Vytauto laiškai

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, iš kurio kyla šventi troškimai, tiesūs sumanymai, teisingi žodžiai bei darbai, dorybės prieglobstyje esame priversti viešai pakelti sopulingą savo balsą, grynos teisybės žodžiais norėdami apsakyti nepakeliamas savo nelaimes. Taigi klausykite visi ir kiekvienas, tiek dvasiniai, tiek pasaulietiniai valdovai, išgirskite, grafai, baronai, aukštakilmiai, kariai ir miestų bendruomenės, išgirskite visi, bet kur pasaulyje gyvenantys mūsų šventojo katalikų tikėjimo išpažinėjai, kaip tarp mūsų ir Prūsijos brolių kryžiuočių užmegzti santykiai išsivadėja; nors sudaryta abipusė tvirta taikos sutartis, jie visiškai nesilaiko jokių įsipareigojimų. Mat neišgydoma žaizda, kurią jie slapta mums vėrė, apsimesdami draugais ir gydytojais, jau supūliavo ir, ak varge!, žiauriai įsigavo į pačią širdį. Tai liudija pati visa pasakanti tikrovė, liudija pasitikėjimo vertų asmenų žinios, kuriems aišku, kokią pagarbą, kokią pagalbą mes visuomet kryžiuočiams skiriame ir kiek gera darome jiems iš artimo meilės. Pavyzdžiui, prieš pakankamai galingus atskilėlius, kaip polockiečiai ir kai kurie kiti panašūs, visuomet laiku, neatžagareiviškai, drąsiai teikėme pagalbą užkariaujant žemaičių žemę ir kur galėdami žiūrėjome jų naudos. Pagaliau, kai žemaičiai visiškai teisėtai prieš pačius kryžiuočius, kryžiuočiams pranešėme, jog mes norime nepažeidžiamai laikytis sudarytos sutarties. Tačiau, nors ir yra taikos sutartis, jie, mus įtardami, nelauktai pradėjo prieš mus nedraugiškus veiksmus už tai, kad tuo metu, kai jie prisidengdami ta pačia sutartimi, be daugybės kitų skriaudų, padarytų šviesiausiajam valdovui viešpačiui Vladislovui, garsiajam Lenkijos karaliui, mūsų mieliausiajam broliui, nirtulingai užėmė jo pilis Drezdenką ir Santoką su kai kuriomis sritimis, mes draugiškai kreipėmės į juos ir paraginome pažaboti tokias skriaudas teisybės saiku. O kai vėliau pas mus buvo jų Ordino komtūras kaip pasiuntinys, mus smarkiai įžeidė – dėl ko mums skauda širdį – pavadindamas mus panašiais į sulaužiusį priesaiką išdaviką. Tai kantriai pakęsdami, jausmus, kad staiga nesujustų, protu žabojome, kol išdėstėme savo skundą dėl tokios nešlovės vyriausiojo magistro ir viso kryžiuočių susirinkimo akivaizdoje, siekdami bausmės už tokį didelį nusikaltimą. Jie pavedė atkreipti dėmesį, norėdami byloje šį tą nuveikti, bet paaiškėjo, kad nieko nenuteisė. Iš to nuovokiai padarėme išvadą, kad ir seniau toks įprastinis natūralus jų požiūris kurstė priešiškumo mums liepsnas jų širdyse. Tą dar tikriau supratome iš kitų jų darbų. Abipusius prekybos ryšius tarp bendrasienių kaimynų kraštų paprastai užmezga ne tik krikščionys, bet net ir pagoniškų papročių žmonės; taip ir pas mus nuo seno įprasta. O jie mūsų žmonėms ne tik per jų žemes, bet ir per užjūrio kraštus uždraudė keliauti, ir draudžia dėl savo naudos, o ne visuotinės gerovės labui. Godžius nasrus pražioję, nebijodami pažeisti sutarties raštų, kuriuose pasakyta, kad jokių bėglių vasalų, činčininkų, tarnų ir mums priklausančių žmonių be mūsų žinios jie neturi priimti, sulaužydami sutartį, jie visai nepabūgo priimti. Manome, jog verta smarkiai dejuoti ir dėl toliau išdėstytų dalykų. Jų aiškus priešiškumas žinomiausiai prasiveržė prieš mūsų nuoširdumą, kai, nors ir esant tarp mūsų taikos sutartims, patvirtintoms nepažeidžiamų raštų tvirtybės ir visur mūsų paisomoms, jie, nesitenkindami tuo, kad, mūsų kraštuose tuomet siaučiant dideliam badui iš jų valdų uždraudė gabenti javus į mūsų kraštus, pas krikščionis, visai neprisimindami artimo meilės; iš pikto nedėkingumo visai užmiršę daugybę mūsų geradarysčių, kurias, patirdami didelių iždo nuostolių, teikėme, pasigrobė kartu su mūsų laivais didelę siuntą javų. Šitas ir daugybę didelių skundų vertų skriaudų, padarytų mums, pradengus taikos skraiste, jie bando visaip nuslėpti, kad tik kaip nors nebūtų paliudytas jų neteisingumas, visur svaidydami išgalvotus skundus ir melagingus mūsų apkaltinimus. Mus pasiekė žinia, kad minėtieji kryžiuočiai jums melavo ir apie minėtąjį Lenkijos karalių, mūsų mieliausiąjį brolį, ir apie mus, savo apgavikiškuose laiškuose sakydami, kad savo valdymo laikais savo Lietuvos žemėse mes nelabai rūpinamės katalikų tikėjimu, melagingais žodžiais pareikšdami ir daugybę kitų priekaištų. Dėl to esame priversti karštai stebėtis, kad jie nepabūgsta, klausant tokiems rinktiniams asmenims, svaidytis tokiais išsigalvojimais tarsi apčiuopiamai neabejotinais dalykais, kurių priešinga reikšmė tikriau galėtų būti įrodyta, pažvelgus teisingomis akimis, o tai lengva padaryti. Jei jie atsigrįžtų į dorybės jėgą ir prisimintų garbę, tikrai pamatytų, kiek nešlovės juos supa. Įdėmus žvilgsnis neparemtų priekaištų dėl mūsų paklydimo, nes pamatytų, jog mums nestinga rūpinimosi Dievu (ir tikintieji tą žino), kaip nuolatos stengiamės, kad stiprėtų katalikų tikėjimas, ir kiek daug yra pastatyta bažnyčių. O jeigu jie sąžiningai paskaitytų savo knygas, kiek rastų juos kaltinančių eilučių, minčių apie klystkelius! Jie mano, kad to, ką padarėme mes, prieš 24 metus pradėję skleisti katalikų tikėjimą, per maža, o kodėl jie nepasako, kiek nuveikė jie Prūsuose, kuriuos valdo daugiau kaip 200 metų?! Juk prūsai, prisidengdami jų bukagalviškumu ir kažkokiu susigalvotu krikščionybės atspalviu, mažiausiai stengiasi atsisakyti pagoniškų papročių. O kodėl jie nepasako, ką ir kiek paskatino krikštytis žemaičių žemėse, kurias penketą metų bandė prisijungti?! Kodėl jie tyli, nepaaiškindami savo padarytos žalos?! Iš tiesų visiškai neverta tikėti nei tuo, ką jie giria, nei ką peikia. Mat jei kartais kalba gera, tai sofistiniais tikslais, ir net atsitiktinė gera pradžia visuomet nukrypsta prie blogos pabaigos. O jei kalba bloga, tai dėl to, kad, kaip jiems įprasta, savo kaltes suverstų kitiems. Jų tikslas toks: žadant taiką, sėti nesantaiką, prisidengus tiesos regimybe, apgaudinėti artimą, nutaisius draugišką veidą, įduoti priešiškumo nuodų. Gyvatės geluonį jie slepia po nuolankia karvelio išvaizda. Taigi atkreipk dėmesį, kad mus tiek metų trankė toks beribis žiaurumas, tokia didelė priešiškumo mums pražūtis, kol pradėjome apie ateitį spręsti iš praeities. Norėdami išmintingai užkirsti kelią didesnėms mūsų nelaimėms ir klasta atremti klastą, ne be priežasties, nors ir nenoromis, prisijungėme prie žemaičių, kad kartu su jais geriau galėtume veikti prieš savo priešus kryžiuočius.

Aleksandras, kitaip Vytautas, iš Dievo malonės Didysis Lietuvos Kunigaikštis.

Paaiškinkit paryškintų sakinių prasmę.

Ir kada šis laiškas buvo parašytas?

Nežinau, bet gal tas karvelis tai vokiečiai :DD

Uzuojauta, jei mokotes to mokykloje...

Ką būtent nori, kad paaiškintume? "Gyvatės geluonį jie slepia po nuolankia karvelio išvaizda" Aiškiai turi omenyje Vokiečių ordiną, nes minimas krikščionybės įvedimas Prūsijoje, tačiau žiūrima į tai aplaidžiai.

" tiek dvasiniai, tiek pasaulietiniai valdovai" bažnyčios ir karalysčių vadovai.

Klausimas, kada parašyta. Krikščionybė į Lietuva atvesta 13 amžiuje, o Vytautas valdė 14a. pabaigoje, 15pradžioje. Kokią pradžią jis turi omenyje sakydamas, kad pradėjo prieš 24metus nėra aišku. Išsiaiškinti reiktų, kada pradėjo skleisti krikščionybę ir bus aišku :D

Kas tai? :)