Pasirinkimas - asmeninio tobulejimo link.

Manau kiekvienas sutiks, kad žmogus nori jaustis saugiai, gyventi patogiai ir aišku būti turtingam. Bet kodėl tiek daug žmonių vis dar nelaimingi. Manau, kad jie bijo prarasti tai ka jau uždirbo sunkiu darbu. Jie pasirenka taupymo strategija, mat ji nesukelia jokios rizikos prarasti pinigus, bet užmiršta tai kad pinigai nuolat nuvertėja taip brangindamas prekes. Geriausias pavyzdys yra maistas. Tad žmogus kuris nuolat taupo niekada netaps turtingu, tai gali pasiekti tik tie kurie investuoja į savo ateiti. Jeigu tai yra faktas, tai kodėl žmonės vis dar tokie akli? Gal dėl to kad norint praregėti reikia turėti vizija ka nori pasiekti ir tūrėti drasos veikti nepaisant kylančių abejonių. Dauguma žmonių atsakys, kad lengva tau kalbėt kai tau sekasi. Tokiems aš atsakau, kad vizija atsiranda iš kūrybingumo (sugebėjimo ieškoti naujų sprendimo būdų), o drąsa iš sugebėjimo atlaikyti kitų kritiką. O šias dvi savybes turi kiekvienas žmogus, nepaisant kas jis yra tik ką išmokęs atsistoti vaikas ar jau nebegalintis pajudėti senukas. O koks šios istorijos moralas? Manau jau dauguma suprato, bet vistiek pasakysiu pinigus galima prarasti ir vėl uždirbti, o prarasto laiko jau niekada nebesugražinsi, tad labai svarbu kaip įmanoma anksčiau pradėti planuoti ir niekada nepasiduoti, niekada niekada nepasiduoti, nes pažanga visada prasideda nuo vieno žmogaus idėjos.

Valatka (Taip, gana prastai vertinamas "žurnaliūga") yra pasakęs:

- Lietuvių jau toks nacionalinis bruožas - mąstyti, bet bijant neigiamų pasekmių tų minčių nebandyti realizuoti, jie tas savo mintis (galbūt ir genialias) tiesiog nustumia šalin ir gyvena toliau laukiant sąskaitos už šildymą už, kurią vėl negalės susimokėti. ^_^

Prašau tautiečiai jums "nepasidavimo" pavyzdys siekiant tikslo:

At the age of seven, a young boy and his family were forced out of their home. The boy had to work to support his family. At the age of nine, his mother passed away. When he grew up, the young man was keen to go to law school, but had no education.

At 22, he lost his job as a store clerk. At 23, he ran for state legislature and lost. The same year, he went into business. It failed, leaving him with a debt that took him 17 years to repay. At 27, he had a nervous breakdown.

Two years later, he tried for the post of speaker in his state legislature. He lost. At 31, he was defeated in his attempt to become an elector. By 35, he had been defeated twice while running for Congress. Finally, he did manage to secure a brief term in Congress, but at 39 he lost his re-election bid.

At 41, his four-year-old son died. At 42, he was rejected as a prospective land officer. At 45, he ran for the Senate and lost. Two years later, he lost the vice presidential nomination. At 49, he ran for Senate and lost again.

At 51, he was elected the President of the United States of America.

The man in question: Abraham Lincoln.