tobulėjimo ribos?

Jau ne pirmą vakarą prie alaus bokalo su draugais gimė diskusija. Šį kartą tema: ar yra tavo sėkmės lubos?

Ginče pagrindiniai teiginiai buvo:

a) žmogus gali pasiekti viską ko siekia, jei nepasiduoda ir yra linkęs tobulėti ir mokytis;

b) jei tau gyvenime nesiseka ir tavo pastangos neatsiperka, tu nebūtinai esi dėl to kaltas, gali save pateisinti nepalankia "ekonomine", ar "politine" situacija, kaltini didžiulius mokesčius, prastą valdžią ir t.t.

Kaip jūs manot?

Tema įdomoka. Tikrai kiekvienas turim savo nuomonę. Čia prašau jūsų išreikšti savąją.

Ir prašau ne "optimistiškai" pasireikšti, bet parašyti taip, kaip jūs TIKRAI galvojat. O ne kaip "norėtumėt", kad būtų.

gal biški kvailoką pavadinimą parinkau. gal labiau būtų tikę "sėkmės ribos" ar pan. Na bet tikiuosi supratot ir taip ;)

Tema manau labai gera. Šį ginča turėjau su praktiškai visais žmonėm, kuriuos žinau.

Manau tobulėjimui tikrai nėra ribų, ir kiekvienas gali pasiekti VISKĄ ko užsibrežia. Vienintelio dalyko reikia - pastangų. Žmonių, kurių labiausiai nemėgstu, tai tų, kuriem pakanka gyventi tik idėjomis. Kurie turi išties gerų idėju, tačiau kai ateina laikas dirbti - pastangų ir rezultato būna nulis.

Ekonomika ir mokesčiai čia jau per daug nuvalkiotas pasiteisinimas. Dabartinę ekonomika galima net į nauda sau pasukti.

Mano nuomone, per daug visi apsiriboja finansine padėtim, išsilavinimu, žinių trūkumu ir pan. Didžiausia bėda žmonėm suprast panašų požiūri yra tai, kad žmogus nežino kad įmanoma būti pirmam. Įmanoma būti geriausiam.

Jei parodai žmogui ką ištikto reiškia būti pirmam, vargu ar jis kada ateis atgal prie savo išvadų jog didelės ribos gyvenime.

Čia diskutuoti galima iki begalybės :)

Mano nuomone, per daug visi apsiriboja finansine padėtim, išsilavinimu, žinių trūkumu ir pan. Didžiausia bėda žmonėm suprast panašų požiūri yra tai, kad žmogus nežino kad įmanoma būti pirmam. Įmanoma būti geriausiam.

Jei parodai žmogui ką ištikto reiškia būti pirmam, vargu ar jis kada ateis atgal prie savo išvadų jog didelės ribos gyvenime.

Čia turbūt daug labai priklauso ir nuo supančios aplinkos. Jei tavo draugai, giminės, šeima yra žmonės kurie tiesiog susitaiko su "išgyvenimu" ar "vidutiniškumu", tai ir tau tuo pačiu nuo mažens atrodo normalu. Automatiškai pripranti prie tokių atmazų kaip "aš neišmanau šito dalyko ir negalėčiau, NORS TIKRAI NORĖČIAU padaryti", bet kai paklausi "otai bent bandei į tai gilintis?" atsakymas dažniausiai būna NE.

Bet iš kitos pusės - lengviau gyventi kai gali kaltinti ką nors kitą, bet ne save :)

Čia turbūt daug labai priklauso ir nuo supančios aplinkos. Jei tavo draugai, giminės, šeima yra žmonės kurie tiesiog susitaiko su "išgyvenimu" ar "vidutiniškumu", tai ir tau tuo pačiu nuo mažens atrodo normalu. Automatiškai pripranti prie tokių atmazų kaip "aš neišmanau šito dalyko ir negalėčiau, NORS TIKRAI NORĖČIAU padaryti", bet kai paklausi "otai bent bandei į tai gilintis?" atsakymas dažniausiai būna NE.

 

Bet iš kitos pusės - lengviau gyventi kai gali kaltinti ką nors kitą, bet ne save :)

Taip, aplinka nuo vaikystės čia daro vieną didžiausių įtakų. Ir iš to ištrūkt ar i tai užsimerkt labai sunku, jei aplinka nėra teigiama.

Čia turbūt daug labai priklauso ir nuo supančios aplinkos.

Tiesiog dar vienas kvailas pasiteisinimas ir tiek.

Kalbu iš asmeninės patirties.

Nei tobulėjimui, nei sėkmei ribų nėra. Tai priklauso tik nuo tavęs ir tavęs. Gal ir bus kokia akimirka gyvenime kai patirsi didelę nesėkmę, tačiau po dar kelių akimirkų, jei nepasiduosi, patirsi dar didesnę sėkmę.

Tiesiog dar vienas kvailas pasiteisinimas ir tiek.

 

Kalbu iš asmeninės patirties.

tai papasakok, įdomu :]

Pirmiausiai iškelčiau klausimą: ar tobulėjimas visada reiškia sėkmę, t.y. tobulėjimas = sėkmė?

Mano manymu daugumai sekmė yra tik atsitiktinumo reiškinys. Kuris karts nuo karto pradžiugina mus. Tačiau suskubsite sakyti, kad yra ir tokių personų, kurie nuolatos nusineša honorarus, sėkmingai kyla karjeros laiptais, gauna tai ko nori ir t.t. O kitas verčiasi kuliais per galvą, kremta mokslus, bet rezultatai vistiek blogi, neturi to ką turi kitas, kuriam sekasi (pirminiam mano aprašytui variantui), nors dirba daug ir negailėdamas jėgų. Atsakymas (mano nuomonė) būtų toks: jei tau nesiseka taip kaip kitam, tai susimąstyk ir pagalvok ar eini teisingu keliu. Jei tas kelias ne tavo - tikslo niekada nepasieksi, nes klaidžiosi nepažįstamame kelyje, o galutinis tikslas kelio gale (tobulėjimo lubos) atrodys labai toli. Radęs savo kelią eisi tieisiai ir užtikrintai nesisukinėdamas ir neklaidžiodamas, todėl ir savo tikslą (lubas) pasieksi greičiau. Taigi, paradoksalu, tačiau laimingesnis, ar sėkmė šypsosis tam, kurio tikslas arba tobulėjimo lubos bus žemiausiai, nes jis greičiausiai finišuos ir pasieks tas lubas (galutinį tikslą). Dar papraščiau skambėtų taip: reikia suprasti kur turi tobulėti ir dėl ko, o ne tobulėti tik tam, kad ale kažkada taptum tobulas. Tobūlų nebūna.

Tikiuosi, kad bus supratosių mano mintį, nes kartais lieku nesuprastas.

Pirmiausiai iškelčiau klausimą: ar tobulėjimas visada reiškia sėkmę, t.y. tobulėjimas = sėkmė?

Mano manymu daugumai sekmė yra tik atsitiktinumo reiškinys. Kuris karts nuo karto pradžiugina mus. Tačiau suskubsite sakyti, kad yra ir tokių personų, kurie nuolatos nusineša honorarus, sėkmingai kyla karjeros laiptais, gauna tai ko nori ir t.t. O kitas verčiasi kuliais per galvą, kremta mokslus, bet rezultatai vistiek blogi, neturi to ką turi kitas, kuriam sekasi (pirminiam mano aprašytui variantui), nors dirba daug ir negailėdamas jėgų. Atsakymas (mano nuomonė) būtų toks: jei tau nesiseka taip kaip kitam, tai susimąstyk ir pagalvok ar eini teisingu keliu. Jei tas kelias ne tavo - tikslo niekada nepasieksi, nes klaidžiosi nepažįstamame kelyje, o galutinis tikslas kelio gale (tobulėjimo lubos) atrodys labai toli. Radęs savo kelią eisi tieisiai ir užtikrintai nesisukinėdamas ir neklaidžiodamas, todėl ir savo tikslą (lubas) pasieksi greičiau. Taigi, paradoksalu, tačiau laimingesnis, ar sėkmė šypsosis tam, kurio tikslas arba tobulėjimo lubos bus žemiausiai, nes jis greičiausiai finišuos ir pasieks tas lubas (galutinį tikslą). Dar papraščiau skambėtų taip: reikia suprasti kur turi tobulėti ir dėl ko, o ne tobulėti tik tam, kad ale kažkada taptum tobulas. Tobūlų nebūna.

 

Tikiuosi, kad bus supratosių mano mintį, nes kartais lieku nesuprastas.

 

Sveiki, pritariu kai beveik visoms jūsų idėjoms, tačiau nesutinku, kad tikslą greičiausiai pasiekia tas , kuris nusistato žemiausias ribas. Juk tam, kad pasiekti tikslą, reikia tinkamo kiekio įkvėpimo, kuris dažniausiai ateina pasirinkus didelius tikslus. Kuo didesnį tikslą pasirinksi tuo daugiau pasieksi. Gali net nepasiekti tikslo, bet būsi pasiekęs daugiau nei likęs prie mažo tikslo.

Kitas svarbus momentas - pastovumas ir mini-tikslų išsikėlimas, kad galėtum sekti savo progresą. Tik pastovus procesas link tikslo priartina tave prie jo. Mini- tikslai leidžia pajusti judėjimo potyrį, kas palaiko motyvaciją tikrai ilgame, bet įdomiame kelyje link tavo svajonės.

Dar viena labai pasitaikanti klaida yra pinigų prilyginimas sėkmei. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad net ir uždirbant daugiau nei pakanka, bet kiekvieną dieną mąstant apie darbo dienos pabaigą, laimingas netapsi.

Kalbant apie aplinką tai ji tikrai įtakoja žmogaus pasirinkimus ir ateitį, bet neabsoliučiai. Kiekvienas iš mūsų gimstame skirtingose vietose. Aš manau, kad ne šiaip sau. Net jei mūsų aplinkoje nėra įkvepiančių pavyzdžių, tu gali tapti juo kitiems. Kažkas nepatinka ? Sukurk tai kas tau pačiam būtų gražu. Pokyčiai aplinkoje prasideda nuo mūsų pačių (Čia tiems, kam gyvenimas Lietuvoje nepatinka :P ) .

Čia būtų šiaip pamąstymai :)

Pirmiausiai iškelčiau klausimą: ar tobulėjimas visada reiškia sėkmę, t.y. tobulėjimas = sėkmė?

Mano manymu daugumai sekmė yra tik atsitiktinumo reiškinys. Kuris karts nuo karto pradžiugina mus. Tačiau suskubsite sakyti, kad yra ir tokių personų, kurie nuolatos nusineša honorarus, sėkmingai kyla karjeros laiptais, gauna tai ko nori ir t.t. O kitas verčiasi kuliais per galvą, kremta mokslus, bet rezultatai vistiek blogi, neturi to ką turi kitas, kuriam sekasi (pirminiam mano aprašytui variantui), nors dirba daug ir negailėdamas jėgų. Atsakymas (mano nuomonė) būtų toks: jei tau nesiseka taip kaip kitam, tai susimąstyk ir pagalvok ar eini teisingu keliu. Jei tas kelias ne tavo - tikslo niekada nepasieksi, nes klaidžiosi nepažįstamame kelyje, o galutinis tikslas kelio gale (tobulėjimo lubos) atrodys labai toli. Radęs savo kelią eisi tieisiai ir užtikrintai nesisukinėdamas ir neklaidžiodamas, todėl ir savo tikslą (lubas) pasieksi greičiau. Taigi, paradoksalu, tačiau laimingesnis, ar sėkmė šypsosis tam, kurio tikslas arba tobulėjimo lubos bus žemiausiai, nes jis greičiausiai finišuos ir pasieks tas lubas (galutinį tikslą). Dar papraščiau skambėtų taip: reikia suprasti kur turi tobulėti ir dėl ko, o ne tobulėti tik tam, kad ale kažkada taptum tobulas. Tobūlų nebūna.

 

Tikiuosi, kad bus supratosių mano mintį, nes kartais lieku nesuprastas.

O kaip rasti tą teisingą kelią? Štai kur klausimas :-)

O kaip rasti tą teisingą kelią? Štai kur klausimas :-)

O kas tau patinka? Ka dirbtum sawo noru? =]

O kas tau patinka? Ka dirbtum sawo noru? =]

Ištikrųjų patinka daug sričių, daug ką sugebu prie technikos ir panašiai, bet kad kažkas išskirtinai patiktų - taip nėra :-)

man irgi patikdavo masinas remontuot, kol nepabandziau is tikruju padirbet, paaiskejo kad man visai nepatinka su uzrudijusiais varztais p****s :D . o visai patiko darbas apie kuri anksciau nieko doro nei mates nei girdejes nebuvau, nebuciau net pagalvojes kad idomu. niuniuoji sau, teplioji atsiputes, kiekviena karta vis kas nors nauja, naujos vietos, nauji zmones, nauja kuryba. romantika :D dekoratyvinis tinkavimas, rekomenduoju :D

Neatsimenu koks išminčius yra pasakęs, bet man labai patiko mintis - Žmonės nėra tinginiai, jie tik neturi tinkamos motyvacijos.

Sėkmė man kažkaip labai keistas parametras, sudėtinga juo objektyviai vertint gyvenimo kokybę. Aš galvoju kad visų svarbiausia mūsų gyvenime būti laimingu. Tik kad mums visiems bruka mintį kad reikia kuo daugiau prikaupt pinigų, kad mums turi but svarbus kitų žmonių vertinimas ir šeip visokių durnų neuroasociacijų prikiša į galvą kad kai susimastai dėl ko nervuojiesi tai galiausiai supranti, kad tai tik juokai.

Realiai žmogui tereikia, kvepuoti, valgyti, nusnusti ir viskas. Visa kita yra tik mūsų norų valioje. Man tai kraupoka darosi kai pagalvoju kiek žmonių ardosi dėl pinigų. Niekas senatvėje nesiskundžia kad per mažai dirbo, skundžiasi dėl to kad per mažai bendravo su artimaisiais.

Jei jau kalbant apie darbo pasirinkima, privalai pasirinkti tokia veiklą kuri teikia džiugesį. Kitaip tau šakės. Nes juk kuo labiau džiaugiesi tuo labiau gyveni :)

Neatsimenu koks išminčius yra pasakęs, bet man labai patiko mintis - Žmonės nėra tinginiai, jie tik neturi tinkamos motyvacijos.

Sėkmė man kažkaip labai keistas parametras, sudėtinga juo objektyviai vertint gyvenimo kokybę. Aš galvoju kad visų svarbiausia mūsų gyvenime būti laimingu. Tik kad mums visiems bruka mintį kad reikia kuo daugiau prikaupt pinigų, kad mums turi but svarbus kitų žmonių vertinimas ir šeip visokių durnų neuroasociacijų prikiša į galvą kad kai susimastai dėl ko nervuojiesi tai galiausiai supranti, kad tai tik juokai.

Realiai žmogui tereikia, kvepuoti, valgyti, nusnusti ir viskas. Visa kita yra tik mūsų norų valioje. Man tai kraupoka darosi kai pagalvoju kiek žmonių ardosi dėl pinigų. Niekas senatvėje nesiskundžia kad per mažai dirbo, skundžiasi dėl to kad per mažai bendravo su artimaisiais.

Jei jau kalbant apie darbo pasirinkima, privalai pasirinkti tokia veiklą kuri teikia džiugesį. Kitaip tau šakės. Nes juk kuo labiau džiaugiesi tuo labiau gyveni :)

pritariu :)

Neatsimenu koks išminčius yra pasakęs, bet man labai patiko mintis - Žmonės nėra tinginiai, jie tik neturi tinkamos motyvacijos.

Paantrinsiu ! Tau leidus. ^_^ Nes To dėka prisiminiau tikrai į Mano TOP 3 patenkančią citadelę... Dėja, taip pat nežinau kieno ji.

Jūsų kūnas nuostabus kūrinys, jis geba daryti stebuklus, bet jo galimybes menkinate jūs patys.

Niekas senatvėje nesiskundžia kad per mažai dirbo, skundžiasi dėl to kad per mažai bendravo su artimaisiais.

Jeigu kiekvienas Mūsų dažniau primintų sau: Žmogau ! Juk ne amžinas... Tai nereikėtų nei senatvės laukti, kad pradėti vertinti Tai, ką iš tikrųjų reikia vertinti. :)