EdgarasMr

Tai c'm on 19 metų. Jau nebe vaikas. Kiti 18 ir tėvais jau tampa. nebe ta amžius, kad parintis dėl kažko. Būdamas 19 jau turi siekti savo gyvenimo tikslų. Mokytis? Studijuoti? Galų gal mesti viską ir padidinti emigrantų skaičių. Užsienyje nereikia būt kažką baigus, kad gautum darbą pas ūkininką ūkyje.
Manau būtent pinigai tave ir verčia taip jaustis ;) tiksliau jų trūkumas. Nenukabink nosies. Šiandien tu rašai uždarbyje istoriją, o ryt gal rastus du litus išleisi tele loto, laimėsi milijoną. Optimizmo. Gyvenimas pilnas iššūkių, tačiau jeigu tu sedėsi namie, būsi pasyvus, taip gyvenimas ir praeis pro šalį....

http://en.wikipedia.org/wiki/Methamphetamine
 
p.s. jau geriau išgerk tu alaus ar konors stipriau, jei nori pasisvaigint, o ne kažkokį šlamštą kišk į save

Aš tai siūlau nepradėt geriau MMORPG žaist :) Laiko nesveikai suėda, geriau jau jį naudoti kokiai nors veiklai kuri atneštų naudos..
 
Nu bet jei labai jau nesveikas yra noras, tai nerk tiesiai į World of Warcraft.. Good bye, real life

Sveikinu visus Naujųjų 2012 metų proga ir turiu džiugią naujieną:
Vakar Hack me pasiekė nemažas atnaujinimas tiek dizaino, tiek lygių atžvilgiu. Taip pat jau turime ir domeną.
http://hackme.lt

Na, nebus pasaulio pabaigos, tai bent žmogus išsikuops rūsį. Vis nauda. O jeigu dar kiek pasistengs, tai su laiku galės ir dar vieną kambarį įsirengt.

oho ne uždarbis o latradarbis čia jau :)
 
aš nieko negėriau, tai ir galvos neskauda. Puikus jausmelis

Iš vis nė lašo negėriau.. :) Laimingas sėdžiu prie pc , valgau. Ir px man :D

Oho kokios istorijos ! tikri vyrai :) as tai miegot nuejau antra, pagiriu neturiu, labai daug negeriu.

Reikia padėkoti lasickui, už puikiai surengtą konkursą :)

Taigi, šiemet pirmą kartą įvyko tokio pobūdžio konkursas. Jo metu išrinkote geriausius savo kategorijose jūsų parašytus pranešimus.
 
I. Metų linksmiausias komentaras
 
Juo tampa nario elitebetstar "pagyros"
 
II. Metų jausmingiausias komentaras
 
Na ką, vėl nugalėjo narys elitebetstar
 
 
 
III. Metų naudingiausias komentaras
 
Šis titulas atitenka nariui adv.inc už išaiškintą forumo "chato" spragą
 
http://uzdarbis.lt/t197826/kas-cia-per-baikes-darosi/page__view__findpost__p__1812455
 
IV. Metų protingiausias, o kartu ir Metų komentaras 2011 vienareikšmiškai "atiduodamas" nariui TekstuVertėjas už jo išsamų Lietuvos respublikos pažangumo įrodymą:
 
 
Tai ką, lauretai jau išrinkti, o metai atrodo irgi tuoj bus baigti. Belieka tik palinkėti jums linksmų naujųjų metų sutiktuvių bei prasmingų ir savaime suprantama, turtingų 2012-ųjų ;)

Atsakysiu i klausymą del autoriniu kuriniu talpinimo - banas pareina, galbut neiškart, bet pats gavau, anksčiau švelniau į tai žiūrėdavo, tiesiog užblokuodavo domena, o dabar visa acc banina. Pats už tai gavau baną.

as gavau darbo virtuvej ...

Sutinku, tačiau aš ne tai turėjau omenyje.
 
Nesakau, kad bendravimas nėra reikalingas. Bendrauju, nes man patinka, tačiau tokie dalykai neturėtų įtakoti žmonių emocinės būsenos. Taip, yra daug dalykų, kurie man painka, tačiau as su jais nesusitapatinu. Jeigu šiandien šį forumą uždarytų, tikrai nesijausčiau nelaimingu, nes tokie dalykai sklinda iš vidaus, o ne aplinkos.
 
Žmonės gimsta ir jiems yra įperšama nuomonė, kurią kiti pasiryžę ginti iki pat mirties. Manau teroro aktai tą puikiai parodo.
 
Kas jiems sakė, kad norint būti laimingu, reikia pinigų, draugų ar garbės? Laimė yra natūrali žmogaus būsena. Pažiūrėk į vaikus, kurie dar nėra išplauti mūsų visuomenės. Jie yra laimingi ir jiems tokių dalykų nereikia.
 
Manai kad visi, kas šypsosi per TV ekraną, turi daug pinigų, šeimą ir draugų yra tikrai laimingi? O ne! Išsitepliojau lūpdažiu, ką apie mane dabar pagalvos visuomenė? Tai tu vadini laime?
 
Kažkas pavadino mane Forex profesionalu ir paklausė apie FX. O ne, jis galvoja, kad aš profesionalas, todėl dabar man reikia prisitaikyti prie šios etiketės ir protingai atrašyti. Tada aš jo galėsiu paklausti: ar vis dar manai, kad aš gerai prekiaujiu FX? O kas bus jeigu jis pagalvos, kad esu idiotas? Jausiuosi blogai, nes netekau savo iliuzijos.
 
Visi tokie dalykai yra etiketės, etiketės kurias žmonės klijuoja vieni ant kitų, su jomis susitapatina, o tada jaučiasi blogai, kai jų netenka.
 
Tokiais dalykais galima diskutuoti ir diskutuoti, tačiau kaip aklam žmogui nepaaiškinsi kaip atrodo dangus, taip ir kitiems nepaaiškinsi, kad laimė ateina iš vidaus.
 
Tą ir norėjau pasakyti.
 
Gerų švenčių. Diskusijas baigiau :)

Cituoju tave ne todėl, kad tai skirta tik tau, tačiau pagal tai ką parašei, susidariau tokią nuomonę, kad tau (kaip ir didelei daugumai žmonių), laimė yra šeima, draugai, draugė, pinigai ir kiti dalykai.
 
Nežinau ar esate ką skaitę iš Bhagavan Sri Ramana Maharshi ar Siddharameshwar Maharaj knygų, tačiau jos pateikia daug įdomių faktų.
 
Nuo vaikystės esame mokomi, kad turime būti priklausomi nuo kitų. Statybininkai mums stato namus, inžinieriai - kompiuterius, o ūkininkai mus maitina. Taip, tokia tvarka yra būtina mūsų pačių bei visos civilizacijos gerovei, tačiau ankščiau ar vėliau mūsų emocijos taipogi tampa priklausomos nuo kitų.
 
Pakartosiu: mūsų laimė priklauso nuo kitų. Ar gi tai ne kvaila? Mes pradedame reikalauti iš kitų žmonių, jog jie mums suteiktų laimę. Susirandame merginą, draugų, tada jų netenkame ir jaučiamės vieniši ar nelaimingi. Juk tai yra kvailystė.
 
Štai ką noriu pasakyti: didelė dauguma žmonių yra vieniši, tačiau jie to nežino ar nepripažįsta. Draugai, šeima ar tavo draugė tau tik padės tai pamiršti, tačiau kas bus, kai jų neliks? Žmonės bėgs įsijungti TV ar kompiuterį, kurie padės jiems užsimiršti apie tuštumą, turštumą, kurią jie jaučia savyje.
 
Kiti žmonės tampa laimingi turint daug pinigų, ar tą pačią sveikatą. Jie sau išsikelia kvailus tikslus: nebūsiu laimingas, kol neturėsiu automobilio ar daug pinigų, nebusiu laimingas, kol nepasveiksiu. Pasakysiu paslaptį: tu gali būti laimingas jau dabar ir šių dalykų tikrai nereikia.
 
Kai tu esi tikrai laimingas, tau nereikia kitų žmonių, tau nereikia kitų, jog tu pats jautsumeisi gerai.
 
Kadangi esame panašaus amžiaus, manau prisiminsi John Scatman, kuris savo dainoje „Take Your Time“ pasakė:
 
Listen my friend, you don't need any more
When you already got what you're looking for
When you're on the run, from emotions of the past
No relation you make can ever last
 
You're not ready for love, put it on the shelf
The relationship you need first, is with yourself
 
Look, and you'll see love is there in your hand
Just open your eyes, and you'll begin to understand
Wanna hear the secret? Let yourself be,
You'll inherit your life - it's ecstasy
 

 
Gerai slotas parašė:
 
Tai ir atsakyk sau žmogeli, kas tu esi? Ar tu esi kaulų, plėvių visokių, sausgyslių ir riebalų rinkinys odos maišelyje, ar tu esi kažkas daugiau? Kas tu esi, kaip tu jautiesi, taip tu ir gyveni. Mes visi gyvenam tame pačiame pasaulyje, vienas gyvena rojuje, kitas gyvena pragare arba kiaulidėje. Viskas yra galvoje. Kas esi – taip ir gyveni.
 
Taip ir bus, kol jūs nepabusite iš šios iliuzijos, kurią vadinate gyvenimu.

Manau, kad pats atsakei į savo klausimą. Nei vieno nežinai, nes būtent ten tokio charakterio žmonės ir gyvena.
 
Nesakau, kad tai gerai, tiesiog manau, kad dėl mano pačio kalties, susidarėte šiek tiek klaidingą nuomonę. Man „draugas“ yra draugas. Galiu ir 10-15 metų su tuo pačiu žmogumi bendrauti, turėti tuos pačius pomėgius, pastoviai kalbėti, gerti ar dar ką daryti, tačiau jis man liks pažįstamų.
 
Todėl kai sakiau, kad susiradau draugą, tą ir turėjau omenyje. Turiu draugų, pažystamų, su kuriais bendrauju (PC, tel.), dalis atsirado tik Forex dėka.
 
Šiaip suprantu jūsų požiūrį ir ne kartą esu girdėjęs tą patį klausimą: kodėl tu nevažiuoji atostogauti? Kodėl nepailsi?
 
Aš nesijaučiu pavargęs. Man Forex bei sportas teikia malonumą ir aš puikiai atsigaunu išsimiegodamas. Taip, seniau gėriau stimuliantus ir dariau kitokius dalykus, tačiau jau n metų to nedarau ir tą patį galiu pasiekti tik valios dėka, juolab, kad energija tikrai neatisranda iš kofeino, o tiesiog yra ištraukiama iš organizmo rezervų. Galbūt sunku suprasti, tačiau paimkime tokią situaciją:
 
Man gulėjimas prie jūros, nieko neveikimas yra didelė kankynė. Vadinamasis “poilsis” mane vargina. Vienintelis kitoks poilsis kuris man patinka yra ekstremalūs dalykai, pvz.: skydiving, snowboarding, scuba diving, F1, skraidymas naikintuvu ir panašūs dalykai . Tačiau jie netrunka 7 ar 20 dienų, bet man to ir nereikia. Juolab, kad vasarą ar kai FX užsidaro tikrai sau galiu leisti kelias dienas "pailsėti". Žinoma, ne dabar, kai tvarkausi sveikatą, bet manau esmę supratote.
 
Gal kas pažiūrėtų į mano darbo grafiką sunkesnėmis dienomis ir paklaustų: kaip tu gali taip dirbti?
 
Tačiau juk aš taip dirbau nuo pat vaikystės. Kaip raumėnys prisitaiko ir auga po dideio krūvio, taip ir smegenys prisitaiko prie darbo, kuris reikalauja tam tikrų sąvybių.
 
Manau mano požiūrį galima išreikšti šia citata:
 
If you're going to try, go all the way. Otherwise, don't even start. This could mean losing girlfriends, wives, relatives and maybe even your mind. It could mean not eating for three or four days. It could mean freezing on a park bench. It could mean jail. It could mean derision. It could mean mockery--isolation. Isolation is the gift. All the others are a test of your endurance, of how much you really want to do it. And, you'll do it, despite rejection and the worst odds. And it will be better than anything else you can imagine. If you're going to try, go all the way. There is no other feeling like that. You will be alone with the gods, and the nights will flame with fire. You will ride life straight to perfect laughter. It's the only good fight there is.
 
Anyway, įsivaizduokime, kad jūs gulite prie jūros ir aš jūsų klausiu: kodėl jūs nesiilsite?
 
Tikriausiai pažiūrėtumėte į mane kreivu žvilgsniu ir tiek. Būtent taip aš ir jaučiuosi. Sunku suprasti, žinau. Tiesiog skirtingai mąstome ir tiek.
 
Ar gailiuosi, kad prievartavau save praeityje? Ne, nes tik to dėka aš tapau tokia asmenybe, kokia esu. Atradau save gyvenime ir labai tuo džiaugiuosi. Man gyventi yra didelis malonumas ir kiekvieną diena iš lovos šokų su šypsena veide.
 
Pabaigai tiesiog paliksiu dar vieną citatą, kuri kalba pati už save.
 
No one knows what the future holds. That's why its potential is infinite.

Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. Stipriai ją glausdamas, pasakiau: “aš nepastebėjau, kad mūsų gyvenime taip trūko artumo“.
Nuvažiavau į darbą... skubiai iššokau iš mašinos, palikdamas ją neužrakintą. Bijojau, kad bet koks delsimas nepriverstų manęs persigalvoti. Greitai užlipau laiptais į viršų, kur manęs jau laukė Rasa. “Atleisk Rasa, bet aš nebenoriu skirtis“ – ištariau jai.
Ji pažvelgė į mane su nuostaba. „Ar tu karščiuoji?“ – ištarė ji, bandydama paliesti mano kaktą. Aš patraukiau jos ranką. „Atleisk Rasa, bet aš nusprendžiau nesiskirt. Mano vedybinis gyvenimas buvo nuobodus greičiausiai todėl, kad mes su žmona nesugebėjome įvertinti mūsų kasdieninių gyvenimo detalių, bet ne todėl, kad mes nustojome vienas kitą mylėti. Regis tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs”.
Staiga Rasa tarum pabudo iš miego. Stipriai pliaukštelėjo man per veidą, trinktelėjo durimis ir pravirko. Aš jau leidausi laiptais žemyn ir skubėjau link automobilio.
Pakeliui sustojau prie gėlių parduotuvės. Užsakiau gražią gėlių puokštę savo žmonai. Pardavėja paklausė, ar nenorėčiau ko nors užrašyti ant atvirutės. Nusišypsojau ir užrašiau “aš nešiosiu tave ant rankų kiekvieną rytą, kol mirtis mus išskirs”.
Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte rankose ir šypsena veide. Greitai užlipau laiptais į viršų… mano žmona gulėjo lovoje nebegyva.
Mano žmona kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs su Rasa, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, kad vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų, ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…
 
Dabar – bent jau sūnaus akyse – aš vis dar mylintis vyras…
_______________
 
Mažos smulkmenos mūsų gyvenimuose ir daro mus laimingus. Mes išeikvojame daug laiko siekdami didelių namų, gražių automobilių ir didelės sąskaitos banke. Šie dalykai sukuria sąlygas būti laimingiems, bet patys savaime neatneša mums laimės. Todėl raskime laiko būti savo sutuoktinio draugu, ir darykime tuos mažus malonius dalykus, kurie daro mus artimais vienas kitam. Būkit laimingi santuokoje!
 
Jeigu su niekuo nepasidalinsite šios istorijos, jums tikrai nieko nenutiks.
Tačiau jei pasidalinsit, galbūt kažkam išgelbėsit santuoką.
 
 
Taigi brangieji.. :) Didziausios gyvenimo krizes nutinka tiem zmonem, kurie pasiduoda, nesuprasdami, kaip arti sekmes jie buvo. Tegul si istorija mums primena, kad reikia vertinti tai ka turime, kol to nepraradome. Laimingos jums santuokos, melieji.

Labai abejoju ar taip realiai gedi. Tikiu, kad yra nuoširdžiai gedinčių, bet tikrai labai keista matyt TIEK ale verkiančių. paprasta:
 
Šiaurės Korėjos baudžiamojo kodekso XXX str.:
"Vengimas verkti Didžiojo Vado mirties proga, ar abejingos veido išraiškos rodymas ta proga - - baudžiamas 15 metų laisvės atėmimo arba mirties bausme"

Man labai idomu, kodel visi raso, kad tai yra blogai ka daro temos autorius?
 
Cia yra jo gyvenimas. Jai jis jauciasi laimingas, tai kodel tu ji smerkiame? Todel kad jis praranda vaikyste-jaunyste? O kas sake, kad jaunysteje turi dalyvauti tusuose, vartoti visa (sh*t) ar isp*sti 99 merginas? Kiek is is cia rasanciu, Dabar vertinanciu zmona, uz 5 metu dar nebus su ja iskyre? Kiek daznai pasilinksmine savaitgali jauciaties laimingi(ne atsipalaidave). Cia butu galima testi ir testi , bet nevert, nes nera standartu kaip gyventi, kad butum laimingas.
JAI ZMOGUS TURI SKIRTINGA PASAULIO SUVOKIMA NEI TU, NEBUTINA JO LINCIUOTI.

Čia renkasi verslūs žmonės, kai verslininkai einą į politiką - žinot kaip būna :D

10 balu:
 
Jaučiu didelę nepagarbą tiem žmonėm, kurie pastoviai skundžiasi gyvenimu, nors niekada sunkiai nedirbo, toliau sėdi Facebook, žiuri TV (kurio nebuvau įjungęs jau 3 metai) ir kitaip švaisto laiką. Tik jūs patys esate atsakingi už savo likimą, valdžia jums nėra nieko skolinga. Tokie žmonės nori gauti viską už nieką, bet kai gauna, jiems vis negana ir negana.
 
Visu 100% pritariu DjiXas pamastymams
 
Ima pyktis ir siutas ant tu, kurie pastoviai verkia, pastoviai dejuoja, o nesugeba subines pajudinti, kazka padaryti. Jie nezino ka reiskia dirbti po 100 valandu per savaite, arti iki tol, kol beveik prasideda chaliucinacijos. Kaip 2 savaites atotostogauti yra perdaug, kas kitiems 2 savaites dirbti yra pragaras. Supersti neperkalbami pesimistai. Kiek kali i galva, kad dirbti reikia, pradedi kad ir nuo minimumo, ir dirbti ne del pinigu, o del ziniu ir kompetencijos... Tai ziuri kaip i paskutini asila, ale "670 ne pinigai". O nuo ju viskas ir prasideda... Ir nervai ima, norisi paciam sviesti zmones, daryti ir palikti kazka po saves, kazkam nesavanaudiskai padeti.. bet ne kiekvienas zmogus sugeba tai priimti.
 
Ir apskritai kiekvienas galim tureti: Prabangu nama, automobili, versla, zmona manekene, vila bahamuose, kosmini laiva ir kitus nereikalingus dalykus. Reikia nenustoti svajoti ir kas svarbiausia - reikia maziau sneketi, o DARYTI!. Sneketi visi mokame, atidelioti megstame, bet viska reikia pradeti keisti jau dabar, niekada nera per velu visko pasiekti.
 
Uzdarbyje yra daug atsidavusiu zmoniu, kurie pasieke viska tik savo ziniu, smegenu ir noru diebti. Visi gimeme turedami vienodas salygas gyventi, tik ne visi turejome jegu kovoti, kad gyventumem geriau ir neprasytumem ismaldos. Sekmes jiems, darbo leudziai.
 
Sekmes ir tau DjiXas, aciu uz gera straipsni.

http://www.djixas.com/blog/wp-content/uploads/2011/05/0_Some_people_just_need_some_inspiration-s2041x1275-171007.png
 
Padidinti
 
http://i.imgur.com/svTep.jpg
 
http://i.imgur.com/GcjXo.jpg
 
http://i.imgur.com/43Km6.jpg
 
http://i.imgur.com/NYQKh.jpg
 
http://t.qkme.me/bO.jpg
 
http://t.qkme.me/1o50.jpg
 
http://t.qkme.me/57.jpg
 
http://t.qkme.me/1wkr.jpg
 
http://i.imgur.com/rOuo8.jpg
 
http://i.imgur.com/OfJIy.jpg
 
http://i.imgur.com/M2nzE.jpg
 
http://i.imgur.com/sXLo5.jpg
 
http://i.imgur.com/o7mMn.jpg
 
http://i.imgur.com/C76cb.jpg
 
http://i.imgur.com/UDbfI.jpg
 
http://i.imgur.com/AzJb2.jpg
 
http://i.imgur.com/ffRS5.jpg
 
http://i.imgur.com/DfuJD.jpg
 
http://i.imgur.com/E7MVQ.jpg
 
http://i.imgur.com/wCW5A.jpg
 
http://i.imgur.com/ku3no.jpg
 
http://i.imgur.com/Z7cqQ.jpg
 
http://i.imgur.com/eugA7.gif
 
http://i.imgur.com/k9LYM.png
 
http://i.imgur.com/lkC7N.jpg
 
http://i.imgur.com/NrLpY.jpg
 
http://i.imgur.com/IgdVm.jpg
 
http://i.imgur.com/dVQtT.jpg
 
http://www.youtube.com/watch?v=gK1Kc9X-oGo
 
http://www.youtube.com/watch?v=yjs_K76NUBc
 
http://www.youtube.com/watch?v=6tZTojhZJ98

Jeigu tu naktimis nuo to geriau miegosi, tai parašysiu, kad istoriją galvojau paviešinti po Kaledų, tačiau kai nuimė VIP - apsigalvojau. Ne todėl, kad man svarbus pats statusas, o iš principo. Kaip sužinojau, VIP nuo šiol gali būti tik tie, kurie pritaria bandai. Dėkui, tačiau man tokio mąstymo nereikia.
 
Nereikia man jokių titulų, VIP, metų forumiečio ar pan. Tokie dalykai yra beverčiai, nes gyvenimas tęsiasi už šio forumo ribų.
 
Džiugu, kad pasiekiau savo ir įkvepiau bent kelis žmones, to man ir užtenka.
 
--------------------
 
NuPagady, Dankans - už pasiekimus, stiprų charakterį bei darbą

Pritariu dzodzo - pasaulį stumia į priekį ne vidutinybės, o žmonės su dideliais užmojais, kaip DjiXas. Aišku ne visiems pasiseka kažką pakeisti, bet aš manau kad vien už bandymą jie nusipelno pagarbos.

Jei DjiXui, tai patinka, kodėl Jūs stengiates jį pakeisti? Jo gyvenimas, ne toks pat, kaip dauguma Jūsų. Jis minėjo, kad jam nerupi gerimas, rūkymas, nieko neveikimas sėdint ir žiūrint į TV. Jei jis kitoks, nereiškia, kad blogėsnis ir kvailesnis. Tie kurie sako, kad reikia sūkurti šeimą, pastatyti namą, pasodinti medį, užaugintis vaiką tai taip ir gyvenkit. Numirsit ir viskas tuo baigsis. Jūs prisimins tik vaikai ir anūkai, po 50metų nuo Jūsų mirties, Jūsų niekas nebežinos ir išgirdus Jūsų vardą, visi tik kruptels pečiais. Vienas iš chemikų, inžinierių Alfredas Bernardas Nobelis. http://lt.wikipedia.org/wiki/Alfred_Nobel
 
 
Ir ką mes turim po 100 su virš metų ? Tu bet ko paklausk, jie visi pažins šį vardą, pasakys, kad yra Nobelio premija.
 
Neesu istorikas, tačiau manau daug yra panašių istorijų kaip Nobelio.
 
Jums atrodo, tai kvaila, man tai yra įspūdinga ir pasigėrėtina. Pats po straipsnio perskaitymo, pradėjau svarstyti, kas bus po 10-20metu? Kuo aš būsiu geresnis už kitus, kuo galėsiu pasigirti, kad pasiekiau? Mano galva, savo visus nereikšmingus laiko praleidimus skyriau tikslo siekimui. Ir tikiuosi, man pavyks ir kažkada aš pats parašysiu savo istoriją. Daugybė , galvos, kad viskas truks kokį mėnesi ir aš nieko nepasieksiu .. viską ką čia rašau yra tik tušti žodžiai. Prisiminiau šią citata:
Ir DjiXo dėka aš savyje radau motyvaciją eiti ir tobūlėti.
 
Čia jau per daug glaustai ir parašyta, ko Jis būtent siekia. Bet darau išvadą, kad už uždirbtus pinigus, jis nori sukurti geresne Lietuvą. Galbūt padėti skurstančiam, šeimoms, mokslui ir sportui Lietuvos .. o gal ir kitka ..
Ir jei jam tai pavyks, ir po daugybė metų, ištarus DjiXo vardą, Lietuvos pilietis pasakys, kas jis toks buvo. O vidutinioko vardą ištarus, visi tik pečius krūtis. Galbūt, sumanys parašyti ir knygą apie Forex, ir pradžiamoksliai ir profesionalai skaitys Jo knygas.
Apie tokį gyvenimą dauguma svajoja, bet tik žmonės su valia, tai pasiekia.

Iš anksto atsiprašau - neturėjau laiko perskaityti visų 8 puslapių komentarų, tad nepykit, jei kai kur pasikartosiu.
 
Pirmiausia - pagarba temos autoriui už pasidalinimą šia istorija, ir nesavanaudišką norą kažką švelniai stumtelt, kad susimąstytų, atsimerktų, imtų dirbti su savimi.
 
Iš tiesų man labai svetima tai, ką DjiXas daro, ir kaip jis tai daro, bet tai yra visiškai nesvarbu. Kas svarbu - tai, kad kiekvienas turėtų suprasti, jog esame skirtingi - ne tik atrodome kitaip, turime skirtingus pomėgius, tikslus, vertybes, svajones, galų gale - mylime skirtingus žmones. Taigi mano vertybės, svajonės, tikslai - labai kitokie, nei DjiXo, bet aš neturiu jokios teisės teisti, smerkti ir apskritai vertinti jo pasirinkimo, taip pat, kaip niekas negali vertinti maniškio. Čia visai kaip "dėl skonio nesiginčijama", tik dar rimčiau - kas gali už mane nuspręsti, kaip gyventi aš turėčiau? Niekas, mes kiekvienas sprendžiame patys, bent jau, jei esam nebe mažamečiai. :) - tai juk MŪSŲ gyvenimai!
 
Esame labai unikalūs, kiekvienas su savo EGO, kuris formuojasi nuo vaikystės, įtakojamas aplinkos, tėvų, mokytojų, draugų, įvairių situacijų į kurias papuolame, TV ir t.t. - vardint ir vardint. EGO ir aš - nėra tas pats, tai tik maža dalelė manęs, nevisada teisinga, dažnai savanaudiška, suformuota aplinkos, iškreipta, pasipūtusi... Nesakau, kad to reikia atsikratyt, bet reiktų išmokt išgirsti gilesnį save, nei tas "aš pats kiečiausias, manęs įžeidinėt niekas neturi teisės" - tai pernelyg žemiška, neprotinga, žema. Geriau išmokti įsijausti ir į kitus, pažvelgti plačiau, suvokti, kad tavo pasirinkimas - nebūtinai tinka ir kitam, ir nėra tokio dalyko, kaip absoliuti tiesa.
 
Taip pat turim įvairius talentus, pašaukimus, gabumus - vieni esam tiksliukai, kiti - humanitarai, treti - menininkai, būna ir tokių, kurie gabūs kone viskam, arba atvirkščiai - kol kas nerado kam jie gabūs (tačiau tikrai yra kažkam gabūs). :)
 
Kiekvienas turim temperamentą, kuris yra keturių pagrindinių tipų mišinys, ir nelengvai rasit žmogų, kurio mišinio proporcijos sutaptų. Taip pat esam ekstravertai arba intravertai. Turim sudėtingus charakterius, skirtingą kiekį charizmos, esam linkę lyderiauti, arba norim turėti lyderį...
 
Nenoriu labai išsiplėsti, lenkiu prie to, kad kiekvienas esam kitoks, ir negali būti vieno recepto. Net ir milijono receptų būtų per mažai :) Kiekvienas turime rasti SAVO kelią. Ir panašu, kad DjiXas šiuo metu daro tai, ką jis turi daryti - nežinau, ar jo pasirinkimas logiškas, ar intuityvus, ar dar kažkoks - jis jaučia tam aistrą, nemato savęs niekur kitur, ir būtent todėl jis tai daro, ir darys, kad ir ką kiti besakytų. Ta aistra ir jaučiasi, todėl jūs ir lenkiate galvas - prieš jus žmogus, kurio ryžto negali užgesinti praktiškai niekas - tai užburia ir įkvepia. :)
 
Jei esate to priblokšti - tikriausiai patys savo kelio dar neradote, todėl tai ir kelia begalinį susižavėjimą. Jei savo kelią (bent jau šiam gyvenimo etapui) radote - patys elgiatės ne mažiau ryžtingai, tik savose srityse, tikite tuo, ką darote, jaučiatės laimingi, ir tas tekstas buvo tiesiog atvirai išdėstyta kitokia kito žmogaus istorija. Gal net pagalvojote skaitydami - "man pasisekė labiau... esu laimingesnis". Ne? :)
 
Tik nepulkite mėgdžioti, elgtis taip pat, ar net panašiai - DjiXo kelias yra tik jo kelias. O jūs - kiekvienas turite rasti saviškį. Niekada negalima trokšti būti panašiam į kažką, stengtis mėgdžioti kažko, net turėti idealą mano manymu nėra labai gerai - reikia stengtis būti savimi, ieškoti savęs, suprasti save, atrasti save - tik tada galėsite tapti geresni, nei esate. Būdami kažkuo kitu niekada nebūsite geresni - juk jūs apskritai nebūsite savimi, gyvensit kažkieno kito gyvenimą. :)
 
Sėkmės visiems paieškose, ir sveikatos DjiXui! Kelios citatos, kurios, tikiuosi, prasklaidys jaunatviškai-fanatišką susižavėjimą, ir padės suprasti, kad nereikia niekur pult stačia galva - gal tai ne tau ir ne tavo. :)
 
It takes courage to grow up and become who you really are. E.E.Cummings
 
Let the world know you as you are, not as you think you should be, because sooner or later, if you are posing, you will forget the pose, and then where are you? Fanny Brice
 
Be what you are. This is the first step toward becoming better than you are. Julius Charles Hare
 
You were born an original. Don't die a copy. John Mason