VaistininkoUzrasai

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.

Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: “kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai“. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina “dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.

O kai atėjo nauji, dabartiniai laikai, vaistines užvaldė tie, kurie įžvelgė būsimą pelną. Ir matau, kad jiems neblogai pavyko.

Kokia strategija buvo vykdoma, kai savininkas buvo ne farmacininkas, o ir jo komandą sudarė visokios buvę bankų ir “Senukų” vadybininkės, galite pamatyti, pasižiūrėję į ruoštą reklaminį vaizdo klipą. Ir tai buvo vaistinės reklama!

O kai tas projektas su vištomis buvo paleistas į gyvenimą (trumpai priminsiu tiems, kurie nežino apie tą projektą – žmonės, vaistinėje apsipirkę už tam tikrą pinigų sumą, gaudavo kuponus, suteikiančius galimybę pigiai nusipirkti vištų vieno paukštyno parduotuvėse), mes tiek prisiklausėme pasiūlymų, ką dar galėtumėme pridėti į žmonių pirkinių krepšelį. Daugelis kraipė galvas, kaip tokie dalykai įmanomi, mes irgi prastai jautėmės, nes tai nė iš tolo nebuvo panašu į vaistinę, greičiau į eilinį turgų.

Bet reikia pasidžiaugti bent tuo, kad farmacijos bendrovėje buvo farmacinės veiklos vadovas, kuris sustabdė dar vieną neprotingą žingsnį. Dėl pinigų ir pelno tiems kūrybiniams darbuotojams visai buvo protas pasimaišęs, nes vadovas pareikalavo nupirkti ir į kiekvieną vaistinę pristatyti po mažą šaldytuvą šaldytoms vištoms laikyti, kad mes, vaistinės darbuotojai galėtume iš karto ir parduoti tas vištas už jų ką tik įsigytus kuponus! Tai kategoriškai uždraudė žmogus, atsakantis už farmacinę veiklą savo licencija. Įsivaizduokite tikrintojų veidus, kai, atidarę šaldytuvą, vaistinėje jie būtų radę šaldytų vištų!

Apačioje pateikiamas susirašinėjimas, tarp vadybininkų, tekste redaguotas tik vaistinės pavadinimas:

Cia mano nuomone… taisyk.

Klipas Nr. 1

Višta 2 serija

Ekrane rodoma mūsų „Višta 1 serija“ pabaiga, kai tetulė nustebusi žiūri į gautą vištą.

Rodomas užrašas: „dieną prieš tai“.

Tetulė įeina į vištidę su kirviu rankoje. Veide ironiška šypsena, burnoje kaupiasi seilės: emocija- tetulė alkana, ji nori vištienos, bet kartu supranta, kad tuoj žudys. Ji pasideda kirvį ant žemės ir puola į vištų būrį. Vištos išlaksto, tetulė parklumpa.

Rodomas užrašas: „Geriau eisiu į ******* vaistinę..“

Ir dar keli laiškai, kurie skirti mums, vaistininkams. Tikriausiai tam, kad pamokyti, kaip turime dirbti. Matyt tuos laiškus kuria visiški nevykėliai, manantys, kad mes esame tikrai tik eiliniai pardavėjai, neturintys savo nuomonės, didelio krepšio žinių arba marionetės, kurios, patampius už siūlelių daro tai, ko iš jų reikalaujama…

Musu sukis „ISKLAUSYSIME IR PATARSIME“ turi veikti realybeje. Priimkite klientus su sypsena, nebijokite ne tik isklausyti, bet ir patarti. Patarti isigyti ne tik vaista, bet ir maisto papilda, ar kosmetikos priemone. Tai nebus neetiska. Mes prekiaujame tik kokybiskais produktais ir jais patys tikime, zmogus liks patenkintas, jeigu neikyriai pasiulysite jam kazka reikalingo papildomai. Jus turite budriai stebeti klientus, pamatyti, ko jam truksta ir tai pasiulyti. Tai bus tik Jusu demesys zmogui! Pvz. Klientas perka antibiotikus, bet Jus matote, kad jis sloguoja, o dar priedo turi pleiskanu. Manot jau atspejote, ka turetumete pasiulyti?:) Ogi vaistukus nuo slogos, sampuna nuo pleiskanu ir VITA-Z vitaminu.. Viska jus zinote geriau uz mane, turbut problemos kai kuriuose regionuose yra NOREJIME PASISTENGTI;

Ir dar vienas:

Laba diena, Kolegos,

Noriu pasiteirauti, kaip sekasi su vistienos akcija? Kokie pirkeju atsiliepimai? Kokia Jusu nuomone? Ar padeda pritrauktri pirkejus ir padidinti pardavimus, „pritempiant“ iki reikiamos sumos? Ar verta akcija testi?

Akcijos tikslas pritraukti pirkejus ir padidinti jau esamu pirkeju pirkimus. Todel butina pries ismusan kvita apie tai informuoti pirkeja:

„Pas mus vyksta akcija , kurios metu dovanojama 50% nuolaida atsaldytai vistienai pirkti ******* paukstyno parduotuveje. Jei pirktumete neakcijiniu prekiu dar uz x suma , dovana butu y kilogramams. Gal dar ko nors reikia? O gal turite dar kompensuojamu receptu?“ ir t.t. Tai yra maksimaliai kiek galima padidinti pardavimus. Kad nebutu tik kuponu isdalinimas.

Ir dar vienas:

Laba diena, Kolegos,

Primygtinai prašau labai pasistengti su mėnesio akcijuojamais produktais:

1.pakankami užsakymai

2. išstatymas

3. pažymėjimas specialiais kainų žymekliais

4. pardavimai, pardavimai, pardavimai – jei trūksta kokios nors informacijos apie produktus, t.y. jei nežinote kaip parduoti, kuo šitie pranašesni šitie už kitus – rašykite. Kiekvienam pirkėjui turiterasti ką pasiūlyti iš akcijuojamų prekių.

Mums būtina „sublizgėti“ su akcijuojamų produktų pardavimais.

Tai va, tokia realybė…

Dar buvo organizuojamas PRIVALOMAS seminaras, kuris vyko dvi savaitgalio dienas. Jame turėjo sudalyvauti visi darbuotojai. Seminarą vedė iš Latvijos atvykęs lektorius. Jis taip pat mus mokė, kaip turime dirbti, kad kuo daugiau parduotume. Buvom suskirstyti į būrelius ir “žaidėme” pirkėją ir pardavėją. Mus stebėjo iš šono, taisė mūsų klaidas, mokė, kaip turime viską daryti teisingai, paprasčiau sakant, kaip daugiau “prikabinti makaronų ant ausų” pirkėjui. Kai įsivėliau į atvirą diskusiją su tuo lektoriumi ir paklausiau jo, ar jis norėtų, kad jo žmona, atėjusi į vaistinę nusipirkti tik citramono, mano dėka išeitų su pilnu “Maximos” maišu nesąmonių, jis man pasiūlė padiskutuoti po paskaitos. O po paskaitos pasakė, kad jis viską supranta, bet toks yra biznis. Ir dar pridėjo, kad po paskaitų mes pasijusime labai laimingais ir visai kitokiais, pasikeitusiais, su kitu požiūriu. Ir kai baigėsi seminaras, jis manęs paklausė:

– Ar gavai naudos, ar lengviau bus dabar dirbti, nes tiek patarimų naudingų gavai?

Beliko tik nusišypsoti ir liūdnai pranešti:

– Netapau laimingesnis žmogus, paskaitos nepakeitė požiūrio į darbą ir jeigu dirbu 20 metų, tai joks profesorius ar mokslų daktaras nesugebės manęs pakeisti, o jūs iš manęs atėmėte dvi pačias nuostabiausias savaitgalio dienas, o aš jas atėmiau iš savo šeimos ir kito laisvo savaitgalio jau neturėsiu, nes turėsiu dirbti.

Taip ir išsiskyrėme su savo mintimis, ir savo tikslais. Negaliu kalbėti už visus savo kolegas, kad paskaitos buvo šlamštas. Manau, kad kažkam tikrai buvo įdomu ir naudinga, bet aš pasijutau kaip sektoj, kai tau kažką bando įteigti ir dar garsiai pakartoti, kad pasižadi nuo šios minutės elgtis tik taip, ir ne kitaip:)

Vaistininko užrašai

Artėja šventės, dažno mintys sukasi apie dovanas ir šilumą artimiems žmonėms.

Aš taip pat, kaip ir jūs, norėčiau džiaugtis šiais žemiškais dalykais, bet, deja, mes gyvenam LIETUVOJE, todėl VISADA atsiranda tas “geradaris“, kuris sugeba pagrobti iš mūsų – ir šypseną, ir gerus norus, ir puikią nuotaiką:(

Šiandien perskaičiau dienraštyje “Lietuvos Rytas” straipsnį, kurio tema: vaistininkų lengvatos. Taip pat perskaičiau nemažai internetinių komentarų šia tema po lrytas.lt tuo pačiu straipsniu.

Straipsnio nuoroda

Kaip farmacijos specialistas, kaip žmogus, rašantis savo internetiniame puslapyje apie daugeliui rūpimus klausimus, kaip vaistinės darbuotojas, kaip farmacinės veiklos vadovas, kaip farmacinės paslaugos teikėjas, kaip šeimos žmogus, turintis vaikų, pagaliau, kaip eilinis žmogus, leisiu sau pakomentuoti šį straipsnį. Daugeliui iš jūsų, komentaras nepatiks, bet aš to ir tikiuosi. Tiesiog parašysiu iš savo asmeninės patirties. O jos tikrai susikaupė nemažai, 25 metai darbo vaistinėje…

Kad žurnalistai atstovauja įvairaus plauko sutvėrimams – tikrai ne naujiena. Norėtųsi tik, kad tie straipsniai būtų rašomi, išklausius ne tik suinteresuotą pusę, bet atsižvelgus ir į daugiau nuomonių.

Ponia E. Kvedarienė, kuri yra vaistinių asociacijos ir vadovė, ir direktorė, tikriausiai atstovauja vaistinių tinklams. Kaip žinia, daugeliui tinklų vadovauja neturintys farmacinio išsilavinimo žmonės. Todėl – jie niekada nėra dirbę vaistinėje, niekada nepatyrę to, ką mes patiriame kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę!

Ir straipsnio pradžia prasideda nuostabiu sakiniu – “… farmacininkų darbo sąlygos jau seniai pasikeitusios.”

Taip, sutinku, sąlygos pasikeitusios ir ,deja, į blogą pusę. Nes prieš 20 ir daugiau metų vaistinėse dirbti buvo tikra palaima. Tai buvo šventovė visiems. Nereikėdavo išklausyti priekaištų, kodėl tam, ar kitam nėra akcijos, kodėl reikia primokėti, tiek ir tiek, kodėl viskas taip brangu. Negrasindavo žmonės, kad atleis iš darbo, paskųs vadovui ar kokiai tarnybai, nes jam tą dieną labai norisi ant ko nors išsilieti ir sugadinti nuotaiką, nebuvo tiek psichinių ligonių, ir tiek ligonių, kurie tiesiog yra priklausomi nuo vaistų. Nebuvo tiek narkomanų, kuriems visiškai tas pats, ar rytas, ar diena, ar vakaras, nes jam dozės reikia dabar. Norėčiau atsakyti tam internautui, kuris rašė: “…sėdi šiltose patalpose, kur jiems realiai niekas negresia…” Tai va, mielas rašytojau, sėdžiu aš tokioj vaistinėj, kurioje vasarą būna 35 laipsniai šilumos ( nors vaistai gali stovėti iki 25 laipsniu temp.), bobutės alpsta nuo karščio, mes gaiviname, po to, patys alpstame, o savininkas sako:

- Nėra galimybės jūsų vaistinėje statyti kondicionieriaus…

Ateina žiema. Kadangi vėl yra nežmoniškai taupoma, centrinis šildymas išjungtas. Palikti elektriniai keli radiatoriai. Temperatūra iš po nakties – 12-14 laipsnių. Vėl gi, vaistai gali stovėti nuo 15 laipsnių temperatūroje. Jau nekalbant, kad pažeistos vaistų laikymo sąlygos, kaip žmogui išdirbti visą dieną su šalančiom rankom, kojom? NIEKAM TAI NEĮDOMU!

Toliau – privaloma pietų pertrauka. Net instrukcijas pasirašome, kad turime daryti pertraukas valgymui, akių mankštai ir t.t. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu:( Gal kas nors man papasakos, kaip pavalgyti pagal instrukciją, jei aš dirbu 11-12 val. Ir per dieną manęs niekas nepakeičia? Užsirakinti neturi teisės. O gal kad nors pasakys, kaip per visas tas dvylika valandų nueiti į WC? Neužsirakinus vaistinės, nes tai griežtai draudžiama ir baudžiama. Žinot, ką pasiūlė mano kolegai tinklo savininkas?

- Septynias valandas žmogus ir pakentėti gali, o jei dirbi ilgiau, tai gali pampersą užsidėti. Bet užsirakinti vaistinės negalima.

Tai toks požiūris į žmogų.

Dabar apie atostogas. Kai ateina tas ilgai lauktas ir, atrodo, užtarnautas laikotarpis, rašai prašymą vadovybei. Tada gauni atsakymą:

“Jei susiradote žmogų, kuris jus pavaduos atostogų metu, išleisime jus”. Bet, atsiprašau, aš pagal darbo kodeksą turiu teisę į atostogas ir pamainą man turi surasti už tą reikalą atsakingi žmonės, pvz. personalo vadybininkas, nes jis už tai algą gauna!!! Atsakymas:

- Visi nori atostogų, todėl tarkitės, kuris ateis pas jus papildomai padirbti.

Ir kai aš pagaliau išeinu atostogų, žinau, kad kai sugrįšiu, turėsiu irgi kažką išleisti atostogų ir vietoj 7 val., atidirbtų savo vaistinėje, privalėsiu bėgti į kitą- dar 7 val., kad kažkas taip pat galėtų atostogauti… Kai atsisakai, tai tau pasakoma – TU PRIVALAI!!! Tai velniop tada tokias atostogas!

Dabar apie tai, kaip “… realiai niekas negresia“.

Atėjo kartą į vaistinę narkomanas. Paprašė, kad nupirkčiau kvepalus iš jo pigiau. Pasakiau, kad nereikia. Jis užrėkė, kad jam reikia širdies lašų, nes blogai jaučiasi ir kad greičiau tik sukčiausi. Aišku, daviau aš tuo lašus (juk neatvažiuos kokios nors kvedarienės ir neapsaugos manęs nuo jo). Jis atsisėdo ant grindų, išgėrė lašų. Vis tiek jam nepagerėjo. Pasiūliau iškviesti greitąją. Atsisakė. Pasėdėjo dar kelias minutes, išsiėmė iš kišenės pistoletą, pasidėjo ant grindų, šalia savęs. Lauke tamsu, žiema, aštuonios valandos vakaro, žmonių nėra. Aš vėl jam pasiūlau iškviesti greitąją, nes jam iš tikrųjų nelabai gerai. Jis atsisako, o aš mintimis šaukiu į vaistinę užeiti nors vieną žmogų. Deja, vakarais daugelis vengia kelti koją iš namų. Pagaliau jis paprašo iškviesti greitąją, įsideda į kišenę širdies lašus, ginklą ir laukia greitosios. Atvažiavo netrukus greitoji, išsivedė jį į mašiną, matavo spaudimą, kažką dar darė ir po kelių min. išsivežė jį. Medikus įspėjau, kad pas jį kišenėj ginklas. Smagu, kad šį kartą viskas baigėsi laimingai. Sakysite, į policiją reikėjo skambinti? Bet aš ten liksiu dirbti ir vadovybė man tikrai neskirs apsaugos, o jei jis sugrįš? Aš noriu dar pagyventi:)

Toliau, kitas atvejis.

Ir vėl narkomanas – nusipirko švirkštą, injekcinio vandens ir susileido į kirkšnį dozę, čia pat, šalia manęs. Tai gerai, kad jis turėjo tą prakeiktą dozę! O jei jam būtų pinigų trūkę ant dozės?

Kitas narkomanas pasiūlė “snukį išmalti“, jei neduosiu Relanium tab. (Psichotropai). Ir ką man tuomet patartų daryti tie popieriniai- kanceliariniai klierkai, kuriantys įstatymus? Nes šiam vaistui reikia recepto, o narkomanas jo tikrai neturi. Nusižengti taisyklėm ir duoti, ar bandyti žaisti su likimu?

O kur dar tie benamiai, ateinantys pilnom kelnėm pasišildyti šaltą žiemos vakarą. Jis pabūna kelias minutes, o vaistinėj neįmanoma būti kelias valandas. O ką pasakyti klientams? Kad kanalizacijos vamzdis trūko? O kaip su utėlėm ir kitais parazitiniais gyviais?

Tai va, kokia rami ir šilta vieta, kurioje dirba vaistininkai. Taip, sutinku, narkomanas visur gali ateiti, bet prekybos centre žmonių daugiau, yra kameros ( daugelyje vaistinių, deja, tik butaforinės, nes ir tokiems dalykams intensyviai taupoma), galų gale – apsauga. Bet svarbiausia, kad vaistinėse yra narkomanų pagrindinės prekės – švirkštai, vaistų skiedėjai ir narkotiniai ir psichotropiniai vaistai. Ir narkomanai tai puikiai žino. O kiek sergančių AIDS ir ŽIV nešiotojų, kiek sergančių TBC ir hepatitu C ? O sergantys virusinėmis infekcijomis? Tokie tikrai vengia vaikštinėti po prekybos centrus, o lekia pirmiausia į vaistinę. Taip kad labai didelis klausimas, kada buvo dirbti pavojingiau, ar kai buvo vaistų gamyba, ar kai jos beveik nebeliko? Beje, jei šalia stovės supakuoti dėžutėje B grupės vitaminai, jau po kelių valandų jie bus įsigėrę ir į plaukus, ir į odą.

Kam reikia šito įstatymo dėl sutrumpintų farmacijos specialistų atostogų ir darbo laiko pakeitimo?

VIENAREIKŠMIŠKAI - vaistinių tinklų savininkams. Kaip galima drįsti parašyti, kad mes daugiau dirbsim ir todėl daugiau užsidirbsim? Aritmetika labai paprasta.

Jei mano darbo sutartis yra ne valandinė, o už etatą – 1700 ( neatskaičius mokesčių ), vadinasi aš, pakeitus įstatymą ir prailginus darbo valandas gausiu tuos pačius pinigus, nes mano sutartis bus su tais pačiais 1700, tik kitu valandų kiekiu. Bet kadangi tos papildomos valandos bus privalomos pagal etatą, tai mano alga nepadidės nei centu. Bet geriau pakalbėkime apie tai, ką jau rašiau ne vienam savo straipsnyje – apie reitingus. Tada reikia atvirai ir rašyti, kad alga padidės todėl, kad mes daugiau valandų dirbsim, todėl daugiau parduosim vaistų, o jei parduosim daug tų vaistų, kurių reitingai didžiausi, tai ir uždirbsim daugiau. Ir tik dėl to, kad kelsim kažkam apyvartą, siūlysim ko reikia, ir ko nereikia, proteguosim įvairias firmas, žodžiu, ne visi, bet daugelis dirbs pagal jam priimtiną sistemą ir pagal savo sąžinę.

Tai gal vis dėlto ne nuo to pradedama? Gal reiktų pirma žurnalistams pradėti aiškintis, kokiu būdu ir už kokias pinigų sumas patenka tam tikrų firmų vaistai į kompensuojamųjų sąrašus, kokias pozicijas tuose sąrašuose užima viena, ar kita firma, kodėl vienam gamintojui suteikiama didesnė valstybės dotacija, o kitiems – mažesnė kompensuojamųjų prekių sąrašuose? Kodėl atstovai vis dar prašinėja vaistinėse, kad mes pardavinėtume jiems naudingus vaistus? Kodėl jų niekas nekontroliuoja?

Nuoširdžiai sakau, kad visos profesijos yra savaip pavojingos, įtemptos, sunkios ir nelyginu jų su sava. Bet šis straipsnis ir šis įstatymas palietė mano specialybės žmones. Ir tai nereiškia, kad darbą vaistinėje iškeliu aukščiau kitų profesijų. Visi darbai yra verti pagarbos ir už visus juos turi būti atitinkamai įvertinta ir sudarytos visos sąlygos, kad kuo mažiau specialistų emigruotų.

Todėl mažiau niurzgėkite, mažiau pykite ant viso pasaulio, o geriau palaikykite morališkai prieš besisukančią biurokratinę mašiną:)

P.S. Ir nemaišykite vaistinės darbuotojų su vaistinių savininkais. Gal jie ir statosi namus iš farmacijos verslo, bet tikrai tai daro ne paprasti samdomi darbuotojai, kurie aukoja savo sveikatą dėl kitų gerovės. Mes dirbame už vidutinę algą Lietuvoje, kuri nekyla eilę metų…

Ir visi, kurie dar esame čia, su jumis, Lietuvoje, vis dar naiviai tikime, kad ir į mūsų kiemą ateis šventė :)

Ačiū visiems už kantrybę :)

http://vaistininkouzrasai.lt

Pats poluliariausias vaistas nuo peršalimo beveik visais metų laikais buvo ir dabar išlieka - THERAFLU milteliai. Bet paskutiniu metu jo populiarumas dar labiau išaugo. Ar tai tik sutapimas, ar, visdėlto, nemažą įtaką padarė šio vaisto atstovai?

Klausimas išlieka retorinis...

Šaltinis:vaistininkouzrasai.lt/

Kas penki metai visiems sveikatos specialistams reikia prasitęsti licenciją. Norint ją pratęsti, reikia surinkti tam tikrą valandų kiekį. Tos valandos renkamos labai paprastai – arba susimoki ir išklausai visą kursą specialios medžiagos, arba per penkis metus kas mėnesį po kelis kartus eini į nemokamas paskaitas, kurias rengia įvairios farmacinės kompanijos.

Žinoma, daugelis iš mūsų renkasi antrą tobulinimosi būdą. Nes tai nieko nekainuoja, o po paskaitų dar vyksta nedidelės vaišės. Šiose paskaitose dažniausiai pristatomos kelios ligos, jų požymiai ir, žinoma, gydymas tam tikrais vaistais. Gaila, kad pristatomi tik tos firmos, kuri organizuoja seminarą, platinami vaistai. Tai gali būti ir jau seniai esantys rinkoje, ir ką tik atsiradusios naujienos. Mes į paskaitas renkamės ne tik dėl reikalingų valandų, bet ir kad sužinotume kuo daugiau informacijos. Bet nelabai patinka tas žinių perteikimo būdas. Niekaip nesuprantu, kodėl pristatant vaistus, visada yra išbrokuojami visų kitų gamintojų vaistai? Tai gal tada iš viso reikia išimti iš rinkos tuos niekam tikusius nuodus? Pateikiama lentelė, kurioje lyderio poziciją VISADA užima paskaitos organizatorės preparatas. O dar įdomiau, kad paskaitą skaito gydytojai, kurie kasdieną susiduria su šiom ligom sergančiaisiais. Jie įdomiai paskaito apie ligą, jos požymius, kaip ją atskirti nuo kitų ligų, kokios komplikacijos ir pagaliau, koks gydymas. Ir tada taip norėtųsi sulaukti to objektyvaus sprendimo, kokiais vaistais gydyti.

Deja, jau ir pats žinai, kokie vaistai bus paminėti. O kur visi kiti, nuo kurių vaistinėse lentynos lūžta? Tai kokie čia tobulinimosi kursai, kurie praktiškai tavo darbe neduoda jokios naudos. Taip išeina, kad gydytojas specialistas, pvz., endokrinologas ateina į paskaitą pareklamuoti tam tikrą vaistą, kurį vaistinėje reikia pasiūlyti pirmumo teise. Po jo paskaitą skaitys kitas specialistas, gal urologas, ir jis taip pat paminės vaistą, skirtą jau urologinėms ligoms gydyti, bet ir vėl tik vieno gamintojo, kuris finansuoja šias paskaitas. Dažnai būna pakviestas ir trečias specialistas, dar kokios nors dažnos ligos. Ir vėl – gydymas lieka nuspėjamas.

Žinoma, galima suprasti mūsų gydytojus – jie siekia užsidirbti papildomai. Mes juk kiekvienas siekiame geresnio gyvenimo. Bet tai reikia daryti ne kitų sąskaita, o jie sutinka atstovauti tam tikrą kompaniją ir per mus, farmacininkus, skleisti žinią paprastiems žmonėms, kokius vaistus reikėtų naudoti jų ligai gydyti.

O žymiai įdomiau ir naudingiau būtų, jei tokias paskaitas organizuotų, pavyzdžiui dvi trys farmacinės kompanijos vienu metu ir aiškiai išdėstytų visus vaisto privalumus bei trūkumus. Gal tada ir “blogų” vaistų būtų mažiau, ir mūsų žinios būtų tikslesnės, ir ligoniai laimėtų daugiau, ir konkurencija būtų sveikesnė ir naudingesnė visuomenei:)

Šaltinis: Vaistininko užrašai

Šį kartą pašnekėkime apie gydytojus. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, yra ir nuoširdžių, ir ieškančių sau naudos. Pasitaikė dirbti vaistinėse ir pačiose poliklinikose, ir šalia jų, todėl tikrai galėjau susidaryti pakankamai išsamų vaizdą apie vykstančius procesus. Nesvarbu, ar vaistinės savininkas yra fizinis asmuo, ar firma, visada vyksta susitarimai su artimiausiai dirbančiais daktarais. Tai vyksta įvairiais būdais. Vienas iš jų - mokestis piniginiais kuponais. Kitas - atsiskaitymas vaistais. Nešneku jau apie įvairias dovanėles įvairių švenčių proga. Tuo suinteresuoti gydytojai siunčia savo pacientus į jų nurodytą vaistinę. O vaistinės ruošia ataskaitas apie gydytojų padarytą pelną jų vaistinei ir jam atsiskaito. Tai nėra pats blogiausias dalykas. Čia nenukenčia niekas: vaistinei gerai, gydytojui - taip pat. Pacientas taip pat nieko nepraranda, nes jis neprivalo eiti ten, kur jam pasakyta. Jo teisė yra rinktis ir jei jis bus protingas, pasikliaus savo nuomone.

Blogis slypi tame, kai gydytojo darbui įtaką daro vaistų firmų atstovai. Mainais į jų proteguojamų vaistų rašymą, žadamos kelionės, pamaloninama dovanomis, įvairiais kuponais. Jeigu artėja koks nors šeimos jubiliejus, parūpinama alkoholio ar net visas balius suorganizuojamas. Žinoma, ne už ačiū. Po to reikia atidirbti. Bet tai labai paprasta. Tai ne vagonus naktim iškraudinėt, kad galėtum papildomai užsidirbt. Reikia tik išrašyti daugiau tos firmos vaistų ir viskas bus įvykdyta. Mums, dirbantiems vaistinėje, labai lengva pasakyti, kuris gydytojas kuriai vaistų kompanijai atstovauja. Nieko tokio ypatingo galima būtų ir neįžvelgti, nes kažką išrašyti ligoniui vis tiek reikia.

Etiniai dalykai prasideda tada, kai ilgą laiką gydytam pacientui staiga pakeičiami vaistai. Būna trys atvejai. Pirmas, kai iš tikrųjų reikia kažką keisti dėl žmogaus sveikatos. Antra, kai tie vaistai iš tikrųjų lieka tie patys ( chemiškai), o pasikeičia tik firminis pavadinimas, ir, žinoma, gamintojas. Ir trečiu atveju, seniau vartoti vaistai pakeičiami visiškai kitais, kurie skiriasi iš savo cheminiu pavadinimu, ir gamintoju. Pirmu atveju viskas yra teisinga. Antru atveju tampa aišku, kad pas gydytoją apsilankė naujos vaistų firmos atstovas ir pateikė kažkokį ypatingą pasiūlymą. Tada gydytojas tik priklijuoja firminį lapelį su nauju vaisto pavadinimu ant recepto ir pasako, kad pirktų tik šitą, nes jis geresnis. Jei žmogus turi pažįstamų tarp gydytojų ar farmacininkų, jis pasielgs taip, kaip jie patars. Jei ne - jis besąlygiškai klausys gydytojo. Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonės labai linkę klausyti daktarų ir primygtinai prašo duoti, kas parašyta, nes jei kitą kartą gydytojas pamatys, kad jis pirko ne tą, kas buvo išrašyta, tai labai barsis ir gali iš viso nerašyti daugiau vaistų. Tai daugiau liečia vyresniąją kartą. Jaunimas tokioms provokacijoms nelabai pasiduoda. Žinoma, pacientas gal labai ir nenukenčia, nes vis tiek gydymas išlieka toks pats, tik skiriasi gamintojas ir vaisto kaina, bet tas nežymus pakeitimas daug pasako apie gydytojo moralę. Trečiu atveju jau yra šiek tiek kitaip: pakeičiama viskas iš esmės. Gerai, jei tai daroma tik dėl ligonio. Nes geram gydytojui kartais tenka ilgą kelią nueiti, kad pritaikyti ligoniui tinkamus vaistus. Ir kol jis jų neatranda, rašo vis naujus derinius. Tai yra labai sveikintina. Tik šiuo atveju paciento kiekvieną mėnesį yra klausiama įvairių dalykų apie savijautą, kad išsiaiškinti, ar padeda esami vaistai, ar vėl reikia kažką bandyti naujo. Vieniems kaip pašalinis poveikis atsiranda kosulys, kitus, pykina, kitiems prasideda alergija. Tokiu atveju ir yra keičiami vaistai. Bet man yra žinoma ne vienas atvejis, kai staiga pakeičiami 3-4 vaistai kitos vienos firmos vaistais, nors žmogus juos puikiai toleravo ir jie jam gerai veikė. Vienas toks žmogelis pats paklausė manęs, kai aš jam sudėjau nematytus vaistus. Sako, ką jūs man čia duodate, aš juk ne tuos vartoju vaistus, duokite ankstesnius. Bet čia jau aš niekuo negaliu jam padėti tik pasiūlyti pačiam pasiaiškinti su gydančiu gydytoju. O kartą paklausiau aš, kodėl pakeisti vaistai ( tokia jau mano profesija, kad turiu domėtis visais įdomiais ar keistais įvykiais).

Tai tas ligoniukas ir sako:

-Nesuprantu, taip buvo gerai, kad jau parinkti vaistai tiko, labai gerai veikė, kartu džiaugėmės su daktare, kad pavyko suvaldyti ligą ir ji man sako, kad parašys naujus.

O tie nauji yra visi vieno gamintojo. Iš tikrųjų nieko blogo, kad jie vieno gamintojo, gal net ir geriau. Bet keistas kitas dalykas: kad neseniai per vaistines pralėkė atstovė, "paprašė", kad daugiau užsakytume tam tikrų vaistų, nes ji jau apsilankė gydymo įstaigose ir dabar daktarai pradės rašyti šiuos vaistus. Ne kartą buvau liudininkas situacijų, kai pas mane į vaistinę gydytojas iš poliklinikos (nes vaistinė yra tam pačiam pastate) ateina kartu su ligoniu ir su receptais, kuriuose viskas privalo būti parašyta tik tarptautiniais pavadinimais, o ne firminiais ir nurodo man, kokius vaistus aš privalau duoti pacientui. Mat pagal dabar Lietuvoj galiojančius įstatymus dabar griežtai reikalaujama rašyti ne firminiais pavadinimais ir vaistinėj žmogus gali rinktis iš daugelio gamintojų, o kad jis taip nepadarytų, stovi šalia gydytojas, kuris įtikinamai sako, kad turi pirkti šitą, ir tik šitą. Kaip minėjau anksčiau, taip kartoju ir dar kartą, kad ne visi mes esame parsidavę kažkam, bet labai gaila, kad dar daug kur klesti korupcija, materializmas, kyšiai, o moralinės vertybės nyksta.

Dar labai gaila, kad ligonis jam rūpimus klausimus kelia ne gydytojo kabinete, o vaistinėje. Kai pasidomiu, kodėl jis viso to nepaklausė gydytojo, dažniausiai išgirstu tokius atsakymus: nenorėjau jo trukdyti, jis labai skubėjo, buvo labai daug žmonių, nenorėjau supykdyti (!). Bet jei tau pačiam nerūpės savo sveikata, tai ji ir niekam nerūpės labiau. Todėl visada aiškinkitės, klauskite savo gydančių gydytojų visko, kas jums rūpi ir kai išeinate iš jo kabineto su receptu ir ant jo priklijuotu firminiu konkrečiu vaisto pavadinimu arba iš viso tik tuo lapeliu, tai nepatingėkite pereiti per kelias vaistines ir sužinoti ne vieno specialisto nuomonės. Gal gausite pigesnį analogą, gal geresnį savo gydančiom savybėm, bent jau galėsite pasirinkti ne iš vieno preparato. O gal jums ir vėl nepasiseks, nes susidursite su nesąžiningu vaistininku:). Todėl ir sakau - išklausykite bent kelių nuomonių.

Šaltinis: http://vaistininkouzrasai.lt/

Kaip pasakė vienas a.a. didis žmogus: ” trūksta tikrumo, darbe dažnai karalius yra reitingas ir dėl jo tenka daryti tai, ko nenori…”. Kalbėjo – ar įmanoma tai suderinti, ar reikia kovoti, o gal – pasiduoti? Ir jūs net neįsivaizduojate, koks jis buvo teisus. Pasirodo, ne tik vaistininkai priklausomi nuo reitingų. Daugelis galvoja, kad farmacininkams išaušo aukso amžius. Ir tai yra tik dalis tiesos. Iš tikrųjų gerai prasigyveno tik farmacijos kompanijos. Vaistininkų atlyginimai yra nedideli. Apie juos draudžiama kalbėti, tik nelabai suprantama, kodėl? Gal dėl to, kad jie apgailėtini ir firmai tai garbės nedaro? Tarp “tinklinių” vaistinių jie skiriasi plius minus 200 lt, žinoma, su visom išlygom ir visais kitais įsipareigojimais. Kadangi dažniausiai nustatomas bazinis algos dydis, tai jis, priklausomai nuo išsilavinimo ir pareigų svyruoja nuo 1300 iki 1800 lt popieriuje. Visa kita – reitingai. Ir tada jau viskas priklauso tik nuo asmeninių sugebėjimų. Beveik kiekviena vaistinės prekė įvertinta reitingais. Jei pasiūlysi aukščiausio reitingo prekes, tau prie algos prisidės 10,15cnt. ar visas litas už pakuotę.Yra tokių stebuklingų galių turinčių darbuotojų, kurie sugeba papildomai užsidirbti 400-800 lt. Bet įsivaizduokite, kaip reikia mokėti įtikinti žmogų, kad jam reikia tokio, ir ne kitokio vaisto, ar kremo. O prie jo būtų dar neblogai ir dar šis, ir tas. Taip susidaro visai nemenkas krepšelis: ir pirkėjui, ir pardavėjui. Ne per klaidą vaistininką pavadinau pardavėju. Dažnai ir jūs mus tokiais vadinate. Nes daugelis iš mūsų tokiais ir tapome. Ir ne savo noru. Pagauti sportinio azarto ir dėl ryškiai didėjančios algos, vis labiau tolstame nuo savo tikrojo pašaukimo ir kažkada duotos Hipokrato priesaikos. Nesu Dievas, kad teisčiau. Tiesiog visi susimąstykime, kad kažkada mums visiems gali prireikti profesionalaus patarimo, nebūtinai vaistinėje,ir labai norėtųsi, kad tas patarimas būtų nuoširdus ir tikras. IR NE PAGAL REITINGUS!

Pirma dalis