Kur stoti?

Sveiki. Mokslo metai kaip jau ir eina į pabaigą, o aš baigiu 10 klasę. Auklėtoja jau spaudžia atnešti užpildytus dalykų pasirinkimo lapus, o aš dar neapsisprendęs ką darysiu ateityje! Gal galit ką patarti: kur stoti, kas geriau, kas blogiau..? Mokausi tikrai ne per geriausiai, tačiau priklauso nuo dalyko. Matematika sunkiau, maždaug šešetui tik, o lietuvių kalbos signalinis - 10. Šiaip mėgstu ką nors organizuoti, planuoti, vadovauti. Taipogi patinka menas (daugiau muzika), galėčiau susieti gyvenimą ir su IT. Man tai įdomu, tačiau neturiu daug kantrybės. Kai ką nors pradedu, ne visada užbaigiu. Kai. Kaip jau sakiau, nesu nieko nusprendęs, todėl tikiuosi, kad patarsite ką nors įdomaus. Ankščiau mąsčiau apie teisę, bet dabar jos tikrai nebenoriu dėl 2 priežasčių: 1) Daug yra tokių, kurie tai renkasi, 2) Gali kilti problemų dėl darbo.

Dar spėsi persigalvoti 101 kartą ir ta pati sistema tiek pat kartų pasikeis, kaip jau tau stot reiks. Nesiseka matematika - orietnuokis į humanitarinius dalykus.

Man už 1 mėn. egzaminai 12kl. ir dar nežinau tiksliai kur stosiu, o čia 10kl. nesuk galvos. Ir šiaip iš esmės dar tuos planus galėsi pasireguliuoti šiek tiek kitų mokslo metų pradžioje.

Patarsiu tik vieną nestoti ten kur nenori arba aukščiau bambos. Ir tikrai neverta žiūrėt kur stoja draugai ar draugės, ką sako tėvai ir t.t. Paskui gali tekti labai gailėtis. Pats nebuvau super moksleivis, įstojau šiek tiek aukščiau savo galimybių, greitai dingo motivacija toliau tęsti studijas, dabar dėl to labai kenčia mokslai, jau manau taip ir nebesugebėsiu jų pabaikti :)

Patarsiu tik vieną nestoti ten kur nenori arba aukščiau bambos. Ir tikrai neverta žiūrėt kur stoja draugai ar draugės, ką sako tėvai ir t.t. Paskui gali tekti labai gailėtis. Pats nebuvau super moksleivis, įstojau šiek tiek aukščiau savo galimybių, greitai dingo motivacija toliau tęsti studijas, dabar dėl to labai kenčia mokslai, jau manau taip ir nebesugebėsiu jų pabaikti :)

Pritariu.. Žinau ne vieną atvejį, kai žmogus įstodavo kažkur tik dėl perspektyvų, arba tėvų įkalbėtas, nors turėdavo kitą svajonę. Rezultatai gali būti skirtingi, bet paprastai liūdnoki.. Dažnas meta mokslus - kartais po semestro, kartais po metų, kartais ir dar vėliau - priklausomai nuo kantrybės, bet gaila prarasto laiko. Kiti konfliktuoja su tėvais, kadangi pastarieji bijo kad vaikas tiesiog mes mokslus, ir niekur nebeįstos. Na ir galiausiai - nors ne visi baigę studijas dirba pagal tą pačią specialybę, bet jeigu yra galimybė - geriau studijuoti tai - kas panašu į darbą, kurį norėtum dirbti visą gyvenimą. Gal ir persigalvosi, gal baigsi dar tris aukštuosius, bet studijuoti kažką kas visai ne prie širdies - blogai. Juolab, kad paskui norėdamas dirbti kažką kito turėsi mokytis savarankiškai - kas vėl kainuos laiką.

Aš labiau už tai, kad po mokyklos baigimo metus laiko žmogus savarankiškai ruoštųsi studijoms, domėtųsi jų programomis, galvotų ir ieškotų savęs, nei kaip pas mus yra - baisus spaudimas, turbūt kone pusė abiturientų iš strioko stoja visai ne ten, kur norėtų, o vėliau būna nelaimingi, pergyvena ir rodo prastus rezultatus (nes kai mokslas nemielas rezultatai tai labi gerai atspindi). Nesakau kad to reikia visiems, bet jei žmogus neapsisprendęs - iš to aklo skubėjimo ir stojimo kur papuolė vargu ar bus daug naudos.

Gražiai skamba savęs ieškojimas, dar gražiau skambėtų savęs atradimas, bet... Grįžkime į realų pasaulį: didžioji dalis abiturientų nenori niekur studijuoti. Noru vadinu užsidegimą, aistrą, gabumus kažkam. Vaje, kaip tai RETA. Taip reta, kad "ganymosi" planas greičiau yra neefektyvus kraštutinumas, kadangi 18 metų savęs neatradę per metus nelabai ką ir nuveiks. Žmonės eis ten, kur kvepia pinigais, o ne meile ir šiluma. Kodėl? Todėl, kad daug kas nuo šlamančių priklauso, net labai, todėl kartais aistras reikia aukoti. Ne piniguose laimė, bet laimės be pinigų irgi nelabai yra: vaikų šypsena nepamaitinsi, žmonai žiedo gražaus už aistrą nenupirksi.

Va ir šios temos esmė: nenori žmogus, nežino, klausia kitų... Prasideda ieškojimas svetimo sprendimo, svetimos rekomendacijos - bet ko, už ko galima "užsikabinti" ir pasirinkti... Pasirinkti IŠ BĖDOS, kuri savaime gimsta su nežinojimu, kam esi tinkamas. Aš asmeniškai žinau, kam mano asmenybė tinkama, gal ir norėčiau tuo užsiimti, jei ne rizika, kurios negaliu sau leisti. Čia svajonės ir pasibaigia. Todėl studijuoju kitur. Nesijaučiu pasirinkęs ne tą kelią, nors kartu nemanau, jog būsiu super specialistas.

Studijuok tai, ką GALĖTUM dirbti. Nebūtinai labai norėtum, bet būtinai GALĖTUM. Drovus žmogus užsiknis ir numirs ant scenos; atsakomybės vengiantis niekada nebus vadovas, todėl svarbu nepadaryti tokios klaidos ir neįsivaryti į spąstus. Priešingu atveju bus amen. SUPRASK, kuo reiks dirbti baigus studijas ir įvertink savo galimybes ar norą ir realiai vertink savo potencialą: geriau profesionalus buhalteris, nei pasimetęs finansų analitikas. Šitoj vietoj atlyginimo prioritetas turi būti gerai apgalvotas, nes kokia nauda iš darbo, kurio niekada neturėsi?

Pritariu.. Žinau ne vieną atvejį, kai žmogus įstodavo kažkur tik dėl perspektyvų, arba tėvų įkalbėtas, nors turėdavo kitą svajonę. Rezultatai gali būti skirtingi, bet paprastai liūdnoki.. Dažnas meta mokslus - kartais po semestro, kartais po metų, kartais ir dar vėliau - priklausomai nuo kantrybės, bet gaila prarasto laiko. Kiti konfliktuoja su tėvais, kadangi pastarieji bijo kad vaikas tiesiog mes mokslus, ir niekur nebeįstos. Na ir galiausiai - nors ne visi baigę studijas dirba pagal tą pačią specialybę, bet jeigu yra galimybė - geriau studijuoti tai - kas panašu į darbą, kurį norėtum dirbti visą gyvenimą. Gal ir persigalvosi, gal baigsi dar tris aukštuosius, bet studijuoti kažką kas visai ne prie širdies - blogai. Juolab, kad paskui norėdamas dirbti kažką kito turėsi mokytis savarankiškai - kas vėl kainuos laiką.

 

Aš labiau už tai, kad po mokyklos baigimo metus laiko žmogus savarankiškai ruoštųsi studijoms, domėtųsi jų programomis, galvotų ir ieškotų savęs, nei kaip pas mus yra - baisus spaudimas, turbūt kone pusė abiturientų iš strioko stoja visai ne ten, kur norėtų, o vėliau būna nelaimingi, pergyvena ir rodo prastus rezultatus (nes kai mokslas nemielas rezultatai tai labi gerai atspindi). Nesakau kad to reikia visiems, bet jei žmogus neapsisprendęs - iš to aklo skubėjimo ir stojimo kur papuolė vargu ar bus daug naudos.

Visiškai sutinku su tavo nuomone, pats studijuoju verslo vadyba, bet tolimesnio savo gyvenimo, bent jau šiuo metu su ja nesieju, nesu tas žmogus kuris gerai jaustusi sedėdamas ofise. Baigęs mokslus norėjau stoti į kelininkus ( Tėvai buvo prieš tai, būtent dėl ko į ja ir nestojau), galbūt atrodo ir nekaip, bet tris metus iki studijų vasaromis būtent šį darbą dirbdavau ir jis patikdavo, gaudavau nebloga alga, užtekdavo laisvalaikiui ir dar atsidėdavau tikrai nemažai, plius turėjau perspektyvą kilti karjeros laiptais, dabar jau nuplaukė keli metai, ekonominė padėtis neleidžia grįžti prie mėgiamo darbo. Taip kad galvokit kol nėra per vėlu :)

madafakas - daugumoj labai teisingi pastebėjimai. Visiškai pritariu, kad noras dar ne viskas - svarbu ir galimybės, profesinis tinkamumas, gabumai.. Būtent dėl to didelė dalis ir nudega - stoja kažkur, kur "madinga" studijuoti, neįvertinę savo tinkamumo specialybei.

Dėl aistros, talento - taip, nevisi tokių turi, ir nevisi žino "kuo nori būti užaugę". Bet nujaučia manau kiekvienas, rinkdamasis - prie ko labiau širdis traukia. Ir būtent šitoj vietoj ta aistra, kokia maža bebūtų - yra labai svarbi.

Tarkime aš renkuosi tarp dviejų specialybių, viena man labiau patinka, o kita - perspektyvesnė. Pasirinkusi tą, kuri man labiau patinka aš mokysiuosi su didesniu užsidegimu - kadangi man tai bus įdomu, vadinasi pasieksiu geresnių rezultatų, ir tapsiu geresne specialiste. Kas iš tų perspektyvų, jei būsi paskutinis kurse pagal pažangumą.. Ir tai - čia tik pažangumas, o juk dar yra žinios, kas yra gerokai svarbiau - taigi vienoje specialybėje mokysiuosi nenorom, tik tiek kie būtina, o kitoje - su didesniu noru, labiau užsidegusi, giliau..

Čia galima diskutuoti be galo, ir tos tiesos nėra absoliučios. Galbūt yra žmonių, kurie sugeba prisiversti, atrasti savyje motyvacijos ir uoliai mokytis visai neįdomų dalyką.. Kiti gi - tingi net ir mėgstamiausioms paskaitoms pasiruošti. Bet aš manau kad reikia pusiausvyros tarp loginio mąstymo, ir širdies balso. Specialybę rinktis reikia remiantis tiek logika, tiek emocijomis - kad nepasirinktum tokios, kurią baigęs negalėsi šeimos aprūpinti, ar tiesiog nepaveši krūvio (nes, tarkime, bus aukštoji matematika, o esi silpnas matematikas) bet nepasirinktum ir tokios, kuri tau jokio malonumo neteiks - kas iš tų turtų, jei būsi nelaimingas kas rytą į darbą keldamasis..

Tadai_ manau dar ne per vėlu ir Tau :) Svarbiausia kad žinai, kas traukia, o tų metų - nors ir gaila, dar praėjo ne tiek daug, kad negalėtum persikvalifikuoti. Bet gal dabar jau verta baigti pradėtas studijas, ir tada mąstyti - ar reikia papildomo diplomo norimam darbui, o gal visai ne (juk dirbai neturėdamas aukštojo, ir sekėsi gerai?).

bet nepasirinktum ir tokios, kuri tau jokio malonumo neteiks - kas iš tų turtų, jei būsi nelaimingas kas rytą į darbą keldamasis..

labai teisingas pastebėjimas. +1

Aš jau kokius 3 kartus persigalvojau, tad žiūrėk, kas labiausiai patinka, o kas sekasi nlb svarbu, jei labai norėsi mokytis tai ir ta atrodyta sunkų mokslą iškaltum