristijoje čiumpa maldyną ir susiranda 129 - ąją psalmę, kurioje parašyta : *Eik tiesiai ir ieškok aukštyn, ir į dešinę - ten tu rasi dangišką palaimą*
MORALAS : Jeigu tu neseksi ir neatnaujinsi žinių, susijusių su tavo darbu, tu rizikuoji pražiopsoti dideles galimybes (Kartais negana tikėti, bet verta žinoti).
Pardavimų vadybininkas, sekretorė ir jų šefas eidami pusryčiauti rado senovinę žibalinę lempą. Kaip pasakose rašoma, jie ją patrynė ir iš jos lauk išlindo džinas.
Džinas sako: *Ačiū, kad mane išleidote. Už tai, kad mane išvadavote, aš išpildysiu po vieną jūsų norą*. *Mano pirmą, mano pirmą!* - džiūgauja sekretorė ir išdėsto savo pageidavimus: *Aš noriu į Bahamus - plaukioti jachta su gražiu bei turtingu biču - ne gėjumi, ir negalvoti apie gyvenimo problemas* - POFF! Ir ji dingo…
*Dabar mano! Dabar mano eilė…* savo sėkme negali patikėti pardavimų vadybininkas. *Aš noriu į Havajus - ilsėtis papludimyje su asmeniniu masažuotoju, gerti begalę Pina Coladų ir būtinai ten sutikti savo gyvenimo meilę* - POFF! - dingo ir jis.
*Puiku, dabar tavo eilė, sakyk ko nori!* sako džinas šefui. Šefas : *Aš tik noriu, kad tie abudu būtų ofise po pusryčių*
Sėdi varna medyje ir tinginiauja ištisą dieną. Šuoliuoja triušelis pro šalį ir klausia : *Ar galiu ir aš taip, kaip tu - sėdėti visą dieną ir nieko neveikti? * Varna sako : *Pff, o kodėl gi ne? - Prašom, tingėk!*
Triušelis sėdi sau ant žemės, po medžio šaka, ant kurios varna tupi ir relaksuojasi. Staiga, iš krūmų iššoka klastinga lapė ir suėda vargšą triušelį…
MORALAS : Tam, kad galėtumei sėdėti ir nieko neveikti, turėtumei laaabai aukštai sėdėti !
mano manymu cia prasilenkia su vartotojo teisiu apsauga. jei perki paslauga, tai tiekejas turi ja uztikrinti, nes ne vartotojo kalte, kad ji bando atakuoti. Cia man beveik analogija, kad tarkim laikai banke pinigus, bet bankas neatsakytu, jei atvarytu kazkas sumustu apsaugini ir pavogtu pingus, ir po to bankas sakytu, pats kaltas, kad nepirkai apsaugos komandos visos :)
visokie tokie pasiteisinimai, kad pigios paslaugos ko jus norit, cia gi shared ir t.t. ir pan... yra visiskas bullshit. negali uztikrinti klientam paslaugu - neteik tokiu paslaugu ir tiek. atsiras kas jas teikia :) turint duomenu centra DDoS apsaugas galima igyvendinti ir shared klientams, vietoj ju isspyrimo lauk.
Blogai mąstai, dar ne tiek sukiša tik į idėją. Nieks į š*do vietą nededa, tiesiog pasakė, kad per maži pinigai. Vien kažkokią svetainė internete pasidaryti kainuos daugiau negu čia siūlomą, tai kaip už tiek galima kažką daryti? Aišku, jeigu aš programeris, galiu padaryti ir neskaičiuoti, bet prasideda dizainas, optimizacijos, serveriai, reklama ir visokie kitokie kaštai, ir norint staigiai pakilti, kad būtų galima tą investiciją grąžinti tikrai reiks daugiau pinigų, arba daug laiko. O tokie investuotojai netikiu, kad sutiks laukt kol projektas išsijudins po truputį kokius du metus. :)
Blogai mąstai, dar ne tiek sukiša tik į idėją. Nieks į š*do vietą nededa, tiesiog pasakė, kad per maži pinigai. Vien kažkokią svetainė internete pasidaryti kainuos daugiau negu čia siūlomą, tai kaip už tiek galima kažką daryti? Aišku, jeigu aš programeris, galiu padaryti ir neskaičiuoti, bet prasideda dizainas, optimizacijos, serveriai, reklama ir visokie kitokie kaštai, ir norint staigiai pakilti, kad būtų galima tą investiciją grąžinti tikrai reiks daugiau pinigų, arba daug laiko. O tokie investuotojai netikiu, kad sutiks laukt kol projektas išsijudins po truputį kokius du metus. :)
tą pati parašyt norėjau :D už tiek tu TIK internetinį puslapį padarysi. O ir investiciją atsipirks per kelis metus minimum, nes su mažais pinigais lėtas startas ir lėtą pinigų grąžą. :)
Tai ir rašyk žmoniškai. Kad pajamos neviršiją tiek ar tiek nieko tai nenurodo, kad realiai mąstyti ir būti susipažinus su rinka nereikia būti daug uždirbančiam.
tą pati parašyt norėjau :D už tiek tu TIK internetinį puslapį padarysi. O ir investiciją atsipirks per kelis metus minimum, nes su mažais pinigais lėtas startas ir lėtą pinigų grąžą. :)
Tai ir rašyk žmoniškai. Kad pajamos neviršiją tiek ar tiek nieko tai nenurodo, kad realiai mąstyti ir būti susipažinus su rinka nereikia būti daug uždirbančiam.
JoKeRiS sureagavo į Modestas. Jūsų 18 gimtadienis?
JoKeRiS gavo reakciją nuo Paulius Keliavimas nepilnamečiui
JoKeRiS gavo reakciją nuo Vytenis_ Išsilaisvinimas iš narkotikų liūno
JoKeRiS gavo reakciją nuo Impaler Per svetainę lzd.lt platinamų kūrinių vertė skaičiuojama milijonais
JoKeRiS gavo reakciją nuo PauliusC Google žudikas užsilenke
JoKeRiS gavo reakciją nuo ecash Ieškau žmogaus kupino pelningų idėjų
JoKeRiS gavo reakciją nuo bratkax Ieškau žmogaus kupino pelningų idėjų